Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Pertas ir Vakarų Australija

Nors Vakarų Australijoje didžiausia lietuvių bendruomenė susitelkusi Perte, ryškiausios lietuviškojo paveldo vietos yra atokiuose valstijos kampeliuose, pavyzdžiui, lietuvių nuo sunykimo išgelbėtas Juklos (Eucla) miestelis netoli Nalarboro lygumos (Nullarbor Plain), kuriame stovi didelis lietuviškas kryžius, arba lietuvio garbei pavadintas Truchano kalnas (Mount Truchanas).

Lietuviškas pakelės kryžius Jukloje

Lietuviškas kryžius ir pakelės namai Jukloje

Jukla yra ne tik ikoniškiausia lietuviškojo paveldo vieta Vakarų Australijoje, bet ir, ko gero, atokiausia lietuviška vieta visame pasaulyje. Ji įsikūrusi maždaug pusiaukelėje tarp Adelaidės ir Perto: nuo valstijos sostinės Perto ją skiria 1 339 km, o nuo artimiausio didmiesčio (Adelaidės) – 1 265 km. Iki artimiausio, jau Pietų Australijoje esančio miestelio Sedjūnos (Ceduna), kuriame gyvena maždaug 3 000 gyventojų, tenka įveikti 492 km.

Galima sakyti, kad dabartinį Naujosios Juklos miestelį įkūrė Gediminas Patupis, imigrantas iš Lietuvos, tėvynę palikęs dėl sovietinės okupacijos. 1967 m. G. Patupis čia įkūrė pakelės namus (roadhouse) ir pavadino juos pagal vieną tėvynės simbolių – gintarą („Amber Motel“).

Juklos pakelės viešbučio („Amber Motel“) fasadas

Nors Juklos pavadinimas žinotas dar XIX a., šiuo pavadinimu vadinta senoji gyvenvietė, įkurta šalia telegrafo linijos, jungusios Rytų Australiją su Vakarų Australija. Senoji Jukla buvo arčiau vandenyno, maždaug 4 km nuo Naujosios Juklos. Kai į šiuos kraštus atvyko G. Patupis, ta gyvenvietė jau buvo apleista (nes atsirado radijo telegrafas). G. Patupis dalį likusių reliktų (pvz., Senosios Juklos antkapius) perkėlė į naująjį Juklos muziejų, įkurtą jo pakelės namuose, ir taip juos išgelbėjo, kad nebūtų palaidoti po smėliu. Tačiau senosios telegrafo stoties griuvėsiai liko Senojoje Jukloje.

Juklos pakelės viešbutis šalia Ero greitkelio (Eyre Highway) (kuris čia nusidriekia iki pat horizonto). Senoji Jukla yra arčiau vandenyno, nuotraukos kairėje.

Naujojoje Jukloje yra daug lietuviškų simbolių. Ant Juklos gyvenvietės ženklo pavaizduoti Gediminaičių stulpai.

Žymiausias lietuvių paminklas Jukloje – didžiulis Lietuviškas pakelės (keliautojų) kryžius (1969 m.), stovintis ant uolos, nuo kurios atsiveria vaizdas į Senosios Juklos gyvenvietę. Vieta šalia svarbiausio Australijos kelio pasirodė itin tinkama lietuviškai tradicijai stayti pakelės kryžius. Kaip būdinga tradiciniams lietuviškiems kryžiams, šis kryžius tarsi susilieja su saulės simboliu, menančiu ikikrikščioniškuosius laikus. Įdomu tai, kad čia saulės spinduliai yra Gediminaičių stulpų pavidalo, todėl šis kryžius yra dar lietuviškesnis už daugelį kitų.

Lietuviškas kryžius Jukloje

Juklos kryžių įkvėpė Augsburge esantis lietuviškas kryžius, kurį po Antrojo pasaulinio karo Augsburgo perkeltųjų asmenų (dipukų) stovykloje pastatė lietuvių išeiviai, pasitraukę nuo sovietinės okupacijos 1944 m. ir apgyvendinti ten. Būtent šioje stovykloje gyveno iš Lietuvos išvykęs Gediminas Patupis, prieš atvykdamas į Australiją. Augsburgo lietuviškąjį kryžių (kuris, ko gero, buvo pirmasis su Gediminaičių stulpų pavidalo saulės spinduliais) sukūrė Jonas Mulokas, vėliau emigravęs į JAV. Ten jis tapo vienu žymiausių Lietuvos išeivijos architektų ir sukūrė modernųjį lietuvišką architektūros stilių, kuris išsiskiria tradicinių lietuviškų simbolių, pavyzdžiui, Gediminaičių stulpų, naudojimu pastatų dizaine.

Kitaip nei Muloko kurtas kryžius Augsburge, Juklos kryžius pagamintas iš metalo, todėl gali atlaikyti atokių Australijos regionų nepalankų klimatą.

Lietuviškojo Juklos kryžiaus Gediminaičių stulpų pavidalo saulės spinduliai

Kryžiaus apačioje yra kelios atminimo lentelės: viena skirta pačiam Gediminui Patupiui (kurioje jis apibūdinamas kaip Naujosios Juklos naujakurys), kita – visiems krikščionims bei tiems, kurių pastangų dėka buvo nutiestas Ero greitkelis ir įkurta Naujoji Jukla.

Atminimo lentelė ant kryžiaus Gediminui Patupiui atminti

Atminimo lentelė ant kryžiaus (apatinius kampus puošia Gediminaičių stulpai)

Šalia kryžiaus stovi paminklas Gediminui Patupiui (dedikuotas Steve’ui, nes tokiu vardu jis prisistatydavo Australijoje). Ant daugelio atminimo lentų ir paminklų pavaizduotas Gediminaičių stulpų simbolis.

Paminklas Gediminui Patupiui, puoštas Gediminaičių stulpais

Šalia kryžiaus yra dar kelios atminimo lentos ir paminklai, skirti žmonėms, kurie jautė stiprų ryšį su šia vieta. Kai kurie jų net pasirinko, kad jų pelenai būtų išbarstyti prie Lietuvio keliautojo kryžiaus.

Pagrindinė Naujosios Juklos gatvė pavadinta Patupio vardu.

Patupio gatvė Jukloje

Gediminas Patupis gali būti laikomas šiuolaikinės Juklos įkūrėju, nes septintajame dešimtmetyje vienintelis kitas verslas (ir gyvenamas pastatas) šioje vietovėje buvo pakelės viešbutis „Eucla Pass“, kurį Patupis įsigijo netrukus po „Amber Motel“ atidarymo, ir sujungęs abu viešbučius pavadino juos „Eucla Motor Hotel“. Šiuo metu naudojami tik „Amber Motel“ pastatai, bet pagrindinis pavadinimas yra „Eucla Motel“. Pagrindiniame pastate veikia baras, restoranas ir degalinė, o gretimuose pastatuose įrengti 22 kambariai. Šalia taip pat yra Gedimino Patupio žmonos Pajautos Patupis kurtas sodas ir 40 vietų kemperių aikštelė.

„Eucla Motor Hotel“ pastatas (fotografuota iš Pajautos Patupis kurto sodo pusės)

Komplekse yra ir poilsio namelis „Palanga“. Patupis šį namelį buvo pastatęs prie vandenyno, bet vėliau jis buvo perkeltas į Naująją Juklą.

Namelis „Palanga“

Iškaba su užrašu „Palanga“

„Amber Motel“ pastatą suprojektavo Australijos lietuvių architektas Vaclovas Algimantas Navakas. Su šiuo projektu dirbo ir daug kitų lietuvių dipukų (perkeltųjų asmenų). Tačiau, išskyrus Patupių šeimą, atokioje Jukloje gyveno nedaug lietuvių. XX a. 7–9 deš. ši gyvenvietė buvo dar mažesnė, ji išsiplėtė vėliau, pavyzdžiui, kai 1996 m. į Vakarų Australiją atvykstančiųjų karantino stotis iš Norsmano buvo perkelta į šį miestelį. Iki pat šių dienų maždaug trečdalis visų Juklos gyventojų dirba lietuvių įkurtuose pakelės namuose.

Gediminas Patupis į Australiją atvyko 1948 metais. Jis dirbo virėju viešbutyje, taip pat sunkvežimio vairuotoju. 1951 m. pirmą kartą pervažiavo Nalarborą tuomet dar neasfaltuotu Ero greitkeliu. Vėliau Patupis atidarė parduotuvę Adelaidėje. Galiausiai, sujungęs savo darbo patirtį transporto, verslo ir apgyvendinimo srityse į viena, 7 deš. pabaigoje jis įsigijo žemės, kurioje iškilo Juklos pakelės viešbutis. Be viešbučio jis įkūrė ir kitų įmonių (daugumos jų pavadinime buvo žodis „Amber“), pavyzdžiui, oro linijų bendrovę, kuri vykdė skrydžius dar tuo metu, kai per Pietų Australijos valstiją ėjusi Ero greitkelio dalis nebuvo asfaltuota: žmonės galėjo nuvažiuoti asfaltuotu keliu iš Perto į Juklą, ten palikti automobilį ir skristi į Adelaidę lėktuvu.

Pakelės namų bare

Perto lietuvių centras ir kitas paveldas

Vienintelė šiek tiek didesnė lietuvių bendruomenė Vakarų Australijoje yra Perte. Tačiau net ir čia po Antrojo pasaulinio karo su didžiausia išeivių, besitraukusių nuo sovietinės okupacijos, banga įsikūrė tik keli šimtai lietuvių. Įvairių šaltinių duomenimis, jų skaičius galėjo svyruoti nuo 250 iki 600 (tai gerokai mažiau nei po kelis tūkstančius pritraukusiuose Melburne ar Sidnėjuje).

Nepaisant to, lietuviai Perte atidarė Lietuvių centrą. Įdomu tai, kad, kitaip nei kituose Australijos miestuose, šį centrą įkūrė ne patys lietuvių išeiviai, bet jų vaikų karta, gimusi jau ne Lietuvoje (tačiau išeivių karta prie centro įkūrimo reikšmingai prisidėjo finansiškai). Įsigijus nedidelės buvusios bažnyčios patalpas adresu Mill Point Rd. 258, Lietuvių centras duris atvėrė 1980 metais. Pastatą lietuviškais simboliais dekoravo vietos lietuvių išeivių kunigas Alfonsas Savickis. Kieme buvo pastatytas tradicinis medinis kryžius, o šalia Lietuvių centro – nedidelis paminklas lietuvių savanoriams, Lietuvių centro fasado viršų papuošė Lietuvos herbas, o stogą – meno kūrinys, sujungęs kelis Lietuvos patriotinius simbolius: Gediminaičių stulpus, Vyčio kryžių ir valstybės vėliavą. Centre kas mėnesį rengta lietuviška vakarienė, čia taip pat repetuodavo lietuvių tautinių šokių ansamblis „Baltija“, kuris 8–9 deš. buvo populiarus tarp Perto lietuvių jaunimo. Paprastai šie jaunuoliai buvo gimę lietuvių šeimose Australijoje arba po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje įkurtose perkeltųjų asmenų stovyklose ir į Australiją atvykę dar ankstyvoje vaikystėje.

Perto lietuvių centro fasado viršutinė dalis (nuotrauka daryta, kai pastatą dar naudojo lietuvių bendruomenė)

Tačiau Lietuvių centro veikla pamažu nyko, nes į ją įsitraukė tik nedaugelis imigrantų vaikaičių kartos atstovų. Tokia padėtis susiklostė todėl, kad lietuvių bendruomenė Perte buvo visai nedidelė, tad beveik visos santuokos buvo mišrios, o tokių šeimų vaikai vangiau dalyvauja lietuviškose veiklose.

Perto lietuvių centro viduje (kai centras dar veikė)

Likus vos keliems aktyvistams, Lietuvių centras užvėrė duris ir 2013 m. buvo parduotas. 970 tūkst. dolerių buvo grąžinta centro įsigijimą finansavusiems asmenims, o 10 tūkst. dolerių skirta bendruomenės išlaidoms padengti. Pastato fasadas naujųjų savininkų buvo visiškai rekonstruotas. Dabar jame įsikūrusi vienos įmonės būstinė, tad neliko jokių matomų lietuviškosios pastato istorijos pėdsakų.

Perto lietuvių centro pastato fasadas šiandien

Anksčiau lietuviškos veiklos organizuotos ne tik Lietuvių centre, bet ir parapijose, kuriose mišios aukotos lietuvių kalba. Laikantis Australijos vyskupijų politikos, Perte niekada nebuvo lietuvių tautinės parapijos. Lietuviškos mišios laikytos vis kitoje vietoje, priklausomai nuo laikotarpio ir jas aukojusių kunigų. Iš pradžių mišios buvo aukojamos Šv. Brigitos bažnyčioje, o paskutinė lietuviškų mišių vieta buvo Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia.

Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia be matomų lietuviškų simbolių

Prieš atidarant Lietuvių centrą, lietuviški renginiai dažniausiai vykdavo įvairiose nuomojamose patalpose (jei ne parapijų salėse). Viena priežasčių, paskatinusių įkurti Lietuvių centrą kaip nuolatinį Vakarų Australijos lietuvių bendruomenės židinį, buvo tai, kad kaskart iš vienos vietos į kitą reikėjo pergabenti visus renginiams reikalingus daiktus.

1969 m. bandyta įsteigti lietuvių mokyklą, tačiau 1972 m. mokyklos neliko, nes nepavyko pritraukti pakankamai vaikų, kad būtų skirtas finansavimas (vėliau naują mokyklą įsteigė XXI a. atvykusių imigrantų karta). Nuo 1975 m. buvo leidžiamas lietuviškas laikraštis „Žinutė“, bet 1999 m. jo leidyba nutraukta. 1995 m. lietuviškas radijo laidas imta vesti anglų kalba.

Frimantlo uostas ir Pasitikimo sienos

Frimantlo uostas yra artimiausias didelis Australijos uostas iš Europos atplaukiantiems laivams, todėl 1947–1953 m. daugelis lietuvių atvyko būtent į jį. Vakarų Australijos lietuviai nebuvo vieninteliai čia išsilaipinę atvykėliai – tolimųjų reisų laivai dažnai išleisdavo keleivius Frimantle ir pasukdavo atgal į Europą dar vienam pelningam reisui. Tada į Rytų Australiją vykstantys imigrantai Frimantle persėsdavo į kitą laivą, plaukiantį į Melburną ar Sidnėjų.

Tų imigrantų vardai ir pavardės dabar puošia Pasitikimo sienas (Welcome Walls) šalia Vakarų Australijos jūrų muziejaus. Čia užfiksuoti ir laivų, kuriais jie atvyko, pavadinimai, tačiau nenurodoma tautybė ar etninė kilmė. Visgi lietuvius nesunku atpažinti pagal vardus ir pavardes, nors jų ir nėra daug, palyginti su didesnėmis pokario pabėgėlių grupėmis (lenkais, latviais) ir dar gausesniais atvykėliais iš Pietų Europos (graikais, italais), emigravusiais dėl ekonominių priežasčių. Tiesa, taip įamžinti ne visi imigrantai, o tik tie, kurių šeimos sumokėjo už tokį įamžinimą.

Kai kurie vardai ant sienų prie Frimantlo uosto, tarp jų ir lietuvių imigrantų (pvz., Klimaičių šeimos)

Truchano kalnas Vakarų Australijoje

1150 m aukščio Truchano kalnas netoli Tom Praiso (Tom Price) miestelio buvo pavadintas Šiauliuose gimusio lietuvių fotografo ir aplinkosaugininko Olego Truchano garbei. Olegas Truchanas laikomas reikšmingai prisidėjusiu prie Australijos aplinkosaugos judėjimo, nes jo užfiksuoti žmogaus veiklos nepaliesti Tasmanijos peizažai atkreipė visuomenės dėmesį į žmogaus poveikį gamtai.

„Google“ žemėlapiuose pažymėtas Truchano kalnas