Global True Lithuania Lithuanian communities and heritage worldwide

Lotynų Amerika

Skirtingi šaltiniai nurodo labai įvairų Lotynų Amerikos lietuvių skaičių - nuo 60 tūkst. iki milijono. Tikslūs skaičiai priklauso nuo to, ką vadinsime lietuviu, nes lietuvių telkinių šiame rajone susidarė mažiau, lietuviai maišėsi su kitomis tautybėmis.

Po to, kai 1908 m. imigraciją apribojo JAV, lietuvių emigratai pasuko į Pietų Amerikos šalis: Argentiną, Braziliją, ir Urugvajų. Apie 60% visų tarpukario Lietuvos emigrantų išvyko gyventi į šias šalis (maždaug 60 000). Argentina ir Urugvajus anuomet buvo tokios turtingos, kaip Europos valstybės ir nedaug atsiliko nuo JAV. Brazilai gyveno skurdžiau, bet tos šalies žemės ūkyje darbo vietų netrūko. Visgi lietuvių bendruomenės Pietų Amerikoje buvo skurdesnės nei JAV, labiau stokojo pilietinių teisių.

XX a. pradžios Lotynų Amerikoje milžiniškos teritorijos, plotu prilygstančios penktadaliui Europos, dar buvo tik pradedamos apgyvendinti. Taigi lietuviai dalyvavo ir naujų miestų kūrime: Ižui (Ijui) Brazilijoje, Eskelis (Esquel) ir Sarmientas (Sarmiento) Argentinoje. Tačiau savo įkurtuose miestuose jie greitai nebesudarė daugumos. Lietuvybė labiau išsilaikė didmiesčiuose, kur liko lietuvių parapijos, šokių kolektyvai, klubai. San Paulyje (Brazilija) susformavo lietuvių rajonas Vila Zelina - ten yra lietuvių bažnyčia, restoranai. Lietuvos ambasada visam žemynui iki 2013 m. veikė Buenos Airėse (Argentina).

Paskutinė lietuvių imigracija į Pietų Ameriką įvyko pokariu - Kolumbijoje ir Venesueloje įsikūrė pabėgėliai nuo sovietų režimo. Šios bendruomenės nedidelės (pvz. Kolumbijoje lietuvių niekad nebuvo daugiau nei 1500), bet įtakingos, nes į Vakarus daugiausiai traukėsi elitas (menininkai, mokslininkai ir kt.), kurių šeimas sovietai būtų trėmę ir žudę. Tarp Kolumbijos lietuvių - sostinės Bogotos meras, buvęs kandidatas į prezidentus ir universiteto profesorius Antanas Mockus.

Tuo pat metu J. Stalinas propagandos tikslais pakvietė grįžti Lietuvon tarpukario migrantus. Susivilioję pažadais kai kurie parvyko į okupuotą Lietuvą, bet čia bemat teko nusivilti. Tie, kurie sugebėjo, vėl išvyko į Lotynų Ameriką.

Šiandien Lotynų Amerikos šalys skurdesnės už Lietuvą, tad po 1990 m. emigracija ten nevyko. Priešingai - lietuviškai nebekalbantys tarpukario emigrantų palikuonys pradėjo domėtis galimybėmis gauti Lietuvos pilietybę, po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą jiems atveriančią šias pelningas darbo rinkas.

Click to learn more about Lithuania: Lot. Amerika 6 Comments

Argentina

Į Argentiną lietuviai pradėjo emigruoti prieškariu (~5 000), bet pagrindinis srautas (iki 30 000) atvyko tarpukariu, kuomet JAV apribojo imigraciją, didžioji dalis pasaulio buvo nusiaubta Pirmojo pasaulinio karo, o nekariavusi Argentina klestėjo. Kas penktas smetoninės Lietuvos (1926-1939 m.) emigrantas vykdavo į Argentinos miestus.

Lietuviai ir lietuviškas paveldas Argentinos didmiesčiuose

Buenos Airės, Argentinos sostinė ir vienas 20 didžiausių pasaulio miestų, savo plačiomis gatvėmis ir architektūra tebealsuoja sunykusia anų laikų didybe. Šis didmiestis buvo tarpinė ar galutinė stotelė imigrantams. Ir šiandien čia susitelkusi didžiausia lietuvių bendruomenė. Villa Lugano rajone nuo 1929 m. veikia Argentinos lietuvių centras (Tabaré 6950 1439), atidarytas šeštadieniais (yra baras, vyksta lietuvių kalbos ir šokių pamokos).

Dideliais Gedimino stulpais paženklintas Argentinos lietuvių centro pastatas. Google Street View.

Daugiausiai lietuvių apsigyveno Avežanedos (Avellaneda) rajone. Čia veikia lietuviška Marijos gailestingumo parapija (Mendoza 2280), įkurta 1942 m. Virš jos durų - Aušros Vartų vaizdas, viduje irgi yra lietuviškų detalių, bet lietuviškos pamaldos dabar vyksta tik kartą į mėnesį.

Buenos Airių lietuvių bažnyčia. Google Street View.

Buenos Airėse veikia Argentinos lietuvių bendruomenė, Susivienijimas lietuvių Argentinoje (Av. San Martin 3175, Lanus Oeste rajone), Argentinos Lietuvos komercijos, pramonės ir paslaugų rūmai.

Susivienijimas lietuvių Argentinoje. Google Street View.

Yra ir 4 km ilgio Lietuvos (Lituania) gatvė bei Lietuvos skersgatvis (Pje Lituania). Lietuvos gatvė, beje, yra ir Kordobos mieste - Argentinoje dažnai gatvės vadinamos imigrantų kilmės šalių, valstijų ar miestų pavadinimais. Tačiau viena Buenos Airių gatvė (seniau vadinta Čikagos vardu) ~1970 m. taip pakrikštyta ne be užsienio lietuvių įtakos, o šis argentiniečių sprendimas suprastas kaip rodantis Argentinos paramą Lietuvos laisvei.

2002 m. dėl gausios bendruomenės į Buenos Aires iš Karakaso (Venesuela) perkelta vienintelė Lietuvos ambasada Pietų Amerikoje. Ji rengė įvairius kultūrinius renginius ir, pasak Argentinos lietuvių, atgaivino lietuvybę. Tačiau 2013 m. taupant kaštus ambasada uždaryta, pakeista generaliniu konsulatu San Paulyje (Brazilija).

Ilgainiui dalis lietuvių iš Buenos Airių kėlėsi į kitus didmiesčius (dar kiti Argentina pasinaudojo kaip tramplinu į JAV). Lietuviška Šv. Kazimiero parapija yra ir Rozarijuje. Jos balto pastato išorėje - Vyčio bareljefas, Dievo gailestingumo paveikslo kopija (originalas - Vilniuje).

Rozarijaus lietuvių bažnyčia. Google Street View.

Lietuviai ir lietuviškas paveldas Patagonijoje

Patys Argentinos pietūs - Patagonijos žemė, kurios plotas - tarsi 15 Lietuvų - unikali vieta tuo, kad tada, kai ~1820 m. Lotynų Amerika tapo nepriklausoma, šie kraštai dar nebuvo kolonizuoti. Taigi, juos pirmieji įsisavino (ar, kitu požiūriu, iš indėnų atėmė) ne europiečiai, bet jau nepriklausomos Pietų Amerikos valstybės: Čilė ir Argentina (paskutinis karas tarp jų dėl Patagonijos dalybų vyko net 1977 m.).

Tad kai Argentinon imigravo lietuviai Patagonijos vėjuotosios plynės dar buvo be miestų ir lietuviai dalyvavo jų steigime. Itin jie prisidėjo steigiant Sarmiento miestą (1902 m.). Tiesa šiuose kraštuose neatvykstant naujiems tautiečiams lietuviai per kelias kartas nustojo kalbėti lietuviškai ir, priešingai nei JAV, nėra atminimo lentų rodančių, kad miesto biblioteką (seniau - Šv. Kazimiero) ar bažnyčią (Šv. Juozo) įkūrė daugiausiai lietuvių šeimos.

Tačiau Sarmiente (Estrada g. netoli San Martin g.) yra masyvus biustas Kazimierui Šlapeliui, pilotui, pradėjusiam skraidyti dar tada, kai aviacija buvo rizikinga nuotykių ieškojimo forma ir savo nelaimingą skrydį ką tik buvo atlikę S. Darius ir S. Girėnas (1935 m.). Seniau jo garbei buvo pavadintas ir vietos oro uostas (pagerėjus keliams uždarytas), jo inciatyva viena Sarmiento gatvė pakrikštyta Lietuvos (Lituania) vardu.

Biustas pilotui Kazimierui Šlapeliui Sarmiente (gatvės centre). Google Street View.

Patagonijos šiaurės vakaruose esančiame Eskelio (Esquel) mieste emigrantų palikuonių Olgos ir Bruno Lukoševičių iniciatyva įkurtas lietuvių muziejus (Los Nires gatvė). 2007 m. Eskelyje atidaryta ir Lietuvos aikštė.

Įėjimas į Eskelio lietuvių muziejų su ženklu 'Campena Lituana Olgbrun'. Google Street View.

Lietuviai Argentinoje dar turi klubus, organizacijas, tačiau ten dominuoja antros, trečios kartos imigrantai. Šokiai ir kiti kultūriniai atributai išsilaikė geriau nei kalba. Šiandien Argentina skurdesnė už Lietuvą ir jau nebetraukia imigrantų - priešingai, jos gyventojai ieško laimės Europoje (išvykti į Europą padeda ir lietuviškų šaknų nustatymas).

Click to learn more about Lithuania: Argentina, Lot. Amerika 3 Comments

Brazilija

Brazilijos lietuvių bendruomenė laikoma didžiausia Lotynų Amerikoje, nors tikslūs jų skaičiai nežinomi. Čia lietuvių emigrantai masiškai pasuko tarpukariu: Brazilijon išvyko kas trečias Smetoninės Lietuvos emigrantas (35%), iš viso nuo 25 000 iki 50 000. Brazilija nebuvo turtinga, bet darbo jos kavos plantacijose nestigo. Būtent kaimuose, o ne miestuose, pagal dar Lietuvoje sudarytas sutartis ir įsikūrė dauguma atvykusių lietuvių. Čia jų teisės buvo menkos, sąlygos priminė baudžiavą, atlyginimai mažesni nei Lietuvoje; dalis pabėgo į miestus (ypač San Paulą), dauguma jų tapo turtingesni, nei vidutinis brazilas, pasistatė namus, įsigijo verslus, išleido vaikus į mokslus - tiesa, JAV lietuviai vis tiek gyveno turtingiau.

Didžiausias Brazilijos ir visos Lotynų Amerikos miestas San Paulas (19 mln. gyv.) turi ir vienintelį Lotynų Amerikoje tikrą lietuvių rajoną Vila Zelina (statytas ~1934 m. kuomet ir vyko didžioji lietuvių imigracija).

Rajono centre - Lietuvos Respublikos aikštė (Praca Republica Lituania), taip pavadinta 1976 m. spalio 31 d. Joje - joje 1985 m. gruodžio 14 d. pastatytas paminklas Laisvei (kauniškio, tuo metu sovietų nugriauto, kopija) su iškaltais Gedimino stulpais bei lietuviškais dainos žodžiais "Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt". Deja, paminklą dabar užstoja medžiai, kurių kirsti valdžia neleidžia ekologiniais sumetimais.

Laisvės statula (dešinėje) ir lietuvių bažnyčia Lietuvos Respublikos aikštėje. ©Augustinas Žemaitis.

Į čia sueina 7 gatvės, tarp jų - Monsinjoro Pijaus Ragažinsko (Pio Ragazinskas, 1907-1988), kuris įkūrė nuo 1948 m. sausio iki 2016 m. leistą Brazilijos lietuvių laikraštį "Mūsų Lietuva". Aikštėje stovi ir gana kukli lietuviška Šv. Juozapo bažnyčia, 1936 m. pastatyta kunigo Benedikto Suginto iniciatyva, prie bažnyčios - lietuviškas medinis kryžius, parapijos namuose veikia oficiali lietuvių bendruomenė. Jos patalpose - įvairios lietuviškos detalės, paveikslai. Šv. Juozapo parapija (bendruomenė) įkurta 1931 m.

Būtent bažnyčios atsiradimas ir lėmė, kad Vila Zelina taps lietuvių rajonu. Rajoną vystęs žemės savininkas padovanojo žemės plotą lietuvių parapijai per du metus pastatyti bažnyčiai, o tuomet aplinkinius sklypus savo namams supirko lietuviai.

Lietuvos Respublikos aikštė su laisvės statulos postamentu, Gedimino stulpais. ©Augustinas Žemaitis.

Bažnyčios viduje - daug lietuviškų ženklų. Netoli įėjimo - atminimo lenta bažnyčios statytojui Benediktui Sugintui (lietuviška ir portugališka, kartu su biustu), kunigui Juozui Šeškevičiui (tik portugališka, įrengta 1998 m.), nuo 1954 m. buvusiam ilgamečiam parapijos klebonui.

Atminimo lenta kunigui Benediktui Sugintui. ©Augustinas Žemaitis.

Aplink altorių - Šv. Kazimiero (su Gedimino pilimi), Aušros Vartų Marijos paveikslai. Taip pat yra ir Dievo gailestingumo paveikslas. Bažnyčią pokariu dekoravo menininkas Antanas Navickas.

San Paulo lietuviškos bažnyčios vidus. ©Augustinas Žemaitis.

Dauguma pamaldų bažnyčioje dabar portugališkos, tačiau sekmadieniais vyksta ir dvikalbės mišios (portugalakalbis kunigas, bet skaitiniai lietuvių kalba).

Kadangi imigracija vyko tarpukariu dauguma Vila Zelina (juokais pravardžiuojamos "vazelina") lietuvių jau gimę Brazilijoje, bet dalis vyresniųjų dar kalba lietuviškai. Kiek populiaresnė kita lietuviška veikla: veikia keli tautinių šokių kolektyvai (Nemunas, Rambynas), parapijos choras (veikia nuo 1936 m.). Visa tai vyksta pastatuose už bažnyčios, kurių statybas organizavo kunigas Juozas Šeškevičius (1921-2008 m.), taip pat ~1960-1970 m. rengdavęs ir dideles jaunimo šventes.

Kai kuriose parduotuvėlėse aplinkui bažnyčią galima įsigyti lietuviško maisto (daugiausia parduotuvėlėje adresu Rua Monsenhor Pio Ragazinskas 17, kurioje taip pat ir - Lietuvos sporto komandos uniforma, margučiai bei kita).

Lietuviškas maistas parduotuvėlėje. ©Augustinas Žemaitis.

Lietuviškų motyvų daug ir gretimame "Bar do Vito" bare (Avenida Zelina 851), kurio simbolis - stilizuotas Vytis, viduje yra lietuviškų dainų ir šokių švenčių plakatų, lietuviškų pinigų ir kito, pardavinėjami lietuviški gėrimai.

Bar do Vito ženklas. ©Augustinas Žemaitis.

Nuo Lietuvos Respublikos aikštės besidriekiančioje Vila Zelina gatvėje ("Avenida Zelina") yra daugiau lietuviškų pavadinimų, net nebūtinai susijusių su Lietuva ar lietuviais: tiesiog, kadangi tas rajonas žinomas kaip lietuviškas, ir kai kurie nelietuviai savo įstaigas pavadino tokiais pavadinimais. Yra optika "Lituania", nekilnojamojo turto agentūros "Lituania" ir "Kaunas". "Kaunas" taip pat pavadintas ir vienas 22 aukštų daugiabutis pastatas (Brazilijoje daugiabučiai turi pavadinimus).

Daugiabutis Kaunas (dešinėje), kaip įprasta Brazilijoje, aptvertas elektrifikuota tvora dėl saugumo (pastato papėdė kairėje). ©Augustinas Žemaitis.

Bėgant metams, lietuvių bendruomenė ir toliau veikė bei siūlė paminėti Lietuvai svarbius įvykius bei žmones. Lietuvos nepriklausomybės aušros metu (1991 m.) sėkmingai pavyko vieną skersgatvį Vila Zelinoje pervadinti Laisvos Lietuvos skersgatvio vardu (Passagem Lituania Livre).

Laisvos Lietuvos skersgatvio ženklas. ©Augustinas Žemaitis.

Anksčiau San Paule buvo šešios lietuviškos mokyklos.

Viena jų, Vytauto Didžiojo lietuviška mokykla buvo specialiai pastatytame 1930 m. pastate, su Vytauto Didžiojo bareljefu (Rua Santo Amasio 327, Vila Bela rajone ~1 km nuo Vila Zelinos). Deja, dabar pastatas, nors ir priklauso lietuvių bendruomenei, išnuomotas restoranui, bareljefo nebėra; autentiškos liko tik durys ir langinės.

Buvusi lietuviška Vytauto Didžiojo mokykla. ©Augustinas Žemaitis.

Kitą mokyklą pačioje Vila Zelinoje 1938 m. įkūrė Pijaus Ragažinsko kvietimu atvykusios lietuvės vienuolės pranciškietės iš Pitsburgo (JAV). Pats vienuolynas dar veikia (Rua Campos Novos, 49), šalimais tebėra ir Šv. Mykolo arkangelo mokykla, bet ją, jau veikiančią moderniuose pastatuose, lanko įvairiataučiai vaikai.

Dar trys buvusios lietuvių mokyklos sąsajų su savo istorija nebeturi jokių (pastatai parduoti, mokyklų juose nebėra). Maironio mokykla veikė Tautų parko (Parque das Nações) rajone; šiame rajone iki šiol išlikusi Lietuvos gatvė (Rua Lituania), tarp kitų įvairių šalių pavadinimais pavadintų gatvių. Dr. Jono Basanavičiaus mokykla veikė Vila Anastacio rajone miesto vakaruose, 9 km nuo centro. Bom Retiro mokykla veikė Bom Retiro rajone.

Išlikę hebai ant buvusios lietuviškos Vytauto Didžiojo mokyklos durų. ©Augustinas Žemaitis.

San Paule yra dvi lietuviškos pasaulietinės organizacijos. Be parapijos namuose 1958 m. įkurtos Brazilijos lietuvių bendruomenės, veikia ir kita - Brazilijos lietuvių sąjunga (nuo 1931 m.). Ji turi dviaukštį pastatą su stilizuotu Vyčiu, o gatvė, kurioje tas pastatas stovi, vadinama Lietuvos gatve (pastato adresas Rua Lituania 67). Tai - didesnioji iš dviejų Lietuvos gatvių San Paulo aglomeracijoje.

Pastate yra biblioteka ir archyvas su įvairia medžiaga ir lietuviškais daiktais tiek iš Brazilijos lietuvių, tiek iš tarpukario Lietuvos, salėje rengiamos šventės. Praeityje tame pastate veikė penktoji, Dr. Vinco Kudirkos lietuvių mokykla.

Brazilijos lietuvių sąjungos pastatas. ©Augustinas Žemaitis.

Nors Vila Zelinoje ir apylinkėse rečiau nei anksčiau išgirsi lietuvių kalbą, ženkli dalis gyventojų ten tebėra lietuvių palikuonys. Priešingai nei JAV, Brazilijoje nėra įprasta dažnai persikelti gyventi į kitą rajoną ar miestą, todėl Vila Zelinoje tebegyvena šimtai tų, kurių protėviai čia atvyko tarpukariu. Apylinkėse dažnai pamatysi lietuviškas pavardes ant smulkaus verslo įstaigų durų (pvz. dantistų, nekilnojamojo turto agentų ir pan.).

NT agentūra 'Lietuva' Vila Zelinos rajone. ©Augustinas Žemaitis.

Daugiausiai lietuviškų pavardžių vienoje vietoje tikriausiai - São Caetano do Sul priemiesčio kapinėse Cemiterio Ceramica. Tai nėra vien lietuvių kapinės, tačiau ten buvo laidojami Vila Zelinos ir apylinkių žmonės, todėl žymi dalis kapų - lietuvių. Kapinės braziliškai ištaigingos, su koplytėlėmis, kurios statomos ne vien turtingiausioms šeimoms. Tačiau jos nukentėjusios nuo vandalų ir narkomanų, kurie išplėšė nemažą dalį metalinių lentelių su pavardėmis.

Kapinės. ©Augustinas Žemaitis.

San Paule įsikūręs ir vienintelis Lotynų Amerikoje Lietuvos generalinis konsulatas (Avenida Irai, 438, cj. 34). Čia jis įkurtas po to, kai 2013 m. taupant kaštus uždaryta ambasada Argentinoje. Sprendimas motyvuotas ir tuo, kad Brazilijoje - didesnė lietuvių bendruomenė, tačiau Argentinos lietuviai jį kritikavo, teigdami, kad Argentinoje bendruomenė gyvesnė, o Brazilijoje - labiau nutautėjusi, lietuviškų renginių ten vyksta mažiau.

Kapinės. Viena daugelio lietuvių giminės koplyčių iš arčiau. ©Augustinas Žemaitis.

O iš daugybės lietuvių bendruomenių Brazilijos kaimuose, į kurias imigrantus kadaise traukė ir pigi žemė, mažai kas beliko. Lietuviai nesudarė vieno telkinio, gyveno pramaišiui su kitomis tautomis ir ilgainiui asimiliavosi. Dauguma lietuvių imigrantų tarpukariu kūrėsi San Paulo, Paranos ir Pietų Rio Grandės valstijose. Pastarojoje lietuviai įkūrė Ižui [Ijui] miestą (po dešimtmečio ten įsikūrė ir skaičiumi lietuvius aplenkė kitos imigrantų tautos). Iš didmiesčių be San Paulo jų būta ir Rio de Žaneire. 1954 m. leidinio "Laiškai lietuviams" duomenimis tuo metu Brazilijoje buvo 50 000 lietuvių, iš jų 30 000 San Paule, 20 000 kaimuose. Dauguma tarpukario migrantai - į sovietinės Lietuvos okupacijos nepripažinusią Braziliją po Antrojo pasaulinio karo atvyko dar keli šimtai lietuvių, o tuomet srautas nutrūko. Keli tūkstančai lietuvių, beje, Brazilijoje gyveno ir iki 1918 m. nepiklausomybės (imigravo nuo 1870 m.).

Brazilijos lietuvių sąjungos patalpose saugomos tarpukario taurės. ©Augustinas Žemaitis.

Šiandien duomenys, kiek gi yra lietuvių Brazilijoje, varijuoja kaip niekur kitur. Rašoma ir apie keliasdešimt tūkstančių, ir 150 000, ir 300 000, kai kur - net 1 000 000. Priklauso ir nuo to, ką laikysime lietuviu: į didesniuosius skaičius, matyt, įskaičiuoti visi žmonės, kurių bent vienas senelis ar prosenelis buvo iš Lietuvos. Brazilijos lietuvių bendruomenės rinkimuose 1999 m. dalyvavo 177 nariai, 1970 m. - 821.

Brazilijos lietuviai sulaukė filmų kūrėjų dėmesio. 2002 m. Brazilijoje sukurtas dokumentinis filmas "Eldoradas: lietuviai Brazilijoje" ("Eldorado - Lituanos no Brasil"). 2011 m. grupė lietuvių surengė ekspediciją Brazilijos lietuvių keliais ir jos metu irgi sukūrė filmą. Ir Brazilijoje, ir Lietuvoje išleistos ir knygos apie bendruomenę.

San Paule plačiau apie prieškario ir tarpukario įvairių tautų imigraciją į Braziliją galima sužinoti Imigracijos muziejuje (Rua Visconde de Parnaiba 1316, Mocca).

Click to learn more about Lithuania: Brazilija, Lot. Amerika 34 Comments

Urugvajus

Urugvajus pagal gyventojų skaičių panašus į Lietuvą (3,3 mln.), bet plotu prilygsta trims Lietuvoms. Dauguma iš 10 000 šalies lietuvių gyvena sostinėje Montevidėjuje (Montevideo), Sero (Cerro) rajone, anapus įlankos nuo miesto centro. Čia kadaise veikė skerdykos, yra ir kitų Europos tautų bendruomenės. Priešingai didžiajai daliai Lotynų Amerikos Urugvajuje net 88% gyventojų - Europos kilmės baltaodžiai. Jie plūdo iki Antrojo pasaulinio karo, nes Urugvajus anuomet buvo turtingesnis už daug Europos kraštų.

Sero ant kalnelio yra ir lietuvių bažnyčia (Fatimos mergelės) (Bélgica 1765). Kartu su Jėzuitų namais ji baigta statyti 1954 m., padėjus JAV lietuviams, nes Urugvajaus lietuvių bendruomenės būta gana mažos (tarpukariu imigravo ~6000 - 10000 žmonių).

Montevidėjo Fatimos mergelės lietuvių bažnyčia. Google Street View.

Be to, Urugvajuje (bene labiausiai iš visų lietuvių bendruomenių) aktyviai veikė sovietų proteguojami komunistai, skatinę lietuvius atsimesti nuo bažnyčios. Nepaisant šito Urugvajus niekuomet nepripažino Lietuvos okupacijos.

Sero veikia ir Urugvajaus lietuvių kultūrinė bendrija (Rio de Janeiro 4001) bei Lietuvių klubas (prie Hollanda ir Grecia gatvių kampo). Seniau čia buvo ir Jono Basanavičiaus mokykla, išlaikoma tarpukario Lietuvos lėšomis, mokytojai atvykdavo iš Lietuvos, bet Lietuvą okupavus sovietams jos nebeliko.

Urugvajaus lietuvių kultūrinė bendrija. Google Street View.

Sero gatvės pavadintos tautų ir užsienio miestų vardais, tarp jų yra ir Lietuvos (Lituania) gatvė. Rajono centre - Imigrantų aikštė, kurioje vyksta imigrantų šventės, jose dalyvauja ir lietuvių etninių šokių, dainų kolektyvai.

Click to learn more about Lithuania: Lot. Amerika, Urugvajus No Comments

Trinidadas ir Tobagas

Trinidade ir Tobage nėra lietuvių, bet Tobago saloje yra Didžioji Kuršo įlanka (Great Courland Bay) bei Mažoji Kuršo Įlanka (Little Courland Bay) - pavadintos baltiškos kuršių genties, bronzos amžiuje gyvenusios dabartinių Lietuvos ir Latvijos pakrantėse, garbei.

Kaip taip atsitiko? Kuršiams jau nunykus, Kuršu ir toliau vadintas atitinkamas regionas, 1561 m. dabartinėje Latvijoje įsteigta Kuršo ir Žiemgalos knigaikštystė. Tai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasalas. Kuršo ir Žiemgalos vokiečiams valdovams, kurių puošnaus gyvenimo palikimas - Jelgavos bei Rundalės rūmai - Europos kunigaikštukų statuso nepakako. Išsivaduoti nuo vasalinės priklausomybės jie negalėjo ar neketino, užtat nutarė sudalyvauti toje didžiųjų imperijų kovoje, kurioje net pačios Lietuva ar Lenkija nedalyvavo: Amerikos kolonizacijoje.

Vos 200 000 gyv. turėjęs Kuršas tapo mažiausia kolonijine šalimi, bet turėjo laivyną, prilygusį trečdaliui legendinės ispaniškosios armados. Kolonizavimui pasirinko Tobagą - salą karibuose. Ją pakrikštijo Naujuoju Kuršu, o vieną įlanką - Didžiąja Kuršo įlanka. Kolonizacijos bandymai truko nuo 1637 iki 1659 m., kuomet Kuršas, kaip ir visa Lenkija-Lietuva, patyrė švedų ir rusų invaziją; kolonija Tobage tuo pat metu pasidavė irgi saloje kaimą įsteigusiems olandams. Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė buvusios didybės taip ir neatgavo.

1978 m. prie įlankos latviai pastatė atminimo lentą savo kolonistams prie Didžiosios Kuršo Įlankos - Baltijos šalių okupacijos metu ji turėjo ir simbolinę reikšmę.

Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė turėjo ir kitą koloniją - Gambijoje.

Click to learn more about Lithuania: Lot. Amerika, Trinidadas ir Tobagas No Comments

Venesuela

Venesueloje yra San Kazimiro miestas (San Casimiro de Güiripa), pavadintas Lietuvos globėjo, vienintelio lietuvių kilmės šventojo Kazimiero vardu. Jis įkurtas 1783 m. ir tokio vardo pasirinkimas nesusijęs su lietuviais - tiesiog katalikiškos Ispanijos kolonijų miestai dažnai vadinti šventųjų vardais. Visgi, Šv. Kazimieras niekad nebuvo Vakaruose labai žinomas šventasis, tad jo garbei visame pasaulyje pavadintas tik šis vienintelis miestas. Miesto šventė - kazimierinės, kovo 4 d., taigi, sutampa su Vilniaus Kaziuko mugės pagrindine data.

Click to learn more about Lithuania: Lot. Amerika, Venesuela No Comments

Lietuviško paveldo Pietų Amerikoje žemėlapis

Lietuviško paveldo Argentinoje, Brazilijoje ir Urugvajuje žemėlapis.

Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje.

Click to learn more about Lithuania: Argentina, Brazilija, Lot. Amerika, Urugvajus No Comments