Šventoji žemė (Izraelis ir Palestina)
Šventoji žemė apima ginčytinas teritorijas Artimuosiuose Rytuose, kurios yra šventos trims religijoms (krikščionybei, judaizmui, islamui). Šiandien jos daugiausiai valdomos Izraelio. Kadangi Lietuva - krikščioniška valstybė, o taip pat turėjo ir žydų mažumą, kurios didelė dalis XIX-XX a. emigravo į Šventąją žemę, Izraelyje yra nemažai su Lietuva susijusių vietų.
Lietuviški reliktai šventosiose krikščionių vietose
Ilgus šimtmečius būdami krikščioniška tauta, lietuviai paliko Šventojoje žemėje matomų pėdsakų.
Pater Noster ("Tėve mūsų") bažnyčioje Jeruzalėje ir jos prieigose ant didelių plytelių yra įvairiomis kalbomis surašyta malda "Tėve mūsų". Ten, pačiame bažnyčios viduje, yra ir lietuviškas "Tėve mūsų" vertimas, tiesa, kiek neįprastas, nes senas.
Apreiškimo bažnyčioje Nazarete, pastatytoje ant olos, kurioje gyveno ir apreiškimą apie pagimdysimą Jėzų patyrė Mergelė Marija, yra daug Mariją vaizduojančių didžiulių XX a. meno kūrinių, dovanotų įvairių pasaulio valstybių. Tarp jų - ir Lietuvos dovanotas meno kūrinys, paremtas Aušros vartų Marijos vaizdiniu. Prie pokarinės lenkų dovanotos Marijos - ir Vilniaus (Wilno) pavadinimas, kaip viena vietų, kur esą kentėjo lenkai.
Turtingi lietuviai istorijos eigoje prisidėjo prie Šventosios žemės šventųjų vietų išlaikymo ir rekonstrukcijų. Jeruzalės Kryžiaus kelio stacijos suremontuotos ir Amerikos lietuvio verslininko Kazicko lėšomis - tai mini atminimo lenta.
Lietuviškas (litvakiškas) paveldas tarp Izraelio žydų
Didžiąją Šventosios žemės dalį valdo Izraelis, kurio dauguma gyventojų - žydai, kurie (ar jų tėvai, seneliai) atvyko iš daugybės pasaulio šalių, tarp jų - Lietuvos. Tie žydai vadinami litvakais. Spėjama, kad XIX a. Lietuvoje gyveno ~350 tūkstančių žydų, kai 1923 m. surašymo metu buvo likę mažiau nei 200 tūkstančių. 1959 m. gyveno ~25 tūkstančius, o 2011 m. jau tik 3 tūkstančiai.
Labiausiai šį žydų skaičiaus kritimą lėmė emigracija. Šventoji žemė - viena pagrindinių vietų, į kurias emigravo Lietuvos žydai (kartu su JAV, Pietų Afrikos Respublika ir Rusija).
Visgi, dauguma emigravusių žydų greit pamiršo lietuviškas šaknis, integravosi į platesnę vietos žydų bendruomenę ir neperdavė savo vaikams lietuvių kalbos ar tradicijų, jei anksčiau jų ir laikėsi.
Tačiau įvairiose vietose skaitant žymių žydų biografijas (ypač XX a. pradžios ir vidurio) daug kur galima pamatyti žodžius "gimęs Lietuvoje", Lietuvos miestų ir miestelių pavadinimus (tiesa, jidiš kalba, todėl mums neįprastus). Nemažai Izraelio gatvių pavadintos Lietuvoje gimusių žydų garbei.
Be to, maždaug 10% Izraelio piliečių yra haredžiai, dar vadinami ultraortodoksais. Šis labai religingas judėjų pogrupis dar skirstomas į dvi dalis, viena kurių vadinama hasidais, o kita - litvišais (nuo žodžio "Lietuva"). Pagrindinė pastarųjų ješiva (religinė mokykla) vadinama Panevėžio ješiva (jidiš: Ponevež ješiva), mat ji iki Antrojo pasaulinio karo veikė Panevėžyje, o tuomet buvo perkelta į Šventąją žemę. Ji įsikūrusi Bene Berake, labai religingame mieste prie Tel Avivo. Tarp svarbių jos rabinų buvo Vabalninke gimęs Elazaras Šachas, kurio garbei dabar pavadinta miesto gatvė.
Priešingai nei nereligingi litvakų palikuonys, kurie ėmė kalbėti hebrajiškai, haredžiai dažniausiai vis dar kalba savo šeimose ta pačia jidiš kalba, kuria iki sovietinės okupacijos ir surusėjimo kalbėjo ir Lietuvos žydai (jie laiko, kad hebrajų kalba yra šventa ir nevartotina pasaulietiniams reikalams). Priešingai nei dauguma Izraelio žydų, jie ir toliau rengaisi tradiciniais drabužiais, todėl haredžių rajonai atrodo gana panašiai į žydų gyventas gatves XIX a. Lietuvos miestuose.
Daugiau apie Šventosios žemės lankytinas vietas, kultūrą ir istoriją: Šventoji žemė - Jėzus, Izraelis ir Palestina
Leave a comment