Ontarijas
Dauguma Kanados lietuvių gyvena Ontarijo [Ontario] provincijoje, be to, čia susitelkę apie 85% visų šioje šalyje esančių lietuviško paveldo objektų.
Pavyzdžiui, šioje provincijoje buvo 8 iš 12 Kanados lietuvių bažnyčių, vienintelės Kanados lietuvių kapinės ir dauguma pasaulietiškų lietuviškų objektų. Visi jie sukurti po Antrojo pasaulinio karo – nors šiek tiek lietuvių Ontarijuje gyveno ir iki tol, jų buvo per mažai, kad pastatytų žymesnių pastatų, kurie išliktų iki mūsų dienų. Tik atvykus patriotiškai nusiteikusiems pabėgėliams nuo Sovietų genocido (išvietintiesiems asmenims, dar vadinamiems dipukais) bendruomenės pakankamai išaugo ir pradėjo galvoti apie Lietuvos gabalėlių kūrimo Kanadoje svarbą.

Lietuvos karį vaizduojančio vitražo Hamiltono lietuvių bažnyčioje fragmentas
Pagrindinė lietuvių gyvenamoji zona Ontarijo provincijoje yra Torontas [Toronto] – įskaitant priemiesčius šiame mieste gyvena daugiau nei 18 tūkst. lietuvių, t. y. apie trečdalį visų Kanadoje gyvenančių tautiečių. Čia yra trys pagrindiniai lietuvių centrai, visi išsidėstę į vakarus nuo miesto centro.
* Visai šalia miesto centro yra pasaulietiniai „Lietuvių namai“ (angl. „Lithuanian House“), pensionatas senjorams „Vilniaus rūmai“ (angl. „Vilnius Manor“) ir Lietuvos vardu pavadintas parkas. Anksčiau egzistavo ir trys lietuviškos parapijos, iš kurių dvi vėliau buvo perkeltos toliau į vakarinę miesto dalį, o viena uždaryta.

„Lietuvių namai“ Toronte
* Dar toliau į vakarus veikia lietuviška Prisikėlimo parapija su vienuolynu ir slaugos namais.
* Misisagoje [Mississauga], už oficialių Toronto ribų, veikia lietuvių kultūros centras „Anapilis“, kuriame yra ir Lietuvos kankinių bažnyčia, muziejus-archyvas ir vienintelės Kanadoje lietuviškos kapinės – bene svarbiausias su Lietuva susijęs lankytinas objektas šioje šalyje.
Kiekviename lietuvių kultūros centre veikia ir lietuviški kredito kooperatyvai.

Kryžių kalnas ir Lietuvos kankinių koplyčia Misisagos šv. Jono lietuvių kapinėse
Hamiltono [Hamilton] miestas, kalbant apie lietuvišką paveldą, yra tarsi mažesnė Toronto versija. Čionykštė lietuvių bendruomenė yra antra pagal dydį Ontarijo provincijoje, mieste veikia itin tautiškai dekoruota lietuvių bažnyčia ir lietuvių jaunimo centras, pensionatas lietuviams senjorams, lietuviška kredito unija ir lietuvių medžiotojų klubas.



Lietuviška daržinė Hamiltono lietuvių jaunimo centre
Lietuviai kūrėsi ir keliuose mažesniuose pramoniniuose Ontarijo miestuose: Vindsore [Windsor], Londone [London], Sent Katrinse [St. Catharines]. Visuose šiuose miestuose apie 1960 m. bendruomenė įsigijo bažnyčių pastatų ir juos restauravo, papildydama lietuviškais elementais. Deja, jaunimas dažnai tuokėsi su ne lietuvių kilmės asmenimis ar išsikraustė gyventi kitur, tad parapijos labai susitraukė. Tik Sent Katrinse išliko dalis lietuviško bažnyčios dekoro ir paminklas Lietuvai (bažnyčia Londone buvo nugriauta, o Vindsore esantis pastatas labai kuklus ir jame nebelikę nieko lietuviško).



Paminklas Lietuvai Sent Katrinse
Išskirtinai lietuviškas yra tabako augintojų regionas Delhajaus [Delhi] apylinkėse. Čia lietuviai dirbo ne gamyklose, o ūkiuose (kuriuos daugelis vėliau ir nusipirko). Tai viena seniausių bendruomenių, nes dauguma lietuvių ten atvyko dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kadaise lietuviai buvo išsibarstę po daugelį kaimų, tačiau centras visuomet buvo Delhajus, kuriame stovi lietuvių bažnyčia, o vietos muziejuje pateikiama bendruomenės istorija.


Lietuvos kankinių kryžius, už jo – lietuvių šv. Kazimiero bažnyčia
Ilgai gyvendami miestuose, daugelis lietuvių ėmė jausti poreikį nors dalį laiko leisti gamtoje, ypač vasarą. Šiltai prisimindama Palangą, populiariausią Lietuvos kurortą, lietuvių bendruomenė panašiausią vietą Ontarijuje apie 1960 m. rado Vasagoje [Wasaga Beach]. „Kanados Palangoje“ netrukus buvo įrengtos dvi lietuvių jaunimo stovyklos, o daugelis lietuvių šeimų ir senjorų nuomavosi (vėliau ir įsigijo) namus. Viena šių stovyklų („Kretinga“) veikia ir šiandien kaip jauniesiems lietuviams skirtas lietuviškas kaimas. Kita buvo pertvarkyta į visus metus veikiančią lietuvių bažnyčią / klubą, nes į Vasagą kraustėsi vis daugiau vyresnio amžiaus lietuvių, kurie čia likdavo gyventi ir žiemą. Midlande [Midland] netoli Vasagos bendruomenė pastatė Lietuvos kankiniams skirtą kryžių, tapusį svarbiausia Kanados lietuvių piligrimystės vieta ir įkvėpusį kitas šioje šalyje gyvenančias grupes sukurti panašias šventvietes šalimais.


Lietuviškas menas „Kretingoje“
Šiauriau yra kita lietuviška stovykla, „Romuva“, kuri priklauso Lietuvos skautams, ir Vilno [Wilno] miestelis, pavadintas Vilniaus garbei. Tiesą sakant, miestelį su Vilniumi iš esmės sieja tik tai, kad jį įkūrė iš ten kilęs žmogus, tačiau pagal tautybę jis buvo ne lietuvis, o lenkas.


„Romuvos“ stovyklos vartai, tapę ir jos simboliu
Lietuviškų vietų Kanadoje žemėlapis
Visos Kanados lietuviškos vietos yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Torontas (Ontarijas)
Torontas [Toronto] neabejotinai yra didžiausia lietuvybės širdis Kanadoje. Čia daug stambių lietuvių centrų su patriotiškais pavadinimais, įkurtų po Antrojo pasaulinio karo atvykusių pabėgėlių. Pasitraukę nuo Sovietų okupacijos, jie save laikė ne migrantais, o tremtiniais, tad visą gyvenimą bandė Kanados žemėse atkurti dalelę Lietuvos. Didžioji dalis lietuviško paveldo Toronte sukurta XX a. 6–9 dešimtmetyje; tai įdomūs nuo okupacijos pasitraukusios diasporos kultūros liudininkai. Toronto lietuvių bendruomenė ir paveldas – didžiausi Kanadoje.
Toronto lietuviški elementai sutelkti aplink tris centrus: „Lietuvių namus“ šalia „High“ parko, Misisogoje veikiantį lietuvių kultūros centrą „Anapilis“ ir lietuvišką Prisikėlimo parapiją Toronto vakarinėje dalyje.



Kryžių kalnas ir Lietuvos kankinių koplyčia Misisagos šv. Jono lietuvių kapinėse (Misisaga)
„Lietuvių namų“ Toronto centre apylinkės
Lietuviai iš pradžių kūrėsi kvartaluose, išsidėsčiusiuose iškart į vakarus nuo Toronto centro.
„Lietuvių namai“ (angl. Lithuanian House, įsikūrę adresu 1573 Bloor Street West) – didžiausia mieste pasaulietinė lietuviška įstaiga. Pastatas iškilo 1922 m. kaip protestantų bažnyčia, bet 1971 m. jį įsigijo Toronto lietuviai ir čia įkūrė pasaulietinį lietuviškos kultūros centrą.


„Lietuvių namai“ Toronte


Toronto „Lietuvių namų“ įėjimas
„Lietuvių namuose“ yra trys salės, pavadintos reikšmingų Lietuvos istorinių asmenybių bei vietovių vardais (didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmonos Birutės, Vilniaus Gedimino pilies ir pirmojo bei vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo menės). Viena iš salių skirta Vilniaus miesto, kaip kultūros ir mokymosi centro, 650-osioms metinėms (įrengta 1974 m.).


Toronto „Lietuvių namų“ pagrindinė renginių salė


Ženklas ant balkono, nurodantis, kad pagrindinė „Lietuvių namų“ menė skirta karaliui Mindaugui
Apatiniame „Lietuvių namų“ aukšte veikia baras „Lokys“ (čia siūlomas lietuviškas alus, kartais ir lietuviški patiekalai), o per kitą įėjimą galima patekti į lietuvių kredito uniją, per dar vieną - į Lietuvos garbės konsulatą. „Lietuvių namams“ priklauso apie 960, o kredito unijai – daugiau nei 6 000 narių. Be to, šiame pastate veikia daugybė kitų lietuvių organizacijų, nors lyginant su geriausiais laikais jų skaičius smarkiai sumažėjęs.


Baras „Lokys“ su lietuviškais interjero elementais. Čia lankytis gali visi norintys, ne vien klubo nariai. Tiesą sakant, apie 20% klientų yra nelietuviai, mėgstantys lietuvišką maistą, kuris ruošiamas kiekvieną sekmadienį.
„Vilniaus rūmus“ (angl. Vilnius Manor, adresas 1700 Bloor Street West), stovinčius šalia „Lietuvių namų“ ir skirtus vyresnio amžiaus lietuviams apgyvendinti, įrengė „Lietuvių namų“ atstovai. „Vilniaus rūmai“ – toli gražu ne vien senjorų pensionatas; tai unikalus bandymas sukurti gabalėlį Lietuvos už Lietuvos ribų, skirtą lietuviams, priverstiems išvykti iš Tėvynės dėl Sovietų okupacijos (1940 ir 1944 m.), kurie taip ir nebegalėjo sugrįžti, tačiau visuomet ilgėjosi gimtinės. Pastato fasadą puošia tradiciniai lietuviški Gedimino stulpai, o viduje lietuviškų simbolių dar gausiau.


„Vilniaus rūmai“


„Vilniaus rūmų“ iškaba iš arti
„Vilniaus rūmuose“ veikia lietuviškas restoranas (tik pensionato gyventojams), kuriame kasdien ruošiami nacionaliniai lietuviški patiekalai (Toronte tai visiškai unikalus atvejis), kambariuose veikia lietuviški televizijos kanalai, pastate įrengta lietuviška biblioteka, be to, tiek eksterjere, tiek interjere gausu lietuviškų dekoro elementų ir meno kūrinių. Daugelį meno darbų sukūrė ir padovanojo patys pastato gyventojai.


Kasdienis lietuviškas meniu „Vilniaus rūmų“ restorane (tik „Vilniaus rūmų“ gyventojams)
Šalia „Vilniaus rūmų“ įrengtas nedidelis lietuviškas sodelis su lietuvių pensininkų klubo koplytėle (pastatyta 2013 m.). Šią koplytėlę vadina „Rūpintojėliu“, nors joje ir nėra tradicinio susimąsčiusio Kristaus atvaizdo. Paminklo autoriai – menininkai Algis Gelažauskas, Petras Pečiulis, Gintas Repečka ir Jonas Slivinskas.


Lietuvos senjorų „Rūpintojėlis“ „Vilniaus rūmų“ sode
Šiame komplekse labai patogu, nes butuose su balkonais dauguma pensininkų gyvena po vieną. Iš „Vilniaus rūmų“ galima patekti tiesiai į metro liniją. Be to, čia yra pirtis, vasaros terasa ir nuomojamos patalpos asmeninėms šventėms.


Vaizdas iš „Vilniaus rūmų“ į Toronto miesto centrą
Todėl visada yra į eilę užsirašiusių vyresnio amžiaus lietuvių, norinčių čia apsigyventi po išėjimo į pensiją.
Už kelių kvartalų vakarų kryptimi stovi lietuvių liuteronų Išganytojo bažnyčia (adresu 1691 Bloor St W), tačiau 2017 m., sumažėjus tikinčiųjų (2008 m. jų buvo 129, 2012 m. – tik 92), lietuviška parapija buvo uždaryta. Bažnyčia pastatyta 1951 m. ir iš išorės primena nediduką tamsiai raudonų plytų namą. Anksčiau lietuvių bendruomenė Toronte buvo pakankamai didelė, kad galėtų turėti nuosavą liuteronų bažnyčią: nors šiuo metu Lietuvoje liuteronai sudaro vos 0,6 % visų gyventojų, prieš Antrąjį pasaulinį karą jų buvo net 9 %. Tai buvo viena labiausiai sovietinio genocido vykdytojų naikinamų visuomenės grupių – XX a. 5 dešimtmetyje Lietuvos liuteronų bendruomenė nukentėjo netgi labiau nei žydų (nors tuo pat metu vyko ir holokaustas). Vis dėlto tie liuteronai, kuriems pavyko pabėgti iš Lietuvos, išgyveno ir galėjo toliau laikytis savo tikėjimo; užsienio lietuvių diasporoje jie ir toliau sudarė reikšmingą dalį (Toronte galėjo siekti apie 5%).
Deja, keičiantis kartoms jauni žmonės dažnai tuokėsi su nelietuviais liuteronais arba išvykdavo iš parapijos, tad ji iš lėto mažėjo.
Anksčiau pamaldos Toronto lietuvių liuteronų bažnyčioje vyko ir lietuvių, ir anglų kalbomis, tačiau dabar mišios laikomos tik angliškai. Čia nebeliko lietuviškų simbolių, tačiau kaba vaivorykštinė gėjų vėliava. Tai rodo, kad pokyčiai neapsiribojo vien tautybe ar mišiose vartojama kalba: lietuvių liuteronų bažnyčia teigia, kad santykiai tarp tos pačios lyties asmenų prieštarauja Biblijos mokymui, o Kanados liuteronų bažnyčia, kuriai dabar priklauso pastatas, netgi pradėjo aukštinti vienalytes santuokas.


Buvusi lietuvių liuteronų Išganytojo bažnyčia
Už kelių kvartalų šiaurės kryptimi, šalia Glenlake aveniu, yra Lietuvos parkas (angl. „Lithuania Park“). Jis taip pavadintas 1973 m.; tuo metu užsienio lietuvių diasporos visame pasaulyje siekė, kad jų gyvenamuose miestuose įvairiems objektams būtų duodami su Lietuva susiję pavadinimai – taip norėta priminti pasauliui apie sunkią okupuotos Lietuvos padėtį. Šiuo parku ir rūpinasi vietos lietuviai. Tiesa, 2013 m. Toronto miesto taryba gavo 130 asmenų prašymą pervadinti parką senuoju „Oakmount Park“ vardu. Tačiau lietuviai surinko dar daugiau parašų ir buvo paliktas pavadinimas „Lithuania“. Parko ženklas – vienintelis su Lietuva susijęselementas.


Parko „Lithuania“ ženklas Toronte
Lietuvių Prisikėlimo bažnyčia ir vienuolynas
Pati lietuvių katalikų Prisikėlimo bažnyčia, iškilusi 2001 m., kai parapija buvo perkelta čia iš miesto centro, yra naujausia ne Lietuvos teritorijoje pastatyta lietuviška bažnyčia.
Ji yra svarbiausias lietuvių bendruomenės centro, įsikūrusio keliuose pastatuose (adresai: 1–5 Ressurection Road) ir apsupto Lietuvos bei Kanados vėliavomis, elementas.


Lietuvių Prisikėlimo bažnyčia Toronte
Bažnyčios architektūroje (projektavo architektas J. Švedas) forma pritaikyta prie funkcijos, o pati bažnyčia – tik maža stambaus komplekso dalis. Bažnyčia paprastai būna atrakinta, tad norintys gali apžiūrėti įspūdingus vitražinius langus, perkeltus čia iš ankstesnės Prisikėlimo bažnyčios, pavyzdžiui, Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos (kuriame vaizduojami ir Vilniaus pastatai bei Gedimino stulpai) "Tisklas - Amerika" yra lietuviško paveldo JAV žemėlapis.ir šv. Kazimiero (kuriame taip pat įkomponuota Vilniaus vaizdų) vitražus.


Lietuvių Prisikėlimo bažnyčios Toronte vitražai
Kai šie atvaizdai buvo sukurti, Lietuva tebebuvo okupuota, tad Kanados lietuviai į ją nuvykti negalėjo, tačiau troško bent jau bažnyčioje matyti šias vietoves. Taigi šventovėje buvo daugybė Lietuvos atminimo ženklų, kurie 2001 m. buvo perkelti į dabartinį pastatą. Tiesą sakant, naujoji bažnyčia specialiai buvo suprojektuota taip, kad būtų galima įmontuoti senuosius vitražinius langus. Už altoriaus stovi Jėzaus statula, ant kurios krūtinės dega raudonos lempos, simbolizuojančios jo kraują.


Kristaus skulptūra Prisikėlimo lietuvių bažnyčioje. Altorių sukūrė skulptorius Kęstutis Kesminas.
Bažnyčios šventoriuje stovi trijų tradicinių lietuviškų koplytstulpių grupė, o bažnyčios „bokšto“ (tai veikiau aukštyn iškeltas stogas, nei tikras bokštas) viršūnėje įtaisytas tradicinis lietuviškas kryžius su spinduliais, kuriame į vieną lietuvišką pasaulėžiūrą sujungiami ir katalikiški, ir pagoniški simboliai. Tik šie keli simboliai iš lauko ir rodo, kad bažnyčia lietuviška.


Tradicinis lietuviškas kryžius su spinduliais, vainikuojantis Prisikėlimo bažnyčią
Bažnyčios pastate veikia parapijos salė, kurioje vyksta lietuvių bendruomenės susirinkimai po pamaldų, sporto šventės ar kiti renginiai. Pati šventovė sujungta su vienuolynu, kuriame gyvena bažnyčią aptarnaujantys lietuviai pranciškonų ordino vienuoliai.


Prisikėlimo bažnyčios renginių erdvė, kurią galima transformuoti į sporto, teatro ar banketinę salę. Po kiekvienų lietuviškų mišių čia vyksta pietūs, per kuriuos žmonės gali paskanauti lietuviškų patiekalų ar įsigyti lietuviškų daiktų iš kitų parapijiečių
Šalia bažnyčios stovinčiuose pastatuose veikia kitos lietuvių reikmėms skirtos institucijos: „Prisikėlimo“ kredito unija ir lietuvių slaugos namai „Labdara“.
Kaip ir „Vilniaus rūmai“, „Labdara“ yra lietuviška erdvė, skirta vyresnio amžiaus lietuviams apgyvendinti (čia daug lietuviškų elementų, organizuojamos lietuviškos šventės, tiekiami lietuviški patiekalai). Tačiau pagrindinis skirtumas tas, kad „Labdara“ yra slaugos namai, tai yra ji skirta senjorams, nepajėgiantiems gyventi savarankiškai. Tai vienintelė tokia lietuviška įstaiga visoje Kanadoje. „Labdara“ buvo įsteigta 2002 m., o dabartinis pastatas iškilo 2010 metais. Čia gyvena 90 lovoje gulinčių senelių, kurių priežiūrą finansuoja Ontarijo valdžia.


Lietuviški elementai Prisikėlimo parapijos pašonėje esančių slaugos namų interjere. Tokie „atminimo ženklų kampeliai“ egzistuoja kiekvienoje lietuviškoje Kanados parapijoje, klube ar kitoje įstaigoje. Didesniuose centruose jų būna ne vienas. Čia kaupiami lietuviški meno kūriniai, Lietuvos žemėlapiai, garsių lietuvių portretai, tradiciniai lietuviški rankdarbiai, neretai sukurti pačių Kanados lietuvių
Netoli nuo „Prisikėlimo“ komplekso stovi pastatas, kuriame įsikūrusi „Parama“ – dar viena Toronto regione veikianti lietuviška kredito unija.


Lietuviška Toronto kredito unija „Parama“
Lietuvių kultūros centras „Anapilis“ ir Misisogos lietuvių kapinės
Misisogos [Mississauga] priemiestyje veikia stambus lietuvių centras „Anapilis“ (adresu 2185 Stavebank Rd.), kurio kompleksą sudaro modernistinė Lietuvos kankinių bažnyčia, pasaulietinis lietuvių centras „Anapilis“ ir lietuvių kapinės. Įdomus faktas – įprastai „Anapiliu“ vadinamas pomirtinis pasaulis, tačiau, anot Kanados lietuvių paaiškinimo, šiuo atveju tai reiškia pasaulį, į kurį patenkama emigravus.


Kultūros centras „Anapilis“, kurio viduryje stovi Lietuvos kankinių bažnyčia
Lietuvos kankinių bažnyčia, pastatyta 1974 m. (architektas A. Kulpa-Kulpavičius), buvo pirmoji bažnyčia pasaulyje, kuriai suteiktas šis titulas, Lietuvos okupacijos laikotarpiu turėjęs simbolinę reikšmę: tai reiškė lietuvius, kuriuos dėl tikėjimo nukankino ir (arba) nužudė Sovietai. Kaip ir pridera pagal pavadinimą, vitražiniuose bažnyčios languose vaizduojami kankiniai: arkivyskupai Mečislovas Reinys ir Teofilius Matulionis, vyskupas Vincentas Borisevičius, taip pat „nežinoma kankinė“ – greičiausiai viena iš tūkstančių Sovietų išprievartautų ir nužudytų Lietuvos moterų, pvz. Elena Spirgevičiūtė (vitražų autoriai Albinas Elskus ir Juozas Bakis). Altoriuje (autorius Ramojus Mazoliauskas) įkomponuoti tradiciniai lietuviški kryžiai su spinduliais, šie motyvai atkartojami ir eksterjere. Bažnyčia dažniausiai rakinama.


Lietuvos kankinius vaizduojantys vitražai Misisogos Lietuvos kankinių bažnyčioje


Misisogos lietuvių bažnyčios altorius
Lietuvių bendruomenės centras čia atsirado anksčiau, nei Lietuvos kankinių bažnyčia – vietinės šv.Jono lietuvių kapinės atidarytos 1960 metais. Etniniu požiūriu šios kapinės nepaprastai vientisos, nes jas renkasi tie lietuviai, kuriems itin svarbi jų tautybė, taigi jie nori būti palaidoti greta tautiečių iš visos Kanados. Todėl ant daugumos antkapių išraižyti lietuviški simboliai, gausu lietuviškų užrašų, kurie kartais skiriami prarastajai „Tėvynei anapus vandenyno“.


Ant daugelio antkapių, kaip ir ant šio, po kuriuo ilsisi Balys Savickas, matyti patriotiniai lietuviški simboliai ir užrašai. Kairėje pusėje esančiame įraše sakoma „Tėvynės netekęs jos laisvei gyvenau ir jos sulaukiau“, nes velionis mirė 1996 m., jau atkūrus Nepriklausomybę. Dešinėje pusėje esančiame įraše priduriama: „Tokį likimą man skyrė Visagalis“. Ant šio kapo pavaizduotas Lietuvos herbas Vytis, Vyčio kryžius ir Trijų Kryžių paminklas, svarbus Vilniaus ir Sovietų represijų simbolis, kurį Tarybų valdžia buvo nugriovusi, bet lietuviai vėl atstatė, kai jau pradėjo atrodyti, kad nepriklausomybę atgauti bus įmanoma


Ant šio kapo yra įrašas: „Mylėjom Lietuvą iš tolo“. Be to, čia įkomponuoti tradiciniai lietuviški kryžiai su spinduliais
Be to, kapinių centre pastatyta nemažai lietuviškų paminklų. Tarp jų – paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę (1988 m.). Kai jis buvo užsakytas, Lietuva vis dar buvo okupuota Sovietų Sąjungos, o nepriklausomybė atrodė neįmanoma, tačiau vos jį pastačius, Lietuvos laisvės siekis tapo nesulaikoma banga, kol galiausiai 1990 m. buvo paskelbta šalies nepriklausomybė. Paminklą pastatė Kanados lietuviai šauliai. Šaulių sąjunga – patriotinė organizacija, kurią Sovietai buvo uždraudę ir ypatingai žiauriai persekiojo, todėl daugeliui jos narių teko bėgti į Ameriką ir ten tęsti kovą už laisvę raginant užsienio šalių vadovybes nepripažinti Lietuvos okupacijos.


Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę papuoštas patriotiniais simboliais: Vyčiu (viršuje), Gedimino stulpais (apačioje kairėje) ir Vyčio kryžiumi (apačioje dešinėje). Paminklo paskirtis anglų ir prancūzų kalbomis nurodyta kitoje jo pusėje
Dar vienas panašus, tik senesnis paminklas pastatytas 1968 metais.


Senas paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Misisogos lietuvių kapinėse. Ant jo iškaldintas pirmasis Lietuvos himno posmas
Lietuviškų simbolių itin gausu Misisogos kryžių kalne, kurį įkvėpė garsusis Kryžių kalnas prie Šiaulių. Misisogos kryžių kalnas įkurtas XX a. 10-ajame dešimtmetyje, kai stebėdami reportažus apie popiežiaus vizitą neseniai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje Toronto lietuviai sužinojo apie Lietuvos Kryžių kalną. Viskas prasidėjo nuo lietuviškų kryžių parodos, kurią surengė į Kanadą iš Punsko / Seinų regiono Lenkijoje emigravę lietuviai. Parodai pasibaigus eksponatai buvo perkelti čia. Kalne iki šiol statomi nauji kryžiai: vienas naujesnių yra 2018 m. sukurtas kryžius, skirtas bažnyčios 40-ajam, parapijos 90-ajam ir kapinių įkūrėjo 100-ajam jubiliejui paminėti. Netoliese stovi ir senesnis, 70-ajam parapijos jubiliejui paminėti skirtas kryžius.


Misisogos kryžių kalnas
Šalia Kryžių kalno yra 1969 m. pastatyta architekto Vlado Liačo projektuota memorialinė Lietuvos kankinių koplyčia su milžinišku betoniniu Rūpintojėliu. Čia ji išlieta iš betono. Netoliese įkūrus Kryžių kalną, koplyčia taip pat buvo vainikuota tradiciniu lietuvišku kryžiumi su spinduliais. Koplyčios galinė siena išmarginta etnografiniais lietuviškais raštais.


„Rūpintojėlis“ Misisogos lietuvių kapinių koplyčioje


Misisogos lietuvių kapinių koplyčios vidus


Misisogos kapinių Lietuvos kankinių koplyčios galinė pusė (nepainioti su Lietuvos kankinių bažnyčia)
Už koplyčios ir Kryžių kalno 2011 m. pastatytas paminklas „Marijai, lietuvių tremtinių motinai“. Jis skirtas 1941 06 14 trėmimams atminti: tą birželį Sovietų Sąjunga, neseniai okupavusi Lietuvą, vos per vieną savaitę beveik 2% visų šalies gyventojų prievarta išvežė į atšiaurų ir nesvetingą Sibirą. Trėmimus sustabdė nacistinės Vokietijos kariuomenės įsiveržimas, tačiau 1944 m., Sovietų Sąjungai dar kartą okupavus Lietuvą, jie buvo atnaujinti ir daugumai lietuvių iki šiol kelia skausmingus prisiminimus.


Marijos, tremtinių Motinos, statula Misisogos Šv. Jono lietuvių kapinėse
Beveik visi svarbesni Kanados lietuvių bendruomenės nariai palaidoti Šv. Jono lietuvių kapinėse. Garsiausias čia besiilsintis žmogus – istorikas Adolfas Šapoka. Jo šiek tiek romantizuota „Lietuvos istorija“ prieš Antrąjį pasaulinį karą šalyje praktiškai buvo laikoma oficialia istorijos versija. A. Šapokos knyga, iš kurios tarpukariu mokėsi visi moksleiviai, tapo ne vienos lietuvių kartos įkvėpimo šaltiniu per visą sovietmetį ir tik kokiais 2000 m. buvo rimčiau pradėtos svarstyti alternatyvios Lietuvos istorijos versijos. Tiesą sakant, šis istorikas mirė dar prieš išplėtojant Šv. Jono kapines ir tik vėliau buvo čia perlaidotas.


Adolfo Šapokos kapas
Ne toks garsus, bet ne mažiau svarbus – kunigo Ažubalio, kapinių įkūrėjo, kapas. Kanadoje etninės kapinės neegzistuoja, nes tai laikoma diskriminacija dėl tautybės. Taigi įsteigti Šv. Jono kapines buvo itin sudėtinga. Tuo pat metu Ažubalis iš esmės tapo ir „Anapilio“ įkūrimo iniciatoriumi. Šis kunigas – tikra legenda tarp Kanados lietuvių: pasakojamos istorijos, kaip jam pavyko įkurti kapines, nes dokumentą pasirašyti davė girtam vyskupui, arba kaip jis sugebėjo pabėgti iš nacistinės koncentracijos stovyklos pažadėjęs naciams, kad išlaisvintas jis tapsiąs Gestapo kapelionu, tačiau vietoj to iškart pabėgo ir galiausiai atsidūrė Kanadoje.


Kunigo Ažubalio kapas
Tarp garsių žmonių – ir Jonas Matulionis, pirmasis Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas. Ši organizacija, įsteigta 1949–1958 m., pirmoji ėmė siekti išsaugoti lietuvybę užsienio šalyse. Tuo metu nuo Sovietų režimo pabėgę lietuviai pradėjo suprasti, kad okupacija greitai nesibaigs: Sovietai susidorojo su Lietuvos partizanų judėjimu, dauguma šalyje likusių Lietuvos patriotų buvo nužudyti arba ištremti, o tie, kurie spėjo pabėgti į Sąjungininkų šalis, iš dipukų stovyklų Europoje (t. y. vis dar santykinai arti Lietuvos) jau seniai buvo persikėlę nuolat gyventi į tolimus kraštus, tarp jų ir Kanadą. Kitaip nei dipukų stovyklose, kur lietuviai gyvendavo glaudžiomis bendruomenėmis, naujosiose gyvenamosiose valstybėse jie buvo išsibarstę tarp kitų tautų žmonių. Imigrantai suprato, kad nieko nedarant jų šeimos netrukus asimiliuosis, be to, egzistuoja rizika, kad Sovietų vykdomas genocidas gali išnaikinti Lietuvoje likusius tautiečius, taigi lietuvių kultūra visiškai išnyktų. Taip ir atsirado Pasaulio lietuvių bendruomenė. Galima sakyti, kad tai buvo „tauta be teritorijos“, tačiau turinti nuosavą konstituciją (chartiją), parlamentą, mokyklų sistemą (kuriose šeštadieniais mokyta lietuvių kalbos, kultūros ir istorijos), religinę sistemą ir t. t. Jonas Matulionis iš esmės buvo pirmasis šios tautos prezidentas, o jos piliečiais tapo visi už Sovietų įtakos zonos ribų gyvenę lietuviai. Organizacija gyvuoja iki šiol, tik po 1990 m., Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, pasikeitė jos tikslai.


J. Matulionio kapas Šv. Jono kapinėse
Čia palaidoti ir keli Lietuvos konsulai Toronte: kol Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, joje jų palaidoti nebuvo įmanoma. Ilgiausiai šias pareigas ėjo Jonas Žmuidzinas, konsulu dirbęs beveik pusę Šaltojo karo eros, nuo 1959 iki 1982 metų.


Emblema ant J. Žmuidzino kapo nurodo, kad jis buvo Lietuvos generalinis konsulas
Kunigų kapai išdėstyti eile ir sudaro simbolinį paminklą.


Lietuvių kunigų kapai Misisogos lietuvių kapinėse
Kapinių vartai taip pat nestandartiniai; apie 1980 m. juos sukūrė menininkas Rimas Paulionis, įkomponuodamas lietuviškus simbolius: Gedimino stulpus ir kryžius su spinduliais.


„Tikslas – Amerika“ savanoriai Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė prie Misisogos Šv. Jono lietuvių kapinių vartų
Pasaulietiniame lietuvių centre „Anapilis“ (pastatytame 1973 m.) įrengtos salės, skirtos lietuviškiems renginiams, be to, čia leidžiamas laikraštis „Tėviškės žiburiai“ (popierinis laikraštis ėjo 1949–2020 m., o nuo 2020 m. jis publikuojamas internete). Svarbiausia čia veikianti institucija – Kanados lietuvių muziejus-archyvas (pastatytas 1987 m., atidarytas 1989 m.). Tai vienintelė įstaiga, nuosekliai kaupianti, kataloguojanti, sauganti ir demonstruojanti su Kanados lietuvių bendruomene susijusius archyvinius įrašus, knygas, muziejinius artefaktus, retus spaudinius ir kitką. Ji neveikia kaip nuolatinis muziejus, bet kasmet surengia 3–4 su Lietuva susijusias laikinas parodas (kartais šiame pastate, kartais kitur). Jei asmeniškai domitės Kanados lietuviais, jų organizacijomis ir paveldu, archyve lankytis galima ir ne parodos metu.


„Anapilio“ komplekso pasaulietinė pusė, kurioje įrengtas muziejus-archyvas


„Tikslas – Amerika“ savanoriai tyrinėja archyvuose sukauptus šaltinius iš lietuviškų parapijų (kiekvienoje dėžėje laikoma informacija apie vis kitą lietuvišką parapiją ar organizaciją; šiuose šaltiniuose rasta nemažai duomenų, panaudotų rašant daugelį „Gabalėliai Lietuvos“ straipsnių)
Jei kapinės atrodo itin lietuviškai, tai „Anapilis“ ir Lietuvos kankinių bažnyčia yra modernizmo architektūros statiniai, kurių eksterjeras neturi nacionalinių bruožų. Lietuviškų elementų esama tik viduje.


Lietuviškos „Anapilyje“ veikiančios organizacijos, išvardytos prie įvažiavimo į teritoriją
Ankstesnės Toronto lietuvių bažnyčių vietos
Pirmosios Toronto lietuvių bažnyčios stovėjo miesto centre arba netoli jo.
Dabartinė Misisogos Lietuvos kankinių parapija anksčiau vadinosi Šv. Jono Krikštytojo lietuvių parapija. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia vis dar tebestovi Toronto centre ir, nors ji nebepriklauso lietuviams, čia išlikę keletas lietuviškų elementų.


Anksčiau lietuviams priklausiusi Toronto Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Lietuviai bebokštį pastatą 1928 m. įsigijo iš presbiterionų ir čia įsteigė pirmąją lietuvišką parapiją, kuri tapo pirmąja didesne lietuviška organizacija Toronte.
Kai XX a. 5-ajame dešimtmetyje prie besiformuojančios lietuvių bendruomenės prisijungė tūkstančiai religingų pabėgėlių nuo Sovietų okupacijos, bažnyčia tapo per ankšta, be to, buvo svarbu padaryti ją lietuviškesnę. 1954–1956 m. bažnyčia buvo perstatyta: ne tik išplėsta erdvė ir pristatytas bokštas, bet ir pridėtas simbolinis tradicinis lietuviško kaimo namo stogelis, vainikuotas tradiciniu lietuvišku kryžiumi su spinduliais. Šio projekto autorius buvo žymiausias Kanados lietuvių architektas Alfredas Kulpa-Kulpavičius.


Senasis lietuvių įsigytas Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pastatas
1975 m. parapija (po ilgų debatų) buvo perkelta į Misisogą, o bažnyčios pastatas perduotas kitoms katalikiškoms bendruomenėms (dabar juo naudojasi Lotynų amerikiečiai). Išliko tik du lietuviški elementai: minėti tradicinis lietuviškas stogelis ir kryžius su spinduliais virš jo.


Architekto A. Kulpos-Kulpavičiaus sukurta lietuviška Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios „karūna“
Buvusi Prisikėlimo bažnyčia dabar nugriauta, vietoj jos stovi daugiabučiai (College gatvėje tarp Rusholme Park Crescent ir Rusholme Road). Ši parapija, antroji Toronte, buvo įkurta po Antrojo pasaulinio karo ir buvo skirta naujai atvykusiems pabėgėliams. Bažnyčia buvo pastatyta 1956 m. pagal garsaus Kanados lietuvių architekto A. Kulpos-Kulpavičiaus projektą, tačiau kūrėjo vizija nebuvo iki galo išpildyta: tiesą sakant, iškilęs pastatas turėjo būti tik parapijos salė, o pačios bažnyčios projektas taip ir liko neįgyvendintas. Kadangi vis daugiau Kanados lietuvių kraustėsi tolyn į vakarinę Toronto dalį, apie 2000 m. buvo nuspręsta parapiją perkelti, ir senasis bažnyčios pastatas buvo parduotas.


Senosios Toronto lietuvių Prisikėlimo bažnyčios vieta


Toronto lietuvių Prisikėlimo bažnyčios vaizdas iki 2001 m.


Originalus senosios lietuvių Prisikėlimo bažnyčios projektas. Realybėje buvo pastatytas tik dešinėje matomas pastatas. Iš pradžių planuota, kad šiame statinyje pamaldos vyks tik laikinai (kol bus pastatyta kairėje pavaizduota bažnyčia), o vėliau jis turėjo būti naudojamas kaip salė pasaulietinėms veikloms. Deja, pagrindinė bažnyčia taip ir neiškilo, o 2001 m. vakarinėje Toronto dalyje buvo pastatyta mažesnė bažnyčia
Netoli šios bažnyčios lietuvių vienuolės 1955 m. įsteigė lietuvišką vaikų darželį (šalia Diferin ir Sylvan gatvių kampo). Jis vis dar veikia, tačiau šiuo metu (nuo 1999 m.) nebelikę jokių sąsajų su lietuviais.


Kadaise lietuviams priklausiusio Toronto vaikų darželio iškaba
Dabar slovakams ir lenkams priklausanti liuteronų Dievo Malonės bažnyčia šalia Davenport ir Dufferin gatvių kampo kurį laiką (nuo Antrojo pasaulinio karo iki parapijos sunykimo) buvo naudojama kaip lietuvių liuteronų iš Mažosios Lietuvos bažnyčia (tuo metu lietuvių liuteronų bendruomenė buvo pasidalijusi į dvi dalis: vieną grupę sudarė atvykėliai iš tų Lietuvos regionų, kuriuos iki 1918 m. valdė Rusijos imperija, o kiti atvyko iš Lietuvos teritorijų, iki 1918 m. priklausiusių Vokietijai. Dauguma pastarųjų buvo šiek tiek paveikti vokiškosios kultūros ir neretai mišias laikydavo vokiškai, nors jų gimtoji kalba buvo lietuvių – jie ir sudarė Dievo Malonės parapiją. Kita liuteronų grupė įkūrė Išganytojo parapiją).
„Lietuvių namai“ taip pat buvo perkelti, tik gerokai mažesniu atstumu. Iš pradžių jie veikė dabar niekaip nepažymėtame name prie Dundas St. W ir Ossington St. gatvių kampo. Jį „Lietuvių namai“ įsigijo 1952 m., o į dabartinį, didesnį pastatą iš čia persikėlė 1971 metais.
Iki Antrojo pasaulinio karo būta ir itin kairiųjų pažiūrų lietuvių, kurie nelankė bažnyčios ir buvo įsteigę klubą adresu 160 Claremont. Tačiau, Sovietams okupavus Lietuvą, kairioji ideologija pamažu prarado populiarumą.
Garsių lietuvių kapai, esantys ne Šv. Jono kapinėse
Nors praktiškai visi bent kiek žinomesni lietuviai ilsisi Šv. Jono lietuvių kapinėse, bent jau vienas svarbus žmogus – konsulas Vytautas Gylys – palaidotas atskirai „Park Lawn“ kapinėse (V sektoriuje). Jis generaliniu Lietuvos konsulu Toronte tarnavo 1949–1959 metais. Tuo metu Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, tačiau Kanada šios okupacijos nepripažino. Taigi galima sakyti, kad Lietuvos ambasados ir konsulatai tokiose šalyse kaip Kanada tuomet buvo vienintelės neokupuotos Lietuvos teritorijos.


Konsulo Vytauto Gylio kapas Toronte
Lietuviško paveldo vietų Toronte žemėlapis
Visos Toronto lietuviškos vietos yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Toronte žemėlapis
Tikslas - Amerika 2019 ekspedicijos į Torontą dienoraštis
Kai sulaukėme kvietimo į Torontą, dar ėjo 2017 m. „Ir Kanadoje yra įdomių lietuviškų vietų“ – rašė kunigas Aurelijus Kasparavičius, sekantis mūsų Facebook kanalą „gabaleliailietuvos“. Pažadėjome atvykti 2019 m. Ir pažadą ištesėjome. Galima sakyti, pirmą kartą per „Tikslas – Amerika“ istoriją turėjome savo agentą. Sunku ir suskaičiuoti, su kiek žmonių susitarė kunigas Aurelijus, kad mums parodytų lietuviškas vietas – arba bent jau davė kontaktus. Kiekviena nauja „Tikslas – Amerika“ misija iš tos pusės paprastesnė: vis daugiau ir daugiau žmonių, kuriems nebereikia prisistatinėti, kurie patys tave susiranda. Nakvynės pas vietinius: kodėl anksčiau to vengdavome Aurelijus parūpino ir nakvynės vietą – susitarė su vietos lietuviais Stasiulevičiais, kad priimtų pernakvoti. Iš šios pusės „Tikslas – Amerika“ buvo sunkesnė misija, nei prieš tai buvusios. Anksčiau turėjome dalinį finansavimą iš Lietuvos valstybės – juk valstybingumo šimtmetis. To neliko, o projektą baigti norisi. Todėl šiemet daugiausiai nakvodavome pas Kanados ir JAV lietuvius: taip sutaupėme brangiems viešbučiams. Anksčiau to vengdavome. Ne vienas ir ne dešimt per tuos tris metus sutiktų Amerikos lietuvių pasakojo, kad net ryšiai su giminėmis ir draugais Lietuvoje nutrūko dėl to, kad anie tik prašinėdavo visko ir prašinėdavo, tarsi pinigai Amerikoje ant medžių augtų. Net ir mano svetainėje „Gabalėliai Lietuvos“ ne kartą sulaukiau tokių Lietuvos lietuvių parašytų komentarų: „Noriu važiuoti studijuoti į JAV universitetą, bet neturiu X dešimčių tūkstančių dolerių – gal Amerikos lietuviai galėtų paremti?“. Labai norėjosi pagerinti Lietuvos lietuvių įvaizdį – būti ne prašinėtojais, bet tokiais, kurie atėjo padaryti gero darbo ir nieko už tai neprašo (nei pinigų, nei maisto, nei nakvynės). Visgi ir šįsyk našta niekam netapome – atvažiuodavome vėlai vakare, išvažiuodavome rytais, šeimininkams dar miegant. Daugiau „patrukdėme“ tik Aurelijui – mūsų naktinis autobusas iš Niujorko į Torontą vėlavo virš valandos, jam teko laukti. Bet, tikiu, kad vėlesnis važinėjimas kartu su mumis jam patiko: net planus dėl to pakeitė. Smagu matyti, kaip smarkiai šis kunigas domisi visomis Kanados lietuvių organizacijomis, paveldu ir istorija, nors yra atsiųstas iš Lietuvos. Kaip pats uždavinėja papildomus klausimus mūsų pašnekovams. Toronto lietuviška didybė atsiskleidė pamažu Pirmasis pasivažinėjimas po Torontą prasidėjo kiek nykiai: Šv. Jono lietuvių bažnyčia, kuri jau nebelietuvių ir net į vidų patekti neaišku kaip (kiek žmonių bebandė sutarti – nepavyko). Tik stogelis lietuviškas likęs. Senosios Prisikėlimo bažnyčios vieta – niekaip nepažymėta, dabar ten daugiabučiai. Vėliau dar - lietuvių liuteronų bažnyčia, uždaryta pernai. Kur dar prieš metus buvo nupiešta trispalvė, dabar – gėjų vaivorykštė. Bet čia pat – dvi pažibos. Iš Lietuvių namų dar galėjau daug tikėtis: milžiniškas pastatas, didžiulės salės – beje, remontuojamos, tobulinamos. Interjerai gal ne ypatingai lietuviški, bet veikia labai lietuviškas baras „Lokys“, lietuviška kredito unija, kita. Viską jau perėmė naujai atvykę lietuviai, kaip Genovaitė Kobelskis ir Diana Jasiukaitienė, su kuriomis susitikome. Iš 11 valdybos narių – 7 šiuolaikiniai imigrantai iš Lietuvos. O antroji Toronto centro pažiba – Vilniaus rūmai – smarkiai pranoko lūkesčius. Tai – senelių namai, o „Tikslas – Amerika“ pripratau matyti slogius senelių namus: taip, viskas gražu, tvarkinga, bet neapleidžia toks liūdnas jausmas, kad visiems tai – paskutinė stotelė, daug nykesnė už visus įdomius ir įvairius jau nugyventus gyvenimus. „Vilniaus rūmai“ kitokie. Seneliai, kurių amžiaus vidurkis 85 m. – tiesa, daugiausia galintys pasirūpinti savimi – čia gyvena butuose su balkonais, gražiais vaizdais, po vieną ar po du (kai kurie porą ir susiranda „Vilniaus rūmuose“). Kaip pasakojo „Vilniaus rūmų“ vedėjas Jurgis Valaitis, lietuviams čia daug pliusų palyginus su bet kuria kita gyvenamąja vieta Toronte: televizoriuose keturi lietuviški kanalai ir sveikinimai su gimtadieniais, yra kasdien veikiantis lietuviškas restoranas, švenčiamos tautinės šventės: Vasario 16 d., Kūčios, Vėlinės ir t.t. O taip pat yra pirtys, terasa, sodelis, metro stotelė šalia ir t.t. Nenuostabu, kad prie vietos „Vilniaus rūmuose“ susidariusi nuolatinė apie 10-15 senelių eilė, o gyventojų – per 100. Šiuo metu 80% Vilniaus rūmų gyventojų lietuviai, iš jų 20% - jau gimę Kanadoje. Dar vienas skirtumas nuo daugybės kitų lankytų panašių senelių namų, kur iš lietuvybės dažnai tebūna likęs vardas ir kokie drožti Rūpintojėliai bei paveikslai. Torontas mums buvo kaip bazė, iš kurios važinėjome ir po kitas vietas – Hamiltoną, Vasagą, Midlandą. Ilgiausia diena Toronte buvo, aišku, sekmadienis. Kai kiti ilsisi, mums, kaip ir kunigams – pats darbymetis. Nes visur lietuviškos Mišios, nes ten susirenka lietuviai. Projekto pristatymų tiek, kad teko net išsiskirti Šįsyk ne vien žymėjome internetiniame www.tikslasamerika.lt žemėlapyje lietuviškas vietas ir aprašinėjome jas internetinėje enciklopedijoje www.gabalelialietuvos.lt , tačiau ir surengėme 12 mūsų projekto pristatymų, 5 jų – Toronte ir aplink. Tai – puiki proga pabendrauti su vietos lietuviais, išgirsti apie papildomas lietuviškas vietas regione. Kanada – kaip niekad puikiai tam tinkantis regionas. Nes Kanadoje lietuvių bendruomenė labai gyva: ten veikia daugiau nei pusė visų kada nors buvusių lietuvių bažnyčių ir jose vyksta lietuviškos Mišios, ir apskritai retai kada teko naudoti žemėlapio žymeklį, reiškiantį „lietuvybės tik pėdsakai“. Pirmąjį sekmadienį laukė trys pristatymai, visi – po Šv. Mišių. Pirmasis – Hamiltone, antrasis – Lietuvos kankinių parapijoje, trečiasis – Prisikėlimo parapijoje. Kaip vsiką suspėti? Juk Hamiltonas – 70 km nuo Toronto, o Mišių laikai labai artimi: 09:00, 10:30, 12:00... Laimė, esame dviese. Taigi, Mišiose sudalyvavome Hamiltone ir aš ten likau pristatyti projektą. Aistė, tuo tarpu, iškeliavo su Hamiltone mišias laikiusiu kunigu Nerijumi Šmerausku į Lietuvos kankinių parapiją. Prisikėlimo parapija vėl kliuvo man – ten išvažiavau iš karto po pristatymo Hamiltone ir atvykau jau po Mišių, kaip tik tuo metu, kai parapijiečiai rinkosi bendrauti. Ir, baigęs pristatymą, nuvažiavau paimti Aistės. Malonu buvo sulaukti tiek susidomėjimo, klausimų, garbių svečių, tokių kaip už lietuvių sielovadą išeivijoje atsakingas prelatas Edmundas Putrimas, Kanados lietuvių rašytojas Antanas Šileika, Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas Kazimieras Deksnys. Misisaga - didžiausias lietuvybės centras Kanadoje (kapinės, muziejus) Ne mažiau įdomu buvo pasivaikščioti po vieninteles Kanados lietuvių kapines prie Lietuvos kankinių šventovės. Pranoko lūkesčius. Grožiu, tautiškumu tarp visų Lietuvos išeivių kapinių jos nusileidžia nebent tik Čikagos lietuvių kapinėms. Daugelis Kanados lietuvių, kuriems svarbi lietuvybė, laidojasi čia, pasirūpina tautiškais antkapiais ir, karts nuo karto, vis sukuriamas koks įspūdingas lietuviškas paminklas: Žuvusiems už Lietuvos laisvę, Kryžių kalnas, Tremtinių motina ir t.t. Garsiausias kapas – istoriko Adolfo Šapokos. Visų jų vietas radau, pasižymėjau koordinates „Tikslas – Amerika“ žemėlapiui, nufotografavau, o Aistė paėmė interviu iš kapinių vadovo Vytauto Pečiulio. Šv. Jono lietuvių kapines žemėlapyje žymėsiu kaip vieną svarbiausių Amerikos žemyne lietuviško paveldo vietų. Įspūdingų lietuviškų vietų Kanadoje yra ir daugiau, bet ne visos jos taip paprastai pasiekiamos, kasdien atidarytos. Pirmadienio rytą prie Lietuvos kankinių šventovės dar sugrįžome į Kanados lietuvių archyvą: persifotografavome parapijų jubiliejines knygas, kurios pravers kaip informacijos šaltiniai enciklopedijai „Gabalėliai Lietuvos“, ilgai kalbėjome su Danguole Breen. Toronte lietuvybės šitiek daug, kad vėl teko skirstytis: kol Aistė fotografavo knygas, aš ėjau pakalbinti vienintelio Kanados lietuvių laikraščio „Tėviškės žiburių“ vyr. redaktorę Siginą Katkauskaitę. Ji – iš naujų atvykėlių, dirba ten 12 metų. Visgi, pasakojo, turėjo prisitaikyti prie unikalios Kanados lietuvių kalbos: vietoje „ministras“ Toronte tebesakoma „ministeris“ (taip rašoma ir „Tėviškės žiburiuose“, ir net ant Lietuvos ambasados Kanadoje tarnautojų vizitinių kortelių), vietoje „metro“ – „požeminis“, vietoj „laidojimo namai“ – „šermeninė“ ir pan. Jokioje kitoje šalyje negirdėjau tiek daug nusistovėjusių ten žodžių, kurie Lietuvoje nevartojami ar vartojami kitaip / rečiau („nelaimė“ vietoje „(auto)avarija“, „keltuvas“ vietoje „liftas“, „šventovė“ vietoje „bažnyčia“). Iš JAV lietuvių kartais sulaukiame kritikos, kad miestų pavadinimus „Gabalėliuose Lietuvos“ rašome lietuvių kalba – Amerikos lietuviams, tarkime, įprasčiau „Cleveland“, nei „Klivlandas“. Tuo tarpu Kanados lietuviai dažniausiai miestų pavadinimus patys rašo lietuviškai, o kai kuriems miestams netgi... turi sugalvoję savus. Pvz. „Mississauga“ lietuviškai pagal lietuvių kalbos komisiją yra „Misisoga“, bet Kanados lietuviai man rašė „Misisaga“; „Oakville“ Lietuvos lietuviams yra „Oukvilis“, o Kanados lietuviams – „Oakvilė“. Kodėl? Atsakymas – irgi spauda, juk rašytinę lietuvių kalbą daugelis mato labiausiai joje. JAV „Draugas“ miestų pavadinimus rašo angliškai, o Kanados „Tėviškės žiburiai“ – lietuviškai su kanadietišku prieskoniu. Deja, „Tėviškės žiburių“ redakcija pamažu užsidarinėjo: tai paskutiniai „Tėviškės žiburių“ leidimo metai, laikraštis pasiliks tik internete ir redakcijos nuomotis nebereiks. Nežinia, kur atsidurs istoriko Adolfo Šapokos stalas, prie kurio Sigina davė mums interviu... Ir seniesiems Kanados lietuviams bus sunku: ne visi naudojasi internetu ir daug kas „Tikslas – Amerika“ pristatymuose minėjo apie mus perskaitę būtent „Tėviškės žiburiuose“. Atėjo laikas išvykti iš Toronto. Jei skaičiuoti Torontą su visais jo priemiesčiais, turbūt tik viename kitame mieste „Tikslas – Amerika“ misijų metu lietuviškas vietas tyrinėjome ilgiau – Čikagoje. Iš viso Toronte (su Misisaga) pažymėjome 27 lietuviškas vietas. Augustinas Žemaitis, 2019 09 20-23 |


Brolis Aurelijus Kasparavičius pasitinka prie savo bažnyčios


Vilniaus rūmų vadovas Jurgis Valaitis su sertifikatais, kad jo vieta įtraukta į lietuviško paveldo žemėlapį "Tikslas - Amerika"


Augustinas Žemaitis fotografuoja lietuivšką koplytėlę Vilniaus rūmų kieme


Kartu su liuteronų kunigu Algimantu Žilinsku jo namuose


Kartu su Toronto lietuvių namų ir Prisikėlimo kredito unijos kolektyvu


Augustinas Žemaitis su Tėviškės žiburiais prie Adolfo Šapokos stalo


Danguolė Breen iš Lietuvių archyvo-muziejaus rodo ten saugomą Monrealio lietuvių klubo kertinį akmenį


Prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę Misisagos lietuvių kapinėse
Hamiltonas (Ontarijas)
Hamiltone [Hamilton] gyvena trečia pagal dydį Kanados lietuvių bendruomenė (po Toronto ir Monrealio). Čia lietuviškas paveldas ypač įvairus: bažnyčia, jaunimo centras, senjorų pensionatas, kredito unija ir medžiotojų klubas, be to, visi jie labai lietuviškai apipavidalinti.


Lietuviškas koplytstulpis (kairėje), bažnyčia ir jaunimo centras (dešinėje) Hamiltone
Hamiltono lietuvių bažnyčia
Dabar nepasakytume, kad Hamiltono lietuvių bažnyčia iki 1948 m. tebuvo nenaudojama koplyčia. Kai vyskupija koplyčią atidavė lietuviams, šie ją pavertė ne tik krikščionių tikėjimo, bet ir lietuvybės šventove. Nes tai buvo lietuviai, 1944 m. bėgę nuo Sovietų okupacijos; dauguma jų troško grįžti namo, tačiau negalėjo, taigi šioje bažnyčioje atkūrė dalelę prarastosios Tėvynės.


Hamiltono lietuvių bažnyčia
Lietuviškas maldos namų pavadinimas – Aušros Vartų bažnyčia - pagal garsųjį stebuklingą Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje laikomą Dievo Motinos atvaizdą. Šio paveikslo kopija čia kaba virš altoriaus. Angliškas šventovės pavadinimas bendresnis – Gailestingosios Dievo Motinos (angl. Our Lady of Mercy) bažnyčia.


Ontarijo provincijos Hamiltono miesto lietuvių bažnyčios altorius
Iš pradžių lietuviai nelabai turėjo pinigų, todėl bažnyčią kūrė pamažu: pirmą kartą ji perstatyta 1953 metais. Tada iškilo bokštas ir priekinis priestatas su itin dailiais vitražiniais langais; kai kurių iš jų siužetai pasaulietiniai, skirti Lietuvos istorijai. Viename vaizduojama „vargo mokykla“: slaptos lietuvių kalbos pamokos tais laikais, kai šalį valdžiusi carinė Rusija buvo uždraudusi mūsų kalbą (1865–1908 m.). Kitame vitraže matomas Lietuvos karys ir užrašas „Žuvome už Tėvynę“.


Lietuvos karį vaizduojančio vitražo Hamiltono lietuvių bažnyčios priestate fragmentas
Religinių siužetų vitražai taip pat glaudžiai susiję su Lietuva ir sunkia jos dalia. Dviejuose languose pavaizduoti arkivyskupas Teofilius Matulionis (kurį nužudė sovietai) ir palaimintasis Jurgis Matulaitis. Vitraže virš choro yra šv. Kazimiero, vienintelio Lietuvos šventojo, portretas su užrašu „Šv. Kazimierai, melskis už mus“, kurį supa tautinės vėliavos spalvų juosta.


Vitražas, kuriame vaizduojamas šv. Kazimieras
Net tų vitražų, kurie nėra tiesiogiai susiję su Lietuva, užrašai lietuviški: po visais tiek vitražuose, tiek skliautų freskose matomų šventųjų atvaizdais nurodyti jų vardai lietuvių kalba, užrašai po Kryžiaus Kelio stotimis taip pat lietuviški. Švč. Mergelę Mariją vaizduojančio vitražo apačioje rašoma „Marija, gelbėk Lietuvą“.


Hamiltono lietuvių bažnyčios vitražas, kuriame pavaizduota Švč. Mergelė Marija
Šalia altoriaus esantys Švč. Mergelės Marijos atvaizdai yra garsių Lietuvoje (Krekenavoje ir Žemaičių Kalvarijoje) esančių Dievo Motinos paveikslų kopijos.
Kartkartėmis bažnyčioje atsiranda naujų puošmenų: dar yra likęs ne vienas skaidraus stiklo langas, kurį galima pakeisti vitražu. Tačiau paskutinis vitražas čia buvo sumontuotas apie 2001 metus.


Šv. Mišios Hamiltono lietuvių bažnyčioje
Bažnyčioje yra nedidelė atminimo lenta su 1991 m. sausio 13-ąją Sovietų kariuomenės nužudytų aukų portretais, taip pat kryžius, dedikuotas Lietuvos krikšto (1387 m.) 600-ajam jubiliejui ir Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo (1918 m.) 70-ajam jubiliejui.


Lenta su 1991 01 13 aukų portretais (kairėje) ir vitražas, kuriame vaizduojama „vargo mokykla“ – slaptos pamokos lietuvių kalbos draudimo laikotarpiu, Lietuvą valdant carinei Rusijai (1965–1904 m.)
Bažnyčios šventoriuje stovi tradicinis lietuviškas koplytstulpis. Jis skirtas Lietuvos kankiniams (Sovietų nužudytiems lietuviams).
Hamiltono lietuvių bažnyčia dažnai būna atrakinta.


Hamiltono koplytstulpio fragmentas
Šalia bažnyčios stovi Hamiltono lietuvių jaunimo centras, kuriame anksčiau vykdytos jaunimui skirtos veiklos ir buvo įsikūrusios įvairios lietuviškos organizacijos. Tuos laikus primena tik senos lietuvių šokių festivalių nuotraukos, nes šiuo metu erdvi salė daugiausia naudojama lietuvių bendruomenės susibūrimams po pamaldų. Daugeliui tautiečių tuokiantis su kitataučiais ir daugumos jų palikuonims geriau kalbant angliškai nei lietuviškai, parapijiečių nuolat mažėja, o jų amžiaus vidurkis auga.


Hamiltono lietuvių jaunimo centro salė per kavos pertraukėlę po sekmadienio Mišių
Tarp jaunimo centre esančių lietuviškų elementų – lietuviška daržinė, t. y. nedidelis šio tradicinio statinio fs.



Lietuviška daržinė Hamiltono lietuvių jaunimo centre
Senjorų pensionatas „Rambynas“
Šį daugiabutį, papuoštą patriotiniu Gedimino stulpų simboliu, Hamiltono lietuvių bendruomenė 1982 m. pastatė vyresnio amžiaus tautiečiams, kuriems per sunku vieniems gyventi individualiuose namuose.


Hamiltono senjorų namai „Rambynas“
Nors statinio funkcija ir proziška, nuo kitų panašių projektų „Rambynas“ skiriasi siekiu sukurti lietuvišką atmosferą. Aplinkos lietuviškumas buvo ypač svarbus dipukams, t. y. XX a. 5-ajame dešimtmetyje nuo Sovietų režimo pabėgusiems žmonėms. 1982 m. dauguma jų buvo peržengę vidutinį amžių ir norėjo toliau senti kuo lietuviškesnėje atmosferoje.
Tiesa, dabar dauguma pastato gyventojų jau kitų tautybių, tačiau vis dar gausu ir lietuvių, be to, išlikę ir lietuviški aplinkos elementai.


Lietuviški simboliai prie „Rambyno“ įėjimo
Kredito kooperatyvas „Talka“
Gedimino stulpai puošia ir dar vieną Hamiltono pastatą, kuriame įsikūręs kredito kooperatyvas „Talka“ – viena iš daugelio lietuvių įsteigtų nacionalinių kredito unijų, kurių tikslas buvo padėti vieni kitiems sutaupyti pinigų ir prireikus teikti paskolas.


Hamiltono kredito kooperatyvas „Talka“
Šią bendrovę įsteigė lietuvis bankininkas Ernestas Lengnikas, pabėgęs nuo Sovietų okupacijos ir atvykęs į Kanadą, kai suprato, kad čia negaus panašaus darbo, kol nemokės angliškai. Tad jis ėmė ir įsteigė nuosavą banką, aptarnavusį lietuviakalbius. Viduje vis dar kabo jo portretas.
Tarp „Talkos“ darbuotojų ir dabar daug lietuvių, tačiau paslaugos jau teikiamos ir kitų tautybių žmonėms. Dabartinis jos pastatas iškilo 1983 metais.


E. Lengniko portretas „Talkos“ pastate
Klubas „Giedraitis“
Tikras Hamiltono lietuvių užmiesčio klubas! 30 akrų (12 ha arba apie 400x200 m) žemės sklypas buvo įsigytas 1966 metais. Oficialiai klubas vienija žvejus bei medžiotojus, jame yra dvi šaudyklos. Tačiau čia vyksta ir renginiai bei šventės, dažniausiai vasaromis, nes sklypą supa gražus kraštovaizdis: laukai, miškai, ežeras su sala.


Klubo „Giedraitis“ vartai su Gedimino stulpais
Šiam tikslui 1985 m. buvo pastatytas klubo pastatas, kuriame yra nedidelė rūsio salė ir erdvi salė pagrindiniame aukšte. Šioje salėje laikomi ir klubo sportiniai trofėjai.


Klubo „Giedraitis“ teritorija
7-ajame dešimtmetyje klubas buvo tikras Hamiltono lietuvių pasididžiavimas. Panašių klubų turėjo ir daug kitų Hamiltono etninių bendruomenių, tačiau retai kuriai priklausė nuosavas sklypas ar didelė šaudykla. Šios bendruomenės varžydavosi tarpusavyje etniniuose šaudymo čempionatuose.


Varžybų trofėjai klubo „Giedraitis“ patalpose
Deja, XX a. 10-ajame dešimtmetyje Kanados valdžiai apribojus teisę turėti ginklą ir sugriežtinus šaudykloms taikomas taisykles, tokių klubų aukso laikai baigėsi. Dėl biurokratizmo vis mažiau žmonių rinkosi šaudymą kaip pramogą, be to, ši veikla prarado populiarumą jaunimo tarpe. Taigi 2019 m. klubui „Giedraitis“ priklausė vos apie 50 narių, nors geriausiais laikais jis vienijo daugiau nei 200.


Klubo „Giedraitis“ šaudykla
Kitos lietuviškos Hamiltono vietos
Seniau Hamiltone buvo ir Lietuvių namai. Jie įkurti 1956 m. lietuviams nupirkus kino teatrą. Pastatas tebestovi, bet nebėra lietuviškas: lietuvių tikslas buvo nuomoti patalpas ir pasistatyti geresnį pastatą, tačiau ~1979 m. suvokta, kad nepavyks, ir bendrovė likviduota. Pastatas yra King St. netoli sankryžos su Main St., fasade yra iškaltas užrašas "Deltonia Building".
Lietuviško paveldo vietų Hamiltone žemėlapis
Visos Hamiltono lietuviškos vietos yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Hamiltone žemėlapis
LRT laida apie Hamiltono lietuvių paveldą
Tikslas - Amerika 2019 ekspedicijos į Hamiltoną dienoraštis
Lietuviškų vietų lavina: nuo kredito unijos iki senelių namų Hamiltonas man buvo švelni paslaptis. Pažiūrėjus į žemėlapį jis atrodo it Toronto priemiestis. Nuo seno žinojau tik apie Hamiltono lietuvių bažnyčią ir kryžių šalia. Kunigas Aurelijus Kasparavičius, svarbus informacijos šaltinis apie Torontą, irgi nepasakė daugiau. O Hamiltono lietuvis klebonas Paulius Rudinskas buvo išvykęs. Pamėginusį patyrinėti giliau mane it lavina užliejo papildomos lietuviškos Hamiltono vietos: jaunimo centras, „Talka“ kredito kooperatyvas, „Rambynas“ senelių namai. Na, galvojau, gal tik pavadinimas belikęs – bet štai pažiūriu „Google Street View“ ir matau: ir „Talkoje“, ir „Rambyne“ vien fasaduose didžiuliai Gedimino stulpai. O galutinį „smūgį“ pateikė hamiltoniečiai, su kuriais susirašinėjau: kokie 30 km nuo Hamiltono dar klesti didžiulis pulkininko Giedraičio klubas. Laiką, numatytą programoje Hamiltonui, teko plėsti ir plėsti. Kunigas Kasparavičius siūlė tiesiog aplankyti 9 val. mišias, susitikti su parapijiečiais, ir grįžti į Torontą, Lietuvos kankinių parapiją (ten pristatymas būtų buvęs 11:30). Aš sutariau su Hamiltono parapijiete Aldona Stanaitiene susitikti 8 val. – kad pakalbėčiau, išgirsčiau daugiau. Netrukus supratau, kad ir to nepakaks: pristatymą Lietuvos kankinių šventovėje atidaviau Aistei, kuri ten po mišių išskubėjo su kunigu Nerijumi Šmerausku, o aš likau Hamiltone. Neužteko ir to: spėjau padaryti tik trumpą pristatymą ir privažiuoti su Aldona prie Rambyno. Galvojau dar grįžti antradienį ryte pakeliui į Sent Katerinsą, bet supratau: vis tiek laiko pritruks. Kazimieras Deksnys, Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas, hamiltonietis, pakvietė atvažiuoti dar pirmadienį, pernakvoti pas jį – ir pažiūrėti Giedraičio klubą vakare, o „Talką“ – ryte. Hamiltono lietuvių bažnyčios vitražai Facebook'ą nustebino patriotiškumu Viskas pavyko kaip suplanuota ir nustebino. Hamiltono bažnyčia pribloškė lietuviškais vitražais, itin tautiniais: štai vienas su partizanu, kitas su vargo mokykla. Ji, sakė, ir atidaryta kasdien. O Giedraičio klubas nustebino didžiuliu 12 ha plotu, dviem šaudyklom. JAV tokių vietų nėra – lietuvių medžiotojų klubas, šaudymo konkursuose rungtyniaujantis su kitomis miesto tautybėmis (Deksnys pasidžiaugė ką tik laimėjęs lietuvių-latvių derbį). O mūsų Facebook kanale „Gabalėliai Lietuvos“ Hamiltono lietuvių bažnyčia tapo tikra žvaigžde, ypač jos vitražas su Lietuvos kariu. Joks kitas lietuviškas objektas kol kas nesusilaukė tiek „like“. Tarp komentarų „kaip nuostabu!“ buvo ir „Gaila, kad apie šias vietas nežinojau, nors užaugau Hamiltone“. Tai mane visada stebina: atrodo, kaip gali būti lietuvis ir nežinoti apie lietuviškas vietas savo mieste? Bet informacija apie lietuviškas vietas dažniausiai sklisdavo „iš lūpų į lūpas“ bendruomenės viduje. Ir jeigu šeima gyveno „atsitraukusi“ nuo lietuvių bendruomenės ir veiklos, tai vaikai nieko net ir nesužinodavo. Dabar kiti laikai – yra internetas, ir mūsų „Tikslas – Amerika“ bei „Gabalėliai Lietuvos“ projektai daro visas lietuviškas vietas ir paveldą pasiekiamas ne tik visiems to miesto gyventojams, lietuviakalbiams ir anglakalbiams, bet ir visam pasauliui. Dilema: lietuvybė vien lietuviškai ar ir angliškai? To reikia. Hamiltono Jaunimo centre, deja, dabar jaunimo nematyti, nors jaunas kunigas iš Lietuvos Paulius Rudinskas stengiasi. „Kur jaunimas?“ – klausiau. „Nebekalba lietuviškai“ – sakė Aldona Stanaitienė – „Buvo mišrios šeimos, eina į kitas bažnyčias“. „Ar bandėte daryti angliškas mišias?“ – klausiau. „Pavėlavome. Tuo metu jaunimas jau buvo susiradęs kitas parapijas“. Kiek matau, tradiciškai stipriose lietuvių bendruomenėse dažnai kyla tokia dilema. Viena vertus, labai norisi išlaikyti kiek įmanoma daugiau lietuvybės: pavyzdžiui, viską daryti vien lietuvių kalba. Kita vertus, tai kartais veda į sunykimą, nes lietuviškoje veikloje pasilieka tik tie, kas arba gimę Lietuvoje, arba lietuvių šeimose greitai po imigracijos (t.y. apie 1950-1960 m.). Ir bendruomenės pamažu išmiršta. Tada jau visas lietuviškas paveldas – bažnyčios, paminklai, klubai – pakimba ant plauko. Ypač mažesniuose miestuose, kurie, priešingai nei Torontas, nesulaukia naujų imigrantų (bet ir Toronte jų ne stebuklai – šiais laikais lietuviai daugiausiai emigruoja į Vakarų Europą, ir į visą Kanadą kasmet teimigruoja iki 100). Čia būtina rasti aukso vidurį. Ir tikiu, kad niekada, kol lietuviškas paveldas dar egzistuoja, nėra vėlu stengtis. Kanadoje, kaip ir JAV, populiaru ieškoti šaknų, ir galima rasti būdų įtraukti į lietuvišką veiklą ne tik tuos, kurie toms organizacijoms pašventė gyvenimus, bet ir savo kilmę naujai atrandančius, savo vaikų ir anūkų kartą. Kad tai jai įdomu, aš matau stebėdamas savo „Facebook“ paskyras: didelė dalis reakcijų, komentarų ten ne iš tų, kurie visą gyvenimą saugojo lietuvybę, bet tų, kurie labai džiaugiasi sužinoję, kad tokios lietuviškos vietos, pasirodo, yra arti jų namų. Tiesiog, pastarųjų žmonių gerokai daugiau. Per Kanados gyventojų surašymą 46000 prisistatė kaip lietuvių kilmės – daugeliui jų, matyt, ta kilmė bent kažkiek svarbi, nes juk galėjo prisistatyti tik kaip kanadiečiai. Tuo tarpu gimtoji kalba lietuvių yra tik 7000 ir daugelis jų vyresni. Deja, liūdna tiesa: jei lietuviškos institucijos, lietuviškas paveldas liks tik lietuviakalbių rankose, dauguma jo gali sunykti. O tada dar po keliolikos metų jau išvis niekas mieste lietuvių nebeprisimins: jie liks tik knygose. Mano nuomone, būtina įtraukti visus, kam bent kiek svarbi lietuvybė. Tada paveldas išliks ir, net jei neskambės lietuvių kalba, bus lietuviškas maistas, menas, šokiai, susidomėjimas Lietuva ir jos istorija. O, jei išliks paveldas, organizacijos, tai lietuvių kalba, beje, gali net atgimti: taip atsitiko Beriso mieste Argentinoje, kurį lankėme 2019 m. balandį. Tenykštis lietuvių klubas įsteigtas 1909 metais. Daugelis lietuvių atvyko ~1930 metus. Tie imigrantai kalbėjo lietuviškai, jų vaikai ir anūkai – gerokai mažiau, klubas perėjo prie ispanų kalbos. O štai dabartiniai 20-40 metų amžiaus jų palikuonys lietuviškai kalba puikiai! Lietuviškai mokytis tarp jaunų klubo narių tapo madinga, nors tėvai jų ir neišmokė! Aišku, viso to nebūtų, jei nebūtų išlikę lietuvių klubo, į kurio veiklą tas jaunimas būtų galėjęs įsitraukti. Augustinas Žemaitis, 2019 09 22, 2019 09 24 |


Kredito unijos "Talka" darbuotoja duoda interviu priešais įkūrėjo portretą


Kartu su Kazimieru Deksniu vaikštome po Giedraičio klubą


Kazimiero Deksnio interviu Giedraičio klube


Vitražai Hamiltono lietuvių bažnyčioje
Vasaga (Ontarijas)
Vietos lietuviai Vasagą [Wasaga Beach] vadina „Kanados Palanga“. Kaip Palanga yra Lietuvos vasaros sostinė, taip Vasaga - Kanados lietuvių.
Po Antrojo pasaulinio karo į Kanadą atvykę lietuviai jautė Palangai nostalgiją, taigi, vos tik atsirado galimybių, jie ėmė pirkti vasarnamius Vasagos miestelyje netoli Toronto, kuris labiausiai priminė išsiilgtąjį Lietuvos kurortą: gražios pakrantės, paplūdimiai prie milžiniško it jūra ežero, ir žali miškai.
Lietuvių stovykla „Kretinga“ Vasagoje
Lietuvių stovykla „Kretinga“ Vasagoje – toli gražu ne vien stovyklavietė; iš esmės tai lietuviškas kaimas, į kurį plūsta lietuvių vaikai ir paaugliai iš visos Kanados. Vasaromis kiekviena savaitė skiriama tam tikrai žmonių grupei (pvz., lietuviškai kalbantiems paaugliams, angliškai kalbantiems lietuvių kilmės paaugliams ir t. t.), norinčiai praleisti ją miške tarp lietuviškos simbolikos.


Pagrindinė „Kretingos“ stovyklos salė
Tarp šių elementų – ir mistiškas Kretingos kryžių kalnelis vidury miško su keliais didžiuliais kryžiais, atkartojantis garsųjį Kryžių kalną Šiaulių rajone. Vienas iš kryžių yra „Ateitininkų“ (krikščioniškos lietuvių jaunimo organizacijos) ženklo formos, kitas dedikuotas daug dėl stovyklos padariusiam Algirdui Trumpickui, taip pat yra medinis koplytstulpis (pastatytas 1992 m.) skirtas pačiai „Kretingos“ stovyklai. Simboliška, kad vienas iš kryžių nugriuvęs.


Kretingos kryžių kalnelis
Stovyklavietės viduryje esančios pagrindinės salės sienos nukabintos meno kūriniais Lietuvos tema, kuriuos sukūrė stovyklos lankytojai (kasmet sukuriamas vienas naujas darbas). Viena siena ištapyta ir iš išorės – čia pavaizduota Lietuvos nepriklausomybės atgavimo istorija (1987–1991 m.). Greta pastato yra žemės meno darbas – Lietuvos žemėlapis, vaizduojantis senąją, didesnę šalies teritoriją (iki Antrojo pasaulinio karo, su visu Vilniaus kraštu - ir Gardinu, Lyda).


Meno darbai „Kretingos“ stovyklos pagrindinėje salėje
Deja, žemėlapis gerokai sunykęs, nes stovykla buvo įkurta 1955 metais.
Teritorijoje taip pat įrengtos krepšinio aikštelės ir stovi pastatai, kuriuose gyvena stovyklautojai. Vienu metu čia gali gyventi apie 100 vaikų.


„Kretingos“ žemės menas – Lietuvos žemėlapis
Trys gatvės aplink „Kretingos“ stovyklą turi lietuviškus pavadinimus: Wydunas (Lietuvos filosofo Vydūno garbei), Nida ir Baltic (angl. Baltijos) gatvės.
Pati stovykla pavadinta Kretingos, pirmojo miesto Lietuvoje, kuriame įsikūrė pranciškonai, garbei, nes „Kretinga“ priklauso šio ordino vienuoliams. Tad nenuostabu, kad joje gausu religinių elementų, pavyzdžiui, stovi nedidelė Jurgio Matulaičio Romos katalikų koplyčia, į stovyklos dienotvarkę įeina pamaldos, be to, čia yra dar vienas neįprastas objektas – gyvūnėlių kapinės, nes Kanados lietuviai pranciškonai Toronto vienuolyne tradiciškai augina naminius gyvūnėlius, kuriuos vėliau laidoja „Kretingoje“.


Palaimintojo Jurgio Matulaičio koplyčia „Kretingoje“
Vasagos Gerojo ganytojo lietuvių bažnyčia
Vasagos Gerojo ganytojo lietuvių bažnyčia veikia nedideliame pastatėlyje priešingoje Vasagos pusėje nei „Kretinga“, nutolusi nuo jos apie 20 km.
Šventovė suprojektuota neįprastai – pagrindinę patalpą galima nesunkiai, vien uždengus altorių, iš bažnyčios paversti renginių sale. Be to, galima atidaryti galinę bažnytėlės sieną, taigi altorius bei kunigas tampa matomi ir iš lauko, kur taip pat stovi suolai ir renkasi tikintieji. Tokia bažnyčia puikiai tinka kurortui.


Vasagos lietuvių Gerojo Ganytojo bažnyčia, žvelgiant nuo lauko suolų
Nors interjeras itin saikingas, čia vis vien gausu lietuviškų elementų. Daug lietuviškų simbolių išdėstyta aplink altorių, iš jų į akis labiausiai krenta Trys Kryžiai, vienas iš Vilniaus simbolių, kuris tuo metu, kai buvo kurti Vasagos maldos namai, buvo nugriautas. Be to, čia yra Rūpintojėlis, Lietuvos vėliava, Aušros Vartų Dievo Motonos paveikslo kopija.


Kunigas bažnyčios viduje Šv. Mišių metu. Už jo – atverta siena.
Priešais bažnytėlę stovi tradicinis lietuviškas medinis koplytstulpis, ant sienų kaba keli kiti tradiciniai mediniai drožiniai, čia perkelti iš nugriautos Londono (Ontarijo provincijoje) lietuvių Šiluvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčios.


Medinis koplytstulpis (dešinėje) ir iš Londono (Ontarijo provincijoje) perkelti meno kūriniai Vasagos lietuvių bažnyčios fasade
XX a. 6–8 dešimtmetyje lietuviai Vasagoje gyvendavo praktiškai tik vasarą, todėl kitais metų laikais nevykdavo nei pamaldos, nei kita lietuviška veikla. Kai 1955 m. buvo pastatyta mažoji bažnytėlė, buvo planuota ją naudoti tik kaip vasarą veikiančius maldos namus. Ji daugiausia aptarnavo vietinę „Gerojo Ganytojo“ stovyklą, priklausiusią dabartinei Misisagos Lietuvos kankinių parapijai. Tačiau 1973 m., įrengus „Kretingos“ stovyklavietę, senoji stovykla buvo uždaryta. Jos pastatai buvo nugriauti, išskyrus bažnyčią ir už jos stovinčią vadinamąją kleboniją, kurioje dabar vyksta susibūrimai po šv. Mišių, tad iš esmės ji virto nedideliu lietuvių klubu.


Vasagos lietuvių bažnyčia iš kitos kelio pusės
Ilgainiui į Vasagą pradėjo kraustytis vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių, kurie išėję į pensiją visam laikui persikėlė į miestelio vasarnamius iš Toronto ar Hamiltono. 1974 m. Vasagos nuolat gyveno jau 3 lietuvių šeimos, o jo apylinkėse – net 15–16 šeimų, vėliau šie skaičiai augo.


Vasagos klebonijoje po pamaldų
1993 m. Gerojo Ganytojo misija buvo pašventinta kaip nuolatinė bažnyčia ir pradėta šildyti žiemą. Vasaromis būna užpildyti tiek bažnyčios viduje, tiek lauke esantys suolai, o žiemą, laikiniems gyventojams išvykus, tikinčiųjų sumažėja.
Midlando Lietuvos kankinių šventovė
Jauki ir išvaizdi ant kalvos pastatyta Kanados kankinių šventovė Midlande [Midland], 35 km nuo Vasagos, skirta Jėzuitų misionieriams, žuvusiems nuo Amerikos indėnų rankos, atminti; ji mėgstama piligrimų iš visos Kanados.
Tačiau 1957 m. lietuviai nusprendė šioje vietoje pastatyti ir savo kryžių Lietuvos kankiniams, primindami Kanadai, kad gal Amerikoje mirtis dėl tikėjimo ir yra tik tolima liūdna praeitis, bet tai vis dar realybė „už geležinės uždangos“ Sovietų režimo persekiojamiems religingiems lietuviams. Iš pradžių kryžius buvo medinis, bet 1972 m. buvo pakeistas patvaresniu metaliniu.


Lietuvos kankinių kryžius Midlande (už jo – Kanados kankinių šventovė). Tai pirmoji ir viena iš nedaugelio etninių šventviečių, esančių taip arti pagrindinės šventovės.


Senasis lietuviškas kryžius (nuotrauka saugoma lietuvių muziejuje-archyve Misisagoje)
Taigi lietuviškasis kryžius tapo kasmet Kanados lietuvių piligrimų lankoma vieta. Nuostabiausia tai, kad šio kryžiaus atsiradimas paskatino ir kitas Kanados etnines mažumas įrengti savo šventvietes šalia Kanados kankinių šventovės, kol visa teritorija pavirto savotišku tarptautiniu religiniu parku, kuriame galima pamatyti, kokie įvairūs simboliai naudojami to paties krikščionių tikėjimo atstovų ir kaip nevienodai jie interpretuojami skirtingose šalyse.


Kanados kankinių šventovės vaizdas nuo kelio
Dar vienas įdomus faktas: lenkų šventovėje prie Kanados kankinių šventovės stovi Dievo Gailestingumo skulptūra, kuri yra Vilniuje nutapyto (ir iki šiol ten kabančio) Dievo Gailestingumo paveikslo kopija. Taip yra todėl, kad šis paveikslas buvo sukurtas pagal lenkų vienuolės Faustinos Kovalskos, kuri tuo metu gyveno Vilniuje, regėjimus. Be to, pamaldumas Dievo Gailestingumui Lenkijoje didesnis nei Lietuvoje.


Dievo Gailestingumo skulptūra prie Kanados kankinių šventovės
Lietuviško paveldo vietų Vasagoje žemėlapis
Visos Vasagos lietuviškos vietos yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Vasagoje žemėlapis
"Gabalėliai Lietuvos" LRT laida apie Vasagą
Tikslas - Amerika 2019 ekspedicijos į Vasagą dienoraštis
Vasagos lietuvių kurorto bažnyčioje kėdės ir lauke „Vasaga yra Kanados Palanga“ – sakė ten pasitikęs parapijietis. Kanados Palanga Vasaga buvo visiems. Tiems dipukams, kurie, prasigyvenę, čia, prie Hurono ežero kranto, nusipirko vasarnamius, leido vasaras, o paskui, išėję į pensiją, išsikėlė su visam. Ir tiems vaikams, kurie čia turėjo net dvi lietuviškas stovyklas. „Kurortas nyksta, po 10 metų jo jau nebus“ – vėliau kalbėjo nostalgiškų nuotaikų apimtas rašytojas Antanas Šileika, prisiminęs bingo žaidimus ir tūkstančius lietuvių Vasagoje vaikystėje. Galbūt. Naujos kartos poilsiauja Karibuose ir dar kur. Nors keli „trečiabangiai“ pasiekė Vasagą, to per mažai. Panašus likimas ištiko ir Beverli Šorą ar Junjon Pirą prie Čikagos. „Aš paskutinis gyvas iš vyrų choro“ – sakė vienas parapijiečių. Jam virš 90 metų. Ir visgi mus Vasagoje pasitiko dar gausi – nors ir senstanti – lietuvių bendruomenė. Apie 30 žmonių mišiose, o vasaromis, prisijungus vasarotojams, sakė, ateina ir 100, neišsitenka pastato viduje, todėl siena anapus altoriaus atveriama ir likusieji sėdi lauke ant suoliukų. Po mišių visi smagiai klausėsi „Tikslas – Amerika“ pristatymo – paties pirmojo – ir vėliau jau per pristatymus Toronte girdėjome: „atėjau, nes draugei iš Vasagos labai patiko“. Kretingos stovykloje - Kanados lietuvių jaunimo susirinkimas Ir „Kretinga“ – vienintelė Vasagos vaikų stovykla po to, kai Gerojo ganytojo stovykla užsidarė – maloniai nudžiugino. Mums sakė, kad bus tuščia, bet jei lydės kunigas Nerijus Šmerauskas, tai policijos niekas neiškvies. Tačiau stovyklą radome pilną: 50 paauglių, Kanados lietuvių jaunimo susitikimas. Vadovė Audra Stančiūtė maloniai nuvedė į koplyčią, pranciškonų gyvulėlių kapines, mistiškai atrodantį Kretingos kryžių kalną, paskui grįžo pas kolegas. Tiesa, tarpusavy jie kalbėjo angliškai – nors ir moka lietuviškai, bet angliškai paprasčiau. Įdomu, kad daugiausiai puikiai lietuviškai kalbančio jaunimo per visas savo ekspedicijas Amerikoje sutikau Argentinoje bei Urugvajuje. Atrodytų, keista – juk ten žmonės emigravo dar ~1926 m., o ir nebuvo nusiteikę taip patriotiškai, kaip dipukai. Tačiau lietuviškai tas Pietų Amerikos jaunimas išmoko Vasario 16 d. gimnazijoje, padedami ir Lietuvių fondo (beje, parėmusio ir „Tikslas – Amerika 2019“ projektą). Šios gimnazijos koziris: ten susirenka lietuviai iš viso pasaulio – anglakalbių, ispanakalbių, portugalakalbių šalių, pačios Vokietijos. Jie negali susišnekėti tarpusavy niekaip kitaip, kaip lietuviškai. „Ne pamokose lietuviškai išmokau, o su gimnazijos draugais“ – pasakojo ne vienas Lotynų Amerikos lietuvis. Deja, JAV ar Kanadoje panašią aplinką sudaryti sunku: juk visi lanko angliškus darželius, mokyklas. Kaip ten bebūtų, ir tai, kad lietuvių jaunimas prisimena kilmę – puiku, o tokiose lietuviškose erdvėse kaip „Kretinga“ tai – daug paprasčiau. Kaip lietuviai pradėjo visų Kanados tautybių tradiciją Vasagoje užtrukome ilgiau, nei planavome, saulė suko vakarop. Prasidėjo lenktynės su laiku: spėti nuvažiuoti 40 km iki Midlando kur Kanados kankinių šventovėje stūkso lietuvių kryžius. Spėjome. Į videokamerą įrašėme kunigo Nerijaus pasakojamą įdomią kryžiaus istoriją: lietuviai jį pastatė tam, kad prilygintų komunistų žudytus Lietuvos kankinius Kanados kankiniams, atkreiptų dėmesį į save. Metai iš metų prie to kryžiaus vyksta lietuvių piligrimystės, o dar žaviau, kad kryžius įkvėpė kitas tautas irgi pastatyti panašius. Dabar visas šventovės šventorius jų pilnas – o lenkai pastatė net kelis religinius statinius, tarp jų Dievo gailestingumo skulptūrą. Pagal Dievo gailestingumo paveikslą, kurio originalas – Vilniuje. Pasukome link Toronto. Iš viso tą dieną „sukorėme“ apie 350-400 kilometrų. Kunigas Nerijus Šmerauskas beveik tiek suvažinėja kas šeštadienį, važiuodamas laikyti Mišių į Vasagą. Kanados tai – tik mažytė dalelė. Lietuvoje tai atstumas skersai visą šalį. Augustinas Žemaitis, 2019 09 21 |


Su kunigu Nerijumi Šmerausku ir Audra Stančiūte prie Vasagos kryžių kalno


Su Kanados lietuvių jaunimu Kretingos stovykloje


Paskutinis Vasagos choristas
Delhi (Ontario)
Delhajus [Delhi] apylinkės yra tradicinis tabako augintojų regionas. Tarp Šiaurės Amerikos lietuvių gyvenamų vietovių jis unikalus, nes tai vienas iš vos dviejų rajonų, kuriuose lietuviai dažniausiai dirbo ūkiuose, o ne fabrikuose ar kasyklose. Be to, kitaip nei į daugumą Kanados vietovių, kuriose gyvenę lietuviai paprastai buvo pabėgėliai nuo Sovietų režimo ir jų palikuonys (t. y. imigravę čia po Antrojo pasaulinio karo), į Delhajų lietuviai masiškai kraustėsi XX a. 3–4 dešimtmetyje.
Delhajuje stovinti Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia visai nedidukė ir skurdi, bet vien pats faktas, kad ji iškilo vos 4 000 gyventojų turinčiame miestelyje, atrodo beveik stebuklas. Nuo ~2010 m. tai buvo mažiausias abiejų Amerikos žemynų miestelis, kuriame dar buvo laikomos pamaldos lietuvių kalba, tačiau nuo 2020 m. mišios čia nebelaikomos.


Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Šios bažnyčios atsiradimą lėmė tai, kad Delhajaus apylinkių istorijai lietuviai labai svarbūs, nes daug jų dirbo šalia plytėjusiose tabako plantacijose, o vėliau net tapo jų savininkais. Į bažnyčią iš visų aplinkinių vietovių paprastai suvažiuodavo iki 500 lietuvių; kad daugiau ūkininkų galėtų dalyvauti, sekmadieninės mišios lietuvių kalba vykdavo vakarais. Šie maldos namai buvo taip glaudžiai susiję su ūkininkų gyvenimu, kad parapijiečiai netgi kartu pirkdavo tabaką, nes taip įgydavo didesnę derybinę galią ir gaudavo nuolaidų, o dalį gautų pajamų paaukodavo bažnyčiai.


Bažnyčios vidus
Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia iš pradžių buvo pastatyta (1933 m.) kaip visų Romos katalikų (Šv. Jono de Brebefo) bažnyčia, bet po Antrojo pasaulinio karo (1960 m.) ją įsigijo vietos lietuviai (Šv. Jono de Brebefo parapija pastatą pardavė, nes pasistatė didesnį). Šventovę sudaro pagrindinė viršutinė salė ir pasaulietinė salė rūsyje, kurioje vykdoma nereliginė tautinė veikla.


Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios rūsio salė
Tuo metu, kai bažnyčia buvo įsigyta, iki Antrojo pasaulinio karo atvykusių lietuvių bendruomenė jau buvo pasipildžiusi pabėgėliais iš Sovietų okupuotos Lietuvos. Tarp jų buvo daug religingų ir patriotiškai nusiteikusių žmonių, taigi Delhajaus lietuvių bažnyčia tapo ne tik tikėjimo, bet ir lietuvių patriotizmo centru.
Už šventovės altoriaus - tradicinis lietuviškas kryžius su spinduliais, o rūsio salėje yra kuklių lietuviškų meno kūrinių. Visgi tai nedidelė kaimiškos vietovės bažnyčia, todėl, kitaip nei stambesnėse Kanados lietuvių parapijose, lietuviški elementai čia kuklūs ir jų negausu.


Tradicinis lietuviškas kryžius už Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios altoriaus
Pagrindinis lietuvių patriotizmo ženklas – šalia bažnyčios stovintis Lietuvos kankinių kryžius, kurį 1966 m. pastatė architektas V. Zubas ir liaudies meistras J. Vitkauskas. Kryžius skirtas žuvusiems už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, tai yra nužudytiems per Sovietų vykdytą genocidą ar žuvusiems kovoje su Sovietų okupantais. Nors lietuviai pabėgėliai pasirinko kitą kelią – išvykti iš Lietuvos, – jie visada gerbė pasilikusiuosius kaip didvyrius ir aukas.


Lietuvos kankinių kryžius, už jo – Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Pabėgėliai, vadinamieji dipukai, visada sudarė didžiąją daugumą Šv. Kazimiero bažnyčios lankytojų. Nors Delhajaus tabako plantacijose dirbusių lietuvių bendruomenė buvo stipri ir iki Antrojo pasaulinio karo, nemažai šių anksčiau atvykusių lietuvių bažnyčios nelankė, nes buvo stipriai paveikti sovietinės propagandos. Tiesą pasakius, Delhajaus regione būta bene didžiausios trinties tarp pokario pabėgėlių ir prieš Antrąjį pasaulinį karą susiformavusios lietuvių bendruomenės.
Sovietų propaganda patikėję senieji kairiųjų pažiūrų Delhajaus regiono tabako ūkininkai pabėgėlius neretai laikė nusikaltėliais: jie buvo įsitikinę, kad tik tikras nusikaltėlis galėtų bėgti iš „sovietinio rojaus“, nes juk Sovietai tikrai negali žudyti ar kankinti žmonių be jokios priežasties. Galų gale dauguma šių ūkininkų emigravo iš Lietuvos į Kanadą dar XX a. 3–4 dešimtmetyje, gerokai iki Lietuvos okupacijos, patys savo akimis viso to nematė.
Suprantama, pabėgėliams, ką tik savo akimis mačiusiems 1940–1941 m. Sovietų vykdytą genocidą, nuo seno Delhajaus regione gyvenusių Kanados lietuvių požiūris buvo tiesiog nesuvokiamas: jų nuomone, „senieji Delhajaus lietuviai“ buvo arba naivūs idiotai, arba išdavikai kolaborantai. Dipukai nelankė senųjų lietuvių įsteigto regioninio lietuvių klubo, kuris galiausiai buvo uždarytas.


Pastatas, kuriame, kaip prisimenama, veikė lietuvių klubas
XX a. 6–9 dešimtmetyje naujų imigrantų iš Lietuvos į Delhajaus regioną praktiškai neatvyko, nes Sovietų Sąjunga lietuvių nebeišleisdavo, taigi paskutiniai metai, kai jie dar galėjo pabėgti, buvo 1944 m. Per tą laikotarpį, nepaisant dipukų kartos pastangų, Delhajaus lietuvių bendruomenė pamažu asimiliavosi, pavyzdžiui, 1987 m. buvo uždaryta lietuvių šeštadieninė mokykla, nes nebebuvo pakankamai vaikų (mišrių šeimų vaikai paprastai jos nelankydavo, o be to dauguma jaunimo išvyko į miestus, kur studijavo ir gyveno, jų manymu, geresnį miestiečių gyvenimą). Po 1990 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, čia dar atvyko šiek tiek naujų imigrantų, tačiau tabako pramonė buvo pradėjusi smukti. Vieninteliai nauji lietuviai dažniausiai buvo atvykusieji pas čia gyvenusius giminaičius.


Dabar Delhajaus regione tabako laukai – retas reginys
XX a. 9-ajame dešimtmetyje lietuvių bažnyčia dar būdavo pilna žmonių (daugiausia vyresnio amžiaus), tačiau 2019 m. kiekvienose sekmadienio mišiose dalyvauja vos saujelė parapijiečių.


Lietuviški simboliai, skirti Lietuvos Respublikos šimtmečiui paminėti
Dabar Delhajaus daugiatautis paveldas sutelktas vietiniame Tabako pramonės muziejuje, kuriame demonstruojami visų svarbesnių regione gyvenusių tautų, įskaitant lietuvių, eksponatai (yra ir kitų, pavyzdžiui, ukrainiečių, lenkų, vengrų, belgų, britų ar slovakų). Be to, muziejuje ir miestelio centre iškeltos visų imigrantų bendruomenių vėliavos. Svarbi ne tik gana paprasta muziejaus ekspozicija, bet ir įvairi čia organizuojama tautinė veikla, padedanti žmonėms nepamiršti jų šaknų.


Delhajaus tabako muziejaus vidus


Delhajaus tabako muziejaus lietuvių eksponatai
Lietuviškų vietų Kanadoje žemėlapis
Visos Kanados lietuviškos vietos yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Kanadoje žemėlapis
LRT laida apie Delhajaus lietuvių paveldą
Tikslas - Amerika 2019 ekspedicijos į Delhajų dienoraštis
Lietuvių tabako magnatų kaimas Delhajus Kuo arčiau Toronto, tuo lietuvybės išlikę daugiau. Delhajuje lietuvių bažnyčia dar veikia – nors bendruomenės pirmininkė Teresė Paragauskienė abejojo, ar dar ilgai. Į mišias teateina po kelis žmones – gal greitai po 60 m. parapijos jubiliejaus, į kurį turėjo ateiti 90 žmonių iš visų apylinkių, bažnyčią uždarys. Pažiūrėjus į žemėlapį supranti, kad apskritai stebuklas, kad Delhajuje pastatyta ir taip ilgai veikia lietuvių bažnyčia. Nes Delhajuje žmonių – tik 5000. Tai mažiausias Amerikos miestelis (ar kaimas), kuriame vyksta lietuviškos mišios. Ir net jeigu parapija užsidarys, tai bus taip, kad patys lietuviai ją uždarė: senieji parapiją statę dipukai nuseno ir numrė, jų vaikai sudarė mišrias santuokas (ir labai retas kuris mišrios tautybės vaikas dalyvauja lietuviškuose renginiuose), išvyko į Torontą ir kitur. Ne taip, kaip kai kuriose JAV vyskupijose, kur parapijos uždarinėjamos per prievartą, nors dar išsilaiko. Kadaise lietuviai į Delhajų atvyko auginti tabako: tai vienas vos dviejų Šiaurės Amerikos regionų, kur lietuviai dirbo visų pirma ne pramonėje ar kasyklose, o žemės ūkyje. Todėl sekmadieninės pamaldos vykdavusios vakare: kad visiems būtų patogu susirinkti po dienos darbų, iš visų nutolusių plantacijų. Parapijiečiai net kartu pirkdavo tabako trąšas – nes taip pigiau, nei pirkti kiekvienam atskirai. Gautą naudą paaukodavo parapijai. Delhajaus regionas buvo visos Kanados tabako pramonės centras, ką primena Tabako istorijos muziejus, kruiame – ir stendai visoms tautybėms, tarp jų – lietuviams. Anksčiau ne viena jų turėjo savo klubus, organizacijas. Pirmasis užsidarė belgų klubas (2017 m.) – ir kadaise jam padovanota flamandų imigrantų, stebinčių Niujorko dangoraižius, skulptūra atsikliuvo Tabako pramonės muziejuje. Pamažu muziejus „surenka“ ir tautines veiklas: vyksta įvairių tautybių giesmių giedojimai per Kalėdas, ateinama su tautiniais drabužiais. Taigi, tautinė veikla Delhajuje neišnyks, bet tų stiprių lietuviškų institucijų, kurias rado 1987 m. čia atvykę Pargauskai, nebebus. Tais metais, kai jie atvyko, uždarė šeštadieninę lietuvių mokyklą – bet bažnyčia dar būdavo pilnutėlė ir rūsio salėje Pargauskai tegavo vietą prie krašto. Per 30 metų viskas sunyko. Naujų imigrantų į Delhajų beveik nebuvo – tabako pramonė nunyko ir šiandien jau joks lietuvis, pasak Prano Pargausko, nebeaugina Delhajuje tabako. Patys Pargauskai atvyko prižiūrėti Prano Pargausko tėvo, kuris čia pasitraukė Antrojo pasauliniop karo metais. Tai – dažna istorija tame regione: prižiūrėti dėdės ~1990 m. atvyko ir Londono lietuivų bendruomenės vadovė Aldona Valaškevičienė. Mirus tiems prižiūrimiesiems būtent jų prižiūrėtojai tapo aktyviausiais bendruomenių nariais: nes jauniausi tarp akyvių. Nors irgi dabar jau neretai 60 ar 70 metų amžiaus. Skaudžiausios Vakarų Ontarijo lietuvių istorijos Tuose kraštuose prisiklausėme ir skaudžiausių Kanadoje istorijų. Kad ir pačių Pargauskų: tėvas ~1944 m. „trumpam išvyko“ į Ameriką „kol Lietuva bus laisva“, o nėščia mama su dviejų metų pargauskiuku liko. Pranukas Pargauskas gyveno pas močiutę, ją sovietai ištrėmė į Sibirą – taigi, kartu ir jį, jis ten praleido savo vaikystę. Paskui – tarybinė armija, nuo 1978 m. iki 1987 m. – laukimas leidimo išvykti į Kanadą pas tėvą (atėjus į valžią Gorbačiovui, pagaliau gavo). Kitos skaudžios istorijos susijusios su imigrantais, atvyksiais į regioną dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Daugelis jų buvo komunistuonatys. Kai po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos atvyko dipukai, anie lietuviai juos niekino. „Londone nupiešė karikatūrą, kur nuo mūsų rankų teka kraujas“ – mums pasakojo Londone. Neva, argi galėtų geri žmonės bėgti iš Stalino rojaus? Juk Stalinas Lietuvą išvadavo, dabar viskas ten gerai... Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl anie komunistai patys nepabandė grįžti į tą rojų... Gal todėl, kad ne vienas turėjo nuosavas tabako plantacijas ir „kapitalistiniame Kanados pragare“ uždirbo gerokai daugiau, nei visi jų Lietuvoje likę giminaičiai kartu paėmus. Bet kai dipukai Londone ir Delhajuje įkūrė parapjas, lietuviškas mokyklas, vos vienas-kitas iš tarpukario lietuvių imigrantų prie šių veiklų prisijungė. Pargauskai visas tas istorijas jau tik girdėjo. Dar galėjo parodyti pastatą, kur esą veikė lietuvių komunistų klubas, bet nieko tai menančio ten jau nebėra ir, kaip rodo „Tikslas – Amerika“ patirtis, iš lūpų į lūpas einantys prisiminimai keičiasi. Pasižymėjau sau tą klubą, bet kažin, ar galėsiu aprašyti enciklopedijoje. Pabaiga atėjo ir mūsų ekspedicijai – važiavimas į Torontą, iš ten autobusu į Niujorką, iš ten lėktuvu į Lietuvą. Aišku, ekspedicija – tik darbo vidurys. Dar reikėjo viską susisteminti, atrinkti nuotraukas, parašyti straipsnius, sumontuoti interviu ir t.t. „Tikslas – Amerika“ gimsta ne Amerikoje, o grįžus Lietuvoje: Amerikoje tam dažniausiai nėra laiko, reikia jį visą išnaudoti informacijos rinkimui ir vietų lankymui. Augustinas Žemaitis, 2019 10 07 |


Su Pargauskais Delhajaus lietuvių bažnyčioje


Praeitas Delhajaus parapijos jubiliejus
Sen Katerinsas (Ontarijas)
Sent Katrinso [St. Catharines] lietuvių bendruomenė buvo nedidelė, tačiau sugebėjo įrengti vieną lietuviškiausių bažnyčių Kanadoje. Nors lietuviai ja nebesinaudoja, šalia šventovės vis dar tebestovi paminklas Lietuvai, ant kurio išraižytas dedikaciją nurodantis žodis („Lietuvai“), o viršų puošia tradicinis lietuviškas kryžius su spinduliais. Be to, ant kertinio akmens yra lietuviškas užrašas (retas atvejis Kanadoje).



Paminklas Lietuvai Sent Katrinse
Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia pradėjo veikti 1949 m., įkurta paprasčiausiame name. 1955–1964 m. ją rekonstravo žymiausias Kanados lietuvių architektas A. Kulpa-Kulpavičius, pavertęs pastatą tikra bažnyčia ir papildęs etnografiniais elementais.


Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės lietuvių bažnyčia po rekonstrukcijos


Bažnyčios kertinis akmuo (išlikęs)
Viso to nebūtų buvę, jei ne lietuviai pranciškonai. XX a. 5-ajame dešimtmetyje Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga uždraudė vienuolijas, tad tuo laikotarpiu lietuvių vienuolių gretos užsienyje sparčiai augo. Lietuvoje pasilikusiems vienuoliams grėsė mirtis arba kankinimai, o tęsti veiklą galimybių praktiškai nebuvo. Taigi dauguma jų pabėgo ir dirbo lietuvių emigrantų bendruomenėse tolimuose kraštuose, tarp jų ir Sent Katrinse Ontarijuje, o tam reikėjo vienuolynų.


Paminklo dedikacija „Lietuvai“ iš arti
Oficialiai ši bažnyčia tebuvo minėto vienuolyno koplyčia, tačiau Sent Katrinso, Velando [Welland], Niagara Folso [Niagara Falls] ir kitų aplinkinių miestelių bendruomenėms ji buvo vienintelė lietuviška bažnyčia ir vieta lietuviškoms veikloms. Pavyzdžiui, nuo 1949 m. iki 1964 m. joje pakrikštyti 87 vaikai, o parapijiečių skaičius siekė 356.
Kaip ir daugumoje užsienio lietuvių bažnyčių, Sent Katrinso maldos namuose buvo skatinama tautinė veikla: veikė Lietuvos skautai, lietuvių liaudies dainų bei šokių ansamblis ir pan.
Tad ir koplyčioje buvo visiškai pasaulietinė freska ties įėjimu, kurioje buvo pavaizduotas Lietuvos vėliavos iškėlimas Gedimino kalne (autorius S. Šetkus), taip pat dar viena freska, kurioje buvo nutapytos Lietuvos kaimo moterys, besimeldžiančios už nužudytus lietuvius (taip pat S. Šetkaus darbas). Pastato durys buvo modernaus stiliaus su dvikalbiais užrašais („Franciscan Fathers - Šv. Marijos koplyčia“ ir „Franciscan Fathers – St. Mary chapel“), o virš trikampio pagrindinio įėjimo stiebėsi tradicinis lietuviškas kryžius su spinduliais.


Lietuvos vėliavos iškėlimas Gedimino kalne (dail. S. Šetkus; freska neišliko)


Lietuviška koplytėlė (dail. S. Šetkus; freska neišliko)


Originaliosios bažnyčios durys po renovacijos
Deja, nei šie, nei daugelis kitų lietuviškų interjero elementų bei eksterjero religinių motyvų neišliko, nes lietuvių bendruomenei labai sumažėjus pastatą apie 2011 m. įsigijo Antiochijos stačiatikių bažnyčia. Kurį laiką pamaldos lietuvių kalba dar buvo laikomos, tačiau dabar jau nebevyksta. Anot naujųjų savininkų, meno kūrinius prieš perduodami pastatą nuėmė patys lietuviai (tiksliau, Romos katalikų vyskupija). Šiuo metu maldos namai vadinasi Antiochijos stačiatikių šv. Ignoto bažnyčia.


Dabartinis buvusios Sent Katrinso lietuvių koplyčios interjeras
„Paminklą Lietuvai“ naujieji savininkai paliko. Kai kurie jo religiniai simboliai (Švč. Mergelės Marijos atvaizdas) buvo nuimti, tikriausiai prieš parduodant pastatą, tačiau išliko lietuviškas kryžius su spinduliais.
Lietuviškų vietų Kanadoje žemėlapis
Visos Kanados lietuviškos vietos yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Kanadoje žemėlapis
Tikslas - Amerika 2019 ekspedicijos į Niujorką dienoraštis
Palikdami Hamiltoną patekome į kitokį lietuvių pasaulį. Palikome tą, kur pakakdavo parašyti lietuvių organizacijoms ir po kelių laiškų jau būdavo sutarta dėl susitikimo. Ir patekome į tokį, apie kurį šiandienos Kanados lietuviai jau beveik nebežino. Ir visgi ten gyveno tūkstančiai lietuvių, turi būti tūkstančiai jų vaikų ir anūkų... Sent Katerinse, kur "viskas išnykę", radome paminklą LietuvaiDaug mums padėjęs Toronto kunigas Aurelijus Kasparavičius iš pradžių sakė, kad į Sent Katarinsą važiuoti išvis nėra ko: lietuvių mišios ten seniai nebevyksta, viskas išnykę, bažnyčia turbūt nugriauta. „Turime įsitikinti savo akimis“ – rašiau. „Net jei bažnyčia ir nugriauta, jos vieta svarbi tiems, kieno ten krikštyti tėvai ar seneliai, svarbi išeivijos tyrėjams. Be to, dažnai pasirodo, kad ten, kur nieko nebesitiki, kai kas visgi išlikę“. Ir tikrai: Sent Katarinse buvusi lietuvių koplyčia tebestovi, o prie jos durų – paminklas Lietuvai. Naujųjų savininkų Antiochijos apeigų stačiatikių kunigas David Graham Scott sakė – „Nežinojau, ką su juo daryti, bet man jis gražus“. Išlikęs ir kertinis akmuo lietuvių kalba. Kaip padėjome atrasti Lietuvą savame miestePrie koplyčios susitikome su vietos lietuviu Vincentu Girčiu. Kontaktą užmezgėme per alplink: Vincentas Girčys yra mūsų klientas, mes jam padėjome rasti informaciją apie protėvius, atkurti Lietuvos pilietybę. „Tikslas – Amerika“ – tai mūsų savanorystė, algos už ekspedicijas neimame. Tuo tarpu genealogijos paieška Lietuvos archyvuose, pilietybės atkūrimas, kelionių po Lietuvą organizavimas yra pagrindinė mūsų veikla, iš kurios uždirbame pinigus. Vincentas Girčys – žmogus iš kitos pusės, nei daugelis sutiktųjų. Tėvams liepus eiti į lietuvišką mokyklą, griežtai atsisakė: „Aš kanadietis“. Dabar gailisi, o jo automobilį puošia lipdukas su Vyčiu. Bet sunku atkurti ryšį kai neišklausei visko iš senelių. Padeda ir „Tikslas – Amerika“, „Gabalėliai Lietuvos“: Vincentas nustebo išvydęs Sent Katarinse paminklą Lietuvai. Gyvena ten jau keli dešimtmečiai, važiuodavo pro tą vietą į darbą, bet nežinojo. Mat gimė jis Toronte, vaikystėje tėvai vesdavosi į tenykštę lietuvių parapiją, o paskui ryšio su lietuviais nebeliko. Važiuodami toliau, sutikome dar vieną „šaknų ieškotoją“, klientą ir mūsų projektų gerbėją: Ryan Dutkus. Į Kanadą pokariu imigravo jo seneliai. Užmezgęs ryšį su Lietuvoje likusiais giminėmis jis susidomėjo Lietuva: važiavo mokytis lietuvių kalbos, o dabar irgi siekia Lietuvos pilietybės. Kelsis gyventi į Lietuvą, mokys lietuvius žaisti lakrosą – tokia jo svajonė. Augustinas Žemaitis, 2019 09 24 |


Sertifikato, kad bažnyčia įtraukta į 'Tikslas - Amerika' žemėlapį, įteikimas dabartiniams jos šeimininkams


Su Vincentu Giričiu prie buvusios lietuvių bažnyčios


Aistė su Rajanu Dutkumi Niagara Folse, Ontarijuje
Romuva ir Ontarijo šiaurė
Beveik visas Kanados lietuvių paveldas susitelkęs trumpame Ontarijo [Ontario] ir Kvebeko [Quebec] provincijų ruože netoli sienos su JAV, nes ten įsikūrę visi pagrindiniai Kanados miestai.
Tačiau, bėgant laikui, miestuose gyvenę lietuviai ėmė ieškoti vietų poilsiui žmonių mažiau paliestose Kanados vietose, tad maždaug 200–300 kilometrų į šiaurę nuo Toronto [Toronto] nusidriekusiuose miškuose ėmė kurti lietuviškas stovyklas, poilsiavietes ir užmiesčio klubus.
Garsiausia lietuvių poilsiavietė Vasaga [Wasaga Beach] aprašyta atskirame straipsnyje kartu su netoliese įsikūrusiu Midlandu [Midland].
Šiauriau nuo Vasagos išsidėsčiusios lietuviškos vietovės yra lietuvių skautų stovykla „Romuva“, Lietuvos medžiotojų klubas ir Lietuvos sostinės garbei pavadintas miestelis Vilnas [Wilno].


Stovyklos „Romuva“ vartai
Lietuvių skautų stovykla „Romuva“
Į „Romuvą“ nėra nieko panašaus: ji tarsi tikro lietuviško kraštovaizdžio plotelis nuostabiuose Kanados miškuose Fokso (Lapės) ežero [Fox Lake] pakrantėje, 230 km į šiaurę nuo Toronto.
Į stovyklos teritoriją patenkama pro gražius medinius vartus, čia galima pamatyti daugybę lietuviškų paminklų, pasigėrėti nuostabiais aplinkos vaizdais. Kiekviename pastate matomos lietuviškos detalės ar bent jau lietuviškas pavadinimas.
Žymiausias paminklas čia yra stovyklos „Romuva“ vartai, pastatyti 1970 m. ir tapę visos stovyklos simboliu.


„Romuvos“ vartų viršus


Užrašas ant vartų skelbia: „Lietuviais esame mes gimę“ (žodžiai iš garsios dainos) ir „Skautiškam jaunimui“. Jį pasirašė Stasys Kuzmas ir jo žmona Genovaitė Kuzmas, finansiškai rėmę stovyklos „Romuva“ įkūrimą ir dalyvavę kuriant vartus.
„Romuva“ buvo įkurta 7-ajame dešimtmetyje kaip Lietuvos skautų stovykla. Skirtingai nei kitos Kanados skautų organizacijos, Lietuvos skautai turi papildomą tikslą – populiarinti lietuvišką paveldą. Čia atvykstantiems vaikams buvo sudarytos galimybės kalbėti lietuviškai ir susitikti su kitais lietuviais. Tik čia (ir JAV) lietuvių skautų idėjos galėjo būti perduotos kitai kartai, nes Lietuva tuo metu (1940–1990 m.) vis dar buvo okupuota Sovietų Sąjungos, o už narystę skautų organizacijoje čia galėjo grėsti net mirtis (kaip Rainių žudynėse).


Pagrindinė Kanados lietuvių skautų stovyklos „Romuva“ salė
Pagrindinė skautų stovykla "Romuvoje" vyksta kartą į metus (vieną savaitę kiekvieną vasarą, joje dalyvauja maždaug 150 stovyklautojų), tačiau į „Romuvą“ lietuviai atvyksta ir kitais metų laikais: pabūti gamtoje, pažvejoti ar leistis į kitas pramogas. Net gilią kanadietišką žiemą lietuviai kartais atvyksta čia ir sniege pasistato laikinas pastoges.


Rytas „Romuvoje“ prie Fokso ežero
Lietuvišką atmosferą kuria ir paminklai stovyklos teritorijoje. 1972 m. buvo iškeltas kryžius, skirtas Lietuvos jūrų skautams, kurie tais metais šventė savo organizacijos 50-metį. Vėliavų aikštėje stovi dar iki 1970 m. pastatytas paminklas su kryžiumi, skirtas karuose žuvusiems skautams atminti. Atvykus stovyklautojams aikštėje iškeliamos vėliavos: beveik visada Lietuvos ir Kanados, taip pat vėliavos tų šalių, iš kurių čia atvyksta lietuvių kilmės žmonės (dažnai JAV, kartais Australijos).


„Romuvos“ vėliavų aikštė


Jūrų skautų jubiliejinis kryžius „Romuvos“ stovykloje
Stovyklos teritorijoje taip pat yra žemės meno paminklas: Lietuvos žemėlapis. Jame vaizduojama ne dabartinė, o 1918–1940 m. Lietuva, kurią kada nors atkurti tikėjosi „Romuvos“ įkūrėjai (su visu Vilniaus kraštu - ir Gardinu, Lyda).


Lietuvos žemėlapis (viršuje) su link jo vedančiais Lietuvos vėliavos spalvų laipteliais
Stovyklos pavadinimas „Romuva“ reiškia lietuvišką pagonių šventyklą: nors dauguma Lietuvos skautų yra Romos katalikai, Lietuvos, kaip paskutinės pagoniškos šalies Europoje, istorija įkvepia patriotus visur.
Stovyklai priklauso keletas pastatų. Pagrindinę skautų stovyklos „Romuva“ salę (vienintelį didesnį pastatą stovykloje) puošia daugybė meno kūrinių, kuriuos ankstesnėmis vasaromis sukūrė stovyklautojai. Kiekvieną vasarą sukuriamas naujas meno kūrinys ir paliekamas salėje būsimoms skautų kartoms bei kitiems „Romuvoje“ apsilankysiantiems svečiams. Taigi, pagrindinė salė atlieka ir stovyklos muziejaus funkciją.


Pagrindinė stovyklos „Romuva“ salė


Pagrindinėje „Romuvos“ salėje eksponuojamos vėliavos, plakatai, bareljefai ir kiti meno kūriniai, per dešimtmečius sukurti vasaros stovyklų dalyvių


Stovyklautojų sukurtų meno kūrinių „Romuvoje“ pavyzdys
Stovykloje taip pat yra keletas nakvynei skirtų pastatų, kuriuose vienu metu gali apsistoti po 12 žmonių. Jie pavadinti Lietuvos vietovių vardais. Vis dėlto, kadangi tai yra skautų stovykla, dauguma jos dalyvių gyvena palapinėse mažesnėse stovyklavietėse, įkurtose gamtoje netoli pagrindinės stovyklos. Iš viso kiekvieną vasarą „Romuvoje“ stovyklauja apie 100–250 žmonių. Iš pradžių vasaros stovykla vykdavo dvi savaites, tačiau vėliau buvo sutrumpinta iki vienos.


Namas „Romuvoje“ pavadintas Lietuvos sostinės Vilniaus vardu
Kai nėra lankytojų, stovyklos teritorija yra uždaryta, tad čia apsilankyti galima tik iš anksto sutartu laiku.
Čia taip pat yra valčių namelis su Lietuvos jūrų skautų emblema.


Lietuvos jūrų skautų emblema ant valčių namelio
Bendras „Romuvos“ plotas yra 80 akrų (31 hektaras) ir apima 300 metrų ilgio ežero pakrantę. Didžiąją kraštovaizdžio dalį čia suformavo lietuviai: iškirto kai kuriuos medžius ir pasodino naujus, taip sukurdami jaukaus parko prie ežero atmosferą.
Vilnas (Wilno), Ontarijus
Vilnas (Wilno) išsidėstęs pakeliui iš „Romuvos“ į Otavą [Ottawa].
Miestelio pavadinimas Wilno – tai Lietuvos sostinės vardas lenkų kalba. Nors ir nedidelis, Vilnas (Ontarijus) iš tiesų yra didžiausia Vilniaus vardu pavadinta vietovė užsienyje.


Vilno smuklė
Miestelis pavadintas Vilnu, nes jo įkūrėjas Liudvikas Dembskis buvo kilęs iš lenkiškai kalbančios Vilniaus bendruomenės. L. Dembskis atsisakė miesteliui suteikti savo vardą, tad vietovė buvo pavadinta jo gimtojo miesto vardu.


Vilno ženklas
Daugelis Vilno naujakurių buvo kilę iš visai kitos Lenkijos dalies – Kašubijos [Kaszuby] (netoli Gdansko [Gdansk]). Kašubai yra unikali Lenkijos tautinė mažuma, todėl kai kurie miestelio užrašai iki šiol rašomi trimis kalbomis: anglų, lenkų ir kašubų. Vilnas didžiuojasi savo paveldu ir garsėja kaip seniausia Lenkijos gyvenvietė Kanadoje.


Trikalbiai užrašai Vilne
Vilno Čenstakavos Dievo Motinos bažnyčia yra seniausia lenkų parapija Kanadoje (tiesa, pati bažnyčia pastatyta vėliau, tarpukariu). Joje taip pat pagerbtas Vilnius, nes bažnyčios interjerą puošia pagrindiniai Vilniaus katalikybės simboliai: Aušros Vartų Švč. Mergelės ir Dievo Gailestingumo paveikslai (abiejų originalai yra Vilniuje), taip pat Šv. Faustinos Kovalskos atvaizdas. Šv. Faustina buvo lenkė, kuri gyvendama Vilniuje patyrė Jėzaus Kristaus siųstus regėjimus, o pagal juos buvo nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas.


Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas Vilno bažnyčioje
Vilne taip pat yra po atviru dangumi įsikūręs lenkų-kašubų paveldo muziejus. Tiesą sakant, medinės sodybos čia labai panašios į tradicines lietuviškas sodybas. Kaip ir Lietuva, Vilnas didžiuojasi mediniais pakelės kryžiais.


Vilno paveldo muziejaus po atviru dangumi fragmentas


Tradicinis namas Vilne
Vilnas buvo įkurtas 1858 m., jame daug kas atspindi ano meto Lenkiją ir Lietuvą.
Lietuviškų vietų Kanadoje žemėlapis
Visos Kanados lietuviškos vietos yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Kanadoje žemėlapis
LRT laida apie Romuvą iš Vilną
Tikslas - Amerika 2019 ekspedicijos į šiaurės Ontariją dienoraštis
Amerikos lietuvių stovyklose tvyro neprilygstama atmosfera. Visi didmiesčiai toli, kitataučiai – irgi. Esi supamas tik gamtos, lietuviškų paminklų ir prisiminimų apie gerą pussšimtį stovyklose užaugusių kartų. O Romuva – dar toliau civilizacijos, nei bet kuri kita Amerikos lietuvių stovykla, 200 km nuo artimiauso bent 100 tūkstančių gyventojų turinčio miesto.
Lietviška gamta ir ramybė giliai Kanadoje Patekti į Romuvą nebuvo lengva: rašėme vienur, rašėme kitur, nesulaukėme atsakymo. Bijojau, kad nepavyks: kad bus užrakinti vartai, ne sezonas, ir niekas nenorės dėl mūsų šitokio atstumo važiuoti. Be reikalo jaudinausi: pasirodo, kaip tik tą savaitgalį „Romuvoje“ ilsėjosi Viktoras Šimkus su vaikais ir daugiau lietuvių skautų. Visą laiką pakeliui į „Romuvą“ lenktyniavome su laiku ir besileidžiančia saule: ar spėsime iki sutems? Laimė, kai nuo magistralės nusukome į miško kelią, nuo ten – anapus vietinių kapinių – į negrįstą keliuką ir pasiekėme nuostabius nenusakomo stiliaus medinius „Romuvos“ vartus, jos gelstančius medžius ir raustančius klevus dar glostė paskutiniai dienos šviesos grybšniai. Su Viktoru apvaikščiojome visus paminklus, kryžius, pastovykles, nufotografavome, sužymėjome koordinates, kol pasidarė tamsu nors į akį durk. Tada pasišildėme prie laužo. „Naktį bus +3“ – sakė Viktoras. Aistė tikėjosi, kad užbaigs „Kaip šalta!“, bet sakė „Kokie gražūs bus medžiai rytoj!“. Ir pridūrė, kad skautai į „Romuvą“ atvyksta ir vidurį žiemos, statosi sau namus iš ledo. Buvo vėlu, Viktoras pakvietė mus pernakvoti stovyklos medicinos punkte. Kateriu pargrįžę Viktoro sūnus su draugais dar ilgai kalbėjosi ir šventė. Dar niekada nenakovjome Amerikos lietuvių stovykloje. Įdomi patirtis. Tiesa, rytoj laukė ilgas kelias, o jau 2 valandą dienos – susitikimas Otavoje, Lietuvos ambasadoje. Kėlėmės auštant – ir į kelią per Kanados miškus ir miškų kaimus, pakelės ežerus. Visai kitokia šalis, nei Torontas, tokia laukinė. Bet keliai geri. Kaip lenkai Kanadoje Vilnių įkūrė Vienas pakelės kaimų – Wilno, pavadintas Vilniaus garbei. Tiesa, įkurtas lenkų: bet steigėjas Dembskis buvo iš Vilniaus. Jis nepageidavo naują miestą pavadinti savo pavarde – tad pavadino savo gimtinės garbei. Sezonas ten trumpas: ant etnografijos muziejaus parašyta, kad dirba... liepą-rugpjūtį. Bet ir lauke išėjo gražios nuotraukos. Žavu, kaip lenkai ten saugo tradicijas: miestelis pilnas Lenkijos vėliavų, lenkiškų užrašų, bažnyčioje laikomos lenkiškos mišios - nors įkurtas tas Wilno anksčiau, nei visos Amerikos lietuvių parapijos, klubai, kolonijos (dar ~1860 m.). Augustinas Žemaitis, 2019 09 26-27 |


Pasivaikščiojimas po Romuvą su Viktoru Šimkumi temstant


"Tikslas - Amerika" savanorių nakvynė Romuvos pirmosios pagalbos punkte


Prie įvažiavimo į Kanados Vilnių
Otava (Ontarijas, Kanada)
Kanados sostinėje Otavoje [Ottawa] niekada nebuvo gausios lietuvių bendruomenės. Nors pamaldos lietuvių kalba buvo laikomos, lietuvių bažnyčios čia taip pat nebuvo.
Pirmasis lietuviškas objektas mieste atsirado 2018 m. kovo 19 d., Otavos savivaldybei dalį Crossfield prospekto pervadinus Vilniaus prospektu. Oficialioje Otavos miesto interneto svetainėje šis sprendimas aiškinamas taip: „Vilnius yra Lietuvos sostinė. Daug lietuvių padėjo formuoti regiono veidą“. Ši Crossfield prospekto atkarpa tęsėsi už parko, atskirta nuo likusios jos dalies, ir tai kėlė šiokią tokią painiavą, todėl ir buvo nuspręsta ją pervadinti.


Vilniaus aveniu Otavoje
Be to, Otavos priemiestyje Karpe [Carp] veikė lietuvių parengiamoji mokykla „Venta“, kurią 1981 m. įsteigė į pensiją išėjusi lietuvė Agota Šidlauskienė, mokyklą pavadinusi Lietuvos upės Ventos vardu. Mokymo įstaiga buvo skirta „gabiems, tačiau prasčiau besimokantiems“ vaikams.


Parengiamosios mokyklos „Venta“ iškaba Otavoje
Nors mokykloje pamokos lietuvių kalba nevyko (kaip ir nebuvo mokoma lietuvių kalbos), pats faktas, kad ją įkūrė lietuvė, pavertė mokyklą savotišku Otavos lietuvių bendruomenės centru, kurio šiame mieste iki tol trūko.
Netrukus po steigėjos mirties 2018 m. mokykla bankrutavo.
Lietuviškų vietų Kanadoje žemėlapis
Visos Kanados lietuviškos vietos yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Kanadoje žemėlapis
Tikslas - Amerika 2019 ekspedicijos į Otavą dienoraštis
Į Lietuvos ambasadą Otavoje spėjome pačiu laiku – kaip ir viską. Tai jau septintoji Lietuvos atstovybė, aplankyta per mūsų misijas. Ką pastebėjome, kad ryšys su vietos lietuviais, lietuvišku paveldu labai smarkiai priklauso nuo ambasados darbuotojų ir darbai skirtingose šalyse smarkiai skiriasi.
Lietuvos ambasada privalo būti Otavoje – nes Otava sostinė; deja, tai reiškia, kad ambasada yra toli nuo visų pagrindinių lietuvių bendruomenių (Toronto, Monrealio, Hamiltono). Mums pasakojo, kad į oficialias šventes, kurias organizuoja, nedaug lietuvių tesusirenka: nes Otavoje jų apskritai niekad nebuvo daug. Tik pernai ten atsirado pirmoji lietuviška vieta: nedidelė gatvelė pavadinta Vilniaus vardu. Dar buvo Ventos mokykla – nelietuviška, bet įsteigta lietuvės, ir todėl, kaip man rašė Otavos lietuviai, savotiškas lietuvių kultūros centras. Deja, ji neseniai bankrutavo.
Ambasadoje išgirdome pesimistinių nuotaikų apie nykstančią Kanadoje lietuvybę, lietuvių kalbą. Viktoras Šimkus „Romuvoje“ irgi kėlė retorinį klausimą „Kas bus, kai prarasime kalbą?“. Nes jeigu daug dipukų vaikų šeimose dar puikiai išmoko lietuviškai (nors tarpusavyje irgi neretai bendrauja angliškai), tai dipukų anūkai jau dažniausiai temoka svarbiausius dalykus. O kur mišri šeima – lietuvybė išnyksta. Tą mums pasakojo ne vienas ir ne du.
Sunku tikėtis, kad visas Kanados lietuvių jaunimas išmoktų lietuviškai, juoba iš mišrių šeimų. Bet manau įmanoma padaryti, kad kalbos netekimas nereikštų ir visiško ryšio su lietuvybe nutrūkimo. Ir tam gali padėti toks lietuvių paveldas, kaip lietuvių stovyklos, kur gali sužinoti apie lietuvių kultūrą, istoriją, tradicijas.
Otavos lietuviai, kad ir neturėdami daug lietuviško paveldo savo mieste, noriai prisidėjo prie projekto pasakojimais apie gerokai toliau nuo jų miesto esantį paveldą: menininko Tamošaičio pastatytą lietuvišką kryžių Kingstone, Dainavos ežerą arčiau Monrealio. Kai kurie pasakojo angliškai. Domėjimuisi kilme, paveldu, anglų kalba netrukdo: reikia tik sudaryti galimybes, sudominti.
Augustinas Žemaitis, 2019 09 27-28 |


Prie Vilniaus gatvės Otavoje


Lietuvos ambdasadoje Otavoje
Londonas (Ontarijas)
Londonas [London] yra vienintelis Kanados miestas, kuriame anksčiau būta reikšmingo lietuviško paveldo, tačiau iki šių dienų visiškai nieko neišliko.
Londono Šiluvos Švč. Mergelės Marijos lietuvių parapija buvo paskutinė Kanadoje įkurta lietuvių parapija (1964 m.). Jos nariai įsigijo senos anglikonų Šv. Morkaus bažnyčios pastatą ir jo interjerą visiškai sulietuvino, papuošė lietuviškais meno kūriniais: pastatė didžiulį tradicinį lietuvišką kryžių, altorių Lietuvos kankiniams (nužudytiems Sovietų) ir pan.


Šiluvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Edo Petrausko nuotr.
Statybai vadovavo žymiausias Kanados lietuvių architektas Alfredas Kulpa-Kulpavičius. Bažnyčios titulas taip pat itin lietuviškas, nes Šiluvos miestelyje Lietuvoje užfiksuotas pirmasis Europoje Bažnyčios pripažintas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas. Šioje šventovėje buvo vykdoma ne tik religinė, bet ir pasaulietinė lietuviška veikla. Pasaulietiniams renginiams buvo skirta erdvi apatinė salė su scena.


Šiluvos Švč. Mergelės Marijos lietuvių bažnyčios vidus. Edo Petrausko nuotr.
Deja, 2000 m. vyskupija bažnyčią uždarė. 2006 m. trūkus vamzdžiui užrakintas pastatas buvo užtvindytas. Kadangi tuo metu bažnyčia stovėjo nenaudojama, avarija buvo pastebėta ne iš karto, tad vanduo labai apgadino statinį ir jį remontuoti būtų buvę labai brangu. Užuot remontavusi, vyskupija nutarė bažnyčią visai nugriauti.


Nugriautos Londono lietuvių Šiluvos Švč. Mergelės Marijos lietuvių bažnyčios vieta (nuotraukos dešinėje)
Taigi visame Londone (Ontarijo provincijoje) nebėra nieko iš pažiūros lietuviško, nors anksčiau čia būta didelės lietuvių bendruomenės, kuri vis dar laiko šv. Mišias nuomotose patalpose net ir netekusi Šiluvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčios.
Keli tradiciniai lietuviški medžio drožiniai iš Šiluvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčios buvo perkelti į Vasagos lietuvių bažnyčią. Kertinis asmuo dabar laikomas privačiame sklype. Altoriaus galinę dalį įsigijo jo autoriaus palikuonys. Italo skulptoriaus išdrožta pagrindinė medinė Madonos su Vaikeliu skulptūra buvo padovanota JAV lietuvių pranciškonų centrui. Didžiulis lietuviškas pakelės kryžius ir kiti meno kūriniai buvo parduoti aukcione ir išsibarstė po privačias kolekcijas.
Lietuviškų vietų Kanadoje žemėlapis
Visos Kanados lietuviškos vietos yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Kanadoje žemėlapis
LRT laida apie Londono lietuvių paveldą
Tikslas - Amerika 2019 ekspedicijos į Londoną (Kanadoje) dienoraštis
Iš Detroito labai skubėjome. Į Londoną Ontarijuje, kur vyko lietuvių parapijos 70 m. jubiliejaus šventė. Planavome atvykti ten tik vėlai vakare, bet Aldona Valaškevičienė, Londono lietuvių bendruomenės pirmininkė, labai prašė, kad parapijos šventę praskaidrintume ir „Tikslas – Amerika“ pasakojimu apie lietuvišką paveldą JAV. Kiek siurrealistiška: išvažiuoji iš lietuviškų mišių ir pristatymo Detroite, priseina tarti tik kelis angliškus žodžius JAV-Kanados muitinėje, nuvažiuoji 120 mylių iki atrodo eilinio pastato, o jo rūsyje vėl – lietuviškas renginys. Ir panašiai – beveik kasdien „Tikslas – Amerika“ metu. Lietuvių parapija – ar, tiksliau, bendrija – Londone ne tokia, kaip daugelis. Ji neturi bažnyčios. Kaip pasakojo vietos istorijos žinovas Edmundas Petrauskas, išėjus pensijon paskutiniam kunigui Kaknevičiui jaunas ir aršus Londono vyskupas užrakino senąją Šiluvos Marijos bažnyčią – tą pačią, kurią, nusipirkę iš kitataučių, lietuviai buvo sugebėję paversti tikra lietuvybės šventove. Užrakintoje bažnyčioje prakiuro vamzdis – niekas nepastebėjo, viskas užsipylė, supelijo, remontas būtų kainavęs gal 50 000 dolerių, ir vyskupija nutarė pastatą nugriauti, parduoti žemę. Lietuviai dabar priversti nuomotis patalpas iš Marijos Nekaltai Pradėtosios parapijos, kur kartą į mėnesį atvažiuoja kunigas Jonas Staškevičius iš Toronto. Tos parapijos rūsyje vyko ir 70 m. jubiliejaus šventė. Nustebino, kad lankėsi ir jaunesni žmonės, iš Punsko imigravusi pora surengė vaidinimą. Tačiau, aišku, taip būna tik per šventę – į lietuviškas mišias ateina jau mažai kas. Visgi, situacija geresnė nei Vindsoro mieste anapus upės nuo Detroito, kurį pravažiavome. Vindsoras – vienintelis Kanados miestas, kuriame būta net lietuvių bažnyčios, o dabar nebepavyko užmegzti kontakto su jokiais vietos lietuviais. Taigi, tiesiog nufotografavome buvusią bažnytėlę iš išorės – iš tikro ji labiau priminė gyvenamąjį namą. Beje, Aistė jau daug metų atgal man minėjo, kad Londone turi giminaitę, kurios nematė nuo vaikystės. Puiki proga susitikti. Paaiškėjo, kad ji - Londono lietuvių bendruomenės pirmininkė. O greta pagrindinių lietuviškų vietų aplankėme ir Aistės giminaičio tabako augintojo Repšio kapą. Augustinas Žemaitis, 2019 10 06-07 |


"Tikslas - Amerika" pristatymas Londono lietuvių parapijos šventėje


Su Lodnono lietuvių bendruomenės žinovu Petrausku


Aistė prie savo giminaičio kapo
Vindsoras (Ontarijas)
Vindsoro [Windsor] miestą nuo Detroito [Detroit] Mičigane skiria tik upė.
Vienintelė lietuviška jo vieta buvo Vindsoro Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia. Pastatas iš pažiūros net neprimena bažnyčios – maldos namai veikė paprasčiausiame gyvenamajame name. Vietinė lietuvių bendruomenė buvo nedidelė, todėl neišgalėjo pasistatyti „tikros“ bažnyčios, tačiau pastatas įvairioms veikloms vis vien buvo reikalingas, taigi 1963 m. buvo nuspręsta įsigyti šį namą. Uždarius šventovę pastatas buvo parduotas kitai konfesijai – Gyvenimo Vartų Brolijos Bažnyčiai (angl. Life Gate Fellowship Church).


Buvusi Vindsoro (Ontarijo provincija) Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia
Lietuviškų vietų Kanadoje žemėlapis
Visos Kanados lietuviškos vietos yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Lietuviško paveldo rytiniuose JAV Vidurio Vakaruose žemėlapis


Lietuviško paveldo vakariniuose JAV vidurio Vakaruose (Mičigane, Ohajuje) ir vakariniame Ontarijuje (Kanada) žemėlapis.
Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Ohajuje, Mičigane, Ontarijuje.
Lietuviško paveldo JAV Vidurio Atlante žemėlapis


Lietuviškas paveldo vakariniuose JAV vidurio Atlanto regione (Niujorke, Naujajame Džersyke, Pensilvanijoje, Merilende, Vašingtono mieste) ir rytiniame Ontarijuje (Kanada) žemėlapis.
Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Merilende, Naujajame Džersyje, Niujorke, Pensilvanijoje, Vašingtone (JAV sostinėje), Ontarijuje.