Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Prancūzija

Nors Prancūzijoje niekada negyveno didelė lietuvių bendruomenė, ši šalis yra viena pirmųjų Vakarų Europoje pagal lietuviškas vietas – nuo lietuviškų simbolių, puošiančių garsius Prancūzijos pastatus, iki žymių lietuvių kapų Prancūzijos kapinėse.

Lietuvos ambasada Prancūzijoje

Lietuviškoji Prancūzija – kas tai?

Lietuviškos vietos Prancūzijoje gali būti skirstomos į kelis pagrindinius tipus ir kiekvienas jų yra susijęs su nedidelėmis, tačiau didelę įtaką turėjusiomis lietuvių imigrantų ir (ypač) pabėgėlių bendruomenėmis, skirtingais istorijos laikotarpiais Prancūziją pavertusiomis savo namais.

1. Žymių XX a. Lietuvos menininkų kapai: šie asmenys Prancūziją pasirinko dėl svarbaus jos vaidmens meno pasaulyje ir dėl to, kad ši šalis buvo saugus prieglobstis nuo 1940–1990 m. Lietuvą nusiaubusių okupacijų.

Grafiko Žibunto Mikšio kapas Père Lachaise kapinėse Paryžiuje

2. Lietuvos herbo bareljefai ant įvairių svarbių Prancūzijos pastatų, kuriais XIX a. pasirūpino lenkų ir lietuvių bajorai, persikėlę į Prancūziją po nepavykusių ir 1830-1831 m. ir 1863-1864 m. sukilimų prieš Rusijos imperiją, aneksavusią Lietuvą ir dalį Lenkijos. Nepasiekę savo tikslų tėvynėje, šie įtakingi žmonės, kurie dažnai kalbėjo lenkiškai, bet buvo lietuvių kilmės, įsikūrė „revoliuciniame megapolyje“ Paryžiuje, kuris tuo metu buvo trečias–šeštas pagal dydį miestas pasaulyje, vis dar menantis sėkmingą Didžiąją Prancūzijos revoliuciją.

Lietuvos herbas ant vieno Paryžiaus pastatų

3. Dar ankstesni Lietuvos herbo bareljefai iš XVI–XVIII a. – tų laikų, kai pora Lenkijos ir Lietuvos karalių (Henrikas Valua ir Stanislovas Leščinskis) dėl politinių priežasčių baigė savo gyvenimus Prancūzijoje, bet niekada iki galo nepamiršo savo pareigų Lenkijoje bei Lietuvoje ir sukūrė lenkiškų bei lietuviškų simbolių Prancūzijoje.

Istorinis laikrodis Paryžiuje su Lietuvos herbu

4. Vietos, susijusios su Lietuvos diplomatinėmis pastangomis siekti Prancūzijos, kaip vienos svarbiausių Europos valstybių, palankumo 1918 m. Lietuvai tapus nepriklausoma. Tarp tokių vietų – buvusi to meto Lietuvos pasiuntinybė ir Lietuvos diplomatų, kuriems teko visam laikui likti Prancūzijoje po to, kai 1940 m. Lietuva neteko nepriklausomybės, kapai. Taip pat paminklas ir atminimo lentos žymiausiam diplomatui (ir rašytojui) Oskarui Milašiui (dar žinomam lenkišku vardu Oscar Milosz, nes tuo metu lenkų ir lietuvių tautos kaip tik išgyveno galutines skyrybas po konflikto dėl Vilniaus krašto – tai buvo viena sričių, dėl kurios naujai nepriklausomai Lietuvai reikėjo Prancūzijos paramos).

Oskaro Milašiaus skulptūra Fontenblo

5. Vietos, susijusios su nedidele lietuvių pabėgėlių (dipukų) bendruomene, pasitraukusia nuo artėjančios antrosios sovietinės okupacijos 1944 m. ir atsidūrusia Prancūzijoje. Nors ta lietuvių emigracijos banga buvo didžiulė ir kitose pasaulio šalyse (JAV, Kanadoje, Australijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje) susikūrė ištisos daugiatūkstantinės lietuvių bendruomenės, Antrojo pasaulinio karo nualinta Prancūzija nebuvo populiari kryptis. Visgi, maždaug 550 pabėgėlių bendruomenė (kurioje buvo neproporcingai daug meniškų sielų) Paryžiuje turėjo savo kunigą ir lankydavosi lietuviškose mišiose. Apie tai liudija atminimo lenta Šv. Augustino bažnyčioje.

Atminimo lenta kun. Jonui Petrošiui Šv. Augustino bažnyčioje

6. Vietos, susijusios su šiuolaikiniais Lietuvos ir Prancūzijos santykiais po 1990 m., pvz., naujoji Lietuvos ambasada bei Lietuvos sodas (Jardin Lituanie) Paryžiuje.

Lietuvos sodas (Jardin Lituanie) Paryžiuje

Kur Prancūzijoje rasti lietuviško paveldo objektų?

Svarbiausias lietuviško paveldo vietas rasime Paryžiuje ir jo apylinkėse. Paryžius buvo XIX a. kilmingųjų lenkų-lietuvių diasporos centras bei pasaulinis meno židinys bei viena svarbiausių darbo vietų Lietuvos diplomatams. Paryžiuje ir netoli jo yra tiek daug lietuviškų objektų, kad jiems skyrėme atskirą straipsnį. Paryžiuje išlikę daug XVI–XIX a. Vyčio bareljefų, palaidota nemažai garsių lietuvių, tarp kurių ir diplomatas Jurgis Baltrušaitis, dailininkai Vytautas Kasiulis ir Mstislavas Dobužinskis, filosofas Emanuelis Levinas, grafikas Žibuntas Mikšys. Paryžiuje taip pat yra senasis ir dabartinis Lietuvos atstovybių pastatai bei Lietuvos sodas (Jardin Lituanie).

Diplomato Jurgio Baltrušaičio antkapis Paryžiuje

Svarbių lietuviško paveldo vietų yra ir dviejuose netoli Paryžiaus esančiuose miestuose: Monmoransi (Montmorency), XIX a. lenkų ir lietuvių diasporos centre, kur išlikę daug Vyčio simbolių, ir Fontenblo (Fontainebleau), kur Oskaras Milašius praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus ir yra palaidotas. Milašiui čia pastatytas paminklas, jo vardu pavadinta aikštė ir atidengtos dvi atminimo lentos, todėl jis yra vienas iš gausiausiai užsienyje įamžintų lietuvių.

Lietuvos herbai Monmoransi bažnyčioje, skirti Čartoriskiui, kuris po nepavykusių Lenkijos ir Lietuvos sukilimų pabėgo iš Lietuvos į Prancūziją

Pačioje Nansi miesto širdyje – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktoje Stanislovo aikštėje (Place Stanislas) – pastatytas buvusio Lenkijos-Lietuvos karaliaus Stanislovo Leščinskio (Stanisław Leszczyński) paminklas, o Lietuvos ir Lenkijos herbai puošia svarbiausius miesto pastatus, pvz., rotušę ir Notre-Dame-de-Bonsecours bažnyčią, kurioje karalius iš pradžių buvo palaidotas.

Įėjimas į Stanislovo aikštę

Lietuvos ir Lenkijos herbai Stanislovo aikštėje

Istorija tokia: per du trumpus valdymo laikotarpius Lenkijoje-Lietuvoje (1704–1709 m. ir 1733–1736 m.) šis prancūzų ir švedų remiamas karalius įgijo daug priešų (pvz., rusų, austrų), kurie privertė jį atsisakyti sosto. Tais laikais pralaimėję kilmingi valstybės veikėjai neretai gaudavo valdyti tam tikrą teritoriją. Leščinskiui prancūzai davė valdyti Lotaringijos kunigaikštystę (įkurtą būtent jam). Ją sudarė Nansi miestas ir jo apylinkės. Leščinskis buvo šios teritorijos kunigaikštis iki pat mirties 1766 m. Po to teritorija buvo grąžinta Prancūzijai (kaip nuo pat pradžių ir planuota). Savo valdymo metais Leščinskis daug kunigaikštystės sostinės Nansi vietų ir papuošė lenkiškais ir lietuviškais simboliai.

Bažnyčia, kurioje iš pradžių buvo palaidotas Leščinskis

Bažnyčią puošiantis Lietuvos herbas iš arti

XIV a. menančios Strasbūro St-Pierre-le-Jeune bažnyčios freskoje Lietuva (užrašyta Ligavia) vaizduojama kaip paskutinioji Europos tauta žygyje prie krikščionybės. Strasbūras yra Europos institucijų (Europos Parlamento, Europos Tarybos, Europos Žmogaus Teisių Teismo) centras, šiame mieste taip pat yra susikūrusi lietuvių bendruomenė, o 2015 m. kovo 11 d. Oranžerijos (Orangerie) parke buvo pasodintas ąžuolas Lietuvos nepriklausomybės dvidešimt penkmečiui paminėti, pažymėtas atminimo lentele.

Krikščionybės plitimą Europoje vaizduojanti freska Strasbūre

Lietuvių pasodintas medis Strasbūre

Kelios svarbios Lietuvos asmenybės palaidotos Pietų Prancūzijoje, kur atsidūrė po to, kai 1940 m. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Ernestas Galvanauskas, 1919–1920 m. ir 1922–1924 m. ėjęs Lietuvos ministro pirmininko pareigas, palaidotas Eks le Beno (Aix-les-Bains) miestelyje netoli Alpių po išskirtiniu antkapiu, kurį sukūrė garsus Prancūzijos lietuvių skulptorius modernistas Antanas Mončys, pats pabėgęs nuo sovietų okupacijos ir 1950 m. apsigyvenęs Paryžiuje. Ant Galvanausko antkapio užrašyti senesnės versijos Lietuvos himno žodžiai: „Tegul saulė Lietuvos tamsumus prašalina“.

Ernesto Galvanausko antkapis

O Rokbriun Kap Marteno (Roquebrune-Cap-Martin) kapinės netoli Nicos tapo amžinojo poilsio vieta Jurgiui Savickiui, diplomatui ir žymiam lietuvių rašytojui. Prieš tai atstovavęs Lietuvai Ženevoje, vėliau jis nusipirko namą Rokbriune ir čia praleido visus Antrojo pasaulinio karo metus bei pasiliko gyventi.

Jurgio Savickio antkapis

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Prancūziją dienoraščiai