Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Pietų Afrika

Pietų Afrika unikali tuo, kad bent 70–80% čia gyvenančių žydų yra kilę iš Lietuvos.

Šie skaičiai ryškiai skiriasi nuo žydų bendruomenių daugelyje kitų buvusių Europos kolonijų Amerikoje, Afrikoje ar Australijoje - į ten suvažiuodavo žydai iš įvairių Europos šalių ir susiliedavo į vieną bendrą žydų bendruomenę, Lietuvos žydai (litvakai) „ištirpdavo“ tarp kitų.

Tuo tarpu Pietų Afrikoje esantys žydų muziejai, pastatai ir paminklai glaudžiai siejasi su Lietuva.

Be maždaug 40 tūkst. žydų, imigravusių iš Lietuvos XIX a. 9 deš.–XX a. 4 deš., tuo pačiu laikotarpiu atvyko ir keli tūkstančiai etninių lietuvių (Romos katalikų ir liuteronų). Nors jų buvo per mažai, kad galėtų įkurti lietuvių bažnyčių ar klubų, kai kurie jų irgi paliko reikšmingų pėdsakų.

Litvakų įkurta Frėdehuko (Vredehoek) sinagoga, stovinti gatvėje, pavadintoje Lietuvoje gimusio rabino Mirvišo vardu. Už jos matosi garsusis Keiptauno Stalo kalnas.

Pietų Afrikos žydų muziejus Keiptaune

Keiptaune esančiame Pietų Afrikos žydų muziejuje yra daugiausia su Lietuva susijusių eksponatų iš visų Pietų Afrikos muziejų. Tiesą sakant, nedaug pasaulio muziejų, kurie nėra skirti būtent lietuviams, savo kolekcijose turi tiek daug su Lietuva susijusių eksponatų.

Įėjimas į Žydų muziejaus kompleksą Keiptaune, fone matoma veikianti sinagoga

Muziejaus rūsyje galima pamatyti atkurtą lietuvišką štetlą. Čia stovi atkurtas medinis namas, mokykla ir šulinys, būdingi tipiniam Lietuvos miesteliui prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Būtent iš tokių miestelių emigravo dabartinių Pietų Afrikos žydų (propro)seneliai. Šalia atkurtojo štetlo eksponuojamas prieškarinės Lietuvos štetlų žemėlapis su miestelių pavadinimais jidiš kalba, miniatiūrinės religinių žydų pastatų Rietave (jidiš: Riteve) ir Panevėžyje (jidiš: Ponevez) kopijos bei kiti eksponatai, pavyzdžiui, laiškai kuriuos Pietų Afrikos žydams siuntė Lietuvoje likę jų giminaičiai.

Atkurtas lietuviškas štetlas ir štetlų žemėlapis Pietų Afrikos žydų muziejuje Keiptaune

Pagrindiniame muziejaus aukšte yra daugiau su Lietuva susijusių eksponatų, pavyzdžiui, tarpukario laikotarpio Lietuvos dokumentų. Taip pat pasakojama vieno žymiausių Lietuvoje gimusių Pietų Afrikos gyventojų Sammy Markso istorija, pristatomos Eutshorno (Oudtshoorn) stručių auginimo verslo litvakiškos šaknys (žr. toliau), pateikiamos žymiausių Pietų Afrikos žydų gyvenimo istorijos – kai kurie patys gimė Lietuvoje (pvz., Nobelio premijos laureatas Aaronas Klugas), o dauguma kitų turėjo Lietuvoje gimusius tėvus arba bent vieną iš tėvų.

Su Lietuva susijęs muziejaus eksponatas

Muziejaus kavinė – Café Riteve – pavadinta pagal Rietavo pavadinimą jidiš kalba. Rietavo miestelis muziejuje užima svarbią vietą, nes būtent iš jo kilusi muziejaus įkūrėjo Mendelio Kaplano šeima. Kai 1990 m. Lietuva tapo nepriklausoma ir atsivėrė užsieniečiams, Mendelis Kaplanas ėmė domėtis savo šeimos istorija, o jo tyrimų rezultatas – 2000 m. įkurtas Pietų Afrikos žydų muziejus. Atkurtajame štetle stovintis šulinys yra būtent Rietavo šulinio kopija.

Kavinėje „Cafe Riteve“

Kaip nurodyta muziejuje, iki XIX a. 9 deš. Pietų Afrikoje gyveno vos 4 000 žydų. Per kelis kitus dešimtmečius atvyko 40 tūkst. žydų iš Lietuvos - jie bėgo iš ekonomiškai atsilikusios ir nedemokratinės Rusijos imperijos, tuo metu valdžiusios Lietuvą. Žydų migracija į PAR sulėtėjo 1918 m., kai Lietuva tapo nepriklausoma, tačiau 7% visų emigrantų iš tarpukario Lietuvos emigruodavo į PAR - skaičius įspūdingas žinant, kad 1918–1940 m. beveik visi iš Lietuvos į PAR emigruodavę žmonės buvo žydai. Tiesą sakant, iš tarpukario Lietuvos į Pietų Afriką emigravo daugiau žydų nei į Palestiną. 1930 m. Pietų Afrika apribojo imigraciją iš šalių, iš kurių atvykdavo žydai, tarp jų ir Lietuvos, taip pažabodama šios bendruomenės augimą. Tačiau dėl didelio gimstamumo žydų skaičius ir toliau didėjo ir 1970 m. pasiekė 120 tūkstančių. Vėliau bendruomenė praretėjo dėl emigracijos į JAV, Australiją ir Izraelį, kurią paskatino prasta Pietų Afrikos ekonominė padėtis: iš pradžių dėl prieš Pietų Afriką taikytų sankcijų, susijusių su apartheidu, o vėliau – dėl pasibaigus apartheidui suvešėjusio nusikalstamumo ir korupcijos. Pietų Afrikos Respublikos žydų skaičius 2010 m. sumažėjo iki maždaug 70 tūkst., o 2020 m. susitraukė iki maždaug 45 tūkstančių.

Panevėžio ješivos miniatiūra Pietų Afrikos žydų muziejuje Keiptaune

Pagrindinė priežastis, kodėl tiek daug Lietuvos žydų atsidūrė Pietų Afrikoje (šalyje, į kur žydai iš kitų kraštų neimigruodavo), buvo „Union Castle Mail Steamships“ vykdyta reklaminė kompanija, kuriai vadovavo Donaldas Carrie’is. Būtent jis organizavo persikėlimo į Pietų Afriką keliones. Vėlesniais dešimtmečiais tolesnę migraciją skatino vien tai, kad daug litvakų į šią šalį jau buvo emigravę anksčiau, nes tai reiškė, kad nemažai Lietuvos žydų turėjo Pietų Afrikoje gyvenančių giminaičių ar buvusių kaimynų. Nors Lietuvos žydai stengėsi integruotis į anglakalbę Pietų Afrikos bendruomenę ir paprastai per vieną kartą nustodavo kalbėti jidiš kalba, jie išsaugojo ortodoksinius religinius papročius, taip pat įvairias iš Lietuvos atsivežtas kulinarines tradicijas.

Atkurtas lietuviško štetlo namų interjeras Pietų Afrikos žydų muziejuje Keiptaune

Pietų Afrikos žydų muziejaus Keiptaune komplekse taip pat yra dvi sinagogos. Viena iš jų veikianti. Tačiau jas pastatė ankstesnioji Pietų Afrikos žydų bendruomenė, dar prieš atvykstant žydams iš Lietuvos.

Lietuvos žydų pastatai ir paminklai Keiptaune

Atvykę į Pietų Afriką, Lietuvos žydai dažnai įkurdavo atskiras sinagogas ir kitas įstaigas, nors čia jau buvo įsikūrusios žydų iš Anglijos ir Vokietijos bendruomenės. Tai galima paaiškinti kultūriniais ir ekonominiais skirtumais: Keiptaune gyvenę ankstesnieji Pietų Afrikos žydai dažnai buvo turtingi verslininkai, kurie sinagogose kalbėjo angliškai, o iš Lietuvos atvykę naujakuriai buvo palyginti neturtingi ir manė, kad anos sinagogos yra pernelyg „suanglintos“. Šie skirtumai išnyko vos per vieną ar dvi kartas, nes Lietuvos žydų vaikai ir vaikaičiai augo anglakalbėje aplinkoje ir tapo įvairių sričių specialistais bei sėkmingais verslininkais. Tad dabar atskirų litvakų sinagogų nebėra, tačiau dėl to, kad didelė dalis Pietų Afrikos žydų turi lietuviškas šaknis, tam tikros lietuviškos tradicijos ir papročiai tapo vyraujančiais (kitaip nei kitose pasaulio žydų bendruomenėse, kur juos užgožė iš didesnių žydų bendruomenių atvežti papročiai).

Keiptaune yra išlikusę dviejų Lietuvos žydų įkurtų sinagogų pastatai.
* Panevėžio sinagoga (Ponevez Shul), pavadinta Panevėžio garbei. Dabar ji veikia kaip žydų mokykla, bet ant pastato vis dar išlikęs užrašas „Ponevez Shul“. Šią sinagogą iš Panevėžio atvykę žydai įkūrė 1902 m. Į dabartinį pastatą (pertvarkytą gyvenamąjį namą) ji persikėlė 1940 m.

Panevėžio sinagoga (Ponevez Shul)

* Art deco stiliaus Frėdehuko (Vredehoek) sinagoga, 1939 m. pastatyta specialiai šiam tikslui ir kai kuriuose šaltiniuose įvardijama mažu Lietuvos gabalėliu, dabar išorėje neturi jokių su Lietuva susijusių ženklų. Pastate veikia baldų parduotuvė.

Frėdehuko sinagoga stovi šalia Rabino Mirvišo gatvės, pavadintos sinagogos įkūrėjo Mozės Chaimo Mirvišo (1872–1947 m.) garbei. Jis gimė Baisogaloje ir 1908 m. emigravo į Keiptauną, kur tapo pirmuoju visiškai kvalifikuotu rabinu (priėmusiu rabino įšventinimus, vadinamus semikhah) visoje Kapo kolonijoje.

Rabino Mirvišo gatvė

Daug kitų litvakų įkurtų sinagogų buvo uždarytos ir nugriautos.

Keiptauno universitete veikia M. Kaplano centras, atliekantis žydų studijų tyrimų instituto ir archyvo funkcijas. Jį įkūrė Keiptaune Žydų muziejų įsteigęs Mendelis Kaplanas.

M. Kaplano centre

Žemaičių Naumiesčio herojų palikimas Gautenge

Gautengo regionas, kuriame įsikūrusi Pietų Afrikos sostinė Pretorija ir didžiausias šalies miestas Johanesburgas, yra daugiausiai lietuvių paveldo turinti zona PAR.

Nors Pietų Afrikos lietuvių bendruomenė niekada nebuvo pakankamai didelė, kad pasistatytų savo bažnyčių ir klubų, kadaise lietuvių veikla telkėsi aplink Kuisių šeimą ir jų namus Pretorijoje. 1984 m., minint Lietuvos globėjo šv. Kazimiero 500-ąsias gimimo metines, Kuisių šeima pasirūpino, kad Šv. Pijaus X katalikų bažnyčioje, kurioje lankydavosi, būtų įrengtas lietuviškas vitražas. Vitražas vaizduoja (iš apačios į viršų) Vytį, šv. Kazimierą, Vilniaus katedrą (kurioje palaidotas šv. Kazimieras) ir Gedimino pilį. Lentelėje po vitražu įrašyta: „Šv. Kazimieras, Lietuvos globėjas. Gimė 1484 m. Lietuva yra Baltijos valstybė. Šį langą užsakė Kuisių šeima Vincento ir Marijonos Kuisių, kurie 1904 m. atvyko į Pretoriją iš Lietuvos, atminimui. 1984 m. rugpjūtis“.

Lietuviškas vitražas Šv. Pijaus X bažnyčioje Pretorijoje

Lentelė po vitražu

Vincentas ir Marianna (Marijona) Kuisiai palaidoti Rebekos gatvės kapinėse (Rebecca Street Cemetery) po dideliu kryžiumi. Vincentas Kuisis gimė 1870 m. Žemaičių Naumiestyje, o mirė 1927 m., tad priklausė pirmajai lietuvių emigracijos bangai, kurios didžioji dalis – išskyrus žydus – aplenkė Pietų Afriką. Tačiau, kaip liudija vitražas Pretorijoje, Kuisių šeima lietuvišką dvasią išlaikė labai ilgai, net tada, kai Lietuva buvo okupuota (1940–1990 m.).

Kuisių šeimos kapai Rebekos gatvės kapinėse Pretorijoje

Lietuviška veikla labiausiai pagarsėjo Kuisių šeima, tačiau anapus savo bendruomenės labiausiai išgarsėjo kiti du žmonės, kilę iš to paties Lietuvos miestelio – Žemaičių Naumiesčio.

Sammy Marksas (1844–1920 m.) buvo žydų verslininkas, turėjęs svarbių politinių ryšių tuometėje būrų vadovaujamoje Pietų Afrikos Respublikoje ir pažinojęs prezidentą Paulą Krugerį, kuris Markso namuose net turėjo atskirą kambarį. Sammy Markso namuose dabar veikia muziejus („Ditsong Sammy Marks Museum“), kuriame galima susipažinti su jo šeimos gyvenimu. Paskutinis iš Markso vaikų mirė 1981 m., o 1986 m. namai tapo muziejumi. Čia eksponuojama daug šeimai priklausiusių daiktų.

Sammy Markso namai netoli Pretorijos

Hermannas Kallenbachas (1871–1945 m.) buvo žydas architektas ir šiuolaikinės Indijos kūrėjo Mahatmos Gandhi draugas. Kallenbachas suprojektavo Satyagraha namą, kuriame gyveno kartu su Gandhi, o 1910 m. padovanojo žemės Gandhi Tolstojaus ūkiui. Dabar abu šie objektai yra muziejai, skirti Kallenbacho ir Gandhi atminimui. Johanesburge taip pat yra jo vardu pavadinta gatvė (Kallenbach Drive).

Kallenbacho gatvė

Be to, Kallenbacho atminimui skirtos dvi Lietuvos ambasados finansuotos atminimo lentos, ant kurių pavaizduotas Lietuvos herbas. Abi įrengtos netoli Kallenbacho gatvės. Hermano Kallenbacho atminimo lenta, kurioje aprašomas Tolstojaus ūkis, yra netoli Steepways Lane ir Ridge Road sankryžos. Atminimo lenta su užrašu „The Tents“ stovi adresu 8 Grove Road, prie sklypo, kurį 1909 m. nupirko Kallenbachas ir kuriame jie su Gandhi gyveno. Šiuo adresu esantį namą 1923 m. suprojektavo pats Kallenbachas.

Kallenbacho atminimo lenta Steepways Lane ir Ridge Road sankryžoje

Tai, kad tiek daug žmonių iš vieno Lietuvos miestelio tapo žinomi Pietų Afrikoje, lėmė to laikotarpio migracijos tendencijos: emigrantai iš Lietuvos dažnai sekdavo savo draugų, giminių ar kaimynų pramintais keliais, taigi, emigrantai iš to paties Lietuvos miesto ar regiono, masiškai atsidurdavo tame pačiame užjūrių mieste, regione, ar šalyje.

Užrašas, nurodantis, kad atminimo lenta įrengta Lietuvos ambasados lėšomis

Lietuvos žydų objektai Gautenge

Gautenge (Johanesburge ir Pretorijoje) gyveno didžiausios Lietuvos žydų bendruomenės, šiame regione pastačiusios daugybę objektų. Tiesa, kai kurios sinagogos buvo įkurtos dar prieš atvykstant litvakam. Be to, daugelio pastatų žydai nebenaudoja, nes senieji žydų kvartalai netoli Johanesburgo verslo centro tapo nesaugūs, žydai iš ten išsikėlė. Čia pateikiame vietas, kurių pavadinimuose ar interjere lietuviškas paveldas atsispindi labiausiai.

Pasvalio (Poswohl) sinagoga. Ją 1921–1922 m. pastatė 1904 m. įkurta Pasvalio žydų organizacija. Neobizantinio stiliaus sinagogą su kupolu virš pagrindinės maldos salės suprojektavo Samuelis Victoras Mannas, o pastatė K. Achberis. 1981 m. šis objektas pripažintas miesto paveldu ir ant jo atidengta memorialinė lenta su užrašu: „Kartu tai yra ir paminklas Pasvalyje likusiems žydams, kurie visi žuvo per Holokaustą Antrojo pasaulinio karo metais“. Tačiau jau XX a. 9 deš. sinagogoje tikintieji nebesirinkdavo, o šiuo metu pastate veikia baras.

Pasvalio (Poswohl) sinagoga Johanesburge

Jepestauno (Jeppestown) sinagoga. Pasak kai kurių šaltinių, 1926 m. iškilusio pastato stogas yra lietuviško stiliaus. Šiuo metu čia veikia sekmininkų bažnyčia, kurią lanko vėliau atvykę imigrantai iš Angolos ir Mozambiko. Lietuviškų ženklų nėra išlikę.

Jepestauno sinagoga

Brikstono žydų kapinės. Prie kapinių įėjimo įrengtas nedidelis apskritas paminklas, ant kurio pateikta informacijos apie kapinių istoriją. 1912 m. įkurtose kapinėse žydai pradėti laidoti 1921 m. Čia ilsisi ir rabinas Mordechajus Slomas, kuris, pasak užrašo ant paminklo, „perkėlė savo bendruomenę iš Kelmės (Lietuva) į Eutshorną“ (žr. toliau), ir kiti garsūs litvakai.

Paminklas prie Brikstono žydų kapinių įėjimo

Kapas Briksono kapinių žydų zonoje, ant kurio kaip mirusiojo gimimo vieta nurodyta Lietuva

Vorna Valis (Vorna Valley) – Johanesburgo priemiestis pakeliui į Pretoriją. Jis buvo pavadintas pagal Varnių miestelį, nes iš jo kilo Galaunių šeima, kuri XX a. 8 deš. įkūrė Vorna Valį. Pagrindinė Vorna Valio gatvė pavadinta Harry’io Galaunės vardu. Kitaip nei daugelis kitų šiame straipsnyje minimų vietų, Vorna Valis tebėra saugioje teritorijoje, šalia didžiulio prekybos centro „Mall of Africa“.

Vorna Valio ženklas

Lietuvių (litvakų) paveldas Eutshorne

Eutshornas žinomas kaip pasaulio stručių sostinė: sakoma, kad čia užauginama 70 % visų stručių. Šią pramonės šaką XIX a. 9 deš.–XX a. 2 deš. daugiausia vystė iš Lietuvos atvykę žydai. Tuo metu jų čia gyveno tiek daug, kad Eutshornas buvo pramintas Pietų Afrikos Jeruzale.

C. P. Nelo muziejus Eutshorne

Regioniniame C. P. Nelo muziejuje yra žydams skirta salė. Svarbiausias jos eksponatas – aron kodešas, kuris, kaip teigiama, yra Kelmės sinagogoje stovėjusio aron kodešo kopija. Kadangi Lietuvoje buvęs originalas neišliko, tai yra vienintelis išlikęs toks aron kodešas, taip pat vienintelis Pietų Afrikoje, laikomas Europoje stovėjusio aron kodešo kopija.

Aron kodešas Eutshorno muziejuje

Kaip nurodyta muziejaus informaciniuose stenduose, didžioji dalis Eutshorno žydų XIX a. 9–10 deš. atvyko iš dviejų Lietuvos miestų – Šiaulių ir Kelmės. Šios bendruomenės buvo smarkiai susiskaldžiusios. 1888–1889 m. atidaryta sinagoga Karalienės gatvėje (Queen Street). Šiaulių žydai priėmė anksčiau Anglijoje tarnavusio rabino Woolfsono „suanglintą“ praktiką, bet konservatyvesni Kelmės žydai ortodoksai su ja nesutiko ir 1892 m. įkūrė savo sinagogą Džono gatvėje (John Street). Būtent šioje sinagogoje stovėjo dabar C. P. Nelo muziejuje saugomas aron kodešas. Tačiau laikui bėgant bendruomenės susijungė, iš pradžių kartu meldėsi Džono gatvės sinagogoje, bet galiausiai persikėlė į Queen gatvės sinagogą, o Džono gatvės sinagoga buvo uždaryta ir nugriauta. C. P. Nelo muziejuje saugomas minėtasis aron kodešas ir kitų sinagogos interjero detalių, be to, pati žydams skirta muziejaus salė dabar veikia kaip nedidelė sinagoga.

C. P. Nelo muziejaus žydų salės galinė siena

XIX a. 9 deš.–XX a. 2 deš. stručio plunksnos buvo itin populiarios aukštosios mados pasaulyje, todėl Eutshornas sparčiai suklestėjo. Žydai iš Kelmės ir Šiaulių atvyko užsiimti šiuo verslu: iš pradžių tik pirkdavo ir parduodavo plunksnas, bet vėliau užsidirbo pakankamai pinigų, kad įkurtų savo ūkius ir pasistatytų prabangias vilas, kuriomis Eutshornas garsėja. Tačiau Eutshorno stručių pramonė smarkiai nukentėjo dėl Pirmojo pasaulinio karo ir besikeičiančių mados tendencijų (plunksnos sukeldavo nepatogumų važiuojant automobiliu), todėl iš prabangos prekių verslo virto plataus vartojimo prekių verslu (iš pradžių stručių augintojai prekiaudavo strutiena, o dabar užsiimama turizmu). Dauguma žydų išvyko į didesnius miestus, ir Pietų Afrikos Jeruzalės laikotarpis baigėsi.

C. P. Nelo muziejuje pateikiama informacija apie iš Lietuvos atvykusią žydų bendruomenę

Mažosios Lietuvos šviesuolių kapai Pietų Afrikoje

Pietų Afrikoje palaidota nemažai garsių lietuvių. Daugelis jų kilę iš Mažosios Lietuvos, kurioje didžiąją gyventojų dalį sudarė liuteronai ir kurią iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir per Antrąjį pasaulį karą valdė vokiečiai, todėl šios teritorijos gyventojų migracijos tendencijos sutapo su emigracijos iš Vokietijos tendencijomis.

* Pranas Domšaitis (1880–1965 m.) buvo lietuvių tapytojas ekspresionistas, savo paveiksluose dažnai naudojęs afrikietiškus motyvus. Klaipėdoje veikia jo vardu pavadinta meno galerija. Kadangi vaikystėje Prano Domšaičio gimtasis kraštas buvo vokietinamas, iš pradžių jis prisistatydavo vokiškai – Franz Domscheit. Tačiau 1920 m. (kai Lietuva tapo nepriklausoma) Pranas Domšaitis tapo Lietuvos piliečiu, nors jo gimtasis Kropynų (Cropiens) kaimas nepateko į nepriklausomos Lietuvos teritoriją, o jis pats liko gyventi Vokietijoje. Kai į valdžią Vokietijoje atėjo naciai, jiems P. Domšaičio menas taip nepatiko, kad 1937 m. jie jį įtraukė į išsigimusio meno parodą. Taigi nuo 1938 m. P. Domšaitis dar labiau įtvirtino savo lietuviškąją tapatybę ir prisistatydavo tik lietuviškai. Ant Prano Domšaičio kapo Plamstedo kapinėse (Plumstead Cemetery) Keiptaune (į kurį jis atvyko 1949 m.) jo vardas įrašytas tik lietuviškai. XXI a. 2 deš. kapas jau buvo apnykęs, bet Lietuvos ambasada Pretorijoje ėmėsi iniciatyvos jį sutvarkyti. Dabar ant kapo pateiktas QR kodas, kurį nuskaičius galima pasiklausyti apie Prano Domšaičio gyvenimo istoriją anglų kalba.

Prano Domšaičio kapas

* Erdmannas Schwellnus (liet. Erdmonas Švelnius) (1841–1910 m.) buvo lietuvių misionierius. Jis taip pat buvo kilęs iš tuo metu Vokietijos valdytos Mažosios Lietuvos, todėl įstojo į Berlyno misionierių draugiją ir jo pavardė dažniausiai buvo rašoma vokiškai. Jis padėjo įkurti liuteronų misijas Vendalande. Jis palaidotas Maunganio kapinėsi netoli Tohojandu (Thohoyandou) po metaliniu kryžiumi, ant kurio cituojama Biblija vendų kalba. E. Švelniaus sūnus, taip pat vardu Erdmannas, išvertė Bibliją į vendų kalbą.

Erdmono Švelniaus kapas

Pagal Klaipėdą pavadintas Memelio miestas

Sakoma, kad Fristeito provincijoje esantis Memelis buvo pavadintas pagal Klaipėdą.

Memelis yra vokiškas Klaipėdos pavadinimas. Iki Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdoje oficiali kalba buvo vokiečių, nes tuo metu šį miestą, kaip Mažosios Lietuvos dalį, valdė Vokietija. Tuo laikotarpiu buvo įkurtas ir Memelis Pietų Afrikoje: 1880 m. tai buvo gyvenvietė (ūkis), 1912 m. jis tapo kaimu, o 1914 m. įgijo miestelio statusą.

Miestelio įkūrimą įamžinantis monumentas Memelyje

1923 m. Klaipėda tapo Lietuvos dalimi, o nuo 1945 m. vokiečių kalba čia nebėra oficiali, todėl dabar Pietų Afrikos Memelis yra vienintelis pasaulio miestas tokiu pavadinimu.

Šaltiniuose, kuriuose Pietų Afrikos Memelio pavadinimas siejamas su Klaipėda, teigiama, kad miestą pavadino matininkas Starszackeris, kilęs iš Rytų Prūsijos (Vokietija), galbūt iš Klaipėdos apylinkių.

Nors Straszackeris galėjo būti vokietis arba suvokietėjęs lietuvis, dauguma Memelio gyventojų buvo būrų (afrikanerių) arba britų kilmės, kaip matyti iš antkapių įrašų.

Nuoroda į Memelį

Apartheido laikotarpiu (iki XX a. 10 deš. pradžios) Memelio miestelyje (700 gyventojų), įsikurti buvo leidžiama tik baltaodžiams. Tačiau šalia vystėsi Zamanis, kuriame galėjo gyventi vien juodaodžiai. Dabar Zamanis jau dešimt kartų didesnis už Memelį ir jame gyvena 7 000 gyventojų – besiplėsdamas jis prarijo ir golfo aikštyną, anksčiau skyrusį šiuos du miestus. Jungtinis miestas dabar kartais vadinamas Memeliu-Zamaniu, nors Memelio pavadinimas vis dar dominuoja ir atsispindi įvairių įstaigų pavadinimuose, pvz., 1914 m. įkurto viešbučio „Memel Hotel“.

Viešbutis „Memel Hotel“

Vietos turizmo skatintojai teigia, kad Memelio pavadinimas kilęs iš senosios prūsų kalbos frazės, reiškiančios „apsuptas vandens“, kuri puikiai tinka ir Pietų Afrikos Memeliui, nes šį miestą supa šlapynės. Aišku tik tiek, kad Memelio miesto pavadinimas kilo nuo upės pavadinimo, nes Nemunas vokiškai vadinamas Memel (Klaipėdą įkūrę vokiečiai klaidingai manė, kad miestas įsikūręs prie Nemuno žiočių). Tačiau pačios upės pavadinimo kilmė nėra visiškai aiški, pagal kitas teorijas jis siejamas su lietuvišku žodžiu „mėmė“.

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Pietų Afriką dienoraščiai