Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Lietuvių paveldas užsienyje: kas tai?

Svetainėje „Gabalėliai Lietuvos“ fiksuojami užsienyje esantys lietuviško paveldo objektai, priklausantys toliau išvardytiems tipams. Iš viso pasaulyje (už Lietuvos ribų) tokių objektų yra daugiau nei 1500.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys ir rūmai. Nuo XIII a. iki XVIII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo nepalyginamai didesnė nei dabartinės Lietuvos Respublikos teritorija, o XV a. LDK priklausančios žemės driekėsi nuo Baltijos iki pat Juodosios jūrų. Savo valdomoje teritorijoje lietuviai pastatė gausybę pilių ir rūmų, kurių dalis netgi įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir yra vienos populiariausių turistų traukos vietų atitinkamose dabartinėse šalyse (Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje). Deja, daugelis kitų pilių ir rūmų jau virto griuvėsiais.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Myriaus [Мір] pilis Baltarusijoje, UNESCO pasaulio paveldo objektas. ©Augustinas Žemaitis.

Lietuvių bažnyčios. Nuo pat pirmosios lietuvių emigrantų bangos, prasidėjusios apie 1865 m., naujuose kraštuose (dažniausiai JAV) atsidūrusių tautiečių gyvenimo ašimi tapo lietuviškos bažnyčios. Tai būdavo patys didingiausi bendruomenės statiniai – kai kurios dydžiu ir puošnumu lenkdavo net pačios Lietuvos katedras. Šios bažnyčios būdavo naudojamos ne tik pamaldoms, bet ir pasaulietinėms veikloms, lietuvių vaikų mokymui ir pan. Laikui bėgant nemažai lietuvių dailininkų ir architektų savo didžiausius gyvenimo šedevrus sukūrė būtent už Lietuvos ribų esančių parapijų užsakymu; jie netgi išvystė naują „lietuvių modernųjį tautinį“ architektūros stilių, kuris buvo populiarus tik JAV, nes tuo metu Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir lietuviški simboliai architektūroje ir mene buvo draudžiami. Užsienio šalyse iš viso pastatyta gerokai daugiau nei 100 lietuviškų bažnyčių – išties įspūdingas skaičius žinant, kad tuo metu, kai prasidėjo masinė emigracija, visoje Lietuvoje tebuvo apie 400 bažnyčių. Iki pat XX a. 9-ojo dešimtmečio Čikagoje buvo daugiau bažnyčių, kuriose mišios laikytos lietuviškai, nei bet kuriame pačios Lietuvos mieste.

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia Čikagoje

Lietuvių klubai. Daugumos lietuvių diasporos atstovų visuomeninio gyvenimo ašis buvo bažnyčios (net ir pasaulietinėms veikloms), tačiau buvo ir tokių, kurie norėjo turėti lietuvišką erdvę, priklausančią patiems lietuviams, bet neturinčią jokių sąsajų su religija. Šie žmonės steigė lietuvių klubus – dažnai gana netoli nuo vietinės lietuvių bažnyčios. Klubai buvo labai įvairūs, nuo milžiniškų „lietuvių rūmų“ didžiuosiuose pramoniniuose šiaurės rytų JAV miestuose, į kuriuos įėjo lietuviški muziejai, salės, bibliotekos ir kurių architektūra buvo lietuviška, iki nedidelių klubų mažuose miesteliuose, kuriuose pirmenybė teikta ne įspūdingai architektūrai, o lietuvių susibūrimo tikslo įgyvendinimui. Esama net tokių lietuvių klubų, kurie senesni už pačią Lietuvos Respubliką (įsteigtų iki 1918 m.).

Baltimorės lietuvių namų pagrindinė salė (įsteigti 1921 m.)

Lietuvių kapinės ir žymių žmonių kapai. Lietuvių diasporos nariams visada buvo svarbu būti laidojamiems greta kitų lietuvių, tad jie visur labai stengėsi įsteigti nuosavas kapines. Užsienio lietuvių kapinėse galima rasti ir didžiulių senų antkapių, ant kurių lietuvių, anglų bei lenkų kalbų mišiniu yra surašytos XIX a. JAV lietuvių gyvenimo istorijos, ir meniškų, patriotiškai apipavidalintų kapų, kuriuose ilsisi XX a. nuo Sovietų režimo pabėgę intelektualai. Taip pat jose esama ir keleto garsiausių visų laikų lietuvių (priverstų emigruoti) kapų, ir lietuviškų memorialinių paminklų, kurie čia buvo statomi todėl, kad lietuvių kapinės laikomos šventa ir amžinai lietuviška žeme (daugybėje vietų įstatymai draudžia ką nors ten griauti). Kitokio tipo lietuvių kapinėms teko susiformuoti Sovietų Sąjungoje, į kurią buvo tremiami lietuviai; deja, iš jų iki mūsų laikų išliko labai nedaugelis.

Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinės

Lietuviški paminklai ir geografinių objektų pavadinimai. Lietuviai emigrantai visada stengėsi atsigabenti dalelę Lietuvos į rajonus, kuriuose apsigyvendavo, o geriausi būdai tai padaryti būdavo pastatyti lietuvišką paminklą, pakabinti atminimo lentą arba duoti lietuvišką pavadinimą gatvei ar aikštei. Tai buvo ypač populiaru kol Lietuva buvo okupuota (1940-1990) - siekta, kad užsieniečiai nepamirštų Lietuvos tragedijos. Memorialiniai paminklai būdavo statomi Lietuvos laisvei ir už ją kritusiems lietuviams. Gatvės būdavo pavadinamos Lietuvos ir jos miestų pavadinimais ar garsių lietuvių pavardėmis, o pats pavadinimo suteikimo faktas kartais dar būdavo įamžinamas papildomoje atminimo lentoje. Negana to, kai kurie lietuvių diasporos atstovai taip išgarsėjo naujosiose tėvynėse, kad gatvės buvo vadinamos jų pavardėmis ir paminklai jiems statomi net be lietuvių bendruomenės įsikišimo. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę (1990 m.), Lietuvos valdžia ir visuomeninės organizacijos taip pat siekė įamžinti Lietuvai svarbių žmonių, kurie gyveno ar dirbo užsienyje arba buvo ten ištremti, atminimą, tad buvo statomi nauji paminklai ir kabinamos atminimo lentelės. Valstybių „apsikeitimas“ gatvių pavadinimais šiuo laikotarpiu tapo tarptautinių santykių dalimi.

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Kenebankporte [Kennebunkport], Meino valstijoje (pastatytas lietuvių moderniuoju tautiniu stiliumi)

Lietuvių vienuolynai. Lietuvių diasporoje susiformavo nemažai naujų lietuvių moterų vienuolių ordinų. Tūkstančiai šiems ordinams priklausiusių vienuolių slaugė susirgusius lietuvius darbininkus, mokė lietuvių vaikus lietuvių parapijų mokyklose, padėjo mirusių ar žuvusių Amerikos lietuvių našlėms ir t. t. Kitaip tariant, lietuvių vienuolynai užtikrino socialinę apsaugą ir teikė nemokamas viešąsias paslaugas (švietimo ir sveikatos priežiūros) tais laikais, kai daugelyje šalių šios sistemos dar net neegzistavo. Be to, vienuolynai (ir vyrų, ir moterų) leido lietuvišką spaudą ir prisidėdavo prie kitų lietuvių tikslų. Savo ruožtu, lietuvių diasporos nariai kiek pajėgdami aukojo ir statė joms didžiulius vienuolynus, pilnus lietuviškų elementų, kurie tuo pačiu tarnaudavo kaip lietuvių parkai ar lietuvių namai. Po Antrojo pasaulinio karo gerokai pagausėjo religijos atstovų už Lietuvos ribų, nes dauguma kunigų ir vienuolių buvo priversti bėgti iš Lietuvos, kad išvengtų Sovietų vykdomo genocido, tad užsienio lietuvių vienuolynai kartu tapo ir gimtosios šalies laisvės siekių, antisovietinės veiklos židiniais.

Šv. Kazimiero seserų vienuolyno koplyčia Čikagoje

Lietuvių mokyklos. Kadangi pirmoji lietuvių emigracijos banga prasidėjo XIX a. pabaigoje, emigrantams buvo svarbu užtikrinti, kad jų vaikai būtų išsilavinę, vadinasi, gyventų geriau (ir turtingiau) nei jų tėvai iš darbininkų klasės. Tuo metu nemokamo valstybinio švietimo sistemos Amerikoje nebuvo, todėl lietuviai taupydavo savo sunkiai uždirbtus pinigus ir statė lietuviškas mokyklas, kurios savo ruožtu padėjo išsaugoti Lietuvos kultūrą ir perduoti ją naujoms kartoms, nes šiose mokyklose visi buvo lietuviai – ir vaikai, ir mokytojai. Nors daugelis šių mokyklų yra labai praktiški pastatai, kai kuriuose yra vertingų lietuviškų bareljefų ar kitų detalių. Beveik visos jos priklausė lietuviškoms parapijoms ir jose dirbo vienuolės iš lietuvių vienuolynų – tai lietuvių diasporos institucijų ir paveldo objektų tarpusavio ryšio pavyzdys. XX a. viduryje daugelyje vietovių, kuriose gyveno lietuvių diaspora, buvo įsteigtos valstybinės mokyklos, tad parapinės lietuvių mokyklos užsidarė. Atsirado naujo tipo lietuviškos mokyklos: jose mokoma tik lietuvių kalbos bei kultūros ir pamokos vyksta tik šeštadieniais arba sekmadieniais, kai įprastinės mokyklos yra uždarytos (jos vadinamos šeštadieninėmis mokyklomis, lituanistinėmis mokyklėlėmis). Deja, šios mokyklos dažnai veikia nuomojamose patalpose, todėl lietuviško paveldo enciklopedijoje „Gabalėliai Lietuvos“ nėra aprašomos.

Vytis, puošiantis Voterberio [Waterbury] lietuviškos mokyklos fasadą

Lietuviškos stovyklos. Šie milžiniški „lietuvių parkai“, pilni lietuviškų paminklų ir meno kūrinių (dažniausiai įkurti toli nuo didžiųjų miestų), buvo steigiami nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio, kai atvyko antroji lietuvių emigrantų banga, ieškanti naujos gyvenamosios vietos. Stovyklų tikslas buvo sukurti vaikams gabalėlį Lietuvos, kuriame jie galėtų vasaromis susitikti ir susidraugauti su kitais lietuviais (o gal net sukurti su jais šeimas). Per šias kasmetines stovyklas lietuvių parkuose vyksta intensyvi lietuviška kultūrinė veikla.

Kryžių kalnas „Dainavos“ lietuvių stovykloje JAV, Mičigano valstijoje

Lietuvių muziejai. Lietuvių diaspora visada rinko įvairiausius daiktus iš Lietuvos, o vėliau – ir su gyvenimu naujojoje tėvynėje susijusius objektus. Sukauptos kolekcijos buvo paverčiamos lietuvių muziejais, dabar egzistuojančiais įvairiose šalyse, kad vietos gyventojai galėtų susidaryti įspūdį apie Lietuvą ir vietinius lietuvius.

Eskelio lietuviška sodyba-muziejus Patagonijoje, Argentinoje

Lietuvių rajonai. Daugumoje vietovių visi lietuvių emigrantai stengėsi kurtis toje pačioje miesto dalyje. Iki Antrojo pasaulinio karo ši zona paprastai būdavo išsidėsčiusi aplink lietuvių bažnyčią. Vėliau greta būdavo įkuriamos ir kitos lietuviškos institucijos. Daugelyje miestų prasidėjus visuotinei baltaodžių gyventojų traukimosi iš miestų bangai (angl. white flight), lietuviai išsikraustė iš pirminių lietuviškų rajonų; kituose miestuose šie rajonai iš lėto asimiliavosi, nors dauguma ten gyvenančių vis dar tebėra lietuvių kilmės. Tiesa, tik viename kitame lietuvių rajone lietuviai sudarė didžiąją daugumą gyventojų, kitur dažniausiai tiesiog būdavo didelė jų koncentracija (ar didelis skaičius). Visgi visais atvejais istoriniai lietuvių rajonai yra pagrindinė lietuviško paveldo vieta, įskaitant lietuvių bažnyčias, klubus, paminklus, vietovardžius ir pan.

Smuklės „Plaza Pub“ ženklas istoriniame Čikagos lietuvių rajone

Lietuviški restoranai. Pasaulyje garsėja daugelio šalių virtuvės, tačiau apie lietuvių virtuvę be etninių lietuvių beveik niekas nežino, o daugelyje vietovių, kuriose gyvena lietuviai, net nėra lietuviškų restoranų. Todėl tie keli lietuviški restoranai, kurie visgi egzistuoja įvairiose pasaulio šalyse, yra ypač branginami.

Karagandos lietuviškas restoranas (Kazachstane)

Lietuvos tautinių mažumų paveldas. Lietuvos tautinių mažumų (lenkų, vokiečių, žydų) atstovai taip pat gausiai emigravo. Dažnai jie integruodavosi į savo etnines bendruomenes, t. y. save laikydavo, tarkime, Amerikos lenkais, Amerikos vokiečiais ar Amerikos žydais, o ne Amerikos lietuviais. Bet kai kuriais atvejais jie visgi suformuodavo atskiras bendruomenes ir paliko savo paveldo, kurio kilmę galima atsekti tiesiogiai iki jų. Šis paveldas yra įtrauktas į enciklopediją „Gabalėliai Lietuvos“.

Telšių ješivos įėjimas, perkeltas iš Telšių Lietuvoje į Klivlandą [Cleveland] Ohajo valstijoje