Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Torontas (Ontarijas)

Torontas [Toronto] neabejotinai yra didžiausia lietuvybės širdis Kanadoje. Čia daug stambių lietuvių centrų su patriotiškais pavadinimais, įkurtų po Antrojo pasaulinio karo atvykusių pabėgėlių. Pasitraukę nuo Sovietų okupacijos, jie save laikė ne migrantais, o tremtiniais, tad visą gyvenimą bandė Kanados žemėse atkurti dalelę Lietuvos. Didžioji dalis lietuviško paveldo Toronte sukurta XX a. 6–9 dešimtmetyje; tai įdomūs nuo okupacijos pasitraukusios diasporos kultūros liudininkai. Toronto lietuvių bendruomenė ir paveldas – didžiausi Kanadoje.

Toronto lietuviški elementai sutelkti aplink tris centrus: „Lietuvių namus“ šalia „High“ parko, Misisogoje veikiantį lietuvių kultūros centrą „Anapilis“ ir lietuvišką Prisikėlimo parapiją Toronto vakarinėje dalyje.

„Lietuvių namų“ Toronto centre apylinkės

Lietuviai iš pradžių kūrėsi kvartaluose, išsidėsčiusiuose iškart į vakarus nuo Toronto centro.

„Lietuvių namai“ (angl. Lithuanian House, įsikūrę adresu 1573 Bloor Street West) – didžiausia mieste pasaulietinė lietuviška įstaiga. Pastatas iškilo 1922 m. kaip protestantų bažnyčia, bet 1971 m. jį įsigijo Toronto lietuviai ir čia įkūrė pasaulietinį lietuviškos kultūros centrą.

„Lietuvių namuose“ yra trys salės, pavadintos reikšmingų Lietuvos istorinių asmenybių bei vietovių vardais (didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmonos Birutės, Vilniaus Gedimino pilies ir pirmojo bei vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo menės). Viena iš salių skirta Vilniaus miesto, kaip kultūros ir mokymosi centro, 650-osioms metinėms (įrengta 1974 m.).

Apatiniame „Lietuvių namų“ aukšte veikia baras „Lokys“ (čia siūlomas lietuviškas alus, kartais ir lietuviški patiekalai), o per kitą įėjimą galima patekti į lietuvių kredito uniją, per dar vieną - į Lietuvos garbės konsulatą. „Lietuvių namams“ priklauso apie 960, o kredito unijai – daugiau nei 6 000 narių. Be to, šiame pastate veikia daugybė kitų lietuvių organizacijų, nors lyginant su geriausiais laikais jų skaičius smarkiai sumažėjęs.

„Vilniaus rūmus“ (angl. Vilnius Manor, adresas 1700 Bloor Street West), stovinčius šalia „Lietuvių namų“ ir skirtus vyresnio amžiaus lietuviams apgyvendinti, įrengė „Lietuvių namų“ atstovai. „Vilniaus rūmai“ – toli gražu ne vien senjorų pensionatas; tai unikalus bandymas sukurti gabalėlį Lietuvos už Lietuvos ribų, skirtą lietuviams, priverstiems išvykti iš Tėvynės dėl Sovietų okupacijos (1940 ir 1944 m.), kurie taip ir nebegalėjo sugrįžti, tačiau visuomet ilgėjosi gimtinės. Pastato fasadą puošia tradiciniai lietuviški Gedimino stulpai, o viduje lietuviškų simbolių dar gausiau.

„Vilniaus rūmuose“ veikia lietuviškas restoranas (tik pensionato gyventojams), kuriame kasdien ruošiami nacionaliniai lietuviški patiekalai (Toronte tai visiškai unikalus atvejis), kambariuose veikia lietuviški televizijos kanalai, pastate įrengta lietuviška biblioteka, be to, tiek eksterjere, tiek interjere gausu lietuviškų dekoro elementų ir meno kūrinių. Daugelį meno darbų sukūrė ir padovanojo patys pastato gyventojai.

Šalia „Vilniaus rūmų“ įrengtas nedidelis lietuviškas sodelis su lietuvių pensininkų klubo koplytėle (pastatyta 2013 m.). Šią koplytėlę vadina „Rūpintojėliu“, nors joje ir nėra tradicinio susimąsčiusio Kristaus atvaizdo. Paminklo autoriai – menininkai Algis Gelažauskas, Petras Pečiulis, Gintas Repečka ir Jonas Slivinskas.

Šiame komplekse labai patogu, nes butuose su balkonais dauguma pensininkų gyvena po vieną. Iš „Vilniaus rūmų“ galima patekti tiesiai į metro liniją. Be to, čia yra pirtis, vasaros terasa ir nuomojamos patalpos asmeninėms šventėms.

Todėl visada yra į eilę užsirašiusių vyresnio amžiaus lietuvių, norinčių čia apsigyventi po išėjimo į pensiją.

Už kelių kvartalų vakarų kryptimi stovi lietuvių liuteronų Išganytojo bažnyčia (adresu 1691 Bloor St W), tačiau 2017 m., sumažėjus tikinčiųjų (2008 m. jų buvo 129, 2012 m. – tik 92), lietuviška parapija buvo uždaryta. Bažnyčia pastatyta 1951 m. ir iš išorės primena nediduką tamsiai raudonų plytų namą. Anksčiau lietuvių bendruomenė Toronte buvo pakankamai didelė, kad galėtų turėti nuosavą liuteronų bažnyčią: nors šiuo metu Lietuvoje liuteronai sudaro vos 0,6 % visų gyventojų, prieš Antrąjį pasaulinį karą jų buvo net 9 %. Tai buvo viena labiausiai sovietinio genocido vykdytojų naikinamų visuomenės grupių – XX a. 5 dešimtmetyje Lietuvos liuteronų bendruomenė nukentėjo netgi labiau nei žydų (nors tuo pat metu vyko ir holokaustas). Vis dėlto tie liuteronai, kuriems pavyko pabėgti iš Lietuvos, išgyveno ir galėjo toliau laikytis savo tikėjimo; užsienio lietuvių diasporoje jie ir toliau sudarė reikšmingą dalį (Toronte galėjo siekti apie 5%).

Deja, keičiantis kartoms jauni žmonės dažnai tuokėsi su nelietuviais liuteronais arba išvykdavo iš parapijos, tad ji iš lėto mažėjo.

Anksčiau pamaldos Toronto lietuvių liuteronų bažnyčioje vyko ir lietuvių, ir anglų kalbomis, tačiau dabar mišios laikomos tik angliškai. Čia nebeliko lietuviškų simbolių, tačiau kaba vaivorykštinė gėjų vėliava. Tai rodo, kad pokyčiai neapsiribojo vien tautybe ar mišiose vartojama kalba: lietuvių liuteronų bažnyčia teigia, kad santykiai tarp tos pačios lyties asmenų prieštarauja Biblijos mokymui, o Kanados liuteronų bažnyčia, kuriai dabar priklauso pastatas, netgi pradėjo aukštinti vienalytes santuokas.

Už kelių kvartalų šiaurės kryptimi, šalia Glenlake aveniu, yra Lietuvos parkas (angl. „Lithuania Park“). Jis taip pavadintas 1973 m.; tuo metu užsienio lietuvių diasporos visame pasaulyje siekė, kad jų gyvenamuose miestuose įvairiems objektams būtų duodami su Lietuva susiję pavadinimai – taip norėta priminti pasauliui apie sunkią okupuotos Lietuvos padėtį. Šiuo parku ir rūpinasi vietos lietuviai. Tiesa, 2013 m. Toronto miesto taryba gavo 130 asmenų prašymą pervadinti parką senuoju „Oakmount Park“ vardu. Tačiau lietuviai surinko dar daugiau parašų ir buvo paliktas pavadinimas „Lithuania“. Parko ženklas – vienintelis su Lietuva susijęselementas.

Lietuvių Prisikėlimo bažnyčia ir vienuolynas

Pati lietuvių katalikų Prisikėlimo bažnyčia, iškilusi 2001 m., kai parapija buvo perkelta čia iš miesto centro, yra naujausia ne Lietuvos teritorijoje pastatyta lietuviška bažnyčia.

Ji yra svarbiausias lietuvių bendruomenės centro, įsikūrusio keliuose pastatuose (adresai: 1–5 Ressurection Road) ir apsupto Lietuvos bei Kanados vėliavomis, elementas.

Bažnyčios architektūroje (projektavo architektas J. Švedas) forma pritaikyta prie funkcijos, o pati bažnyčia – tik maža stambaus komplekso dalis. Bažnyčia paprastai būna atrakinta, tad norintys gali apžiūrėti įspūdingus vitražinius langus, perkeltus čia iš ankstesnės Prisikėlimo bažnyčios, pavyzdžiui, Vilniaus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos (kuriame vaizduojami ir Vilniaus pastatai bei Gedimino stulpai) "Tisklas - Amerika" yra lietuviško paveldo JAV žemėlapis.ir šv. Kazimiero (kuriame taip pat įkomponuota Vilniaus vaizdų) vitražus.

Kai šie atvaizdai buvo sukurti, Lietuva tebebuvo okupuota, tad Kanados lietuviai į ją nuvykti negalėjo, tačiau troško bent jau bažnyčioje matyti šias vietoves. Taigi šventovėje buvo daugybė Lietuvos atminimo ženklų, kurie 2001 m. buvo perkelti į dabartinį pastatą. Tiesą sakant, naujoji bažnyčia specialiai buvo suprojektuota taip, kad būtų galima įmontuoti senuosius vitražinius langus. Už altoriaus stovi Jėzaus statula, ant kurios krūtinės dega raudonos lempos, simbolizuojančios jo kraują.

Bažnyčios šventoriuje stovi trijų tradicinių lietuviškų koplytstulpių grupė, o bažnyčios „bokšto“ (tai veikiau aukštyn iškeltas stogas, nei tikras bokštas) viršūnėje įtaisytas tradicinis lietuviškas kryžius su spinduliais, kuriame į vieną lietuvišką pasaulėžiūrą sujungiami ir katalikiški, ir pagoniški simboliai. Tik šie keli simboliai iš lauko ir rodo, kad bažnyčia lietuviška.

Bažnyčios pastate veikia parapijos salė, kurioje vyksta lietuvių bendruomenės susirinkimai po pamaldų, sporto šventės ar kiti renginiai. Pati šventovė sujungta su vienuolynu, kuriame gyvena bažnyčią aptarnaujantys lietuviai pranciškonų ordino vienuoliai.

Šalia bažnyčios stovinčiuose pastatuose veikia kitos lietuvių reikmėms skirtos institucijos: „Prisikėlimo“ kredito unija ir lietuvių slaugos namai „Labdara“.

Kaip ir „Vilniaus rūmai“, „Labdara“ yra lietuviška erdvė, skirta vyresnio amžiaus lietuviams apgyvendinti (čia daug lietuviškų elementų, organizuojamos lietuviškos šventės, tiekiami lietuviški patiekalai). Tačiau pagrindinis skirtumas tas, kad „Labdara“ yra slaugos namai, tai yra ji skirta senjorams, nepajėgiantiems gyventi savarankiškai. Tai vienintelė tokia lietuviška įstaiga visoje Kanadoje. „Labdara“ buvo įsteigta 2002 m., o dabartinis pastatas iškilo 2010 metais. Čia gyvena 90 lovoje gulinčių senelių, kurių priežiūrą finansuoja Ontarijo valdžia.

Netoli nuo „Prisikėlimo“ komplekso stovi pastatas, kuriame įsikūrusi „Parama“ – dar viena Toronto regione veikianti lietuviška kredito unija.

Lietuvių kultūros centras „Anapilis“ ir Misisogos lietuvių kapinės

Misisogos [Mississauga] priemiestyje veikia stambus lietuvių centras „Anapilis“ (adresu 2185 Stavebank Rd.), kurio kompleksą sudaro modernistinė Lietuvos kankinių bažnyčia, pasaulietinis lietuvių centras „Anapilis“ ir lietuvių kapinės. Įdomus faktas – įprastai „Anapiliu“ vadinamas pomirtinis pasaulis, tačiau, anot Kanados lietuvių paaiškinimo, šiuo atveju tai reiškia pasaulį, į kurį patenkama emigravus.

Lietuvos kankinių bažnyčia, pastatyta 1974 m. (architektas A. Kulpa-Kulpavičius), buvo pirmoji bažnyčia pasaulyje, kuriai suteiktas šis titulas, Lietuvos okupacijos laikotarpiu turėjęs simbolinę reikšmę: tai reiškė lietuvius, kuriuos dėl tikėjimo nukankino ir (arba) nužudė Sovietai. Kaip ir pridera pagal pavadinimą, vitražiniuose bažnyčios languose vaizduojami kankiniai: arkivyskupai Mečislovas Reinys ir Teofilius Matulionis, vyskupas Vincentas Borisevičius, taip pat „nežinoma kankinė“ – greičiausiai viena iš tūkstančių Sovietų išprievartautų ir nužudytų Lietuvos moterų, pvz. Elena Spirgevičiūtė (vitražų autoriai Albinas Elskus ir Juozas Bakis). Altoriuje (autorius Ramojus Mazoliauskas) įkomponuoti tradiciniai lietuviški kryžiai su spinduliais, šie motyvai atkartojami ir eksterjere. Bažnyčia dažniausiai rakinama.

Lietuvių bendruomenės centras čia atsirado anksčiau, nei Lietuvos kankinių bažnyčia – vietinės šv.Jono lietuvių kapinės atidarytos 1960 metais. Etniniu požiūriu šios kapinės nepaprastai vientisos, nes jas renkasi tie lietuviai, kuriems itin svarbi jų tautybė, taigi jie nori būti palaidoti greta tautiečių iš visos Kanados. Todėl ant daugumos antkapių išraižyti lietuviški simboliai, gausu lietuviškų užrašų, kurie kartais skiriami prarastajai „Tėvynei anapus vandenyno“.

Be to, kapinių centre pastatyta nemažai lietuviškų paminklų. Tarp jų – paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę (1988 m.). Kai jis buvo užsakytas, Lietuva vis dar buvo okupuota Sovietų Sąjungos, o nepriklausomybė atrodė neįmanoma, tačiau vos jį pastačius, Lietuvos laisvės siekis tapo nesulaikoma banga, kol galiausiai 1990 m. buvo paskelbta šalies nepriklausomybė. Paminklą pastatė Kanados lietuviai šauliai. Šaulių sąjunga – patriotinė organizacija, kurią Sovietai buvo uždraudę ir ypatingai žiauriai persekiojo, todėl daugeliui jos narių teko bėgti į Ameriką ir ten tęsti kovą už laisvę raginant užsienio šalių vadovybes nepripažinti Lietuvos okupacijos.

Dar vienas panašus, tik senesnis paminklas pastatytas 1968 metais.

Lietuviškų simbolių itin gausu Misisogos kryžių kalne, kurį įkvėpė garsusis Kryžių kalnas prie Šiaulių. Misisogos kryžių kalnas įkurtas XX a. 10-ajame dešimtmetyje, kai stebėdami reportažus apie popiežiaus vizitą neseniai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje Toronto lietuviai sužinojo apie Lietuvos Kryžių kalną. Viskas prasidėjo nuo lietuviškų kryžių parodos, kurią surengė į Kanadą iš Punsko / Seinų regiono Lenkijoje emigravę lietuviai. Parodai pasibaigus eksponatai buvo perkelti čia. Kalne iki šiol statomi nauji kryžiai: vienas naujesnių yra 2018 m. sukurtas kryžius, skirtas bažnyčios 40-ajam, parapijos 90-ajam ir kapinių įkūrėjo 100-ajam jubiliejui paminėti. Netoliese stovi ir senesnis, 70-ajam parapijos jubiliejui paminėti skirtas kryžius.

Šalia Kryžių kalno yra 1969 m. pastatyta architekto Vlado Liačo projektuota memorialinė Lietuvos kankinių koplyčia su milžinišku betoniniu Rūpintojėliu. Čia ji išlieta iš betono. Netoliese įkūrus Kryžių kalną, koplyčia taip pat buvo vainikuota tradiciniu lietuvišku kryžiumi su spinduliais. Koplyčios galinė siena išmarginta etnografiniais lietuviškais raštais.

Už koplyčios ir Kryžių kalno 2011 m. pastatytas paminklas „Marijai, lietuvių tremtinių motinai“. Jis skirtas 1941 06 14 trėmimams atminti: tą birželį Sovietų Sąjunga, neseniai okupavusi Lietuvą, vos per vieną savaitę beveik 2% visų šalies gyventojų prievarta išvežė į atšiaurų ir nesvetingą Sibirą. Trėmimus sustabdė nacistinės Vokietijos kariuomenės įsiveržimas, tačiau 1944 m., Sovietų Sąjungai dar kartą okupavus Lietuvą, jie buvo atnaujinti ir daugumai lietuvių iki šiol kelia skausmingus prisiminimus.

Beveik visi svarbesni Kanados lietuvių bendruomenės nariai palaidoti Šv. Jono lietuvių kapinėse. Garsiausias čia besiilsintis žmogus – istorikas Adolfas Šapoka. Jo šiek tiek romantizuota „Lietuvos istorija“ prieš Antrąjį pasaulinį karą šalyje praktiškai buvo laikoma oficialia istorijos versija. A. Šapokos knyga, iš kurios tarpukariu mokėsi visi moksleiviai, tapo ne vienos lietuvių kartos įkvėpimo šaltiniu per visą sovietmetį ir tik kokiais 2000 m. buvo rimčiau pradėtos svarstyti alternatyvios Lietuvos istorijos versijos. Tiesą sakant, šis istorikas mirė dar prieš išplėtojant Šv. Jono kapines ir tik vėliau buvo čia perlaidotas.

Ne toks garsus, bet ne mažiau svarbus – kunigo Ažubalio, kapinių įkūrėjo, kapas. Kanadoje etninės kapinės neegzistuoja, nes tai laikoma diskriminacija dėl tautybės. Taigi įsteigti Šv. Jono kapines buvo itin sudėtinga. Tuo pat metu Ažubalis iš esmės tapo ir „Anapilio“ įkūrimo iniciatoriumi. Šis kunigas – tikra legenda tarp Kanados lietuvių: pasakojamos istorijos, kaip jam pavyko įkurti kapines, nes dokumentą pasirašyti davė girtam vyskupui, arba kaip jis sugebėjo pabėgti iš nacistinės koncentracijos stovyklos pažadėjęs naciams, kad išlaisvintas jis tapsiąs Gestapo kapelionu, tačiau vietoj to iškart pabėgo ir galiausiai atsidūrė Kanadoje.

Tarp garsių žmonių – ir Jonas Matulionis, pirmasis Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas. Ši organizacija, įsteigta 1949–1958 m., pirmoji ėmė siekti išsaugoti lietuvybę užsienio šalyse. Tuo metu nuo Sovietų režimo pabėgę lietuviai pradėjo suprasti, kad okupacija greitai nesibaigs: Sovietai susidorojo su Lietuvos partizanų judėjimu, dauguma šalyje likusių Lietuvos patriotų buvo nužudyti arba ištremti, o tie, kurie spėjo pabėgti į Sąjungininkų šalis, iš dipukų stovyklų Europoje (t. y. vis dar santykinai arti Lietuvos) jau seniai buvo persikėlę nuolat gyventi į tolimus kraštus, tarp jų ir Kanadą. Kitaip nei dipukų stovyklose, kur lietuviai gyvendavo glaudžiomis bendruomenėmis, naujosiose gyvenamosiose valstybėse jie buvo išsibarstę tarp kitų tautų žmonių. Imigrantai suprato, kad nieko nedarant jų šeimos netrukus asimiliuosis, be to, egzistuoja rizika, kad Sovietų vykdomas genocidas gali išnaikinti Lietuvoje likusius tautiečius, taigi lietuvių kultūra visiškai išnyktų. Taip ir atsirado Pasaulio lietuvių bendruomenė. Galima sakyti, kad tai buvo „tauta be teritorijos“, tačiau turinti nuosavą konstituciją (chartiją), parlamentą, mokyklų sistemą (kuriose šeštadieniais mokyta lietuvių kalbos, kultūros ir istorijos), religinę sistemą ir t. t. Jonas Matulionis iš esmės buvo pirmasis šios tautos prezidentas, o jos piliečiais tapo visi už Sovietų įtakos zonos ribų gyvenę lietuviai. Organizacija gyvuoja iki šiol, tik po 1990 m., Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, pasikeitė jos tikslai.

Čia palaidoti ir keli Lietuvos konsulai Toronte: kol Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, joje jų palaidoti nebuvo įmanoma. Ilgiausiai šias pareigas ėjo Jonas Žmuidzinas, konsulu dirbęs beveik pusę Šaltojo karo eros, nuo 1959 iki 1982 metų.

Kunigų kapai išdėstyti eile ir sudaro simbolinį paminklą.

Kapinių vartai taip pat nestandartiniai; apie 1980 m. juos sukūrė menininkas Rimas Paulionis, įkomponuodamas lietuviškus simbolius: Gedimino stulpus ir kryžius su spinduliais.

Pasaulietiniame lietuvių centre „Anapilis“ (pastatytame 1973 m.) įrengtos salės, skirtos lietuviškiems renginiams, be to, čia leidžiamas laikraštis „Tėviškės žiburiai“ (popierinis laikraštis ėjo 1949–2020 m., o nuo 2020 m. jis publikuojamas internete). Svarbiausia čia veikianti institucija – Kanados lietuvių muziejus-archyvas (pastatytas 1987 m., atidarytas 1989 m.). Tai vienintelė įstaiga, nuosekliai kaupianti, kataloguojanti, sauganti ir demonstruojanti su Kanados lietuvių bendruomene susijusius archyvinius įrašus, knygas, muziejinius artefaktus, retus spaudinius ir kitką. Ji neveikia kaip nuolatinis muziejus, bet kasmet surengia 3–4 su Lietuva susijusias laikinas parodas (kartais šiame pastate, kartais kitur). Jei asmeniškai domitės Kanados lietuviais, jų organizacijomis ir paveldu, archyve lankytis galima ir ne parodos metu.

Jei kapinės atrodo itin lietuviškai, tai „Anapilis“ ir Lietuvos kankinių bažnyčia yra modernizmo architektūros statiniai, kurių eksterjeras neturi nacionalinių bruožų. Lietuviškų elementų esama tik viduje.

Ankstesnės Toronto lietuvių bažnyčių vietos

Pirmosios Toronto lietuvių bažnyčios stovėjo miesto centre arba netoli jo.

Dabartinė Misisogos Lietuvos kankinių parapija anksčiau vadinosi Šv. Jono Krikštytojo lietuvių parapija. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia vis dar tebestovi Toronto centre ir, nors ji nebepriklauso lietuviams, čia išlikę keletas lietuviškų elementų.

Lietuviai bebokštį pastatą 1928 m. įsigijo iš presbiterionų ir čia įsteigė pirmąją lietuvišką parapiją, kuri tapo pirmąja didesne lietuviška organizacija Toronte.

Kai XX a. 5-ajame dešimtmetyje prie besiformuojančios lietuvių bendruomenės prisijungė tūkstančiai religingų pabėgėlių nuo Sovietų okupacijos, bažnyčia tapo per ankšta, be to, buvo svarbu padaryti ją lietuviškesnę. 1954–1956 m. bažnyčia buvo perstatyta: ne tik išplėsta erdvė ir pristatytas bokštas, bet ir pridėtas simbolinis tradicinis lietuviško kaimo namo stogelis, vainikuotas tradiciniu lietuvišku kryžiumi su spinduliais. Šio projekto autorius buvo žymiausias Kanados lietuvių architektas Alfredas Kulpa-Kulpavičius.

1975 m. parapija (po ilgų debatų) buvo perkelta į Misisogą, o bažnyčios pastatas perduotas kitoms katalikiškoms bendruomenėms (dabar juo naudojasi Lotynų amerikiečiai). Išliko tik du lietuviški elementai: minėti tradicinis lietuviškas stogelis ir kryžius su spinduliais virš jo.

Buvusi Prisikėlimo bažnyčia dabar nugriauta, vietoj jos stovi daugiabučiai (College gatvėje tarp Rusholme Park Crescent ir Rusholme Road). Ši parapija, antroji Toronte, buvo įkurta po Antrojo pasaulinio karo ir buvo skirta naujai atvykusiems pabėgėliams. Bažnyčia buvo pastatyta 1956 m. pagal garsaus Kanados lietuvių architekto A. Kulpos-Kulpavičiaus projektą, tačiau kūrėjo vizija nebuvo iki galo išpildyta: tiesą sakant, iškilęs pastatas turėjo būti tik parapijos salė, o pačios bažnyčios projektas taip ir liko neįgyvendintas. Kadangi vis daugiau Kanados lietuvių kraustėsi tolyn į vakarinę Toronto dalį, apie 2000 m. buvo nuspręsta parapiją perkelti, ir senasis bažnyčios pastatas buvo parduotas.

Netoli šios bažnyčios lietuvių vienuolės 1955 m. įsteigė lietuvišką vaikų darželį (šalia Diferin ir Sylvan gatvių kampo). Jis vis dar veikia, tačiau šiuo metu (nuo 1999 m.) nebelikę jokių sąsajų su lietuviais.

Dabar slovakams ir lenkams priklausanti liuteronų Dievo Malonės bažnyčia šalia Davenport ir Dufferin gatvių kampo kurį laiką (nuo Antrojo pasaulinio karo iki parapijos sunykimo) buvo naudojama kaip lietuvių liuteronų iš Mažosios Lietuvos bažnyčia (tuo metu lietuvių liuteronų bendruomenė buvo pasidalijusi į dvi dalis: vieną grupę sudarė atvykėliai iš tų Lietuvos regionų, kuriuos iki 1918 m. valdė Rusijos imperija, o kiti atvyko iš Lietuvos teritorijų, iki 1918 m. priklausiusių Vokietijai. Dauguma pastarųjų buvo šiek tiek paveikti vokiškosios kultūros ir neretai mišias laikydavo vokiškai, nors jų gimtoji kalba buvo lietuvių – jie ir sudarė Dievo Malonės parapiją. Kita liuteronų grupė įkūrė Išganytojo parapiją).

„Lietuvių namai“ taip pat buvo perkelti, tik gerokai mažesniu atstumu. Iš pradžių jie veikė dabar niekaip nepažymėtame name prie Dundas St. W ir Ossington St. gatvių kampo. Jį „Lietuvių namai“ įsigijo 1952 m., o į dabartinį, didesnį pastatą iš čia persikėlė 1971 metais.

Iki Antrojo pasaulinio karo būta ir itin kairiųjų pažiūrų lietuvių, kurie nelankė bažnyčios ir buvo įsteigę klubą adresu 160 Claremont. Tačiau, Sovietams okupavus Lietuvą, kairioji ideologija pamažu prarado populiarumą.

Garsių lietuvių kapai, esantys ne Šv. Jono kapinėse

Nors praktiškai visi bent kiek žinomesni lietuviai ilsisi Šv. Jono lietuvių kapinėse, bent jau vienas svarbus žmogus – konsulas Vytautas Gylys – palaidotas atskirai „Park Lawn“ kapinėse (V sektoriuje). Jis generaliniu Lietuvos konsulu Toronte tarnavo 1949–1959 metais. Tuo metu Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, tačiau Kanada šios okupacijos nepripažino. Taigi galima sakyti, kad Lietuvos ambasados ir konsulatai tokiose šalyse kaip Kanada tuomet buvo vienintelės neokupuotos Lietuvos teritorijos.

Lietuviško paveldo vietų Toronte žemėlapis

Visos Toronto lietuviškos vietos yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Toronte žemėlapis

Tikslas - Amerika 2019 ekspedicijos į Torontą dienoraštis

Kai sulaukėme kvietimo į Torontą, dar ėjo 2017 m. „Ir Kanadoje yra įdomių lietuviškų vietų“ – rašė kunigas Aurelijus Kasparavičius, sekantis mūsų Facebook kanalą „gabaleliailietuvos“. Pažadėjome atvykti 2019 m. Ir pažadą ištesėjome. Galima sakyti, pirmą kartą per „Tikslas – Amerika“ istoriją turėjome savo agentą. Sunku ir suskaičiuoti, su kiek žmonių susitarė kunigas Aurelijus, kad mums parodytų lietuviškas vietas – arba bent jau davė kontaktus. Kiekviena nauja „Tikslas – Amerika“ misija iš tos pusės paprastesnė: vis daugiau ir daugiau žmonių, kuriems nebereikia prisistatinėti, kurie patys tave susiranda. Nakvynės pas vietinius: kodėl anksčiau to vengdavome Aurelijus parūpino ir nakvynės vietą – susitarė su vietos lietuviais Stasiulevičiais, kad priimtų pernakvoti. Iš šios pusės „Tikslas – Amerika“ buvo sunkesnė misija, nei prieš tai buvusios. Anksčiau turėjome dalinį finansavimą iš Lietuvos valstybės – juk valstybingumo šimtmetis. To neliko, o projektą baigti norisi. Todėl šiemet daugiausiai nakvodavome pas Kanados ir JAV lietuvius: taip sutaupėme brangiems viešbučiams. Anksčiau to vengdavome. Ne vienas ir ne dešimt per tuos tris metus sutiktų Amerikos lietuvių pasakojo, kad net ryšiai su giminėmis ir draugais Lietuvoje nutrūko dėl to, kad anie tik prašinėdavo visko ir prašinėdavo, tarsi pinigai Amerikoje ant medžių augtų. Net ir mano svetainėje „Gabalėliai Lietuvos“ ne kartą sulaukiau tokių Lietuvos lietuvių parašytų komentarų: „Noriu važiuoti studijuoti į JAV universitetą, bet neturiu X dešimčių tūkstančių dolerių – gal Amerikos lietuviai galėtų paremti?“. Labai norėjosi pagerinti Lietuvos lietuvių įvaizdį – būti ne prašinėtojais, bet tokiais, kurie atėjo padaryti gero darbo ir nieko už tai neprašo (nei pinigų, nei maisto, nei nakvynės). Visgi ir šįsyk našta niekam netapome – atvažiuodavome vėlai vakare, išvažiuodavome rytais, šeimininkams dar miegant. Daugiau „patrukdėme“ tik Aurelijui – mūsų naktinis autobusas iš Niujorko į Torontą vėlavo virš valandos, jam teko laukti. Bet, tikiu, kad vėlesnis važinėjimas kartu su mumis jam patiko: net planus dėl to pakeitė. Smagu matyti, kaip smarkiai šis kunigas domisi visomis Kanados lietuvių organizacijomis, paveldu ir istorija, nors yra atsiųstas iš Lietuvos. Kaip pats uždavinėja papildomus klausimus mūsų pašnekovams. Toronto lietuviška didybė atsiskleidė pamažu Pirmasis pasivažinėjimas po Torontą prasidėjo kiek nykiai: Šv. Jono lietuvių bažnyčia, kuri jau nebelietuvių ir net į vidų patekti neaišku kaip (kiek žmonių bebandė sutarti – nepavyko). Tik stogelis lietuviškas likęs. Senosios Prisikėlimo bažnyčios vieta – niekaip nepažymėta, dabar ten daugiabučiai. Vėliau dar - lietuvių liuteronų bažnyčia, uždaryta pernai. Kur dar prieš metus buvo nupiešta trispalvė, dabar – gėjų vaivorykštė. Bet čia pat – dvi pažibos. Iš Lietuvių namų dar galėjau daug tikėtis: milžiniškas pastatas, didžiulės salės – beje, remontuojamos, tobulinamos. Interjerai gal ne ypatingai lietuviški, bet veikia labai lietuviškas baras „Lokys“, lietuviška kredito unija, kita. Viską jau perėmė naujai atvykę lietuviai, kaip Genovaitė Kobelskis ir Diana Jasiukaitienė, su kuriomis susitikome. Iš 11 valdybos narių – 7 šiuolaikiniai imigrantai iš Lietuvos. O antroji Toronto centro pažiba – Vilniaus rūmai – smarkiai pranoko lūkesčius. Tai – senelių namai, o „Tikslas – Amerika“ pripratau matyti slogius senelių namus: taip, viskas gražu, tvarkinga, bet neapleidžia toks liūdnas jausmas, kad visiems tai – paskutinė stotelė, daug nykesnė už visus įdomius ir įvairius jau nugyventus gyvenimus. „Vilniaus rūmai“ kitokie. Seneliai, kurių amžiaus vidurkis 85 m. – tiesa, daugiausia galintys pasirūpinti savimi – čia gyvena butuose su balkonais, gražiais vaizdais, po vieną ar po du (kai kurie porą ir susiranda „Vilniaus rūmuose“). Kaip pasakojo „Vilniaus rūmų“ vedėjas Jurgis Valaitis, lietuviams čia daug pliusų palyginus su bet kuria kita gyvenamąja vieta Toronte: televizoriuose keturi lietuviški kanalai ir sveikinimai su gimtadieniais, yra kasdien veikiantis lietuviškas restoranas, švenčiamos tautinės šventės: Vasario 16 d., Kūčios, Vėlinės ir t.t. O taip pat yra pirtys, terasa, sodelis, metro stotelė šalia ir t.t. Nenuostabu, kad prie vietos „Vilniaus rūmuose“ susidariusi nuolatinė apie 10-15 senelių eilė, o gyventojų – per 100. Šiuo metu 80% Vilniaus rūmų gyventojų lietuviai, iš jų 20% - jau gimę Kanadoje. Dar vienas skirtumas nuo daugybės kitų lankytų panašių senelių namų, kur iš lietuvybės dažnai tebūna likęs vardas ir kokie drožti Rūpintojėliai bei paveikslai. Torontas mums buvo kaip bazė, iš kurios važinėjome ir po kitas vietas – Hamiltoną, Vasagą, Midlandą. Ilgiausia diena Toronte buvo, aišku, sekmadienis. Kai kiti ilsisi, mums, kaip ir kunigams – pats darbymetis. Nes visur lietuviškos Mišios, nes ten susirenka lietuviai. Projekto pristatymų tiek, kad teko net išsiskirti Šįsyk ne vien žymėjome internetiniame www.tikslasamerika.lt žemėlapyje lietuviškas vietas ir aprašinėjome jas internetinėje enciklopedijoje www.gabalelialietuvos.lt , tačiau ir surengėme 12 mūsų projekto pristatymų, 5 jų – Toronte ir aplink. Tai – puiki proga pabendrauti su vietos lietuviais, išgirsti apie papildomas lietuviškas vietas regione. Kanada – kaip niekad puikiai tam tinkantis regionas. Nes Kanadoje lietuvių bendruomenė labai gyva: ten veikia daugiau nei pusė visų kada nors buvusių lietuvių bažnyčių ir jose vyksta lietuviškos Mišios, ir apskritai retai kada teko naudoti žemėlapio žymeklį, reiškiantį „lietuvybės tik pėdsakai“. Pirmąjį sekmadienį laukė trys pristatymai, visi – po Šv. Mišių. Pirmasis – Hamiltone, antrasis – Lietuvos kankinių parapijoje, trečiasis – Prisikėlimo parapijoje. Kaip vsiką suspėti? Juk Hamiltonas – 70 km nuo Toronto, o Mišių laikai labai artimi: 09:00, 10:30, 12:00... Laimė, esame dviese. Taigi, Mišiose sudalyvavome Hamiltone ir aš ten likau pristatyti projektą. Aistė, tuo tarpu, iškeliavo su Hamiltone mišias laikiusiu kunigu Nerijumi Šmerausku į Lietuvos kankinių parapiją. Prisikėlimo parapija vėl kliuvo man – ten išvažiavau iš karto po pristatymo Hamiltone ir atvykau jau po Mišių, kaip tik tuo metu, kai parapijiečiai rinkosi bendrauti. Ir, baigęs pristatymą, nuvažiavau paimti Aistės. Malonu buvo sulaukti tiek susidomėjimo, klausimų, garbių svečių, tokių kaip už lietuvių sielovadą išeivijoje atsakingas prelatas Edmundas Putrimas, Kanados lietuvių rašytojas Antanas Šileika, Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas Kazimieras Deksnys. Misisaga - didžiausias lietuvybės centras Kanadoje (kapinės, muziejus) Ne mažiau įdomu buvo pasivaikščioti po vieninteles Kanados lietuvių kapines prie Lietuvos kankinių šventovės. Pranoko lūkesčius. Grožiu, tautiškumu tarp visų Lietuvos išeivių kapinių jos nusileidžia nebent tik Čikagos lietuvių kapinėms. Daugelis Kanados lietuvių, kuriems svarbi lietuvybė, laidojasi čia, pasirūpina tautiškais antkapiais ir, karts nuo karto, vis sukuriamas koks įspūdingas lietuviškas paminklas: Žuvusiems už Lietuvos laisvę, Kryžių kalnas, Tremtinių motina ir t.t. Garsiausias kapas – istoriko Adolfo Šapokos. Visų jų vietas radau, pasižymėjau koordinates „Tikslas – Amerika“ žemėlapiui, nufotografavau, o Aistė paėmė interviu iš kapinių vadovo Vytauto Pečiulio. Šv. Jono lietuvių kapines žemėlapyje žymėsiu kaip vieną svarbiausių Amerikos žemyne lietuviško paveldo vietų. Įspūdingų lietuviškų vietų Kanadoje yra ir daugiau, bet ne visos jos taip paprastai pasiekiamos, kasdien atidarytos. Pirmadienio rytą prie Lietuvos kankinių šventovės dar sugrįžome į Kanados lietuvių archyvą: persifotografavome parapijų jubiliejines knygas, kurios pravers kaip informacijos šaltiniai enciklopedijai „Gabalėliai Lietuvos“, ilgai kalbėjome su Danguole Breen. Toronte lietuvybės šitiek daug, kad vėl teko skirstytis: kol Aistė fotografavo knygas, aš ėjau pakalbinti vienintelio Kanados lietuvių laikraščio „Tėviškės žiburių“ vyr. redaktorę Siginą Katkauskaitę. Ji – iš naujų atvykėlių, dirba ten 12 metų. Visgi, pasakojo, turėjo prisitaikyti prie unikalios Kanados lietuvių kalbos: vietoje „ministras“ Toronte tebesakoma „ministeris“ (taip rašoma ir „Tėviškės žiburiuose“, ir net ant Lietuvos ambasados Kanadoje tarnautojų vizitinių kortelių), vietoje „metro“ – „požeminis“, vietoj „laidojimo namai“ – „šermeninė“ ir pan. Jokioje kitoje šalyje negirdėjau tiek daug nusistovėjusių ten žodžių, kurie Lietuvoje nevartojami ar vartojami kitaip / rečiau („nelaimė“ vietoje „(auto)avarija“, „keltuvas“ vietoje „liftas“, „šventovė“ vietoje „bažnyčia“). Iš JAV lietuvių kartais sulaukiame kritikos, kad miestų pavadinimus „Gabalėliuose Lietuvos“ rašome lietuvių kalba – Amerikos lietuviams, tarkime, įprasčiau „Cleveland“, nei „Klivlandas“. Tuo tarpu Kanados lietuviai dažniausiai miestų pavadinimus patys rašo lietuviškai, o kai kuriems miestams netgi... turi sugalvoję savus. Pvz. „Mississauga“ lietuviškai pagal lietuvių kalbos komisiją yra „Misisoga“, bet Kanados lietuviai man rašė „Misisaga“; „Oakville“ Lietuvos lietuviams yra „Oukvilis“, o Kanados lietuviams – „Oakvilė“. Kodėl? Atsakymas – irgi spauda, juk rašytinę lietuvių kalbą daugelis mato labiausiai joje. JAV „Draugas“ miestų pavadinimus rašo angliškai, o Kanados „Tėviškės žiburiai“ – lietuviškai su kanadietišku prieskoniu. Deja, „Tėviškės žiburių“ redakcija pamažu užsidarinėjo: tai paskutiniai „Tėviškės žiburių“ leidimo metai, laikraštis pasiliks tik internete ir redakcijos nuomotis nebereiks. Nežinia, kur atsidurs istoriko Adolfo Šapokos stalas, prie kurio Sigina davė mums interviu... Ir seniesiems Kanados lietuviams bus sunku: ne visi naudojasi internetu ir daug kas „Tikslas – Amerika“ pristatymuose minėjo apie mus perskaitę būtent „Tėviškės žiburiuose“. Atėjo laikas išvykti iš Toronto. Jei skaičiuoti Torontą su visais jo priemiesčiais, turbūt tik viename kitame mieste „Tikslas – Amerika“ misijų metu lietuviškas vietas tyrinėjome ilgiau – Čikagoje. Iš viso Toronte (su Misisaga) pažymėjome 27 lietuviškas vietas. Augustinas Žemaitis, 2019 09 20-23