Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Jungtinė Karalystė

Jungtinėje Karalystėje gyvena daugiau Lietuvoje gimusių žmonių nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, išskyrus pačią Lietuvą – iš viso apie 180 tūkstančių. Pagal lietuviais save laikančių žmonių skaičių Jungtinė Karalystė galimai yra antra po JAV, tačiau, kitaip nei Didžiosios Britanijos lietuviai, kurie daugiausia yra imigrantai, didžioji dalis Amerikos lietuvių yra gimę JAV.

Lietuvių migracija į Jungtinę Karalystę prasidėjo daug seniau nei dabartinė „trečioji banga“, o senosios lietuvių imigrantų bangos paliko reikšmingų paveldo objektų.

Lietuvių paveldas Didžiojoje Britanijoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą (pirmoji banga)

Pirmoji lietuvių imigrantų banga į Didžiąją Britaniją atvyko prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Maždaug 7 000 jų įsikūrė pietinėje Škotijoje ir įsidarbino anglies kasyklose aplink Belshilį (angl. Belshill), 2 000 – Londone (Rytinėje dalyje) ir 1 000–2 000 – likusioje Anglijos dalyje, dauguma Mančesterio apylinkėse.

Vienas iš nedaugelio išlikusių Glazgo daugiabučių, kuriuose gyveno pirmabangiai lietuviai

Vienas iš nedaugelio išlikusių Glazgo daugiabučių, kuriuose gyveno pirmabangiai lietuviai

Ši migracija buvo plataus masto lietuvių migracijos į JAV tendencijos dalis. Tuo metu lietuviai išvykdavo iš Rusijos užimtos tėvynės, kur ekonominės galimybės buvo menkos, lietuviai buvo persekiojami, lietuvių kalba draudžiama.

Nors beveik visi lietuviai emigrantai troško atsidurti JAV, kai kuriems jų neužteko pinigų arba jie buvo apgauti ir taip atsidūrė Jungtinėje Karalystėje. Tad 1913 m. Didžioji Britanija jau turėjo antrą pagal dydį lietuvių bendruomenę Vakarų pasaulyje po JAV. Tačiau skirtumas tarp žmonių skaičiaus šiose bendruomenėse buvo didžiulis: JAV gyveno daugiau kaip 300 tūkst. lietuvių, o Jungtinėje Karalystėje – vos apie 10 tūkst., be to, pastarųjų atlyginimai buvo mažesni, todėl buvo sunku pastatyti tokių didingų lietuvių bažnyčių ar klubų kaip Amerikoje.

Bet Londono lietuviai vis tiek dar 1913 m. sugebėjo Ist Ende pasistatyti Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią. Ji veikia iki šiol ir yra seniausia lietuvių paveldo vieta Didžiojoje Britanijoje ir vienintelė, sukurta prieškario lietuvių emigrantų.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia Londone

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia Londone

1917 m. Didžiosios Britanijos pirmabangių lietuvių bendruomenes stipriai paveikė Didžiosios Britanijos vyriausybės ultimatumas jų vyrams: arba tarnauti Didžiosios Britanijos kariuomenėje Pirmajame pasauliniame kare, arba grįžti į Rusijos imperiją ir stoti į Rusijos kariuomenę. Daug lietuvių buvo deportuoti ir niekada nebeįleisti atgal, o paskui juos 1920 m. išvyko ir jų šeimos. Likę lietuviai gana greitai asimiliavosi, o XX a. antroje pusėje lietuviškose veiklose dalyvavo jau nedaug pirmosios bangos lietuvių palikuonių (tuo metu šiose veiklose daugiausia dalyvavo antrosios bangos lietuviai).

Londone esantis paminklas lietuviams, žuvusiems tarnaujant Didžiosios Britanijos kariuomenėje per Antrąjį pasaulinį karą

Londone esantis paminklas lietuviams, žuvusiems tarnaujant Didžiosios Britanijos kariuomenėje per Antrąjį pasaulinį karą

XX a. 6–8 deš. lietuvių paveldas Didžiojoje Britanijoje (antrosios bangos dipukai)

Didžiąją dalį lietuvių paveldo objektų Didžiojoje Britanijoje sukūrė antrosios bangos užsienio lietuviai. Šių žmonių, vadinamų dipukais (angl. displaced persons, DP), gyvenimo istorijos tarpusavyje labai panašios.
1. Jie patyrė pirmosios sovietų okupacijos 1940–1941 m. siaubą, buvo persekiojami ir galbūt tik per plauką išvengė tremties ar mirties.
2. Todėl, kai 1944 m. prie Lietuvos vėl artėjo sovietų armija, jie pasitraukė ir kelerius metus gyveno dipukų (perkeltųjų asmenų) stovyklose Vokietijoje, Danijoje, Austrijoje ar kitur.
3. Sąjungininkės Vakarų šalys, nenorėdamos versti šiuos žmones grįžti į sovietų okupuotą tėvynę, kur jie greičiausiai būtų buvę nužudyti ar įkalinti, maždaug 1948–1951 m. priėmė juos pas save. Jungtinė Karalystė pasiūlė kelias programas, pagal kurias dipukai galėjo įsikurti šioje šalyje mainais už privalomą darbą. Pavyzdžiui, programa „Baltic Cygnet“ pakvietė tūkstantį moterų vienerius metus dirbti slaugytojomis, o programos „Westward Ho“ tikslas buvo pasikviesti iki 100 tūkst. darbuotojų, tarp jų ir dipukų (ne tik lietuvių).
4. Baigę privalomąjį darbą, šešto dešimtmečio pradžioje dipukai galėjo laisvai įsikurti bet kur Didžiojoje Britanijoje. Paprastai jie stengėsi likti tarp kitų lietuvių, kad galėtų įsitraukti į lietuviškas veiklas savo susikurtuose gabalėliuose Lietuvos ir pasisakyti už Lietuvos laisvę.

Atminimo lenta, kurią Bradfordo katedroje pakabino prieš sovietų valdžią pasisakę įvairių šalių dipukai

Atminimo lenta, kurią Bradfordo katedroje pakabino prieš sovietų valdžią pasisakę įvairių šalių dipukai

Iš viso Didžiojoje Britanijoje pasiliko apie 3 000 lietuvių, o kai kuriais skaičiavimais – net 5 749, tačiau šis skaičius apima ir tuos, kurie netrukus išvyko į JAV, Australiją ar kitas šalis ir Didžiojoje Britanijoje ilgai neužsibuvo. Prie Britanijos lietuvių prisijungė ir 250 lietuvių karo veteranų, tarnavusių Lenkijos karinėse pajėgose, kas tuo metu, prisiminimams apie Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus krašto dar nespėjus išblėsti, sulaukdavo prieštaringų vertinimų.

Pagrindiniai lietuvių dipukų centrai Didžiojoje Britanijoje susiformavo Glazgo apylinkėse, Mančesteryje, Londone, Bradforde, Notingame ir Koventryje. Tris pirmąsias vietoves dipukai pasirinko dėl to, kad čia jau buvo įsikūrusios pirmabangių lietuvių bendruomenės, kurios iš pradžių galėjo dipukus pasikviesti pas save ar jiems padėti. Nors Londonas yra Didžiosios Britanijos sostinė, dipukų skaičiumi jis neprilygo mažesniems miestams, pavyzdžiui, Bradfordui, kuriame geriausiais laikais galėjo gyventi net tūkstantis lietuvių. Mančesteryje įsikūrė apie 800 dipukų, Glazgo apylinkėse – 400, o Koventryje – 300. Londono apylinkėse apsigyveno apie 500 dipukų.

Visuose svarbiausiuose miestuose, kuriuose apsigyveno, dipukai sukūrė savo gabalėlius Lietuvos.

Maždaug 1950 m. Mančesteryje, Bradforde, Londone ir Belshilyje (netoli Glazgo) jie atidarė lietuvių klubus. Septintame dešimtmetyje Notingame buvo atidaryta lietuvių koplyčia, atliekanti ir klubo funkciją, o dar vienas didelis lietuvių klubas „Sodyba“ buvo atidarytas Hedlio (angl. Headley) apylinkėse ir daugiausia skirtas Londono lietuviams. Lietuvių klubuose paprastai veikdavo lietuvių barai, valgyklos, šokių grupės, chorai ir šeštadieninės mokyklos, kuriose dipukų vaikai (po įprastos savaitės valstybinėse mokyklose) buvo mokomi lietuvių kalbos ir papročių.

Lietuvių centras „Židinys“ Notingame

Lietuvių centras „Židinys“ Notingame

Be to, lietuviai dipukai įkūrė tris lietuvių kapinių zonas, kad galėtų būti laidojami kartu, dažniausiai po antkapiais su užrašais apie mylimą tėvynę Lietuvą ir lietuviškais simboliais. Tokios kapinių zonos yra Londone, Mančesteryje ir Notingame. Dvejose pirmosiose taip pat yra bendro pobūdžio paminklų Lietuvai ir lietuviams. Net ten, kur nebuvo atskiros lietuvių zonos, lietuviai dažnai stengėsi būti laidojami tose pačiose kapinėse, todėl tokiose kapinėse atsirado daug lietuvių kapų.

Antkapinis paminklas lietuvių kapinių zonoje Mančesteryje

Antkapinis paminklas lietuvių kapinių zonoje Mančesteryje

Dar vienas lietuviškų paminklų kompleksas yra Karfine (angl. Carfin), netoli Belshilio (Škotija). Tai vienintelis toks kompleksas, esantis ne kapinėse.

Lietuviški paminklai Karfino grotoje Škotijoje

Lietuviški paminklai Karfino grotoje Škotijoje

Nors šie paminklai ir kapinių zonos išliko, dauguma klubų maždaug 2000 m. užsidarė (išskyrus Belshilio ir Notingamo). Kitaip nei JAV ar Australijoje, Didžiojoje Britanijoje įsikūrusių lietuvių dipukų vaikų karta greitai nutolo nuo savo šaknų, dažnai dėl diskriminacijos. Dauguma jų nenorėjo mokytis lietuvių kalbos ar dalyvauti lietuviškose veiklose. Šie žmonės, išėjus jų tėvų kartai, pardavė paveldėtus lietuvių klubus. Kartais dėl to kildavo nemažai nesutarimų ar net teisminių ginčų. Šiandien uždarytuose lietuvių klubuose niekas nebeprimena Lietuvos istorijos. Nors dauguma pastatų tebestovi, juos statė ne lietuviai, todėl jų architektūra nėra lietuviška, o lietuvišką dekorą pašalino naujieji savininkai.

Buvę Lietuvių namai Londone

Buvę Lietuvių namai Londone

Dar viena priežastis, lėmusi dipukų bendruomenės mažėjimą Didžiojoje Britanijoje, buvo sparti emigracija į Jungtines Valstijas ir Australiją, kur buvo didesni atlyginimai bei mažesnė diskriminacija ir kurias nuo sovietų ekspansijos pavojaus skyrė didesnis atstumas. Be to, JAV ir Australija buvo sukūrusi programas, kuriomis siekta palengvinti tokią migraciją. Iš Didžiosios Britanijos į JAV emigravo tiek daug lietuvių, kad aštuntame dešimtmetyje Čikagoje jau veikė du „Britanijos lietuvių“ klubai.

Dabar jau uždaryto Bradfordo lietuvių klubo knyga

Dabar jau uždaryto Bradfordo lietuvių klubo knyga

Šių dienų lietuvių migracija į Didžiąją Britaniją (trečioji banga)

Dėl sovietų okupacijos 1944–1990 m. emigruoti iš Lietuvos buvo kone neįmanoma. Tačiau kai 1990 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę, lietuviai vėl pradėjo išvykti. Nors šalis išsilaisvino nuo okupacijos ir persekiojimų, dešimtmečiai, praleisti Sovietų Sąjungos valdžioje, nualino ekonomiką. Jungtinė Karalystė tapo populiaria emigracijos, iš pradžių dažnai nelegalios, kryptimi.

Tačiau ši trečioji emigracijos iš Lietuvos banga savo neįtikėtinas proporcijas pasiekė tik po 2004 m., kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Tuo metu Jungtinė Karalystė taip pat priklausė ES, todėl XXI a. pirmo dešimtmečio antroje pusėje bet kuris lietuvis galėjo bet kada teisėtai, nenurodęs jokios priežasties ir be biurokratinių kliūčių emigruoti į Jungtinę Karalystę.

Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės narių skaičius išaugo iki 180 tūkst. ir beveik pusė jų gyveno Londono apylinkėse. Tačiau visuose pagrindiniuose JK miestuose yra po reikšmingą lietuvių bendruomenę, dažnai ir po lietuvių parduotuvę ar restoraną. Kai kuriuose miestuose lietuviai ypač įsitvirtinę, pavyzdžiui Piterbore ar Bostone.

Lietuvių restoranas Piterbore

Lietuvių restoranas Piterbore

Tačiau tarp trečiosios ir antrosios imigrantų bangų išliko nematoma skirtis. Antrosios bangos lietuviai trečiabangius dažnai siejo su nusikalstamumu, manė, kad jie tik siekia labdaros iš antrosios bangos lietuvių, bet savanoriškai nedalyvauja lietuviškų antrabangių institucijų veikloje (dėl to antrabangiai manė, kad perleisti tokias institucijas trečiajai bangai yra neįmanoma). Trečiabangiai, savo ruožtu, antrosios bangos lietuvių (bent jau Didžiojoje Britanijoje gimusios jų kartos) dažnai nebelaikė tikrais lietuviais, nes šie prastai kalbėjo lietuviškai ir buvo pasiruošę parduoti tėvų įkurtus lietuviškus klubus (užuot perleidę trečiabangiams, kad šie tęstų lietuvybę tenai).
Tai nebuvo tiesiog „trečioji banga prieš antrąją bangą“, nes kai kurie antrosios bangos dipukų palikuonys stengėsi išsaugoti klubus, tačiau jie dažnai skaičiumi nusileisdavo lietuviams, pageidaujantiems klubus parduoti, ir galiausiai išliko tik vienintelis Škotijos lietuvių klubas, nes jį nuo bandymų uždaryti pavyko išgelbėti teisminiu keliu. Be to, tik mažesnė dalis trečiabangių dalyvavo lietuvių organizacijų veikloje ar norėjo jas išsaugoti, kiti tuo nesidomėjo.

Visa tai privedė prie keistos situacijos: nors Jungtinės Karalystės lietuvių populiacija išaugo iki neregėto masto ir 1990–2010 m. padidėjo apie 2 000 proc., nuosavuose pastatuose įsikūrusių lietuvių klubų skaičius per tą patį laikotarpį sparčiai mažėjo.

Dabar jau uždaryta lietuvių „Sodyba“ Hedlyje

Dabar jau uždaryta lietuvių „Sodyba“ Hedlyje

Trečiabangiai perėmė tik religines institucijas, tarp kurių ir Londono lietuvių bažnyčia bei Notingamo „Židinys“. Trečiosios bangos lietuviai Londone taip pat įkūrė unikalią Sekmininkų lietuvių bažnyčią. Jie prižiūri ir antrosios bangos lietuvių kapus. Tačiau trečiabangiai galimai pastatė vienintelį naują paminklą – Perkūną Folkstone, nors tikrieji jo statytojai nėra žinomi. Taip pat Piterbore jų iniciatyva buvo atidengta atminimo lenta, o Lidse pasodintas medis.

Londono Šv. Kazimiero lietuvių parapijos trečiosios bangos lietuvių bendruomenė

Londono Šv. Kazimiero lietuvių parapijos trečiosios bangos lietuvių bendruomenė

Tik nedaugelis trečiosios bangos lietuvių dalyvauja lietuviškose veiklose, tačiau tie, kurie dalyvauja, tai daro nuomojamose patalpose, kuriose veikia šeštadieninės lietuvių mokyklos, tęsiant tradiciją savaitgaliais mokyti vaikus lietuvių kalbos ir kultūros.

Antrosios bangos lietuvių kapas Bradforde, lietuvių kapines prižiūrinčių trečiabangių apjuostas lietuviška trispalve

Antrosios bangos lietuvių kapas Bradforde, lietuvių kapines prižiūrinčių trečiabangių apjuostas lietuviška trispalve

Po „Brexit“ lietuvių imigracija į Didžiąją Britaniją šiek tiek aprimo. Nors Lietuvai praturtėjus dalis emigrantų grįžo į Lietuvą, dauguma liko Didžiojoje Britanijoje. Visgi didžiausia dalis dabar Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių į ją imigravo maždaug 2004–2012 m.

Lietuvių šeštadieninė mokykla veikia nuomojamose patalpose Piterbore

Lietuvių šeštadieninė mokykla veikia nuomojamose patalpose Piterbore

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Jungtinę Karalystę dienoraščiai

Click to learn more about Lithuania: Vak. Europa, Jungtinė Karalystė Leave a comment
Comments (9) Trackbacks (0)
  1. Do you have records for Scotland ?

    • What records do you mean? I personally do not know much about the Lithaunian heritage in Scotland. If you know about places, buildings, placenames, cemetaries, churches, graves, monuments, etc. related to Lithuania that exist in Scotland, please inform me and I will add that info to the website.

  2. Augustinas, there was significant community in Scotrland before WW1 – 20,000 people – and there were other communities in Widnes and Middlesbrough in England. There is much information !

  3. Do you have an email address I can use ?

    • I know about the community but so far haven’t found much information on its heritage. I have contacted you by e-mail now.

  4. I will send you some articles by email

  5. new my grandfather/mum came over in the early 1900’s to Bridgeton area but even although got most of his as he was naturalised Micilius to Mitchell and got his marriage in 1908 cant see anything about his wife Dairutis (no note of her becoming British) although got her brother who I believe came over a few years prior marrying a Norkaitis in Scotland in1910;believe the Norkaitis came from Hamilton

  6. There was a considerable number of Lithuanian people in Widnes who came over in around 1900. They were mainly Catholic. They worked in the mines and chemical industry. Names such as Karalius, Skilki, Asterouski, Myler. Many 2nd generation were prominent rugby league players.


Leave a comment

No trackbacks yet.