Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Adelaidė ir Pietų Australija

Nors Adelaidė (1,3 mln. gyv.) yra tik penktas pagal dydį Australijos miestas, jos lietuviškas paveldas turi mažai lygių.

Šį paveldą sukūrė gausi lietuvių bendruomenė, kuri į Pietų Australiją atvyko apie 1950 m., tėvynę palikusi dėl sovietų okupacijos.

Adelaidėje yra ne tik Lietuvių namai, bet ir didžiausia Australijoje lietuvių šventovė. Šiame mieste yra daugiau lietuviškų paminklų nei bet kur kitur Australijoje, tarp jų – paminklas lietuviams, žuvusiems už Lietuvos laisvę, Lietuvos žemei skirtas paminklas ir atminimo lenta sovietų ištremtiems Baltijos šalių gyventojams Adelaidės migracijos muziejuje.

Kartu su latviais ir estais Adelaidės lietuviai įkūrė senjorų namus. Kai kurie Adelaidės lietuviai yra pagerbti kitose Pietų Australijos vietovėse: Lobetole (Lobethal), Port Linkolne.

Nepaisant gausaus lietuviškų vietų skaičiaus, Adelaidės lietuvių bendruomenė laikoma tik trečia pagal dydį Australijoje (po Melburno ir Sidnėjaus bendruomenių) – čia gyvena apie 1 500 lietuvių. Tačiau galbūt būtent Adelaidės mažesnis dydis lėmė lietuviškų centrų kūrimą ir išlikimą: kiekvieną jų lengva pasiekti visiems miesto lietuviams.

Adelaidėje veikia ir vienintelis Australijoje lietuvių muziejus bei archyvas.

Adelaidės Lietuvių katalikų centras, kuriame įsikūrusi lietuvių koplyčia (bažnyčia). © Augustinas Žemaitis

Adelaidės Lietuvių katalikų centras ir Šv. Kazimiero koplyčia (bažnyčia)

Adelaidės Šv. Kazimiero bažnyčia laikoma vienintele lietuvių bažnyčia Australijoje. Iki sovietų okupacijos iš Lietuvos išvykusiems išeiviams lietuvių tokios bažnyčios buvo būtinybė. Jose koncentravosi ir tautinė veikla. Tačiau kitose Australijos vietose lietuviams buvo uždrausta jas steigti, nes Australija skatino asimiliaciją ir imigrantai raginami prisijungti prie bendrų anglakalbių dominuojamų parapijų. Nepaisant to, vietos vyskupas Matthew Beovich, pats kilęs iš Rytų Europos, Adelaidės lietuviams parodė daugiau palankumo, todėl 1960 m. jiems buvo leista atidaryti šią bažnyčią (pastaba: šio skyrelio pabaigoje paaiškinama, kodėl ši šventovė kartais vadinama bažnyčia, o kartais – koplyčia).

Adelaidės Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia savo stiliumi yra viena lietuviškiausių bažnyčių išeivijoje. Kiekviena detalė simbolizuoja prarastąją Lietuvą arba rusų bei sovietų vykdytus persekiojimus. Altorius yra Gediminaičių stulpų formos, o vitraže už altoriaus vaizduojami Lietuvos vaizdai: šv. Kazimieras (Lietuvos globėjas) bei svarbios Lietuvos vietos – tiek religinės (Kauno katedra, Vilniaus katedra, Šiluvos Dievo Motinos koplyčia, Trijų Kryžių paminklas Vilniuje), tiek pasaulietinės / patriotiškos (Laisvės paminklas Kaune, Vilniaus Gedimino pilis) arba turinčios tiek religinės, tiek pasaulietinės reikšmės (Aušros vartai). Vitražo viršus puoštas Lietuvos vėliavos spalvomis.

Altorių iš abiejų pusių puošia dvi G. Firinauskienės kurtos skulptūros – viena vaizduoja šv. Kazimierą, kita – Šiluvos Dievo Motiną.

Bažnyčios šoninę sieną puošiantys vitražai taip pat simboliniai – daugelyje jų atsispindi Lietuvos regionai, iš kurių žmonės atvyko į Adelaidę. Juose pavaizduoti žymūs šių regionų vyskupai ir bažnyčios, taip pat pasaulietinė heraldika bei su kiekvienu regionu susiję istoriniai įvykiai. Vitražai sukurti maždaug 1969–1974 m.

Šv. Kazimiero bažnyčia su šoninę sieną puošiančiais vitražais

Arčiausiai altoriaus esančiame vitraže vaizduojama Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija ir Aušros Vartai. Vilnius yra Dzūkijos etnografiniame regione. Šis vitražas skirtas kunigui Juozui Kungiui, daug prisidėjusiam steigiant Adelaidės lietuvių bažnyčią.

Už altoriaus esantis vitražas iš arti

Antrasis vitražas skirtas pirmajam Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui atminti. Jame pavaizduota Panevėžio katedra. Šis vitražas buvo įrengtas gana greitai po K. Paltaroko mirties 1958 m. Kadangi Panevėžys laikomas Aukštaitijos sostine, tai tarsi Aukštaitijos vitražas. Jo autorė – J. Pocienė.

Trečiasis vitražas skirtas Žemaitijai. Jį padovanojo iš Žemaitijos regiono atvykę žmonės. Vitraže vaizduojamas Žemaitijos vyskupas Motiejus Valančius, Žemaitijos heraldinis simbolis lokys, šūkis „Dieve, žemaičių viltys tavyje“, taip pat Kražių skerdynės, kurias įvykdė carinės Rusijos režimas (Rusijos imperijai uždarius bažnyčią Kražiuose, tikintieji sukilo ir buvo išžudyti rusų). Nors tai vyko ne sovietų okupacijos laikotarpiu, o ankstesnės carinės valdžios laikais, šie įvykiai vis tiek rezonavo su sovietine prieš katalikybę nukreipta kampanija.

Gediminaičių stulpų pavidalo altorius

Ketvirtasis vitražas skirtas Suvalkijai. Jame pavaizduotas Suvalkijoje gimęs palaimintasis Jurgis Matulaitis ir vargo mokykla - lietuviška mokykla, kokios veikė tuo metu, kai Rusijos imperija buvo uždraudusi spausdinti lietuviškus leidinius ir mokyti lietuvių kalba (1864–1904 m.).

Penktasis vitražas skirtas Lietuvos krikštui (1251 m.). Jame vaizduojamas pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo krikštas. Čia taip pat matomas medalis, skirtas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, sukurtas Petro Rimšos ir išleistas 1930 m. minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines. Šis įvykis tarpukario Lietuvoje buvo toks svarbus, kad oficialiuose Lietuvos dokumentuose 1930-ieji įvardijami kaip „Vytauto Didžiojo metai“. Šalia medalio pavaizduota Kaune Vytauto Didžiojo pastatyta bažnyčia bei Vytauto simbolis. Nors karaliaus Mindaugo krikšto metai (1251 m.) kartais laikomi Lietuvos krikšto data, iš tiesų vėlesni Lietuvos valdovai grįžo prie pagoniškojo baltų tikėjimo. Tik Vytauto Didžiojo laikais (jis gyveno 1350–1430 m.) krikščionybė galiausiai įsitvirtino, ir visi po Vytauto valdę valdovai buvo krikščionys. Dėl šios priežasties vitraže pavaizduoti abu laikotarpiai.

Vitražai, vaizduojantys Lietuvos krikštą (kairėje) ir Žemaitiją (dešinėje)

Šeštajame vitraže vaizduojama Kretingos bažnyčia – tokia, kokia buvo prieš nuniokojimą per Antrąjį pasaulinį karą (dabar atstatyta kitokia).

Septintąjį vitražą, vaizduojantį šv. Jurgį (kuris, kaip ir šv. Kazimieras, yra Lietuvos globėjas), 1974 m. sukūrė Žilinskienė, taip užbaigdama visą vitražų seriją.

Suvalkijai (kairėje) ir Panevėžiui (dešinėje) skirti vitražai

Išskyrus Pocienės ir Žilinksienės vitražus, visus kitus vitražus sukūrė P. Pusdešris. Visų langų metalinį dekorą pagamino Stasys Kerulis.

Yra ir mažesnis vitražas, kuriame pavaizduota Mergelė Marija, kūdikėlis Jėzus ir užrašas „Šventoji Marija, Globok Lietuvą!“

Po kai kuriais vitražais yra metalinės lentelės su ilgais sąrašais lietuvių, paaukojusių lėšų konkrečiam vitražui, dažniausiai susijusiam su regionu, iš kurio patys buvo kilę.

Priešingoje vitražams bažnyčios pusėje – koplyčia su Trijų kryžių paminklo Vilniuje kopija (kopijos autorius – J. Langevičius). Tuo metu, kai ši kopija buvo atidengta, tikrąjį paminklą Vilniuje buvo sunaikinę sovietai. Iš pradžių paminklo kopija stovėjo už altoriaus, bet bažnyčios priekyje įrengus vitražą buvo perkelta į dabartinę vietą. Aplink Tris kryžius rasime ir daugiau lietuviškų objektų, pavyzdžiui, nedidelę tradicinio koplytstulpio kopiją.

Trijų kryžių koplyčia bažnyčios šone

Smulkesnių lietuviškų simbolių yra ir kitose bažnyčios vietose, tarp jų – rūpintojėlis, lietuviškas kryžius prie įėjimo bei G. Firinauskienės kurta Šiluvos Dievo Motinos skulptūra.

Gediminaičių stulpais puošti klauptai

Net kai kurie iš pirmo žvilgsnio nelietuviški meno kūriniai turi dvejopą prasmę. Pavyzdžiui, kairėje nuo altoriaus kabančiame paveiksle Pranauskienė pavaizdavo Šventąją Šeimą (Šv. Juozapą, Mergelę Mariją ir Jėzų). Tačiau autorė nusprendė pavaizduoti Šventąją Šeimą pasitraukusią iš tėvynės, taip tarsi sukurdama sąsają su Lietuvos išeivių bendruomene.

Šv. Kazimiero bažnyčios priekinė dalis: kairėje matomas Pranauskienės paveikslas, dešinėje – Aušros Vartų Marijos vitražas

Adelaidės lietuvių bažnyčia sudaro dalį didesnio Lietuvių katalikų centro. Šis dviejų aukštų mūrinis pastatas buvo pastatytas apie 1890 m. Hardviko (Hardwicke) mergaičių koledžui. Kai baigėsi maždaug 1947–1953 m. Australijos priimtų lietuvių išeivių privalomasis darbo laikotarpis, daugelis jų persikėlė į tokius miestus kaip Adelaidė ir ėmė ieškoti pastatų bendruomenės reikmėms. Tuo metu Hardviko koledžas buvo atsidūręs itin prastoje padėtyje, todėl 1959 m. pardavė savo pastatą lietuviams. 1960 m. jame įrengta Šv. Kazimiero bažnyčia. Rekonstrukcijos ir plėtros darbams vadovavo Balys Dičiūnas, projektą parengė Algimantas Navakas, prisidėjo ir Karolis Reisonas, ko gero svarbiausias XX a. pirmosios pusės lietuvių architektas (plačiau apie jį –skyrelyje „Lietuvių kapai“). 1979 m. koledžo vadovų palikuonys ant pastato fasado atidengė atminimo lentą, kurioje minima, kad pastatą restauravo ir prižiūrėjo lietuviai.

Šv. Kazimiero bareljefas ant Lietuvių katalikų centro fasado

Be bažnyčios Lietuvių katalikų centre yra ir kitų patalpų bei įstaigų.
* Pirmame aukšte esančioje pagrindinėje salėje vyksta koncertai, priėmimai, susitikimai ir kiti lietuviški renginiai. Šią salę buvusio vidinio kiemelio vietoje įrengė lietuviai.
* Lietuvių mokyklos klasėse antrame aukšte savaitgaliais lietuvių vaikams vedamos lietuvių kalbos ir kultūros pamokos.
* Lietuviškų organizacijų susitikimų patalpos.
* Australijos lietuvių bendruomenės archyvas, kuriame saugomos Australijoje išleistos su Lietuva susijusios knygos, medžiaga, kurią į Australiją atsivežė lietuvių išeiviai, taip pat įvairių Australijos lietuvių organizacijų dokumentai. Čia taip pat yra Australijos lietuvių menininkų kūrinių.
* Kambariai, kuriuose anksčiau gyveno kunigai. Juose taip pat apsistodavo į misijas ar paprastam vizitui atvykę lietuvių kunigai ir vienuolės. Atskirose antro aukšto patalpose, kurios XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo vadinamos „Kangarys“, veikė Adelaidės lietuvių jaunimo sąjunga. Dabar šios patalpos nuomojamos atvykstantiems lietuviams.

Lietuvių katalikų centro pagrindinė salė per savaitgalio pietus

Lietuvių katalikų centro fasadą puošia kryžius, skirtas 1991 m. sausio 13-osios aukoms atminti, kurio įrengimą finansavo I. Taunys, bei Šv. Kazimiero bareljefas (sukurtas 1984 m. šv. Kazimiero 600-ųjų metinių proga, autorė – Ieva Pocius, finansavo Vladas Bagušauskas). Pastato istorija (įskaitant jo lietuviškąjį laikotarpį) aprašyta atskirame informaciniame stende priešais pastatą (tokie istoriniai stendai Adelaidėje populiarūs).

Informacinė lentelė ant pastato fasado prie kryžiaus, skirto 1991 m. sausio 13-osios aukoms atminti

Kiemelyje šalia koplyčios stovi Lietuvos žemei skirtas paminklas. 1962 m. pagal Algimanto Navako projektą sukurtas paminklas atrodo kaip katalikų šventyklėlė, tačiau vietoje, kur galėtų būti šventojo relikvijos, čia saugoma iš Lietuvos atvežta žemė. Paminklo viršuje – rūpintojėlio skulptūra, o patį paminklą puošia Lietuvos ir didžiausių šalies miestų herbai bei žodžiai „Lietuva brangi mūsų tėvyne“. Šis paminklas, kaip ir pačios bažnyčuos įrengimas, yra puikus pavyzdys, kaip išeiviai, sovietinės okupacijos priversti išvykti iš tėvynės ir negalintys saugiai grįžti, žvelgė į Lietuvą.

Lietuvos žemei skirtas paminklas

Kiemelį taip pat puošia Misijų kryžius, kurį pagal P. Pusdešrio projektą pastatė Stasys Kerulis. Kryžius iš pradžių pastatytas 1959 m. Lietuvių katalikų vasaros stovykloje Kristis Bičo (Christies Beach) priemiestyje. Jis skirtas lietuvių kilmės JAV vyskupo Vincento Brizgio, taip pat išvykusio iš Lietuvos dėl sovietinės okupacijos, misijoms paminėti. Vykdydamas misijas V. Brizgys keliavo po lietuvių išeivių bendruomenes visame pasaulyje, taip vienydamas pasaulio lietuvių diasporą. Kristis Bičo vasaros stovyklą lietuviai įsigijo anksčiau nei Katalikų centrą – dar 1956 metais, o 1958 m. ji buvo išplėsta, pristačius sportinei veiklai skirtas patalpas. Tačiau netrukus stovyklą teko parduoti, nes reikėjo lėšų naujai įsigyto Lietuvių katalikų centro renovacijai ir plėtrai. Kadangi stovykla buvo parduota kitiems lietuviams (Stepui ir Juozui Speičiams), jie dalį žemės testamentu paliko Lietuvių katalikų centrui. Teritorijoje, kurioje buvo pastatyti nauji pastatai, vėliau veikė lietuvių stovykla „Baltija“, tačiau dabar ji jau uždaryta.

Lietuvių katalikų centras su kryžiumi Sausio 13-osios aukoms atminti (ant bokšto) ir Misijų kryžiumi priešais pastatą. Šioje pastato pusėje yra bažnyčia – iš išorės (pirmame aukšte) matosi vitražiniai langai

Lietuvių katalikų centro teritorijoje yra ir grota, skirta Lurdo Dievo Motinai.

Pastaba. Lietuviai tradiciškai vartoja Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios ir Šv. Kazimiero lietuvių parapijos pavadinimus. Tačiau Šv. Kazimiero bažnyčia oficialiai yra koplyčia ir nesudaro atskiros parapijos, o jos kunigas anksčiau buvo vadinamas kapelionu, o ne klebonu. Atsižvelgdamas į Australijos politiką, nukreiptą prieš etninių parapijų kūrimąsi, vyskupas Matthew Beovich patarė lietuviams (kurie buvo surinkę 500 parašų, norėdami įkurti atskirą lietuvių parapiją), kad tokios parapijos įkūrimo su Vatikano palaiminimu procesas gali trukti kelerius metus ir nėra garantijos, kad tai padaryti apskritai pavyks. Tačiau jis pasiūlė paprastesnę alternatyvą. Pagal ją, lietuviai įsigijo nuosavą pastatą (Lietuvių katalikų centrą), jį renovavo ir sujungė kelias patalpas į didelę salę, kurioje buvo laikomos mišios. Ši salė oficialiai įteisinta kaip koplyčia, taip išvengiant etninėms bažnyčioms taikomų apribojimų. Tačiau savo dydžiu ir puošybos gausa ji prilygsta bažnyčiai. Be to, ją aptarnavę lietuviai kunigai gyveno pačiame katalikų centre (panašiai kaip klebonai prie bažnyčios), todėl ji iš esmės tapo lietuvių parapija, tik nėra oficialiai taip vadinama. Vertinant iš šiandienos perspektyvos, tai, kad šie maldos namai neturėjo oficialaus bažnyčios statuso, lietuviams pravertė, nes XX a. pabaigoje ir XXI a. vyskupai dažnai uždarydavo lietuvių išeivių parapijas bei bažnyčias ir parduodavo jų pastatus. JAV ar Kanados lietuvių parapijose vyskupai turi tokią galią, nes jų bažnyčių pastatai priklauso vyskupijoms nors ir buvo pastatyti ar įsigyti vien lietuvių aukomis ar savanorišku darbu. Tačiau, kadangi Adelaidės Šv. Kazimiero maldos namai oficialiai yra koplyčia, jie priklauso Lietuvių tautinei organizacijai (kaip ir visas Lietuvių katalikų centras). 1959 m. įkurtas Lietuvių katalikų centras ir 1960 m. įrengta koplyčia vainikavo kunigo J. Kungio ir kitų lietuvių pastangas Adelaidėje įkurti savo bažnyčią. Anksčiau, 1958 metais, lietuviai buvo pasiūlę restauruoti Šv. Juozapo bažnyčią mainais už išimtinę teisę ja naudotis 60 metų, tačiau vyskupija atsisakė, nes iš esmės bažnyčia būtų buvusi išnuomota tautinei grupei. Dar anksčiau lietuvių katalikai, vadovaujami P. Jatulio, buvo įkūrę savo organizaciją ir įsigiję minėtą teritoriją Kristis Biče.

Adelaidės lietuvių namai ir muziejus

Adelaidė yra vienintelis Australijos miestas, kuriame veikia daugiau nei vienas lietuvių bendruomenės centras. Adelaidės lietuvių namai buvo įkurti 1957 m.

Adelaidės lietuvių namai

Lietuvių namai įsikūrę keliuose vieno aukšto pastatuose. Pagrindiniame pastate yra didžiulė renginiams skirta salė, baras. Interjeras puoštas lietuviškais etniniais motyvais, Lietuvos miestų herbais bei Australijos lietuvių menininkų kūriniais.

Adelaidės lietuvių namų pagrindinės salės scena

Adelaidės lietuvių namų pagrindinė salė (žvelgiant nuo scenos)

Be to, Lietuvių namuose veikia Lietuvių muziejus, lankomas iš anksto susitarus (jį 1967 m. įkūrė Jonas Vanagas; taip pat žr. šio straipsnio skyrių apie Lobetolo istorijos archyvą ir muziejų).

Lietuvių muziejaus iškaba

Muziejus gali pasigirti gausia ekspozicija.
* Asmeniniai daiktai, kuriuos lietuvių išeiviai pasiėmė traukdamiesi iš Lietuvos. Tarp jų yra tarpukario laikotarpio karinių uniformų ir tautinių kostiumų.
* Australijos lietuvių istoriniai dokumentai, pavyzdžiui, pabėgėlių (dipukų) kortelės.
* Australijos lietuvių kurti meno kūriniai (paveikslai, skulptūros). Inteligentija buvo viena labiausiai sovietų persekiotų visuomenės grupių, todėl tarp išvykusių iš tėvynės buvo daug menininkų (kai kurie jų į Australiją) ir čia toliau kūrė. Nemažai Australijoje užaugusių lietuvių vaikų taip pat tapo menininkais. Didžioji dalis Lietuvių namuose eksponuojamų meno kūrinių susiję su įvairiais Lietuvos istorijos įvykiais ir juose vaizduojami lietuviški simboliai.
* Bendrojo pobūdžio informacija apie Lietuvą ir lietuvius.
* Lietuvių gyvenimą Lietuvoje ir Adelaidėje vaizduojančios nuotraukos.

Adelaidės Lietuvių muziejuje. ©Augustinas Žemaitis

Pirmasis Lietuvių namų pastatas įsigytas 1957 metais. Anksčiau jame veikė bažnyčia. Architektas Karolis Reisonas vadovavo renovacijos ir plėtros darbams, kurie buvo atlikti 1959–1960 m. įsigijus papildomą sklypą. Prie pagrindinės salės buvo prijungta papildomų patalpų. 1966 m. prijungtos muziejaus patalpos, išplėsta pagrindinė salė. Po renovacijos pastato plotas patrigubėjo. Nuo 1962 m. pastate veikė ir J. Bačiūno biblioteka (dabar ji jau užvėrusi duris). 1973 m. barui išduota klubo licencija (iki 2020 m. jis turėjo nuolatinį darbo laiką, tačiau po COVID-19 pandemijos ėmė veikti tik renginių metu).

Įėjimas į Lietuvių namus Adelaidėje

Lietuvių namų kiemelyje stovi du paminklai.

Akmeninis paminklas žuvusiesiems už Lietuvos laisvę visada buvo svarbi įvairių minėjimų vieta, ypač tuo metu, kai Lietuva dar buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Lietuviai čia susirinkę melsdavosi ir giedodavo valstybės himną. Paminklo centre – motinos, laikančios žuvusį lietuvių karį, bareljefas, sukurtas pietos motyvais. Šonuose pavaizduoti du pagrindiniai Lietuvos simboliai: Gediminaičių stulpai ir Vyčio kryžius. Šį paminklą 1968 m. lapkričio 23 d. pastatė lietuvių karių veteranų sąjunga „Ramovė“. Po paminklu buvo užkasti keli su Lietuva susiję daiktai: „Ramovės“ ženklelis, Lietuvos žemėlapis, sauja lietuviškos žemės, gintaro gabalėlis ir lito moneta. Renginių metu ant vėliavų stiebų, esančių už paminklo, iškeliamos vėliavos.

Lietuviški paminklai: centre – paminklas žuvusiesiems už Lietuvos laisvę

Šalia stovi tradicinis lietuviškas koplytstulpis su rūpintojėlio motyvu ir lietuviška saulute viršuje. Šis koplytstulpis skirtas mirusiems Adelaidės lietuvių sąjungos nariams bei Lietuvių namų rėmėjams. 1988 m. gruodžio 18 d. koplytstulpį sukūrė Vosylius Jaršovas, finansavo Ignas Taunys.

Lietuviški akcentai Lietuvių namų bare Adelaidėje

Lietuviški paminklai ir Adelaidės migracijos muziejaus eksponatai

Pietų Australija yra vienintelė Australijos valstija, kurią apgyvendino tik laisvi imigrantai (Britanija čia nesiuntė kalinių). XIX a. įvairių tautybių žmones į Adelaidės regioną traukė religinė laisvė (tuo metu Europoje tokios laisvės nebuvo). XX a. atvykdavo vis įvairesnių tautybių žmonių. Dėl tokios daugiakultūrės istorijos 1986 m. Adelaidėje buvo įkurtas Migracijos muziejus. Muziejuje yra ir su Australijos lietuviais susijusių eksponatų.

Adelaidės migracijos muziejus su įvairioms tautoms skirtomis atminimo lentomis ant sienos

Prie muziejaus įėjimo yra daug atminimo lentų, mininčių dažniausiai liūdnus įvykius, paskatinusius dideles įvairių tautų bendruomenes migruoti į Australiją. Lietuviams, latviams ir estams skirta bendra atminimo lenta, mininti šimtus tūkstančių šių šalių gyventojų, ištremtų ir žuvusių nuo bado bei šalčio per sovietų vykdytą genocidą (migracijos į Australiją priežastis, bendra lietuviams, latviams ir estams). Baltijos šalių atminimo lenta atidengta viena pirmųjų – 1992 metais. Joje pavaizduoti visų trijų šalių herbai. Atminimo lentos atidengimo metu Baltijos šalys buvo tik neseniai atgavusios nepriklausomybę (1990–1991 m.).

Adelaidės migracijos muziejaus kieme kabanti atminimo lenta, skirta ištremtiems lietuviams, latviams ir estams

Muziejaus kieme yra dar viena lietuviams, latviams ir estams skirta atminimo lenta. Ant jos užrašyta: „Tautiečių, kuriuos 1941 m. birželio 14 d. sovietinis komunistinis režimas ištrėmė iš gimtinės į Sibirą, kančioms atminti“. Juozo Lapšio, trijų šalių bendruomenes vienijusios Baltijos tarybos pirmininko, iniciatyva 1959 m. ji buvo įrengta kaip Glenungos rezervato memorialo dalis. Šalia atminimo lentos bendruomenė buvo pasodinusi medžių. Baiminantis, kad paminklas gali dingti, 1985 metais, kai buvo kuriamas Migracijos muziejus, jis buvo perkeltas į saugesnę vietą muziejaus kieme. Taigi lietuviai, latviai ir estai yra vienintelės tautos, kurioms Migracijos muziejaus kieme skirta daugiau nei viena atminimo lenta.

Originalioji atminimo lenta, skirta lietuviams, latviams ir estams

Antrojoje atminimo lentoje, atidengtoje po Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimo, 1941 m. birželio 13–14 d. vykdyta deportacija minima kaip viena iš kelių, o originalioji 1959-ųjų lenta skirta tik 1941 m. deportuotiems lietuviams, latviams ir estams. Nors per vėlesnes deportacijas (1945–1952 m.) lietuvių ištremta ir nužudyta kur kas daugiau, 1941-ųjų trėmimų banga (kai per vieną savaitę buvo ištremta iki 2 % šalies gyventojų) buvo vienintelė, kurią Adelaidės lietuviai, latviai ir estai galėjo prisiminti patys, nes iš savo tėvynių jie išvyko 1944 m., dar prieš prasidedant kitoms trėmimų bangoms. Tiesą sakant, būtent 1941 m. vykusių trėmimų sukeltas siaubas ir baimė, kad grįžus Sovietų Sąjungai prasidės nauji trėmimai, buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl 1944 m., artėjant sovietų kariuomenei, šimtai tūkstančių lietuvių, latvių ir estų nusprendė trauktis į vakarus ir tūkstančiai jų galiausiai atsidūrė Adelaidėje.

Muziejaus nuolatinėse ekspozicijose pristatomos ir kelios lietuvių gyvenimo istorijos.

Muziejaus ekspozicijoje pokario lietuvių išeivių Mockūnų šeimos istorija lyginama su vokiečių religinių pabėgėlių istorija, vykusia šimtu metų anksčiau

Migracijos muziejuje taip pat rengiamos laikinos parodos, paprastai kuriamos tam tikros tautybės atstovų (ir skirtos jų kultūrai). 2015 m. išleistame kataloge išvardytos visos anksčiau rengtos parodos. Keturias iš jų organizavo lietuviai (temos: „Lietuviški ekslibrisai“ (1989–1990 m.), „Lietuvių gyvenimas“ (1990 m.), „Lietuvių šventės Adelaidėje 1950–2002 m.“ (2002–2003 m.), „Lietuvių liaudies menas“. Latviai ir estai taip pat yra surengę panašų skaičių parodų. Nors šiandien dauguma imigrantų į Australiją - ekonominiai, muziejuje labiausiai pristatomos istorijos tų, kurie migravo dėl politinių, o ne ekonominių priežasčių (veikiausiai todėl, kad priverstiniai migrantai labiau linkę įamžinti savo kultūrą).

Ištrauka iš laikinųjų parodų katalogo, kurioje aprašoma 2002 m. paroda apie Adelaidės lietuvių šventes. Nuotrauka © Augustinas Žemaitis.

Migracijos muziejus buvo įkurtas aukotomis lėšomis, o rėmėjų (tarp jų ir lietuvių) vardai dabar išraižyti ant kiemo grindinio plytų.

Po šiuo medžiu stovi senesnioji atminimo lenta, skirta Baltijos šalių tremtiniams. Pirmame plane – grindinys, ant kurio išraižyti rėmėjų vardai.

Senjorų namai „Amber Aged Care“

Senjorų namai „Amber Aged Care“ buvo įkurti 1989–1992 m., lietuviams, latviams ir estams nusprendus bendromis pastangomis sukurti vietą, kurioje senoliai galėtų gyventi kartu su savo likimo broliais, taip pat priverstinai išvykusiais iš Baltijos šalių.

Slaugos namuose yra 40 lovų privačiuose kambariuose su atskirais vonios kambariais. Iš pradžių įstaiga vadinosi „Baltic Communities Home“ (Baltijos šalių bendruomenių namai), tačiau keičiantis kartoms pradėta priimti ir kitų tautybių žmones, todėl buvo nuspręsta pakeisti pavadinimą. Vis dėlto simbolinis ryšys išliko, nes gintaras siejamas su Baltijos jūra.

Senjorų namai „Amber Aged Care“

2000 m. buvo įkurtas savarankiško gyvenimo kompleksas „Amberlie“, kurį sudaro namai su keliais miegamaisiais kambariais.

2008 m. birželio 20 d. buvo pastatytas paminklas su Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavomis bei šokančios poros atvaizdu.

Lietuvių kapai Šimtmečio parko kapinėse

Lietuvių išeiviai, neturėdami galimybės būti palaidoti Lietuvoje, dažnai stengėsi bent jau svečiose šalyse būti palaidoti greta kitų lietuvių. Nors Adelaidėje, kitaip nei Sidnėjuje ar Brisbane, nebuvo įsteigta oficiali lietuvių kapinių zona, Šimtmečio parko kapinėse (Centennial Park Cemetery) vis tiek susiformavo lietuvių kapaviečių santalkos, nes lietuviai stengėsi įsigyti kapavietes kuo arčiau jau palaidotų kitų lietuvių. Daugelį antkapių puošia lietuviški simboliai (Gediminaičių stulpai, Vyčio kryžius, Lietuvos vėliava, lietuviška saulutė, Lietuvos herbas), užrašai („Lietuviai“, „Gimęs Lietuvoje“ „Ilsėkis ramybėje“) arba frazės, susijusios su prarasta tėvyne ir šeima, likusia už geležinės uždangos („Lietuviai – Suradę Tėvynę Dieve“ ar „Sudiev, brangi Lietuva Tėvyne, amžinai“).

Lietuvių kapai Šimtmečio parko kapinėse

Turbūt žymiausias čia palaidotas lietuvis – architektas Karolis Reisonas (1894–1981 m.). Adelaidėje jis vadovavo Lietuvių namų renovacijai ir išplėtimui bei prisidėjo prie Lietuvių katalikų centro renovacijos. Tačiau savo didžiausius kūrinius jis sukūrė XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose Lietuvoje – projektavo daugumą didingiausių to meto tarpukario Kauno pastatų, tarp jų – Prisikėlimo bažnyčią ir Karo muziejų. K. Reisono projektuoti pastatai dabar sudaro į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukto Kauno art deco rajono branduolį. Įdomu tai, kad Karolis Reisonas iš tiesų buvo latvis, gimęs netoli Rygos kaip Kārlis Reisons. Tačiau 1922 m. jis persikėlė į Lietuvą ir čia tęsė savo karjerą, integravosi į lietuvius, 1932 m. įgijo Lietuvos pilietybę ir net Australijoje šliejosi prie lietuvių bendruomenės. Ant antkapio jo vardas iškaltas tik lietuvių kalba.

Karolio Reisono kapas

Šiose kapinėse palaidota ir kitų žymių Adelaidės lietuvių – visi Šv. Kazimiero bažnyčios kunigai (Kungys, Kazlauskas, Spurgis, Petraitis), taip pat lietuvių organizacijų vadovai.

Lobetolo archyvas ir istorijos muziejus

Lobetolas (Lobethal) – 2 000 gyventojų turintis miestelis Adelaidės kalvose (Adelaide Hills), kurį 1842 m. įkūrė vokiečių imigrantai, tad iš pradžių jis neturėjo nieko bendra su lietuviais. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo čia dirbti buvo atsiųstas lietuvių išeivis Jonas Vanagas. Laisvalaikiu jis ne tik surinko informaciją apie šio regiono istoriją ir išleido knygą, bet ir įkūrė Lobetolo archyvą ir istorijos muziejų – pirmą tokio pobūdžio kraštotyros muziejų Pietų Australijoje. Manoma, kad jis tuo užsiėmė, nes jautė didelį liūdesį dėl prarastos tėvynės ir džiaugėsi dėl Lobetolo gyventojų, kurie vis dar turėjo galimybę susipažinti su savo istorija ir išlikusiais artefaktais. Prieš jam atsikraustant, tik nedaugelis Lobetolo gyventojų domėjosi istorijos rinkimu ar užrašymu, tačiau Jonas Vanagas tai pakeitė.

Lobetolo archyve ir istorijos muziejuje

Prie muziejaus įėjimo įrengta J. Vanagui skirta atminimo lenta, o vidaus ekspozicijoje aprašoma, kaip jis įkūrė muziejų ir rinko kolekciją. 1955 m. J. Vanagas baigė rašyti knygą apie miesto istoriją ir ėmė planuoti muziejų, skirtą vadinamajai Vanago kolekcijai. Statybos prasidėjo 1960 m. ir jau kitais metais buvo baigtos. Eksponatai daugiausia susiję su vokiečių kolonistais, o muziejaus centre esantis nedidelis namas iš tiesų yra autentiška liuteronų seminarija – pirmoji Pietų pusrutulyje. Ji tapo pagrindiniu muziejaus akcentu. Yra ir keli su lietuviais susiję eksponatai, pavyzdžiui, lėlė, aprengta lietuvišku tautiniu kostiumu.

Jonui Vanagui skirta atminimo lenta prie įėjimo į Lobetolo archyvą ir istorijos muziejų

Netrukus po to, kai buvo atidarytas Lobetolo archyvas ir istorijos muziejus, Jonas Vanagas iš Lobetolo persikėlė į Adelaidę. Adelaidėje jis atliko svarbų vaidmenį Lietuvių namuose steigiant Lietuvių muziejų.

Su J. Vanagu susijęs muziejaus eksponatas

Lobetolo archyvas ir istorijos muziejus veikia iš anksto susitarus.

Lietuviškai pavadintos Pietų Australijos vietovės už Adelaidės ribų

Port Linkolne (Port Lincoln) yra Aido gatvė (Aidas Court), pavadinta Aido Kazimiero Galindo Kubiliaus garbei. Jis padėdavo vietos benamiams ir buvo ypač mylimas, todėl, kai mirė sulaukęs vos 41 metų, jo vardu buvo pavadinta gatvė. A. Kubilius mirė Lietuvoje, atvykęs į savo senelio Stasio Šilingo, jo žmonos ir dukters valstybines perlaidojimo iškilmes. Močiutės ir tetos palaikai anksčiau buvo pargabenti į Lietuvą iš Sibiro.

Aido gatvė Port Linkolne

Vienoje Port Pirio (Port Pirie) mokyklų yra Paulausko žaidimų aikštelė, veikiausiai pavadinta Danieliaus Paulausko garbei.

Taip pat skaitykite bendrą straipsnį apie Adelaidę ir jos lankytinas vietas.