Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Seinų ir Punsko kraštas: Lenkijos Lietuva

Šiaurryčiausia Lenkijos teritorija išsiskiria visame pasaulyje. Tai vienintelis regionas už Lietuvos ribų, kuriame lietuviai sudaro gyventojų daugumą (apie 80 proc.). Lietuviška atmosfera čia juntama net labiau nei pačioje Lietuvoje. Lietuviškų paminklų šiame regione yra daugiau nei bet kuriame kitame Lietuvos regione su panašiu gyventojų skaičiumi, čia taip pat veikia penki lietuviški muziejai ir net daugybę paprastų pastatų bei autobusų stotelių puošia lietuviški simboliai.

Šiose vietovėse gyvenantys lietuviai yra autochtonai, jų protėviai šiame regione gyveno tūkstančius metų (o ne kada nors imigravo į Lenkiją). Tačiau, kai 1918 m. Lietuva ir Lenkija tapo nepriklausomos nuo Rusijos imperijos, pasibaigus trumpai trukusiam Lenkijos ir Lietuvos karui, šis regionas atiteko Lenkijai, o tarp vietos gyventojų šio konflikto atgarsiai vis dar netyla.

Gediminaičių stulpais puošta autobusų stotelė

Punskas, Lietuvos Lenkijoje sostinė

Lietuvos Lenkijoje sostinė yra Punskas. Didžiąją jo 1 200 gyventojų dalį sudaro lietuviai.

Miestelio centre stovi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia, kurioje didžioji dalis mišių laikomos lietuvių kalba. Beveik visi užrašai ir atminimo lentos bažnyčios viduje taip pat yra lietuvių kalba. Viduje vaizduojamos lietuvių katalikų asmenybės, interjerą puošia lietuviški tautiniai raštai. Taip pat išdidžiai eksponuojama Lenkijos-Lietuvos karaliaus Žygimanto privilegija, kuria Punsko bažnyčioje buvo įsakyta turėti lietuviškai kalbantį kunigą. Net komunistų valdžios Lenkijoje laikais vietos lietuvis kun. Dirmeika sugebėjo dar labiau sulietuvinti bažnyčios interjerą, užsakęs vitražus, kuriuos puošia Lietuvos herbas.

Bažnyčia Punske

Lietuviški tautiniai motyvai bažnyčios viduje

Šalia tako, vedančio į bažnyčią, stovi lietuviškų paminklų.

Vienas iš jų skirtas Lietuvos partizanams, 1944–1955 m. kovojusiems Suvalkų trikampyje, kaip vadinama ši Lenkijos teritorija, kurioje gyvena daug lietuvių (dar vadinama Suvalkų koridoriumi). Kai 1944 m. Lietuvą vėl okupavo Sovietų Sąjunga, šie partizanai padėjo Lietuvos teritorijoje už Lietuvos laisvę kovojusiems partizanams, palaikydami ryšį tarp jų ir Vakarų pasaulio (žr. toliau).

Kitas paminklas skirtas 1941 m. į Lietuvą ištremtiems Lenkijos lietuviams – tai yra vienas iš istorijos laikotarpių, kurį Punsko-Seinų krašto lietuviai išgyveno kitaip nei lietuviai pačioje Lietuvoje. 1941 m. pradžioje Punsko ir Seinų kraštą valdė nacistinė Vokietija, o Lietuvą buvo okupavusi Sovietų Sąjunga; abu totalitariniai režimai, kurie tuo metu buvo sąjungininkai, pasirašė „apsikeitimo žmonėmis“ sutartį: Lenkijos lietuviai turėjo būti deportuoti į Sovietų Sąjungą mainais į vokiečius iš sovietų okupuotos Lietuvos. Bendruomenei, kuri Punską visada laikė tėvyne ir kultūrine Lietuva, šios deportacijos buvo didelė tragedija. Buvo deportuota apie 11 tūkst. lietuvių (apie 50 proc. visų čia gyvenusių lietuvių), bet maždaug pusei jų vėliau pavyko grįžti. Ant paminklo užrašytos tik datos (1941 01 10–1941 03 22). Tai buvo gana įprasta Punsko krašte, nes daug paminklų čia iškilo lietuvių diskriminacijos laikais (iki 1990 m.), todėl paminklų dedikacijos būdavo slepiamos po skaičiais ar santrumpomis.

Iš kairės į dešinę: paminklas į Lietuvą deportuotiems lietuviams, bažnyčios vitražas su lietuviškais simboliais ir paminklas Lietuvos partizanams, kovojusiems Suvalkų trikampyje

Prie Punsko bažnyčios taip pat stovi paminklai Šv. Kazimierui ir 500-ajam Punsko jubiliejui (1597–1997 m.). Dauguma paminklų mediniai, bet skirtasis Šv. Kazimierui pagamintas iš akmens.

Visur Punske yra medinių paminklų, skirtų svarbiausiems Lietuvos įvykiams ir asmenybėms, pvz., Vasario 16-ajai (ant paminklo išvardyti visi signatarai, jį puošia laisvės varpai), Steponui Dariui ir Stasiu Girėnui. Daugelį medinių lietuviškų paminklų šiame regione sukūrė garsus medžio dirbinių meistras Zenonas Knyza.

Vasario 16-osios paminklas Punske

Punske taip pat yra du lietuvių muziejai: Senosios klebonijos muziejus Punsko bažnyčios senojoje klebonijoje ir Juozo Vainos etnografinis muziejus, įsikūręs 2004 m. pastatytų Punsko Lietuvių namų, lietuviškos kultūrinės veiklos židinio, rūsyje.

Lietuvių namai Punske

Abiejuose muziejuose gausu lietuviškų tradicinių dirbinių ir kitų eksponatų, kurių dauguma yra susiję su šiuo išskirtiniu regionu, pvz., unikalūs Žolinės vainikai, pinti iš šiaudų ir įvairių žolynų, kuriuos kaimų gyventojai gamina Žolinės proga, atneša į bažnyčią. Pirmajame Lietuvių namų aukšte galima pamatyti originalų 1936 m. pagamintą koplytstulpį, anksčiau puošusį Stepono Dariaus ir Stasio Girėno lėktuvo „Lituanica“ katastrofos vietą dabartinėje Vakarų Lenkijoje. Ten stovėjusį paminklą pakeitė naujas, o originalusis buvo perkeltas saugoti čia.

Tradicinis Žolinės vainikas Senosios klebonijos muziejuje

Juozo Vainos muziejuje

Pagal Lenkijos įstatymus, Punsko valsčiuje kaimų pavadinimai gali būti rašomi ir lietuviškai, ir lenkiškai, nes čia gyventojų daugumą sudaro lietuviai. Todėl šiame regione daugumoje gyvenviečių, įskaitant patį Punską, lankytojus pasitinka kelio ženklai su dvikalbiais pavadinimais. Tai vienintelė ne Lietuvoje esanti vietovė, kur vietovardžiai oficialiuose ženkluose gali būti rašomi lietuvių kalba.

Ženklas ties gyvenvietės riba su lietuviškai ir lenkiškai užrašytu kaimo pavadinimu Punsko apylinkėse. © Augustinas Žemaitis.

Tačiau gatvių pavadinimai gali būti rašomi tik lenkiškai. Visgi Punske nemažai gatvių pavadintos Lietuvos įvykių ir asmenybių vardais, nors ir lenkiškai:
– 11 Marca (Kovo 11-osios);
– Dzukow (Dzūkų; jie sudaro Punsko krašto lietuvių daugumą; čia vyrauja dzūkų tarmė);
– Partyzantow Litewskich (Lietuvos partizanų);
– Dariusa i Girenasa (Dariaus ir Girėno).

Kovo 11-osios gatvė Punske

Daug gatvių pavadintos pagal istorines asmenybes, vienodai gerbiamas tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje ir siejamas su laikais, kai šios dvi tautos nebuvo galutinai atsiskyrusios, pvz., Adam Mickiewicz (liet. Adomas Mickevičius), Tadeusz Kościuszko (liet. Tadas Kosciuška), Emilii Plater (liet. Emilija Pliaterytė). Viena gatvių pavadinta ir vietos lietuvių rašytojo Albino Morkaus vardu.

Punske yra dvi viena šalia kitos įsikūrusios lietuviškos mokyklos (taip pat vaikų darželis). Dariaus ir Girėno mokykloje mokomi mažesni vaikai, o Kovo 11-osios licėjuje – vyresnio amžiaus vaikai. Punsko ir Seinų apylinkės dabar yra vienintelė ne Lietuvoje esanti vieta, kur vaikai gali mokytis tik lietuvių kalba (tik keli dalykai, pvz., lenkų kalba ir Lenkijos istorija, dėstomi lenkų kalba). Šios mokyklos yra viena svarbiausių priežasčių, padėjusių lietuvių bendruomenei išlikti, nors panašios vietos lietuvių bendruomenės Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje asimiliavosi (ten lietuviškos mokyklos buvo uždraustos). Nors lietuviai buvo diskriminuojami ir Lenkijoje, ypač 1920–1940 m. laikotarpiu, kai vyko Lenkijos ir Lietuvos konfliktas dėl Vilniaus krašto (nepripažindama tuo metu Lenkijos užimtų teritorijų, Lietuva pretendavo ir į Punską), 1956 m. buvo leista steigti licėjų, nes komunistų valdžia Lenkijoje į tautines mažumas (ir religiją) žiūrėjo atlaidžiau nei Sovietų Sąjungos režimas lietuvių gyvenamose teritorijose už Lietuvos SSR ribų (Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje). Be mokyklų steigimo, buvo leidžiama užsiimti ir įvairia lietuvių tautine veikla, jei ji nebuvo laikoma „antikomunistine“ (Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje tokia veikla 1944–1990 m. buvo draudžiama, o XXI a. – smarkiai ribojama).

Kovo 11-osios licėjaus moksleivės su lietuvių tautiniais kostiumais

Lietuvių mokyklų komplekse taip pat stovi keli paminklai. Algimanto Sakalausko kurtas 5,1 m aukščio paminklas 2000 m. buvo dedikuotas 400-osioms Punsko mokyklų metinėms (metalinį kryžių paminklo viršuje sukūrė Romas Karpavičius). Du kitus paminklus pastatė 52-oji (2011 m.) ir 57-oji licėjaus kartos. Aikštėje tarp mokyklų buvo sukurta horizontali Vyčio kryžiaus kompozicija. Mokyklų komplekse yra ir bendrabučių, nes licėjus iš dalies veikia kaip internatinė mokykla: kai kurie toliau Lenkijoje gyvenantys lietuviai čia siunčia savo vaikus, kad šie išsilavinimą įgytų lietuvių kalba.

Punsko mokykloms skirtas jubiliejinis paminklas prie Kovo 11-osios licėjaus

Vyčio kryžius mokyklos kieme iš viršaus

Lietuvos / Baltijos šalių etnografiniai muziejai Punsko apylinkėse

Įstabiausias šių dienų perlas Punsko apylinkėse, neturintis analogų visoje Lietuvoje, yra Prūsų-jotvingių gyvenvietė Ožkinių kaime (2 km į pietus nuo Punsko). Prūsai ir jotvingiai buvo baltų gentys (giminingos lietuviams), išnaikintos vokiečių kryžiuočių; jos išliko pagoniškos ir apie jas liko nedaug istorinių aprašymų. Nepaisant to, vietos lietuvis verslininkas Lukoševičius nuo 2001 m. entuziastingai kuria šią romantizuotą priešistorinio baltų kaimo versiją. Čia tikrai galima pajusti išskirtinę atmosferą: nedidelė grioviu apjuosta pilis, kaimas, keturios skirtingos šventyklos, skirtos keturioms stichijoms, šventajai ugniai skirtos vietos, baltų zodiako akmenys, baltų didvyrių šlovės kelias ir paminklai, išrašyti runomis, senosios prūsų kalbos žodžiais ir baltų simboliais. Gyvenvietė puikiai įsilieja į gretimą mišką – iš niekur nesimato jokių modernių statinių. Galima pasijusti tarsi nusikėlus į praeitį. Čia atvyksta tiek lenkų, tiek lietuvių ekskursijos, o baltų neopagonys čia mini savo šventes. Šioje vietoje ne tik buvo atkurtas priešistorinis kaimas, bet ir pastatytas prieš sovietus kovojusių Lietuvos partizanų bunkeris bei paminklas Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjui Petrui Cidzikui, kuris čia vadinamas Lietuvos karaliumi Jaunučiu II.

Nedidelė medinė griovio juosiama pilis prūsų-jotvingių gyvenvietėje

Kita prūsų-jotvingių sodybos dalis. Visur gausu simbolių, kai kurie gerai žinomi, kiti – paslaptingi. ©Augustinas Žemaitis.

Jaunučio II paminklas

Įprastesnį etnografinį muziejų (skanseną) rasite važiuodami nuo Punsko link Seinų. Jį sudaro XIX a. sodyba iš penkių pastatų su daugybe eksponatų. 1992 m. sodyba buvo perkelta iš Vaitakiemio kaimo (anksčiau ji priklausė Rožei Grigutienei). Čia taip pat stovi nuo nulio pastatyti klojimas ir užeiga (vasarą joje veikia lietuviškos virtuvės restoranas), o netoliese – kuklus paminklas Žalgirio mūšiui , vaizduojantis kalaviją bei Jogailą ir Vytautą, viduramžiais šventusius bendrą lenkų ir lietuvių pergalę prieš kryžiuočius (paminklą 2010 m. pastatė Zenonas Knyza). Klojime kasmet rengiamas mėgėjų kaimo teatrų festivalis. Tokio mėgėjiško teatro (vadinamo klojimo teatru) tradicija ypač gaji Punsko krašte, nors galima sakyti, kad laikai, kai kiekvienas kaimas turėjo po atskirą teatro grupę, jau praeityje. Priešais užeigą stovi paminklinis akmuo, skirtas paminėti Lietuvos teatro šimtmetį (1906–2006 m.).

Punsko skansenas iš viršaus

Užeiga lietuviškame skansene Punske. Paminklinis akmuo dedikuotas lietuviškam teatrui. ©Augustinas Žemaitis.

Žalgirio mūšio paminklas

Trečioji vieta, pasakojanti šio regiono baltų istoriją, yra Eglinės (lenk. Jiegliniec) piliakalnis šiauriau nuo Punsko. Šis jotvingių piliakalnis buvo suformuotas IX–X a., o XIII a. ant jo stovėjo medinė pilis. Tačiau pilis buvo apleista kryžiuočiams užimant vis daugiau žemių ir dabar iš jos nieko nėra išlikę. Šių žemių savininkas lietuvis Audrius Jankauskas piliakalnio apylinkes pavertė muziejumi ir pasirūpino keliais mediniais paminklais, pvz., 2004–2008 m. Zenonas Knyza sukūrė monumentą, skirtą Eglinės gynėjams. Jį sudaro dvi medinės baltų karių skulptūros. Savininkai taip pat įrengė muziejinį kambarį, kuriame eksponuojamos originalių artefaktų, kuriuos piliakalnio teritorijoje rado archeologai, kopijos.

Eglinės gynėjų skulptūros

Nors lauke esančias kiekvieno iš šių trijų muziejų dalis galima aplankyti savarankiškai, tikrai verta apsilankyti kartu su įkūrėjais, nes be paaiškinimų istorijas gali būti sunku suprasti, ypač prūsų-jotvingių gyvenvietėje.

Lietuviški kaimai Punsko apylinkėse (ir jų paminklai)

Daugumoje Punsko apylinkių kaimų didžiąją gyventojų dalį sudaro lietuviai. Jie entuziastingai puoselėja savo kultūrą ir savomis rankomis bei lėšomis stato paminklus.

Vienas tokių kaimų – Kampuočiai. Čia vietos lietuvis Juozas Pečiulis priešais savo namus sukūrė tris paminklus: didžiulį paminklinį akmenį Kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės deklaracijai (tai pirmas toks paminklas pasaulyje), medinį paminklą Karaliaus Mindaugo krikštui ir dar vieną medinį paminklą knygnešiui Vincui Kaminskui.

Kovo 11-osios paminklas Kampuočiuose; kairėje stovi jo autorius

Paminklas Mindaugo krikštui Kampuočiuose

Knygnešiai (žmonės, į Rusijos imperijos valdomą Lietuvą gabenę lietuvišką literatūrą, kai lietuvių kalba Lietuvoje buvo draudžiama (1864–1904 m.)) yra dažnas Punsko apylinkėse iškylančių paminklų motyvas. 1956 m. Kreivėnuose iškilo paminklas knygnešiui P. Matulevičiui, o 2017 m. M. Jančiulienė prie Žagarių bažnyčios pastatė paminklą knygnešiui Karoliui Petruškevičiui (1858–1934 m.). XIX a. lietuvių kova už galimybę skaityti lietuviškai ir rizikavimas gyvybe, kad lietuviškos knygos pasiektų Lietuvą, Punsko krašte gali turėti dar didesnę svarbą nei pačioje Lietuvoje, nes Punske lietuvių kalba nėra oficiali valstybinė kalba, tad reikia aktyviai kovoti su galimu nutautėjimu. Galbūt dėl to Punsko apylinkių kaimuose yra kur kas daugiau paminklų knygnešiams nei bet kur kitur pačioje Lietuvoje.

Paminklo knygnešiui Karoliui Petruškevičiui fragmentas Žagariuose

Paminklas knygnešiui Kreivėnuose

Kiti dažni paminklų motyvai – Lietuvos partizanai ir 1941 m. į Lietuvą iš šių apylinkių ištremti lietuviai. Burbiškiuose vienas šalia kito stovi du tokie paminklai: vienas jų skirtas Burbiškiuose vaikystę praleidusiam ir 1945 m. kitapus sienos kovojant už Lietuvos laisvę žuvusiam vietos partizanui Jurgiui Krušniui, o kitas – 1941 m. į Lietuvą ištremtiems Burbiškių gyventojams.

Du paminklai Burbiškiuose

Turbūt seniausias lietuviškas paminklas šiose vietovėse yra 1930 m. Burbiškiuose iškilęs paminklas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms paminėti, kurio pastatymu rūpinosi Šv. Kazimiero draugijos vietos skyrius. Paminklas su Vytauto atvaizdu stovi vietoje, iš kurios matoma Lietuva. Šiuo metu ant jo yra aiškus užrašas, tačiau originalusis užrašas galėjo būti ne toks akivaizdus, nes tuo metu tebevyko Lenkijos ir Lietuvos konfliktas, todėl 1930 m. iškalti atvirą įrašą veikiausiai nebuvo įmanoma. Šiame regione yra kur kas daugiau paminklų su užšifruotais užrašais, kuriuos sudaro tik santrumpos ar datos ir kurių reikšmę žino tik vietiniai kaimo gyventojai. Kaimuose įprasta turėti kryžius, prie kurių einama melstis.

Vytauto paminklas Burbiškiuose. Matomas vandens telkinys skiria Lenkiją ir Lietuvą. Už jo esanti teritorija – jau Lietuva.

Kai kurie didesni lietuviški kaimai turi po bažnyčią ir lietuvių pradinę mokyklą, kurioje visi dalykai dėstomi lietuvių kalba - arba kur dėstomoji kalba lenkų, bet siūlomos lietuvių kalbos pamokos (dėl urbanizacijos ir mažesnio gimstamumo mokyklų mažėja).

Pavyzdžiui, Žagarių [Żegary] bažnyčia iškilo 1985 m. (tai buvo įmanoma dėl Lenkijoje religijos požiūriu ne tokio griežto kaip Sovietų Sąjungoje komunistinio režimo). Ant bažnyčios yra atminimo lentų tiek lietuvių, tiek lenkų kalba, bet lietuviškų – daugiau. Taip pat 1990 m. buvo pastatytas Žemės dienai skirtas paminklas, dekoruotas metalinėmis Lietuvos ir Lenkijos herbų interpretacijomis.

Žagarių bažnyčia

Lietuviškas įrašas ant Žagarių bažnyčios

Su Lietuvos partizanais susijusios vietos Punsko apylinkėse

1944 m. Sovietų Sąjungai vėl okupavus Lietuvą ir Lietuvoje prasidėjus partizaniniam pasipriešinimui sovietiniam okupaciniam režimui, Punsko krašto lietuviai pasipriešinimą labai palaikė. Kai kurie Punsko krašto lietuviai kovojo ir žuvo Lietuvoje, o kiti padėjo Lietuvos partizanams, kurie 1945–1954 m. per Lenkiją (ir Punsko kraštą) palaikė ryšius su Vakarais. Čia buvo įsikūrę maždaug dvidešimt tokius ryšius padėjusių palaikyti partizanų, kuriuos rėmė vietos lietuviai.

Atkurtas Lietuvos partizanų bunkeris prūsų-jotvingių gyvenvietėje Ožkiniuose

Iš gausybės Punsko apylinkėse esančių paminklų, skirtų Lietuvos partizanams, didžiausias pastatytas toje vietoje, kur 1949 m. gruodžio 15 d. žuvo du Lietuvos partizanai. Čia buvo nužudyti kapitonas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, kuris buvo atsakingas už Lietuvos pasipriešinimo ryšius Dainavos apygardoje, ir jo pagalbininkas Vytautas Prabulis-Žaibas. Vitoje, kur prieš pat mirtį slapstėsi partizanai, stovi kryžius, o netoliese pastatytas ir didesnis paminklas su tuščiaviduriais Vyčio kryžiais.

Paminklas lietuvių partizanų žūties vietoje

Kryžius lietuvių partizanų žūties vietoje

Kitoje vietoje medžio dirbinys su lietuviškais simboliais žymi Lietuvos partizano gimimo vietą.

Lietuviškas medžio dirbinys, žymintis Lietuvos partizano gimimo vietą

Lietuviško paveldo vietos Seinuose

Didžiausias šios regiono miestas yra Seinai (6 000 gyventojų). Tai senasis vyskupijos centras, kuriame nuo 1632 m. stovi Švč. Mergelės Marijos bazilika. Netoliese puikuojasi į pilį panaši buvusi kunigų seminarija ir vienuolynas. Kadaise Seinai buvo lietuviškas miestelis, o XIX a. pradžioje seminarijos įkūrėjai teigė, kad Seinų apylinkių gyventojai „lenkiškai kalba mažai“. Lietuvių tautinio atgimimo laikotarpiu Seinai buvo svarbus lietuvybės centras. Čia nuo 1906 m. buvo leidžiamas lietuviškas laikraštis „Šaltinis“.

Seinų bazilika

1897 m. Seinų vyskupu tapo lietuvių poetas Antanas Baranauskas. Lietuvių pastangomis priešais baziliką 1999 m. buvo pastatyta jo statula (autorius Gediminas Jakubonis). Baranauskas palaidotas po Seinų bazilika. Jos viduje yra jam skirtos lietuviška ir lenkiška atminimo lentos. Kaip įprasta šiame regione, atminimo lentose nurodyti skirtingi vardai: lietuviškoje lentelėje – Antanas Baranauskas, o lenkiškoje – Antoni Baranowski. Tuo metu buvo įprasta vardus versti taip pat, kaip ir visus kitus žodžius, todėl tas pats asmuo, rašydamas lietuviškai, save vadino vienaip, o rašydamas lenkiškai – kitaip. Ši tradicija niekur nedingo: daugelio vietos lietuvių pasuose įrašyti sulenkinti vardai, bet kalbėdami ar rašydami lietuviškai jie prisistato lietuviškais vardais.

Antano Baranausko statula

Seinų seminarijoje mokėsi ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka bei Vincas Mykolaitis-Putinas (vėliau parašęs pusiau autobiografinį romaną apie pasirinkimą tarp kunigystės ir meilės). 1829 m. 21 iš 25 seminarijos studentų buvo lietuviai.

Buvusi Seinų kunigų seminarija

Tačiau šiuo metu tik 8–17 proc. Seinų gyventojų sudaro lietuviai. Gatvėse daugiausia užrašų – lenkų kalba. Taip yra todėl, kad mišriose šeimose dažniau vartojama lenkų kalba, taip pat dėl to, kad Seinuose, kitaip nei Punske, ilgą laiką nebuvo lietuviškos mokyklos ir nebuvo laikomos lietuviškos mišios (jos vėl imtos laikyti tik 1983 m.). Visgi šis miestelis su 500–1 000 lietuvių yra antras pagal lietuvių skaičių regione po Punsko.

Bazilikoje įrengtos Baranauskui skirtos atminimo lentos lietuvių ir lenkų kalbomis

Lietuvybę Seinuose gaivina ir pati Lietuvos Respublika. 1999 m. ji Seinuose pastatė Lietuvių namus, kuriuose įsikūrė Lietuvos konsulatas, bet čia taip pat organizuojamos ir lietuviškos veiklos, veikia lietuviškas restoranas. 2005 m. Lietuva, tęsdama tradicijas, finansavo „Žiburio“ lietuvių mokyklos statybą: „Žiburio“ mokykla Seinuose buvo įkurta 1918 m., bet jau 1919 m. uždaryta, miestą okupavus Lenkijai (žr. toliau). „Žiburio“ mokyklą puošia vitražai, skirti Lietuvos karaliui Mindaugui, Vytautui Didžiajam ir Kęstučiui.

Lietuvių namai Seinuose

Vitražai „Žiburio“ mokykloje

Lietuvos ir Lenkijos karo laikų palikimas

Galutinis Seinų (ir Punsko) likimas buvo išspręstas 1919–1920 m. Ir Lietuva, ir Lenkija po ilgo Rusijos imperijos valdymo buvo ką tik tapusios nepriklausomos. Tačiau iki įsigalint Rusijos Imperijai, Lenkija ir Lietuva buvo bendra valstybė (Abiejų Tautų Respublika), todėl atgavus laisvę kai kurie lenkai ginčijo, kur turėtų eiti naujoji Lenkijos ir Lietuvos siena, ir dėl to kilo karas. Per šiuos metus Seinų šeimininkai ne kartą keitėsi, bet 1920 m. lenkai miestą užėmė galutinai (paskui jie užėmė Vilnių ir Rytų Lietuvą, o karštas Lenkijos ir Lietuvos konfliktas dėl teritorijų tęsėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo).

Lietuvos ir Lenkijos kovose dalyvavusio lietuvio savanorio kapas Seinų kapinėse

Berznyko [Berżniki] kaimo kapinėse gausu tų dienų liudijimų. 1920 m. žuvusiems lietuviams kariams, palaidotiems vietos kapinėse, Lietuva čia pastatė antkapinį paminklą su užrašu „Lietuvos kariams, žuvusiems už tėvynės laisvę“. Kai kurie lenkai nesutiko su tokiu užrašu ir teigė, kad šie kariai žuvo puldami Lenkiją. Vienas iš prieštaravusiųjų buvo vietos kunigas. Jis pasirūpino, kad šalia lietuvių pastatyto paminklo iškiltų „Kryžius Panerių aukoms“, skirtas atminti „per Antrąjį pasaulinį karą lietuvių nužudytiems lenkų civiliams“ (nors Berznyko kaimo kapinėse nėra nei pačių Panerių aukų, nei kaltininkų kapų). Kitoje lietuviškojo paminklo pusėje dabar stovi akmuo su išvardytais 1920 m. lenkų užkariautais miestais (tarp jų – ir Druskininkai). Be to, lenkai Lietuvos kariams pastatė šiek tiek kitokį paminklą – už kapinių sienos iškilo kryžius su užrašu, skelbiančiu, kad lietuviai padėjo rusams užpulti Lenkiją. Visi šie įvykiai sukėlė diplomatinę trintį ir net privertė Lenkijos lietuvius kreiptis į Vatikano nuncijų, teigiant, kad lenkų kunigo veiksmai prieštarauja krikščioniškajai dvasiai.

Lietuvių savanorių kapai Berznyke

Tikrieji to meto įvykiai klostėsi taip: „lietuvis“ ir „lenkas“ buvo ne vien tautybės, bet veikiau politinis pasirinkimas. Daugelis Rytų Lietuvos gyventojų geriau kalbėjo lenkiškai nei lietuviškai (dėl šimtmečius trukusių kalbinių pokyčių), nors buvo lietuviškos kilmės. Lietuva juos laikė lietuviais, o Lenkija – lenkais (pastarieji kartais net visą lietuvių tautą laikydavo lenkų tautos dalimi). Prasidėjo karas, ir jo pasekmės jaučiamos dar dabar: kai kurie lietuviai ir lenkai nemėgsta vieni kitų, ypač tose teritorijose, kur vyko karas. Neapykanta kilo per Antrąjį pasaulinį karą, kai lenkai žudė civilius lietuvius, o lietuviai – civilius lenkus (tačiau Berznyke stovintis kryžius mena tik pastaruosius).

Įdomu tai, kad „lenkakalbių lietuvių“ apibūdinimas, kuris XX a. antrame dešimtmetyje galėjo būti taikomas daugeliui Rytų Lietuvos (Vilniaus krašto) gyventojų (ir buvo pasitelktas kaip pretekstas lenkų užkariavimams), Punsko-Seinų krašto gyventojams nė nebuvo tinkamas, nes jie išliko lietuviakalbiai ir niekada nekalbėjo lenkiškai. Punskas ir Seinai tiesiog atsidūrė „netinkamoje vietoje netinkamu laiku“ ir Lenkija užėmė šias teritorijas, nors jose daugiausia gyveno lietuviakalbiai, – tai buvo tik nedidelis regionas lenkų kariuomenės kelyje.

1919–1920 m. vykęs Lenkijos ir Lietuvos karas iš dalies sutapo su Lenkijos ir Sovietų Sąjungos (Lenkijos ir sovietinės Rusijos) karu, todėl lenkai kaltina lietuvius padėjus rusams (nors lietuviai ir rusai turėjo skirtingus tikslus ir tuo pačiu nepastoviu 1918–1922 m. laikotarpiu net kovojo vieni prieš kitus, nes rusai bandė užkariauti Lietuvą taip pat kaip ir Lenkiją).

Šalia lietuvių kapų iškilęs kryžius Panerių aukoms atminti

Tokia „paminklų konkurencija“ matoma ir kitur Seinų apylinkėse. Nors istoriškai kaimai Seinų apylinkėse yra lietuviški, dabar jų gyventojų daugumą sudaro lenkų tautybės žmonės, todėl akmenyje dažniausiai iškalta lenkų istorijos versija. Pačiuose Seinuose buvusi kunigų seminarija virto Kresų (t. y. Rytų Lenkijos) muziejumi; čia lietuviai beveik neminimi, nors sudarė didžiąją dalį vietos gyventojų. Tuo metu buvo nuimta ir Vincui Kudirkai skirta atminimo lenta. Be to, kai lietuviai pagrindinėje Seinų aikštėje įrengė paminklinę grindinio plytelę su užrašu „Susitaikymas – tai pasirinkimas / Pojednanie to wybor“, lenkai ją užgožė paminklu Armijai Krajovai, Antrojo pasaulinio karo organizacijai, kuri buvo kaltinama lietuvių civilių žudymu (tačiau kovojo už Lenkijos nepriklausomybę, todėl jai priklausiusieji Lenkijoje laikomi didvyriais).

Grindinio plytelė su užrašu „Susitaikymas – tai pasirinkimas“ Seinuose

Kita vertus, Punske, kur didžiąją gyventojų dalį sudaro lietuviai, ant vieno iš namų pritvirtinta atminimo lenta primena 1918–1919 m. čia veikusią Punsko valsčiaus būstinę, kurioje lankėsi net Lietuvos ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius. Tai buvo tuo metu, kai regionas priklausė Lietuvai.

Atminimo lenta 1918–1920 m. gyvavusiam lietuviškam Punsko valsčiui atminti

Kitos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinės žemės Lenkijoje

Punsko ir Seinų apylinkės sudaro tik nedidelę Palenkės vaivadijos dalį. Ši 1 200 000 gyventojų turinti teritorija su sostine Balstogėje iki Liublino unijos (1569 m.) priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Pavadinimas Palenkė reiškia „[Lietuvos žemės] šalia Lenkijos“. Dabartinė vaivadija įkurta 1999 m., o jos herbas primena istoriją: jame vaizduojamas lenkiškas erelis ir lietuviškas Vytis. Vytis taip pat naudojamas Balstogės, Bransko ir kitų miestų bei miestelių herbuose; daugelis šio regiono miestų bei miestelių turi istorinius lietuviškus pavadinimus, kurie nėra tiesiog transliteruoti lenkiški pavadinimai.

Maždaug 114 km nuo Punsko, dabartinėje Lenkijoje, yra išlikęs 1545 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos pasienio stulpelis.

Nors lietuviškai kalbančių gyventojų teritorija su laiku traukėsi ir prieš šimtą ar tris šimtus metų tikrai buvo didesnė, pietinė Palenkės dalis veikiausiai niekada nebuvo lietuviakalbė, nepaisant to, kad priklausė Lietuvai.

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Lenkiją dienoraščiai