Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Lotynų Amerika

Skirtingi šaltiniai nurodo labai įvairų Lotynų Amerikos lietuvių skaičių - nuo 60 tūkst. iki milijono. Tikslūs skaičiai priklauso nuo to, ką vadinsime lietuviu, nes lietuvių telkinių šiame rajone susidarė mažiau, lietuviai maišėsi su kitomis tautybėmis.

Po to, kai 1908 m. imigraciją apribojo JAV, lietuvių emigratai pasuko į Pietų Amerikos šalis: Argentiną, Braziliją, ir Urugvajų. Apie 60% visų tarpukario Lietuvos emigrantų išvyko gyventi į šias šalis (maždaug 60 000). Argentina ir Urugvajus anuomet buvo tokios turtingos, kaip Europos valstybės ir nedaug atsiliko nuo JAV. Brazilai gyveno skurdžiau, bet tos šalies žemės ūkyje darbo vietų netrūko. Visgi lietuvių bendruomenės Pietų Amerikoje buvo skurdesnės nei JAV, labiau stokojo pilietinių teisių.

XX a. pradžios Lotynų Amerikoje milžiniškos teritorijos, plotu prilygstančios penktadaliui Europos, dar buvo tik pradedamos apgyvendinti. Taigi lietuviai dalyvavo ir naujų miestų kūrime: Ižui (Ijui) Brazilijoje, Eskelis (Esquel) ir Sarmientas (Sarmiento) Argentinoje. Tačiau savo įkurtuose miestuose jie greitai nebesudarė daugumos. Lietuvybė labiau išsilaikė didmiesčiuose, kur liko lietuvių parapijos, šokių kolektyvai, klubai. San Paulyje (Brazilija) susformavo lietuvių rajonas Vila Zelina - ten yra lietuvių bažnyčia, restoranai. Lietuvos ambasada visam žemynui iki 2013 m. veikė Buenos Airėse (Argentina).

Paskutinė lietuvių imigracija į Pietų Ameriką įvyko pokariu - Kolumbijoje ir Venesueloje įsikūrė pabėgėliai nuo sovietų režimo. Šios bendruomenės nedidelės (pvz. Kolumbijoje lietuvių niekad nebuvo daugiau nei 1500), bet įtakingos, nes į Vakarus daugiausiai traukėsi elitas (menininkai, mokslininkai ir kt.), kurių šeimas sovietai būtų trėmę ir žudę. Tarp Kolumbijos lietuvių - sostinės Bogotos meras, buvęs kandidatas į prezidentus ir universiteto profesorius Antanas Mockus.

Tuo pat metu J. Stalinas propagandos tikslais pakvietė grįžti Lietuvon tarpukario migrantus. Susivilioję pažadais kai kurie parvyko į okupuotą Lietuvą, bet čia bemat teko nusivilti. Tie, kurie sugebėjo, vėl išvyko į Lotynų Ameriką.

Šiandien Lotynų Amerikos šalys skurdesnės už Lietuvą, tad po 1990 m. emigracija ten nevyko. Priešingai - lietuviškai nebekalbantys tarpukario emigrantų palikuonys pradėjo domėtis galimybėmis gauti Lietuvos pilietybę, po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą jiems atveriančią šias pelningas darbo rinkas.

Click to learn more about Lithuania: Lot. Amerika 6 Comments

Argentina

Į Argentiną lietuviai pradėjo emigruoti prieškariu (~5 000), bet pagrindinis srautas (iki 30 000) atvyko tarpukariu, kuomet JAV apribojo imigraciją, didžioji dalis pasaulio buvo nusiaubta Pirmojo pasaulinio karo, o nekariavusi Argentina klestėjo. Kas penktas smetoninės Lietuvos (1926-1939 m.) emigrantas vykdavo į Argentinos miestus.

Pagrindiniai jų tikslai buvo Buenos Airės, Berisas, Rosarijas, Kordoba, maždaug šia tvarka. Unikalaus lietuviško paveldo galima rasti ir piečiausioje gyvenamoje planetos žemėje Patagonijoje, kur dar XIX a. lietuviai dalyvavo tarp pirmųjų kolonistų.

Eskelio lietuvių muziejaus pastatas

Eskelio lietuvių muziejaus pastatas Patagonijoje

Buenos Airės ir jų lietuviškos vietos

Buenos Airės, Argentinos sostinė ir vienas 20 didžiausių pasaulio miestų, savo plačiomis gatvėmis ir architektūra tebealsuoja sunykusia anų laikų didybe. Šis didmiestis buvo tarpinė ar galutinė stotelė imigrantams. Ir šiandien čia susitelkusi didžiausia lietuvių bendruomenė.

Argentinos lietuvių centras su Gedimino stulpais fasade

Argentinos lietuvių centras su Gedimino stulpais fasade

Jame ir priemiesčiuose yra net trys didžiuliai lietuvių židiniai: Lietuvių centras, Susivienijimas lietuivų Argentinoje ir Aušros Vartų Marijos lietuvių bažnyčia. Kiekvienas jų - ne tik pastatas, bet ir ištisas įvairių patalpų kompleksas. Visi veikia 70 metų ir ilgiau, kupini istoriškos lietuviškos simbolikos.

Susivienijimo lietuvių Argentinoje laiptai

Susivienijimo lietuvių Argentinoje laiptai

"Pasaulietiniai" lietuvių klubai veikia šeštadieniais, viduje yra barai, bibliotekos, lietuviškų daiktų parodos, renginių salės lietuvių šokiams ir chorams, veikla - iš esmės vien lietuviška. Tuo tarpu bažnyčioje (kurios komplekse dar yra mokykla, lietuvių muziejėlis, vienuolynas) ilgainiui lietuvius nustelbė ispanakalbiai, bet ten tebėra daug lietuvių palikuonių, gausu lietuviškos simbolikos.

Buenos Airių lietuvių bažnyčia

Buenos Airių lietuvių bažnyčia

Be to, Buenos Airėse yra net 5 Lietuvos gatvės, ilgiausia kurių apie 4 km ilgio. Tai daugiausia Lietuvos gatvių iš visų pasaulio aglomeracijų. Pagrindinės taip pavadintos lietuivų bendruomenės iniciatyva.

Beriso lietuviškos vietos

Nedidukas (~100 000 gyventojų) Beriso miestelis yra unikalus visoje Argentinoje tuo, kad beveik visi jo gyventojai - imigrantų palikuonys, ir savo kilmę jie vertina turbūt labiau nei kur kitur pasaulyje. Tikrai svarbu miestelėnams priklausyti tautiniam klubui, dalyvauti kasmetėse imigrantų šventėse. Ne išimtis lietuviai, kurių čia atvyko ~3000.

Beriso lietuvių klubas "Nemunas"

Beriso lietuvių klubas "Nemunas"

Yra net du lietuvių klubai "Mindaugas" ir "Nemunas" su savo nedideliais - bet tautiškai įrengtais - klubų štabais, išdabintais lietuviškais bareljefais. Šie klubai ne tik vykdo lietuvišką veiklą, bet ir kuria naujus lietuviško paveldo objektus - pvz. lietuvišką rūpintojėlį.

Klubo Mindaugas bareljefas

Klubo Mindaugas bareljefas

Rosarijo lietuviškos vietos

Rosarijas turi lietuvių klubą ir lietuvių bažnyčios kompleksą su mokykla, darželiu. Benduromenė buvo mažesnė, tad pastatai paprastesni, nei Buenos Airėse. Ji vis tiek buvo pakankamai įtakinga, kad išrūpintų vienos gatvės pervadinimą Lietuvos, kitos - žymaus lietuvių kunigo Margio vardu.

Rosarijo Lietuvos gatvės atminimo lenta

Rosarijo Lietuvos gatvės atminimo lenta

Toliau į šiaurės vakarus nuo Rosarijo lietuvių bendruomenė yra ir Kordoboje, antrame pagal dydį Argentinos mieste. Tačiau tenykštis lietuvių klubas uždarytas, nors pastatas išlikęs (S. Loza 1070).

Patagonijos lietuviškos vietos

Patagonijos leituvybės istorija visai kitokia, nei miestų. Čia lietuviia atvyko dar prieškariu, kai Patagonijoje nebuvo miestų, o juos atvedė daugiausiai viena Šlapelių šeima. Šlapeliai, ne vienas kurių, atrodo, buvo, ekscentrikas, paliko gilų įrėžį Patagonijoje, ypač Sarmiento mieste, prie kurio įkūrimo prisidėjo. Ten ir aplink gausu Šlapelių pavarde pavadintų vietų, jie figūruoja ir miesto muziejuje.

Šlapelių šeimos nuotraukos Sarmiento miesto muziejuje

Šlapelių šeimos nuotraukos Sarmiento miesto muziejuje

Antra Patagonijos lietuviška širdis - Eskelis ir tenykštė lietuvių sodyba-muziejus, kur labai lietuviškoje aplinkoje Andų papėdėje galima ir apsistoti, ir aplankyti tiek lietuviui, tiek argentiniečiui įdomų lietuvių muziejų. Viskas - vienos vietos lietuvių šeimos privati iniciatyva.

Argentinos lietuvių balso ekspozicija Eskelio lietuivų muziejuje

Argentinos lietuvių balso ekspozicija Eskelio lietuivų muziejuje

Kiti Argentinos miestai

Nors lietuvių klubai veikia ir dar keliuose Argentinos miestuose, jie savo patalpų ir lietuviško paveldo neturi. Kordobos lietuviai turėjo savo klubą - bet organizacija sunyko, ir atsikūrė jau be patalpų. Tandilio lietuvių klubą, tuo tarpu, įkūrė lietuvių palikuonys jau po Lietuvos nepriklausomybės, jie patalpų neįsigijo.

Lietuvių centre repetuojantys tautinių šokių šokėjai

Lietuvių centre repetuojantys tautinių šokių šokėjai

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie Argentiną ir jos lankytinas vietas

Click to learn more about Lithuania: Argentina, Lot. Amerika 13 Comments

Brazilija

Brazilijos lietuvių bendruomenė laikoma didžiausia Lotynų Amerikoje, nors tikslūs jų skaičiai nežinomi. Čia lietuvių emigrantai masiškai pasuko tarpukariu: Brazilijon išvyko kas trečias Smetoninės Lietuvos emigrantas (35%), iš viso nuo 25 000 iki 50 000.

Brazilija buvo skurdi, o lietuvius ten viliojo darbas ir pažadai apie pigią žemę. Nors realybėje lietuvių imigrantų teisės buvo menkos ir priminė baudžiavą, ilgainiui lietuviai, daugiausiai persikėlę į San Paulo didmiestį, ne tik pasistatė namus, sukūrė verslus, išmokslino vaikus – bet ir pastatė vienas didžiausių masteliais lietuviškų vietų pasaulyje.

Būtent Brazilijos San Paule yra Vila Zelina – toliausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuvių rajonas. Prie San Paulo stūkso Lituanika – lietuviškas kaimas. Taip pat Lietuvos ir lietuvių garbei Brazilijoje pavadinta dešimtys gatvių, pastatyti paminklai, emigrantai iš Lietuvos pastatė ne vieną svarbų pastatą, o jų indėlis į Brazilijos kultūrą atspindimas muziejuose.

„Gabalėliuose Lietuvos“ – viskas viename straipsnyje.

San Paulo lietuvių rajonas Vila Zelina

Didžiausias Brazilijos ir visos Lotynų Amerikos miestas San Paulas (22 mln. gyv.) turi ir vienintelį Lotynų Amerikoje tikrą lietuvių rajoną Vila Zelina. Jis kūrėsi ~1934 m. kuomet ir vyko didžioji lietuvių imigracija į Braziliją.

Rajono centre - Lietuvos Respublikos aikštė (Praca Republica Lituania), taip pavadinta 1976 m. spalio 31 d. Joje - 1985 m. gruodžio 14 d. pastatytas paminklas Laisvei (kauniškio, tuo metu sovietų nugriauto, kopija) su iškaltais Gedimino stulpais bei lietuviškais dainos žodžiais "Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt". Deja, paminklą dabar užstoja medžiai, kurių kirsti valdžia neleidžia ekologiniais sumetimais.

Laisvės statula (dešinėje) ir lietuvių bažnyčia Lietuvos Respublikos aikštėje. ©Augustinas Žemaitis.

Į Lietuvos Respublikos aikštę sueina 7 gatvės, tarp jų – Monsinjoro Pijaus Ragažinsko gatvė (Pio Ragazinskas, 1907-1988), lietuvio kunigo, kuris įkūrė nuo 1948 m. sausio iki 2016 m. leistą Brazilijos lietuvių laikraštį "Mūsų Lietuva".

Aikštėje stovi ir gana kukli lietuviška Šv. Juozapo bažnyčia, 1936 m. pastatyta kunigo Benedikto Suginto iniciatyva ir parėmus JAV lietuviams, prie bažnyčios - lietuviškas medinis kryžius (1949 m.), parapijos namuose veikia viena trijų didžiųjų San Paulo lietuvių organizacijų – Šv. Juozapo lietuvių katalikų bendrija. Jos patalpose - įvairios lietuviškos detalės, paveikslai. Šv. Juozapo parapija (bendruomenė) įkurta 1931 m. Ji užsiima ne tik religine, bet ir pasaulietine lietuviška veikla.

Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia ir kryžius

Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia ir kryžius

Būtent bažnyčios atsiradimas ir lėmė, kad Vila Zelina taps lietuvių rajonu. Rajoną vystęs žemės savininkas padovanojo žemės plotą lietuvių katalikų bendrijai (įkurtai 1928 m.) per du metus pastatyti bažnyčiai. Tai buvo ne tik labdara, bet ir išmintingas ekonominis sprendimas: aplinkinius sklypus savo namams greitai supirko lietuviai, kad galėtų būti greta parapijos ir lietuviškos veiklos.

Bažnyčios viduje - daug lietuviškų ženklų. Netoli įėjimo - atminimo lenta bažnyčios statytojui Benediktui Sugintui (lietuviška ir portugališka, kartu su biustu), kunigui Juozui Šeškevičiui (tik portugališka, įrengta 1998 m.), nuo 1954 m. buvusiam ilgamečiam parapijos klebonu.

Atminimo lenta kunigui Benediktui Sugintui. ©Augustinas Žemaitis.

Aplink altorių - Šv. Kazimiero (su Gedimino pilimi), Aušros Vartų Marijos paveikslai. Taip pat yra ir Dievo gailestingumo paveikslas. Priekyje dešinėje yra vitražas su Aušros Vartais, Šv. Kazimieru. Bažnyčią pokariu dekoravo menininkas Antanas Navickas.

San Paulo lietuviškos bažnyčios vidus. ©Augustinas Žemaitis.

Dauguma pamaldų bažnyčioje dabar portugališkos, tačiau vyksta ir dvikalbės mišios (portugalakalbis kunigas, bet skaitiniai lietuvių kalba).

Bažnyčios vitražai su Aušros vartais, Šv. Kazimieru (kairėje)

Bažnyčios vitražai su Aušros vartais, Šv. Kazimieru (kairėje)

Kadangi imigracija vyko tarpukariu dauguma Vila Zelina (juokais pravardžiuojamos "vazelina") lietuvių jau gimę Brazilijoje, bet dalis, ypač vyresniųjų, dar kalba lietuviškai. Kiek populiaresnė kita lietuviška veikla: veikia keli tautinių šokių kolektyvai („Nemunas“, „Rambynas“), parapijos choras (veikia nuo 1936 m.). Visa tai vyksta parapijos namuose už bažnyčios, kurių statybas organizavo kunigas Juozas Šeškevičius (1921-2008 m.), taip pat ~1960-1970 m. rengdavęs ir dideles jaunimo šventes.

Kai kuriose parduotuvėlėse aplinkui bažnyčią galima įsigyti lietuviško maisto (daugiausia parduotuvėlėje adresu Rua Monsenhor Pio Ragazinskas 17, kurioje taip pat ir - Lietuvos sporto komandos uniforma, margučiai bei kita).

Lietuviškas maistas parduotuvėlėje. ©Augustinas Žemaitis.

Lietuviškų motyvų daug ir gretimame "Bar do Vito" bare (Avenida Zelina 851), kurio simbolis - stilizuotas Vytis – atvaizduotas iškaboje, langinėse ir kitur. Viduje yra lietuviškų dainų ir šokių švenčių plakatų, lietuviškų pinigų ir kito. Barą sudaro dvi salės iš kurių vienoje vyksta renginiai, koncertai (už scenos irgi - stilizuotas Vytis). Tai – tiek lietuviškai kalbančių, tiek ir nekalbančių lietuvių susitikimo vieta. Bar do Vito yra įkurtas dar 1942 m. ir yra vienas senesnių San Paulo barų; dėl Lietuvos okupacijų, visoje Lietuvoje nerasi šitiek laiko veikusio baro ar restorano.

Bar Do Vito

Bar Do Vito

Bar do Vito viduje

Bar do Vito viduje

Nuo Lietuvos Respublikos aikštės besidriekiančiame Vila Zelina prospekte ("Avenida Zelina") yra daugiau lietuviškų pavadinimų, net nebūtinai susijusių su Lietuva ar lietuviais: tiesiog, kadangi tas rajonas žinomas kaip lietuviškas, ir kai kurie nelietuviai savo įstaigas pavadino tokiais pavadinimais. Yra optika "Lituania", nekilnojamojo turto agentūros "Lituania" ir "Kaunas". "Kaunas" taip pat pavadintas ir vienas 22 aukštų daugiabutis pastatas (Brazilijoje daugiabučiai turi pavadinimus) – pats aukščiausias visoje Vila Zelinoje.

Daugiabutis Kaunas (dešinėje), kaip įprasta Brazilijoje, aptvertas elektrifikuota tvora dėl saugumo (pastato papėdė kairėje). ©Augustinas Žemaitis.

Bėgant metams, lietuvių bendruomenė ir toliau veikė bei siūlė paminėti Lietuvai svarbius įvykius bei žmones. Lietuvos nepriklausomybės aušros metu (1991 m.) sėkmingai pavyko vieną skersgatvį Vila Zelinoje pervadinti Laisvos Lietuvos skersgatvio vardu (Passagem Lituania Livre).

Laisvos Lietuvos skersgatvio ženklas. ©Augustinas Žemaitis.

Tiesa, Vila Zelinos lietuviškumas, pagarba Lietuvos nepriklausomybei, kelia kai kurių San Paulo rusų pyktį. Jie siekia ištrinti lietuvišką rajono istoriją ragindami panaikinti lietuviškus pavadinimus. Jie pasodino medį, užgožiantį Lietuvos Laisvės paminklą ir dalino atsišaukimus vietos parduotuvėm neprekiauti lietuviškas patiekalais su antrašte "Lietuvių virtuvė - nacių virtuvė". Jie mėgina keisti istorijos naratyvą pristatydami Vila Zeliną kaip "rytų europiečių rajoną" ir pasiekė, kad viena rajono aikščių būtų pavadinta Puškino vardu. Vietos lietuviai atkakliai priešinasi planams "okupuoti Vila Zeliną", šis konfliktas nušviestas ir Brazilijos spaudoje.

Anksčiau Vila Zelinos apylinkėse buvo ir dvi lietuvių mokyklos.

Viena jų, Vytauto Didžiojo lietuviška mokykla buvo specialiai pastatytame 1930 m. pastate, su Vytauto Didžiojo bareljefu (Rua Santo Amasio 327, Vila Bela rajone ~1 km nuo Vila Zelinos). Deja, dabar pastatas, nors ir priklauso lietuvių bendruomenei, išnuomotas protestantų bažnyčiai, bareljefo nebėra; autentiškos liko tik durys ir langinės.

Buvusi lietuviška Vytauto Didžiojo mokykla. ©Augustinas Žemaitis.

Vytauto Didžiojo mokykla tarpukariu

Vytauto Didžiojo mokykla tarpukariu

Kitą mokyklą - Šv. Mykolo arkangelo - pačioje Vila Zelinoje 1938 m. įkūrė Pijaus Ragažinsko kvietimu atvykusios lietuvės vienuolės pranciškietės iš Pitsburgo (JAV). Mokykla veikia iki šiol, tiesa ją lanko įvairiataučiai vaikai. Visgi, lietuviškų pavardžių moksleivių sąrašuose yra nemažai, nes daug mokinių yra iš aplinkinio lietuviško rajono. Mokykla taip pat liko svarbiu lietuvių bendruomenės centru: būtent jos salėje kasmet vyksta Vila Zelinos vasario 16 d. šventės.

Šv. Mykolo Arkangelo mokykla Vila Zelinoje

Šv. Mykolo Arkangelo mokykla Vila Zelinoje

Mokykloje mokosi ~1000 mokinių, joje yra ir darželis, ir pradinės mokyklos, ir vidurinės mokyklos, ir gimnazijos klasės. Mokyklos viduje yra nuotraukų, atmenančių ir lietuvišką jos istoriją, o kieme stovi stulpas, linkintis pasauliui taikos keturiomis kalbomis, tarp jų - lietuvių kalba.

Lietuviškas užrašas 'Tebūnie pasaulyje taika' mokyklos kieme

Lietuviškas užrašas 'Tebūnie pasaulyje taika' mokyklos kieme

Mokyklos komplekse yra ir seselių Pranciškiečių vienuolynas, kur gyvena mokyklą prižiūrinčios seselės. Prie jo - ir lietuviškas kryžius, jame - kambarys su lietuviškais daiktais.

Pats lietuvių pranciškiečių ordinas bėgant metams pasikeitė panašiai, kaip ir mokykla. Jis įkurtas 1922 m. Pitsburge: lietuvės vienuolės rūpinosi lietuvių emigrantų į JAV švietimu ir gydymu, nes Amerikoje tai buvo mokama ir brangu, turėjo kelias ligonines, daug mokyklų. Kai lietuviai pradėjo plūsti į Braziliją, tokios pagalbos reikėjo ir Brazilijoje, todėl ordinas atsiuntė lietuvių vienuolių iš JAV čia. Ilgainiui JAV švietimas pasidarė nemokamu, tad vienuolių savanorišku darbo nereikėjo, be to, mažėjo katalikų religingumas, tad ordinas ten nunyko, 2017 m. net nugriautas ordino štabas Pitsburge. Bet religingesnėje Brazilijoje į ordiną pradėjo stoti ne tik lietuvės, o ir brazilės, ir jis čia gyvuoja toliau – nors lietuvių jame beveik nebėra, bet lietuviška istorija gerbiama. Dabar pasaulinis šio lietuvių įkurtos ordino štabas – jau Brazilijoje.

Nuotrauka mokykloje, vaizduojanti seseles prie ką tik pastatytos San Paulo lietuvių bažnyčios ir plynos vietos, kur šiandien plyti Vila Zelinos rajonas

Nuotrauka mokykloje, vaizduojanti seseles prie ką tik pastatytos San Paulo lietuvių bažnyčios ir plynos vietos, kur šiandien plyti Vila Zelinos rajonas

Nors Vila Zelinoje ir apylinkėse rečiau nei anksčiau išgirsi lietuvių kalbą, ženkli dalis gyventojų ten tebėra lietuvių palikuonys. Priešingai nei JAV, Brazilijoje nėra įprasta dažnai persikelti gyventi į kitą rajoną ar miestą, todėl Vila Zelinoje tebegyvena tūkstančiai tų, kurių protėviai čia atvyko tarpukariu iš Lietuvos. Apylinkėse dažnai pamatysi lietuviškas pavardes ant smulkaus verslo įstaigų durų (pvz. dantistų, nekilnojamojo turto agentų ir pan.).

NT agentūra 'Lietuva' Vila Zelinos rajone. ©Augustinas Žemaitis.

Daugiausiai lietuviškų pavardžių vienoje vietoje tikriausiai - São Caetano do Sul priemiesčio kapinėse Cemiterio Ceramica. Tai nėra vien lietuvių kapinės, tačiau ten buvo laidojami Vila Zelinos ir apylinkių žmonės, todėl žymi dalis kapų - lietuvių. Kapinės braziliškai ištaigingos, su koplytėlėmis, kurios statomos ne vien turtingiausioms šeimoms. Tačiau jos nukentėjusios nuo vandalų ir narkomanų, kurie išplėšė nemažą dalį metalinių lentelių su pavardėmis.

Kapinės. ©Augustinas Žemaitis.

Kapinės. Viena daugelio lietuvių giminės koplyčių iš arčiau. ©Augustinas Žemaitis.

Kitos, paprastesnės regiono kapinės, kur palaidoti ir lietuviai – Vila Alpinos kapinės.

Brazilijos lietuvių Sąjunga ir San Paulo Mokos rajonas

Nors Vila Zelina yra San Paulo lietuvybės simbolis ir niekur kitur San Paule lietuvių istorija nėra tokia reikšminga, tik mažuma Brazilijos lietuvių gyveno tame rajone.

Antras pagal lietuvišką paveldą rajonas – netolima Moka

Čia veikia antroji iš didžiųjų Braziljijos lietuvių organizacijų - Brazilijos lietuvių sąjunga (nuo 1931 m.). Ji turi dviaukštį pastatą su stilizuotu Vyčiu, o gatvė, kurioje tas pastatas stovi, vadinama Lietuvos gatve (pastato adresas Rua Lituania 67). Tai - didesnioji iš dviejų Lietuvos gatvių San Paulo aglomeracijoje. Pora restoranų gatvėje taip pat vadinasi „Lituania“.

Brazilijos lietuvių sąjungos pastatas. ©Augustinas Žemaitis.

Pastate yra biblioteka ir archyvas su įvairia medžiaga ir lietuviškais daiktais tiek iš Brazilijos lietuvių, tiek iš tarpukario Lietuvos, salėje rengiamos šventės. Praeityje tame pastate veikė Dr. Vinco Kudirkos lietuvių mokykla (nuo 1929 m.).

Brazilijos lietuvių sąjungos nariai istoriškai buvo kairiųjų pažiūrų lietuviai.

Restoranas "Lietuvos princesė" Lietuvos gatvėje prie Sąjungos

Restoranas "Lietuvos princesė" Lietuvos gatvėje prie Sąjungos

Mokoje taip pat veikė Lietuvių Jėzuitų namai. Dabar pastatas tuščias, bet ant vartų iki šiol išlikę Vyčio kryžiai, jis priklauso lietuvių katalikų bendruomenei.

Ten gyveno lietuviai vienuoliai Jėzuitai, rūsyje jie laikydavo mišias ir tai 1968-1978 m. skaitėsi kaip antroji San Paulo lietuvių parapija – Šv. Kazimiero parapija. Priešingai nei Vila Zelinos Šv. Juozapo parapija, Šv. Kazimiero parapija aptarnavo ne savo rajoną, bet „visus Brazilijos lietuvius, išskyrus tuos, kurie gyvena Vila Zelinoje“. Kunigai iš Jėzuitų namų važinėdavo po visą Braziliją, klausydami išpažinčių, sutuokdami ir atlikdami kitus patarnavimus lietuviams, turėjo ištisą kartoteką visų Brazilijos lietuvių.

Vyčio kryžiai prie Lietuvių Jėzuitų namų (namai - anapus metalinės tvoros)

Vyčio kryžiai prie Lietuvių Jėzuitų namų (namai - anapus metalinės tvoros)

Tai buvo itin svarbu, kol dar ne visi Brazilijos lietuviai mokėjo portugališkai, bet, tai kartai išmirštant, poreikis mažėjo, parapija uždaryta. Jėzuitų namuose, tiesa, lietuviai vienuoliai (saleziečiai) gyveno dar ilgai po to, bet, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ne vienas grįžo į Lietuvą atkurti sovietų sunaikintų bažnyčių ir parapijų ten.

Nuo 1965 m. Jėzuitų namuose veikė ir lituanistinė mokykla.

Netoli Mokos rajono yra Cuarta Parada kapinės, kur laidoti ir to rajono lietuviai. Taip pat Mokos rajone yra San Paulo imigracijos muziejus (aprašytas straipsnio apačioje).

Brazilijos lietuvių mokyklos kituose San Paulo rajonuose

Lietuviai San Paule gausiau kūrėsi ir bent dar trijuose rajonuose. Kiekvieno jų lietuviško gyvenimo centras turėjo būti su Lietuvos Respublikos pagalba tarpukariu pastatytos lietuvių mokyklos: tarpukario Lietuva stengėsi, kad naujai į Amerikos žemyną emigruojantys lietuviai išliktų lietuviais.

Naujai atidaroma Tautų parko rajono mokykla (pastato likimas nežinomas)

Naujai atidaroma Tautų parko rajono mokykla (pastato likimas nežinomas)

Deja, San Paulo lietuvių mokyklos gyvavo labai trumpai: Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, dingo Lietuvos palaikymas ar iš Lietuvos siunčiami mokytojai. O Antrojo pasaulinio karo metais jau Brazilijos valdžia uždarė visas mokyklas, kurioje dėstomoji kalba buvo ne portugalų: išsigando savų mažumų, kad jos neveiktų prieš Brazilijos vienybę, kaip atsitiko Europoje, kur daugybėje šalių tautinės mažumos kolaboravo su okupantais ar destabilizavo valstybes. Nors, tikriausiai, labiausiai Brazilija bijojo didžiulės savo vokiečių bendruomenės pietuose (matydama, kaip Sudetų vokiečiai padėjo atplėšti šį kraštą nuo Čekoslovakijos, o Klaipėdos vokiečiai savo kraštą – nuo Lietuvos), nukentėjo ir lietuviai: įstatymai, skatinantys integruotis į Brazilijos kultūrą, buvo vienodi visoms mažumoms.

Tautų parko (Parque das Nações) rajone veikė Maironio mokykla, parduota po jos uždarymo (atidaryta 1937 m., turėjo 1000 kv. m sklypą, mokėsi 56 vaikai). Adreso ir žinių, ar išlikęs pastatas, kol kas rasti nepavyko – jei žinote, rašykite į komentarus. Šiame rajone Lietuvą tebeprimena Lietuvos (Lituania) gatvė, Lietuvos (Lituania) autobusų stotelė ir Vilniaus (Vilna) gatvė – tiesa, jos čia atsirado ne tiek dėl lietuvių įtakos, kiek dėl to, kad Tautų parko rajone visos gatvės vadinamos užsienio šalių ir miestų pavadinimais.

Lituania gatvėje Tautų parko rajone

Lituania gatvėje Tautų parko rajone

Lietuvių mokykla veikė ir Bom Retiro rajone netoli San Paulo centro (Bandeirantes 92) – tuo adresu dabar daugiabutis namas.

Ilgiausiai atstovėjo Vila Anastacio rajono miesto vakaruose, 9 km nuo centro, veikusi Dr. Jono Basanavičiaus lietuvių mokykla – daugybę dešimtmečių po mokyklos uždarymo pastatas, puoštas lietuviškais užrašais, toliau naudotas lietuviškai veiklai. Deja, 2011 m. jis parduotas ir nugriautas.

2011 m. nugriauto J. Basanavičiaus mokyklos pastato fasado fragmentas su lietuvišku užrašu. Nuotrauka Alexandre Fejes Neto.

2011 m. nugriauto J. Basanavičiaus mokyklos pastato fasado fragmentas su lietuvišku užrašu. Nuotrauka Alexandre Fejes Neto.

Lietuvių kaimas Lituanika prie San Paulo

Lietuviško paveldo yra ir San Paulo priemiesčiuose ir neprilygstama čia yra Lituanika prie Atibaja miesto. Brazilijos lietuviai vadina Lituaniką sodyba (Estancia), bet iš tikro tai yra lietuvių kaimas su beveik šimtu įvairių pastatų.

Tai – vienintelis grynai lietuviškas kaimas visame pasaulyje anapus Lietuvos ir aplinkinių šalių!

Lituanikos vartai

Lituanikos vartai

Čia yra apie 60 sodybų, kurių iš pradžių visos, o ir dabar apie 80% priklauso lietuviams. „Lituanikos“ plotas – 260 000 kvadratinių metrų, t.y. 26 ha.

Lituanikos panorama

Lituanikos panorama

Net „Lituanikos“ gatvių yra daugiausiai susiję su Lietuva: Dariaus ir Girėno alėja, Laisvės alėja, Miškų brolių alėja, Šv. Juozapo gatvė (pagal San Paulo lietuvių bažnyčios pavadinimą), o taip pat Brazilijos alėja, Tautų alėja. Visi pavadinimai lentelėse rašomi dviem kalbomis – lietuvių ir portugalų. Pavadinimas „Lituanika“ – Dariaus ir Girėno skrydžio garbei. Įspūdingi ir “Lituanikos“ vartų stulpas su pavadinimu, trispalve ir Vyčiu.

Gatvės pavadinimas Lituanikoje

Gatvės pavadinimas Lituanikoje

Be privačių namų, kaime stovi daug viešų lietuviškų pastatų.

Nedidelė plytinė Šv. Antano lietuvių koplyčia su varpine, kaip parašyta lentoje prie įėjimo, pastatyta kunigo Dr. Antano Miliaus auka. Viduje – drožtas lietuviškas kryžius, koplyststulpio virųus su drožinėta saule.

Lietuvių koplyčioje Lituanikoje

Lietuvių koplyčioje Lituanikoje

Seserų pranciškiečių vienuolių rezidencija. Seserys čia atvyksta pailsėti.

Svečių namai (1979 m.), Lietuvių senelių namai (1992 m.), Piknikų pastatas su nakvynės vietomis ir tualetais (1978 m.), Biblioteka (itin gausiai dekoruota lietuviškais drožiniais).

Lietuvių biblioteka

Lietuvių biblioteka

Daugelis pastatų dekoruoti lietuviškai – lietuvių drožiniais, lietuviškais užrašais. Šiuo metu senelių namai ir biblioteka neveikia. Senelių namai statyti 1992 m. Brazilijos lietuvių kunigo Juozo Šeškevičiaus iniciatyva, kuris ir pats ten praleido senatvę, prižiūrėjo kitus lietuvių senelius bei laikė jiems pamaldas koplyčioje.

Dabar koplyčia ir piknikų pastatas veikia tik per šventes.

Lietuvių koplyčia

Lietuvių koplyčia

Nemaža dalis privačių „Lituanikos“ namų taip pat dekoruoti lietuviškai (pvz. Gedimino stulpais) ar turi lietuviškus pavadinimus (pvz. „Marijampolė“, „Saulutė“).

Gyvenamasis namas Lituanikoje

Gyvenamasis namas Lituanikoje

Taip pat tarp tautiškiausių Brazilijos lietuvių tapo tradicija pasilaidoti „Lituanikoje“. Greta koplyčios yra bendras lietuvių kapas su iškaltais palaidotų lietuvių vardais (laidojamos urnos kremavus), tarp jų – kelių lietuvių kunigų, dirbusių Šv. Juozapo parapijoje. Pasilaidoti šiame kape „Lituanikoje“ turi teisę bet kuris lietuvis ir tai vienintelės kapinės visoje Lotynų Amerikoje, kur laidojami vien lietuviai.

Bendras lietuvių kapas Lituanikoje

Bendras lietuvių kapas Lituanikoje

Be lietuviškų erdvių, yra ir gausu erdvių gyventojų bei svečių patogumui ir poilsiui: baseinas (pasak atminimo lentos, įrengtas Jono Rimšos 1982 m. kovo 28 d.), trys žuvų pilni ežerai ir tvenkinėliai žvejybai bei maudynėms, medžių alėja, miškeliai, gražūs vaizdai nuo aukštumų į apylinkes.

Lituanikos poilsio zona su baseinu ir tvenkiniais

Lituanikos poilsio zona su baseinu ir tvenkiniais

„Lituanika“ tarnauja ir lietuvių susibūrimams bei šventėms: ne tik „Lituanikos“ gyventojų, bet kartą-kitą į metus ir viso San Paulo (pvz. Joninės), o kas kelis metus – ir viso žemyno (pvz. Pietų Amerikos lietuvių jaunimo susitikimai). Įprastai šventės rengiamos piknikų pastate, kur, esant reikalui, galima ir pernakvoti.

Lituanikos simbolis

Lituanikos simbolis piknikų pastate

Iki ~2005 m. porą kartų per metus „Lituanikoje“ vykdavo lietuvių skautų stovyklos, ~100 skautų čia įsirengdavo palapines.

„Lituanika“ įkurta 1977 m., kuomet, likus lėšų po Pasaulio lietuvių kongreso organizavimo, ją nutarė įkurti dvi iš trijų Brazilijos lietuvių organizacijų: Brazilijos lietuvių bendruomenė (tautinė) ir Brazilijos lietuviai katalikai, įsigijo žemę.

Namas Lituanikoje

Namas Lituanikoje

Iki XXI a. kelias į „Lituaniką“ buvo gana sudėtingas. Dažniausiai čia lietuviai važiuodavo poilsiui kaip į vasarnamius, bet dabar yra ir nuolat gyvenančių. Dalis lietuvių ilgainiui pastatus čia pardavė, bet stengiamasi, kad išliktų lietuvių dauguma; vieniems lietuviams namus parduodant mėginama rasti kitus lietuvius, kurie norėtų pirkti. „Lituanika“ yra bendra visų jos gyventojų, o taip pat Lietuvių bendruomenės ir lietuivų katalikų, nuosavybė. Pagal Brazilijos įstatymus tai reiškia, kad gyventojų dauguma gali nustatyti taisykles, kurių privalo laikytis visi (įskaitant, tarkime, kokie privatūs namai gali stovėti, o kokie – ne): o tai padeda išlaikyti „Lituanikos“ lietuviškumą nepaisant to, kad dalis pastatų dabar priklauso nelietuviams.

Namas Lituanikoje

Namas Lituanikoje

Lietuvos ir lietuvių garbei pavadintos gatvės ir aikštės

Kai kurie Brazilijos lietuviai taip nusipelnė Brazilijai ar savo miestams (dažniausiai – įvairiems San Paulo priemiesčiams), kad jų garbei pavadintos gatvės. Šie žmonės dažniausiai Lietuvoje nežinomi.

Krepšininko Valdemaro Blatkausko (Waldemar Blatkauskas) vardu vadinasi ir Kampino (Campinas) miesto gatvė, ir San Paulo gatvė, ir Prasikabo (Piracicabas) miesto sporto salė. Blastkauskas atstovavo Brazilijos krepšinio rinktinę tais laikais, kai Lietuva buvo okupuota: 1959-1963 metais su ta rinktine jis laimėjo olimpinę bronzą, du pasaulio čempionatų auksus. 1963 m. žuvo autokatastrofoje. Tiesa, brazilams jo pavardė sunkiai tariama, ir net toje pačioje gatvėje skirtingose lentelėse ji rašoma skirtingai: Blatkauskas, Blatskauskas ar Blakauskas. Net ir oficialiai Kampinaso gatvė vadinasi „Waldemar Blatkauskas“, o San Paulo – „Waldemar Blakauskas“.

Krepšinio čempiono Valdemaro Blatkausko gatvės lentelė San Paule

Krepšinio čempiono Valdemaro Blatkausko gatvės lentelė San Paule

Žakarei (Jacarei) mieste netoli San Paulo viena gatvelė vadinasi Vinco Klimeikos (Vicente Klimeika) vardu - jis buvo garsus miesto fotografas.

Ozasko (Osasco) priemiesčio gatvė vadinasi Analizos Sakatauskas (Analice Sakatauskas) vardu – ji lankydavo vargšus, už juos melsdavosi. Užsimušė su dviračiu sulaukusi vos 19 metų amžiaus – bet paliko miesto žmonių atmintyje tokį įspaudą, kad pavadino gatvę jos garbei. Maža to, Analice atžvilgiu, atrodo, net susiformavo tam tikras liaudies pamaldumas. Prie Romeiros kelio, 46 km link Pirapora (-23.412756, -46.950771) pastatyta Koplyčia Analice Sakatauskas, tiksliau, įspūdinga Kristaus statula ant kalvos su prie jos vedančiais laiptais ir Analice vardu. Tikintieji čia palieka padėkas Analice; kelyje prie šios vietos Analice žuvo. Prie Romeiros kelio yra ir daugiau religinių paminklų.

Paminklas-koplyčia Analice Sakatauskas

Paminklas-koplyčia Analice Sakatauskas

Paminklas-koplyčia Analice Sakatauskas

Paminklas-koplyčia Analice Sakatauskas

Analice Sakatauskas vardas ant paminklo

Analice Sakatauskas vardas ant paminklo

San Paule yra Vinco Kudirkos aikštė - ji išrūpinta garbės konsulo Vinco Tūbelio iniciatyva, nes Kudirka, priešingai nei kiti lietuviai, kurių garbei pavadintos Brazilijos gatvės, buvo Lietuvos, o ne Brazilijos, herojus.

Vinco Kudirkos aikštė. Kaip pasitaiko Brazilijoje, gatvės pavadinimo lentelėje akcentuojama ne pavardė, o vardas

Vinco Kudirkos aikštė. Kaip pasitaiko Brazilijoje, gatvės pavadinimo lentelėje akcentuojama ne pavardė, o vardas

Didžiausią pėdsaką už Vila Zelinos ribų San Paule palikęs lietuvis tikriausiai kunigas Aleksandras Arminas: iš pradžių (nuo 1931 m.) kunigavęs Vila Zelinoje, vėliau jis dirbo jau tarp brazilų – kunigavo ir, mėgdamas architektūrą, rekonstravo Žoanopolio (Joanopolis, Šv. Jono Krikštytojo), Pirakajos Šv. Antano (Piracaia) bažnyčias. Pastarojoje lietuvis Navickas sukūrė išties įspūdingą ir unikalų interjerą - visas lubas dekoravo visų popiežių portretais (centre - dabartinio popiežiaus; iki pat šiol pasikeitus popiežiams portretai skrupulingai keičiami), už altoriaus esančiame paveiksle Kristaus širdis - mirksinti rausva lemputė ir pan. Netoli įėjimo į bažnyčia kabo bažnyčios perstatymą mininti atminimo lenta, kurioje aprašytas ir kunigas Arminas.

Navicko sukurtas Pirakajos bažnyčios interjeras

Navicko sukurtas Pirakajos bažnyčios interjeras

Navicko sukurto Pirakajos bažnyčios interjero lubos

Navicko sukurto Pirakajos bažnyčios interjero lubos

Atminimo lenta Pirakajos bažnyčios perstatymui

Atminimo lenta Pirakajos bažnyčios perstatymui

Paskutinis Aleksandro Armino gyvenimo darbas – jaukią senamiesčio šventovę primenanti Maua priemiesčio Nekaltojo prasidėjimo bažnyčia, kur kunigavo 1954-1975 m.. Ten jis ir palaidotas ir buvo taip gerbiamas, kad prie tos bažnyčios net pastatytas Aleksandro Armino biustas, aikštė priešais ją pavadinta Aleksandro Armino aikšte, jo garbei vadinasi ir jo įsteigtas koledžas greta bažnyčios (Monsinjoro Aleksandro V. Armino koledžas, sutrumpintai Monsinjoro koledžas). Kunigas taip pat kūrė lietuvišką poeziją apie Braziliją, pasirašinėjo Venacijaus Ališo slapyvardžiu.

Aleksandro Armino pastatyta Maua bažnyčia (dešinėje), jo garbei pavadinta skoledžas (viduryje) ir statula jam (kairėje) Aleksandro Armino aikštėje

Aleksandro Armino pastatyta Maua bažnyčia (dešinėje), jo garbei pavadinta skoledžas (viduryje) ir statula jam (kairėje) Aleksandro Armino aikštėje

Aleksandro Armino biustas (kairėje)

Aleksandro Armino biustas (kairėje)

Kai kur tik žinodamas gatvės istoriją suprasi, kad ji pavadinta lietuvio/ės garbei. Pavyzdžiui, Dona Alba (ponios Albos) gatvė Raul Soares miestelyje Minas Žeraiso valstijoje. Išties ji pavadinta lietuvės imigrantės Albinos Vasiliauskaitės, gimusios Sasnavoje ir į Braziliją atvykusios 1929 m., garbei. Ši moteris ištekėjo už įtakingo vietos verslininko Manuelio Maksimo Barbozos.

Angatubos miestelyje San Paulo valstijoje yra gatvės, pavadintos lietuvių ūkininkų Jono Vilko ir Antano Senvaičio (Antanas Senwaittis) garbei. Jie buvo tarp to nedaugelio kurie, imigravę į Braziliją, įsigijo daug pigios žemės ir tapo turtingais ūkininkais. Galima sakyti, tokia buvo dažno lietuvio "braziliška svajonė". Bet paiekė jos nedaugelis: daugelis plaukė nepirkdami bilietų patys, o imdami juos dykai mainais už įsipareigojimsu ilgai ir sunkiai nemokamai dirbti. Toks darbas priminė vergovę ir kai lietuviams ji pasibaigdavo, dažnas nebenorėdavo turėti daug bendro su žeme, išvykdavo į San Paulą.

Jono Vilko gatvė Angatuboje

Jono Vilko gatvė Angatuboje

Sorokaboje yra Julio Gaidukas viadukas. Šis 22 m. jaunuolis žuvo bandydamas gelbėti skęstantį pusbrolį.

Po visą Braziliją pažirusios Lietuvos (Lituania) gatvės, iš viso apie 30, iš tikro su Lietuva ar lietuviais neturi daug bendro – kaip ir San Paulo Tautų parko rajone, daugelis jų tiesiog yra rajonuose, kuriuose gatvės vadintos įvairių pasaulio šalių vardais.

Antano Senvaičio gatvė Angatuboje

Antano Senvaičio gatvė Angatuboje

Rio de Žaneiro paminklas lietuviams

Rio de Žaneire lietuvių gyveno tik ~500, bet jie sugebėjo susitelkę pastatyti didelį Paminklą lietuviams, mirusiems emigracijoje ir tremtyje.

Rio de Žaneiro paminklas lietuviams Katumbi kapinėse

Rio de Žaneiro paminklas lietuviams Katumbi kapinėse

Paminklas lengvai pasiekiamas, stovi gražiose ir istorinėse Catumbi kapinėse tarp senų antkapių. Didelis juodas paminklas pažymėtas lietuviškais simboliais - herbu, Gedimino stulpais, o centre - Aušros Vartų Marija. Parašyta "Lietuvių bendruomenė".

Paminklo priekis

Paminklo priekis

Paminklas taip pat tarnauja ir kaip bendras Rio De Žaneiro lietuvių kapas. Jų po juo palaidoti bent 24, o vardai iškalti paminklo apačioje. Taigi, Rio de Žaneiro lietuvių paminklas yra vos viena iš dviejų vietų visoje Lotynų Amerikoje, kur lietuviai laidojosi kartu tautiniu pagrindu (kita tokia vieta - Lituanikoje). Tarp palaidotųjų po paminklu - paminklo sumanytojas kunigas Jamilionis, kurio biustas sudaro paminklo kompoziciją.

Paminklo fragmentas. Kun. Jamilionio biustas, Gedimino stulpai.

Paminklo fragmentas. Kun. Jamilionio biustas, Gedimino stulpai.

Rio de Žaneiro lietuvių paminklo šone portugališka atminimo lenta su paminklo dedikacija geradariais bei istorija. Atidengta 1965 02 14 Rio de Žaneiro miesto 400-ųjų metinių proga, dalyvaujant Frikui Mejeriui, Lietuvos (tuo metu sovietų okupuotos) konsului Brazilijoje.

Paminklo nugaroje - dvikalbė lietuviška ir lotyniška atminimo lenta su paminklo dedikacija ("Šis paminklas pastatytas prisiminti Lietuvos išeivį bei tremtinį mirusį svetur Rio 16/2/1965"). Atkreiptinas dėmesys, kad jei portugališka lentelė nurodo vasario 14 d. datą (Rio de Žaneiro jubiliejų), tai lietuviška - vasario 16 d. (Lietuvos valstybės atkūrimo dieną).

Lietuviška atminimo lenta paminklo gale

Lietuviška atminimo lenta paminklo gale

Litvakų sinagoga San Paule ir muziejai

Be lietuvių, į Braziliją atvyko ir Lietuvos žydų.

Religingų litvakų gyvenimo širdis - Icchako Elchonono sinagoga, įkurta 1936 m., o dabartinį modernistinį pastatą pasistačiusi 1956 m. (Rua Prates 706). Ji pavadinta vyriausiojo Kauno rabino garbei (Icchakas Elchononas šias pareigas ėjo 32 metus – 1864-1896 m.).

San Paulo litvakų sinagoga

San Paulo litvakų sinagoga

Priešingai daugybei Amerikos žemyno sinagogų, kurių steigime dalyvavo ir litvakai, San Paulo Icchako Elchonono sinagoga iki šiol lankoma daugiausiai litvakų ir išlaiko ryšį su litvakiška istorija bei tradicijomis (daugelyje kitų Amerikos vietų litvakai tiesiog įsiliejo į platesnes tų vietų žydų bendruomenes ir neišlaikė ryšio su būtent Lietuva ar savo atskirų organizacijų).

Singaogos suolai tradiciškai priskirti įvairiems asmenims, taip pat ant sienų pagerbti mirę bendruomenės nariai. Dalis pavardžių - su lietuviškomis galūnėmis

Singaogos suolai tradiciškai priskirti įvairiems asmenims, taip pat ant sienų pagerbti mirę bendruomenės nariai. Dalis pavardžių - su lietuviškomis galūnėmis

Sinagoga trijų aukštų – viršutinis skirtas moterims, pirmasis – vyrams, o rūsys yra socialinė erdvė, kurioje šiais laikais taip pat vykta ir nemažai pamaldų, laikomi sinagogos narių sukurti meno kūriniai, knygos. Įprastu metu pamaldos vyksta kasdien. Sinagogos išorėje stūkso stulpas, ant kurio – 12 Izraelio genčių simboliai, jie puošia ir antro aukšto lubas. Pagrindiniame sinagogos aukšte – atminimo lentos garbiems jos nariams.

Icchako Elchonono sinagogos viduje

Icchako Elchonono sinagogos viduje - pagrindinis aukštas

Icchako Elchonono sinagoga stūkso Bom Retiro rajone – tarpukariu, kai iš Lietuvos plūdo imigrantai į Braziliją, tai buvo žydų rajonas, o ir dabar ten veikia apie dešimt sinagogų. Iš įvairių Europos kraštų suvažiavę žydai ir toliau palaikydavo ryšius su savo kraštiečiais, statė savo atskiras nuo kitų žydų sinagogas.

Ilgianiui Bom Retiro rajone žydus keitė korėjiečiai, į kitus rajonus išsikėlę litvakų palikuonys prisijungdavo prie vietinių sinagogų ir Icchako Elchonono sinagoga pilna nebebūna, bet švenčių metu ją aplanko ~70 žmonių.

Garsiausias Brazilijos litvakas - dailininkas Lazaras Segalas, kuriam įkurtas Lazaro Segalo muziejus. Dalis darbų muziejuje atspindi Vilnių, kuriame Segalas praleido vaikystę (gimė 1891 m., emigravo penkiolikos metų, visų pirma į Vokietiją).

Paveikslas 'Vilniaus namai' Lazaro Segalo muziejuje San Paule

Paveikslas 'Vilniaus namai' Lazaro Segalo muziejuje San Paule

San Paule veikia ir kolekcionierės Emos Klabin kolekcijos muziejus, Rio de Žaneire – jos sesers kolekcionierės Evos Klabin. Nors sakoma, kad šios moterys Lietuvos žydės, abi jos jau gimė Brazilijoje, o Lietuvoje vienu metu gyveno jų tėvai; ekspozicijose su Lietuva susijusių detalių nėra.

Emos Klabin muziejus

Emos Klabin muziejus

Įėjimas į Evos Klabin muziejų Rio de Žaneire

Įėjimas į Evos Klabin muziejų Rio de Žaneire

Imigracijos į Braziliją muziejus ir istorija

San Paule plačiau apie prieškario ir tarpukario įvairių tautų imigraciją į Braziliją galima sužinoti Imigracijos muziejuje (Rua Visconde de Parnaiba 1316, Mocca). Tiesa, nuolatinėje ekspozicijoje būtent su lietuviais susijusių eksponatų iš esmės nėra. Tačiau muziejus įsikūręs buvusiuose "imigrantų svečių namuose" - pastate, kuriame būdavo apgyvendinami per Santoso uostą atvykę visi imigrantai į regioną, taigi, ir kone visi lietuviai (galima pamatyti, kaip, didžiuliuose bendruose lovų pilnuose kambariuose, jie gyveno, kaip atvykdavo). Paskui iš ten juos pasiimdavo darbdaviai (daugiausiai į plantacijas). Muziejus turi ir archyvą, kuriame populiaru ieškoti informacijos apie imigrantus gimines.

Didingas imigrantų svečių namų (dabar imigracijos muziejaus) fasadas

Didingas imigrantų svečių namų (dabar imigracijos muziejaus) fasadas

Šiandien duomenys, kiek gi yra lietuvių Brazilijoje, varijuoja kaip niekur kitur. Rašoma ir apie keliasdešimt tūkstančių, ir 150 000, ir 300 000, kai kur - net 1 000 000. Priklauso ir nuo to, ką laikysime lietuviu: į didesniuosius skaičius, matyt, įskaičiuoti visi žmonės, kurių bent vienas senelis ar prosenelis buvo iš Lietuvos. Brazilijos lietuvių bendruomenės rinkimuose 1999 m. dalyvavo 177 nariai, 1970 m. - 821.

San Paule įsikūręs ir vienintelis Lotynų Amerikoje Lietuvos generalinis konsulatas (Avenida Irai, 438, cj. 34). Čia jis įkurtas po to, kai 2013 m. taupant kaštus uždaryta ambasada Argentinoje. Sprendimas motyvuotas ir tuo, kad Brazilijoje - didesnė lietuvių bendruomenė, tačiau Argentinos lietuviai jį kritikavo, teigdami, kad Argentinoje bendruomenė gyvesnė, o Brazilijoje - labiau nutautėjusi, lietuviškų renginių ten vyksta mažiau.

Didelė dalis Brazilijos lietuvių gyveno ne San Paule ar priemiesčiuose, o Brazilijos kaimuose, į kuriuos imigrantus kadaise traukė ir pigi žemė, bet iš tų bendruomenių mažai kas beliko. Lietuviai nesudarė vieno telkinio, gyveno pramaišiui su kitomis tautomis ir ilgainiui asimiliavosi. Dauguma lietuvių imigrantų tarpukariu kūrėsi San Paulo, Paranos ir Pietų Rio Grandės valstijose.

Lietuvių imigracija į Brazilijos kaimus prasidėjo dar iki nepriklausomybės (1870-1918 m.), tačiau buvo menka. Galėjo atvykti nuo 800 iki kelių tūkstančių lietuvių. Sakoma, kad jie dalyvavo steigiant Ižui [Ijui] miestą Rio Grande Do Sul valstijoje, bet jokių to ženklų neliko, nes juos skaičiais aplenkė ir asimiliavo kitos tautos.

Tikroji lietuvių imigracijos banga į Braziliją prasidėjo tarpukariu, tada atsirado ir San Paulo lietuvių bendruomenė. 1925 m. Brazilijoje gyveno 8146 lietuviai, 1930 m. – jau 40288 lietuviai, kas rodo, kokio masto buvo tų laikų imigracijos banga. Paskui ji nuslopo. Pirmojoje imgrantų kartoje apie 95% susituokė su kitais lietuviais (dalis - dar Lietuvoje), tuo tarpu iš jų vaikų jau tik 32% susituokė su kitais lietuviais - ir tai čia tik skaičiuojant tuos, kurie dalyvavo lietuviškoje veikloje.

Tarpukariu kai kurie lietuviai, suagituoti brazilų žemės savininkų, kartu pirko žemę vienas šalia kito taip kurdami tai, ką patys vadino "lietuviškomis kolonijomis" (panašias kolonijas dėl panašių priežasčių kūrė ir kitų tautybių imigrantai). Galima rasti žinių apie koloniją Nova Lituania prie Costa Machado miestelio, įkurtą 1929 m. Taip pat daug lietuvių buvo įsigiję žemės į šiaurę nuo Barao da Antonina. Tačiau iš šių kolonijų nieko neliko, lietuvių ten būta per mažai, šiuolaikiniuose žemėlapiuose tai nepažymėta.

Iš didmiesčių, be San Paulo, lietuvių būta ir Rio de Žaneire. 1954 m. leidinio "Laiškai lietuviams" duomenimis tuo metu Brazilijoje buvo 50 000 lietuvių, iš jų 30 000 San Paule, 20 000 kaimuose, 300 Rio de Žaneire (tada ten, senojoje katedroje, vykdavo lietuviškos mišios, bet nieko lietuviško joje neliko). Dauguma tarpukario migrantai - į sovietinės Lietuvos okupacijos nepripažinusią Braziliją po Antrojo pasaulinio karo atvyko dar ~500 lietuvių, o tuomet srautas nutrūko galutinai.

Brazilijos lietuviai sulaukė filmų kūrėjų dėmesio. 2002 m. Brazilijoje sukurtas dokumentinis filmas "Eldoradas: lietuviai Brazilijoje" ("Eldorado - Lituanos no Brasil").

Kviečiame skaityti ir bendrą straipsnį apie San Paulo lankytinas vietas

Gabalėliai Lietuvos TV laidos apie Braziliją

“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į San Paulą dienoraštis

Lotynų Amerikos lietuviai domina visus turbūt dėl to, kad tai toks egzotiškas lietuvių pasaulio pakraštys, kur lietuviai gyvena tarp visiškai kitokios, „karštesnės“ kultūros žmonių.

Todėl vienas dažniausių klausimų, kurių sulaukdavome pristatydami „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas bei lietuviško paveldo JAV žemėlapius – ar lankysime ir Lotynų Ameriką.

Aš galimybes išplėsti „Tikslas – Amerika“ žemėlapį į Lotynų Ameriką visad vertinau skeptiškai. Tenykštės bendruomenės ne tokios didelės, kaip JAV, be to, jos buvo ne tokios turtingos ir neturėjo galimybių po savęs palikti tiek daug. Todėl lietuviškų vietų Lotynų Amerikoje nedaug ir atstumai tarp jų didžiuliai. Ekspedicijos kaina ir trukmė būtų gerokai didesnė, o rezultatai – gerokai mažesni, nei JAV.

Todėl gauti finansavimo tokiai ekspedicijai nemėginome, tačiau aplankyti Lotynų Amerikos lietuviškas vietas visgi pavyko. Suderinome kelis dalykus. Darbą – Aistė yra advokatė, padedanti užsienio lietuviams atsikurti pilietybę, ir ji turi daug klientų Brazilijoje, kur ekonomika pasuko žemyn. Poilsį – įdomiausias regiono lankytinas vietas. Ir, aišku, lietuviškų vietų aplankymą bei sudokumentavimą – Brazilijoje, Argentinoje ir Urugvajuje, šalyse, į kurias, kartu paėmus, emigravo daugiau nei pusė tarpukario Lietuvos emigrantų.

Pradėjome nuo Brazilijos. Čia lankėmės jau antrą kartą. Pirmąjį 2016 m. Abu kartus susitikome su vietos lietuvių Butrimavičių šeima, kuri aprodė vienintelį lietuvių rajoną Pietų Amerikoje – Vila Zelina. Jie gimę Brazilijoje, bet puikiai kalba lietuviškai: kai abu šeimoje lietuviai, tai paprasčiau. Liucija Butrimavičienė vertėjauja lietuviams (deja, dažnai kai šie su narkotikais pakliūva į kalėjimus), o Pijus Butrimavičius - advokatas.

Per pora metų Vila Zelina rajonas nepasikeitė. Kaip ir 2016 m., taip ir 2019 m. apsilankymą pradėjome nuo lietuviškų mišių: kaip ir ne vienoje JAV lietuvių bažnyčioje, jos tik dalinai lietuviškos (kunigas kalba portugališkai, skaitiniai, atliepimai – lietuviški), tačiau ir tai yra daug: niekur kitur Pietų Amerikoje, kaip vėliau aptikome, net pusiau lietuviškos mišios nelaikomos.

Vila Zelina dabar dar – lietuviškesnis, nei tikėjausi. Priešingai nei amerikiečiai, brazilai gana sėslūs, todėl lietuvių palikuonys, net jei ir prasimaišę, ir toliau gyvena ten, kur užaugo. „Čia lietuvių namas, čia lietuvių namas, čia gyvena lietuviška-itališka šeima, čia lietuviška-japoniška“ – mus pavedžioti sutikę svetingi lietuviai besdavo pirštu į beveik kiekvieną pastatą. Su kai kuriais vyresnio amžiaus žmonėmis susikalbėdavome lietuviškai – o viena pardavėja kalbėjo taip tarmiškai, kad, atrodė, staiga atsidūrėme kažkur Lietuvos kaime… Vila Zelina reta vieta, kur gali sutikti užsieniečius, mokančius lietuviškai, bet nekalbančius nei angliškai, nei rusiškai.

Tačiau atmosfera San Paulo lietuvių rajone – braziliška. Palyginus su Lietuva, daugiau optimizmo, daugiau džiaugsmo. Gatvėje susitikę senyvo amžiaus žmonės tarpusavyje sveikinasi, juokiasi. Net bažnyčioje, beprasidedant mišioms, jiems nėra tabu pasakyti garsų pokštą. Mus, svečius iš Lietuvos, čia bendruomenė prieš mišias net pakvietė prie altoriaus: lietuviai tarė kelis žodžius lietuviškai, o kunigas dar ilgai šnekėjo apie mus portugališkai. Parduotuvės savininkas (beje, ne lietuvis) išgirdęs, ko ten atvykome, padovanojo mums lietuviškos juodos duonos (aišku, receptas ne visai tikslus).

Tiesa, Lotynų Amerikos problemos į Vila Zeliną irgi atėjo. Gyvenamasis dangoraižis „Kaunas“ aptvertas elektrifikuotomis tvoromis (o dar skundžiamės, kad tikrajame Kaune nesaugu!), į jo automobilių aikštelę įvažiuojama per dvigubus vartus: pradžioje automobilis pro pirmus vartus įrieda į „tarpinę zoną“, tada pirmi vartai užsidaro ir atsidaro antri: taip užtikrinama, kad paskui mašiną neįeitų banditai. Gatvėje, mums pasakojo, iš merginos privažiavęs motociklininkas bandė pavogti rankinę – turtą pavyko išgelbėti, bet koja griuvus lūžo.

Vėliau mus palydėjo iki kapinių, kur koks kas ketvirtas antkapis – lietuvio. Jie – braziliškai prabangūs, net ir ne pačios turtingiausios giminės pasistačiusios nuosavas spalvingas koplytėles. Deja, dabar viskas aplaupyta, o metalinės lentos su mirusiųjų pavardėmis daugiausiai atiduotos į metalo laužą – narkomanų darbas.

Lietuviškų pavardžių Vila Zelinos apylinkėse daug ir ant pastatų: štai lietuvis dantistas, štai nekilnojamojo turto agentas. Vyresni lietuviai daug dirba dėl lietuvybės įprasminimo ir oficialiuose pavadinimuose: nuo seno yra Lietuvos Respublikos aikštė, sovietų okupantams nugriovus tikrąją joje pastatyta Kauno laisvės statulos kopija (deja, ją užstoja medžiai, kurių radikalūs ekologai neleidžia genėti ar kirsti), nepriklausomybės metu vietinių aktyvistų dėka atsirado Laisvos Lietuvos skersgatvis. Tik, lietuvių pykčiui, kažin koks rajone apsigyvenęs rusas suorganizavo aikščių pavadinimą Rytų Europos bei Puškino garbei, nors su rusais rajonas neturėjo nieko bendro…

Apskritai Vila Zelinoje savotiškai užkonservuota tarpukario Lietuva. Tiek kalba, tiek problemos: pavyzdžiui, manęs klausė, kodėl, mano nuomone, lenkai okupavo Vilniaus kraštą.

Sunku tikėtis, kad tai liks per amžius, bet būtų džiugu, jei, kartoms keičiantis, Vila Zelina liktų kažkuo panašiu, į Liberdade rajoną – visas San Paulas jį žino kaip japonų rajoną, ateina ten pavalgyti azijietiško maisto, nusipirkti Rytų Azijos muzikos albumų ir plakatų. Daugelis pardavėjų ir klientų šiandien – juodaodžiai ar baltaodžiai, tik kai kurie turi japoniško kraujo. Bet Brazilijos japonų kultūra, tradicija – gyvos ir gerai žinomos visam San Paului, tame rajone pristatomos ir turistams. Lietuvius, deja, kol kas taip gerai žino ir prisimena tik turintys Lietuvoje šaknų ir net tų, nutolusių toliau nuo bendruomenės, kartais išgirsdavome klausimą „Ką, San Paule yra lietuvių rajonas, lietuvių bažnyčia?“.

Prieš tęsdami ekspediciją stabtelėjome vieninteliame Lietuvos konsulate Pietų Amerikoje. Konsulė Laura Tupė suteikė daugiau informacijos apie lietuviškas vietas Pietų Amerikoje. Džiugu: tam, kad jos išliktų, kad apie jas sužinotų ir lietuvių palikuonys, ir vietiniai, būtina, kad bendradarbiautų užsienio lietuviai, Lietuvos diplomatinės ir konsulinės įstaigos, Lietuvos mokslo institucijos, užsienio kultūrinės įstaigos ir visi kiti: tik taip galime sukaupti pakankamai jėgų, kad paveldas būtų išgelbėtas.

Augustinas Žemaitis, 2016 m. lapkritis, 2019 m. vasaris

Su klientu ir Lietuvos ledo ritulio rinktinės mylėtoju Vila Zelinoje (dešinėje). Jo pavardė - Kerbielaitė: brazilai sūnui, būdavo, tiesiog priskirdavo motinos pavardę ir nesuprasdavo lietuviškų giminių.

Su klientu ir Lietuvos ledo ritulio rinktinės mylėtoju Vila Zelinoje (dešinėje). Jo pavardė - Kerbielaitė: brazilai sūnui, būdavo, tiesiog priskirdavo motinos pavardę ir nesuprasdavo lietuviškų giminių.

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė Lietuvos konsulate su konsule Laura Tupe

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė Lietuvos konsulate su konsule Laura Tupe

Click to learn more about Lithuania: Brazilija, Lot. Amerika 45 Comments

Urugvajus

Urugvajus pagal gyventojų skaičių panašus į Lietuvą (3,3 mln.), bet plotu prilygsta trims Lietuvoms.

Dauguma iš maždaug 5 000 - 10 000 šalies lietuvių gyvena sostinėje Montevidėjuje (Montevideo). Lietuviai Montevidėjuje paliko daugiau lietuviško paveldo, nei galima spėti pagal šalies dydį. Iš jo svarbiausias - Fatimos mergelės lietuvių bažnyčia (1954 m.), Lietuvių klubas (1941 m.) ir Lietuvos aikštė (~1960 m.).

Lietuvių širdis – Sero (Cerro) rajone, anapus įlankos nuo miesto centro. Čia kadaise veikė skerdykos, yra ir kitų Europos tautų bendruomenės. Priešingai didžiajai daliai Lotynų Amerikos Urugvajuje net 88% gyventojų - Europos kilmės baltaodžiai. Jie plūdo iki Antrojo pasaulinio karo, nes Urugvajus anuomet buvo turtingesnis už daug Europos kraštų.

Montevidėjo lietuvių klubo šonas su lietuviška freska

Montevidėjo lietuvių klubo šonas su lietuviška freska

Fatimos Mergelės lietuvių bažnyčia

Įspūdingiausias lietuviškas pastatas Montevidėjo Sero rajone ir visame Urugvajuje – lietuvių bažnyčia (Fatimos mergelės) (Bélgica 1765).

Montevidėjo lietuvių bažnyčia

Montevidėjo lietuvių bažnyčia

Kartu su Jėzuitų namais, kur gyvendavo bažnyčią aptarnaudavę lietuviai jėzuitai, bažnyčia baigta statyti 1954 m.

Bažnyčios interjeras yra itin lietuviškas – nes tuo metu Lietuva buvo ką tik okupuota sovietų ir daugeliui Lietuvos katalikų rūpėjo pabrėžti lietuvybę. Nors bažnyčia moderni, vidus primena jaukią Vilniaus senamiesčio šventovę.

Montevidėjo lietuvių bažnyčios interjeras

Montevidėjo lietuvių bažnyčios interjeras

Įspūdinguose vitražuose – gausu lietuviškų simbolių, net nebūtinai religinių.

Viename vitraže – žymiausi Vilniaus ir Kauno pastatai (Vilniaus katedra, Trys kryžiai, Gedimino pilis; Kauno Prisikėlimo bažnyčia, Vytauto bažnyčia – dar be bokšto antstato).

Kitame vitraže – Aušros vartų Marija, Aušros vartai, Lietuvos trispalvė, rugiai, Vilniaus herbas.

Urugvajaus lietuvių bažnyčios vitražai

Urugvajaus lietuvių bažnyčios vitražai

Montevidėjo lietuvių bažnyčios vitražo fragmentas

Montevidėjo lietuvių bažnyčios vitražo fragmentas

Montevidėjo lietuvių bažnyčios vitražo fragmentas

Montevidėjo lietuvių bažnyčios vitražo fragmentas

Trečiame vitraže – Šv. Kazimieras, Vytis, senasis Kauno herbas (Stumbras).

Yra dar penki mažiau su Lietuva susiję vitražai.

Dar vienas lietuviškas vitražas – iš Lietuvos trispalvių sudarytas kryžius – yra virš choro, prie vargonų.

Montevidėjo lietuvių bažnyčios vitražas už choro

Montevidėjo lietuvių bažnyčios vitražas už choro

Lietuva nutapyta ir freskose aplink altorių - vienoje pusėje Vilnius (katedra, Gedimino pilis), kitoje – Kryžių kalnas.

Arčiau įėjimo yra lietuviškas Marijos altorėlis. Bažnyčios skliautai puošti lietuviškais raštais.

Montevidėjo lietuivų bažnyčios altorius (freskos - šonuose)

Montevidėjo lietuivų bažnyčios altorius (freskos - šonuose)

Lietuviškais užrašais papuoštos ir visos kryžiaus kelio stotys - įdomu, kad ispaniški ir lietuviški užrašai nesutampa. Ispaniškai parašyti įprastiniai kryžiaus kelio stočių užrašai („Jėzus suklumpa antrąjį kartą“ ir pan.), o lietuviškai – prašymai Dievui („Pakelk mane iš nuodėmių“ ir pan.).

Lietuviška Montevidėjo lietuvių bažnyčios kryžiaus kelio stotis

Lietuviška Montevidėjo lietuvių bažnyčios kryžiaus kelio stotis

Bažnyčios sienose – lietuviškos atminimo lentos lietuvių kunigams: bažnyčios statymą prižiūrėjusiam Vladui Mmikalauskui (1918-1956), Jonui Giedriui (1921-1998). Jonas Giedrys buvo paskutinis Montevidėjo kunigas lietuvis ir po jo pasitraukimo lietuviškos mišios bažnyčioje nelaikomos, nors dar nemažai metų vyko pusiau lietuviškos mišios (su lietuviškais skaitiniais), kurios iki šiol būna per kai kurias šventes. Bažnyčią ir toliau aptarnauja Jėzuitai, bet nebe lietuviai; po Lietuvos nepriklausomnybės atgavimo lietuvių Jėzuitų centras persikėlė į Lietuvą. Beje, 2013 m. Jonui Giedriui bažnyčioje arčiau altoriaus įrengta antroji atminimo lenta (ir lietuviška, ir ispaniška). Prie altoriaus tebestovi lietuviška trispalvė.

Kunigo Mikalausko atminimo lenta Urugvajaus lietuivų bažnyčioje

Kunigo Mikalausko atminimo lenta Urugvajaus lietuivų bažnyčioje

Kunigo Giedrio atminimo lenta Urugvajaus lietuivų bažnyčioje

Kunigo Giedrio atminimo lenta Urugvajaus lietuivų bažnyčioje

Taip pat bažnyčios viduje yra ir atminimo lenta menininkui Vytautui Doreliui (ispanų k.).

Bažnyčios išorėje - medinis lietuviškas kryžius, o ant bokšto viršaus – metalinis lietuviškas kryžius. Virš įėjimo po Marijos statula ispaniškas užrašas, reiškiantis „Fatimos mergelės parapija. Bažnyčia statyta lietuviams tremtiniams 1954 10 31“ (tuo metu užsienio lietuviai paprastai laikyti tremtiniais, nes negalėjo be persekiojimų grįžti į Sovietų okupuotą Lietuvą). Be šių detalių, bažnyčios yra moderni ir nelietuviška, ją sukūrė vietinis architektas Perez del Castillo.

Urugvajaus lietuivų bažnyčia su tradiciniu lietuvišku kryžiumi greta

Urugvajaus lietuivų bažnyčia su tradiciniu lietuvišku kryžiumi greta

Bažnyčia atidaryta tik per mišias šeštadieniais, sekmadieniais.

Bažnyčią statyti padėjo ir JAV lietuviai, nes Urugvajaus lietuvių bendruomenės būta gana mažos (tarpukariu imigravo ~5000 - 10000 žmonių) ir neturtingesnės, nei JAV lietuviai. Kiek galėjo, prisidėjo ir Urugvajaus lietuviai. Rėmėjų pavardės puošia vitražų apačias, bažnyčios suolus.

Sero Lietuvių klubas (Urugvajaus lietuvių kultūros draugija)

Iš pažiūros paprastas vieno aukšto pastatas (Rio de Janeiro 4001) turi gilią lietuvišką istoriją. Dar tarpukariu tame pastate veikė Jono Basanavičiaus lietuvių mokykla – ją finansavo Lietuvos Respublika, siuntė mokytojus, kad išlaikytų Urugvajuje lietuvybę.

1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, mokykla neteko paramos ir sunyko. Tačiau 1941 m. Urugvajaus lietuvių kultūros draugija „išgelbėjo pastato lietuviškumą“ - jį nusipirko ir čia įkūrė savo klubą.

Lietuvių klubas

Lietuvių klubas

Klube patalpų gana daug ir būtent jame yra visos Urugvajaus lietuviškos veiklos centras. Ten mokoma lietuvių kalbos, vyksta lietuviški renginiai ir parodos, veikia ir veikė gausūs lietuviškos veiklos kolektyvai (chorai, šokių ansambliai, amatininkų grupės, muzikos grupės), yra renginių salė, viduje gausu lietuviškų simbolių. Klubas išsilaiko ne tik iš lietuvių – patalpos ir nuomojamos, veikia baras ne tik lietuviams.

Viena Montevidėjo lietuvių klubo salių

Viena Montevidėjo lietuvių klubo salių

Iš pradžių klubas buvo lietuvių socialistų (ne komunistų, tačiau Lietuvos nepriklausomybę palaikiusių kairiųjų). Ilgainiui prie jo prisijungė ir lietuviai katalikai, būręsi aplink bažnyčią.

Ilgą laiką neturėjęs išorėje lietuviškų detalių, 2019 m. vasario 16 d. proga vadovaujant Urugavjaus lietuvių menininkui Gabriel Vuljevui Lietuvių klubas padabintas ~40 metrų ilgio lietuviška freska.

Lietuvių klubo freskos dalis

Montevidėjo lietuvių klubo freskos dalis

Montevidėjo lietuvių klubo freskos dalis

Montevidėjo lietuvių klubo freskos dalis

Freskoje – lietuviški simboliai. Iš kairės į dešinę: lietuviškas kryžius, Velykų margučiai, tautiniai drabužiai, užgavnių kaukė, krepšinio kamuoliai, Lietuvos (ir Uurgvajaus) vėliavos, trispalvės spalvų kalnai, viduramžiška pilis, trys kryžiai, gintaras.

Sero lietuivų klubas atidarytas kasdien, ypač vakarais, kuomet veikia baras. Svečiai iš Lietuvos gali aplankyti visas patalpas, bet pageidautina sutarti, kad būtų įlesiti galintys žmonės.

Sero imigrantų paveldas

Sero rajonas anapus įlankos nuo Montevidėjo centro įkurtas 1838 m. ir tapo imigrantų zona. Todėl gatvės, aikštės ten pavadintos užsienio šalių pavadinimais. Yra ir nedidelė Lietuvos gatvė, netoli jos pagal gatvę pavadinta Lietuvos mokykla (su lietuviais neturi nieko bendro).

Rajono centre - Imigrantų aikštė ir bendras paminklas imigrantams (atvežtas 1987 m. grupdį).

Cero imigrantų auikštė ir paminklas (centre). Kol nepastatyta atskira lietuivų bažnyčia, Urugvajaus lietuviai lankydavo šią

Cero imigrantų auikštė ir paminklas (centre). Kol nepastatyta atskira lietuivų bažnyčia, Urugvajaus lietuviai lankydavo šią

Įvairiausių tautų pavardes (tarp jų gausu lietuviškų) galima rasti ant antkapių Sero kapinėse.

Kiekvienais metais vyksta Imigrantų šventės, kas du metus Imigrantų olimpiados (sporto žaidynės). „Imigrantai“ šiuo atveju iš tikro jau imigrantų anūkai, proanūkiai. Kadangi Sero rajonas nėra turtingas ir nelabai saugus, daug klubų iš ten išsikėlė: užsidarė ten veikę rusų, graikų, dveji ispanų klubai. Lietuvių klubas liko paskutinis veikiantis.

Sero skerdyklos, šitaip traukusios imigrantus lietuvius, užsidarė – bet galima pamatyti jų griuvėsių. Vieni įspūdingiausių matosi nuo Chosė Gurvičiaus gatvės (Jose Gurvich) palei vandenyną.

Apleista skerdykla, kurioje dirbo lietuviai, žvelgiant nuo Chosė Gurvičiaus gatvės

Apleista skerdykla, kurioje dirbo lietuviai, žvelgiant nuo Chosė Gurvičiaus gatvės

Lietuvos aikštė ir lietuviškos vietos Montevidėjo centre

Nors dauguma lietuviškų vietų yra Sere, viena svarbiausių - Lietuvos Respublikos aikštė (Plaza Republica de Lituania) - įrengta netoli Montevidėjo centro.

Aikštėje – du paminklai. Senesnis – akmuo su Gedimino stulpais bei užrašu, kad tai – Urugvajaus lietuvių bendruomenės dovana.

Senasis Lietuvos paminklas Lietuvos Respublikos aikštėje

Senasis Lietuvos paminklas Lietuvos Respublikos aikštėje

Kita, naujesnė – abstrakti skulptūra „Į trečiąjį tūkstantmetį“, kurios metalinės formos simbolizuoja maldai sudėtas rankas. Ją 2002 m. kovo 11 d. proga pastatė Urugvajaus lietuvis skulptorius Edurardo Lopaitis kartu su Chosė Ermanu (Jose Erman). Parašyta, kad Lietuvos Respublika ją skyrė Urugavjaus Rytų Respublikai (ispanų k.).

Naujasis paminklas Lietuvos Respublikos aikštėje

Naujasis paminklas Lietuvos Respublikos aikštėje

Aikštė įkurta apie 1960 m. Urugvajus niekada nepripažino Lietuvos okupacijos, taigi, suteikė galimybę tokioms simbolinėms lietuvių iniciatyvoms.

Todėl Urugvajuje veikė ir viena vos keleto sovietų okupacijos laikotarpiu neuždarytų Lietuvos pasiuntinybių - ji ten atkelta iš Argentinos po to, kai Argentina Lietuvos okupaciją pripažino. Pastatas išlikęs, bet jo istorijos niekas neprimena: pasiuntinybė užsidarė 1977 m., mirus paskutiniam tarpukariu pareigas eiti pradėjusiam diplomatui.

Montevidėjaus centre veikia ir Chosė Gurvičiaus (Jose Gurvich) muziejus (o Sero rajone yra Chosė Gurvičiaus gatvė).

Gurvičius buvo Lietuvos žydas, gimęs Jiezne 1927 m., o jo tikrasis vardas – Zusmanas Gurvičius (su lietuviškomis galūnėmis). Tačiau Zusmaną jo tėvai iš Lietuvos išsivežė dar 5 metų amžiaus (1932 m.), taigi, Lietuvą jis prisiminė mažai, lietuviškai nekalbėjo, jo kūryboje nėra su Lietuva susijusių temų (tačiau faktas, kad jis gimęs Lietuvoje, muziejuje minimas). Tikslūs į Urugvajų išvykusių Lietuvos žydų skaičiai nėra aiškūs, jie bendroje veikloje su lietuviais nedalyvauja ir asimiliavosi į platesnę Urugvajaus žydų bendruomenę. Tiesa, ir apskritai Urugvajaus žydų bendruomenė pastaraisiais dešimtmečiais sumenko daugiau nei perpus – dauguma emigravo į turtingesnį Izraelį (Gurvičius irgi paskui gyveno Izraelyje, JAV). Kai kurie lietuviai irgi dėl ekonominių priežasčių emigruoja iš Urugvajaus į Lietuvą ar Ispaniją.

Chosė Gurvičiaus kūryba (kur didesnės figūros dažniausiai sudedamos iš daugybės mažesnių) Chosė Gurvičiaus muziejuje

Chosė Gurvičiaus kūryba (kur didesnės figūros dažniausiai sudedamos iš daugybės mažesnių) Chosė Gurvičiaus muziejuje

Montevidėjo senamiestyje netoli uosto stovi ir apleistas Imigrantų viešbutis, kur, atvykę į gretimą uostą, kelioms dienoms apsistodavo imigrantai – ir lietuviai (kol susirasdavo darbus).

Buvęs Imigrantų viešbutis (apleistas) Montevidėjo senamiesčio vakaruose, palei uostą

Buvęs Imigrantų viešbutis (apleistas) Montevidėjo senamiesčio vakaruose, palei uostą

Beje, praeityje lietuvių bendruomenei priklausė ir sodyba Šangrila [Shangrila] priemiestyje, kur vykdavo jaunimo susitikimai. XXI a. pradžioje ji parduota.

Urugvajaus lietuvių komunistų klubai ir paminklas

Nors Urugvajuje gyveno daug Lietuvos laisvę palaikiusių žmonių, Urugvajuje bene labiausiai iš visų emigrantų iš Lietuvos bendruomenių aktyviai veikė komunistai. Iš dalies ir dėl jų bei kitų ateistų įtakos Urugvajuje taip vėlai įsteigta lietuvių bažnyčia.

Urugvajuje veikė net du lietuvių komunistų klubai – netoli Lietuvos aikštės ir filialas Sero rajone (prie Grecia ir Ecuador gatvių kampo). Pastarasis įsteigtas vėliau, apie 1950 m. (tuo metu Urugvajaus lietuvius komunistus rėmė ir Sovietų Sąjunga).

Lietuvių komunistų klubo pastatas Sero rajone

Lietuvių komunistų klubo pastatas Sero rajone

Abudu uždaryti Urugvajaus valdžios 1975 m.: tuo metu Urugvajuje, kaip reakcija į Lotynų Amerikoje plintantį komunizmą (Kubos revoliucija ir kt.), atėjo kariuomenė, komunistinė veikla buvo uždrausta. Nors buvusių komunistų klubų pastatai yra išlikę, nieko, liudijančio jų buvusią paskirtį, ten nebėra.

Būta ir lietuvių, kurie prisijungė prie Urugvajaus kraštutinių kairiųjų organizacijos Tupamarų, kovojusių prieš Urugvajaus valdžią ir elitą. Jie buvo itin stiprūs ir Sero rajone, kurio ribą su likusiu miestu jie vadindavo „38 lygiagrete“ (pagal analogiją su 38 lygiagrete, kuri skiria kapitalistinę Pietų ir komunistinę Šiaurės Korėjas). Ten vykdavo jų mūšiai su policija, Tupamarai vykdė bankų apiplėšimus, pareigūnų nužudymus, žmonių pagrobimus ir kitas operacijas prieš valdžią, verslą. Ne vienas kraštutinis kairysis per tuos konfliktus ir pats padėjo galvą ar dingo be žinios (paprastai tai irgi reiškė, kad žuvo; tuo metu Lotynų Amerikoje neretai nuo policijos kulkų žuvusių žmonių kūnų artimiesiems negrąžindavo, palaidodavo bendruose kapuose ir iki šiol ne visada aišku, kur jie yra). Tarp dingusiųjų – ir lietuvė Viktorija Grišonaitė (jos "dingimo" atvejis aprašytas čia).

Urugvajaus politikai XXI a. pasukus į kairę Sero rajone pastatytas memorialas dingusiesiems su dingusiųjų pavardėmis. Ten – ir Viktorijos Grišonaitės (Victoria Grisonas) pavardė.

Viktorijos Grišonaitės vardas ir pavardė ant paminklo dingusisiems be žinios

Viktorijos Grišonaitės vardas ir pavardė ant paminklo dingusisiems be žinios

Beje, įdomu, kad Grišonaitė nebuvo iš kraštutinių kairiųjų šeimos – priešingai, jos tėvas buvo Lietuvos pasiuntinybės Urugvajuje sekretorius daug dirbęs dėl Lietuvos išlaisvinimo ir komunizmo pasmerkimo.

Beje, bent vienas lietuvis (Ildefonsas Kazlauskas) buvo ir tarp Urugvajaus policininkų, kuriuos nužudė kraštutiniai kairieji.

Dalis lietuvių komunistų dar ~1950 m. Stalino kvietimu grįžo į Lietuvą, kurioje tikėjosi rasti išsvajotąjį sovietinį rojų. Taip pat grįžo ir dalis nekomunistų, kuriuos suviliojo Sovietų Sąjungos propaganda ir netikri pažadai apie tariamai gerą gyvenimą "tarybinėje Lietuvoje". Daug grįžusiųjų smarkiai nusivylė, kai kurie vėl išvyko į Urugvajų, bet nebe visiems tai pavyko.

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie Urugvajų ir jo lankytinas vietas

“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į Urugvajų dienoraštis

Urugvajus – mažiausiai gyventojų turinti Amerikos žemyno šalis, kurioje gausu lietuviško paveldo. Lietuviškas paveldas (ir gyvenimas) Urugvajuje – vien sostinėje Montevidėjuje.

Nors ispaniškai gerai nekalbame, kad nesusišnekėsime pergyvenome be reikalo: net nustebino, kiek imigrantų iš Lietuvos vaikaičių puikiai moka lietuviškai. Itin maloniai nustebino Alechandro Švoba, gerai kalbantis lietuviškai ir dalyvaujantis lietuvių klubo veikloje, nors... iš Lietuvos imigravo tik du jo proseneliai - „Aš myliu Lietuvą, gyvenau ten kelis mėnesius ir dar važiuosiu“ – sakė, ir pridūrė kitoms iš savo kilmės šalių panašios meilės nejaučiantis.

Cerro ir Monetvidėjo lietuvišką paveldą pristatė Albertas Kaluževičius ir Roberto Ibarra. Svarbiausios vietos trys: Lietuvos aikštė su dviem paminklais, Lietuvių klubas ir Lietuvių bažnyčia.
Labiausiai nustebino lietuvių bažnyčia. Buvau matęs jos nuotraukas – iš išorės ji paprasta, nedidelė, tik medinis kryžius išduoda lietuviškumą. Žinojau ir istoriją – Urugavajaus lietuviai nebuvo turtingi, tad bažnyčia pastatyta tik 1954 m., parėmus JAV lietuviams ir sutikus aptarnauti tėvams jėzuitams iš JAV.

Tad ir viduje tikėjausi rasti „tik vietą mišioms“, plynas sienas, stogą. Nieko panašaus! Jauki bažnyčia švelniai primena kokią Vilniaus senamiesčio šventovę, o lietuviškomis detalėmis pranoksta daug JAV lietuvių bažnyčių: vyčiai, Lietuvos pastatų atvaizdai, miestų herbai, tautiniai raštai, Aušros Vartų Marijos, Kazimiero atvaizdai vitražuose, freskose ir kitur.

Deja, paskutinis lietuvių kunigas Urugvajuje mirė 1998 m., striuka su kunigais apskritai (Urugvajus – mažiausiai religinga Pietų Amerikos šalis). Bet, priešingai nei JAV, Urugvajuje bažnyčios neuždarinėjamos; mums lankantis, mišių metu neatvykus kunigui, tikintieji tiesiog meldėsi patys (nieko panašaus nebuvau matęs: viena moteris tarsi kunigė net dalino komuniją).

Geresnė lietuvių klubo situacija – jis atidarytas beveik nuolat, vyksta kalbos pamokos, veikia baras ir kita. Ir kuklus pastatas, kurį buvau matęs nuotraukose internete, 2019 m. neatpažįstamai pasikeitė – visa jo išorė ištapyta didžiule Lietuvą įprasminančia freska.

Cerro rajonas atrodo skurdžiai, laikomas nesaugiu ir, vietos lietuviai pasakojo, kad kai kurie lietuviai į vakarinius renginius ten nenori važiuoti. Tačiau, priešingai JAV didmiesčiams, žymi dalis Urugvajaus lietuvių iki šiol gyvena Cerro, gali į klubą nueiti pėsčiom.

Pasakodamas apie Urugvajaus lietuvius, Kaluževičius didelį dėmesį skyrė iki šiol Urugvajaus lietuvius skaldančiai komunistų temai. Jų Urugvajuje buvo daug – net lietuvių komunistų klubai įsikūrė anksčiau, nei dabartinis klubas ar bažnyčia. Tiesa, 1975 m. komunistų klubus uždarė Urugvajaus valdžia, jų pastatai liko tušti. Šiemet Lietuvių klube surengęs senų Urugavajaus lietuvių nuotraukų parodą, Kaluževičius sunkiai begalėjo rasti ką nors iš komunistų klubų: žmonės, nusigręžę nuo komunizmo, viską išmetė. Tačiau, Kaluževičiaus nuomone, tai – irgi lietuvių istorijos dalis, kuri neturėtų būti visai pamiršta.

Įdomiausią to susiskaldymo iliustraciją Kaluževičius papasakojo prie memorialo dingusiems be žinios kraštutiniams kairiesiems, ant kurio – ir lietuvška Viktorijos Grišonas pavardė.

Viktorija buvo Lietuvos pasiuntinybės Urugvajuje sekretoriaus Grišono dukra, bet savo tėvo darbo negerbė, vadino jį Disneilendo ambasadoriumi – suprask, neegzistuojančios šalies. Sakė, kad geriau jis Lietuvos atstovavimui atsiųstus pinigus išdalintų Urugvajaus vargšams. Paskui ji prisijungė prie kraštutinių kairiųjų Tupamarų. Tupamarai vykdė plėšimus, išpuolius, tarp jų aukų – ir lietuvis Urugvajaus policininkas Ildefonso Kazlauskas, pririštas prie medžio ir nužudytas. Urugvajaus valdžią nuvertusi armija nutarė užgniaužti kraštutinę kairę ir Viktorija tapo viena to aukų. Jos kūno taip ir nerado, o jos vaikus išvežė į Čilę ir paliko aikštėje – ten išaugino kita šeima.

Montevidėjuje tuo metu buvome ne vieninteliai lietuviai iš Lietuvos: tuo pat metu gastroliavo ir Lietuvos kultūros centrų direktorių choras, kapelija „Mingūnai“. Sudalyvavimo oficialiuose kovo 11 d. renginiuose – tiesa, vykusiuose kovo 15-16 dienomis. Urugvajus per toli ir per mažas, kad kam nors apsimokėti skristi gastrolių tik į jį, taigi, lietuvių muzikantai suderino koncertus Urugvajuje su koncertais Argentinos miestuose – ir visur niekaip nekoncertuosi lygiai kovo 11 d.

Kaip ir mes, muzikantai išlaidas padengė patys: koncertuoti užsienio lietuviams jiems – hobis, visų pagrindinė veikla – ne muzika. Todėl į Pietų Ameriką koncertuoti niekad nekeliaus didžiausios Lietuvos žvaigždės: honorarų mokėti tenykščiai lietuviai neišgali, juk į koncertą Uurgvajuje atėjo 70 žmonių. Tačiau ir „mažiau išreklamuoti“ muzikantai pakelia tenykščių lietuvių dvasią: skambant jų lietuviškoms dainoms, lietuvių klube atmosfera buvo visai kita, gal priminė laikus prieš 60 metų, kai buvo gyvi imigrantai iš Lietuvos.

Aišku, Urugvajaus lietuviai, gimę Urugvajuje – ir urugvajiečiai, todėl muzikantus pasitiko ne su cepelinais, o su asado – savotiška tos Pietų Amerikos dalies valgio ceremonija, kur vyrai kelias valandas čirškino mėsą, moterys pjaustė daržoves, o mes prisidėjome prie baldų nešiojimo. Kiek mačiau senų Urugvajaus ir Argentinos lietuvių klubų nuotraukų – klubų pastatai dar nebūdavo pastatyti, bet asado lietuvių nusipirktose žemėse jau vykdavo.

Per „Tikslas – Amerika“ projektą dažnai atvykdavome į vietas, kur lietuviška šventė arba „tuoj bus“, arba „ką tik pasibaigė“ (o laiko likti ilgiau neturėdavome) – Urugvajuje pirmą kartą ištaikėme tinkamą momentą.

Augustinas Žemaitis, 2019 m. kovas

Lietuviška kovo 11 d. Urugvajaus Montevidėjo bibliotekoje

Lietuviška kovo 11 d. Urugvajaus Montevidėjo bibliotekoje

Augustinas Žemaitis su Alberto Kaluževičiumi Cerro rajone

Augustinas Žemaitis su Alberto Kaluževičiumi Cerro rajone

Augustinas Žemaitis fotografuoja Montevidėjo lietuvių bažnyčios interjerą

Augustinas Žemaitis fotografuoja Montevidėjo lietuvių bažnyčios interjerą

Albertas Kaluževičius vežioja 'Gabalėlių Lietuvos' komandą po lietuviškas Montevidėjo vietas

Albertas Kaluževičius vežioja 'Gabalėlių Lietuvos' komandą po lietuviškas Montevidėjo vietas, karu papasakodamas savo šeimos istoriją

Click to learn more about Lithuania: Lot. Amerika, Urugvajus 6 Comments

Trinidadas ir Tobagas

Trinidade ir Tobage nėra lietuvių, bet Tobago saloje yra Didžioji Kuršo įlanka (Great Courland Bay) bei Mažoji Kuršo Įlanka (Little Courland Bay) - pavadintos baltiškos kuršių genties, bronzos amžiuje gyvenusios dabartinių Lietuvos ir Latvijos pakrantėse, garbei.

Kaip taip atsitiko? Kuršiams jau nunykus, Kuršu ir toliau vadintas atitinkamas regionas, 1561 m. dabartinėje Latvijoje įsteigta Kuršo ir Žiemgalos knigaikštystė. Tai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasalas. Kuršo ir Žiemgalos vokiečiams valdovams, kurių puošnaus gyvenimo palikimas - Jelgavos bei Rundalės rūmai - Europos kunigaikštukų statuso nepakako. Išsivaduoti nuo vasalinės priklausomybės jie negalėjo ar neketino, užtat nutarė sudalyvauti toje didžiųjų imperijų kovoje, kurioje net pačios Lietuva ar Lenkija nedalyvavo: Amerikos kolonizacijoje.

Vos 200 000 gyv. turėjęs Kuršas tapo mažiausia kolonijine šalimi, bet turėjo laivyną, prilygusį trečdaliui legendinės ispaniškosios armados. Kolonizavimui pasirinko Tobagą - salą karibuose. Ją pakrikštijo Naujuoju Kuršu, o vieną įlanką - Didžiąja Kuršo įlanka. Kolonizacijos bandymai truko nuo 1637 iki 1659 m., kuomet Kuršas, kaip ir visa Lenkija-Lietuva, patyrė švedų ir rusų invaziją; kolonija Tobage tuo pat metu pasidavė irgi saloje kaimą įsteigusiems olandams. Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė buvusios didybės taip ir neatgavo.

1978 m. prie įlankos latviai pastatė atminimo lentą savo kolonistams prie Didžiosios Kuršo Įlankos - Baltijos šalių okupacijos metu ji turėjo ir simbolinę reikšmę.

Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė turėjo ir kitą koloniją - Gambijoje.

Click to learn more about Lithuania: Lot. Amerika, Trinidadas ir Tobagas No Comments

Buenos Airės (Argentina)

Buenos Airės, Argentinos sostinė ir vienas 20 didžiausių pasaulio miestų, savo plačiomis gatvėmis ir architektūra tebealsuoja sunykusia anų laikų didybe.

Tarp tų pastatų – ir du lietuvių centrai, bažnyčia, muziejus, net penkios Lietuvos gatvės. Viskas sukurta prieš 70 metų, taigi, turi gilią istoriją.

Apie 30 000 lietuvių į Argentiną masiškai imigravo per labai trumpą laikotarpį – maždaug apie tarpukario vidurį (~1925-1930 m.). Tuo metu Argentina buvo antra pagal turtingumą Amerikos žemyno šalis po JAV – tačiau, priešingai nei į JAV, į Argentiną galėjo imigruoti kas norėjo.

Vėliau Argentina pamažu nuskurdo, taigi, lietuviai ten emigruoti nustojo ir šiandieniai Argentinos lietuviai – beveik vien tarpukario imigrantų palikuonys.

Buenos Airių lietuvių centras su Gedimino stulpais fasade

Buenos Airių lietuvių centras su Gedimino stulpais fasade

Buenos Airių lietuvių centras

Villa Lugano esantis Argentinos lietuvių centras (Tabaré 6950 1439) – turbūt įspūdingiausias nebažnytinis lietuviškas pastatas Pietų Amerikoje.

Jo fasadas paženklintas Gedimino stulpais. Viduje – du patalpų aukštai. Apačioje – baras, viršuje – šokių salė su stilizuoti herbu, Gedimino stulpais. Ten repetuoja lietuvių šokių kolektyvai.

Lietuvių centre repetuojantys tautinių šokių šokėjai

Lietuvių centre repetuojantys tautinių šokių šokėjai

Visur gausu lietuviško dekoro: Lietuvos miestų ir Lietuvos herbai, Žalgirio mūšį ir Lietuvos himną atspindintys meno kūriniai. Gražus simbolinis meno kūrinys, sukurtas kunigo Antano Lubicko (1981 m.), herbus pagamino Antanas Grigonis.

Grigonio sukurti herbai Lietuvių centre

Grigonio sukurti herbai Lietuvių centre

Argentinos lietuvių centro organizacija įsteigta 1926 m. spalio 10 d., tuo metu vykstant didžiausiai lietuvių imigracijos į Argentiną bangai. Daugiausiai jį steigė intelektualai. Pats Lietuvių centras pastatytas 1957-1962 m.

2014 m. Lietuvių centro kieme įrengtas bareljefas Lietuvai (kurtas apie savaitę).

Lietuvių centro bareljefas

Lietuvių centro bareljefas

Lietuvių centras atidarytas šeštadieniais, vyksta šokiai. Kitu laiku patalpos nuomojamos, taip išsilaiko.

Aušros Vartų Marijos lietuvių bažnyčios kompleksas

Daugiausiai lietuvių apsigyveno Avežanedos (Avellaneda) rajone. Čia veikia lietuviška Marijos gailestingumo parapija (Mendoza 2280), atidaryta 1942 m. Virš jos durų - Aušros Vartų vaizdas. Altoriuje – Aušros Vartų dievo motinos atvaizdas, jai skirtas ir vienas iš šoninių altorių.

Buenos Airių lietuvių bažnyčia

Buenos Airių lietuvių bažnyčia

Aušros Vartai virš įėjimo į Buenos Airių lietuvių bažnyčią

Aušros Vartai virš įėjimo į Buenos Airių lietuvių bažnyčią

Po kiekvienu vitražu – jį aukojusio lietuvio vardas ar pavardė. Prie kai kurių vardų – ir JAV vietovės, kur tie lietuviai gyveno: kadangi Argentinos lietuvių bendruomenė nebuvo tokia turtinga, kaip JAV, bažnyčią pastatyti padėjo JAV lietuviai.

Vienas iš lietuvių bažnyčios vitražų su aukotojos vardu

Vienas iš lietuvių bažnyčios vitražų su aukotojos vardu

Dabar mišios bažnyčioje vyksta ispaniškai, tačiau viduje tebestovi Lietuvos trispalvė. Nors lietuviškai parapija vadinasi Aušros vartų Marijos, ispaniškai ji pavadinta tiesiog „Madre de Misericordia“ (Gailestingumo mergelės), be aliuzijų į Vilnių, Lietuvą ar Aušros vartus.

Lietuvių bažnyčios vidus su Aušros vartų Marijos atvaizdu (kitas - už altoriaus)

Lietuvių bažnyčios vidus su Aušros vartų Marijos atvaizdu (kitas - už altoriaus)

Kartu su bažnyčia pastatytas ir lietuvių marijonų vienuolynas bei mokykla (1948 m.). Jie tebeveikia, nors ir nebėra lietuviški. Bet kompleksą aptarnauja tas pats vienuolių marijonų ordinas – tik vienuoliai dabar argentiniečiai, o lietuviai marijonai šiais laikais veikia tik Lietuvoje. Visgi, vienuolių marijonų ordinas pats savaime nebūtų išlikęs be lietuivų: vienu metu vienintelis likęs vienuolis marijonas buvo palaimintasis Jurgis Matulaitis ir tik jo charizmos dėka prie vienuolyno vėl prisijungė daugiau narių: iš pradžių lietuviai ir lenkai, o vėliau ir amerikiečiai, argentiniečiai. Todėl Jurgis Matulaitis atvaizduotas ir viename vitražų bažnyčios viduje. Taip pat bažnyčios viduje yra Šv. Kazimiero, Dievo gailestingumo altoriai.

Buenos Airių lietuvių parapijos mokykla

Buenos Airių lietuivių parapijos mokykla

Lietuvių mokykloje, kurios aktų salė anksčiau veikė ir kaip lietuvių salonas, lietuviškų detalių nėra daug, bet yra religinės detalės (Jurgis Matulaitis, Aušros Vartų Marija) bei lauke stadionu Lietuvos vėliavos spalvomis tapytas kryžius. Mokyklą lanko ~800 vaikų, dauguma ne lietuvių kilmės.

Trispalvis kryžius Buenos Airių lietuvių mokyklos gale

Trispalvis kryžius Buenos Airių lietuvių mokyklos gale

Lietuvių vienuolyno patalpose veikia ir lietuvių muziejus, atidarytas nereguliariai (reikia paprašyti, kad kas nors įleistų, tačiau tai įmanoma tik jei kas nors budi zakristijoje ir patalpa nenaudojama kaip parapijos salė). Muziejėlis įkurtas 1955 m. Eksponatai - daugiausiai lietuvių surinkti daiktai, priminę jiems Tėvynę: medžio dirbiniai, tautinės juostos, senos (net ir XIX a.) lietuviškos knygos ir t.t. Anksčiau muziejaus būta didesnio, jis turėjo virš 1000 eksponatų, tarp jų skulptūrų, tautinių rūbų, turėjo savo vadovybę. Tačiau patalpos vėliau pradėtos naudoti kaip parapijos salė ir daug eksponatų pašalinta. Nebeliko ir "Argentinos lietuvių balso" laikraščio spaustuvės, kuri irgi veikė tose patalpose.

Lietuvių muziejus ir parapijos salė (matosi apie pusę patalpos)

Lietuvių muziejus ir parapijos salė (matosi apie pusę patalpos)

Jaukiame bažnyčios uždarame kieme (patenkama per zakristiją) - 2015 m. perstatytas lietuviškas kryžius bei ~1960 m. paminklas Marijai su Gedimino stulpais ir Vyčio kryžiais. Ant bažnyčios iš kiemo pusės atminimo lentos čia veikusiam lietuviškam Šv. Cecilijos chorui. Atminimo lentomis padabinti ir paminklai.

Lietuviškas kryžius Aušros Vartų Marijos bažnyčios kieme

Lietuviškas kryžius Aušros Vartų Marijos bažnyčios kieme

Paminklas Marijai Aušros Vartų Marijos bažnyčios kieme

Paminklas Marijai Aušros Vartų Marijos bažnyčios kieme

Priešais bažnyčią - Lietuvos skersgatvis (Pje Lituania). Bažnyčios pusėje kabo atminimo lenta, kad skarsgatvis taip pavadintas lietuvių bendruomenės garbei.

Lietuvos skersgatvio atminimo lenta

Lietuvos skersgatvio atminimo lenta

Susivienijimas lietuvių Argentinoje

Buenos Airėse savo pastatą turi ir Susivienijimas lietuvių Argentinoje (Av. San Martin 3175, Lanus Oeste rajone).

Susivienijimas lietuvių Argentinoje

Susivienijimas lietuvių Argentinoje

Iš išorės pastatas paprastas, tačiau viduje slepia dideles patalpas. Pastatas dedikuotas Vincui Kudirkai, Lietuvos himno autoriui, todėl jo širdis – monumentalūs laiptai su dideliu Vinco Kudirkos atvaizdu bei Gedimino stulpų dekoru.

Susivienijimo lietuvių Argentinoje laiptai

Susivienijimo lietuvių Argentinoje laiptai

Antrame aukšte yra ir įdomus senovinis Lietuvos pristatymas: surinkti tarpukario atvirukai, karikatūros, pašto ženklai ir kita. Didelę dalį sudaro dalykai, kuriais tarpukario Lietuva prisistatydavo užsieniečiams; yra ir šiek tiek žinių apie okupaciją. Informacija – lietuvių, anglų, vokiečių, ispanų kalbomis. Žavi galimybė pasijusti tarsi kokiais 1950 m., savo akimis išvysti originalius atvirukus, tekstus, kuriais tada užsieniui prisistatė Lietuva, be jokių papildomų šiuolaikinių komentarų. Šią medžiagą surinko Juozas Šiušis.

Tarpuakrio lietuvos prisitatymai užsieniečiams ir atvirukai Susivienijime lietuvių Argentinoje

Tarpuakrio lietuvos prisitatymai užsieniečiams ir atvirukai Susivienijime lietuvių Argentinoje

Antrame aukšte taip pat yra biblioteka (vietinių teigimu, įsteigta Argentinon pasitraukusio knygnešio Juozo Paugos) ir atminimo lentų galerija. Atminimo lentos pagamintos įvairiomis svarbiomis progomis, svarbių asmenų apsilankymo proga. Kaip lietuvybės Argentinoje simbolį Susivienijimą lietuvių Argentinoje aplankė ne vienas Lietuvos prezidentas: 1996 m. Algirdas Brazauskas, vėliau – Dalia Grybauskaitė.

Įvykių atminimo lentos Susivienijime lietuvių Argentinoje

Įvykių atminimo lentos Susivienijime lietuvių Argentinoje

Pirmame – renginių salė, baseinas, baras, Lietuvos kiemas, pavadintas jo architekto Alfredo Stanevičiaus vardu.

Susivienijimas Lietuvių Argentinoje – seniausia Buenos Airių aglomeracijos (neapimant Beriso) lietuvių bendruomenė, įsteigta dar 1914 m., gerokai prieš didžiąją lietuivų imigracijos bangą. Tiesa, tada lietuvių (kurių visoje Argentinoje gyveno ~5000) nepakako, kad būtų įsigytas savas pastatas, veikla vykdavo nuomojamose salėse. Tačiau po to, kai apie 1925-1929 m. masiškai į Buenos Aires imigravo bent keliolika tūkstančių lietuvių, Susivienijimo gretos išsiplėtė, o gavę darbus naujieji imigrantai pamažu uždirbo pakankamai pinigų savo žemės įsigijimui (1941 m., 3779 kv. m sklypas) ir pastato pastatymui.

Susivienijimo lietuvių Argentinoje klubo pastatas atidarytas 1952 m. liepos 12 d. (per 38 organizacijos įkūrimo metines). Tuo metu lietuviams priklausė ir žemė ten, kur dabar yra 25 de Mayo gatvė. Vėliau šią žemę nusavino miestas, idant nutiestų gatvę, o lietuviams davė žemės iš kitos pastato pusės (šiaurės vakarų).

1983 m. Susivienijmo pastatas išplėstas į tą pusę pristačius baseiną (architektas Kaminskas). Vasaromis ten būdavo populiaru susirinkti, tačiau ilgainiui baseinas nustojo veikti. Baseiną su pastatu jungia Alfredo Stanevičiaus kiemas.

Stanevičiaus Lietuviškas kiemas Buenos Airėse

Stanevičiaus Lietuviškas kiemas Buenos Airėse

Susivienijimas lietuvių Argentinoje veikia šeštadieniais vakarais ir noriai priima svečius iš Lietuvos. Be eilinių šeštadienių, 5-10 kartų į metus vyksta ypatingos šventės: Lietuvos nepriklausomybės dienų (vasario 16, kovo 11) motinos dienos minėjimai, taip pat, tradicija tapusi Alaus šventė spalio mėn. Per šventes į susivienijimą susirenka 200 ir daugiau žmonių (alaus šventę iki 350), o iš viso organizacijoje 450-500 narių.

Susivienijimo lietuvių Argentinoje baras

Susivienijimo lietuvių Argentinoje baras

Netoli Susivienijimo yra pati ilgiausia Lietuvos gatvė Buenos Airių aglomeracijoje – 4 km ilgio Lietuvos prospektas (Avenida Lituania). Ji seniau vadinta Čikagos vardu, o ~1970 m. taip pakrikštyta ir užsienio lietuvių dėka, o šis argentiniečių sprendimas suprastas kaip rodantis Argentinos paramą Lietuvos laisvei.

Kitos Buenos Airių lietuviškos vietos

Buenos Airės (su aplinkiniais priemiesčiais) turi daugiau Lietuvos garbei pavadintų gatvių, nei bet kuris kitas miestas. Be dviejų, įvardytų aukščiau (Lietuvos prospekto ir skersgatvio), dar yra Lietuvos gatvės Don Bosco, Temperley ir Vila Urkisa [Villa Urquiza] rajonuose. Tik paskutinis rajonas yra Buenos Airių miesto dalis – likę skaitosi priemiesčiai. Apskritai Buenos Airėse populiaru vadinti gatves įvairių šalių pavadinimais, ypač tų, iš kurių imigravo daug imigrantų.

Buenos Airės prie uosto turi Imigracijos muziejų įrengtą pastate, kuriame atvykę į Buenois Aires nemokamai galėdavo gyventi imigrantai – iki susiras darbą. Ten gyveno ir tūkstančiai lietuvių. Tiesa, ekspozicijoje – kuri yra pusiau modernaus meno centras – nėra nieko susijusio išskirtinai su Lietuva, bet galima sužinoti daugiau apie imigraciją į Argentiną.

Imigracijos muziejuje atkurtos dviaukščių lovų linijos, kuriose nakvodavo imigrantai, tarp jų - lietuviai

Imigracijos muziejuje atkurtos dviaukščių lovų linijos, kuriose nakvodavo imigrantai, tarp jų - lietuviai

Pavienių emigrantų iš Lietuvos į Argentiną išvyko ir seniau nei didžiosios imigracijos bangos ir bene garsiausias tokių – Robertas Adolfas Chodasevičius, pirmasis Argentinoje kare panaudojęs oro balioną. Tai įvyko Argentinos kare su Paragvajumi. Chodasevičius yra palaidotas kartu su to karo veteranais garsiausiose Argentinoje Rekoletos kapinėse (kur taip pat palaidota ir Eva Peron), tačiau ant kapo jo pavardė neparašyta (bet įvedus ją į kapinių sistemą prie įėjimo, kur aprašyti žymiausi kapinėse palaidoti žmonės, galima pamatyti Chodesevičiaus gyvenimo aprašymą bei tą faktą, kad gimė Vilniuje).

2002 m. dėl gausios bendruomenės į Buenos Aires iš Karakaso (Venesuela) perkelta vienintelė Lietuvos ambasada Pietų Amerikoje. Ji rengė įvairius kultūrinius renginius ir, pasak Argentinos lietuvių, atgaivino lietuvybę. Tačiau 2013 m. taupant kaštus ambasada uždaryta, pakeista generaliniu konsulatu San Paule (Brazilija).

Lietuviškų vietų dar yra netoli Buenos Airių esančiuose Rosarijo bei Beriso miestuose. Jos aprašytos atskiruose straipsniuose.

"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Buenos Airėse

“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į Buenos Aires dienoraštis

Buenos Airėse pagrindinis mūsų darbymetis buvo savaitgalį. Sunku visur spėti – du lietuvių klubai ten veikia tik šeštadienių vakarais, o sekmadienį ryte – mišios Buenos Airių lietuvių bažnyčioje.

Kontaktų Pietų Amerikoje sekėsi ieškoti sunkiau, nei JAV. Dažniausiai rašome elektroninius laiškus, tuo tarpu Lotynų Amerikoje žmonės mieliau bendrauja gyvai.

Tačiau važiuodami į pirmąjį objektą – Susivienijimą lietuvių Argentinoje – savo galimybėmis vis tiek abejojome. Niekas iš ten mums neatsakė į elektroninius laiškus – gal nemokės nei lietuviškai, nei angliškai, o ispaniškai jau prastai kalbame mes...

Duris atidaręs vyras išties mokėjo tik ispaniškai, bet nuogąstavome be reikalo. Visi vėliau susirinkę žmonės puikiai kalbėjo lietuviškai, nors į Argentiną jų tėvai ar seneliai imigravo tarpukariu. JAV taip puikiai išlaikytą kalbą matydavau tik dipukų klubuose.

Argentinoje viskas vyksta kiek lėčiau, nei JAV; oficialus klubo atidarymas 5 valandą vakaro reiškė, kad žmonės susirinko apie 7 val., o informaciją rinkome prie vyno ar Coca Cola taurių. Įleidęs ispanakalbis vyras pakvietė iš bibliotekos lietuivškai kalbantį Alberto Aleksiūną, biblioteką prižiūrintį apie 15 metų – beje, nė karto gyvenime nebuvusį Lietuvoje. Šis pasiūlė laukti klubo vadovo – galvojau, jis įėjo, bet pasirodo tai buvo Arnaldo Verbickas, pristatytas kaip lietuvių kalbos mokytojas (tos pamokos – neformalūs pasikalbėjimai). Tada įžengė vadovas,, bet knygą apie SLA, sakė, ras tik sekretorė...

Palaipsniui Susivienijimo nariai džiugiai parodė ir papasakojo viską – paprastas pastatas slėpė įdomių detalių, kaip didžiulis Vinco Kudirkos paveikslas ar Gedimino stulpų formos turėklai ar – man įdomiausia – iš tarpukario atvirukų, pašto ženklų ir kone 100 metų senumo Lietuvos turistinių bukletų sudėliotas informacinis stendas apie Lietuvą. Ne apie šiandienos Lietuvą – apie tarpukario Lietuvą, kurią paliko emigrantai į Argentiną, atsivežė tuos atvirukus.

SLA - ir daug istorijos: atrodo, ten lankėsi net trys Lietuvos prezidentai! JAV, tikriausiai, tuo galėtų pasigirti labai nedaug lietuvių klubų. Bet Argentina – nepriklausoma šalis, į ją vizitų atvyksta oficialūs Lietuvos atstovai ir Susivienijimas lietuvių Argentinoje – būtina stotelė.

Iš SLA skubėjome į Lietuvių centrą – vėlavome apie pusantros valandos, nes tiek užtrukome SLA. Lietuivų centre atmosfera kitokia. Jei SLA nariai nuogąstavo, kas liks po jų (visi – senyvo amžiaus, o jaunimas, pasakojo, nelabai nori savanoriauti, ateina tik kartais), tai Lietuvių centro vadovas sakė, kad svarbiausia ugdyti jaunimą.

Lietuvių centre sustikome ir Antaną Grigonį, mano dėdės giminaitį, kuris, be kita ko, padarė ten daugelį lietuviškų herbų. Apie gimines Argentinoje dėdė žinojo tik šį bei tą, kol prieš keletą metų jų nesusirado, neėmė susirašinėti.

Amerikiečiai jau seniai domisi savo kilme, bet dabar, atrodo, emigravusių giminių palikuonių ima ieškoti ir Lietuvos žmonės: tiek daug paklausimų sulaukiu apie prieš 100 ar 130 metų kur Pensilvanijoje ar Brazilijoje „dingusius“ gimines. Jei tų giminių ir nerastų, lietuviškas paveldas bent jau padės savo akimis pamatyti, kur tie giminės gyveno, kokią bažnyčią, klubus, tikėtina, lankė. Jei neaplankys fiziškai – bent jau galės visa tai išvysti „Gabalėliai Lietuvos“ lietuviško paveldo enciklopedijoje, nuo to mano darbas tik prasmingesnis.

Lietuvių centras – iš išorės dar didesnis, lietuviškesnis, nei Susivienijimas lietuvių Argentinoje. Kai jį baigėme apžiūrinėti, buvo 10 vakaro, o nieko burnoje neturėjome nuo 10 val. ryto. Mat iš ryto dar ėjome į Imigracijos muziejų – deja, su lietuviais susijusių eksponatų neradome.

Ilgas poilsis nelaukė, nes sekmadienį 10:30 – mišios lietuvių bažnyčioje. Tiesa, ispaniškos, bet, kaip sakė vietos lietuviai, lietuviams tai vis tiek – Aušros vartų parapija. Lietuvio kunigo ten nebėra senokai, bet juk likus bendruomenė, visas dekoras – vitražai su lietuvių pavardėmis, Aušros vartai virš durų. Prie kai kurių pavardžių yra JAV miestų pavadinimai – tų miestų lietuviai parėmė bažnyčios statybas 1942 m., nes patys Argentinos lietuviai gyveno skurdžiau, nei JAV lietuviai.

Ilgiausiai užtruko patekti į parapijoje įkurtą lietuvių muziejų. Sekmadienį po mišių mums pasiūlė atvykti antradienį kunigo priėmimo metu. Antradienį, specialiai vėl nuvykus į atokiau nuo miesto centro esančią bažnyčią, mums pasiūlė grįžti šeštadienį – esą muziejus užimtas.

Beliko tenkntis Lietuvos skersgatviu ir jį žyminčia lentele. Beje, Buenos Airėse (su priemiesčiais) – net penkios Lietuvos (Lituania) gatvės! Nežinau miesto, kuriame būtų daugiau.

Tačiau grįžę į Buenos Aires po didelio žiedo aplink Argentiną, padedant vietos lietuviams, muziejų aplankėme. Jis buvo menkesnis, nei tikėjomės: kiek supratau iš ispaniško lietuviškai nebekalbančios lietuvių palikuonės paskojimo, 1955 m., kai buvo įkurtas, tai buvo didelė institucija su savo vadovybe, greta buvo ir „Argentinos lietuvių balso“ spaustuvė, bet ilgainiui patalpa pritaikyta parapijos salės reikmėms, o eksponatų liko tiek, kiek netrukdo sukabinti ant sienų.

Užtat nustebino jaukus bažnyčios kiems, kuriame – gražūs paminklai lietuviams, apie vieną kurių nieko buvome negirdėję. Daug kartų įsitikinau: kol nenueini į vietą pats, niekaip negali numatyti, ką ten rasi. Kai kurios vietos plačiai aprašytos internete ir spaudoje – nors nėra tokios svarbios ar įspūdingos, arba jau nebėra. O kitos beveik nežinomos – bet labai įdomios. Turi pamatyti viską pats, pats nufotografuoti, įvertinti, palyginti su jau geru tūkstančiu regėtų lietuviškų paveldo vietų užsienyje.

Todėl ir skyrėme tiek laiko ir jėgų patekimui į lietuvių muziejų, bažnyčios kiemą: tik aplankę visas Buenos Airių lietuviško paveldo vietas galime parašyti objektyvų straipsnį į „Gabalėliai Lietuvos“ enciklopediją.

Ekspedicija – tik paskutinė darbo dalis, finalas. Iš pradžių reikia sužinoti, kur važiuoti. Dar Vilniuje susitikome su Pietų Amerikoje daug dirbusiu kunigu Saulaičiu, paskui Brazilijoje – su vienintele Lietuvos generaline konsule Pietų Amerikoje Laura Tupe, pačiose Buenos Airėse dar prieš lankydami lietuviškas vietas – Marcelo Katinu, padedančiu lietuvių ekipažams Dakaro ralyje. Visa tai tam, kad nieko nepraleistume, kad sužinotume visas vietas kurios potencialiai galėtų patekti į „Gabalėlius Lietuvos“. Tą sužinojus, „belieka“ patikrinti pačiam...

Atėjo laikas su Buenos Airėmis atsisveikinti ir važiuoti į antrą pagal dydį lietuvių telkinį Argentinoje Rosariją – informaciją ir kontaktus ten sekėsi surinkti sudėtingiau, bet buvome sutikti labai maloniai.

Augustinas Žemaitis, 2019 m. kovas-balandis

Laukiame, kol susirinks kiti SLA nariai

Laukiame, kol susirinks kiti SLA nariai

Su Susivienijimo lietuvių Argentinoje nariais

Su Susivienijimo lietuvių Argentinoje nariais

Su pirmąkart sutiktais tolimais giminaičiais Lietuvių centre

Su pirmąkart sutiktais tolimais giminaičiais Lietuvių centre

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie Buenos Aires ir jų lankytinas vietas

Click to learn more about Lithuania: Argentina, Lot. Amerika 5 Comments

Venesuela

Venesueloje yra San Kazimiro miestas (San Casimiro de Güiripa), pavadintas Lietuvos globėjo, vienintelio lietuvių kilmės šventojo Kazimiero vardu. Jis įkurtas 1783 m. ir tokio vardo pasirinkimas nesusijęs su lietuviais - tiesiog katalikiškos Ispanijos kolonijų miestai dažnai vadinti šventųjų vardais. Visgi, Šv. Kazimieras niekad nebuvo Vakaruose labai žinomas šventasis, tad jo garbei visame pasaulyje pavadintas tik šis vienintelis miestas. Miesto šventė - kazimierinės, kovo 4 d., taigi, sutampa su Vilniaus Kaziuko mugės pagrindine data.

Click to learn more about Lithuania: Lot. Amerika, Venesuela No Comments

Panama

Į garsiausią Panamos kurortą – Bokas del Toro salą – kelia Lietuvoje pagaminti keltai „Palanga“ ir „Baltija“, anksčiau dirbdavę Klaipėdos naujojoje perkėloje.

Nors įprasta, kad nusipirkę laivus nauji savininkai pakeičia pavadinimus, panamiečiai nepakeitė – laivai iki šiol vadinasi lietuviškai. Net žemėlapiuose ta perkėla žymima kaip „Ferry Palanga“.

Keltas Palanga Bokas del Toro uoste

Keltas Palanga Bokas del Toro uoste

Maža to, lietuviški keltai, galima sakyti, pakeitė visos Bokas del Toro provincijos istoriją.

Mat Panamos Bokas del Toro provincija (nent ir žemyninė jos dalis, esanti ne salose) iki 1990 m. buvo visiškai atskirta nuo šalies. Į ją nevedė joks kelias iš likusios Panamos dalies – vienintelis būdas ten nuvažiuoti buvo per Kosta Riką, o tai (su sienų kirtimais), būdavo, užtrukdavo dvi paras.

Tada 1990 m. panamiečiai ir įsigijo keltą „Palanga“. Iš pradžių (nuo rugsėjo 26 d.) jis plaukiojo nuo Čiriki Grandė miesto iki Almirantės miesto, aplenkdamas džiungles, per kurias nevedė joks kelias. Vienas reisas trukdavo 4 val.

Kelto Palanga reklama prie įvažiavimo į Almirantės miestą

Kelto Palanga reklama prie įvažiavimo į Almirantės miestą

Vėliau, 2000 m., kelias nuo Čiriki Grandė iki Almirantės pagaliau pastatytas, taigi, į žemyninę provincijos dalį tapo įmanoma patekti ir keliu. Tada keltas „Palanga“ perkeltas į naują misiją, kurioje tarnauja iki šiol: jungia Almirantės miestą žemyne su saloje esančia provincijos sostine ir pagrindiniu šalies kurortu Bokas del Toro.

2010 m. panamiečiams prireikus papildomo kelto vėl kreiptasi į lietuvius – nusipirkta „Palangai“ identiška „Baltija“, kuri „Smiltynės perkėloje“ pakeista naujais, Bulgarijoje pastatytais keltais. Dabar Almirantė-Bokas del Toro plaukioja abudu keltai.

Keltas Baltija Almirantės uoste

Keltas Baltija Almirantės uoste

Keltų maršrutas Panamoje smarkiai skiriasi nuo to, kurį plaukiodavo Lietuvoje. Lietuvoje kelionė teužtrukdavo 15 min., o čia – apie dvi valandas ir kiekvienas keltas per dieną pirmyn-atgal tenuplaukia po kartą.

Vaizdo įrašas apie lietuviškus keltus Panamoje

Click to learn more about Lithuania: Lot. Amerika, Panama 1 Comment

Kolumbija

Lietuvių bendruomenė Kolumbijoje susiformavo apie 1948 m., kai ši valstybė priglaudė apie 550 lietuvių, pabėgusių iš gimtinės nuo sovietų genocido. Šie lietuviai save laikė tremtiniais, taigi iš visų jėgų stengėsi išlaikyti lietuviškas tradicijas bei dvasią.

Todėl, nepaisant mažo bendruomenės narių skaičiaus, Kolumbijos lietuviai pastatė lietuviškų pastatų ir paminklų. Visgi didžiausias bendruomenės pasiekimas yra ypatingai daug iškilių, įtakingų asmenybių: unikalių menininkų, stambių ūkininkų ir verslininkų, taip pat Kolumbijos politikas, kuris neabejotinai yra sėkmingiausias lietuvių tautybės politikas už pačios Lietuvos ribų. Kai kurių iš šių žmonių vardai įsitvirtino (arba galbūt įsitvirtins) Kolumbijos žemėlapiuose.

Be to, Kolumbijoje gausu Lietuvos vardu pavadintų vietovių.

Medeljino „Lietuvių namai“ ir kiti objektai

Vieninteliai „Lietuvių namai“ (isp. Casa Lituana) Kolumbijoje, pradėti statyti 1957 m., yra antrajame pagal dydį šalies mieste Medeljine [Medellin]. Gatvių Carrera 72A ir Calle 32A kampe stovintį kompleksą sudaro lietuviškų mišių koplyčia, pasaulietinės salės ir daugiabutis, skirtas neturtingiems lietuviams apgyvendinti.

„Lietuvių namai“ Medeljine

„Lietuvių namai“ Medeljine

Pati įspūdingiausia „Lietuvių namų“ dalis yra koplyčia su vitražiniais langais, kuriuose įkomponuoti Lietuvos simboliai, pavyzdžiui, Vytis.

Šalia „Lietuvių namų“ įėjimo stovi lietuviškas kryžius, pastatytas 2010 m., minint pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmečio jubiliejų. Kryžiaus pastatymą finansavo Klemų, Kulviečių ir Šernaičių šeimos, o jo dedikacijoje dėkojama ir Medeljino regiono žmonėms už svetingumą.

Lietuviškas kryžius prie „Lietuvių namų“ Medeljine

Lietuviškas kryžius prie „Lietuvių namų“ Medeljine

Deja, Lietuvos vardo paminėjimo jubiliejaus šventė buvo paskutinis didelis lietuviškas renginys šiame pastate. Kelis pastaruosius dešimtmečius Lietuvių namai pamažu sprūdo lietuviams iš rankų. Reikalas tas, kad nors pastatą pastatė lietuviai, statybai vadovavo lietuviai kunigai saleziečiai, todėl pastatas formaliai priklausė saleziečių ordinui. Kol šiame ordine buvo daug lietuvių kunigų, lietuvių bendruomenė buvo pastato de facto savininkas ir naudojo jį ne tik religiniams, bet ir pasaulietiniams tikslams (šokių klubams ir pan.). Deja, saleziečių tarpe vis mažėjant lietuvių, naudotis Lietuvių namais darėsi vis sunkiau. Pasaulietiniams renginiams rengti ordinas reikalavo sunkiai gaunamų leidimų, be to, nelikus lietuviškai kalbančių kunigų, nebebuvo laikomos ir lietuviškos mišios. Netekus pastato, kurį galima naudoti kada tik prireikus, lietuviškos veiklos Medeljine ėmė nykti.

Žvilgsnis į Vyčio vitražą „Lietuvių namuose“ Medeljine

Žvilgsnis į Vyčio vitražą „Lietuvių namuose“ Medeljine

Galiausiai XXI a. 2-ajame dešimtmetyje saleziečiai išsikraustė iš pastato ir išnuomojo jį valstybinei institucijai, kuri lietuvišką koplyčią naudoja kaip sandėlį. Jokie renginiai čia nebevyksta.

Iš kitos pusės, jei ne lietuvių kunigai (ypač saleziečiai), Kolumbijos lietuvių bendruomenė veikiausiai išvis neegzistuotų. Pirmasis žinomas lietuvis Kolumbijoje buvo kunigas Saldukas, atvykęs apie 1930 metus. Po Antrojo pasaulinio karo jis ne tik vykdė misionieriaus veiklą, bet ir stengėsi padėti visiems be namų likusiems lietuviams, gyvenusiems Europos pabėgėlių stovyklose. Todėl paskleidė žinią, kad Kolumbijoje būtų galima saugiai įsikurti, ir padėjo lietuviams čia atvykti. Vėliau lietuvių kunigai vadovavo svarbiausiems lietuviškų pastatų statybų darbams – niekas kitas, ko gero, nebūtų galėjęs to atlikti, nes katalikiškoje lietuvių bendruomenėje kunigo statusas „automatiškai“ reiškė pasitikėjimą jo asmeniu.

Kryžiaus prie „Lietuvių namų“ Medeljine dedikacija

Kryžiaus prie „Lietuvių namų“ Medeljine dedikacija

Nedidelė aikštė netoli Medeljino Lietuvių namų anksčiau buvo vadinama Lietuvos aikšte, tačiau šis vardas jau nebenaudojamas žemėlapiuose ir nebėra niekur pažymėtas.

Dar Medeljine yra daugiabutis pavadinimu strong>Edificio Lituania, stovintis Carrera 77 gatvėje netoli Calle 33A. Šalia įėjimo yra užrašas „Lituania“.

Daugiabutis „Edificio Lituania“ Medeljine

Daugiabutis „Edificio Lituania“ Medeljine

Lietuviško paveldo vietos Bogotoje

Bogotoje gyvena didžiausia lietuvių bendruomenė visoje Kolumbijoje. Tarp jos narių – Antanas Mockus, dvi kadencijas ėjęs šio 7 mln. gyventojų turinčio metropolio mero pareigas, taip pat daug kitų intelektualų ir verslininkų. Nepaisant to, čia nebuvo pastatyta nei lietuviškų bažnyčių ar koplyčių, nei lietuvių klubų. Kokius 10 metų po emigrantų atsikraustymo Santa Fe rajone veikė klubas, o lietuvių kunigai laikė mišias lietuvių kalba nelietuviškose koplyčiose. Deja, planai pastatyti panašius Lietuvių namus kaip Medeljine taip ir liko neįgyvendinti, o įvairios lietuviškos institucijos, veikusios nuomojamose patalpose, pamažu sunyko, nes traukiantis (dėl emigracijos į JAV) lietuvių bendruomenei darėsi per sunku jas išlaikyti. Pavyzdžiui, lietuviškos mišios anksčiau buvo laikomos nelietuviškoje koplyčioje Carrera 5 gatvėje tarp Calle 19 ir Calle 20 gatvių, bet dabar pastatas jau nugriautas.

Taigi svarbiausi sąsajų su Lietuva turintys objektai Bogotoje yra susiję su ypač garsiais lietuviais.

Kolumbijos lietuvių menininkės Nijolės Šivickas (Antano Mockaus motinos) namas, stovintis adresu Carrera 43a-22a-46, išlaikytas lygiai toks, koks buvo jos mirties dieną. Jis pilnas jos skulptūrų, taip pat piešinių ir paveikslų. Iš anksto sutarus (imockus@hotmail.com), šiame name galima apsilankyti. Apie N. Šivickas yra sukurtas filmas „Nijolė“ (2018).

Nijolės Šivickas darbai. "Ponia" (kairėje) yra vienas iš eksponatų jos name, o i"Confluir" (dešinėje) stovi Čijos mokykloje

Nijolės Šivickas darbai. "Ponia" (kairėje) yra vienas iš eksponatų jos name, o i"Confluir" (dešinėje) stovi Čijos [Chia] mokykloje "Los Caobos"

Lietuvių pavardėmis pavadintų gatvių Bogotoje nėra, nes čia gatves įprasta numeruoti. Tačiau yra daugiabutis, pavadintas (žmonos pastangomis) Juozo Zarankos, lietuvio filologo ir senovės graikų kalbos eksperto, vardu. Iš kitų žymių Kolumbijos lietuvių paminėtinas karikatūristas Juozas Olinardas Penčyla (palaidotas „Jardines del Recuerdo“ kapinėse).

Lietuviai dažniausiai laidojami būtent šiose kapinėse, nors kai kurie seniausiai mirusieji ilsisi vokiečių kapinėse (adresu Calle 26). Lietuvių mirusieji nėra palaidoti vienoje bendroje teritorijoje, jų kapai išsibarstę po visą kapinių teritoriją.

Pastatas „Edificio Juozas Zaranka“ Bogotoje

Pastatas „Edificio Juozas Zaranka“ Bogotoje

Lietuviško paveldo vietos Viljavisensijuje

Įdomu tai, kad nedidelis (300 tūkst. gyventojų) provincijos miestelis Viljavisensijus [Villavicencio], Kolumbijos žemdirbystės lygumų regiono („Los Llanos“) sostinė, lietuviško paveldo objektais lenkia net Bogotą.

Nors miestelyje gyveno vos kelios lietuvių šeimos, jos sugebėjo pastatyti kuklią lietuvišką koplyčią, kurioje XX a. 7-ajame dešimtmetyje gyveno ir dirbo jų pakviestas kunigas Vaičiūnas. 1980 m. koplyčia buvo parduota, kadangi joje niekas nebelaikė mišių, ir dabar yra paversta gyvenamuoju namu, priešais kurį stovi šeimos valdoma parduotuvė. Jos koordinatės yra 4.184924089249816, -73.6074087879908.

Buvusi Viljavisensijaus lietuvių koplyčia

Buvusi Viljavisensijaus lietuvių koplyčia

Ties maždaug 4.2029183 ir -73.5752209 įrengtas 130 ha ūkininkystės kompleksas, pavadintas Granja Lituania („Lietuvos ūkis“). Jį įkūrė Vaclovas (kurio vardas į ispanų kalbą verčiamas kaip „Wenceslao“) Slotkus, lietuvis imigrantas, veiklą Kolumbijoje pradėjęs kaip eilinis ūkio darbininkas ir galiausiai tapęs didžiulės valdos savininku. Vėliau valdą pasidalijo septyni jo vaikai, taigi šiandien „Granja Lituania“ teritorijoje stovi ne viena sodyba, o skirtinguose sklypuose vykdoma įvairiausia žemės ūkio veikla: nuo vaismedžių sodų iki galvijų fermų. Čia daug lietuviškų simbolių. Deja, dauguma jų yra privačiuose sklypuose, bet prie įvažiavimo esantis ženklas „Granja Lituania“ yra aiškiai matomas.

Be to, apie 5 ha savo žemės Vaclovas Slotkus padovanojo mokyklai statyti. Jis buvo linkęs aukoti anonimiškai ir neleido šios ugdymo įstaigos pavadinti jo vardu, bet vėliau Wenceslao Slotkus vardu buvo pavadinta jos biblioteka. Mokyklą „Los Portales“ lanko apie 250 moksleivių, maždaug po 20 kiekvienoje klasėje, ir šiame regione ji dabar laikoma prestižine.

Mokyklos bibliotekos dedikacija Vaclovui Slotkui

Mokyklos bibliotekos dedikacija Vaclovui Slotkui

Slotkų šeimos kapavietę „Jardines de la Esperanza“ kapinėse žymi didžiulis lietuviškas kryžius su spinduliais – visiškai unikalus antkapis šiose kolumbietiškose kapinėse, kuriose kapai ženklinami tik nedidelėmis plokštėmis. Viename šių kapų ilsisi Vytas Slotkus, vienas iš Vaclovo sūnų, nužudytas per kruviną komunistų (FARC) maištą XX a. 10-ajame dešimtmetyje.

Slotkų kapai „Jardin de Esperanza“ kapinėse

Slotkų kapai „Jardin de Esperanza“ kapinėse

Lietuvos garbei pavadinti Kolumbijos kaimai

Kolumbija pirmauja pasaulyje pagal Lietuvos vardu pavadintų vietovių skaičių. Žemėlapiuose pažymėtos dar keturios tokios vietovės (pavadintos „Lituania“, ispanišku Lietuvos vardo variantu); viena iš jų yra gana didelis kaimas Kaukos Slėnyje [Valle del Cauca]. Kitos gyvenvietės, regis, yra gerokai nutolusiuose regionuose – viena jų, įsikūrusi „Los Llanos“ regione, net nepasiekiama keliais.

Kol kas mums nepavyko nustatyti aplinkybių, kaip ir kada šios vietovės gavo savo pavadinimus. Kolumbijos lietuviai pasiūlė keletą galimų atsakymų, pavyzdžiui:

* Gyvenvietės pavadintos Lietuvos vardu dėl ten dirbusių lietuvių kunigų-misionierių, kurių pirmieji į šalį atvyko XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Tiesą sakant, būtent jie 5-ojo dešimtmečio pabaigoje kvietė lietuvius pabėgėlius į Kolumbiją, o iki tol galbūt dirbo įvairiuose sunkiai pasiekiamuose šios šalies kampeliuose ir gal net kūrė kaimus.

* Vietovės taip buvo pavadintos dėl Kolumbijos lietuvių ūkininkų, atvykusių po Antrojo pasaulinio karo ir pavadinusių savo pačių ūkius „Lituania“ (kaip, pavyzdžiui, „Granja Lituania“ atveju).

* Vietovėms Lietuvos pavadinimas buvo duotas „atsitiktinai“, pavyzdžiui, pasižiūrėjus į Europos žemėlapį.

Gali būti, kad skirtingos gyvenvietės šį vardą gavo dėl skirtingų priežasčių.

Jeigu turite daugiau žinių apie pavadinimo „Lituania“ suteikimą Kolumbijos vietovėms, kviečiame pakomentuoti po straipsniu.

'Global True Lithuania' autoriai ir Slotkų šeima prie ženklo „Granja Lituania“

'Gabalėliai Lietuvos' autoriai ir Slotkų šeima prie ženklo „Granja Lituania“

Click to learn more about Lithuania: Kolumbija, Lot. Amerika No Comments

Berisas (Argentina)

Berisas – unikalus miestas Argentinoje ir visame pasaulyje tuo, kokį dėmesį miestelėnai skiria tautinių mažumų kultūrai.

Tik 100 000 gyv. turinčiame mieste veikia net du lietuvių klubai, o taip pat daugybė kitų tautybių klubų (lenkų, graikų, italų, armėnų, kroatų ir kt.).

Berisas tituluojasi „imigrantų sostine“, o jo tautinės mažumos tadiciškai vadinamos „imigrantais“, nors iš tikro tai – imigrantų vaikai, anūkai, proanūkiai. Mat didžioji imigracija į Berisą vyko iki Antrojo pasaulinio karo, darbams skerdyklose (~1982 m. skerdyklos užsidarė) bei naftos verslovėje (tebeveikia). Daugelio šiandienių Beriso gyventojų protėviai imigravo į Argentiną būtent tada. Sakoma, kad galėjo imigruoti apie 3000 lietuvių. Nors kartos keitėsi, prisirišimas prie kilmės neišnyko. Žymi dalis gyvenimo Berise sukasi aplink tautinius klubus, kurie periodiškai ruošia savo tautybių patiekalus, o spalį-lapkritį dalyvauja visą Berisą apimančioje Imigrantų šventėje, kurios metu tarsi per Olimpiadą dega speciali ugnis.

Net ir maišytos kilmės vaikai dažnai šliejasi prie kurio nors iš tautinių klubų tam, kad galėtų dalyvauti toje šventėje su tautinių dainų, šokių kolektyvais. Kai kada klubas pasirenkamas net ne pagal kilmę, o pagal tai, kam priklauso draugai: šitaip, pavyzdžiui, apie 20% lietuvių klubo „Mindaugas“ narių visiškai neturi lietuvių kilmės, tačiau dalyvauja lietuviškoje veikloje.

Lietuvių klubas „Nemunas“

„Nemunas“ yra seniausia lietuviška organizacija Argentinoje, įkurta dar 1909 m. rugpjūčio 17 d., prieš didžiąją lietuvių imigracijos bangą (buvusią ~1930 m.). Nepaisant to, pagal savo narius, „Nemunas“ yra pati jauniausia organicija Argentinoje ir viena jauniausių išeivijoje: čia noriai ir gausiai dalyvauja trečios, ketvirtos kartos lietuviai, jie ne tik šoka tautinius šokius, bet ir mokosi lietuvių kalbos.

Beriso lietuvių klubas "Nemunas"

Beriso lietuvių klubas "Nemunas"

„Nemuno“ klubo fasadas puoštas bareljefu „Lietuva“, sukurtu 2001 m. Cristian del Vitto, Karinos Ankudowicz, G. Ponce ir Kristinos Natale klubo 92 metinių proga. Jame atvaizduots užrašas Lietuva, tautiniais rūbais pasidabinę muzikantai, nelegali vargo mokykla, mokiusi lietuvių kalbos kai ši buvo uždrausta rusų, rugių pėdai, kryžiai, tradicinis lietuviškas stogas ir mediniai miestelių namai. Parašytas šūkis „Mūsų vienybė yra mūsų stiprybė“.

Bareljefas Lietuva klubo Nemunas fasade

Bareljefas Lietuva klubo Nemunas fasade

Klubo širdis yra pagrindinė salė, puošta lietuvių simboliais, bei patalpos antrame aukšte su biblioteka (antro aukšto baliustrada – su Gedimino stulpais). Pastatas gana nedilelis (7,5 m pločio, 12 m ilgio), bet jame išsitenka daug kas. Pavyzdžuiui, veikia didžiausias lietuviškų šokių kolektyvas visoje Pietų Amerikoje.

Baliustrada su Gedimino stulpais klube Nemunas

Baliustrada su Gedimino stulpais klube Nemunas

Klubas pirmą pastatą pastatė 1928 m. (sklypas įsigytas 1926 m.), išplėtė antru aukštu ~1945 m.

Iki 1928 m. klubo nariai rinkdavosi įvairių šeimų namuose. Kaip ir daugelis kitų panašių organizacijų, „Nemunas“ pradėjo kaip savišalpos draugija (iki prezidento Chuano Perono valdžios pokariu Argentinoje nebuvo socialinio draudimo, taigi, tos pačios tautybės imigrantai susimesdavo pinigus į klubo kasą tam, kad iš jų būtų mokamos išmokos susižeidusiems, našliams). Aišku, kartu natūraliai vyko ir tautinė veikla, nes visi buvo imigrantai, užaugę lietuviškoje kultūroje, didelė dalis nekalbėjo normaliai ispaniškai. Pokariu, atsiradus socialiniam draudimui, savišalpos poreikis nunyko, o viršų paėmė kultūrinė veikla kuri, pradedant nuo antros kartos Argentinos lietuvių, jau gimusių Argentinoje, vis mažiau buvo natūrali būtinybė, o labiau noras išsaugoti tautines tradicijas. Pavyzdžiui, nuo 1940 m. klubo dokumentai jau rašomi ispanų k., kuri vis didesnei daliai narių jau buvo paprastesnė, nei lietuvių k., tačiau lietuviškai iki šiol moka ir patys jauniausi klubo nariai.

Klubo Nemunas pagrindinė salė

Klubo Nemunas pagrindinė salė

Istoriškai „Nemunas“ vadinosi „Vargdieniu“, sietas su tautininkais ir kairiaisiais. 1939 m. persivadino „Lietuvių tautininkų bendrija Vargdienis“, 1944 m. vėl tik „Vargdienis“, 1950 m. – „Nemunas“ . Dabar klubas politinės orientacijos neturi.

„Nemunas“ turi ~150 narių.

Lietuvių klubas „Mindaugas“

Lietuvių klubo „Mindaugas“ pastatas gana panašus į „Nemunas“, bet patalpos didesnės. Be didesnės pagrindinės salės, yra baras, biblioteka su senomis knygomis. Bare kartais tiekiami lietuviški patiekalai: Berise įprasta, kad tai viena, tai kita bendruomenė gamina savo patiekalus ir kiti berisiečiai eina ragauti tos šalies virtuvės.

Beriso lietuvių klubas Mindaugas

Beriso lietuvių klubas Mindaugas

„Mindaugas“ klubo pastatas dažytas Lietuvos vėliavos spalvomis. Gražiausias meno kūrinys klube yra pagrindiniame jo koridoriuje esantis 2010 m. bareljefas, vaizduojantis kryžiumi ir kardu nešiną karalių Mindaugą. Jį sukūrė C. Del Vio, M. Santucci ir C. Gomez, mieste sukūrę ir daugiau panašių teminių bareljefų ir freskų.

Klubo Mindaugas bareljefas

Klubo Mindaugas bareljefas

Lietuvių klubas „Mindaugas“ įkurtas 1931 m. kovo 29 d. religingesnių lietuvių katalikų (todėl ir pavadintas Mindaugo – pirmojo apsikrikštijusio Lietuvos valdovo – garbei). Esamą pastatą įsigijo 1943 m. (tada tai buvo mažesnis pastatas, kurio dalis – medinė). Pagrindinę salę įrengė 1974-1979 m. Nors Berisas niekad neturėjo lietuvių bažnyčios, čionai atvykdavo kunigai iš Buenos Airių lietuvių parapijos.

Klube „Mindaugas“ yra gausu gražių meniško kunigo A. Lubicko darbų tautiniais motyvais. Svarbiausias darbas kabo pagrindinėje salėje; jame (sukurtas 1980 m.) – ir garsiausi Lietuvos pasatai, ir tautiniais rūbais vilkintys lietuviai, ir tiek religiniai, tiek pasaulietiniai Lietuvos simboliai. Taip pat yra A. Varno darbas „Mindaugo karūnavimas“.

Kunigo Lubicko kūrinio fragmentas

Kunigo Lubicko kūrinio fragmentas

Pagrindinėje salėje ir daugiau tautinio dekoro – stilizuota Gedimino pilis, Vytis, šviečiantis trispalvės spalvų langas, Gedimino stulpai ant grindų ir t.t. Stiklines duris į salę taip pat puošia kardu ginkluotas Mindaugas. Kabo Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos kopija.

Klubo Mindaugas salė

Klubo Mindaugas salė

Anapus pagrindinės salės yra poilsio patalpos, kepyklos mėsai (tai – tradicinis argentiniečių laisvalaikio praleidimo būdas, vadinamas asado).

Šiandien klube veikia šokiai, choras. „Mindaugas“ tautiniai lietuviški rūbai spalviškai interpretuoti savaip – mat imigracija į Berisą vyko dar tada, kai nebuvo spalvotos spaudos, taigi, Beriso lietuviai, jau gimę Argentinoje, turėjo siūtis tautinius drabužius pagal nespalvotus vaizdus.

„Mindaugas“ turi ~150 narių.

Beriso paminklai lietuviams

Berise imigrantų paveldas įamžintas daugybe pavadinimų ir pamiklų. Įdomiausią lietuvišką paminklą 2009 m. Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui kartu pastatė abu miesto lietuvių klubai.

Kompozicijas susideda iš lietuviško koplytstulpio su rūpintojėliu viršuje, supamo keturių ąžuolų bei Lietuvos vėliavos spalvų lentos su simbolių prasmės paaiškinimu. Koplystulpis yra Saladero upės rytiniame krante, maždaug -34.868401, -57.887988 koordinatėse.

Beriso koplytstulpis-rūpintojėlis

Beriso koplytstulpis-rūpintojėlis

Taip pat Berise yra Lietuvos gatvė - tiesa, taip ji įrašyta tik kai kuriuose žemėlapiuose ir lentelės nėra. Kituose žemėlapiuose ji vadinama „23 gatve“ arba „Sarmiento“.

Miesto centre stovi bendras Imigrantų paminklas, ant kurio – imigrantų šalių vėliavos, tarp jų – Lietuvos. Būtent prie šio paminklo per Imigrantų šventes dega tarsi olimpinė ugnis. Ant paminklo pažymėta, kad Imigrantų šventės vyksta nuo 1977 m.

Beriso paminklo imigrantams fragmentas su vėliavomis

Beriso paminklo imigrantams fragmentas su vėliavomis

Beriso graikų klubas. Vienas įdomiausių dalykų Berise - ieškoti įdomių įvairių tautinių klubų fasadų

Beriso graikų klubas. Vienas įdomiausių dalykų Berise - ieškoti įdomių įvairių tautinių klubų fasadų

"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Berise

“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į Berisą dienoraštis

Berisas – paskutinė mūsų stotelė Lotynų Amerikoje – visados man buvo švelni mistika. Vos 100 000 gyventojų turinčiame mieste veikia net du lietuvių klubai – tiek pat, kiek Buenos Airėse.

Apsilankymas sužymėti Beriso paveldo „Gabalėliuose Lietuvos“ paslapties neišsklaidė – bet tikrai pradžiugino, kad užsienio lietuvių istorija gali tekėti ir gražesne kryptimi, nei tai, kurią dažnai matome: kai senosios lietuvių kartos keliauja Anapilin, o jų vaikų gal tik koks trečdalis tęsia veiklą, anūkų – jau tik devintadalis, o pirma mišri santuoka paprastai visą lietuvybę užbraukia. Kaip taikliai pastebėjo Jonas Baltrus iš Pitsburgo, vienas pirmųjų „Gabalėlių Lietuvos“ gerbėjų, kritinis amžius dažnai lietuvių organizacijai yra 100 metų: maždaug tuo metu narių gretos būna praretėjusios ir pasenusios, organizacijos užveria duris.

Ne Berise. Lietuvių katalikų klube „Mindaugas“ švelniai nustebino pasitikęs jaunas Fabino, šokantis tautinius šokius, pramokęs kiek lietuviškai ir lankęsis Lietuvoje, nors... pats visai nėra lietuvių kilmės. „Mano draugai buvo lietuviai, ir aš prisijungiau“ – sakė.

Jau tik vienas „Mindaugo“ narys yra gimęs Lietuvoje, ir tam pačiam virš 90 metų. Tačiau narių yra 150, iš jų apie 80% lietuvių kilmės. Be narių, klube sutikome ten savanoriaujančią Ingridą Jotkaitę, atvykusią iš Lietuvos: ji moko klubo narius lietuivų kalbos, lietuviškų tradicijų. Tokią savanorystę finansuoja Lietuvos valstybė, tokių savanorių gali paprašyti atsiųsti ir kiti lietuvių klubai pasaulyje – tačiau ne visi tą žino ar mėgina. Abu Beriso klubai nuolat sulaukia tokių savanorių, kurie padeda išlaikyti lietuvybę. „Mindaugas“ gavo ir paramą iš Lietuvos klubo remontui.

Antrasis Beriso lietuivų klubas „Nemunas“ pribloškė dar labiau. Daugelis pasitikusiųjų buvo maždaug 20-30 metų amžiaus. Pamatęs juos, laukiančius mūsų prie įspūdingo 2010 m. klubo sieną papuošusio tautinio bareljefo, norėjau pakalbinti ispaniškai – jau nebesitikiu, kad imigrantų iš Lietuvos anūkai ar proanūkiai kalbės lietuviškai. Bet su manimi visas „Nemuno“ jaunimas kalbėjo švaria lietuvių kalba, nors ne tik jie patys, bet ir jų tėvai ar net seneliai gimę jau ne Lietuvoje. Priešingai – sunkiau lietuviškai kalbėjo vyresnieji, 40-50 metų amžiaus nariai.

Kaip pasakojo klubo lyderis Juan Ignacio Kalvelis, pats 36 metų amžiaus, jo šeimoje nebuvo kalbama lietuviškai, dar daugiau, jam lietuvis – tik vienas iš senelių. Bet jo karta itin susidomėjusi savo kilme. Kalvelio nuomone, prie to smarkiai prisideda Beriso Imigrantų šventės, trunkančios ištisą mėnesį ir apimančios visą miestą: jų metu mieste dega ugnis, panaši į Olimpinę ugnį. Net maišytos kilmės jaunimas nori stoti į kokį nors tautinį klubą, kad galėtų šokti, dainuoti per tas šventes.

Ne mažiau svarbu, pasak Kalvelio, lyderiams laiku pasitraukti. Jo teigimu, žymios dalies lietuviškų organizacijų senieji nariai „laiko vadžias“ kiek tik gali, nėra linkę perleisti atsakomybės ir teisės spręsti jaunimui. Jie myli savo klubus, draugijas, parapijas, rūpinasi jais kiek gali – bet galiausiai juos palaužia sveikata, o jų pakeisti tada nebebūna kam, nes pamaina neišugdyta.

„Nemune“ buvo kitaip, jaunimas galėjo „paimti vadžias“, o dabar jau pats Kalvelis iš lėto traukiasi, užleisdamas vietą dar jaunesniems – bet dar viską stebėdamas, prižiūrėdamas. Dirva paruošta: per pastaruosius keliolika metų vien mokytis lietuvių kalbos į Vasario 16 gimnaziją Vokietijoje išvyko beveik 25 „Nemunas“ jaunuoliai (daugybė jų – lietuviškai nemokančių tėvų vaikai): daugiau, nei iš visų Buenos Airių. O Vasario 16 gimnazija, Pietų Amerikoje ne kartą įsitikinau, daro stebuklus: per kelis metus lietuviškai nemokėję paaugliai išmoksta kalbą taip, tarsi būtų didžiąją gyvenimo dalį gyvenę Lietuvoje.

Dar įdomesnė Berisui netolimo Tandilio miesto istorija: istorinio lietuvių klubo ten išvis nebuvo, tačiau jį, Kalvelio padedami, 2010 m. įkūrė lietuvių imigrantų palikuonys, dabar ir ten radosi lietuvių šokių kolektyvas, mokomasi kalbos, yra apie 30 narių, irgi atvyksta savanoriai iš Lietuvos.

Apsilankymas Berise užbaigė ekspediciją į Lotynų Ameriką linksma gaida: išsaugoti lietuvybę iš kartos į kartą ar netgi atgaivinti apnykusią lietuvybę užsienyje įmanoma, ir, tikriausiai, Juan Ignacio Kalvelis galėtų būti vienas geriausių konsultantų kaip.

Augustinas Žemaitis, 2019 m. balandis

Augustinas Žemaitis fotografuoja Beriso rūpintojėlį (teko gerokai pasisukioti, kol radome tikslią vietą)

Augustinas Žemaitis fotografuoja Beriso rūpintojėlį (teko gerokai pasisukioti, kol radome tikslią vietą)

Klubo Nemunas lyderiai (dešinėje - Kalvelis) pasakoja apie klubo veiklą

Klubo Nemunas lyderiai (dešinėje - Kalvelis) pasakoja apie klubo veiklą

Beriso klubo Mindaugas nariai parodo tuo metu uždengtus Gedimino stulpus klubo grindyse (kadangi klubas nuomotas tekvondo treniruotėms)

Beriso klubo Mindaugas nariai parodo tuo metu uždengtus Gedimino stulpus klubo grindyse (kadangi klubas nuomotas tekvondo treniruotėms)

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė su klubo Mindaugas nariais

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė su klubo Mindaugas nariais

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie šį Argentinos regioną ir jo lankytinas vietas

Click to learn more about Lithuania: Argentina, Lot. Amerika No Comments

Rosarijas (Argentina)

Rosarijas (Argentina) pagal lietuvišką paveldą yra ketvirtas miestas Lotynų Amerikoje – nusileidžia tik San Paului, Buenos Airėms ir Montevidėjui. Tiesa, palyginus su šių miestų lietuviškomis vietomis, Rosarijo vietos gerokai kuklesnės.

Lietuviškas kryžius priešais Rosarijo lietuvių bažnyčią ir Lietuvos herbas šalia

Lietuviškas kryžius priešais Rosarijo lietuvių bažnyčią ir Lietuvos herbas šalia

Rosarijo lietuvių bažnyčia ir Margio gatvė

Didžiausias lietuviškas pastatas Rosarijuje - Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia. Ji – gana paprasta; interjeras daugiausiai paprastas, baltas, be įspūdingų vitražų ar freskų. Lietuvybė pabrėžiama detalėmis: fasade – Lietuvos herbas (greta Agrentinos herbo) ir šv. Kazimieras; priešais bažnyčią – tradicinis lietuviškas kryžius; viduje virš altoriaus – kryžius, augantis iš Gedimino stulpų. Taip pat viduje – trys atminimo lentos kunigams lietuviams – bažnyčios fundatoriams Jonui Jeronimui Jakaičiui ir Kazimierui Vengrui bei Pranciškui Braziui (vėliau tapusiam vyskupu).

Rosarijo lietuvių bažnyčia

Rosarijo lietuvių bažnyčia

Rosarijo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios interjeras

Rosarijo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios interjeras

Gedimino stulpai virš Kristaus Rosarijo bažnyčios altoriuje

Gedimino stulpai virš Kristaus Rosarijo bažnyčios altoriuje

Bažnyčia statyta 1953-1954 m. Net 35 metus (1957-1963 m. ir 1967-1996 m.) bažnyčios klebonu buvo Juozas Margis. Šis kunigas pagarsėjo visoje Argentinoje savo vykdomais egzorcizmais. Rosarijo mieste netoli nuo bažnyčios jo garbei nutiesta Margio gatvė. Kaip ir daug Lotynų Amerikos lietuvių kunigų, jis buvo gimęs ne Argentinoje, o JAV, tačiau apsisprendęs tarnauti Argentinos lietuviams. Margis palaidotas Šv. Kazimiero bažnyčios šoniniame altoriuje po Dievo gailestingumo paveikslu.

Kunigo Margio kapas po Dievo gailestingumo paveikslu

Kunigo Margio kapas po Dievo gailestingumo paveikslu

Po Margio mirties bažnyčioje nebebuvo lietuvių kunigų ir mišių, bet toliau klebonauja tėvai marijonai. Šį ordiną nuo išnykimo išgelbėjo lietuvis Jurgis Matulaitis, vienu metu buvęs vieninteliu ordino nariu. Būtent lietuviai marijonai ir įkūrė Šv. Kazimiero parapiją.

Atminimo leta vyskupui Braziui bažnyčioje

Atminimo leta vyskupui Braziui bažnyčioje

1962 m. prie bažnyčios įkurta Lietuvos Respublikos mokykla. 1985 m. - Šv. Kazimiero vaikų darželis, 2008 m. - Juozo Margio mokykla (isp. Jose Margis). Šie pastatai – dar kuklesni. Šv. Kazimiero bažnyčia tarnavo visų pirma kaip bendruomenės centras, todėl užuot investavus į puošnumą, verčiau atidaryta daugiau bendruomenei tarnaujančių pastatų. Mokykla niekad nebuvo lietuviška (Argentinoje visos mokyklos moko pagal tą pačią programą), tačiau ją lankė parapijos narių vaikai lietuviai. Šiuo metu parapijai priklauso nebe vien lietuviai, o lietuviai, išsikėlę iš rajono, dažniausiai eina į kitas bažnyčias.

Šv. Kazimiero darželis prie bažnyčios

Šv. Kazimiero darželis prie bažnyčios

Rosarijo lietuvių klubas ir Lietuvos gatvė

Rosarijuje veikia ir lietuvių klubas. Jo pastatas statytas dar apie Pirmojo pasaulinio karo metus, o lietuviai jį nusipirko 1947 m. Daugelis lietuivų į Rosarijų, kaip ir į visą Pietų Ameriką, imigravo apie 1925-1930 m., taigi, 1947 m. tai jau buvo įsitvirtinusi bendruomenė.

Rosarijo lietuvių klubas

Rosarijo lietuvių klubas

Apie 1970 m. pastatytas klubo priestatas – didelė renginių salė, kurios langai – Lietuvos vėliavos spalvų.

Rosarijo lietuvių klubo salė

Rosarijo lietuvių klubo salė

2009 m. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga Lietuva skyrė lėšos klubo remontui, atidaryta antroji, Lietuvos vardo tūkstantmečio salė. Deja, išsikeitus paramą į pesus, Argentinos pesas smarkiai nuvertėjo, kainos išaugo ir todėl nebuvo įmanoma realizuoti projekto pilnai. Klubo priestato antras aukštas, kuriame ketinta padaryti penkių kambarių svečių namus iš Lietuvos atvykstančioms muzikos grupėms, todėl nebaigtas.

Klubo koridoriuose kabo senos klubo nuotraukos, atminimo lentos, primenančius esminius jo įvykius.

Rosarijo lietuvių klubo ženklas

Rosarijo lietuvių klubo ženklas

Klubas veikia šeštadieniais-sekmadieniais, o keturis kartus per metus vyksta didesnės šventės (pvz. gegužį – klubo įkūrimo metinės), į kurias susirenka apie 200 žmonių. Klubo narių yra apie 120, veikia ir choras.

Netoli nuo klubo 1962 m. lietuvių bendruomenė pasiekė, kad viena gatvė būtų pavadinta Lietuvos (Lituania) gatve. Gatvės viduryje, netoli Evos Peron paminklo, yra tai žyminti atminimo lenta. Vengiant metalo vagių, ji pakabinta aukštai. Ant atminimo lentos yra užrašas, kad lietuvių bendruomenė ją skyrė vėliavos miestui Rosarijui. Ten pavaizduotas Lietuvos herbas bei Argentinos vėliavos paminklas, esantis Rosarijo centre.

Rosarijo Lietuvos gatvės atminimo lenta

Rosarijo Lietuvos gatvės atminimo lenta

Rosarijas vadinamas vėliavos miestu todėl, kad ten pirmą kartą iškelta Argentinos vėliava ir vietoje, kur tai įvyko stovi Argentinos vėliavos paminklas. Prie šio paminklo pagerbiamos ir kitos vėliavos – jo viduje yra Amerikos vėliavų galerija, o per Rosarijuje garbės konsulatus turinčių šalių nacionalines šventes garbingai iškeliamos ir tų šalių vėliavos.

Kasmet vasario 16 d. skambant Lietuvos himnui taip visai dienai ten iškeliama ir Lietuvos vėliava.

Rosarijo vėliavos memorialas

Rosarijo vėliavos memorialas

Rosarijuje tebelikę ir skerdyklų, kurios į šį miestą, esantį Argentinos karvių auginimo regiono centre, ir priviliojo daugiausiai lietuvių. Viena tokių - Swift skerdykla.

Swift skerdykla Rosarijuje

Swift skerdykla Rosarijuje

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie šį Argentinos regioną ir jo lankytinas vietas

"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuviškas vietas Rosarijuje

“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į Rosariją dienoraštis

Į antrąjį pagal svarbą Argentinos lietuvių telkinį Rosarijų nuo Buenos Airių reikia važiuoti apie 3 val., bet tą kelią nuvažiuoja labai mažai lietuvių. Muzikantai iš Lietuvos, kuriuos sutikome Montevidėjuje, Rosarijuje nekoncertavo, ten nesilankė ir oficialūs Lietuvos asmenys, nebuvo ir Lietuvos literatūros ir meno archyvo atstovai, su kuriais, po jų ekspedicijos gelbėti Lotynų Amerikos lietuvių archyvus, bendravome dar Vilniuje.

Todėl Rosarijo lietuvių klubo pirmininkas, jau 12 metų – ir Lietuvos garbės konsulas šiame mieste Ruben Rapšys priėmė itin maloniai, skyrė mums didžiąją dalį dienos. Džiaugėsi, kad mes atvykome ir iki jo miesto, ir dar vyksime toliau.

Ruben Repšys pasakojo, kad lietuvių klube – 120 narių, į keturis didžiuosius metų pietus susirenka ir virš 200 žmonių. Ateina ir narių šeimos nariai – šiuo metu nariais gali būti tik lietuviai, tačiau mėginama tą keisti, kad galėtų įstoti ir lietuvių žmonos, vyrai. Lietuvių kalba, tiesa, nunyko: iš visų narių kalba beveik tik Rubeno šeima - jis ir dukterys, išsiųstos į Vasario 16 d. lietuvišką gimnaziją Vokietijoje.

Klubas atrodė liūdnokai – suniokotas drėgmės, pilnas statybinių medžiagų, suneštų 2009 m. vykusiam, bet taip ir nesibaigusiam remontui. Mat tada ištiko krizė, Argentinos pesas nuvertėjo, kainos staiga kilo, ir surinktų pesų nebeužteko. „Vasario 16 čia nešvenčiame“ – sakė Ruben Repšys, „per karšta, kondicionieriaus nėra“ (Argentinoje vasaris – vasara).

Bet klubas – gyvas. Veikia kas savaitgalį, yra lietuvių choras, o kur dar didžiosios nevasaros šventės. Ir nelietuviai nori salę nuomotis. Tikra priešingybė kai kurioms lankytoms liūdno likimo JAV lietuvių bažnyčioms, kur viskas buvo gražu, švaru, ką tik remontas padarytas, bet štai ėmė vyskupija ir uždarė parapiją, nugriovė bažnyčią...

Rosarijo lietuvių bažnyčios, irgi statytos JAV lietuvių lėšomis, manau, net uždarymo klausimas nekyla. Mišios ten vyksta kasdien ir žmonių visai susirenka. Tiesa, jau 20 ar 30 metų nebe lietuviškai – lietuviai kunigai, daugelis kurių irgi buvo atsiųsti iš JAV, išmirė. Dabar ir JAV trūksta kunigų, į Argentiną jų niekas nesiųs.

Apie vieną Rosarijo lietuvių kunigų – Juozą Margį – pasakojimus girdėjome net ir Buenos Airėse. Jis buvo garsus visoje Argentinoje, vykdė egzorcizmus, buvo savotiška žvaigždė. Jo garbei dabar (prieš apie 10 metų) pavadinta Rosarijo gatvė, o jo kapas – lietuvių bažnyčioje.

Rosarijo lietuvių bažnyčia, kurią lankėme vieni susitikimo su Rubenu išvakarėse – viena kukliausių lietuvių bažnyčių Amerikos žemyne. Interjeras plynas, tik pavienės detalės pažymi lietuvybę – Gedimino stulpai virš altoriaus, herbas fasade, tradicinis kryžius šventoriuje. Aplinkinis rajonas skurdokas.

Rosarijo skerdyklose lietuviai neuždirbo tiek, kiek Čikagos skerdyklose, o ir tų lietuvių buvo gerokai mažiau. Bet, kaip pasakojo Ruben Repšys, jo tėvai ir kiti jų amžiaus žmonės niekados nesigailėjo emigravę į Argentiną – tuo metu šalis buvo turtingesnė už Lietuvą. Ekonominis „slydimas žemyn“ prasidėjo paskui, pokariu. Dabar ir didžiulės tradicinės mėsos kepyklos lietuvių klube mažai naudojamos – mėsa pasidarė brangi. Rubenas ūkininkas, bet augina sojas.

1962 m. pakabinta Lietuvos gatvę žyminti atminimo lenta kabo aukštai – kad nepasiektų metalo vagys. Prieš išsiskiriant, Rubenas mus nuvežė prie Rosarijo pasididžiavimo - Vėliavos paminklo, pasakojo, kaip ten kasmet kelia trispalvę. Garbingiausia Lietuvos konsulo Rosarijuje pareiga.

Atsisveikinome. Laukė labai ilgas kelias. Nuo Rosarijo iki kitos lietuviškos vietos važiavome vieną didžiausių atstumų, kuriuos kada nuvažiavome tarp dviejų lietuviškų vietų. Pačiu tiesiausiu keliu būtų 1872 km. Keliavome į Patagoniją, piečiausią gyvenamą planetos žemę, kur lietuviai irgi paliko gilų pėdsaką.

Augustinas Žemaitis, 2019 m. kovas

Ruben Repšys atrakina "Gabalėliams Lietuvos" Rosarijo lietuvių klubą

Ruben Repšys atrakina "Gabalėliams Lietuvos" Rosarijo lietuvių klubą

Ruben Repšys lietuvių klube skambina pažįstamam netoli Ekselio, rūpindamasis, kad "Gabalėliai Lietuvos" paskui galėtų aplakyti ir Eskelio lietuvių muziejų

Ruben Repšys lietuvių klube skambina pažįstamam netoli Ekselio, rūpindamasis, kad "Gabalėliai Lietuvos" paskui galėtų aplakyti ir Eskelio lietuvių muziejų

Click to learn more about Lithuania: Argentina, Lot. Amerika No Comments

Patagonija (Argentina)

Patagonija (pietinis Pietų Amerikos galas) yra vienas atokiausių pasaulio kraštų, kuriame yra lietuviško paveldo. Gyventojų tankumas čia siekia vos 2 gyv. į kv. km (palyginimui Lietuvoje – 55 gyv. Į kv. km). Be to, Patagonija ir labai vėlai užkariauta europiečių – tik XIX a. Patagonijos miestai įkurti jau tada, kai lietuviai pradėjo masiškai emigruoti į Ameriką – ir lietuviai dalyvavo jų kūrime.

Patagonija yra padalinta tarp Argentinos ir Čilės; beveik visi lietuviai ir visas lietuviškas paveldas – Argentinos pusėje.

Įėjimas į Eskelio lietuvių sodybą

Įėjimas į Eskelio lietuvių sodybą

Eskelio Olgbrun lietuvių sodyba-muziejus

Didžiausias gabalėlis Lietuvos Patagonijoje kartu ir naujausias. Tai 2003 m. įsteigta Olgbrun lietuvių-sodyba muziejus. Gražių medinių pastatų kompleksas – tai kaimo turizmo sodyba netoli aukštų Andų kalnų, įdomių ežerų ir seniausių pasaulio medžių.

Eskelio lietuviška sodyba. Dešinėje - pastatas 'Trakai', fone - Andų priekalnės

Eskelio lietuviška sodyba. Dešinėje - pastatas 'Trakai', fone - Andų priekalnės

Kiekvienas sodybos pastatas pavadintas lietuviškai, daugelis kokio Lietuvos miesto vardu (Vilnius, Trakai, Palanga, Marijampolė, Šeštokai), lietuviškų detalių rasi ir viduje, ir išorėje. Suvenyrų parduotuvėje – ir lietuviškos, ir argentinietiškos prekės.

Lietuvių sodybos namelis Palanga

Lietuvių sodybos namelis Palanga

Bet tikra komplekso širdis - lietuvių muziejus Olgbrun. Čionai atsikliuvo daugybė daiktų iš uždarytų Argentinos lietuvių institucijų, Lietuvos atstovybių Argentinoje, senų Argentinos lietuvių šeimų. Yra lietuviškos knygos (net ir išleistos Amerikoje XIX a.), plokštelės, lietuvių technika. Taip pat daug informacijos apie Argentinos lietuvių gyvenimą, lietuviškas vietas. Muziejus įdomus tiek lietuviams iš Lietuvos, tiek argentiniečiams.

Eskelio lietuvių muziejaus pastatas

Eskelio lietuvių muziejaus pastatas

Muziejus susideda iš penkių salių. Pirmoje jų – muziejaus „vinis“ – „Argentinos lietuvių balso“ , 1927-2001 m. leisto lietuviško Argentinos laikraščio, ekspozicija. Trys autentiškos kone šimtametės staklės, kuriomis spausdintas laikraštis, įvairūs jo numeriai, Argentinoje spausdintos lietuviškos knygos, nuotraukos iš Balso ir platesnės Argentinos lietuvių bendruomenės gyvenimo. Taip pat daiktai iš kitų institucijų – pavyzdžiui, tarpukario Lietuvos konsulato Argentinoje antspaudų dėjimo aparatas (dabar dedantis muziejaus antspaudus) ar prie Lietuvos ambasados Argentinoje (veikusi iki 2012 m.) kabojusi lenta.

Argentinos lietuvių balso ekspozicija Eskelio lietuivų muziejuje

Argentinos lietuvių balso ekspozicija Eskelio lietuivų muziejuje

Antroje salėje – senos Argeninos lietuvių knygos bei daugiau informacijos apie Patagonijos lietuvius ir muziejaus savininkus, daiktai iš tarpukario Lietuvos, kokią paliko šeimininko tėvai. Muziejų įkūrė Bruno (Bronius) ir Olga Lukoševičiai, čia atsikėlę iš Buenos Airių 1985 m. Abudu gimę Argentinoje; lietuvis – tik Bronius, bet Olga irgi daug prisideda muziejaus kūrime ir veikloje. Lietuvai ~1990 m. atkuriant nepriklausomybę Lukoševičiai informavo Argentinos visuomenę apie tai, kas vyksta Lietuvoje; sukūrė „Eskelio Sąjūdį“, kuriam prie muziejaus – atminimo lenta. 1998 m. jie lankėsi Lietuvoje, susitiko su giminėmis, Vytautu Landsbergiu (kuriam, sąjungininkui 1990 m. Sąjūdžio kovoje už nepriklausomybę, muziejuje – daug dėmesio). Tada, lankydami Rumšiškių muziejų, Lukoševičiai pastebėjo, kad vienas Rumšiškių muziejaus medinukų stipriai primena trobą, kuriame gyveno Broniaus tėvai. Vėliau Lukoševičiai išsiaiškino, kad į Rumšiškes išties perkeltas Broniaus giminės namas. Tada jiems ir kilo mintis kažką panašaus į Rumšiškių muziejų sukurti Patagonijoje. Todėl namelis, kuriame įrengtas muziejus, ir vadinasi „Rumšiškės“, o jo forma kurta pagal Rumšiškėse esantį Broniaus tėvų namą. Muziejuje paaiškinti ir kiti namelių pavadinimai. Informacija apie šią "savęs atradimo" kelionę į Lietuvą, nuotraukos iš jos - irgi antrojoje salėje.

Trečiojoje salėje – informacija apie žymius Argentinos lietuvius, jų indėlį į Argentinos istoriją, Patagonijos apgyvendinimą žmonėmis.

Įdomios lietuvių dalyvavimo Argentinos gyvenime detalės. Iškarpos apie lietuvę, 1965 m. atstovavusią Argentiną 'Mis pasaulis'

Įdomios lietuvių dalyvavimo Argentinos gyvenime detalės. Iškarpos apie lietuvę, 1965 m. atstovavusią Argentiną 'Mis pasaulis'

Ketvirtojoje salėje – informacija apie Lietuvą. Tautiniai rūbai, gintarai, inkliuzai, litų banknotai ir monetos ir kita. Taip pat sudėti muziejaus gauti apdovanojimai (tiek Lietuvoje, tiek Argentinoje), straipsniai iš vietinės spaudos, kuriuose rašyta apie muziejų, muziejų aplankiusių svečių iš Lietuvos – tarp kurių ir politikai, diplomatai - nuotraukos. Aplankyti Eskelio lietuvių muziejų jau tapo gražia tradicija kone kiekvienam lietuviui, kuris važiuoja per Patagoniją žemės keliu, o ne tiesiog nuskrenda iš Buenos Airių prie ledynų ir atgal - mat Eskelis yra palei pat vieną iš vos dviejų asfaltuotų kelių, besidriekiančių iš Argentinos šiaurės į Pietus - garsųjį 40 kelią, dar vadinamą "Argentinos 66 keliu".

Eskelio lietuvių muziejaus Lietuvos salė

Eskelio lietuvių muziejaus Lietuvos salė

Penktoji Eskelio lietuvių muziejaus salė skirta gamtos mokslams – akmenys, kriauklės, fosilijos ir kita. Kai kas ten yra iš Lietuvos, bet ne viskas – muziejus oficialiai vadinasi „Lietuvos ir gamtos mokslų muziejumi“. Sąsaja – Ignas Domeika, imigrantas iš Lietuvos į Čilę, geologas. Jam irgi skirta ekspozicijos dalis.

Muziejuje galima ir paklausyti senų lietuviškų plokštelių bei kita.

Lietuviškais simboliais paženklintos prekės Lietuvių muziejaus parduotuvėje. Daug jų iš šeimininkų laikomo ekologiško ūkio

Lietuviškais simboliais paženklintos prekės Lietuvių muziejaus parduotuvėje. Daug jų iš šeimininkų laikomo ekologiško ūkio

Lietuviškų detalių yra ir muziejaus išorėje – nacionalinis paukštis gandras, galimybė žvilgtelti į tradicinę XIX a. lietuvio trobą, koplytstulpio ir rūpintojėlio interpretacijos. Viskas – ne šiaip sau eksponatai, bet kartu kuria ir sodybos atmosferą.

Priešingai žymiai daliai lietuvių muziejų užsienyje, Eskelio muziejus veikia oficialiai, su darbo valandomis, yra „Tripadvisor“, jis orientuotas visų pirma į Argentinos žmones ir yra jų lankomas (visa informacija, išskyrus lietuviškas knygas, spaudą bei dokumentus, yra ispaniškai), tačiau įdomus ir žmonėms iš Lietuvos.

2005 m. muziejaus savininkai išrūpino, kad viena Eskelio sankryža būtų pavadinta Lietuvos aikštės vardu, ten pastatyta Lietuvos aikštės atminimo lenta. Iš pradžių lenta buvo marmurinė, tačiau ji kentėjo nuo nusikaltėlių, todėl buvo pakeista medine.

Lietuvos aikštės lenta Eskelyje

Lietuvos aikštės lenta Eskelyje

Sarmientas ir Šlapeliai, vieni Patagonijos pirmųjų kolonistų

Nors masinė lietuivų imigraicjos į Argentiną banga buvo ~1925-1930 m., apie 5000 lietuvių Argentinoje jau gyveno iki tol. Nors Argentina ir tada buvo turtinga, iki Pirmojo pasaulinio karo buvo paprasta emigruoti į JAV, todėl lietuviai emigrantai rinkkdavosi JAV – visgi, pavieniai įsikurdavo ir Argentinoje.

Patagonija (patys Argentinos pietūs) tuo metu dar buvo ką tik užkariauta iš indėnų, joje nebuvo miestų, todėl kai kurie lietuviai kartu su argentiniečiais bei imigrantais iš kitų šalių dalyvavo tų miestų steigime, mainais už tai gaudami iš Argentinos valdžios žemės.

Garsiausias „lietuviškas“ Patagonijos miestas – Sarmientas (8000 gyv.), kurio vienas įkūrėjų – Izidorius Šlapelis, carinės okupacijos laikais ištremtas į Sibirą, iš ten pasprukęs ir galiausiai nukakęs į Argentiną (dar 1877 m.), gavęs ten valdžios žemės ir apsigyvenęs su savo dešimties vaikų šeima.

Vėliau Šlapelis pakvietė į Sarmientą daugiau lietuvių šeimų, o pati Šlapelių šeima Sarmientui ir Argentinai dovanojo dar ne vieną žymų žmogų, įrašiusį savo pavardę į Argentinos žemėlapius. Sarmiente stovi paminklas Kazimierui Šlapeliui (tiesa, be jokių užrašų, vardo, pavardės), Izidoriaus anūkui, garsiam vietos pilotui ir neeiliniam žmogui / nutrūktgalviui, pasak pasakojimų, nemokamai skraidindavusiam ligonius į ligonines, mėčiusiam vaikams saldainius iš lėktuvo, o taip pat turėjusiam daug lietuviškų knygų apie Lietuvos laisvę. Mieste yra Šlapelio gatvė (rašoma Szlapeliz; kadangi XIX a., kai imigravo Šlapelis, dar nebuvo standartinės lietuviškos rašybos, tai jo pavardė skirtinguose šaltiniuose nurodoma įvairiai), Šlapelio rajonas.

Kazimiero Šlapelio biustas Sermiente

Kazimiero Šlapelio biustas Sermiente

Netoli Sarmiento yra V. Šlapelio suakmenėjęs miškas (fosilijomis virtusių medžių liekanos), taip pat Cerro Szlapelis kalva – pastarieji objektai sunkiau pasiekiami, nes Patagonijoje asfaltuoti keliai tėra keli, o keliai į atokesnes vietas sunkiai pravažiuojami.

Sarmiento muziejuje gausu su Šlapeliais susijusių eksponatų, Kazimieras muziejui padovanojo daug savo ir šeimos daiktų. Yra net Kazimierui Šlapeliui dedikuotas eilėraštis 'Padangių kondoras', šeimos nuotraukos, iškarpos iš laikraščių apie jo skrydžius (vienus pirmųjų visoje Patagonijoje) ir kita. Kazimieras Šlapelis tapęs savotiška Sarmiento miesto legenda; istorijos apie jį išspausdintos ir knygelėje apie miestelio istoriją, minimos net saldainių parduotuvės reklamose.

Šlapelių šeimos atvaizdai Sarmiento miesto muziejuje

Šlapelių šeimos atvaizdai Sarmiento miesto muziejuje. Tokio tipo atvaizdai būdavo populiarūs regione XIX-XX a. sandūroje

Sarmiente, kaip ir daug Patagonijos miestų, yra imigrantų aikštė, kurioje plazda daugiausiai imigrantų davusių šalių vėliavos. Jų stiebai simboliškai „sueina“ į Argentinos vėliavos stiebą, kaip tų šalių žmonės atvyko į Argentiną. Viena vėliavų – Lietuvos.

Kazimiero Šlapelio gatvė yra ir Komodoro Rivadavijos (Commodoro Rivadavia) mieste – artimiausiame didesniame mieste nuo Sarmiento. Būtent į jį Kazimieras Šlapelis ir skraidydavo savo lėktuvu. Beje, netgi skirtingose tos pačios gatvės pavadinimo lentelėse Šlapelio pavardė rašoma skirtingai – vienoje „Casimiro Szlapelis“, kitoje „Casimiro Slapelis“.

Kazimiero Šlapelio gatvė Komodoro Rivadavijoje

Kazimiero Šlapelio gatvė Komodoro Rivadavijoje. Matosi lenta su užrašu 'Slapelis'; kitoje lentelėje už keliasdešimt metrų jau parašyta 'Szlapelis'.

Šlapelio gatvės lenta Sarmiento mieste

Šlapelio gatvės lenta Sarmiento mieste

Kitas miestas, į kur skraidydavo Šlapelis – už Sarmientą dar atokesnis Alto Rio Senguer (~1500 gyv.). Tenykštis oro uostas vadinasi D. Kazimiero Šlapelio oro uostu (Casimiro Szlapelis), dar yra Kazimiero Šlapelio agrotechnikos mokykla.

Tarp Šlapelių pakviestų šeimų buvo ir Baltuškų šeima, kurios garbei tebėra pavadinta pora „stočių“ (estancia, gyvulių rančų) netoli Sarmiento.

"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Patagonijoje

“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į Patagoniją dienoraštis

Nuo Rosarijo iki kitos lietuviškos vietos važiavome vieną didžiausių atstumų, kuriuos kada nuvažiavome tarp dviejų lietuviškų vietų per savo ekspedicijas. Pačiu tiesiausiu keliu būtų 1872 km.

Ta vieta – Eskelis. „Vidury niekur“ mums, besiruošiant kelionei, pasakojo tiek ten buvę, tiek svajojantys nuvykti.

30000 gyventojų miestelis toli, bet ne toks jau užkampis – turi net keturių markių naujų automobilių salonus. Žiemą tai – ne pirmos reikšmės slidinėjimo kurortas, vasaromis populiaru išsinuomoti namelius, nes netoli gražus Alceres nacionalinis parkas.

„Lietuvių sodyba“ – taip pat tokie nameliai, bet lietuviški, su lietuvių muziejumi. Važiuodami nežinojome, ko tikėtis – sodybos-muziejaus kūrėjai ir savininkai lietuviškai nemoka, o iš kitų lietuvių girdėjome, kad ne muziejaus darbo metu jie į patalpas neįleidžia, tuo tarpu darbo laikas labai trumpas ir internete neaišku, ar naujausias. Mėginome susisiekti el. paštu – negavome atsakymo (nieko keisto: Lotynų Amerikoje el. paštas naudojamas, atrodo, daug mažiau, nei JAV ar Lietuvoje). Bet aktyvūs Argentinos lietuviai vieni kitus pažįsta, tad Rubenas Repšys greitai padėjo rasti bendrą kontaktą.

Sodyba pranoko visus lūkesčius. Nuo 2003 m. jos šeimininkai ten sukūrė tikrą Gabalėlį Lietuvos, o šeimininkė Olga skyrė daugiau nei valandą pristatyti kiekvieną svarbesnį muziejaus eksponatą – nuo originalių staklių, kuriom spausdintas „Argentinos lietuvių balsas“, iki šimtų senų knygų, lentelės, kabojusios prie Lietuvos ambasados Argentinoje ir kito. Lukševičių šeima tapo savotišku Pietų Amerikos lietuvių archyvu – kaupia mirusių Argentinos lietuvių, uždarytų organizacijų daiktus. Be to, viską sistemina, pristato muziejuje. Muziejus – vienas geriausiai pasirengusių priimti lankytojus; turi oficialų darbo laiką, daug nuorodų į jį gatvėse ir internete. Net viena miesto aikštė, Lukoševičiai išrūpino, Lietuvos vardu pavadinta. Ir lankytojai muziejų atranda, nepaisant atstumo – viduje gausu šeimininkų nuotraukų su garbiais Lietuvos ir Argentinos politikais (pavyzdžiui, Vytautu Landsbergiu, su kuriuo susipažino dar kovos už Lietuvos laisvę laikais kai Lukoševičiai platino informaciją apie Sąjūdį Argentinoje). Beje, muziejumi daug besirūpinanti Olga net neturi lietuviško kraujo – ji tiesiog ištekėjo už Argentinos lietuvio Broniaus (Bruno) Lukoševičiaus.

Kita „lietuviška“ stotelė Patagonijoje – Sarmiento miestas, apie kurį papildomos informacijos prisirinkome ir Eskelio muziejuje. Vienas jo kūrėjų, sakoma, buvo lietuvis Izidorius Šlapelis, Šlapelių šeima davė ir daugiau įžymybių. Garsiausias – pilotas Kazimieras. Šlapelių vardu, dažniausiai, tiesa, iškraipytu, vadinama daugybė vietų.

Dar namie ieškojau tų vietų mėgindamas įvairiomis formomis rašyti Šlapelio pavardę į internetinę paiešką – Slape..., Szlape... Suradau porą gatvių.

Aišku, tai ne viskas. Pakako vienoje degalinėje nusipirkti nelabai stambaus mąstelio visos Argentinos žemėlapį bei radau dar vieną vietą – Šlapelio suakmenėjusį mišką. Paskui sužinojau apie Šlapelio oro uostą, Šlapelio agrotechnikos mokyklą, Šlapelio kalvą. Dar vėliau – apie Baltuškos, kito lietuvio, vardu pavadintas rančas.

Jau nuvykus į Sarmientą, euforija apie gausybę lietuviškų vietų ėmė nykti: daugelis jų nepasiekiamos asfaltuotais keliais. Lankyti kiekvieną tokią Šlapelio vardu pavadintą vietą ir nebuvo tikslo – daugeliu atvejų ten – tik pavadinimas, kuris neretai vietoje net neparašytas. Tik žemėlapyje ir matosi, kad tai vadinasi Šlapelio vardu.

Ir net vieta, kurios laukiau labiausiai – Šlapelio biustas – kažkiek nuvylė, nes ten nėra jokios lentelės su vardu ar pavarde. O kas, jei tai, kad ten Šlapelis, tėra legenda? Negaliu rašyti į „Gabalėlius Lietuvos“ legendos... O Sarmiento Šlapelio gatvė – žvyruota, liūdnoka.

Laimė, paskutinę dieną susiradau Sarmiento muziejų. Už trumpos įžanginės salės apie indėnus – tikra Šlapelių reliktų gausybė. Ne tik Kazimiero dovanotos šeimos nuotraukos, bet ir aibė netikėčiausių atradimų. Štai Kazimierui Šlapeliui skirtas ispaniškas eilėraštis „Padangių kondoras“, štai „Sarmiento istorijų“ knyga, kurią pervertes radau bent tris apie Kazimierą Šlapelį, štai vietos saldainių fabrikėlio reklama pasakojanti, kad fabriką įkvėpė istorija, kaip Kazimieras Šlapelis iš lėktuvo vaikams mėtė saldainius...

Supratau – pirmosios Sarmiento lietuvių šeimos atmintis Sarmiente daugiau nei gyva, tik, bent kol kas, ne tiek akmenyje, kiek žodžiuose.

Iš Patagonijos pasukome atgal link Buenos Airių. Dar laukė Berisas – miestas, kurį, turbūt, net Argentinoje žino ne kiekvienas, bet kuris pagal lietuvybės išlaikymą ir lietuvišką paveldą yra vienoje gretoje su didžiausias Amerikos žemyno miestais.

Augustinas Žemaitis, 2019 m. kovas-balandis

Ilgas tiesus kelias Patagonijoje link Eskelio. Iki artimiausios degalinės - 130 km

Ilgas tiesus kelias Patagonijoje link Eskelio. Iki artimiausios degalinės - 130 km

Aiškinamės kurie keliai tinakmesni važiavimui link Eskelio

Aiškinamės kurie keliai tinakmesni važiavimui link Eskelio

Olga demonstruoja lietuviškus eksponatus

Olga demonstruoja lietuviškus eksponatus

Augustinas Žemaitis prie Šlapelio paminklo Sarmiente

Augustinas Žemaitis prie Šlapelio paminklo Sarmiente

Aistė Žemaitienė prie Šlapelių nuotraukų Sarmiento muziejuje

Aistė Žemaitienė prie Šlapelių nuotraukų Sarmiento muziejuje

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie Patagoniją ir jos lankytinas vietas

Click to learn more about Lithuania: Argentina, Lot. Amerika 2 Comments

Lietuviško paveldo Pietų Amerikoje žemėlapis

Lietuviško paveldo Argentinoje, Brazilijoje ir Urugvajuje žemėlapis.

Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje.

Click to learn more about Lithuania: Argentina, Brazilija, Lot. Amerika, Urugvajus 2 Comments