Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Roma ir Vatikanas

Roma jau 2000 metų yra katalikiškojo pasaulio centras. Viduramžiais tai reiškė ir Europos politikos centrą. Lietuvoje įsigalėjus krikščionybei (XIII–XV a.), Lietuvos valdovai dalyvavo daugelio tuo metu svarbių sprendimų priėmime, pvz., dėl galimos katalikų ir stačiatikių unijos, taip pat karuose su osmanais. Roma savo svarbą išlaikė ir XX a. – Vatikanas nepripažino sovietų okupacijos Lietuvoje (1940–1990 m.), Bažnyčia rėmė lietuvių laisvės siekį.

Lietuvių koplyčia Vatikane

1970 metais, kai dėl sovietų karinės galios ir žmogaus teisių pažeidimų buvo sunku net svajoti apie laisvą Lietuvą, garsiojoje Vatikano Šv. Petro bazilikoje (svarbiausioje bažnyčioje visame katalikų pasaulyje) buvo įkurta Lietuvių koplyčia. Už altoriaus išdidžiai kabo Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija (Vilniuje esančio šventojo paveikslo kopija); pagal ją pavadinta ir visa koplyčia. Tai viena iš vos kelių Vatikane esančių tautinių koplyčių.

Lietuvių koplyčia Vatikane

Koplyčios sienas puošia žymaus Amerikos lietuvių skulptoriaus Vytauto Kazimiero Jonyno sukurti bareljefai, vaizduojantys Lietuvos valdovus, vyskupus, kankinius, šventuosius, svarbiausias Lietuvos bažnyčias ir patriotinius simbolius.

Iš pradžių koplyčią ketinta pavadinti Lietuvos kankinių garbei – Lietuvoje dėl savo tikėjimo nužudytų lietuvių; daugybę religingų lietuvių katalikų tuo metu visai neseniai buvo nužudžiusi Sovietų Sąjunga. Tačiau tuo metu Vatikanas laikėsi sudėtingos „Ostpolitik“ politikos: viena vertus, niekada nepripažino sovietų okupacijos Lietuvoje ir kritikavo netinkamą sovietų elgesį su katalikais, kita vertus, stengėsi nesilaikyti per daug griežtos politikos, kad sovietų okupuotuose kraštuose Katalikų Bažnyčios veikla nebūtų visiškai uždrausta ir nebūtų įkalinta ir nužudyta dar daugiau katalikų. Lietuvių koplyčia puikiai atspindi šią „Ostpolitik“: iš vienos pusės, buvo atsisakyta ją pavadinti Lietuvos kankinių garbei ir pasirinktas neutralesnis Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos pavadinimas, bet kita vertus, ant dešiniosios koplyčios sienos tiksliai vaizduojami rusų vykdyti lietuvių persekiojimai.

Vienas bareljefas vaizduoja Sibiro kalinių maldaknygę „Marija, gelbėk mus“. Ši knyga, kurią parašė mokytoja dirbusi lietuvė katalikė Adelė Dirsytė, kai buvo rusų ištremta į nesvetingą Sibirą, buvo slapta išgabenta į Vakarus ir 1959 m. išleista Jungtinėse Valstijose (Dirsytė mirė 1955 m. tremtyje). Vėliau maldaknygė buvo išversta į daug kalbų ir tapo plačiausiai pasaulyje publikuotu lietuvių literatūros kūriniu, skleidusiu žinią apie Lietuvoje sovietų vykdytus lietuvių ir kitų katalikų persekiojimus.

Adelės Dirsytės bareljefas

Kitame bareljefe vaizduojamas priešais Kražių bažnyčią suklupęs žmogus per 1893 m. Kražių žudynes: ankstesnės Rusijos imperijos okupacijos Lietuvoje metais (1795–1915 m.) Rusijos kazokai užpuolė ir nužudė lietuvius katalikus, protestavusius prieš bažnyčios uždarymą. Šalia Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero (1458–1484 m.) bareljefo vaizduojamas Šv. Juozapatas Kuncevičius (1580–1623 m.), Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje siekęs stačiatikių ir katalikų bažnyčių unijos ir taip sukūręs unitų (Rytų apeigų katalikų) bažnyčią, kuri vadovaujasi Bizantijos apeigomis, bet pripažįsta popiežiaus viršenybę. 1623 m. Kuncevičius buvo nužudytas rusų stačiatikių. Jis buvo pripažintas kankiniu, o jo palaikai ilsisi garbingoje Šv. Petro bazilikos vietoje.

Šv. Juozapato ir Šv. Kazimiero bareljefai

Simboliška ne tik tai, kas bareljefuose vaizduojama, bet ir pats travertino akmuo, iš kurio jie sukurti. Jis primena Romos katakombas, kuriose pirmieji krikščionys slėpdavosi nuo persekiojimų (tokie įvykiai Romoje vyko prieš 1 700 metų, bet Lietuvoje tuo metu tai buvo realybė, nes sovietai vykdė prieš krikščionis nukreiptą politiką ir žudė tikinčiuosius).

Kairėje koplyčios pusėje taip pat yra travertino bareljefų; jie vaizduoja laisvos Lietuvos šlovę, likus daugybei metų iki rusų užkariavimų. Viename bareljefe vaizduojamas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (1350–1430 m.), laikantis Lietuvos herbą, kitame – bendras Lietuvos ir Lenkijos valdovas Jogaila (1348–1434 m.), Gediminaičių stulpai ir pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo krikštas. Kituose bareljefuose įamžintos Kauno ir Vilniaus bažnyčios bei Vilniaus herbas.

Jogailos ir Vytauto bareljefai

Kairėje sienoje yra niša, anapus kurios matosi nebenaudojamas ir ilgą laiką užmūrytas koridorius, kuriuo kadaise būdavo einama prie Šv. Petro kapo. Niša užtverta didele Rūpintojėlio skulptūra, ne visai atitinkančia įprastines lietuviškas tautodailės tradicijas - ją sukūrė italas Alcide Ticò.

Rūpintojėlis ir koridorius už jo

Metalines koplyčios duris puošia unikali Vyčio versija. Abiejose durų pusėse yra dviejų popiežių herbai: Inocento IV, kuris šias pareigas ėjo tuo metu, kai karalius Mindaugas priėmė krikštą, ir popiežiaus Pauliaus VI, popiežiavusio koplyčios atidarymo metu.

Vytis ant koplyčios durų

Koplyčios įšventinime dalyvavo 500 lietuvių; visi jie priklausė diasporai (Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos, Vakarų Europos, Australijos bei Afrikos), nes sovietų okupacinis režimas draudė lietuviams iš Lietuvos keliauti į Vakarų šalis. Tad lietuviškos koplyčios idėją įgyvendino išeivijos lietuviai, kurie kitus du dešimtmečius ir sudarė didžiąją į koplyčią vykdavusių piligrimų dalį. Įdomu, kad ši koplyčia buvo viena pirmųjų vietų, kuriose vos tik išrinktas meldėsi lenkų kilmės popiežius Jonas Paulius II.

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Lietuvos piliečiai greitai atrado Amžinąjį miestą ir šią koplyčią (maždaug 1995 m. išleistas pirmasis lieutviškas kelionių vadovas po Vakarų Europos miestą buvo skirtas būtent Romai). Tačiau į koplyčią galima patekti ne visada. Ji įrengta Vatikano kriptose, netoli Šv. Petro kapo (bazilikos rūsyje), ir būna atidaroma pagal susitarimą piligrimų grupėms, kurioms jų kunigai ten laiko mišias. Tačiau galima pabandyti paprašyti sargo įleisti į koplyčią ir kitu metu.

Kitos lietuviškos vietos Vatikane

Šv. Petro bazilikos pagrindinėje salėje ilsisi Juozapato Kuncevičiaus palaikai.

Kuncevičiaus kapas bazilikoje

Netoli bazilikos esančiose Teutonų kapinėse Vokiečių ir vengrų kolegijos (Collegium Germanicum et Hungaricum) kape palaidotas 1924 m. Romoje miręs jaunas lietuvių marijonų kunigas Bronislovas Kačergius.

Kapas, kuriame palaidotas Kačergius

Vatikano soduose taip pat stovi lietuviškas kryžius. Kitaip nei į visuomenei atvirą Šv. Petro baziliką, į sodus galima patekti tik su gidu, nes sodai yra toje Vatikano dalyje, į kurią laisvai gali patekti tik dirbantieji Vatikane.

Dar dvi Vatikaną su Lietuva siejančios vietos yra už Vatikano ribų. Lietuvos Respublikos ambasada prie Šventojo Sosto buvo viena iš nedaugelio Lietuvos diplomatinių atstovybių, tęsusių veiklą ir sovietų okupacijos metais. Tačiau ji kėlėsi iš vienos vietos į kitą, neturėjo nuosavo pastato ir veikė nuomojamose patalpose - taigi, vienos istorinės jos vietos nėra.

Vatikano radijas nuo 1940 m. lapkričio 27 d. transliuoja lietuviškas programas. Radijo būstinė įsikūrusi ne Vatikane. Atskirų kalbų sekcijoms skirtos atskiros patalpos; tokią turi ir lietuvių žurnalistai, bet ji nėra pasiekiama plačiajai visuomenei.

Popiežiškoji Šv. Kazimiero lietuvių kolegija

Didingiausi lietuviški pastatai Romoje neabejotinai priklauso Šv. Kazimiero lietuvių kolegijai. Tai du identiški XIX a. pastatai Asti aikštėje [Piazza Asti]. Viename jų, kurio bokštą puošia herbas su Vilniaus Švč. Mergelės Marija, įsikūrusi pati kolegija, o kitame, ant kurio bokšto puikuojasi Lietuvos herbas, įsikūrusi „Villa Lituania“ – svečių namai, kuriuose dažnai apsistoja į Romą atvykstantys piligrimai iš Lietuvos.

Lietuvių Šv. Kazimiero kolegija

Lietuvių kolegijoje gyvena lietuviai kunigai, atvykę studijuoti į Romą. Panašias kolegijas Romoje turi ir daug kitų katalikiškų valstybių. Nors mintis įkurti lietuvių kolegiją kilo dar gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą, ji buvo įsteigta tik po karo; Lietuvai tai buvo patys tamsiausi laikai, nes sovietai visu smarkumu vykdė genocidą. Nutrūkus ryšiui tarp Vatikano ir sovietų okupuotos Lietuvos vyskupijų, ši kolegija (kitaip nei kitos) buvo pavadinta popiežiškąja, nes iš pradžių ji buvo tiesiogiai pavaldi popiežiui, o ne Lietuvos vyskupams. Tuo metu iš sovietų okupuotos Lietuvos į Romą kaip pabėgėliai atvyko 23 lietuvių kunigai ir 20 klierikų, tad atsirado poreikis įsigyti pastatą jiems apgyvendinti.

Vilniaus Švč. Mergelės Marijos atvaizdas ant bokšto

Kolegijos pastatas buvo įsigytas 1946 m. (tuo metu jame veikė vienuolynas) daugiausia Amerikos lietuvių dėka; ypač daug prisidėjo Čikagos lietuvis kunigas Antanas Briška, rinkęs aukas tokiai kolegijai įsteigti. Nuo 1984 m. kolegiją remia JAV lietuvių katalikų organizacija „Lietuvos vyčiai“. Prie įėjimo į kolegiją yra A. Briškos biustas ir atminimo lenta su Lietuvos vyčių simboliu ir užrašu „Lietuvos vyčiai – pagrindiniai kolegijos rėmėjai“. Kitoje atminimo lentoje vaizduojami kolegijos pastatai, Šv. Petro bazilika ir Lietuvos herbas. Kolegija oficialiai atvėrė duris 1948 m.

Antano Briškos biustas kolegijoje

Kolegijoje taip pat yra lietuvių koplyčia su Vyčio kryžiumi po altoriumi ir sakykla . Vyčio simboliais gausiai puošta ir kolegijos tvora. Kolegijos kiemelyje stovi medinė Šv. Kazimiero skulptūra, iškilusi kolegijos 60-mečio proga. Šalia Lietuvos globėjo vaizduojamas kolegijos herbas.

Šv. Kazimiero skulptūra kolegijos kiemelyje

Kolegijos koplyčia

Kolegijos interjerą gausiai puošia lietuviški kūriniai, didžiausias jų – pagrindinę kolegijos salę puošiantis meniškas Lietuvos žemėlapis, kurį 1936 m. Šveicarijoje sukūrė Urba .

Žemėlapis kolegijos salėje

„Villa Lituania“ pastatą (pagrindinių rūmų dvynį) kolegija, gavusi nemenką palikimą, įsigijo XX a. šešto dešimtmečio pabaigoje. Iš pradžių šiame pastate apsistodavo kolegijoje gyvenančių kunigų giminaičiai, atvykę jų aplankyti. Vėliau jame ėmė dirbti vienuolės Amerikos lietuvės, priimdavusios išeivijos lietuvių piligrimus, o nuo 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, ir atvykstančiuosius iš pačios Lietuvos. „Villa Lituania“ tapo populiari ir tarp vokiečių piligrimų. 1960 m. prie pastato pristatytas priestatas. „Villa Lituania“ turi 65 kambarius, kuriuose gali apsistoti 140 svečių. Tačiau dabar svečius priima nebe vienuolės Amerikos lietuvės, nes jų lieka vis mažiau. Dabar šiuose svečių namuose gali apsistoti visi.

Kolegijos vaidmuo bėgant laikui keitėsi. Vienu metu čia veikė seminarija, ruošusi kunigus tarnauti lietuvių parapijose visame pasaulyje. 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, čia studijavo ir daug kunigų iš Lietuvos; buvo tikimasi, kad daug metų praleidę nuo likusio katalikiškojo pasaulio atskirtoje Lietuvoje čia jie galės daugiau sužinoti apie visuotinę Bažnyčią. Tačiau ši programa nebetęsiama. Dabar čia veikia tik kolegija. Joje gali gyventi ne tik lietuvių, bet ir kitų tautybių kunigai.

Vyčio kryžius ant kolegijos tvoros

Anksčiau kolegijai priklausė ūkis Tivolyje, padėdavęs išsilaikyti. Tačiau ūkis buvo parduotas.

Lietuvių laidojimo koplyčia Verano kapinėse

Roma yra vienintelis Vakarų Europos miestas, kuriame lietuviai turi savo koplyčią kapinėse. Garsiosiose Šv. Lauryno (Verano) kapinėse esanti koplyčia priklauso Popiežiškajai lietuvių Šv. Kazimiero kolegijai. Žymiausias palaidojimas – kunigo Kazimiero Šaulio, vieno iš dvidešimties 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų. Po Antrojo pasaulinio karo Šaulys gyveno Lugane, Šveicarijoje, tačiau jo palaikai buvo perkelti čia; teigiama, kad jis įsivaizdavęs tokią koplyčią Romoje tarsi savotišką panteoną garsiems Lietuvos išeiviams, bėgusiems nuo sovietų okupacijos.

Lietuvių koplyčia Verano kapinėse

Tačiau koplyčia priklauso kolegijai, todėl joje ilsisi daugiausia su kolegija susiję žmonės. Koplyčioje palaidoti vyskupas Vincentas Podolskis; Italijos lietuvių bendruomenės lyderis kun. Vincas Mincevičius; Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto Stanislovas Girdvainis; Amerikos lietuvių labdaros fondo pirmininkas Juozas Končius; Brazilijos lietuvių generalvikaras ir Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos vicerektorius Zenonas Ignatavičius; kunigas Jonas Buikus; diakonas Augustinas Lišauskas; vienuolė Eulalia Hoff; taip pat Vladas Delininkaitis, Stasys Žilys, Nijolė Tutkaitė, Kazimieras Dobrovolskis, Jonas Bulaitis. Koplyčios interjerą puošia Vytauto Švarlio vitražas, vaizduojantis Šv. Kazimierą, Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčią, Vilniaus katedrą.

Vitražas koplyčioje

Verano kapinėse yra ir daugiau lietuvių palaidojimų. Marijonų ordino (kurį kadaise nuo išnykimo išgelbėjo lietuvis Jurgis Matulaitis) lietuviai kunigai ilsisi bendrame marijonų kape šalia lietuvių koplyčios, o kunigai jėzuitai – jėzuitų kriptoje.

Marijonų kapai, kuriuose yra palaidota ir lietuvių

Lietuviški ženklai žymiose Romos vietose

Lietuva krikštą priėmė jau XIV a. ir nuo to laiko Lietuvos diduomenę su Katalikų Bažnyčios elitu sieja tam tikri ryšiai. Šie ryšiai atsispindi kai kuriose istorinėse ir turistinėse Romos vietose.

Švč. Jėzaus Vardo bažnyčioje [Chiesa del Gesù], vienoje lankomiausių visoje Romoje, ilsisi pirmasis Lietuvos kardinolas ir Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila (epitafija ant grindų: „Cardinalis Radzivili Episcopi Cravoviensis Ducis Olicae Et Niesvisii“ (Kardinolas Radvila, Krokuvos vyskupas ir Olykos bei Nesvyžiaus kunigaikštis). Savo karjeros viršūnėje Radvila buvo vienas svarbiausių Europos elito atstovų. Jis mirė 1600 m. Amžinajame mieste. Simboliška, kad ši bažnyčia laikoma pirmąja barokine bažnyčia pasaulyje, nes barokas vėliau turėjo didžiulę įtaką Vilniaus architektūrai. Beje, antroji pasaulyje barokinė bažnyčia iškilo Nesvyžiuje (dab. Baltarusija), Radvilų giminei priklausiusiame dvare.

Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia, kur ilsisi Jurgis Radvila

Pačiame garsiųjų Ispaniškųjų laiptų viršuje, virš įėjimo į Palazzetto Zuccari rūmus, galima išvysti Lietuvos (ir Lenkijos) herbus. Jie čia atsirado dar Lenkijos ir Lietuvos karalienės Marijos Kazimieros, apsistodavusios šiuose rūmuose, laikais.

Lietuvos ir Lenkijos herbai Palazzetto Zuccari rūmuose

„Villa Lituania“ – paskutinė okupuota Lietuvos teritorija

Nors šiandien, kai sakoma „Villa Lituania“, dažniausiai turimi omeny Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos svečių namai (žr. aukščiau), tų svečių namų pavadinimas buvo pasirinktas neatsitiktinai: taip anksčiau buvo vadinama didelė vila, kurią tarpukariu, 1937 metais, Lietuva už 3 mln. lirų įsigijo kaip pasiuntinybės pastatą. Tačiau Italija, jausdama sovietų spaudimą, neteisėtai perleido pastatą Sovietų Sąjungai. Pastatu dar ir dabar naudojasi Rusijos diplomatai. Italijos vyriausybė pripažino savo pirmtakės veiksmų neteisėtumą, tačiau neteisėtai nusavinto turto negrąžino, tik pateikė Lietuvai keletą alternatyvių pasiūlymų.

„Villa Lituania“ šiandien

Diplomatai prie „Villa Lituania“. Parko supamas pastatas išlikęs, tačiau iš gatvės pusės jį užstoja medžiai. Istorinė nuotrauka.

Daug metų Lietuva atmesdavo Italijos pasiūlymus kaip neatitinkančius „Villa Lituania“ vertės. Tačiau 2013 m. Lietuva galiausiai sutiko, nors buvo pasiūlyta tik naudotis pastatu 99 metus, o ne jį valdyti nuosavybės teise, be to, suteikta tik istorinio pastato dalis, o ne visas pastatas kaip „Villa Lituania“.

Visgi, konfliktui išsisprendus, populiarusis „Villa Lituania“ kaip „paskutinės okupuotos Lietuvos teritorijos“ apibūdinimas dabar vartojamas rečiau.

Piazza Lituania

Nuo viduramžių iki pat maždaug XX a. ketvirto dešimtmečio Romą lankę ar ten gyvenę lietuviai daugiausia buvo didikai ir kunigai. Pirmoji didelė pasauliečių bendruomenė susikūrė XX a. penktame dešimtmetyje, kai į Romą ėmė vykti pokario pabėgėliai. Jie netruko užmegzti ryšius ne tik su Vatikanu, bet ir su Italijos krikščioniais demokratais. Nepaisydami vietos kraštutinių kairiųjų aktyvistų, krikščionys demokratai palaikė Lietuvos nepriklausomybės siekį. Tuos laikus mena viena Romos aikščių, pavadinta Piazza Lituania.

Lietuvos aikštė [Piazza Lituania]

Lietuviškas paveldas už Romos ribų

Lietuviškas paveldas už Romos ribų aprašytas kitame straipsnyje.

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus straipsnis apie Romą ir kitas jos lankytinas vietas.

Tikslios visų čia aprašytų objektų vietos yra "ITLIETUVIAI.IT" svetainės lietuviškų vietų Italijoje žemėlapyje "Lietuviška Italija".

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Italiją dienoraščiai