Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Urugvajus

Urugvajus pagal gyventojų skaičių panašus į Lietuvą (3,3 mln.), bet plotu prilygsta trims Lietuvoms.

Dauguma iš maždaug 5 000 - 10 000 šalies lietuvių gyvena sostinėje Montevidėjuje (Montevideo). Lietuviai Montevidėjuje paliko daugiau lietuviško paveldo, nei galima spėti pagal šalies dydį. Iš jo svarbiausias - Fatimos mergelės lietuvių bažnyčia (1954 m.), Lietuvių klubas (1941 m.) ir Lietuvos aikštė (~1960 m.).

Lietuvių širdis – Sero (Cerro) rajone, anapus įlankos nuo miesto centro. Čia kadaise veikė skerdykos, yra ir kitų Europos tautų bendruomenės. Priešingai didžiajai daliai Lotynų Amerikos Urugvajuje net 88% gyventojų - Europos kilmės baltaodžiai. Jie plūdo iki Antrojo pasaulinio karo, nes Urugvajus anuomet buvo turtingesnis už daug Europos kraštų.

Fatimos Mergelės lietuvių bažnyčia

Įspūdingiausias lietuviškas pastatas Montevidėjo Sero rajone ir visame Urugvajuje – lietuvių bažnyčia (Fatimos mergelės) (Bélgica 1765).

Kartu su Jėzuitų namais, kur gyvendavo bažnyčią aptarnaudavę lietuviai jėzuitai, bažnyčia baigta statyti 1954 m.

Bažnyčios interjeras yra itin lietuviškas – nes tuo metu Lietuva buvo ką tik okupuota sovietų ir daugeliui Lietuvos katalikų rūpėjo pabrėžti lietuvybę. Nors bažnyčia moderni, vidus primena jaukią Vilniaus senamiesčio šventovę.

Įspūdinguose vitražuose – gausu lietuviškų simbolių, net nebūtinai religinių.

Viename vitraže – žymiausi Vilniaus ir Kauno pastatai (Vilniaus katedra, Trys kryžiai, Gedimino pilis; Kauno Prisikėlimo bažnyčia, Vytauto bažnyčia – dar be bokšto antstato).

Kitame vitraže – Aušros vartų Marija, Aušros vartai, Lietuvos trispalvė, rugiai, Vilniaus herbas.

Trečiame vitraže – Šv. Kazimieras, Vytis, senasis Kauno herbas (Stumbras).

Yra dar penki mažiau su Lietuva susiję vitražai.

Dar vienas lietuviškas vitražas – iš Lietuvos trispalvių sudarytas kryžius – yra virš choro, prie vargonų.

Lietuva nutapyta ir freskose aplink altorių - vienoje pusėje Vilnius (katedra, Gedimino pilis), kitoje – Kryžių kalnas.

Arčiau įėjimo yra lietuviškas Marijos altorėlis. Bažnyčios skliautai puošti lietuviškais raštais.

Lietuviškais užrašais papuoštos ir visos kryžiaus kelio stotys - įdomu, kad ispaniški ir lietuviški užrašai nesutampa. Ispaniškai parašyti įprastiniai kryžiaus kelio stočių užrašai („Jėzus suklumpa antrąjį kartą“ ir pan.), o lietuviškai – prašymai Dievui („Pakelk mane iš nuodėmių“ ir pan.).

Bažnyčios sienose – lietuviškos atminimo lentos lietuvių kunigams: bažnyčios statymą prižiūrėjusiam Vladui Mmikalauskui (1918-1956), Jonui Giedriui (1921-1998). Jonas Giedrys buvo paskutinis Montevidėjo kunigas lietuvis ir po jo pasitraukimo lietuviškos mišios bažnyčioje nelaikomos, nors dar nemažai metų vyko pusiau lietuviškos mišios (su lietuviškais skaitiniais), kurios iki šiol būna per kai kurias šventes. Bažnyčią ir toliau aptarnauja Jėzuitai, bet nebe lietuviai; po Lietuvos nepriklausomnybės atgavimo lietuvių Jėzuitų centras persikėlė į Lietuvą. Beje, 2013 m. Jonui Giedriui bažnyčioje arčiau altoriaus įrengta antroji atminimo lenta (ir lietuviška, ir ispaniška). Prie altoriaus tebestovi lietuviška trispalvė.

Taip pat bažnyčios viduje yra ir atminimo lenta menininkui Vytautui Doreliui (ispanų k.).

Bažnyčios išorėje - medinis lietuviškas kryžius, o ant bokšto viršaus – metalinis lietuviškas kryžius. Virš įėjimo po Marijos statula ispaniškas užrašas, reiškiantis „Fatimos mergelės parapija. Bažnyčia statyta lietuviams tremtiniams 1954 10 31“ (tuo metu užsienio lietuviai paprastai laikyti tremtiniais, nes negalėjo be persekiojimų grįžti į Sovietų okupuotą Lietuvą). Be šių detalių, bažnyčios yra moderni ir nelietuviška, ją sukūrė vietinis architektas Perez del Castillo.

Bažnyčia atidaryta tik per mišias šeštadieniais, sekmadieniais.

Bažnyčią statyti padėjo ir JAV lietuviai, nes Urugvajaus lietuvių bendruomenės būta gana mažos (tarpukariu imigravo ~5000 - 10000 žmonių) ir neturtingesnės, nei JAV lietuviai. Kiek galėjo, prisidėjo ir Urugvajaus lietuviai. Rėmėjų pavardės puošia vitražų apačias, bažnyčios suolus.

Sero Lietuvių klubas (Urugvajaus lietuvių kultūros draugija)

Iš pažiūros paprastas vieno aukšto pastatas (Rio de Janeiro 4001) turi gilią lietuvišką istoriją. Dar tarpukariu tame pastate veikė Jono Basanavičiaus lietuvių mokykla – ją finansavo Lietuvos Respublika, siuntė mokytojus, kad išlaikytų Urugvajuje lietuvybę.

1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, mokykla neteko paramos ir sunyko. Tačiau 1941 m. Urugvajaus lietuvių kultūros draugija „išgelbėjo pastato lietuviškumą“ - jį nusipirko ir čia įkūrė savo klubą.

Klube patalpų gana daug ir būtent jame yra visos Urugvajaus lietuviškos veiklos centras. Ten mokoma lietuvių kalbos, vyksta lietuviški renginiai ir parodos, veikia ir veikė gausūs lietuviškos veiklos kolektyvai (chorai, šokių ansambliai, amatininkų grupės, muzikos grupės), yra renginių salė, viduje gausu lietuviškų simbolių. Klubas išsilaiko ne tik iš lietuvių – patalpos ir nuomojamos, veikia baras ne tik lietuviams.

Iš pradžių klubas buvo lietuvių socialistų (ne komunistų, tačiau Lietuvos nepriklausomybę palaikiusių kairiųjų). Ilgainiui prie jo prisijungė ir lietuviai katalikai, būręsi aplink bažnyčią.

Ilgą laiką neturėjęs išorėje lietuviškų detalių, 2019 m. vasario 16 d. proga vadovaujant Urugavjaus lietuvių menininkui Gabriel Vuljevui Lietuvių klubas padabintas ~40 metrų ilgio lietuviška freska.

Freskoje – lietuviški simboliai. Iš kairės į dešinę: lietuviškas kryžius, Velykų margučiai, tautiniai drabužiai, užgavnių kaukė, krepšinio kamuoliai, Lietuvos (ir Uurgvajaus) vėliavos, trispalvės spalvų kalnai, viduramžiška pilis, trys kryžiai, gintaras.

Sero lietuivų klubas atidarytas kasdien, ypač vakarais, kuomet veikia baras. Svečiai iš Lietuvos gali aplankyti visas patalpas, bet pageidautina sutarti, kad būtų įlesiti galintys žmonės.

Sero imigrantų paveldas

Sero rajonas anapus įlankos nuo Montevidėjo centro įkurtas 1838 m. ir tapo imigrantų zona. Todėl gatvės, aikštės ten pavadintos užsienio šalių pavadinimais. Yra ir nedidelė Lietuvos gatvė, netoli jos pagal gatvę pavadinta Lietuvos mokykla (su lietuviais neturi nieko bendro).

Rajono centre - Imigrantų aikštė ir bendras paminklas imigrantams (atvežtas 1987 m. grupdį).

Įvairiausių tautų pavardes (tarp jų gausu lietuviškų) galima rasti ant antkapių Sero kapinėse.

Kiekvienais metais vyksta Imigrantų šventės, kas du metus Imigrantų olimpiados (sporto žaidynės). „Imigrantai“ šiuo atveju iš tikro jau imigrantų anūkai, proanūkiai. Kadangi Sero rajonas nėra turtingas ir nelabai saugus, daug klubų iš ten išsikėlė: užsidarė ten veikę rusų, graikų, dveji ispanų klubai. Lietuvių klubas liko paskutinis veikiantis.

Sero skerdyklos, šitaip traukusios imigrantus lietuvius, užsidarė – bet galima pamatyti jų griuvėsių. Vieni įspūdingiausių matosi nuo Chosė Gurvičiaus gatvės (Jose Gurvich) palei vandenyną.

Lietuvos aikštė ir lietuviškos vietos Montevidėjo centre

Nors dauguma lietuviškų vietų yra Sere, viena svarbiausių - Lietuvos Respublikos aikštė (Plaza Republica de Lituania) - įrengta netoli Montevidėjo centro.

Aikštėje – du paminklai. Senesnis – akmuo su Gedimino stulpais bei užrašu, kad tai – Urugvajaus lietuvių bendruomenės dovana.

Kita, naujesnė – abstrakti skulptūra „Į trečiąjį tūkstantmetį“, kurios metalinės formos simbolizuoja maldai sudėtas rankas. Ją 2002 m. kovo 11 d. proga pastatė Urugvajaus lietuvis skulptorius Edurardo Lopaitis kartu su Chosė Ermanu (Jose Erman). Parašyta, kad Lietuvos Respublika ją skyrė Urugavjaus Rytų Respublikai (ispanų k.).

Aikštė įkurta apie 1960 m. Urugvajus niekada nepripažino Lietuvos okupacijos, taigi, suteikė galimybę tokioms simbolinėms lietuvių iniciatyvoms.

Todėl Urugvajuje veikė ir viena vos keleto sovietų okupacijos laikotarpiu neuždarytų Lietuvos pasiuntinybių - ji ten atkelta iš Argentinos po to, kai Argentina Lietuvos okupaciją pripažino. Pastatas išlikęs, bet jo istorijos niekas neprimena: pasiuntinybė užsidarė 1977 m., mirus paskutiniam tarpukariu pareigas eiti pradėjusiam diplomatui.

Montevidėjaus centre veikia ir Chosė Gurvičiaus (Jose Gurvich) muziejus (o Sero rajone yra Chosė Gurvičiaus gatvė).

Gurvičius buvo Lietuvos žydas, gimęs Jiezne 1927 m., o jo tikrasis vardas – Zusmanas Gurvičius (su lietuviškomis galūnėmis). Tačiau Zusmaną jo tėvai iš Lietuvos išsivežė dar 5 metų amžiaus (1932 m.), taigi, Lietuvą jis prisiminė mažai, lietuviškai nekalbėjo, jo kūryboje nėra su Lietuva susijusių temų (tačiau faktas, kad jis gimęs Lietuvoje, muziejuje minimas). Tikslūs į Urugvajų išvykusių Lietuvos žydų skaičiai nėra aiškūs, jie bendroje veikloje su lietuviais nedalyvauja ir asimiliavosi į platesnę Urugvajaus žydų bendruomenę. Tiesa, ir apskritai Urugvajaus žydų bendruomenė pastaraisiais dešimtmečiais sumenko daugiau nei perpus – dauguma emigravo į turtingesnį Izraelį (Gurvičius irgi paskui gyveno Izraelyje, JAV). Kai kurie lietuviai irgi dėl ekonominių priežasčių emigruoja iš Urugvajaus į Lietuvą ar Ispaniją.

Montevidėjo senamiestyje netoli uosto stovi ir apleistas Imigrantų viešbutis, kur, atvykę į gretimą uostą, kelioms dienoms apsistodavo imigrantai – ir lietuviai (kol susirasdavo darbus).

Beje, praeityje lietuvių bendruomenei priklausė ir sodyba Šangrila [Shangrila] priemiestyje, kur vykdavo jaunimo susitikimai. XXI a. pradžioje ji parduota.

Urugvajaus lietuvių komunistų klubai ir paminklas

Nors Urugvajuje gyveno daug Lietuvos laisvę palaikiusių žmonių, Urugvajuje bene labiausiai iš visų emigrantų iš Lietuvos bendruomenių aktyviai veikė komunistai. Iš dalies ir dėl jų bei kitų ateistų įtakos Urugvajuje taip vėlai įsteigta lietuvių bažnyčia.

Urugvajuje veikė net du lietuvių komunistų klubai – netoli Lietuvos aikštės ir filialas Sero rajone (prie Grecia ir Ecuador gatvių kampo). Pastarasis įsteigtas vėliau, apie 1950 m. (tuo metu Urugvajaus lietuvius komunistus rėmė ir Sovietų Sąjunga).

Abudu uždaryti Urugvajaus valdžios 1975 m.: tuo metu Urugvajuje, kaip reakcija į Lotynų Amerikoje plintantį komunizmą (Kubos revoliucija ir kt.), atėjo kariuomenė, komunistinė veikla buvo uždrausta. Nors buvusių komunistų klubų pastatai yra išlikę, nieko, liudijančio jų buvusią paskirtį, ten nebėra.

Būta ir lietuvių, kurie prisijungė prie Urugvajaus kraštutinių kairiųjų organizacijos Tupamarų, kovojusių prieš Urugvajaus valdžią ir elitą. Jie buvo itin stiprūs ir Sero rajone, kurio ribą su likusiu miestu jie vadindavo „38 lygiagrete“ (pagal analogiją su 38 lygiagrete, kuri skiria kapitalistinę Pietų ir komunistinę Šiaurės Korėjas). Ten vykdavo jų mūšiai su policija, Tupamarai vykdė bankų apiplėšimus, pareigūnų nužudymus, žmonių pagrobimus ir kitas operacijas prieš valdžią, verslą. Ne vienas kraštutinis kairysis per tuos konfliktus ir pats padėjo galvą ar dingo be žinios (paprastai tai irgi reiškė, kad žuvo; tuo metu Lotynų Amerikoje neretai nuo policijos kulkų žuvusių žmonių kūnų artimiesiems negrąžindavo, palaidodavo bendruose kapuose ir iki šiol ne visada aišku, kur jie yra). Tarp dingusiųjų – ir lietuvė Viktorija Grišonaitė (jos "dingimo" atvejis aprašytas čia).

Urugvajaus politikai XXI a. pasukus į kairę Sero rajone pastatytas memorialas dingusiesiems su dingusiųjų pavardėmis. Ten – ir Viktorijos Grišonaitės (Victoria Grisonas) pavardė.

Beje, įdomu, kad Grišonaitė nebuvo iš kraštutinių kairiųjų šeimos – priešingai, jos tėvas buvo Lietuvos pasiuntinybės Urugvajuje sekretorius daug dirbęs dėl Lietuvos išlaisvinimo ir komunizmo pasmerkimo.

Beje, bent vienas lietuvis (Ildefonsas Kazlauskas) buvo ir tarp Urugvajaus policininkų, kuriuos nužudė kraštutiniai kairieji.

Dalis lietuvių komunistų dar ~1950 m. Stalino kvietimu grįžo į Lietuvą, kurioje tikėjosi rasti išsvajotąjį sovietinį rojų. Taip pat grįžo ir dalis nekomunistų, kuriuos suviliojo Sovietų Sąjungos propaganda ir netikri pažadai apie tariamai gerą gyvenimą "tarybinėje Lietuvoje". Daug grįžusiųjų smarkiai nusivylė, kai kurie vėl išvyko į Urugvajų, bet nebe visiems tai pavyko.

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Urugvajų dienoraščiai

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie Urugvajų ir jo lankytinas vietas