Jungtinė Karalystė
Jungtinėje Karalystėje gyvena daugiau Lietuvoje gimusių žmonių nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, išskyrus pačią Lietuvą – iš viso apie 180 tūkstančių. Pagal lietuviais save laikančių žmonių skaičių Jungtinė Karalystė galimai yra antra po JAV, tačiau, kitaip nei Didžiosios Britanijos lietuviai, kurie daugiausia yra imigrantai, didžioji dalis Amerikos lietuvių yra gimę JAV.
Lietuvių migracija į Jungtinę Karalystę prasidėjo daug seniau nei dabartinė „trečioji banga“, o senosios lietuvių imigrantų bangos paliko reikšmingų paveldo objektų.
Lietuvių paveldas Didžiojoje Britanijoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą (pirmoji banga)
Pirmoji lietuvių imigrantų banga į Didžiąją Britaniją atvyko prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Maždaug 7 000 jų įsikūrė pietinėje Škotijoje ir įsidarbino anglies kasyklose aplink Belshilį (angl. Belshill), 2 000 – Londone (Rytinėje dalyje) ir 1 000–2 000 – likusioje Anglijos dalyje, dauguma Mančesterio apylinkėse.

Vienas iš nedaugelio išlikusių Glazgo daugiabučių, kuriuose gyveno pirmabangiai lietuviai
Ši migracija buvo plataus masto lietuvių migracijos į JAV tendencijos dalis. Tuo metu lietuviai išvykdavo iš Rusijos užimtos tėvynės, kur ekonominės galimybės buvo menkos, lietuviai buvo persekiojami, lietuvių kalba draudžiama.
Nors beveik visi lietuviai emigrantai troško atsidurti JAV, kai kuriems jų neužteko pinigų arba jie buvo apgauti ir taip atsidūrė Jungtinėje Karalystėje. Tad 1913 m. Didžioji Britanija jau turėjo antrą pagal dydį lietuvių bendruomenę Vakarų pasaulyje po JAV. Tačiau skirtumas tarp žmonių skaičiaus šiose bendruomenėse buvo didžiulis: JAV gyveno daugiau kaip 300 tūkst. lietuvių, o Jungtinėje Karalystėje – vos apie 10 tūkst., be to, pastarųjų atlyginimai buvo mažesni, todėl buvo sunku pastatyti tokių didingų lietuvių bažnyčių ar klubų kaip Amerikoje.
Bet Londono lietuviai vis tiek dar 1913 m. sugebėjo Ist Ende pasistatyti Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią. Ji veikia iki šiol ir yra seniausia lietuvių paveldo vieta Didžiojoje Britanijoje ir vienintelė, sukurta prieškario lietuvių emigrantų.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia Londone
1917 m. Didžiosios Britanijos pirmabangių lietuvių bendruomenes stipriai paveikė Didžiosios Britanijos vyriausybės ultimatumas jų vyrams: arba tarnauti Didžiosios Britanijos kariuomenėje Pirmajame pasauliniame kare, arba grįžti į Rusijos imperiją ir stoti į Rusijos kariuomenę. Daug lietuvių buvo deportuoti ir niekada nebeįleisti atgal, o paskui juos 1920 m. išvyko ir jų šeimos. Likę lietuviai gana greitai asimiliavosi, o XX a. antroje pusėje lietuviškose veiklose dalyvavo jau nedaug pirmosios bangos lietuvių palikuonių (tuo metu šiose veiklose daugiausia dalyvavo antrosios bangos lietuviai).

Londone esantis paminklas lietuviams, žuvusiems tarnaujant Didžiosios Britanijos kariuomenėje per Antrąjį pasaulinį karą
XX a. 6–8 deš. lietuvių paveldas Didžiojoje Britanijoje (antrosios bangos dipukai)
Didžiąją dalį lietuvių paveldo objektų Didžiojoje Britanijoje sukūrė antrosios bangos užsienio lietuviai. Šių žmonių, vadinamų dipukais (angl. displaced persons, DP), gyvenimo istorijos tarpusavyje labai panašios.
1. Jie patyrė pirmosios sovietų okupacijos 1940–1941 m. siaubą, buvo persekiojami ir galbūt tik per plauką išvengė tremties ar mirties.
2. Todėl, kai 1944 m. prie Lietuvos vėl artėjo sovietų armija, jie pasitraukė ir kelerius metus gyveno dipukų (perkeltųjų asmenų) stovyklose Vokietijoje, Danijoje, Austrijoje ar kitur.
3. Sąjungininkės Vakarų šalys, nenorėdamos versti šiuos žmones grįžti į sovietų okupuotą tėvynę, kur jie greičiausiai būtų buvę nužudyti ar įkalinti, maždaug 1948–1951 m. priėmė juos pas save. Jungtinė Karalystė pasiūlė kelias programas, pagal kurias dipukai galėjo įsikurti šioje šalyje mainais už privalomą darbą. Pavyzdžiui, programa „Baltic Cygnet“ pakvietė tūkstantį moterų vienerius metus dirbti slaugytojomis, o programos „Westward Ho“ tikslas buvo pasikviesti iki 100 tūkst. darbuotojų, tarp jų ir dipukų (ne tik lietuvių).
4. Baigę privalomąjį darbą, šešto dešimtmečio pradžioje dipukai galėjo laisvai įsikurti bet kur Didžiojoje Britanijoje. Paprastai jie stengėsi likti tarp kitų lietuvių, kad galėtų įsitraukti į lietuviškas veiklas savo susikurtuose gabalėliuose Lietuvos ir pasisakyti už Lietuvos laisvę.


Atminimo lenta, kurią Bradfordo katedroje pakabino prieš sovietų valdžią pasisakę įvairių šalių dipukai
Iš viso Didžiojoje Britanijoje pasiliko apie 3 000 lietuvių, o kai kuriais skaičiavimais – net 5 749, tačiau šis skaičius apima ir tuos, kurie netrukus išvyko į JAV, Australiją ar kitas šalis ir Didžiojoje Britanijoje ilgai neužsibuvo. Prie Britanijos lietuvių prisijungė ir 250 lietuvių karo veteranų, tarnavusių Lenkijos karinėse pajėgose, kas tuo metu, prisiminimams apie Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus krašto dar nespėjus išblėsti, sulaukdavo prieštaringų vertinimų.
Pagrindiniai lietuvių dipukų centrai Didžiojoje Britanijoje susiformavo Glazgo apylinkėse, Mančesteryje, Londone, Bradforde, Notingame
Visuose svarbiausiuose miestuose, kuriuose apsigyveno, dipukai sukūrė savo gabalėlius Lietuvos.
Maždaug 1950 m. Mančesteryje, Bradforde, Londone ir Belshilyje (netoli Glazgo) jie atidarė lietuvių klubus. Septintame dešimtmetyje Notingame buvo atidaryta lietuvių koplyčia, atliekanti ir klubo funkciją, o dar vienas didelis lietuvių klubas „Sodyba“ buvo atidarytas Hedlio (angl. Headley) apylinkėse ir daugiausia skirtas Londono lietuviams. Lietuvių klubuose paprastai veikdavo lietuvių barai, valgyklos, šokių grupės, chorai ir šeštadieninės mokyklos, kuriose dipukų vaikai (po įprastos savaitės valstybinėse mokyklose) buvo mokomi lietuvių kalbos ir papročių.



Lietuvių centras „Židinys“ Notingame
Be to, lietuviai dipukai įkūrė tris lietuvių kapinių zonas, kad galėtų būti laidojami kartu, dažniausiai po antkapiais su užrašais apie mylimą tėvynę Lietuvą ir lietuviškais simboliais. Tokios kapinių zonos yra Londone, Mančesteryje ir Notingame. Dvejose pirmosiose taip pat yra bendro pobūdžio paminklų Lietuvai ir lietuviams. Net ten, kur nebuvo atskiros lietuvių zonos, lietuviai dažnai stengėsi būti laidojami tose pačiose kapinėse, todėl tokiose kapinėse atsirado daug lietuvių kapų.


Antkapinis paminklas lietuvių kapinių zonoje Mančesteryje
Dar vienas lietuviškų paminklų kompleksas yra Karfine (angl. Carfin), netoli Belshilio (Škotija). Tai vienintelis toks kompleksas, esantis ne kapinėse.



Lietuviški paminklai Karfino grotoje Škotijoje
Nors šie paminklai ir kapinių zonos išliko, dauguma klubų maždaug 2000 m. užsidarė (išskyrus Belshilio ir Notingamo). Kitaip nei JAV ar Australijoje, Didžiojoje Britanijoje įsikūrusių lietuvių dipukų vaikų karta greitai nutolo nuo savo šaknų, dažnai dėl diskriminacijos. Dauguma jų nenorėjo mokytis lietuvių kalbos ar dalyvauti lietuviškose veiklose. Šie žmonės, išėjus jų tėvų kartai, pardavė paveldėtus lietuvių klubus. Kartais dėl to kildavo nemažai nesutarimų ar net teisminių ginčų. Šiandien uždarytuose lietuvių klubuose niekas nebeprimena Lietuvos istorijos. Nors dauguma pastatų tebestovi, juos statė ne lietuviai, todėl jų architektūra nėra lietuviška, o lietuvišką dekorą pašalino naujieji savininkai.


Buvę Lietuvių namai Londone
Dar viena priežastis, lėmusi dipukų bendruomenės mažėjimą Didžiojoje Britanijoje, buvo sparti emigracija į Jungtines Valstijas ir Australiją, kur buvo didesni atlyginimai bei mažesnė diskriminacija ir kurias nuo sovietų ekspansijos pavojaus skyrė didesnis atstumas. Be to, JAV ir Australija buvo sukūrusi programas, kuriomis siekta palengvinti tokią migraciją. Iš Didžiosios Britanijos į JAV emigravo tiek daug lietuvių, kad aštuntame dešimtmetyje Čikagoje jau veikė du „Britanijos lietuvių“ klubai.



Dabar jau uždaryto Bradfordo lietuvių klubo knyga
Šių dienų lietuvių migracija į Didžiąją Britaniją (trečioji banga)
Dėl sovietų okupacijos 1944–1990 m. emigruoti iš Lietuvos buvo kone neįmanoma. Tačiau kai 1990 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę, lietuviai vėl pradėjo išvykti. Nors šalis išsilaisvino nuo okupacijos ir persekiojimų, dešimtmečiai, praleisti Sovietų Sąjungos valdžioje, nualino ekonomiką. Jungtinė Karalystė tapo populiaria emigracijos, iš pradžių dažnai nelegalios, kryptimi.
Tačiau ši trečioji emigracijos iš Lietuvos banga savo neįtikėtinas proporcijas pasiekė tik po 2004 m., kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Tuo metu Jungtinė Karalystė taip pat priklausė ES, todėl XXI a. pirmo dešimtmečio antroje pusėje bet kuris lietuvis galėjo bet kada teisėtai, nenurodęs jokios priežasties ir be biurokratinių kliūčių emigruoti į Jungtinę Karalystę.
Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės narių skaičius išaugo iki 180 tūkst. ir beveik pusė jų gyveno Londono apylinkėse. Tačiau visuose pagrindiniuose JK miestuose yra po reikšmingą lietuvių bendruomenę, dažnai ir po lietuvių parduotuvę ar restoraną. Kai kuriuose miestuose lietuviai ypač įsitvirtinę, pavyzdžiui Piterbore ar Bostone.



Lietuvių restoranas Piterbore
Tačiau tarp trečiosios ir antrosios imigrantų bangų išliko nematoma skirtis. Antrosios bangos lietuviai trečiabangius dažnai siejo su nusikalstamumu, manė, kad jie tik siekia labdaros iš antrosios bangos lietuvių, bet savanoriškai nedalyvauja lietuviškų antrabangių institucijų veikloje (dėl to antrabangiai manė, kad perleisti tokias institucijas trečiajai bangai yra neįmanoma). Trečiabangiai, savo ruožtu, antrosios bangos lietuvių (bent jau Didžiojoje Britanijoje gimusios jų kartos) dažnai nebelaikė tikrais lietuviais, nes šie prastai kalbėjo lietuviškai ir buvo pasiruošę parduoti tėvų įkurtus lietuviškus klubus (užuot perleidę trečiabangiams, kad šie tęstų lietuvybę tenai).
Tai nebuvo tiesiog „trečioji banga prieš antrąją bangą“, nes kai kurie antrosios bangos dipukų palikuonys stengėsi išsaugoti klubus, tačiau jie dažnai skaičiumi nusileisdavo lietuviams, pageidaujantiems klubus parduoti, ir galiausiai išliko tik vienintelis Škotijos lietuvių klubas, nes jį nuo bandymų uždaryti pavyko išgelbėti teisminiu keliu. Be to, tik mažesnė dalis trečiabangių dalyvavo lietuvių organizacijų veikloje ar norėjo jas išsaugoti, kiti tuo nesidomėjo.
Visa tai privedė prie keistos situacijos: nors Jungtinės Karalystės lietuvių populiacija išaugo iki neregėto masto ir 1990–2010 m. padidėjo apie 2 000 proc., nuosavuose pastatuose įsikūrusių lietuvių klubų skaičius per tą patį laikotarpį sparčiai mažėjo.


Dabar jau uždaryta lietuvių „Sodyba“ Hedlyje
Trečiabangiai perėmė tik religines institucijas, tarp kurių ir Londono lietuvių bažnyčia bei Notingamo „Židinys“. Trečiosios bangos lietuviai Londone taip pat įkūrė unikalią Sekmininkų lietuvių bažnyčią. Jie prižiūri ir antrosios bangos lietuvių kapus. Tačiau trečiabangiai galimai pastatė vienintelį naują paminklą – Perkūną Folkstone, nors tikrieji jo statytojai nėra žinomi. Taip pat Piterbore jų iniciatyva buvo atidengta atminimo lenta, o Lidse pasodintas medis.


Londono Šv. Kazimiero lietuvių parapijos trečiosios bangos lietuvių bendruomenė
Tik nedaugelis trečiosios bangos lietuvių dalyvauja lietuviškose veiklose, tačiau tie, kurie dalyvauja, tai daro nuomojamose patalpose, kuriose veikia šeštadieninės lietuvių mokyklos, tęsiant tradiciją savaitgaliais mokyti vaikus lietuvių kalbos ir kultūros.



Antrosios bangos lietuvių kapas Bradforde, lietuvių kapines prižiūrinčių trečiabangių apjuostas lietuviška trispalve
Po „Brexit“ lietuvių imigracija į Didžiąją Britaniją šiek tiek aprimo. Nors Lietuvai praturtėjus dalis emigrantų grįžo į Lietuvą, dauguma liko Didžiojoje Britanijoje. Visgi didžiausia dalis dabar Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių į ją imigravo maždaug 2004–2012 m.


Lietuvių šeštadieninė mokykla veikia nuomojamose patalpose Piterbore
 
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Jungtinę Karalystę dienoraščiai
Londonas (Anglija)
Londonas dažnai vadinamas trečiuoju Lietuvos miestu, nes jame esą gyvena daugiau lietuvių nei bet kuriame kitame mieste, išskyrus Vilnių ir Kauną. Nors tikslų skaičių pasakyti sunku, Londone tikrai gyvena daugiau lietuvių nei bet kuriame kitame mieste už Lietuvos ribų – iš viso iki 80 tūkstančių.
Nors didžioji dalis Londono lietuvių imigravo neseniai, Londono lietuvių istorija yra gilesnė už bet kurio kito Vakarų Europos didmiesčio. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviai Londone pasistatė bažnyčią, o neilgai trukus po Antrojo pasaulinio karo įkūrė daugybę lietuvių klubų.


Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia Londone (1913 m.)
Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia Londone yra vienintelė lietuvių bažnyčia Vakarų Europoje. Ji buvo pastatyta 1913 m. Tuo metu Londone buvo įsikūrusi antra pagal dydį lietuvių bendruomenė Vakarų Europoje, nusileidžianti tik Glazgo kalnakasybos regionui Škotijoje. Londone gyveno apie 2 000 lietuvių, daugiausia darbininkų rajonuose Ist Ende, kur ir buvo pastatyta Šv. Kazimiero bažnyčia.


Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios interjeras
Kadangi lietuvių bendruomenė buvo nedidelė, ši bažnyčia, palyginti su didžiulėmis to meto Amerikos lietuvių rajonų šventovėmis, yra gana maža ir šiandien gožiama didžiulių naujų pastatų. Tačiau ji išsilaikė jau daugiau kaip šimtmetį, visą tą laiką čia buvo laikomos lietuviškos mišios, o nauji imigrantai nuolat pakeisdavo ankstesnes Londono lietuvių kartas, kai šių lietuviai asimiliuodavosi arba išvykdavo. Šalia bažnyčios dabar gyvena nedaug lietuvių, bet tikintieji čia atvyksta iš viso Londono.


Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia, šiandien supama didelių naujų pastatų besiplečiančiame rajone
Nors bažnyčios interjeras nėra lietuviško stiliaus, čia gausu etninių motyvų: Rūpintojėlio ant koplytstulpio freska, dar vienas Rūpintojėlis ant altoriaus, kryžiaus kelio stotys lietuvių kalba, Šv. Kazimiero skulptūra, atminimo lenta diplomatui ir patriotui Jonui Mykolui Liudžiui bei atminimo lenta kunigui Juozapui Montvilai, kuris, deja, nuskendo kartu su „Titaniku“, (plaukė juo į Ameriką, nes buvo perkeltas į lietuvių bažnyčią Vusteryje, Masačusetse). Atminimo lentoje iškalti šie žodžiai: „Gimęs 1885 m., iš šios bažnyčios išvykęs į Ameriką laivu „Titanic“ 1912 m. balandžio 15 d., atlikęs savo kunigo pareigas iki galo.“


Rūpintojėlis ant altoriaus


Rūpintojėlio freska
Šalia pagrindinės bažnyčios erdvės yra kavinė, kurioje lietuviai susitinka po mišių. Čia kabančiuose paveiksluose vaizduojamos bažnyčios istorijai svarbiausios asmenybės, tarp jų ir Montvila bei kiti kunigai. Šis priestatas prie bažnyčios buvo pristatytas 1974 m.


Lietuvių kavinė bažnyčioje
Lietuviai katalikišką veiklą Londone pradėjo dar XIX a. pabaigoje, kai 1896 m. kartu su lenkais įsigijo bažnyčios pastatą. Tačiau tuo metu lietuviai išgyveno didžiulį tautinį atgimimą ir laikai, kai lenkų kalba tarp lietuvių buvo laikoma „mokslo, knygų ir tikėjimo kalba“, sparčiai slinko į praeitį, visose gyvenimo sferose tiek Lietuvoje, tiek tarp emigrantų plačiai paplito gimtoji lietuvių kalba, o tai piktino lenkus. Tai lėmė parapijos „skyrybas“: lietuvių Šv. Kazimiero draugija persikėlė į vokiečių bažnyčią, vėliau, nuo 1902 m., bažnyčios reikmėms naudojo sandėlį, kol galiausiai pasistatė dabartinę bažnyčią.


Atminimo lenta kunigui Montvilai bažnyčioje


Šv. Kazimiero skulptūra
Šv. Kazimiero parapija yra vienintelė lietuviška parapija Jungtinėje Karalystėje, todėl tarnauja lietuviams visoje šalyje. Vienas iš jos kunigų kiekvieną savaitgalį vyksta į skirtingus miestus, kuriuose gausiai gyvena lietuvių, ir kas mėnesį laiko mišias lietuvių kalba įvairiose lietuviams nepriklausančiose bažnyčiose. Visgi po sovietų okupacijos Lietuvoje gyventojų religingumas sumažėjo, todėl tik maža dalis iš 150 tūkst. į Jungtinę Karalystę atvykusių lietuvių emigrantų reguliariai dalyvauja religinėse apeigose. Dėl šios priežasties maždaug 2010 m. parengtų pirminių planų išplėsti Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią (po to, kai Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą į Jungtinę Karalystę emigravo daugiausia lietuvių) galiausiai buvo atsisakyta. Planuose buvo numatyta rūsyje įrengti antrą salę, kurioje būtų tiesiogiai transliuojamos mišios iš pagrindinės salės.


Londono Šv. Kazimiero lietuvių parapijos parapijiečiai
Lietuvių namai Londone ir dipukų bendruomenė
Londone buvo ir keli lietuvių namai bei klubai. Dabar visi jie uždaryti.
Lietuvių sporto ir socialinis klubas 1947 m. atidarytas pastate, kuriame anksčiau veikė ne lietuvių Šv. Margaritos parapijos salė - ši parapija savo bažnyčios neteko per Londono bombardavimą (per Antrąjį pasaulinį karą). Lietuvių sporto ir socialinio klubo pastatas yra už pusantros mylios nuo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios - jos bendruomenė ir anksčiau ieškojo papildomų patalpų pasaulietinei veiklai. Nors dabar tai yra tiesiog gyvenamasis namas, ant jo ir dabar kabo lentelė „LITH HALL“.


Pastatas ir ant jo išlikęs užrašas „Lith Hall“
Tačiau pagrindinis Londono lietuvių klubas buvo įsikūręs didžiuliuose Lietuvių namuose, veikusiuose nuo šešto dešimtmečio iki 1996 m. Jie veikė dideliame penkiaaukščiame sublokuotame name prestižiniame Noting Hilo rajone (adresu 1-2 Ladbroke Gardens). Kitaip nei Šv. Kazimiero parapiją, Lietuvių namus įkūrė visai kiti lietuviai – vadinamieji dipukai. Šiems lietuviams 1944 m. per Antrąjį pasaulinį karą teko bėgti nuo sovietų vykdyto genocido ir jie negalėjo grįžti į Lietuvą, nes šalis buvo okupuota sovietų. Laikydami save tremtiniais, jie dėjo didžiules pastangas, kad sukurtų gabalėlius Lietuvos užsienyje, puoselėtų lietuvių kultūrą ir kovotų už Lietuvos laisvę. Be to, daugelis jų priklausė intelektualų, o ne darbininkų sluoksniui, todėl ėmėsi įvairių kultūrinių, tautinių iniciatyvų. Nors Jungtinėje Karalystėje atsidūrė apie 3 000 lietuvių, Londonas nebuvo pagrindinis jų centras. Tikėtina, kad jį aplenkė arba jam prilygo Bradfordas, Mančesteris, Notingamas ir Glazgo apylinkės. Visgi Londonas yra šalies sostinė, todėl lietuvių dipukams buvo svarbu čia, arti JK valdžios, turėti savo štabą. Nors Lietuvių namai dažnai susidurdavo su ekonominiais sunkumais, jie išsilaikė iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir kurį laiką po to.


Buvę Lietuvių namai Noting Hile (du paskutinieji sublokuoti namai kairėje nuotraukos pusėje esančiame pastate)
Lietuvių namuose veikė ne tik baras, valgykla bei lietuviška biblioteka, bet buvo rengiami ir tautiniai renginiai, pavyzdžiui, lietuvių liaudies šokiai. Lietuvių namai taip pat buvo Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės ir kitų svarbiausių lietuviškų institucijų visoje Didžiojoje Britanijoje centras. Nuo 1961 m. čia veikė lietuviška leidykla, o 1991 m., Lietuvai vėl atgavus laisvę, Lietuvių namuose buvo įkurtas Lietuvių informacijos centras.
Nors paminėjus Lietuvių namų pavadinimą dažniausiai galvojama apie pastatą Noting Hile, būta dar dvejų Lietuvių namų. Prieš įsigydami pagrindinį pastatą, nuo 1950 m. lietuviai turėjo mažesnius Lietuvių namus adresu Holland Park 43. Kai patalpos tapo per mažos, šis namas buvo parduotas ir iš jo išsikelta į pastatą Noting Hile. Kai Noting Hilo pastatas 1996 m. buvo parduotas, iš pradžių jį dar pakeitė mažesnis ir pigesnis pastatas adresu Freeland Road 17. Tačiau vėliau šis pastatas taip pat buvo parduotas ir Londonas pirmą kartą nuo šešto dešimtmečio liko be pasaulietinio lietuvių klubo .


Pirmieji Lietuvių namai Londone
Kaip ir kitur Didžiojoje Britanijoje, Londone lietuvių dipukų bendruomenė neįprastai sparčiai nyko: lietuvių veiklą tęsė labai nedaug Britanijoje gimusių lietuvių vaikų, todėl galima sakyti, kad Lietuvių namai tarnavo tik vienai kartai. Bendruomenės mažėjimą patys dipukai paprastai aiškina 7–9 deš. Didžiojoje Britanijoje tvyrojusia imigrantų diskriminacija, kuri lietuvių vaikus skatino tolti nuo tėvų kultūros norint greitai asimiliuotis, taip pat masine lietuvių reemigracija iš Didžiosios Britanijos į turtingesnes ir toliau nuo Sovietų Sąjungos esančias Jungtines Valstijas (pagal kai kuriuos skaičiavimus, daugiau nei pusė Londono dipukų galiausiai emigravo į JAV ar Australiją).


Paskutinieji Lietuvių namai Londone
Londono lietuvių namai buvo parduoti kaip tik tuo metu, kai į Londono apylinkes ėmė atvykti dešimtys tūkstančių naujų imigrantų. Tai sukėlė ginčų, nes skirtingos Londono lietuvių grupės dėl Lietuvių namų nuosmukio kaltino viena kitą. Ginčai dar labiau išryškėjo toliau aprašytos Hedlio parko (angl. Headley Park) „Sodybos“ atveju.
Hedlio parko „Sodyba“
Turbūt garsiausia lietuvių įstaiga Didžiojoje Britanijoje – Hedlio parko „Sodyba“ – buvo didžiulė lietuviams priklausiusi teritorija netoli Hedlio. Čia buvo įsikūręs Lietuvių muziejus, veikė Lietuvių klubas, stovėjo lietuviškų paminklų, pavyzdžiui, koplytstulpis, dabar esantis Šv. Patriko kapinėse.
„Sodybą“ 1955 m. įkūrė lietuvių dipukai. Čia Londono lietuviai atostogaudavo arba apsigyvendavo išėję į pensiją (1964–1965 m. tie senjorų namai buvo perstatyti). Taip pat čia buvo rengiami tautiniai renginiai po atviru dangumi, pavyzdžiui, lietuvių skautų stovyklos, ir organizuojamos bendros pramogos, tokios kaip žvejyba ar šaudymas. „Sodyba“ veikė ir kaip įprastas viešbutis, į kurį atvykdavo ir žmonių iš kitų Londono etninių bendruomenių, pavyzdžiui, 1963 m. tik apie 30 proc. vasarotojų buvo lietuviai.


„Sodybos“ vaizdas iš viršaus
„Sodyboje“ vykdavusios Sekminės buvo svarbiausias metų įvykis Londono apylinkių lietuviams. 1961 m. Sekminėse dalyvavo 500 žmonių.
1973 m. buvo atidarytas plaukimo baseinas.
Kitaip nei daugelį kitų dipukų laikų lietuvių vietų Didžiojoje Britanijoje, „Sodybą“ pamėgo ir praėjusio amžiaus paskutiniame bei šio amžiaus pirmame dešimtmečiuose atvykę lietuvių imigrantai, kurie čia dalyvaudavo Sekminėse bei kitose šventėse.


„Sodybos“ pastato vaizdas nuo gretimo kelio
2015 m. „Sodyba“ buvo uždaryta ir parduota. Šie prieštaringai vertinami įvykiai iki šiol susilaukia atgarsių Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenėje. Vėliau atvykę imigrantai dažnai kaltina „Sodybos“ įkūrėjų vaikus, kad šie, nesidomėdami lietuviška veikla, „nusprendė parduoti „Sodybą“ dėl asmeninės naudos“. Tačiau dipukų vaikai linkę kaltinti naujuosius imigrantus, dėl kurių netinkamo elgesio „Sodyba“ neteko licencijos prekiauti alkoholiu.
Tačiau dėl „Sodybos“ nuosavybės visada buvo diskutuojama, o iki XXI a. antro dešimtmečio, kai pietų Europa nurungė Didžiosios Britanijos kaimo vietoves kaip atostogų kryptį, ne kartą siūlyta ją parduoti.
Pardavus „Sodybą“ ji liko apleista, o įvairūs lietuviški ženklai išliko nepaliesti maždaug dešimtmetį, kol vyko įvairios teisminės bylos. 2024 m. ji buvo pradėta perstatyti.


Išlikę lietuviški užrašai ant uždaryto įėjimo į „Sodybą“ 2024 m.
Londono lietuvių kapinių zona
Lietuviai dipukai dažnai norėjo būti laidojami vieni šalia kitų. Nors jų buvo per mažai, kad kur nors Didžiojoje Britanijoje galėtų įkurti atskiras kapines, bet pakankamai, kad Londono Šv. Patriko kapinėse įsteigtų atskirą zoną.


Lietuvių zona Londono Šv. Patriko kapinėse
Šioje lietuvių kapinių zonoje taip pat pastatyti bendro pobūdžio lietuviški paminklai. Uždarius „Sodybą“, čia buvo perkeltas ir koplytstulpis iš Hedlio parko . Kai buvo sukurtas, šį koplytstulpį kai kas kritikavo neva nevisiškai atitinkant lietuvišką tradiciją. Vietoj nukryžiuoto Kristaus ant koplytstulpio pavaizduotas Rūpintojėlis – Lietuvoje tradicinė susirūpinusio Kristaus figūra. Tačiau tai būdinga dipukų paminklams: kadangi jie kartu yra paminklai prarastai Lietuvai, juose stengtasi panaudoti kuo daugiau lietuviškų simbolių. Koplytstulpį puošia ir daugiau lietuviškų detalių, pavyzdžiui, Vyčio kryžius ir Gediminaičių stulpai (kai panašūs tradiciniai paminklai statomi Lietuvoje, paprastai juos puošia kur kas mažiau lietuviškų simbolių).


Hedlio parko „Sodybos“ koplytstulpio fragmentas
Kitas čia stovintis paminklas skirtas lietuviams, žuvusiems per Antrąjį pasaulinį karą tarnaujant Didžiosios Britanijos ginkluotosiose pajėgose. Ant paminklo iškalta keturiolika pavardžių, lietuviškas įrašas „Jų kova ir pasiaukojimas vardan laisvės niekada nebus pamiršti“ ir šiek tiek kitokia citata anglų kalba. Paminklą, įamžinantį Didžiojoje Britanijoje tarnavusių lietuvių atminimą, puošia Gediminaičių stulpai.



Londone esantis paminklas lietuviams, žuvusiems tarnaujant Didžiosios Britanijos kariuomenėje per Antrąjį pasaulinį karą
Nors daugelis lietuvių ilsisi po vienas į kitą panašiais įprastais kryžiais, vienas iš unikalių antkapinių paminklų skirtas Broniui Kaziui Balučiui, 1934–1967 m. ėjusiam Lietuvos pasiuntinio Jungtinėje Karalystėje pareigas. Antkapį puošia Vytis ir žymieji Balučio žodžiai: „Oi skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“. Šie daugeliui girdėti žodžiai puikavosi ant 500 litų banknoto. Antkapinį paminklą sukūrė garsus Prancūzijoje gyvenęs lietuvių dipukų skulptorius Antanas Mončys.


Broniaus Kazio Balučio kapas
Jungtinė Karalystė niekada nepripažino sovietų okupacijos Lietuvoje, todėl diplomatiniai ryšiai nenutrūko, bet Lietuvos atstovai Britanijos spaudoje kartais buvo pašiepiami kaip „neegzistuojančios šalies pasiuntiniai“. Po Broniaus Kazio Balučio mirties 1967 m. jį pakeitė Vincas Balickas, dabar palaidotas netoliese. Įdomu tai, kad Vincas Balickas Lietuvos ambasadoje Didžiojoje Britanijoje pradėjo dirbti, kai Lietuva dar buvo nepriklausoma (1938 m.), ir buvo vienas iš vos kelių tarpukario diplomatų, kurie vis dar buvo gyvi, kai 1990 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę. 1991 m., būdamas 87 metų, jis buvo paskirtas laisvos Lietuvos ambasadoriumi Didžiojoje Britanijoje ir šias pareigas ėjo iki 1994 m., kol sulaukė devyniasdešimties.
Nors Londono lietuvių kapinių zonoje palaidoti lietuviai daugiausia yra dipukai, dabar šia zona rūpinasi neseniai į Londoną atvykę lietuviai imigrantai, taip kurdami simbolinį ryšį tarp dviejų lietuvių kartų.
Lietuvos ambasada
Lietuvos ambasada Londone yra didžiausia Lietuvos ambasada visame pasaulyje, nes lietuvių bendruomenė Didžiojoje Britanijoje yra itin didelė. 2024 m. ambasadoje dirbo 45 darbuotojai ir per metus buvo atlikta 50 tūkst. konsulinių veiksmų.
Ambasados pastatą, kuris anksčiau priklausė „Rolls Royce“, Lietuva įsigijo 2007 m., o 2011 m. jis buvo atidarytas po renovacijos. Pastatas simboliškai vadinamas Lietuvių namais, tęsiant lietuvių centrų Londone tradiciją (žr. aukščiau). Šių centrų nebėra, todėl galima sakyti, kad Lietuvos ambasada dabar yra pagrindinis lietuviškų renginių židinys.


Lietuvos ambasada Londone
Lietuvių krikščionių bažnyčia Londone
Tai yra vienintelė pasaulyje lietuvių bažnyčia, įsteigta trečiosios lietuvių imigrantų bangos (išvykusiųjų po 1990 m.), kuri įsikūrė nuosavame pastate. Ši bažnyčia, kuriai vadovauja pastorių Ditkevičių šeima, nėra katalikų bažnyčia. Ji yra Elimo sekmininkų bažnytinės šeimos dalis.


Lietuvių krikščionių bažnyčia Londone
Iš pradžių Elimo bažnyčią pradėjo lankyti dalis praeito amžiaus paskutinį dešimtmetį į Didžiąją Britaniją atvykusių lietuvių. 1997 m. Vilmos Ditkevičienės namuose susibūrė grupė, padėjusi ir kitiems lietuviams (kai kurie iš jų gerai nemokėjo anglų kalbos) suprasti Bažnyčios doktriną.
Paskatinta Elimo bažnyčios vadovų, Ditkevičienė įsteigė lietuvių bažnyčią. Iš pradžių ji veikė nuomojamose patalpose, bet nuo 2015 m. persikėlė į nuosavą pastatą. Tai – buvusios Romos katalikų bažnyčios pastatas, iškilęs maždaug 1950 metais. Lietuvių krikščionių bažnyčia jį praplėtė.


Lietuvių krikščionių bažnyčia Londone
Lietuvių krikščionių bažnyčia pamaldas rengia lietuvių kalba, jos verčiamos į rusų ir anglų kalbas bei transliuojamos internetu. Bažnyčioje lankosi daugiausia lietuviai, tačiau yra ir rusakalbių iš Latvijos bei kitų tikinčiųjų.
Kaip daugelis kitų istorinių lietuvių bažnyčių visame pasaulyje, Lietuvių krikščionių bažnyčia užsiima ne tik religine veikla. Kitoje Londono vietoje ji įkūrusi vaikų darželį „Moksliukas“ (oficialus darželis anglų kalba), bažnyčioje veikia lituanistinė mokykla. Bažnyčia yra subūrusi chorą, kuriam priklauso apie dvidešimt narių, ir įsteigusi priklausomybės ligomis sergančių asmenų reabilitacijos programą.


Darželis „Moksliukas“
Bektono priemiestis
Prasidėjus ~2004-2012 m. masinei lietuvių migracijos į Londoną bangai, daugelis imigrantų apsigyveno Bektono priemiestyje. Kartais Bektonas vadintas „lietuviškuoju Londono rajonu“ ar net Bektoniškėmis, nors lietuviai čia niekada nesudarė daugumos. Dar ir šiandien rajone veikia kelios lietuviškos įmonės, tačiau lietuvių yra mažiau nei pietų azijiečių ir kitų bendruomenių atstovų.


Lietuvių parduotuvė „Lituanica“ Bektone
Perkūno toteminis stulpas
2023 m. ant uolų netoli Folkstono netikėtai išdygo toteminis stulpas su pagoniško lietuvių dievo Perkūno vardu. Niekas nežino, kas šio kūrinio autorius, vietos spaudoje pramintas „lietuviškuoju Banksy“, pagal žymų JK grafitistą, kurio tapatybė taip pat nežinoma. Vietos savivaldos institucijoms kūrinys patiko, todėl jos užtikrino jo įteisinimą ir išsaugojimą. Prie stulpo buvo matyti palikta aukų, nors neaišku, jas paliko lietuviai ar kiti naujieji pagonys.


Perkūno toteminis stulpas Folkstone
Jei Perkūno stulpą pastatė neseniai į šalį atvykę lietuviai, tai būtų pirmas jų pastatytas lietuvių etninės kultūros įkvėptas paminklas ar pastatas Didžiojoje Britanijoje.
Perkūno stulpas yra šalia „North Downs Way“ pėsčiųjų tako, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Lamanšo sąsiaurį. Apytikslės vietos koordinatės: 51.101574525712465, 1.223900811856188.
 
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Jungtinę Karalystę dienoraščiai
Piterboras (Anglija)
Šiuo metu tarp Jungtinės Karalystės miestų, turinčių daugiau nei 100 tūkst. gyventojų, Piterboras yra pats lietuviškiausias: net iki 5 proc. jo gyventojų yra gimę Lietuvoje, o etninių lietuvių – dar daugiau. Bendruomenę sudaro beveik vien neseniai atvykę imigrantai.



Lietuvių restoranas Piterbore


Lietuvių restorano „Kaimas“ Piterbore interjeras
Nors iki XX a. paskutinio dešimtmečio Piterbore gyveno visai nedaug lietuvių (1970 m. jų buvo apie dvi dešimtis), jų darbai „mylint Lietuvą iš svetur“ įkvėpė aktyvesnius naujuosius Piterboro lietuvius. Organizacija „Švyturys“ pasirūpino, kad ant Stepono Broniaus Vaitkevičiaus (1922–2017 m.) namų po jo mirties atsirastų atminimo lenta. S. B. Vaitkevičius vadovavo lietuvių skautų stovykloms ir rašė straipsnius lietuvių išeivijos spaudoje. Tai buvo gana įprasta lietuviams dipukams, bet atrodė labai įkvepiančiai emigrantams, kurie po 1990 m. išvyko iš posovietinės Lietuvos, kur patriotizmas buvo išrautas su šaknimis. Todėl „naujieji Britanijos lietuviai“ siekė, kad Vaitkevičius būtų apdovanotas Lietuvos diplomatijos žvaigžde ir Piterboro piliečių apdovanojimais. Atminimo lenta buvo įrengta 2018 m. adresu 325 Eastfield Road.


Stepono Vaitkevičiaus atminimo lenta Piterbore
Kadangi Piterbore gausu lietuvių, čia galima rasti daug lietuviškų įmonių, įskaitant parduotuves ir restoranus. Be to, kai kas nors skirta imigrantams (pvz., egzotinių prekių parduotuvės), dažnai tai bus užrašyta ir lietuvių kalba bei nurodyta lietuviškais simboliais.


Lietuvos vėliava – viena iš keturių, naudojamų šios į imigrantus orientuotos parduotuvės iškaboje
 
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Jungtinę Karalystę dienoraščiai
Mančesteris (Anglija)
Mančesterio lietuvių istorija yra viena turtingiausių tarp visų Didžiosios Britanijos miestų, svarba nusileidžianti tik Londonui ir Glazgo apylinkėms.
Mančesteris yra vienas nedaugelio Vakarų Europos miestų, į kurį atvyko visų trijų bangų lietuvių (prieš Pirmąjį pasaulinį karą, po Antrojo pasaulinio karo ir po 1990 m.), todėl šiame mieste yra daug lietuviško paveldo objektų, pvz., buvęs lietuvių klubas, lietuvių kapinių zona su lietuviškais paminklais bei bažnyčių, tarnavusių lietuvių bendruomenei.
Lietuviški paminklai Mostono kapinėse
Mančesterio Mostono (Šv. Juozapo) kapinėse yra du lietuviški paminklai, žymintys teritorijas, kuriose palaidoti lietuviai.
Pirmasis Mostono kapinių lietuviškas paminklas – tai art deco stiliaus įkvėpta stela su gausybe lietuviškų simbolių, tarp kurių ir Lietuvos herbas bei pirmoji Lietuvos himno eilutė „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Visa viršutinė paminklo dalis primena Gediminaičių stulpus, o virš jų vaizduojamas kryžius. Ant paminklo rašoma, kad jis iškilo 1951 m. minint septintąjį krikščionybės Lietuvoje šimtmetį ir yra skirtas netoliese besiilsintiems lietuviams. Mančesterio lietuviai šioje kapinių zonoje iš viso įsigijo 54 laidojimo vietas.


Paminklas Mančesterio kapinių lietuvių zonoje
Kai visos laidojimo vietos pirmoje kapinių zonoje buvo rezervuotos, lietuviai netoliese įsigijo antrą zoną, kurią papuošė Aušros vartų Dievo motinai skirtas paminklas ir šio garsaus Vilniuje esančio paveikslo bareljefinė kopija. Nors paminklas mažesnis, šioje zonoje yra daugiau palaidojimų (77). Pirmieji lietuviai čia buvo palaidoti 1978 m. Šią zoną įkūrė Lietuvių katalikų bendrija Didžiojoje Britanijoje.


Aušros vartų Dievo motinos paminklas
Ant abiejų paminklų taip pat išvardyti asmenys, ten rezervavę vietas kapui. Tačiau paminklai buvo pastatyti šiems žmonėms dar esant gyviems, todėl nemaža jų dalis nėra čia palaidoti, nes jie, kaip didelė dalis Jungtinės Karalystės lietuvių, emigravo į JAV.


Palaidotų asmenų sąrašas Aušros vartų Dievo motinos paminklo kitoje pusėje
Nors buvo įrengtos dvi lietuviškos zonos, jų nepakako – kiti lietuviai buvo laidojami atokiau, privačiose laidojimo vietose, nors daugelis vis tiek norėjo būti laidojami kuo arčiau lietuviškų paminklų.


Atskiras lietuviškais simboliais puoštas antkapinis paminklas netoli lietuviškų zonų
Didžioji dalis čia palaidotų lietuvių buvo dipukai – 1944 m. nuo sovietų okupacijos pabėgę lietuviai. Apie 1950 m. 3 000 jų atsidūrė Didžiojoje Britanijoje (iš jų apie 800 – Mančesterio apylinkėse). Būdami itin patriotiški ir laikydami save tremtiniais, o ne emigrantais, jie visomis išgalėmis stengėsi išlikti kartu, net ir po mirties.


Pirmasis paminklas stambiu planu
Mančesterio lietuvių socialinis klubas
Mančesterio lietuvių socialinis klubas buvo lietuvių dipukų veiklos centras. Įprastas britiškas 1883 m. statybos gyvenamasis namas buvo įsigytas 1948 m. 1949 m. klubas turėjo 251 narį, bet jau 1952 m. narių skaičius sumažėjo iki 171, veikiausiai dėl tolesnės migracijos į JAV ar Australiją.
Klube veikė baras, kur lietuviai susitikdavo, bei organizuotos kitos lietuviškos veiklos. 1987 m. pastatas renovuotas.
Tačiau, kaip ir kitur Didžiojoje Britanijoje, dipukų vaikų karta sparčiai nutolo nuo lietuviškų veiklų. Pirmosios pabėgėlių kartos atstovams atgulant amžinojo poilsio, 1997 m. klubas buvo uždarytas, o 2014 m. – parduotas. Nors kai kurie iš tuo metu neseniai atvykusių lietuvių imigrantų klube turbūt lankydavosi, tai darė tik nedidelė dalis, o dar mažiau atvykėlių norėjo savo darbu prisidėti prie klubo, kuris visuomet išsilaikė iš pačių jo narių pinigų ir darbo.
Nors pastatas vis dar stovi, šiuo metu lietuviškų ženklų nebelikę, taip pat ir didelio Lietuvos herbo, buvusio netoli pastato.


Buvęs Mančesterio lietuvių klubas
Būtent šis klubas kartu su vietos lietuvių bendruomenės skyriumi parėmė pirmojo lietuviško paminklo Mostono kapinėse pastatymą.
Mančesterio lietuvių katalikų bendrija
Kartu su Londonu ir Glazgo apylinkėmis, Mančesteris buvo viena iš vos kelių vietų Didžiojoje Britanijoje, kur lietuviai gyveno dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jų skaičius čia galėjo sieki 1 500. Mančesteryje lietuviai norėjo įkurti savo Šv. Kazimiero bažnyčią ir 1904 m. pradėjo nuo koplyčios. Tačiau tai buvo daroma kartu su lenkais. Įsisiūbuojant Lietuvos ir Lenkijos konfliktui dėl Vilniaus įvyko šios parapijos „skyrybos“, iš pradžių bažnyčia atiteko lenkams, o apie 1934 m. buvo uždaryta. Vėliau bažnyčios pastatas nugriautas.
Pirmosios bangos lietuviai imigrantai Mančesteryje taip pat turėjo savo klubą, bet jis veikė nuomojamose patalpose. Kai kurie lietuviai vėliau prisijungė prie dipukų Lietuvių socialinio klubo, kai šis buvo įkurtas.
Dipukų buvo per mažai, kad galėtų įkurti savo bažnyčią, nors tokių planų būta. Galiausiai lietuviai sekmadienio mišias ėmė laikyti Šv. Čado bažnyčioje. Šioje bažnyčioje 1984 m. jie pakabino Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero paveikslą su lietuvišku užrašu ir atminimo lentele, skirta jo mirties 500-osioms metinėms. Paveikslas bažnyčioje vis dar kabo, nors Mančesterio lietuvių mišios dabar laikomos kitur.


Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero paveikslas Šv. Čado bažnyčioje
Nors tuo metu Mančesterio lietuviai neturėjo savo koplyčios ar bažnyčios, jie turėjo atskirą organizaciją – Lietuvių katalikų bendriją. Ši organizacija pasirūpino, kad Mostono kapinėse iškiltų Aušros vartų Dievo motinai skirtas paminklas.
Nors lietuvių buvo per mažai, kad Mančesteryje kada nors atsirastų rajonas, kuriame gyventojų daugumą sudarytų lietuviai, nemažai lietuvių kadaise gyveno Bartono rajone prie sukamojo akveduko (swing aqueduct).
 
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Jungtinę Karalystę dienoraščiai
Bradfordas (Anglija)
Tekstilės pramone garsėjęs Bradfordas pokariu tapo bene didžiausiu lietuvių dipukų centru Didžiojoje Britanijoje – XX a. šešto dešimtmečio pradžioje čia įsikūrė apie tūkstantis lietuvių, pabėgusių iš Lietuvos dėl sovietų okupacijos ir genocido. Iš pradžių Didžiojoje Britanijoje jie turėjo gyventi ir dirbti iš anksto nustatytose vietose, bet vėliau galėjo laisvai persikelti kitur - ir daugelis pasirinko Bradfordą.


Bradfordo panorama su buvusiais tekstilės fabrikais
Bradfordo lietuvių klubas „Vytis“
Lietuvių veiklos centras buvo lietuvių klubas „Vytis“, įsikūręs adresu 5 Oak Villas. 1956 m. jis pradėjo veiklą kaip Jorkšyro lietuvių klubas, bet 1958 m. buvo pervadintas „Vyčiu“.
Klubui įsigytas pastatas buvo įprastas namas. Vėliau jis buvo renovuotas įrengiant salę ir lietuvišką valgyklą. Taip pat veikė lietuvių kalbos mokykla, kurioje mokėsi dipukų vaikai. Tačiau veikla pamažu lėtėjo: 1957 m. mokykloje mokėsi 57 vaikai, 1960 m. – 23 vaikai, o 1967 m. mokykla apskritai užvėrė duris.


Lietuvių klubo „Vytis“ pastatas
Tokią situaciją lėmė spartesnė nei kitur asimiliacija, nes dėl diskriminacijos vaikai, nepaisydami tėvų norų, dažnai atsiribodavo nuo savo lietuviškų šaknų, bei masinė emigracija toliau į Jungtines Valstijas – iki maždaug 1960 m. į JAV išvyko daugiau nei pusė Bradfordo lietuvių.
2002 m. Bradfordo lietuvių klubas buvo uždarytas ir parduotas, todėl galima sakyti, kad jis tarnavo tik vienai lietuvių kartai. Tuo metu jau buvo prasidėjusi nauja imigracijos iš Lietuvos banga, tačiau patriotiškai nusiteikę dipukai ir naujieji ekonominiai migrantai dažnai nerasdavo bendros kalbos, be to, dipukai jautėsi išnaudojami naujųjų imigrantų. Šiuo metu klubo pastatas vėl naudojamas kaip gyvenamasis namas.



Dabar jau uždaryto Bradfordo lietuvių klubo knyga
Pavergtųjų tautų atminimo lenta Bradforde
Agituoti už sovietų okupuotos Lietuvos laisvę buvo viena svarbiausių lietuvių dipukų užduočių. Jie siekė eiliniams britams priminti sunkią Lietuvos padėtį, kad sovietų okupacija nebūtų pamiršta.
Bradforde lietuviai susikibo rankomis su panašaus likimo ukrainiečiais, latviais, estais, vengrais bei baltarusiais ir XV a. menančioje Bradfordo katedroje atidengė Tautų laisvės atminimo lentą. Atminimo lentą, ant kurios pavaizduotos visų minėtų šalių vėliavos, atidengė vietos ir Rytų Europos kilmės dvasininkai. Ji skirta paminėti Antibolševikinio tautų bloko keturiasdešimtmetį ir Pavergtųjų tautų komiteto dvidešimtmetį – dvi Vidurio ir Rytų Europos pabėgėlių organizacijas, siekusias užbaigti komunistinę diktatūrą Rytų Europoje („šalyse, iš kurių buvo atimta laisvė“, kaip rašoma atminimo lentoje).


Bradfordo katedra, kurioje buvo atidengta atminimo lenta


Pavergtųjų tautų atminimo lenta Bradfordo katedroje
Lietuvių kapai Bradforde
Kitaip nei Londone, Notingame ar Mančesteryje, lietuviai neturi savo zonos jokiose Bradfordo kapinėse, tačiau daugelis lietuvių palaidoti Bowlingo kapinėse. Lietuvių dipukų antkapinius paminklus dažnai puošia patriotiniai motyvai ir tokios citatos kaip: „Ilsėkis ramybėje toli nuo Tėvynės“, „Lietuviui atminti – tu jį nors atmint ar atminsi kada, tu – jo numylėta Tėvynė“, „Išklydome klaikiais tremties keliais ir tik pas Viešpatį Dievą vėl busime kartu“. Nepaisant to, kad kai kurie šių lietuvių didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Didžiojoje Britanijoje, Lietuva jiems išliko tėvyne, kitaip nei jų vaikų kartai.



Antrosios bangos lietuvių kapas Bradforde, lietuvių kapines prižiūrinčių trečiabangių apjuostas lietuviška trispalve
Lietuviškas medis Lidse
Tačiau Bradfordą pasirinko nedaug naujausios bangos lietuvių imigrantų, didesnė jų dalis įsikūrė netoliese esančiame Lidse, kuris dabar yra tapęs lietuvių veiklos centru šioje Anglijos dalyje. Lietuviai neturi savo klubo, todėl patalpas šeštadieninei mokyklai ir užsiėmimams rengti nuomojasi iš Lidso ukrainiečių klubo. Netoli šio klubo, Poterniutono parke (angl. Potternewton Park), Lidso lietuviai pasodino medį, skirtą atkurtos Lietuvos šimtmečiui (1918–2018 m.) paminėti. Medis pažymėtas nedidele lentele, ant kurios paaiškinta, kodėl jis buvo pasodintas.


Lidso lietuvių bendruomenė prie jų pasodinto medžio


Lentelė prie medžio. Rūtos Kisio nuotrauka.
 
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Jungtinę Karalystę dienoraščiai
Notingamas (Anglija)
Notingame įsikūręs vienas svarbiausių lietuvių centrų Didžiojoje Britanijoje, vadinamas „Židiniu“.
1966 m. „Židinį“ įkūrė lietuvių marijonų vienuoliai įsigytame XIX a. ketvirto dešimtmečio statybos name. Tuo metu centras vadintas „Jaunimo židiniu“, nes viršutiniuose aukštuose veikė lietuvių besimokančio jaunimo ir našlaičių bendrabutis. Notingame besimokiusiems lietuviams „Židinio“ pirmo aukšto koplyčioje buvo rengiamos lietuviškos pamaldos ir papildomos lietuvių kalbos pamokos sekmadieniais.



Lietuvių centras „Židinys“ Notingame
Pirmame „Židinio“ aukšte įrengta koplyčia dedikuota Aušros vartų Mergelei Marijai ir dekoruota daugybe lietuviškų simbolių ir atminimo dovanų. Daugelis pastato elementų mena laikus, kai pastatas dar nepriklausė lietuviams. Kur dabar koplyčia tuomet buvo įprastas kambarys. Tačiau lietuviai antrame aukšte įstatė papildomus vitražinius langus. Senoje medinėje lentelėje ant pastato išorinės sienos vaizduojamas Lietuvos herbas, vėliava ir įrašas „Lietuvių židinys / Lithuanian Centre / Marian Fathers“ („Lietuvių židinys / Lietuvių centras / Tėvai marijonai“).


„Židinio“ koplyčia
„Židinio“ pastate gyveno ir lietuvių kunigai, kuriems vadovavo kun. Steponas Matulis. Iš čia jie aptarnaudavo trylika mažesnių Britanijos lietuvių bendruomenių. Čia taip pat buvo leidžiamas lietuviškas žurnalas „Šaltinis“, 1906 m. pradėtas leisti Seinuose, o 1926 m. atgimęs Marijampolėje (šis miestas yra Lietuvos marijonų vienuolių centras). 1940 m. žurnalą uždraudus sovietams, 1961 m. jis atgimė Londone, o vėliau persikėlė į „Židinį“ ir buvo leidžiamas 1 200 egzempliorių tiražu. Lietuvoje pasibaigus sovietų okupacijai, 1993 m. „Šaltinis“ vėl grįžo į Lietuvą.


Originalus „Židinio“ ženklas
Po kun. Stepono Matulio mirties ant „Židinio“ pastato buvo atidengta atminimo lenta su užrašu, kad „Židinį“ įkūrė kun. Steponas Matulis (1918–2003 m.), o pirmos mišios laikytos 1965 m. rugsėjo 8 d. Mirus kun. Matuliui, „Židinio“ centre nebegyveno joks kitas lietuvių kunigas, tačiau koplyčioje vis dar reguliariai vyksta lietuviškos mišios, kurias laiko lietuvių kunigai iš Londono Šv. Kazimiero lietuvių parapijos. Šiandien „Židinyje“ vyrauja pasaulietinė ir etninė lietuviška veikla, pavyzdžiui, minima Lietuvos nepriklausomybės diena, liepos 6 d. giedamas Lietuvos himnas, rengiamas lietuviškas „Poezijos pavasaris“.


Atminimo lenta „Židinio“ įkūrėjui
Didžiąją Notingamo lietuvių bendruomenės dalį sudarė dipukai – lietuviai, 1944 m. išvykę iš sovietų okupuotos Lietuvos. „Židinį“ įkūrę marijonų vienuoliai taip pat buvo dipukai, priversti bėgti nuo ateistinio sovietų režimo.


„Židinio“ koplyčios altorius
Nors Notingame buvo viena didžiausių dipukų bendruomenių visoje Didžiojoje Britanijoje (kartu su Bradfordu, Glazgo apylinkėmis, Mančesteriu ir Londonu), kitaip nei kituose miestuose, šeštame dešimtmetyje čia nebuvo įkurtas Lietuvių klubas, nes planai įsigyti tokias patalpas taip ir nebuvo įgyvendinti. Tai galėjo turėti įtakos tam, kad lietuvių kunigas „Židinį“ nusprendė įkurti būtent Notingame, kur jis galėtų tapti ir vietiniu lietuviškos veiklos centru bei užpildyti svarbią spragą.
Be to, „Židinys“ yra vienas iš vos kelių dipukų įkurtų lietuvių klubų Jungtinėje Karalystėje, kuriuos perėmė po 1990 m. atvykę migrantai ir pratęsė klubo veiklą. Panašūs lietuvių klubai Mančesteryje, Bradforde, Hedlyje ir Londone maždaug 2000–2010 m., dipukų kartos atstovams iškeliaujant anapilin, buvo uždaryti.
Lietuvių kapinių zona Notingame
Notingamo lietuviams dipukams pradėjus atgulti amžinojo poilsio, 1971 m. buvo įsigyta teritorija Vilford Hilo kapinėse (angl. Wilford Hill Cemetery), kad lietuviai galėtų būti laidomai vieni šalia kitų. Šioje kapinių zonoje nėra įprastų lietuviškų paminklų, kaip panašiose zonose Mančesteryje ar Londone, bet yra daug lietuviškų antkapinių paminklų su patriotiniais ir tremties tematikos simboliais bei užrašais, pvz., „Ilsėkis ramybėje toli nuo savo tėviškės“, „Nesuprastas darei, ką galėjai, naujoje svetimoje žemėje“.


Kapas Notingamo kapinių lietuvių zonoje
Čia palaidotas ir „Židinio“ įkūrėjas kun. Steponas Matulis.


Kapas Notingamo kapinių lietuvių zonoje
 
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Jungtinę Karalystę dienoraščiai