Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Paryžius

Paryžiuje niekada nebuvo didelės lietuvių bendruomenės, tačiau bėgant šimtmečiams šis miestas traukė įvairias svarbias Lietuvos asmenybes. Paryžiuje gyvenę lietuvių menininkai, rašytojai, politikai ir kilmingieji po savęs paliko gausybę pėdsakų.

Todėl kai kuriuos svarbiausių Paryžiaus pastatų puošia lietuviški simboliai ir bareljefai, o legendomis apipintose miesto kapinėse rasime žymių lietuvių palaidojimų.

Lietuvos herbas įvairiose Paryžiaus vietose

Gali būti, kad ant senųjų Paryžiaus pastatų yra daugiau Lietuvos herbo bareljefų nei bet kuriame kitame mieste. Vyčiais šiuos pastatus dekoravo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusios arba joje kurį laiką gyvenusios didikų šeimos.

Sakoma, kad Sitė saloje [Ile de la Cité] yra seniausias Lietuvos herbas už Lietuvos ribų. Šis simbolis puošia didžiulį laikrodį ant Teisingumo rūmų [Palais de Justice] Laikrodžio bokšto [Tour l’Horloge] fasado. Juo pasirūpino Henrikas Valua (1551–1589 m.), pirmiausia karūnuotas Lenkijos ir Lietuvos karaliumi (1573 m.), bet netrukus, atsilaisvinus Prancūzijos karūnai, pirmosios karūnos atsisakęs ir tapęs gimtosios šalies valdovu (1574 m.). Tačiau savo pirmosios karūnos jis nepamiršo ir laikrodį papuošė tiek Lietuvos, tiek Lenkijos simboliais; laikrodį taip pat puošia užrašas „Dievas suteikė dvi karūnas, suteiks ir trečią [danguje]“.

Istorinis laikrodis Paryžiuje, kurį puošia Lietuvos herbas

Istorinis laikrodis Paryžiuje, kurį puošia Lietuvos herbas

Tuo metu Prancūzijos karūna buvo paveldima, o Abiejų Tautų Respublikos monarchija – renkama; didikai karaliumi dažnai išrinkdavo užsieniečius, kurie turėdavo pasirašyti pacta conventa, taip garantuodami Abiejų Tautų Respublikos kilmingųjų teises prieš karaliaus valdžią. Nereikia nė sakyti, kad tokia ribota valdžia Henriko Valua nesužavėjo, todėl pasitaikius progai turėti didesnę valdžią galingesnėje Prancūzijoje, jis ja pasinaudojo. Tačiau prieš tai Valua buvo spėjęs su lenkų ir lietuvių didikais pasirašyti pacta conventa; šis faktas įamžintas atminimo lentoje pačioje garsiausioje Paryžiaus vietoje – Dievo Motinos katedroje.

Prancūzijos, Lenkijos ir Lietuvos herbai bei užrašas ant laikrodžio iš arti

Prancūzijos, Lenkijos ir Lietuvos herbai bei užrašas ant laikrodžio iš arti

„Didžiosios migracijos“ laikų lietuviški bareljefai

Visgi dauguma kitų Paryžiuje esančių Vyčio simbolių yra iš vėlesnio laikotarpio – XIX amžiaus. Tuo metu Lietuvą valdė Rusijos imperija (1795–1915 m.). Vietos didikų mėginimui nusimesti rusų jungą dukart žlugus (1830-1831 m. ir 1863-1864 m.), prasidėjo dar žiauresni persekiojimai. Norėdamos išvengti tokio likimo, daug kilmingų šeimų bėgo į Vakarus; lenkų istoriografijoje tai vadinama „didžiąja migracija“. Daug pabėgusių didikų įsikūrė Paryžiuje, tuo metu viename didžiausių pasaulio miestų.

Išsaugojusios dalį savo turtų ir turėdamos įtakos, tokios šeimos įsigijo didžiulių rūmų ir dalį jų dekoravo lietuvišku simboliu – Vyčiu.

Lietuvos herbas ant vieno iš Paryžiaus pastatų

Lietuvos herbas ant vieno iš Paryžiaus pastatų (Monparnase)

Šios lenkų-lietuvių diasporos centru tapo „Hotel Lambert“. Šį XVII a. iškilusį pastatą 1843 m. įsigijo Čartoriskių (Czartoryski) šeima. Kiemo pusės fasado viršutinę dalį didikai papuošė Vyčiu (iš gatvės pusės jo nesimato). Atidžiau įsižiūrėjus matyti, kad herbo kampe yra nedidelis pastatas – tai ne originalus Lietuvos herbas, bet šiek tiek pakeista jo versija, kurią Čartoriskiai naudojo kaip savo simbolį.

1849 m. Adomas Čartoriskis Monparnaso rajone atidarė mokyklą; jos pastatą iki šiol puošia lenkų ir lietuvių herbai.

Lenkijos ir Lietuvos herbai ant mokyklos pastato Monparnase

Lenkijos ir Lietuvos herbai ant mokyklos pastato Monparnase

Visgi daugiausia „didžiosios migracijos“ palikimo išlikę Paryžiaus priemiestyje Monmoransi [Montmorency], nes daugelis šiai diasporai priklausiusių žmonių atsekė paskui savo tautiečius, kurie buvo čia apsigyvenę (taip pat čia ir mirė). Vien Šv. Martyno bažnyčioje yra beveik tuzinas Vyčio bareljefų, puošiančių įvairias garsiems lietuvių kilmės žmonėms skirtas atminimo lentas; Adomui Čartoriskiui skirta lenta dekoruota penkiais Vyčio simboliais, į vieną kurių inkorporuoti ir Gediminaičių stulpai.

Vyčio simboliai ant Adomui Čartoriskiui skirto paminklo vienoje Monmoransi bažnyčių

Vyčio simboliai ant Adomui Čartoriskiui skirto paminklo vienoje Monmoransi bažnyčių

Monmoransi esančios Šampu [Champeaux] kapinės kartais vadinamos lenkų nekropoliu, nes čia palaidota daug žymių lenkų-lietuvių asmenybių; tarp jų ir Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz), Paryžiuje atsidūręs taip pat per „didžiąją migraciją“ (tiesa, Mickevičius vėliau perlaidotas, bet antkapis liko). Centrinėje Paryžiaus dalyje stovi Mickevičiui skirtas paminklas (1928 m. jį sukūrė Antoine Bourdelle) ir veikia jo muziejus.

Mickevičiaus paminklas Paryžiaus centre

Mickevičiaus paminklas Paryžiaus centre

Nors daugelis per „didžiąją migraciją“ į Paryžių atsikėlusių šeimų buvo kilusios iš Lietuvos, paprastai jose buvo kalbama lenkiškai, nes lenkų kalba, tuo metu Lietuvoje vyravusi mokslo, meno ir religijos srityse, pamažu iš didikų šeimų išstūmė lietuvių kalbą. Todėl dažnai ginčijamasi, šie žmonės buvo lenkai ar lietuviai, tačiau iš tiesų tuo metu griežtos skirties nebuvo ir asmuo tuo pačiu metu galėjo būti laikomas tiek lietuviu, tiek lenku. „Didžiosios migracijos“ diaspora nebuvo skirstoma į lenkų ir lietuvių kilmės asmenis, ir dauguma jai priklausiusių žmonių lenkų kalbą vartojo kaip pagrindinę, pvz., Monparnaso mokykloje, tačiau žymi dalis buvo lietuvių kilmės (jų protėviai kalbėjo lietuviškai). Nors Adomas Mickevičius rašė lenkiškai, savo kūriniuose aukštino Lietuvą.

Vilniuje gimusio asmens kapas Monmoransi „lenkų nekropolyje“

Vilniuje gimusio asmens kapas Monmoransi „lenkų nekropolyje“

Lietuvos ambasada Paryžiuje

Tuo metu, kai 1918 m. Lietuva tapo nepriklausoma nuo Rusijos, Prancūzija buvo dviena didžiausių Europos galybių, tokį statusą įtvirtinusi pergale Pirmajame pasauliniame kare. Tad Lietuvai buvo svarbi Prancūzijos parama įgyvendinant savo siekius: kovojant nepriklausomybės karuose su lenkais, bolševikais, bei bermontininkais, be to, įgyjant Klaipėdos kraštą, mat Klaipėdos kraštas po Pirmojo pasaulinio karo atskirtas nuo Vokietijos, kadangi ten gyventojų daugumą sudarė lietuviai, o ne vokiečiai; bet, kadangi nepriklausoma Lietuva tada dar nebuvo pripažinta, laikinai Klaipėdos kraštą kontroliavo Prancūzijos, kaip vienos Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų, kariuomenė.

Tad lietuviai Paryžiuje adresu 14 Place General Catroux įsigijo didelį pastatą, kuriame įsikūrė Lietuvos diplomatinė atstovybė (pasiuntinybė). Deja, 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, o nacistinei Vokietijai (tuo metu sovietų sąjungininkei) užėmus Paryžių, atstovybės pastatas buvo nusavintas ir perduotas Sovietų Sąjungai. Dar ir šiandien jį naudoja Rusija, nors neturi jokio nuosavybės teisę įrodančio dokumento. Pastatą vis dar puošia Gediminaičių stulpai, tačiau didesnį Vyčio bareljefą maždaug 1960 m. sovietai pašalino.

Buvusi Lietuvos diplomatinė atstovybė

Buvusi Lietuvos diplomatinė atstovybė

Gediminaičių stulpai virš įėjimo į buvusią Lietuvos diplomatinę atstovybę Paryžiuje

Gediminaičių stulpai virš įėjimo į buvusią Lietuvos diplomatinę atstovybę Paryžiuje

Lietuvos pastangos po 1990 m. nepriklausomybės atgavimo susigrąžinti pastatą buvo bergždžios. Nenorėdama pykdyti Rusijos, Prancūzija nusprendė 2002 m. Lietuvai išmokėti kompensaciją, už kurią Lietuva įsigijo kitą panašų netoliese esantį pastatą (viduje kabančioje atminimo lentoje kaip inauguracijos data nurodyta 2002 11 15). Po rekonstrukcijos naująją Lietuvos ambasadą taip pat papuošė Gediminaičių stulpai (ant vartų), o viduje galima rasti vėliavą iš pirmosios ambasados, kurią iki pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo saugojo vieno iš diplomatų sūnus Perkūnas Liutkus.

Dabartinė Lietuvos ambasada Prancūzijoje

Dabartinė Lietuvos ambasada Prancūzijoje

Naujosios ambasados kiemo vartai su Gediminaičių stulpais

Naujosios ambasados kiemo vartai su Gediminaičių stulpais

Netoli senosios ambasados esantis nedidelis parkas 2023 m. Lietuvos ambasadoriaus iniciatyva buvo pervadintas Lietuvos sodu [Jardin Lituanie].

Lietuvos sodas [Jardin Lituanie] Paryžiuje

Lietuvos sodas [Jardin Lituanie] Paryžiuje

Fontenblo ir Oskaras Milašius

Savo rūmais garsėjančiame Fontenblo [Fontainebleau] mieste netoli Paryžiaus yra penki lietuviško paveldo objektai; jie visi susiję su vienu asmeniu – Oskaru Milašiumi, pirmuoju Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje vadovu.

Milašiaus pamėgtame Fontenblo mieste yra jo kapas, paminklas, dvi atminimo lentos jam ir jo vardu pavadinta aikštė.

Milašiaus garbei pavadinta aikštė

Milašiaus garbei pavadinta aikštė

Ant viešbučio „L’Aigle Noir“, kuriame Milašius apsistodavo 1930–1939 m., kabančioje atminimo lentoje jis apibūdinamas kaip „prancūzų rašytojas ir poetas, lietuvių diplomatas ir paukščių mylėtojas“. Toks apibūdinimas tikslus, nes Milašius rašė tik prancūziškai ir itin vertino prancūzų kultūrą, bet buvo oficialiai atstovavo Lietuvai. Įdomu, kad visuose prancūziškuose šaltiniuose jo vardas rašomas lenkiškai, Oscar Milosz. Tuo metu vardai būdavo verčiami kaip visi kiti žodžiai: lenkiškai diplomatas pasirašinėjo kaip Milosz, o lietuviškai – Milašius. Kai kalbėdavo prancūziškai, Milašius prisistatydavo lenkiška vardo versija, nes į Prancūziją atvyko 1889 m., kai lenkų kalba vis dar buvo literatūrinė lietuvių elito kalba. Tačiau, kai 1918 m. Lietuva tapo nepriklausoma ir prasidėjo konfliktas su Lenkija, Milašius liko ištikimas savo lietuviškoms šaknims ir sutiko atstovauti atgimstančiai protėvių tautai.

Viešbutis, kuriame gyveno Milašius

Viešbutis, kuriame gyveno Milašius

Milašiui skirta atminimo lenta ant viešbučio fasado

Milašiui skirta atminimo lenta ant viešbučio fasado

1939 m. Milašius pagaliau įsigijo nuosavą namą savo pamėgtame Fontenblo. Ant šio namo pakabinta antra jam skirta atminimo lenta, kurioje jis pristatomas kaip „Lietuvių kilmės prancūzų poetas“. Deja, netrukus, 1939 m. kovo 2 d., Milašius mirė. Tuo metu Lietuva dar buvo nepriklausoma, todėl pasirūpino jo antkapiniu paminklu. Ant antkapio prancūzų ir lietuvių kalbomis įrašyta, kad jis buvo „Poetas, rašytojas ir pirmas Lietuvos atstovas Prancūzijoje“.

Oskaro Milašiaus namas (1939 m.)

Oskaro Milašiaus namas (1939 m.)

Oskarui Milašiui skirta atminimo lenta ant namo, kurį jis įsigijo 1939 m.

Oskarui Milašiui skirta atminimo lenta ant namo, kurį jis įsigijo 1939 m.

Oskaro Milašiaus kapas

Oskaro Milašiaus kapas

2019 m. Fontenblo mediatekos sodelyje buvo atidengta Milašiaus skulptūra. Paminklo pastatymą inicijavo Prancūzijoje veikianti Milašiaus gerbėjų draugija, o jo autorius – lietuvių skulptorius Klaudijus Pūdymas. Atminimo lentoje išvardyta daug rėmėjų iš Lietuvos. Skulptūra vaizduoja Milašių su skyle vietoje širdies ir paukščiu – tokią idėją įkvėpė pasakojimas, kad Milašių ištiko širdies smūgis, kai jis bandė vytis vieną iš taip mylėtų paukščių. Milašius prispaudęs po ranka laiko knygą, ant kurios iškalti lietuviški žodžiai: „Tos žemės vardas – Lietuva – užvaldė mano protą ir jausmus. Aš trokštu jums atskleisti ją. Ateikit...“

Oskaro Milašiaus skulptūra Fontenblo

Oskaro Milašiaus skulptūra Fontenblo

Perkeltieji asmenys (dipukai) ir žymių lietuvių palaidojimo vietos

Po Antrojo pasaulinio karo į Paryžių persikėlė ir čia visam laikui apsigyveno iki 500 lietuvių - vadinamųjų dipukų, kurie pasitraukė iš Lietuvos 1944 m. suprasdami, kad Lietuva netrukus bus vėl okupuota Sovietų Sąjungos. Bendruomenė buvo per maža, kad įsigytų savo klubą ar bažnyčią, bet turėjo savo nuolatinį centrą didingojoje Šv. Augustino bažnyčioje (pastatyta 1860–1871 m.), kur nuo 1995 iki 2004 m. lietuviškas mišias laikė dipukas kunigas Jonas Petrošius; praėjus kuriam laikui po Petrošiaus mirties, 2017 m. bažnyčios rūsyje esančioje koplyčioje atidengta jam ir gyvajai lietuvių bendruomenės dvasiai skirta atminimo lenta.

Šv. Augustino bažnyčia Paryžiuje

Šv. Augustino bažnyčia Paryžiuje

Kun. Petrošiui skirta atminimo lenta Šv. Augustino bažnyčioje Paryžiuje

Kun. Petrošiui skirta atminimo lenta Šv. Augustino bažnyčioje Paryžiuje

Tarp šių po Antrojo pasaulinio karo Paryžiuje apsigyvenusių lietuvių buvo itin daug menininkų, Paryžių pasirinkusių dėl svarbaus jo vaidmens meno pasaulyje. Daugelis šių garsių lietuvių buvo palaidoti Paryžiaus kapinėse.

Vienas žymiausių lietuvių tapytojų Vytautas Kasiulis (1918–1995 m.), garsėjęs savo spalvingais tapybos darbais, buvo palaidotas Panteno kapinėse (vėliau perlaidotas Lietuvoje, bet antkapis yra išlikęs).

Vytauto Kasiulio antkapis

Vytauto Kasiulio antkapis

Lietuvių diplomatas Jurgis Baltrušaitis (1873–1944 m.) ir menotyrininkas jo sūnus (1903–1988 m.) palaidoti Monružo [Montrouge] kapinėse, po antkapiu, puoštu tradiciniu lietuvišku kryžiumi-saule.

Diplomato Jurgio Baltrušaičio antkapis Paryžiuje

Diplomato Jurgio Baltrušaičio antkapis Paryžiuje

Lietuvių grafikas Žibuntas Mikšys (1923–2013 m.) amžinojo poilsio atgulė turbūt garsiausiose visame Paryžiuje Per Lašezo [Père-Lachaise] kapinėse, kur palaidotos ir tokios asmenybės kaip Jimas Morrisonas ir Édith Piaf.

Grafiko Žibunto Mikšio kapas Per Lašezo [Père-Lachaise] kapinėse Paryžiuje

Grafiko Žibunto Mikšio kapas Per Lašezo [Père-Lachaise] kapinėse Paryžiuje

Lietuvių kilmės rusų tapytojas Mstislavas Dobužinskis (1875–1957 m.) pabėgo nuo Rusijos komunistinės revoliucijos, tapo Lietuvos piliečiu, tarpukariu čia kūrė ir galiausiai mirė Niujorke, tačiau norėjo būti palaidotas meno sostinėje Paryžiuje, Sent Ženevjev de Bua [Sainte Genevieve des Bois] rusų stačiatikių kapinėse.

Mstislavo Dobužinskio kapas

Mstislavo Dobužinskio kapas

Kaune gimęs žydas filosofas Emanuelis Levinas palaidotas Panteno kapinėse. Paryžiuje taip pat yra nedidelis jo vardu pavadintas skveras. Į Paryžių jis atvyko anksčiau nei dipukai, XX a. trečiame dešimtmetyje.

Emanuelio Levino skveras

Emanuelio Levino skveras

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Prancūziją dienoraščiai

Click to learn more about Lithuania: Prancūzija Leave a comment
Comments (0) Trackbacks (0)

No comments yet.


Leave a comment

No trackbacks yet.