Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Lietuvių kapinės užsienyje

Už Lietuvos ribų egzistuoja mažiausiai 100 lietuviškų kapinių.

Jose pilna tradicinių didelių antkapių, lietuviškų paminklų, simbolių ir lietuviškų įrašų – tikras lobynas etnologiją, istoriją ir genealogiją tyrinėjantiems mokslininkams; be to, šios kapinės yra ryškūs lietuvybės simboliai, o lietuvių kilmės žmonėms – ir šventa vieta.

Vienas iš įėjimų į Vestvilio [Westville] lietuvių kapines Ilinojuje.

Didžioji dalis lietuvių kapinių yra JAV, ypač Pensilvanijoje. Kai kurios iš tenykščių amžinojo poilsio vietų yra seniausios lietuvių kapinės už Lietuvos ribų. Jas dar XIX a. pabaigoje įkūrė pirmosios lietuvių emigrantų bangos atstovai. Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai lietuviai emigravo taip masiškai (~300 000). Tačiau net apsigyvenę JAV, jie šią šalį ir toliau laikė svetimu kraštu, todėl ne tik steigė nuosavas parapijas ir klubus, kad galėtų tęsti lietuviškas veiklas, bet ir amžinojo poilsio norėjo atgulti greta vienas kito, atskirose lietuviškose kapinėse.

Spring Valio [Spring Valley] lietuvių „Laisvės“ kapinės

Deja, norą turėti atskiras kapines dažnai buvo nelengva įgyvendinti. Tais laikais katalikai turėjo būti laidojami katalikiškose kapinėse (antraip kunigas nedalyvaudavo laidotuvėse), bet nelietuviai vyskupai dažnai nematė reikalo turėti atskiras kapines vien lietuviams. Visgi daugybei lietuviškų parapijų (arba susikooperavus kelioms lietuviškoms parapijoms) galiausiai pavyko įsteigti nuosavas kapines. Be to, papildomas lietuviškas kapines steigė ir nereliginės arba nekatalikiškos lietuvių organizacijos, kurios pačios nusipirkdavo joms žemės. Šiose kapinėse buvo laidojami lietuviai emigrantai, priklausę įvairioms mažesnėms grupėms, pavyzdžiui, Tautininkai, kairieji ateistai, lietuviai liuteronai (visiems jiems katalikų kunigo dalyvavimas laidotuvėse nebuvo aktualus).

Lietuvių tautinių katalikų kapinės Lorense [Lawrence], Masačusetse. Tautiniai katalikai atsiskyrė nuo Romos katalikų – viena iš priežasčių buvo internacionalizuojanti Romos katalikų bažnyčios įtaka, kuri pasireiškė ir trukdymu steigti lietuvių kapines

Pensilvanijoje susiformavusią etninių lietuvių kapinių tradiciją vėliau ėmė kopijuoti į kitas JAV valstijas atplūdę pirmosios lietuvių emigracijos bangos atstovai, pavyzdžiui, Aukštutiniame Niujorke, Merimako [Merrimack] slėnyje Masačusetse, Naujajame Hampšyre ir pietų Ilinojaus kalnakasių miesteliuose.

Lietuviškų kapinių žemėlapis, parodantis, kur JAV jų yra daugiausiai

Deja, dideliuose miestuose atskiras lietuvių kapines įsteigti buvo daug sunkiau. Jei kalnakasių miesteliuose lietuviai dažnai būdavo vieni pirmųjų naujakurių (drauge su kitomis etninėmis bendruomenėmis), tai didesniuose miestuose, pavyzdžiui, Bostone, Niujorke arba Detroite, jie atvykdavo į jau susiformavusią urbanistinę struktūrą, o žemė buvo brangi. Vienintelė išimtis yra Čikaga, kur lietuvių bendruomenė buvo pakankamai didelė (daugiau nei 100 tūkst. žmonių), kad pajėgtų įsteigti dvejas lietuviškas kapines: katalikiškas Šv. Kazimiero ir nereligines. Lietuvių kapinių esama dar dviejuose didesniuose JAV miestuose: Pitsberge [Pittsburgh] Pensilvanijoje ir Grand Rapidse [Grand Rapids] Mičigane – abiejuose taip pat yra ir religinės, ir nereliginės kapinės.

Didžiulis Lietuvos herbas ties įėjimu į Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapines (didžiausias lietuviškas kapines už Lietuvos ribų)

Seniausi lietuviškų kapinių kapai (žmonių, palaidotų prieš Antrąjį ir ypač prieš Pirmąjį pasaulinį karą) dažniausiai būna papuošti dideliais tradiciniais antkapiais su įrašais senovine lietuvių kalba (lietuvių kalbos rašyba buvo standartizuota tik po Nepriklausomybės atgavimo 1918 m., o iki JAV naujieji standartai keliavo kelis dešimtmečius). Šiuose ilguose įrašuose dažnai aprašomas to žmogaus gyvenimas ir mirtis (pvz., iš kurios parapijos Lietuvoje jis emigravo ar kaip žuvo kasyklose). Kai kuriose kapinėse ant antkapių esama velionių nuotraukų, nors pačioje Lietuvoje anuomet tokių dalykų nebuvo, nes fotografija dar nebuvo plačiai prieinama. Atvykus iš šiuolaikinės Lietuvos stebina lietuvių vardai ir pavardės ant tokių antkapių: daugelis jų smarkiai pakitę, sulenkintos, suanglintos, sutrumpintos. Pvz. "Mickevičius" galėdavo virsti ir "Mickevich", ir "Mickiewitz", ir net "Miscavage" (paagla anglų k. tarimą). Tais laikais lietuviiai neturėjo lietuivškų pasų, kur būtų parašyta "oficiali forma" ir buvo įpratę savo vardus ir pavardes versti, o gera pusė jų apskritai buvo beraščiai. Taigi, pavardės pakito.

Keletas senųjų kapų Vestvilio [Westvillle] lietuvių kapinėse

Išlikusios seniai mirusių žmonių nuotraukos lietuvių kapinėse

Naujesni antkapiai lietuviškose kapinėse dažniausiai būna itin patriotinio stiliaus. Po jais besiilsintys velioniai yra atvykę su antrąja lietuvių migracijos banga, t. y. jie yra žmonės, 1944 m. pabėgę nuo Sovietų genocido. Jie visą gyvenimą save laikė ne emigrantais, o tremtiniais, ir netgi dar aktyviau nei „pirmabangiai“ troško JAV sukurti „gabalėlius Lietuvos“. Tad nenuostabu, kad jų antkapiai, išpuošti patriotiniais eilėraščiais ir simboliais, yra tautiškesni nei kapai pačioje Lietuvoje (ir negu pirmabangių kapai). Tokio stiliaus antkapius statė keli menininkai, pavyzdžiui, Ramojus Mozoliauskas. Vardai ir pavardės ant šių paminklų niekada nebūna iškraipyti ar suanglinti – visur naudojama originali lietuviška rašyba. Tiesa, tokių antkapių daugiausia didžiųjų miestų (ypač Čikagos) lietuviškose kapinėse, kadangi tik maža antrosios bangos imigrantų dalis apsigyveno nedideliuose miesteliuose ir kaimuose (net jei iš pradžių ir atvykdavo į mažą gyvenvietę, vėliau persikeldavo kitur).

Ant daugelio antkapių, kaip ir ant šio, po kuriuo ilsisi Balys Savickas, matyti patriotiniai lietuviški simboliai ir užrašai. Kairėje pusėje esančiame įraše sakoma „Tėvynės netekęs jos laisvei gyvenau ir jos sulaukiau“, nes velionis mirė 1996 m., jau atkūrus Nepriklausomybę. Dešinėje pusėje esančiame įraše priduriama: „Tokį likimą man skyrė Visagalis“. Ant šio kapo pavaizduotas Lietuvos herbas Vytis, Vyčio kryžius ir Trijų Kryžių paminklas, svarbus Vilniaus ir Sovietų represijų simbolis, kurį Tarybų valdžia buvo nugriovusi, bet lietuviai vėl atstatė, kai jau pradėjo atrodyti, kad nepriklausomybę atgauti bus įmanoma

„Antrabangiai“ imigrantai dažniausiai naudodavosi dar pirmosios bangos atstovų įsteigtomis lietuviškomis kapinėmis. Bet yra ir pora naujų lietuvių kapinių, kurias pavyko įkurti patiems „antrabangiams“: Misisagos [Mississauga] kapinės (netoli Toronto) yra tikras etninių antkapių lobynas, o Putname [Putnam] Konektikuto valstijoje jos įkurtos šalia lietuvių moterų vienuolyno. Kitur „antrabangiams“ pavyko išsirūpinti atskirus kvartalus nelietuviškose kapinėse, pavyzdžiui, Vest Palm Biče [West Palm Beach] Floridoje, Rio de Žaneire [Rio de Janeiro] Brazilijoje ir Sidnėjuje [Sydney] Australijoje. Bet net ir ten, kur tai nepavyko, emigrantai paprastai stengėsi gauti kapavietes netoli vienas nuo kito, taip suformuodami neoficialias didesnio lietuvių kapų tankio zonas. Visgi, kadangi antrabangiai pasklido po visą Ameriką, daugybėje miestų jiems teko tiesiog laidotis bendrose kapinėse.

Bendras lietuviams skirtas kapas / memorialas Rio de Žaneiro kapinėse, pastatytas lietuvių „dipukų“

Jei pirmosios bangos lietuviai (mirę prieš Antrąjį pasaulinį karą), besiilsintys lietuviškose kapinėse, dažniausiai būdavo „paprasti kalnakasiai ir fabrikų darbininkai“, tai tarp antrosios bangos atstovų būta nemažai žinomų žmonių – rašytojų, menininkų, politikų. Daugelis jų buvo palaidoti lietuviškose kapinėse Amerikoje, tačiau dalis jų palaikų po Nepriklausomybės atgavimo 1990 m. buvo pervežti ir perlaidoti Lietuvoje.

Garsaus lietuvių istoriko Adolfo Šapokos kapas Toronto (Misisagos) lietuvių kapinėse

Bėgant laikui lietuvių kapinės tapo ne tik lietuvių laidojimo, bet ir lietuviškų memorialinių paminklų statymo vietomis. Įvairiose užsienio šalyse esančiose lietuviškose kapinėse iškilo paminklai Lietuvos laisvei, Lietuvos didvyriams, Antrajame pasauliniame kare kovojusiems lietuviams ir pan., ypač daug tokių statyta Sovietų okupacijos laikotarpiu. Daugelio vietų įstatymai neleidžia nugriauti kapinėse pastatytų memorialų, taigi lietuvių kapinės tapo saugiu prieglobsčiu tokiems paminklams.

Romo Kalantos memorialas Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse buvo pirmasis pasaulyje jam pastatytas paminklas. R. Kalanta 1972 m. susidegino protestuodamas prieš Sovietų režimą

Be „emigrantų“ kapinių, egzistuoja dar du lietuvių kapinių už Lietuvos ribų tipai:

* Kapinės tradiciškai arba istoriškai lietuviškuose miestuose ir kaimuose, esančiuose kaimyninėse šalyse (Latvijoje, Lenkijoje, Kaliningrado srityje, Baltarusijoje). Jos nebūna griežtai lietuviškos, bet dauguma jose besiilsinčiųjų paprastai yra lietuviai. Kai kurios jų buvo sunaikintos.
* Sovietų vykdyto genocido aukų kapinės Rusijos teritorijoje. Ten lietuviai geriausiu atveju pajėgė pastatyti nedidelius kryželius, o daugelis velionių palaidoti masinėse kapavietėse. Nepaisant to, kad per Sovietų vykdytą genocidą žuvo šimtai tūkstančių žmonių, išlikusių palaikų labai nedaug.

Pagrindinis memorialas lietuviams Spaske, Kazachijoje. Mirę gulago kaliniai iš įvairiausių tautų buvo tiesiog suversti į duobes šiame lauke. Kol Sovietų Sąjunga gyvavo, šis laukas, suprantama, nebuvo niekaip pažymėtas, tačiau jai pradėjus byrėti čia apsilankė lietuviai ir pastatė paminklą visiems čia žuvusiems nežinomiems tautiečiams. Netrukus jų pavyzdžiu pasekė kitos tautos, tad dabar šias „kapines“ sudaro antkapiai, skirti ne konkretiems asmenims, bet kiekvienai etninei grupei, kurios atstovai ilsisi šioje masinėje kapavietėje.

Dabartinė užsienyje esančių lietuviškų kapinių būklė labai įvairi.

Amerikos lietuvių katalikų parapijų įsteigtų lietuviškų kapinių (kurių neabejotinai yra daugiausiai) likimas paprastai daugmaž atitikdavo pačių parapijų istoriją. Pradėjus daugėti parapijiečių nelietuvių, jie būdavo laidojami tose pačiose kapinėse. Ten, kur lietuvių parapijos būdavo uždaromos, kapinės paprastai pereidavo vyskupijos nuosavybėn ir jose jau būdavo laidojami bet kokios kilmės mirusieji. Vis dėlto, kadangi senieji kapai ir paminklai nebuvo šalinami, jose iki šiol išliko aiškus lietuviškas pobūdis, net jei pavadinime lietuviškumas ir neatsispindi (tokios kapinės dažniausiai būna pavadintos pagal tą patį šventąjį, kurio vardo parapijai priklausė, ir oficialiai nėra priskirtos jokiai etninei grupei, pavyzdžiui, šv. Jurgio lietuvių parapijos kapinės vadinasi tiesiog Šv. Jurgio kapinės). Naujų kapų šiose senose kapinėse dabar atsiranda palyginti retai ir daugeliu atvejų ten atgula anksčiau palaidotų žmonių giminės, taigi kitataučiai jose jau niekada nebepralenks lietuvių pagal kapų skaičių. Tokias kapines dažniausiai gražiai prižiūri katalikų vyskupijos.

Šv. Trejybės bažnyčios kertinis akmuo senosiose Šv. Trejybės lietuvių kapinėse Vilks Baryje [Wilkes-Barre]. Nugriovus bažnyčią, jos kertinis akmuo buvo atgabentas čia

Nekatalikiškų Amerikos lietuvių kapinių likimas daug įvairesnis. Jų savininkės buvo ir jomis rūpinosi lietuviškos institucijos, tad kapinių likimas buvo susijęs su minėtųjų organizacijų gyvybingumu. Dalis šių institucijų sužlugo, tad jų kapinėmis niekas nebesirūpino, kai kurios net užžėlė miškais. Tuo metu kitoms organizacijoms sekėsi visai neblogai, ir jų kapinės ne tik prižiūrėtos, bet ir ypač tautiškos, jose tebeplazda Lietuvos vėliavos. Nereliginės lietuviškos kapinės neretai yra vienintelės, kurių oficialiame pavadinime yra žodis „lietuvių“, nes jų savininkėms svarbiau buvo tautos įvardijimas, o ne susiejimas su parapija. Kai kurias iš „užmirštųjų“ lietuviškų kapinių vėliau iš naujo aptiko ir iš dalies arba visiškai atnaujino jose palaidotų asmenų ar kitų lietuvių / Amerikos lietuvių palikuonys.

Lietuvių kapinių ženklas netoli Jorktauno. Tai seniausios lietuviškos kapinės JAV. Nuo XX a. vidurio jos buvo užmirštos ir apleistos, bet XX a. pabaigoje vėl buvo atrastos; tada ir pastatytas šis ženklas

Šiek tiek apleistos Bensalemo [Bensalem] lietuvių kapinės netoli Filadelfijos [Philadelphia]

Dauguma į Rusiją ištremtų lietuvių kapinių dabar užmirštos ir neprižiūrimos, nes, kai tik buvo leista, jose palaidotų asmenų giminės grįžo į Lietuvą. Nors XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje buvo surengta keletas lietuvių ekspedicijų, per kurias buvo tvarkomi šie griūvantys kapai, Rusijos valdžios neapykanta šiems palaidojimams ir apskritai lietuviams buvo tokia didelė, kad minėtos ekspedicijos buvo uždraustos, o daugelis lietuvių pastatytų memorialinių paminklų – nugriauti.

Griūvantys lietuvių kapai Rudnike, Kazachijoje (nuotrauka daryta 2018 m.; vėliau šie palaikai buvo perlaidoti kitur, nes Kazachstane lietuvių kapų priežiūros padėtis geresnė nei pačioje Rusijoje)

Straipsnio autorius ©Augustinas Žemaitis.