Mičiganas, JAV
JAV lietuvių bendruomenė Mičigano [Michigan] valstijoje yra devinta pagal dydį JAV (30 000). Nepaisant to, ši valstija pasižymi bene didžiausia lietuvių istorijos ir paveldo įvairove visoje šalyje, nes Mičiganas sutraukė labai įvairias lietuvių bangas, kartas ir institucijas. Tokia įvairovė atsispindi nuostabiose lietuviškose vietose, kurias vis dar galima pamatyti Mičigane.
Šiame straipsnyje trumpai pristatysime kiekvieną iš Mičigano lietuviškų vietovių, jų istorijas, taip pat pateiksime nuorodas į išsamesnius straipsnius apie jas. Straipsnio antrojoje pusėje supažindinsime su Mičigano lietuvių istorija.
Vytauto kareivių šalpos draugijos, kuri veikia nuo 1910 m., pastatas Grand Rapidse [Grand Rapids]
Lietuviškos vietovės Mičigane
1. Detroitas. Pagal lietuviškų bažnyčių skaičių Detroito metropolis patenka į JAV penketuką – šiame mieste buvo penkios bažnyčios, kiekvieną jų supo kiti lietuviški pastatai, paminklai. XX a. trečiame–ketvirtame dešimtmetyje lietuvius į Detroitą daugiausia viliojo automobilių pramonė. Deja, tolesnė istorija miestui nebuvo palanki – pramonė sunyko, ėmė mažėti gyventojų skaičius. Dvi lietuvių bažnyčios buvo nugriautos dėl prieštaringai vertintos greitkelių tiesimo kampanijos. Rasinės riaušės ir baltųjų išsikėlimas iš miesto centro tapo lėmė beveik visų Detroito lietuvių migraciją į priemiesčius XX a. septintą–aštuntą dešimtmetį. Miesto centre veikusios lietuvių bažnyčios ir klubai buvo uždaryti ~1980-2015 m., nes karta, kuri dar kartais apsilankydavo savo jaunystės vietose, ėmė išmirti. Užtat Sautfilde [Southfield] susiformavo unikalus priemiesčiuose gyvenančių lietuvių centras, kuriame - ir nauja bažnyčia, ir pasaulietinės institucijos. Lietuviai padovanojo Lietuvių kambarį Detroito Veino universitetui [Wayne State University]. Keletas senų miesto centre pastatytų lietuviškų pastatų išlikę tvarkingai restauruoti, nors šiandien jie lietuviams jau nepriklauso.
Lietuvių namai Detroite (gerai išsilaikiusi, nors lietuviams jau nepriklauso)
2. Grand Rapidsas. Nors Detroitas liudija vieną skaudžiausių Amerikos miestų sunykimo istorijų, Grand Rapidso lietuvių telkinys nukentėjo mažai. Miesto lietuvių rajone asimiliacija vyko (lietuvių kalbą palaipsniui pakeitė anglų kalba), tačiau lietuviai ir kiti baltaodžiai jo neapleido. Todėl Grand Rapidse, kuris yra bene geriausiai išsilaikęs pirmosios Amerikos lietuvių bangos pavyzdys JAV, išliko lietuvių bažnyčia, mokykla, trys klubai ir dvejos kapinės. Grand Rapidse vis dar galima užsukti į veikiančių šimtamečių lietuvių organizacijų pastatus, o ne tik grožėtis, geriausiu atveju, didingų pastatų liekanomis. Viduje dar galima sutikti ne vieną XX a. trečią dešimtmetį į Grand Rapidsą atvykusių pirmųjų lietuvių palikuonių, nors jie dabar kalba angliškai ir dažnu atveju yra tik iš dalies lietuvių kilmės. Dėl to, kad lietuviai neišsikėlė į priemiesčius, pagal lietuvių skaičių Grand Rapidsas užima pirmąją vietą Mičigane (1 000 lietuvių Grand Rapidse, palyginti su 400 Detroito mieste).
Lietuviškas kryžius Grand Rapidso lietuvių kapinėse
3. Lietuviškos stovyklos. Lietuvių įkurtos stovyklos yra bene įspūdingiausios lietuviško paveldo vietos Mičigane. XX a. šeštame dešimtmetyje jos buvo sugalvotos kaip vietos, kur Amerikos lietuvių vaikai galėtų kartu leisti vasaras lietuviškoje aplinkoje, tačiau laikui bėgant jų misija išsiplėtė. Dabar suaugusieji čia atvyksta pasimėgauti „lietuviška gamta Amerikos vidury“, Amerikos lietuvių menininkai šias vietoves pakeitė sukurdami itin simboliškų lietuviškų paminklų ir atminimo ženklų. Stovyklos Dainava ir Pilėnai yra netoli Mančesterio [Manchester], o stovykla Rakas – netoli Kasterio [Custer].
Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Pilėnų stovykloje
4. Kasteris. Amerikos lietuviai tarpukariu čia supirko žemes, kad sukurtų savotišką „Naująją Lietuvą“. Nors jie čia nepastatė vien lietuviams skirtų bažnyčių ar klubų, jų buvo tiek daug, kad miesto įstaigos ir pastatai dažnai turi lietuvišką prieskonį (pavyzdžiui, vietos katalikų bažnyčią statė lietuvis architektas, ten dirbo lietuviai kunigai, ji statyta lietuvių ūkininkų lėšomis - todėl joje yra lietuviškų detalių). Šioje vietovėje vis dar gana paplitusios lietuviškos pavardės, yra keletas lietuviškų gatvių pavadinimų ir paminklų, o lietuvių palikuonys iki šiol gamina Andrulio sūrį.
Andrulio sūrio gamykla Kusterio apylinkėje
5. Junjon Pyras. Šis Mičigano ežero kurortas labiau susijęs su Čikagos, o ne su Mičigano lietuvių bendruomene, nes yra įsikūręs prie sienos su Indianos valstija, mažiau nei 100 km iki Čikagos. XX a. septintame–devintame dešimtmetyje Junjon Pyras (kartu su keliais kitais netoliese esančiais kurortais Indianoje) tapo „lietuviškąja Rivjera“, arba Amerikos lietuvių vasaros sostine, mat Čikagos lietuviai čia siųsdavo savo žmonas ir vaikus praleisti vasaros, kartais atvykdavo ir patys. Vienu metu čia veikė net septyni lietuviški viešbučiai, deja, lėktuvams priartinus tropinius Floridą ar Havajus [Hawaii], „lietuviškosios Rivjeros“ populiarumas ėmė smukti, ir lietuviški viešbučiai vienas po kito užsidarė. Keliaujant arčiau Čikagos nuo Junjon Pyro Indianoje „lietuviškosios Rivjeros“ dvasios rasime daugiau, nes ten lietuvius poilsiautojus pakeitė į pensiją išėję Čikagos lietuviai ir kasdien į darbus Čikagoje važinėjantys lietuviai.
Gintaro kurortas – paskutinis iš lietuviškų kurortų (parduotas nelietuviams apie 2019 m.)
6. Mažesni miestai. Lietuviai gyveno ir keliuose mažesniuose Mičigano miestuose, įskaitant Maskigoną [Muskegon], kuriame iki šiol veikia lietuvių klubas, ir Albioną, kuriame lietuvius mena atminimo lenta. Šiandien daugelyje Mičigano vietovių yrasi gyvenant lietuvių, tačiau kadangi jie ten įsikūrė gana neseniai, tuose miestuose istorinių paveldo objektų dar nėra.
Lietuvių klubas Maskigone
Lietuvių istorija Mičigane
Kaip ir kitur Amerikoje, lietuviai į Mičiganą atvyko trimis bangomis.
Didžiausia iš jų – pirmoji emigracijos banga (1869–1914 m.) – Mičiganą pasiekė pavėluotai. Taip atsitiko todėl, kad tuo metu, kai šimtai tūkstančių lietuvių plūdo į JAV, Mičiganas dar buvo mažai apgyvendintas ir nesiūlė daug ekonominių galimybių. Taigi, užuot tiesiogiai migravę į Mičiganą, pirmosios bangos Amerikos lietuviai paprastai įsikurdavo Pensilvanijos [Pennsylvania] angliakasių miesteliuose arba pramoniniuose Rytų pakrantės miestuose, taip pat Ilinojaus [Illinois] valstijoje.
Pavyzdžiui, 1899–1914 m. Mičigane įsikūrė tik 3 427 lietuviai, o Pensilvanijoje – 70 019, Ilinojuje – 47 339, Niujorke [New York] – 37 912. Tuo metu Grand Rapidsas buvo pagrindinis centras, traukęs lietuvius į Mičiganą.
Tačiau artėjant riaumojančiam XX a. trečiam dešimtmečiui, netruko pasklisti žinia apie naujus, didelius Mičigano pramonės pasiekimus, ypač apie Detroito automobilių pramonę. Viliojami didesnių atlyginimų, Amerikos lietuviai iš Rytų pakrantės ir Ilinojaus kasyklų bei gamyklų tūkstančiais persikėlė į Mičiganą. 1930 m. vien Detroite gyveno jau 4 879 lietuviai.
Kaip ir Rytų pakrantėje, šie lietuviai laikėsi kartu, apsigyveno tuose pačiuose rajonuose, statė lietuviškas bažnyčias ir klubus visame Detroite, taip pat kituose Mičigano miestuose.
Šv. Antano lietuvių bažnyčia. Kairėje – Lietuvių salė. ©Augustinas Žemaitis.
Tačiau toli gražu ne kiekvienas JAV lietuvis XX a. trečiame–ketvirtame dešimtmetyje svajojo tik apie didesnį atlyginimą modernesnėje gamykloje. JAV pramonėje pradirbę dešimtmetį ar ilgiau ir pakankamai uždirbę, kai kurie jų tikėjosi pagaliau įgyvendinti savo dar Lietuvoje puoselėtą svajonę – ūkininkauti nuosavoje žemėje. Mičiganas traukė ir tokius lietuvius. Suvieniję jėgas, jie supirko žemes Kasterio apylinkėse ir taip ten gimė vienintelis visose JAV kaimiškas regionas, kuriame labai didelė dalis gyventojų buvo lietuviai.
Lietuviška dygsniuota antklodė ant svirno sienos simbolizuoja lietuvišką paveldą Kusteryje
Antroji JAV lietuvių banga, ko gero, labiau nei bet kurioje kitoje valstijoje atgaivino Mičigano lietuvių gyvenimą. Antrąją bangą sudarė pabėgėliai, kurie 1944 m. buvo priversti palikti Lietuvą dėl sovietų okupacijos ir šalyje pradėto vykdyti genocido. Antrosios bangos lietuviai, laikydami save tremtiniais ir norėdami įamžinti lietuvišką kultūrą Amerikoje dar labiau nei pirmoji banga, faktiškai Amerikoje įkūrė „šešėlinę Lietuvos valstybę“, kuri apjungė įvairias lietuvių institucijas visose JAV. Šalia labai lokalaus „senojo tipo Amerikos lietuvių gyvenimo“ lietuvių parapijose ir apylinkėse, antroji emigracijos banga steigė visos Amerikos masto lietuvybės centrus, kurie tarnavo lietuviams iš tolimesnių valstijų. Daug tokių centrų buvo įkurta Mičigane.
Kryžių kalnas Dainavos stovykloje
Vienais svarbiausių tokių naujų lietuvybės centrų tapo lietuvių stovyklos. Jose lietuviai (ypač vaikai) dalį vasaros praleisdavo lietuviškoje aplinkoje - tikėtasi, kad taip jie išmoks kalbos, kultūros, susiras lietuvių draugų ar net antrąją pusę. Strateginė Mičigano padėtis vidury pagrindinių Didžiųjų ežerų region lietuvių bendruomenių (Čikagos, Klivlando [Cleveland], Detroito, Toronto), lėmė, kad Mičiganas būtų pasirinktas net trijų iš penkių JAV lietuvių stovyklų vieta.
Antrosios bangos atvykimas beveik sutapo su Detroito nuosmukiu, kurio ryškiausi bruožai buvo rasinės riaušės ir baltųjų išsikėlimas į priemiesčius. Dėl to labai nukentėjo visi Detroito lietuviški rajonai, mieste užsidarė lietuvių bažnyčios ir klubai (kai kurie pastatai buvo nugriauti, kad užleistų vietą miestą išraižusiems greitkeliams). Tačiau antrosios bangos lietuvių energijos ir patriotizmo dėka 1972 m. Detroito priemiestyje išdygo naujas lietuvių religinis ir kultūrinis centras, kuris tapo viena iš paskutinių naujai pastatytų lietuvių bažnyčių Amerikoje. Šioje bažnyčioje religinė erdvė yra mažesnė už pasaulietinę (etninę) erdvę, taip pabrėžiant lietuvių bažnyčios kaip kultūros centro, kuris tarnauja toli gražu ne tik tikėjimui, vaidmenį.
Pirmosios Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčios vieta
V. K. Jonyno vitražas Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčioje, kuri buvo pastatyta 1972 m.
Grand Rapidse gyventojų kaita nebuvo tokia didelė, todėl čia „senasis lietuvių rajonas“ su daugeliu lietuviškų institucijų išliko mažiau pakitęs. Tai rodo, kad net toje pačioje valstijoje lietuviškumas vystėsi skirtingomis kryptimis.
Tuo tarpu XX a. septintame–devintame dešimtmetyje Mičigano valstijos vakariniame pakraštyje, Junjon Pyre, kūrėsi lietuviškas kurortas. Ten Čikagos lietuviai atvykdavo praleisti vasaros ar tik savaitgalių, išdygo daugybė lietuviams priklausančių kurortinių viešbučių. Kai kurie lietuviai ten įsikūrė visam laikui.
Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia Sautfilde, netoli Detroito
Po 1990 m. nepriklausomybės atgavimo į JAV pradėjo atvykti nauja – trečioji – ekonominių emigrantų banga, nemaža jų dalis apsistojo Detroito apylinkėse. Prisijungę prie didžiausių Mičigano lietuvių bendruomenių, jie atgaivino pagrindinius lietuviško paveldo centrus: Detroito lietuvių bažnyčią ir lietuvių stovyklas. Deja, mažesnės bendruomenės (Kasterio, Muskigono, Junjon Pyro) naujų emigrantų sulaukė nedaug, todėl jose gyvenantys lietuviai paprastai yra pirmosios arba antrosios emigracinės bangos palikuonys.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Mičiganą dienoraščiai
Dalintis:
Detroitas (Mičiganas, JAV)
Detroitas XX a. pradžioje išaugo aplink naują pramonės rūšį: automobilius. Čia buvo ir yra visų trijų didžiausių JAV automobilių įmonių štabai: Ford, General Motors, Chrysler. Iki savo žlugimo čia veikė ir kitos gamyklos: Packard, Studebaker, Fisher. Kaip ir į kitus pramoninius JAV miestus, į Detroitą prieškariu masiškai imigravo lietuviai (1930 m. surašymo metu jų jau buvo 4879).
Senasis Detroito lietuvių rajonas
Didžiąją XX a. dalį lietuvių gyvenimas Detroite virė į pietvakarius nuo miesto centro (šiandieniniame Mexicantown), aplink Šv. Antano Romos katalikų bažnyčią ir Lietuvių namus.
1920 m. pastatyta Šv. Antano lietuvių bažnyčia (1750 25th St., Pietvakarių Detroitas) - masyvus bebokštis dviejų aukštų pastatas. Antrame aukšte buvo mums įprastas bažnyčios interjeras, o pirmajame seniau veikė lietuvių mokykla. Paskui pirmam aukšte įrengta koplyčia ir pamaldos laikytos joje (didžiulės bažnyčios menkstančiai parapijai nebereikėjo). Taip pat pirmame aukšte buvo erdvi salė parapijos narių susitikimams po mišių, įkurtas mažas lietuvybės muziejėlis. Bažnyčia uždaryta 2013 m.
Šv. Antano lietuvių bažnyčia Detroite. Pastatas kairėje - lietuvių salė. ©Augustinas Žemaitis.
Priešais Šv. Antano bažnyčią - gražiai sutvarkytas pastatas, kurį tebepuošia užrašas "Lithuanian Hall" („lietuvių salė“, arba „lietuvių namai“). Viduje yra šiek tiek lietuviškų detalių. Išlikusios ir tokios pastato detalės kaip bilietų kasa, kurioje būdavo parduodami bilietai į lietuvių namų renginius, scena, ir dar daugiau. Net pastato renovacija, kurios metu pastatas pritaikytas biurams, mažai ką pakeitė.
Detroito lietuvių namai
Lietuvių namai statyti 1921 m. kairiųjų pažiūrų lietuvių, kurie nelankė bažnyčios (tais laikais parapijose vykdavo ir tautinė bei pasaulietinė lietuviška veikla, tačiau nereligingieji norėjo tam atskiro pastato). Bent dalis lietuvių namams priklausiusiųjų buvo komunistinių pažiūrų - ~2010 m. renovuojant pastatą sienoje rasta komunistinės literatūros.
Pagrindinė salė dabar tarnauja kaip atviro darbo erdvė. Ant vienos sienos – ir lietuviška atributika
Galima tik įsivaizduoti, kokia "ideologinio fronto" linija driekėsi Vernor gatve, skiriančia Šv. Antano bažnyčią ir lietuvių namus. Tiesa, ilgainiui, kairiųjų pasekėjų mažėjant, lietuvių namai buvo uždaryti ir vėliau pastatas naudotas netgi parapijos reikmėms (vestuvėms ir pan.).
Šv. Antano bažnyčia (kairėje) ir lietuvių namai (dešinėje)
Netoli lietuvių namų – Valio Baužos laidotuvių namai.
Deja, kaip kad visame Detroite, dalis pastatų – apleisti ar sudegę. Viskas prasidėjo nuo juodaodžių sukeltų 1967 m. rasinių riaušių, kurių išsigandę baltieji išsikėlė į priemiesčius; dabar 85% miestelėnų - juodaodžiai, čia vienas didžiausių JAV nusikalstamumas, nedarbas, neraštingumas. Tačiau rajone aplink Šv. Antano bažnyčią vyrauja meksikiečiai. Jis - saugesnis už vidutinį miesto rajoną. Nors dauguma lietuvių išsikraustė į priemiesčius, būtent šis rajonas dar vis „lietuviškiausias“ visame Detroite. Šiuo metu Šv. Antano bažnyčia daugiausia tarnauja čia gyvenančių lotynų amerikiečių reikmėms – pirmas jos aukštas dabar skirtas labdaringai organizacijai, mokančiai neseniai atvykusius į JAV imigrantus anglų kalbos. Nemokamai.
Organizacija, nupirkusi abudu lietuviškus pastatus, renovavo daugiau pastatų aplink, ne tik šią bažnyčią bei lietuvių namus, siekia atjauninti ir patį rajoną. Vienu metu tik apie 30 procentų šio rajono namų buvo gyvenami, o dabar šis skaičius pakilo iki 80 proc. Organizacija, remontuodama namus ekologiškai ir įsipareigodama už fiksuotą kainą juos nuomoti nepasiturintiesiems, mainais už tai renovacijoms gauna valstybės finansavimą.
Valio Baužos laidotuvių namai mena laikus, kai rajone vyko lietuviškas gyvenimas. ©Augustinas Žemaitis.
Stipriausia Šv. Antano parapija buvo po Antrojo pasaulinio karo, kuomet į JAV atsikėlė nuo sovietų bėgusi Lietuvos inteligentija. Tais laikais visi norintys į bažnyčią netilpdavo - tekdavo dalyvauti mišiose iš lauko. Ilgainiui parapijos narių mažėjo, jie seno. Apie 1985 m. bažnyčia nukentėjo nuo gaisro, bet buvo suremontuota. Iki 2009 m. Šv. Antano bažnyčioje lietuviškos mišios dar vykdavo kasdien, o sekmadieniais - du kartus. Tuomet, kunigui išėjus į pensiją, mišias imta laikyti tik vieną kartą į savaitę sekmadieniais (bažnyčios parkavimo aikštelė darbo dienomis naudota Lithuanian Hall savininkų). 2011 m. Detroito vyskupas nusprendė parapiją naikinti ir 2013 m. parapija panaikinta.
Šv. Antano lietuvių bažnyčios pagrindinės salės (antras aukštas) interjeras kaip jis atrodė iki uždarymo (2012 m.). Šiandien jis panašus, bet religinės lietuviškos interjero detalės išrinktos, pvz. suolai. Patalpos dabar naudojamos šokiams. ©Augustinas Žemaitis.
Į vakarus nuo Šv. Antano Detroite būta ir Šv. Petro lietuvių bažnyčios. Ji duris atvėrė 1921 m., uždaryta 1995 m., lietuviškų detalių nebeturi, tačiau ten nuo 1997 m. veikiantis Visų Šventųjų bendruomeninis centras (All Saints Neighborhood Center) prie įėjimo įrengė lietuvišką pastato praeitį menančias lenteles. Bažnyčia medinė, nors seniau jos fasadas ir buvo plytinis, dabar atkurta taip, kaip būta originaliai. Išties lietuviai planavo, kad taip kukliai pastatas atrodys tik laikinai, tačiau parapija taip niekad ir netapo tokia didelė, jog įstengtų pasistatyti didesnę bažnyčią. Kaip ir Šv. Antano bažnyčioje, bažnyčia turėjo rūsį (iškastą parapijiečių rankomis), kur lietuviai susirinkdavo po Mišių. Bažnyčios statulos, baldai, didelis kryžius, stovėjęs prie įėjimo, paaukoti Lietuvos bažnyčioms.
Šv. Petro lietuvių bažnyčia Detroite
Buvusios Šv. Petro lietuvių bažnyčios prieangis su informacija apie lietuvišką pastato istoriją
Netoli nuo Šv. Petro bažnyčios veikė ir kelių aukštų Dariaus ir Girėno klubas. Jis atsidarė 1962 m. lietuvių, pasitraukusių nuo Sovietų okupacijos, tačiau 1996 m., lietuviams išsikėlus iš rajono, pastatas parduotas. Ant pastato lietuviškų detalių nėra - mat jį statė ne lietuviai. Pastatą 1914 m. pastatė čekai, o lietuviai tik nusipirko. Tad bareljefas fasade skelbia "Bohemiečių tautiniai namai". 1996 m. lietuviams pastatą pardavus, ten buvo koncertų salė, bet rajonas sparčiai nyko dėl nusikalstamumo ir narkomanijos. Pastatas buvo apleistas. Tačiau jį įsigijo ketinantys jį suremontuoti ir rajoną atgaivinti.
Bohiemiečių tautiniai namai (Dariaus ir Girėno klubas)
Sautfildo Dievo Apvaizdos bažnyčios kompleksas
Dabar vienintelė Detroito lietuvių bažnyčia - Dievo Apvaizdos (25335 W 9 Mile Road, Sautfilde). Tai net ne bažnyčia, o visas kompleksas lietuviškų pastatų, įskaitant salę renginiams, didelį valgomąjį, mažą parapijos muziejėlį, šeštadieninę lietuvių mokyklą ir keletą paminklų. Vyksta sporto ir kiti renginiai, čia buriasi Ateitininkai, Šauliai, skautai, tautinių šokių būrelis, kitos organizacijos.
Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia Sautfilde
Visas kompleksas pastatytas 1972 m. Architektas – Kanados lietuvis Alfredas Kulpa–Kulpavičius. Pradžioje jo projektas buvo puošnesnis, tačiau vyskupija pareikalavo jį supaprastinti apribodama pinigus, kuriuos lietuviams leista suaukoti bažnyčiai. Dėl to bažnyčiai kiek trūksta tos didybės, kuria pasižymi kitos po Antrojo pasaulinio karo pastatytos lietuvių bažnyčios, tačiau viduje lietuviškumo netrūksta. Čia – ir lietuviški Vytauto Kazimiero Jonyno vitražai, Daugvilos drožyba. Tarp vitražų įspūdingiausias – su Šv. Kazimieru ir Vyčiu, o mediniai raižiniai atvaizduoja Kryžių kalną Šiauliuose bei Palaimintąjį Jurgį Matulaitį.
Dievo Apvaizdos bažnyčios vidus
Drožiniai Dievo Apvaizdos bažnyčioje
V.K.Jonyno vitražai
Komplekse – didelis kiemas, kuriame stovi trys paminklai - Jurgio Jurgučio memorialas (pirmasis Lietuvos garbės konsulas Mičigane), tradicinis medinis kryžius – saulė, o pats seniausias - Jėzaus statula, perkelta čia iš ankstesnių bažnyčių.
Jurgio Jurgučio skulptūra
Lietuviškas kryžius Dievo Apvaizdos bažnyčioje
Mat ši Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia nėra pirmoji Dievo apvaizdos lietuvių bažnyčia Detroite. Parapijos bažnyčios vis "stūmėsi" į priemiesčius kartu su pačiais Detroito lietuviais. 1908 m. jos pirmtakė Šv. Jurgio bažnyčia buvo įkurta pačiame Detroite, 1949 m. nauja Dievo Apvaizdos bažnyčia pastatyta atokiau. Per XX a. septintajame dešimtmetyje vykusią greitkelių statybos programą (Detroitas - pirmasis JAV miestas, kurio centrą su priemiesčiais sujungė greitkeliai) abi bažnyčios nugriautos - jų vietose dabar driekiasi magistralės.
Vieta, kur stovėjo Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia
Vieta, kur anksčiau būta Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčios
Vyskupas nebenorėjo, kad išliktų ši lietuviška parapija - sakė, kad tautinės parapijos Detroite (pvz. lenkų) pamažu nyksta, mažėja jas lankančių žmonių. Tačiau lietuviams reikalaujant, vyskupas visgi leido statyti naują lietuvišką Dievo Apvaizdos bažnyčią - su ta sąlyga, kad ją pastatys ir išlaikys vien lietuviai savo lėšomis, ir lankytis ten irgi galės vien lietuviai. Lietuviai sugebėjo savo lėšomis 1972 m. pastatyti ir išlaikyti naują Dievo Apvaizdos bažnyčią. Kadangi ji - ne skurdžiame Detroite, o turtinguose priemiesčiuose, čia mieliau lankosi ir naujieji, jaunesni imigrantai.
Po to, kai Šv. Antano bažnyčia uždaryta, į šią bažnyčią atkeliavo ir dalis jos daiktų.
Netoli nuo Dievo Apvaizdos bažnyčios yra Šv. Kapo (Holy Sepulchre) kapinės, kuriose palaidota daugybė lietuvių, o kai kurie – ir po itin patriotiškais antkapiais. Deja, kapinėse lietuviams nepavyko atsiskirti ir susikurti atskiros zonos vien lietuvių kapams, todėl jie – išsibarstę po visą teritoriją.
Kitos lietuviškos vietos Detroite
Įdomią lietuvybės apraišką galima rasti ir pačiame ištuštėjusiame Detroito centre. Ant namo netoli Grand River Avenue ir Times Square kampo kabo atminimo lenta su užrašu: "Čia gimė Fluxus įkūrėjas Jurgis Mačiūnas". Užrašas - vien lietuviškas, be vertimo į anglų kalbą. Bet atminimo lenta melaginga: iš tikro Jurgis Mačiūnas 1931 m. gimė Kaune ir atvyko į JAV 1948 m. Ši atminimo lenta buvo pakabinta Gilberto Silvermano, kuris labai mėgo ir kolekcionavo Jurgio Mačiūno darbus. Vienu metu jis sumąstė sukurti atminimo lentą ir padovanoti Kaunui, kuriame Jurgis Mačiūnas ir gimė, bet Kaunas jos niekuomet nepanaudojo ir ji Mačiūno giminių buvo grąžinta Silvermanui. Tada Silvermanas ją pritaisė ant pastato, kuriame turėjo patalpų. Įdomu yra tai, kad ši lenta Detroite, galima sakyti, pati yra Fluxus meno kūrinys: melaginga atminimo lenta "Čia gimė Mačiūnas" ant atsitiktinio pastato atsitiktiniame mieste - tikrai paties Mačiūno stilius!
Melaginga Jurgio Mačiūno atminimo lenta. ©Augustinas Žemaitis.
Parker-Webb pastatas, ant kurio pakabinta Jurgio Mačiūno lenta
Detroito Veino universitetas turi Lietuvių kambarį. Jis – tautinio paveldo pastate (Manoogian Hall). Kambarys – antrame aukšte, jo Nr. 288. Atidarytas 1978 m., minint 60-ąsias Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo metines. Visos sienos nuo grindų iki lubų ištapytos Lietuvą simbolizuojančiomis freskomis: Lietuvos pastatai (net tie, kur šiandien nugriauti), patriotiniai simboliai, istoriniai paveikslai. Žalgirio mūšis ten vyksta prieš Trakų pilį ir Vilniaus sienas, o danguje tuo metu plevena Čiurlionio paveikslų motyvai. Viduramžių LDK žemėlapis, tautiniais drabužiais vilkintys vaikai eina prie Kauno Laisvės statulos ir t.t. Kiekvieno simbolio reikšmė paaiškinta anglų kalba. Be papuoštųjų sienų esama ir vitrinose sudėtų lietuviškų detalių.
Veino universiteto lietuvių kambario sienos fragmentas. Kairėje – lietuviai, pasipuošę tautiniais kostiumais Kauno Vienybės aikštėje. Centre – Laisvės statula ir gėlės, sudėtos jai prie kojų. Dešinėje – Vilniaus universitetas ir senieji miestelėnai.
Kambarys ilgokai neremontuotas, tad dalis jo dalių sulūžusios, o informacinė lenta skelbia, kad Lietuva – okupuota Sovietų sąjungos. Pastatas ir kambarys – atviri kiekvienam (jei kambaryje nevyksta paskaitos). Kambario kūrėjai – žymusis lietuvių architektas Jonas Mulokas, taip pat Rimas Mulokas. Sienų autorius – Vytautas Augustinas.
Sienų fragmentai – Vilniaus Universitetas kairėje, lietuviškos fortifikacijos per vidurį (Trakų pilis ir dabar jau nugriautos Vilniuje) bei Žalgirio mūšio kariai dešinėje
Hamtramko rajonas tradiciškai laikomas lenkų rajonu, bet kaip ir daugybėje JAV lenkų rajonų, ten kūrėsi ir lietuviai. Vienas Hamtramko pastatų (12000 Joseph Campau Avenue) tebėra paženklintas lietuviška pavarde: jo fasade yra didelė akmeninė lenta su įrašu "SMAILIS BLDG 1924". "Smailio pastato" šeimininkas buvo Juozas Smalis, lietuvis vasitininkas, dėl savo veiklos plėtojant ir remiant lietuvišką veiklą Amerikoje tarpukarinės Lietuvos Respublikos apdovantas III lapisnio Gedimino ordinu.
SMAILIS BLDG 1924 lentelė (Google Street View)
Ant Detroite stovinčios didingos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios fasado - ir Vyčio bareljefas. Ne, tai nebuvo lietuvių bažnyčia - tai yra lenkų bažnyčia. Bet kai lenkai ją statė 1903-1905 m., dar ir Lietuva, ir Lenkija buvo okupuotos, ir buvo gaji idėja atkurti Abiejų Tautų Respubliką, taigi, Vytis atrodė kaip ir Lenkijos laisvės simbolis.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio lenkų bažnyčia
Vytis Šv. Pranciškaus Asyžiečio lenkų bažnyčios fasade
Kita lenkų institucija, turinti dar daugiau lietuviškos praeities - Orchard Lake mokyklos. Nuo 1910 m. šiame milžiniškame komplekse veikė lenkų kunigų seminarija. Tačiau kol konfliktas tarp lenkų ir lietuvių nepasiekė apogėjaus, lietuviai (kaip ir slovakai) čia turėjo savo skyrių. Tai buvo apskritai unikalus reiškinys - kunigų seminarija, skirta vien tautinių mažumų kunigams, kad šie ruoštųsi dirbti tautinių mažumų bažnyčiose. Lenkų-lietuvių konfliktui įsisiūbavus, lietuviai seminariją paliko. Būta pavienių lietuvių klierikų ir paskui - bet ne lietuvių skyrius. Dabar ten - lenkų mokykla, koplyčia, muziejus.
Orchard Lake mokyklos
Detroito universiteto Kalihano arenoje, universiteto sporto šlovės galerijoje pagerbtas ir Amerikos lietuvis Vince Banonis, žaidęs universiteto komandoje amerikietišką futbolą. Tokie pagerbimai populiarūs JAV universitetuose, kur sportas yra laikomas labai svarbiu ir universiteto garbę gynusios žvaigždės gerbiamos ne mažiau, nei šalies garbę gynusios. Parodoje yra V. Banonio nuotrauka, biografija, kamuolys.
Part of Vince Banonis exhibit in the University of Detroit Mercy
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Mičiganą dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Detroite žemėlapis
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus straipsnis apie Detroitą ir jo lankytinas vietas
Dalintis:
Grand Rapidsas (Mičiganas)
Grand Rapidsas turi dvejas lietuviškas kapines, tris klubus ir bažnyčią – ir visi jie atviri, gyvuoja apie 100 metų! Grand Rapidsas tad - tikra retenybė tarp JAV miestų, nes čia išliko gyvas senasis lietuvių rajonas.
Grand Rapidso lietuvių bažnyčia ir parapija
Nors įprasta, kad būtent bažnyčia būtų lietuvių rajono pažiba, Grand Rapidso Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, nors ir didelė, lietuviškų detalių stokoja. Pastatyta ji buvo trečiajame XX a. dešimtmetyje ir pakeitė mažesnę bažnyčią-mokyklą. Renovuota ji septintajame dešimtmetyje, o perdažyta devintajame dešimtmetyje. Septintojo dešimtmečio pertvarkos metu altorius supaprastintas, o po devintojo dešimtmečio pertvarkymo nebeliko ir lietuviškų užrašų po Šv. Kryžiaus stotimis.
Anot kunigo Dennis Morrow, Grand Rapidse, priešingai nei daugelyje kitų lietuviškųjų parapijų, po Antrojo pasaulinio karo nuo Sovietų pasitraukę dipukai nenustelbė "senųjų" prieškarinių Amerikos lietuvių ir todėl bažnyčia nebuvo išdailinta tautinėmis detalėmis. Kadangi bažnyčia neturėjo įspūdingų istorinių vitražų, XX a. septintajame dešimtmetyje įdėti paprasti.
Grand Rapidso Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjeras
Vienintelės lietuviškos detalės bažnyčios prieigose - Antrojo pasaulinio karo lietuvių veteranų memoriale šalia (ant jo puikuojasi Vytis).
Antrojo pasaulinio karo lietuvių veteranų memorialas
Vytis memoriale
Anksčiau dideliuose pastatuose glaudėsi mokykla ir vienuolynas (statyti 1964 m.), dabar jie nuomojami ar naudojami parapijiečių reikmėms.
Grand Rapidso lietuviška mokykla
Ženklas keliomis kalbomis (ir lietuvių) prie lietuvių mokyklos pastato
Priešais bažnyčią pastatytas suolelis lietuvių kilmės kunigui Dennis Morrow (1948-2020) pagerbti.
Grand Rapidso lietuvių klubai
Grand Rapidsas turi tris lietuvių klubus. Šie klubai veikia ir kaip klubai nariams, ir kaip tautiniai barai, į kuriuos gali patekti ne nariai.
Geriausiai žinoma yra Vytauto Kareivio savipagalbos draugija, įkurta 1910 m. Iš išorės ją puošia Lietuvos vėliava ir lietuviški simboliai. Viduje – baras ir muziejėlis. Tarp lietuviškų eksponatų galima rasti ir Vytauto pagalbos draugijos nario uniformą – gyvavimo pradžioje ši organizacija buvo sukarinta ir jos nariai marširuodavo Grand Rapidso gatvėmis apsirengę tokiomis lietuviškomis uniformomis. Ilgainiui organizacija pakito, bet štai iki pat 1980-ųjų nariais galėdavo tapti tik tie, kurių lietuviška kilmė atkeliauja tėvo linija, pvz. turi lietuvišką pavardę. Tačiau dabar nariais gali tapti ir lietuviais esantys iš motinos pusės, priimamos ir moterys. Nelietuviai irgi priimami kaip asocijuotieji nariai, o nuo 2000 m. prie organizacijos gali jungtis net ir nebe katalikai. Tačiau tikraisiais nariais vis dar gali būti tik lietuviai. Šiandien (2023) ji turi ~450 narių, iš kurių 125 "tikrieji nariai".
Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos pastatas
Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos nariai pozuoja su uniformomis (nuotrauka iš bendrijos muziejėlio)
Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos uniforma iš organizacijos muziejėlio
Vytauto savipagalbos draugijos klubo viduje
Mažiau žinoma yra Lietuvos sūnų ir dukterų asociacija (įkurta 1909 m., pastatas pastatytas 1913 m.). Ant pastato parašyta "Lietuvos sūnų savipagalbos draugijos licėjus", nes tuo metu, kai atsirado šis užrašas, organizacijos nariai tebuvę tik vyrai (moterys narėmis galėjo tapti tik nuo 1921 m., kai ši organizacija susiliejo su Istoriko Daukanto bendrija, kurią sudarė drauge vyrai ir moterys). Vytauto Kareivio savipagalbos draugija istoriškai atstovauja patriotams ir tautinių pažiūrų lietuviams, Lietuvos sūnų ir dukterų asociacija atstovaudavo kairiesiems ir komunistams. Dėl šios priežasties organizacija buvo nemėgstama daugelio kitų lietuvių, ypač po Sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos, ir daug tiek bažnyčios parapijos, tiek Vytauto klubo narių pasakojo, kad jų tėvai jiems patardavo su Lietuvos sūnumis ir dukterimis reikalų neturėti.
Šiandien Lietuvos sūnų ir dukterų draugijos nariai teigia, jog jų organizacija jokio politinio atspalvio nebeturi. Kairieji lietuvybę saugojo mažiau nei tautininkai, tad "Lietuvos sūnūs ir dukterys" daug lietuviškų eksponatų pasigirti negali, o šiais laikais organizacija dažniausiai ir vadinama jau tik „Sūnų ir dukterų asociacija“ ir lenkiškų akcentų viduje nemažiau, nei lietuviškų. Klube yra senų nuotraukų – 1913 m. nuotrauka su organizacijos steigėjais, 1929 m. nuotrauka švenčiant organizacijos dvidešimtmetį, Simono Daukanto paveikslas (labai įdomu tai, kad kai kurios nuotraukos ir paveikslai ten kabo nuo pat laikotarpio net prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai Lietuva dar buvo valdoma Rusijos caro.) Šiuo metu į klubo pastatą patenkama nebe per pagrindinį įėjimą, tačiau į buvusį pagrindinį koridorių galima nueiti per vidų. Antrajame aukšte matyti aukštos lubos (kadaise jos buvo papuoštos lietuviško kaimo vaizdais, bet uždažytos). Šiandien organizacijoje yra 250 narių, iš kurių veikloje dalyvauja 150 (2018 m. duomenimis).
Grand Rapidso „Lietuvos sūnų ir dukterų“ klubas
"Lietuvos sūnų“ užrašas ant klubo
Lietuvos sūnų ir dukterų klubo interjeras
Lietuvos sūnų ir dukterų klubo antrasis aukštas, kurį kadaise puošė lietuviško kaimo vaizdai
Trečioji Grand Rapidso lietuvių organizacija priklausė lietuviams katalikams. Tai - Šv. Jurgio savipagalbos draugija (įkurta 1903 m.), į kurią įsiliejo Šv. Petro ir Povilo savipagalbos draugija (1901 m.). Po susijungimo organizacija naudojasi Šv. Jurgio draugijos pastatu (statytas 1907 m., renovuotas 1949 m.), o Šv. Petro ir Povilo pastatas (statytas 1902 m.) – uždarytas. Nors Šv. Jurgio draugijos pastato išorėje nėra tautinių detalių, jų gausiau viduje - Lietuvos vėliavos, Vyčiai, o baro bokalai - irgi su Vyčiais. Ši draugija pati gausiausia - turi (2023 m.) 700 narių (skaičiai "atšoko" nuo 150 "prasčiausiais laikais" - priešingai daugeliui JAV miestų, Grand Rapidse lietuvių organizacijos neina "nykimo kryptimi"). Antras pastato aukštas (250 vietų) skirtas nariams, o pirmas - baras.
Šv. Jurgio draugija
Šv. Jurgio draugijos baro bokalai
„Savipagalbos draugijos“ tais laikais taip buvo vadinamos todėl, kad jos šelpė savo narius, tačiau ne tik juos. Pirmomis savo gyvavimo dienomis pagalba į JAV atvykusiems lietuviams buvo itin svarbi, nes nebuvo jokių socialinių garantijų, tad vienintelė galimybė, jei kas atsitiks, nepatekti į prapultį emigrantams buvo priklausyti tokioms organizacijoms, kuriose visi mokėdavo nario mokesčius ir iš šių sumų būdavo dengiamos išmokos narių mirties ar ligos atveju, teikiama kitokia labdara. Vytauto savipagalbos draugija ir toliau veikia kaip paramos organizacija, nuolat padedanti lietuviams ir net nelietuviškoms organizacijoms Grand Rapidse. Ilgainiui tokios organizacijos tapo ir "tautiniais barais", iš to uždirba pinigus, o šiaip ši "tautinių barų" kultūra Grand Rapidse itin gaji ir unikali. Kasmet būna "Pulaskio dienos" - šventė, kurios metu įprasta eiti per daug tokių tautinių barų, nesvarbu kurios tautybės būtum.
Anksčiau veikusi lietuvių katalikų Šv. Petro ir Povilo savipagalbos draugija netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios
Grand Rapidso lietuviškos kapinės
Dauguma Grand Rapidso lietuvių palaidoti Šv. Petro ir Povilo lietuvių kapinėse. Iš didelių memorialų įstabiausi čia du - 1987 m. tradicinis lietuviškas medinis kryžius (autorius Jurgis Daugvila), pastatytas Lietuvos 600-osioms krikščionybės metinėms paminėti, ir Memorialas lietuviams kunigams, pastatytas 1979 m. Kunigų memorialas simbolizuoja Dieviškąjį pašaukimą – kunigystei, gyvenimui, mirčiai.
600-osioms krikščionybės metinėms atminti pastatytas lietuviškas medinis kryžius Šv. Petro ir Povilo kapinėse
Memorialas Grand Rapidso lietuviams kunigams
Už katalikiškų kapinių tvoros (tiesa, įėjimas iš kitos pusės) – kitos Grand Rapidso lietuvių kapinės, vadinamos Lietuvių laisvės kapinėmis. Jos nedidelės, tik pavadinimas (parašytas prie įvažiavmo) ir daug kapų su lietuviškomis pavardėmis liudija jas esant lietuviškas. Čia buvo laidojami socialistai ir laisvamaniai. Kaip pasakojo kunigas Morrow, ne daugiau nei 15% jų buvo lietuviai. O dabar jau ir šis kunigas čia laidojo žmones – tiesiog jei čia ilsisi artimasis, kas, kad ne katalikas, šalia besilaidojantys tikintys artimieji nori būti palaidoti katalikiškai. Įdomu tai, kad kai kurie kapai labai nutolę nuo likusių kapinių kapų ir yra prie pat Šv. Petro ir Povilo kapinių tvoros, pasukti į Šv. Petro ir Povilo kapinių pusę. Tai lyg liudytų, kad tie žmonės norėjo pasilaidoti katalikiškose kapinėse, bet nebuvo ten priimti.
Netikinčių lietuvių kapinių įėjimas
Kapai, atrodantys lyg specialiai atsukti į Šv. Petro ir Povilo kapines
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Mičiganą dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Grand Rapidse žemėlapis
Filmas apie Grand Rapidso lietuvių paveldą
Dalintis:
Kasteris ir Ludingtonas (Mičiganas)
Priešingai negu likusioje JAV dalyje, į Kasterį/Ludingtoną lietuviai nevyko dirbti kasyklose ar fabrikuose. Kaip ir Lietuvoje ten jie tęsė žemės dirbimo tradicijas - investavo JAV užsidirbtus pinigus įsigydami fermas. Ta vietovė net buvo vadinta „Naująja Lietuva“.
Lietuviai žemę čia supirko dar XX a. pradžioje, tačiau net 2000 metų surašymo metu tai vis dar buvo patys lietuviškiausi kaimai Mičigane ir apskritai Vidurio Vakaruose. Pavyzdžiui, Aironsas ir Kasteris – 4 proc lietuvių, Fauntenas ir Liuteris – 3 proc. lietuvių, Skotsvilis ir Frisoilas – 2 proc. lietuvių.
Pavadinimą "Naujoji Lietuva" sugalvojo lietuvių nekilnojamojo turto magnatas Anton Keledis, ir "aukščiausiame taške" lietuviai turėjo 360 ūkių, daugybė kurių ir toliau priklauso lietuvių palikuonims. Iš viso į regioną kadaise atvyko gyventi apie 1200 lietuvių.
Lietuviams Budzinskams priklausantis svirnas, puoštas lietuviškais motyvais (Faunteno kaimas)
Lietuvių ūkininkų palikimas Kasterio apylinkėse
„Naujojoje Lietuvoje“, priešingai nei kitur, lietuviai niekad neįkūrė tautinių katalikų bažnyčios parapijų. Tam jie neturėjo poreikio, nes ir eilinėse "bendrose" parapijose lietuviai sudarė tikinčiųjų daugumą. Kasterio [Custer] ir Aironso [Irons] bažnyčiose tarnavo lietuviai kunigai, ilgus metus vyko Mišios lietuvių kalba. Kasterio Šv. Marijos bažnyčia, nors pastatyta XX a. 7 dešimtmetį, padabinta Vilniaus Aušros Vartų Mergelės reljefu virš centrinio įėjimo (su lietuvišku užrašu), o viduje stovi Šiluvos Marijos skulptūra (dešinėje navos pusėje).
Bažnyčios architektas irgi lietuvis – žymusis Jonas Mulokas, vienas kūrėjų unikalaus Modernaus lietuviško stiliaus, kuriame tradicinės detalės persipina su šiuolaikinėmis medžiagomis. Visgi, kadangi parapija oficialiai nebuvo lietuviška, bažnyčioje nėra tiek lietuviškų elementų kaip įprasta Muloko kūrybai. Tačiau jau vien tai, kad bažnyčia – svirno formos – drauge primena ir Lietuvos, ir Kasterio žemdirbystės tradicijas.
Kasterio Šv. Marijos bažnyčia
Aušros Vartų Mergelės simbolis virš Šv. Marijos bažnyčios Kateryje įėjimo
Viena labiausiai tą lietuvių ūkininkų erą primenančių vietų yra Andrulio sūrinė, tebegaminanti lietuvišką sūrį pagal dabartinės savininkės močiutės receptą. Sūrinė įkurta XX a. 5 dešimtmečio pradžioje ir priklauso tai pačiai Andrulių šeimai. Sūrinėje dirba jau ketvirtoji giminės karta skaičiuojant nuo jos įkūrimo ir penktoji – nuo imigracijos iš Lietuvos į JAV. Sūrio galima nusipirkti sūrinės prieangio parduotuvėje, o sutarus iš anksto ir esant nedidelei grupei vedamos ekskursijos po sūrinę. Pati sūrinė šiuo metu dirba nereguliariai – tik tuomet, kai esama užsakymų, mat Andrulio sūriai ekologiški, be konservantų, tad jų galiojimo laikas trumpas. Jonas Andrulis, vienas sūrinės įkūrėjų, paminėtas ir Kasterio bažnyčios atminimo lentoje kaip fundatorius.
Andrulio sūrinė
Andruli sūris
Andrulio sūrinės vidus
Be Andrulio šeimos regione gyvena ir daugiau lietuvių ūkininkų šeimų. Lietuvybę gali išvysti ir ant lietuviškais raštais bei spalvomis dažyto lietuviško svirno Donteno kaime. Svirno savininkai Budzinskai dalyvavo svirnų puošybos projekte "Mason County Barn Quilt Trail", kurio metu 11 regiono svirnų papuošti motyvais, susijusiais su vietos istorija. Tik vienintelis Lietuviškas svirnas puoštas tautiniais motyvais.
Lietuviškas svirnas
Dar vienas, ilgiau nei 100 metų tai pačiai šeimai priklausantis ūkis yra net įtrauktas į Nacionalinį istorinių vietų registrą (NRHP) – svarbiausią JAV federalinį paveldo registrą, kuriame rasime vos keletą lietuviško paveldo objektų. Tai Jono ir Kotrynos Tunkūnų-Puodžiūnų ūkis (suanglinti vardai: John ir Katharine Tunkun Podjun). Ūkio įkūrėjo Jono Puodžiūno, kuris apie 1898 metus emigravo iš Lietuvos per rytinę JAV pakrantę (Bostoną) dirbti anglies kasyklose (Pietiniame Ilinojuje), istorija panaši į daugelio „Naujosios Lietuvos“ naujakurių istorijas. Dirbdamas kasyklose, jis nusivylė darbo sąlygomis. Skirtingai nei kai kurie kiti lietuviai, Jonas nevartojo alkoholio, todėl galėjo sutaupyti. Amerikos lietuvių laikraštyje pamatęs Keledžio skelbimą apie Mičigano (Michigan) valstijoje parduodamą žemę, jis pasinaudojo galimybe. 1914 metais Jonas Puodžiūnas įsigijo dabartinį Tunkun Podjun ūkį, o per kitus 15 metų pastatė iki šiol ūkyje stovinčius pastatus – ūkinį pastatą ir svirną. Pastatų autentiškumas ir jų panašumas į 1910–1920 metais ten stovėjusius trobesius buvo priežastis, dėl kurios Tunkun Podjun ūkis buvo įtrauktas į Nacionalinį registrą. Kaip daugelis to meto Amerikos lietuvių vyrų, Puodžiūnas 1904 metais iš Lietuvos parsivežė žmoną - Kotryną Tunkūnaitę - su kuria kartu kūrė ūkį. Kaip ir daugelio to meto Amerikos lietuvių, jų pavardės buvo sutrumpintos (Jonas Puodžiūnas iš pradžių tapo John Podjunus, vėliau John Podjun, o Kotryna Tunkūnaitė – Katharine Tunkun). Nors pirmoji Puodžiūnų šeimos karta sudarė santuokas su kitais lietuviais, vėlesnės kartos jau tuokėsi su kitų tautybių apylinkių gyventojais. Nepaisant to, jos nepamiršo savo šaknų. Tunkun-Podjun ūkis įsikūręs 45 min. kelio į rytus nuo Kasterio, netoli Liuterio (Luther) gyvenvietės. Tai rodo, kokia didelė buvo lietuvių gyvenamoji teritorija.
Tunkun-Podjun ūkio pagrindinis pastatas
Tunkun-Podjun svirnas, kurį XX a. antrame dešimtmetyje pastatė Jonas Puodžiūnas
Nors dėl pavardžių pakeitimo neįmanoma nustatyti tikrojo lietuvių palikuonių, tebegyvenančių šioje vietovėje, skaičiaus, dar yra žmonių, išlaikiusių originalias lietuviškas pavardes. Tas pavardes galima pamatyti įvažiavimų, kurie šioje vietovėje turi oficialius gatvių pavadinimus ir paprastai yra pavadinami savininkų vardais, pavadinimuose. Pavyzdžiui, 2023 metų žemėlapiuose vis dar galima rasti Brazo kelią (Brazas Road) ir Noreikos kelią (Noreika Road). Laikui bėgant ir ūkiams keičiant savininkus, pamažu ir šie pavadinimai ėmė nykti.
Noreikos kelias Mičigane
Stakėno ūkis (Stakenas Farms) netoli Ladingtono (Ludington)
Dar vienas lietuviškos vietovės požymis yra tradiciniai lietuvių pakelės kryžiai (UNESCO įtraukti į Nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą). Vienas jų yra netoli Judžių (Judis) šeimos ūkio, kurį šeimininkai pastatė savo kelionei į Lietuvą 1995 metais, netrukus po to, kai šalis tapo nepriklausoma, atminti.
Teritorijoje atskirų lietuvių kapinių nėra, tačiau Riverside kapinėse daugybė palaidotų žmonių - lietuviai. Regione yra ir daugiau lietuviškų ženklų, kaip lietuviški kryžiai, lietuviškos pavardės iškabose ir t.t.
Pakelės kryžius prie Aironso (Irons) miestelio, pastatytas gretimo ūkio lietuvių šeimininkų įamžinant jų apsilankymą Lietuvoje 1995 m. Nuotraukos Lino Poniškaičio.
Rako lietuvių skautų stovykla
Be jokios abejonės pati didžiausia lietuviška vieta Kasterio krašte yra Rako lietuviška skautų stovykla, užimanti 33 ha mažai žmonių rankų paliestos miško teritorijos (naudojami 16 ha).
Lituanica pastovyklės pastatas – vienas lietuviškų pastatų Rako stovyklos teritorijoje
Kiekvieną vasarą "Rakas" atgyja per pagrindinę 2 savaičių skautų stovyklą, į kurią susirenka apie 250 skautų, daugiausia iš Čikagos. Kitu metu vyksta ir mažesnės stovyklos. Be pagrindinių skautijos dalykų skautai šioje stovykloje ugdomi stipria lietuviška dvasia, jiems perduodamos tradicijos per šokius, dainas. Stovyklos architektūra yra labai lietuviška. Joje – ir koplytstulpiai, o kiekvienas pastatas turi savitų lietuviškų elementų.
Koplytstulpis Rako stovykloje
Mažas koplytstulpis Rako stovykloje
Nors pastatų daug, skautai nakvoja palapinėse. Didžiausias paminklas "Rake" yra prie pagrindinio įėjimo: jis susideda iš bokšto su tradiciniu skautų simboliu viršūnėje ir 2018 m. įrašytais rėmėjais paminklo papėdėje ant plytų. Yra ten ir memorialinė lenta, dėkojanti Pranui Rakui už stovyklai dovanotą žemę (tada buvo sudaryta 50 metų nuomos sutartis ir sulygtas 1 doleris nuomos mokesčio; po to žemė buvo išpirkta Čikagos skautų).
Rako stovyklos pagrindinis paminklas
Stovykla susideda iš pastovyklių, kurių kiekviena turi po savo virtuvę. Visos pavadintos lietuviškai - Kernavė, Lituanica, Nerija, Aušros Vartai. Esama ir papildomų pastatų, kaip antai – pirmosios pagalbos stotis. Daugelis pastatų statyti 1965-1975 metais, bet vėliau remontuoti, plėsti.
Kernavės pastovyklės pagrindinis pastatas Rako stovykloje
Vyčių aikštė su etniniais elementais dedikuota Vyčiams (taip vadinami prisiekę visą gyvenimą skautais likti JAV lietuvių skautai).
Vyčių aikštė Rako stovykloje
Lietuviški simboliai Vyčių aikštėje Rako stovykloje
Stovyklos teritorija paprastai ne sezono metu užrakinta ir negali būti aplankyta. Iš ~250 žmonių pagrindinės stovyklos metu, 66% jų yra vaikai ir 33% - suagusieji. "Aukso amžiuje" (XX a. antros pusės pradžioje) "Rake" stovyklaudavo apie 1000 lietuvių.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Mičiganą dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Kasteryje žemėlapis
Dalintis:
Mančesteris (Mičiganas)
Mančesteris garsėja kaip vieta, kurioje yra net dvi iš penkių JAV lietuviškos stovyklos: "Dainava" ir "Pilėnai". Amerikos lietuvių stovyklos nėra tiesiog poilsio erdvės - jos taip pat yra svarbi vieta lietuvybei svetur palaikyti, todėl yra pilnos įspūdingų lietuviškų paminklų.
Stovyklavimo sezono metu – daugiausia vasarą – jos sutraukia šimtus lietuvių, kurie nori praleisti laiką lietuviškoje apsuptyje, drauge su kitais lietuviais. Kai nevyksta stovyklos ar renginiai, šios vietos labiau primena lietuviškus parkus/memorialus.
Dainavos stovyklos monumentas, už kurio matyti it lietuviškame kraštovaizdyje slūgsantis ežeras
Dainavos lietuviškoji stovykla
Dainavos stovykla - didžiausia lietuvių stovykla Amerikoje. Ji įdomi ir kaip lankytina vieta, nes joje daug lietuviškų elementų. Tai - didžiulis lietuviškas parkas (91 ha).
Dainava
Kryžių kalnas - simbolinė Dainavos stovyklos širdis – mažytė žymiojo Šiaulių kryžių kalno kopija. Jis pradėtas kurdinti čia 1975 m.; kaip ir didysis jos brolis Lietuvoje, nuolat auga naujais kryžiais ir toliau. Dabar ten yra 8 didžiuliai kryžiai ir daug mažų, dar mažesni kabinami ant didžiųjų visai kaip Šiauliuose. Pastatyti ir dar ilgaamžiškesni metaliniai kryžiai (2011 m. - Mariaus Narbutaičio, 2008 m. - Ateitininkų). Trys didieji kryžiai dedikuoti Jonui Masiliūnui, sovietų nužudytam tarpukario Lietvos politikui (1899-1942), Aidui Kriaučiūnui ir Bradūno šeimai. Kaip ir kitur, Dainavos stovykloje kryžiai turi tiek religinę, tiek tautinę potekstę.
Dainavos kryžių kalnas
Vienas Dainavos kryžių iš arti
Puiki atmosfera laukia ir kitoje Dainavos stovyklos vietoje - Dainavos koplyčioje po atviru dangumi, kur stovyklavimo metu laikomos Šv. Mišios. Ji įrengta taip, kad būtų matyti Dainavos kryžių kalnas, o pasiekiama siauru miško takučiu. Takelis apsuptas lietuviškomis kryžiaus kelių stotimis. Miško koplyčia sukurta kunigo Luko Laniausko. Prie įėjimo į takelį 2023 m. pastatytas paminklas Dainavos įkūrėjams.
Altorius, už kurio ainavos stovykloje matyti Kryžių kalnas
Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Dainavos stovykloje
Paminklas Dainavos įkūrėjams
Dainavoje daug religinės simbolikos. Didele dalimi tai lėmė faktas, jog stovykla įkurta Lietuvos Amerikos Romos katalikų federacijos, kuriai priklauso Ateitininkai, uždrausti Sovietų okupacijos metu Lietuvoje ir tęsę savo darbus išeivijoje JAV. Todėl stovykloje katalikiškos tradicijos vaidina svarbią rolę. „Dainavoje“ nemažai ir lietuviško tautinio meno, kaip antai – lietuviškos medžio drožybos. Daugelis religinių kryžių taip pat padabinti lietuviškais patriotiniais simboliais. Katalikiškas tikėjimas ir lietuviškoji kultūra yra du poliai, ant kurių ir suręsta „Dainavos“ stovykla.
Pagrindinis pastatas stovykloje – Adolfo Damušio namas, dar kartais vadinamas ir „Baltaisiais rūmais", pastatytas 1964 m. Jis stovi religinių ir patriotinių simbolių apsuptyje, tarp kurių - ir medinė Šv. Kazimiero skulptūra , memorialas Romui Kalantai (autorė Stasė Smalinskienė), siena su užrašu "Dainava – Mūsų Lietuva" su Lietuvos žemėlapiu, ~2,5 m aukščio Rūpintojėlis, puoštas stilizuotu Vyčiu (autorius Adolfas Teresius, 1999).
Siena su užrašu "Mūsų Lietuva" (Our Lithuania)
„Šv. Kazimiero kryžius Dainavoje“
Romo Kalantos paminklas „Dainavoje“
„Dainavos“ Rūpintojėlis
Lietuviška simbolika kitoje Rūpintojėlio pusėje
Stovykloje yra ir rodyklės, rodančios atstumą nuo jos iki įvairiausių pasaulio vietų ir miestų, iš kurių atvyksta „Dainavos“ stovyklautojai. Lietuva nuo jos nutolusi 7400 km. Lygiai kaip Lietuvoje, atstumai matuojami kilometrais, o ne myliomis.
„Dainavos“ rodyklės
Stovyklos vakarinėje dalyje – Spyglio ežeras su paplūdimiu. Ši vieta buvo vienintelė galimybė įrengti stovykloje paplūdimį, ir tai pareikalavo reikšmingų inžinerinių įžvalgų ir pastangų, kurias XX a. 6 dešimtmetyje įdėjo lietuviai specialistai Adolfas Damušis, Baltakis, Bajorūnas.
Iš paplūdimio galima užlipti ant simboliškai vadinamo Rambyno kalno. Tai – aukščiausia stovyklos vieta ir todėl mėgstama stovyklautojų, nors, teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad ant jos lietuviškų paminklų nėra.
Rambyno viršūnėje
Sankryžoje, kur susikerta keliai į pagrindinį pastatą ir į paplūdimį bei Rambyną, esama gražių dirbinių - pagrindinis „Dainavos“ ženklas , išraižytas medyje, su Gediminaičių stulpais ir Vyčio kryžiumi viršūnėje.
„Dainavos“ sklypą lietuviai įsigijo 1955 m., o pačią stovyklą pastatė 1956 m., nuo to nuolat ją po truputį plėtė. „Dainavos“ tikslas visais laikais buvo sukurti vietą, kur vasarą joje susitiktų lietuviai vaikai ir galėtų pabendrauti su kitais lietuviškai, būtų ugdomi lietuviška dvasia. Tai buvo ypač svarbu pasitraukusiems iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo dešimtims tūkstančių lietuvių, atsidūrusiems JAV ir neretam besijautusiam it tremtyje. Savo tautos tradicijas jie toliau tęsė Amerikoje. Šiandien vykstančios Dainavos „paveldo stovyklos“ taip pat populiarios – nors tuo metu ir kalbama angliškai, bet lietuviškos tradicijos ir toliau sėkmingai perduodamos šia kalba. Be šių stovyklų, dar vyksta ir stovyklos lietuvių šeimoms bei lietuviškų mokyklų mokytojams.
STOP ženklas, paverstas lietuvišku STOK
Vieta „Dainavai“ parinkta ne atsitiktinai – tai turėjo būti vieta tarp didelių lietuviškų kolonijų – Čikagos, Klivlendo, Detroito. Tačiau paaiškėjo, jog tokiu atveju ji būtų per toli nuo kiekvienos iš atskirų kolonijų, tad nuspręsta įsigyti universitetui paaukotą sklypą netoli Detroito, ir tokiu būdu Detroito lietuviams buvo paskirta ja rūpintis.
„Dainavos“ stovyklos ženklas važiuojant keliu
Dainava atvira visiems lankytojams, išskyrus medžioklės sezoną. Pačios stovyklos daugiauisa vasaromis, o ne stovyklų metu čia galima pasivaikščioti ir pasigrožėti (turėkite omenyje, kad stovykla saugoma ir joje leidžiama vaikščioti ir žiūrinėti, tačiau draudžiama rengti vakarėlius).
„Dainavoje“ – keletas pastatų, kur nakvoja stovyklautojai stovyklų metu yra atidaryti dažniausiai vasaromis, o ne sezono metu – rakinami.
Šaulių stovykla „Pilėnai“
Tiesiai kitoje kelio pusėje nuo „Dainavos“ – stovykla „Pilėnai“. Be konkurencijos šioje stovykloje įkurdintas patriotiškiausias lietuviškas paminklas visame Mančesteryje - paminklas žuvusiems už Lietuvą. Paminklas sudarytas iš piramidės su kario veidu ir Vyčio kryžiumi ant šalmo. Šonuose – Vyčio kryžius, Gediminaičių stulpai. Dešinėje pusėje apačioje įvardyti žymūs kovotojai už Lietuvos laisvę, o kairėje –žinomi Lietuos nepriklausomybės karų mūšiai. Visa piramidė karūnuota tradiciniu lietuvišku kryžiumi – saule, taip pat ji apsupta koplytstulpių ) ir vėliavų stulpų, kuriuose, stovyklai veikiant, stovyklautojai iškelia Lietuvos ir JAV vėliavas. Paminklo autorius - Mykolas Abarius.
Paminklas kritusiems už Lietuvos laisvę „Pilėnuose“
Paminklas kritusiems už Lietuvos laisvę iš arti
Stovyklos vartai puošti Geležiniais vilkais ir Gediminaičių stulpais. Stovyklos teritorija užima 20 akrų (8 ha), joje tyvuliuoja ir nedidelis ežerėlis. Maždaug 2010 m. teritorija dar išplėsta įsigijus papildomos žemės.
Geležinis Vilkas ant „Pilėnų“ stovyklos vartų
„Pilėnų“ vartai su Gediminaičių stulpais
Stovykla „Pilėnai“ įkurta ~1971 m. ir priklauso Šauliams. 1918 – 1940 m. Šauliai buvo sukarintas judėjimas, jungęs patriotiškai nusiteikusius lietuvius, kurie siekė patys geriau išmokti kaip ginti Tėvynę nebūtinai prisijungiant prie kariuomenės. Tuo metu narių būta dešimtimis tūkstančių, nes tai buvo drauge ir broliška organizacija. Deja, Sovietams okupavus Lietuvą Šauliai tapo pirmaisiais naikinimo ar tremties taikiniais. Daliai jų pavyko pasitraukti už Geležinės uždangos, ir nors pati organizacija Lietuvoje buvo sunaikinta, ji tęsė savo veiklą egzilėje. Patriotiškai nusiteikę Šauliai savo išvykimą į JAV visų pirma laikė būtent tremtimi, o ne savanorišku pasitraukimu, nes jie niekuomet nebūtų palikę Lietuvos jei ne taip dramatiškai susiklostęs jos likimas (okupacija be karo) ir pradėtas vykdyti lietuvių tautoas genocidas.
Stovyklos pastatuose – daug Šaulių organizacijos praeities reliktų. Be abejonės, stovykloje yra ir šaudykla.
Pagrindinio „Pilėnų“ pastato vidus
Šaulių organizacija atsikūrė Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, bet tokio populiarumo ir narių skaičiaus kaip tarpukariu jau nebesulaukė. Tik rusų agresija prieš Ukrainą paspartino didesnį žmonių prisijungimą prie Šaulių. Šaulių organizacijos skyrius Detroite savo skaičiumi tada išaugo tris kartus.
Be Šauliškų veiklų „Pilėnuose“ kasmet taip pat vyksta tradicinis Joninių šventimas – nauja, trečiabangių įvesta tradicija. Į Jonines susirenka šimtai lietuvių, ne tik Šauliai, kurie atsiveža savo palapines. Tai drauge yra ir pats geriausias laikas stovyklą aplankyti ne Šaulių organizacijos nariams, nes kitu metu stovykla dažniausiai būna užrakinta.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Mičiganą dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Mančesteryje (Mičiganas) žemėlapis
Dalintis:
Maskigonas (Mičiganas)
Maskigono mieste yra Lietuvių klubas, kurio tik maža dalis narių yra lietuviai. Nepaisant to, jis mėgina saugoti lietuviškas tradicijas. Po to, kai senasis Lietuvių klubo pastatas 2008 m. sudegė (kartu su daugeliu klubo dokumentų), ~300 klubo narių, atstatydami klubą, vėl nupirko Lietuvos vėliavą, lietuviškus simbolius.
Maskigono lietuvių klubas
Klubas veikia paprastame vienaukščiame pastate su baru. Kaip tik baras ir pritraukia čia daugiausiai žmonių. Išorėje nuolat plazda Lietuvos ir JAV vėliavos, viduje yra ir daugiau Lietuvos vaizdų. Viena klubo narių parašė klubo receptų knygą, tarp kurių - ir lietuviški receptai.
Maskigono lietuvių klubo kampas su lietuviškais daiktais
1952 m. parašytuose klubo įstatuose skelbiama, kad "Kiekvienas narys kilniai įsipareigoja visų pirma ginti JAV, tačiau taip pat yra skatinamas amžinai prisiminti ir šlovinti kilnios ir senos lietuvių tautos atsiminimus, šlovingumus ir grožybes". Faktas, kad klubo dokumentai sudegė per gaisrą, neleidžia taip užtikrintai pasakyti, kada klubas įsteigtas.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Mičiganą dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Mičigane žemėlapis
Dalintis:
Lietuviško paveldo rytiniuose JAV Vidurio Vakaruose žemėlapis
Lietuviško paveldo vakariniuose JAV vidurio Vakaruose (Mičigane, Ohajuje) ir vakariniame Ontarijuje (Kanada) žemėlapis.
Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Ohajuje, Mičigane, Ontarijuje.
Dalintis:
Saginas (Mičiganas)
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Saginas (Saginaw) traukė lietuvius kaip didelis medienos pramonės centras. 1918 metais apie 60 šeimų atsiskyrė nuo lenkų parapijos ir įkūrė savo Šv. Jurgio parapiją. Nors bendruomenė nebuvo labai didelė, apie 1920 metus ji pastatė lietuvišką bažnyčią ant S Jefferson ir Wisner gatvių kampo. Iš pradžių ją lankė apie 60 šeimų.
Šiandien šios bažnyčios nebėra, 1964 metais vietoj jos Erie, Arnold ir Sheridan gatvėse buvo pastatyta nauja bažnyčia. Nors dalis lietuvių vis dar lankė parapiją, ji buvo laikoma teritorine, o ne etnine parapija (nuo 1959 metų). Bendras lietuvių skaičius Sagine mažėjo, todėl naujai pastatytoje bažnyčioje trūko lietuviškų detalių. 2015 metais Šv. Jurgio parapija buvo apskritai uždaryta, o naujasis bažnyčios pastatas parduotas.
Sagino Šv. Jurgio bažnyčia (naujoji)
Dalintis:
Comments
- on Argentina
- on Grand Rapidsas (Mičiganas)
- on Akronas (Ohajas)
- on Broktonas (Masačusetsas, JAV)
- on Naujoji Meksika
Donations
Advertisement
Youtube
Info
- Tikslas – Amerika
- Lietuvių ir kaimyninių tautų skirtumai
- Dievo gailestingumas: Iš Lietuvos išplitusi krikščionių tradicija
- Lietuvos garbei pavadintos vietos užsienyje
- Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys užsienyje
- Kaip išsaugoti lietuvišką paveldą Amerikoje
- Lietuvių stovyklos užsienyje
- Lietuvių kapinės užsienyje
- Lietuvių bažnyčios užsienyje
- Lietuvių vienuolynai užsienyje
- Užsienio lietuvių virtuvė
- Lietuvių rajonai užsienyje
- Lietuvių klubai užsienyje
- Lietuvių paveldas užsienyje: kas tai?
- Lietuvos mažumų paveldas užsienyje
- Lietuvių muziejai užsienyje
- Lietuvių mokyklos užsienyje
- Lietuviško paveldo užsienyje žemėlapiai
- Lietuvių ir kitų tautų panašumai
- Svetainės kūrėjas Augustinas Žemaitis
- Įdomiausių “lietuviškų” vietų užsienyje dešimtukas
- Lietuvių gatvės ir paminklai lietuviams užsienyje
- Paremkite 1,2% Gabalėlius Lietuvos
Topics
Alšėnų pilis Andriaus / Kunta Kintės sala Atsimainymo bažnyčia Brukline Atsimainymo bažnyčia Kvynse Aušros Vartų Marijos koplyčia Romoje Gardino pilys Gardino rūmai Kosavos rūmai Krėvos pilis Lietuviai Bajonėje (Bayonne, New Jersey) Lietuviai Brazilijoje Lietuviai Džersyje (Jersey City) Lietuviai Kiernyje (Kearney, New Jersey) Lietuviai palaidoti Romos kapinėse Lietuviška koplyčia Vašingtono Nekaltojo prasidėjimo šventovėje Lietuviškos parduotuvės Gruzijoje Lietuvių emigracija į Braziliją Lietuvių emigracija į Urugvajų Lietuvos ambasada Europos Sąjungoje Lietuvos ambasada JAV Lietuvos generalinis konsulatas Lotynų Amerikoje Lietuvos kankinių koplyčia Romoje Lietuvos kolonija Gambijoje Lietuvos kolonijos Afrikoje Lituanica (Lietuvos) aikštė Niujorke Lydos Gedimino pilis Lydos pilis Minesotos lietuvių bendruomenė Myro pilis Naugarduko pilis Naujojo Džersio Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia Nesvyžiaus rūmai Paminklas Kengyro gulago sukilimui Paminklas tremtiniams Steplage Ružanų rūmai San Paulio Bar Do Vito lietuvių baras San Paulio lietuvių rajonas Tremtinių paminklas Peščenlage Urugvajaus lietuvių kultūrinė bendrija Vila Lituania Romoje Vila Zelina rajonas San Paule Vilniaus skveras Tbilisyje Vilniaus universiteto modelis Minieuropos parke (Briuselyje) Vilnius Minesotoje Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia BajonėjePagrindiniai rėmėjai šiais metais:
Kultūros paveldo departamentas
Lietuvių fondas
Medijų rėmimo fondas
Lietuvos Respublikos Vyriausybės Kanceliarija