Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Brazilija

Brazilijos lietuvių bendruomenė laikoma didžiausia Lotynų Amerikoje, nors tikslūs jų skaičiai nežinomi. Čia lietuvių emigrantai masiškai pasuko tarpukariu: Brazilijon išvyko kas trečias Smetoninės Lietuvos emigrantas (35%), iš viso nuo 25 000 iki 50 000.

Brazilija buvo skurdi, o lietuvius ten viliojo darbas ir pažadai apie pigią žemę. Nors realybėje lietuvių imigrantų teisės buvo menkos ir priminė baudžiavą, ilgainiui lietuviai, daugiausiai persikėlę į San Paulo didmiestį, ne tik pasistatė namus, sukūrė verslus, išmokslino vaikus – bet ir pastatė vienas didžiausių masteliais lietuviškų vietų pasaulyje.

Būtent Brazilijos San Paule yra Vila Zelina – toliausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuvių rajonas. Prie San Paulo stūkso Lituanika – lietuviškas kaimas. Taip pat Lietuvos ir lietuvių garbei Brazilijoje pavadinta dešimtys gatvių, pastatyti paminklai, emigrantai iš Lietuvos pastatė ne vieną svarbų pastatą, o jų indėlis į Brazilijos kultūrą atspindimas muziejuose.

„Gabalėliuose Lietuvos“ – viskas viename straipsnyje.

San Paulo lietuvių rajonas Vila Zelina

Didžiausias Brazilijos ir visos Lotynų Amerikos miestas San Paulas (22 mln. gyv.) turi ir vienintelį Lotynų Amerikoje tikrą lietuvių rajoną Vila Zelina. Jis kūrėsi ~1934 m. kuomet ir vyko didžioji lietuvių imigracija į Braziliją.

Rajono centre - Lietuvos Respublikos aikštė (Praca Republica Lituania), taip pavadinta 1976 m. spalio 31 d. Joje - 1985 m. gruodžio 14 d. pastatytas paminklas Laisvei (kauniškio, tuo metu sovietų nugriauto, kopija) su iškaltais Gedimino stulpais bei lietuviškais dainos žodžiais "Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt". Deja, paminklą dabar užstoja medžiai, kurių kirsti valdžia neleidžia ekologiniais sumetimais.

Į Lietuvos Respublikos aikštę sueina 7 gatvės, tarp jų – Monsinjoro Pijaus Ragažinsko gatvė (Pio Ragazinskas, 1907-1988), lietuvio kunigo, kuris įkūrė nuo 1948 m. sausio iki 2016 m. leistą Brazilijos lietuvių laikraštį "Mūsų Lietuva".

Aikštėje stovi ir gana kukli lietuviška Šv. Juozapo bažnyčia, 1936 m. pastatyta kunigo Benedikto Suginto iniciatyva ir parėmus JAV lietuviams, prie bažnyčios - lietuviškas medinis kryžius (1949 m.), parapijos namuose veikia viena trijų didžiųjų San Paulo lietuvių organizacijų – Šv. Juozapo lietuvių katalikų bendrija. Jos patalpose - įvairios lietuviškos detalės, paveikslai. Šv. Juozapo parapija (bendruomenė) įkurta 1931 m. Ji užsiima ne tik religine, bet ir pasaulietine lietuviška veikla.

Būtent bažnyčios atsiradimas ir lėmė, kad Vila Zelina taps lietuvių rajonu. Rajoną vystęs žemės savininkas padovanojo žemės plotą lietuvių katalikų bendrijai (įkurtai 1928 m.) per du metus pastatyti bažnyčiai. Tai buvo ne tik labdara, bet ir išmintingas ekonominis sprendimas: aplinkinius sklypus savo namams greitai supirko lietuviai, kad galėtų būti greta parapijos ir lietuviškos veiklos.

Bažnyčios viduje - daug lietuviškų ženklų. Netoli įėjimo - atminimo lenta bažnyčios statytojui Benediktui Sugintui (lietuviška ir portugališka, kartu su biustu), kunigui Juozui Šeškevičiui (tik portugališka, įrengta 1998 m.), nuo 1954 m. buvusiam ilgamečiam parapijos klebonu.

Aplink altorių - Šv. Kazimiero (su Gedimino pilimi), Aušros Vartų Marijos paveikslai. Taip pat yra ir Dievo gailestingumo paveikslas. Priekyje dešinėje yra vitražas su Aušros Vartais, Šv. Kazimieru. Bažnyčią pokariu dekoravo menininkas Antanas Navickas.

Dauguma pamaldų bažnyčioje dabar portugališkos, tačiau vyksta ir dvikalbės mišios (portugalakalbis kunigas, bet skaitiniai lietuvių kalba).

Kadangi imigracija vyko tarpukariu dauguma Vila Zelina (juokais pravardžiuojamos "vazelina") lietuvių jau gimę Brazilijoje, bet dalis, ypač vyresniųjų, dar kalba lietuviškai. Kiek populiaresnė kita lietuviška veikla: veikia keli tautinių šokių kolektyvai („Nemunas“, „Rambynas“), parapijos choras (veikia nuo 1936 m.). Visa tai vyksta parapijos namuose už bažnyčios, kurių statybas organizavo kunigas Juozas Šeškevičius (1921-2008 m.), taip pat ~1960-1970 m. rengdavęs ir dideles jaunimo šventes.

Kai kuriose parduotuvėlėse aplinkui bažnyčią galima įsigyti lietuviško maisto (daugiausia parduotuvėlėje adresu Rua Monsenhor Pio Ragazinskas 17, kurioje taip pat ir - Lietuvos sporto komandos uniforma, margučiai bei kita).

Lietuviškų motyvų daug ir gretimame "Bar do Vito" bare (Avenida Zelina 851), kurio simbolis - stilizuotas Vytis – atvaizduotas iškaboje, langinėse ir kitur. Viduje yra lietuviškų dainų ir šokių švenčių plakatų, lietuviškų pinigų ir kito. Barą sudaro dvi salės iš kurių vienoje vyksta renginiai, koncertai (už scenos irgi - stilizuotas Vytis). Tai – tiek lietuviškai kalbančių, tiek ir nekalbančių lietuvių susitikimo vieta. Bar do Vito yra įkurtas dar 1942 m. ir yra vienas senesnių San Paulo barų; dėl Lietuvos okupacijų, visoje Lietuvoje nerasi šitiek laiko veikusio baro ar restorano.

Nuo Lietuvos Respublikos aikštės besidriekiančiame Vila Zelina prospekte ("Avenida Zelina") yra daugiau lietuviškų pavadinimų, net nebūtinai susijusių su Lietuva ar lietuviais: tiesiog, kadangi tas rajonas žinomas kaip lietuviškas, ir kai kurie nelietuviai savo įstaigas pavadino tokiais pavadinimais. Yra optika "Lituania", nekilnojamojo turto agentūros "Lituania" ir "Kaunas". "Kaunas" taip pat pavadintas ir vienas 22 aukštų daugiabutis pastatas (Brazilijoje daugiabučiai turi pavadinimus) – pats aukščiausias visoje Vila Zelinoje.

Bėgant metams, lietuvių bendruomenė ir toliau veikė bei siūlė paminėti Lietuvai svarbius įvykius bei žmones. Lietuvos nepriklausomybės aušros metu (1991 m.) sėkmingai pavyko vieną skersgatvį Vila Zelinoje pervadinti Laisvos Lietuvos skersgatvio vardu (Passagem Lituania Livre).

Tiesa, Vila Zelinos lietuviškumas, pagarba Lietuvos nepriklausomybei, kelia kai kurių San Paulo rusų pyktį. Jie siekia ištrinti lietuvišką rajono istoriją ragindami panaikinti lietuviškus pavadinimus. Jie pasodino medį, užgožiantį Lietuvos Laisvės paminklą ir dalino atsišaukimus vietos parduotuvėm neprekiauti lietuviškas patiekalais su antrašte "Lietuvių virtuvė - nacių virtuvė". Jie mėgina keisti istorijos naratyvą pristatydami Vila Zeliną kaip "rytų europiečių rajoną" ir pasiekė, kad viena rajono aikščių būtų pavadinta Puškino vardu. Vietos lietuviai atkakliai priešinasi planams "okupuoti Vila Zeliną", šis konfliktas nušviestas ir Brazilijos spaudoje.

Anksčiau Vila Zelinos apylinkėse buvo ir dvi lietuvių mokyklos.

Viena jų, Vytauto Didžiojo lietuviška mokykla buvo specialiai pastatytame 1930 m. pastate, su Vytauto Didžiojo bareljefu (Rua Santo Amasio 327, Vila Bela rajone ~1 km nuo Vila Zelinos). Deja, dabar pastatas, nors ir priklauso lietuvių bendruomenei, išnuomotas protestantų bažnyčiai, bareljefo nebėra; autentiškos liko tik durys ir langinės.

Kitą mokyklą - Šv. Mykolo arkangelo - pačioje Vila Zelinoje 1938 m. įkūrė Pijaus Ragažinsko kvietimu atvykusios lietuvės vienuolės pranciškietės iš Pitsburgo (JAV). Mokykla veikia iki šiol, tiesa ją lanko įvairiataučiai vaikai. Visgi, lietuviškų pavardžių moksleivių sąrašuose yra nemažai, nes daug mokinių yra iš aplinkinio lietuviško rajono. Mokykla taip pat liko svarbiu lietuvių bendruomenės centru: būtent jos salėje kasmet vyksta Vila Zelinos vasario 16 d. šventės.

Mokykloje mokosi ~1000 mokinių, joje yra ir darželis, ir pradinės mokyklos, ir vidurinės mokyklos, ir gimnazijos klasės. Mokyklos viduje yra nuotraukų, atmenančių ir lietuvišką jos istoriją, o kieme stovi stulpas, linkintis pasauliui taikos keturiomis kalbomis, tarp jų - lietuvių kalba.

Mokyklos komplekse yra ir seselių Pranciškiečių vienuolynas, kur gyvena mokyklą prižiūrinčios seselės. Prie jo - ir lietuviškas kryžius, jame - kambarys su lietuviškais daiktais.

Pats lietuvių pranciškiečių ordinas bėgant metams pasikeitė panašiai, kaip ir mokykla. Jis įkurtas 1922 m. Pitsburge: lietuvės vienuolės rūpinosi lietuvių emigrantų į JAV švietimu ir gydymu, nes Amerikoje tai buvo mokama ir brangu, turėjo kelias ligonines, daug mokyklų. Kai lietuviai pradėjo plūsti į Braziliją, tokios pagalbos reikėjo ir Brazilijoje, todėl ordinas atsiuntė lietuvių vienuolių iš JAV čia. Ilgainiui JAV švietimas pasidarė nemokamu, tad vienuolių savanorišku darbo nereikėjo, be to, mažėjo katalikų religingumas, tad ordinas ten nunyko, 2017 m. net nugriautas ordino štabas Pitsburge. Bet religingesnėje Brazilijoje į ordiną pradėjo stoti ne tik lietuvės, o ir brazilės, ir jis čia gyvuoja toliau – nors lietuvių jame beveik nebėra, bet lietuviška istorija gerbiama. Dabar pasaulinis šio lietuvių įkurtos ordino štabas – jau Brazilijoje.

Nors Vila Zelinoje ir apylinkėse rečiau nei anksčiau išgirsi lietuvių kalbą, ženkli dalis gyventojų ten tebėra lietuvių palikuonys. Priešingai nei JAV, Brazilijoje nėra įprasta dažnai persikelti gyventi į kitą rajoną ar miestą, todėl Vila Zelinoje tebegyvena tūkstančiai tų, kurių protėviai čia atvyko tarpukariu iš Lietuvos. Apylinkėse dažnai pamatysi lietuviškas pavardes ant smulkaus verslo įstaigų durų (pvz. dantistų, nekilnojamojo turto agentų ir pan.).

Daugiausiai lietuviškų pavardžių vienoje vietoje tikriausiai - São Caetano do Sul priemiesčio kapinėse Cemiterio Ceramica. Tai nėra vien lietuvių kapinės, tačiau ten buvo laidojami Vila Zelinos ir apylinkių žmonės, todėl žymi dalis kapų - lietuvių. Kapinės braziliškai ištaigingos, su koplytėlėmis, kurios statomos ne vien turtingiausioms šeimoms. Tačiau jos nukentėjusios nuo vandalų ir narkomanų, kurie išplėšė nemažą dalį metalinių lentelių su pavardėmis.

Kitos, paprastesnės regiono kapinės, kur palaidoti ir lietuviai – Vila Alpinos kapinės.

Brazilijos lietuvių Sąjunga ir San Paulo Mokos rajonas

Nors Vila Zelina yra San Paulo lietuvybės simbolis ir niekur kitur San Paule lietuvių istorija nėra tokia reikšminga, tik mažuma Brazilijos lietuvių gyveno tame rajone.

Antras pagal lietuvišką paveldą rajonas – netolima Moka

Čia veikia antroji iš didžiųjų Braziljijos lietuvių organizacijų - Brazilijos lietuvių sąjunga (nuo 1931 m.). Ji turi dviaukštį pastatą su stilizuotu Vyčiu, o gatvė, kurioje tas pastatas stovi, vadinama Lietuvos gatve (pastato adresas Rua Lituania 67). Tai - didesnioji iš dviejų Lietuvos gatvių San Paulo aglomeracijoje. Pora restoranų gatvėje taip pat vadinasi „Lituania“.

Pastate yra biblioteka ir archyvas su įvairia medžiaga ir lietuviškais daiktais tiek iš Brazilijos lietuvių, tiek iš tarpukario Lietuvos, salėje rengiamos šventės. Praeityje tame pastate veikė Dr. Vinco Kudirkos lietuvių mokykla (nuo 1929 m.).

Brazilijos lietuvių sąjungos nariai istoriškai buvo kairiųjų pažiūrų lietuviai.

Mokoje taip pat veikė Lietuvių Jėzuitų namai. Dabar pastatas tuščias, bet ant vartų iki šiol išlikę Vyčio kryžiai, jis priklauso lietuvių katalikų bendruomenei.

Ten gyveno lietuviai vienuoliai Jėzuitai, rūsyje jie laikydavo mišias ir tai 1968-1978 m. skaitėsi kaip antroji San Paulo lietuvių parapija – Šv. Kazimiero parapija. Priešingai nei Vila Zelinos Šv. Juozapo parapija, Šv. Kazimiero parapija aptarnavo ne savo rajoną, bet „visus Brazilijos lietuvius, išskyrus tuos, kurie gyvena Vila Zelinoje“. Kunigai iš Jėzuitų namų važinėdavo po visą Braziliją, klausydami išpažinčių, sutuokdami ir atlikdami kitus patarnavimus lietuviams, turėjo ištisą kartoteką visų Brazilijos lietuvių.

Tai buvo itin svarbu, kol dar ne visi Brazilijos lietuviai mokėjo portugališkai, bet, tai kartai išmirštant, poreikis mažėjo, parapija uždaryta. Jėzuitų namuose, tiesa, lietuviai vienuoliai (saleziečiai) gyveno dar ilgai po to, bet, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ne vienas grįžo į Lietuvą atkurti sovietų sunaikintų bažnyčių ir parapijų ten.

Nuo 1965 m. Jėzuitų namuose veikė ir lituanistinė mokykla.

Netoli Mokos rajono yra Cuarta Parada kapinės, kur laidoti ir to rajono lietuviai. Taip pat Mokos rajone yra San Paulo imigracijos muziejus (aprašytas straipsnio apačioje).

Brazilijos lietuvių mokyklos kituose San Paulo rajonuose

Lietuviai San Paule gausiau kūrėsi ir bent dar trijuose rajonuose. Kiekvieno jų lietuviško gyvenimo centras turėjo būti su Lietuvos Respublikos pagalba tarpukariu pastatytos lietuvių mokyklos: tarpukario Lietuva stengėsi, kad naujai į Amerikos žemyną emigruojantys lietuviai išliktų lietuviais.

Deja, San Paulo lietuvių mokyklos gyvavo labai trumpai: Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, dingo Lietuvos palaikymas ar iš Lietuvos siunčiami mokytojai. O Antrojo pasaulinio karo metais jau Brazilijos valdžia uždarė visas mokyklas, kurioje dėstomoji kalba buvo ne portugalų: išsigando savų mažumų, kad jos neveiktų prieš Brazilijos vienybę, kaip atsitiko Europoje, kur daugybėje šalių tautinės mažumos kolaboravo su okupantais ar destabilizavo valstybes. Nors, tikriausiai, labiausiai Brazilija bijojo didžiulės savo vokiečių bendruomenės pietuose (matydama, kaip Sudetų vokiečiai padėjo atplėšti šį kraštą nuo Čekoslovakijos, o Klaipėdos vokiečiai savo kraštą – nuo Lietuvos), nukentėjo ir lietuviai: įstatymai, skatinantys integruotis į Brazilijos kultūrą, buvo vienodi visoms mažumoms.

Tautų parko (Parque das Nações) rajone veikė Maironio mokykla, parduota po jos uždarymo (atidaryta 1937 m., turėjo 1000 kv. m sklypą, mokėsi 56 vaikai). Adreso ir žinių, ar išlikęs pastatas, kol kas rasti nepavyko – jei žinote, rašykite į komentarus. Šiame rajone Lietuvą tebeprimena Lietuvos (Lituania) gatvė, Lietuvos (Lituania) autobusų stotelė ir Vilniaus (Vilna) gatvė – tiesa, jos čia atsirado ne tiek dėl lietuvių įtakos, kiek dėl to, kad Tautų parko rajone visos gatvės vadinamos užsienio šalių ir miestų pavadinimais.

Lietuvių mokykla veikė ir Bom Retiro rajone netoli San Paulo centro (Bandeirantes 92) – tuo adresu dabar daugiabutis namas.

Ilgiausiai atstovėjo Vila Anastacio rajono miesto vakaruose, 9 km nuo centro, veikusi Dr. Jono Basanavičiaus lietuvių mokykla – daugybę dešimtmečių po mokyklos uždarymo pastatas, puoštas lietuviškais užrašais, toliau naudotas lietuviškai veiklai. Deja, 2011 m. jis parduotas ir nugriautas.

Lietuvių kaimas Lituanika prie San Paulo

Lietuviško paveldo yra ir San Paulo priemiesčiuose ir neprilygstama čia yra Lituanika prie Atibaja miesto. Brazilijos lietuviai vadina Lituaniką sodyba (Estancia), bet iš tikro tai yra lietuvių kaimas su beveik šimtu įvairių pastatų.

Tai – vienintelis grynai lietuviškas kaimas visame pasaulyje anapus Lietuvos ir aplinkinių šalių!

Čia yra apie 60 sodybų, kurių iš pradžių visos, o ir dabar apie 80% priklauso lietuviams. „Lituanikos“ plotas – 260 000 kvadratinių metrų, t.y. 26 ha.

Net „Lituanikos“ gatvių yra daugiausiai susiję su Lietuva: Dariaus ir Girėno alėja, Laisvės alėja, Miškų brolių alėja, Šv. Juozapo gatvė (pagal San Paulo lietuvių bažnyčios pavadinimą), o taip pat Brazilijos alėja, Tautų alėja. Visi pavadinimai lentelėse rašomi dviem kalbomis – lietuvių ir portugalų. Pavadinimas „Lituanika“ – Dariaus ir Girėno skrydžio garbei. Įspūdingi ir “Lituanikos“ vartų stulpas su pavadinimu, trispalve ir Vyčiu.

Be privačių namų, kaime stovi daug viešų lietuviškų pastatų.

Nedidelė plytinė Šv. Antano lietuvių koplyčia su varpine, kaip parašyta lentoje prie įėjimo, pastatyta kunigo Dr. Antano Miliaus auka. Viduje – drožtas lietuviškas kryžius, koplyststulpio virųus su drožinėta saule.

Seserų pranciškiečių vienuolių rezidencija. Seserys čia atvyksta pailsėti.

Svečių namai (1979 m.), Lietuvių senelių namai (1992 m.), Piknikų pastatas su nakvynės vietomis ir tualetais (1978 m.), Biblioteka (itin gausiai dekoruota lietuviškais drožiniais).

Daugelis pastatų dekoruoti lietuviškai – lietuvių drožiniais, lietuviškais užrašais. Šiuo metu senelių namai ir biblioteka neveikia. Senelių namai statyti 1992 m. Brazilijos lietuvių kunigo Juozo Šeškevičiaus iniciatyva, kuris ir pats ten praleido senatvę, prižiūrėjo kitus lietuvių senelius bei laikė jiems pamaldas koplyčioje.

Dabar koplyčia ir piknikų pastatas veikia tik per šventes.

Nemaža dalis privačių „Lituanikos“ namų taip pat dekoruoti lietuviškai (pvz. Gedimino stulpais) ar turi lietuviškus pavadinimus (pvz. „Marijampolė“, „Saulutė“).

Taip pat tarp tautiškiausių Brazilijos lietuvių tapo tradicija pasilaidoti „Lituanikoje“. Greta koplyčios yra bendras lietuvių kapas su iškaltais palaidotų lietuvių vardais (laidojamos urnos kremavus), tarp jų – kelių lietuvių kunigų, dirbusių Šv. Juozapo parapijoje. Pasilaidoti šiame kape „Lituanikoje“ turi teisę bet kuris lietuvis ir tai vienintelės kapinės visoje Lotynų Amerikoje, kur laidojami vien lietuviai.

Be lietuviškų erdvių, yra ir gausu erdvių gyventojų bei svečių patogumui ir poilsiui: baseinas (pasak atminimo lentos, įrengtas Jono Rimšos 1982 m. kovo 28 d.), trys žuvų pilni ežerai ir tvenkinėliai žvejybai bei maudynėms, medžių alėja, miškeliai, gražūs vaizdai nuo aukštumų į apylinkes.

„Lituanika“ tarnauja ir lietuvių susibūrimams bei šventėms: ne tik „Lituanikos“ gyventojų, bet kartą-kitą į metus ir viso San Paulo (pvz. Joninės), o kas kelis metus – ir viso žemyno (pvz. Pietų Amerikos lietuvių jaunimo susitikimai). Įprastai šventės rengiamos piknikų pastate, kur, esant reikalui, galima ir pernakvoti.

Iki ~2005 m. porą kartų per metus „Lituanikoje“ vykdavo lietuvių skautų stovyklos, ~100 skautų čia įsirengdavo palapines.

„Lituanika“ įkurta 1977 m., kuomet, likus lėšų po Pasaulio lietuvių kongreso organizavimo, ją nutarė įkurti dvi iš trijų Brazilijos lietuvių organizacijų: Brazilijos lietuvių bendruomenė (tautinė) ir Brazilijos lietuviai katalikai, įsigijo žemę.

Iki XXI a. kelias į „Lituaniką“ buvo gana sudėtingas. Dažniausiai čia lietuviai važiuodavo poilsiui kaip į vasarnamius, bet dabar yra ir nuolat gyvenančių. Dalis lietuvių ilgainiui pastatus čia pardavė, bet stengiamasi, kad išliktų lietuvių dauguma; vieniems lietuviams namus parduodant mėginama rasti kitus lietuvius, kurie norėtų pirkti. „Lituanika“ yra bendra visų jos gyventojų, o taip pat Lietuvių bendruomenės ir lietuivų katalikų, nuosavybė. Pagal Brazilijos įstatymus tai reiškia, kad gyventojų dauguma gali nustatyti taisykles, kurių privalo laikytis visi (įskaitant, tarkime, kokie privatūs namai gali stovėti, o kokie – ne): o tai padeda išlaikyti „Lituanikos“ lietuviškumą nepaisant to, kad dalis pastatų dabar priklauso nelietuviams.

Lietuvos ir lietuvių garbei pavadintos gatvės ir aikštės

Kai kurie Brazilijos lietuviai taip nusipelnė Brazilijai ar savo miestams (dažniausiai – įvairiems San Paulo priemiesčiams), kad jų garbei pavadintos gatvės. Šie žmonės dažniausiai Lietuvoje nežinomi.

Krepšininko Valdemaro Blatkausko (Waldemar Blatkauskas) vardu vadinasi ir Kampino (Campinas) miesto gatvė, ir San Paulo gatvė, ir Prasikabo (Piracicabas) miesto sporto salė. Blastkauskas atstovavo Brazilijos krepšinio rinktinę tais laikais, kai Lietuva buvo okupuota: 1959-1963 metais su ta rinktine jis laimėjo olimpinę bronzą, du pasaulio čempionatų auksus. 1963 m. žuvo autokatastrofoje. Tiesa, brazilams jo pavardė sunkiai tariama, ir net toje pačioje gatvėje skirtingose lentelėse ji rašoma skirtingai: Blatkauskas, Blatskauskas ar Blakauskas. Net ir oficialiai Kampinaso gatvė vadinasi „Waldemar Blatkauskas“, o San Paulo – „Waldemar Blakauskas“.

Žakarei (Jacarei) mieste netoli San Paulo viena gatvelė vadinasi Vinco Klimeikos (Vicente Klimeika) vardu - jis buvo garsus miesto fotografas.

Ozasko (Osasco) priemiesčio gatvė vadinasi Analizos Sakatauskas (Analice Sakatauskas) vardu – ji lankydavo vargšus, už juos melsdavosi. Užsimušė su dviračiu sulaukusi vos 19 metų amžiaus – bet paliko miesto žmonių atmintyje tokį įspaudą, kad pavadino gatvę jos garbei. Maža to, Analice atžvilgiu, atrodo, net susiformavo tam tikras liaudies pamaldumas. Prie Romeiros kelio, 46 km link Pirapora (-23.412756, -46.950771) pastatyta Koplyčia Analice Sakatauskas, tiksliau, įspūdinga Kristaus statula ant kalvos su prie jos vedančiais laiptais ir Analice vardu. Tikintieji čia palieka padėkas Analice; kelyje prie šios vietos Analice žuvo. Prie Romeiros kelio yra ir daugiau religinių paminklų.

San Paule yra Vinco Kudirkos aikštė - ji išrūpinta garbės konsulo Vinco Tūbelio iniciatyva, nes Kudirka, priešingai nei kiti lietuviai, kurių garbei pavadintos Brazilijos gatvės, buvo Lietuvos, o ne Brazilijos, herojus.

Didžiausią pėdsaką už Vila Zelinos ribų San Paule palikęs lietuvis tikriausiai kunigas Aleksandras Arminas: iš pradžių (nuo 1931 m.) kunigavęs Vila Zelinoje, vėliau jis dirbo jau tarp brazilų – kunigavo ir, mėgdamas architektūrą, rekonstravo Žoanopolio (Joanopolis, Šv. Jono Krikštytojo), Pirakajos Šv. Antano (Piracaia) bažnyčias. Pastarojoje lietuvis Navickas sukūrė išties įspūdingą ir unikalų interjerą - visas lubas dekoravo visų popiežių portretais (centre - dabartinio popiežiaus; iki pat šiol pasikeitus popiežiams portretai skrupulingai keičiami), už altoriaus esančiame paveiksle Kristaus širdis - mirksinti rausva lemputė ir pan. Netoli įėjimo į bažnyčia kabo bažnyčios perstatymą mininti atminimo lenta, kurioje aprašytas ir kunigas Arminas.

Paskutinis Aleksandro Armino gyvenimo darbas – jaukią senamiesčio šventovę primenanti Maua priemiesčio Nekaltojo prasidėjimo bažnyčia, kur kunigavo 1954-1975 m.. Ten jis ir palaidotas ir buvo taip gerbiamas, kad prie tos bažnyčios net pastatytas Aleksandro Armino biustas, aikštė priešais ją pavadinta Aleksandro Armino aikšte, jo garbei vadinasi ir jo įsteigtas koledžas greta bažnyčios (Monsinjoro Aleksandro V. Armino koledžas, sutrumpintai Monsinjoro koledžas). Kunigas taip pat kūrė lietuvišką poeziją apie Braziliją, pasirašinėjo Venacijaus Ališo slapyvardžiu.

Kai kur tik žinodamas gatvės istoriją suprasi, kad ji pavadinta lietuvio/ės garbei. Pavyzdžiui, Dona Alba (ponios Albos) gatvė Raul Soares miestelyje Minas Žeraiso valstijoje. Išties ji pavadinta lietuvės imigrantės Albinos Vasiliauskaitės, gimusios Sasnavoje ir į Braziliją atvykusios 1929 m., garbei. Ši moteris ištekėjo už įtakingo vietos verslininko Manuelio Maksimo Barbozos.

Angatubos miestelyje San Paulo valstijoje yra gatvės, pavadintos lietuvių ūkininkų Jono Vilko ir Antano Senvaičio (Antanas Senwaittis) garbei. Jie buvo tarp to nedaugelio kurie, imigravę į Braziliją, įsigijo daug pigios žemės ir tapo turtingais ūkininkais. Galima sakyti, tokia buvo dažno lietuvio "braziliška svajonė". Bet paiekė jos nedaugelis: daugelis plaukė nepirkdami bilietų patys, o imdami juos dykai mainais už įsipareigojimsu ilgai ir sunkiai nemokamai dirbti. Toks darbas priminė vergovę ir kai lietuviams ji pasibaigdavo, dažnas nebenorėdavo turėti daug bendro su žeme, išvykdavo į San Paulą.

Sorokaboje yra Julio Gaidukas viadukas. Šis 22 m. jaunuolis žuvo bandydamas gelbėti skęstantį pusbrolį.

Po visą Braziliją pažirusios Lietuvos (Lituania) gatvės, iš viso apie 30, iš tikro su Lietuva ar lietuviais neturi daug bendro – kaip ir San Paulo Tautų parko rajone, daugelis jų tiesiog yra rajonuose, kuriuose gatvės vadintos įvairių pasaulio šalių vardais.

Rio de Žaneiro paminklas lietuviams

Rio de Žaneire lietuvių gyveno tik ~500, bet jie sugebėjo susitelkę pastatyti didelį Paminklą lietuviams, mirusiems emigracijoje ir tremtyje.

Paminklas lengvai pasiekiamas, stovi gražiose ir istorinėse Catumbi kapinėse tarp senų antkapių. Didelis juodas paminklas pažymėtas lietuviškais simboliais - herbu, Gedimino stulpais, o centre - Aušros Vartų Marija. Parašyta "Lietuvių bendruomenė".

Paminklas taip pat tarnauja ir kaip bendras Rio De Žaneiro lietuvių kapas. Jų po juo palaidoti bent 24, o vardai iškalti paminklo apačioje. Taigi, Rio de Žaneiro lietuvių paminklas yra vos viena iš dviejų vietų visoje Lotynų Amerikoje, kur lietuviai laidojosi kartu tautiniu pagrindu (kita tokia vieta - Lituanikoje). Tarp palaidotųjų po paminklu - paminklo sumanytojas kunigas Jamilionis, kurio biustas sudaro paminklo kompoziciją.

Rio de Žaneiro lietuvių paminklo šone portugališka atminimo lenta su paminklo dedikacija geradariais bei istorija. Atidengta 1965 02 14 Rio de Žaneiro miesto 400-ųjų metinių proga, dalyvaujant Frikui Mejeriui, Lietuvos (tuo metu sovietų okupuotos) konsului Brazilijoje.

Paminklo nugaroje - dvikalbė lietuviška ir lotyniška atminimo lenta su paminklo dedikacija ("Šis paminklas pastatytas prisiminti Lietuvos išeivį bei tremtinį mirusį svetur Rio 16/2/1965"). Atkreiptinas dėmesys, kad jei portugališka lentelė nurodo vasario 14 d. datą (Rio de Žaneiro jubiliejų), tai lietuviška - vasario 16 d. (Lietuvos valstybės atkūrimo dieną).

Litvakų sinagoga San Paule ir muziejai

Be lietuvių, į Braziliją atvyko ir Lietuvos žydų.

Religingų litvakų gyvenimo širdis - Icchako Elchonono sinagoga, įkurta 1936 m., o dabartinį modernistinį pastatą pasistačiusi 1956 m. (Rua Prates 706). Ji pavadinta vyriausiojo Kauno rabino garbei (Icchakas Elchononas šias pareigas ėjo 32 metus – 1864-1896 m.).

Priešingai daugybei Amerikos žemyno sinagogų, kurių steigime dalyvavo ir litvakai, San Paulo Icchako Elchonono sinagoga iki šiol lankoma daugiausiai litvakų ir išlaiko ryšį su litvakiška istorija bei tradicijomis (daugelyje kitų Amerikos vietų litvakai tiesiog įsiliejo į platesnes tų vietų žydų bendruomenes ir neišlaikė ryšio su būtent Lietuva ar savo atskirų organizacijų).

Sinagoga trijų aukštų – viršutinis skirtas moterims, pirmasis – vyrams, o rūsys yra socialinė erdvė, kurioje šiais laikais taip pat vykta ir nemažai pamaldų, laikomi sinagogos narių sukurti meno kūriniai, knygos. Įprastu metu pamaldos vyksta kasdien. Sinagogos išorėje stūkso stulpas, ant kurio – 12 Izraelio genčių simboliai, jie puošia ir antro aukšto lubas. Pagrindiniame sinagogos aukšte – atminimo lentos garbiems jos nariams.

Icchako Elchonono sinagoga stūkso Bom Retiro rajone – tarpukariu, kai iš Lietuvos plūdo imigrantai į Braziliją, tai buvo žydų rajonas, o ir dabar ten veikia apie dešimt sinagogų. Iš įvairių Europos kraštų suvažiavę žydai ir toliau palaikydavo ryšius su savo kraštiečiais, statė savo atskiras nuo kitų žydų sinagogas.

Ilgianiui Bom Retiro rajone žydus keitė korėjiečiai, į kitus rajonus išsikėlę litvakų palikuonys prisijungdavo prie vietinių sinagogų ir Icchako Elchonono sinagoga pilna nebebūna, bet švenčių metu ją aplanko ~70 žmonių.

Garsiausias Brazilijos litvakas - dailininkas Lazaras Segalas, kuriam įkurtas Lazaro Segalo muziejus. Dalis darbų muziejuje atspindi Vilnių, kuriame Segalas praleido vaikystę (gimė 1891 m., emigravo penkiolikos metų, visų pirma į Vokietiją).

San Paule veikia ir kolekcionierės Emos Klabin kolekcijos muziejus, Rio de Žaneire – jos sesers kolekcionierės Evos Klabin. Nors sakoma, kad šios moterys Lietuvos žydės, abi jos jau gimė Brazilijoje, o Lietuvoje vienu metu gyveno jų tėvai; ekspozicijose su Lietuva susijusių detalių nėra.

Imigracijos į Braziliją muziejus ir istorija

San Paule plačiau apie prieškario ir tarpukario įvairių tautų imigraciją į Braziliją galima sužinoti Imigracijos muziejuje (Rua Visconde de Parnaiba 1316, Mocca). Tiesa, nuolatinėje ekspozicijoje būtent su lietuviais susijusių eksponatų iš esmės nėra. Tačiau muziejus įsikūręs buvusiuose "imigrantų svečių namuose" - pastate, kuriame būdavo apgyvendinami per Santoso uostą atvykę visi imigrantai į regioną, taigi, ir kone visi lietuviai (galima pamatyti, kaip, didžiuliuose bendruose lovų pilnuose kambariuose, jie gyveno, kaip atvykdavo). Paskui iš ten juos pasiimdavo darbdaviai (daugiausiai į plantacijas). Muziejus turi ir archyvą, kuriame populiaru ieškoti informacijos apie imigrantus gimines.

Šiandien duomenys, kiek gi yra lietuvių Brazilijoje, varijuoja kaip niekur kitur. Rašoma ir apie keliasdešimt tūkstančių, ir 150 000, ir 300 000, kai kur - net 1 000 000. Priklauso ir nuo to, ką laikysime lietuviu: į didesniuosius skaičius, matyt, įskaičiuoti visi žmonės, kurių bent vienas senelis ar prosenelis buvo iš Lietuvos. Brazilijos lietuvių bendruomenės rinkimuose 1999 m. dalyvavo 177 nariai, 1970 m. - 821.

San Paule įsikūręs ir vienintelis Lotynų Amerikoje Lietuvos generalinis konsulatas (Avenida Irai, 438, cj. 34). Čia jis įkurtas po to, kai 2013 m. taupant kaštus uždaryta ambasada Argentinoje. Sprendimas motyvuotas ir tuo, kad Brazilijoje - didesnė lietuvių bendruomenė, tačiau Argentinos lietuviai jį kritikavo, teigdami, kad Argentinoje bendruomenė gyvesnė, o Brazilijoje - labiau nutautėjusi, lietuviškų renginių ten vyksta mažiau.

Didelė dalis Brazilijos lietuvių gyveno ne San Paule ar priemiesčiuose, o Brazilijos kaimuose, į kuriuos imigrantus kadaise traukė ir pigi žemė, bet iš tų bendruomenių mažai kas beliko. Lietuviai nesudarė vieno telkinio, gyveno pramaišiui su kitomis tautomis ir ilgainiui asimiliavosi. Dauguma lietuvių imigrantų tarpukariu kūrėsi San Paulo, Paranos ir Pietų Rio Grandės valstijose.

Lietuvių imigracija į Brazilijos kaimus prasidėjo dar iki nepriklausomybės (1870-1918 m.), tačiau buvo menka. Galėjo atvykti nuo 800 iki kelių tūkstančių lietuvių. Sakoma, kad jie dalyvavo steigiant Ižui [Ijui] miestą Rio Grande Do Sul valstijoje, bet jokių to ženklų neliko, nes juos skaičiais aplenkė ir asimiliavo kitos tautos.

Tikroji lietuvių imigracijos banga į Braziliją prasidėjo tarpukariu, tada atsirado ir San Paulo lietuvių bendruomenė. 1925 m. Brazilijoje gyveno 8146 lietuviai, 1930 m. – jau 40288 lietuviai, kas rodo, kokio masto buvo tų laikų imigracijos banga. Paskui ji nuslopo. Pirmojoje imgrantų kartoje apie 95% susituokė su kitais lietuviais (dalis - dar Lietuvoje), tuo tarpu iš jų vaikų jau tik 32% susituokė su kitais lietuviais - ir tai čia tik skaičiuojant tuos, kurie dalyvavo lietuviškoje veikloje.

Tarpukariu kai kurie lietuviai, suagituoti brazilų žemės savininkų, kartu pirko žemę vienas šalia kito taip kurdami tai, ką patys vadino "lietuviškomis kolonijomis" (panašias kolonijas dėl panašių priežasčių kūrė ir kitų tautybių imigrantai). Galima rasti žinių apie koloniją Nova Lituania prie Costa Machado miestelio, įkurtą 1929 m. Taip pat daug lietuvių buvo įsigiję žemės į šiaurę nuo Barao da Antonina. Tačiau iš šių kolonijų nieko neliko, lietuvių ten būta per mažai, šiuolaikiniuose žemėlapiuose tai nepažymėta.

Iš didmiesčių, be San Paulo, lietuvių būta ir Rio de Žaneire. 1954 m. leidinio "Laiškai lietuviams" duomenimis tuo metu Brazilijoje buvo 50 000 lietuvių, iš jų 30 000 San Paule, 20 000 kaimuose, 300 Rio de Žaneire (tada ten, senojoje katedroje, vykdavo lietuviškos mišios, bet nieko lietuviško joje neliko). Dauguma tarpukario migrantai - į sovietinės Lietuvos okupacijos nepripažinusią Braziliją po Antrojo pasaulinio karo atvyko dar ~500 lietuvių, o tuomet srautas nutrūko galutinai.

Brazilijos lietuviai sulaukė filmų kūrėjų dėmesio. 2002 m. Brazilijoje sukurtas dokumentinis filmas "Eldoradas: lietuviai Brazilijoje" ("Eldorado - Lituanos no Brasil").

Kviečiame skaityti ir bendrą straipsnį apie San Paulo lankytinas vietas

Gabalėliai Lietuvos TV laidos apie Braziliją

“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į San Paulą dienoraštis

Lotynų Amerikos lietuviai domina visus turbūt dėl to, kad tai toks egzotiškas lietuvių pasaulio pakraštys, kur lietuviai gyvena tarp visiškai kitokios, „karštesnės“ kultūros žmonių. Todėl vienas dažniausių klausimų, kurių sulaukdavome pristatydami „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas bei lietuviško paveldo JAV žemėlapius – ar lankysime ir Lotynų Ameriką. Aš galimybes išplėsti „Tikslas – Amerika“ žemėlapį į Lotynų Ameriką visad vertinau skeptiškai. Tenykštės bendruomenės ne tokios didelės, kaip JAV, be to, jos buvo ne tokios turtingos ir neturėjo galimybių po savęs palikti tiek daug. Todėl lietuviškų vietų Lotynų Amerikoje nedaug ir atstumai tarp jų didžiuliai. Ekspedicijos kaina ir trukmė būtų gerokai didesnė, o rezultatai – gerokai mažesni, nei JAV. Todėl gauti finansavimo tokiai ekspedicijai nemėginome, tačiau aplankyti Lotynų Amerikos lietuviškas vietas visgi pavyko. Suderinome kelis dalykus. Darbą – Aistė yra advokatė, padedanti užsienio lietuviams atsikurti pilietybę, ir ji turi daug klientų Brazilijoje, kur ekonomika pasuko žemyn. Poilsį – įdomiausias regiono lankytinas vietas. Ir, aišku, lietuviškų vietų aplankymą bei sudokumentavimą – Brazilijoje, Argentinoje ir Urugvajuje, šalyse, į kurias, kartu paėmus, emigravo daugiau nei pusė tarpukario Lietuvos emigrantų. Pradėjome nuo Brazilijos. Čia lankėmės jau antrą kartą. Pirmąjį 2016 m. Abu kartus susitikome su vietos lietuvių Butrimavičių šeima, kuri aprodė vienintelį lietuvių rajoną Pietų Amerikoje – Vila Zelina. Jie gimę Brazilijoje, bet puikiai kalba lietuviškai: kai abu šeimoje lietuviai, tai paprasčiau. Liucija Butrimavičienė vertėjauja lietuviams (deja, dažnai kai šie su narkotikais pakliūva į kalėjimus), o Pijus Butrimavičius - advokatas. Per pora metų Vila Zelina rajonas nepasikeitė. Kaip ir 2016 m., taip ir 2019 m. apsilankymą pradėjome nuo lietuviškų mišių: kaip ir ne vienoje JAV lietuvių bažnyčioje, jos tik dalinai lietuviškos (kunigas kalba portugališkai, skaitiniai, atliepimai – lietuviški), tačiau ir tai yra daug: niekur kitur Pietų Amerikoje, kaip vėliau aptikome, net pusiau lietuviškos mišios nelaikomos. Vila Zelina dabar dar – lietuviškesnis, nei tikėjausi. Priešingai nei amerikiečiai, brazilai gana sėslūs, todėl lietuvių palikuonys, net jei ir prasimaišę, ir toliau gyvena ten, kur užaugo. „Čia lietuvių namas, čia lietuvių namas, čia gyvena lietuviška-itališka šeima, čia lietuviška-japoniška“ – mus pavedžioti sutikę svetingi lietuviai besdavo pirštu į beveik kiekvieną pastatą. Su kai kuriais vyresnio amžiaus žmonėmis susikalbėdavome lietuviškai – o viena pardavėja kalbėjo taip tarmiškai, kad, atrodė, staiga atsidūrėme kažkur Lietuvos kaime… Vila Zelina reta vieta, kur gali sutikti užsieniečius, mokančius lietuviškai, bet nekalbančius nei angliškai, nei rusiškai. Tačiau atmosfera San Paulo lietuvių rajone – braziliška. Palyginus su Lietuva, daugiau optimizmo, daugiau džiaugsmo. Gatvėje susitikę senyvo amžiaus žmonės tarpusavyje sveikinasi, juokiasi. Net bažnyčioje, beprasidedant mišioms, jiems nėra tabu pasakyti garsų pokštą. Mus, svečius iš Lietuvos, čia bendruomenė prieš mišias net pakvietė prie altoriaus: lietuviai tarė kelis žodžius lietuviškai, o kunigas dar ilgai šnekėjo apie mus portugališkai. Parduotuvės savininkas (beje, ne lietuvis) išgirdęs, ko ten atvykome, padovanojo mums lietuviškos juodos duonos (aišku, receptas ne visai tikslus). Tiesa, Lotynų Amerikos problemos į Vila Zeliną irgi atėjo. Gyvenamasis dangoraižis „Kaunas“ aptvertas elektrifikuotomis tvoromis (o dar skundžiamės, kad tikrajame Kaune nesaugu!), į jo automobilių aikštelę įvažiuojama per dvigubus vartus: pradžioje automobilis pro pirmus vartus įrieda į „tarpinę zoną“, tada pirmi vartai užsidaro ir atsidaro antri: taip užtikrinama, kad paskui mašiną neįeitų banditai. Gatvėje, mums pasakojo, iš merginos privažiavęs motociklininkas bandė pavogti rankinę – turtą pavyko išgelbėti, bet koja griuvus lūžo. Vėliau mus palydėjo iki kapinių, kur koks kas ketvirtas antkapis – lietuvio. Jie – braziliškai prabangūs, net ir ne pačios turtingiausios giminės pasistačiusios nuosavas spalvingas koplytėles. Deja, dabar viskas aplaupyta, o metalinės lentos su mirusiųjų pavardėmis daugiausiai atiduotos į metalo laužą – narkomanų darbas. Lietuviškų pavardžių Vila Zelinos apylinkėse daug ir ant pastatų: štai lietuvis dantistas, štai nekilnojamojo turto agentas. Vyresni lietuviai daug dirba dėl lietuvybės įprasminimo ir oficialiuose pavadinimuose: nuo seno yra Lietuvos Respublikos aikštė, sovietų okupantams nugriovus tikrąją joje pastatyta Kauno laisvės statulos kopija (deja, ją užstoja medžiai, kurių radikalūs ekologai neleidžia genėti ar kirsti), nepriklausomybės metu vietinių aktyvistų dėka atsirado Laisvos Lietuvos skersgatvis. Tik, lietuvių pykčiui, kažin koks rajone apsigyvenęs rusas suorganizavo aikščių pavadinimą Rytų Europos bei Puškino garbei, nors su rusais rajonas neturėjo nieko bendro… Apskritai Vila Zelinoje savotiškai užkonservuota tarpukario Lietuva. Tiek kalba, tiek problemos: pavyzdžiui, manęs klausė, kodėl, mano nuomone, lenkai okupavo Vilniaus kraštą. Sunku tikėtis, kad tai liks per amžius, bet būtų džiugu, jei, kartoms keičiantis, Vila Zelina liktų kažkuo panašiu, į Liberdade rajoną – visas San Paulas jį žino kaip japonų rajoną, ateina ten pavalgyti azijietiško maisto, nusipirkti Rytų Azijos muzikos albumų ir plakatų. Daugelis pardavėjų ir klientų šiandien – juodaodžiai ar baltaodžiai, tik kai kurie turi japoniško kraujo. Bet Brazilijos japonų kultūra, tradicija – gyvos ir gerai žinomos visam San Paului, tame rajone pristatomos ir turistams. Lietuvius, deja, kol kas taip gerai žino ir prisimena tik turintys Lietuvoje šaknų ir net tų, nutolusių toliau nuo bendruomenės, kartais išgirsdavome klausimą „Ką, San Paule yra lietuvių rajonas, lietuvių bažnyčia?“. Prieš tęsdami ekspediciją stabtelėjome vieninteliame Lietuvos konsulate Pietų Amerikoje. Konsulė Laura Tupė suteikė daugiau informacijos apie lietuviškas vietas Pietų Amerikoje. Džiugu: tam, kad jos išliktų, kad apie jas sužinotų ir lietuvių palikuonys, ir vietiniai, būtina, kad bendradarbiautų užsienio lietuviai, Lietuvos diplomatinės ir konsulinės įstaigos, Lietuvos mokslo institucijos, užsienio kultūrinės įstaigos ir visi kiti: tik taip galime sukaupti pakankamai jėgų, kad paveldas būtų išgelbėtas. Augustinas Žemaitis, 2016 m. lapkritis, 2019 m. vasaris