Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Uzbekija

Nors Uzbekiją nuo Lietuvos skiria didelis atstumas, daugelį dešimtmečių abi šalis valdė Rusija (iš pradžių Rusijos imperija, vėliau – Sovietų Sąjunga), todėl Uzbekijos sostinėje Taškente galime rasti lietuvių paliktų pėdsakų.

Lietuvių memorialas ir rajonas Taškente

Ryškiausias iš šių pėdsakų – lietuviškas paminklas Čilanzaro 24 kvartale. Jis skirtas paminėti Lietuvos indėlį į didžiulę Taškento atstatymo kampaniją po 1966 m. balandžio 26 d. žemės drebėjimo, su žeme sulyginusio didžiąją dalį senųjų pastatų ir palikusio 300 tūkst. žmonių be pastogės.

Daugiabutis namas šalia lietuvių paminklo

Tuo metu Uzbekija ir Lietuva, kaip ir daugelis kitų tautų, buvo Sovietų Sąjungos valdžioje. Taškentas buvo ketvirtas pagal dydį Sovietų Sąjungos miestas, todėl kai žemės drebėjimas jį sulygino su žeme, miestui atstatyti iš visos Sovietų Sąjungos buvo siunčiami darbininkų ir statybinių medžiagų pilni traukiniai. Darbininkai iš skirtingų šalių statė pastatus ir rajonus, naudodami savo medžiagas. Buvo naudojami ne kokie nors tradiciniai, o sovietiniai modernistiniai daugiabučių namų projektai, todėl šiandien neįmanoma lengvai atskirti, ar kvartalą statė rusai, ar lietuviai, latviai, baltarusiai, azerbaidžaniečiai, o gal kazachai, turkmėnai, armėnai, kartvelai ar ukrainiečiai.

Tačiau visos prie atstatymo prisidėjusios tautos galėjo palikti po savo ženklą. Lietuviai įsiamžino unikaliausiai. Dauguma kitų tautų tiesiog paliko po žinutę ar simbolį ant kurio nors „savo“ rajono pastato fasado, pvz., „Taškentui nuo Kijevo“, o latviai – sovietinės Rygos herbą. Na, o lietuviai viename iš kiemų sugebėjo pastatyti visą nedidelį paminklą.

Lietuvių paminklas Taškente

Užrašai ant paminklo pateikti trimis kalbomis: rusų, uzbekų ir lietuvių. Sovietų Sąjungoje tai buvo unikalus atvejis, nes paprastai kitose Sąjungos vietose (ne Lietuvoje) lietuviški užrašai nebuvo leidžiami – visi užrašai buvo pateikiami tik rusiškai arba dar ir vietos kalba (šiuo atveju uzbekų). Iš tiesų kituose Taškento atstatymo laikų „nacionaliniuose ženkluose“ teksto arba nėra, arba jis tik rusiškas. Ant pagrindinio žemės drebėjimą įamžinusio memorialo užrašai taip pat tik rusiški, nėra net užrašo uzbekų kalba.

Ant lietuviškojo paminklo įrašyta: „Lietuvos TSR dovana uzbekų tautai. Statyta Lietuvos TSR statybos valdybos kolektyvo 1966–1967 m. Viršininkas – F. Kudriavcev, vyr. inžinierius – J. Jurgelionis, statybos direkcija – G. Tiškus.“

Lietuviška atminimo lenta iš arti

Lietuvių memorialą supantys pastatai yra įprasti sovietinio stiliaus daugiabučiai, padalyti į nedidelius butus. Palyginti su daugiabučiais Lietuvoje, kai kurie jų pasižymi išskirtinėmis detalėmis, pvz., nuo Uzbekijos vasaros karščių saugančiomis grotelėmis. Ilgainiui kai kuriuos balkonus uzbekai užmūrijo – pasididinti gyvenamąjį plotą populiaru prijungiant balkoną.

Dauguma naujųjų pastatų buvo skirti per žemės drebėjimą būsto netekusiems uzbekams, bet nemažai jų atiduota ir statybininkams, nes dalis jų liko gyventi Uzbekijoje.

Paminklas ir daugiabutis už jo

1991 m. Uzbekija tapo nepriklausoma, o XXI a. 1-ajame deš. čia gyveno apie 1 500 lietuvių (Taškente maždaug 500). Tačiau paprastai jaunoji karta nemokėjo lietuviškai, nes, nors lietuviškas užrašas ant paminklo ir leistas, sovietų laikais Uzbekijoje nebuvo leidžiama mokytis ar užsiimti kultūrine veikla lietuvių kalba.

Taškento lietuvių paminklas pačioje Lietuvoje mažai žinomas, veikiausiai dėl prieštaringo teksto. Nors 1966 m. Uzbekijoje pastatyti lietuvišką ženklą buvo didelis pasiekimas, ant paminklo visgi minima Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika – sovietų okupacinio režimo Lietuvoje sukurtas darinys.

Uzbekijoje lietuvių įkurtos bažnyčios

Lietuva į Rusijos imperijos sudėtį pirmą kartą pateko 1795 m., o Taškento sritis buvo prijungta 1865 m., tad nuo tada abi šalys pirmą kartą priklausė vienai valdžiai. Kai kurie lietuviai į Uzbekiją vyko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą – kaip kariai, misionieriai ar nuotykių ieškotojai.

Daugiausia pėdsakų paliko lietuvių kunigas Justinas Pranaitis, kuriam priskiriami nuopelnui už Taškento Švč. Jėzaus Širdies katedros pastatymą. Nors jo kapą sovietai sunaikino, Pranaitis minimas šalia įėjimo bei katedros viduje esančiose informacinėse lentose, pasakojančiose apie katedros statybą.

Švč. Jėzaus Širdies katedra Taškente

Nors Rusijos imperijoje dauguma gyventojų buvo rusų stačiatikiai, o Uzbekijoje – musulmonai, XIX a. rusai valdė nemažai katalikiškų žemių, tarp jų ir Lietuvą. Dėl vidinės migracijos visuose pagrindiniuose imperijos miestuose atsirado katalikų bendruomenių ir joms tarnaujančių kunigų. Vienas iš tokių kunigų buvo lietuvis Pranaitis, organizavęs pirmųjų Centrinės Azijos Romos katalikų bažnyčių statybą Ferganoje, Taškente bei Samarkande. 1905–1907 m. jis pasirūpino laikinos koplyčios statyba, o 1912 m. pradėjo statyti dabartinę bažnyčią. Pirmasis pasaulinis karas darbus gerokai sulėtino, o 1917 m., mirus Pranaičiui, jie apskritai nutrūko.

Informacinė lenta ant katedros

Pranaitis aukas bažnyčiai pradėjo rinkti dar gerokai prieš pradedant ją statyti 1912 m. Įdomu tai, kad 1904 m. Pranaičio išleista brošiūra, kurioje prašyta aukoti bažnyčios statybai, buvo pirmasis legaliai Rusijos imperijoje išspausdintas leidinys lietuvių kalba po to, kai buvo panaikintas Rusijos imperijos įvestas lietuviškos spaudos draudimas (draudimo laikotarpis tęsėsi nuo 1864 iki 1904 m.).

Nors katalikai buvo diskriminuojami ir Rusijos imperijoje, tai buvo nepalyginama su situacija po 1920 m., kai imperijos valdžią nuvertė komunistai ir ši paskui peraugo į Sovietų Sąjungą. Ateistinė Sovietų Sąjunga uždarinėjo bažnyčias. Nebaigta statyti Taškento bažnyčia 1924 m. buvo nusavinta, 1935 m. – uždaryta, o vėliau naudota įvairioms pasaulietinėms reikmėms, pavyzdžiui, kaip sandėlis.

Pranaičio nuotrauka bažnyčioje

Tik po Uzbekijos nepriklausomybės paskelbimo bažnyčia buvo grąžinta Romos katalikams (1992 m.), o galutinai užbaigta 2000 m. Dabar ji turi katedros statusą. Ji iki šiol dažnai liaudyje vadinama lenkų bažnyčia, nes, nors pats Pranaitis buvo lietuvis, lenkai XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Taškente sudarė didžiausią katalikų bendruomenę. Netoliese pastatytas paminklas 1942 m. lenkams tremtiniams atminti. Prie įėjimo įrengtoje informacinėje lentoje išvardytos senosios Taškento katalikų bendruomenės. Pirmoje vietoje nurodyti lenkai, o antroje – lietuviai, nes jie sudarė antrą pagal dydį katalikų etninę grupę Rusijos imperijoje. Lentoje rašoma, kad 1912 m. Taškente buvo 2 300 katalikų, nors 1897 m. platesnėje teritorijoje jų buvo net 11 000.

Nenaudojama bažnyčia sovietų laikais (bažnyčios viduje eksponuojamos nuotraukos)

Šiandien mišios laikomos rusų, anglų ir korėjiečių kalbomis.

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Uzbekiją dienoraščiai