Kazachija
Iki XX a. Kazachija buvo klajoklių žemė. Sovietų Sąjunga tuos klajoklius prievarta suvarė į kaimus ir miestelius. Tada panaudojo ištuštintas atšiaurias kazachų stepes (kur temperatūra žiemomis krenta žemiau -40) politinių oponentų ir persekiojamų mažumų iš visos Sąjungos kalinimui, prievartiniam darbui ir žudymui.
Taip Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir lietuviams tapus viena persekiojamų sovietinių tautų, Kazachija tapo kalėjimu ir kapu dešimtims tūkstančių lietuvių. Iš viso į Kazachiją lietuvių ištremta ~81 000, arba 3% visų Lietuvos žmonių, arba kas penktas tremtinys iš Lietuvos.
Šiandien šį sovietinį genocidą Kazachijoje primena dideli lietuvių statyti paminklai, muziejai. Nors dauguma tremtį išgyvenusiųjų grįžo į Lietuvą, tūkstančiai pasiliko Kazachijoje. Jų vaikai ir vaikaičiai iki šiol kuria ten įdomias naujas lietuviškas vietas.
Lietuvių paminklai Karlage (Karagandoje)
Žiauriausios sovietinės tremties vietos vadintos gulagais – tai buvo koncentracijos stovyklos, kuriose darbai kliūdavo tokie sunkūs, kad kasmet mirdavo ir po 30% ar daugiau visų kalinių.
Didžiausia Kazachijos gulagų sistema – Karlagas – plotu buvo didesnė už Lietuvą ir plytėjo aplink Karagandos (500 000 gyv.) miestą. Jos štabas buvo Dolinkos kaime - puošniame štabo pastate dabar įsikūręs Karlago muziejus. Viduje laukia kiek sušvelnintos, tačiau informatyvios istorijos iš Gulago gyvenimo, pateiktos įspūdingai: masyviomis freskomis, dioramomis.
Muziejaus rūsyje - kankinimo kamerų kopijos. Tiesa, iš tikro būtent tas pastatas kruviniems tikslams nenaudotas. Jis buvo prabangi Gulago vadovybės darbo vieta. Didingas stalininis gulago vadovo darbo kabinetas – autentiškas, o parke priešais pastatą net stūkso fontanas.
Karlago kaliniai, aišku, gyveno daug liūdniau. Jie buvo pasklaidyti po daug aplinkinių miestelių ir kaimų, kuriuos patys ir buvo priversti pastatyti.
Net ir patį Karagandos didmiestį pastatė Karlago kaliniai. Jie taip pat versti dirbti aplinkinėse kasyklose, ypač pavojingose sveikatai. Net 1954 m., po Stalino mirties, Karlago sistemoje tebelaikyti 20 500 kalinių, iš jų ~3000 lietuvių (15% visų kalinių, nors lietuviai tesudarė 1% Sovietų Sąjungos gyventojų). Stalino laikais ten tuo pat metu kalėjo daugiau nei 60 000 žmonių.
Tarp liūdniausiai pagarsėjusių Karlago „postų“ buvo Spasko gulagas apie 30 km į pietryčius nuo Karagandos. Jis pravardžiuotas „broliškais kapais“ dėl didžiulio mirtingumo. Vieta, kur užkasinėti žuvę kaliniai, dabar paversta memorialinėmis kapinėmis, ten pastatyta eilė „antkapių“. Tiesa, kiekvienas antkapis skirtas ne konkrečiam žmogui (kurių daugelio jau niekas nebeatsimena), o ten kentėjusiai tautai. Azerbaidžaniečiams, gruzinams, latviams, lenkams, žydams, armėnams, estams, rusams, korėjiečiams, vokiečiams, rumunams, vengrams, italams, baltarusiams, karačiajams ir balkarams, persams, slovakams, ispanams, prancūzams, ukrainiečiams, armėnams, čečėnams ir ingušams, kirgizams, netgi japonams, korėjiečiams. Kai kurių šių tautų atstovai ten pateko kaip karo belaisviai, nes jų šalys kovojo prieš TSRS Antrajame pasauliniame kare (vokiečiai, italai, rumunai, japonai). Kitos tautos tapo sovietinio genocido taikiniais: visi tų tautų žmonės be išimties buvo ištremti į Kazachiją vien dėl to, kad buvo tos tautybės (pvz. čečėnai, ingušai). Dauguma tokių tremtinių buvo vaikai.
Daugeliui tautų skirta tik po vieną antkapį, tačiau memorialai lietuviams stūkso net keturi. Pagrindinis memorialas, statytas 2014 m., yra prie įėjimo į kapines, greta visų kitų tautinių memorialų.
Kiti trys paminklai lietuviams - maždaug kapinių centre.
1990 m. paminklas lietuviams pastatytas per pirmąsias ekspedicijas į tremties vietas, kuriose dalyvavo patys buvę tremtiniai ir jų giminės. Kazachija tada dar buvo Sovietų Sąjungos dalis. Tasai paminklas apskritai buvo pirmasis Spasko kapinėse ir tai juo sekdamos kitos tautos ten pastatė paminklus saviškiams. Šalimais šio paminklo stovi nedidelis lietuviškas kryžius, 2011 m. pastatytas visureigių klubo „Pajūris“ per jų ekspediciją į Kazachiją. Ketvirtasis paminklas lietuviams – didžiulis, meniškai raižytas kryžius su tautiniais simboliais – pastatytas 2017 m. Karagandos lietuvių.
2020 m. į Spaską perleidoti ir lietuviai iš Rudnyko (žr. žemiau), kadangi tas kapines nutarta naikinti.
Į Spasko gulagą galima atvažiuoti retu 171 autobusu iš Karagandos (Aktogajaus kryptis), galima grįžti autostopu. Spaskas yra pakeliui iš Karagandos į Almatą.
Neskaičiuojant memorialų bei Dolinkos muziejaus, daugelio kitų buvusių gulagų pastatų nei Karagandos apylinkėse, nei kur kitur Kazachijoje aplankyti neįmanoma. Kai kurie jų apleisti, virtę griuvėsiais (į tokius kartais būna galima patekti, bet ten mažai kas likę). Kiti naudojami kitiems tikslams, pvz. kalėjimams ar karo bazėms (Spasko gulagas anapus kelio nuo memorialo – karo bazė), taigi jie nepasiekiami eiliniams lankytojams.
Karagandos lietuvių gyvenimas, muziejai ir bažnyčia
Tarp visų buvusių sovietinės tremties vietų, būtent Karagandoje šiais laikais lietuvybė matoma labiausiai. Nors dauguma išgyvenusiųjų Karlago kančias XX a. šeštajame dešimtmetyje sugrįžo į Lietuvą (po to, kai į valdžią atėjęs Chruščiovas palaipsniui panaikino Stalino genocidinę politiką), kai kurie pasiliko regione. Dabar jų ten gyvena ~2000, o pačiame mieste ~500.
Sovietiniais laikais lietuvių gyvenimo centras buvo Šv. Juozapo katalikų bažnyčia (Kominterno g. 22, Maikuduko rajonas). Ją, vienintelę katalikų bažnyčią mieste (o, remiantis kai kuriais šaltiniais, visoje Vidurinėje Azijoje), dar giliu sovietmečiu neįtikėtinai sugebėjo pastatyti lietuvis kunigas Albinas Dumbliauskas 1977-1980 m. Istorija tokia: negalėdamas oficialiai nei dirbti kunigu, nei būti bedarbiu (tai Sovietų Sąjungoje drausta), Albinas Dumbliauskas Karagandoje įsidarbino greitosios pagalbos vairuotoju. Dirbdamas šį darbą išgelbėjo kažkokį komunistų funkcionierių, o vietoje tais laikais įprasto kyšio paprašė paveikti Maskvą, kad duotų leidimą bažnyčios statyboms. Iki šiol bažnyčios fasade yra Lietuviška atminimo lenta Dumbliauskui bei keturkalbė (lietuviška/rusiška/vokiška/lotyniška) atminimo lenta bažnyčios statyboms. Nors bažnyčios istorija – labai lietuviška ir iki pat šiol (2018 m.) ten klebonauja lietuvis, bažnyčia niekada nebuvo oficialiai vien lietuviška: kaip vienintelė regione katalikų bažnyčia, tarnauja visiems katalikams, ištremtiems į Karagandą (štai kodėl bažnyčios steigimo lentoje užrašai – ir rusiški bei vokiški).
Kazachijai tapus nepriklausoma joje kaip niekur kitur buvusioje TSRS užderėjo naujų lietuviškų vietų, nemažai kurių įkūrė ilgametis vietos lietuvių bendruomenės vadovas Vitalijus Tvarionas (taip pat prisidėjęs ir prie daugelio paminklų lietuviams tremtiniams Kazachijoje statybų).
Šiaurinėje Karagandoje yra jo Lietuvių dvarkiemio lietuvių restoranas ir meno galerija (Litovskij dvor) Lietuvių dvarkiemio lietuvių restorane galima pavalgyti cepelinų bei kitų nacionalinės virtuvės patiekalų.
Greta stovi Lietuvių namas-muziejus (Litovskij dom-muzej), pilnas lietuviškų dirbinių. Abiejų pastatų fasaduose ir kiemuose – Lietuvos vėliavos, tradiciniai kryžiai ir kt. Abudu atidaryti kasdien ir stovi adresu Tara Šabokina 4.
Pietinėje Karagandoje jau Kazachijos valdžia pastatė Draugystės rūmus [Šachterlar propsektas 64, 49.792015, 73.150051, skirtus pažymėti daugiatautę Karagandos kilmę. Tuose rūmuose kiekvienai miesto tautinei bendruomenei išskirtas biuras (ir lietuviams). Ten veikia ir Tautybių muziejus, kuriame yra ir lietuvių stendas (muziejus veikia kasdien). Kiekvienas iš stendų skirtas vienai iš oficialiai registruotų bendruomenių, daugelis kurių buvo čia atitremtos Stalino. Stenduose guli brangūs tai tautybei dalykai (žymintys tradicijas, žymius žmones ir pan.), greta stendų – tautiniai drabužiai. Priešais stendus - tremčių vaizdai, nes būtent per tremtis gimė Karagandos tautinė įvairovė.
Pagrindinis Karagandos regioninis muziejus (Buchar-Žyrai 47) irgi turi eksponatų apie Karlagą. Tačiau ten nėra nieko konkrečiai apie lietuvius ir geresnių gulagų ekspozicijų galima rasti kitur.
Viena Karagandos gatvė pavadinta lietuvių garbei (Litovskij pereulok).
Žezkazganas ir liūdnai pagarsėjęs Kingyro gulagas
Žezkazgano mieste veikė vienas liūdniausiai pagarsėjusių gulagų Kingyras. Jį išgarsino ten 1954 m. įvykęs sukilimas prieš sovietinius kalintojus, kurį sovietai sutriuškino nepaisant tuo metu vykusios destalinizacijos. Tądien žuvo ~700 kalinių.
Kingyro gulagas galiausiai visgi buvo uždarytas ir jo pastatai nūnai virtę griuvėsiais. Jie stūkso prie Žastar gatvės [47.778274, 67.733655 – Osoblago štabas, 47.776377, 67.732917 – apleista gulago darbuotojų laisvalaikio zona, 47.779212, 67.729462 – apleisti gulago pastatai]
Tačiau lietuviai dar 2004 m. pastatė milžinišką Paminklą lietuviams, ištremtiems į Kingyrą. Jis pastatytas ten, kur buvo masiškai laidojami gulage nužudyti, nukankinti ar versti iki mirties dirbti kaliniai [47.775564, 67.756784]. Paminklą sukūrė architektas A. Vyšniūnas, pats tremtinių į Kazachiją sūnus, gimęs Karagandoje. Monumentas apima ir ankstesnį paprastesnį paminklą: aukštą kryžių, pastatytą 1990 m. vienos pirmųjų ekspedicijų į tremties vietas Kazachijoje. Tą pirmąjį kryžių kažkada XX a. pabaigoje ar XXI a. pradžioje nuvertė stiprus vėjas. 2019 m. dabartinis paminklas dar išlėstas - šone prijungtas papildomas kryžius, atgabenti autentiški Kingyro gulago gabalai.
Nėra tiksliai žinoma, ar paminklas lietuviams tikrai pastatytas ten, kur buvo Kingyro gulago kapinės. Tačiau tas didis paminklas, stūksantis ant kalno, tapo traukos tašku kitiems, kas norėjo įrengti memorialus saviškiams. Taigi jis apaugo mažesniais paminklėliais: latviams, ukrainiečiams, rusams, žuvusiems Kingyre. Visi memorialai ir pats gulagas pasiekiami iš Žezkazgano centro autobusu Nr. 96.
Kingyras buvo tik dalis didesnės gulagų sistemos, vadinamos Steplagu. Statistiškai pokariu lietuvių Steplage laikyta daugiau nei bet kurios kitos tautybės žmonių, išskyrus ukrainiečius. Visa tai nepaisant to, kad lietuviai tesudarė 1% žmonių Sovietų Sąjungos teritorijose.
Dar niūresnė Steplago vieta yra Rudnykas (kai kuriuose žemėlapiuose žymimas kaip Žezkazgano miesto eksklavas į šiaurės rytus nuo paties Žezkazgano). Tame mieste veikusiame Steplago poste kalinta daugiausiai kalinių ir jisai buvo ypač mirtinas (pvz. 1942-1943 m. kasdien mirdavo po 100 kalinių, kai iš viso buvo laikoma 9000-12000; mirusius kalinius čia pat pakeisdavo nauji).
Dabar gi miršta jau patsai stalininis Rudnyko miestelis – jį pakeis atviras kasybos karjeras. Daugybė Rudnyko pastatų apleisti, griaunami ar jau paversti griuvėsiais, o jo centrinis parkas primena išdraskytą laukymę. Anapus to centrinio parko stūkso Rudnyko kapinės. Paties gulago kapinės čia neišliko (jų vietos nežinomos), tačiau Rudnyko „laisvųjų“ kapinėse irgi palaidota lietuvių: tų, kurie, paleisti iš gulago, pasiliko Kazachijoje (arba mirė prieš grįždami Lietuvon). Kapinės yra unikalios tuo, kad lietuviai čia laidojosi vienoje vietoje vienas šalia kito. Devyni lietuvių kapai sudaro savotišką Lietuvių memorialą, paženklintą betoniniu kryžiumi. Papildymas: 2020 m. Rudnyko lietuvių memorialas perkeltas į Spaską.
Tikriausiai kiekvienose Gulagų regiono "laisvųjų" kapinėse atrasi palaidotų lietuvių. Nes ir iš išgyvenusiųjų gulagus ne visi grįžo: kiti negalėjo, jiems nebuvo leista, ar jie nenorėjo - juk visi jų gyvenimai Lietuvoje jau buvo sovietų sugriauti, viskas atimta, giminės išžudyti. Tokie pasilikusieji ir palaidoti Kazachijoje. Prasiėjęs per daugelį kapinių, anksčiau ar vėliau atrasi tokių kapų. Juos ženklina katalikiški kryžiai (kai kada - lietuviški kryžiai-saulės). Priėjęs arčiau neretai pamatysi ne tik lietuvišką pavardę, bet ir lotynų raštą, lietuvišką epitafiją. Kadangi visi giminės mirę ar išvykę Lietuvon, tokie kapai paprastai apleisti. Ir, išskyrus Rudnyką, lietuviai nesilaidojo grupėmis - jų kapai pasklidę tarp daugybės kitų.
Žezkazgano regioninis muziejus turi skyrių su informacija apie Steplagą ir jo statistiką (antrame aukšte). Ten yra ir paminklo lietuviams nuotraukos.
Balchašo gulagas ir paminklas lietuviams
Dar vienas Paminklas gulage žuvusiems lietuviams stovi prie Balchašo miesto, netoli Balchašo ežero. Ten veikė dar vienas gulagas (Pesčianlagas). Visą Balchašo miestą per prievartą pastatė jo kaliniai.
Paminklas įrengtas 2004 m., paženklintas užrašu „Lietuviams kentėjusiems ir žuvusiems Pesčianlage“ lietuvių ir kazachų kalbomis. Jis pastatytas greta senesnio paminklo japonams (1993 m.), o vėliau greta kazachai pastatė paminklą visiems žuvusiems, nepriklausomai nuo tautybės.
Pats Balchašo gulagas virtęs griuvėsiais.
Astanos ir šiaurės Kazachijos lietuviškos vietos
Astana, naujoji Kazachijos sostinė (nuo 1997 m.) daugiausiai statyta jau žlugus Sovietų Sąjungai. Dėl to tenykštės lietuviškos vietos visai kitokios, jos susijusios su glaudžiais šiuolaikinių nepriklausomų Lietuvos ir Kazachijos valstybių ryšiais,
2017 m. Kazachijoje vyko pasaulinė paroda Expo 2017, o jos simboliai – skulptūros su manekenų laikomais kamuoliais, simbolizuojančiias kiekvieną šalį (yra ir Lietuvos kamuolys), stovi Nuržol prospekte prie Kaz Munai Gaz kompanijos štabo, pakeliui Baitereko bokšto link.
Pirmojo Kazachijos prezidento muziejuje [Beibišilik gatvė 11] laikomos dovanos, kurias gavo Kazachijos prezidentas Nutsultanas Nazarbajevas. Ten – nemažai dovanų iš Lietuvos; "gintarinių dovanų" stende dominuoja būtent lietuviškosios.
Netoli spindinčios Astanos, kur miestas užleidžia vietą nykioms stepėms, vėlgi pasimato gūdi sovietinė realybė. Gretimame Akmolo kaime (vis dar dažnai vietinių vadinamame sovietiniu pavadinimu Malinovka) veikia ALŽIR muziejus, stūksantis buvusio „moterų gulago“ vietoje. Ten laikytos „liaudies priešų“ žmonos ir kitos giminaitės. Kadangi šis gulagas buvo aktyviausias XX a. ketvirtame dešimtmetyje (iki Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą), jame atsidūrė gana mažai lietuvių (pasak oficialios statistikos – 14). Tačiau kadangi ta vieta tapo svarbiu memorialu stalininio režimo žiaurumų aukoms (moterų ir jų kūdikių kalinimas vien todėl, kad tos moterys buvo politinių kalinių žmonos ar sesės - itin taiklus tos sistemos pavyzdys), lietuviai ten pastatė Paminklą ALŽIR kalėjusioms lietuvėms (greta panašių paminklų, pastatytų kitų tautybių moterims). Į Akmolo kaimą galima iš Astanos nuvažiuoti 300 ar 312 autobusais nuo stotelės priešais Azija Park prekybos centrą.
Apie 700 km nuo Astanos Rudnio mieste (100 000 gyv.) yra kitoks paminklas lietuvei moteriai: Paminklas Marytei Biežytei, pastatytas dar prie sovietų 1969 m. Marytė, gimusi 1936 m. Radvilonyse, nuo mirties išgelbėjo du vietos vaikus, išstumdama juos nuo atvažiuojančio sunkvežimio, ir pati todėl palįsdama po ratais. Rudnyje ši istorija garsi.
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Kazachijoje
“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į Kazachiją dienoraštis
Ekspedicijos į Kazachiją dienoraštis
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus straipsnis apie Kazachiją ir jos lankytinas vietas
birželio 15th, 2018 - 02:36
Thank you for researching and traveling to Kazakhstan. I did not know so many Lithuanians were forced by the Soviets to live and die there.
Free and True Lithuania FOREVER!
vasario 24th, 2020 - 00:42
It is important to know and share the history of our people, Your diary took us into our country men’s most egregious journey.
spalio 23rd, 2024 - 05:37
My parents fled Lietuva in 1944 and arrived in Australia in 1949. I know little about my relatives on my father’s side but he got a letter from his brother Justinas Penkaitis in 1965 telling us that he was released from prison and his accommodation and work is in Minsk Belarus. He was arrested as a Political prisoner and sentanced to the gulag Steplag. Only this year i became aware that a Archival department has been set up to chronical those that were Lithuanians deported to the Gulags. I have contacted them regarding my uncle Justinas asking about any information they may have. To date i have not receeived a reply.