Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Čikaga (Ilinojus, JAV)

Čikagos aglomeracija - maždaug 80 000 lietuvių namai ir gerą šimtmetį pats svarbiausias lietuvybės centras už Lietuvos ribų. XIX a. pabaigoje ir iki XX a. 4 dešimtmečio Čikagoje gyveno daugiau lietuvių nei bet kuriame Lietuvos mieste (Lietuvoje tuo metu dauguma lietuvių gyveno kaimuose, o miestuose gyveno kitataučiai – žydai, lenkai, vokiečiai). Lietuvių skaičius Čikagoje XX a. pirmajame dešimtmetyje buvo 14 000, o XX a. trečiajame dešimtmetyje - jau net 80 000.

Dalis lietuvių, prakutusių Čikagoje, grįžo į Europą, kiti liko ir savo šeimas kūrė ten. Buvo pastatytos didingos lietuvių bažnyčios, mokyklos, vienuolynai, muziejai, klubai ir kitos institucijos. Lietuvybės centras pamažu judėjo – XX a. pr. iš Bridžporto ir Skerdyklų rajono (Back of the Yards), XX a. vid. į Market Parką (Marquette Park). Po to, kai Market Parke ėmė dominuoti juodaodžiai, Čikagoje nebeliko lietuvių rajonų, bendruomenės centras įsikūrė Lemonte.

Svarbiausios lietuviškos lankytinos vietos Čikagoje yra šios:
1.Įspūdingiausios lietuviškos bažnyčios - Šv. Kryžiaus (žr. "Skerdyklų rajonas") ir Švč. Mergelės Marijos gimimo (žr. "Market Parkas", taip pat Šv. Antano (žr. "Siseras") ir Nekaltojo prasidėjimo (žr. "Braiton Parkas").
2. Svarbiausi lietuviški muziejais ir kultūros centrai – Pasaulio lietuvių centras (žr. "Lemontas"), Balzeko muziejus (žr. „Vestlonas“ („West Lawn“), Lietuvių jaunimo centras („Geidž Parkas“).
3.Lietuviškos kapinės – Šv. Kazimiero kapinės (vietinių vadinamos ir Kazimierinėmis) ir Tautinės kapinės (žr. "Lietuviškos kapinės").
4.Lietuviški paminklai – Lemonto kryžių kalnas (žr. "Lemontas"), paminklas Dariui ir Girėnui (žr. "Market Parkas").
5.Kitos dėmesio vertos vietos – Šv. Kazimiero moterų vienuolynas, gatvė „Lithuania Plaza“ (abu žr. "Market Parkas").

Deja, Ilinojuje jaučiamas lietuvybės saulėlydis. XX a. pab. keletas lietuviškų bažnyčių nugriautos arba lietuviškų Mišių šventimas jose nutrauktas. Vyresnieji lietuviai („antrabangiai“) pamažu išeina amžinybėn, o toli gražu ne visi „trečiabangiai“ ar jų vaikai susidomėję lietuvybės tęstinumu.

Skerdyklų rajonas ir pati įspūdingiausia lietuviška bažnyčia JAV

Pati įspūdingiausia Čikagos lietuvių bažnyčia - neobarokinė Šv. Kryžiaus, esanti Skerdyklų rajone (Back of the Yards). Ji įtraukta ir į bendras knygas apie Čikagos architektūrą.

Bažnyčia statyta lietuvių skerdyklų darbininkų - aplinkiniame rajone jų gyveno itin daug. Daugėjant atvykėlių iš Lotynų Amerikos 8-ajame dešimtmetyje bažnyčia tapo nebelietuviška, lietuviškos Mišios panaikintos apie 2005 m. Vis dar likęs kertinis akmuo su užrašu "Lietuvių Rymo katalikų bažnyčia", frontone galima rasti Gediminaičių stulpus.

Bažnyčios vidus taip pat labai įspūdingas, pranokstantis daugelį katedrų ir bažnyčių tiek Čikagoje, tiek pačioje Lietuvoje. Viduje – ir Šiaulių kryžių kalnas, ir Vilniaus Aušros Vartai, Mindaugo karūnavimas. Ant nuostabių vitražų - lietuvių rėmėjų pavardės. Deja, bažnyčia atvira tik sekmadieniais mišių (ir tik ispaniškų) metu.

Bažnyčios projekto autorius - čekas Joseph Molitor (tuo metu JAV nebuvo tokio lygio architektų lietuvių). XX a. 6 dešimtetyje bažnyčią smarkiai sulietuvino Adolfas Valeška, įkurdinęs čia lietuviškus paveikslus ir dekorą. Tos pačios renovacijos metu net grindys padabintos lietuviškais motyvais, 1954 m. fasade iškeltos Jurgio Šapkaus skulptūros, iš kurių viršutinė - lietuviško rūpintojėlio.

Greta bažnyčios stovi lietuvių vienuolynas, padabintas tradiciniu lietuvišku kryžiumi–saule ir lietuviška mozaika (autorius – Valeška, architektas – Kova-Kovalskis).

Lietuvių, vargusių skerdyklose, gyvenimai smulkiai aprašyti grožiniame romane „Džiunglės“ (autorius Upton Sinclair). Ši knyga ir toliau išlieka labai svarbi Čikagos ir JAV literatūros istorijai. Būtent šios skerdyklos iš esmės pakeitė viso pasaulio suvokimą apie mėsą. Pirmąkart gyvuliai apskritai imti skersti vienoje vietoje, tarsi kokiame skerdimo miestelyje, o jų mėsa paskui pardavinėta net šimtus kilometrų nutolusiose vietovėse – Niujorke, Bostone... Iki Čikagos skerdyklų atsiradimo „nusipirkti mėsos“ reikšdavo „apsilankyti pas vietinį skerdiką“, o paskui skerdyklos pradėjo veikti kaip pramonė, pritraukė tūkstančius darbininkų imigrantų. Ir vienu metu negu lietuvių daugiau jose dirbo tik lenkų.

Žymiosios Čikagos “Union Stockyards” skerdyklos uždarytos 1971 m. ir praktiškai nugriautos. Telikę tik keli pastatai, tokie kaip paradiniai skerdyklų vartai (W Exchange gatvė). Šalia vartų yra atminimo lenta su skerdyklų istorija. Paminėtas ir „Džiunglių“ romanas. Lentoje rašoma ir tai, kad čia didžiulę dalį darbininkų sudarė būtent lietuviai.

2021 m. Čikagoje įkurtas nedidelis Skerdyklų muziejus (Packingtown Museum). Jis veikia istorinėje skerdykloje, tačiau ne "Union Stockyards", bet vienoje iš gretimų mažesnių "nepriklauosmų" skerdyklų, kurios irgi užsidarė. Dabar ta skerdykla konvertuota į kitus verslus, o dalyje patalpų įkurtas muziejus. Jame ir nemažai informacijos apie skerdyklose dirbusius lietuvius (ypač "Džiunglių" dėka).

Bridžportas – pirmasis lietuvių rajonas Čikagoje

Čikagos Bridžporto rajonas kiekvieną iš tolo pasitikdavo milžinišku didžiuliu 1902 m. neogotikiniu Šv. Jurgio bažnyčios bokštu . Tai būta seniausios Čikagoje lietuvių parapijos ir seniausios lietuvių parapijos apskritai į vakarus nuo Apalačų kalnų. Deja, vyskupo sprendimu banyčia 1990 m. nugriauta. Dabar ten – tuščias žemės plotas, o bažnyčioje buvę meno dirbiniai ir baldai padovanoti Lietuvoje po nepriklausomybės statytoms bažnyčioms. Pradėjus gęsti JAV lietuvių paveldui, šie daiktai simboliškai grįžo į Lietuvą.

Netoliese – anksčiau čia gyvavusi 3 aukštų Šv. Jurgio parapijos mokykla (1908 m.), 1916 m. Amerikos lietuvių almanache įvardyta kaip geriausia JAV lietuvių mokykla. Dabar ten – nebelietuviška Philip Armor mokykla (tačiau lietuviškas pavadinimas "MOKYKLA ŠV. JURGIO K." tebėra iškaltas fasade). 1916 m. joje mokėsi 450 mokinių, o jos salėje buvo 1500 vietų (tuo metu parapija buvo viena turtingiausių JAV lietuvių parapijų).

Bridžporte 1925 m. patatyta ir didelė Lietuvių auditorija (3133 So. Halsted gatvė), dabinta Vyčiu. Ji buvo Čikagos lietuviškų veiklų širdis. Deja, ji nugriauta pačioje XX a. pab., kai lietuviai paliko rajoną. 1000 vietų lietuviškas teatras Milda (įkurtas 1914 m.), vienu metu priklausęs lietuviams komunistams, irgi nugriautas panašiu metu (dabar jo vietoje – policijos pastatas). Kitas teatras – tiksliau, kino teatras "Ramova" – įkurtas 1929 m., vis dar stovi. NUo 1986 m. jis buvo apleistas, bet 2021 m. prasidėjo rekonstrukcijos darbai: bus restoranas, alaus darykla ir vieta koncertams. Didinga senovinė iškaba su lietuvišku žodžiu "Ramova" puošia visą S Halsted gatvę (pats ženklas siekia 1944 m.), ir visiems primena tuos laikus, kai dauguma čia kalbėjo lietuviškai.

Viena Bridžporto gatvių nuo pat XX a. 4 dešimtmečio ir toliau vadinama Lituanica gatve. Tuo metu legendiniai lietuviai pilotai S. Darius ir S. Girėnas pakilo savo liūdnai pasibaigusiam skrydžiui ir tapo amžinais kankiniais - 1933 m. jų lėktuvas sudužo perskridęs Atlantą, dabartinės Lenkijos teritorijoje, telikus vos keletui šimtų kilometrų iki Kauno. Steponas Darius ir Stasys Girėnas buvo oro pašto pradininkai ir jų skrydis tais laikais buvo antras pagal trukmę visame pasaulyje (6 411 km.), bet Amerikos lietuviams nemažiau imponavo ir tai, kad tai buvo pirmieji "savi" didbyriai.

Vakarinė Bridžporto rajono riba - Morgan gatvė, už kurios jau gyveno lenkai.

Atminimo lentos pilotams Dariui ir Girėnui skirtinguose Čikagos oro uostuose

Pilotai Darius ir Girėnas, žuvę garsindami Lietuvos vardą skrydžiu per Atlantą, yra vienos gerbiamiausių JAV lietuvių tarpe asmenybių. 1993 m. jiems buvo atidengta atminimo lenta Midvėjaus oro uoste, pačiame praeities ir dabarties lietuviškų rajonų centre - tame oro uoste jiedu savo lėktuvą pakrikštijo "Lituanica". 2008 m. ši lenta didžiulių vietos lietuvių pastangų dėka sugrąžinta į vietą. Lenta yra terminalo dalies A pradžioje, kairėje pusėje - kadangi tai išvykimo zona "anapus saugumo patikros", ten gali patekti tik turintieji skrydžio bilietus.

2013 m. (švenčiant 75-ąsias Dariaus ir Girėno skrydžio metines) atidengta ir dar viena memorialinė lenta, - Palvokio (dabar Čikagos Executive) oro uoste . Darius ir Girėnas lemtingam skrydžiui iš ten nekilo (jie kilo iš Niujorko), tačiau būtent šiame oro „Lituanica“. Polvokio oro uosto ženklelį dažnai galima pamatyti su Dariumi ir Girėnų susijusiuose renginiuose, jis taip pat buvo pavaizduotas ir ant 10 litų banknoto. Lenta pakabinta prieangyje, vos įėjus į oro uostą (ant pastato užrašyta „Signature“).

Market Parkas (Marquette Park) – didžiausias lietuvių rajonas už Lietuvos ribų

Čikagoje lietuvių rajonų - ne vienas, bet kai kas be papildomų paaiškinimų pasako "Čikagos lietuvių rajonas", paprastai jis turi omenyje būtent Market Parką Marquette Park. XX a. 6 – 8 dešimtmečiuose tai buvo didžiausias lietuviškas rajonas už Lietuvs ribų, ir daugelis dabar žymių JAV lietuvių savo vaikystę praleido būtent čia. Tuo metu prie pirmosios bangos (prieškario) emigrantų jungėsi "antrabangiai", pasitraukę iš sovietų okupuotos Lietuvos. Daugelis jų buvo inteligentai; jie sukūrė gražią ir turtingą bendruomenę, besispietusią apie Lithuania Plaza gatvę. Per patį pakilimą Market Parke gyveno 30 000 lietuvių (iš 45 000 rajone gyvenusių žmonių) - taigi, Market parkas buvo tarsi Marijampolės dydžiu lietuviškas miestas viduryje Čikagos.

Virš Market Parko kyla Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčios didingi bokštai. Bažnyčia statyta milžiniška tarsi prieškariu, tačiau architektūra gerokai santūresnė - išskyrus tautines detales, kurių tiek, kad toks architektūros stilius vadinamas "Moderniu tautiniu". Savo laiku sulaukęs ir kritikos, šis architekto Jono Muloko ir interjerą kūrusio Vytauto Kazimiero Jonyno bendras darbas padarė didelę įtaką tolimesnei lietuviškų bažnyčių JAV raidai. Bažnyčioje viskas pulsuoja prarastos Tėvynės ilgesiu. Čia tebešvenčiamos lietuviškos Mišios.

Lauke prie bažnyčios nuolat plazda trispalvė. Bažnyčios šonines sienas puošia dvi istorinės mozaikos – „Mindaugo karūnavimas“ ir „Šv. Kazimiero stebuklas prie Dauguvos upės“ (autoriai - Adolfas Valeška, Dalia Juknevičiūtė). Šiose temose patriotizmas ir Tėvynė ne mažiau svarbi, nei religija – Mindaugas buvo pirmasis Lietuvos karalius, pripažintas Vakarų (nes buvo pirmasis valdovas katalikas), o Šv. Kazimiero stebukle Kazimieras pasirodo kaip jaunas karys, 1518 m. parodantis lietuvių kariuomenei kur bristi per Dauguvą bei taip nugalėti rusus. Abi šios temos – Lietuvos valstybingumo gili istorija ir kova su rusais – buvo itin svarbios Amerikos lietuviams XX a. viduryje, kai Lietuvą buvo okupavę sovietai.

Virš įėjimo – bareljefai, įkūniją Lietuvos Marijos kulto vietas (Vilnius, Žemaičių Kalavarija, Pažaislis). Dailūs vitražai taip pat atkartoja šią temą, kiekvienas talpinantis po Mariją ir atvaizduojantis Lietuvos bažnyčias (galima rasti ir tų, kurios uždarytos Sovietų). Kai kuriuose vitražuose – net ir su religija nesusijusios vietos, pvz. Trakų pilis, bei patriotinė simbolika – Vytis, Gediminaičių stulpai. Daugelį vitražų sukūrė V. K. Jonynas, o likusius - kitas labai garsus kūrėjas Kazys Varnelis.

Taip pat įdomios ir dvi sienos bažnyčios viduje, viena kurių tapyta vienuolės kazimierietės Mercedes Mickevičiūtės iš gretimo lietuvių vienuolyno ir skirta Šiluvos Marijai – anksčiausiam bažnyčios pripažintam Marijos apsireiškimui Europoje. Kitos freskos autorius - garsus JAV lietuvių tapytojas Kazimieras Žoromskis. Apie bažnyčios meninę reikšmę ir svarbą daug pasako tai, kad net trims iš ją kūrusių dailininkų Lietuvoje įkurti muziejai (K. Varneliui, K. Žoromskiui ir V. K. Jonynui).

Tarp kitų Market Parko žinomiausių lietuviškų vietų - didžiulis Dariaus ir Girėno memorialas. Jo atidarymo metu 1935 m. čia susirinko 60 000 žmonių, apie 100 ten kasmet sugrįžta atšvęsti skrydžio metines. Beje, Steponas Darius, didelis sporto entuziastas, taip pat pasižymėjo tuo, kad vienas pirmųjų Lietuvoje parašė knygą apie krepšinį (1922 m.), ir dėjo daug pastangų jam tapti Lietuvos nacionaline sporto šaka.

Pačiame Market Parko rajone šiuo metu daugumą sudaro juodaodžiai, pradėję čia kraustytis XX a. 7 – 8 dešimtmečiuose ir taip pakeisdami senbuvius lietuvius. Juodaodžiamsšis rajonas didelės istorinės reikšmės neturėjo, tačiau jis tapo judėjimo už segregacijos panaikinimą Čikagoje taikiniu. 1966 m. pačiame Market Parke daug juodaodžių pasistatė palapines. Nusikalstamumo lygis pakilo, dėl to nukrito nekilnojamojo turto kainos, prasidėjo rimti nesutarimai tarp senbuvių lietuvių ir naujai atsikėlusių juodaodžių. Abi pusės turėjo savų palaikytojų, laikiusių, kad kovoja „rasių karą“ - jie net specialiai atvykdavo iš kitų rajonų į "kovą". Priešingai nei kitiems baltiesiems, lietuviams tai apskritai buvo mūšis dėl išlikimo – jie suprato, kad praradęšį rajoną nebeturės jokios vietos visose JAV, kur kiekvienas gali kalbėti lietuviškai ir būti suprastas. Juodaodžiams, tuo tarpu tai buvo tiesiog "baltas rajonas" ir todėl savotiškas segregacijos simbolis - jiems nebuvo skirtumo, kad ten gyvenę baltaodžiai buvo lietuviai, atsikėlę į JAV po vergovės panaikinimo ir nebuvę vergvaldžiais, o priešingai - tuo metu, kol JAV vyravo juodaodžių vergovė, patys kentę panašią savo esme baudžiavą.

Ilgainiui lietuviai karą pralaimėjo ir ėmė trauktis į priemiečius, pigiai išparduoti savo Market Parke turėtą turtą. Kito lietuviško rajono Čikagoje jie niekad nebesukūrė ir tai buvo didis smūgis ietuvių kultūrai ir istorijai. Vis tik negalima ir teigti, jog šį karą laimėjo juodųjų teisių aktyvistai – segregacija Čikagoje neišnyko, baltaodžiai ir juodaodžiai nepradėjo gyventi tuose paiuose rajonuose. Tiesiog segregacijos fronto linija buvo pastumta šiauriau nei anksčiau, o Market Parkas virto juodaodžių getu. Nepaisant to 2016 m. Market Parke iškilo memorialas Martinui Liuteriui Kingui , kur pristatyta tik juodaodžių istorijos versija. Siekiant įvardyti multikultūrinę rajono istoriją ant memorialo kolonų įvairiomis kalbomis įrašytas žodis „namai“ (viršuje – ir lietuvių kalba), tačiau paminklo aprašuose lietuviai neminimi, minimi tik juodaodžiai.

Kai kurie Market Parko pastatai dabar apleisti, tačiau Lithuanian Plaza gatvėje, taip pavadintoje 1970 m., vis dar galima pamatyti Lietuvos trispalvę, Vytį, išlikusius kai kurių lietuviškų verslų pavadinimus: "Antano kampas", "Gintaras Club" (tai - „Gintaro klubas“ apdainuotas Vytauto Kernagio dainoje „Gastrolės Amerikoj“), "Lithuanian Plaza kepykla", "Plaza Pub" (abiejų pastarųjų fasaduose - lietuviškos detalės).

Lietuvai atgavus nepriklausomybę Market Parko lietuvybę kiek atnaujino nauji iš Lietuvos atvykusių emigrantai, nes čia buvo galima pigiai įsikurti, be to, atvykėliai neturėjo jokios išankstinės nuomonės apie rajone dominuojančius juodaodžius. Vis tik ilgainiui įsitikinę, kad rajone nesaugu, dauguma jų, užsidirbę pinigų, išsikraustė, paskutiniai lietuviški restoranai užsidarė XXI a. pradžioje. O ir tie keli resoranai jau buvo tik kadaise didžiulės lietuvių bendruomenės šešėlis…

Didelė dalis lietuviškų institucijų buvo įsikūrusios stačiakampyje, ribojamame 63rd st., 73rd st., Western Avenue, ir California Avenue.

Market Parke stūkso ir didžiulis Šv. Kazimiero lietuvių vienuolynas (pirmas pastatas pastatytas 1909 m., rekonstruotas 1982 m.), kuris ir toliau palaiko ryšius su Lietuva. Pirmame aukšte – nedidukas, bet jaukus Šv. Kazimiero seserų muziejus, kuriame pasakojama iš Ramygalos į JAV atvykusios ir moterų vienuolyną įkūrusios Marijos Kaupaitės (Kaupas, 1880-1940) istorija. Patekti į muziejų galima darbo metu paskambinus į duris.

XX a. pradžioje Šv. Kazimiero seserys prižiūrėjo lietuviškas parapijų mokyklas, ligonines, senelių namus visose JAV. Ilgainiui, plečiantis socialiniam draudimui, daugelį jų pareigų perėmė valstybė, tad vienuolių paslaugų reikalingumas sumažėjo, sumažėjo ir jų vienuolynas (nuo 600 seselių XX a. viduryje iki 59 2018 m., jauniausiajai – 65 m.). Nutrūko dešimtmečius vyravusi tradicija, kad dalis lietuvių mergaičių, mokomos, gydomos lietuvių vienuolių, ir pačios nutardavo stoti į vienuolyną.

Gretima Mergelės Marijos gimimo lietuviška mokykla (išlikęs lietuviškas kertinis akmuo) ir Šv. Kryžiaus ligoninė (kabo lietuviškas užrašas su 1928 m. data), kadaise įkurti seselių, dabar naudojami nebe lietuvių. Savo gyvavimo pradžioje daugelis jų darbuotojų ir klientų buvo Market Parko lietuviai

Pats didžiulis vienuolynas taip pat dabar daugiausiai naudojamas kitiems katalikiškams užsiėmimams, labdarai, ir tik dalyje jo dar gyvena keletas seserų.

Viena įspūdingiausių vietų vienuolyne - neobarokinė koplyčia, kur kasdien vyksta pamaldos. Prie įėjimo sarkofage guli pati Marija Kaupas. Seserų siekia, kad Vatikanas Mariją Kaupas pripažintų šventąja. Jei tai pavyktų, jos relikvijos, gali būti, būtų išsiuntinėtos bažnyčioms po visą pasaulį.

Vienuolyno vitražai taip pat išpuošti lietuviškais motyvais. Jie sukurti XX a. trečiajame dešimtmetyje.

Lauke prie vienuolyno stūkso lietuviški paminklai. Didžiausias jų – kunigo Antano Staniukyno statula (1865-1918) su užrašu "Jis mirė, bet jo darbai gyvena"; jis padėjo Marijai Kaupas įkurti seselių vienuolyną. Kieme – 1957 m. pastatytas paminklas Šv. Kazimierui . Gretima gatvė pavadinta " Marijos Kaupas garbės keliu " (Čiakgoje gatvės turi po du pavadinimus: pagrindinį ir garbės; garbės pavadinimas paprastai skiriamas toms gatvių atkarpoms, kurios itin susijusios su konkrečiu žmogumi). Vienuolyno kieme yra ir dar viena lietuviškai užrašyta Šv. Kazimiero skulptūra.

Dar viena gyva lietuviška vieta rajone - Seklyčia. Tiesa, šis dviaukštis pastatas primena savo paties šešėlį. Seniau tai buvo pagrindinis štabas, iš kur JAV lietuviai organizavo pagalbą Lietuvai. 1990-1991 m., kai Lietuva kovojo dėl nepriklauosmybės, JAV lietuviai iš čia informuodavo JAV žiniasklaidą apie tai, kas ten vyksta. Kai Lietuva iškovojo laisvę bet buvo neturtinga, iš čia organizuotos JAV lietuivų paramos Lietuvos našlaičiams, sergančių vaikų gabenimo į JAV nemokamam gydymui, pagalbos nusenusiems partizanams kampanijos. Lietuvai praturtėjus, labdara apnyko. Iki 2011 m. "Seklyčioje" veikė ir lietuvių restoranas, bet tuomet jis užvėrė duris, o jo buvusioje salėje kas savaitę tik vyksta senų rajono lietuvių susitikimai. Iškabos "Seklyčia" irgi nebeliko.

Vestlono lietuviškos įstaigos – Balžeko muziejus ir „Draugo“ redakcija

Vetslono rajonas (į vakarus nuo Market Parko) glaudžia dvi iš svarbiausių Čikagos lietuviškų įstaigų. Balzeko lietuivų kultūros muziejus įkurtas 1966 m. ir yra didžiausia tokio pobūdžio institucija už Lietuvos ribų. Nuo 1986 m. jos adresas – South Pulaski Rd. 6500.

Muziejus trijų aukštų – pirmame yra bendra ekspozicija apie Lietuvą, antrame vyksta renginiai, trečiame – laikinos parodos. Pirmo aukšto nuolatinėje ekspozicijoje – daug Lietuvos kultūros ir istorijos eksponatų, tarp jų – ir kaip JAV lietuviai kūrėsi Amerikoje, kaip jie prisidėjo, kad Lietuva taptų laisva 1918 m., kad baigtųsi sovietinė jos okupacija (1940-1990).

Muziejaus įkūrėjas – Stanley Balzekas, prieškario imigrantų iš Lietuvos sūnus. Jo siekis - sukurti tiltą tarp amerikiečių ir lietuvių, lietuvius priartinti prie amerikiečių bendruomenės. Pats Balzekas, verslininkas ir kolekcionierius, surinko daug reikšmingų eksponatų ir sugebėjo pasiekti, kad Lietuva (ir muziejus) sudomintų daugiau žmonių, ypač apie 1990 m., kai Lietuva dar tik atkūrinėjo nepriklausomybę. Balzeko muziejus taip pat padeda puoselėti ryšį su Lietuva, lietuvių kilmės asmenims kasmet organizuoja ekskursijas į Lietuvą. Greta esanti Pulaski gatvės atkarpa jo garbei net pavadinta Stanley Balzekas keliu.

Visai netoli nuo muziejaus - "Draugas" redakcija. Tai ilgiausiai be perstojo leidžiamas lietuviškas laikraštis (pirmas numeris išleistas 1909 m.). Jis orientuotas į JAV lietuvius. Iki 2011 m. buvo dienraštis, dabar leidžiamas triskart per savaitę. Jo tiražas taip pat sumažėjęs – nuo 7000 egzempliorių XX a. 7 dešimtmetyje iki 2000 2018 m. 60% jo skaitytojų gyvena Čikagoje, tačiau jis skaitomas visose JAV. „Draugas“ leidykla taip pat leidžia anglišką kasmėnesinį lakraštį "Draugas News", parduoda savo spausdintas lietuviškas knygas. Spaustuvė erdvi, dar mena tuos laikus, kai vienam laikraščiui išspausdinti būdavo reikalingas nemažas žmonių būrys. Kompiuteriai šį darbą palengvino ir dabar erdvė atrodo potuštė, tačiau persmelkta pokario lietuvybės dvasios.

„Draugą“ įkūrė vienuoliai marijonai, gyvenę Marijonų vienuolyne visiškai šalia ir dirbę laikraščiui veltui. Jono Kovos-Kovalskio projektuotas vienuolynas priskirtingas moderniajam lietuviškam architektūros stiliui, būdingam svarbiausiems pokario JAV lietuvių pastatams - net bokštas primena (koplytstulpį). Dar gerokai iki tol, pačią Marijonų kongregaciją nuo išnykimo išgelbėjo Palaimintasis Jurgis Matulaitis ir ji buvo populiari tarp lietuvių. Šiais laikais lietuvių marijonų yra tik Lietuvoje, o JAV marijonų dauguma yra lenkai. Jie daugiau lietuvių marijonų vienuolynu nebesinaudoja, jį nuomoja savaitgalio renginiams.

.

Burbanke, į vakarus nuo Vestlono, 2018 m. įsikūrė nauja lietuviška institucija - Amerikos lietuvių šlovės galerija, kur įrašinėjami žymūs Amerikos lietuviai. Joje vyks įvairūs renginiai ir čia galės lankytis įvairi publika.

Lietuvių jėzuitų jaunimo centras – muziejai, galerijos bei archyvai

Kitas didelis lietuvybės centras Čikagoje - lietuvių jėzuitų jaunimo centras (tikslus adresas - 5620 S Claremont Avenue, 3 km į šaurę nuo Market Parko), oficialiai dabar - tiesiog Lietuvių centras. Jis pastatytas 1958 m., Šaltojo karo metais, ir jį fundavo Amerikos lietuviai, siekę, kad taptų tikru lietuvių kultūros židiniu, kad lietuvių kultūra būtų perduodama vaikams ir jaunimui.

Šio masyvaus pastatų komplekso architektūra – patriotinė, su didžiuliu moderniu Vyčiu fasado priekyje. Kieme stovi memorialas žuvusiems už Lietuvos laisvę, kuriame ir visi tradiciniai lietuviški simboliai – Vyčio kryžius, Gediminaičių stulpai ir Vytis. Jis pastatytas žymiojo architekto Jono Muloko 1959 m.; iki rekonstrukcijos ant jo būta dar daugiau lietuviškų įrašų. Greta - tradicinis lietuviškas koplytstulpis, pastatytas tėvo jėzuito Jono Raibužio garbei (skaučių dovana) ir kryžius Kražių skerdynėms atminti (Paskočimų šeimos dovana). Kražių skerdynės vyko 1893 m., kai rusai ten išžudė lietuvius civilius, viso labo siekusius, kad jų bažnyčia nebūtų nugriauta. Šis įvykis nuskambėjo plačiai pasaulyje ir taip Vakarai išgirdo apie Rusų Imperijos valdžios Lietuvoje diskriminuotus katalikus, siekiant populiarinti stačiatikybę. Tuo metu, kai pastatytas šis kryžius, rusai Lietuvoje vėl diskriminavo katalikus - šįkart po komunizmo kauke. Todėl kryžiuje įrėžtas įrašas, liudijantis, jog moksleiviai 1976 m. čia rinkosi ir skaitė Katalikų bažnyčios kronikas – slapta Lietuvoje leistą leidinį, liudijantį apie žmonių kančias sovietų okupacijos metu. Tas skaitymas truko 40 valandų be perstojo.

Kai Lietuva buvo sovietų okupuota ir religija ten persekiota, lietuvių jėzuitų provincijos pasaulinis štabas buvo Čikagoje. Todėl dalis pastatų komplekso yra Jėzuitų vienuolynas. Šiuo metu ten daugiau nei vienuoliai, nei kunigai nebegyvena, lietuvių Jėzuitų širdis grįžo į Lietuvą. Tačiau vienuolyno koplyčioje ir toliau kartą per mėnesį aukojamos lietuviškos Šv. Mišios. Vienuolyno koplyčią iš išorės puošia bareljefas „Jėzuitai atvyksta į Vilnių 1569 m.“, taip pat Lietuvos herbas.

Lietuvių jaunimo centro patalpose – daug lietuviškų institucijų, 1981 m. suvienytų į Lituanistikos tyrimų ir studijų centrą, kuris yra didžiausia tokio pobūdžio tyrimų institucija už Lietuvos ribų. Jame - ir pasaulio lietuvių archyvai, taip pat kiti susiję archyvai (muzikologijos, medicinos, fotografijos, audiovizualinių menų, dailiųjų menų), kuriuose dominuoja Amerikos lietuvių darbai, tačiau yra ir Lietuvos lietuvių darbų.

Kaip ir dauguma tokio pobūdžio Amerikos lietuvių institucijų, Lituanistikos tyrimų ir studijų centras išsilaiko iš aukų, palikimų (neretai paliekamų senų lietuvių, nebeturinčių lietuviškai kalbančių atžalų). Itin daug Lituanistikos tyrimų centrui paliekama lietuviškų kūrinių, knygų - tad net didžiulės dabartinės Jaunimo centro patalpos jau perpildytos. 2018 m. Lituanistikos tyrimų ir studijų centras įsigijo naujas patalpas Lemonte.

Lituanistikos tyrimų ir studijų centro mokslinė sekcija (atsakinga už studijas, lavinimą ir leidybą) susideda iš Lietuvos studijų instituto, Lietuvos genocido tyrimų instituto, Lietuvos pedagogikos instituto.

Lituanistikos tyrimų ir studijų centras talpina tris muziejus: Ramovėnų lietuviškos karybos muziejų, Lietuvių muziejų ir Lietuvos medicinos muziejų. Visus galima aplankyti darbo dienomis, bet patartina tai daryt iš anksto susitarus.

Muziejuose eksponuojami:
* Lietuviškosios kryždirbystės pavyzdžiai (UNESCO nematerialusis paveldas).
* Daiktai, priklausę lietuviams partizanams (uniformos, vėliavos, kita) ir kita informacija, susijusi su ilgiausiu XX a. Europoje trukusiu partizaniniu karu [Ramovėnų lietuviškos karybos muziejus].
* Lietuviški pašto ženklai.
* Istoriniai lietuviški banknotai.
* Lietuvių pabėgėlių stovyklų Vokietijoje spaudai.
* XX a. lietuviškųjų organizacijų vimpilai.
* XX a. viduryje lietuvių gydytojų naudoti instrumentai [Medicinos muziejus].

Lietuvių jaunimo centre taip pat veikia ir dvi institucijos, nepriklausančios Lituanistikos tyrimų ir studijų centrui. Tai lietuviška šeštadieninė mokykla bei Čiurlionio meno galerija, kur rengiamos laikinos lietuvių menininkų parodos. Pagrindinėje jaunimo centro salėje vyksta renginiai, tačiau po truputį jų mąžta, nes dauguma lietuvių šį rajoną jau palikę.

Lietuvių liuteronų bažnyčios Čikagoje

Nors šiandien lietuviai daugiausia katalikai, prieš Antrąjį pasaulinį karą apie 15 proc. etninių lietuvių buvo liuteronai (9 proc. žmonių pačioje Lietuvos Respublikoje). Į JAV daugelis jų atvyko iš Mažosios Lietuvos, tuo metu Vokietijos valdyto regiono. Lietuvoje jie beveik visi buvo tragiškai išžudyti ar ištremti per sovietų vykdytą Mažosios Lietuvos genocidą (1944-1949).

Vis dėlto dvi didelės liuteronų grupės, spėjusios pasitraukti iš Lietuvos, Čikagoje įkurė dvi lietuvių liuteronų parapijas. Priešingai nei katalikų parapijos, liuteronų parapijos, parapijiečiams persikeliant gyventi į priemiesčius, persikėlė arčiau jų, tad šiuo metu abidvi įsikūrusios į vakarus nuo oficialaus Čikagos miesto. Abu liuteronų bažnyčių pastatai kuklūs, tačiau viduje verda veikla.

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia yra senesnė, įkurta 1910 m. iš Tauragės atvykusio kunigo Martyno Keturakaičio. Jos pastate Ouk Lone [Oak Lawn] telpa ir bažnyčia, ir lietuviškas vaikų darželis. Pastatas įsigytas iš kitos protestantų bendruomenės 1973 m., kai parapija persikraustė į šį rajoną. Todėl pastato išorėje lietuviškų detalių nėra, bet interjere jų nestinga. Lietuviai pastatą 1983 m. išplėtė (taip atsirado didesnė erdvė renginiams).

Siono liuteronų bažnyčios bendruomenė smarkiai išsiplėtė XX a. viduryje, kai Čikagos lietuviai parašė per 800 kvietimų atvykti į JAV lietuviams liuteronams, kurie tuo metu kaip karo pabėgėliai glaudėsi Europoje. Tačiau greitai tarp prieškario ir pokario JAV lietuvių liuteronų išryškėjo skirtumai – pirmiesiems jų JAV jau buvo tapusi antraisiais namais, ir Siono parapija prisijungė prie JAV liuteronų bažnyčios (Misūrio sinodo). Po Antrojo pasaulinio karo atvykę lietuviai savo būtį JAV dažniausiai laikė tremtimi, kuri truks tik tam tikrą laiką, vienintelė Tėvynė jiems buvo Lietuva ir vienintelis logiškas ryšys - su Lietuvos, o ne JAV liutertonų bažnyčia.

Po to, kai senieji JAV lietuviai nesutiko su kunigo Trakio ragininimu nutraukti Siono liuteronų bažnyčios santykius su JAV liuteronų bažnyčia, kunigas Trakis įkūrė atskirą liuteronų parapiją, žinomą „Tėviškės parapijos” vardu. Ši parapija pradžioje buvo įkurdinta lietuvių liuteronų bažnyčios pastate netoli Market Parko, įsigytame iš žydų XX a. 6 dešimtmetyje, ir parduotame juodaodžių bažnyčiai „Heart church ministries“ XXI a. pačioje pradžioje, kai rajono gyventojai pasikeitė (šiuo metu tame pastate niekas lietuvių liuteronų bažnyčios nebeprimena). DabarTėviškės liuteronų bažnyčia nuomojasi savo patalpas Dariene, Šv. Jono liuteronų bažnyčioje. Ir vis tik, nors patalpos nuomojamos, lietuviškų detalių ir ženklų viduje ir prieigose tikrai esama.

„Tėviškės“ parapija yra lietuviškesnė už Siono lietuvių parapiją, nes, pavyzdžiui, „Tėviškės“ parapijoje vyksta tik lietuviškos Mišios, o Siono parapijoje – taip pat ir angliškos. Pastarojoje taip pat vyksta ir angliški Biblijos skaitymai. Penkis dešimtmečius, nuo 1950 m. iki pat XXI a. pradžios Siono parapijoje Mišios vykdavo ir vokiškai - Mažosios Lietuvos lietuviams, kurie vokiškai kalbėjo geriau nei lietuviškai. Ilgainiui jų gretos mažėjo ir vokiškų Mišių atsisakyta - tačiau kai Siono parapijoje giedamos giesmės, kiekvienas tikintysis gali pats laisvai pasirinkti kalbą, kuria nori giedoti – angliškai, lietuviškai ar vokiškai.

Taip pat dvi liuteronų parapijas skiria ir parapijiečių laidojimo vietos – „Tėviškės“ parapijonys laidojami Lietuvių tautinėse kapinėse, o Siono dažniausiai atgula bendrose Amerikos kapinėse.

Tačiau abi parapijos padėjo Lietuvai po Nepriklausomybės atgavimo, abiejų jų kunigai buvo pakviesti iš Lietuvos. Abi bažnyčios oficialiai palaiko sąsają su Lietuvos liuteronų bažnyčia - tačiau „Tėviškės“ parapijos priklausomybė nuo Lietuvių liuteronų bažnyčios yra tiesioginė, o Siono bažnyčia taip pat priklauso ir Misūrio sinodui, jos sąsaja su Lietuvių liuteronų bažnyčia labiau dvasinė.

Pilseno lietuviškasis paveldas

XX a. 3 dešimtmetyje Čikagoje būta 12 lietuvių katalikų parapijų, aplink kiekvieną kurių būrėsi po lietuvišką bendruomenę. Vienas Čikagos rajonų – Pilsenas (į šiaurę nuo Bridžporto) – vienu metu turėjo net dvi bažnyčias.

Neoromaninė Dievo apvaizdos bažnyčia (1927) – arčiausiai Čikagos centro esanti lietuviška bažnyčia (nuo XX a. 7 dešimtmečio rajono sudėtis pasikeitė ir daugumą ėmė sudaryti lotynų amerikiečiai, tad renginiai dabar ten vyksta ispanų kalba). Ji buvo įkurta Šv. Jurgio bažnyčios parapijiečių iš Bridžporto. Nemažas bažnyčios vidus talpina autentiškus vitražus ir lietuviškas kryžiaus kelio stotis. Deja, patekti vidun ne taip paprasta, nes reguliarių Mišių ten nebėra (reikia sekti parapijos biuletenį). Lauke, šalia lietuviško kertinio akmens yra kitas akmuo, primenantis, jog Dievo Apvaizdos bažnyčia buvo vienintelė lietuviška bažnyčia Čikagoje, kurią aplankė Popiežius. Tai įvyko 1979 m.

Šalia bažnyčios stovi anksčiau šia veikusios lietuviškos mokyklos pastatas su kertiniu akmenimi, liudijančiu jo pradinę paskirtį.

Pilseno antroji lietuvių bažnyčia buvusi kuklesnė, ji vadinasi Aušros Vartų Marijos bažnyčia (2327 W 23rd Place). Dviejų aukštų atrodantis kaip gyvenamasis namas pastatas dar mena tuos laikus, kai čia pagrindiniame aukšte buvo bažnyčia, viršuje jos – mokykla. Pastatas visų pirma buvo skirtas mokyklai, ir bažnyčia čia turėjo glaustis tik laikinai, kol bus pastatytas didesnis pastatas, tačiau taip niekuomet neatsitiko. Visgi, visi įrašai ant pastato skelbia apie mokyklą – „Lithuanian Catholic School“ virš įėjimo, "Lietuviška mokslaini Vilniaus Austros Vartu Š. M. P. Parakvijes". 1906 m. taip pat įrašyti, nes tai metai, kai pradėtos pastato statybos. Po to, kai parapija uždaryta, parapijos pavadinimas dar buvo likęs mokyklos (jau veikusios kitame pastate) pavadinime, kol ir ji buvo galutinai uždaryta.

2013 m. Čikagos „Sun Times“ laikraštyje buvo parašyta įdomi istorija apie tai, kaip 2013 m. metalo laužo rinkėjas ant varpo pamatė lietuvišką užrašą. Tada vyskupija pareikalavo varpą grąžinti mat paaiškėjo, jog šis buvo pavogtas iš Aušros Vartų Marijos bažnyčios po to, kai bažnyčia uždaryta. Dabar tas varpas kviečia melstis Tinley Park rajono gyventojus ir taip it įkūnija XX a. Amerikos kaitą – iš miestų į priemiesčius ir nuo savos tautinės kultūros prie bendros amerikietiškos. Užrašas ant varpo skelbia: „Varpe, varpeli, liūdnai skambėdamas priminki stebuklingą Aušros Vartų Madoną Lietuvoje, kur priešai mus persekioja. Guosk mūsų priespaudą kenčiančius tautiečius. Šauk mus maldai, į Bažnyčią, jos vardu, kad jaustumėmės Dievo avinėliais. Šauk tris kart į dieną, nepailsdamas vesk mirusiuosius savo garsu. Nuo šitos dienos kalbėk gyviesiems ir vesk į kapines mirusiuosius.“. Kitų šaltinių duomenimis, varpas buvo pavogtas, o vagys reikalavo išpirkos, kurią vyskupija sumokėjo. Tinley Park varpas kabo Šv. Julijos bažnyčioje, ten varpai kabo atvirai bokšte ir yra matomi.

Braiton Parko lietuvių bažnyčia, mokykla, vienuolynas ir Šaulių namai

Braiton Parko rajonas - į Vakarus nuo vietos, kur anksčiau būta Čikagos skerdyklų, dabar taip pat daugiausia gyvenamas lotynų amerikiečių. Ten tebestovi modernaus stiliaus lietuvių Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčia, pastatyta 1964 m., adresu 2745 W. 44th St. Jos interjere – dauglietuviškų detalių, tarp kurių įspūdingiausios - Aušros Vartų Marijos koplyčia bažnyčios dešinėje, Dievo Gailestingumo koplyčia (dedikuota Vilniuje esančiam paveikslui) šalimais ir Šiluvos Marijos vitražas iš Lietuvos trispalvės spalvų stikliukų. Ant kitų vitražų taip pat matyti lietuvių rėmėjų pavardės. Vitražai nėra įprastinio "lengvo" europietiško stiliaus, pagaminti iš masyvaus stiklo gabalų.

Parapijos pradžia laikytini 1914 m., tačiau kaip daug kitų bažnyčių, tokia, kokia yra dabar, ji pastatyta po Antrojo pasaulinio karo, kad joje sutilptų po Antrojo pasaulinio karo suplūdę pabėgėliai iš Lietuvos. Lietuviams čia tarnavo visas pastatų kompleksas, įskaitant lietuvišką mokyklą (1915 m.) ir lietuvišką vienuolyną (1925 m.). Ant abiejų užrašyta pastato paskirtis (angliškai ir lietuviškai), nors tam jie ir nebenaudojami. Šiandien parapija daugiausia lankoma lotynų amerikiečių, dauguma Mišų laikomos ispaniškai, tačiau tebevyksta ir Mišios lietuvių kalba. Bažnyčia papildyta ir Lotynų amerikiečių tikėjimo detalėmis, kaip antai – Gvadelupės Mergelės koplyčia.

Vis tik lietuviškų detalių čia daugiausia. Virš įėjimo - tradicinis lietuviškas kryžius , pastatytas 1987 m., krikščionybės 600-osioms metinėms Lietuvoje atminti. Ant jo – ir lietuviškas herbas.

Čikagoje, adresu W 43rd (greta S Western Ave), stovi patriotiniais simboliais išpuoštas pastatėlis. Tai – Šaulių Namai. Jie anksčiau priklausė Lietuvos Šaulių sąjungai, paskui juos įsigijo lietuvis Linas Marganavičius. Tarp naujojo savininko – ir pareiga išlaikyti galimybę jame veikti Šauliams. Ši tradicija čia ir tęsiama. Patriotinė sukarinta organizacija Šauliai buvo itin svarbi tarpukario Lietuvoje, o paskui uždrausta Sovietų (jos nariai – persekioti ir žudyti). Tie Šauliai, kurie sugebėjo pasitraukti į JAV, savo veiklą tęsė ten. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Šauliai atsikūrė ir Lietuvoje, tačiau tokio populiarumo kaip tarpukario metu jau nebepasiekė. Amerikoje Šaulių gretos retėjo, nes senieji Šauliai išmirdavo, o jų vaikai ne visada prisijungdavo prie šio judėjimo. Dabar Šauliai JAV vėl kiek plečiasi, nes prisijungė kai kurie naujieji imigrantai. Taip 2005 m. Šaulių Namai įsigyti vieno iš naujųjų imigrantų Lino Marganavičiaus, kuris ir pats prisijungė prie Šaulių. Pastatas dabar naudojamas nebe tik šios organizacijos veiklai, bet ir nuomojamas kaip pokylių salė. Pati organizacija šiandien taip pat kitokia – kadaise jai priklausė tūkstantis, dabar – apie 20 žmonių.

Braiton Parke taip pat buvo ir Dariaus ir Girėno Amerikos legiono 271 postas. Nors Amerikos legionas - JAV veteranų organizaciją, šis postas unikalus tuo, kad jį sudaro JAV lietuviai. Postas pardavė savo didelį pastatą (adresu W 44th and S Western Ave kampas), kuriame kadaise vykdavo galybė renginių, ir dabar susitinka vis skirtingose vietose. Pastate, priklausiusiame postui, dabar įsikūrusi bažnyčia pavadinimu "Way church".

Lietuviškasis paveldas Sisere

Toliau į Vakarus nuo Čikagos centro esančiame Sisero priemiestyje stūkso didelė Šv. Antano lietuvių bažnyčia. Ten šiandien laikomos lietuviškos, angliškos ir ispaniškos Mišios.

Neoromaninė bažnyčia statyta tarpukariu, pašventinta Palaimintojo Jurgio Matulaičio (tikriausiai tai vienintelė Čikagos bažnyčia, pašventinta palaimintojo). Viduje yra šoninis altorius, skirtas Matulaičiui, taip pat vitražai su Matulaičiu (dešinėje, netoli lubų). Taip pat yra ir vitražas su Vyčiu, Lietuvos herbas (kairėje, netoli stogo), paaukotas Lietuvos Vyčių organizacijos, lietuviškas koplytstulpis ir daug lietuviškų užrašų (po kiekviena kryžiaus kelio stotimi, virš Marijos statulos). Kertiniame akmenyje įrėžti 1925 metai.

Priešais bažnyčią stovi plastmasinis koplytstulpis, paaukotas monsinjoro Albavičiaus ir pastatytas žymiojo JAV lietuvio architekto Jono Muloko 50-osioms Lietuvos Nepriklausomybės metinėms 1968 m. (be abejo, tai buvo skaudi data, nes Lietuva tuo metu dar gyveno Sovietų priespaudoje ir nebuvo jokio vilties šešėlio, kad bus kitaip). Lietuviški koplytstulpiai – UNESCO pripažinta tautiško meno forma, tačiau tradiciškai jie būna mediniai. Tačiau ankstesnis medinis kūrinys, šioje pat vietoje pastatytas 1950 m., jau buvo surytas parazitų - kad naujasis tarnautų ilgiau, pasirinktas plastikas. Pati bažnyčia XX a. šeštajame dešimtmetyje taip pat praplėsta, padidintas jos priekis.

Netoli bažnyčios stovi neįtikėtino dydžio Šv. Antano lietuvių mokykla. Ant jos įėjimo didelėmis raidėmis įrėžtas jos lietuviškas pavadinimas. Bažnyčios ir mokyklos kompleksas atrodo ypač didingai žvelgiant nuo S 49-tosios ir 15-tosios gatvių sankirtos.

Trečias Sisero pastatas, kurio fasade dar matosi lietuviška istorija - Lietuvių laisvės salė (1921), sieta su komunistais. Kadaise lietuviai komunistai buvo reikšminga Sisero lietuvių bendruomenės grupė ir net protestavo prieš bažnyčios statybas (tai vėliau teismas jiems uždraudė). Lietuvių laisvės salė naudota iki XX a. 7 dešimtmečio. Kai sovietų okupacija parodė tikrąjį komunizmo veidą, komunistų skaičius tarp JAV lietuvių drastiškai sumažėjo. Dėl šios priežasties salė parduota, o dabar iš dalies ir apleista.

Taip pat rajono 15-ojoje gatvėje galima rasti pastatą kurio fasade prie pat viršaus ryškiai matyti raidės "P. JUKNIS 1912", daugiau nei šimtmečiui įamžinančios pastato statytoją. Jos mena laikus, kai dauguma aplinkinių pastatų priklausė lietuviams ir vien aplinkui buvo per 10 lietuviškų karčemų.

Tolimųjų Čikagos pietų lietuviškasis paveldas

Tolimesniuose Čikagos pietuose – mažesnės lietuvių bendruomenės, taigi ir mažesnės bažnyčios, nei tos, primenančios katedras arčiau centro. Tačiau tai teneapgauna – kai kurių bažnyčių architektūra ir istorijos įdomios. Tos teritorijos šiuo metu beveik visiškai gyvenamos vien juodaodžių. Mažos lietuvių bendruomenės ten sunyko labai greit ir labai anksti (dauguma bažnyčių uždarytos XX a. 8-9 dešimtmečiuose, po to, kai lietuviai išsikėlė; kitos institucijos, tokios kaip lietuvių mokyklos, taip pat uždarytos dar anksčiau).

Pati įdomiausia tolimuosiuose Čikagos pietuose - Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia Rouzlande su pusiau atviru metaliniu bokštu, įkvėptu tradicinių koplytstulpių. Jis sukurtas žymaus lietuvių tarpukario modernisto architekto Stasio Kudoko kuris, kaip daugelis kitų pokario JAV lietuvių architektų, paliko Lietuvą traukdamasis nuo sovietų.

Kudokas Lietuvoje buvo modernistas, atsakingas už daug svarbių pastatų tarpukario Kaune. Po atvykimo į Ameriką Kudokas net kritikavo savo kolegą Joną Muloką, siekusį sukurti tautinį lietuvišką stilių vietoje tarptautinio funkcionalizmo. Tačiau Visų Šventųjų bažnyčioje jau pats Kudokas, pastatydamas nemedinį koplytstulpį bokštą, atkartojo Muloko stilių.

Visų Šventųjų bažnyčios istorija iliustruoja ir visos Pietų Čikagos istoriją – parapija pastatė naują bažnyčią 1960 m., vis dar tikėdamasi ilgo jos gyvavimo čia. Tada prasidėjo baltųjų traukimasis iš šio rajono ir 1972 m. lietuviška parapija jau buvo sujungta su kitataučių. O 1989 m. bažnyčia išvis uždaryta ir parduota baptistams (tai – gerokai populiaresnis tikėjimas tarp juoadodžių nei katalikų bažnyčia). Tačiau lietuviškos detalės likusios, taip pat ir tautinis menas, nors lietuviškas pavadinimas virš bažnyčios durų ir buvo paslėptas. Bažnyčios išlikimas taip pat sunkus, jau iki šiol ji buvo apiplėšta daugybę kartų. Šiuo metu baltaodžiai tesudaro 0,42 proc., o lietuvių, tikėtina, išvis nebėra.

Pietų Čikagoje baltieji sudaro tik 1,92% gyventojų. Maža vienaukštė Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia (adresu 8801 S Saginaw) uždaryta 1986 m. tapo dalimi McKinley valstybinės mokyklos (pati mokykla pastatyta 1953 m. kaip lietuvių parapijos mokykla). Vėliau ir mokykla uždaryta. Ankstesniojo kunigo namas stovi šalia, jis senesnis ir įdomesnis; kunigas Antanas Petraitis labai domėjosi mokslu ir turėjo antrą pagal dydį teleskopą visoje Iliojaus valstijoje. Taip pat tarp pastatų būta ir nedidukės gyvūnų prieglaudos. Net sakoma, kad bažnyčia buvo tokia maža todėl, kad kunigas daug labiau domėjosi mokslu ir pinigus skyrė jam.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią Čikago Haitse (283 E 14th Street) ištiko toks pats likimas (ji uždaryta 1987 m.). Ji atrodo it būtų šimtametis gyvemnamasis namas. Jos dviejuose aukštuose buvo įsikūrusi tiek mokykla, tiek bažnyčia, kaip kad įprasta Čikagoje. Parapijos iš pradžių pasistatydavo mokyklą, kurioje iš pradžių veikdavo ir bažnyčia, tada rinkdavo aukas "tikrai bažnyčiai" šalimais. Bet Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia Čikago Haitse niekad neturėjo galimybės pasistatyti antrojo "tikros bažnyčios" pastato, nes dauguma lietuvių išsikėlė kitur. Išliko tik lietuviškas pavadinimas, kuris, kaip ir Šv. Kryžiaus bažnyčios atveju, buvo iškaltas kertiniame akmenyje. Dabar pastatą iš visų pusių supa tušti plotai.

Paskutinė Čikagos tolimųjų pietų bažnyčia išsilaikiusiu katalikų rankose - Šv. Petro ir Povilo Vest Pulmane (12433 S Halsted St). Pastatas modernus, turi gotikai būdingų elementų, pastatytas 1959 m. Parapija įsteigta 1913 m. ir 2013 m. šventė savo šimtmetį, bet tada jau su ji su Lietuva nebeturėjo nieko bendra. 2022 m. ir ši bažnyčia uždaryta. Priešingai nei Rouzlande (Visų šventųjų bažnyčia), Vest Pulmano bažnyčia buvo pastatyta tuo metu, kai daugelis parapijiečių buvo jau nebe lietuviai, tad lietuviškų detalių net bažnyčiai dar veikiant nebebuvo nedaug – tai tik keletas buvusių klebonų lietuvių atvaizdų, laikraščių iškarpos prie įėjimo, kertinis akmuo, minintis kunigą Petrauską bei paskutinio kunigo lietuvio Binkio garbei pavadinta salė. Vest Pulmane – tik 0,56 proc. sudaro baltieji, lietuvių praktiškai nelikę. Pulmanas kadaise garsėjo kaip pasaulinio lygio traukinių vagonų gamybos miestas. Šiandienė situacija nuo 1900-1915 metų (kai buvo įsteigtos dauguma lietuviškų parapijų) skiriasi kaip diena ir naktis. Industrija sugriuvo XX a. 8 dešimtmetyje, pasikeitė ir etninė gyventojų sudėtis.

Vest Pulmane taip pat yra senoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia–mokykla (kuri tapo tik mokykla po to, kai bažnyčiai pastatytas naujasis pastatas). Kertiniame akmenyje senąja lietuvių kalba mokykla įvardyta kaip "mokslainė". Viduje veikia nekatalikų bažnyčia.

Lietuviškos kapinės pietinėje Čikagoje

Mirę lietuviai dar gerokai iki Pirmojo pasaulinio karo jau laidoti atskirose savo kapinėse. Čikagoje yra dvejos lietuviškos kapinės – katalikiškosios Šv. Kazimiero ir Lietuvių tautinės kapinės (pastarosios prasidėjo kaip nekatalikiškos, tačiau šiandien jose laidojami ir katalikai). Abejos kapinės yra didingos, jose stovi įstabaus dydžio paminklai, šimtai kurių sukurti žymaus XX a. vidurio skulptoriaus Ramojaus Mozoliausko. Šie antkapiai – it didingos skulptūros, neretas puoštas lietuviška ornamentika ir simboliais, perteikia skausmingą Tėvynės praradimą. Net konkrečių citatų apie tremtį, okupaciją, yra. Ant senų antkapių taip pat labai įdomu pamatyti senas mirusiųjų nuotraukas, net senesnių už Pirmąjį pasaulinį karą. Tai dalykas, kurio Lietuvoje nepamatysi, nes fotografija tais laikais Lietuvoje dar buvo kur kas mažiau pasiekiama.

Abejos JAV lietuvių kapinės Čikagoje yra daug didingesnės už bet kurias kitas JAV lietuvių kapines, tad jose verta pasivaikščioti net ne lietuviams. Abejose palaidota daug žymių tautiečių – net daugiau, nei daugelyje kapinių pačioje Lietuvoje.

Šv. Kazimiero lietuvių kapinės yra seniausios ir didžiausios, įkurtos 1903 m. pačiuose Čikagos pietuose. Jos tokios didingos, jog net įtrauktos į knygą „199 kapinės, kurias privalu pamatyti iki numirštant pačiam“ (knygoje – ir Paryžiaus Perlašezo, Vašingtono Arlingtono kapinės ir pan.)

Įėjimo lenta „Lietuviškos kapinės“ nukabinta jau 1997 m. Tai – ne pirmas toks akibrokštas – 1965 m. kardinolas Kodis pašalino žodį „Lietuviškos“ iš kapinių oficialaus pavadinimo ir tai net sukėlė masines dėl Sovietų okupacijos iš Lietuvos pasitraukusių lietuvių demonstracijas. Tokie įvykiai buvo būdingi pokario Čikagos lietuvių istorijai, pvz. 1972 m. vietos lietuviai net skrido į Romą ir sukėlė protestą Šv. Petro aikštėje, taip išreikšdami savo poziciją apie tai, jog pirmoji Komunija lietuviams vaikams suteikinėta anglų kalba.

Dabar Kazimiero kapinėse laidojami ir Lotynų amerikiečiai (šiandien ši katalikų bendruomenė yra didžiausia Čikagoje), bet masyvūs lietuvių antkapiai, pastatyti per maždaug aštuoniasdešimt metų, savo didybe kaimynus smarkiai aplenka. Atrodo, lyg palaidotas būtų ištisas miestas, visur aplink lietuviškos pavardės, kartais tik sutrumpintos ar suanglintos. Netoli pagrindinio įėjimo – meniškai supiltas Lietuvos herbas, kuris subtiliai parodo, kad kapinės yra lietuvių. Šiaurrytiniame kapinių kampe - Memorialas dvylikai lietuviškų Čikagos parapijų, kurios ir įsteigė kapines (2018 m. jau tik šešios tų parapijų bažnyčios vis dar veikė kaip katalikų bažnyčios ir trijose tebelaikytos lietuviškos Mišios). Ant memorialo – tradiciniai lietuviški žirgeliai, kryžiai – saulės ir autentiškas lietuviškos bažnyčios varpas.

Tarp žymiausių lietuvių, besiilsinčių Šv. Kazimiero kapinėse, rasime šių žmonių kapus:

*Lietuvos generolas Povilas Plechavičius (1890-1973), kuris pasitraukė į JAV 1949 m. Jis 1926 m. vadovavo sukilimui, leidusiam įtvirtinti Smetonos režimą, vėliau – sėkmingai sabotavo nacistinės Vokietijos planus. Plechavičiaus dėka Lietuvoje nebuvo sukurta SS divizija, priešingai nei tai buvo padaryta Latvijoje ir Estijoje, nes, išgirdęs vokiečių planus, jis paleido savo vietinę rinktinę.

*Lietuvos geografas Kazys Pakštas (1893-1960), turėjęs mintį Afrikoje ar Pietų Amerikoje įkurti „atsarginę Lietuvą“. Emigruodami lietuviai asimiliuodavosi, nes tebūdavo naujose tėvynėse mažuma, o pačiai Lietuvai nuolat grėsė geopolitinis okupacijos pavojus - todėl, pasak Pakšto, reikėjo sukurti kitą šalį, kurioje lietuviai sudarytų daugumą. Jo laikais, tarpukariu, jo idėjos atrodė utopinės, tačiau kaip ir, pavyzdžiui, Nikolo Teslos, idėjos sulaukė gerokai daugiau dėmesio, kai jo prognozės apie Lietuvos okupaciją ir asimiliaciją ėmė pildytis.

*Lietuvių egzilės poetas Algimantas Mackus (1932-1964). Jis priskiriamas „bežemių“ kartai - kūrėjams, pradėjusiems kurti jau išeivijoje. Jo poezijoje nuolat atsispindi kažko prarasto troškulys.

*Čikagoje gimęs lietuvis arkivyskupas Paul Marcinkus (1922-2006), kuris tarnavo kaip popiežių asmens sargybinis ir net išgelbėjo dviejų popiežių gyvybes. Jis taip pat buvo ir Vatikano banko vadovas, nors, tiesą sakant, šis faktas smarkiai apipintas skandalais. Tačiau net tada, kai po tų skandalų buvo pašalintas iš pareigų, vietiniai pasakoja, jis slapta atvykdavo į savo vaikystės lietuvišką bažnyčią (Šv. Antano bažnyčią Sisere) ir laikydavo ten Mišias. Pats Marcinkaus kapas – kuklus.

* Antanas Vanagaitis (1890-1949), lietuvis kompozitorius, atvykęs į JAV iškart po Pirmojo pasaulinio karo, įkūręs lietuvišką radijo stotį Čikagoje ir parašęs daug lietuviškų dainų.

Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse taip pat esama daug didžiulių paminklų. Žymiausias jų – pirmasis pasaulyje paminklas Romui Kalantai , pastatytas 1979 m. Jo autorius – Ramojus Mozoliauskas, dotuotas jis Šaulių sąjungos. Ant paminklo parašyta "Romui Kalantai ir visiems, žuvusiems už Lietuvos laisvę kovoje prieš Raudonąjį tironą".

1984 m. pastatytas ir paminklas vieninteliam Lietuvos Šventajam ir valstybės globėjui Šv. Kazimierui . Data pasirinkta jo gimimo 500-osioms metinėms atminti. Ant paminklo – Vilniaus vaizdai, tuomet nuo JAV lietuvių dar buvę paslėpti po Geležine uždanga.

Kapinėse taip pat ir nedidukas paminklas Šiluvos Marijai - pirmajam bažnyčios pripažintam Marijos apsireiškimui Europoje.

Kapinių šiaurinėje pusėje – dideli plotai, kuriuose palaidoti žmonės, priklausę tam tikroms organizacijoms. Ten – ir vieta, kur palaidoti Čikagos lietuviai kunigai, greta - seselės Kazimierietės ir lietuviai Jėzuitai. Šalia stūkso Memorialas Amerikos legiono Dariaus ir Girėno postui - unuikaliam tautiniu pagrindu sudarytam lietuviškam skyriui JAV veteranų organizacijoje. Memoriale taip pat stovi ir tikri kariniai pabūklai. Mažesnį paminklą 2019 m. pasistatė kitas lietuviškas Amerikos legiono postas - Don (Dominyko) Varno, o taip pat netoli milžiniškas Jono Muloko sukurtas antkapis-obeliskas kunigui ir tarpukario Lietuvos politikui Mykolui Krupavičiui. Dabar jis irgi tarnauja kaip tiesiog paminklas, nes kunigas perlaidotas į Lietuvą.

Kitos lietuviškos kapinės įkurdintos greta giraitės netoli oficialios Čikagos miesto sienos. Tai daugelio religijų Lietuvių tautinės kapinės. Žodis „Lietuvių“ oficialiame pavadinime yra. Jos įkurtos 1911 m., kai vietos kunigas atsisakė laidoti Šv. Kazimierio kapinėse tuos lietuvius, kurie aktyviai nedalyvavo bažnytinėje veikloje.

Lietuvių tautinės kapinės išsidėsčiusios atokioje vietoje, jose daug medžių, tad jos drauge – ir tarsi gražus lietuviškas parkas. Daugelis antkapių ten ypač lietuviški, nes sukurti ne savo noru iš Lietuvos pasitraukusisiems. Kapinės atvirtos kasdien nuo 8 ryto iki 5-6 valandos vakaro.

Lietuvių tautinių kapinių pradžioje – graži aikštelė, apsupta kapinių vartų, 1938 m. architekto Žaldoko projektuotos art deco stiliaus kapinių administracijos (kai kurios urnos laikomos ir kapinių administracijos viduje), memorialo kapinių įkūrėjams (14 lietuviškų nekatalikiškų organizacijų), pastatyto 1982 m. Ant šio memorialo – ir visų lietuviškų kapinių vadovų vardai.

Kapinėse - apie 13500 palaidotųjų, tarp kurių:

*1925-1926 m. Lietuvos prezidentas Kazys Grinius (teisybės dėlei, po šiuo paminklu jie niekad taip ir neatgulė, nes jo urna 1994 m. parskraidinta į Lietuvą).

*Dr. Jonas Šliūpas, labiausiai žinomas JAV už agitacijas lietuviams atsiskirti nuo Romos katalikų bažnyčios, kas iš dalies ir lėmė Lietuviškų tautinių kapinių įkūrimą. Po 1918 m. jis grįžo į Lietuvą, buvo Palangos meras, mirė Europoje, jo kūnas grąžintas į JAV – šalį, kurioje jis praleido didžiąją dalį savo gyvenimo.

*Marius Katiliškis, žymus lietuvių rašytojas.
*Kazys Bobelis, JAV lietuvis, grįžęs Lietuvon po Nepriklausomybės atkūrimo, ten tapęs populiariu politiku ir net kandidatu prezidento rinkimuose.

*Jonas Budrys, 1923 m. Klaipėdos sukilimo, po kurio Klaipėda prijungta prie Lietuvos 1923 m., vadas.
*Adomas Varnas, tapytojas, 1922 m. sukūręs lietuviškų litų banknotų išvaizdą.

Įdomus kapas ir istorija Karolio Požėlos - trenerio, palaidoto drauge su savo žymiausiu mokiniu Morisu Tilė (Maurice Tillet, „French Angel“). Morisas Tilė (Maurice Tillet) – visoje Amerikoje garsus imtyninkas, kurio keista išvaizda, kai kurių šaltinių teigimu, įkvėpė kino herojų Šreką. Jis neturėjo nieko bendro su Lietuva iki sutiko trenerį Karolį Požėlą. Jų ryšys tapo toks tamprus, kad sužinojusį apie Karolio Požėlos mirtį Morisą Tilė ištiko širdies smūgis. Abu palaidoti Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse bendrame kape, ant kurio angliškai parašyta „Draugai, kurių nė mirtis neišskyrė“.

Kapinėse – taip pat ir lietuviškų organizacijų bendri paminklai. Štai į dešinę nuo įėjimo galima pamatyti Dariaus ir Girėno Amerikos legiono posto monumentą, kuriame net inkorporuoti tikri karo pabūklai. Ši vieta svarbi švenčiant Atminimo (Memorial) dieną. Memorialas atrodo panašiai kaip tas, kuris yra Šv. Kazimiero kapinėse.

Tolėliau - tradicinis medinis lietuviškas kryžius, dedikuotas daugiau nei 300 000 Sovietinio režimo iš Lietuvos ištremtų žmonių (1940-1941 ir 1944-1953 metais). Jis funduotas Pakalkų šeimos 1994 m. Kai kryžių pašventino katalikų dvasinininkai, Lietuvių tautinės kapinės pagaliau tkrai tapo visų lietuvių: net religingi katalikai nevesibodėjo čia laidotis. Taip jau nutiko, kad net katalikiškos organizacijos, kaip Lietuvos Vyčiai , skautai (2018 m., autorius Vilnius Buntinas) paminklus pasistatė būtent šiose, o ne Šv. Kazimiero kapinėse.

2019 m. šimtmečio proga paminklą greta skautų pasistatė ir Šauliai, tokiu būdu tęsdami tradiciją, kad svarbios užsienio lietuvių organizacijos turi savo paminklus Tautinėse kapinėse. Taip pat kapinėse – ir daugiau paminklų: Lietuviams masonams (su Lietuvių masonų klubo vadovų sąrašu nugaroje) ir Lietuvos himno autoriui Vincui Kudirkai (1961).

Pačioje pradžioje šios kapinės tarnavo įvairių nekatalikiškų organizacijų reikmėms – kairiesiems, tautiniams katalikams, liuteronams (ypač Tėviškės parapijos). Vėliau prie jų ėmė jungtis ir katalikai, o oficialiai panaikinus Šv. Kazimiero kapinių lietuviškumą jos tapo vienintelėmis lietuviškomis kapinėmis visoje Čikagoje (administracija – taip pat lietuviai).

Tarp ankstyvųjų palaidojimų kotraversiškiausiai atrodo šeši antkapiai su komunistine simbolika – lietuviai komunistai čia taip pat laidoti. Vėliau, Sovietų okupacijos metais ir kai Čikagą užplūdo lietuviai dipukai, kurie Lietuvą paliko tik bėgdami nuo komunizmo siaubo, komunistiniai simboliai kapinėse uždrausti. Ironiška, tačiau XX a. pab., Lietuvai jau netrukus tapsiant nepriklausomai, kapinės apipieštos svastikomis.

Metams bėgant kasmetinių palaidojimų kiekis kapinėse drastiškai sumažėjo, nes daug lietuvių sudarė mišrias šeimas ir daugiau nebesiekia būti palaidoti išimtinai lietuviškose kapinėse. Dėl šios priežasties kapinės pardavė dalį savo žemių ir išsilaiko iš lėšų, surinktų už parduotas žemes. Dalis kapinių taip pat atrodo kaip parkas, skirtas žaliajam laidojimui (kūnas laidojamas tiesiog žemėje, leidžiant jam kompostuotis).

Žymioji Čikagos legenda apie „Prisikėlusią Mariją“ („Ressurection Mary“) – mergaitę, pasirodančią ant kelio vairuotojams ir kartais net šokančią pravažiuojantiems automobiliams ant kapoto – taip pat siejama su lietuvių kapinėmis. Viena versijų, kad tai galėtų būti Ona Norkus, palaidota Šv. Kazimiero kapinėse. Tačiau filmui apie šią legendą filmuoti buvo pasirinktos būtent Lietuvių tautinės kapinės (jos atokios, daug medžių, tai tai tiko filmo kūrėjams).

Lemontas ir dabartinė lietuvių bendruomenės Čikagoje širdis

Šių dienų Čikagos lietuvių bendruomenės širdis - Čikagos vakariniuose priemiesčiuose. Po Market Parko smukimo nebėra jokio lietuvių rajono, kuriame lietuviai sudarytų daugiau nei kelis procentus visų gyventojų. Tačiau automobilius dievinančioje Amerikoje tai – anokia kliūtis, ir važiuoti 50 ar net 100 km automobiliu kone kasdien yra normalu.

1987 m. Pasaulio lietuvių centras atidarytas Lemonto priemiestyje. Čia vyksta galybė renginių – koncertai, Čikagos lietuvių krepšinio lygos rungtynės (lyga įsteigta 2003 m., joje – apie 15 komandų, žaidžiama pagal FIBA, o ne NBA taisykles), didžiausia Amerikos lituanistinė mokykla taip pat įsikūrusi čia (penktadieniais – šeštadieniais čia suplūsta apie 700 vaikų). Centras paprastai atviras visiems, jame yra daug ką pamatyti atvykėliui. Čia, 14 000 kvadratinių metrų plote, įsikūrę per 40 lietuviškų organizacijų ir verslų. Aplink centrą retai išgirsi anglų kalbą.

Pasaulio lietuvių centro pastatas įsigytas iš ne lietuvių (anksčiau tai buvo kunigų seminarija), tad jis stokoja lietuviškų architektūrinių detalių. Tačiau tai kompensuoja lietuviškas vidus, lietuviški paminklai aplink.

Pačioje centro širdyje - Palaimintojo Jurgio Matulaičio katalikų koplyčia, veikianti tarsi tautinė bažnyčia (taigi, faktiškai - naujausia lietuvių tautinė bažnyčia JAV). Priešingai nei daugelyje tautinių parapijų, joje nėra daug lietuviškų puošybos elementų (nes, kaip minėta, pastatą statė ne lietuviai), tačiau ilgainiui tai keičiasi: pastatyta Jurgio Matulaičio statula, lietuviškos drožybos durys, paminklas kenčiantiems lietuviams ir kita.

Taip pat centre veikia daugybė lietuviškų muziejų (atidaryti tik savaitgaliais arba iš anksto susitarus). Pats įspūdingiausias - Liaudies meno muziejus , sukaupęs didžiausią viešai prieinamą lietuvių liaudies meno kolekciją visose JAV. Tiesą pasakius, jai mažai lygių net ir Lietuvoje: Lemonto kolekcija buvo surinkta greitai po Lietuvos nepriklausomybės, JAV lietuviams pigiai superkant šį meną iš liaudies meistrų (tuo metu Lietuvoje toks rankų darbo menas nebuvo vertinamas). Medinių skulptūrų salėje esama ir skulptūrų su gilesne istorine prasme (pavyzdžiui, skulptūra, vaizduojanti Hitlerį ir Staliną, kankinančius Lietuvą). Yra ir visas koridorius, pilnas medinių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų vaizdinių. Taip pat yra kokybiški Lietuvos tautinių kostiumų pavyzdžiai, verbos, verpimo rateliai ir kiti Lietuvos kultūrą pristatantys eksponatai.

Prie įėjimo į Lemonto muziejus - „Sielos“ galerija , kuriame rengiamos Lietuvos meno kūrėjų laikinos parodos, o viena salė skirta ir nuolatinei parodai. Ten vyksta ir įvairūs renginiai, koncertai.

Prie Pasaulio lietuvių centro, lauke, gausu lietuviškų paminklų. Įspūdingiausias - Lemonto kryžių kalnas, įkvėptas tikrojo Kryžių kalno Šiauliuose. Dabar jame yra apie 80 kryžių, dauguma jų – tradiciniai lietuviški, išdrožti iš medžio. Kaip ir Kryžių kalne Šiauliuose, kai kuriuos kryžius pasatė paprasti žmonės savo šeimoms atminti (ir tapusiomis Sovietinio režimo aukomis). Kiti kryžiai pastatyti ir lietuviškų organizacijų, kaip lietuvių skautijos. Dar kiti kryžiai į Lemonto kryžių kalną atgabenti iš kitų vietų, kur juos buvo pastatę JAV lietuviai – daug pasitraukusių iš Lietuvos į JAV taip puošdavo savo kiemus, tačiau vaikai neretai nuspręsdavo sklypą parduoti ar suamerikietinti. Dažnas tokių "ištremtų" medinių kryžių irgi atsidūrė Lemonto kryžių kalne. Esama jame ir kryžių, pastatytų labai konkrečioms progoms, kaip antai – Žalgirio mūšiui ar Lietuvos krikštui atminti. Daug kryžių taip pat puošti patriotiniais simboliais, o ant vieno jų išrašytas eilėraštis „Ne mūsų žemė“, liudijantis begalinį Tėvynės ilgesį. Per Vėlines įprasta ant Lemonto Kryžių kalno sudegti žvakutes tiems, kieno tėvų ar senelių kapai likę toli Lietuvoje, taip simboliškai juos pagerbiant. Kryžių kalną įkūrė vietinis kryždirbys Antanas Poskočimas (1905-2000)

Kryžių kalno centre – 1917 m. varpas iš Gerio lietuviškos bažnyčios Indianos valstijoje. Jis simbolizuoja visas jau uždarytas lietuviškas bažnyčias JAV. Priė įėjimo į Kryžių kalną – pirmi Lietuvos himno žodžiai "Lietuva, Tėvyne mūsų".

Kryžių kalno apačioje - Paminklas Lietuvos partizanams ir ištremtiesiems į Sibirą, vaizduojantis verkiančią Sovietinio režimo aukos motiną, ir bekrentą lapai. Paminklas sukurtas vieno produktyviausių Amerikos lietuvių skulptorių Ramojaus Mozoliausko ir atmena maždaug 30 000 antisovietinio pasipriešinimo partizanų, kritusių dėl Lietuvos laisvės (1944-1953 m.) bei maždaug 400 000 Sovietų į Sibirą ištremtųjų, daugybė kurių ten ir mirė. Būtent Sovietų vykdytas genocidas lėmė, kad Lietuvą 1944 m. paliko ir į JAV atvyko tiek daug pabėgėlių (dipukų), kurie labiausiai ir pasistengė, kad būtų įkurtas Pasaulio lietuvių centras.

Šalia šio paminklo 2019 m. pastatytas ir paminklas vienam garsiausių Lietuvos partizanų JAV lietuviui Adolfui Ramanauskui-Vanagui (Vyčio kryžius). Buvo planų paminklą pastatyti Niu Britene, kuriame Vanagas gimė, tačiau antilietuviškų jėgų lobizmas užkirto tam kelią (visame pasaulyje tarp Lietuvos ir antlietuviškų jėgų - daugiausiai Rusijos - vyksta kova dėl Lietuvos atminties ir jos pagerbimo: minėtos jėgos nenori, kad Lietuvos partizanai būtų pagerbti ar būtų plačiai eskaluojama, kaip Lietuva nukentėjo nuo sovietų ir prieš ją kovojo. Jos siekia sudaryti įspūdį, kad Sovietų okupacija nebuvo bloga ar bent jau ne ką blogesnė, nei būtų buvusi nepriklausoma Lietuva ar neblogesnė, nei Amerika; paminklai Lietuvos partizanams tokiam naratyvui trukdo).

Prie pat įėjimo į patį Pasaulio lietuvių centrą - trys lietuviški koplytstulpai.

Pasaulio lietuvių centras - žymiausia, bet ne vienintelė ir net nepirmoji Lemonto lietuvška vieta. Dar anksčiau savo štabą Lemonte įkūrė Ateitininkai - katalikiška lietuvių organizacija. Ateitininkų namai atrodo tarsi koks Anglijos užmiesčio dvaras. Jie pastatyti 1952 m. kaip milijonieriaus Šmito, karo pramonės magnato, vila. Lietuviai pasakoja, kad joje svečiavosi net JAV prezidentas Dvaitas Eizenhaueris. Tuo metu viloje būta ir boulingo takelio, ir baro. Ateitininkai šį pastatą įsigijo 1978 m. – tam pinigų sutelkė 10 lietuvių gydytojų, pasitraukusių iš Lietuvos į JAV dėl Sovietų okupacijos.

Ateitininkai – viena daugelio tarpukario Lietuvos organizacijų, kurios Sovietinio režimo Lietuvoje buvo sunaikintos ir atgimė tik JAV. Ateitininkų Namai naudojami daugybei lietuviškų veiklų, Ateitininkų vaikų susitikimams, nuomojami įvairiems renginiams (gautos pajamos padeda juos išlaikyti). Kaip pridera Ateitininkų namams, pastate ilgainiui atsirado daug lietuviškų ir katalikiškų dirbinių. Prieš pastatą stūkso du didžiuliai tautiniai koplytstulpiai ir kryžius, perkelti iš vietų, kur jiems grėsė pražūtis. Vienas jų, metalinis koplytstulpis, perkeltas iš dabar jau uždarytos Lietuvių sodybos Market Parke (sukurtas žymaus architekto J. Muloko ir pastatytas A. Janonio 1973 m.. Kitas koplytstulpis, sukurtas specialiai daktaro Adomavičiaus namams 1966 m., čia perkeltas namą pardavus. Po perkėlimo jis sutaisytas dievdirbio Poskočimo ir dedikuotas žymiam lietuvių partizanui Juozui Lukšai-Daumantui. Prie Ateitininkų namų stovi ir lietuviškas kryžius – paties Poskočimo dovana (1983 m.), renovuotas Dainiaus Kopūsto 2014 m. (jis sukurtas kaip tipinis lietuviškas pakelės kryžius).

Kelias, vedantis į Ateitininkų Namus, vadinasi "A. Pargausko alėja".

Kaip "Čikagos lietuvių centras", Lemontas ir toliau traukia lietuvių institucijas. Lituanistikos tyrimų centrui užsinorėjus perkelti savo archyvus iš Lietuvių jaunimo centro į naujas patalpas, įstaiga jas įsigijo būtent Lemonte (buvusį vaikų darželį) - dabar čia yra jos štabas, laikomi archyvai.

Žymūs lietuviai, palaidoti Čikagoje ne lietuvių kapinėse

Patys žymiausi lietuviai palaidoti lietuviškose kapinėse, tačiau, be abejo, esama išimčių. Viena tokių – fantastikos rašytojas Algis Budrys (Algirdas Budrys, bet ant jo kapo su klaida parašyta „Algidras Budrys“). Jis ilsisi Merihilo lenkų kapinėse. Rašė jis angliškai, tad populiaresnis JAV skaitytojų tarpe, o ne pačioje Lietuvoje.

Taip pat labai įdomus yra paslaptingasis XIX a. Dzialinskio-Kenkelio kapas Oukvudo kapinėse. Ant medžio formos kapi parašya, kad šis žmogus buvęs didysis Lietuvos vėliavininkas. Taip pat jis vadinamas „Dzialinskiu iš Sudeikių“, jo žmona vadinama Izabele Dzialinska, Sudeikių grafiene ir Čartoriskių šeimos kunigaikštyte.

Šv. Bonifco kapinėse palaidotas Juozas Juškevičius (Juszkiewicz) (1803–1879), kuris, kaip manoma, buvo pirmasis lietuvis kunigas Čikagoje. Kadangi lietuvių buvo mažai, jis tarnavo tuometinėse lenkų parapijose, tačiau buvo sumuštas lenkų parapijiečių. 2011 m. jam buvo pastatyta atminimo lenta.

Šis kapas ilgą laiką vietos lietuviams buvo mįslė. Nes Lietuva tuo metu, kai jis gimė, neegzistavo, tad neaišku, ar tai - jo giminės LDK laikais turėti titulai, ar jis buvo 1863 m. sukilimo veikėjas ir šiuos titulus jam kas skyrė tada. Gali būti ir kad jis tiesiog "parašė savo giminės istoriją" jau atvykęs į pačias Jungtines Amerikos Valstijas – tuo metu tai buvo įmanoma, žinant milžinišką atstumą iki Lietuvos, menką susisiekimo su Lietuva lygį ir todėl tuo metu praktiškai nebuvo įmanoma patikrinti, ar atvykėlis kalba tiesą, ar ne. Bet kuriuo atveju pats kapas tikrai įdomus ir Sovietinės okupacijos metais Čikagos lietuvių net romantizuotas kaip šlovingos Lietuvos praeities liudininkas esantis visai šalia.

Lietuviški restoranai Čikagoje

Čikaga [Chicago] yra vienintelis JAV miestas, kuriame nesunku rasti lietuviškų patiekalų – tiesa, visgi reikia žinoti, kur jų ieškoti.

Dauguma lietuviškų restoranų veikia Vestmonto [Westmont] priemiestyje, kuris yra patogiai pasiekiamas aplinkiniuose priemiesčiuose gyvenantiems lietuviams.

Tai Rūta, Smilga ir Grand Duke's („Pas Didįjį Kunigaikštį“). Visų interjeras ir kainos gana panašios, tik „Grand Duke's“ vakarais dirba ilgiausiai. Visi trys siūlo „Lietuvišką kompleksą“ [Lithuanian Combo] – lietuviškų patiekalų (cepelino, kugelio ir pan.) degustacinį meniu, skirtą dviem žmonėms.

Seniau nemažai lietuviškų restoranų veikė pietinėje Čikagos dalyje, bet lietuviams pradėjus kraustytis į priemiesčius, jie buvo uždaryti arba perkelti kitur. Lietuvių įkurta kepykla Racine Bakery netoli Sisero [Cicero] rajono dar liko. Tiesa, ši vieta yra veikiau parduotuvė / delikatesinė, nei restoranas – viduje vietos prisėsti yra tik vienam žmogui.

Dauguma kitų lietuviškų restoranų taip pat veikia ir kaip lietuviškų maisto produktų parduotuvės („Grand Duke's“ netgi turi atskirą parduotuvėlę „Old Vilnius“ („Senasis Vilnius“) kitoje gatvės pusėje). Palos Hilso [Palos Hills] priemiestyje taip pat yra „specializuota“ parduotuvė Lithuanian Plaza („Lietuvių aikštė“), kadaise persikėlusi iš Market parko.

Bridžporte [Bridgeport], vadinamame „pirmuoju lietuvišku rajonu Čikagoje“, tebėra išlikęs lietuvių baras Bernice's Tavern („Bernisės smuklė“) – tai ilgiausiai lietuviams priklausanti vieta iš visų Čikagos barų ir restoranų. Čia parduodamas lietuviškas alus ir yra lietuviškų elementų bei suvenyrų.

Lietuviškos vietos šiaurinėje Čikagoje

Nors absoliuti dauguma atvykėlių iš Lietuvos kūrėsi neištaigingoje pietų Čikagoje, šiaurinėje Čikagoje irgi būta lietuviškos bažnyčios, dedikuotos Šv. Mykolui (ją ~1970 m. nugriovus kvartale nebeliko nieko lietuviško).

Be to, Šv. Jono Kantiečio lenkų bažnyčios, vienos garsiausių Čikagos bažnyčių, frontone ir vitraže virš įėjimo pavaizduotas Lietuvos herbas – Vytis. Jis yra dlis didesnio herbo, kurį taip pat sudaro ir Lenkijos erelis. Tas jungtinis herbas buvo 1863 m. (Sausio) sukilimo prieš Rusijos Imperiją, anuomet valdžiusią abi šalis, herbas. Nors sukilimą daugiausia inicijavo lenkai, jie stengėsi įkalbėti kuo daugiau lietuvių prie jų prisijungti. Šiuo sukilimu buvo siekta atkurti vieningą Lenkijos ir Lietuvos valstybę, bet tai buvo paskutinis tokio masto bendras reikalas, nes vėliau prasidėjęs lietuvių tautinio atgimimo judėjimas gerokai atitolino abi tautas. Panašu, kad tuo metu, kai buvo statoma Šv. Jono Kantiečio bažnyčia, to nesėkmingo sukilimo atgarsiai tebeaidėjo Amerikos lenkų bendruomenėse. Iš kitos pusės, kaip tik tuo metu abi tautos jau ėmė sukti į skirtingas puses: jei iš pradžių JAV lietuviai visai noriai jungėsi į lenkų parapijas, tai paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje tiek Čikagoje, tiek visoje Amerikoje ėmė steigti savas parapijas, atsiskirti nuo lenkų.

Taip pat ten yra Telshe yeshiva (Telšuų ješiva) - religinė žydų mokykla, pavadinta Telšių garbei. Ji įsteigta kaip Telšių ješivos Klivlande padalinys, o pastaroji - kaip tęsinys Telšių miesto ješivos, kurią uždarė Sovietų Sąjungą (tačiau tuo metu Amerikoje aukas rinkę jos mokytojai atkūrė tenai).

Ji įkurta pagal identiškai vadinamą Telshe yeshiva (Telšių ješiva) Klivlande, Ohajuje, įkurtą kaip lietuviškosios Telšių ješivos tęsinį – religinės institucijos, uždraustos Lietuvoje Sovietinio režimo metais.

Daugelis Čikagos žydų palaidoti Waldheim kapinėse – tai iš principo yra kompleksas, sudarytas iš kokių 280 atskirų kapinaičių, kurių nemaža dalis turi savo tvoras ir vartus. Jas įsteigė įvairios žydų organizacijos, kurių dauguma savo ruožtu buvo įkurtos žydų imigrantų, atvykusių iš skirtingų regionų. Taigi Lietuvos žydai taip pat turi atskiras kapines, pavyzdžiui, „Wilner“ (atvykusių iš Vilniaus), „Kovner“ (buvusių kauniečių) ir pan.

Didesnė lietuvių bendruomenė gyvena ir Vokigane. Šis priemiestis – tolėliau nuo Čikagos, tad aprašomas atskirame straipsnyje.

 

---

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Ilinojų dienoraščiai

 

---

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus straipsnis apie Čikagą ir jos lankytinas vietas