Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Jungtinės Amerikos Valstijos

Dar nuo ~1865 m. JAV buvo lietuvių svajonių kraštas. Ten emigravo milijonas mūsiškių. Nors dauguma įsimylėjo Amerikos laisvę ir turtus, dauguma šeimų liko lietuviškos keletą kartų, o už savo sunkiai uždirbtus pinigus statė didingas patriotiškai dekoruotas lietuvių sales, bažnyčias, vienuolynus, mokyklas, parkus, kapines ir kitus pastatus, tapusius unikaliomis "Lietuvomis už Lietuvos ribų", tiesiai pramoninių JAV didmiesičų viduryje. Daugybė šių vietų gali priblokšti ne vien lietuvius.

Lietuviškas JAV paveldas pagal valstiją

Spauskite ant paveikslėlių ir skaitykite, kokias įspūdingas vietas lietuviai sukūrė toje valstijoje.

Ilinojus, kuriame - Čikaga, Amerikos lietuvių sostinė
Ilinojus
Pensilvanija - seniausia Amerikos lietuvių kolonija su ~150 lietuviško paveldo objektų
Pensilvanija
Masačusetsas ir jo daugybė 'lietuviškų' miestų (Bostonas, Vusteris, Broktonas, Lorensas, Lovelas, Atolas) su 50+ lietuviškų vietų
Masačusetsas
Konektikutas, lietuviškiausia JAV valstija (0,9%) su kai kuriomis iš svarbiausių Amerikjos lietuvių vietų
Konektikutas
Niujorko miestas (lietuvybės tvirtovė 100+ metų) ir aukštutinio Niujorko pramoniniai miesteliai, kadaise traukę lietuvių darbininkus
Niujorkas
Mičiganas, su šimtamečiu lietuvišku paveldu savo pramoniniuose miestuose ir lietuviškomis stovyklomis savo laukinėje gamtoje
Mičiganas
Merilandas, su aukščiausia lietuvių bažnyčia ir vienais didingiausių JAV lietuvių namų (Baltimorėje)
Merilandas
Vašingtonas gal ir stokoja stiprios istorinės lietuvių bendruomenės, bet jo turimas JAV sostinės statusas čionai pritraukė daug labai simbolinių lietuviškų vietų
Vašingtonas (JAV sostinė)
Ohajas ir jo lietuviškas sodas, klubas, daug bažnyčių Klivlando ir Deitono miestuose
Ohajas
Meinas ir jo Kenebunkporto lietuvių vienuolynas bei didis parkas - viena geriausiai išlaikytų lietuviškų vietų JAV
Meinas
Naujasis Džersis su gausybe lietuviškų bažnyčių Niujorko priemiesčiuose
Naujasis Džersis
Viskonsinas, kur kone kiekvienas paežerės miestas turi lietuvių bendruomenę ir bažnyčią
Viskonsinas
Naujasis Hampšyras, kur Našujos fabrikuose dirbo tūkstančiai lietuvių bei paliko ten aibę savo pėdsakų
Naujasis Hampšyras
Indiana apima Čikagos priemiesčius kuriuose - vieni didžiausių lietuvių procentų visame žemyne (ypač Beverli Šoro kurorte)
Indiana
Kalifornija ir Los Andželas, vienas svarbiausių pokario Amerikos lietuvių miestų
Kalifornija
Vermontas, kurio miškuose - didžiulė lietuviška Neringos stovykla
Vermontas
Rod Ailandas, kur Lietuvos nepriklausomybės diena - oficiali šventė
Rod Ailandas
Nebraska su jos gyvu lietuvių telkiniu Omahoje - tai vakariausia istorinė lietuvių 'kolonija'
Nebraska

Kitos JAV valstijos, kuriose yra lietuviškų vietų: Ajova, Florida, Minesota, Misūris, Teksasas, Vašingtonas (valstija).

Lietuvybės JAV istorija

Pagal JAV gyventojų surašymą šioje šalyje lietuvių - 700 000. Tai didžiausia ir svarbiausia lietuvių bendruomenė už Lietuvos ribų. JAV gausu lietuviško paveldo, ypač Rytinėje pakrantėje ir pramoniniuose Vidurio vakarų miestuose.

Lietuviai emigravo į JAV trimis skirtingais laikotarpiais, vadinamosiomis "bangomis". Pirmoji banga plūdo XIX a. pabaigoje. Dešimtys tūkstančių lietuvių iškeitė savo darbus tėvynės žemės ūkyje į Pensilvanijos kasyklas, Čikagos skerdyklas ir kitų didmiesčių gamyklas. Prastai mokėdami angliškai jie įkūrė savo rajonus ir bendruomenės, laikraščius ir orkestrus, pastatė be galo puošnias bažnyčias (atsižvelgiant į kuklų jš gyvenimo būdą), o dabar ilsis po masyviais lietuviškais antkapiais. Pirmoji banga buvo sustabdyta 1908 m. apribojusiu imigraciją, bet jos palikimas liko.

Pirmosios bangos emigrantai XX a. antrajame dešimtmetyje protestuoja už Lietuvos laisvę. 1918 m. Lietuvai tapus nepriklausomai dalis Amerikos lietuvių grįžo padėti savo tėvynei.

Antroji banga atvyko po Antrojo pasaulinio karo. Žmonės, sugebėję ištrūkti iš sovietinio pragaro maždaug 1948 m. pagaliau gavo teisę palikti perpildytas pabėgėlių stovyklas Vokietijoje. JAV, niekada nepripažinusios Lietuvos okupacijos, juos priėmė. Tai buvo daugiausiai elitas: intelektualai, menininkai. Jausdamiesi ištremti iš tėvynės (o ne palikę ją dėl skurdo) jie nusiteikę labai patriotiškai, dalyvauja lietuvių sambūriuose, kurių svarbiausi - lietuviškos bažnyčios. Net daugybė žmonių gimusių antrosios bangos imigrantų šeimose jau po to, kai šie paliko Lietuvą, jaučia kur kas didesnį ryšį su Lietuva nei naująja tėvyne. Didžiulė antroji imigrantų banga sunkiai kovojo siekdama pranešti pasaulio apie Lietuvos reikalus ir okupacijos žiaurumus. Ji faktiškai įkūrė visą Lietuvos valstybę tremtyje su vyriausybe Vašingtone, nuosava Konstitucija, Parlamentu, lietuviškomis leidyklomis, gebėjusiomis net išleisti daugiatomę enciklopediją. Nenuilstamas jų darbas prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. - kaip tik tada, kai laikas jau pradėjo iš lėto šienauti antrosios bangos imigrantus. Kai kurie jų tuomet paliko patogius gyvenimus JAV grįžo į ką tik atkurtą Lietuvą bei padėjo jai savo sukaupta patirtimi: tai ir prezidentas V. Adamkus, kandidatai į prezidentus S. Lozoraitis, K. Bobelis, ne vienas verslininkas.

Dipukai laive 1949 m. gabenančiame juos į naują gyvenimą JAV (pav. kairėje). Čia jie įkūrė savo bendruomenes, tokias kaip aplink šią naują Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčią Čikagos Marquette Park rajone (pav. dešinėje).

Trečioji imigrantų banga atvyko po nepriklausomybės atkūrimo. Ją skatino ekonominės priežastys: Lietuvos ekonomiką sugriovė sovietinio valdymo dešimečiai. Vienu metu daugiau nei pusė gavusių turistines JAV vizas taip ir nebegrįždavo į Lietuvą. O juk ir pačias vizas tik mažumai išduodavo. Lietuvai 2004 m. įstojus į Europos Sąjungą šis srautas sumenko, nes dauguma emigrantų ėmė rinktis Europos šalis. Trečioji imigrantų banga mažiau save sieja su lietuvių bendruomene, o po sovietinio valstybinio ateizmo dešimtmečių ji ir mažiau religinga. Tad lietuviškų parapijų, stipriausių ir akivaizdžiausių amerikos lietuvių bendruomenės branduolių, narių skaičiai sumenko ir XXI a. pirmame dešimtmetyje JAV vyskupijos puolė jas naikinti, parduodamos ir griaudamos bažnyčias. O šios bažnyčios alsuoja Lietuvos dvasia labiau, nei bet kuri pačioje Lietuvoje esanti šventovė - kartais net gali kilti abejonių, labiau Dievui ar Tėvynei pašlovinti jos statytos. Dekore gausu freskų iš Lietuvos istorijos, trispalvių, Lietuvos miestų nuotraukų ir dar daug, daug kitų atsiminimų. Todėl paskubėkite - dalies to, ką dar galite pamatyti dabar, po kelių metų gali ir nebelikti.

Lietuvos minimuziejėlis Šv. Antano bažnyčioje Detroite. Senųjų lietuvių imigrantų klubai ir parapijos paprastai pilnos su Lietuva susijusių simbolių. ©Augustinas Žemaitis.

Čikaga laikoma Amerikos lietuvių sostine. Čia yra keli istoriniai lietuvių rajonai ir dvi Lietuvos garvei pavadintos gatvės. Lietuviai pastatė daug bažnyčių, kurių puošniausia Šv. Kryžiaus Back of the Yards rajone (1913). Yra dvi didžiulės lietuvių kapinės: katalikiškos Šv. Kazimiero ir su konkrečia religija nesiejamos Lietuvių nacionalinės kapinės. Lietuviams pastatyti paminklai ir atminimo lentos, garsiausias kurių yra S. Dariaus ir S. Girėno memorialas. Seniausias pasaulio lietuviškas laikraštis leidžiamas būtent Čikagoje nuo 1909 ir vadinasi Draugas. Yra galimybių paskanauti lietuviškų patiekalų (nors ir mažiau nei 1990 m. ar anksčiau). Taip pat yra Balzeko lietuvių kultūros muziejus, didžiausias toks už Lietuvos ribų.

Bendra taisyklė yra kad kiekvienas didmiestis, tokiu buvęs ir XX a. pradžioje, turi lietuvių benduromenes ir paveldą, ypač bažnyčias ir kapines, kartais - pokyliams naudotas lietuvių sales. Tarp tokių miestų Klivlandas ir Detroitas prie didžiųjų ežerų, Bostonas, Baltimorė, Niujorkas ir Filadelfija Naujojoje Anglijoje. Los Andželas yra vienintelis Vakarų miestas turintis lietuvių bendruomenė ir bažnyčią - nes vakarinė JAV dalis buvo kur kas rečiau apgyvendinta antrosios ir (ypač) pirmosios lietuvių bangų laikais.

Pensilvanijoje lietuviai gyvena mažuose miesteliuose, kai kur sudarydami daugiau nei dešimtadalį jų žmonių. Shenandoah net būdavo vadinama Amerikos Vilniumi. Tokiose vietsoe galima aptikti lietuvių bažnyčias ir kapines (deja daug bažnyčių, kaip XIX. neogotikinė Shenandoah šventovė, buvo nugriautos arba nebenaudojamos religinėms reikmėms). Kasulaičio ežeras Pensilvanijoje yra vienas retų lietuviškų vietovardžių Amerikoje.

JAV sostinėje Vašingtone yra Lietuvos ambasada, sovietų okupacijos laikais veikusi kaip lietuvių tautos centras.

Click to learn more about Lithuania: JAV 6 Comments

Ilinojus, JAV

Ilinojuje gyvena daugiau Amerikos lietuvių nei kurioje nors kitoje šalies valstijoje. Pagal lietuviško paveldo obbjektų skaičių Ilinojus užima antrą vietą po Pensilvanijos.

Svarbiausios lietuvybės zonos Ilinojaus valstijoje:
*Įspūdingi istoriniai lietuvių rajonai Čikagos pietinėje dalyje.
*Keletas Čikagos vakarinių priemiesčių.
*Keli pramoniniai miestai (Rokfordas [Rockford], Springfildas [Springfield], Vokiganas [Waukegan], Kevanis [Kewanee], Rytų Sent Luisas [East St. Louis]).
*Keletas angliakasių miestelių centriniame ir pietiniame Ilinojuje (Spring Valio [Spring Valley] rajonas, Vestvilio [Westville] rajonas ir Vest Frankforto [West Frankfort] rajonas).
*Į rytus nuo Čikagos, Mičigano ežero pakrantėje, jau už Ilinojaus ribų, įsikūrusi „lietuviškoji Rivjera“.

Kiekvienai iš šių vietovių būdinga savita lietuviška atmosfera, istorija, lietuviški pastatai it paminklai, kuriuos galima pamatyti ir šiandien.

Čia pristatome kiekvieną vietovę atskirai (su nuorodomis į ilgesnius straipsnius), o straipsnio pabaigoje pateikiame bendrą Ilinojaus valstijos lietuvių istoriją.

Šv. Antano lietuvių bažnyčia Sisere

Prieškariu Sisero [Cicero] Šv. Antano lietuvių bažnyčia buvo viena iš didesnių lietuvių bažnyčių; tuo metu bažnyčios atliko lietuviškų centrų vaidmenį

Čikaga, jos lietuviški rajonai ir priemiesčiai

Čikaga jau nuo bene XX a. antro dešimtmečio laikoma ne tik „Ilinojaus lietuvių sostine“, bet ir „Amerikos lietuvių sostine“ ar net „užsienio lietuvių sostine“.

Faktai išties iškalbūs: prieš Pirmąjį pasaulinį karą Čikagoje gyveno daugiau etninių lietuvių nei bet kuriame kitame Lietuvos mieste (beveik 100 000). Iki pat XX a. devinto dešimtmečio Čikagoje lietuviškos mišios vyko daugiau bažnyčių nei bet kuriame kitame pasaulio mieste (įskaitant ir Lietuvą).

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia (Čikagos Back of the Yards rajonas)

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia (Čikagos Back of the Yards rajonas), pastatyta XX a. antrame dešimtmetyje, yra didžiausia lietuvių bažnyčia Čikagoje

Čikagos lietuvių bendruomenė buvo per didelė, kad išsitektų viename rajone. Todėl Čikagos pietinėje dalyje išdygo net keletas lietuviškų rajonų. Kiekvieno jų širdis buvo lietuvių bažnyčia. Palaipsniui atsirado it lietuvių salės, vienuolynai, mokyklos, įmonės, lietuviški paminklai. Čikagoje yra keletas lietuviškos architektūros šedevrų, kurie neturi analogų net Lietuvoje, o kai kurios Čikagos lietuvių bažnyčios yra vienos didžiausių ir puošniausių lietuviškų bažnyčių pasaulyje. Kiekviena iš jų atlieka ne tik religinį, bet ir pasaulietinį – lietuviško centro – vaidmenį.

Lietuvių įkurtas kino teatras „Ramova“ gavo lietuvių pagoniškos šventyklos vardą (Bridžportas [Bridgeport], Čikaga)

Lietuvių įkurtas kino teatras „Ramova“ pavadintas pagal pagonišką lietuvių šventyklą (Bridžportas [Bridgeport], Čikaga)

Čikagoje vyko du pagrindiniai lietuvių rajonų plėtros etapai, kurių metu ir pastatyta dauguma lietuviškų pastatų ir paminklų mieste. Pirmasis etapas truko maždaug XX a. pirmą–trečią dešimtmetį, kai, bėgdami iš Rusijos Imperijos valdomos Lietuvos, į Čikagą dirbti pramonėje atvyko lietuviai it, praturtėję, skyrė pinigus lietuvybei. Antruoju etapu, kuris truko maždaug XX a. šeštą–septintą dešimtmetį, dešimtys tūkstančių lietuvių pabėgėlių, ištrūkusių nuo sovietinio genocido, iš pabėgėlių stovyklų Europoje persikėlė į Čikagą it kūrė ten savo „mažąsias lietuvas“.

Vilniaus Aušros Vartų bažnyčia-mokykla Čikagos rajone Heart of Italy

Vilniaus Aušros Vartų bažnyčia-mokykla Čikagos rajone Heart of Italy. Tai „laikino pastato“, kuris lietuviams tarnavo ir kaip bažnyčia, ir kaip mokykla, pavyzdys. Daugeliu atvejų, gausėjant ir plečiantis lietuvių bendruomenėms, rajone iškildavo atskiras didesnis bažnyčios pastatas; tačiau šiuo atveju taip nenutiko

Nors daugelis lietuviškų pastatų Čikagoje išliko, XX a. aštuntame–dešimtame dešimtmetyje visuose istoriniuose lietuvių rajonuose apsigyveno juodaodžiai arba lotynų amerikiečiai. Lietuviai pasitraukė į Čikagos priemiesčius. Nė vieno išskirtinai lietuviško priemiesčio lietuviai nesukūrė, tačiau automobilių eroje (skirtingai nei XX a. pradžioje) net ir gyvendami vienoje Čikagos dalyje, dėl lietuviškų reikalų nesunkiai galėjo nuvykti į kitą. Kai kurie lietuviai vis dar lankosi istoriniuose lietuvių rajonuose Čikagos mieste, kur vyksta lietuviškos mišios, kita lietuviška veikla. Tačiau kiti pirmenybę teikia naujam Čikagos region lietuvių centrui – Pasaulio lietuvių centrui, kuris buvo įkurtas devintame dešimtmetyje Lemonto priemiestyje. Taip Lemontas tapo neoficialia Čikagos lietuviškų priemiesčių sostine, kurioje įsikūrė daugybė JAV lietuvių organizacijų būstinių. Nors dalis lietuviškos visuomeninės veiklos pasiliko pačioje Čikagoje, beveik visos lietuviškos įmonės (kaip antai, restoranai) persikėlė į priemiesčius, ypač į Lemonto-Vestmonto [Westmont] apylinkes.

Lietuviškas restoranas Vestmonte

Lietuviškas restoranas Vestmonte

Visose JAV gyvenimas bei architektūra mieste ir gyvenimas priemiesčiuose turi skirtingus veidus. Taigi ir lietuviški pastatai Čikagos priemiesčiuose skiriasi nuo pastatų istoriniuose rajonuose. Jie labiau orientuoti į funkcionalumą, o ne didingumą ar meniškumą. Daugelio jų išorė nesiskiria nuo paprastų pastatų. Visgi, Lemonto apylinkėje buvo pastatyta įspūdingų lietuviškų paminklų.

Vėlinės Gario [Gary] varpinėje

Pasaulio lietuvių centre, Lemonte, iškilęs simbolinis Kryžių kalnas imituoja originalų Kryžių kalną prie Šiaulių

Market Parko [Marquette Park] rajonas yra didžiausias kada nors egzistavęs lietuvių telkinys už Lietuvos ribų (XX a. septintame dešimtmetyje čia gyveno 40 000 gyventojų). Tai matyti iš įspūdingo dydžio paminklų ir pastatų. Kiti pagrindiniai lietuvių centrai yra: (d) Back of the Yards, Braitono parkas [Brighton Park], Geidžo parkas [Gage Park] ir Siseras, kur yra išlikę daug lietuviško paveldo. Didelis lietuvių rajonas buvo Bridžportas, deja, dauguma lietuviškų pastatų jame buvo nugriauta. Lietuviškų pastatų dar yra išlikę Roslande [Roseland], Pilsene, Čikago Haitse [Chicago Heights], Pietų Čikagoje [South Chicago] ir Vest Pulmane [West Pullman], deja, nė vienas jų lietuviams jau nepriklauso.

Mozaika „Mindaugo karūnavimas“ Švč. Mergelės Marijos Gimimo lietuvių bažnyčioje

Mozaika „Mindaugo karūnavimas“ Švč. Mergelės Marijos Gimimo lietuvių bažnyčioje

Istoriškai mažesniuose ar senesniuose lietuvių rajonuose lietuviškas gyvenimas užgeso, lietuviškos įstaigos užsidarė netrukus po lietuvių išsikėlimo į priemiesčius (vad. "white flight"), tačiau didesniuose ir naujesniuose rajonuose dalis pastatų tebetarnauja lietuviams. Rajonai, kuriuose daugumą sudaro lotynų amerikiečiai, išsilaikė geriau nei afroamerikiečių daugumą turintys rajonai, nes, be kitų priežasčių, lotynų amerikiečiai, kaip ir lietuviai, dažniausiai yra Romos katalikai, todėl, net ir daugumai lietuvių išsikrausčius, lietuvių bažnyčios liko lankomos naujųjų rajono gyventojų (nors dauguma mišių tapo nelietuviškos, lietuviški paminklai, dekoras išliko, o kai kur liko ir bent kažkiek lietuviškų mišių, į kurias suvažiuoja lietuviai iš priemiesčių).

Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia Roslande

Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia Roslande (dabar ji priklauso nekatalikams afroamerikiečiams)

Be vietinės reikšmės įstaigų Čikagos lietuvių rajonuose, lietuviai įkūrė keletą visiems Čikagos lietuviams skirtų institucijų, tarp jų – dvi lietuviškas kapines, žymias dėl garsių skulptorių sukurtų įspūdingų antkapių, taip pat dėl daugybės jose palaidotų garsių žmonių. Šios dvi kapinės – katalikų Šv. Kazimiero ir nereliginiu pagrindu įkurtos Lietuvių tautinės kapinės – yra didžiausios ir žinomiausios lietuvių kapinės už Lietuvos ribų. Jos taip pat tapusios tarsi lietuviškų paminklų muziejumi. Tuo tarpu Lietuvos žydai savo laidojimo vieta pasirinko Valdheimo [Waldheim] žydų kapines, kuriose įkūrė atskiras zonas pagal Lietuvos miestus, iš kurių kilę.

Lietuvos herbas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Lietuvos herbas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Be to, sovietų okupacijos laikais (1940–1990) Čikagos lietuvių muziejai ir archyvai tapo ne tik pagrindiniais JAV lietuvių istorijos tyrimų centrais, bet ir pagrindiniais laisvais Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėjimo centrais. Tarp muziejų žinomiausi yra Balzeko lietuvių kultūros muziejus ir Pasaulio lietuvių centre veikiantis Lietuvių dailės muziejus.

Lietuvių liaudies medžio raižybos menas Lemonto muziejuje

Lietuvių liaudies medžio raižybos menas Lemonto muziejuje

Mažesnių Ilinojaus pramoninių miestų lietuviai

Keletas mažesnių pramoninių Ilinojaus miestų savo lietuvišku paveldu ir istorija yra tarsi mažesnės Čikagos kopijos. Kaip ir Čikagos atveju, didžioji dalis lietuvių į tuos miestus atvyko prieš Pirmąjį pasaulinį karą suvilioti darbo pramonėje.

Tačiau skirtingai nei Čikagoje, kiekviename iš šių miestų jie sukūrė tik po vieną lietuvišką rajoną, kuriame lietuviška veikla sukosi apie vienintelę lietuvių bažnyčią, o daugeliu atvejų – ir apie lietuvių klubą ir (arba) lietuvišką mokyklą. Lietuvių bendruomenės ten niekada nebuvo tokios didelės, kad įkurtų savo kapines.

Pramoniniai Ilinojaus miestai, kurie tapo lietuvių telkiniais:
*Rytų Sent Luisas, su moderniojo lietuviško stiliaus bažnyčia – vienu geriausių šio stiliaus pavyzdžių pasaulyje.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo lietuvių bažnyčia Rytų Sent Luise

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo lietuvių bažnyčia Rytų Sent Luise

*Rokfordas, su lietuvių bažnyčia, klubu, parku ir eksponatais vietiniame muziejuje.
*Springfildas su lietuvių bažnyčia, kuri šiandien jau nugriauta. Ją primena atminimo lenta.
*Vokiganas, su lietuvių bažnyčia ir klubu.
*Kevanis, su lietuvių bažnyčia.

Lietuvių kambarys Rokfordo etninio paveldo muziejuje

Lietuvių kambarys Rokfordo etninio paveldo muziejuje

Kiekviename iš šių miestų veikė nemažai lietuviškų verslų. Tačiau, skirtingai nei Čikagoje, po Antrojo pasaulinio karo mažesnieji pramoniniai miestai ėmė pritraukti vis mažiau naujų emigrantų, todėl lietuvių gyvenimas tuose miesteliuose menko greičiau; daugelis vyresnio amžiaus lietuvių asimiliavosi arba išsikraustė. Dėl šios priežasties įmonės užsidarė arba tapo nelietuviškomis, tokio pat likimo sulaukė ir dauguma bažnyčių bei kitų įstaigų.

Dar du tokie pramoniniai miestai yra Indianoje, visai netoli Čikagos. Jų istorija primena Ilinojaus pramoninių miestų istoriją:
*Rytų Čikaga [East Chicago], su lietuvių bažnyčia (nugriauta).
*Garis, su lietuvių bažnyčia ir mokykla.

Lietuviškas užrašas ant Gario lietuvių bažnyčios vitražo

Nepaisant to, kad Gario lietuvių bažnyčia lietuviams jau nepriklauso, lietuviškas užrašas ant bažnyčios vitražo išliko

Lietuviški angliakasių miestai Ilinojuje

Angliakasių miestai Ilinojuje vystėsi tuo pat metu kaip ir pramoniniai miestai. Tačiau jie buvo gerokai mažesni - gyventojų skaičius juose siekė tik kelis tūkstančius.

Kadangi prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviai tūkstančiais emigruodavo į tas pačias vietoves, manoma, jog Pirmojo pasaulinio karo metais kai kuriuose Ilinojaus angliakasių miestuose lietuviai net sudarė gyventojų daugumą (tiesa, skirtingi šaltiniai nurodo vis kitą lietuvių procentą).

Lietuviškiausi miesteliai buvo Spring Valis ir Vestvilis [Westville], kuriuose yra išlikę ir daugiausiai lietuviško paveldo.

Tikėtina, kad Oglesbyje [Oglesby], Vest Frankforte [West Frankfort], Ledforde ir Džonston Sityje [Johnston City] gyveno mažesnis procentas lietuvių (arba lietuviai iš ten išsikraustė anksčiau, palikdami mažiau paveldo).

Šv. Onos lietuvių bažnyčia Spring valyje

Šv. Onos lietuvių bažnyčia Spring Valyje

Kadangi visi miestai buvo nedideli ir žemės jų apylinkėse netrūko, lietuviai visuose jų (išskyrus Oglesbį [Oglesby]) įkūrė savo kapines. Tiesą sakant, Spring Valyje ir Vestvilyje lietuviai įkūrė po dvi kapines (skirtas skirtingų religijų žmonėms). Spring Valyje ir Oglesbyje pastatyta tik po vieną lietuvių bažnyčią, bet Vestvilyje buvo pastatytos net dvi lietuviškos skirtingų konfesijų bažnyčios. Tiesa, visos šios bažnyčios ir kiti lietuviški pastatai buvo kuklesni nei didžiuosiuose Ilinojaus miestuose.

Skirtingai nei Ilinojaus pramoniniai miestai ir Čikaga, po Pirmojo pasaulinio karo angliakasybos miesteliai beveik nesulaukė naujų emigrantų (nei lietuvių, nei kitų), be to, pamažu juos ėmė palikti jaunesni žmonės. Tačiau turėjus tokias gausias lietuvių bendruomenes praeityje, Ilinojaus angliakasių miesteliuose vis dar yra žmonių, kurie yra 50% ar net 100% lietuvių kilmės ir kurie domisi savo paveldu (nors lietuvių kalba šiame regione beveik išmirė). Jie dažnai savanoriškai prižiūri gausias lietuvių kapines.

Vienas įėjimų į Vestvilio lietuvių kapines

Vienas įėjimų į Vestvilio lietuvių kapines

Be visų šių „tipiškų“ lietuviškų angliakasių gyvenviečių, Ilinojaus valstijoje yra Kolinsvilio [Collinsville] miestas, vienintelis miestas Amerikoje, pritraukęs daugiausia ne lietuvius katalikus, o liuteronus. Todėl Kolinsvilyje buvo pastatyta lietuvių liuteronų bažnyčia.

Čikagos apylinkių lietuviškoji Rivjera

Nors ir nepriklausydami Ilinojaus valstijai, šiaurinė Indiana ir net pietvakarinis Mičiganas tapo Čikagos lietuvių gyvenimo dalimi. Net keletas prie ežero įsikūrusių kurortų tapo lietuviški, ypač Beverli Šorsas [Beverly Shores] Indianoje ir Junjon pyras [Union Pier] Mičigane.

Svarbi priežastis, kodėl lietuviai pasirinko šiuos miestelius, buvo didžiulės kopos, kurios lietuviams priminė pajūrio kurortus Lietuvoje (pvz. Palangą, Neringą).

Paminklinis akmuo Lituanicos parke

Paminklinis akmuo Lituanicos parke

Viskas prasidėjo apie XX a. šeštą dešimtmetį, Čikagos lietuviams pradėjus siųsti savo nedirbančias žmonas ir vaikus vasaroti į šiuos Mičigano ežero kurortus (vyrai paprastai prisijungdavo tik savaitgaliais). Vėliau daugeliui šių šeimų ten įsikūrus praleisti pensijos, buvo įkurtos nuolatinės lietuvių bendruomenės. Dar vėliau, kai gyvenimas tolimuose priemiesčiuose tapo įprastu dalyku, prie šių pensininkų prisijungė dirbantys, kurie kasdien iš tų kurortų važinėja į darbą Čikagoje.

Kai kurie iš šių kurortinių miestų faktiškai tapo vienais lietuviškiausų miestelių visose JAV; pavyzdžiui, Beverli Šorse, Indianos valstijoje, gyvena per 10% lietuvių. Lietuviai kraštovaizdžiui suteikė lietuviškų elementų, šioje vietovėje pastatydami keletą paminklų. Čia veikė daug lietuviškų viešbučių, vienas jų netgi priklausė būsimam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui; tiesa, laikui bėgant visi jie užsidarė.

Junjon pyro paplūdimys

Junjon pyro paplūdimys

Ilinojaus lietuviai taip pat suvaidino svarbų vaidmenį steigiant lietuvių stovyklas Mičigano valstijoje. Šių žmogaus veiklos mažai paliestų lietuviškų parkų idėja buvo ta, kad lietuvių vaikai galėtų bent porą vasaros savaičių praleisti kartu su kitais lietuviais vaikais, atvykusiais iš viso JAV Vidurio Vakarų regiono ( daugiau apie šias stovyklas skaitykite straipsniuose apie Mančesterį [Machester] ir Kasterį [Custer]) ).

Ilinojaus valstijos lietuvių istorija

Lietuvių aukso amžius Ilinojaus valstijoje siekia XIX a. pabaigą – XX a. pradžią, kai besivystanti Ilinojaus pramonė (pirmiausia Čikagos skerdyklos) pritraukė šimtus tūkstančių lietuvių iš Rusijos okupuotos tėvynės. Iš Rusijos Imperijos lietuvius gynė skurdas, pramoninių darbų nebuvimas (Rusija specialiai paliko Lietuvą be pramonės), diskriminacija, kalbos draudimas, šaukimai ilgiems metams į armiją.

Šie vadinamieji pirmosios bangos Amerikos lietuviai menkai kalbėjo angliškai, o tai buvo kliūtis jų integracijai. Be to, tuo metu Lietuvoje vyko tautinis atgimimas, todėl daugelis jų ir emigracijoje buvo nusiteikę „išlaikyti lietuviškumą“. Todėl jie daug lėšų ir energijos skyrė lietuviškiems pastatams statyti, kad šie taptų bendruomenės centrais (lietuviškos mokyklos, bažnyčios, klubai). Tokių lietuviškų rajonų egzistavimas Ilinojaus valstijoje padėjo išsaugoti lietuvių kalbą ir tradicijas ateities kartoms. Lietuviai buvo linkę tuoktis su lietuviais, ir net Amerikoje gimusius vaikus paprastai supo lietuviškai kalbantys vaikai (iš aplinkinių kiemų lietuvių rajonuose; klasiokai lietuvių parapijų mokyklose).

Šv. Antano lietuvių mokykla ir bažnyčia Sisere

Šv. Antano lietuvių mokykla ir bažnyčia Sisere

Apie Pirmąjį pasaulinį karą lietuvių emigrantų skaičius Ilinojaus valstijoje sumenko dėl JAV imigracijos apribojimų ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Nepaisant to, lietuvių telkiniuose ir toliau kilo nauji pastatai, steigėsi naujos įstaigos, nes anksčiau atvykusieji pagaliau įsitvirtino finansiškai – pasiekė savo „amerikietišką svajonę“. Todėl lietuviškiems reikalams jie galėjo skirti dar daugiau lėšų.

Ilinojaus lietuvių bendruomenė buvo pasidalijusi pagal religines ir politines pažiūras. Be religinės katalikų daugumos, bendruomenėje veikė kairiųjų, tautininkų ir liuteronų mažumos. Čikagoje kiekviena iš šių grupių turėjo savo pastatus (dažnai tuose pačiuose lietuvių rajonuose), tačiau mažesniuse lietuvių telkiniuose lietuvių viešasis gyvenimas dažnai sukosi apie lietuvių katalikų bažnyčią. Buvo ir nemažai Lietuvos tautinių mažumų atstovų (lenkų, žydų), tačiau paprastai jie savęs lietuviais nelaikė ir integravosi į platesnę etniniu pagrindu sudarytą bendruomenę (pvz., Amerikos žydų, Amerikos lenkų).

Lietuvių laisvės salė Sisere

Lietuvių laisvės salė Sisere (priklausė kairiųjų pažiūrų lietuviams)

Ilinojaus lietuvių rajonai dar kartą pasikeitė po XX a. penkto dešimtmečio, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir pradėjus lietuvių genocidą. Toks neregėto masto persekiojimas sukėlė antrąją lietuvių emigrantų bangą į JAV (dipukai). Daugumą šių pabėgėlių iš pradžių rėmė keli dešimtmečiai anksčiau į šalį emigravę draugai ir giminaičiai, todėl nemažai jų apsigyveno tuose pačiuose lietuviškuose rajonuose, taigi ir Ilinojaus valstijoje. Čikaga tapo ir jų sostine, mažesnis emigravusiųjų skaičius įsikūrė kituose Ilinojaus pramoniniuose miestuose (vis dėlto labai nedaug jų atvyko į jau tada ekonomiškai nepatrauklius angliakasių miestus).

Šie pabėgėliai save laikė ne emigrantais, o tremtiniais (jie niekada nebūtų palikę Lietuvos, jei ne sovietų genocidas), ir vienintele viltimi išsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą (turint omenyje, kad sovietai galėjo lengvai ją sunaikinti Lietuvoje). Todėl ši lietuvių banga dar labiau nei pirmoji siekė steigti lietuviškas institucijas it kurti "gabalėlius Lietuvos". Jei pirmoji (prieškarinė) lietuvių emigrantų banga buvo beveik vien tik darbininkų klasei priklausę emigrantai, antrojoje (pokarinėje) bangoje buvo ir daug garsių Lietuvos menininkų, architektų. Tai leido daugeliui Ilinojaus valstijoje sukurtų naujų lietuviškų pastatų, paminklų ir kitų kultūrinių objektų pasiekti aukščiausią meninės kūrybos ir lietuvių etninės bei istorinės simbolikos lygį. Galima sakyti, jog Ilinojaus valstijoje buvo sukurtas visiškai naujas unikalus modernios tautinės lietuvių architektūros stilius, kurio dauguma geriausių pavyzdžių yra būtent šios valstijos teritorijoje (Rytų Sent Luise ir Market Parko [Marquette Park] rajone Čikagoje). Kai kurie Ilinojaus lietuvių meno kūriniai laikomi vienais geriausių to laikmečio lietuvių meninės raiškos pavyzdžių visame pasaulyje.

Tose vietovėse, kur antrosios bangos lietuvių emigrantų buvo mažiau, jie tiesiog įsiliejo į pirmosios bangos bendruomenes ir rajonus, papildydami ir iš naujo juos sulietuvindami, bet ne perstatydami.

Lietuvių jaunimo centro fasadas su Vyčiu ir priešais esančiu paminklu žuvusiems už Lietuvos laisvę

Lietuvių jaunimo centro fasadas su Vyčiu ir priešais esančiu paminklu žuvusiems už Lietuvos laisvę. Modernaus lietuviško stiliaus paminklą pastatė Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai

Per visą sovietinę Lietuvos okupaciją (1940–1990 m.) Čikaga išliko viso pasaulio „laisvosios lietuviškos minties“ sostine, kurioje veikė įvairios institucijos – nuo vienintelės laisvajame pasaulyje lietuvių operos iki Pasaulio lietuvių archyvų. Tačiau XX a. septintame–aštuntame dešimtmetyje lietuvių geografija Čikagoje ir jos apylinkėse sparčiai keitėsi. Dėl šalyje kilusio afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo afroamerikiečiai iš pietrytinės dalies kartais jėga persikeldavo į istoriškai lietuviškus rajonus (nors lietuviai nebuvo pagrindinis taikinys, lietuvių rajonai atsidūrė tarp afroamerikiečių rajonų ir pasiturinčių „senųjų baltųjų“ rajonų centrinėje ir šiaurinėje Čikagos dalyje). Padidėjęs nusikalstamumas privertė daug lietuvių išsikelti iš savo rajonų į vakarinius priemiesčius ar net šiaurinę Indianą. Skirtingai nuo mieste įkurtų lietuvių rajonų, nė vienas priemiestis taip ir netapo išskirtinai lietuvišku, taip paspartindamas lietuvių asimiliaciją. Dauguma to meto lietuvių lietuviškas institucijas galėjo pasiekti tik po ilgos kelionės automobiliu. Skirtingai nei kadaise miesto lietuviškuose rajonuose, priemiesčiuose kaimynų lietuvių, klasiokų ar bendradarbių buvo labai nedaug (jei iš viso buvo).

Mažesniuose lietuviškuose rajonuose lietuviškos įstaigos greitai užsidarė, nes aplinkui liko gyventi per mažai lietuvių. Panašus reškinys, Amerikoje vadinamas "baltaodžių sprukimu" (angl. "white flight") vyko ir kituose pramoniniuose Ilinojaus miestuose, ryškiausiai Rytų Sent Luise. Tačiau šis procesas nevyko angliakasių miestuose.

„Plaza Pub“ ženklas

Apleista lietuvių užeiga Market Parke

Po 1990 m., kai Lietuva tapo nepriklausoma, Čikaga (ir keletas kitų Ilinojaus miestų) sulaukė vadinamosios trečiosios bangos ekonominių emigrantų iš jau nepriklausomos, bet ekonomiškai nualintos Lietuvos. Kaip ir pirmosios bangos atstovai, dažnas jų nekalbėjo angliškai. Po mėginimų apsigyventi keliuose istoriniuose lietuviškuose rajonuose, ilgainiui jie išsisklaidė po priemiesčius.

2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, lietuvių emigracija pasiekė kaip niekad didelį mastą. Tačiau narystė ES suteikė galimybę legaliai emigruoti į Vakarų Europą, ir pastaroji greitai ėmė dominuoti prieš sudėtingesnį emigracijos į JAV procesą. Taip per vieną dešimtmetį Vakarų Europa, o ne JAV tapo pagrindinė lietuvių emigracijos kryptis, o Londonas ir jo apylinkės (Jungtinė Karalystė) pagal lietuvių skaičių pralenkė Čikagą ir jos apylinkes.

Vis dėlto dėl ilgos ir turtingos istorijos, lietuviškų institucijų, įspūdingų meno kūrinių ir pastatų, taip pat kelių kartų lietuvių, norinčių „išlaikyti lietuviškumą“ ir į tai investuoti savo sunkiai uždirbtus pinigus ir energiją, lietuvių kultūra Ilinojaus valstijoje tebegyvuoja, ko gero, daug ryškiau ir stipriau nei bet kurioje kitoje Europos šalyje (išskyrus Lietuvą ir galbūt Lenkiją, Punsko kraštą).

Atminimo lenta Springfildo lietuviams

Atminimo lenta Springfildo lietuviams

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Ilinojų dienoraščiai

Žemėlapis

Visos šiame straipsnyje aprašytos lietuviškos vietovės yra pažymėtos šiame interaktyviame žemėlapyje, sudarytame „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Ilinojaus valstijoje žemėlapis

Click to learn more about Lithuania: Ilinojus, JAV No Comments

Čikaga (Ilinojus, JAV)

Čikagos aglomeracija - maždaug 80 000 lietuvių namai ir gerą šimtmetį pats svarbiausias lietuvybės centras už Lietuvos ribų. XIX a. pabaigoje ir iki XX a. 4 dešimtmečio Čikagoje gyveno daugiau lietuvių nei bet kuriame Lietuvos mieste (Lietuvoje tuo metu dauguma lietuvių gyveno kaimuose, o miestuose gyveno kitataučiai – žydai, lenkai, vokiečiai). Lietuvių skaičius Čikagoje XX a. pirmajame dešimtmetyje buvo 14 000, o XX a. trečiajame dešimtmetyje - jau net 80 000.

Dalis lietuvių, prakutusių Čikagoje, grįžo į Europą, kiti liko ir savo šeimas kūrė ten. Buvo pastatytos didingos lietuvių bažnyčios, mokyklos, vienuolynai, muziejai, klubai ir kitos institucijos. Lietuvybės centras pamažu judėjo – XX a. pr. iš Bridžporto ir Skerdyklų rajono (Back of the Yards), XX a. vid. į Market Parką (Marquette Park). Po to, kai Market Parke ėmė dominuoti juodaodžiai, Čikagoje nebeliko lietuvių rajonų, bendruomenės centras įsikūrė Lemonte.

Lietuviško rajono centras su bažnyčia, mokykla, vienuolynu Skerdyklų rajone

Lietuviško rajono centras su bažnyčia, mokykla, vienuolynu Skerdyklų rajone (Back of the Yards)

Svarbiausios lietuviškos lankytinos vietos Čikagoje yra šios:
1.Įspūdingiausios lietuviškos bažnyčios - Šv. Kryžiaus (žr. "Skerdyklų rajonas") ir Švč. Mergelės Marijos gimimo (žr. "Market Parkas", taip pat Šv. Antano (žr. "Siseras") ir Nekaltojo prasidėjimo (žr. "Braiton Parkas").
2. Svarbiausi lietuviški muziejais ir kultūros centrai – Pasaulio lietuvių centras (žr. "Lemontas"), Balzeko muziejus (žr. „Vestlonas“ („West Lawn“), Lietuvių jaunimo centras („Geidž Parkas“).
3.Lietuviškos kapinės – Šv. Kazimiero kapinės (vietinių vadinamos ir Kazimierinėmis) ir Tautinės kapinės (žr. "Lietuviškos kapinės").
4.Lietuviški paminklai – Lemonto kryžių kalnas (žr. "Lemontas"), paminklas Dariui ir Girėnui (žr. "Market Parkas").
5.Kitos dėmesio vertos vietos – Šv. Kazimiero moterų vienuolynas, gatvė „Lithuania Plaza“ (abu žr. "Market Parkas").

Lietuvių jaunimo centras, po kurio stogu – gausybė muziejų, archyvų, paminklų

Lietuvių jaunimo centras, kuriame – gausybė lietuviškų muziejų, archyvų, paminklų

Deja, Ilinojuje jaučiamas lietuvybės saulėlydis. XX a. pab. keletas lietuviškų bažnyčių nugriautos arba lietuviškų Mišių šventimas jose nutrauktas. Vyresnieji lietuviai („antrabangiai“) pamažu išeina amžinybėn, o toli gražu ne visi „trečiabangiai“ ar jų vaikai susidomėję lietuvybės tęstinumu.

Skerdyklų rajonas ir pati įspūdingiausia lietuviška bažnyčia JAV

Pati įspūdingiausia Čikagos lietuvių bažnyčia - neobarokinė Šv. Kryžiaus, esanti Skerdyklų rajone (Back of the Yards). Ji įtraukta ir į bendras knygas apie Čikagos architektūrą.

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia Čikagoje (Back of the Yards)

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia Čikagoje (Back of the Yards)

Bažnyčia statyta lietuvių skerdyklų darbininkų - aplinkiniame rajone jų gyveno itin daug. Daugėjant atvykėlių iš Lotynų Amerikos 8-ajame dešimtmetyje bažnyčia tapo nebelietuviška, lietuviškos Mišios panaikintos apie 2005 m. Vis dar likęs kertinis akmuo su užrašu "Lietuvių Rymo katalikų bažnyčia", frontone galima rasti Gediminaičių stulpus.

”Šv.

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios frontonas Čikagos skerdyklų rajone, matyti Gediminaičių stulpai

Bažnyčios vidus taip pat labai įspūdingas, pranokstantis daugelį katedrų ir bažnyčių tiek Čikagoje, tiek pačioje Lietuvoje. Viduje – ir Šiaulių kryžių kalnas, ir Vilniaus Aušros Vartai, Mindaugo karūnavimas. Ant nuostabių vitražų - lietuvių rėmėjų pavardės. Deja, bažnyčia atvira tik sekmadieniais mišių (ir tik ispaniškų) metu.

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios Čikagoje vidus

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios Čikagoje vidus

Vitražai Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčioje Čikagoje

Vitražai Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčioje Čikagoje

Kryžių kalno paveikslas Šv. Kryžiaus bažnyčioje Čikagoje

Kryžių kalno paveikslas Šv. Kryžiaus bažnyčioje Čikagoje

Bažnyčios projekto autorius - čekas Joseph Molitor (tuo metu JAV nebuvo tokio lygio architektų lietuvių). XX a. 6 dešimtetyje bažnyčią smarkiai sulietuvino Adolfas Valeška, įkurdinęs čia lietuviškus paveikslus ir dekorą. Tos pačios renovacijos metu net grindys padabintos lietuviškais motyvais.

Greta bažnyčios stovi lietuvių vienuolynas, padabintas tradiciniu lietuvišku kryžiumi–saule ir lietuviška mozaika (autorius – Valeška, architektas – Kova-Kovalskis).

Šv. Kryžiaus lietuvių veinuolynas

Šv. Kryžiaus lietuvių vienuolynas

Lietuvių, vargusių skerdyklose, gyvenimai smulkiai aprašyti grožiniame romane „Džiunglės“ (autorius Upton Sinclair). Ši knyga ir toliau išlieka labai svarbi Čikagos ir JAV literatūros istorijai. Būtent šios skerdyklos iš esmės pakeitė viso pasaulio suvokimą apie mėsą. Pirmąkart gyvuliai apskritai imti skersti vienoje vietoje, tarsi kokiame skerdimo miestelyje, o jų mėsa paskui pardavinėta net šimtus kilometrų nutolusiose vietovėse – Niujorke, Bostone... Iki Čikagos skerdyklų atsiradimo „nusipirkti mėsos“ reikšdavo „apsilankyti pas vietinį skerdiką“, o paskui skerdyklos pradėjo veikti kaip pramonė, pritraukė tūkstančius darbininkų imigrantų. Ir vienu metu negu lietuvių daugiau jose dirbo tik lenkų.

Žymiosios Čikagos “Union Stockyards” skerdyklos uždarytos 1971 m. ir praktiškai nugriautos. Telikę tik keli pastatai, tokie kaip paradiniai skerdyklų vartai (W Exchange gatvė). Šalia vartų yra atminimo lenta su skerdyklų istorija. Paminėtas ir „Džiunglių“ romanas. Lentoje rašoma ir tai, kad čia didžiulę dalį darbininkų sudarė būtent lietuviai.

Paradiniai skerdyklų vartai Čikagoje

Paradiniai skerdyklų vartai Čikagoje

2021 m. Čikagoje įkurtas nedidelis Skerdyklų muziejus (Packinghouse Museum). Jis veikia istorinėje skerdykloje, tačiau ne "Union Stockyards", bet vienoje iš gretimų mažesnių "nepriklauosmų" skerdyklų, kurios irgi užsidarė. Dabar ta skerdykla konvertuota į kitus verslus, o dalyje patalpų įkurtas muziejus. Jame ir nemažai informacijos apie skerdyklose dirbusius lietuvius (ypač "Džiunglių" dėka).

Bridžportas – pirmasis lietuvių rajonas Čikagoje

Čikagos Bridžporto rajonas kiekvieną iš tolo pasitikdavo milžinišku didžiuliu 1902 m. neogotikiniu Šv. Jurgio bažnyčios bokštu . Tai būta seniausios Čikagoje lietuvių parapijos ir seniausios lietuvių parapijos apskritai į vakarus nuo Apalačų kalnų. Deja, vyskupo sprendimu banyčia 1990 m. nugriauta. Dabar ten – tuščias žemės plotas, o bažnyčioje buvę meno dirbiniai ir baldai padovanoti Lietuvoje po nepriklausomybės statytoms bažnyčioms. Pradėjus gęsti JAV lietuvių paveldui, šie daiktai simboliškai grįžo į Lietuvą.

Bridžporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia (nugriauta; kairėje ir centre), parapijos mokykla (viršuje dešinėje) ir zakristija (apačioje dešinėje).

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios vieta Bridžporte

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios vieta Bridžporte

Netoliese – anksčiau čia gyvavusi 3 aukštų Šv. Jurgio parapijos mokykla (1908 m.), 1916 m. Amerikos lietuvių almanache įvardyta kaip geriausia JAV lietuvių mokykla. Dabar ten – nebelietuviška Philip Armor mokykla (tačiau lietuviškas pavadinimas "MOKYKLA ŠV. JURGIO K." tebėra iškaltas fasade). 1916 m. joje mokėsi 450 mokinių, o jos salėje buvo 1500 vietų (tuo metu parapija buvo viena turtingiausių JAV lietuvių parapijų).

Šv. Jurgio lietuvių mokykla Bridžporte

Šv. Jurgio lietuvių mokykla Bridžporte

Šv. Jurgio lietuvių mokykla Bridžporte

Šv. Jurgio lietuvių mokykla Bridžporte

Bridžporte 1925 m. patatyta ir didelė Lietuvių auditorija (3133 So. Halsted gatvė), dabinta Vyčiu. Ji buvo Čikagos lietuviškų veiklų širdis. Deja, ji nugriauta pačioje XX a. pab., kai lietuviai paliko rajoną. 1000 vietų lietuviškas teatras Milda (įkurtas 1914 m.), vienu metu priklausęs lietuviams komunistams, irgi nugriautas panašiu metu (dabar jo vietoje – policijos pastatas). Kitas teatras – tiksliau, kino teatras "Ramova" – įkurtas 1929 m., vis dar stovi. NUo 1986 m. jis buvo apleistas, bet 2021 m. prasidėjo rekonstrukcijos darbai: bus restoranas, alaus darykla ir vieta koncertams. Didinga senovinė iškaba su lietuvišku žodžiu "Ramova" puošia visą S Halsted gatvę (pats ženklas siekia 1944 m.), ir visiems primena tuos laikus, kai dauguma čia kalbėjo lietuviškai.

Ramovos kino teatras Bridžporte

Ramovos kino teatras Bridžporte

Viena Bridžporto gatvių nuo pat XX a. 4 dešimtmečio ir toliau vadinama Lituanica gatve. Tuo metu legendiniai lietuviai pilotai S. Darius ir S. Girėnas pakilo savo liūdnai pasibaigusiam skrydžiui ir tapo amžinais kankiniais - 1933 m. jų lėktuvas sudužo perskridęs Atlantą, dabartinės Lenkijos teritorijoje, telikus vos keletui šimtų kilometrų iki Kauno. Steponas Darius ir Stasys Girėnas buvo oro pašto pradininkai ir jų skrydis tais laikais buvo antras pagal trukmę visame pasaulyje (6 411 km.), bet Amerikos lietuviams nemažiau imponavo ir tai, kad tai buvo pirmieji "savi" didbyriai.

Lituanica gatvė

Lituanica gatvė

Vakarinė Bridžporto rajono riba - Morgan gatvė, už kurios jau gyveno lenkai.

Atminimo lentos pilotams Dariui ir Girėnui skirtinguose Čikagos oro uostuose

Pilotai Darius ir Girėnas, žuvę garsindami Lietuvos vardą skrydžiu per Atlantą, yra vienos gerbiamiausių JAV lietuvių tarpe asmenybių. 1993 m. jiems buvo atidengta atminimo lenta Midvėjaus oro uoste, pačiame praeities ir dabarties lietuviškų rajonų centre - tame oro uoste jiedu savo lėktuvą pakrikštijo "Lituanica". 2008 m. ši lenta didžiulių vietos lietuvių pastangų dėka sugrąžinta į vietą. Lenta yra terminalo dalies A pradžioje, kairėje pusėje - kadangi tai išvykimo zona "anapus saugumo patikros", ten gali patekti tik turintieji skrydžio bilietus.

Atminimo lenta Dariui ir Girėnui Midvėjaus oro uoste

Atminimo lenta Dariui ir Girėnui Midvėjaus oro uoste

2013 m. (švenčiant 75-ąsias Dariaus ir Girėno skrydžio metines) atidengta ir dar viena memorialinė lenta, - Palvokio (dabar Čikagos Executive) oro uoste . Darius ir Girėnas lemtingam skrydžiui iš ten nekilo (jie kilo iš Niujorko), tačiau būtent šiame oro „Lituanica“. Polvokio oro uosto ženklelį dažnai galima pamatyti su Dariumi ir Girėnų susijusiuose renginiuose, jis taip pat buvo pavaizduotas ir ant 10 litų banknoto. Lenta pakabinta prieangyje, vos įėjus į oro uostą (ant pastato užrašyta „Signature“).

Atminimo lenta Dariui ir Girėnui Polvokio oro uoste

Atminimo lenta Dariui ir Girėnui Polvokio oro uoste

Market Parkas (Marquette Park) – didžiausias lietuvių rajonas už Lietuvos ribų

Čikagoje lietuvių rajonų - ne vienas, bet kai kas be papildomų paaiškinimų pasako "Čikagos lietuvių rajonas", paprastai jis turi omenyje būtent Market Parką Marquette Park. XX a. 6 – 8 dešimtmečiuose tai buvo didžiausias lietuviškas rajonas už Lietuvs ribų, ir daugelis dabar žymių JAV lietuvių savo vaikystę praleido būtent čia. Tuo metu prie pirmosios bangos (prieškario) emigrantų jungėsi "antrabangiai", pasitraukę iš sovietų okupuotos Lietuvos. Daugelis jų buvo inteligentai; jie sukūrė gražią ir turtingą bendruomenę, besispietusią apie Lithuania Plaza gatvę. Per patį pakilimą Market Parke gyveno 30 000 lietuvių (iš 45 000 rajone gyvenusių žmonių) - taigi, Market parkas buvo tarsi Marijampolės dydžiu lietuviškas miestas viduryje Čikagos.

Lithuanian Plaza“ gatvės pavadinimas

„Lithuanian Plaza“ gatvės pavadinimas

Virš Market Parko kyla Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčios didingi bokštai. Bažnyčia statyta milžiniška tarsi prieškariu, tačiau architektūra gerokai santūresnė - išskyrus tautines detales, kurių tiek, kad toks architektūros stilius vadinamas "Moderniu tautiniu". Savo laiku sulaukęs ir kritikos, šis architekto Jono Muloko ir interjerą kūrusio Vytauto Kazimiero Jonyno bendras darbas padarė didelę įtaką tolimesnei lietuviškų bažnyčių JAV raidai. Bažnyčioje viskas pulsuoja prarastos Tėvynės ilgesiu. Čia tebešvenčiamos lietuviškos Mišios.

Švč. Mergelės Marijos gimimo lietuviška bažnyčia

Švč. Mergelės Marijos gimimo lietuviška bažnyčia

Lauke prie bažnyčios nuolat plazda trispalvė. Bažnyčios šonines sienas puošia dvi istorinės mozaikos – „Mindaugo karūnavimas“ ir „Šv. Kazimiero stebuklas prie Dauguvos upės“ (autoriai - Adolfas Valeška, Dalia Juknevičiūtė). Šiose temose patriotizmas ir Tėvynė ne mažiau svarbi, nei religija – Mindaugas buvo pirmasis Lietuvos karalius, pripažintas Vakarų (nes buvo pirmasis valdovas katalikas), o Šv. Kazimiero stebukle Kazimieras pasirodo kaip jaunas karys, 1518 m. parodantis lietuvių kariuomenei kur bristi per Dauguvą bei taip nugalėti rusus. Abi šios temos – Lietuvos valstybingumo gili istorija ir kova su rusais – buvo itin svarbios Amerikos lietuviams XX a. viduryje, kai Lietuvą buvo okupavę sovietai.

Šv. Kazimiero stebuklo mozaika ant bažnyčios

Šv. Kazimiero stebuklo mozaika ant bažnyčios

Mindaugo karūnavimo mozaika ant bažnyčios

Mindaugo karūnavimo mozaika ant bažnyčios

Virš įėjimo – bareljefai, įkūniją Lietuvos Marijos kulto vietas (Vilnius, Žemaičių Kalavarija, Pažaislis). Dailūs vitražai taip pat atkartoja šią temą, kiekvienas talpinantis po Mariją ir atvaizduojantis Lietuvos bažnyčias (galima rasti ir tų, kurios uždarytos Sovietų). Kai kuriuose vitražuose – net ir su religija nesusijusios vietos, pvz. Trakų pilis, bei patriotinė simbolika – Vytis, Gediminaičių stulpai. Daugelį vitražų sukūrė V. K. Jonynas, o likusius - kitas labai garsus kūrėjas Kazys Varnelis.

Marijos kultas lietuvių Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje

Marijos kultas lietuvių Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje

Taip pat įdomios ir dvi sienos bažnyčios viduje, viena kurių tapyta vienuolės kazimierietės Mercedes Mickevičiūtės iš gretimo lietuvių vienuolyno ir skirta Šiluvos Marijai – anksčiausiam bažnyčios pripažintam Marijos apsireiškimui Europoje. Kitos freskos autorius - garsus JAV lietuvių tapytojas Kazimieras Žoromskis. Apie bažnyčios meninę reikšmę ir svarbą daug pasako tai, kad net trims iš ją kūrusių dailininkų Lietuvoje įkurti muziejai (K. Varneliui, K. Žoromskiui ir V. K. Jonynui).

Tarp kitų Market Parko žinomiausių lietuviškų vietų - didžiulis Dariaus ir Girėno memorialas. Jo atidarymo metu 1935 m. čia susirinko 60 000 žmonių, apie 100 ten kasmet sugrįžta atšvęsti skrydžio metines. Beje, Steponas Darius, didelis sporto entuziastas, taip pat pasižymėjo tuo, kad vienas pirmųjų Lietuvoje parašė knygą apie krepšinį (1922 m.), ir dėjo daug pastangų jam tapti Lietuvos nacionaline sporto šaka.

Memorialas Dariui ir Girėnui Market Parke

Memorialas Dariui ir Girėnui Market Parke

Memorialas Dariui ir Girėnui Market Parke

Memorialas Dariui ir Girėnui Market Parke

Pačiame Market Parko rajone šiuo metu daugumą sudaro juodaodžiai, pradėję čia kraustytis XX a. 7 – 8 dešimtmečiuose ir taip pakeisdami senbuvius lietuvius. Juodaodžiamsšis rajonas didelės istorinės reikšmės neturėjo, tačiau jis tapo judėjimo už segregacijos panaikinimą Čikagoje taikiniu. 1966 m. pačiame Market Parke daug juodaodžių pasistatė palapines. Nusikalstamumo lygis pakilo, dėl to nukrito nekilnojamojo turto kainos, prasidėjo rimti nesutarimai tarp senbuvių lietuvių ir naujai atsikėlusių juodaodžių. Abi pusės turėjo savų palaikytojų, laikiusių, kad kovoja „rasių karą“ - jie net specialiai atvykdavo iš kitų rajonų į "kovą". Priešingai nei kitiems baltiesiems, lietuviams tai apskritai buvo mūšis dėl išlikimo – jie suprato, kad praradęšį rajoną nebeturės jokios vietos visose JAV, kur kiekvienas gali kalbėti lietuviškai ir būti suprastas. Juodaodžiams, tuo tarpu tai buvo tiesiog "baltas rajonas" ir todėl savotiškas segregacijos simbolis - jiems nebuvo skirtumo, kad ten gyvenę baltaodžiai buvo lietuviai, atsikėlę į JAV po vergovės panaikinimo ir nebuvę vergvaldžiais, o priešingai - tuo metu, kol JAV vyravo juodaodžių vergovė, patys kentę panašią savo esme baudžiavą.

Ilgainiui lietuviai karą pralaimėjo ir ėmė trauktis į priemiečius, pigiai išparduoti savo Market Parke turėtą turtą. Kito lietuviško rajono Čikagoje jie niekad nebesukūrė ir tai buvo didis smūgis ietuvių kultūrai ir istorijai. Vis tik negalima ir teigti, jog šį karą laimėjo juodųjų teisių aktyvistai – segregacija Čikagoje neišnyko, baltaodžiai ir juodaodžiai nepradėjo gyventi tuose paiuose rajonuose. Tiesiog segregacijos fronto linija buvo pastumta šiauriau nei anksčiau, o Market Parkas virto juodaodžių getu. Nepaisant to 2016 m. Market Parke iškilo memorialas Martinui Liuteriui Kingui , kur pristatyta tik juodaodžių istorijos versija. Siekiant įvardyti multikultūrinę rajono istoriją ant memorialo kolonų įvairiomis kalbomis įrašytas žodis „namai“ (viršuje – ir lietuvių kalba), tačiau paminklo aprašuose lietuviai neminimi, minimi tik juodaodžiai.

Memorialas Martinui Liuteriui Kingui Market Parke

Memorialas Martinui Liuteriui Kingui Market Parke

Kai kurie Market Parko pastatai dabar apleisti, tačiau Lithuanian Plaza gatvėje, taip pavadintoje 1970 m., vis dar galima pamatyti Lietuvos trispalvę, Vytį, išlikusius kai kurių lietuviškų verslų pavadinimus: "Antano kampas", "Gintaras Club" (tai - „Gintaro klubas“ apdainuotas Vytauto Kernagio dainoje „Gastrolės Amerikoj“), "Lithuanian Plaza kepykla", "Plaza Pub" (abiejų pastarųjų fasaduose - lietuviškos detalės).

Plaza klubo ženklas

Plaza Pub smuklės ženklas

Lietuvai atgavus nepriklausomybę Market Parko lietuvybę kiek atnaujino nauji iš Lietuvos atvykusių emigrantai, nes čia buvo galima pigiai įsikurti, be to, atvykėliai neturėjo jokios išankstinės nuomonės apie rajone dominuojančius juodaodžius. Vis tik ilgainiui įsitikinę, kad rajone nesaugu, dauguma jų, užsidirbę pinigų, išsikraustė, paskutiniai lietuviški restoranai užsidarė XXI a. pradžioje. O ir tie keli resoranai jau buvo tik kadaise didžiulės lietuvių bendruomenės šešėlis…

Didelė dalis lietuviškų institucijų buvo įsikūrusios stačiakampyje, ribojamame 63rd st., 73rd st., Western Avenue, ir California Avenue.

Antano kampas Lithuanian Plaza

Antano kampas – vieta, atidaryta į JAV po Nepriklausomybės atkūrimo atvykusio lietuvio. Dabar nebeveikia.

Market Parke stūkso ir didžiulis Šv. Kazimiero lietuvių vienuolynas (pirmas pastatas pastatytas 1909 m., rekonstruotas 1982 m.), kuris ir toliau palaiko ryšius su Lietuva. Pirmame aukšte – nedidukas, bet jaukus Šv. Kazimiero seserų muziejus, kuriame pasakojama iš Ramygalos į JAV atvykusios ir moterų vienuolyną įkūrusios Marijos Kaupaitės (Kaupas, 1880-1940) istorija. Patekti į muziejų galima darbo metu paskambinus į duris.

Šv. Kazimiero seserų vienuolynas

Šv. Kazimiero seserų vienuolynas

Šv. Kazimiero seserų muziejėlis

Šv. Kazimiero seserų muziejėlis

XX a. pradžioje Šv. Kazimiero seserys prižiūrėjo lietuviškas parapijų mokyklas, ligonines, senelių namus visose JAV. Ilgainiui, plečiantis socialiniam draudimui, daugelį jų pareigų perėmė valstybė, tad vienuolių paslaugų reikalingumas sumažėjo, sumažėjo ir jų vienuolynas (nuo 600 seselių XX a. viduryje iki 59 2018 m., jauniausiajai – 65 m.). Nutrūko dešimtmečius vyravusi tradicija, kad dalis lietuvių mergaičių, mokomos, gydomos lietuvių vienuolių, ir pačios nutardavo stoti į vienuolyną.

Gretima Mergelės Marijos gimimo lietuviška mokykla (išlikęs lietuviškas kertinis akmuo) ir Šv. Kryžiaus ligoninė (kabo lietuviškas užrašas su 1928 m. data), kadaise įkurti seselių, dabar naudojami nebe lietuvių. Savo gyvavimo pradžioje daugelis jų darbuotojų ir klientų buvo Market Parko lietuviai

Pats didžiulis vienuolynas taip pat dabar daugiausiai naudojamas kitiems katalikiškams užsiėmimams, labdarai, ir tik dalyje jo dar gyvena keletas seserų.

Švč. Mergelės Marijos gimimo lietuviška mokykla

Švč. Mergelės Marijos gimimo lietuviška mokykla

Šv. Kryžiaus ligoninė Market Parke

Šv. Kryžiaus ligoninė Market Parke

Viena įspūdingiausių vietų vienuolyne - neobarokinė koplyčia, kur kasdien vyksta pamaldos. Prie įėjimo sarkofage guli pati Marija Kaupas. Seserų siekia, kad Vatikanas Mariją Kaupas pripažintų šventąja. Jei tai pavyktų, jos relikvijos, gali būti, būtų išsiuntinėtos bažnyčioms po visą pasaulį.

Vienuolyno vitražai taip pat išpuošti lietuviškais motyvais. Jie sukurti XX a. trečiajame dešimtmetyje.

Šv. Kazimiero vienuolyno seserų koplyčia

Šv. Kazimiero vienuolyno seserų koplyčia

Marijos Kaupas sarkofagas Šv. Kazimiero seserų vienuolyne

Marijos Kaupas sarkofagas Šv. Kazimiero seserų vienuolyne

Lauke prie vienuolyno stūkso lietuviški paminklai. Didžiausias jų – kunigo Antano Staniukyno statula (1865-1918) su užrašu "Jis mirė, bet jo darbai gyvena"; jis padėjo Marijai Kaupas įkurti seselių vienuolyną. Kieme – 1957 m. pastatytas paminklas Šv. Kazimierui . Gretima gatvė pavadinta " Marijos Kaupas garbės keliu " (Čiakgoje gatvės turi po du pavadinimus: pagrindinį ir garbės; garbės pavadinimas paprastai skiriamas toms gatvių atkarpoms, kurios itin susijusios su konkrečiu žmogumi). Vienuolyno kieme yra ir dar viena lietuviškai užrašyta Šv. Kazimiero skulptūra.

Kunigo Staniukyno skulptūra prie vienuolyno

Kunigo Staniukyno skulptūra prie vienuolyno

Šv. Kazimiero skulptūra prie Šv. Kazimiero seserų vienuolyno

Šv. Kazimiero skultūra prie Šv. Kazimiero seserų vienuolyno

Dar viena gyva lietuviška vieta rajone - Seklyčia. Tiesa, šis dviaukštis pastatas primena savo paties šešėlį. Seniau tai buvo pagrindinis štabas, iš kur JAV lietuviai organizavo pagalbą Lietuvai. 1990-1991 m., kai Lietuva kovojo dėl nepriklauosmybės, JAV lietuviai iš čia informuodavo JAV žiniasklaidą apie tai, kas ten vyksta. Kai Lietuva iškovojo laisvę bet buvo neturtinga, iš čia organizuotos JAV lietuivų paramos Lietuvos našlaičiams, sergančių vaikų gabenimo į JAV nemokamam gydymui, pagalbos nusenusiems partizanams kampanijos. Lietuvai praturtėjus, labdara apnyko. Iki 2011 m. "Seklyčioje" veikė ir lietuvių restoranas, bet tuomet jis užvėrė duris, o jo buvusioje salėje kas savaitę tik vyksta senų rajono lietuvių susitikimai. Iškabos "Seklyčia" irgi nebeliko.

Seklyčia building

Seklyčia building

Vestlono lietuviškos įstaigos – Balžeko muziejus ir „Draugo“ redakcija

Vetslono rajonas (į vakarus nuo Market Parko) glaudžia dvi iš svarbiausių Čikagos lietuviškų įstaigų. Balzeko lietuivų kultūros muziejus įkurtas 1966 m. ir yra didžiausia tokio pobūdžio institucija už Lietuvos ribų. Nuo 1986 m. jos adresas – South Pulaski Rd. 6500.

Balzeko lietuviškasis muziejus Čikagoje

Balzeko lietuvių muziejus Čikagoje

Bazleko lietuvių muziejaus Čikagoje eksponatai

Balzeko lietuvių muziejaus Čikagoje eksponatai

Muziejus trijų aukštų – pirmame yra bendra ekspozicija apie Lietuvą, antrame vyksta renginiai, trečiame – laikinos parodos. Pirmo aukšto nuolatinėje ekspozicijoje – daug Lietuvos kultūros ir istorijos eksponatų, tarp jų – ir kaip JAV lietuviai kūrėsi Amerikoje, kaip jie prisidėjo, kad Lietuva taptų laisva 1918 m., kad baigtųsi sovietinė jos okupacija (1940-1990).

Balzeko lietuvių muziejaus Čikagoje eksponatai

Balzeko lietuvių muziejaus Čikagoje eksponatai

Paveikslas Balzeko muziejuje – moteris, nešanti Vilniaus Gedimino bokštą

Kazio Šimonio paveikslas Balzeko muziejuje – moteris, nešanti Gedimino bokštą

Muziejaus įkūrėjas – Stanley Balzekas, prieškario imigrantų iš Lietuvos sūnus. Jo siekis - sukurti tiltą tarp amerikiečių ir lietuvių, lietuvius priartinti prie amerikiečių bendruomenės. Pats Balzekas, verslininkas ir kolekcionierius, surinko daug reikšmingų eksponatų ir sugebėjo pasiekti, kad Lietuva (ir muziejus) sudomintų daugiau žmonių, ypač apie 1990 m., kai Lietuva dar tik atkūrinėjo nepriklausomybę. Balzeko muziejus taip pat padeda puoselėti ryšį su Lietuva, lietuvių kilmės asmenims kasmet organizuoja ekskursijas į Lietuvą. Greta esanti Pulaski gatvės atkarpa jo garbei net pavadinta Stanley Balzekas keliu.

Balzeko lietuviškasis muziejus Čikagoje

Balzeko lietuviškasis muziejus Čikagoje ir užrašas „Stanley Balzekas kelias“

Visai netoli nuo muziejaus - "Draugas" redakcija. Tai ilgiausiai be perstojo leidžiamas lietuviškas laikraštis (pirmas numeris išleistas 1909 m.). Jis orientuotas į JAV lietuvius. Iki 2011 m. buvo dienraštis, dabar leidžiamas triskart per savaitę. Jo tiražas taip pat sumažėjęs – nuo 7000 egzempliorių XX a. 7 dešimtmetyje iki 2000 2018 m. 60% jo skaitytojų gyvena Čikagoje, tačiau jis skaitomas visose JAV. „Draugas“ leidykla taip pat leidžia anglišką kasmėnesinį lakraštį "Draugas News", parduoda savo spausdintas lietuviškas knygas. Spaustuvė erdvi, dar mena tuos laikus, kai vienam laikraščiui išspausdinti būdavo reikalingas nemažas žmonių būrys. Kompiuteriai šį darbą palengvino ir dabar erdvė atrodo potuštė, tačiau persmelkta pokario lietuvybės dvasios.

Draugo spaustuvė

Draugo leidykla

Draugo spaustuvė (naujas numeris siunčiamas prenumeratoriams)

Draugo leidykla (naujas numeris siunčiamas prenumeratoriams)

„Draugą“ įkūrė vienuoliai marijonai, gyvenę Marijonų vienuolyne visiškai šalia ir dirbę laikraščiui veltui. Jono Kovos-Kovalskio projektuotas vienuolynas priskirtingas moderniajam lietuviškam architektūros stiliui, būdingam svarbiausiems pokario JAV lietuvių pastatams - net bokštas primena (koplytstulpį). Dar gerokai iki tol, pačią Marijonų kongregaciją nuo išnykimo išgelbėjo Palaimintasis Jurgis Matulaitis ir ji buvo populiari tarp lietuvių. Šiais laikais lietuvių marijonų yra tik Lietuvoje, o JAV marijonų dauguma yra lenkai. Jie daugiau lietuvių marijonų vienuolynu nebesinaudoja, jį nuomoja savaitgalio renginiams.

Lietuvių Marijonų vienuolynas Čikagoje

Lietuvių Marijonų vienuolynas Čikagoje

Lietuvių Marijonų vienuolyno Čikagoje vidus

Lietuvių Marijonų vienuolyno Čikagoje vidus

.

Burbanke, į vakarus nuo Vestlono, 2018 m. įsikūrė nauja lietuviška institucija - Amerikos lietuvių šlovės galerija, kur įrašinėjami žymūs Amerikos lietuviai. Joje vyks įvairūs renginiai ir čia galės lankytis įvairi publika.

Amerikos lietuvių šlovės galerija

Amerikos lietuvių šlovės galerija

Lietuvių jėzuitų jaunimo centras – muziejai, galerijos bei archyvai

Kitas didelis lietuvybės centras Čikagoje - lietuvių jėzuitų jaunimo centras (tikslus adresas - 5620 S Claremont Avenue, 3 km į šaurę nuo Market Parko), oficialiai dabar - tiesiog Lietuvių centras. Jis pastatytas 1958 m., Šaltojo karo metais, ir jį fundavo Amerikos lietuviai, siekę, kad taptų tikru lietuvių kultūros židiniu, kad lietuvių kultūra būtų perduodama vaikams ir jaunimui.

Lietuvių jėzuitų jaunimo centro fasado Vytis ir memorialas žuvusiems už Lietuvos laisvę pastato priekyje

Lietuvių jėzuitų jaunimo centro fasado Vytis ir memorialas žuvusiems už Lietuvą pastato priekyje

Šio masyvaus pastatų komplekso architektūra – patriotinė, su didžiuliu moderniu Vyčiu fasado priekyje. Kieme stovi memorialas žuvusiems už Lietuvos laisvę, kuriame ir visi tradiciniai lietuviški simboliai – Vyčio kryžius, Gediminaičių stulpai ir Vytis. Jis pastatytas žymiojo architekto Jono Muloko 1959 m.; iki rekonstrukcijos ant jo būta dar daugiau lietuviškų įrašų. Greta - tradicinis lietuviškas koplytstulpis, pastatytas tėvo jėzuito Jono Raibužio garbei (skaučių dovana) ir kryžius Kražių skerdynėms atminti (Paskočimų šeimos dovana). Kražių skerdynės vyko 1893 m., kai rusai ten išžudė lietuvius civilius, viso labo siekusius, kad jų bažnyčia nebūtų nugriauta. Šis įvykis nuskambėjo plačiai pasaulyje ir taip Vakarai išgirdo apie Rusų Imperijos valdžios Lietuvoje diskriminuotus katalikus, siekiant populiarinti stačiatikybę. Tuo metu, kai pastatytas šis kryžius, rusai Lietuvoje vėl diskriminavo katalikus - šįkart po komunizmo kauke. Todėl kryžiuje įrėžtas įrašas, liudijantis, jog moksleiviai 1976 m. čia rinkosi ir skaitė Katalikų bažnyčios kronikas – slapta Lietuvoje leistą leidinį, liudijantį apie žmonių kančias sovietų okupacijos metu. Tas skaitymas truko 40 valandų be perstojo.

Lietuviškas kryžius Kražių skerdynių aukoms

Lietuviškas kryžius Kražių skerdynių aukoms

Lietuvių mergaičių koplytstulpis

Lietuvių mergaičių koplytstulpis

Kai Lietuva buvo sovietų okupuota ir religija ten persekiota, lietuvių jėzuitų provincijos pasaulinis štabas buvo Čikagoje. Todėl dalis pastatų komplekso yra Jėzuitų vienuolynas. Šiuo metu ten daugiau nei vienuoliai, nei kunigai nebegyvena, lietuvių Jėzuitų širdis grįžo į Lietuvą. Tačiau vienuolyno koplyčioje ir toliau kartą per mėnesį aukojamos lietuviškos Šv. Mišios. Vienuolyno koplyčią iš išorės puošia bareljefas „Jėzuitai atvyksta į Vilnių 1569 m.“, taip pat Lietuvos herbas.

Lietuvos herbas Lietuvos jėzuitų koplyčios išorėje

Lietuvos herbas lietuvių jėzuitų koplyčios išorėje

Lietuvių jaunimo centro patalpose – daug lietuviškų institucijų, 1981 m. suvienytų į Lituanistikos tyrimų ir studijų centrą, kuris yra didžiausia tokio pobūdžio tyrimų institucija už Lietuvos ribų. Jame - ir pasaulio lietuvių archyvai, taip pat kiti susiję archyvai (muzikologijos, medicinos, fotografijos, audiovizualinių menų, dailiųjų menų), kuriuose dominuoja Amerikos lietuvių darbai, tačiau yra ir Lietuvos lietuvių darbų.

Kaip ir dauguma tokio pobūdžio Amerikos lietuvių institucijų, Lituanistikos tyrimų ir studijų centras išsilaiko iš aukų, palikimų (neretai paliekamų senų lietuvių, nebeturinčių lietuviškai kalbančių atžalų). Itin daug Lituanistikos tyrimų centrui paliekama lietuviškų kūrinių, knygų - tad net didžiulės dabartinės Jaunimo centro patalpos jau perpildytos. 2018 m. Lituanistikos tyrimų ir studijų centras įsigijo naujas patalpas Lemonte.

Lituanistikos tyrimų ir studijų centro mokslinė sekcija (atsakinga už studijas, lavinimą ir leidybą) susideda iš Lietuvos studijų instituto, Lietuvos genocido tyrimų instituto, Lietuvos pedagogikos instituto.

Lituanistikos tyrimų ir studijų centras talpina tris muziejus: Ramovėnų lietuviškos karybos muziejų, Lietuvių muziejų ir Lietuvos medicinos muziejų. Visus galima aplankyti darbo dienomis, bet patartina tai daryt iš anksto susitarus.

Amerikos lietuvių brolijų narystės ženkleliai Lietuvių jaunimo centro muziejuje

Amerikos lietuvių brolijų narystės ženkleliai Lietuvių jaunimo centro muziejuje

Muziejuose eksponuojami:
* Lietuviškosios kryždirbystės pavyzdžiai (UNESCO nematerialusis paveldas).
* Daiktai, priklausę lietuviams partizanams (uniformos, vėliavos, kita) ir kita informacija, susijusi su ilgiausiu XX a. Europoje trukusiu partizaniniu karu [Ramovėnų lietuviškos karybos muziejus].
* Lietuviški pašto ženklai.
* Istoriniai lietuviški banknotai.
* Lietuvių pabėgėlių stovyklų Vokietijoje spaudai.
* XX a. lietuviškųjų organizacijų vimpilai.
* XX a. viduryje lietuvių gydytojų naudoti instrumentai [Medicinos muziejus].

Tradiciniai lietuviški metaliniai kryžiai Lietuvių jaunimo centro muziejuje

Tradiciniai lietuviški metaliniai kryžiai Lietuvių jaunimo centro muziejuje

Lietuvių jaunimo centre taip pat veikia ir dvi institucijos, nepriklausančios Lituanistikos tyrimų ir studijų centrui. Tai lietuviška šeštadieninė mokykla bei Čiurlionio meno galerija, kur rengiamos laikinos lietuvių menininkų parodos. Pagrindinėje jaunimo centro salėje vyksta renginiai, tačiau po truputį jų mąžta, nes dauguma lietuvių šį rajoną jau palikę.

Lietuvių liuteronų bažnyčios Čikagoje

Nors šiandien lietuviai daugiausia katalikai, prieš Antrąjį pasaulinį karą apie 15 proc. etninių lietuvių buvo liuteronai (9 proc. žmonių pačioje Lietuvos Respublikoje). Į JAV daugelis jų atvyko iš Mažosios Lietuvos, tuo metu Vokietijos valdyto regiono. Lietuvoje jie beveik visi buvo tragiškai išžudyti ar ištremti per sovietų vykdytą Mažosios Lietuvos genocidą (1944-1949).

Vis dėlto dvi didelės liuteronų grupės, spėjusios pasitraukti iš Lietuvos, Čikagoje įkurė dvi lietuvių liuteronų parapijas. Priešingai nei katalikų parapijos, liuteronų parapijos, parapijiečiams persikeliant gyventi į priemiesčius, persikėlė arčiau jų, tad šiuo metu abidvi įsikūrusios į vakarus nuo oficialaus Čikagos miesto. Abu liuteronų bažnyčių pastatai kuklūs, tačiau viduje verda veikla.

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia yra senesnė, įkurta 1910 m. iš Tauragės atvykusio kunigo Martyno Keturakaičio. Jos pastate Ouk Lone [Oak Lawn] telpa ir bažnyčia, ir lietuviškas vaikų darželis. Pastatas įsigytas iš kitos protestantų bendruomenės 1973 m., kai parapija persikraustė į šį rajoną. Todėl pastato išorėje lietuviškų detalių nėra, bet interjere jų nestinga. Lietuviai pastatą 1983 m. išplėtė (taip atsirado didesnė erdvė renginiams).

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia (kunigų portretai)

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia (kunigų portretai)

Siono liuteronų bažnyčios bendruomenė smarkiai išsiplėtė XX a. viduryje, kai Čikagos lietuviai parašė per 800 kvietimų atvykti į JAV lietuviams liuteronams, kurie tuo metu kaip karo pabėgėliai glaudėsi Europoje. Tačiau greitai tarp prieškario ir pokario JAV lietuvių liuteronų išryškėjo skirtumai – pirmiesiems jų JAV jau buvo tapusi antraisiais namais, ir Siono parapija prisijungė prie JAV liuteronų bažnyčios (Misūrio sinodo). Po Antrojo pasaulinio karo atvykę lietuviai savo būtį JAV dažniausiai laikė tremtimi, kuri truks tik tam tikrą laiką, vienintelė Tėvynė jiems buvo Lietuva ir vienintelis logiškas ryšys - su Lietuvos, o ne JAV liutertonų bažnyčia.

Siono lietuvių liuteronų bažnyčios pagrindinė salė

Siono lietuvių liuteronų bažnyčios pagrindinė salė

Po to, kai senieji JAV lietuviai nesutiko su kunigo Trakio ragininimu nutraukti Siono liuteronų bažnyčios santykius su JAV liuteronų bažnyčia, kunigas Trakis įkūrė atskirą liuteronų parapiją, žinomą „Tėviškės parapijos” vardu. Ši parapija pradžioje buvo įkurdinta lietuvių liuteronų bažnyčios pastate netoli Market Parko, įsigytame iš žydų XX a. 6 dešimtmetyje, ir parduotame juodaodžių bažnyčiai „Heart church ministries“ XXI a. pačioje pradžioje, kai rajono gyventojai pasikeitė (šiuo metu tame pastate niekas lietuvių liuteronų bažnyčios nebeprimena). DabarTėviškės liuteronų bažnyčia nuomojasi savo patalpas Dariene, Šv. Jono liuteronų bažnyčioje. Ir vis tik, nors patalpos nuomojamos, lietuviškų detalių ir ženklų viduje ir prieigose tikrai esama.

„Tėviškės“ parapija yra lietuviškesnė už Siono lietuvių parapiją, nes, pavyzdžiui, „Tėviškės“ parapijoje vyksta tik lietuviškos Mišios, o Siono parapijoje – taip pat ir angliškos. Pastarojoje taip pat vyksta ir angliški Biblijos skaitymai. Penkis dešimtmečius, nuo 1950 m. iki pat XXI a. pradžios Siono parapijoje Mišios vykdavo ir vokiškai - Mažosios Lietuvos lietuviams, kurie vokiškai kalbėjo geriau nei lietuviškai. Ilgainiui jų gretos mažėjo ir vokiškų Mišių atsisakyta - tačiau kai Siono parapijoje giedamos giesmės, kiekvienas tikintysis gali pats laisvai pasirinkti kalbą, kuria nori giedoti – angliškai, lietuviškai ar vokiškai.

Taip pat dvi liuteronų parapijas skiria ir parapijiečių laidojimo vietos – „Tėviškės“ parapijonys laidojami Lietuvių tautinėse kapinėse, o Siono dažniausiai atgula bendrose Amerikos kapinėse.

Tačiau abi parapijos padėjo Lietuvai po Nepriklausomybės atgavimo, abiejų jų kunigai buvo pakviesti iš Lietuvos. Abi bažnyčios oficialiai palaiko sąsają su Lietuvos liuteronų bažnyčia - tačiau „Tėviškės“ parapijos priklausomybė nuo Lietuvių liuteronų bažnyčios yra tiesioginė, o Siono bažnyčia taip pat priklauso ir Misūrio sinodui, jos sąsaja su Lietuvių liuteronų bažnyčia labiau dvasinė.

Pilseno lietuviškasis paveldas

XX a. 3 dešimtmetyje Čikagoje būta 12 lietuvių katalikų parapijų, aplink kiekvieną kurių būrėsi po lietuvišką bendruomenę. Vienas Čikagos rajonų – Pilsenas (į šiaurę nuo Bridžporto) – vienu metu turėjo net dvi bažnyčias.

Neoromaninė Dievo apvaizdos bažnyčia (1927) – arčiausiai Čikagos centro esanti lietuviška bažnyčia (nuo XX a. 7 dešimtmečio rajono sudėtis pasikeitė ir daugumą ėmė sudaryti lotynų amerikiečiai, tad renginiai dabar ten vyksta ispanų kalba). Ji buvo įkurta Šv. Jurgio bažnyčios parapijiečių iš Bridžporto. Nemažas bažnyčios vidus talpina autentiškus vitražus ir lietuviškas kryžiaus kelio stotis. Deja, patekti vidun ne taip paprasta, nes reguliarių Mišių ten nebėra (reikia sekti parapijos biuletenį). Lauke, šalia lietuviško kertinio akmens yra kitas akmuo, primenantis, jog Dievo Apvaizdos bažnyčia buvo vienintelė lietuviška bažnyčia Čikagoje, kurią aplankė Popiežius. Tai įvyko 1979 m.

Šalia bažnyčios stovi anksčiau šia veikusios lietuviškos mokyklos pastatas su kertiniu akmenimi, liudijančiu jo pradinę paskirtį.

Dievo Apvaizdos lietuviška bažnyčia (dešinėje) ir mokykla (kairėje)

Dievo Apvaizdos lietuviška bažnyčia (dešinėje) ir mokykla (kairėje)

Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia

Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Dievo Apvaizdos bažnyčioje

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Dievo Apvaizdos bažnyčioje

Dievo Apvaizdos lietuviškos bažnyčios kertinis akmuo

Dievo Apvaizdos lietuviškos bažnyčios kertinis akmuo

Pilseno antroji lietuvių bažnyčia buvusi kuklesnė, ji vadinasi Aušros Vartų Marijos bažnyčia (2327 W 23rd Place). Dviejų aukštų atrodantis kaip gyvenamasis namas pastatas dar mena tuos laikus, kai čia pagrindiniame aukšte buvo bažnyčia, viršuje jos – mokykla. Pastatas visų pirma buvo skirtas mokyklai, ir bažnyčia čia turėjo glaustis tik laikinai, kol bus pastatytas didesnis pastatas, tačiau taip niekuomet neatsitiko. Visgi, visi įrašai ant pastato skelbia apie mokyklą – „Lithuanian Catholic School“ virš įėjimo, "Lietuviška mokslaini Vilniaus Austros Vartu Š. M. P. Parakvijes". 1906 m. taip pat įrašyti, nes tai metai, kai pradėtos pastato statybos. Po to, kai parapija uždaryta, parapijos pavadinimas dar buvo likęs mokyklos (jau veikusios kitame pastate) pavadinime, kol ir ji buvo galutinai uždaryta.

2013 m. Čikagos „Sun Times“ laikraštyje buvo parašyta įdomi istorija apie tai, kaip 2013 m. metalo laužo rinkėjas ant varpo pamatė lietuvišką užrašą. Tada vyskupija pareikalavo varpą grąžinti mat paaiškėjo, jog šis buvo pavogtas iš Aušros Vartų Marijos bažnyčios po to, kai bažnyčia uždaryta. Dabar tas varpas kviečia melstis Tinley Park rajono gyventojus ir taip it įkūnija XX a. Amerikos kaitą – iš miestų į priemiesčius ir nuo savos tautinės kultūros prie bendros amerikietiškos. Užrašas ant varpo skelbia: „Varpe, varpeli, liūdnai skambėdamas priminki stebuklingą Aušros Vartų Madoną Lietuvoje, kur priešai mus persekioja. Guosk mūsų priespaudą kenčiančius tautiečius. Šauk mus maldai, į Bažnyčią, jos vardu, kad jaustumėmės Dievo avinėliais. Šauk tris kart į dieną, nepailsdamas vesk mirusiuosius savo garsu. Nuo šitos dienos kalbėk gyviesiems ir vesk į kapines mirusiuosius.“. Kitų šaltinių duomenimis, varpas buvo pavogtas, o vagys reikalavo išpirkos, kurią vyskupija sumokėjo. Tinley Park varpas kabo Šv. Julijos bažnyčioje, ten varpai kabo atvirai bokšte ir yra matomi.

Aušros Vartų Marijos bažnyčia ir mokykla Čikagos italų rajone

Aušros Vartų Marijos bažnyčia ir mokykla Čikagos italų rajone

 Aušros Vartų Marijos bažnyčia ir mokykla Čikagos italų rajone (kertinis akmuo)

Aušros Vartų Marijos bažnyčia ir mokykla Čikagos italų rajone (kertinis akmuo)

Braiton Parko lietuvių bažnyčia, mokykla, vienuolynas ir Šaulių namai

Braiton Parko rajonas - į Vakarus nuo vietos, kur anksčiau būta Čikagos skerdyklų, dabar taip pat daugiausia gyvenamas lotynų amerikiečių. Ten tebestovi modernaus stiliaus lietuvių Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčia, pastatyta 1964 m., adresu 2745 W. 44th St. Jos interjere – dauglietuviškų detalių, tarp kurių įspūdingiausios - Aušros Vartų Marijos koplyčia bažnyčios dešinėje, Dievo Gailestingumo koplyčia (dedikuota Vilniuje esančiam paveikslui) šalimais ir Šiluvos Marijos vitražas iš Lietuvos trispalvės spalvų stikliukų. Ant kitų vitražų taip pat matyti lietuvių rėmėjų pavardės. Vitražai nėra įprastinio "lengvo" europietiško stiliaus, pagaminti iš masyvaus stiklo gabalų.

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia

Šiluvos Marijos koplyčia Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje

Šiluvos Marijos koplyčia Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčios vitražai su Šiluvos Marija, tapyti trispalvės spalvomis

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčios vitražai su Šiluvos Marija, tapyti trispalvės spalvomis

Parapijos pradžia laikytini 1914 m., tačiau kaip daug kitų bažnyčių, tokia, kokia yra dabar, ji pastatyta po Antrojo pasaulinio karo, kad joje sutilptų po Antrojo pasaulinio karo suplūdę pabėgėliai iš Lietuvos. Lietuviams čia tarnavo visas pastatų kompleksas, įskaitant lietuvišką mokyklą (1915 m.) ir lietuvišką vienuolyną (1925 m.). Ant abiejų užrašyta pastato paskirtis (angliškai ir lietuviškai), nors tam jie ir nebenaudojami. Šiandien parapija daugiausia lankoma lotynų amerikiečių, dauguma Mišų laikomos ispaniškai, tačiau tebevyksta ir Mišios lietuvių kalba. Bažnyčia papildyta ir Lotynų amerikiečių tikėjimo detalėmis, kaip antai – Gvadelupės Mergelės koplyčia.

Braiton Parko lietuvių mokyklos kertinis akmuo

Braiton Parko lietuvių mokyklos kertinis akmuo

Įėjimas į Braiton Parko lietuvių vienuolyną

Įėjimas į Braiton Parko lietuvių vienuolyną


Vis tik lietuviškų detalių čia daugiausia. Virš įėjimo - tradicinis lietuviškas kryžius , pastatytas 1987 m., krikščionybės 600-osioms metinėms Lietuvoje atminti. Ant jo – ir lietuviškas herbas.
Braiton Parko lietuviškas kryžius

Braiton Parko lietuviškas kryžius

Čikagoje, adresu W 43rd (greta S Western Ave), stovi patriotiniais simboliais išpuoštas pastatėlis. Tai – Šaulių Namai. Jie anksčiau priklausė Lietuvos Šaulių sąjungai, paskui juos įsigijo lietuvis Linas Marganavičius. Tarp naujojo savininko – ir pareiga išlaikyti galimybę jame veikti Šauliams. Ši tradicija čia ir tęsiama. Patriotinė sukarinta organizacija Šauliai buvo itin svarbi tarpukario Lietuvoje, o paskui uždrausta Sovietų (jos nariai – persekioti ir žudyti). Tie Šauliai, kurie sugebėjo pasitraukti į JAV, savo veiklą tęsė ten. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Šauliai atsikūrė ir Lietuvoje, tačiau tokio populiarumo kaip tarpukario metu jau nebepasiekė. Amerikoje Šaulių gretos retėjo, nes senieji Šauliai išmirdavo, o jų vaikai ne visada prisijungdavo prie šio judėjimo. Dabar Šauliai JAV vėl kiek plečiasi, nes prisijungė kai kurie naujieji imigrantai. Taip 2005 m. Šaulių Namai įsigyti vieno iš naujųjų imigrantų Lino Marganavičiaus, kuris ir pats prisijungė prie Šaulių. Pastatas dabar naudojamas nebe tik šios organizacijos veiklai, bet ir nuomojamas kaip pokylių salė. Pati organizacija šiandien taip pat kitokia – kadaise jai priklausė tūkstantis, dabar – apie 20 žmonių.

Šaulių Namai Čikagos Braiton Parke

Šaulių Namai Čikagos Braiton Parke

Braiton Parke taip pat buvo ir Dariaus ir Girėno Amerikos legiono 271 postas. Nors Amerikos legionas - JAV veteranų organizaciją, šis postas unikalus tuo, kad jį sudaro JAV lietuviai. Postas pardavė savo didelį pastatą (adresu W 44th and S Western Ave kampas), kuriame kadaise vykdavo galybė renginių, ir dabar susitinka vis skirtingose vietose. Pastate, priklausiusiame postui, dabar įsikūrusi bažnyčia pavadinimu "Way church".

Lietuviškasis paveldas Sisere

Toliau į Vakarus nuo Čikagos centro esančiame Sisero priemiestyje stūkso didelė Šv. Antano lietuvių bažnyčia. Ten šiandien laikomos lietuviškos, angliškos ir ispaniškos Mišios.

Sisero Šv. Antano lietuvių mokykla ir bažnyčia

Sisero Šv. Antano lietuvių mokykla ir bažnyčia

Neoromaninė bažnyčia statyta tarpukariu, pašventinta Palaimintojo Jurgio Matulaičio (tikriausiai tai vienintelė Čikagos bažnyčia, pašventinta palaimintojo). Viduje yra šoninis altorius, skirtas Matulaičiui, taip pat vitražai su Matulaičiu (dešinėje, netoli lubų). Taip pat yra ir vitražas su Vyčiu, Lietuvos herbas (kairėje, netoli stogo), paaukotas Lietuvos Vyčių organizacijos, lietuviškas koplytstulpis ir daug lietuviškų užrašų (po kiekviena kryžiaus kelio stotimi, virš Marijos statulos). Kertiniame akmenyje įrėžti 1925 metai.

Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčia

Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčia

Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčios vidus

Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčios vidus

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Vitražai su lietuviškomis rėmėjų pavardėmis Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Vitražai su lietuviškomis rėmėjų pavardėmis Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčios vidus

Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčios vidus

Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčios vidus

Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčios vidus

Priešais bažnyčią stovi plastmasinis koplytstulpis, paaukotas monsinjoro Albavičiaus ir pastatytas žymiojo JAV lietuvio architekto Jono Muloko 50-osioms Lietuvos Nepriklausomybės metinėms 1968 m. (be abejo, tai buvo skaudi data, nes Lietuva tuo metu dar gyveno Sovietų priespaudoje ir nebuvo jokio vilties šešėlio, kad bus kitaip). Lietuviški koplytstulpiai – UNESCO pripažinta tautiško meno forma, tačiau tradiciškai jie būna mediniai. Tačiau ankstesnis medinis kūrinys, šioje pat vietoje pastatytas 1950 m., jau buvo surytas parazitų - kad naujasis tarnautų ilgiau, pasirinktas plastikas. Pati bažnyčia XX a. šeštajame dešimtmetyje taip pat praplėsta, padidintas jos priekis.

Plastikinis Jono Muloko koplytstulpis prie Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčios

Plastikinis Jono Muloko koplytstulpis [rie Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčios

Netoli bažnyčios stovi neįtikėtino dydžio Šv. Antano lietuvių mokykla. Ant jos įėjimo didelėmis raidėmis įrėžtas jos lietuviškas pavadinimas. Bažnyčios ir mokyklos kompleksas atrodo ypač didingai žvelgiant nuo S 49-tosios ir 15-tosios gatvių sankirtos.

Sisero Šv. Antano lietuvių mokykla

Sisero Šv. Antano lietuvių mokykla

Trečias Sisero pastatas, kurio fasade dar matosi lietuviška istorija - Lietuvių laisvės salė (1921), sieta su komunistais. Kadaise lietuviai komunistai buvo reikšminga Sisero lietuvių bendruomenės grupė ir net protestavo prieš bažnyčios statybas (tai vėliau teismas jiems uždraudė). Lietuvių laisvės salė naudota iki XX a. 7 dešimtmečio. Kai sovietų okupacija parodė tikrąjį komunizmo veidą, komunistų skaičius tarp JAV lietuvių drastiškai sumažėjo. Dėl šios priežasties salė parduota, o dabar iš dalies ir apleista.

Lietuvių laisvės salė Sisere

Lietuvių laisvės salė Sisere

Lietuvių laisvės salė Sisere

Lietuvių laisvės salė Sisere

Taip pat rajono 15-ojoje gatvėje galima rasti pastatą kurio fasade prie pat viršaus ryškiai matyti raidės "P. JUKNIS 1912", daugiau nei šimtmečiui įamžinančios pastato statytoją. Jos mena laikus, kai dauguma aplinkinių pastatų priklausė lietuviams ir vien aplinkui buvo per 10 lietuviškų karčemų.

P. Juknio pastatas

P. Juknio pastatas

Tolimųjų Čikagos pietų lietuviškasis paveldas

Tolimesniuose Čikagos pietuose – mažesnės lietuvių bendruomenės, taigi ir mažesnės bažnyčios, nei tos, primenančios katedras arčiau centro. Tačiau tai teneapgauna – kai kurių bažnyčių architektūra ir istorijos įdomios. Tos teritorijos šiuo metu beveik visiškai gyvenamos vien juodaodžių. Mažos lietuvių bendruomenės ten sunyko labai greit ir labai anksti (dauguma bažnyčių uždarytos XX a. 8-9 dešimtmečiuose, po to, kai lietuviai išsikėlė; kitos institucijos, tokios kaip lietuvių mokyklos, taip pat uždarytos dar anksčiau).

Pati įdomiausia tolimuosiuose Čikagos pietuose - Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia Rouzlande su pusiau atviru metaliniu bokštu, įkvėptu tradicinių koplytstulpių. Jis sukurtas žymaus lietuvių tarpukario modernisto architekto Stasio Kudoko kuris, kaip daugelis kitų pokario JAV lietuvių architektų, paliko Lietuvą traukdamasis nuo sovietų.

Kudokas Lietuvoje buvo modernistas, atsakingas už daug svarbių pastatų tarpukario Kaune. Po atvykimo į Ameriką Kudokas net kritikavo savo kolegą Joną Muloką, siekusį sukurti tautinį lietuvišką stilių vietoje tarptautinio funkcionalizmo. Tačiau Visų Šventųjų bažnyčioje jau pats Kudokas, pastatydamas nemedinį koplytstulpį bokštą, atkartojo Muloko stilių.

Visų Šventųjų bažnyčios istorija iliustruoja ir visos Pietų Čikagos istoriją – parapija pastatė naują bažnyčią 1960 m., vis dar tikėdamasi ilgo jos gyvavimo čia. Tada prasidėjo baltųjų traukimasis iš šio rajono ir 1972 m. lietuviška parapija jau buvo uždaryta. Ji parduota baptistų bažnyčiai 1989 m. (tai – gerokai populiaresnis tikėjimas tarp juoadodžių nei katalikų bažnyčia). Tačiau lietuviškos detalės likusios, taip pat ir tautinis menas, nors lietuviškas pavadinimas virš bažnyčios durų ir buvo paslėptas. Bažnyčios išlikimas taip pat sunkus, jau iki šiol ji buvo apiplėšta daugybę kartų. Šiuo metu baltaodžiai tesudaro 0,42 proc., o lietuvių, tikėtina, išvis nebėra.

Roslando Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia

Rouzlando Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia

Pietų Čikagoje baltieji sudaro tik 1,92% gyventojų. Maža vienaukštė Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia (adresu 8801 S Saginaw) uždaryta 1986 m. tapo dalimi McKinley valstybinės mokyklos (pati mokykla pastatyta 1953 m. kaip lietuvių parapijos mokykla). Vėliau ir mokykla uždaryta. Ankstesniojo kunigo namas stovi šalia, jis senesnis ir įdomesnis; kunigas Antanas Petraitis labai domėjosi mokslu ir turėjo antrą pagal dydį teleskopą visoje Iliojaus valstijoje. Taip pat tarp pastatų būta ir nedidukės gyvūnų prieglaudos. Net sakoma, kad bažnyčia buvo tokia maža todėl, kad kunigas daug labiau domėjosi mokslu ir pinigus skyrė jam.

Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia

Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią Čikago Haitse (283 E 14th Street) ištiko toks pats likimas (ji uždaryta 1987 m.). Ji atrodo it būtų šimtametis gyvemnamasis namas. Jos dviejuose aukštuose buvo įsikūrusi tiek mokykla, tiek bažnyčia, kaip kad įprasta Čikagoje. Parapijos iš pradžių pasistatydavo mokyklą, kurioje iš pradžių veikdavo ir bažnyčia, tada rinkdavo aukas "tikrai bažnyčiai" šalimais. Bet Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia Čikago Haitse niekad neturėjo galimybės pasistatyti antrojo "tikros bažnyčios" pastato, nes dauguma lietuvių išsikėlė kitur. Išliko tik lietuviškas pavadinimas, kuris, kaip ir Šv. Kryžiaus bažnyčios atveju, buvo iškaltas kertiniame akmenyje. Dabar pastatą iš visų pusių supa tušti plotai.

Čikago Haitso Lietuvių bažnyčia

Čikago Haitso lietuvių bažnyčia

Čikago Haitso lietuvių bažnyčios kertinis akmuo

Čikago Haitso lietuvių bažnyčios kertinis akmuo

Paskutinė Čikagos tolimųjų pietų bažnyčia išsilaikiusiu katalikų rankose - Šv. Petro ir Povilo Vest Pulmane (12433 S Halsted St). Pastatas modernus, turi gotikai būdingų elementų, pastatytas 1959 m. Parapija įsteigta 1913 m. ir 2013 m. šventė savo šimtmetį, bet tada jau su ji su Lietuva nebeturėjo nieko bendra. 2022 m. ir ši bažnyčia uždaryta. Priešingai nei Rouzlande (Visų šventųjų bažnyčia), Vest Pulmano bažnyčia buvo pastatyta tuo metu, kai daugelis parapijiečių buvo jau nebe lietuviai, tad lietuviškų detalių net bažnyčiai dar veikiant nebebuvo nedaug – tai tik keletas buvusių klebonų lietuvių atvaizdų, laikraščių iškarpos prie įėjimo, kertinis akmuo, minintis kunigą Petrauską bei paskutinio kunigo lietuvio Binkio garbei pavadinta salė. Vest Pulmane – tik 0,56 proc. sudaro baltieji, lietuvių praktiškai nelikę. Pulmanas kadaise garsėjo kaip pasaulinio lygio traukinių vagonų gamybos miestas. Šiandienė situacija nuo 1900-1915 metų (kai buvo įsteigtos dauguma lietuviškų parapijų) skiriasi kaip diena ir naktis. Industrija sugriuvo XX a. 8 dešimtmetyje, pasikeitė ir etninė gyventojų sudėtis.

Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia West Pulmane

Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia West Pulmane

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vest Pulmane

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vest Pulmane

Dviejų kunigų paveikslai Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčioje – pirmasis - lietuvis, antrasis – afroamerikietis (po parapijos demografinių pokyčių)

Dviejų kunigų paveikslai Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčioje (nuotrauka daryta 2017 n.) – pirmasis - lietuvis, antrasis – afroamerikietis (po parapijos demografinių pokyčių)

Vest Pulmane taip pat yra senoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia–mokykla (kuri tapo tik mokykla po to, kai bažnyčiai pastatytas naujasis pastatas). Kertiniame akmenyje senąja lietuvių kalba mokykla įvardyta kaip "mokslainė". Viduje veikia nekatalikų bažnyčia.

Senoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia West Pulmane, tarnavusi kaip mokykla

Senoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia, tarnavusi kaip mokykla

Lietuviškos kapinės pietinėje Čikagoje

Mirę lietuviai dar gerokai iki Pirmojo pasaulinio karo jau laidoti atskirose savo kapinėse. Čikagoje yra dvejos lietuviškos kapinės – katalikiškosios Šv. Kazimiero ir Lietuvių tautinės kapinės (pastarosios prasidėjo kaip nekatalikiškos, tačiau šiandien jose laidojami ir katalikai). Abejos kapinės yra didingos, jose stovi įstabaus dydžio paminklai, šimtai kurių sukurti žymaus XX a. vidurio skulptoriaus Ramojaus Mozoliausko. Šie antkapiai – it didingos skulptūros, neretas puoštas lietuviška ornamentika ir simboliais, perteikia skausmingą Tėvynės praradimą. Net konkrečių citatų apie tremtį, okupaciją, yra. Ant senų antkapių taip pat labai įdomu pamatyti senas mirusiųjų nuotraukas, net senesnių už Pirmąjį pasaulinį karą. Tai dalykas, kurio Lietuvoje nepamatysi, nes fotografija tais laikais Lietuvoje dar buvo kur kas mažiau pasiekiama.

Lietuvos herbas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse

Lietuvos herbas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse

Abejos JAV lietuvių kapinės Čikagoje yra daug didingesnės už bet kurias kitas JAV lietuvių kapines, tad jose verta pasivaikščioti net ne lietuviams. Abejose palaidota daug žymių tautiečių – net daugiau, nei daugelyje kapinių pačioje Lietuvoje.

Šv. Kazimiero lietuvių kapinės yra seniausios ir didžiausios, įkurtos 1903 m. pačiuose Čikagos pietuose. Jos tokios didingos, jog net įtrauktos į knygą „199 kapinės, kurias privalu pamatyti iki numirštant pačiam“ (knygoje – ir Paryžiaus Perlašezo, Vašingtono Arlingtono kapinės ir pan.)

Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Čikagoje

Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Čikagoje

Įėjimo lenta „Lietuviškos kapinės“ nukabinta jau 1997 m. Tai – ne pirmas toks akibrokštas – 1965 m. kardinolas Kodis pašalino žodį „Lietuviškos“ iš kapinių oficialaus pavadinimo ir tai net sukėlė masines dėl Sovietų okupacijos iš Lietuvos pasitraukusių lietuvių demonstracijas. Tokie įvykiai buvo būdingi pokario Čikagos lietuvių istorijai, pvz. 1972 m. vietos lietuviai net skrido į Romą ir sukėlė protestą Šv. Petro aikštėje, taip išreikšdami savo poziciją apie tai, jog pirmoji Komunija lietuviams vaikams suteikinėta anglų kalba.

Dabar Kazimiero kapinėse laidojami ir Lotynų amerikiečiai (šiandien ši katalikų bendruomenė yra didžiausia Čikagoje), bet masyvūs lietuvių antkapiai, pastatyti per maždaug aštuoniasdešimt metų, savo didybe kaimynus smarkiai aplenka. Atrodo, lyg palaidotas būtų ištisas miestas, visur aplink lietuviškos pavardės, kartais tik sutrumpintos ar suanglintos. Netoli pagrindinio įėjimo – meniškai supiltas Lietuvos herbas, kuris subtiliai parodo, kad kapinės yra lietuvių. Šiaurrytiniame kapinių kampe - Memorialas dvylikai lietuviškų Čikagos parapijų, kurios ir įsteigė kapines (2018 m. jau tik šešios tų parapijų bažnyčios vis dar veikė kaip katalikų bažnyčios ir trijose tebelaikytos lietuviškos Mišios). Ant memorialo – tradiciniai lietuviški žirgeliai, kryžiai – saulės ir autentiškas lietuviškos bažnyčios varpas.

Memorialas 12-ai lietuviškų parapijų, įkūrusių Šv. Kazimiero lietuviškas kapines

Memorialas 12-ai lietuviškų parapijų, įkūrusių Šv. Kazimiero lietuviškas kapines

Tarp žymiausių lietuvių, besiilsinčių Šv. Kazimiero kapinėse, rasime šių žmonių kapus:

*Lietuvos generolas Povilas Plechavičius (1890-1973), kuris pasitraukė į JAV 1949 m. Jis 1926 m. vadovavo sukilimui, leidusiam įtvirtinti Smetonos režimą, vėliau – sėkmingai sabotavo nacistinės Vokietijos planus. Plechavičiaus dėka Lietuvoje nebuvo sukurta SS divizija, priešingai nei tai buvo padaryta Latvijoje ir Estijoje, nes, išgirdęs vokiečių planus, jis paleido savo vietinę rinktinę.

Generolo Povilo Plechavičiaus kapas

Generolo Povilo Plechavičiaus kapas

*Lietuvos geografas Kazys Pakštas (1893-1960), turėjęs mintį Afrikoje ar Pietų Amerikoje įkurti „atsarginę Lietuvą“. Emigruodami lietuviai asimiliuodavosi, nes tebūdavo naujose tėvynėse mažuma, o pačiai Lietuvai nuolat grėsė geopolitinis okupacijos pavojus - todėl, pasak Pakšto, reikėjo sukurti kitą šalį, kurioje lietuviai sudarytų daugumą. Jo laikais, tarpukariu, jo idėjos atrodė utopinės, tačiau kaip ir, pavyzdžiui, Nikolo Teslos, idėjos sulaukė gerokai daugiau dėmesio, kai jo prognozės apie Lietuvos okupaciją ir asimiliaciją ėmė pildytis.

Kazio Pakšto kapas

Kazio Pakšto kapas

*Lietuvių egzilės poetas Algimantas Mackus (1932-1964). Jis priskiriamas „bežemių“ kartai - kūrėjams, pradėjusiems kurti jau išeivijoje. Jo poezijoje nuolat atsispindi kažko prarasto troškulys.

Poeto Algimanto Mackaus kapas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Poeto Algimanto Mackaus kapas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

*Čikagoje gimęs lietuvis arkivyskupas Paul Marcinkus (1922-2006), kuris tarnavo kaip popiežių asmens sargybinis ir net išgelbėjo dviejų popiežių gyvybes. Jis taip pat buvo ir Vatikano banko vadovas, nors, tiesą sakant, šis faktas smarkiai apipintas skandalais. Tačiau net tada, kai po tų skandalų buvo pašalintas iš pareigų, vietiniai pasakoja, jis slapta atvykdavo į savo vaikystės lietuvišką bažnyčią (Šv. Antano bažnyčią Sisere) ir laikydavo ten Mišias. Pats Marcinkaus kapas – kuklus.

Arkivyskupo Paul Marcinkaus kapas

Arkivyskupo Paul Marcinkaus kapas

* Antanas Vanagaitis (1890-1949), lietuvis kompozitorius, atvykęs į JAV iškart po Pirmojo pasaulinio karo, įkūręs lietuvišką radijo stotį Čikagoje ir parašęs daug lietuviškų dainų.

Antano Vanagaičio kapas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Antano Vanagaičio kapas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse taip pat esama daug didžiulių paminklų. Žymiausias jų – pirmasis pasaulyje paminklas Romui Kalantai , pastatytas 1979 m. Jo autorius – Ramojus Mozoliauskas, dotuotas jis Šaulių sąjungos. Ant paminklo parašyta "Romui Kalantai ir visiems, žuvusiems už Lietuvos laisvę kovoje prieš Raudonąjį tironą".

Paminklas Romui Kalantai Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Paminklas Romui Kalantai Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

1984 m. pastatytas ir paminklas vieninteliam Lietuvos Šventajam ir valstybės globėjui Šv. Kazimierui . Data pasirinkta jo gimimo 500-osioms metinėms atminti. Ant paminklo – Vilniaus vaizdai, tuomet nuo JAV lietuvių dar buvę paslėpti po Geležine uždanga.

Šv. Kazimiero skulptūra Šv. Kazimiero lietuviškose kapinėse Čikagoje

Šv. Kazimiero skultūra Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Kapinėse taip pat ir nedidukas paminklas Šiluvos Marijai - pirmajam bažnyčios pripažintam Marijos apsireiškimui Europoje.

“Šiluvos

Šiluvos Marijos paminklas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Kapinių šiaurinėje pusėje – dideli plotai, kuriuose palaidoti žmonės, priklausę tam tikroms organizacijoms. Ten – ir vieta, kur palaidoti Čikagos lietuviai kunigai, greta - seselės Kazimierietės ir lietuviai Jėzuitai. Šalia stūkso Memorialas Amerikos legiono Dariaus ir Girėno postui - unuikaliam tautiniu pagrindu sudarytam lietuviškam skyriui JAV veteranų organizacijoje. Memoriale taip pat stovi ir tikri kariniai pabūklai. Mažesnį paminklą 2019 m. pasistatė kitas lietuviškas Amerikos legiono postas - Don (Dominyko) Varno, o taip pat netoli milžiniškas Jono Muloko sukurtas antkapis-obeliskas kunigui ir tarpukario Lietuvos politikui Mykolui Krupavičiui. Dabar jis irgi tarnauja kaip tiesiog paminklas, nes kunigas perlaidotas į Lietuvą.

Memorialas lietuvams kunigams Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse

Memorialas lietuviams kunigams Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse

Memorialas lietuviams tėvams jėzuitams Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Memorialas lietuviams tėvams Jėzuitams Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Seselių kazimieriečių laidojimo vieta

Seselių kazimieriečių laidojimo vieta

Kitos lietuviškos kapinės įkurdintos greta giraitės netoli oficialios Čikagos miesto sienos. Tai daugelio religijų Lietuvių tautinės kapinės. Žodis „Lietuvių“ oficialiame pavadinime yra. Jos įkurtos 1911 m., kai vietos kunigas atsisakė laidoti Šv. Kazimierio kapinėse tuos lietuvius, kurie aktyviai nedalyvavo bažnytinėje veikloje.

Art-deco stiliaus ofisas Lietuvių tautinėse kapinėse

Art-deco stiliaus Lietuvių tautinių kapinių adminisrtacija


Lietuvių tautinės kapinės išsidėsčiusios atokioje vietoje, jose daug medžių, tad jos drauge – ir tarsi gražus lietuviškas parkas. Daugelis antkapių ten ypač lietuviški, nes sukurti ne savo noru iš Lietuvos pasitraukusisiems. Kapinės atvirtos kasdien nuo 8 ryto iki 5-6 valandos vakaro.

Senas kapas Lietuvių tautinėse kapinėse

Senas kapas Lietuvių tautinėse kapinėse

Kapai Lietuvių tautinėse kapinėse

Kapai Lietuvių tautinėse kapinėse

Lietuvių tautinių kapinių pradžioje – graži aikštelė, apsupta kapinių vartų, 1938 m. architekto Žaldoko projektuotos art deco stiliaus kapinių administracijos (kai kurios urnos laikomos ir kapinių administracijos viduje), memorialo kapinių įkūrėjams (14 lietuviškų nekatalikiškų organizacijų), pastatyto 1982 m. Ant šio memorialo – ir visų lietuviškų kapinių vadovų vardai.

Monumentas Lietuviškų tautinių kapinių įkūrėjams

Monumentas Lietuviškų tautinių kapinių įkūrėjams

Kapinėse - apie 13500 palaidotųjų, tarp kurių:

*1925-1926 m. Lietuvos prezidentas Kazys Grinius (teisybės dėlei, po šiuo paminklu jie niekad taip ir neatgulė, nes jo urna 1994 m. parskraidinta į Lietuvą).

Paminklas Lietuvos prezidentui Kaziui Griniui

Paminklas Lietuvos prezidentui Kaziui Griniui

*Dr. Jonas Šliūpas, labiausiai žinomas JAV už agitacijas lietuviams atsiskirti nuo Romos katalikų bažnyčios, kas iš dalies ir lėmė Lietuviškų tautinių kapinių įkūrimą. Po 1918 m. jis grįžo į Lietuvą, buvo Palangos meras, mirė Europoje, jo kūnas grąžintas į JAV – šalį, kurioje jis praleido didžiąją dalį savo gyvenimo.

Jono Šliūpo kapas Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje

Jono Šliūpo kapas Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje

*Marius Katiliškis, žymus lietuvių rašytojas.
*Kazys Bobelis, JAV lietuvis, grįžęs Lietuvon po Nepriklausomybės atkūrimo, ten tapęs populiariu politiku ir net kandidatu prezidento rinkimuose.

Politiko Kazio Bobelio kapas

Politiko Kazio Bobelio kapas

*Jonas Budrys, 1923 m. Klaipėdos sukilimo, po kurio Klaipėda prijungta prie Lietuvos 1923 m., vadas.
*Adomas Varnas, tapytojas, 1922 m. sukūręs lietuviškų litų banknotų išvaizdą.

Įdomus kapas ir istorija Karolio Požėlos - trenerio, palaidoto drauge su savo žymiausiu mokiniu Morisu Tilė (Maurice Tillet, „French Angel“). Morisas Tilė (Maurice Tillet) – visoje Amerikoje garsus imtyninkas, kurio keista išvaizda, kai kurių šaltinių teigimu, įkvėpė kino herojų Šreką. Jis neturėjo nieko bendro su Lietuva iki sutiko trenerį Karolį Požėlą. Jų ryšys tapo toks tamprus, kad sužinojusį apie Karolio Požėlos mirtį Morisą Tilė ištiko širdies smūgis. Abu palaidoti Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse bendrame kape, ant kurio angliškai parašyta „Draugai, kurių nė mirtis neišskyrė“.

Maurice Tillet ir Karolio Požėlos bendras kapas Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse

Maurice Tillet ir Karolio Požėlos bendras kapas Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse

Kapinėse – taip pat ir lietuviškų organizacijų bendri paminklai. Štai į dešinę nuo įėjimo galima pamatyti Dariaus ir Girėno Amerikos legiono posto monumentą, kuriame net inkorporuoti tikri karo pabūklai. Ši vieta svarbi švenčiant Atminimo (Memorial) dieną. Memorialas atrodo panašiai kaip tas, kuris yra Šv. Kazimiero kapinėse.

Amerikos Legiono Dariaus ir Girėno posto memorialas Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse

Amerikos Legiono Dariaus ir Girėno posto memorialas Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse

Tolėliau - tradicinis medinis lietuviškas kryžius, dedikuotas daugiau nei 300 000 Sovietinio režimo iš Lietuvos ištremtų žmonių (1940-1941 ir 1944-1953 metais). Jis funduotas Pakalkų šeimos 1994 m. Kai kryžių pašventino katalikų dvasinininkai, Lietuvių tautinės kapinės pagaliau tkrai tapo visų lietuvių: net religingi katalikai nevesibodėjo čia laidotis. Taip jau nutiko, kad net katalikiškos organizacijos, kaip Lietuvos Vyčiai , skautai (2018 m., autorius Vilnius Buntinas) paminklus pasistatė būtent šiose, o ne Šv. Kazimiero kapinėse.

Memorialas Lietuvą palikusiems Lietuvių tautinėse kapinėse

Memorialas Lietuvą palikusiems Lietuvių tautinėse kapinėse

2019 m. šimtmečio proga paminklą greta skautų pasistatė ir Šauliai, tokiu būdu tęsdami tradiciją, kad svarbios užsienio lietuvių organizacijos turi savo paminklus Tautinėse kapinėse. Taip pat kapinėse – ir daugiau paminklų: Lietuviams masonams (su Lietuvių masonų klubo vadovų sąrašu nugaroje) ir Lietuvos himno autoriui Vincui Kudirkai (1961).

Paminklas lietuviams masonams

Paminklas lietuviams masonams

Paminklas Vincui Kudirkai Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje

Paminklas Vincui Kudirkai Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje

Pačioje pradžioje šios kapinės tarnavo įvairių nekatalikiškų organizacijų reikmėms – kairiesiems, tautiniams katalikams, liuteronams (ypač Tėviškės parapijos). Vėliau prie jų ėmė jungtis ir katalikai, o oficialiai panaikinus Šv. Kazimiero kapinių lietuviškumą jos tapo vienintelėmis lietuviškomis kapinėmis visoje Čikagoje (administracija – taip pat lietuviai).

Tarp ankstyvųjų palaidojimų kotraversiškiausiai atrodo šeši antkapiai su komunistine simbolika – lietuviai komunistai čia taip pat laidoti. Vėliau, Sovietų okupacijos metais ir kai Čikagą užplūdo lietuviai dipukai, kurie Lietuvą paliko tik bėgdami nuo komunizmo siaubo, komunistiniai simboliai kapinėse uždrausti. Ironiška, tačiau XX a. pab., Lietuvai jau netrukus tapsiant nepriklausomai, kapinės apipieštos svastikomis.

Paminklas su sovietine simbolika Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje

Paminklas su sovietine simbolika Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje

Metams bėgant kasmetinių palaidojimų kiekis kapinėse drastiškai sumažėjo, nes daug lietuvių sudarė mišrias šeimas ir daugiau nebesiekia būti palaidoti išimtinai lietuviškose kapinėse. Dėl šios priežasties kapinės pardavė dalį savo žemių ir išsilaiko iš lėšų, surinktų už parduotas žemes. Dalis kapinių taip pat atrodo kaip parkas, skirtas žaliajam laidojimui (kūnas laidojamas tiesiog žemėje, leidžiant jam kompostuotis).

Žymioji Čikagos legenda apie „Prisikėlusią Mariją“ („Ressurection Mary“) – mergaitę, pasirodančią ant kelio vairuotojams ir kartais net šokančią pravažiuojantiems automobiliams ant kapoto – taip pat siejama su lietuvių kapinėmis. Viena versijų, kad tai galėtų būti Ona Norkus, palaidota Šv. Kazimiero kapinėse. Tačiau filmui apie šią legendą filmuoti buvo pasirinktos būtent Lietuvių tautinės kapinės (jos atokios, daug medžių, tai tai tiko filmo kūrėjams).

Lemontas ir dabartinė lietuvių bendruomenės Čikagoje širdis

Šių dienų Čikagos lietuvių bendruomenės širdis - Čikagos vakariniuose priemiesčiuose. Po Market Parko smukimo nebėra jokio lietuvių rajono, kuriame lietuviai sudarytų daugiau nei kelis procentus visų gyventojų. Tačiau automobilius dievinančioje Amerikoje tai – anokia kliūtis, ir važiuoti 50 ar net 100 km automobiliu kone kasdien yra normalu.

Pasaulio lietuvių centro pagrindinis ženklas

Pasaulio lietuvių centro pagrindinis ženklas

1987 m. Pasaulio lietuvių centras atidarytas Lemonto priemiestyje. Čia vyksta galybė renginių – koncertai, Čikagos lietuvių krepšinio lygos rungtynės (lyga įsteigta 2003 m., joje – apie 15 komandų, žaidžiama pagal FIBA, o ne NBA taisykles), didžiausia Amerikos lituanistinė mokykla taip pat įsikūrusi čia (penktadieniais – šeštadieniais čia suplūsta apie 700 vaikų). Centras paprastai atviras visiems, jame yra daug ką pamatyti atvykėliui. Čia, 14 000 kvadratinių metrų plote, įsikūrę per 40 lietuviškų organizacijų ir verslų. Aplink centrą retai išgirsi anglų kalbą.

Pasaulio lietuvių centro pastatas įsigytas iš ne lietuvių (anksčiau tai buvo kunigų seminarija), tad jis stokoja lietuviškų architektūrinių detalių. Tačiau tai kompensuoja lietuviškas vidus, lietuviški paminklai aplink.

Pasaulio lietuvių centro pokylių salė

Pasaulio lietuvių centro pokylių salė

Pačioje centro širdyje - Palaimintojo Jurgio Matulaičio katalikų koplyčia, veikianti tarsi tautinė bažnyčia (taigi, faktiškai - naujausia lietuvių tautinė bažnyčia JAV). Priešingai nei daugelyje tautinių parapijų, joje nėra daug lietuviškų puošybos elementų (nes, kaip minėta, pastatą statė ne lietuviai), tačiau ilgainiui tai keičiasi: pastatyta Jurgio Matulaičio statula, lietuviškos drožybos durys, paminklas kenčiantiems lietuviams ir kita.

Lietuvių pasaulio centro koplyčia

Pasaulio lietuvių centro koplyčia

Jurgio Matulaičio koplyčia Pasaulio lietuvių centre

Jurgio Matulaičio koplyčia Pasaulio lietuvių centre

Taip pat centre veikia daugybė lietuviškų muziejų (atidaryti tik savaitgaliais arba iš anksto susitarus). Pats įspūdingiausias - Liaudies meno muziejus , sukaupęs didžiausią viešai prieinamą lietuvių liaudies meno kolekciją visose JAV. Tiesą pasakius, jai mažai lygių net ir Lietuvoje: Lemonto kolekcija buvo surinkta greitai po Lietuvos nepriklausomybės, JAV lietuviams pigiai superkant šį meną iš liaudies meistrų (tuo metu Lietuvoje toks rankų darbo menas nebuvo vertinamas). Medinių skulptūrų salėje esama ir skulptūrų su gilesne istorine prasme (pavyzdžiui, skulptūra, vaizduojanti Hitlerį ir Staliną, kankinančius Lietuvą). Yra ir visas koridorius, pilnas medinių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų vaizdinių. Taip pat yra kokybiški Lietuvos tautinių kostiumų pavyzdžiai, verbos, verpimo rateliai ir kiti Lietuvos kultūrą pristatantys eksponatai.

Lietuviškas drožybos menas Lemonto muziejuje

Lietuviška drožyba Lemonto muziejuje

 Lietuviškas drožybos menas Lemonto muziejuje

Lietuviška drožyba Lemonto muziejuje

 Lietuviškas drožybos menas Lemonto muziejuje

Lietuviška drožyba Lemonto muziejuje

Prie įėjimo į Lemonto muziejus - „Sielos“ galerija , kuriame rengiamos Lietuvos meno kūrėjų laikinos parodos, o viena salė skirta ir nuolatinei parodai. Ten vyksta ir įvairūs renginiai, koncertai.

Prie Pasaulio lietuvių centro, lauke, gausu lietuviškų paminklų. Įspūdingiausias - Lemonto kryžių kalnas, įkvėptas tikrojo Kryžių kalno Šiauliuose. Dabar jame yra apie 80 kryžių, dauguma jų – tradiciniai lietuviški, išdrožti iš medžio. Kaip ir Kryžių kalne Šiauliuose, kai kuriuos kryžius pasatė paprasti žmonės savo šeimoms atminti (ir tapusiomis Sovietinio režimo aukomis). Kiti kryžiai pastatyti ir lietuviškų organizacijų, kaip lietuvių skautijos. Dar kiti kryžiai į Lemonto kryžių kalną atgabenti iš kitų vietų, kur juos buvo pastatę JAV lietuviai – daug pasitraukusių iš Lietuvos į JAV taip puošdavo savo kiemus, tačiau vaikai neretai nuspręsdavo sklypą parduoti ar suamerikietinti. Dažnas tokių "ištremtų" medinių kryžių irgi atsidūrė Lemonto kryžių kalne. Esama jame ir kryžių, pastatytų labai konkrečioms progoms, kaip antai – Žalgirio mūšiui ar Lietuvos krikštui atminti. Daug kryžių taip pat puošti patriotiniais simboliais, o ant vieno jų išrašytas eilėraštis „Ne mūsų žemė“, liudijantis begalinį Tėvynės ilgesį. Per Vėlines įprasta ant Lemonto Kryžių kalno sudegti žvakutes tiems, kieno tėvų ar senelių kapai likę toli Lietuvoje, taip simboliškai juos pagerbiant. Kryžių kalną įkūrė vietinis kryždirbys Antanas Poskočimas (1905-2000)

Prie įėjimo į Lemonto kryžių kalną – pirmi Lietuvos himno žodžiai

Prie įėjimo į Lemonto kryžių kalną – pirmi Lietuvos himno žodžiai

Lemonto kryžių kalnas

Lemonto kryžių kalnas

Memorialas Žalgirio mūšiui Lemonto kryžių kalne

Memorialas Žalgirio mūšiui Lemonto kryžių kalne

Kryžių kalno centre – 1917 m. varpas iš Gerio lietuviškos bažnyčios Indianos valstijoje. Jis simbolizuoja visas jau uždarytas lietuviškas bažnyčias JAV. Priė įėjimo į Kryžių kalną – pirmi Lietuvos himno žodžiai "Lietuva, Tėvyne mūsų".

Vėlinės prie varpo iš Gerio bažnyčios ant Lemonto kryžių kalno

Vėlinės prie varpo iš Gerio bažnyčios ant Lemonto kryžių kalno

Kryžių kalno apačioje - Paminklas Lietuvos partizanams ir ištremtiesiems į Sibirą, vaizduojantis verkiančią Sovietinio režimo aukos motiną, ir bekrentą lapai. Paminklas sukurtas vieno produktyviausių Amerikos lietuvių skulptorių Ramojaus Mozoliausko ir atmena maždaug 30 000 antisovietinio pasipriešinimo partizanų, kritusių dėl Lietuvos laisvės (1944-1953 m.) bei maždaug 400 000 Sovietų į Sibirą ištremtųjų, daugybė kurių ten ir mirė. Būtent Sovietų vykdytas genocidas lėmė, kad Lietuvą 1944 m. paliko ir į JAV atvyko tiek daug pabėgėlių (dipukų), kurie labiausiai ir pasistengė, kad būtų įkurtas Pasaulio lietuvių centras.

Šalia šio paminklo 2019 m. pastatytas ir paminklas vienam garsiausių Lietuvos partizanų JAV lietuviui Adolfui Ramanauskui-Vanagui (Vyčio kryžius). Buvo planų paminklą pastatyti Niu Britene, kuriame Vanagas gimė, tačiau antilietuviškų jėgų lobizmas užkirto tam kelią (visame pasaulyje tarp Lietuvos ir antlietuviškų jėgų - daugiausiai Rusijos - vyksta kova dėl Lietuvos atminties ir jos pagerbimo: minėtos jėgos nenori, kad Lietuvos partizanai būtų pagerbti ar būtų plačiai eskaluojama, kaip Lietuva nukentėjo nuo sovietų ir prieš ją kovojo. Jos siekia sudaryti įspūdį, kad Sovietų okupacija nebuvo bloga ar bent jau ne ką blogesnė, nei būtų buvusi nepriklausoma Lietuva ar neblogesnė, nei Amerika; paminklai Lietuvos partizanams tokiam naratyvui trukdo).

“Paminklas

Paminklas partizano motinai greta Kryžių kalno Lemonte

Prie pat įėjimo į patį Pasaulio lietuvių centrą - trys lietuviški koplytstulpai.

Pasaulio lietuvių centras - žymiausia, bet ne vienintelė ir net nepirmoji Lemonto lietuvška vieta. Dar anksčiau savo štabą Lemonte įkūrė Ateitininkai - katalikiška lietuvių organizacija. Ateitininkų namai atrodo tarsi koks Anglijos užmiesčio dvaras. Jie pastatyti 1952 m. kaip milijonieriaus Šmito, karo pramonės magnato, vila. Lietuviai pasakoja, kad joje svečiavosi net JAV prezidentas Dvaitas Eizenhaueris. Tuo metu viloje būta ir boulingo takelio, ir baro. Ateitininkai šį pastatą įsigijo 1978 m. – tam pinigų sutelkė 10 lietuvių gydytojų, pasitraukusių iš Lietuvos į JAV dėl Sovietų okupacijos.

Ateitininkų Namai

Ateitininkų Namai

Ateitininkų Namų salė

Ateitininkų Namų salė

Ateitininkai – viena daugelio tarpukario Lietuvos organizacijų, kurios Sovietinio režimo Lietuvoje buvo sunaikintos ir atgimė tik JAV. Ateitininkų Namai naudojami daugybei lietuviškų veiklų, Ateitininkų vaikų susitikimams, nuomojami įvairiems renginiams (gautos pajamos padeda juos išlaikyti). Kaip pridera Ateitininkų namams, pastate ilgainiui atsirado daug lietuviškų ir katalikiškų dirbinių. Prieš pastatą stūkso du didžiuliai tautiniai koplytstulpiai ir kryžius, perkelti iš vietų, kur jiems grėsė pražūtis. Vienas jų, metalinis koplytstulpis, perkeltas iš dabar jau uždarytos Lietuvių sodybos Market Parke (sukurtas žymaus architekto J. Muloko ir pastatytas A. Janonio 1973 m.. Kitas koplytstulpis, sukurtas specialiai daktaro Adomavičiaus namams 1966 m., čia perkeltas namą pardavus. Po perkėlimo jis sutaisytas dievdirbio Poskočimo ir dedikuotas žymiam lietuvių partizanui Juozui Lukšai-Daumantui. Prie Ateitininkų namų stovi ir lietuviškas kryžius – paties Poskočimo dovana (1983 m.), renovuotas Dainiaus Kopūsto 2014 m. (jis sukurtas kaip tipinis lietuviškas pakelės kryžius).

Koplytstulpis Juozui Lukšai - Daumantui

Koplytstulpis Juozui Lukšai – Daumantui

Jono Muloko koplytstulpis

Jono Muloko koplytstulpis

Kelias, vedantis į Ateitininkų Namus, vadinasi "A. Pargausko alėja".

Kaip "Čikagos lietuvių centras", Lemontas ir toliau traukia lietuvių institucijas. Lituanistikos tyrimų centrui užsinorėjus perkelti savo archyvus iš Lietuvių jaunimo centro į naujas patalpas, įstaiga jas įsigijo būtent Lemonte (buvusį vaikų darželį) - dabar čia yra jos štabas, laikomi archyvai.

Žymūs lietuviai, palaidoti Čikagoje ne lietuvių kapinėse

Patys žymiausi lietuviai palaidoti lietuviškose kapinėse, tačiau, be abejo, esama išimčių. Viena tokių – fantastikos rašytojas Algis Budrys (Algirdas Budrys, bet ant jo kapo su klaida parašyta „Algidras Budrys“). Jis ilsisi Merihilo lenkų kapinėse. Rašė jis angliškai, tad populiaresnis JAV skaitytojų tarpe, o ne pačioje Lietuvoje.

Algirdo Budrio kapas Čikagoje (užįašytas su klaida)

Algirdo Budrio kapas Čikagoje (užrašytas su klaida)

Taip pat labai įdomus yra paslaptingasis XIX a. Dzialinskio-Kenkelio kapas Oukvudo kapinėse. Ant medžio formos kapi parašya, kad šis žmogus buvęs didysis Lietuvos vėliavininkas. Taip pat jis vadinamas „Dzialinskiu iš Sudeikių“, jo žmona vadinama Izabele Dzialinska, Sudeikių grafiene ir Čartoriskių šeimos kunigaikštyte.

Dzialinskio-Kenkelio kapas

Dzialinskio-Kenkelio kapas

Šv. Bonifco kapinėse palaidotas Juozas Juškevičius (Juszkiewicz) (1803–1879), kuris, kaip manoma, buvo pirmasis lietuvis kunigas Čikagoje. Kadangi lietuvių buvo mažai, jis tarnavo tuometinėse lenkų parapijose, tačiau buvo sumuštas lenkų parapijiečių. 2011 m. jam buvo pastatyta atminimo lenta.

Kunigo Juškevičiaus kapas

Kunigo Juškevičiaus kapas

Šis kapas ilgą laiką vietos lietuviams buvo mįslė. Nes Lietuva tuo metu, kai jis gimė, neegzistavo, tad neaišku, ar tai - jo giminės LDK laikais turėti titulai, ar jis buvo 1863 m. sukilimo veikėjas ir šiuos titulus jam kas skyrė tada. Gali būti ir kad jis tiesiog "parašė savo giminės istoriją" jau atvykęs į pačias Jungtines Amerikos Valstijas – tuo metu tai buvo įmanoma, žinant milžinišką atstumą iki Lietuvos, menką susisiekimo su Lietuva lygį ir todėl tuo metu praktiškai nebuvo įmanoma patikrinti, ar atvykėlis kalba tiesą, ar ne. Bet kuriuo atveju pats kapas tikrai įdomus ir Sovietinės okupacijos metais Čikagos lietuvių net romantizuotas kaip šlovingos Lietuvos praeities liudininkas esantis visai šalia.

Lietuviški restoranai Čikagoje

Čikaga [Chicago] yra vienintelis JAV miestas, kuriame nesunku rasti lietuviškų patiekalų – tiesa, visgi reikia žinoti, kur jų ieškoti.

Dauguma lietuviškų restoranų veikia Vestmonto [Westmont] priemiestyje, kuris yra patogiai pasiekiamas aplinkiniuose priemiesčiuose gyvenantiems lietuviams.

Tai Rūta, Smilga ir Grand Duke's („Pas Didįjį Kunigaikštį“). Visų interjeras ir kainos gana panašios, tik „Grand Duke's“ vakarais dirba ilgiausiai. Visi trys siūlo „Lietuvišką kompleksą“ [Lithuanian Combo] – lietuviškų patiekalų (cepelino, kugelio ir pan.) degustacinį meniu, skirtą dviem žmonėms.

Lietuviškas rinkinys Čikagos lietuvių restorane

Lietuviškas rinkinys Čikagos lietuvių restorane

Seniau nemažai lietuviškų restoranų veikė pietinėje Čikagos dalyje, bet lietuviams pradėjus kraustytis į priemiesčius, jie buvo uždaryti arba perkelti kitur. Lietuvių įkurta kepykla Racine Bakery netoli Sisero [Cicero] rajono dar liko. Tiesa, ši vieta yra veikiau parduotuvė / delikatesinė, nei restoranas – viduje vietos prisėsti yra tik vienam žmogui.

Dauguma kitų lietuviškų restoranų taip pat veikia ir kaip lietuviškų maisto produktų parduotuvės („Grand Duke's“ netgi turi atskirą parduotuvėlę „Old Vilnius“ („Senasis Vilnius“) kitoje gatvės pusėje). Palos Hilso [Palos Hills] priemiestyje taip pat yra „specializuota“ parduotuvė Lithuanian Plaza („Lietuvių aikštė“), kadaise persikėlusi iš Market parko.

Čikagos lietuvių restoranas Rūta

Čikagos lietuvių restoranas Rūta

Bridžporte [Bridgeport], vadinamame „pirmuoju lietuvišku rajonu Čikagoje“, tebėra išlikęs lietuvių baras Bernice's Tavern („Bernisės smuklė“) – tai ilgiausiai lietuviams priklausanti vieta iš visų Čikagos barų ir restoranų. Čia parduodamas lietuviškas alus ir yra lietuviškų elementų bei suvenyrų.

Lietuviškos vietos šiaurinėje Čikagoje

Nors absoliuti dauguma atvykėlių iš Lietuvos kūrėsi neištaigingoje pietų Čikagoje, šiaurinėje Čikagoje irgi būta lietuviškos bažnyčios, dedikuotos Šv. Mykolui (ją ~1970 m. nugriovus kvartale nebeliko nieko lietuviško).

Vieta, kur stovėjo Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia (šiaurinė Čikaga)

Vieta, kur stovėjo Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia (šiaurinė Čikaga)

Be to, Šv. Jono Kantiečio lenkų bažnyčios, vienos garsiausių Čikagos bažnyčių, frontone ir vitraže virš įėjimo pavaizduotas Lietuvos herbas – Vytis. Jis yra dlis didesnio herbo, kurį taip pat sudaro ir Lenkijos erelis. Tas jungtinis herbas buvo 1863 m. (Sausio) sukilimo prieš Rusijos Imperiją, anuomet valdžiusią abi šalis, herbas. Nors sukilimą daugiausia inicijavo lenkai, jie stengėsi įkalbėti kuo daugiau lietuvių prie jų prisijungti. Šiuo sukilimu buvo siekta atkurti vieningą Lenkijos ir Lietuvos valstybę, bet tai buvo paskutinis tokio masto bendras reikalas, nes vėliau prasidėjęs lietuvių tautinio atgimimo judėjimas gerokai atitolino abi tautas. Panašu, kad tuo metu, kai buvo statoma Šv. Jono Kantiečio bažnyčia, to nesėkmingo sukilimo atgarsiai tebeaidėjo Amerikos lenkų bendruomenėse. Iš kitos pusės, kaip tik tuo metu abi tautos jau ėmė sukti į skirtingas puses: jei iš pradžių JAV lietuviai visai noriai jungėsi į lenkų parapijas, tai paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje tiek Čikagoje, tiek visoje Amerikoje ėmė steigti savas parapijas, atsiskirti nuo lenkų.

1863 m. sukilimo herbas Čikagos šv. Jono Kantiečio bažnyčioje

1863 m. sukilimo herbas Čikagos šv. Jono Kantiečio bažnyčioje

Taip pat ten yra Telshe yeshiva (Telšuų ješiva) - religinė žydų mokykla, pavadinta Telšių garbei. Ji įsteigta kaip Telšių ješivos Klivlande padalinys, o pastaroji - kaip tęsinys Telšių miesto ješivos, kurią uždarė Sovietų Sąjungą (tačiau tuo metu Amerikoje aukas rinkę jos mokytojai atkūrė tenai).

Ji įkurta pagal identiškai vadinamą Telshe yeshiva (Telšių ješiva) Klivlande, Ohajuje, įkurtą kaip lietuviškosios Telšių ješivos tęsinį – religinės institucijos, uždraustos Lietuvoje Sovietinio režimo metais.

Telshe Yeshiva (Telšių ješiva) Čikagoje

Telshe Yeshiva Čikagoje

Daugelis Čikagos žydų palaidoti Waldheim kapinėse – tai iš principo yra kompleksas, sudarytas iš kokių 280 atskirų kapinaičių, kurių nemaža dalis turi savo tvoras ir vartus. Jas įsteigė įvairios žydų organizacijos, kurių dauguma savo ruožtu buvo įkurtos žydų imigrantų, atvykusių iš skirtingų regionų. Taigi Lietuvos žydai taip pat turi atskiras kapines, pavyzdžiui, „Wilner“ (atvykusių iš Vilniaus), „Kovner“ (buvusių kauniečių) ir pan.

“„Waldheim“

„Waldheim“ žydų kapinių sektorius „Anshe Wilno“ („Vilniaus žmonės“) (52-ieji vartai)

Didesnė lietuvių bendruomenė gyvena ir Vokigane. Šis priemiestis – tolėliau nuo Čikagos, tad aprašomas atskirame straipsnyje.

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Ilinojų dienoraščiai

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus straipsnis apie Čikagą ir jos lankytinas vietas

Click to learn more about Lithuania: Ilinojus, JAV 155 Comments

Pensilvanija (JAV)

Pensilvanija yra antra JAV pagal lietuvių skaičių (82 000). Tai - ir seniausia užjūrio lietuvių bendruomenė. Mat lietuviai čia kėlėsi dar nuo XIX a. (1865 m.), kuomet Pensilvanijoje atrastas anglis, svarba prilygęs naftai šiandien.

Kanklės ties Lietuvių muzikos salės Filadelfijoje įėjimu.

Lietuviškos vietos Pensilvanijos Anglies regione

Anglies telkiniai, priešingai nei gamyklos, buvo ne didmiesčiuose, o plynuose laukuose valstijos rytinėje dalyje. Vos juos atradus aplink išdygdavo miesteliai, kuriuos bematant apgyvendindavo sunkiai dirbti pasiryžę imigrantai iš skurdžių, laisvės stokojančių Europos kraštų - jų tarpe ir tada dar carinės Rusijos okupuotos Lietuvos. Darbas 10 valandų per dieną, 6 dienas per savaitę, gaunant 25 centus už valandą, atrodė geriau, nei carinė priespauda. Anglys išseko, o buvę juodadarbiai liko, ir štai šiandien ten gyvena jau ketvirtos, penktos kartos lietuviai (taip pat airiai, italai, lenkai, olandai, slovakai).

Pensilvanijos žemėlapis. Anglies kasimo regionas išskirtas raudonai, o žaliai sužymėtos šiame tekste minimos vietos. ©Augustinas Žemaitis.

Daugybėje tokių miestų ir miestelių (virš 20) yra lietuvių kapinės ir bažnyčios. Mišios, tiesa, paprastai laikomos vien angliškai - per šitiek kartų lietuvių kalba visai ar iš dalies nunyko (priešingai nei į didmiesčius nauji lietuviai po 1907 m. čia beveik nebeimigravo). Bet bažnyčių dekoras, kur pastatai dar naudojami religijai, tebespinduliuoja lietuvybę, jame gausu lietuviškų užrašų. Lietuviški pavadinimai - šv. Kazimiero, Šv. Jurgio, Šiluvos mergelės, Vilniaus mergelės - tiesa daug kur pakeisti, arba tos bažnyčios jau nebeveikia (iš ~40 bažnyčių likę ~10-20). Itin smarkiai lietuviškos bažnyčios naikintos ~2008 m (beje bent iki 1980 m. lietuviškų bažnyčių lankomumas regione dar augo, priešingai kitų bendruomenių tendencijoms).

Atminimo lenta Mažajajai Lietuvai Pensilvanijos Anglies regione

Atminimo lenta Mažajai Lietuvai Pensilvanijos Anglies regione

Pensilvanijos Anglies "lietuviškasis" regionas susideda iš dviejų labai skirtingų dalių. Pietinis Anglies regionas yra kaimiškas, jis susideda iš mažų miestelių, pastatytų beveik vienu metu (XIX a. pabaigoje) stačiakampiais kvartalais greta atrastųjų anglies klodų. Penkiolikoje jų pastatytos lietuviškos bažnyčios, daugybėje yra ir lietuvių kapinės, milžiniškos (pagal miestelius) lietuvių mokyklos. Kai kuriuose kaimuose lietuviai net šiandien sudaro apie 30% žmonių (štai 307 gyventojus turinčiame Selceryje (Seltzer) jie sudaro 27,46% žmonių, Naujojoje Filadelfijoje (New Philadephia) - 16,97% iš 1616 gyventojų, Kumboloje (Cumbola) - 15,06% iš 382. Virš 9% lietuviai sudaro ir gretimuose miesteliuose: Mainersvilyje (Minersville, 4686 gyv.), Mahanojuje (Mahanoy City, 5725 gyv.), Barnsvilyje (Barnesville, 2076 gyv.), Ringtaune (Ringtown, 2558 gyv.), Frakvilyje (Frackville, 8631 gyv.) bei kitur). Visos šios vietovės patenka į lietuviškiausių JAV vietų dvidešimtuką, net 16 iš 20 jo gyvenviečių - Pensilvanijoje, 15 - Anglies Regione. Skuikilo apygarda, kuri dengia didžiąją pietinio Anglies regiono dalį, yra lietuviškiausia JAV (~5% žmonių - lietuviai).

Lietuvybės 'altorius' vienoje iš Amerikos lietuvių bažnyčių Pensilvanijoje. Iš kairės į dešinę: JAV, Lietuvos ir Vatikano vėliavos; sovietinio genocido paveikslas; Marijos paveikslas liaudiškuose rėmeliuose; Vilniaus TV bokštas (sausio įvykių scena); kryžius su sausio 13 d. aukomis

Pietinio Anglies regiono lietuvybės širdis - Šenandorius (Shenandoah), XIX-XX a. amžių sandūroje vadintas Amerikos Vilniumi. Būtent ten (o ne Lietuvoje) dar spaudos draudimo laikais išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas, per 40 metų tas miestelis turėjo lietuvius merus, o lietuvių ten 15%, yra atminimo lenta, vadinanti Šenandorių "Little Lithuania", net šešios lietuvių kapinės. Tame regione taip pat įsikūrė pirmasis lietuviškas pučiamųjų orkestras ("mainerių orkestras"), veikia lietuvių muziejus. Būtent ten vyksta kasmetinės Lietuvių dienos - seniausias tautinis festivalis JAV, pradėtas vykdyti dar 1914 m. Tiesa, dalyvių, kaip ir žmonių apylinkėje, mažėjo: ~1880 m. Šenandorius buvo tankiausiai apgyvendinta žemės vieta, 1910 m. ten gyveno 25 774 žmonės, 1960 m. 11 073, o 2010 m. surašymas suskaičiavo tik 5 071. Tai dažnas vadinamojo Anglies Regiono (Coal Region) gyvenviečių likimas; bendra jų populiacija nuo 1930 m. nukrito trečdaliu. Aplink jas gausu apleistų šachtų, kuriose kadaise triūsė ir dešimtys tūkstančių lietuvių.

Lietuviška Šv. Jurgio bažnyčia (dešiniau) greta kitos bažnyčios 1950 m. atviruke.

Šiaurinis Anglies regionas visai kitoks: tenykščiai "miesteliai" (Vilks Baris, Skrantonas, Pitstonas ir kiti) suaugo į vieną didelį miestą, maždaug Vilniaus dydžio. Skirtingose jo dalyse lietuvių procentas varijuoja nuo 1% iki 4% (Pitstone). Tenai irgi yra lietuvių bažnyčios, kapinės - bet, priešingai Pietiniam anglies regionui, jos gerokai didesnės, nes juk statytos didesniems miestams ir miesteliams. Deja, kelios didžiausios lietuvių bažnyčios nugriautos. Bet pati įdomiausia išliko: Skrantono Tautinė lietuvių bažnyčia, tautiniais sumetimais atsiskyrusi nuo Vatikano (nes popiežių laikė esant palankų lenkams ir pan.). Tebeveikia keturi lietuvių klubai - jie didžiuojasi savo istorija, nors šiandien priima ne tik lietuvius. Regione yra ir Kasulaičio ežeras: labiausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuviškai pavadintas ežeras.

Lietuviškai nuspalvintas hidrantas prie Pitstono lietuvių klubo

Lietuviškai nuspalvintas hidrantas prie Pitstono lietuvių klubo

Kasulaitis, beje, yra tarp mažumos Pensilvanijos lietuvių pavardžių, kurios rašomos taip pat, kaip dabar. Imigracija į Pensilvaniją vyko dar tada, kai nebuvo J. Jablonskio standartizuotos lietuvių rašybos, todėl pavardes, dažnai beraščių imigrantų, imigracijos pareigūnai į dokumentus įrašydavo labai įvairiai - ir pagal lenkišką, ir pagal anglišką rašybą, ir su galūnėmis, ir be: Abrachinsky, Abraczinsai, Sabaliauckene, Babeackas, Bakszis, Bakszys, Baranauckas, Bartkiawiczus, Bessaparis, Besuspraris, Bickauskas, Blewas, Kutchinskas, Kutchinsky... (Visa tai - nuo Šenandoriaus apylinkių lietuvių kapinių antkapių).

Leidėjų Bočkauskų kapas Mahanojuje

Didžiausio pasaulyje tuo metu lietuviško laikraščio Saulė leidėjų kapas Mahanojaus lietuvių kapinėse, pietiniame Anglies regione

Visame Anglies regione yra galimybių nusileisti į senas šachtas ir patirti, ką jautė sunkiai plušdami lietuviai, nueiti į kasybos muziejus, kur tarp svarbiausių regiono tautybių irgi minimi lietuviai, ir t.t.

Dar vienas anglies miestas, kur būta daug lietuvių - nuo kitų lietuvių "kolonijų" nutolęs Duboizas. Ten yra lietuvių bažnyčia, kapinės.

Duboizo lietuvių bažnyčia Pensilvanijoje.

Lietuviškos vietos Pensilvanijos didmiesčiuose

Daug lietuviško yra ir Pensilvanijos sostinėje Filadelfijoje. Ten veikia trys lietuvių bažnyčios, dvi kurių (Šv. Kazimiero ir Andriejaus) pasižymi itin tautiniais interjerais, perteikiančiais ne vien religijos, bet ir Lietuvos istoriją. Ten yra Lietuvių muzikos salė - Lietuvių klubas senesnis už pačią Lietuvos Respubliką. Priešingai Anglies regionui, Filadelfijoje dalis lietuvių yra kilę ne iš angliakasių, bet imigravę vėliau: po Antrojo pasaulinio karo ar šiais laikais. Bendruomenė ten gyvesnė ir kadangi daug kas tebeveikia, tai puiki vieta patirti tokią lietuvių bendruomenę, kokia ji buvo kažkada, su kasmetėmis lietuviškomis mugėmis, lietuviška mokykla prie bažnyčios ir t.t.

Lietuvių muzikos salė Filadelfijoje.

Lietuviško paveldo nemažai ir Pitsburge, buvusioje Amerikos plieno sostinėje, į kurio metalurgijos fabrikus prieškariu ir tarpukariu vagonais vežtas anglis iš Anglies regiono. Ten yra viena įspūdingiausių visos Amerikos lietuviškų vietų: Tarpukario Lietuvos lėšomis sukurta Lietuvių auditorija Pitsburgo universitete, kurios interjeras subtiliai perteikia lietuvybę. Kartu su kitomis tautinėmis auditorijomis, ją yra populiaru lankyti amerikiečių turistams. Tiesa, be šios auditorijos, Pitsburge mažai kas lietuviško veikia: bažnyčios uždarytos dar ~1990 m., vienuolynas neseniai nugriautas. Tačiau yra dvejos didelės lietuvių kapinės galima pasigerėti buvusių lietuviškų pastatų didybe, Vyčiais dekore ir t.t.

Lietuvių klasė Pitsburgo mokymosi katedroje

Lietuvių klasė Pitsburgo Mokymosi katedroje

Taip pat mažesnės lietuvių bendruomenės su savo bažnyčiomis buvo ir Istone [Easton] bei Redinge [Reading].

1930 m. net trys Pensilvanijos miestai pateko į daugiausiai skaičiumi (ne procentu) lietuvių turėjusių Amerikos didmiesčių sąrašą (tai vienintelė tokia valstija): Filadelfija buvo trečia (po Čikagos ir Niujorko), Pitsburgas aštuntas, o Skrantonas - dešimtas.

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni ekspedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Pensilvaniją dienoraščiai

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijų metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Pensilvanijos valstijoje žemėlapis

Click to learn more about Lithuania: Pensilvanija, JAV 60 Comments

Šenandas ir Pietinis Anglies regionas, Pensilvanija

Pietinis Pensilvanijos Anglies regionas dar yra vadinamas "Mažąja Lietuva" (Little Lithuania) - šitiek jo miesteliuose gyvena lietuvių (didžiausias procentas Amerikoje!), šitoks svarbus jis kadaise buvo lietuvių kultūrai (būtent čia išleistas pirmasis lietuviškas romanas). Kone kiekvienas miestelis čia turi (ar turėjo) lietuvišką bažnyčią, kapines, klubus.

Atminimo lenta Mažajai Lietuvai Šenandoriuje

Atminimo lenta Mažajai Lietuvai Šenandoriuje

Lietuvių bažnyčios stebina savo vitražų puošnumu (o juk visa tai savo aukomis sukūrė skurdūs lietuviai angliakasiai). Lietuvių kapinėse įdomu paskaityti ant antkapių surašytas prieš 100 metų mirusių lietuvių trumpas gyvenimo istorijas senąja lietuvių kalba (kur gimė, kaip mirė...), didesnėse – pažiūrėti puošnius paminklus ir antkapius. Be to, regione yra svarbių visai Lietuvos istorijai vietų, pastatų su lietuviškais simboliais fasaduose.

Maunt Karmelio lietuvių mokyklos fasadas su Vyčiu

Maunt Karmelio lietuvių mokyklos fasadas su Vyčiu

Aplink - rūdijančios anglies kasyklų, ~1900 m. taip masinusių lietuvius, liekanos, kasimo atliekų krūvos. Ir daug miestelių tiesiomis gatvėmis ir apleistais pastatais: kadaise žmonės čia gyveno itin tankiai, kad kuo daugiau liktų vietos kasykloms, o dabar gyventojų mažiau nei galėtų būti, boluoja nebenaudojami pastatai, išgriovus pastatus (deja, ir daugybę lietuviškų) likę tušti sklypai.

Hazletono lietuvių bažnyčia

Hazletono lietuvių bažnyčia

Iš viso regione lietuviai sudaro 5% žmonių. Čionykštė Skuikilo apygarda yra lietuviškiausia Amerikoje.

Griaunamas anglių skaldymo pastatas netoli Šenandoriaus

Griaunamas anglių skaldymo pastatas netoli Šenandoriaus. Jis - jau vienas paskutinių iš daugybės, kuriuose dirbdavo tūkstančiai lietuvių

Šenandorius (Shenandoah) - Amerikos Vilnius

Regiono širdis - Šenandorius (Shenandoah, 5500 gyv.), dar vadinamas Šenandu, pravardžiuotas Amerikos Vilniumi. Lietuvių čia net šiandien per 14 proc. Šenandoriaus lietuvybės širdis ilgiau nei šimtmetį buvo 1891 m. neogotikinė dvibokštė Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia, giliausią lietuvišką istoriją turėjusi bažnyčia visame Amerikos žemyne, pilna lietuviško meno, kurį kūrė ar iš menkų algų pirko lietuviai šachtininkai. Ji buvo beveik pripažinta JAV paveldu, bet po kontroversiško proceso ir nepaisant lietuvių protestų ir to, kad tai buvo vienintelė ant tvirtos žemės pastatyta miestelio bažnyčia, vyskupijos sprendimu Šv. Jurgio bažnyčia nugriauta. Lėšas, kurias buvo surinkęs bažnyčios pripažinimui paveldu, lietuvių komitetas skyrė atminimo lentai, kurioje pagerbiama Pietinio Pensilvanijos Anglies regiono "Mažoji Lietuva" (ji stovi pačiame Šenandoriaus centre - Centre ir Main gatvių kampe).

 Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčios vieta ir bažnyčios nuotrauka

Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčios vieta ir bažnyčios nuotrauka

Šenandoriaus pravardė "Amerikos Vilnius" nestebina: šis miestas net 40 metų turėjo lietuvius merus ir būtent čia 1904 m. išleistas pirmasis lietuviškas romanas "Algimantas" (autorius - V.Pietaris) - dar tada, kai į Lietuvą lietuvišką spaudą tegalėdavo įnešti knygnešiai ("Algimanto" leidykla „Dirva“ stovėjo 15 W Oak St; neaišku, ar dabar ten tas pats pastatas). Taigi, Šenandoriaus reikšmė lietuvių literatūrai panaši kaip Tilžės ar Karaliaučiaus. Tais laikais miestelio būta daug didesnio: ~20 000 žmonių (kai kuriuose šaltiniuose - 40 000), iš jų ketvirtis lietuviai; tuo metu "Ripley's believe it or not" skelbė, kad Šenandorius yra tankiausiai planetoje gyvenama vieta.

 Vieta, kurioje išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas

Vieta, kurioje išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas

Toks traukimasis būdingas visiems regiono miesteliams: nuo 1930 m. jie susitraukė bent perpus, kai kuriuose teliko vos ketvirtis buvusių gyventojų. Gal tai ir išsaugojo lietuvių kultūrą: naujų imigrantų (juodaodžių, lotynų amerikiečių) čia iki pat 2000 m. buvo mažai, tad senosios bendruomenės toliau vyrauja. Kai lietuvių šitiek daug nemaža tikimybė susirasti vyrą ar žmoną irgi lietuvį: būna kad net trečioje ar ketvirtoje kartoje žmogus yra grynakraujis lietuvis.

Visgi tam, kas yra dabar, toli iki to, kas kadaise buvo. ~1898 m. miestelyje lietuviams priklausė: 59 tavernos, 17 parduotuvių, 5 mėsos turgūs, 4 siuvyklos, 8 akmentašyklos, 3 kirpyklos, šaltkalvis, 5 laidojimo namai, 5 arklidės ir 2 leidyklos! Kažin, ar kuris pačios Lietuvos miestas galėjo tam prilygti - juk Lietuvos verslus anuomet valdė žydai, lenkai ir vokiečiai.

Šiandien belikę vos keli lietuviški verslai. Tarp jų "Lucky's" restoranas (iš tikro pavadintas šeimininkų Lukošiūnų garbei), kuriame dar yra ir kažkiek lietuviškų patiekalų, taip pat Varnelių restoranas (Vernales). Lietuvybė regione tokia sena, kad čia susiklostė savi lietuviški patiekalai ar pusiau angliški jų pavadinimai. "Boilo" yra krupniką primenantis gėrimas, kuris paprastai neparduodamas, nes lietuvių šeimos jį gaminasi pačios. Kotletukai vadinami "bandukies", netikras zuikis "Lucky's" restorane parduodamas kaip "kishki" ir pan. Žr. straipsnį apie Lietuvos išeivijos virtuvę.

Kiškis Lucky restorane / parduotuvėje

Kiškis Lucky restorane / parduotuvėje

Šenandoriaus aukštumų (Shenandoah Heights) lietuvių kapinės

Anų laikų didybė atsispindi net šešiose miestelio lietuvių kapinėse, kuriose - tūkstančiai kapų. Tai – daugiausiai lietuvių kapinių vienoje vietoje visoje Amerikoje. Seniausios yra Šv. Jurgio kapinės, kuriose laidota nuo 1892 iki 1934 m. Ties jų įėjimu – lietuviškas užrašas, o vienas kapų yra Andriaus Strupinsko, kuris buvo galimai pirmasis lietuvis kunigas Amerikoje (tas kapas pažymėtas ir naujai pastatyta lentele, kad jį būtų lengviau rasti).

Bet čia, kaip ir kitur Anglies regione, geriau kapinėse ne ieškoti konkrečių kapų, o paskaityti įrašus, kurių kai kurie - labai išsamūs, rašo, kur gimė, kaip mirė, be to, visur vartojama senoji lietuvių kalba, o pavardės visaip iškraipytos: čia sulenkintos, čia suanglintos. Juk dauguma imigrantų būdavo beraščiai ir į Amerikos dokumentus pavardes imigracijos pareigūnai įrašydavo tokias, kokias išgirsdavo. Taip "Antanas Jonauskas" tapo "Anthony Yanousky", "Adomas Sinkevičius" - "Adam Sincavage" ir pan. Yra tarmiški užrašai "Matka Mariona Siklakienie", "Tevas Mateušes Stiklakis" ir pan.

Šv. Jurgio lietuvių kapinių įėjimas

Šv. Jurgio lietuvių kapinių įėjimas

Kalvarijos Mergelės kapinės įkurtos 1911 m. po konflikto tarp kunigo ir parapijiečių (kitais duomenimis, po šio konflikto įkurtos kitos kapinės). Parapijiečiai įkūrė savo privačias kapines ir, paėmę bažnyčios pastato valdymą, net pasiskambindavo varpais, kai ten eidavo laidotuvių procesijos (kunigas tose laidotuvėse atsisakydavo dalyvauti).

Senas kapas Kalvarijos Mergelės kapinėse

Senas kapas Kalvarijos Mergelės kapinėse

Šitokie konfliktai buvo apėmę daug ankstyvųjų (~1900 m.) Amerikos lietuvių parapijų. Mat lietuviai, paaukoję sunkiai šachtose uždirbtus pinigus bažnyčiai, bijojo, kad kunigai netinkamai valdys turtą (pvz. nebelaikys lietuviškų mišių, dėl kurių jie ir statėsi bažnyčias, neleis bažnyčios patalpose vykdyti tautinių veiklų), todėl jie reikalavo, kad bažnyčių turtas priklausytų jiems, o kunigai tik gautų algą. Tačiau Romos katalikų bažnyčia reikalavo turtą (ypač bažnyčių pastatus) perduoti jai.

Viena pagrindinių priežasčių tokiems konfliktams buvo ta, kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuviai (ir Amerikos lietuviai) buvo susiskaldę į kelias stovyklas: labai religingų ir tų, kuriems Amerikos lietuvių bažnyčios buvo reikalingos labiau kaip erdvė tautinei veiklai (juk ten kas sekmadienį susitikdavo lietuviai, kartu švęsdavo, šokdavo liaudiškus šokius ir t.t.). Pastarieji netgi skųsdavosi, kad religinės apeigos bažnyčioje vyksta per ilgai. Kunigai į juos žiūrėdavo kreivai, kaip į nelabai tikinčius ar katalikus-apsimetėlius. Būtent ši tautiškai nusiteikusių lietuvių grupė ir turėdavo didžiausią įtaką tarp tų, kurie reikalaudavo bažnyčias perduoti valdyti nekunigams.

Ilgainiui Romos katalikų bažnyčia per teismus perėmė Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios valdymą, ir Kalvarijos Mergelės lietuvių kapinės irgi tapo katalikiškomis. Tačiau, atrodo, ~1900 m. pasauliečių aktyvistai buvo teisūs: bažnyčioje, statytoje jų pinigais, galiausiai ne tik neliko lietuviškų mišių, ji dargi buvo nugriauta. Jos akmenis dar gali pamatyti suverstus prie Kalvarijos Mergelės kapinių. Iš pradžių Romos katalikų bažnyčia žadėjo iš tų akmenų lietuviams sumūryti bent simbolinę varpinę, tačiau pažadus pamiršo.

Bažnyčios akmenys Šenandoriaus kapinėse

Bažnyčios akmenys Šenandoriaus kapinėse

Katalikai lietuviai Šenandoriuje laikui bėgant įsteigė dar tris naujesnes kapines. Lurdo Mergelės lietuvių kapinėse įspūdingiausias memorialas – Aleksandro ir Viktorijos Semenių šeimos Lurdas su lietuviškais užrašais. Fatimos Mergelės lietuvių kapinės turi panašų Lurdą kunigui Juozapui Antanui Karaliui, kuris 41 metus tarnavo Šenandoriaus lietuvių bažnyčios klebonu ir būtent jis pasiekė galutinę pergalę prieš pasauliečius perimdamas bažnyčią Vatikano naudai. Taip pat jis ženkliai rėmė sovietų okupuotą Lietuvą.

Semenių šeimos Lurdas Šenandoriuje

Semenių šeimos Lurdas Šenandoriuje

Kunigo Karaliaus lurdas Šenandoriuje

Kunigo Karaliaus lurdas Šenandoriuje

Šenandoriaus Aušros Vartų kapinės (angliškai vadinamos Aušros Mergelės – Lady of Dawn – kapinėmis) turi išlikusius lietuviškus vartus su lietuviškais užrašais ir bareljefais.

Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas

Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas

Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas

Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas

Aušros Vartų kapinių bareljefas

Aušros Vartų kapinių bareljefas

Įdomi ir sena Amerikos lietuvių ložės Laisvės kapinių (Liberty Cemetery of the Supreme Lodge of Lithuanians in America) istorija - čia palaidoti ~50 1900 m. galingos organizacijos narių. Organizacija sekė Jonu Šliūpu – kairiuoju, kritikavusiu katalikų bažnyčią. Šliūpo sekėjai paprastai bažnyčios nelankydavo, o lietuviškai veiklai įsteigdavo atskirus lietuvių klubus, taip pat neretai turėdavo ir atskiras nereligines kapines. Tačiau Ložė, kaip ir kitos panašios organizacijos, ilgainiui išmirė, nes po Antrojo pasaulinio karo lietuviai smarkiai nusiteikė prieš kairiuosius pamatę, kaip elgiasi sovietų okupantai Lietuvoje. Nebelikus kam prižiūrėti kapinių jos – labiausiai apleistos ir liūdniausios Šenandoriuje.

Šenandoriaus Lietuvių laisvės kapinių įėjimas

Šenandoriaus Lietuvių laisvės kapinių įėjimas

Nuo Šenandoriaus Aukštumų [Shenandoah Heights] šlaito gražiai matosi Šenandoriaus miestas. Kadaise jame dominavo du neogotikiniai lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios bokštai. Bažnyčia neužmiršta, dar pamatysi net ją prisiminti raginančių reklamų, kurias užsakė vietos lietuviai.

Į Šenandorių taip pat ketinama perkelti ir Lietuvių muziejų iš Frakvilio (žr. žemiau).

Šenandoriaus apylinkės: gretimi lietuviški miesteliai

Nuo Šenandoriaus iki aplinkinių "lietuviškų" miestelių ir kaimų tėra keli ar keliolika kilometrų. Tačiau lietuviai atsikėlė čia dar tada, kai pasaulis tik svajojo apie automobilius, o nuvykti ir tokį atstumą vežimais ar pėsčiom buvo sunku. Tad kiekviename kaime pastatyta sava atskira lietuviška bažnytėlė: visos nedidelės, dauguma tik su vienu bokštu ar išvis be jų.

Kai lietuvių netoliese gyveno šitiek daug, tradicijas saugoti buvo lengviau - dar ~1970 m. lietuviškų bažnyčių lankomumas kilo, kai kitų etninių parapijų jau smuko; kai kurios lietuvių parapijos ~1985 m. dar net pasistatė naujas bažnyčias (todėl, nors visos parapijos šimto ir daugiau metų senumo, kelių bažnyčių pastatai modernūs).

Eilinio miestelio Mahanojaus tiesi gatvė

Eilinio miestelio Mahanojaus tiesi gatvė

Visgi 2008 m. vyskupijos nusprendė sujungti kiekvieno miestelio etnines parapijas į vieną. Šiaip ar taip, lietuviškos pamaldos niekur jau seniai nebuvo nelaikomos: juk praėjo trys ar penkios kartos nuo angliakasių imigrantų - tad vyskupijai atrodė nelogiška laikyti be paliovos mažėjančiuose kaimuose po kelias bažnyčias. Bet bažnyčios su jų senais lietuviškais užrašais, lietuvybe dvelkiančiu dekoru yra svarbūs kultūros ir istorijos židiniai, todėl jas bendruomenės visomis išgalėmis gynė. Nors kalba nunyko, kitos lietuviškos tradicijos (rankdarbiai, tautiniai šokiai, maistas) puoselėjamos.

Daugelyje Anglies regiono miestelių ant stulpų kabo Amerikos karų veteranų nuotraukos ir pavardės. Tai leidžia pamatyti, kiek miestelyje būta lietuvių: juk lietuvių pavardės dažnai (bet, dėl suanglinimo, tikrai ne visada) baigiasi "as" ar "is". "Owski", "Avage" ir pan. - taip pat dažnai lietuviškos pavardės, tik su nuimtomis galūnėmis (bet gali būti ir lenkiškos).

Frakvilio lietuvių kvartalas ir kapinės

Vienas miestelių, kur lietuvybės likę daugiausiai - Frakvilis (šiandien – 4000 gyv., 1930 m. – 8000). Visas jo kvartalas aplink Apreiškimo Mergelei Marijai (Anncuiation BVM) bažnyčią - lietuviškas. Prie bažnyčios durų, ant jos kertinio akmens - ir lietuviški užrašai („Apreiškimo Panales Švenč Banyčia 1934“), bokšte – lietuviškas kryžius-saulė. Viduje – lietuviški vitražai, Aušros Vartų Marijos paveikslas. Bažnyčia naudojama rečiau ir nebėra oficialiai lietuviška, todėl kai kurios lietuviškos detalės panaikintos (šitaip pasielgta daug kur Pietiniame Anglies regione).

Frakvilio lietuvių bažnyčia

Frakvilio lietuvių bažnyčia

Kvartale prie bažnyčios veikė Lietuvių muziejus (2022 m. jis uždarytas, o eksponatai bus perkeliami į naujas patalpas Šenandoriuje). Muziejus įkurtas 1982 m., jis surinkęs daug daiktų, kuriuos su savimi XIX a. atsivežė lietuvių imigrantai, šeimos relikvijų. Tuo metu lietuviai labiau domėjosi Tėvyne, o ne savo gyvenimu Amerikoje, ir kolekcionavo lietuviškus daiktelius, tačiau ilgainiui surinkta ir įdomių eksponatų susijusių su Pietinio anglies regiono lietuviais: daugybės čia veikusių brolijų ir seserijų ženklai, nešioti prisisegus prie drabužių ar laidotuvių nuotraukos – jas siųsdavo per „Geležinę uždangą“ iš ar į Sovietų Sąjungą, kad giminės anapus pamatytų, kas miręs, o kas gyvas (nes tekstą sovietai cenzūruodavo). Yra lietuviškų liaudies dirbinių, kuriuos sukūrė niekada Lietuvoje nebuvę vietos lietuviai, senų Amerikos lietuvių laikraščių ir kt. Labai pageidautina muziejų lankyti kartu su kuo nors, kas išmano eksponatus ir gali daug papasakoti (kadangi jau susitarsite dėl įleidimo, turėtų atsirasti ir toks žmogus).

Frakvilio lietuvių muziejus

Frakvilio lietuvių muziejus

Frakvilio lietuvių muziejaus viduje

Frakvilio lietuvių muziejaus viduje

Brolijos simbolis Frakvilio muziejuje

Brolijos simbolis Frakvilio muziejuje

Frakvilio lietuvių muziejus

Lietuvių mitingas tarpuakrinėje nuotraukoje Frakvilio lietuvių muziejuje

Greta - Frakvilio lietuvių kvartalo raudonaplytė Apreiškimo parapijos salė (1957 m.).

Atokiau nuo lietuviškojo kvartalo, miestelio vakaruose yra didelės Frakvilio lietuvių kapinės, kuriose laidoti ne vien Frakvilio, bet ir aplinkinių miestelių lietuviai. Oficialiai ten veikia kelios skirtingų parapijų kapinės (Žirardvilio ir Maizevilio - 1956 m., Frakvilio - 1945 m.), bet matomų ribų tarp jų nėra.

Frakvilio kapinių įėjimas

Frakvilio kapinių įėjimas

Mahanojaus lietuvių bažnyčia, kapinės

Kaip lietuvių literatūrai svarbus Šenandorius, lietuvių muzikai - Mahanojus (Mahanoy City; 4000 gyv. šiandien, 16000 gyv. 1910 m.). Mat anuomečiai angliakasiai čia įkūrė pirmąjį lietuvišką pučiamųjų orkestrą: "Mainerių orkestrą".

Miestelyje yra Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia, statyta 1888-1893 m. ir seniausia regione. Priešingai daugeliui kitų Pietinio Anglies regiono gyvenviečių, 2008 m. sujungiant Mahanojaus parapijas nutarta palikti pagrindine būtent lietuvių bažnyčią. Tiesa, ji pervadinta Motinos Teresės, ją aplankiusios 1995 m., garbei ir smarkiai rekonstruota, panaikinant kai kurias tautines detales. Pertapytas vidus – už altoriaus dabar visų šešių sujungtų miestelio parapijų pavadinimuose figūravusių šventųjų vaizdų freska. Viena dar likusi lietuviška detalė – vitražai, ant kurių lietuvių aukotojų pavardės. Tiesa, tai nėra autentiški XIX a. vitražai: jie sukurti XX a. viduryje vietoje senųjų. Todėl, be lietuviškų pavardžių, užrašai ant jų angliški, nes tuo metu daugelis lietuvių angliškai jau mokėjo panašiai ar net geriau, nei lietuviškai, buvo gimę JAV. Tačiau antrame aukšte prie choro išlikę seni XIX a. vitražai su lietuviškais užrašais. Siekiant, kad bažnyčia kuo labiau atspindėtų ir uždarytąsias bažnyčias, prie jos pastatyta papildoma siena, ant kurios iškabinti uždarytų bažnyčių vitražai.

Mahonjaus lietuvių bažnyčia

Mahonjaus lietuvių bažnyčia

Mahanojaus lietuvių bažnyčios vidus

Mahanojaus lietuvių bažnyčios vidus

Mahanojuje lietuviškų pastatų buvo gerokai daugiau - deja, daugelis jų nugriauti 2010 m. ir vėliau.

Mažytis Mahanojus garsėjo ir kaip miestas, kuriame leistas vienu metu didžiausias pasaulyje laikraštis lietuvių kalba – „Saulė“. Paskutinė didžiulė medinė trijų aukštų jo leidykla, tatyta 1916 m., nugriauta 2021 m. (laikraštis, ėjęs nuo 1888 m., nustojo būti leidžiamas 1959 m., kai anglų kalba jau stūmė lietuvių kalbą iš daugelio šeimų – ypač mišrių).

"Saulės" lietuvių laikraščio leidykla

"Saulės" lietuvių laikraščio leidykla

Saulės lietuvių laikraščio leidykla (fasadas)

Saulės lietuvių laikraščio leidykla (fasadas)

Lietuviams Mahanojuje priklausė ir Lietuvių bankas, kurio pastatas, deja, nugriautas 2023 m. Įdomu, kad banką įsteigė kunigas (Simonas Pautienius), mat tų laikų Amerikoje tokie tautiniai bankai būdavo labiau socialinė paslauga nei verslas: tiesiog, vietiniai bankai nenorėdavo skolinti imigrantams. Tačiau bėgant metams it šiai diskriminacijai palaipsniui pasibaigus, šios priežasties banko egzistavimui neliko, Antrojo pasaulinio karo laikais bankas susijungė su kitu JAV banku. Paskutiniu savo laikotarpiu pastatas stovėjo tuščias. Ant pastato fasado buvo datos 1903-1923.

Mahanojaus lietuvių bankas (su arkiniu langu)

Mahanojaus lietuvių bankas (su arkiniu langu) iki nugriovimo

Mahanojaus lietuvių banko vidus

Mahanojaus lietuvių banko vidus iki nugriovimo

Mahanojuje stovėjo dar daugiau lietuviškų pastatų: lietuvių mokykla (uždaryta 1972 n., nugriauta 2010 m., dabar ten apjungtosios parapijos parkingas) ir lietuvių vienuolynas, kuris tebestovi, tačiau vienuolės ten nebe lietuvės ir lietuviškų detalių viduje nelikę.

Į pietus nuo miestelio, tarp kitų kapinių, stūksančios Šv. Juozapo lietuvių kapinės labiausiai stebina Bočkauskų šeimos kapu su įspūdinga statula. Bočkauskai – tai „Saulės“ leidėjai, o jų kape atsispindi to meto lietuvių-lenkų kultūrų konkurencija, kai tokios kilmingos šeimos neapsispręsdavo, ar jie labiau lietuviai, ar lenkai. Dėl šios priežasties kai kurių Bočkauskų pavardės antkapiuose išraižytos sulenkintai (Boczkowski), kai kurių – lietuviškai (Boczkauskas, ne Bočkauskas, nes „č“ raidė dar nebuvo įsivyravusi).

Leidėjų Bočkauskų kapas Mahanojuje

Leidėjų Bočkauskų kapas Mahanojuje

Paties leidėjo Bočkausko kapas

Paties leidėjo Bočkausko kapas

Be to, į šiaurę nuo Mahanojaus yra ir dar vienos, senosios Mahanojaus lietuvių kapinės. Jos - visiškai apleistos, užaugusios mišku, antkapiai išvartyti. Jas Šv. Juozapo parapija įsteigė dar 1922 m. (tokia data lietuviškai parašyta ant vartų), pradėti laidoti lietuviai, tačiau tada paaiškėjo, kad vandenys ten per aukštai, žemė kapinėms netinkama, ir nutarta steigti naujas kapines (žr. aukščiau). Palaidotų žmonių artimiesiems siūlyta juos perlaidoti, bet ne visi tam turėjo ar skyrė lėšų, tad dalis lietuvių taip ir pasiliko pamirštose, neprižiūrimose senosiose kapinėse.

Apleistos senosios Mahanojaus lietuvių kapinės

Apleistos senosios Mahanojaus lietuvių kapinės

Apleistos senosios Mahanojaus lietuvių kapinės

Apleistos senosios Mahanojaus lietuvių kapinės

Maizevilis ir Žirardvilis: lietuvių bažnyčios ir gatvė

Maizevilyje buvo vienintelė JAV taip pavadinta Šiluvos Marijos bažnyčia (14 North Nice Street). Ji statyta 1967 m. senajai - Šv. Liudviko - sudegus. Parapijiečiai - daugiausiai jau gimę Amerikoje – parinko naujajai bažnyčiai lietuviškesnį pavadinimą, juk buvo Lietuvos sovietinės okupacijos laikai ir lietuvybė buvo labai aktuali. Bažnyčios vidus irgi buvo įrengtas labai lietuviškai, vitražus sukūrė garsusis V. K. Jonynas, virš altoriaus vitražuose buvo ir Gedimino stulpai - tačiau dabar bažnyčia uždaryta, užrakinta.

Maizevilio Šiluvos Mergelės lietuvių bažnyčia

Maizevilio Šiluvos Marijos lietuvių bažnyčia

Maizevilio ir gretimo Gilbertono kaimų gyventojų netektys net pietinio Anglies regiono mastais milžiniškos: nuo 5500 gyv. 1910 m. jie susitraukė iki vos 750 gyv. šiandien.

Kaime tebeliko vienintelis JAV Šiluvos Marijos bulvaras (Our Lady of Šiluva Blvd), įkurtas panašiu metu, kaip ir bažnyčia: iš tikro tai buvęs užvažiavimas ant dabar panaikinto kelio. Tiesa, lentelės su gatvės pavadinimu ten nerasi, jis pažymėtas tik planuose.

Maizevilio Šiluvos Mergelės bulvaras (nueina tolyn)

Maizevilio Šiluvos Mergelės bulvaras (nueina tolyn)

Žirardvilyje (Girardville, 1500 gyv. šiandien, 5000 gyv. 1930 m.) stovi Šv. Vincento Pauliečio lietuvių bažnyčia. mišias 1904 m. parapija laikydavo operos teatre (aišku, jo, stovėjusio 27 E. Main St., seniai nebeliko: miesteliui tampant kaimu jis paverstas kinu, riedučių sale ir galiausiai nugriautas). Dabartinė mūrinė anglų neogotikos stiliaus bažnyčia stovi nuo 1926 m., puošnus interjeras 1978 m. perdažytas paprasčiau; išliko seni vitražai, kurių viename - net trispalvė ir Jogailos kryžius. Daug lietuviškų pavardžių tarp aukotojų atskiriems meno kūriniams.

Žirardvilio lietuvių bažnyčia

Žirardvilio lietuvių bažnyčia

Nors mišios lietuviškai nebevyksta seniai, bažnyčia didžiuojasi savo kilme ir, kaip įprasta JAV, mažumų kultūra akcentuojama, kol dar yra ką akcentuoti. Net oficialiame parapijos tinklapyje būdavo skelbiama "Mūsų šaknys visad bus Lietuvoje", įterpiama lietuviškų frazių, tegu ir verstų su žodynu (pvz. "May the Name of Jesus Christ be praised forever" išversta "Gegužes Jezaus Kristaus Vardas buti giriamas amžinai!"). Tiesa, dabar jau parapija panaikinta.

Žirardvilio lietuvių bažnyčios vitražas

Žirardvilio lietuvių bažnyčios vitražas

Toliau į pietus: lietuviškas paveldas palei 209 kelią

209 kelias driekiasi 15-25 km į pietus nuo Šenandoriaus ir palei jį pilna kitų lietuviškų anglies miestelių.

Ten esančioje Tamakvoje yra viena vos kelių tebeveikiančių regiono lietuviškų bažnyčių. Tai - Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia (307 Pine St), kurios interjeras yra garsaus Amerikos lietuvių skulptoriaus ir architekto V. K. Jonyno kūrinys (1976 m.), persmelktas unikaliu jo stiliumi. Ant bažnyčios stogo puikuojasi lietuviškas kryžius saulė - tiesa prie bažnyčios stovėjęs lietuviškas kryžius nuimtas ir pakeistas paprastu. Apskritai, Alentauno vyskupija (kuriai priklauso pietinis Anglies regionas) itin agresyviai naikino bažnyčių tautiškumą, todėl nors lietuviškos detalės kitose JAV bažnyčiose, kurios oficialiai nebesivadina lietuviškomis, pasiliko, Anglies regione jos buvo sunaikintos (išskyrus tas, kurias pakeisti būtų labai brangu, pvz. vitražus). Pati bažnyčia ~2018 m. smarkiai rekonstruota, prarado dalį Jonyno užmanymo. Pvz. Jonyno kryžiaus kelio stotys pakeistos atvežtomis iš kitos bažnyčios, nuimtos statulos nuo fasado, dėl vandens tekėjimo pašalintas bokštelis, pakeistas dekoras už altoriaus. Daugelis nuimtų detalių liko parapijos patalpose (pvz. perkeltos į zakristiją). Tiesa, rekonstrukcija yra ir teigiamas dalykas iš tos pusės, kad ji reiškia, jog vyskupija nusprendė bažnyčią palikti kaip vienintelę mieste - Tamakvoje, kaip ir Mahanojuje, būtent į lietuvių bažnyčią, pervadintą Jono XIII vardu, sukeltos visos buvusios miesto parapijos. Naujoji Tamakvos bažnyčia yra sujungta su senąja, statyta 1927 m., kur lietuviai melsdavosi iki 1976 m. Ten dabar - parapijos salė, vyksta rengimas pirmai komunijai. Ta bažnyčia iš karto statyta kaip daugiafunkcis pastatas (mokyklai ir t.t.) su mintimi ateityje pastatyti "normalią" bažnyčią, kas padaryta 1976 m.

Tamakvos lietuvių bažnyčia

Tamakvos lietuvių bažnyčia iki rekonstrukcijos

Tamakvos lietuvių bažnyčios vidus

Tamakvos lietuvių bažnyčios vidus

Tamakva regione vienas didesnių miestelių: turi 7000 gyv. ("Aukso amžiuje" čia gyveno 13 000 gyv.). Lietuvių 1906 m. gyveno 106 šeimos, 1917 m. 235 šeimos - žinant, kad šeimų tais laikais būta didelių, lietuviai galėjo sudaryti apie 10% tamakviečių. Anie žmonės dabar ilsisi miestelio pietuose Owl Creek Road, kur yra Šv. Petro ir Povilo lietuviškos kapinės. Jų pažiba – seni apleisti vartai su užrašu „Lithuanian Cemetery“ bei dviem trispalvėm po juo.

Tamakvos lietuvių kapinių vartai

Tamakvos lietuvių kapinių vartai

Tomis pat kapinėmis naudojosi ~7 km į rytus nuo Tamakvos esančiame Koaldele (Coaldale) buvusi lietuvių parapija, kuriai priklausė Šv. Jono Krikštyojo bažnytėlė. Pastaroji uždaryta, o ir miestelis susitraukė labiau: nuo 7000 iki 2000 gyv. Ant bažnyčios kertinio akmens liko lietuviškas užrašas su 1914 05 10 data. Pastatą įsigijo žmogus, kuriam jis kėlė sentimentų, nes šiame pastate vedė savo lietuvę žmoną, krikštijo vaikus, ir nenorėjo, kad jis taptų sandėliu. Patys gyvena klebonijoje, o bažnyčia palikta kaip buvo. Vyskupija bandė išsimontuoti vitražus, išimti kertinį akmenį, bet, buvę parapijiečiai ir naujasis savininkas pasiekė, kad bažnyčia liktų kokia buvo, išskyrus tik tai, kad vyskupija panaikino ant vitražų buvusias lietuviškas aukotojų pavardes.

Koldeilo Šv. Jono lietuvių bažnyčia

Koldeilo Šv. Jono lietuvių bažnyčia

Koldeilo Šv. Jono lietuvių bažnyčia

Koldeilo Šv. Jono lietuvių bažnyčia

Koldeilo Šv. Jono lietuvių bažnyčia

Koldeilo Šv. Jono lietuvių bažnyčia

Šenandorius yra lietuviškiausias JAV miestelis tarp turinčiųjų virš 5000 gyv., bet jei skaičiuoti visus kaimus virš 1000 gyv. tuomet pirmauja Naujoji Filadelfija (New Philadelphia), kur lietuviais surašinėtojams prisistatė apie 25% gyventojų - daugiau, nei bet kurios kitos tautybės. ~1910 m. kai miestelio būta dvigubai didesnio čia tvyrojo rimta įtampa tarp dviejų tautų: lietuvių ir airių. Abi įsteigė po bažnyčią; kad ir kaip atrodytų keista tokio dydžio kaime, abi veikė beveik iki šiol; deja, 2008 m. lietuviškoji Švč. Širdies (Sacred Heart) bažnyčia (naujasis pastatas statytas 1984 m.) buvo uždaryta. Dabar ten – bažnyčios kavinė, veikianti kartą per savaitę. Joje tebesiūlomi lietuviški kugeliai, tačiau visus lietuviškus simbolius (tokius kaip Rūpintojėlis) vyskupija pašalino.

Buvusi Naujosios Filadelfijos lietuvių bažnyčia

Buvusi Naujosios Filadelfijos lietuvių bažnyčia

Rūpintojėlis, kurį vyskupija nugriovė Naujojoje Filadelfijoje (nuotrauka)

Rūpintojėlis, kurį vyskupija nugriovė Naujojoje Filadelfijoje (nuotrauka)

Kad geriau suprastumėte, kiek įtakos turėjo lietuviai Nauojoje Filadelfijoje, žvilgtelkite į lietuvių mokyklos prie bažnyčios dydį (statyta 1926 m.). Ji apleista, be lietuviškų ženklų (tik pažiūrėjus pro įėjimo durų stiklą matosi lenta su lietuviška pavarde). Tebeveikia didžiulės Švč. Širdies lietuviškos kapinės.

Naujosios Filadelfijos lietuvių mokykla

Naujosios Filadelfijos lietuvių mokykla

Naujosios Filadelfijos lietuvių kapinės

Naujosios Filadelfijos lietuvių kapinės

Gretimas Midlporto kaimas dar 1948 m. (50 metų po didžiosios lietuvių imigracijos į Anglies regioną) turėjo pakankamai tautiškai nusiteikusių lietuvių, kad šie surinktų aukas savo kaime lietuvių bažnyčiai (nors Anglies regione yra ir naujesnių lietuvių bažnyčių, nauji pastatai kitur pastatyti nebent po gaisro ar plečiant esamas bažnyčias, o ši paskutinė įkurta plynoje vietoje). Tiesa, parapija ten neįkurta, kunigas atvykdavo iš Naujosios Filadelfijos. Dabar bažnyčia uždaryta, jokių lietuviškų detalių neliko.

Midlporto lietuvių bažnyčia

Midlporto lietuvių bažnyčia

Mainersvilio (Minersville, 4000 gyv. šiandien, 9000 gyv. 1930 m.) Šv. Pranciškaus Asyžiečio lietuvių parapija irgi buvo pasmerkta uždarymui, bet žmonės pasiekė įspūdingą pergalę Vatikane: po jų skundo šis pripažino, kad vyskupas neteisėtai uždarė jų bažnyčią. Deja, vyskupas pralaimėjimo nesiruošė pripažinti ir bažnyčią atidarė tik simboliškai: mišios ten vykdavo kartą per metus. Galiausiai 2020 m. bažnyčia vėl uždaryta "nes mažai naudojama"...

Mainersvilio lietuvių bažnyčia

Mainersvilio lietuvių bažnyčia

Ant kalno virš bažnyčios stūkso didžiulė buvusi Mainsersvilio lietuvių mokykla (veikia kaip nelietuviška; lietuvybės ženklų nelikę).

Mainersvilio lietuvių mokykla

Mainersvilio lietuvių mokykla

Atokiau miesto centro - Mainersvilio lietuvių kapinės, kuriose - didelis kryžius lietuviams, kariavusiems Antrajame pasauliniame kare.

Mainersvilio lietuvių kapinės - Antrojo pasaulinio karo paminklas

Mainersvilio lietuvių kapinės - Antrojo pasaulinio karo paminklas

Mainersvilyje yra ir kitos lietuvių kapinės, Lietuvių laisvės kapinės. Jos apleistos, užaugusios, kyla į kalnelį.

Mainersvilio Lietuvių laisvės kapinės

Mainersvilio Lietuvių laisvės kapinės

Sent Klero miestelio (3000 gyv. šiandien, 7000 gyv. 1930 m.) Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios (441 South Nicholas St, statyta 1917 m.) prieigose dar gali pamatyti paskutinio mišias ten laikiusio lietuvio kunigo Jankaičio pavardę, bet, nors viskas palikta kaip buvo, pastatas – apleistas.

Sent Klero lietuvių bažnyčia

Sent Klero lietuvių bažnyčia

Sent Klero lietuvių bažnyčios informacinė lenta su kunigo pavarde

Sent Klero lietuvių bažnyčios informacinė lenta su kunigo pavarde

Sent Klere Šv. Kazimiero lietuvių kapinės (atidarytos 1929 m.), kurių pažiba - Šv. Kazimiero paminklas. Sent Klero vakaruose dar yra nereliginės Lietuvos sūnų kapinės, besidalinančios teritorija su Šv. Marijos kapinėmis (bendras įėjimas ir neatrodo, kad būtų atskiros kapinės, tačiau iš tikro lietuviai turi savo plotą, jų kapai greta vienas kito).

Šv. Kazimieras Sent Klero lietuvių kapinėse

Šv. Kazimieras Sent Klero lietuvių kapinėse

Sent Klero Lietuos sūnų kapinės

Sent Klero Lietuos sūnų kapinės

Palei 209-ąjį kelią yra ir Lakewood parkas, kuriame kasmet venčiamos Lietuvių dienos. Lietuivų dienos - seniausias kasmet be pertraukos vykstantis etninis renginys JAV. Jos vyksta nuo 1914 m., iš kurių 1922-1984 ir nuo 2021 m. - Lakewood parke. Lietuvių dienų data - savaitgalis, artimiausias Žolinei. Seniau Lietuvių dienos vykdavo vieną dieną per pačią Žolinę, lietuviai specialiai imdavo ne darbo dieną, jų atvažiuodavo ir 30000, važiuodvo 13 traukinių. Būdavo įprasta (ir iki šiol kartais pasitaiko), kad tuo metu regiono lietuviai prie namų iškeldavo trispalvę - tai tarsi Pensilvanijos lietuvių nacionalinė šventė. Šiais laikais ateina 1000-2000 žmonių, renginio metu vyksta lietuviškos muzikos koncertai, šokiai, veiklos, susijusios su Lietuvos kultūra ir istorija, lietuviškų prekių mugė.

Lietuvių dienų metu Lietuvių partizanų stovykloje

Lietuvių dienų metu Lietuvių partizanų stovykloje

Lietuviškas paveldas į vakarus nuo Šenandoriaus

Į Vakarus nuo Šenandoriaus svarbiausias lietuvybės centras – Maunt Karmelio miestelis (Mt Carmel, 6 000 gyv. šiandien, 18 000 gyv. 1930 m.) miestelis. Ten ligi šiol veikia lietuvių klubas (309 S. Oak St.) trispalvėmis durimis, įkurtas dar 1926 m., o esamą pastatą įsigijo 1932 m. Nauja lietuvių palikuonių karta iš naujo kiek sulietuvino jo interjerą. Klubas, kaip organizacija, veikia nuo dar seniau - nuo 1897 m., čia yra baras, klubo atstovai dalyvaudavo ir tebedalyvauja įvairiose sporto varžybose.

Maunt Karmelio lietuvių klubas

Maunt Karmelio lietuvių klubas

Miestelis turi ir lietuviškas Šv. Kryžiaus kapines pietuose, Cemetary Road (~1500 kapų). Kaip ir kitur, kapinės pavadintos pagal lietuvių bažnyčią, kuri čia uždaryta 1992 m. Dabar ten – sandėlis, langai išdaužyti. Užrašas ant paminklinio akmens byloja „St. Krizaus liet. bazniczia 1892“.

Maunt Karmelio lietuvių bažnyčia

Maunt Karmelio lietuvių bažnyčia

Maunt Karmelio lietuvių kapinės

Maunt Karmelio lietuvių kapinės

Dar liūdniau atrodo didinga Maunt karmelio lietuvių mokykla, kartais pavadinama pirmąja tokia Amerikoje. Dabar ji apleista, tačiau fasade tebepamatysi lietuvišką užrašą, Vytį (tais laikais pastatas turėjo ir visa išore byloti lietuvybę), o kertinis akmuo skelbia „Įsteigta 1923 metais“.

Maunt Karmelio lietuvių mokykla

Maunt Karmelio lietuvių mokykla

Maunt Karmelio bažnyčioje dirbo vienuolė Marija Kazimiera Kaupas imigravusi iš Ramygalos, kurią popiežius Benediktas XVI pripažino Dievo tarnaite - tai pirmas žingsnis kelyje į pripažinimą šventąja. 2015 m. miestelyje įkurtas Marijos Kaupas savanorystės centras, į kurį atvažiuoja koledžo studentai padėti vietos gyventojams.

Marijos Kaupas (Kaupaitės) savanorių centro vieta

Marijos Kaupas (Kaupaitės) savanorių centro vieta

Šamokino (Shamokin) miestelis garsėjo pirmąja Amerikoje lietuviška spaustuve (ten išleistas Marko Tvarausko lietuvių-anglų kalnų žodynas), ten taip pat buvo bokštuota lietuvių Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia, uždaryta 1995 m., nugriauta 2015 m. Veikia smukle tapęs Lietuvių klubas ir lietuvių kapinės.

Senoji Šamokino lietuvių bažnyčia 2015 m. beveik nugriauta. Telikęs rūsys.

Senoji Šamokino lietuvių bažnyčia 2015 m. beveik nugriauta. Telikęs rūsys.


Šamokino lietuvių klubas

Šamokino lietuvių klubas


Šamokino Šv. Mykolo lietuvių kapinės

Šamokino Šv. Mykolo lietuvių kapinės

Pakeliui iš Šenandoriaus į Maunt Karmelį galima stabtelėti Centralijoje kur sklypai be pastatų ir užaugę medžiais, nors keliai nutiesti. Miestelį nugriovė, nes po žeme degančios šachtos skleidžia dūmus. Kasyba regione nunyko, bet nepraėjo be pėdsakų.

Degantis ir apleistas Centralijos kaimas

Degantis ir apleistas Centralijos kaimas

Netoliese ir Ašlando kasykla į kurią gali nusileisti tie, kas nori sužinoti daugiau apie baisias prieškario lietuvių darbo sąlygas regione (nepaisant to, geresnes, nei tuo metu buvo Lietuvoje). Tačiau tame muziejuje daugiau pasakojama apie darbo sąlygas, o ne apie darbininkų kultūras.

Leidžiantis į Ašlando kasyklą

Leidžiantis į Ašlando kasyklą

Lietuviškas paveldas į rytus nuo Šenandoriaus

Didžiausias miestas į rytus nuo Šenandoriaus - Heizltonas (17 000 gyv. šiandien, 38 000 gyv. 1940 m.). Ir jo rusva lietuvių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (pradėta statyti 1911 m.) buvo didelis kelių pastatų kompleksas. Deja, 2010 m. ją vyskupija pardavė ispanakalbiams sekmininkams. Heizltono lietuvių kapinės yra prie Cemetery road / E Broad street kampo, ten – gausu senų lietuviškų antkapinių įrašų. Lietuvių parapija senesnė už bažnyčią - įkurta dar 1886 m. ir buvo viena pirmųjų Amerikoje.

Hazletono lietuvių bažnyčios kertinis akmuo

Hazletono lietuvių bažnyčios kertinis akmuo

Hazletono lietuvių kapinės

Hazletono lietuvių kapinės

Makadus (McAdoo; 2000 gyv. šiandien, 5000 gyv. 1930 m.) turėjo medinę lietuvišką Šv. Kazimiero bažnyčią netoli Cleveland ir Adams gatvių kampo, dabar ten gyvenamasis namas. Įdomu, kad bažnyčia gimė iš pasipriešinimo katalikybei: jos statytojai norėjo nepriklausyti nuo Vatikano. Bet 1928 m. ėmę ręsti bažnyčią susipyko tarpusavy, pritrūko pinigų ir galiausiai grįžo pas Romos katalikus, kurie bažnyčią priėmė. Tiesa, ji niekad neturėjo pakankamai lankytojų, kad turėtų atskirą kleboną.

Makadaus buvusi lietuvių bažnyčia, dabar - gyvenamasis namas

Makadaus buvusi lietuvių bažnyčia, dabar - gyvenamasis namas

Dėl sunkių darbo sąlygų šachtose lietuviai protestavo, bet anuomet darbininkų teisės nebuvo taip smarkiai ginamos, tad tai turėjo ir tragiškų pasekmių: kelis lietuvius nužudė policija kai jie 1897 m. sustreikavo ir rengė neteisėtą paradą Latimerio (Lattimer) miestelyje. Iš viso tądien žuvo 19 kasyklų darbininkų; atminimo lenta Harvude (Harwood), kur pradėtas žygis, liudija, kad aukos buvo "lenkai, lietuviai ir slovakai"; žudymo vietoje yra didesnis memorialas su žuvusiųjų sąrašu, jame viena pavardė su lietuviška galūne "-as", bet tais laikais dar nebuvo standartizuotos rašybos, kai kas emigravę galūnes "nusiimdavo". Latimerio žudynės JAV gerai žinomos, jos smarkiai išpūtė Pensilvanijos profsąjungų gretas. Neapsikentę sunkių sąlygų dalis Anglies regiono lietuvių prasigyvenę išsikėlė į aplinkines valstijas, pvz. Aukštutinį Niujorką.

Memorialas Latimerio žudynių vietoje

Memorialas Latimerio žudynių vietoje

Memorialas Latimerio žudynių vietoje - aukų sąrašas

Memorialas Latimerio žudynių vietoje - aukų sąrašas

Latimerio streiko žygio pradžios atminimo lenta, kur paminėti lietuviai

Latimerio streiko žygio pradžios atminimo lenta, kur paminėti lietuviai

Viena vieta pamatyti tokią aplinką, kokia ji buvo XIX a. regiono angliakasybos miesteliuose, kai į juos atsikėlė lietuviai - Eklio kasybos kaimas. Ten viskas likę kaip kadaise, seni mediniai namai. Tik muziejus pristatytas (jo pristatomajame filme minimi ir lietuviai). Muziejumi virsta ir pats miestelis, tačiau kol kas jame yra gyventojų: jie nevaromi, o, tiesiog, jiems išsikeliant naujų nuomininkų nebeieškoma.

Eklio angliakasių miestelio gatvė

Eklio angliakasių miestelio gatvė

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Pensilvaniją dienoraščiai

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų pietiniame Pensilvanijos Anglies regione žemėlapis

 


Click to learn more about Lithuania: Pensilvanija, JAV 29 Comments

Filadelfija (Pensilvanija, JAV)

Filadelfija - vienas lietuviškiausių JAV miestų, ketvirtas pagal lietuvių skaičių po Čikagos, Niujorko ir Los Andželo (~6000 lietuvių).

Čia veikia net trys itin lietuviškos lietuvių bažnyčios, stovi du milžiniški prieškariniai lietuivų klubai, yra Vilniaus vardu pavadinta sinagoga ir apleistos lietuvių kapinės.

Lietuvių muzikos salė

Itin sena 1908 m. statyta Lietuvių muzikos salė, lietuviškai taikliau vadinama ir Lietuvių namais (2715 E. Allegheny Ave). Tai didingas rudų plytų pastatas, įkvėptas art nouveau stiliaus.

Lietuvių muzikos salė Filadelfijoje.

Pastate iš tikro ne viena, o trys salės. Rūsyje, be salės, yra ir Surdėno lietuvių kultūros centras (įkurtas 1980 m.), kuriame eksponuojamas lietuvių menas (tiek liaudies, tiek profesionalus), istoriniai dokumentai, susiję su Lietuva bei Filadelfijos lietuviais, Lietuvos simboliai ir žemėlapiai. Išlikę autentiški prieškariniai radiatoriai.

Lietuvių meno ekspozicija Lietuvių muzijos salės rūsyje

Lietuvių meno ekspozicija Lietuvių muzijos salės rūsyje

Didingiausia - M. K. Čiurlionio salė viršuje, kurios arkiniai langai ir dominuoja pastato fasade. Tiesa, langai iš dalies užmūryti, nes vienu metu apie Antrąjį pasaulinį karą trūko stiklo.

Filadelfijos lietuvių namų M. K. Čiurlionio salė

Filadelfijos lietuvių namų M. K. Čiurlionio salė

Pirmame aukšte yra baras, tiesa, retai veikiantis. Pastate tebevyksta iš Lietuvos atvykusių muzikantų koncertai. Vienas populiariausių renginių - kasmetinė mugė, kuris sutraukia ir daugybę ne lietuvių.

Bareljefas virš lietuvių muzikos salės įėjimo.

2017 m. buvo iškilęs pavojus, kad Lietuvių muzikos salė bus parduota. Ji priklausė ne lietuvių bendruomenei, tačiau grupei vyresnio amžiaus vietos lietuvių ir jiems darėsi vis sunkiau vykdyti lietuvišką veiklą. Tačiau, iškilus šiam pavojui, prie veiklos prisijungė grupė imigrantų iš Lietuvos (trečiabangių), kurie turėjo noro ir energijos apremontuoti pastatą bei tęsti veiklą.

Aplinkinis rajonas dabar daugiausiai lenkiškas, yra daug lenkiškų restoranų. Kadangi kultūros, virtuvė ir pan. lietuvių ir lenkų turi panašumų, būna, kad vieni lankosi pas kitus.

Lietuvių nacionalinė salė

Kitas lietuvių klubas Filadelfijoje - Lietuvių nacionalinė salė (Lithuanian National Hall) stovi Hall St. netoli 2 Avenue. Pastatas ir akmenyje iškaltas jo pavadinimas tebėra, bet dabar ten - butai (klubas uždarytas 1984 m.). Tiesa, 1900 m. nacionalinę salę pastačius joje taip pat būta butų, tačiau ilgainiui klubo veikla, nuomojamos salės (nebūtinai lietuvių renginiams) šiuos buvo išstūmusios.

Lietuvių nacionalinė salė Filadelfijoje.

Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčia – didingiausia Filadelfijoje

Bokštuotoje neoromaninėje Šv. Andriejaus bažnyčioje (1913 Wallace St) tebevyksta sekmadieninės lietuviškos mišios. Pastatas 1942 m. nusipirktas iš protestantų - didžioji depresija, karas sutrukdė parapijiečių viltis tada pastatyti savo bažnyčią.

Šv. Andrejaus lietuvių bažnyčia Filadelfijoje.

Bažnyčios interjeras labai didingas, medinėmis lubomis.

Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčios Filadelfijoje vidus.

Nors ir neįrengtas lietuvių, ilgainiui jis gavo daugybę lietuviškų detalių. Viena įspūdingiausių - savotiškas lietuvybės altorius kairiame šone, kuriame galima pamatyti tremties paveikslą (į kančią simbolizuojantį kryžių vedantis geležinkelis), visų sausio 13 d. žuvusiųjų nuotraukas, Vilniaus TV bokšto paveikslą, Mariją dideliuose liaudiškuose rėmuose.

Lietuviški objektai Šv. Andriejaus lietuivų bažnyčioje Filadelfijoje. Iš kairės į dešinę: JAV, Lietuvos ir Vatikano vėliavos; sovietinio genocido paveikslas; Marijos paveikslas liaudiškuose rėmeliuose; Vilniaus TV bokštas (sausio įvykių scena); kryžius su sausio 13 d. aukomis

Virš altoriaus - Mečislovo Reinio (sovietų pražudyto už atsisakymą bendradarbiauti su KGB) ir Marijos Kaupaitės (įkūrusios Amerikos lietuvių vienuolių ordiną) atvaizdai, supantys lietuvišką kryžių.

Sovietinio genocido tema čia labai aktuali, nes ši bažnyčia itin lankoma išeivių, kuriems teko trauktis nuo sovietinio persekiojimo 1944 m. Jie laiko save tremtiniais, nes vienintelė alternatyva daugeliui jų pasilikus buvo žūtis arba tremtis į Sibirą.

Bažnyčioje dar likę detalių iš laikų, kai tai buvo episkopalinė bažnyčia, pavyzdžiui, sunumeruoti suolai, kurie būdavo perkami. Episkopalai šalimais turėjo senesnę bažnyčią, veikusią iki pastatyta ši. Pastaroji dabar veikia kaip lietuivų parapijos salė šventėms bei Vinco Krėvės mokykla; tai viena nedaugelio lietuvių savaitgalinių mokyklų JAV, kuri turi nuosavas patalpas.

Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčios parapijos salė.

Prie bažnyčios stovi lietuviškas medinis kryžius.

Lietuviškų detalių būta ir Šv. Andriejaus bažnyčios klebonijoje, tačiau ji 2022 m. parduota.

Lietuviška spinta Šv. Andriejaus bažnyčios zakristijoje.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia Filadelfijoje

Nors Šv. Andriejaus bažnyčia nestokoja lietuviškų detalių, jomis ji negali prilygti Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčiai pietinėje Filadelfijoje (324 Wharton gatvė).

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia su plazdančia trispalve.

Kazimiero bažnyčioje lietuviškų detalių net neišeina suskaičiuoti. Jos prasideda nuo pat prieškambario, kur lietuviškas medinis kryžius ir užrašas „Izenk geras, iseik geresnis“ pasitinka žmones. Viduje kiekviena kryžiaus kelio stotis liaudiškai išdrožinėta, paveikslai vaizduoja tokius siužetus kaip Šv. Kazimiero kapą Vilniaus katedroje, vitražai – Mariją Kaupaitę ir t.t.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios kryžiaus kelio stotys su lietuviškais ornamentais.

Iš tikro kone viskas Kazimiero bažnyčioje susiję ne tik su religija, bet ir su Lietuva. Šventieji, palaimintieji, kurių atvaizdai iškabinti, yra daugiausia lietuviai. Lietuvišką atmosferą kūrė ir išlaikė ilgametis bažnyčios kunigas Petras Burkauskas (kunigavo 1996-2021 m.).

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios Filadelfijoje altorius. Šūkis virš jo skelbia: „Šv. Kazimieras. Nuostabus žemėje, dar nuostabesnis danguje.“

Lauke prie bažnyčios – tradicinis lietuviškas koplytstulpis. Ant jo – angliškas riekšmės paaiškinimas praeiviui. Paminėta netgi pagoniška ornamentų kilmė – tai reta bažnyčioje. Tačiau juk Amerikos lietuvių bažnyčios yra panašiai tiek tautinės kaip ir religinės, o tautinė „paskirtis“ apima ir ikikrikščionišką Lietuvos istoriją.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios Filadelfijoje įėjimas.

Šv. Kazimiero bažnyčia ir vienintelė vieta Filadelfijos lietuviškose erdvėse, prie kurios nuolat plazda Lietuvos trispalvė.

Šv. Kazimiero bažnyčia – seniausia Filadelfijoje (parapija įkurta 1893 m.), tačiau dabartinis pastatas statytas 1930 m. po to, kai senąjį suniokojo gaisras. 2007 m. uždaryta šimtmetį atšventusi mokykla, o 2011 m. parapija sujungta su Šv. Andriejaus parapija.

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia Filadelfijoje

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia (3580 Salmon Street) yra dviaukštė. Pirmame aukšte tebeveikia mokykla (nors ten vyrauja nebelietuvių vaikai). Įėjimą puošia Vytis, viduje daug kitų lietuviškų detalių. Kryžiaus kelio stotys su lietuviškas užrašais, yra Jogailos medalis ir t.t.

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia Filadelfijoje.

Šv. Jurgio bažnyčia statyta 1920 m., nusprendus geriau įrengti mokyklą, o ne bokštą, tad ji bebokštė. Greta stovinti parapijos salė kaip bažnyčia tarnavo anksčiau.

Įėjimas į Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią su Vyčiu.

Istoriškai Šv. Jurgio bažnyčią daugiasuiai lankydavo lietuvių darbininkai (priešingai nei Šv. Andriejaus, kur lankydavosi inteligentai, pasitraukę nuo sovietinio genocido). Todėl Šv. Jurgio bažnyčia yra kukliausia tarp Filadelfijos lietuvių bažnyčių; visgi, net ir ji turi gražius lietuviškus vitražus su lietuviškomis aukotojų pavardėmis.

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios Filadelfijoje interjeras.

Vitražo Šv. Jurgio bažnyčioje apačia su aukotoju.

Vilniaus sinagoga Filadelfijoje

Gana unikali su Lietuva susijusi vieta Filadelfijoje – Vilniaus sinagoga. Tiesa, ji vadinama „Vilna“ pagal senąjį rusišką Vilniaus pavadinimą, mat ją įkūrė dar prieškariu iš Vilniaus atvykęs žydas Šapiro. Jis prižadėjo Dievui paversti savo namą sinagoga jeigu seksis verslas – taip ir atsitiko. Namą Šapiro įsigijo 1915 m., kaip sinagogą registravo 1922 m. Akmenyje virš sinagogos durų hebrajų raštu iškalta "Abraomo Abos Bar Šapiro ir Vilniaus vyrų sinagoga, įkurta 5655 m.".

Vilniaus sinagogos Filadelfijoje išorė

Dabar jau sinagogoje iš pradžių besimeldusių „Vilniaus vyrų“ (Anšei Vilner) ir jų palikuonių nebeliko, o sinagogą perėmė Chabad Liubavič judėjimas. Lankytojų čia nedaug, bet rabinai visaip stengiasi išlaikyti sinagogą, mėgina ten statyti ritualinę vonią.

Vilniaus sinagoga Filadelfijoje.

Žodis „Vilna“ matomas daugelyje vietų sinagogos viduje. Tiesa, dalis sinagogos rėmėjų lentų yra perimta iš kitų sinagogų, taigi, ne kiekviena lenta yra iš Vilniaus sinagogos. Antrame aukšte kabo steigimo chartija bei laikraščio iškarpos iš sinagogos istorijos, jos įkūrėjų Vilniaus žydų nuotraukos.

Sinagogos rėmėjų lenta su žodžiu Vilna.

Lietuvių respublikonų klubas

Port Ričmondo rajone, kuriame stovi Lietuivų muzikos salė ir Šv. Jurgio bažnyčia, yra ir trečia lietuviškos istorijos vieta - Lietuvių Respublikonų klubas. Jis tebeveikia, bet etninė veikla čia nebevyksta, iš apie 60-70 narių (~2022 m.) tik maža dalis lietuviai. Tai labaiu - privatus baras, į kurį įleidžiami tik nariai. Išorėje išlikusi plookštelė su trumpiniu "L.R.B.C." (Lithuanian Republican Beneficial Club).

Lietuvių respublikonų klubas Filadelfijoje

Lietuvių respublikonų klubas Filadelfijoje

Lithuanian Republican Club abreviation

Lietuvių respublikonų klubao Filadelfijoje lentelė

Apleistos lietuvių kapinės Bensaleme

Liūdniausia lietuviška vieta Filadelfijoje – apleistos Bensalemo lietuvių kapinės (įkurtos 1926 m.). Jos priklausė ypatingai Lietuvių tautinei katlaikų bažnyčiai, nepavaldžiai Vatikanui. Kadaise ji buvo įtakinga, bet ilgainiui dauguma jos tikinčiųjų grįžo pas Romos katalikus ir kapinės tapo apleistos.

Bensalemo lietuvių kapinių įėjimas.

Dabar kapinės tiek apaugusios, kad patekti prie tolimesnių kapų gali tik prasistūmęs pro dygliuotus augalus (tai, kas matoma prie kelio, yra tik dalis kapinių; kitos dalys – giliau miške). Visgi, dėl to šios kapinės unikalios ir turėtų patikti mėgstantiems apleistas vietas.

Kapas giliau Bensalemo lietuvių kapinėse.

Lietuvių tautinė katalikų bažnyčia, nepavaldi Vatikanui, Filadelfijoje egzistavo 1926-1957 m.. Jos Šv. Marijos bažnyčia stovėjo 331 Reed Street (dabar - tuščias sklypas). Iš pradžių ji turėjo apie 400 narių.

Lietuvių bažnyčios Filadelfijos priemiesčiuose (Česteryje, Kamdene)

Be trijų lietuvių bažnyčių pačiame Filadelfijos mieste, dar būta dviejų lietuvių bažnyčių Filadelfijos priemiesčiuose Česteryje (Pensilvanija) ir Kamdene (Naujasis Džersis). Abu tie pastatai nugriauti. Česterio bažnyčia uždaryta 1972 m.

Juozapo ir Marijos vilos mokykla

Juozapo ir Marijos vlos mokyklą įkūrė lietuvių Šv. Kazimiero moterų vienuolų ordinas 1932 m. Iš pradžių ji naudojosi istoriniu Villa Maria pastatu, ten mokėsi daug mergaičių lietuvių. 1957 m. pastatytas dabartinis naujas pastatas. Dabar mokykla su lietuvių kilme turi tik bendrą istoriją, tačiau yra populiari ir vis plečiasi, perėmė ir rajone stovėjusį kazimieriečių senelių namų pastatą.

Su Lietuva susiję dalykai Filadelfijos Napriklausomybės salėje

Filadelfija yra JAV nepriklausomybės simbolis, nes būtent šio miesto pastate, dabar vadinamame Nepriklausomybės sale (Indpendence Hall), 1776 m. paskelbta JAV nepriklausomybė. Tai buvo pirma šalis, tapusi nepriklausoma nuo didžiųjų Europos imperijų, tad šis įvykis - ir Filadelfija - tapo simboliu visoms laisvės siekusioms tautoms, ypač ~1850-1960 m. eroje, kai didžiosios imperijos byrėjo. Per Pirmąjį pasaulinį karą, laisvės vėjai pasiekė ir Lietuvą bei vidurio Europą. 1918 m. ir Lietuvos atstovai (Tomas Norus Naruševičius, vėliau buvęs susisiekimo ministru) Filadelfijoje pasirašė "Bendrų siekių dekalaraciją" su kitom regione nepriklausomybės siekusiom šalim. Deklaracija dabar laikoma Independence Hall muziejuje.

Bendrų siekių deklaracija

Bendrų siekių deklaracija

Rekomenduojama literatūra: "Where Have All the Lithuanians Gone? A Study of St. Casimir’s Lithuanian Parish in South Philadelphia"

 


Kviečiame skaityti ir to paties autoriaus Augustino Žemaičio bendrą straipsnį apie Filadelfiją ir jos lankytinas vietas

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Pensilvaniją dienoraščiai

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Filadelfijoje žemėlapis

 


Click to learn more about Lithuania: Pensilvanija, JAV 5 Comments

Pitsburgas, Pensilvanija

Pitsburgas patenka į daugiausiai lietuvių turinčių JAV miestų dešimtuką ir bendruomenė čia kaip reta sena, pradėjusi formuotis dar ~1870 m. Gausu įdomybių, nors suprantantys lietuviškumą visų pirma kaip lietuvių kalbą gali nusivilti, nes per tiek kartų ji čia sunyko.

Pitsburgo lietuvių namai

Pitsburgo lietuvių namai

1930 m. Pitsburge gyveno iki 4000 lietuvių, pagal jų skaičių tai buvo aštuntas JAV didmiestis. Dabar lietuvių kilmės žmonių čia iki 6000, tai yra 0,65% visų pitsburgiečių. Toks procentas - didžiausias tarp visų tokio dydžio miestų (Pitsburge su priemiesčiais yra 736 800 gyv.). Dauguma lietuvių atvyko dirbti į plieno fabrikus, kuriais garsėjo Pitsburgas ir kurie Anglies regione iškastą anglį (tam tarpe ir Šenando, Skrantono lietuvių) panaudodavo metalurgijoje.

Spaudoje buvo pasirodę straipsnių apie tai, koks panašus Pitsburgas (palydovo nuotrauka dešinėje) savo geofrafija į Kauną (kairėje). Abiejų žemėlapių viršuje – šiaurė. Bing Maps.

Pietų Pitsburgo lietuviškos vietos

Dauguma Pitsburgo lietuvių gyveno pietinėje miesto dalyje, kurią ir dabar puošia raudonų plytų Lietuvių namai ("Lithuanian Hall") su griu Vyčiu ant fasado. Ten veikė lietuvių klubas. Atminimo lenta ant pastato skelbia (anglų k.): "Pastatytas 1870 m., perstatytas 1908 m.". Uždarytas ir parduotas apie 2010 m. Paskutiniais savo metais jis dar veikė ir kaip bingo salonas, tačiau kazino legalizacija valstijoje įkalė vinį į bingo salonų karstą, ir klubo pastatą lietuviai pardavė.

Vytis ant Pitsburgo lietuvių namų fasado

Vytis ant Pitsburgo lietuvių namų fasado

Pietų Pitsburge stovi ir didžiausia bei seniausia Pitsburgo lietuvių bažnyčia – Šv. Kazimiero. Dar 1893 m. lietuviai nupirko čia stovėjusį protestantų pastatą. Šis buvo neogotikinis, turėjo bokštą, tačiau buvo per mažas, tad 1902 m. lietuvių jėgomis perstatytas į dabartinį, suliejantį raudonas plytas ir baroko formas. 1992 m. bažnyčia uždaryta. Iki 2017 m. interjeras dar buvo išsaugotas, nes bažnyčią nusipirko viena šeima, kuri ten gyveno (tiksliau, gyveno tik nedidelėje dalyje patalpų, o kitką saugojo). Tačiau 2017 m. pradėta bažnyčią versti butais, interjeras sunaikintas.

Pietų Pitsburgo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Pietų Pitsburgo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Greta Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios yra buvusi Šv. Kazimiero lietuvių mokykla, irgi virtusi butais. Jos pavadinimą primena butų pavadinimas: Kazimiero apartamentai. Be to, yra išlikęs angliškas užrašas „St. Casimir High School“ virš įėjimo. Bažnyčios kertinis akmuo, kaip JAV įprasta, irgi turi įrašytą bažnyčios paskirtį – tiesa, irgi ne lietuviškai, o lotyniškai.

Kazimiero lietuvių mokykla

Kazimiero lietuvių mokykla

Pietiniame Pitsburge išlikęs ir Polithania banko pastatas. Pavadinimas liudija, kad tai buvo bendras lenkų ir lietuvių bankas. Tuo metu vietiniai amerikiečių bankai vengdavo suteikti kreditus imigrantams, todėl imigrantai kūrė savo bankus. Dabar banko pastate veikia stomatologinis kabinetas, tačiau pavadinimas virš įėjimo išlikęs.

Pitsburgo Politanijos bankas

Pitsburgo Politanijos bankas

Lietuviška klasė Pitsburgo Mokymosi katedroje

Vienas garsiausių Pitsburgo mietso pastatų yra jo universiteto Mokymosi katedra (Cathedral of Learning), puošnus 42 aukštų art deco stiliaus 1926-1934 statybos dangoraižis su katedrą, o ne universitetą, primenančia centrine nava.

Lietuvių klasės galas

Lietuvių klasės galas

Dangoraižio pažiba – tautybių klasės, kiekviena kurių atspindi konkrečią šalį, iš kurios į Pitsburgą vyko imigrantai. Viena seniausių ten - Lietuvių tautybės klasė, įrengta dar 1940 m. (pirmame aukšte, į kairę nuo įėjimo).

Klasėje Lietuva atspindima daugeliu prizmių: per meną, tautinę kultūrą ir kita. Galinė šios klasės siena – M. K. Čiurlionio pvaveikslo „Karalių pasaka“ reprodukcija (gerokai išdidinta). Mediniai rašymo lentos apvadai – lietuvių liaudies drožinėjimai. Radiatoriai uždengti rūtų motyvais. Palubėje surašyti žymiausių lietuvių vardai (Daukantas, Basanavičius, Kudirka, Donelaitis...) – vyrauja XIX a. Tautinio atgimimo veikėjai.

Lietuvių klasės priekis

Lietuvių klasės priekis

Kiti lietuviški Lietuvių tautybės klasės akcentai – „Vargo mokyklos“ statulėlė (demonstruojanti slaptą lietuvių kalbos mokymą spaudos draudimo laikais), lininiai tapetai. Abi šios detalės uždengtos stiklu, nes kentėjo nuo vandalų ir vagių (vargo mokykla buvo pavogta per pirmas kelias dienas nuo pastatymo).

Sunku netgi išvardyti visas klasės meniškas lietuviškas detales, nes beveik viskas, kas ten yra, gali būti suprantama kaip lietuviškas simbolis.

Rūtos-radiatoriaus grotelės lietuvių tautybės klasėje

Rūtos-radiatoriaus grotelės lietuvių tautybės klasėje

Kiekviena Mokymosi katedros tautybės klasė - it muziejėlis tos tautos garbei; jos įrengtos ir išlaikomos atitinkamos tautos narių, o vieną įrengti šiandien kainuoja per milijoną dolerių. Lietuviškąją klasę projektavo kaunietis Antanas Gudaitis (šią garbę jis gavo tuometės užsienio reikalų ministerijos surengtame konkurse), o atidaryta ji liūdnu metu: 1940 m. spalį, kai Lietuva buvo neseniai okupuota sovietų. Dėl šios priežasties, originali Vargo mokyklos statulėlė dingo: ji buvo paruošta siųsti iš Lietuvos į Pitsburgą kai okupavo sovietai, o tada, matyt, buvo paslėpta. Todėl JAV buvo sukurta skulptūrėlės kopija.

Pitsburgo Mokymosi katedra

Pitsburgo Mokymosi katedra

Lietuvių klasė buvo viena pirmųjų "Tautybių klasių" (1938-1940 m. dar įkurtos tik škotų, rusų, vokiečių, švedų, kinų, čekoslovakų, vengrų, amerikiečių ir lenkų klasės). Visas tautybių klases, kai jos nenaudojamos universiteto reikmėms, galima apžiūrėti. Įėjimas nemokamas, tačiau pageidaujant audiogido reikia susimokėti.

Tolimesnių Pitsburgo rajonų lietuvių klubai ir bažnyčios

Tolimesni Pitsburgo rajonai (priemiesčiai) yra pilni lietuvių bažnyčių, visos kurių įkurtos ~1900-1910 m. Daug pastatų buvo nupirkta iš protestantų, todėl juose nėra lietuviškų detalių ir kertinių akmenų. Deja, daugelis tų bažnyčių 1993 m. uždarytos, taigi, neliko ir lietuvišktų dealių interjeruose. Bėgant metams, daugelis senųjų imigrantų giminių netgi savo tarpe jau kalbėjo angliškai, todėl buvusios tautinės parapijos buvo apjungtos, paliekant tik vieną bažnyčią. Likusios buvo parduotos nekatalikams ir todėl ten niekas vizualiai nebeprimena lietuviškos istorijos.

1993 m. buvo uždaryta Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia Espleno rajone, bet tuo metu ji jau buvo tik savo pačios šešėlis: tikrasis bažnyčios pastatas, statytas 1903 m., uždarytas dar 1962 m., 1970 m. parduotas, paskui, po eilės padegimų, nugriautas. Išliko tik buvę pamatai, dabar uždengti palaikiu stogu; ant pamatų yra kertinis akmuo liudijantis, kad ten buvo bažnyčia (įrašas lotyniškas).

Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios liekanos

Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios liekanos

Mišios nuo tada laikytos buvusioje parapijos mokykloje (Tabor St.), kurioje vaikų nebebuvo; po uždarymo šis tapo pastoraciniu centru, bet 1997 m. uždarytas, parduotas Dievo sūnų bažnyčiai. Dar įžvelgiamas užrašas „St. Vincent De Paul“, bet jokio lietuviško užrašo nėra. Espleną pokariu ten augusieji pamena kaip daug lietuvių ir kitų rytų europiečių turėjusį rajoną, bet dabar čia dauguma namų apleista, gyvena vos ~300 žmonių.

 Šv. Vincento Pauliečio mokykla, vėliau tarnavusi kaip bažnyčia

Šv. Vincento Pauliečio mokykla, vėliau tarnavusi kaip bažnyčia

Seniau dėl įvairių priežasčių neliko smulkesnių parapijų. Žengimo į Dangų lietuvių parapija šiauriniame Pitsburge veikė 1906 m. iš presbiterijonų nusipirktame vienaukščiame pastėlyje. Šis priverstinai išpirktas ir nugriautas 1962 m. kuomet čia steigta pramoninė zona.

Bredoko (Braddock) priemiestis gyveno U.S. Steel plieno kombinato ritmu. Šį 1982 m. uždarius darbininkai išsikėlė. 1985 m. sujungtos vietos parapijos, tarp jų kampinė lietuvių Šv. Izidoriaus bažnyčia, įsigyta 1916 m. Talbot ir Septintojoje gatvėse. Dabar tai Pirmoji Dievo Kristuje bažnyčia (nekatalikiška). Bažnyčia nebuvo statyta lietuvių, o nupirkta iš kitos bendruomenės, todėl ant kertinio akmens užrašas angliškas: „1901 Erected to the glory of God“ (1901 pastatytas Dievo šlovei).

Bredoko Šv. Izidoriaus lietuvių bažnyčia

Bredoko Šv. Izidoriaus lietuvių bažnyčia

Homestedo (Homestead) priemiestyje Šv. Petro ir Pauliaus lietuvių bažnyčia irgi tapo plieno pramonės auka, tik kiek kitaip: 1941 m. dėl Antrojo pasaulinio karo išplėstos gamyklos staiga apėmė ir 1901 m. statytą bažnyčią, teko ją griauti. Parapija tuomet dar įsigijo naują (1929 m. statytą, 1321 Mifflin St.) pastatą iš reformatų; ši bažnyčia uždaryta 1992 m. ir parduota už 20000 dolerių Apaštalinio tikėjimo asamblėjai. Paskutinį kartą ji parduota Higher Call bažnyčiai už 1 dolerį (kas rodo rajono tolesnį smukimą), tačiau stovi iki šiol.

Houmstedo lietuvių bažnyčia

Houmstedo lietuvių bažnyčia

Bridžvilio (Bridgeville) priemiesčio Šv. Antano lietuvių bažnyčia žlugus vietos pramonei uždaryta 2007 m. 1915 m. bažnyčia nupirkta iš metodistų, ~1970 m. išvengus greitkelio tiesimo greta ji išplėsta, 1994 m. panaikinta jos parapija, bet dar kurį laiką po to ji veikė. Paskui nugriauta.

Dukesnės (Duquesne) priemiestis niekad neturėjo lietuvių bažnyčios, tačiau turėjo lietuvių klubą (uždarytas). Dabar tai – vadinamasi „getas“ („blogas“ paprastai rasinių mažumų gyvenamas rajonas) ir ten nelabai kas statoma, todėl klubas iš išorės atrodo panašiai, kaip ir uždarymo metu, niekas jo patalpų nenuperka.

Dukesnės lietuvių klubas

Dukesnės lietuvių klubas

Dukesnės lietuvių klubas iš arti

Dukesnės lietuvių klubas iš arti

Lietuvių užmiesčio klubas

Vienintelė Pitsburgo [Pittsburgh] apylinkėse iki šiol veikianti lietuviška įstaiga yra lietuvių užmiesčio klubas. Jame įsikūrusi Vakarų Pensilvanijos lietuvių piliečių draugija. Nepaisant pavadinimo („užmiesčio klubais“ [country club] JAV įprastai vadinami golfo klubai), jis skirtas ne golfo žaidėjams, o lietuviams, norintiems leisti laiką kaimiškoje aplinkoje. Klubui priklauso didelis žemės sklypas, nors nemaža jo dalis laikui bėgant buvo parduota – iš daugiau nei 100 akrų liko 35 (arba maždaug 14 ha iš 40 ha).

Lietuvių užmiesčio klubas, nufotografuotas dronu

Lietuvių užmiesčio klubas, nufotografuotas dronu

Pardavus pietiniame Pitsburge buvusius Lietuvių namus, lietuvių užmiesčio klubas buvo suremontuotas ir pertvarkytas į pagrindinį visos vakarinės Pensilvanijos lietuvių centrą.

Jį sudaro du pastatai: pagrindinis namas ir klėtis. Abiejuose gausu lietuviškų elementų (kai kurie jų buvo perkelti iš pietų Pitsburgo lietuvių namų). Tarp vietos lietuvių sklando miesto legenda, kad antrajame pastate (klėtyje) vieną naktį nakvojo S. Darius ir S. Girėnas, kai jie važinėjo po JAV lietuvių bendruomenes rinkdami lėšas savo skrydžiui į Lietuvą.

Renginys klube

Renginys klube

2018–2021 m. renovuojant klubo pastatus, daugybe lietuviškų elementų buvo papuošta ir jų išorė. Ant pagrindinio namo ištapytas organizacijos logotipas, kurį 2021 m. sukūrė Jerry Katrencik (logotipą sudaro stilizuotas herbas su Vyčiu, pavaizduotas Trispalvės spalvų fone).

Lietuviški simboliai užmiesčio klube

Lietuviški simboliai užmiesčio klube

2018 m. prie pagrindinio namo buvo pastatytas kryžius. Jį dar 1988 m. Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga išdrožė George Mikalauskas (dedikacija užrašyta ant paties kryžiaus). Anksčiau kryžius stovėjo Šv. Pranciškaus vienuolyne (žr. toliau). Vėliau, jį perkėlus ir sutvarkius, buvo pridėta antra lentelė, kurioje įrašyta, kad kryžius suremontuotas Martha A. Mitskavich-Baltrus atminimui pagerbti.

Pitsburgo lietuviškas kryžius

Pitsburgo lietuviškas kryžius

Kitas lietuviškas elementas sklype – stulpelis-kelrodis (su Lietuvos vėliavomis), ant kurio nurodyti atstumai iki Vilniaus ir Kauno.

Šiame klube švenčiamos lietuviškos šventės, pavyzdžiui, Nepriklausomybės diena, Kūčios ir Joninės. Be to, kiekvieną rugsėjį vyksta tradicinė klubo Gegužinė, per kurią kepama kiaulė. Visomis kitomis dienomis patalpas galima išsinuomoti. Anksčiau klubas veikė tik vasaromis, o dabar čia galima atvykti ir žiemą. Į klubo kiemą užklysta elnių.

Pitsburgo lietuvių vienuolynas

Pitsburge 93 metus iki 2015 m. veikė ir lietuvių vienuolių ordino Šv. Pranciškaus vienuolynas, užėmęs 13 ha (su didžiuliais pastatais, koplyčia), kurį įsteigė lietuvės vienuolės iš Čikagos. Pradžioje jis ir vadintas "Lietuvių seserų" vienuolynu. Tačiau 2015 m. jauniausios iš seserų amžius buvo virš 60 m. ir jos pastatą nutarė parduoti. 2017 m. didžiuliai pastatai nugriauti, beliko tik buvusi mokykla (be nieko lietuviško).

Buvusi Pitsburgo lietuvių vienuolyno mokykla

Buvusi Pitsburgo lietuvių vienuolyno mokykla

Lietuvių kapinės Pitsburge

Didžiausios lietuviškos kapinės priklausė Šv. Kazimiero parapijai, jos yra Vaitholo (Whitehall) priemiestyje prie Hamilton Road kelio, netoli buvusio lietuvių seserų vienuolyno.

Įspūdingiausias kapinių memorialas ir yra būtent Vienuolių memorialas (1938 m.), kuriame virš vienuolių kapų eilių žvelgia Jėzus Kristus su lietuviškais užrašais. Nugriovus vienuolyną simboliškai jo papėdėje buvo padėtas vienuolyno kertinis akmuo. Dar vienas svarbus paminklas yra Fatimos mergelės varpinė (1954 m.) prie kapinių įvažiavimo, kuri skirta paminėti Pitsburgo lietuviams, kovojusiems už JAV Antrajame pasauliniame kare (surašyta 240 vardų ir pavardžių, ir tai vien Šv. Kazimiero lietuvių parapijos nariai). Lietuviškas užrašas prašo, kad to varpo aidas nuvestų sielą į amžinąjį gyvenimą.

Pitsburgo lietuvių kapinių vienuolių memorialas

Pitsburgo lietuvių kapinių vienuolių memorialas

Lietuviška varpinė Šv. Kazimiero kapinėse Pitsburge

Lietuviška varpinė Šv. Kazimiero kapinėse Pitsburge

Mažesnės lietuviškos kapinės yra West View priemiestyje, nuo Bellevue Road pasukus į Perrysville Road. Lenta prie įėjimo skelbia: "Lithuanian Cemetery Association, incorporated June 14, 1919" ("Lietuvių kapinių asociacija, įsteigta 1919 m. birželio 14 d.). Pastarosios kapinės siejamos tik su tautybe, o ne tikėjimu. Šiose kapinėse taip pat laidodavosi kairieji, todėl ten stovi gana unikalus Paminklas lietuvių darbininkams. Po to, kai sovietai okupavo lietuvą, kairiosios idėjos tarp Amerikos lietuvių nunyko ir tokios organizacijos, kaip tą memorialą pastačiusi Lietuvių darbininkų asociacija, pamažu nukeliavo užmarštin – tačiau tarpukariu ir prieškariu tarp Amerikos lietuvių, kurių dauguma buvo juodadarbiai, kairiosios idėjos buvo gana populiarios.

Lietuvių tautinės kapinės Pitsburge

Lietuvių tautinės kapinės Pitsburge

Paminklas lietuviams darbininkams

Paminklas lietuviams darbininkams

Abejos Pitsburgo lietuvių kapinės nors yra greta gyvenamų rajonų apsuptos medžių, išsidėsčiusios ant švelnaus šlaito. Kadangi Pitsburgo bendruomenė tokia sena, lietuviškų detalių (išskyrus pavardes) kapinėse gana mažai, smeigiamos daugiausiai Amerikos vėliavos, tik antkapiai didesni ir įmantresni. Lietuviški užrašai ("motina, "brolis", "amžiaus 28 m." ir pan.) dažnesni ant kai seniau mirusių (ypač tarpukariu) kapų. Taip pat Pitsburgas pasižymi tuo, kad jo lietuvių kapinėse išlikę daug autentiškų antkapinių nuotraukų, net ~100 metų senumo.

Senas lietuvio kapas

Senas lietuvio kapas

Išlikusios nuotraukos Pitsburgo lietuvių kapinėse

Išlikusios nuotraukos Pitsburgo lietuvių kapinėse

Lietuvių bažnyčios ir klubai miesteliuose aplink Pitsburgą

Gal ir keista, bet lietuviškos vietos nedideliuose miestuose aplink Pitsburgą, kur lietuvių gyventa gerokai mažiau, išsilaikė ne prasčiau, nei pačiame Pitsburge. Ypač tai pasakytina apie Bentlivilį (Bentleiville), Ist Vandergriftą (East Vandergrift).

Bentlivilyje (Bentleyville) yra lietuvių klubas - jo adresas yra 217 Main St., tačiau greta driekiasi ir Lithuanian Street (Lietuviškoji gatvė). Tiesa, klubo išorėje lietuivškų detalių nėra (vidus prieinamas tik nariams), o Lietuviškosios gatvės pavadinimo lentelės nėra – ji pažymėta tik žemėlapiuose.

Bentlivilio lietuvių klubas

Bentlivilio lietuvių klubas

Abromaičio gatvė Bentlivilyje

Abromaičio gatvė Bentlivilyje

Tačiau tame 2500 gyv. miestelyje yra ir dar dvi lietuviškų pavadinimų gatvės, jau su lentelėmis: Vilniaus (Wilna, pagal vokišką rašybą) ir Abromaičio (Abromaitis), pavadintą kunigo Ignoto (Ignatius) Abromaičio, įkūrusio lietuvių parapiją, garbei. Buvusi Šv. Luko bažnyčia, bendrai priklausiusi lietuviams ir lenkams, tebeveikia, nors ir pervadinta. Tiesa, tautinės parapijos panaikintos dar 1994 m. ir įkurta bendra Ave Maria parapija, o 2017 m. parapijos darsyk apjungtos į Šv. Kotrynos Dreksler parapiją - tačiau bažnyčia liko neuždaryta. Tiesa, dėl jos dvitautės kilmės, lietuviškų detalių ten nėra ir tikriausiai nebuvo.

Už bažnyčios driekiasi Šv. Luko kapinės. Arčiau bažnyčios ten vyrauja lenkų kapai, toliau – lietuvių . Kaip ir kitose Pitsburgo apylinkių kapinėse, čia gerai išlikę antkapiniai portretai.

Bentlivilio Šv. Luko bažnyčia ir kapinės

Bentlivilio Šv. Luko bažnyčia ir kapinės

Ne mažiau įdomus Ist Vandergriftas, mat šis 600 gyventojų kaimas yra tritautis - čia kūrėsi trys tautybės: lietuviai, lenkai, slovakai - kiekviena turėjo po bažnyčią ir klubą, o tarpusavy konkuruodavo maisto šventėse. Istoriškai kaimo būta gerokai didesnio - 1930 m. jis turėjo 2400 gyventojų ir vien lietuvių gyveno apie 600.

Mažėjant gyventojų, iš trijų bažnyčių vyskupas 1985 m. nutarė palikti tik vieną. Pasisekė būtent Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčiai, kuri pervadinta į Mergelės Marijos, Taikos karalienės bažnyčią (lenkų bažnyčia sudegė, tad kurią palikti klausimas buvo tik tarp lietuvių ir slovakų; galiausiai slovakų bažnyčia nugriauta). Kaimas mažas, tad bažnyčia irgi maža. Per „lietuviškąjį laikotarpį“ joje teįrengti kuklūs vitražai (palyginus su daugeliu Amerikos lietuvių bažnyčių) – tačiau ant jų tebepamatysi išlikusias lietuvių rėmėjų pavardes. O daugelis kitų detalių nuo anų laikų pakeista, bažnyčios priekyje apjungus parapijas pastatytas priestatas, todėl ji iš esmės kitokia. Pirmoji lietuvių bažnyčia statyta dar 1924 m., bet 1936 m. miestelį nusiaubė didžiulis potvynis, bažnyčią sugriovė - po to iš karto pastatyta dabartinė.

Ist Vandergrifo lietuvių bažnyčia

Ist Vandergrifo lietuvių bažnyčia

Lietuviškas užrašas ant Ist Vandergrifto vitražo

Lietuviškas užrašas ant Ist Vandergrifto vitražo

Priešais lietuvių bažnyčią yra Lietuvių klubas puoštas Vyčiu ir lietuviškom spalvom. Lietuviškas trumpinys fasado viršuje greičiausiai reiškia „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto draugija prie Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios, 1908-1915“ - klubo pastatas pastatytas 1915 m., o pati organizacija įsteigta 1908 m., o oficialus jos pavadinimas "Vytauto Didžiojo Lietuvos kunigaikščio savišalpos ir broliškos meilės draugija". Kaip ir daugeliui tokių XX a. pradžios JAV lietuvių draugijų, iš pradžių vienas pagrindinių užduočių buvo pagelbėti sergantiems ar sunkiuose darbuose traumas patyrusiems lietuviams (juk nebuvo jokio socialinio draudimo) - bet ilgainiui jos virto erdve lietuviškoms veikloms ar lietuvių susitikimams.

Šis klubas - vienas gyviausių "senųjų" lietuvių klubų Amerikoje, veikia kasdien kaip baras/restoranas. Viduje gausu lietuviškų ženklų, įskaitant ir naujus - pvz. vienas klubo narių, kariavęs Afganistane, parsivežė vėliavą, ant kurios surinko karių iš Lietuvos parašus; ji kabo ant klubo sienos. Klubą sudaro du aukštai - apatiniame yra baras, o viršutiniame renginių salė (senąja Amerikos lietuvių kalba vadinama "klūbruimis"). Klubo nariai dviejų rūšių - pilnieji ir socialiniai; tapti pilnuoju nariu kriterijai griežti, tad jų nedaug: priimami tik vyrai, gryni lietuviai per vyrišką liniją (t.y. tėvas turėjo būti grynas lietuvis), gyvenantys 70 mylių spinduliu nuo klubo ir pan. Socialinių narių gerokai daugiau.

Ist Vandergrifto lietuvių klubas

Ist Vandergrifto lietuvių klubas

Klubo pirmo aukšto fragmentas

Klubo pirmo aukšto fragmentas

Donoros (Donora) priemiesčio Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia įsteigta 1906 m. nupirkus presbiterijonų bažnyčios pastatą. Ji uždaryta seniausiai - 1963 m., nes parapijoje tebuvo likusios 13 šeimų. Pastatas nugriautas, stovėjo 5 W gatvėje prie laiptų papėdės.

Lietuvių klubas buvo ir Ambdridžo (Ambridge) priemiestyje, 646 Pine St. Pastatas tebestovi, bet 1973 m. jį lietuviai pardavė. Lietuviškų ženklų nebėra.
 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Pensilvaniją dienoraščiai

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Pitsburge žemėlapis

Click to learn more about Lithuania: Pensilvanija, JAV 14 Comments

Mičiganas, JAV

JAV lietuvių bendruomenė Mičigano [Michigan] valstijoje yra devinta pagal dydį JAV (30 000). Nepaisant to, ši valstija pasižymi bene didžiausia lietuvių istorijos ir paveldo įvairove visoje šalyje, nes Mičiganas sutraukė labai įvairias lietuvių bangas, kartas ir institucijas. Tokia įvairovė atsispindi nuostabiose lietuviškose vietose, kurias vis dar galima pamatyti Mičigane.

Šiame straipsnyje trumpai pristatysime kiekvieną iš Mičigano lietuviškų vietovių, jų istorijas, taip pat pateiksime nuorodas į išsamesnius straipsnius apie jas. Straipsnio antrojoje pusėje supažindinsime su Mičigano lietuvių istorija.

Vytauto kareivių šalpos draugijos pastatas

Vytauto kareivių šalpos draugijos, kuri veikia nuo 1910 m., pastatas Grand Rapidse [Grand Rapids]

Lietuviškos vietovės Mičigane

1. Detroitas. Pagal lietuviškų bažnyčių skaičių Detroito metropolis patenka į JAV penketuką – šiame mieste buvo penkios bažnyčios, kiekvieną jų supo kiti lietuviški pastatai, paminklai. XX a. trečiame–ketvirtame dešimtmetyje lietuvius į Detroitą daugiausia viliojo automobilių pramonė. Deja, tolesnė istorija miestui nebuvo palanki – pramonė sunyko, ėmė mažėti gyventojų skaičius. Dvi lietuvių bažnyčios buvo nugriautos dėl prieštaringai vertintos greitkelių tiesimo kampanijos. Rasinės riaušės ir baltųjų išsikėlimas iš miesto centro tapo lėmė beveik visų Detroito lietuvių migraciją į priemiesčius XX a. septintą–aštuntą dešimtmetį. Miesto centre veikusios lietuvių bažnyčios ir klubai buvo uždaryti ~1980-2015 m., nes karta, kuri dar kartais apsilankydavo savo jaunystės vietose, ėmė išmirti. Užtat Sautfilde [Southfield] susiformavo unikalus priemiesčiuose gyvenančių lietuvių centras, kuriame - ir nauja bažnyčia, ir pasaulietinės institucijos. Lietuviai padovanojo Lietuvių kambarį Detroito Veino universitetui [Wayne State University]. Keletas senų miesto centre pastatytų lietuviškų pastatų išlikę tvarkingai restauruoti, nors šiandien jie lietuviams jau nepriklauso.

Lietuvių namai Detroite

Lietuvių namai Detroite (gerai išsilaikiusi, nors lietuviams jau nepriklauso)

2. Grand Rapidsas. Nors Detroitas liudija vieną skaudžiausių Amerikos miestų sunykimo istorijų, Grand Rapidso lietuvių telkinys nukentėjo mažai. Miesto lietuvių rajone asimiliacija vyko (lietuvių kalbą palaipsniui pakeitė anglų kalba), tačiau lietuviai ir kiti baltaodžiai jo neapleido. Todėl Grand Rapidse, kuris yra bene geriausiai išsilaikęs pirmosios Amerikos lietuvių bangos pavyzdys JAV, išliko lietuvių bažnyčia, mokykla, trys klubai ir dvejos kapinės. Grand Rapidse vis dar galima užsukti į veikiančių šimtamečių lietuvių organizacijų pastatus, o ne tik grožėtis, geriausiu atveju, didingų pastatų liekanomis. Viduje dar galima sutikti ne vieną XX a. trečią dešimtmetį į Grand Rapidsą atvykusių pirmųjų lietuvių palikuonių, nors jie dabar kalba angliškai ir dažnu atveju yra tik iš dalies lietuvių kilmės. Dėl to, kad lietuviai neišsikėlė į priemiesčius, pagal lietuvių skaičių Grand Rapidsas užima pirmąją vietą Mičigane (1 000 lietuvių Grand Rapidse, palyginti su 400 Detroito mieste).

Lietuviškas kryžius Grand Rapidso lietuvių kapinėse

Lietuviškas kryžius Grand Rapidso lietuvių kapinėse

3. Lietuviškos stovyklos. Lietuvių įkurtos stovyklos yra bene įspūdingiausios lietuviško paveldo vietos Mičigane. XX a. šeštame dešimtmetyje jos buvo sugalvotos kaip vietos, kur Amerikos lietuvių vaikai galėtų kartu leisti vasaras lietuviškoje aplinkoje, tačiau laikui bėgant jų misija išsiplėtė. Dabar suaugusieji čia atvyksta pasimėgauti „lietuviška gamta Amerikos vidury“, Amerikos lietuvių menininkai šias vietoves pakeitė sukurdami itin simboliškų lietuviškų paminklų ir atminimo ženklų. Stovyklos Dainava ir Pilėnai yra netoli Mančesterio [Manchester], o stovykla Rakas – netoli Kasterio [Custer].

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Pilėnų stovykloje

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Pilėnų stovykloje

4. Kasteris. Amerikos lietuviai tarpukariu čia supirko žemes, kad sukurtų savotišką „Naująją Lietuvą“. Nors jie čia nepastatė vien lietuviams skirtų bažnyčių ar klubų, jų buvo tiek daug, kad miesto įstaigos ir pastatai dažnai turi lietuvišką prieskonį (pavyzdžiui, vietos katalikų bažnyčią statė lietuvis architektas, ten dirbo lietuviai kunigai, ji statyta lietuvių ūkininkų lėšomis - todėl joje yra lietuviškų detalių). Šioje vietovėje vis dar gana paplitusios lietuviškos pavardės, yra keletas lietuviškų gatvių pavadinimų ir paminklų, o lietuvių palikuonys iki šiol gamina Andrulio sūrį.

Andrulio sūrio gamykla

Andrulio sūrio gamykla Kusterio apylinkėje

5. Junjon Pyras. Šis Mičigano ežero kurortas labiau susijęs su Čikagos, o ne su Mičigano lietuvių bendruomene, nes yra įsikūręs prie sienos su Indianos valstija, mažiau nei 100 km iki Čikagos. XX a. septintame–devintame dešimtmetyje Junjon Pyras (kartu su keliais kitais netoliese esančiais kurortais Indianoje) tapo „lietuviškąja Rivjera“, arba Amerikos lietuvių vasaros sostine, mat Čikagos lietuviai čia siųsdavo savo žmonas ir vaikus praleisti vasaros, kartais atvykdavo ir patys. Vienu metu čia veikė net septyni lietuviški viešbučiai, deja, lėktuvams priartinus tropinius Floridą ar Havajus [Hawaii], „lietuviškosios Rivjeros“ populiarumas ėmė smukti, ir lietuviški viešbučiai vienas po kito užsidarė. Keliaujant arčiau Čikagos nuo Junjon Pyro Indianoje „lietuviškosios Rivjeros“ dvasios rasime daugiau, nes ten lietuvius poilsiautojus pakeitė į pensiją išėję Čikagos lietuviai ir kasdien į darbus Čikagoje važinėjantys lietuviai.

„Gintaro kurortas prie ežero“ iškaba

Gintaro kurortas – paskutinis iš lietuviškų kurortų (parduotas nelietuviams apie 2019 m.)

6. Mažesni miestai. Lietuviai gyveno ir keliuose mažesniuose Mičigano miestuose, įskaitant Maskigoną [Muskegon], kuriame iki šiol veikia lietuvių klubas, ir Albioną, kuriame lietuvius mena atminimo lenta. Šiandien daugelyje Mičigano vietovių yrasi gyvenant lietuvių, tačiau kadangi jie ten įsikūrė gana neseniai, tuose miestuose istorinių paveldo objektų dar nėra.

Lietuvių klubas Maskigone

Lietuvių klubas Maskigone

Lietuvių istorija Mičigane

Kaip ir kitur Amerikoje, lietuviai į Mičiganą atvyko trimis bangomis.

Didžiausia iš jų – pirmoji emigracijos banga (1869–1914 m.) – Mičiganą pasiekė pavėluotai. Taip atsitiko todėl, kad tuo metu, kai šimtai tūkstančių lietuvių plūdo į JAV, Mičiganas dar buvo mažai apgyvendintas ir nesiūlė daug ekonominių galimybių. Taigi, užuot tiesiogiai migravę į Mičiganą, pirmosios bangos Amerikos lietuviai paprastai įsikurdavo Pensilvanijos [Pennsylvania] angliakasių miesteliuose arba pramoniniuose Rytų pakrantės miestuose, taip pat Ilinojaus [Illinois] valstijoje.

Pavyzdžiui, 1899–1914 m. Mičigane įsikūrė tik 3 427 lietuviai, o Pensilvanijoje – 70 019, Ilinojuje – 47 339, Niujorke [New York] – 37 912. Tuo metu Grand Rapidsas buvo pagrindinis centras, traukęs lietuvius į Mičiganą.

Tačiau artėjant riaumojančiam XX a. trečiam dešimtmečiui, netruko pasklisti žinia apie naujus, didelius Mičigano pramonės pasiekimus, ypač apie Detroito automobilių pramonę. Viliojami didesnių atlyginimų, Amerikos lietuviai iš Rytų pakrantės ir Ilinojaus kasyklų bei gamyklų tūkstančiais persikėlė į Mičiganą. 1930 m. vien Detroite gyveno jau 4 879 lietuviai.

Kaip ir Rytų pakrantėje, šie lietuviai laikėsi kartu, apsigyveno tuose pačiuose rajonuose, statė lietuviškas bažnyčias ir klubus visame Detroite, taip pat kituose Mičigano miestuose.

Šv. Antano lietuvių bažnyčia. Kairėje – Lietuvių salė. ©Augustinas Žemaitis.

Tačiau toli gražu ne kiekvienas JAV lietuvis XX a. trečiame–ketvirtame dešimtmetyje svajojo tik apie didesnį atlyginimą modernesnėje gamykloje. JAV pramonėje pradirbę dešimtmetį ar ilgiau ir pakankamai uždirbę, kai kurie jų tikėjosi pagaliau įgyvendinti savo dar Lietuvoje puoselėtą svajonę – ūkininkauti nuosavoje žemėje. Mičiganas traukė ir tokius lietuvius. Suvieniję jėgas, jie supirko žemes Kasterio apylinkėse ir taip ten gimė vienintelis visose JAV kaimiškas regionas, kuriame labai didelė dalis gyventojų buvo lietuviai.

Lietuviška dygsniuota antklodė

Lietuviška dygsniuota antklodė ant svirno sienos simbolizuoja lietuvišką paveldą Kusteryje

Antroji JAV lietuvių banga, ko gero, labiau nei bet kurioje kitoje valstijoje atgaivino Mičigano lietuvių gyvenimą. Antrąją bangą sudarė pabėgėliai, kurie 1944 m. buvo priversti palikti Lietuvą dėl sovietų okupacijos ir šalyje pradėto vykdyti genocido. Antrosios bangos lietuviai, laikydami save tremtiniais ir norėdami įamžinti lietuvišką kultūrą Amerikoje dar labiau nei pirmoji banga, faktiškai Amerikoje įkūrė „šešėlinę Lietuvos valstybę“, kuri apjungė įvairias lietuvių institucijas visose JAV. Šalia labai lokalaus „senojo tipo Amerikos lietuvių gyvenimo“ lietuvių parapijose ir apylinkėse, antroji emigracijos banga steigė visos Amerikos masto lietuvybės centrus, kurie tarnavo lietuviams iš tolimesnių valstijų. Daug tokių centrų buvo įkurta Mičigane.

Kryžių kalnas Dainavos stovykloje

Kryžių kalnas Dainavos stovykloje

Vienais svarbiausių tokių naujų lietuvybės centrų tapo lietuvių stovyklos. Jose lietuviai (ypač vaikai) dalį vasaros praleisdavo lietuviškoje aplinkoje - tikėtasi, kad taip jie išmoks kalbos, kultūros, susiras lietuvių draugų ar net antrąją pusę. Strateginė Mičigano padėtis vidury pagrindinių Didžiųjų ežerų region lietuvių bendruomenių (Čikagos, Klivlando [Cleveland], Detroito, Toronto), lėmė, kad Mičiganas būtų pasirinktas net trijų iš penkių JAV lietuvių stovyklų vieta.

Antrosios bangos atvykimas beveik sutapo su Detroito nuosmukiu, kurio ryškiausi bruožai buvo rasinės riaušės ir baltųjų išsikėlimas į priemiesčius. Dėl to labai nukentėjo visi Detroito lietuviški rajonai, mieste užsidarė lietuvių bažnyčios ir klubai (kai kurie pastatai buvo nugriauti, kad užleistų vietą miestą išraižusiems greitkeliams). Tačiau antrosios bangos lietuvių energijos ir patriotizmo dėka 1972 m. Detroito priemiestyje išdygo naujas lietuvių religinis ir kultūrinis centras, kuris tapo viena iš paskutinių naujai pastatytų lietuvių bažnyčių Amerikoje. Šioje bažnyčioje religinė erdvė yra mažesnė už pasaulietinę (etninę) erdvę, taip pabrėžiant lietuvių bažnyčios kaip kultūros centro, kuris tarnauja toli gražu ne tik tikėjimui, vaidmenį.

Pirmosios Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčios vieta

Pirmosios Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčios vieta

V. K. Jonyno sukurtas vitražas

V. K. Jonyno vitražas Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčioje, kuri buvo pastatyta 1972 m.

Grand Rapidse gyventojų kaita nebuvo tokia didelė, todėl čia „senasis lietuvių rajonas“ su daugeliu lietuviškų institucijų išliko mažiau pakitęs. Tai rodo, kad net toje pačioje valstijoje lietuviškumas vystėsi skirtingomis kryptimis.

Tuo tarpu XX a. septintame–devintame dešimtmetyje Mičigano valstijos vakariniame pakraštyje, Junjon Pyre, kūrėsi lietuviškas kurortas. Ten Čikagos lietuviai atvykdavo praleisti vasaros ar tik savaitgalių, išdygo daugybė lietuviams priklausančių kurortinių viešbučių. Kai kurie lietuviai ten įsikūrė visam laikui.

Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia Sautfilde

Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia Sautfilde, netoli Detroito

Po 1990 m. nepriklausomybės atgavimo į JAV pradėjo atvykti nauja – trečioji – ekonominių emigrantų banga, nemaža jų dalis apsistojo Detroito apylinkėse. Prisijungę prie didžiausių Mičigano lietuvių bendruomenių, jie atgaivino pagrindinius lietuviško paveldo centrus: Detroito lietuvių bažnyčią ir lietuvių stovyklas. Deja, mažesnės bendruomenės (Kasterio, Muskigono, Junjon Pyro) naujų emigrantų sulaukė nedaug, todėl jose gyvenantys lietuviai paprastai yra pirmosios arba antrosios emigracinės bangos palikuonys.

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Mičiganą dienoraščiai

Click to learn more about Lithuania: Mičiganas, JAV No Comments

Detroitas (Mičiganas, JAV)

Detroitas XX a. pradžioje išaugo aplink naują pramonės rūšį: automobilius. Čia buvo ir yra visų trijų didžiausių JAV automobilių įmonių štabai: Ford, General Motors, Chrysler. Iki savo žlugimo čia veikė ir kitos gamyklos: Packard, Studebaker, Fisher. Kaip ir į kitus pramoninius JAV miestus, į Detroitą prieškariu masiškai imigravo lietuviai (1930 m. surašymo metu jų jau buvo 4879).

Senasis Detroito lietuvių rajonas

Didžiąją XX a. dalį lietuvių gyvenimas Detroite virė į pietvakarius nuo miesto centro (šiandieniniame Mexicantown), aplink Šv. Antano Romos katalikų bažnyčią ir Lietuvių namus.

1920 m. pastatyta Šv. Antano lietuvių bažnyčia (1750 25th St., Pietvakarių Detroitas) - masyvus bebokštis dviejų aukštų pastatas. Antrame aukšte buvo mums įprastas bažnyčios interjeras, o pirmajame seniau veikė lietuvių mokykla. Paskui pirmam aukšte įrengta koplyčia ir pamaldos laikytos joje (didžiulės bažnyčios menkstančiai parapijai nebereikėjo). Taip pat pirmame aukšte buvo erdvi salė parapijos narių susitikimams po mišių, įkurtas mažas lietuvybės muziejėlis. Bažnyčia uždaryta 2013 m.

Šv. Antano lietuvių bažnyčia Detroite. Pastatas kairėje - lietuvių salė. ©Augustinas Žemaitis.

Priešais Šv. Antano bažnyčią - gražiai sutvarkytas pastatas, kurį tebepuošia užrašas "Lithuanian Hall" („lietuvių salė“, arba „lietuvių namai“). Viduje yra šiek tiek lietuviškų detalių. Išlikusios ir tokios pastato detalės kaip bilietų kasa, kurioje būdavo parduodami bilietai į lietuvių namų renginius, scena, ir dar daugiau. Net pastato renovacija, kurios metu pastatas pritaikytas biurams, mažai ką pakeitė.

Detroito lietuvių namai

Detroito lietuvių namai

Lietuvių namai statyti 1921 m. kairiųjų pažiūrų lietuvių, kurie nelankė bažnyčios (tais laikais parapijose vykdavo ir tautinė bei pasaulietinė lietuviška veikla, tačiau nereligingieji norėjo tam atskiro pastato). Bent dalis lietuvių namams priklausiusiųjų buvo komunistinių pažiūrų - ~2010 m. renovuojant pastatą sienoje rasta komunistinės literatūros.

Pagrindinė salė dabar tarnauja kaip atviro darbo erdvė

Pagrindinė salė dabar tarnauja kaip atviro darbo erdvė. Ant vienos sienos – ir lietuviška atributika

Galima tik įsivaizduoti, kokia "ideologinio fronto" linija driekėsi Vernor gatve, skiriančia Šv. Antano bažnyčią ir lietuvių namus. Tiesa, ilgainiui, kairiųjų pasekėjų mažėjant, lietuvių namai buvo uždaryti ir vėliau pastatas naudotas netgi parapijos reikmėms (vestuvėms ir pan.).

Šv. Antano bažnyčia (kairėje) ir lietuvių namai (dešinėje)

Šv. Antano bažnyčia (kairėje) ir lietuvių namai (dešinėje)

Netoli lietuvių namų – Valio Baužos laidotuvių namai.

Deja, kaip kad visame Detroite, dalis pastatų – apleisti ar sudegę. Viskas prasidėjo nuo juodaodžių sukeltų 1967 m. rasinių riaušių, kurių išsigandę baltieji išsikėlė į priemiesčius; dabar 85% miestelėnų - juodaodžiai, čia vienas didžiausių JAV nusikalstamumas, nedarbas, neraštingumas. Tačiau rajone aplink Šv. Antano bažnyčią vyrauja meksikiečiai. Jis - saugesnis už vidutinį miesto rajoną. Nors dauguma lietuvių išsikraustė į priemiesčius, būtent šis rajonas dar vis „lietuviškiausias“ visame Detroite. Šiuo metu Šv. Antano bažnyčia daugiausia tarnauja čia gyvenančių lotynų amerikiečių reikmėms – pirmas jos aukštas dabar skirtas labdaringai organizacijai, mokančiai neseniai atvykusius į JAV imigrantus anglų kalbos. Nemokamai.

Organizacija, nupirkusi abudu lietuviškus pastatus, renovavo daugiau pastatų aplink, ne tik šią bažnyčią bei lietuvių namus, siekia atjauninti ir patį rajoną. Vienu metu tik apie 30 procentų šio rajono namų buvo gyvenami, o dabar šis skaičius pakilo iki 80 proc. Organizacija, remontuodama namus ekologiškai ir įsipareigodama už fiksuotą kainą juos nuomoti nepasiturintiesiems, mainais už tai renovacijoms gauna valstybės finansavimą.

Valio Baužos laidotuvių namai mena laikus, kai rajone vyko lietuviškas gyvenimas. ©Augustinas Žemaitis.

Stipriausia Šv. Antano parapija buvo po Antrojo pasaulinio karo, kuomet į JAV atsikėlė nuo sovietų bėgusi Lietuvos inteligentija. Tais laikais visi norintys į bažnyčią netilpdavo - tekdavo dalyvauti mišiose iš lauko. Ilgainiui parapijos narių mažėjo, jie seno. Apie 1985 m. bažnyčia nukentėjo nuo gaisro, bet buvo suremontuota. Iki 2009 m. Šv. Antano bažnyčioje lietuviškos mišios dar vykdavo kasdien, o sekmadieniais - du kartus. Tuomet, kunigui išėjus į pensiją, mišias imta laikyti tik vieną kartą į savaitę sekmadieniais (bažnyčios parkavimo aikštelė darbo dienomis naudota Lithuanian Hall savininkų). 2011 m. Detroito vyskupas nusprendė parapiją naikinti ir 2013 m. parapija panaikinta.

Šv. Antano lietuvių bažnyčios pagrindinės salės (antras aukštas) interjeras kaip jis atrodė iki uždarymo (2012 m.). Šiandien jis panašus, bet religinės lietuviškos interjero detalės išrinktos, pvz. suolai. Patalpos dabar naudojamos šokiams. ©Augustinas Žemaitis.

Į vakarus nuo Šv. Antano Detroite būta ir Šv. Petro lietuvių bažnyčios. Ji duris atvėrė 1921 m., uždaryta 1995 m., lietuviškų detalių nebeturi, tačiau ten nuo 1997 m. veikiantis Visų Šventųjų bendruomeninis centras (All Saints Neighborhood Center) prie įėjimo įrengė lietuvišką pastato praeitį menančias lenteles. Bažnyčia medinė, nors seniau jos fasadas ir buvo plytinis, dabar atkurta taip, kaip būta originaliai. Išties lietuviai planavo, kad taip kukliai pastatas atrodys tik laikinai, tačiau parapija taip niekad ir netapo tokia didelė, jog įstengtų pasistatyti didesnę bažnyčią. Kaip ir Šv. Antano bažnyčioje, bažnyčia turėjo rūsį (iškastą parapijiečių rankomis), kur lietuviai susirinkdavo po Mišių. Bažnyčios statulos, baldai, didelis kryžius, stovėjęs prie įėjimo, paaukoti Lietuvos bažnyčioms.

Šv. Petro lietuvių bažnyčia Detroite

Šv. Petro lietuvių bažnyčia Detroite

Buvusios Šv. Petro lietuvių bažnyčios foje

Buvusios Šv. Petro lietuvių bažnyčios prieangis su informacija apie lietuvišką pastato istoriją

Netoli nuo Šv. Petro bažnyčios veikė ir kelių aukštų Dariaus ir Girėno klubas. Jis atsidarė 1962 m. lietuvių, pasitraukusių nuo Sovietų okupacijos, tačiau 1996 m., lietuviams išsikėlus iš rajono, pastatas parduotas. Ant pastato lietuviškų detalių nėra - mat jį statė ne lietuviai. Pastatą 1914 m. pastatė čekai, o lietuviai tik nusipirko. Tad bareljefas fasade skelbia "Bohemiečių tautiniai namai". 1996 m. lietuviams pastatą pardavus, ten buvo koncertų salė, bet rajonas sparčiai nyko dėl nusikalstamumo ir narkomanijos. Pastatas buvo apleistas. Tačiau jį įsigijo ketinantys jį suremontuoti ir rajoną atgaivinti.

Bohiemiečių tautiniai namai (Dariaus ir Girėno klubas)

Bohiemiečių tautiniai namai (Dariaus ir Girėno klubas)

Sautfildo Dievo Apvaizdos bažnyčios kompleksas

Dabar vienintelė Detroito lietuvių bažnyčia - Dievo Apvaizdos (25335 W 9 Mile Road, Sautfilde). Tai net ne bažnyčia, o visas kompleksas lietuviškų pastatų, įskaitant salę renginiams, didelį valgomąjį, mažą parapijos muziejėlį, šeštadieninę lietuvių mokyklą ir keletą paminklų. Vyksta sporto ir kiti renginiai, čia buriasi Ateitininkai, Šauliai, skautai, tautinių šokių būrelis, kitos organizacijos.

Dievo Išmities lietuvių bažnyčia Sautfile

Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia Sautfilde

Visas kompleksas pastatytas 1972 m. Architektas – Kanados lietuvis Alfredas Kulpa–Kulpavičius. Pradžioje jo projektas buvo puošnesnis, tačiau vyskupija pareikalavo jį supaprastinti apribodama pinigus, kuriuos lietuviams leista suaukoti bažnyčiai. Dėl to bažnyčiai kiek trūksta tos didybės, kuria pasižymi kitos po Antrojo pasaulinio karo pastatytos lietuvių bažnyčios, tačiau viduje lietuviškumo netrūksta. Čia – ir lietuviški Vytauto Kazimiero Jonyno vitražai, Daugvilos drožyba. Tarp vitražų įspūdingiausias – su Šv. Kazimieru ir Vyčiu, o mediniai raižiniai atvaizduoja Kryžių kalną Šiauliuose bei Palaimintąjį Jurgį Matulaitį.

Dievo Apvaizdos bažnyčios vidus

Dievo Apvaizdos bažnyčios vidus

Drožiniai Dievo Apvaizdos bažnyčioje

Drožiniai Dievo Apvaizdos bažnyčioje

V.K. Jonyno vitražai

V.K.Jonyno vitražai

Komplekse – didelis kiemas, kuriame stovi trys paminklai - Jurgio Jurgučio memorialas (pirmasis Lietuvos garbės konsulas Mičigane), tradicinis medinis kryžius – saulė, o pats seniausias - Jėzaus statula, perkelta čia iš ankstesnių bažnyčių.

Jurgio Jurgučio skulptūra

Jurgio Jurgučio skulptūra

Lietuviškas kryžius Dievo Apvaizdos bažnyčioje

Lietuviškas kryžius Dievo Apvaizdos bažnyčioje

Mat ši Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia nėra pirmoji Dievo apvaizdos lietuvių bažnyčia Detroite. Parapijos bažnyčios vis "stūmėsi" į priemiesčius kartu su pačiais Detroito lietuviais. 1908 m. jos pirmtakė Šv. Jurgio bažnyčia buvo įkurta pačiame Detroite, 1949 m. nauja Dievo Apvaizdos bažnyčia pastatyta atokiau. Per XX a. septintajame dešimtmetyje vykusią greitkelių statybos programą (Detroitas - pirmasis JAV miestas, kurio centrą su priemiesčiais sujungė greitkeliai) abi bažnyčios nugriautos - jų vietose dabar driekiasi magistralės.

Vieta, kur stovėjo Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Vieta, kur stovėjo Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Vieta, kur seniau būta Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčios

Vieta, kur anksčiau būta Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčios

Vyskupas nebenorėjo, kad išliktų ši lietuviška parapija - sakė, kad tautinės parapijos Detroite (pvz. lenkų) pamažu nyksta, mažėja jas lankančių žmonių. Tačiau lietuviams reikalaujant, vyskupas visgi leido statyti naują lietuvišką Dievo Apvaizdos bažnyčią - su ta sąlyga, kad ją pastatys ir išlaikys vien lietuviai savo lėšomis, ir lankytis ten irgi galės vien lietuviai. Lietuviai sugebėjo savo lėšomis 1972 m. pastatyti ir išlaikyti naują Dievo Apvaizdos bažnyčią. Kadangi ji - ne skurdžiame Detroite, o turtinguose priemiesčiuose, čia mieliau lankosi ir naujieji, jaunesni imigrantai.

Po to, kai Šv. Antano bažnyčia uždaryta, į šią bažnyčią atkeliavo ir dalis jos daiktų.

Netoli nuo Dievo Apvaizdos bažnyčios yra Šv. Kapo (Holy Sepulchre) kapinės, kuriose palaidota daugybė lietuvių, o kai kurie – ir po itin patriotiškais antkapiais. Deja, kapinėse lietuviams nepavyko atsiskirti ir susikurti atskiros zonos vien lietuvių kapams, todėl jie – išsibarstę po visą teritoriją.

Kitos lietuviškos vietos Detroite

Įdomią lietuvybės apraišką galima rasti ir pačiame ištuštėjusiame Detroito centre. Ant namo netoli Grand River Avenue ir Times Square kampo kabo atminimo lenta su užrašu: "Čia gimė Fluxus įkūrėjas Jurgis Mačiūnas". Užrašas - vien lietuviškas, be vertimo į anglų kalbą. Bet atminimo lenta melaginga: iš tikro Jurgis Mačiūnas 1931 m. gimė Kaune ir atvyko į JAV 1948 m. Ši atminimo lenta buvo pakabinta Gilberto Silvermano, kuris labai mėgo ir kolekcionavo Jurgio Mačiūno darbus. Vienu metu jis sumąstė sukurti atminimo lentą ir padovanoti Kaunui, kuriame Jurgis Mačiūnas ir gimė, bet Kaunas jos niekuomet nepanaudojo ir ji Mačiūno giminių buvo grąžinta Silvermanui. Tada Silvermanas ją pritaisė ant pastato, kuriame turėjo patalpų. Įdomu yra tai, kad ši lenta Detroite, galima sakyti, pati yra Fluxus meno kūrinys: melaginga atminimo lenta "Čia gimė Mačiūnas" ant atsitiktinio pastato atsitiktiniame mieste - tikrai paties Mačiūno stilius!

Melaginga Jurgio Mačiūno atminimo lenta. ©Augustinas Žemaitis.

Parker-Webb pastatas, ant kurio pakabinta Jurgio Mačiūno lenta

Parker-Webb pastatas, ant kurio pakabinta Jurgio Mačiūno lenta

Detroito Veino universitetas turi Lietuvių kambarį. Jis – tautinio paveldo pastate (Manoogian Hall). Kambarys – antrame aukšte, jo Nr. 288. Atidarytas 1978 m., minint 60-ąsias Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo metines. Visos sienos nuo grindų iki lubų ištapytos Lietuvą simbolizuojančiomis freskomis: Lietuvos pastatai (net tie, kur šiandien nugriauti), patriotiniai simboliai, istoriniai paveikslai. Žalgirio mūšis ten vyksta prieš Trakų pilį ir Vilniaus sienas, o danguje tuo metu plevena Čiurlionio paveikslų motyvai. Viduramžių LDK žemėlapis, tautiniais drabužiais vilkintys vaikai eina prie Kauno Laisvės statulos ir t.t. Kiekvieno simbolio reikšmė paaiškinta anglų kalba. Be papuoštųjų sienų esama ir vitrinose sudėtų lietuviškų detalių.

“Veino

Veino universiteto lietuvių kambario sienos fragmentas. Kairėje – lietuviai, pasipuošę tautiniais kostiumais Kauno Vienybės aikštėje. Centre – Laisvės statula ir gėlės, sudėtos jai prie kojų. Dešinėje – Vilniaus universitetas ir senieji miestelėnai.

Kambarys ilgokai neremontuotas, tad dalis jo dalių sulūžusios, o informacinė lenta skelbia, kad Lietuva – okupuota Sovietų sąjungos. Pastatas ir kambarys – atviri kiekvienam (jei kambaryje nevyksta paskaitos). Kambario kūrėjai – žymusis lietuvių architektas Jonas Mulokas, taip pat Rimas Mulokas. Sienų autorius – Vytautas Augustinas.

Sienų fragmentai – Vilniaus Universitetas kairėje, lietuviškos fortifikacijos per vidurį (Trakų pilis ir dabar jau nugriautos Vilniuje) bei Žalgirio mūšio kariai dešinėje

Sienų fragmentai – Vilniaus Universitetas kairėje, lietuviškos fortifikacijos per vidurį (Trakų pilis ir dabar jau nugriautos Vilniuje) bei Žalgirio mūšio kariai dešinėje

Hamtramko rajonas tradiciškai laikomas lenkų rajonu, bet kaip ir daugybėje JAV lenkų rajonų, ten kūrėsi ir lietuviai. Vienas Hamtramko pastatų (12000 Joseph Campau Avenue) tebėra paženklintas lietuviška pavarde: jo fasade yra didelė akmeninė lenta su įrašu "SMAILIS BLDG 1924". "Smailio pastato" šeimininkas buvo Juozas Smalis, lietuvis vasitininkas, dėl savo veiklos plėtojant ir remiant lietuvišką veiklą Amerikoje tarpukarinės Lietuvos Respublikos apdovantas III lapisnio Gedimino ordinu.

SMAILIS BLDG 1924 plaque (Google Street View)

SMAILIS BLDG 1924 lentelė (Google Street View)

Ant Detroite stovinčios didingos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios fasado - ir Vyčio bareljefas. Ne, tai nebuvo lietuvių bažnyčia - tai yra lenkų bažnyčia. Bet kai lenkai ją statė 1903-1905 m., dar ir Lietuva, ir Lenkija buvo okupuotos, ir buvo gaji idėja atkurti Abiejų Tautų Respubliką, taigi, Vytis atrodė kaip ir Lenkijos laisvės simbolis.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio lenkų bažnyčia

Šv. Pranciškaus Asyžiečio lenkų bažnyčia

Vytis Šv. Pranciškaus Asyžiečio lenkų bažnyčios fasade

Vytis Šv. Pranciškaus Asyžiečio lenkų bažnyčios fasade

Kita lenkų institucija, turinti dar daugiau lietuviškos praeities - Orchard Lake mokyklos. Nuo 1910 m. šiame milžiniškame komplekse veikė lenkų kunigų seminarija. Tačiau kol konfliktas tarp lenkų ir lietuvių nepasiekė apogėjaus, lietuviai (kaip ir slovakai) čia turėjo savo skyrių. Tai buvo apskritai unikalus reiškinys - kunigų seminarija, skirta vien tautinių mažumų kunigams, kad šie ruoštųsi dirbti tautinių mažumų bažnyčiose. Lenkų-lietuvių konfliktui įsisiūbavus, lietuviai seminariją paliko. Būta pavienių lietuvių klierikų ir paskui - bet ne lietuvių skyrius. Dabar ten - lenkų mokykla, koplyčia, muziejus.

Orchard Lake mokyklos

Orchard Lake mokyklos

Detroito universiteto Kalihano arenoje, universiteto sporto šlovės galerijoje pagerbtas ir Amerikos lietuvis Vince Banonis, žaidęs universiteto komandoje amerikietišką futbolą. Tokie pagerbimai populiarūs JAV universitetuose, kur sportas yra laikomas labai svarbiu ir universiteto garbę gynusios žvaigždės gerbiamos ne mažiau, nei šalies garbę gynusios. Parodoje yra V. Banonio nuotrauka, biografija, kamuolys.

Part of Vince Banonis exhibit in the University of Detroit Mercy

Part of Vince Banonis exhibit in the University of Detroit Mercy

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Mičiganą dienoraščiai

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Detroite žemėlapis

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus straipsnis apie Detroitą ir jo lankytinas vietas

Click to learn more about Lithuania: Mičiganas, JAV 97 Comments

Niujorkas (miestas)

Niujorkas (8,5 mln. gyv., su priemiesčiais 14 mln.) visomis prasmėmis yra vienas pasaulio centrų.

1930-1950 m., kaip tik, kai vyko antroji lietuvių imigracijos banga, tai buvo ir didžiausias pasaulio miestas; didžiausias JAV miestas jis yra ligi šiol.

Tarpukariu, kai aukščiausias Lietuvos "dangoraižis" buvo Geležinkelių valdyba Vilniuje, čia jau stovėjo šimtaaukščiai; kai pas mus 80% žmonių dar gyveno kaimuose Niujorke gyventojų buvo daugiau, nei visoje Lietuvoje. Galima tik įsivaizduoti, kokį įspūdį šis miestas palikdavo lietuviams imigrantams prieš 100 ir daugiau metų. Priešingai kai kuriems kitiems pramoniniams JAV miestams Niujorkas visad išlaikė savo svarbą ir jo lietuvių bendruomenė vis atsinaujina. 1930 m. Niujorke gyveno per 15 000 lietuvių; ir tada, ir dabar daugiau Amerikos lietuvių tėra Čikagoje.

Tarp gausybės lietuviškų vietų Niujorke – paminklai ir atminimo lentos žymiems lietuviams, kai kurie įrengti svarbiausiosiose miesto vietose taip pažymint lietuvių svarbą JAV. Niujorke buvo lietuvių bažnyčios, iš kurių dvi tebeveikia ir yra įrengtos labai įspūdingai lietuviškai. Keletas senų lietuvių organizacijų štabų įsikūrę Manhetene.

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčios altorius. Ant jo - lietuviški simboliai, tokie kaip vėliava, kryžiai-saulės ir t.t.

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčios altorius. Ant jo - lietuviški simboliai, tokie kaip vėliava, kryžiai-saulės ir t.t.

Niujorkas taip pat suvaidino svarbų vaidmenį daugybės žymių lietuvių gyvenime ir išliko su jais susijusių vietų. Iš čia į lemtingą skrydį pakilo Steponas Darius ir Stasys Girėnas, remdamasis savo gyvenimo Niujorke patirtimi „Baltą Drobulę“ parašė Antanas Škėma (jo kapas irgi Niujorke), ten Fluxus judėjimą vystė Jonas Mekas ir Jurgis/George Mačiūnas.

Jogailos statula Niujorko centriniame parke

Jogailos statula Niujorko centriniame parke

Kvinsas ir jo moderni tautinė bažnyčia

Dar prieškariu lietuviai Niujorke turėjo savo bažnyčias. Pati unikaliausia Niujorko lietuvių bažnyčia - Viešpaties Atsimainymo Kvinse (Transfiguration, 64-14 Clinton Avenue). Pirmoji bažnyčia ten pastatyta 1908 m., tačiau pirmąsyk dėl gaisro, o po Antrojo pasaulinio karo - dėl smarkiai padidėjusios lietuvių bendruomenės - perstatyta. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1962 m. Bažnyčia yra mėginimas sukurti modernų, bet tautinį lietuvišką architektūrinį stilių - kas buvo neįmanoma sovietų okupuotoje Lietuvoje ir iki šiol nebandyta niekur kitur, kaip tik Amerikos lietuvių. Ji buvo pripažinta ir to meto nelietuvių bei kartais laikoma brandžiausiu interjero kūrėjo V. K. Jonyno ir architekto Jono Muloko bendru darbu (šie lietuviai taip pat pastatė ne vieną bažnyčią ano meto Ilinojuje). Už Atsimainymo bažnyčią J. Mulokas apdovanotas Amerikos architektų sąjungos premiją, šį darbą "The New York Times" (1962 12 02) įvertino tarp architektūriškai geriausių tų metų statinių Niujorke.

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčia

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčia

Nors bažnyčia pastatyta iš šiuolaikinių medžiagų (plytų, metalo, stiklo, o ne medžio) ir naudoja modernius dizaino elementus (pvz. statula virš įėjimo), kone visame kame ten yra ir lietuviški simboliai. Visų pirma, jau pati bažnyčios forma primena kaimo klėtį, stogą puošia žirgeliai. Varpinė primena koplytstulpį (beje, šventoriuje stovi ir vienas tikras koplytstulpis, dedikuotas lietuviams, žuvusiems už tikėjimą ir laisvę). Ją karūnuoja lietuviškas kryžius-saulė, kuriame yra dar ir mėnuliukas (subtiliai apjungiami krikščioniškas ir senasis pagoniškas lietuvių tikėjimai). Kone visi kryžiai bažnyčios viduje – irgi kryžiai-saulės (įskaitant didįjį virš altoriaus). Virš bažnyčios įėjimo kiekvieną pasitinka lietuviški žodžiai: „Mano namai – maldos namai“, o lietuviška vėliava amžinai plazda greta JAV vėliavos.

Vyčio kryžiais padabinti suolai Atsimainymo lietuvių bažnyčioje

Vyčio kryžiais padabinti suolai Atsimainymo lietuvių bažnyčioje

Lietuvišku V.K. Jonyno stiliumi dekoruotos klausyklos Atsimainymo lietuvių bažnyčioje

Lietuvišku V.K. Jonyno stiliumi dekoruotos klausyklos Atsimainymo lietuvių bažnyčioje

Bažnyčios viduje lietuviški ornamentai yra net ant šviestuvų, o kiekvieno suolo šone – Vyčio kryžius. Be abejo, yra ir lietuvių šventųjų bei religinių tradicijų vaizdų. Taip pat yra ir Lietuvos vėliava. Angliška atminimo lenta primena Praną Bulovą (Frank Bulovas), ilgą laiką kunigavusį bažnyčioje. Prie bažnyčios Perry gatvei net suteiktas simbolinis Monsinjoro Prano Bulovo prospekto vardas. Pati bažnyčia atidaryta kasdien mišioms (dauguma - nelietuviškos).

Monsinjoro Franko Bulovo gatvės ženklas

Monsinjoro Franko Bulovo gatvės ženklas

Pastate šalia bažnyčios įsikūrusi Amerikos lietuvių labdaringa organizacija Šalpa. Ji renka labdarą iš (daugiausiai) Amerikos lietuvių ir skirsto ją religinei veiklai Lietuvoje. Sovietų okupacijos metais ji palaikė "Katalikų bažnyčios kroniką" - slaptą leidinį okupuotoje Lietuvoje, rinkusį ir skleidusį informaciją apie lietuvių persekiojimus. Po Lietuvos nepriklausomybės padėjo atkurti sovietų nusiaubtas bažnyčias ir parapijas.

Bruklino Viljamsburgas – buvęs lietuvių rajonas

Viljamsburgo dalis Brukline XX a. pradžioje buvo Niujorko lietuvių rajonas. Nors dauguma lietuviškų vietų ten užsidarė, tebestovi du bažnyčių pastatai (viena veikianti), yra Lietuvos (Lituanica) aikštė, bent viena lietuviška iškaba.

Šimtmečiu už Kvinso lietuvių bažnyčią senesnė (1863 m.) Bruklino Apreiškimo bažnyčia (259 N. 5th Street) – lietuvybės rajone širdis. Ją statė vokiečiai (architektas Francis Himpler), o lietuviška parapija įsigijo 1914 m. Nuo to laiko interjeras iš dalies įrengtas lietuviškai, pastatyti Aušros vartų, Palaimintojo Jurgio Matulaičio altoriai (atkelti iš kitų, uždarytų lietuvių objektų: Bruklino vienuolyno ir Šv. Jurgio bažnyčios, nes Apreiškimo bažnyčia liko gyviausia Niujorko lietuviška parapija). Taip pat, ant šoninių sienų arčiau altoriaus – gražios Aušros Vartų Marijos (kairėje, 1972 m. įrengta vietoje vienuolių balknono) ir Aušros Vartuose kabančiam šiam paveikslui besimeldžiančio Šv. Kazimiero (dešinėje, 1929 m.) freskos. Abi apsuptos tautinėmis juostomis, o į pirmąją dar įeina ir Lietuvos bei Vilniaus herbai. Lietuviai 1929 m. įrengė ir vitražus aplink altorių, viršutinę altoriaus dalį (1929 m.). Visos šios detalės, kartu su senesnėmis vokiškomis detalėmis (1866-1868 m. Miuncheno dvaro tapytojo Esthel freskos navos viršuje, 1870 m. vitražai, nors jų aukotojų vardai sulietuvinti) pritraukia bažnyčion ne vien tikinčiuosius, bet ir architektūros mėgėjus; ji kasmet dalyvauja „Open House New York“ atviros architektūros savaitgalyje.

Niujorko Apreiškimo lietuvių bažnyčios išorė

Niujorko Apreiškimo lietuvių bažnyčios išorė

Niujorko Apreiškimo lietuvių bažnyčios vidus

Niujorko Apreiškimo lietuvių bažnyčios vidus

Aušros Vartų Marija su Lietuvos ir Vilniaus herbais Apreiškimo lietuvių bažnyčioje Niujorke

Aušros Vartų Marija su Lietuvos ir Vilniaus herbais Apreiškimo lietuvių bažnyčioje Niujorke

Jurgio Matulaičio ir Aušros Vartų Marijos altoriai Apreiškimo bažnyčioje Niujorke

Jurgio Matulaičio ir Aušros Vartų Marijos altoriai Apreiškimo bažnyčioje Niujorke

Mišios vyksta lietuviškai ir, kadangi dabar apylinkėse daug imigrantų iš Lotynų Amerikos, ispaniškai.

Bažnyčios išorėje stovi Lietuviškas kryžius-saulė bei Lietuviškas koplytstulpis su užrašu Šv. Marija, saugok Lietuvą ir jos vaikus“ apačioje ir Rūpintojėliu viršuje. Kadangi vietos mažai, šventoriaus bažnyčia neturi, jie – beveik atremti į bažnyčios sieną. Ant vieno jų praeiviams angliškai aprašyta kryždirbystės tradicija.

Rūpintojėlis Viljamsburgo koplytstulpio viršuje

Rūpintojėlis Viljamsburgo koplytstulpio viršuje

Lietuviškas kryžius-saulė prie Apreiškimo bažnyčios Niujorke

Lietuviškas kryžius-saulė prie Apreiškimo bažnyčios Niujorke

Anksčiau greta bažnyčios veikė lietuvių seserų vienuolynas (parduotas 1975 m.) ir mokykla, kur tos seserys mokė (uždaryta 1972 m.) - tiesa, aikštė priešais bažnyčią iki šiol vadinama lietuvės sesers Nikodemos vardu.

Nedidelis paminklas seserei Nikodemai Nikodemos aikštėje

Nedidelis paminklas seserei Nikodemai Nikodemos aikštėje

Mažėjo ir lietuvių parapijiečių skaičius: nuo ~4000 šeimų iki ~1000 šeimų 1990 m. iki ~250 šeimų 2017 m.

Brukline būta ir Mergelės Marijos Angelų Karalienės lietuvių bažnyčios (Roebling ir S 4th gatvės), bet šis klasicistinis pastatas 1981 m. uždarytas, dabar El Puente akademija be lietuvybės ženklų. Daugelis garsiųjų V. K. Jonyno vitražų, puošusių šią bažnyčią, iškelti į Aušros Vartų Marijos bažnyčią Manhetene (žr. žemiau).

Marijos, Angelų Karalienės lietuvių bažnyčia Niujorke

Marijos, Angelų Karalienės lietuvių bažnyčia Niujorke

Tarp abiejų bažnyčių – tikriausiai paskutinė lietuviška iškaba rajone, „Vasikausko baras“. Pats baras, tiesa, seniai uždarytas.

Uždaryto Vasikausko baro iškaba

Uždaryto Vasikausko baro iškaba

Dar viena svarbi Viljamsburgo lietuviška vieta, tarp 2 gatvės, Hewes gatvės ir Union prospekto, yra Lituanica aikštė (Lituanica square), dar vadinama Lietuvos aikšte. Šis trikampis parkelis dedikuotas S. Dariui ir S. Girėnui, jiems čia stovi nedidelis paminklas (1957 m.) su aukštu vėliavos stiebu viršuje (Lietuvos vėliavos nėra). Paminklėlio šonuose – metalinė plokštelė su Dariaus ir Girėno veidais bei lietuviška jų citata „Šį savo skridimą skiriame ir aukojame tau, jaunoji Lietuva“. Paminklą finansavo Niujorko lietuviai. Greta aikštės stovinčiame pastate veikė Amerikos lietuvių piliečių klubas (Lithuanian American Citizens Club) - tą žymi kertiniame akmenyje išlikusios raidės L.A.C.C. 1907-1931.

Lietuvos aikštės paminklas Brukline

Lietuvos aikštės paminklas Brukline

Amerikos lietuvių piliečių klubo kertinis akmuo

Amerikos lietuvių piliečių klubo kertinis akmuo

Darius ir Girėnas 1933 m. savo lemtingam skrydžiui pakilo irgi iš Bruklino, iš atokiau nuo Viljamsburgo esančio Floido-Beneto oro uosto. Lietuvos siekis 2013 m. įamžinti lakūnų atminimą sparnu šiame aerodrome nesulaukė sutikimo, bet priešais aerodromo administracinį pastatą 2013 m. Niujorko lietuviai menininkai Julius Ludavičius ir Laura Zaveckaitė pastatė atminimo stulpą. Pats oro uostas, iš kurio kilo dažnas Atlanto skrydžių „pionierius“, nebenaudojamas (menko jo dydžio Niujorkui nepakanka), yra labiau kaip parkas, kur buvusiais kilimo takais galima pasivaikščioti, pasigerėti apgriuvusiais angarais, kuriuos, tada dar naujus, regėjo prieš pakilimą Darius ir Girėnas.

Lituanica paminklinis stulpas prie Floido-Beneto oro uosto (sukurtas Ludavičiaus ir Zaveckaitės)

Lituanica paminklinis stulpas prie Floido-Beneto oro uosto (sukurtas Ludavičiaus ir Zaveckaitės)

Floido-Beneto oro uosto terminalas

Floido-Beneto oro uosto terminalas

Floido-Beneto oro uosto pakilimo takas

Floido-Beneto oro uosto pakilimo takas

Dar viena lietuviška vieta Brukline už Viljamsburgo ribų buvo Kultūros židinys. Šį pastatą 1974 m. lietuviai pastatė tuometiniame Bruklino lietuvių pranciškonų vienuolyne. Tiek pranciškonai, tiek pasauliečiai ten kooperavosi lietuviškoje veikloje, kovoje su sovietų propaganda. Tačiau po 1990 m. nepriklausomybės pranciškonų centras persikėlė į Lietuvą; norėdami atstatyti Lietuvoje nuo sovietų nukentėjusius pastatus, jie ant brangios žemės stovėjusį vienuolyną Niujorke (taigi, ir Kultūros židinį) pardavė. Niujorko lietuvius tai labai supykdė, nes jie tikėjosi visada Židinyje vystyti lietuvišką veiklą. Su pranciškonais jie teisėsi, o galiausiai pranciškonai sutiko dalį pajamų, gautų pardavus Židinį, skirti ir pasaulietinei lietuviškai veiklai. Tačiau „Kultūros židinyje“ ir buvusiame pranciškonų vienuolyne niekas lietuviško istorijos nebeprimena, ten nebe lietuvių vienuolynas.

Buvęs lietuvių Kultūros židinys Brukline

Buvęs lietuvių Kultūros židinys Brukline

Tačiau mirę lietuvių vienuoliai tebėra palaidoti Brukline, po įspūdingu paminklu su išgraviruota tradicine lietuviška saule. Vienoje jo pusėje surašyti visi ten palaidoti lietuviai pranciškonai, kitoje - trumpai aprašyta ordino istorija: kaip pranciškonai įsikūrė Lietuvoje ir kaip jie atsirado tarp Amerikos lietuvių. Šis Paminklas lietuviams pranciškonams stovi Middle Village rajone, Šv. Jono kapinėse.

Lietuvių pranciškonų paminklas Brukline

Lietuvių pranciškonų paminklas Brukline

Nugriautos Niujorko lietuvių bažnyčios

Deja, kai kurios svarbios Niujorko lietuviškos vietos neišliko.

Labiausiai liūdnai pagarsėjo Aušros vartų bažnyčia (1910 m.). Šioje vienintelėje Manheteno lietuvių bažnyčioje lietuviškos mišios nevyko jau seniai, o 2007 ji uždaryta. Vyskupija nutarė ją nugriauti ir parduoti brangią žemę. Tai sukėlė bene didžiausius po TSRS žlugimo lietuvių bendruomenės protestus: masines maldas, mitingus, budėjimus, kuriais siekiama išgelbėti šią dalelę Lietuvos, paskutinę lietuvišką JAV Aušros vartų garbei pavadintą bažnyčią, Lietuvos gabalėlį Manheteno širdyje; protestą popiežiui pareiškė net Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Vitražus valdžia paprašė grąžinti į Lietuvą. Visgi, bažnyčia buvo nugriauta.

Aušros Vartų Marijos bažnyčia šiandien atrodo lyg žaislinė tarp Niujorko dangoraižių. Dabar šios bažnyčios jau nebėra. Google Street View.

Beje, panašiu metu be didelių fanfarų ir dėmesio nugriauta ir penktoji, Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia, jos vietoje pastatyti daugiaaukščiai. Ji buvo neorenesansinė, statyta 1914 m. Vienintelis internete išlikęs jos vaizdas - nekokybiškas 2007 m. Google Street View. Priešingai nei Aušros Vartų bažnyčia, Šv. Jurgio bažnyčia nestovėjo prestižinėje vietoje, ji buvo Brukline.

Niujorko lietuviškų institucijų štabai Manhetene

Niujorke veikia ir svarbi pasaulietinė lietuvių institucija: Susivienijimas lietuvių Amerikoje, kurios istorinis štabas yra netoli Niujorko širdies, Manhetene, 307 W. 30th Street – renovuotas iki buvusios didybės keturaukštis pastatas. 2023 m. jis net oficialiai įrašytas į JAV paveldo sąrašą - tapo vos vienu kelių taip pripažintų Amerikos lietuvių pastatų ar paminklų. Tą pripažinimą žymi atminimo lenta.

Susivienijimo lietuvių Amerikoje štabas

Susivienijimo lietuvių Amerikoje štabas

Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo didžiausia lietuviška organizacija JAV, tačiau naujų kartų imigrantus jai sekėsi pritraukti sunkiau. 1955 m. Susivienijimas dar turėjo 11948 narius, 2007 m. tik 2446, dabar - vos kelis šimtus. Pasitraukė jis ir iš draudimo veiklos, kuri, senstant nariams, tapo nebepelninga (o, be to, dar nuo Ruzvelto naujosios tvarkos laikų toks "tautinis draudimas" neteko prasmės, nes visus darbuotojus draudžia darbdaviai). Dabar tai - nepelno siekianti organizacija, kurios esmė - šis pastatas, tapęs pagrindine Niujorko centre erdve lietuviškoms veikloms, šventėms ir kt.

Jonas Šliūpas Susivienijime Lietuvių Amerikoje

Jonas Šliūpas Susivienijime Lietuvių Amerikoje

SLA štabe veikia Sla 307 galerija, kur parodose eksponuojamas Amerikos lietuvių menas ir istorija. Galerija turi darbo valandas, bet reikia paskambinti į duris. SLA leidžiamas ir laikraštis Tėvynė - seniausias pasaulyje lietuviškas laikraštis (eina nuo 1896 m. sausio 1 d.), tiesa, dabar leidžiamas nebereguliariai ir nebespausdinamas pastate.

SLA archyvai

SLA archyvai

Pastato rūsyje yra didelis mažai tyrinėtas archyvas, kuriame itin daug duomenų apie Amerikos lietuvius, nes veikdama ir kaip draudimo kompanija, SLA rinko daugiau duomenų apie narius nei įprasta. Antrame aukšte - biurai su tarpukario baldais (įsikūręs ir "Tautos fondas", remiantis Lietuvą ir lietuvius). Pastaruosius sutarus gali būti įmanoma aplankyti, jei ateisite darbo metu. Viršutiniuose aukštuose - nuomojami butai, iš kurių šiandien organizacija ir gyvena. Taip pat Susivienijimui priklauso ir kiemelis, kur švenčiamos lietuviškos šventės (pvz. Joninės ar liepos 6 d. kartu giedamas Lietuvos himnas).

Susivienijimo lietuvių Amerikoje pirmas aukštas su SLA307 pavadinimu

Susivienijimo lietuvių Amerikoje pirmas aukštas su SLA307 pavadinimu

Susivienijimą lietuvių Amerikoje 1886 m. įkūrė Jono Šliūpo vadovaujami tautininkai ir socialistai, kuriems nepatiko, kad daugelyje lietuvių bendruomenių centrinę rolę vaidino Romos katalikų bažnyčia ir jos parapijos.

Lietuvos konsulato Niujorke vidus

Lietuvos konsulato Niujorke vidus

Niujorkas - ir politinis pasaulio centras. Čia įsikūręs Jungtinių Tautų Organizacijos štabas, tad ir Lietuvos atstovybė prie jos. Taip pat yra Lietuvos generalinis konsulatas, atsakingas už didžiąją dalį rytų JAV. Tačiau abidvi šios įstaigos veikia išnuomotose patalpose, ir todėl jose nėra kažko nelaikino lietuviško. Prie JT štabo plazda visų JT narių vėliavos - taigi, ir Lietuvos.

Manheteno paminklai lietuviams

Be jau minėtų paminklų Dariui ir Girėnui Brukline, daug paminklų ir atminimo lentų lietuviams yra ir pačiame Niujorko centre – Manhetene.

Manhetene Broad Street ant Niujorko akcijų biržos buvo atminimo lenta pirmajam žymiam Amerikos lietuviui Aleksandrui Karoliui Kuršiui (lot. Alexander Carolus Cursius-Curtius). Šis dvarininkas čia dar 1659 m. įsteigė pirmąją Niujorko lotynišką mokyklą; tada Niujorkas dar buvo olandų kolonija ir vadinosi Naujuoju Amsterdamu. Lenta atidengta 1976 m., JAV 200 metinių proga, ir buvo dalis Amerikos lietuvių indėlio į Lietuvos vardo (o kartu ir liūdnos tuometinės situacijos okupacijoje) garsinimą. Deja, atminimo lentą 2018 m. kažin kas nuėmė.

Niujorko akcijų birža, kur pakabinta Kurišui atminimo lenta

Niujorko akcijų birža, kur pakabinta Kuršiui atminimo lenta

Atminimo lenta Kuršiui prie Niujorko akcijų biržos

Atminimo lenta Kuršiui prie Niujorko akcijų biržos, užfiksuota 'Tikslas - Amerika 2017' ekspedicijos metu

Panašių pavienių kilmingų lietuvių Niujorke iki masinės imigracijos XIX a. antroje pusėje pradžios lankėsi ir daugiau. 2 Avenue ir East 22nd Street kampe prie Trijų karalių bažnyčios, vietoje, kur jis praleido kelias savaites, yra atminimo lenta Tadui Kosciuškai, 1997 m. atidengta bendromis Amerikos lietuvių ir lenkų jėgomis. T. Kosciuška kariavo už JAV nepriklausomybę, o vėliau nesėkmingai gynė Lenkiją-Lietuvą nuo susivienijusių didvalstybių. Niujorke yra ir daugiau Kosciuškos garbei pavadintų vietų, tačiau jos nėra tiesiogiai susijusios su lietuviais.

Atminimo lenta Kosciuškai Niujorke

Atminimo lenta Kosciuškai Niujorke

Kita su Lietuva susijusi atminimo lenta judrioje vietoje - ant Niujorko bibliotekos (476 5th Ave) grindų. Atėjusius ten pasitinka imigranto iš Lietuvos Martyno Ratkės žodžiai, kad jis, neturėjęs galimybių gauti oficialų išsilavinimą, tobulinosi toje bibliotekoje ir todėl jai paliko savo turtą. Apie M. Ratkę informacijos rasti nepavyko, tačiau Ratkės pavardė egzistavo tarp Mažosios Lietuvos vokiečių, todėl tikėtina, kad M. Ratkė buvo vienas jų (ar mažlietuvis Ratkevičius su suvokietinta pavarde). Juk iki Antrojo pasaulinio karo vokiečiai sudarė 4,1% Lietuvos Respublikos žmonių, o mažlietuviai dar antrą kartą tiek vien Lietuvos Respublikoje.

Niujorko bibliotekos didingas intejeras, kuriame - Ratkės atminimo lenta

Niujorko bibliotekos didingas intejeras, kuriame - Ratkės atminimo lenta

Martyno Ratkės atminimo lenta Niujorko bibliotekoje

Martyno Ratkės atminimo lenta Niujorko bibliotekoje

Lenkijos ir Lietuvos valdovas Jogaila niekada nebuvo Niujorke (Amerika nė nebuvo atrasta kai jis gyvenom 1348-1434 m.), tačiau Centriniame parke pastatyta didžiulė skulptūra Jogailai. Tai – viena įspūdingiausių su Lietuva susijusių vietų Niujorke. Simboliškai 1939 m. ją išliejo skulptorius S. Ostrovskis kaip kopiją skulptūros, Varšuvoje per Pirmąjį pasaulinį karą išlydytos į kulkas. Skulptūra buvo skirta puošti Lenkijos paviljoną 1939 m. Niujorko pasaulinėje parodoje; bet, parodai nesibaigus, Lenkiją okupavo sovietai ir naciai. Lenkų paviljono turtas perduotas lenkų muziejui, bet Niujorko mero ir Lenkijos konsulo pastangomis šis paminklas padovanotas Niujorkui. Kadangi skulptūra statyta lenkų, vartojamas lenkiškas karaliaus vardo variantas Jagiello, didelėmis raidėmis minima tik viena jo valdytų šalių - Poland (Lenkija). Tačiau platesniame aprašyme paminklo šone minima ir Lietuva, be to, Jogailos žirgo apsiaustas puoštas ir daugybe Vyčių.

Vyčiai ant Jogailos apsiausto Jogailos skulptūroje

Vyčiai ant Jogailos apsiausto Jogailos skulptūroje

Antaną Škėmą ir Lietuvos menininkus menančios vietos

Niujorke nėra lietuvių kapinių, tačiau daug lietuvių palaidota Cypress Hill kapinėse, tarp jų Antanas Škėma, vienas garsiausių visų laikų lietuvių rašytojų, įtrauktas ir į mokymo programą, kurio pusiau autobiografinė "Balta drobulė" pasakoja apie lietuvio intelektualo darbą liftininku Amerikoje po to, kai jam teko trauktis iš sovietų okupuotos TSRS.

Antano Škėmos kapas

Antano Škėmos kapas

Šis romanas laikomas vienu pirmųjų egzistencializmo darbų ir dažnai sakoma, kad jis būtų žinomas visame pasaulyje, jei būtų buvęs parašytas angliškai. Tačiau kadangi buvo parašytas lietuviškai, o Lietuva tuo metu buvo sovietų uždaryta, jis tebuvo prieinamas Amerikos lietuviams; tik po 1990 m. jį atrado Lietuva, o Amerika neatrado iki šiol (jo nežino ir daug Amerikos lietuvių). "Balta drobulė" į anglų k. pirmą kartą išversta tik XXI a.

Antano Škėmos kapas - gana toli nuo kapinių įėjimo. Netoli Škėmos palaidotas ir žymus lietuvių dailininkas Adomas Galdikas bei daugiau lietuvių.

Vietos lietuvių pasakojimu, Antanas Škėma iš tikro dirbo Manhetene, viešbutyje Roosevelt. Per COVID pandemiją viešbutis uždarytas.

Kiti Amerikos lietuvių menininkai, savo karjerą vystę Niujorke – Jonas Mekas ir Jurgis (George) Mačiūnas. Antologijos kino archyvas – tai Jono Meko įsteigtas kino teatras, tarnaujantis ir kaip „nepriklausomų“ kino kūrėjų juostų saugykla.

Jono Meko ir kitų įkurtas Antologijos kino archyvas

Jono Meko ir kitų įkurtas Antologijos kino archyvas

Niujorke yra ir atminimo lenta pačiam Jurgiui Mačiūnui - ji pritvirtinta prie pastato tuo metu neturtingame SoHo rajone (16-18 Greene Street), kuriame 1967-1969 m. Jurgis Mačiūnas buvo įkūręs menininkų bendruomenę "FluxHouse". Menininkai ten ir gyveno, ir kūrė. Nuo to laiko rajonas tapo vienu prestižiškiausių Niujorke, tad šiandien čia joks "FluxHouse" nebergalėtų veikti.

Pastatas kuriame veikė Fluxhouse (kairėje)

Pastatas kuriame veikė Fluxhouse (kairėje)

Fluxhouse atminimo lenta

Fluxhouse atminimo lenta

Elio sala ir prieškario migrantų patirtis

Elio sala buvo vartai į JAV 12 milijonų imigrantų XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, tarp jų šimtams tūkstančių lietuvių. Čia buvo imigrantų priėmimo punktas, kurio didingos salės dabar - imigracijos muziejus. Apie būtent lietuvius informacijos mažai, bet yra lietuvio užsienio pasas, Lietuvos žydės citata sakanti, kad tais laikais emigracija namiškiams prilygo mirčiai, mat išvykusi mamos ji taip ir nebesutiko. Be to, kitų tautų imigrantų patirtis irgi atitinka lietuviškąją, nes ji buvo labai panaši.

Elio salos imigracijos muziejus

Elio salos imigracijos muziejus

Pagrindinė Elio salos imigracijos centro salė

Pagrindinė Elio salos imigracijos centro salė

Tikėtina, Lietuvos žydės citata Elio salos muziejuje

Tikėtina, Lietuvos žydės citata Elio salos muziejuje

Visų tautų imigrantai papuldavo ir į Elio salos ligoninę po kurią vyksta ekskurisjos: ten sveiki (ir priimami) imigrantai būdavo atskiriami nuo nesveikų (ir deportuotinų); būdavo išskiriamos ir šeimos, tad Elio sala vadinta ir Ašarų sala. Ši patirtis – ir lietuvių.

Meno projektas - imigrantų nuotraukos apleistoje Elio salos ligoninėje

Meno projektas - imigrantų nuotraukos apleistoje Elio salos ligoninėje

Elio salos ligoninės skalbykla

Elio salos ligoninės skalbykla

Taip pat galima įrašyti savo ar kokią kitą pavardę į kompiuterį, pamatyti, ar tokia pavarde buvusių imigrantų palikuonis jau lankėsi Elio saloje.

Į Elio salą plukdo tie patys keltai, kaip ir į Laisvės statulos salą. Abi salas paprasta (ir patogiausia) aplankyti tos pačios išvykos metu. Antraip sunkiai ir pavyks, nes keltai į vieną salą pakeliui stoja kitoje ir plaukimo kaina yra bendra.

Elio saloje galima įsijausti į patį pirmą momentą, kai prieškario "pirmabangiai" lietuviai išvysdavo Ameriką, Niujorką, ir pirmąsias jų dienas čia. Tuo tarpu Niujorko Daugiabučio namo muziejuje (Tenement Museum) Manhetene gali suprasti, kaip jie gyveno paskui - bent jau ta mažesnioji dalis, kuri pasiliko Niujorke. Tas muziejus įkurtas autentiškame to meto daugiabutyje, kokie glausdavo imigrantus. Tas pastatas buvo apleistas nuo tarpukario, todėl ten išliko autentiškos laiptinės, bendros erdvės. Dabar jis virto muziejumi, o šeimininkai atkūrė ir butus. Kiekvienas butas atspindi kokią nors realią šeimą ir laikotarpį. Vienas butų yra žydų Rogarševskių, imigravusių iš Lietuvos. Tiesa, Lietuva tik paminima ir nėra kaip nors akcentuojama: tačiau vėlgi, įvairiataučių imigrantų patirtis buvo panaši. Bėgo nuo skurdo, nuo persekiojimų ir tas gyvenimas Amerikoje irgi nebuvo turtingas žiūrint šių laikų akimis, tačiau, palyginus su to meto Europa, daugiabučio vidus net gana puošnus. Muziejus lankomas tik su ekskursijomis, kurių kiekviena apima pora butų.

Daugiabučio muziejus Niujorke

Daugiabučio muziejus Niujorke

Niujorkas susideda iš penkių milžiniškų rajonų. Lietuvių Kvynse gyvena apie 6000, Manhetene 5000, Brukline 3000, Bronkse 500, Steiten Ailende 750.

Lietuviškos vietos Longailande

Bent jau nuo XX a. pradžios, ilgas ir kaimiškas Long Ailandas buvo vieta, kur didžiuliuose rūmuose gyveno Niujorko elitas. Kai kurie jų dar tais laikais samdė lietuvius tarnus; apie tokią darbo galimybę kalbos ėjo iš lūpų į lūpas ir dar apie Pirmąjį pasaulinį karą susidarė visai nemaža lietuvių benduromenė aplink Great Neck miestelį. Vėliau ją pildė pabėgėliai nuo sovietų okupacijos (dipukai), imigrantai po 1990 m. - tačiau iš esmės nauji atvyėliai tik pakeisdavo išvykusius į kitas JAV vietas ar nutautėjusius ir bendruomenė niekada nebuvo pakankamai didelė ar stipri, kad pastatytų savo klubą ar bažnyčią. Susirinkdavo per lietuviškas mišias bendroje bažnyčioje (iki ~1970 m.), renginius lauke.

Vienintelės su Lietuva susijusios vietos čia:
-Wesey Ct gatvė, iš tikro pavadinta lietuvio Vasiliausko garbei (šis susiamerkietino pavardę į Wesey). Vasiliauskas/Wesey turėjo žemės sklypą, jae ūkininkavo, o paskui jį išpardavė namams statyti - būtent ten atsirado Wesey gatvė.
-Vito Gerulaičio, garsiausio lietuvio tenisininko istorijoje ir garsiausio Long Ailando lietuvio, kapas.

Vito Gerulaičio kapas

Vito Gerulaičio kapas

 


Kviečiame skaityti ir to paties autoriaus Augustino Žemaičio bendrą straipsnį apie Niujorką ir jo lankytinas vietas

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Niujorke žemėlapis

Click to learn more about Lithuania: Niujorkas, JAV 12 Comments

Aukštutinis Niujorkas

Niujorkas daug kam asocijuojasi su miestu, bet priešingai aplinkinėms valstijoms Niujorko valstija yra didžiulė (daugiau nei dvigubai didesnė už Lietuvą) ir Niujorko mieste tegyvena pusė jos žmonių. Likusi dalis, vadinamasis "Aukštutinis Niujorkas" (angl. Upstate New York) - tai nedideli ir toliau mažėjantys miestai, kurių populiacijos nuo 1960-1970 m. susitraukė perpus (paties regiono liko maždaug tame pat lygyje).

Daug tų miestų turi ir senas lietuvių bendruomenes su senomis bažnyčiomis, kapinėmis ir klubais. Deja, pastarieji metai joms buvo liūdni: valstijos vyskupijos masiškai uždarinėjo beveik (ar daugiau nei) šimtmetį atlaikiusias lietuvių bažnyčias. Buvo ne tik atsisakinėjama lietuviškų mišių, tačiau pastatai iš viso parduodami, dažnai - kitoms religijoms, sunaikinant interjerus. Tačiau bažnyčių išorėje dar liko lietuviškų ženklų, daug jų ir kapinėse.

Amsterdamo šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia.

Mohoko slėnio lietuviškos vietos

Niujorko valstijos sostinė yra Olbanis, kartu su aplinkiniais miestais jis sudaro Mohoko slėnį, kuriame įkurtos trys lietuvių bažnyčios, dvejos kapinės.

Lietuviškiausias miestas ten Amsterdamas (~2,5% gyventojų - lietuviai). O lietuviškiausia likusi jo vieta - Šv. Kazimiero lietuvių kapinės. Antkapiuose ten surašyta po du pavardžių variantus: lietuviškasis bei tas, kurį ne taip išgirdę užrašydavo Ameriko simigracijos pareigūnai, amžiams suanglindami, sulenkindami ar kitaip pakeisdami lietuvio pavardę.

Amsterdamo lietuvių kapinių kapas. Parašyta ir lietuviška originali pavardė (Balčys) ir suanglintas variantas (Baltch). Yra lietuviškas kryžius-saulė

Kapinių širdis - Šv. Onos koplyčia, savo mylimos žmonos atminimui pastatyta Jono Kiškio (architektas - V. K. Jonynas, statyta 1971 m.). Jos išorėje - lietuviški užrašai, kryžius-saulė, Šv. Onos ir Šv. Kazimiero bareljefai su lietuviškais jų vardais. Vidus naudojamas visoms kapinių apeigoms, seniau jame per žiemą laikyti lavonai (kol žemė atšils).

Šv. Onos koplyčia Amsterdamo lietuvių kapinėse. Fasade – ir lietuviškas kryžius-saulė.

Amstedamo lietuvių kapinėse yra ir didelį antkapį primenantis paminklas Amsterdamo lietuviams, žuvusiems Amerikos karuose (pasauliniuose bei Vietnamo).

Paminklas JAV karuose žuvusiems lietuviams Amsterdamo lietuvių kapinėse.

Amsterdamo Šv. Kazimiero bažnyčia 2009 m. uždaryta, 2010 m. parduota budistams, kurie čia įkūrė Penkių Budų šventovę (šventikas Lukas Vangas, save vadinantis Šventuoju Meistru Ziguanu Šan Ši, teigė, kad taip daryti jam liepė apreiškimas). Budistai Amsterdame planuoja didelę plėtrą, žada steigti net atrakcionų parką - bet kriščioniškai lietuviškų Šv. Kazimiero bažnyčios detalių likimas, matyt, aiškus. Budistai į vidų lankytojų paprastai neįleidžia, nors, kalbama, viduje lietuviški vitražai dar likę.

Gražiausias bažnyčios elementas - bokšto fasade esanti didelė Šv. Kazimiero statula su lietuvišku užrašu apačioje.

Šv. Kazimiero statula su lietuvišku užrašu Amsterdamo lietuvių bažnyčios fasade.

Seniau bažnyčios apylinkėse buvo ir Maldučio kepykla, Pakėno valykla, Piliponio daržovių parduotuvė, kitos lietuviškos įstaigos.

Seniau lietuvių parapijos turėtą lietuviškų daiktų kolekciją (surinktą Lietuvon keliaudavusių kunigų) perėmė Volterio Elvudo Amsterdamo istorijos muziejus, įsikūręs sename fabrike, kuriame, neabejotinai, dirbo ir lietuviai (dėl tokių jie ir atsikeldavo gyevnti į Amsterdamą, o šiandien dauguma jų apleisti, tačiau savaip didingi).

Lietuviškas eksponatas Amsterdamo Volterio Elvudo muziejuje.

Bažnyčios pastatas su kupoliuku tebėra Skenektadyje (Šv. Kryžiaus, 19 N. College Street). Ji neatrodo kaip bažnyčia, mat 1891 m. statyta kaip sinagoga. Žydai, vėliau pasisatę didesnę sinagogą, 1920 m. pastatą pardavė lietvuaims, kurie ten šeimininkavo apie 80 metų. Tačiau niekas apie tai nebeprimena, dabar ten vitražų dirbtuvės. Stovėjęs didžiulis lietuviškas medinis kryžius nugriautas.

Buvusi lietuvių bažnyčia Skenektadyje.

Skenenektadžio lietuviai turi ir kuklias Šv. Kryžiaus lietuvių kapines, kur, tiesa, ir nemažai italų kapų, nes vėlesniais dešimtmečiais Šv. Kryžiaus parpijos, kuriai priklausė kapinės, bažnyčią lankė ir nemažai netoli gyvenusių italų. Visgi, vyrauja lietuvių kapai.

Lietuvių kapinės Skenektadyje.

Pačiame Olbanyje irgi buvo lietuvių bažnyčia. Ji pastatyta 1917 m., dedikuota Šv. Jurgiui, uždaryta 1986 m. Pastatas išlikęs, jame veikia katalikiška valgykla vargšams. Išlikusi Mergelės Marijos statula vestibiulyje, taip pat lenta nurodanti, kad tai - buvusi lietuvių bažnyčia.

Olbanio Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia.

Pastatas visuomet buvo kuklus, mat tai pagal projektą tebuvo bažnyčios rūsys: lietuviai žadėjo ant viršaus pastatyti didesnę bažnyčią, todėl neįrengė įprastų puošnių vitražų. Tačiau buvo gražios metalinės lubos, V. K. Jonyno kryžiaus kelio stotys. Architektūros studentai buvo čia vedami rodant, kaip pigiai sukurti didybę. Tačiau kryžiaus kelio stotys išvežtos į lietuvišką Neringos stovyklą Vermonte, o lubos sunaikintos dėl priešgaisrinių reikalavimų (poreikio įrengti sprinklerius) ir bažnyčia dabar viduej atrodo kaip eilinis namas. Beje, iki tapimo valgykla ji nukeliavo netrumpą kelią - iš lietuvių bažnyčios tapo juodųjų katalikų bažnyčia, vėliau parduota ir vėl atpirkta katalikų.

Ročesterio lietuviškasis paveldas

Ročesteris [Rochester] yra neabejotinai gyvybingiausia lietuvių bendruomenė šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje, lietuviškuoju paveldu nusileidžianti tik Mohoko slėniui. Ročesteris apie 1900-uosius metus priviliojo didžiąją dalį iš maždaug 400 lietuvių, bėgusių nuo alinančio darbo Pensilvanijos šachtose.

Istorinis Ročesterio lietuvių bendruomenės centras buvo lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia. Kaip daugumos JAV lietuviams priklausiusių bažnyčių atveju, taip ir čia iš pradžių susiformavo bendruomenė, kuri meldėsi kitose bažnyčiose, kol įsigijo žemės ir pasistatė daugiafunkcį pastatą.

Buvusi Šv. Jurgio bažnyčia, vėliau šv. Jurgio salė

Buvusi Šv. Jurgio bažnyčia, vėliau šv. Jurgio salė

1910 m. iškilęs pastatas, žinomas kaip Šv. Jurgio salė, yra 3 aukštų rūmai, kuriuose anksčiau buvo bažnyčios salė, lietuvių mokykla, renginių salė ir 1976 m. įkurtas Lietuvos etninės kultūros muziejus. XX a. lietuviai salę pardavė puertorikiečių bendruomenei. Pastato fasadas jokių lietuviškumo požymių nebeturi, tačiau renginių salę vis dar puošia Lietuvos herbas (2019 m. duomenimis).

XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje lietuviai bažnyčią planavo plėsti, bet galiausiai nusprendė šalimais pastatyti naują bažnyčią, o senajame pastate palikti tik mokyklą ir renginių erdvę. 1976 m. ten įkūrė ir lietuvių muziejų.

Ročesterio Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Ročesterio Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Ročesterio Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia iškilo 1934 m. XXI a. 1-ajame dešimtmetyje lietuviai ją pardavė puertorikiečiams kartu su sale ir kitais sklype buvusiais pastatais. Nors dabar čia įsikūrusi ispanakalbių amerikiečių laisvoji nekonfesinė krikščionių bažnyčia, pastato viduje iki šiol išlikę vitražai su lietuviškais užrašais. Kai kuriuos lietuviškus elementus, pvz., slenksčio akmenį ir virš altoriaus buvusias Šiluvos Dievo Motinos ir Aušros Vartų Dievo Motinos freskas lietuviai išsigabeno. Anot vietos bendruomenės, dauguma šių objektų, kaip ir darbai iš Lietuvos muziejaus, buvo išsiųsti į Lietuvą, tačiau dabartinė daugelio jų buvimo vieta nėra žinoma.

Originalus vitražas, vaizduojantis Vilniaus Trijų Kryžių paminklą

Originalus vitražas Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios viduje, vaizduojantis Vilniaus Trijų Kryžių paminklą

Anksčiau lietuviams priklausiusiame sklype dar stovi jokiomis lietuviškomis detalėmis nepasižyminti klebonija, čia taip pat stovėjo dabar jau nugriautas medinis pranciškonų vienuolynas.

Prieš perduodami pastatą naujiems savininkams, aplink altorių buvusias freskas lietuviai nuėmė, todėl sienos dabar tuščios. Freskose buvo vaizduojama Aušros Vartų Dievo Motina ir Šiluvos Dievo Motina – du pagrindiniai Lietuvoje garbinami Švč. Mergelės Marijos atvaizdai

Prieš perduodami pastatą naujiems savininkams, aplink altorių buvusias freskas lietuviai nuėmė, todėl sienos dabar tuščios. Freskose buvo vaizduojama Aušros Vartų Dievo Motina ir Šiluvos Dievo Motina – du pagrindiniai Lietuvoje garbinami Švč. Mergelės Marijos atvaizdai

Įpusėjus XX a., rajonas, kuriame buvo įsikūręs lietuvių kompleksas, pamažu virto getu. Lietuviai iš jo išsikraustė maždaug 6-ame – 7-ajame dešimtmečiuose, tačiau toliau lankėsi čia vykusiose mišiose ir renginiuose. Apie 8-ąjį dešimtmetį pasigirdo siūlymų bažnyčią perkelti į kitą vietą, tačiau jie liko neįgyvendinti pasikeitus kunigams. Rajono reputacijai toliau prastėjant ir dėl su kitataučiais sudaromų santuokų mažėjant lietuvių skaičiui, tęsti bažnyčios veiklą buvo vis sudėtingiau. Paskutiniu lašu tapo 2008–2009 m. finansinė krizė, per kurią itin sumažėjo aukų. Tačiau skirtingai nei daugelyje kitų vietų, lietuvių bažnyčią uždarė ne vyskupija, o pati parapija. Oficialiai parapija liko gyvuoti, tik dabar mišios aukojamos kitoje, Lurdo Dievo Motinos bažnyčioje.

Lietuviškas kryžius Lurdo Dievo Motinos parapijoje, perkeltas iš senosios Šv. Jurgio bažnyčios

Lietuviškas kryžius Lurdo Dievo Motinos parapijoje, perkeltas iš senosios Šv. Jurgio bažnyčios

Tokia pertvarka suteikė galimybę perkelti dalį lietuviškų elementų iš lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios į Lurdo Dievo Motinos bažnyčią. Įėjimą į Lurdo Dievo Motinos bažnyčią puošia tradicinis lietuviškas kryžius (perkeltas iš Šv. Jurgio bažnyčios, kuriai ir yra dedikuotas), čia taip pat įsikūrė keletas eksponatų iš šv. Jurgio salėje veikusio lietuvių muziejaus, nedidelė lietuviška biblioteka bei mokykla. Dabar čia yra Aušros Vartų Dievo Motinos koplytėlių, taip pat simbolinė lietuviškų simbolinių daiktų lentyna.

Viena iš lietuviškų atminimo ženklų lentynų Lurdo Dievo Motinos parapijoje

Viena iš lietuviškų atminimo ženklų lentynų Lurdo Dievo Motinos parapijoje

Priešais šv. Jurgio salę stovėjęs paminklas Lietuvos karo veteranams perkeltas į Šventojo Kapo kapines šalia JAV veteranų kapų. Paminklą 1952 m. pastatė „Amerikos legiono“ Gudino postas. Nors „Amerikos legionas“ yra JAV veteranų organizacija, būtent šis jo postas buvo sudarytas iš etninių lietuvių-JAV kariuomenės veteranų ir pavadintas Lietuvos karo veterano Jono Gudino vardu. J. Gudinas gimė 1891 m. Raguvoje, 1910 m. emigravo į Ročesterį, 1918 m. įstojo į JAV kariuomenės gretas ir tais pačiais metais žuvo Prancūzijoje, likus mažiau nei mėnesiui iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.

„Amerikos legiono“ Gudino posto paminklas

„Amerikos legiono“ Gudino posto paminklas

Ročesteryje taip pat buvo įsikūręs su kairiaisiais sietas lietuviškas „Gedimino klubas“. Jo 1912 m. įsigytas pastatas Joseph ir Clifford gatvių kampe maždaug septintajame dešimtmetyje, užsidarius klubui, buvo nugriautas. Netoli „Gedimino klubo“ tame pačiame dešimtmetyje įvyko rajoną nuniokojusios rasinės riaušės („Juodaodžių sukilimas“).

Uždarius visus lietuviškus pastatus, apie 100 Ročesterio lietuvių įsteigė Lietuviško paveldo draugiją siekdami įamžinti lietuvybę. 2010 m. miestas užmezgė broliškus ryšius su Alytaus miestu.

Niagara Folso lietuvių bažnyčia

Vos už 2 km nuo visame pasaulyje garsaus Niagaros krioklio galima pamatyti šimtmečio senumo Lietuvos herbą, išdidžiai iškaltą ant gana didelio neoklasikinio pastato frontono (adresu 1910 Falls Street).

Šiame pastate anksčiau veikė lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia. Šimtą metų atgal Niagaros krioklys naudotas pramoniniais tikslais, tad daugelis lietuvių imigravo norėdami dirbti tuose fabrikuose. Šią bažnyčią jie pastatė 1928 m. kaip savo bendruomenės centrą. Pastato eksterjeras primena graikų-romėnų šventyklą. Lietuviškų elementų yra ir viduje, ir išorėje. Be herbo frontone, lauke taip pat stovi nedidelis, šioje bažnyčioje tarnavusiam lietuviui kunigui Pranciškui J. Aukštakalniui skirtas paminklas. Pastato vidų puošia 14 vitražinių langų, dauguma su lietuviškais užrašais.

Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia

Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia

Deja, maždaug 2010 m. Niagara Folse [Niagara Falls] įvykdžius parapijų reformą, iš 21 katalikų bažnyčios veikti buvo paliktos tik 9. Mat mieste gyventojų spaečiai mažėjo (1960 m. mieste buvo 102 394 gyventojai, o per 2010 m. surašymą suskaičiuota vos 50 193). Niagara Folso Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia pateko į uždaromų sąrašą. Daugiausiai parapijiečių ji turėjo 1971 m., tačiau miestui skurstant ir tapus nesaugiam, jų skaičius pradėjo kristi. Galiausiai pastatas buvo parduotas nepriklausomai Anglikonų bažnyčiai (Kanados sinodui). Ši nedidelė krikščionių bendruomenė paliko bažnyčiai Šv. Jurgio titulą ir netgi pakvietė lietuvius toliau naudotis jos patalpomis. Nebuvo sunaikinta nė viena interjero detalė; priešingai, naujieji savininkai nusiminė, kai uždarydami bažnyčią Romos katalikai patys pašalino kai kuriuos elementus.

Niagara  Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios frontoną puošiantis Lietuvos herbas

Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios frontoną puošiantis Lietuvos herbas

Naujieji savininkai – nepriklausoma Anglikonų bažnyčia (Kanados sinodas) – oficialiai pakėlė bažnyčios statusą iki katedros: dabar čia yra visos tos konfesijos, kurią sudaro daugiau nei 10 parapijų (kai kurios jų įsikūrusios net Mozambike), primato (arkivyskupo) buveinė.

Lietuvių aukotojų vardai Najagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios vitraže

Lietuvių aukotojų vardai Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios vitraže

Deja, Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia (katedra) įsikūrusi prastos reputacijos rajone, kuriame siaučia nusikalstamumas ir tvyro niūri atmosfera. Todėl bažnyčia per mišias sulaukia nedaug tikinčiųjų, o pagrindinė jos misija šiuo metu yra labdaros regiono gyventojams rinkimas. Nors dauguma aplinkinių sklypų apleisti ir ištuštėję, o juose stovėję pastatai nugriauti, lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia neatsižada savo misijos.

Jutikos lietuvių bažnyčia ir kapinės

Niujorko valstijos Jutikos [Utica] mieste yra ir lietuvių bažnyčia, ir lietuvių kapinės (vienos iš vos trejų lietuvių kapinių visoje Niujorko valstijoje).

Jutikos Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia – nedidelis, 1967 m. iškilęs ir senąją bažnyčią pakeitęs pastatas. Tai viena mažiausių lietuvių bažnyčių Amerikoje. Uždaryta 2007 m., ji iki šiol stovi tuščia.

Jutikos lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia

Jutikos Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Šv. Jurgio kapinėse buvo laidojami lietuvių parapijai priklausę nariai, tad čia galima pamatyti daugybę lietuvių kapų, tačiau ant antkapių beveik nėra lietuviškų ar Lietuvos vardą mininčių užrašų, nes kapinės įkurtos tada, kai prieš Pirmąjį pasaulinį karą atvykę lietuviai (didžioji Jutikos bendruomenės dalis) jau buvo iš dalies asimiliavęsi su vietiniais.

Antkapis su užrašu 'Gimęs Lietuvoje'. Kadangi kapinės įkurtos vėlesniais laikais, tokie užrašai čia reti (iki to laiko daugelis į šalį prieš Pirmąjį pasaulinį karą imigravusių lietuvių jau buvo pernelyg integravęsi)

Antkapis su užrašu „Gimęs Lietuvoje“. Kadangi kapinės įkurtos vėlesniais laikais, tokie užrašai čia reti.

Ant vartų yra užrašas vien anglų kalba su dedikacija Balučių šeimai. Gausu lietuviškų pavardžių.

Lietuvių kapinės įsikūrusios greta to paties kelio, prie kurio driekiasi daugelio kitų Jutikos etninių grupių ir mažumų kapinės.

Jutikos lietuvių Šv. Jurgio kapinės

Jutikos lietuvių Šv. Jurgio kapinės

Bingamtono lietuviškos vietos

Lietuviai (~500) gyvena ir Bingamtone (Binghamton). Bendruomenės istorija panaši, kaip visame Aukštutiniame Niujorke: prasidėjo prieškariu, aukščiausias lietuvybės taškas buvo ~1930 m., paskui gausybė pasaulietinių įstaigų pamažu seno, lietuvių kalba vartota tik per etninius renginius, nors dar daug kas saugojo tautinius rūbus, gintarinius papuošalus.

Iš tų laikų ant iš pažiūros paprasto 315 Clinton Street pastato (~1917 m.) tebėra dūlantis užrašas "Lithuanian Natl. Assc. Inc." (Lietuvių nac. asoc.). Tiesa, nors lietuviškų detalių ten ir nedaug, pastatas pripažįstamas kaip išsilaikęs labai autentiškas - jis net įtrauktas į visos JAV lygmens paveldo sąrašą (vienas nedaugelio ten įtrauktų pastatų). Salė, lubų dekoras, biurai ir kita likę tokie, kaip lietuvių laikais - o visa tai išlaikė nuo 1964 m. pastatą valdanti operos trupė "Tri-City Opera".

Miesto architektūros paminklų sąraše kaip lietuviškas nurodomas ir pastatas "Sokolvonia" (~1939 m.), bet gal tai klaida, nes pavadinimas labiau slaviškas.

"Dipukų" priėmimas pokariu paskatino tam tikrą Bingamtono lietuvybės atgimimą, bet gavę progą jie išsikėlė į didmiesčius.

Bingamtono lietuvių namai

Bingamtono lietuvių namai

Išlikęs lietuvišką kilmę rodantis užrašas buvusio lietuvių klubo fasade Bingamtone.

Ilgiausiai Bingamtone išsilaikė lietuvių bažnytinis gyvenimas. Ant Šv. Juozapo bažnyčios (1 Judson Ave, statyta 1949-1950 m.) apymodernio pastato tebėra lietuviškas užrašas ir bareljefas virš durų, bet 2008 m. ji uždaryta, parduota Grace Tabernacle bažnyčiai. Tautinės parapijos sujungtos į vieną Švč. Trejybės parapiją buvusioje Šv. Onos bažnyčioje, į ten atkelti ir kai kurie Šv. Juozapo rekvizitai: elektriniai vargonai, kariljonas, paskutinės vakarienės raižinys. Nebeliko tautinio interjero, apie kurį lietuvių parapijas tyrinėjęs V. Valkavičius rašė, kad yra labai įspūdingas, siūlė ten sustoti ir turistams.

Bingamtono lietuvių bažnyčia.

Lietuviškas užrašas virš Bingamtono lietuvių bažnyčios įėjimo.

Kitoje gatvės pusėje nuo naujosios stovi 1916 m. statyta senoji Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia, vėliau tapusi parapijos sale. Lietuviškas užrašas kertiniame akmenyje liudija ten buvus bažnyčią, kurią pakeitė naujoji, didesnė. Tokia buvo įprasta tvarka plečiantis JAV lietuvių parapijoms.

Senoji lietuvių rūsio bažnyčia Bingamtone.

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Niujorką dienoraščiai

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Niujorko valstijoje žemėlapis
Interaktyvus lietuviškų vietų Mohoko slėnyje žemėlapis

Click to learn more about Lithuania: Niujorkas, JAV 13 Comments

Naujasis Džersis (JAV)

Naujojo Džersio valstijos šiaurė faktiškai - Niujorko miesto dalis. Nuo Niujorko jį skiria tik upė, per kurią driekiasi tiltai ir tuneliai. Tad Naujojo Džersio ir Niujorko lietuvių bendruomenės - susijusios ir Naująjį Džersį paprasta aplankyti lankantis Niujorke.

Elizabeto lietuvių bažnyčia, halė ir kepykla

Viena didžiausių Naujojo Džersio lietuvių bendruomenės širdžių - Elizabeto miestas prie Džersi Sičio, kuriame stūkso didelė Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia (211 Ripley Pl., statyta 1910 m.).

Elizabeto lietuviškoji bažnyčia ir zakristija

Elizabeto lietuviškoji bažnyčia ir zakristija

Bažnyčioje yra Šiluvos Marijos altorius (prie šoninės sienos), dedikuotas anksčiausiam Bažnyčios pripažįstamam Marijos apsireiškimui Europoje (Šiluvoje, Lietuvoje). Tas altorius pilnas medinių etninių motyvų, jame yra ir akmuo iš Šiluvos šventos vietos. O pagrindiniame altoriuje kabo Aušros Vartų Marijos paveikslo iš Vilniaus kopija. Bažnyčios dekoracijos – beveik išskirtinai lietuviškos – ant vitražų matyti lietuviški įrašai (rėmėjų vardai), ant Kryžiaus kelio stočių – lietuviški stočių paaiškinimai. Dauguma šio meno sukurta lietuvių. Greta įėjimo – Bažnyčios istorinių artifaktų galerija ir paveikslai su Lietuvos vaizdais, kaip antai – medinio kryžiaus paveikslas, Šiaulių Kryžių kalne Elizabeto lietuvių bendruomenės pastatyto kryžiaus nuotrauka.

Elizabeto lietuvių bažnyčios vidus žvelgiant iš choro vietos

Elizabeto lietuvių bažnyčios vidus žvelgiant iš choro vietos

Šiluvos Marijos altorius lietuviškojoje Elizabeto bažnyčioje

Šiluvos Marijos altorius Elizabeto lietuviškojoje bažnyčioje, papuoštas galybe lietuviškos medžio ornamentikos

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Elizabeto bažnyčioje

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Elizabeto bažnyčioje

Elizabeto bažnyčios vitražų apačia

Elizabeto bažnyčios vitražų apačia

Bažnyčios prieigose – tradicinis lietuviškas kryžius-saulė. Bažnyčios pavadinimą nurodanti lentelė taip pat papuošta lietuviškais motyvais.

Elizabeto bažnyčios lietuviškasis kryžius

Elizabeto bažnyčios lietuviškasis kryžius

Bažnyčios bokštai atrodo gerokai per žemi, nes buvę „patrumpinti“ dėl netoliese įkurdinto Niuarko oro uosto ir pažeidimų, padarytų kylančių lėktuvų. Bokštų viršūnės nugriautos 1981 m. Lėktuvų pakilimo garsas neretai girdimas ir pačioje bažnyčioje.

Nuo 2006 m. Elizabeto bažnyčią aptarnauja lenkiškosios Šv. Adalberto parapijos kunigas, tad tiek lenkų, tiek lietuvių bažnyčios yra veikiančios. Bendroje parapijoje veikia ir lietuvių savaitgalinė mokykla.

Vieno žymiausių bažnyčios kunigų, drauge ir jos įkūrėjo Monsinjoro Kemėžio vardu pavadinta ir šalia einanti gatvė. Deja, gatvės pavadinimo lentelėje jo pavardė – su klaida ("Kemensis").

Kemėžio gatvės pavadinimas su klaida

Kemėžio gatvės pavadinimas su klaida

Nuo 1974 m. šiame rajone veikia lietuviška kepykla (131 Inslee Place), ten, drauge su kita produkcija iš Rytų Europos, parduodama ir lietuviška duona. Kepyklos priekinis fasadas dekoruotas medžiu ir taip primena tradicinę architektūrą. Tiesa, "lietuviška" yra tik pavadinimas, nes ši kepykla iš tikro priklauso (ir visad priklausė) lenkų šeimai, ten siūloma įvairių Rytų Europos šalių produkcija.

Liaudiškos išvaizdos Elizabeto lietuvių kepykla

Liaudiškos išvaizdos Elizabeto lietuvių kepykla

Lietuviška duona

Lietuviška duona

Elizabete taip pat stūkso Lietuvių laisvės halė (Lithuanian Liberty Hall). Įspūdingas, pilaitę savotiškai primenantis pastatas statytas 1924 m. Ten buvo įvairiausių lietuivškų organizacijų štabai, vyko lietuviška veikla (nuo lietuvių šokių iki lietuvių banko). Halė itin išpopuliarėjo, kai į Elizabetą atvyko lietuviai, pasitraukę nuo Sovietų Sąjungos okupacijos po Antrojo pasaulinio karo. Laisvės halė parduota 1980 m., dabar ten ispanakalbių sekmininkų bažnyčia. Užrašas "Lithuanian Liberty Hall" fasade išlikęs. Viduje nieko akiavizdžiai lietuviško nėra, nors kai kurios detalės ir yra iš lietuvių laikų (šviestuvai ar pan.).

Elizabeto Lietuvių laisvės halė

Elizabeto Lietuvių laisvės halė

Lietuvių laisvės halės vidus

Lietuvių laisvės halės vidus

Niuarko lietuvių bažnyčia ir kryžius

Nors šiandien Elizabeto bažnyčia yra didžiausia visame Naujajame Džersyje, taip būta ne visada.

Niuarko neoromaninė Švenčiausios Trejybės lietuviškoji bažnyčia buvo dar didesnė ir didingesnė. Deja, 1981 m. užsidegė, ir, nors visiškai liepsnose nepražuvo, vyskupija atsisakė ją suremontuoti. Mišios tad buvo perkeltos į gan paprastą dviejų aukštų pastatą, pastatytą dar 1963 m. kaip parapijos salė.

Niuarko Šv. Trejybės lietuvių bažnyčios įėjimas ir tradicinis kryžius

Niuarko Šv. Trejybės lietuvių bažnyčios įėjimas ir tradicinis kryžius

Ši "bažnyčia" tebeveikia, bet joje Mišios laikomos portugališkai, nes pamažu lietuvišką bendruomenę ten pakeitė portugališkai kalbančioji. Tačiau lietuviškų elementų išlikusi galybė, kaip antai – Vytis ant durų stiklo, lietuviškai dekoruotas medinis rėmelis, kuriame nurodomas Mišių laikas ir lietuviškas kryžius-saulė, pastatytas šalia įėjimo nuo 1962 m. (perkeltas ten iš senosios bažnyčios prieigų). Kryžiaus centre stovi Rūpintojėlis – tradicinė liūdinčio Jėzaus statula. Ir nors bažnyčia atrakinta tik Mišių metu, Mišios ten laikomos kasdien, tad patekti nesudėtinga.

Vytis prie Šv.Trejybės bažnyčios įėjimo

Vytis prie Šv.Trejybės bažnyčios įėjimo

Nugriautoji senoji Niuarko lieuvių bažnyčia

Nugriautoji senoji Niuarko lieuvių bažnyčia

Tiesa, bažnyčia nė iš tolo neprimena buvusios didybės. Mišios laikomos buvusios parapijos salės rūsyje, kuris perdarytas į bažnyčią. Iš lietuviškų detalių ten tėra užrašas stikle "Švč. Trejybės" lietuvių kalba ant įėjimo, o šiaip salė labai paprasta. Yra daug statulų, paminklų - kas suvilkta iš nugriautosios bažnyčios. Kur stovėjo nugriautoji bažnyčia dabar parkavimo aikštelė. Išlikusiame parapijos namų pastate yra ir didesnė salė - antrame aukšte. Tačiau jeigu paprastai religinė veikla vyksta didesnėje salėje, o pasaulietinė - mažiau didingoje, Niuarke pasirinkta daryti atvirkščiai, ir Mišios laikomos ankštesniame rūsyje, o didesnė antrjo aukšto salė skirta pasaulietinei parapijos veiklai, kuri dabar daugiausiai portugališka. Lietuviškos detalės, kaip Vyčių himnas ant sienos, iš antro aukšto salės nuimtos.

Bajonės lietuvių bažnyčia

Kitur Naujajame Džersyje lietuvių parapijų istorija tekėjo panašia vaga: dauguma lietuviškų parapijų Džersio apylinkėse įkurtos apie ~1910 m., drauge su pirma lietuviškąja emigrantų banga, tačiau dabar stovinčios bažnyčios daugiausia statytos apie 1950-1970 m. modernistiniu ar pusiau modernistiniu stiliumi, nes buvusios mažos bendruomenės išsiplėtė, praturtėjo, į jas prisijungė ir Antrojo pasaulinio karo išeiviai iš Lietuvos. Apie ~2000 m. Mišių lietuvių kalba atsisakyta, nes išmirė lietuviškai mokėjusioji karta, o jos vaikai ir anūkai lanko angliškas Mišias.

Pietinėje Džersio dalyje Bajonėje yra bebokštė Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia, statyta 1977 m. Jos adresas 15 E Twenty Third St., o gretima Church (Bažnyčios) gatvė dabar vadinama ir Matulis Way, 2000 m. mirusio kunigo Alberto Matulio garbei. Bajonėje yra ~400 lietuvių (~0,6%). Tiesa, vyskupijai užsimojus naikinti tautines parapijas Bajonės Šv. Mykolo parapija buvo uždaryta ir bažnyčia perduota asirų apeigų katalikams. Ji netarnavo nė 40 metų. Nepaisant to, jos interjeras bent jau 2017 m. vis dar buvo lietuviškas, ji atidaryta kone visad (kas reta).

Ir net lietuviška trispalvė tebestovėjo greta altoriaus, o Kryžiaus kelio stotys, perkeltos iš senos bažnyčios, padabintos užrašais sena lietuvių kalba. Vitražai, kurie būna daugelio Amerikos lietuvių bažnyčių pažiba, čia kukloki. Romos ir asirų katalikų dalijimosi pastatu tvarka pakabinta prie įėjimo, iš išorės virš jo taip pat kabo pavadinimas „Lietuviška bažnyčia“.

Tiesa, vėliau šis pavadinimas buvo uždengtas.

Bajonės lietuvių bažnyčia

Bajonės lietuvių bažnyčia

Įėjimas į Bajonės lietuvišką bažnyčią, pasitinkantis lietuvišku užrašu

Iėjimas į Bajonės lietuvių bažnyčią, pasitinkantis užrašu, kad tai - lietuvių bažnyčia

Bajonės lietuviškos bažnyčios interjeras

Bajonės lietuviškos bažnyčios interjeras

Sena lietuviška kryžiaus stotis lietuviškoje Bajonės bažnyčioje

Sena lietuviška kryžiaus stotis lietuviškoje Bajonės bažnyčioje

Lietuvių parapijos Naujajame Džersyje neapsiribojo bažnyčiomis. Kartu statytos ir patalpos pasaulietinei lietuviškai veiklai, mokykloms ir t.t. Bajonės parapija 1982 m. irgi pasistatė savo parapijos salė (Šv. Mykolo Madonos salė) šalimais.

Kernio lietuvių rajonas, bažnyčia, kryžiai, klubas

Daug lietuvių yra ir Kernio (Kearney) priemiestyje. 1915 m., kai gretimame Harisone įsteigta lietuvių parapija, čia Kernyje gyveno 400, gretimame Harisone (Harrison) 700. Vėliau proporcijos pasikeitė - šiandien ~450 gyvena Kernyje ir ~150 Harisone. Taigi, parapija persikėlė į Kernį, kur tuomet buvo tikras lietuvių rajonas. ~1954 m. Kernyje pastatyta nauja Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios (Our Lady of Sorrows) bažnyčia (136 Davis Ave). Per parapijos penkiasdešimtmetį kunigas Pocus sakė: "Antros ir trečios kartos [imigrantų] šeimos niekad visiškai nesupras krašto ilgesio, kurį jų protėviai jautė gimtinės vaizdams ir garsams. Bet mūsų seni parapijiečiai gali prisiminti mūsų žmonių skurdą, jų vienatvę keistame krašte, jų jaunystę ir energiją, ir vienybės jausmą, siejusį juos su kitais lietuviais".

Kernio lietuviškoji bažnyčia

Kernio lietuviškoji bažnyčia

Bažnyčios interjere - vitražai su lietuvių aukotojų pavardėmis, keli vitražai ir tematiškai susiję su Lietuva - Aušros Vartų Marijos, Šiluvos Marijos. Yra Lieuvos vėliava. Ant suolų - lietuivų aukotojų pavardės. Kryžiaus kelio stotys - su lietuviškais užrašais.

Our Lady of Vilna stained glass window

Our Lady of Vilna stained glass window

Kernio lietuviškoji bažnyčia veikia, yra oficialiai lietuviška ir turi tai liudijantį užrašą, kaip ir lietuvišką tradicinį kryžių-saulę greta įėjimo, 1962 m. padovanotą „Lietuvos Vyčių“ organizacijos.

Kernio lietuviškosios bažnyčios įėjimas bei tradicinis lietuviškas kryžius

Kernio lietuviškosios bažnyčios įėjimas bei tradicinis lietuviškas kryžius

"Lietuvos Vyčiai" vėliau pastatė ir dar vieną tradicinį lietuivšką kryžių Kernyje - paupio take (1996 m.).

Lietuviškas kryžius Kernio Riverwalk

Lietuviškas kryžius Kernio Riverwalk

Tai pat Kernio lietuvių bendruomenė turėjo savo Lietuvių katalikų bendruomenės centrą. Paženklintas iškaba su Vyčiu, trumpiniu LCCC, jis veikė kaip bendruomenės širdis ir, ypač vėliau, baras. Pastatą lietuviai pastatė 1929 m. ir iš pradžių jis vadinosi Amerikos lietuvių piliečių klubu, o katalikų bendruomenės centru pervadintas 1953 m. Paskutinė iškaba buvo tik "Lietuvių bendruomenės centras" (Lithuanian Community Center). Centrą 2020 m. uždarė dėl COVDI pandemijos ir jis niekada vėl nebeatvėrė durų.

Lietuvių katalikų bendruomenės centras 2022 m., greitai po uždarymo

Lietuvių katalikų bendruomenės centras 2022 m., greitai po uždarymo

Schuyler taupomąjį banką įsteigė ir iki pat ~1990 m. valdė išimtinai lietuviai, klientų tarpe irgi buvo daug lietuivų, jų yra ir iki šiol, šis bankas rėmė lietuviškas veiklas bei Kernio Riverwalk kryžiaus statybą (prie kryžiaus yra tai žymintys ženklai). Bankas pavadintas pagal Schuyler gatvę, kurioje įsikūręs, todėl pavadinimas nelietuviškas.

Beje, "senoji" Kernio lietuvių parapijos bažnyčia Harisone irgi tebestovi - tiesa, ji buvo parduota nekatalikų bažnyčiai lietuviškų ženklų ten nebeliko.

Buvusi Harisono lietuvių bažnyčia

Buvusi Harisono lietuvių bažnyčia

Patersono lietuvių bažnyčia

Pokariu, 1962 m., savo nedidelę modernią bažnytėlę pasistatė ir Patersono Šv. Kazmiero parapija (147 Montgomery St; uždaryta 2014 m., parduota nedenominaciniams krikščionims).

Patersono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Patersono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Džersi Sičio lietuivų bažnyčios vieta, Bložio pastatas

Džersi Sitis irgi turėjo savo lietuvių bažnyčia, tai buvo Naujojo Džersio lietuivų bažnyčia, stovėjusi arčiausiai Niujorko miesto, tačiau ji - viena anksčiausiai sunykusių. Džersi Sičio Šv. Onos lietuvių bažnyčia atidaryta Grand ir Manning gatvių sankirtoje 1913 m. Lietuviai nusipirko kvadratišką medinį pastatą, kuris statytaskaip protestantų bažnyčią, vėliau veikė kaip teatras. Deja, pastatas XX a. devintajame dešimtmetyje sudegė. Pastatų, kurie supo Šv. Onos bažnyčią, irgi nebeliko - jie išgriauti, visas rajonas perstatytas, gatvių tinklas pakeistas, tad net pagal senas nuotraukas sunku pažinti tikslią vietą, kur stovėjo Šv. Onos bažnyčia.

Džersi Sityje vienas pastatas tebėra pavadintas lietuvio vardu. Tai Al Blozis Hall, o Elas Bložis buvo vietos lietuvių šeimoje 1919 m. gimęs amerikietiško futbolo žaidėjas, kuris 1945 m. žuvo kovodamas už JAV Antrajame pasauliniame kare. Jo veiksmai kare net įkvėpė komikso herojų Human Howitzer, ir jo garbei pavadintas pastatas, taip pat salė Dickinson mokykloje, kur jis mokėsi. Pastatas įspūdingas, 1939 m. art deco stiliaus daugiaaukštis. Blozio vardu pavdinta ir mokyklos, kurioje is mokėsi (Dickinson's) sporto salė.

Pirmosios bangos imigrantams iš Lietuvos (atvykusiems iki Pirmojo pasaulinio karo) Džersi Sitis buvo Amerikos vartai. Jie atplaukdavo į llis Island salą prie Džersi Sičio krantų, iš ten persikeldavo į krantą ir iš tenykštės didžiulės traukinių stoties važiuodavo gylyn į žemyną. Dabar ta traukinių stotis, iš kur važiuodavo visi imigrantai, apleista, ją galima aplankyti (šalia vietos, iš kur Naujajame Džersyje plaukia laivai prie Laisvės statulos).

Apleista traukinių stotis prie Ellis Island

Apleista traukinių stotis prie Ellis Island

Rekomenduoja literatūra: Barbara Krasner "Kearny's Immigrant Heritage" pg. 67-76.

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Naująjį Džersį dienoraščiai

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Naujajame Džersyje žemėlapis

Click to learn more about Lithuania: Naujasis Džersis, JAV 11 Comments

Konektikutas

Konektikutas – maža valstija, jos plotas - lyg šeštadalis Lietuvos. Lietuvių čia ~33 000, bet tai sudaro 1% visų valstijos žmonių: didžiausias procentas tarp JAV valstijų. Dauguma jų kilę iš lietuvių, imigravusių į JAV dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą tam, kad įsidarbintų tuo metu klestėjusiose Konektikuto gamyklose.

Virš Konektikuto miestų namų vis dar kyla lietuvių bažnyčių, statytų apie 1900-1920 m., bokštai. Šios įvairių istorizmo pakraipų architektūros bažnyčios atrodo tarsi būtų stebuklingai perkeltos iš Lietuvos kaimų ir miestelių. Net iš jų dydžio atrodo, kad jos statytos dešimtims tūkstančių miestelėnų, o ne tik vienos tautinės mažumos bendruomenei. Bažnyčios apsuptos panašiai senų parapijų namų ir lietuviškų mokyklų. Įdomu yra tai, kad įkurtos tos mokyklos praktiškai tuo pat metu kaip pirmos lietuviškos mokyklos Lietuvoje, kur lietuvių k. drausta Rusijos imperijos iki pat 1904 m. – spaudos draudimas, kaip žinia, pats buvo svarbi emigravimo į JAV, tame tarpe ir Konektikutą, priežasčių.

Vytis, puošiantis Voterberio lietuviškos mokyklos fasadą

Vytis, puošiantis Voterberio lietuviškos mokyklos fasadą

Konektikute pastatyta ir daugybė lietuviškų paminklų, ypač daug tradicinių kryžių-saulių, kuriuose susipynusios krikščioniškosios bei ikikrikščioniškosios tradicijos. Valstijoje – ir seni lietuvių klubai bei vienerios lietuviškos kapinės. Kapinės yra Voterberyje; šiame mieste – lietuviškų namų kvartalas. Daugiau ankstyvo XX amžiaus lietuviško paveldo yra Hartforde, Niu Britane, Ansonijoje, Bridžporte ir Niu Heivene.

Pokariu Konektikutas tapo svarbiu pasaulinės lietuvybės centru dėl Putnamo miestelio. Ten esantis lietuvių moterų vienuolynas, didelis lietuviškosios kultūros muziejus, Amerikos lietuvių biblioteka ir Amerikos lietuvių skulptūros traukia lietuvių kilmės amerikiečius ir ne tik juos.

Lietuviški vitražai Putnamo vienuolyne

Lietuviški vitražai Putnamo vienuolyne

Vis tik po pirmos didelės emigrantų bangos XX a. pradžioje lietuviai liovėsi masiškai imigruoti į Konektikutą. Maži miesteliai, garsūs savo spalvotais rudens lapais, nebeatrodė tokie patrauklūs kaip Čikaga ar Niujorkas. Galbūt tai padėjo išsaugoti senąsias bažnyčias – jos neperstatytos į didesnes, tačiau ne tokias dailias, ir jose vis dar galima pamatyti kone viso amžiaus senumo vitražus. Deja, ~2020 m. vyskupijų sprendimu daug lietuvių bažnyčių uždaryta (pastatai liko), lietuviškų paminklų nugriauta.

A massive Lithuanian chapel-post in New Britain

Didžiulis lietuviškas koplytstulpis Niu Britane – mieste, iš kurio kilo žymusis partizanas A. Ramanauskas - Vanagas. Deja, šis vienintelis lietuviškas paminklas Vanago mieste nugriautas 2023 m.

Putnamas – Lietuva už Lietuvos ribų

Putnamo miestelis turi 9000 gyventojų ir nedaug lietuvių, tačiau istorija jam lėmė tapti vienu svarbiausių lietuvybės centrų Amerikoje.

Lietuviškos vietos Putname spietėsi apie Nekaltojo prasidėjimo lietuvių moterų vienuolyną. Jo veikla prasidėjo 1936 m., o itin svarbiu tapo po sovietų įvykdytos 1940 m. okupacijos, kai Lietuvoje vienuolijos buvo uždraustos. Taip vienuolynas tapo nepriklausomas nuo sunaikinto centro Lietuvoje ir visomis išgalėmis siekė šviesti visuomenę apie sovietinius persekiojimus Lietuvoje. Amerikos lietuviai jungėsi prie vienuolyno pastangų, aukodami savo pinigus ir laiką, padėjo jam pavirsti į ištisą lietuvybės oazę. Tarp šių asmenų buvo ir žymūs Amerikos lietuvių menininkai, tad Putnamas pasižymi lietuviško meno kūrinių gausa.

Vienuolyno širdis - koplyčia (1954 m.), kurią sukūrė garsus lietuvių menininkas Kazys Varnelis. Itin lietuviški jos vitražai, kuriuose galima rasti ir tautinių simbolių, ir Lietuvos vietovių, susijusių su Marijos garbinimu (vitražuose vaizduojamos Marijai pašvęstos Lietuvos bažnyčios, miestų, kuriose jos stovi, herbai). Altorius – taip pat unikalaus Kazio Varnelio stiliaus. Šalia įėjimo stovi Šiluvos Marijos statula, įkūnijanti patį pirmą visuotinai žinomą Marijos apreiškimą Lietuvoje ir Europoje. Ji sukurta dar vieno įžymaus Amerikos lietuvio menininko – Vytauto Kašubos (už šios skulptūros sukurta mozaika – jo žmonos Aleksandros Kašubienės darbas).

Putnam o vienuolyno koplyčios vidus

Putnamo vienuolyno bažnyčios vidus

Didžiulis vienuolyno pastatas, kuriame yra koplyčia, kadaise buvo pilnas lietuvių vienuolių, dabar gi belikę nedaug. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.), vienuolynas nnepritraukė naujų vienuolių, vis daugiau jo patalpų naudojamos kitiems tikslams, tarkime, rekolekcijoms. Nepaisant to, lietuviškos vienuolyno dalys išliko, įskaitant Lietuvių muziejų ir lietuvišką biblioteką, taip pat lietuviško meno kūrinius, eksponuojamus koridoriuose.

Putnamo vienuolyno lietuviška biblioteka

Putnamo vienuolyno lietuviška biblioteka

Lietuvių muziejus trumpai, bet kokybiškai amerikiečiams pristato unikaliausias Lietuvos katalikų kultūros ir istorijos daleles. UNESCO pripažinta kryždirbystė, palaimintasis Jurgis Matulaitis, Vilniuje sukurtas Dievo Gailestingumo paminklas, Aušros Vartų Marija ir t.t.: viskas su pavyzdžiais, eksponatais. Minimos ir ne tik religinės istorijos, suformavusios lietuvių tautą, kaip spaudos draudimas ir okupacija.

Tarp vienuolyno Lietuvių muziejaus eksponatų - žymi "Sibiro maldaknygė", Putnamo vienuolijos seserų išleista 1959 m. Adelė Dirsytė šią knygą parašė po tremties į atšiaurųjį Sibirą (už antikomunistines pažiūras). Į šios knygos rankraštį 1953 m. ji sudėjo visas savo maldas ir viltis, bet tik 1959 m. knyga pateko už Geležinės uždangos – tuo metu pati autorė jau buvo mirusi nuo kankinamo gyvenimo lageryje (mirė 1955 m.). Maldaknygė susilaukė išskirtinio pripažinimo, išversta į daug kalbų, net tokias kaip kinų k., išspausdinta daug egzempliorių (vien olandiškų 450 000), išleista daug tiražų (vien 5 kartus išleista Vokietijoje) – taip ji padėjo pasauliui sužinoti apie Lietuvos tragediją ir laisvės siekį. Kartais ši knyga net laikoma plačiausiai pasaulyje publikuota lietuviška knyga.

Sibiro maldaknygė ir kiti sovietų ištremtų žmonių daiktai

Sibiro maldaknygė ir kiti sovietų ištremtų žmonių daiktai. Visi Sibiro maldaknygės vertimai – taip pat čia

Be Amerikos lietuvių meno, vienuolynas (ir jo muziejus) eksponuoja ir daug liaudies meno. Per sovietų okupaciją nemaža dalis lietuvių jautėsi įpareigoti išsaugoti lietuvybę atsiveždami tautinių dirbinių į JAV. Pavyzdžiui, fojė stovi visas pakelės kryžius, kontrabanda atgabentas į JAV iš Sovietų okupuotos Lietuvos, kur, Amerikos lietuviai baiminosi, kad tokių kryžių greitai neliks dėl sovietinių griovimų.

Be vienuolyno pastatų, jam priklauso ir didelis žemės plotas. Šalia vienuolyno esančiame miške stovi apskritai vienas įdomiausių ir unikaliausių lietuviškų objektų JAV - Mindaugo pilis, pastatyta lietuvio kunigo Stasio Ylos, kuris persikėlė į JAV po nacių vykdyto kalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje.

Mindaugo pilis Putname

Mindaugo pilis Putname

Stasys Yla šioje vietoje rado įdomų akmenį ir aplink jį pastatė pilį. Savo forma pilis turėtų priminti Mindaugo karūną. Pilies vidus išpuoštas lietuvių menininkų darbais – Aleksandros Kašubienės mozaikomis ir vitražais, primenančiais karalių Mindaugą, jo žmoną ir sūnus.

Mindaugo pilies interjeras Putname

Mindaugos pilies interjeras (kairėje) ir akmuo, aplink kurį ši pilis ir pastatyta (centre)

Pati pilis kunigo Stasio Ylos nebuvo statyta kaip koplyčia – statybos buvo labiau jo hobis – tačiau dabar pilis kartais naudojama maldai, ypač ją mėgsta jaunimas, kuriam ši mistiška aplinka imponuoja labiau nei malda įprastoje bažnyčioje.

Vienas iš mistiškų Mindaugo pilies vitražų

Vienas iš mistiškų Mindaugo pilies vitražų

Raktai į pilį saugomi seserų vienuolyne. Pats vienuolynas atidarytas praktiškai visad, tad jį aplankyti nesunku. Vienuolyno lauko teritorija neaptverta, tad po ją galima pasivaikščioti ir nesikreipus į seseris.

Tarp vienuolyno ir Mindaugo pilies įkurdintos nedidukės Dangaus vartų kapinės. Čia laidojamos tik seserys, jų giminaičiai bei vienuolyno rėmėjai. Tarp tokių rėmėjų – ir žymūs asmenys, pavyzdžiui, Magdalena Avietėnaitė, kurios, kaip moters, diplomatinė karjera tuo metu buvo beveik beprecedentė viso pasaulio mastu (ir dar aukštesnio posto ji nepasiekė tik todėl, kad tuometis ministras pirmininkas manė, jog "Vakarų pasaulis nesuprastų Lietuvos, jei ši ten skirtų moterį"). Juozas Brazaitis (Ambrazevičius), ministras pirmininkas 1941 m. birželio sukilimo metu, taip pat buvo palaidotas čia, tačiau šiuo metu jo palaikai jau perlaidoti Lietuvoje. Be abejonės, kunigo Stasio Ylos kapas - taip pat kapinėse.

Dangaus vartų kapinės Putname

Dangaus Vartų kapinės Putname

Dangaus Vartų kapinių viduryje - akmeninis monumentas su lietuvišku užrašu "Neapleisk, aukščiausias, mūsų ir brangios Tėvynės", įkvėptas žymiojo poeto Maironio. Šiuose žodžiuose minima „Tėvynė“ – aišku, Lietuva, ne JAV.

Taip pat kapinėse - didžiulis lietuviškas kryžius-saulė, anksčiau stovėjęs prie Niu Heiveno (New Haven) lietuvių bažnyčios, nūnai uždarytos (žr. žemiau). Būdamas viena tvirčiau besilaikančių Amerikos lietuvių organizacijų, Putnamo vienuolynas renka lietuviškus eksponatus iš uždaromų lietuviškų vietų, labiausiai – iš bažnyčių.

Lietuviškas kryžius-saulė, perkeltas iš Niū Heiveno į Putnamą

Kitoje Mary Crest Dr pusėje nuo vienuolyno stovi dar viena išskirtinė lietuviška vieta JAV - ALKA – Amerikos lietuvių kultūros archyvas. Archyvas yra atviras visuomenei ir veikia kaip muziejus, kuriame – išskirtinė Amerikos lietuvių meno kolekcija, apimanti paveikslus, drožinius, skulptūras bei kita. Ten galima rasti žymių Amerikos lietuvių menininkų Vytauto Kašubos, Kazio Varnelio, Vytauto Kasiulio, Kazimiero Žoromskio darbus (kaip žinia, pastarieji yra tokie svarbūs Lietuvos kultūrai, kad kiekvienas jų turi po savo atskirą muziejų Lietuvos sostinėje Vilniuje). Dauguma meno – iš 1940-1990 m. Dalis jo skirta sovietų okupacijai ir jos siaubams, dalis mėgina perteikti Lietuvos grožį, kuris tuo metu Amerikos lietuviams buvo nepasiekiamas, arba vaizduoja šlovingą Viduramžių Lietuvą, tuo metu buvusią įkvėpimu dažnam lietuviui. Yra ir tiesiogiai su Lietuva nesusijusių meno kūrinių, kurie ALKA eksponuojami todėl, kad yra sukurti žymių Amerikos lietuvių menininkų.

Crucified Lithuania, one of the Lithuanian artworks

„Nukryžiuotoji Lietuva“ – ALKA eksponuojamas meno kūrinys

ALKA galima aplankyti iš anksto sutarus. Pastate taip pat yra ir didžiulė biblioteka – net nenorintiems skaityti rekomenduojama pasiprašyti užsukti ir į ją, nes joje taip pat yra eksponuojamas lietuviškas menas, netilpęs į muziejų.

Lithuanian routing out the Bermontians in the wars of independence (ALKA collection)

„Lietuviai išveja bermontininkus Nepriklausomybės kovų metu“ (ALKA kolekcija)

Sculpture of S. Kudirka

Simo Kudirkos skulptūra. S. Kudirka – lietuvis jūreivis, tarnavęs sovietų pajėgose ir pabėgęs į JAV, tačiau šios sovietams vėl grąžintas – yra ne vieno ALKA kūrinio tema. Tas įvykis sukėlė didžiulius Amerikos lietuvių protestus

Kazimiero Žoromskio istorinis paveikslas

Kazimiero Žoromskio istorinis paveikslas

ALKA kolekcija daugiausia susideda iš padovanotų eksponatų, o dabar jau – ir iš paliekamų testamentu, nes dažnas pirmosios ar ir antrosios bangos lietuvių palikuonis lietuviškai nebekalba, mažai žino apie lietuvišką meną ir yra linkęs verčiau visą sukauptąjį lietuvišką turtą perduoti kuriai nors iš didžiųjų Amerikos lietuvių institucijų – Amerikos lietuvių kultūros archyvas toks ir yra. Archyvas šiuos kūrinius prižiūri, o, jei gautos knygos dubliuojasi, jas peraukoja prašantiesiems, tarkime, bibliotekoms Lietuvoje. Meno kūriniai, tiesa, perpadovanojami nėra – jie amžiams lieka ALKA archyve ir būtent todėl ši institucija atlieka ir vieno esminių lietuviškų muziejų Amerikoje funkciją.

Tradicinių medinių kryžių ir koplytstulpių miniatiūros ALKA muziejuje

Tradicinių medinių kryžių ir koplytstulpių miniatiūros ALKA muziejuje. Daugybė lietuvių Amerikoje tokius laiko namuose kaip lietuvybės simbolius.

ALKA įkurta monsinjoro Francio Juro, tuomečio Lorenso lietuvių parapijos klebono; vėliau ALKA valdymas perduotas Lietuvių katalikiško mokslo akademijai. Dabar institucija įsikūrusi neišsiskiriančiame išore pastate, papuoštame lietuviška simbolika. Medžio raižiniai atgabenti iš uždaryto Lietuvių tautinio klubo Bostone, taip pat iškabinti fasade, stovi koplytstulpis.

ALKA išorė

ALKA išorė

Seserys taip pat rūpinasi Jurgio Matulaičio senelių namais netoli nuo vienuolyno. Įkurti 1968 m., pradžioje šie senelių namai buvo skirti išimtinai lietuviams seneliams, tačiau dabar priima įvairių tautybių senelius. Interjere vis dar nemažai lietuviškumo – ant sienų kabo lietuvių menininkų darbai. Jurgio Matulaičio Namų koplyčia sukurta V. K. Jonyno, žymaus Amerikos lietuvių bažnyčių puošėjo. Tačiau lietuviškų detalių ten nedaug. Jurgis Matulaitis buvo lietuvis arkivyskupas, šiuo metu jau tapęs palaimintuoju (tik keliems lietuviams ligšiol pavykę tai pasiekti). Jo vardas ir atvaizdas Amerikos lietuvių religinėse institucijose išties populiarūs.

Įėjimas į Matulaičio Namus

Įėjimas į J. Matulaičio namus su lietuviškuoju kryžiumi - saule

Jurgis Matulaitis žymus ir tuo, kad sėkmingai atkūrė marijonų ordiną – vienu metu Matulaitis net buvo vienintelis šio seno ordino narys. Dėl jo asmenybės šis ordinas vėl suklestėjo ir dabar turi daug narių net pačiose Jungtinėse Valstijose. Marijonų kunigai turėjo savo vienuolyną netoli Putnamo Tomsone, kuris taip pat tarnavo kaip Marianapolio gimnazija Amerikos lietuviams. Daug Amerikos lietuvių mokėsi šioje mokykloje, kuri susideda iš įvairių pastatų ir turi didžiulį žemės sklypą. Tėvų atsiųsti iš įvairių JAV vietų, moksleiviai gyvendavo bendrabučiuose visiškai lietuviškoje aplinkoje, tokiu būdu jie išlaikė savo kalbą ir kultūrą. Nors mokykla veikia dar ir šiandien, nuo 2000 m. ji perduota pasauliečiams ir dabar priima visų tautų mokinius. Mokykla laikoma prestižine, tad į ją madinga siųsti pasiturinčius savo vaikus tėvams iš Azijos.

Mokyklos lietuviška istorija vis dar matoma. Marianapolio mokyklos prieigose – mokyklos istorijai svarbaus kunigo Jono Navicko kapas; tai vienas didžiausių Amerikos lietuvių kapų-memorialų.

Kunigo Jono Navicko kapas

Kunigo Jono Navicko kapas

Didelėje Marianapolio mokyklos koplyčioje yra lietuviškų detalių, Aušros Vartų Marijos paveikslas ir milžiniškas Jurgio Matulaičio paveikslas – tas pats, kuris kabėjo Romoje jį skelbiant palaimintuoju.

Didžiulis Jurgio Matulaičio paveikslas Marianapolio mokyklos koplyčioje

Didžiulis Jurgio Matulaičio paveikslas Marianapolio mokyklos koplyčioje

Tėvai marijonai ir buvo tie, kurie padėjo lietuvėms vienuolėms įsikurti Putname. Dalis senų mokyklos pastatų naudoti kaip pirmasis jų vienuolynas (prieš tai, kol įsigyta dabartinė vienuolyno žemė).

Voterberio lietuvių rajonas

Daugiausia lietuvių Konektikute - Voterberyje (2 500 iš 100 000 žmonių – lietuviai). Jis turi ištisą lietuvių kvartalą su raudona Šv. Juozapo bažnyčia, priešais kurią stovi tradicinis lietuviškas medinis koplytstulpis. Interjere – vitražai (su lietuviškais užrašais), vieni įspūdingiausių Rytų pakrantėje (tarp lietuvių bažnyčių). Tradiciškai bažnyčios vidus buvo dar puošnesnis, tačiau jis supaprastintas po Antrojo Vatikano susirinkimo. Dar daugiau – iš pradžių Vaterburio lietuvių bažnyčiai planuota pastatyti du didžiulius barokinius bokštus, kas ją neabejotinai būtų pavertę įspūdingiausia lietuvių bažnyčia visame Konektikute. Tačiau bendruomenė pasirinko verčiau pastatyti lietuvišką mokyklą. Bažnyčios kertinis akmuo – su užrašu "Szvento Juozupo lietuviszka bažnyczia". Čia – senasis lietuvių kalbos rašymas, kai dar vietoje „š“ buvo naudojamas lenkiškas dviraidis „sz“, vietoje „č“ – „cz“. Juk Amerikos lietuvių bažnyčios senesnės, nei šiuolaikinė „jablonskinė“ lietuvių kalba!

 Voterberio lietuvių bažnyčia

Voterberio lietuvių bažnyčia

Vitražų pavyzdys

Vitražų su lietuviškais užrašais pavyzdys

Voterberio lietuvių bažnyčios vitražas iš arti

Voterberio lietuvių bažnyčios vitražas iš arti. Kiekviena lietuviška bažnyčia Konektikute tokiais išdabinta.

Abejose bažnyčios pusėse esantys kambarėliai veikia kaip improvizuotas lietuviškų daiktų ir parapijos istorijos muziejėlis. Tikrasis lietuviškas muziejus, veikęs Parapijos namuose, deja, uždarytas nelietuvio kunigo 2017 m. Parapijos namai, kuriuose kadaise laikytos Mišios žiemą, dabar nebeatrodo lietuviški. Dalis buvusio muziejaus eksponatų sugrūsti bažnyčios rūsyje.

Voterberio lietuvių parapijos namai

Voterberio lietuvių parapijos namai

Pirmosios lietuvių Mišios Voterberyje švęstos 1894 m. (jos taipogi buvo ir pirmosios Konektikute) netoli nuo bažnyčios esančiame pastate. Pati bažnyčia pastatyta 1904-1905 m. ir yra seniausia lietuvių bažnyčia visoje Konektikuto valstijoje.

Tarp jos ir Parapijos namų stovi puošnus lietuviškos mokyklos pastatas (1925), dabar uždarytas ir apleistas, bet Vytis priekiniame frontone bei lietuviški užrašai "Dievui ir tėvynei" vis dar jį puošia (architektai Adam O'Connel, W. Show).

Vaterburio lietuviška mokykla

Vaterburio lietuviška mokykla

Netolimoje Green gatvėje kadaise būta net 3 lietuviškų klubų, vadintų pagal gatvių numerius: vienas kairiųjų (103), vienas tautininkų (48) ir vienas katalikų (Vyčiai). Ilgiausiai išlaikė katalikiškasis Lietuvos Vyčių klubas, veikęs nedideliame mediniame pastate, tačiau ~2020 m. jis uždarytas, o vyskupija pardavė jo pastatą. Lietuviškų ženklų ten neliko.

Lietuviškojo katalikiškojo „Lietuvos vyčiai“ klubo vidus width=

„Lietuvos vyčiai“ klubo vidus kol šis dar veikė

Kairiųjų klubas užsidarė pirmasis (sovietų įsigalėjimas Lietuvoje ir jų vykdomi persekiojimai smarkiai sumažino kairės politikos populiarumą tarp JAV lietuvių), tik lietuviškas žodis "VENTA" virš įėjimo vis dar primena, kur jis veikė (kaip bebūtų ironiška, dabar šiame pastate įsikūrusi charizmininkų bažnyčia).

Ankstesnis kairiųjų klubas „VENTA“ Vaterburyje

Ankstesnis kairiųjų klubas "Venta" Vaterburyje

Tautininkų klubas sudegė XXI a. pradžioje, tačiau plakatai anksčiau jam priklausiusiame sklype dar vis kviečia įsigyti garažus ir taip padėti klubą atstatyti.

Vaterburio sudegusio lietuvių klubo vieta

Vaterburio įsidegusio lietuvių klubo vieta

Voterberyje taip pat yra lietuviškos kapinės (įsteigtos 1902 m.), vienintelės tokios Konektikute. Įkurtos ateistų (yra net antkapis su kūju ir pjautuvu), vėliau kapinės pašventintos ir tapo katalikų. Daug vėlesnių antkapių gražiai lietuviškai papuošti, ant nereto jų – ir Vytis, ten laidojosi ir nuo sovietų okupacijos į Vakarus pasitraukę lietuviai. Užrašas ant įėjimo skelbia (senąja lietuvių kalba) "Lietuviu suvienitu draugiyu laisvas kapinynas".

Įėjimas į lietuviškas Voterberio kapines

Įėjimas į lietuviškas Voterberio kapines

Antkapis su kūju ir pjautuvu Vaterberio lietuviškose kapinėse

Antkapis su kūju ir pjautuvu Voterberio lietuvių kapinėse (1935 m. kapas)

“Vaterburio

Voterberio lietuviškų kapinių antkapiai su lietuviška simbolika

Prie kapinių vartų stovi nedidelis Lietuvių klubo pastatas - ten renkasi sudegusio lietuvių klubo Green gatvėje nariai. Patys Kapinių įėjimo vartai išpiešti lietuviškos trispalvės spalvomis ir pati lietuviška trispalvė taip pat plevesuoja greta Amerikos vėliavos.

Voterberio lietuviško klubo kapinėse vidus

Voterberio lietuviško klubo kapinėse vidus

Toliau nuo Voterberio centro, viename prekybos parkų įsikūrusi Bruklino kepykla . Nors šiuo metu ji jau nebepriklauso lietuviams, seniau ji veikė lietuvių rajone ir joje vis dar kabo senos nuotrakos, yra senas stalas iš anų laikų.

Lietuviai kepėjai Bruklino kepykloje prieš Antrąjį pasaulinį karą (nuotrauka)

Lietuviai kepėjai Bruklino kepykloje prieš Antrąjį pasaulinį karą (nuotrauka)

Voterberio (Waterbury) lietuvių rajono lėtas nykimas prasidėjo 1955 metais, kai miestą užtvindė didžiulis potvynis, nusinešęs 29 lietuvių rajono gyventojų gyvybes. 2012 metais šiame rajone pastatytas paminklas Voterberio potvynio aukoms atminti. Jame išvardytos visų 29 aukų pavardės, dauguma jų – lietuviškos. Tarp aukų galėjo būti ir daugiau lietuvių, mat daugelis to meto lietuvių emigrantų pavardes sutrumpindavo ar kitaip pasikeisdavo į nelietuviškai atrodančias.

Paminklas Voterberio lietuvių rajono potvynio aukoms atminti

Paminklas Voterberio lietuvių rajono potvynio aukoms atminti

Nuo 1955 metų lietuviai pamažu pradėjo keltis į priemiesčius. Nors kai kurie iš jų vis dar atvykdavo į lietuviškas rajono įstaigas, tokias kaip bažnyčia ar klubas, lietuviškas rajonas jau nebuvo toks gyvybingas, kaip anksčiau, o priemiestyje užaugusi jaunoji karta į lietuvių rajoną užsukdavo labai retai. Ilgainiui rajonas tapo nesaugus. Apie 2020 metus dauguma lietuviams priklausiusių pastatų buvo parduoti nelietuviams, nors tuo pat metu grupė aktyvių lietuvių ėmėsi pastangų rajoną atgaivinti: jo gatves papuošė lietuviškomis vėliavomis, kasmet čia ėmė švęsti Jonines. Bendrai paėmus, visoje JAV tuo metu vyko šioks toks miestų centrų atgimimas, visgi, "lietuviškas" lietuvių rajono atgimimas - gana unikalus reiškinys.

Lietuvos vėliava Voterberio lietuvių rajone

Lietuvos vėliava Voterberio lietuvių rajone

Geriausiais laikais Voterberio apylinkėje gyveno 10 000 lietuvių, 6 000 jų buvo lietuvių parapijos nariai.

Hartfordo lietuvių bažnyčia ir paminklai

Lietuvybė laikosi ir sostinėje Hartforde (124 000 gyventojų). Raudona gotikinė lietuviška Švenčiausios Trejybės bažnyčia savo forma kiek primena prancūzišką katedrą. Netoliese esantis senas pastatas - parapijos namai; šalia jo plazda Lietuvos bei JAV vėliavos. Žemė įsigyta 1900 m., bažnyčia pastatyta 1915-1928 m.; parapijos mokykla veikė iki 1964 m.

 Hartfordo lietuvių bažnyčia ir parapijos namai

Hartfordo lietuvių bažnyčia ir parapijos namai

Bažnyčia yra dviejų aukštų, apatiniame aukšte įrengta parapijos salė, skirta pasaulietinei veiklai. Joje taip pat rasite daug lietuviškų detalių.

Pagrindinę salę puošia vitražai su lietuviškais vardais ir daug atminimo lentelių, kuriose įamžinti lietuviai, įskaitant buvusį bažnyčios kunigą Albiną Gurklį (Albin Gurklis), JAV ginkluotose pajėgose tarnavusius Hartfordo lietuvius ir kt.

Ši bažnyčia yra arčiausiai Konektikuto valstijos sostinės esanti bažnyčia. Apie bažnyčios istoriją galima sužinoti nuskaičius specialiai sukurtus QR kodus.

Netoliese buvo istorinis lietuvių rajonas, tačiau didžioji dalis jo namų buvo nugriauta per miesto renovacijos kampaniją apie XX amžiaus septintą dešimtmetį, vietoj jų įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, aptarnaujančios miesto centrą. Likusi dalis, įskaitant lietuvių bažnyčią, buvo įtraukta į Nacionalinį istorinių vietų registrą kaip istorinis rajonas.

Bažnyčios išorėje stovi medinis tradicinis lietuviškas kryžius. Jame – ir Šiluvos Marijos atvaizdas, užrašytas žodis "Šiluva".

 Hartfordo lietuvių salė apatiniame aukšte

Hartfordo lietuvių salė apatiniame aukšte/bažnyčios rūsyje – pavyzdys to, kas buvo kiekvienoje Amerikos lietuvių bažnyčioje. Tai – didelė erdvė per visą bažnyčios plotą.

Dar įspūdingesnis lietuviško liaudies meno pavyzdys (kaip žinia, kryždirbystė įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą) stovėjo prie pačios Hartfordo katedros – tai lietuviškas koplytstulpis. Jis buvo vienas iš kunigo Jono Rikteraičio eilės sumanytų lietuviškų religinių dirbinių Konektikute, tačiau kiti pastatyti prieš lietuviškas bažnyčias. Deja, apie 2021 m. vyskupija jį nugriovė.

Dar vienas buvęs lietuvių centras Hartforde buvo Lietuvių piliečių klubas, įsikūręs istoriniame Hartfordo licėjaus pastate. Šis didžiulis pastatas nuo maždaug 1940 iki 1981 metų priklausė lietuviams. Šiandien čia veikia konferencijų centras.

Hartfordo licėjus (buvęs Lietuvių piliečių klubas)

Hartfordo licėjus (buvęs Lietuvių piliečių klubas)

Niu Briteno lietuviškos vietos

Neoromaninė Niu Briteno Šv. Andriejaus lietuviška bažnyčia (396 Church street) pradėta statyti 1911 m. Bažnyčios buvo vidus ypač gražus – tuo metu tarp lietuvių buvusi dažna beraštystė lėmė, kad XX a. pradžioje statytose bažnyčiose Biblija nupasakojama vaizdais taip, kad viskas būtų aišku ir nemokančiam skaityti. Deja, bažnyčia ~2021 m. uždaryta, parduota, interjeras sunaikintas.

Niu Briteno lietuviška bažnyčia

Niu Briteno lietuviška bažnyčia

Tuo pačiu nugriautas ir svarbiausias lietuviškas paminklas Konektikute, kuris stovėjo kitoje gatvės pusėje nuo bažnyčios. Tai -
tradicinis lietuviškas koplytstulpis (1995 m.), greta kurio plazdėjo Lietuvos ir JAV vėliavos. Tai buvo gražiausias kunigo Rikteraičio inicijuotos lietuviškų kryžių ir koplytstulpių statymo kampanijos išpildymas – matyti ne tik religiniai, tačiau ir tautiniai motyvai, įskaitant herbą, Vyčio kryžių ir medinį etninį ornamentą. "Koplytėlės" viduje viršuje buvo Rūpintojėlis. Koplytstulpis pastatytas 100-osioms bažnyčios metinėms, sukurtas Gertrūdos ir Juozapo Ambrozaičių.

Lietuviškas koplytstulpis Niu Britene

Lietuviškas koplytstulpis Niu Britene

Niu Briteno bažnyčia ypač žymi tuo, kad joje buvo pakrikštytas įžymusis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Jo tėvai, kaip daugelis kitų lietuvių, sprukusių nuo Rusijos Imperijos, valdžiusios Lietuvą 1795-1915 m., sugrįžo į Tėvynę vos ši 1918 m. tapo nepriklausoma. Vanagas tada dar buvo visai mažas. Likimui lėmus Vanagas buvo nukankintas dar žiauresnio sovietinio Rusijos režimo (jam įvykdyta mirties bausmė po to, kai buvo ilgai ir žodžiais nenusakomai kankintas – išdurta akis, sutraiškytos genitalijos...).

Adolfas Ramanauskas-Vanagas gimė name adresu 173 Pleasant St. Tuo adresu kieme tebestovi pastatas - tėvai ten tikriausiai nuomojosi patalpas. 2021 m. Niu Briteno Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčioje Adolfui Ramanauskui-Vanagui atidengta atminimo lenta (lietuviška ir angliška), bet ją išėmė tuojau pat bažnyčią uždariusi vyskupija.

Namas kur gimė Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Namas kur gimė Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Greta pagrindinės Niu Briteno lietuvių bažnyčios stovi mažesnė ankstesnioji bažnyčia, labiau primenanti XX a. pradžios vienbutį namą. Pastačius naująją didžiąją bažnyčią, ji tarnavo Jono Rikteraičio draugystės centras, labiau pasaulietiniams lietuvių renginiams. Šis pastatas parduotas kartu su bažnyčia.

Ankstesnė Niu Briteno lietuvių bažnyčia, dabar – kunigo Rikteraičio salė

Ankstesnė Niu Briteno lietuvių bažnyčia, dabar – kunigo Rikteraičio salė

Niu Britene taip pat būta didžiulio Lietuvių klubo. Milžiniški triaukščiai 1912 m. statyti jo rūmai tebestovi. Jų fasade tebėra įrėžtas užrašas LITHUANIAN HALL, taip pat ir prie įėjimo. Pastato interjeras irgi išlikęs autentiškas, nes 2003 m. po lietuvių klubo uždarymo jį įsigijo autoserviso kitoje gatvės pusėje šeimininkai ir nelabai ką su juo darė - pirko labiausiai dėl žemės sklypo, kurį naudojo automobiliams statyti.

New Britain Lithuanian Hall

New Britain Lithuanian Hall

Ansonijos lietuvių bažnyčia ir paminklas

Balti Ansonijos Šv. Antano bažnyčios (199 North Main Street) bokštai imti statyti 1912 m., be vyskupo leidimo (šis siekė lietuvius patraukti į nelietuvišką parapiją). 1915 m. leidimas suteiktas paties Vatikano, į kurį tiesiogiai kreipėsi lietuviai; bažnyčia atidaryta tais pačiais metais. Tai tik dar kartą parodo, kaip tuomečiams lietuviams buvo svarbu turėti savo parapiją: juk nuosavos parapijos buvo svarbus saviraiškos ir kultūros išsaugojimo centras. Deja, bažnyčia uždaryta 2015 m., tapo „Skalsiojo gyvenimo bažnyčia“.

Ansonijos Šv. Antano lietuvių bažnyčia

Ansonijos Šv. Antano lietuvių bažnyčia

Lietuviškas paminklas , puoštas Gedimino stulpais, vis dar stovi ankstesnės Ansonijos lietuvių bažnyčios šventoriuje. Tai buvo vienas didžiųjų Konektikuto koplytstulpių, jo autorius – Kęstutis Švelnys. Deja, viršutinę dalį sugraužė kinivarpos. Tai, kas liko, apsupta lietuviškais motyvais dabinta tvora ir vis dar kelia įspūdį. Paminklas dedikuotas Šv. Antano bažnyčios įkūrėjams, darbininkams ir geradariams, Sovietų persekiotai bažnyčiai, lietuvių tautai, JAV ir kitiems. Tai yra, iš esmės vardijama viskas, kas tik buvo svarbu 1970 m. Amerikos lietuviams, kurie tuo metu buvo stipri ir dar daug lietuviškai kalbanti bendruomenė.

Ansonijos lietuviškasis paminklas

Ansonijos lietuviškasis paminklas

Niu Heiveno lietuviška bažnyčia

Niu Heiveno Šv. Kazimiero bažnyčia uždaryta 2005 m. ir paversta butais. Išsaugotas priekinis fasadas (net kryžiai), tačiau masyvus stogo kraigas paverstas butais priduriant kambarius šonuose. Nelikę nieko lietuviško.

Niu Heiveno lietuvių bažnyčia

Niu Heiveno lietuvių bažnyčia

Niu Heiveno priemiestyje Nortforde yra ištisas rajonas lietuviškai pavadintų gatvių! Jį įkūrė Amerikos lietuvis verslininkas. Kadangi savo lėšomis išgrindė tas gatves, gavo teisę jas oficialiai pavadinti. Suteikė joms pavadinimus Palanga, Nida, Venta ir Ruta.

Ventos ir Nidos gatvių sankryža Niu Heiveno priemiestyje

Ventos ir Nidos gatvių sankryža Niu Heiveno priemiestyje

Bridžporto lietuvių bažnyčia

Bridžporto šv. Jurgio bažnyčia vis dar veikia ir yra atvira praktiškai visą laiką, dėl ko tai lengviausiai aplankomų lietuviškų bažnyčių – tam dažniausiai nereikia išankstinio susitarimo (be kita ko, ji ir arčiausia Niujorko esanti Konektikuto bažnyčia). Viduje galima matyti daugiau lietuviškų detalių nei kai kuriose bažnyčiose Lietuvoje, įskaitant užrašus ant vitražų su bažnyčios geradarių pavardėmis, užrašą altoriuje "Misijos atmintis 1913", Aušros Vartų Marijos paveikslą.

Ir visa tai net nepaisant to, kad bažnyčia dabar labiausiai lankoma ispanakalbių, nors tebėra ir nemažai lietuvių.

Bridžporto šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Bridžporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Bridžporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios rūsys įrengtas 1912 m. Kaip įprasta Amerikos lietuvių bažnyčiose, mišias laikant rūsyje, sekė statyba virš rūsio, kur iškilo pati bažnyčia (kertinis akmuo su lietuviškais ir angliškais užrašais datuojamas 1923 m.). Rūsys tada paverstas didele sale labiau pasaulietiniams reikalams spręsti.

Bridžporto lietuviškos bažnyčios vidus

Bridžporto lietuvių bažnyčios vidus. Lietuvos vėliava dešinėje.

Iki pastatyta ši bažnyčia Bridžporte veikė medinė lietuviška koplyčia (nuo 1907 m.) Kaip daug kur to meto Amerikoje, lietuvių ir lenkų bendruomenių ribos nebuvo nusistovėjusios: buvo ir lenkakalbių, save laikiusių lietuviais, ir lietuviakalbių, besišliejusių prie lenkų. Todėl lietuvių bažnyčios kunigas laikė Mišias ir lenkų kalba lenkiškai kalbantiems lietuviams. Tai nepatiko lenkų kunigui, laikiusiam, kad lenkakalbiai turėtų eiti į lenkų bažnyčią. Vyskupas palaikė lenkų kunigą nuspręsdamas, kad riba tarp parapijų turėtų būti kalbinė: tai yra, turėtų būti lietuviškai kalbanti ir lenkiškaui kalbanti parapijos, nepriklausomai nuo tautinio identiteto; lietuviškos mišios tad neturėtų būti laikomos pas lenkus, o lenkiškos – pas lietuvius. Tai – tik vienas epizodas iš sudėtingų Amerikos lietuvių ir lenkų santykių XX a. pradžioje.

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Masačusetsą dienoraščiai

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Konektikute žemėlapis

Click to learn more about Lithuania: Konektikutas, JAV 21 Comments

Masačusetsas (JAV)

Masačusetso lietuvių bendruomenė - vienas seniausių JAV ir ketvirta pagal dydį (51 000 žmonių). 0,8% Masačusetsiečių yra lietuviai.

Masačusetso lietuvių bendruomenės širdis - Pietinis Bostonas. Čia tebeveikia lietuviška Šv. Petro bažnyčia, yra lietuvių klubas ir kitos įstaigos. Sovietų okupacijos metais Bostonas išgarsėjo dėl ten išleistos 37 tomų lietuviškos enciklopedijos - tai iki šiol didžiausias toks darbas lietuvių kalba.

Bostono lietuvių klubas su prie įėjimo plazdančiomis JAV ir Lietuvos vėliavomis

Bostono lietuvių klubas su prie įėjimo plazdančiomis JAV ir Lietuvos vėliavomis

Masačusetse XIX - XX a. sandūroje stiprios lietuvių bendruomenės kūrėsi ir tada pramoniniuose miesteliuose: Broktone bei Vusteryje.

Broktono Lietuvių rajono, vadintų Lietuvių kaimu, įstaigos ir šventės traukte traukė ir kitų tautybių broktoniečius. be to, Broktone stūkso net penki paminklai lietuviams, iš jų trys - žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Vienas paminklų lietuviams, žuvusiems už Lietuvos laisvę, Broktone

Vienas paminklų lietuviams, žuvusiems už Lietuvos laisvę, Broktone

Vusteris yra mažiausias JAV miestas, kuriame buvo daugiau nei viena lietuvių bažnyčia - ir abi jos labai didingos. Ten veikia ir didingas Maironio parkas - lietuvių klubas su lietuviškais meno kūriniais, yra lietuvių garbei pavadintų aikščių, paminklų.

Aušros Vartų Marijos lietuvių bažnyčia Vusteryje.

Kita lietuvybės širids gimė Merimako upės slėnyje - tekstilės pramonės miestuose Lorense, Lovele ir Haverhilyje. Tai tikra "lietuviškų" miestų grandinė: kiekviename jų stovi po lietuvių bažnyčią, lietuvių kapines, lietuvių paminklus.

Lietuvių tautinių kapinių įėjimo arka Merimako slėnyje

Lietuvių tautinių kapinių įėjimo arka Merimako slėnyje

Graži neoromaninė lietuvių bažnyčia išlikusi ir Atolo (Athol) miestelyje. Nors jis labai mažas ir nutolęs nuo visko, ši lietuvybės sala viena gyvesnių, nes tebeveikia bažnyčia, lietuvių klubas, kitas klubas veikia gretimame Gardneryje.

Biblinės scenos su lietuviškais paaiškinimais tapytos ant medžio Atolo Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčioje

Biblinės scenos su lietuviškais paaiškinimais tapytos ant medžio Atolo Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčioje

Tačiau bendrai paėmus dabar šiuose miesteliuose lietuvybės mažiau, nei Bostone, nes į juos nauji imigrantai pokariu ar po nepriklausomybės atgavimo nebesikėlė, o senieji pamažu asimiliavosi. Lietuviškos bažnyčios juose ~2009 m. uždarytos ir parduotos kitiems krikščionims, bet tebestovi. Yra ir su Lietuva susijusių paminklų, pavadinimų.

Vakariniame Masačusetse esančiame Stokbridžo miestelyje (800 gyv.) lietuvių tėra kelios šeimos, bet ten 1960 m. pastatyta Nacionalinė Dievo gailestingumo šventovė. Dievo gailestingumo kultas prasidėjo ir žaibiškai išplito iš Vilniaus, kuomet čia pagal sesers F. Kovalskos regėjimus 1934 m. nutaytas paveikslas. Jo kopijos yra ir Stokbridžo šventovėje.

Springfildas (150 000 gyv.) yra Lietuvos "antrosios religijos", vienos populiariausių pasaulyje šakų, krepšinio gimtinė. To miesto krepšinio memorialinėje halėje tarp svarbiausių visų laikų žaidėjų - ir Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio pavardės. Springfildo priemiestyje Vestfilde - ir buvusi lietuvių bažnyčia.

Naismito krepšinio šlovės muziejaus lubos su ten pagerbtų krepšininkų veidais

Naismito krepšinio šlovės muziejaus lubos su ten pagerbtų krepšininkų veidais

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Masačusetsą dienoraščiai

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Masačusetso valstijoje žemėlapis

Click to learn more about Lithuania: Masačusetsas 1 Comment

Bostonas (Masačusetsas, JAV)

Bostonas, vienas pirmųjų JAV didmiesčių, legendinės Bostono arbatėlės vieta ir JAV kovos dėl nepriklausomybės bastionas (tuomet čia kovėsi ir lietuviai), buvo ir vienas pirmosios XIX a. pabaigos emigrantų iš Lietuvos bangos tikslų.

Tada tai buvo 5 pagal dydį JAV miestas, dabartinio Vilniaus dydžio. Lietuviai kėlėsi dar XIX a., bet dauguma imigravo ~1904. Jų atvyko tiek, kad į demonstraciją Bostono Commons parke, skatinančią JAV pripažinti neseniai paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę, 1919 m. susirinko penki tūkstančiai. Jie įkūrė ir tris bažnyčias, didelį klubą, mokyklas. Pagrindinis lietuvių rajonas South Bsoton buvo toks milžiniškas, kad jo skersmuo buvo ~2 km ir nuo vieno galo iki kito nueiti užtrukdavo pusvalandį.

Bostonas išlaikė savo svarbą ir Amerikoje, ir Amerikos lietuviams. Pokariu lietuviai būtent Bostone išleido pirmąją pasaulyje lietuvišką enciklopediją, o po 1990 m. atvykusi „trečioji banga“ padėjo išlaikyti lietuviškas Bostono vietas geriau, nei daugelyje kitų miestų.

Pietų Bostono lietuvių klubas

Pietų Bostono (South Boston) rajone, kur tradiciškai gyvena lietuviai, yra Bostono lietuvių piliečių klubas (Boston Lithuanian Citizen's Club, adresas 368 West Broadway). Pastatas nusipirktas iš banko 1949 m. ir didžiuma jo interjeto – autentiška (laiptų turėklai ir pan.).

Bostono lietuvių piliečių klubas

Bostono lietuvių piliečių klubas. Virš įėjimo plazda Lietuvos ir JAV vėliavos.

Klubo rūsyje – vienintelis Naujojoje Anglijoje lietuviškas restoranas-baras. Jis siūlo dirba tik savaitgaliais, o norint patekti reikia paskambinti į duris. Tačiau įleidžiami visi, restoraną žino ir lanko ne vien lietuviai. Restorano sienas puošia Bostono lietuvių sportininkų nuotraukos, iškovotos taurės.

Bostono lietuviško restorano viduje

Bostono lietuviško restorano viduje

Bostono lietuviško restorano meniu

Bostono lietuviško restorano meniu

Aukštesniuose klubo aukštuose - Lietuviška kredito unija „Taupa“ siūlanti kreditus ir kredito korteles lietuvių kilmės amerikiečiams.

Bostono lietuvių kredito unijoje

Bostono lietuvių kredito unijoje

Klube taip pat yra renginių salė, kur vyksta lietuviški renginiai, koncertuoja atlikėjai iš Lietuvos (ne renginių metu užrakinta), o dar viena renginių salė 2020 m. įrengta ketvirtame aukšte. Dalis patalpų nuomojama klubo išlaikymui. Visos lietuviškos institucijos interjere turi daug lietuviškų detalių (meno kūrinių, nuotraukų), 1968 m. įrengta atminimo lenta su pavardėmis klubą (ir lifto įrengimą jame) rėmusių lietuvių.

Daugumos institucijų varomoji jėga šiais laikais – „trečiosios bangos“ (po 1990 m.) į JAV atvykę lietuviai. Dalis didelio klubo patalpų išnuomota nelietuviškoms įstaigoms – pajamos iš nuomos padeda išlaikyti klubą.

Pirmosios lietuvių enciklopedijos leidimo vieta

Pietų Bostone leista ir Lietuvių enciklopedija.

Šis 37 tomų darbas - pirmoji ir iki pat šiol didžiausia lietuviška enciklopedija. Amerikos lietuviai padarė titanišką darbą, mat Lietuva tuo metu buvo okupuota sovietų ir jokio valdžios finansavimo enciklopedijai nebuvo, o daugybė šaltinių buvo sovietų slepiami. Autoriai siekė, kad kai Lietuva pagaliau bus išvaduota ji turėtų savo enciklopediją. Norėdama, kad apie Lietuvą sužinotų ir kiti amerikiečiai, 1970-1978 m. jie su Lietuva susijusius straipsnius išvertė į 6 tomų Encyclopedia Lituanica, kuri iki šiol yra išsamiausias angliškas traktatas apie Lietuvą.

Skirtingi Bostono enciklopedijos tomai išleisti keliuose skirtinguose pastatuose, redakcija judėjo iš pastato į pastatą. Šiandien nei viename tų pastatų nieko lietuviško nebeliko, bet įspūdingiausias ir pats pirmasis jų stovi kitapus gatvės nuo Lietuvių klubo, 366 West Broadway. Jis senųjų Bostono lietuviu vadinamas "Ivaškienės namu", mat priklausė šiai JAV lietuvei. Tame keturaukščiame pastate vyko daug lietuviškos veiklos, leistas ir laikraštis "Darbininkas". Būtent ten 1953-1955 m. išleisti penki pirmieji Bostono enciklopedijos tomai.

Pastatas, kuriame išleisti penki pirmieji Bostono enciklopedijos tomai

'Ivaškienės namas', kuriame išleisti penki pirmieji Bostono enciklopedijos tomai

Pietų Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčia

Pietų Bostone stovi paskutinė dar veikianti mieste lietuvių bažnyčia. Ji pavadinta Šv. Petro garbei (pastatyta 1904-1908 m., 75 Flaherty Way).

Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčia

Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčia

Parapijai 2008 m. duomenimis priklausė 1000 šeimų, iš jų 900 senųjų imigrantų palikuonys, o 100 naujai atvykusios iš Lietuvos. Lietuvių parapija įkurta 1896 m. - jos pradžia nebuvo lengva, mat lietuvių religinius ir politinius tikslus stabdė Pietų Bostone dominavę airiai ir airis vyskupas Viljamsas (Williams). Mišios vyksta lietuvių ir anglų kalbomis.

Bažnyčios interjeras – autentiškas XX a. pirmos pusės. Jame gausu lietuviškų detalių, tarp jų vitražai su lietuvių aukotojų vardais. Bėgant metams, lietuviškų detalių tik daugėjo, nes bendruomenė siekė pabrėžti parapijos lietuviškumą. Po šventųjų freskomis parašyti ir lietuviški jų vardai. Žvakės, kurias galima uždegti už aukas, savo spalvomis sudaro Lietuvos trispalvę. Vestibiulyje pakabinti Šiluvos Marijos, Šv. Kazimiero paveikslai, įrengti trys grynai lietuviški vitražai su lietuviškais Jėzui, Šventajai Dvasiai ir Dievui tėvui skirtais žodžiais.

Bostono lietuvių bažnyčios vidus

Bostono lietuvių bažnyčios vidus

Lietuviškos detalės Bostono lietuvių bažnyčioje

Lietuviškos detalės Bostono lietuvių bažnyčioje (vėliava, iš žvakelių sudėliota vėliava,
kryžiai-saulės ant Kryžiaus kelio stacijų ir t.t.)

Vienas daugelio šventųjų atvaizdų su tiek lietuvišku, tiek anglišku vardu

Vienas daugelio šventųjų atvaizdų su tiek lietuvišku, tiek anglišku vardu

Vitražas įėjimo į Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčią hole

Vitražas įėjimo į Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčią hole

Kaip ir daug seniausiųjų Amerikos lietuvių bažnyčių, ši (beje, pravardžiuojama „Lietuvių katedra“) yra dviejų aukštų: antrasis – tai didingoji maldų salė, o tokio pat ploto pirmasis skirtas pasaulietinei lietuviškai veiklai. Toje pirmo aukšto salėje – ir baras, daug lietuviškų dalykėlių.

Bažnyčia atidaroma tik per mišias (savaitgaliais), tačiau jei į ją patekti ir nepavyks, įdomu pažiūrėti ir iš išorės, mat ten ant sienos išdažyta Lietuvos vėliava, lotyniškam kertiniam akmeny parašyta "Ecclesia Lituanorum Sti Petri Errecta AD 1900". O prie bažnyčios įėjimo pridėta daug tradicinių lietuivškų kryžių (nuo mažyčių iki žmogaus dydžio) – tai Bostono kryžių kalnas, įkvėptas Šaiulių. Kaip Šiaulių Kryžių kalnas sukurtas priešinantis Rusijos Imperijos ir Sovietų okupacijoms, taip Bostono – priešinantis 2004 m. vyskupijos ketinimams uždaryti Šv. Petro lietuvių bažnyčią. Daugelis tokių kovų ir protestų prieš vyskupus Amerikoje nepasiseka, bet Bostone lietuviams pavyko - bažnyčioje mišios laikomos iki šiol.

Improvizuotas Kryžių kalnas prie Bostono Šv. Petro ietuvių bažnyčios įėjimo

Improvizuotas Kryžių kalnas prie Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčios įėjimo

2022 m. parapijiečiai įprasmino bažnyčios istoriją iškeldami fasade lentą su užrašu, kad bažnyčią pastatė imigrantai iš Lietuvos ("St. Peter Church Built by Lithuanian Immigrants 1904").

XX amžiaus pradžioje 3 000 parapijiečių turėjusi bažnyčia stovėjo lietuvių gyvenamo rajono centre. Viskas pasikeitė 1941 metais, rajoną nugriovus, o vietoj jo iškilus gyvenamiesiems namams, kurie bažnyčią supa iki šiol. Lietuviai buvo ne tik iškeldinti iš savo bažnyčios, bet ir pats rajonas tapo labai nesaugus, bažnyčia ne kartą nukentėjo nuo nusikaltėlių. Tuo metu lietuviai galvojo bažnyčią uždaryti ir prisijungti prie kitos lietuvių bažnyčios, esančios rytinėje Pietų Bostono [South Boston] rajono dalyje (žr. žemiau). Tačiau bažnyčia išliko, pastaruoju metu rajone vyksta gentrifikacija. Vis dėlto šalia bažnyčios stovėjusi lietuviška mokykla buvo nugriauta, kad būtų įrengta automobilių stovėjimo aikštelė parapijiečiams, kurie išsikėlę iš rajono gyveno toliau ir į mišias atvykdavo automobiliais.

Lietuviški gatvių pavadinimai Pietų Bostone

Pietų Bostone yra daug gatvių ir sankryžų, pavadintų lietuvių vardais.

Šalia Šv. Petro bažnyčios yra Šv. Kazimiero gatvė. Gatvės pavadinimą, pavadintą žymiausio lietuvių šventojo vardu, pasiūlė lietuvių bažnyčios klebonas Žukas vykstant rajono pertvarkai. Tuo metu, 2003 m., savivaldybė griovė dviaukščius namus ir keitė triaukščiais. Lietuvių parapija planui nepritarė, nes nauji namai galėjo užgožti bažnyčią. Kaip kompromisą valdžia pasiūlė pervadinti C gatvę prie bažnyčios Šv. Petro vardu, taip pabrėžiant bažnyčią - tačiau tai buvo neįmanoma, nes Pietų Bostone jau yra Petro gatvė. Taigi, pasirinktas Šv. Kazimiero pavadinimas, kuris asocijuojasi ir su bažnyčia, ir su Lietuva.

Keletas aplinkinių sankryžų pavadintos JAV kariuomenės veteranų lietuvių vardais: Stanley C. Mosiulio aikštė [Stanley C. Mosiulis Square], Juozo P. Šliažo aikštė [Joseph P. Shliazhas Square]. Garsiausia Stepono Dariaus aikštė [Stephen Darius Square] pavadinta pirmojo lietuvių lakūno (kartu su Stasiu Girėnu), perskridusio Atlanto vandenyną (prieš tragiškai sudūžtant virš Lenkijos), vardu. Steponas Darius tarnavo JAV kariuomenėje Pirmajame pasaulyje kare, buvo sužeistas ir apdovanotas. Kiekvieną iš šių aikščių žymi atminimo lenta. Stepono Dariaus aikštės pavadinimą iškovojo Stepono Dariaus vardu vadintas JAV kariuomenės veteranų organizacijos Amerikos legiono postas, kurį sudarė Bostono lietuviai ir jo štabas buvo Bostono lietuvių rajone.

Stepono Dariaus aikštė

Stepono Dariaus aikštė

Dingę lietuviški pastatai Pietų Bostone

Išlikęs įspūdingas lietuviškas paveldas tėra tik šešėlis tų lietuviškų objektų, kuriais kadaise didžiavosi Pietų Bostonas. Metams bėgant, lietuviškos organizacijos buvo įsigijusios nemažai pastatų, tačiau, kadangi jos pačios jų nestatė, jie neturėjo lietuviškos architektūros bruožų. Ilgainiui visi pastarieji pastatai buvo uždaryti, šiandien niekas juose neprimena Lietuvos istorijos.

*Lietuvių tautinius namus 1951 metais įsigytame pastate įkūrė daugiausiai nuo sovietų genocido 1944 metais pasitraukę lietuviai, o pastato pirkimą finansavo Amerikos lietuvių verslininkas Jonas Kasmauskas, pats imigravęs dar 1901 m. Pastatas pasižymėjo įmantriu patriotiniu interjeru su daugelio Lietuvos didvyrių (didžiojo kunigaikščio Vytauto, prezidento Antano Smetonos) biustais ir skulptūromis, taip pat nacionaliniais simboliais ir šūkiais. Interjerą sukūrė dipukas dailininkas Viktoras Andriušis, iki karo dirbęs pagrindinio Lietuvos teatro scenografu, o įrengė lietuviai savanorišku darbu, pradėdami nuo išdegusio namo vidaus išvalymo. Pradėjus mirti „dipukų kartai“, 1986 metais Tautiniai namai buvo uždaryti, jo interjeras sunaikintas arba perkeltas į muziejus (pvz. ALKA Konektikute). Šiandien pastate įrengti butai.

Buvę Lietuvių tautiniai namai

Buvę Lietuvių tautiniai namai

Tautinių namų interjeras

Tautinių namų interjeras (sunaikintas, Romo Šležo nuotrauka)

*Susivienijimo lietuvių Amerikoje pastatas yra Niujorke įsikūrusios Amerikos lietuvių organizacijos padalinys.
*Pietų Bostono rytuose esanti lietuvių koplyčia buvo pirmoji Bostono lietuvių bažnyčia. Po 1897 metais kilusio gaisro jos vietoje pastatyta nauja koplyčia. Bažnyčią įkūręs kunigas Gricius pasirodė esąs skaldanti asmenybė, todėl XX amžiaus pradžioje dalis lietuvių atskilo nuo parapijos ir įkūrė Šv. Petro lietuvių bažnyčią, kuri tapo pagrindine Bostono lietuvių bažnyčia. Nuo 1921 metų ši „senoji bažnyčia“ tarnavo kaip Šv. Petro lietuvių parapijos koplyčia – lietuvių rajonas buvo per didelis, kad jį aptarnautų viena bažnyčia tais laikais, kai dar nebuvo prasidėjęs automobilių vajus. 1992 m. ši koplyčia parduota ir paskui nugriauta. Iš koplyčios pardavimo gautos pajamos padėjo finansuoti Šv. Petro lietuvių bažnyčios remontą.
*Dar dvi lietuviškos mokyklos, be Šv. Petro parapijinės mokyklos.

Kembridžo lietuviškos vietos

Bostone būta ir daugiau lietuvių bažnyčių. Kembridžo rajone, garsėjančiame vienu garsiausių pasaulyje Harvardo universitetu, stovi Nekalto Prasidėjimo bažnyčia (432 Windsor Street). Pastatyta 1913 m. ji įvertinta kaip reikšmingas JAV būdingo Misijų stiliaus pastatas, architektūros paminklas, suprojektuotas garsios Maginnis and Walsh kompanijos; regėta panašumų ir su Vytauto bažnyčia Kaune. Tai nustatęs savivaldybės komisijos tyrimas 2009 m., deja, darytas nelinksma proga: 2004 m. bažnyčia uždaryta ir 2007 m. parduota "Just a Start Corporation", ketinusiai ją transformuoti į pigius butus. Rekonstrukcija jau įvyko: architektūrinė komisija neleido griauti eksterjero, tačiau nedraudė pilnai keisti interjerą; nors prašė nenaikinti religinių detalių, kryžiai nuimti, horeljefas virš įėjimo uždažytas baltai. Tiesa, tas horeljefas vis tiek yra įdomiausia ir lietuviškiausia likusi bažnyčios detalė.

Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia Kembridže

Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia Kembridže

Horeljefe – užrašas sneaja lietuvių kalba „Lietuviu Rymo Kataliku Bažnyčia Nekalto Panos Marijos prasidejimo“, Marija, angelai. Bažnyčios lietuviškos šaknys (ir pirmasis klebonas lietuvis Krasnickas) taip pat paminėtos ant kertinio akmens.

Horeljefas su lietuviškais užrašais ant Kembridžo lietuvių bažnyčios

Horeljefas su lietuviškais užrašais ant Kembridžo lietuvių bažnyčios

Bažnyčios būta 600 kv. m, dar 2004 m. ji buvo svarbus lietuvybės centras, kasmet vyko 30 krikštų, 1926 m. čia įsikūrė pirmoji Bostono arkivyskupijoje lietuvių mokykla. Dabar ten 16 butų.

Aikštė priešais Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią pavadinta lietuvio Petro F. Sarapo aikšte. Jis - už JAV žuvęs Antrojo pasaulinio karo veteranas; karo metais ir pokariu JAV buvo madinga parapijoms reikalauti pavadinti vietas prie jų bažnyčių kare žuvusių parapijiečių vardais.

Petro Sarapo aikštė Kembridže

Petro Sarapo aikštė Kembridže

Nors bažnyčios neprojektavo lietuviai, 1972 m. statyta klebonija greta - lietuvio Eugenijaus Manomaičio (1909-1995) darbas. Jis inkorporavo vieną lietuvišką elementą: žirgelius ant stogo.

Lietuvos žydų (litvakų) paveldas Bostone: Vilniaus sinagoga ir Merkinės kapinės

Prieškariu į Bostoną emigravo ir Lietuvos žydai - pagal jų paveldo skaičių, Bostonas lenkia kone visus likusius JAV miestus.

Savo kuklią sinagogą, kurią pavadino Vilniaus garbei (Vilna Shul), Vilniaus žmonėmis (Anšei Vilner) pasivadinusi grupė 1919 m. pastatė centre, netoli Bostono Commons parko. Ilgainiui žydai šį rajoną apleido ir 1985 m. sinagoga buvo uždaryta, bet priešingai nei dešimtys kitų ano laikmečio Bostono judėjų maldos namų ji išliko. Dabar ten - kultūros centras, karts nuo karto ten vyksta įvairūs renginiai, taip pat retos istorinės ekskursijos.

Vilniaus sinagoga Bostone

Vilniaus sinagoga Bostone

Dar netikėčiau atrodo Mekrinės žydų kapinės (Meretz Cemetery; Meretz - "Merkinė" jidiš kalba) Bostono priemiesčiuose - ypač žinant, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Merkinėje tegyveno 1700 žmonių (žydų - dar mažiau). O štai Bostone, viename JAV mieste, Merkinės žydų ~ 1893-1914imigravo tiek, kad Voburno [Woburn] priemiestyje įkūrė nemažas atskiras kapines! Ir jeigu daugelyje JAV miestų Lietuvos žydai greitai integruodavosi į platesnę vietinę Amerikos žydų bendruomenę bei nieko atskiro litvakiško nebestatydavo ir nebekurdavo, tai Bostone Merkinės žydų palikuonys dar ir po Antrojo pasaulinio karo pastatė Paminklą Hitlerio nužudytiems Merkinės žydams - įspūdingą koloną prie kapinių įėjimo. Šis paminklas - unikalus visoje Amerikoje; joks kitas Amerikos paminklas neatmena būtent konkretaus Lietuvos miesto ar regiono žydų. Ant jo parašyta "Amžinam atminimui mūsų numylėtų brolių Lietuvoje, žuvusių kankinių mirtimi dėl nacių ir Hitlerio žiaurumo". Jei žinote Amerikoje kitą tokį paminklą, rašykite į komentarus.

Merkinės žydų kapinių vartai

Merkinės žydų kapinių vartai - anapus matosi kolona genocido Merkinėje aukoms atminti

Holokausto aukų paminklo apatinė dalis

Holokausto aukų paminklo apatinė dalis

Lietuviškos vietos Bostono priemiesčiuose (Norvudas, Danversas)

Norvudo priemiesčio lietuvių bažnyčia uždaryta tais pačiais 2004 m., kai Bostono arkivyskupija masiškai uždarinėjo tautines bažnyčias. Ten neliko nieko lietuviško, ji paversta butais. Beje, būtent šioje bažnyčioje kunigavo Valkavičius, parašęs didžiulį tritomį veikalą apie JAV lietuvių parapijas - jis buvo vienas paskutinių kunigų čia.

Norvudo lietuvių bažnyčia

Norvudo lietuvių bažnyčia

Greta veikusio lietuvių klubo neliko dar gerokai seniau, 1978 m. - kai ten įgriuvo grindys, nutarta pastatą parduoti. Pastatas tebestovi.

Buvęs lietuvių klubas Norvude

Buvęs lietuvių klubas Norvude

Norvude išliko Paminklas Norvudo lietuviams, žuvusiems Antrajame pasauliniame kare. Jis 1949 m. pastatytas prie lietuvių bažnyčios, o po šios uždarymo buvo perkeltas į Highland kapines. Jame - graži drakoną smeigiančio šv. Jurgio statula (šv. Jurgis buvo bažnyčios, o taip pat yra Lietuvos globėjas), jis dedikuotas 152 parapijos veteranams, įrašyti 8 kare žuvusių Norvudo lietuvių vardai. Kitoje pusėje parašyta, kad paminklas skirtas Norvudo lietuviams veteranams.

Paminklas Norvudo lietuviams, žuvusiems Antrajame pasauliniame kare

Paminklas Norvudo lietuviams, žuvusiems Antrajame pasauliniame kare

Kitame - Danvers - priemiestyje veikia JAV analogų neturinti vieta - bendras Lenkų, rusų ir lietuvių klubas. Jis įsteigtas laikais prieš tai, kai Antrasis pasaulinis karas, sovietinė okupacija supriešino šias tautas: 1939 m. vietinis Lenkų klubas pradėjo priimti ir rusus su lietuviais, taip oficialiai tapdamas tritaučiu. Priešais klubą plazdą visų trijų šalių ir JAV vėliavos, tiesa, salės viduje pavadintos tik rusų ir lenkų tautų pavadinimais. "Jėga vienybėje" - skelbia atminimo lenta greta. Klube ~2000 narių, iš kurių 400 vienos šių trijų tautų kilmės.

Lenkų, rusų ir lietuvių Amerikos piliečių klubas Danverse

Lenkų, rusų ir lietuvių Amerikos piliečių klubas Danverse

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Masačusetsą dienoraščiai

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Lietuviškų vietų Bostone žemėlapis

Click to learn more about Lithuania: Masačusetsas 12 Comments

Broktonas (Masačusetsas, JAV)

Broktonas (Brockton), šiandien turintis 90 000 gyventojų, 1920-1935 m. buvo svarbiausias pasaulyje batų pramonės centras.

Kaip ir kiti to meto pramoniniai miestai jis pritraukė lietuvių, kurie čia įkūrė savo rajoną Lithuanian Village (Lietuvių kaimas).

Be to, Broktone pastatyti net keturi paminklai žuvusiems lietuviams (trys jų – žuvusiems už Lietuvos laisvę, vienas – žuvusiems už JAV Antrajame pasauliniame kare).

Paminklas žuvusiems už Lietuovs laisvę Broktono lietuvių vienuolyno kapinėse

Paminklas žuvusiems už Lietuovs laisvę Broktono lietuvių vienuolyno kapinėse

Broktone taip pat yra lietuvių vienuolynas, lietuvių kapinės.

Broktono Lietuvių kaimas

Lietuvių kaime jo geriausiais laikais (iki ~1970 m.) galėjai laisvai gyventi nemokėdamas angliškai, nes visi aplink buvo lietuviai. Ten klestėjo lietuvių verslai - kepyklos, parduotuvės, vaistinės. Iki pat šiol interneto forumuose broktoniečiai rajoną atmena kaip gyvą miesto širdį. Netgi anglakalbė spauda iki šiol kartais mini pavadinimą „Lithuanian village“ – taigi, tai vienas vos kelių JAV miestų rajonų, kurie pusiau oficialiai pavadinti lietuvių garbei (panašiai kaip „Chinatown“ kinų ar „Little Italy“ – italų).

Gyvenimas lietuvių kaime sukosi apie Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią (214 Ames St.), įkurtą dar XIX a. Dabartinis jos pastatas pastatytas 1957 m. virš seniau įrengto rūsio, kuris tarnavo kaip lietuvių bažnyčia iki tol. Toks buvo įprastinis Amerikos lietuvių bažnyčių statybos būdas: iš pradžių pastatomas kuklus rūsys, mišios laikomos ten, o paskui, surinkus daugiau aukų (šiuo atveju – po daug dešimtmečių) – įprastinė bažnyčia viršum to rūsio, „antrame aukšte“. Rūsys tada virsdavo sale pasaulietinėms lietuvių reikmėms, tautiniams renginiams. Tiesa, ir iki tol rūsyje vykdavo ne vien religinė, o ir tautinė veikla. Toje „rūsio bažnyčioje“ 1910 m. buvo įkurta iki šiol tebeveikianti viena didžiausių Amerikos lietuvių organizacijų
- Lietuvos vyčiai (Knights of Lithuania), po šūkiu "Dievui ir Tėvynei" vienijanti Amerikos lietuvius iš įvairių valstijų. Beje, rūsio bažnyčia turėjo net kitą pavadinimą (Šv. Roko) – lietuviškesnį Šv. Kazimiero vardą tuometis klebonas suteikė argumentavęs, kad bažnyčia „antrame aukšte“ ir bažnyčia apačioje yra skirtingos bažnyčios.

Broktono lietuvių bažnyčia

Broktono lietuvių bažnyčia

Deja, Broktono lietuvių bažnyčia 2008 m. uždaryta, o lietuvių kaimas lietuvybę prarado dar seniau, tapo juodaodžių rajonu. Būtent juodaodžių bažnyčia už 1 mln. USD nusipirko ir Šv. Kazimiero bažnyčios pastatą (nors buvo planuota gauti ~3 mln.).

Priešais bažnyčią tebestovi didžiausias ir seniausias iš Broktono paminklų žuvusiems už Lietuvos laisvę: Vyčio spalvų (raudonai-baltas) obeliskas pilnas lietuviškų simbolių: su Vyčiu, Gedmino stulpais, Vyčio kryžiumi, o taip pat lietuviška ir angliška dedikacijomis. Jis pastatytas 1990 m. birželio 10 d. – greitai po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo (nors projektuotas dar anksčiau). Dabar atrodo kiek aplaupytas, mat kai kurios jo detalės – pvz. metalinis kardas – nuimtos po bažnyčios uždarymo. Taip atsitiko todėl, kad paminklas stovi ant bažnyčiai priskirto žemės sklypo, taigi, parduotas kartu su bažnyčia. Bijodami, kad naujieji šeimininkai sunaikins paminklą, lietuviai nusprendė jį perkelti, tačiau pasirodė, kad jis tam pernelyg tvirtai pastatytas, todėl jie perkėlė tik kai kurias detales ir inkorporavo jas į kitą paminklą Avono priemiestyje (žr. žemiau). Tačiau baimė, kad Lietuvių kaimo paminklas bus sunaikintas, pasirodė buvusi nepagrįsta: prabėgus jau daug metų, jis tebestovi, nors Lietuvos ir JAV vėliavos ant gretimų stiebų nebeplazda.

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę prie lietuvių bažnyčios

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę prie lietuvių bažnyčios

Lietuvių kaime stovi dar du lietuviški paminklai, iki kurių nuo bažnyčios galima nueiti pėsčiomis. Vienas jų, taip pat išsaugotas naujųjų gretimo pastato (buvusios klebonijos) šeimininkų, yra pastatytas 1962 m. ir skirtas Monsinjorui Franciui Stakauskui, ant jo yra šio lietuvio kunigo nuotrauka bei užrašas „Lithuania Plaza“, simboliškai priskiriantis vietai Lietuvos aikštės pavadinimą. Deja, ~2020 m. užrašai smarkiai aplaupyti ir jau sunkiai įskaitomi. Kitas paminklas pagerbia Broktono lietuvius, kovojusius už JAV Antrajame pasauliniame kare. Veteranų sąrašo viršuje – Vaclovas Tukis (suanglinta Watslo W. Tukis), kurio garbei gretima beisbolo aikštelė pavadinta Tukio žaidimų aikštele.

Paminklas monsinjorui Strakauskui Broktone

Paminklas monsinjorui Strakauskui Broktone

Tukio žaidimų aikštelė su paminklu lietuviams Antrojo passaulinio karo veteranams priešakyje

Tukio žaidimų aikštelė su paminklu lietuviams Antrojo passaulinio karo veteranams priešakyje

Paminklas lietuviams Antrojo pasaulinio karo veteranams

Paminklas lietuviams Antrojo pasaulinio karo veteranams

Deja, lietuviškų verslų rajone nebeliko. Ilgiausiai išsilaikė “The Lit“ smuklė, įkurtą dar XIX a. – 1897 m.(!) ir uždaryta ~2015 m. po daugiau nei šimtmečio darbo ir priklausymo lietuvių šeimai (pačioje Lietuvoje joks baras šitiek neišsilaikė!). Deja, veiklos pabaiga buvo liūdna, kaip ir rajono: čia įvyko net dvi žmogžudystės (2010 m. ir 2014 m.).

Vienas pastatas, kur dar likę lietuviškų ženklų - Šv. Kazimiero vienuolynas, ant kurio stogo – lietuviškas kryžius-saulė (jis irgi nebeveikia kaip vienuolynas).

The Lit baras Broktono Lietuvių kaime

The Lit baras Broktono Lietuvių kaime fotografuotas 2017 m., kai dar matėsi pavadinimas, nors baras jau buvo uždarytas

Buvęs Šv. Kazimiero lietuvių vienuolynas Broktono lietuvių kaime

Buvęs Šv. Kazimiero lietuvių vienuolynas Broktono lietuvių kaime

Greta bažnyčios buvusią parapinę mokyklą bei Franklino mokyklą baigė daugybė lietuvių, o bendruomenės šventės (sporto varžybos, koncertai ar aplinkinių lietuviškų parapijų piknikai) vykdavo Romuvos vardu pavadintame parke. Dabar parkas užaugęs ir apleistas, niekas ten neprimena lietuvybės.

Kasmet per darbininkų dieną (JAV tai - pirmas rugsėjo pirmadienis) Thatcher Street apie 10 000 lietuvių (ir ne tik) sulėkdavo iš visų apylinkių į masinį lietuviško maisto pikniką - tokia klausytojų minia naudodavosi net vietos politikai, nepraleisdavę progos čia sudalyvauti ir pabendrauti su rinkėjais. Apie 1985 m. tradicija nunyko uždraudus pardavinėti alkoholį ir rengti lošimus, buvo bandymų ją atkurti.

Į kadaise saugų Lithuanian Village rajoną, dabar dažniau vadinamą tiesiog Village (Kaimu), kėlėsi kitataučiai, atsirado narkotikų, nusikalstamumo problemos. Tačiau senieji lietuviai, dauguma kurių jau ir gimę JAV, Broktone dar gyvena, apie 2000 (1,4%) miestelio gyventojų 2010 m. surašymo metu deklaravo lietuviškas šaknis.

Broktono lietuvių vienuolynas, kapinės ir jų paminklai

Antroji istorinė Broktono lietuvybės širdis - Lietuvių vienuolynas, kur veikia vienos iš keleto Amerikos lietuvių moterų vienuolijų štabas (Nukryžiuotojo Jėzaus seserys). Kadaise čia gyveno ~100 vienuolių, jos turėjo daugybę padalinių visoje Amerikoje, bet beliko vos kelios, nes ėjimo į vienuolynus populiarumas tarp Amerikos lietuvių nunyko.

Mažėjant jų skaičiams, lietuvės vienuolės atsisakė ir objektų, kuriuos išlaikė. Vienuolyne uždarytas Juozapo Bakšio (Joseph Bakshis) lietuvių muziejus, nors ten dar liko daug lietuviškų dalykėlių. Tačiau iš išorės pastatai stokoja lietuviškų detalių.

Lietuviškos detalės vienuolyno viduje

Lietuviškos detalės vienuolyno viduje

Gretimas Šv. Juozapo dvaras - senelių namai, statyti lietuviams – tebeveikia, tačiau irgi lietuviams nepavaldūs.

Lietuviškas kryžius-saulė prie Šv. Juozapo dvaro įėjimo

Lietuviškas kryžius-saulė prie Šv. Juozapo dvaro įėjimo

Įdomiausia vienuolyno apylinkių vieta - vienuolyno kapinės miškelyje. Jose – įspūdingas kunigo Urbanavičiaus statulas (pietos statulos formos). Šis kunigas buvo vienuolijos steigėjas. Ten yra ir daug vienuolių kapų, o taip pat antrasis iš Broktono paminklų žuvusiems už Lietuvos laisvę. Šis yra mažiausias ir paprasčiausias iš trijų (akmuo su išraižytu Vyčiu), bet prie jo vienintelio nuolat plazda trispalvė. Šis paminklas pastatytas po to, kai uždaryta Šv. Kazimiero bažnyčia, bijant, kad paminklas priešais ją bus sunaikintas. Kapinės išsirinktos kaip vieta paminklui todėl, kad pagal Masačusetso įstatymą niekas, kas yra pastatyta kapinėse, negali būti griaunama.

Vienuolių kapai lietuvių vienuolyno kapinėse

Vienuolių kapai lietuvių vienuolyno kapinėse

Kunigo Urbanavičiaus kapas lietuvių vienuolyno kapinėse

Kunigo Urbanavičiaus kapas lietuvių vienuolyno kapinėse

Paminklas lietuviams Avone

trečiasis Broktono paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę stovi prie Šv. Mykolo bažnyčios Broktono priemiestyje Avone (2011 North Street). Būtent į šią bažnyčią, įtikinti teismuose neginčyti Vatikano sprendimų uždaryti jų bažnyčią, eiti ėmė dauguma Broktono lietuvių, o juos priėmęs klebonas leido pastatyti paminklą.

Paminklas – meniškas, į jį įeina metalinis kryžius bei kardas, nuimtas nuo paminklo Lietuvių kaime.

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Broktono priemiestyje Avone

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Broktono priemiestyje Avone

Į Avono Šv. Mykolo bažnyčią perkelta ir daug detalių iš Broktono lietuvių bažnyčios (vitražas, statulos), o suolai iškeliavo į Tanzaniją kaip auka.

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Masačusetsą dienoraščiai

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Broktone žemėlapis

Click to learn more about Lithuania: Masačusetsas 61 Comments

Vusteris (Masačusetsas, JAV)

Vusteris (Worcester), 64 km į vakarus nuo Bostono. Iš 180 000 gyv. apie 2% lietuviai (~4000). Tai yra penktas skaičius JAV (po Čikagos, Niujorko, Los Andželo ir Filadelfijos).

Šv. Kazimiero bažnyčios lietuvių zona

Vusterio lietuivų gyvenimo pagrindinė širdis buvo milžiniška Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia (41 Providence Street). Ją lietuviai statėsi net 13 metų - nuo 1903 m. iki 1916 m., didžiuliuose mūruose vyko ir pasaulietinė lietuvių veikla. Deja, 2009 m. ją nutarta u-daryti, 2010 m. Lietuvos nepriklausomybės dienos proga atšvęstos paskutinės mišios, o 2011 m. ji už 650 000 JAV dolerių parduota charizmininkams (krikščioniška denominacija JAV, daugiausiai palaikoma juodaodžių). Altorius ir kitos šventintos interjero detalės išvežtos, tačiau dar liko daug lietuviško: fasade tebėra Šv. Kazimiero horeljefas su lietuvišku užrašu "Šv. Kazimierai, melskis už mus", o viduje - įspūdingi didingi vitražai su lietuviškomis aukotojų pavardėmis (tiesa, dalis jų nesimato dėl įstatytų kondicionierių).

Šv. Kazimiero bažnyčia. Įspūdingas jos dydis ir vieta ant kalno (puikiai matosi nuo magistralės) išduoda lietuvių bendruomenės dydį.

Kazimiero biustas bažnyčios fasade.

Vienas Šv. Kazimiero bažnyčios vitražų

Vienas Šv. Kazimiero bažnyčios vitražų

Bažnyčia žymi Lietuvoje ir tuo, kad vienas jos kunigų nuskendo drauge su Titaniku (plaukdamas į savo paskyrimą Amerikoje). Ten jis elgėsi didvyriškai, užleido vietą gelbėjimosi valtyje, klausė mirti pasmerktų keleivių išpažinčių.

Pati parapija įkurta dar anksčiau - 1894 m. Iki pastatyta didžioji bažnyčia, turėjo laikiną medinę greta. Tą bažnytėlę paskui nugriovė, o jos vietoje 1924 m. pastatė Šv. Kazimiero lietuvių mokyklą. Šis mokyklos pastatas - vienas lietuviškiausių visoje Amerikoje. Jo fasade - ir Vytis, ir lietuviškas užrašas. 1927 m. mokykloje mokėsi 505 lietuviukai, juos mokė lietuvės vienuolės kazmierietės. Vėliau skaičiai krito iki 199 ~1947 m., bet paskui vėl pakilo iki 350 kai į Vusterį atsikėlė lietuviai, bėgę nuo sovietinio genocido. Galiausiai mokyklą - kaip ir daugelį tokių lietuvių mokyklų - "nužudė" JAV įvestas nemokamas švietimas: tėvai galėjo nemokamai leisti vaikus į valstybines mokyklas ir ši mokykla 1986 m. užvėrė duris. Pastatas dabar naudojamas kaip mokykla "sudėtingiems vaikams", negalintiems mokytis kartu su kitais vaikais.

Vusterio lietuvių mokykla

Vusterio lietuvių mokyklos Vyčio bareljefas

Vusterio lietuvių mokyklos Vyčio bareljefas

Lietuvių "aikštės" Vusteryje

Vusteryje greičiausiai yra daugiau lietuvių garbei pavadintų vietų, nei bet kuriame kitame JAV mieste! Čia "kalta" vietinė tradicija sankryžoms suteikti pavadinimus JAV kariuomenės veteranų, žuvusių Antrajame pasauliniame kare. Tokios "aikštės" dažnai įkuriamos netoli vietų, kur jie gyveno. Šitaip aplink Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią atsirado daug lentelių su lietuviškomis pavardėmis, įvardijančių sankryžas. Čia prisidėjo ir aktyviai veikęs lietuvių veteranų klubas, stengęsis paminėti savo žuvusiuosius.

Einant nuo Šv. Kazimiero bažnyčios į pietus Providence gatve nuo bažnyčios yra Miglaucko, Kirmino, Malesko sankryžos. O kitur aplink buvusiame lietuvių rajone - Jurgeliono, Kigo, Kamandulio, brolių Banių, Laukaičio, Skerniškio sankryžos, gi Krasinsko aikštė yra toliau miesto vakaruose. Kiekvina šių "aikščių" pažymėta "Tikslas - Amerika" žemėlapyje.

Malesko aikštės ženklas.

Kirmino aikštės ženklas.

Aušros Vartų bažnyčios lietuvių zona

Vusteris - vienas nedaugelio JAV miestų, kuriame pastatyta daugiau nei viena lietuvių bažnyčia (šia garbe dalinasi su tokiais didmiesčiais kaip Niujorkas, Čikaga ar Detroitas). Yra čia ir Aušros Vartų Marijos bažnyčia (153 Sterling Street), neogotikinė, halinė (statyta ~1925 m.). Šiandien tai - vietnamiečių parapija; naujosios imigracijos į Ameriką bangos - daugiausiai iš nebaltaodžių tautų ir šios naujos bendruomenės jau dydžiu lenkia lietuvius (visgi Amerikos vietnamiečiai ir lietuviai turi kai ką bendro: vietnamiečiai į Ameriką plūsti ėmė kai jų šalį užėmė komunistai).

Aušros Vartų Marijos bažnyčia - paskutinė veikianti taip pavadinta bažnyčia JAV.

Nepaisant tautybių keitimosi, įspūdingas bažnyčios vidus išliko beveik visiškai lietuviškas. Lietuviškų užrašų gausa ši bažnyčia nustelbia duagelį kitų – jie ir ant vitražų, ir ant Kryžiaus kelio stočių, ir po šventųjų paveikslėliais parašyti lietuviški jų vardai taip, tarsi bažnyčia turėjo tarnauti ir kalbos mokymui. Mažai JAV bažnyčių su tiek lietuviškų užrašų!

Aušros Vartų Marijos bažnyči. Interjeras.

Greta bažnyčios likusi Gedimino gatvė, o visas kalnas, ant kurio ji stovi, praeityje lietuvių vadintas Gedimino kalnu (tarsi Vilniuje).

Toks simbolizmas ir lietuvybės gausa labai pritiko tarpukariui, konflikto dėl Vilniaus metui, kurio metu statyta bažnyčia. Tada lietuviai jau buvo tautiškai susipratę, visaip stengėsi pabrėžti tiek savo kalbinį išskirtinumą, tiek meilę lenkų okupuotam Vilniui.

Gedimino gatvės ženklas.

Dar vienas priminimas apie tai buvo Paminklas Antrajame pasauliniame kare žuvusiems vietos lietuviams prie įėjimo į bažnyčią. Nors jie žuvo už JAV, užrašai – ir lietuviški. Ir vardai bei pavardės surašyti lietuviškai, net su paukščiukais ir taškais (ką jau kalbėti, kad ne tokie, kokiais tie žmonės oficialiai buvo žinomi JAV). Deja, šis paminklas ~2022 m. panaikintas.

Paminklas Antrajame pasauliniame kare žuvusiems vietos lietuviams.

Netoli nuo Aušros Vartų bažnyčios išlikęs nebeveikiančio lietuvių natūralizacijos klubo pastatas, ant kurio – Vyčio ir JAV herbo bareljefai. Vusterio lietuviai viską statė taip, kad net praradus tuos pastatus juos galima aiškiai identifikuoti kaip lietuviškus. Pats klubas buvo įsteigtas dar 1908 m., bet šį pastatą lietuviai įsigijo 1964 m., o pardavė 1993 m.

Buvęs lietuvių klubas Vusteryje.

Maironio lietuvių klubas Šriusburyje

Šriusburio (Shrewsbury) priemiestyje, gražioje Quinsigamond ežero pakrantėje, įsikūręs Maironis (52 South Quinsigamond Avenue). Taip pavadintas lietuviams priklausantis kompleksas, nuomojantis patalpas šventėms (įskaitant lietuviškas).

Pastato išorė – paprasta, mat senasis čia stovėjęs istorinis pastatas 1973 m. sudegė. Tačiau vidus ir naujo, atstatytojo, įrengtas gražiai – laikinai čia gyvenęs dailininkas Rūkštelė pritapė daug simboliškų realistinių Lietuvos vaizdų, kurie dabar yra rūsio salėje (pirmo aukšto salė labiau "tarptautinio stiliaus" ir nuomojama renginiams, iš kurių klubas išsilaiko). Šią žemę lietuviai įsigijo dar 1923 m. kartu su prabangiu gyvenamuoju namu, pirmasis Maironio pastatas atidarytas dar 1925 m., o 1929 m. perėjo kitai lietuvių organizacijai. Pokariu atvykus dipukams ir padaugėjus lietuvių, tie pastatai buvo išplėsti naujom salėm 1962 m. ir 1968 m. ir lemtingais 1973 m., kai sudegė, vyko dar viena rekonstrukcija, turėjusi dar labiau išplėsti Maironį.

Lietuviškos scenos Maironio parko salės paveiksle.

Lietuviškos scenos Maironio parko salės paveiksle.

Prie Maironio parko yra ežeras, o priešais pastatą stovi paminklas lietuviams, žuvusiems už Lietuvą su daug tautinių simbolių (Gedimino stulpai, Vytis, pora Vyčio kryžių). Nuo 1978 m. jis stovėjo prie Šv. Kazimiero bažnyčios, bet, ją praradus, perkeltas čia, mat bijota, kad naujieji bažnyčios savininkai jo nesunaikintų.

Maironio parko paminklas lietuviams, žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Anksčiau Maironis vadintas "Maironio parku", tačiau ~2022 m. pervadintas, nes žodis "parkas" kūrė klaidingą įspūdį, kad tai labiau lauko erdvė, o ne pastatas. Tačiau lauko erdvės čia irgi didžiulės - yra ir gausiai JAV itin svarbaus parkingo, ir ežero pakrantė. Taigi, čia galima švęsti ir lauko šventes, kaip Jonines, o iš viso būna 6-8 lietuviškos šventės per metus.

Seniau tokių lietuviškų "parkų" šito paties ežero rytinėje pakrantėje būta gerokai daugiau. Buvo ir Vytauto parkas, Olimpijos parkas (kairiųjų), taip pat panašiai veikė ir Veteranų klubas. Tačiau visos tos organizacijos ilgainiui užsidarė, jų pastatai arba nugriauti, arba nebeturi lietuviškų ženklų, lietuviškas Vusterio gyvenimas "atsitraukė" į Maironį, ten buvo persikėlę ir savo pastatų atsisakę klubai.

2010 m. Vusterio savivaldybė, pripažindama lietuvių įtaką miestui, nusprendė užmegzti broliškus ryšius su Ukmerge.

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Masačusetsą dienoraščiai

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Vusteryje žemėlapis

Click to learn more about Lithuania: Masačusetsas 31 Comments

Merimako slėnis (Masačusetsas, JAV)

Lorensas, Lovelis ir Heiverhilis kartu sudaro Merimako upės slėnį, kuris prieš 100-150 metų buvo JAV tekstilės pramonės širdis. Milžiniški tekstilės fabrikai į miestus pritraukė tūkstančius lietuvių, todėl ši teritorija ypač turtinga lietuviškų vietų.

Tarp unikaliausių lietuviškų vietų regione – Lietuvių tautiškųjų katalikų kapinės (įkurtos lietuvių, atskilusių nuo Romos katalikų) bei rajonas, kuriame visi gatvių pavadinimai – lietuviški. Taip pat stovi nemažai lietuviškų paminklų, lietuvių bažnyčių (tiesa, nė viena nebeveikia), lietuvių kapinių.

Paminklas lietuviams imigrantams Heiverhilo lietuvių kapinėse

Paminklas lietuviams imigrantams Heiverhilo lietuvių kapinėse.

O ir patys didingi raudonų plytų fabrikai, kur plušo lietuviai, dabar – lankytina vieta. Lietuvoje nieko panašaus neturime, nes Lietuvą Rusijos Imperija tuomet specialiai paliko žemės ūkio kraštu, ir todėl pramoninių darbų lietuviams teko ieškoti emigracijoje – vietose, tokiose, kaip Merimako slėnis.

Sunkiai suvokiamo dydžio buvęs tekstilės fabrikas Lorense. Tai - tik vienas jo pastatų, ir tik vienas iš fabrikų

Sunkiai suvokiamo dydžio buvęs tekstilės fabrikas Lorense. Tai - tik vienas jo pastatų, ir tik vienas iš fabrikų.

Lorenso lietuviškos vietos

Merimako slėnio centre „lietuviškiausias“ jo miestas Lorensas (70 000 gyv.) pravardžiuojamas bažnyčių miestu - tiek gausu čia buvo XX a. pradžioje imigrantų bendruomenių, kurių kiekviena pastaydavo po bažnyčią.

Lietuviškos buvo net dvi (abi uždarytos).

Pirmoji - įprastinė Šv. Pranciškaus Asyžiečio (94 Bradford Street). Šiandien tame pastate - katalikiška Belesinio akademija, lietuviškos mišios perkeltos į Kristaus kūno parapiją 35 Essex Street, paskui atšauktos. Bažnyčioje išoriškai neliko nieko lietuviško. Vienas vitražas iš šios bažnyčios perkeltas į Central Catholic High School koplyčią, ten paminėta, kad vitražas iš lietuvių bažnyčios. Uždarius Šv. Pranciškaus bažnyčią, lietuviai buvo perkelti į Kristaus Kūno parapiją, kur iki šiol būna jų švenčių. Ten yra ir vienas lietuviškas atributas - Aušros Vartų Marijos paveikslo kopija; ta kopija unikali tuo, kad pokariu buvo gabenama per Vakarų Europos dipukų stovyklas, kur prieš ją meldėsi dipukai (lietuviai, pabėgę nuo sovietinio genocido 1944 m.) - galiausiai jis "nusėdo" Lorense.

Lorenso Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia

Lorenso Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia

Antroji Lorenso lietuvių bažnyčia, įkurta iš protestantų 1917 m. perpirktame 1855 m. statytame pastate Garden Street 150, priklausė Lietuvių tautiškai katalikų bažnyčiai. Tai - ypatinga XX a. pradžioje užgimusi Amerikos lietuvių grupė, save laikiusi katalikais, bet atmetusi Romos popiežiaus valdžią (todėl ne Romos katalikai). Lietuvių tautiškų katalikų katedra buvo Skrantone, Pensilvanijoje (iki šiol veikia), o Lorense - vienintelė ilgiau besilaikiusi nutolusi parapija (Saldžiausios Jėzaus širdies). Buvusi bažnyčia 2001 m. vėl parduota (Haičio baptistams), bet dar likusi plokštelė frontone, kad tai – Lietuvių tautiškų katalikų bažnyčia (tiesa, ji išblukusi nuo saulės). "Geriausiais laikais" tautiškai Lorenso parapijai priklausė net 4000 žmonių, bet ilgainiui daug jų grįžo pas Romos katalikus.

Lorenso lietuvių tautiška katalikiška bažnyčia

Lorenso lietuvių tautiška katalikiška bažnyčia

Lorenso priemiestyje Metuene (Methuen) liko Lietuvių tautiškų katalikų kapinės, kuriose nuo 1917 m. laidoti parapijos nariai. Jie negalėjo būti laidojami nei nepašventintose protestantų kapinėse, nei kartu su popiežiumi sekančiais katalikais, todėl įsteigė savas. Kadangi daug kapų labai seni, lietuviškos pavardės ten rašomos ir suanglintos ar sulenkintos (kaip jas užrašydavo JAV migracijos pareigūnai), yra nunykusių lietuviškų žodžių. ~1997 m. virš kapinių vartų ~1997 m. pastatyta graži arka, o 2016 m. paminklas už Ameriką besikovusiems lietuviams (ant jo – ir lietuviški užrašai). Kapinėse ilsisi apie 100 JAV veteranų lietuvių, jų kapus skautai dabina JAV vėliavėlėmis. Kapinių istoriją pasakoja stovinti atminimo lenta su trispalve.

Lietuvių tautiškų katalikų kapinių įėjimo arka

Lietuvių tautiškų katalikų kapinių įėjimo arka

Paminklas lietuviams tautiškiemms katalikams Antrojo pasaulinio karo veteranams iš Lorenso apylinkių

Paminklas lietuviams tautiškiems katalikams Antrojo pasaulinio karo veteranams iš Lorenso apylinkių

Kapinės išlaikomos iš lėšų, gautų pardavus bažnyčią. Jų centre stovi Lietuvių tautiškų katalikų altorius, prie kurio anksčiau laikytos tautiškų katalikų šv. Mišios, aplinkui vykdavo piknikai (altorius be lietuviškų ženklų, su Jėzaus skulptūra). Šiandien kapinėse laidojami ir ukrainiečiai, lietuviams suteikus jiems žemės.

Lietuvių tautiškų katalikų altorius Metueno kapinėse

Lietuvių tautiškų katalikų altorius Metueno kapinėse

Metuene yra ir unikalus kvartalas, kurio beveik visos gatvės pavadintos lietuviškai. Ten yra Palangos, Varnių, Luokės, Vyčio, Birutės, Kauno gatvės. Jis įsikūrė buvusioje Šv. Pranciškaus parapijos poilsiavietėje, kurią uždariusi Romos katalikų bažnyčia skubiai pardavė. Didžiausios gatvės – Varnių, Palangos ir Birutės. Jų pavadinimus galima aptikti ant daugybės lentelių, pašto dėžučių ir t.t.

Pašto dėžutės su Palangos ir Birutės gatvių pavadinimais

Pašto dėžutės su Palangos ir Birutės gatvių pavadinimais

Lorensas taip pat žymus kaip pirmasis JAV miestas, 1990 m. pripažinęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą (balandžio 3 d.). Tai primenanti atminimo lenta 2000 m. įrengta įspūdingoje Lorenso miesto savivaldybėje (pirmame aukšte, į kurį gali užeiti kiekvienas norintis). Ant lentos – ir lietuviški žodžiai „Tegyvuoja laisva Lietuva“. Už pripažinimą savivaldybė balsavo vienbalsiai.

Atminimo lenta primenanti, kad Lorensas buvo pirmasis JAV miestas, pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę

Atminimo lenta primenanti, kad Lorensas buvo pirmasis JAV miestas, pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę

Priešais savivaldybę esančiame parke stovi Paminklas duonos ir rožių streikui. Šis 1912 m. vykęs Lorenso tekstilės darbininkų streikas buvo vienas žymiausių ir sėkmingiausių streikų JAV istorijoje. Ant paminklo – ir lietuvio Jono Smolsko vardas, mat šis žmogus tapo viena trijų „streiko aukų“ (jį mirtinai sumušė streiko priešininkai pusmetis po streiko už tai, kad vaikščiojo pasidabinęs su streiku susijusios organizacijos simbolika).

Duonos ir rožių streiko memorialas Lorense

Duonos ir rožių streiko paminklas Lorense

Tiek Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą ir jį primenančią lentą, tiek paminklo streikuotojams statybas organizavo ar iš dalies finansavo žymus Lorenso lietuvis istorikas Jonas Stundžia, daug daręs dėl lietuviškų vietų ir istorijų JAV įprasminimo (jo pavardė irgi minima ant paminklo streikuotojams).

Paminklo duonos ir rožių streikui postamento lenta, kur paminėtas ir Jonas Smolskas bei Jonas Stundžia

Paminklo duonos ir rožių streikui postamento lenta, kur paminėtas ir Jonas Smolskas bei Jonas Stundžia

Lovelio lietuviškos vietos

Maždaug 10 km į vakarus nuo Lorenso palei tą pačią Merimako (Merrimack) upę, išsidėstęs kitas tekstilės miestas Lovelas (100 000 gyv.) - tarsi jo brolis dvynys (panašaus dydžio, istorijos ir irgi turėjęs daug lietuvių).

2012 m. Lovele prie savivaldybės atidengtas atminimo akmuo lietuviams su Vyčiu, tautinių juostų bareljefais, žodžiu „LIETUVA“. Jis prisijungė prie kitų tokių atminimo akmenų, kuriuos pastatė kitos į Lovelą atvykusių imigrantų tautos.

Atminimo akmuo lietuviams prie Lovelo savivaldybės

Atminimo akmuo lietuviams prie Lovelo savivaldybės

Lovelo lietuviai irgi turėjo nuosavą Šv. Juozapo bažnyčią (151 Rogers Street), statytą 1911 m. Ji uždaryta 2003 m., paversta daugiabučiu. Kertiniame akmenyje išliko angliškas įrašas „Šv. Juozapo lietuvių Romos katalikų bažnyčia 1911“.

Lovelo lietuvių bažnyčia

Lovelo lietuvių bažnyčia

Kertinis Lovelo bažnyčios akmuo, ant kurio parašyta, kad tai buvo lietuvių bažnyčia

Kertinis Lovelo bažnyčios akmuo, ant kurio parašyta, kad tai buvo lietuvių bažnyčia. Tokie kertiniai akmenys dažnai išlieka paskutiniai liudytojai to, kam ir kada pastatytas pastatas. Kai kada įrašai ant jų net būna lietuviški.

Iki 2017 m. Lovele egzistavo Didžio Lietuvių Kunigaikšcio Vytauto (DLKV) lietuvių klubas. Įkurtas 1920 m. jis persikėlė į dabartinę vietą 447 Central Street 1966 m., prie įėjimo plazda ir Lietuvos vėliava, kabėjo iškaba su Lietuvos simboliais. Klubą įkūrė kairieji kaip alternatyvą lietuvių parapijoms (juk lietuviams parapijos irgi buvo savotiški klubai, kur po mišių leistas laikas), tačiau ilgainiui patys su parapijomis ėmė bendradarbiauti, nes Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir parodžius tikrąjį veidą, kairiojo radikalizmo Amerikos lietuvių tarpe sumažėjo. Klubas parduotas nes pastato išlaikymo sąnaudos (~14000 USD į metus) tapo nebepakeliamos senyvai jo bendruomenei. Dabar ten skalbykla, lietuviškų ženklų nelikę.

Didžiojo Kunigaikščio Vytauto klubas Lovele

Didžiojo Kunigaikščio Vytauto klubas Lovele (iki ženklų nuėmimo)

Heiverhilo lietuviškos vietos

Heiverhilas (į rytus nuo Lorenso) – mažiausias iš „lietuviškų“ Merimako slėnio miestų.

Geriausiai išlikusi lietuviška jo vieta - Heiverhilo lietuvių kapinės, įkurtos dar 1921 m. Virš jų nuolat plazda tiek Lietuvos, tiek JAV vėliavos, o tų vėliavų stiebų papėdėje - Paminklas lietuviams, imigravusiems į Heiverhilą, 2000 m. pastatytas Gedymino klubo.

Prie senojo įėjimo į Heiverhilo lietuvių kapines

Prie senojo įėjimo į Heiverhilo lietuvių kapines

Ne, mes savo svetainėje nepadarėme klaidos – Heiverhilo lietuvių klubas tikrai vadinasi „Gedymino“, o ne „Gedimino“, mat jis įkurtas dar tada, kai šiuolaikinė lietuvių rašyba nebuvo įsigalėjusi.

Gedymino klubo paminklas lietuvių imigrantams

Gedymino klubo paminklas lietuvių imigrantams

Pačios kapinės irgi priklauso tam klubui. Jos pasižymi dideliais žemės sklypeliai prie kiekvieno antkapio (dėl ko kapinėse trūksta vietos). Akmuo su kapinių pavadinimu yra prie pagrindinio įėjimo.

Heiverhilo lietuviai turėjo ir savo Heiverhilo lietuvių bažnyčią. Ji ~1910 m. įkurta iš kitos bendruomenės perpirktame 1892 m. raudonų plytų pastate. Ilgainiui rajonas aplink ją tapo juodaodžių rajonu, bažnyčia 1998 m. uždaryta. Kurį laiką pastatas tarnavo kaip policijos nuovada, bet tada apleistas ir išdaužytas, o 2019 m. nugriautas. "Tikslas - Amerika 2017" ekspedicijos metu pro išdaužyutus langus dar buvo galima pamatyti išdraskytą medinį interjerą ir kelis likusius vitražus. Tačiau šiaip lietuvių ten niekas nepriminė.

Heiverhilo lietuvių bažnyčia

Heiverhilo lietuvių bažnyčia prieš jos nugriovimą

TSuniokotas Heiverhilo lietuvių bažnyčios interjeras

Suniokotas Heiverhilo lietuvių bažnyčios interjeras (2017 m.)

Šiaurinis Merimako slėnis

Merimako slėniui taip pat priskiriama ir Našuja Naujajame Hampšyre, turėjusi savo lietuvių bendruomenę. Tenykštis lietuviškas paveldas aprašytas prie Naujojo Hampšyro.

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Masačusetsą dienoraščiai

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Merimako slėnyje žemėlapis

Click to learn more about Lithuania: Masačusetsas, JAV 20 Comments

Baltimorė, Merilendas

Baltimorė (620 000 gyv.) Merilendo valstijoje - senas pramoninis pakrantės miestas, dar nuo prieškario traukęs lietuvius.

Baltimorės lietuvių namų fasado viršus

Baltimorės lietuvių namų fasado viršus

Lietuvių bažnyčios Baltimorėje

Baltimorės centre esanti neogotikinė Šv. Alfonso šventovė (114 West Saratoga Street) su 73 m trijų tarpsnių bokštu - viena įspūdingiausių lietuvių bažnyčių Amerikoje. Jos didingam neogotikiniam interjerui visoje Lietuvoje sunkiai rasi lygių, jos bokštas – aukštesnis už visų Vilniaus bažnyčių bokštus.

Šv. Alfonso šventovė Baltimorėje

Šv. Alfonso šventovė Baltimorėje

Šv. Alfonso šventovė - ir pati seniausia Amerikos lietuvių bažnyčia, mat statyta dar 1844 m. (JAV tokių senų pastatų nedaug). Tačiau lietuvių Amerikoje anuomet dar nebuvo (Lietuvoje dar nebuvo panaikinta baudžiava). Šventovę pastatė vokiečiai - ji net vadinta "vokiečių katedra". 1917 m. vokiečiai iš rajono kraustėsi ir bažnyčią pardavė lietuvių parapijai. Tai paskatino aplinkui kurtis daugiau lietuvių, o rajoną kai kas ėmė vadinti "Little Lithuania".

Šv. Alfonoso šventovės Baltimorėje vidus

Šv. Alfonoso šventovės Baltimorėje vidus

1973 m. Šv. Alfonso bažnyčia paskelbta nacionalinės reikšmės architektūros paminklu, 1995 m. jai suteiktas šventovės titulas. Ją gerai žino ne vien lietuviai, mat dar vokiečių laikais ten klebonavo pirmasis Amerikos šventas Džonas Noimanas (atkurtas jo kambarėlis). Net ir lietuvių laikais melstis dažnai eidavo ir eina ne vien lietuviai.

Šiandien Šv. Alfonso šventovėje laikomos pamaldos anglų, o taip pat lotynų kalba (pagal seną mišiolą). Lietuviškos pamaldos atšauktos 2017 m., tiesa, it iki tol kurį laiką jos būdavo laikomos ne lietuvio kunigo, todėl lietuviškos tik ne kunigo sakomos dalys (skaitiniai, atliepimai ir kt.). Kadangi pamaldos dažnos, paprasta patekti į vidų.

TBaltimorės lietuvių bažnyčios altorius su Lietuvos trispalve kairėje

Baltimorės lietuvių bažnyčios altorius su Lietuvos trispalve kairėje

Tačiau, kadangi bažnyčios pradžia nelietuviška, lietuviškų detalių viduje palyginus su daugeliu JAV lietuvių bažnyčių - mažai. Koplyčioje į dešinę nuo altoriaus kabo Sibiro rožinis, kurį tremtiniai pasidarė iš duonos gabalėlių ir savo plaukų. Zakristijoje yra lietuviškas vitražas. Prie įėjimo - didžiulis vardų sąrašas: tai Baltimorės lietuviai, už JAV kovoję Antrajame pasauliniame kare. Lengva suprasti, kiek lietuvių būta Baltimorėje (tą rodo ir bažnyčios masteliai). Bažnyčios viduje altoriaus kairėje yra trispalvė, tarp šventųjų - šv. Kazimiero skulptūra.

Sibiro rožinis Šv. Alfonso šventovėje

Sibiro rožinis Šv. Alfonso šventovėje

Kaip ir iš daugelio šiaurinės JAV didmiesčių centrų iš Baltimorės senamiesčio baltaodžiai (ir lietuviai) pasitraukė, dabar čia vyrauja juodaodžiai, daug namų apleista (1950 m. Baltimorėje gyveno 950 000 žmonių, 2010 m. - 621 000, 63% juodaodžiai ir ~2000 lietuvių), didelis nusikalstamumas, tad Šv. Alfonso šventovė lankoma mažiau, bet lietuviai atvyksta ir iš priemiesčių. Iš viso Merilende gyvena ~18 000 lietuvių.

Iki įsigijo Šv. Alfonoso bažnyčią lietuviams Šv. Jono krikštytojo parapija 308 N. Paca St. (1806-1917 m.). Vėliau ten buvo italų bažnyčia, dabar Šv. Judo šventovė.

Dar seniau lietuviai medlėsi dabartinėje Loido gatvės sinagogoje. Tą pastatą jie 1888 m. nupirko iš žydų, o 1906 m. pardavė atgal (kitai žydų grupei, atvykusiai iš Ukrainos). Dabar pastatas – Baltimorės žydų muziejaus dalis (turi darbo laiką), bet jo rūsyje yra aprašyta ir lietuviškoji pastato istorijos dalis, išlikęs net sunkiai įskaitomas lietuviškas grafitis ant kolonos. Ši istorija, kai lietuviškos bažnyčios darėsi vis didingesnės rodo, kaip greitai augo Baltimorės lietuvių bendruomenė.

Loido gatvės sinagoga, buvusi lietuvių bažnyčia

Loido gatvės sinagoga, buvusi lietuvių bažnyčia

Baltimorės lietuvių namai-muziejus

Po Šv. Alfonso bažnyčios įsigijimo gretimame rajone 1921 m. įkurti ir Lietuvių namai (851-853 Hollins St.; nuo 1968 m. dažniau vadinami angliškai Lithuanian Hall) skirti pasaulietiniams renginiams. Pastatas trijų aukštų, su Vyčiu virš įėjimo, projektuotas Stanislavo Raselo.

Baltimorės Lietuvių namai

Baltimorės Lietuvių namai

 Baltimorės lietuvių namų Vytis virš įėjimo (kitas - frontone)

Baltimorės lietuvių namų Vytis virš įėjimo (kitas - frontone)

Įdomiausia lankytojui jo vieta - Lietuvių muziejus trečiame aukšte. Ten galima sužinoti apie Amerikos lietuvius: pamatyti Kauno laisvės statulos kopiją, kuri ąjie nešė į protestus prie Kapitolijaus Vašingtone (juk Baltimorės lietuvių bendruomenė buvo artimiausia sostinei), protestusoe naudotus kryžius, simbolizavusius Sausio 13 d. aukas, eglutės žaisliukus ir sodus, supintus ne iš šiaudų, o iš gėrimų šiaudelių (Amerikos miestuose tokius gauti būdavo paprasčiau) ir t.t.

Lietuviška trobelė Baltimorės lietuvių muziejuje

Lietuviška trobelė Baltimorės lietuvių muziejuje. Anskčiau ji būdavo nešiojama į lauką, joje pristatinėtos amerikiečiams lietuvių tradicijos.

Į protestus Vašingtone nešti kryžiai, simbolizavę sausio 13 d. aukas, ir Laisvės statulos Kaune kopijos viršus

Į protestus Vašingtone nešti kryžiai, simbolizavę sausio 13 d. aukas, ir Laisvės statulos Kaune kopijos viršus

Iš geriamųjų šiaudelių Amerikos lietuvių išlankstyti liaudiški eglutės papuošimai / sodai Baltimorės lietuvių muziejuje

Iš geriamųjų šiaudelių Amerikos lietuvių išlankstyti liaudiški eglutės papuošimai / sodai Baltimorės lietuvių muziejuje

Yra net Jono Basanavičiaus pamiršti akiniai – juos paliko, kai Baltimorėje rinko Lietuvos laisvei aukas. Amerikiečiai, savo ruožtu, eina į muziejų sužinoti ir apskritai, kas tie lietuviai, ten yra medinės gryčios kopija, seni ginklai, informacija apie lietuvių kultūrą ir istoriją. Rekomanduojama eiti su tuo, kas išmano eksponatus (sutarus su kažkuo iš šeimininkų), o muziejus atdaras pagal susitarimą.

Jono Basanavičiaus akiniai Baltimorės lietuvių muziejuje

Jono Basanavičiaus akiniai Baltimorės lietuvių muziejuje

Antrajame lietuvių namų aukšte yra 1500 vietų salė su scena, įrengta labai tautiškai, art nouveau stiliumi, su lietuviškais ornamentais ir Lietuvos miestų herbais (kadangi įrengta seniai, dar yra ir prarastų miestų, priklausiusių tarpukario Lietuvai, tokių kaip Lyda, herbai). Rūsyje yra biliardinė, baras, šokių salė – irgi nestokojančios tautiškų interjero detalių (Lietuvos formos vėliavos spalvų žemėlapis ant lubų, lietuivų vaizdai ir t.t.). Ten yra lietuviškų gėrimų, o veikia tik penktadieniais.

Baltimorės lietuvių namų pagrindinė salė

Baltimorės lietuvių namų pagrindinė salė

Baltimorės lietuvių namų pagrindinės salės šoninė siena su liaudiškais ornamentais bei meniškai išraižytais Lietuvos miestų herbais

Baltimorės lietuvių namų pagrindinės salės šoninė siena su liaudiškais ornamentais bei meniškai išraižytais Lietuvos miestų herbais

Baltimorės lietuvių namuose organizuojami ir tradicinių amatų apmokymai (drožinėjimas, kiaušinių marginimas). Lietuvių namuose yra ir Lietuvių nacionalinė biblioteka, įkurta dar 1908 m., kai Lietuvoje tik neseniai buvo panaikintas spaudos draudimas. Tai seniausia etninė biblioteka JAV. Taip pat yra lietuvių šokių trupė, sporto klubas, senjorų klubas, internetinis radijas. Priešingai lietuvių namams kai kuriuose kituose miestuose, kurie mažėjant lankytojų užsidarė, Baltimorės Lietuvių namai sėkmingai traukia ne vien lietuvius - čia vykstančius šokius lanko meniškas jaunimas, hipsteriai, jie paragauja ir lietuviško alaus.

Baltimorės lietuvių namų baras rūsyje

Baltimorės lietuvių namų baras rūsyje

Priešais Lietuvių namus yra Mažosios Lietuvos parkas (Little Lithuania Park), pavadintas ne pagal Karaliaučiaus kraštą, bet pagal alternatyvų viso rajono pavadinimą (panašiai kaip Little Italy ar Little Haiti). Parko širdis – graži lietuviška paminklinė kompozicija iš trijų lietuviškų kryžių (du – palinkę į šonus) ir ant žemės padaryto stilizuoto Vyčio. Autorius - Algimantas Grintalis, kurį dar vaiką tėvai išvežė iš Lietuvos traukdamiesi nuo sovietų; jis buvo Baltimorės lietuvių muziejaus vadovas.

Lietuviška skulptūrinė kompozicija Baltimorės Mažosios Lietuvos parke

Lietuviška skulptūrinė kompozicija Baltimorės Mažosios Lietuvos parke

Franko Zapos paminklas

Baltimorėje gimė žymus XX a. muzikantas Frankas Zapa (Frank Zappa; 1940-1993). Į Sovietų Sąjungą jo muzika patekdavo tik neoficialiais keliais, bet ir Lietuvoje jis turėjo gerbėjų. 1990 m. atgavus nepriklausomybę laisvė apėmė visas gyvenimo sritis ir galiausiai 1995 m. Zapos gerbėjai Vilniuje įgyvendino sumanymą pastatyti daininkui biustą. Ši žinia buvo plačiai aptarinėjama JAV televizijų. Kai 2008 m. paminklą Frankui Zapai pastatyti nutarta ir gimtojoje Baltimorėje (Conkling Street ir Eastern Avenue kampe) pasirinktas sprendimas čia atvežti vilniškio biusto kopiją, ją dovanojo Vilniaus savivaldybė, parėmė ir Gintaras Didžiokas, Hubertas Grušnys, Vytaytas Kernagis bei kiti. Tai parašyta ant paminklo postamento.

Franko Zapos biustas Baltimorėje

Franko Zapos biustas Baltimorėje

Džonio Junito statula

Džonis Junitas (Jonas Jonaitis, 1933-2002) – vienas garsiausių lietuvių sportininkų! Mažai jį žinome, nes žaidė amerikietišką futbolą, nepopuliarų Lietuvoje. Bet jį žino visa Amerika, jis laikomas vienu geriausių visų laikų šios sporto šakos žaidėjų, ir prie miesto, kurioje žaidė 1956-1972 m., stadiono, jam pastatyta skulptūra!

Džonio Junito statula Baltimorėje

Džonio Junito statula Baltimorėje

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Merilandą dienoraščiai

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Baltimorėje žemėlapis

 


Click to learn more about Lithuania: Merilendas, JAV 3 Comments

Klivlandas (Ohajas, JAV)

Šiuo metu net 14 000 narių turinti Klivlando lietuvių bendruomenė sukūrė vienas įstabiausių lietuviško paveldo vietų Amerikoje. Daugeliu atžvilgiu Klivlande gali pajusti tarpukario Lietuvos dvasią ir aidus.

Klivlando lietuvių kultūrinis darželis

Pati žymiausia lietuviška vieta Klivlande - Lietuvių kultūrinis darželis, įkurtas 1936 m. Jis atrodo labiau kaip ūksmingas parkas, pilnas lietuvybės – bene kiekviena jo detalė tiesiog ja pulsuoja. Tarsi jis būtų sukurtas kokiam tarpukario Kauno Žaliakalniui, ir stebuklingai atsidūręs Amerikoje. Nieko keisto, juk jį kūrę autoriai - Dubeneckis, Zikaras - kūrė ir tarpukario Kauną.

Lietuvių darželis Klivlande

Lietuvių darželis Klivlande

Darželis – trijų lygių. Aukščiausiame plazda Lietuvos vėliava ir trykšta Kunigaikštienės Birutės fontanas, į kurį žvelgia poetas Maironis ir Vincas Kudirka - tarsi ieškodami įkvėpimo LDK istorijoje.

“Kunigaikštienės

Kunigaikštienės Birutės fontanas Klivlando lietuvių darželyje

Vinco Kudirkos biustas Klivlando lietuvių darželyje

Vinco Kudirkos biustas Klivlando lietuvių darželyje

Maironio skulptūra Klivlando lietuvių darželyje

Maironio skulptūra Klivlando lietuvių darželyje

Viduriniojoje darželio terasoje stūgso akmeniniai Gedimino stulpai - šimtametis Lietuvos simbolis (1936 m.). Yra ir Jono Basanavičiaus, "Tautos patriarcho", kuriam dažnai priskiriamas bene didžiausias nuopelnas Lietuvos valstybės atkūrime 1918 m., biustas. Basanavičiaus (1936 m.) ir Vinco Kudirkos (1938 m.) biustai įkvėpti garsaus skulptoriaus Zikaro (pastačiusio ir Laisvės statulą Kaune). Tai kartu ir vienos seniausių statulų šiems asmenims pasaulyje: juk sovietų okupuotoje Lietuvoje paminklai jiems išgriauti ir tik po nepriklausomybės vėl atstatyti. Maironio biustas Klivlande statytas 1961 m., perstatytas 2010 m.

Basanavičiaus biustas ir Gediminaičių stulpai už jo

Basanavičiaus biustas ir Gediminaičių stulpai už jo

Žemutinėje darželio terasoje – sodelio pavadinimas, antra lietuviška vėliava ir naujausias darželio turtas - Rūpintojėlis, pastatytas Lietuvos nepriklauosmybės atkūrimui paminėti.

Rūpintojėlis Klivlando lietuvių darželyje

Rūpintojėlis Klivlando lietuvių darželyje

Pats darželio išdėstymas taip pat prasmingas – jo kūrėjai pasirinko ir sukūrė jį lyros formos.

Klivlando Rokfelerio parke yra kelios dešimtys tokių kultūrinių darželių, tačiau lietuviškasis - vienas seniausių ir didžiausių.

Darželis nuniokotas juodaodžių per rasinius neramumus XX a. 7 dešimtmetyje, bet po to atkurtas Vinco Apaniaus ir Kęstučio Šukio (šį jų darbą atmena jiems dedikuotas suolelis vidurinėje darželio terasoje).

Čia yra sakęs kalbą ir prezidentas Antanas Smetona (žr. žemiau).

Nors tai nėra pažymėta sodelyje, tačiau įdomu, jog kai kurie darželio medžiai sodinti žymiosios JAV lietuvės dainininkės Anna Kaskas.

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Klivlande stovi masyvi senutė (1921 m.) Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia (6527 Superior Avenue). Ji - labai panaši į Detroito Šv. Antano bažnyčią, dviejų aukštų. Viršuje - didelė bažnyčios salė, apačioje kadaise veikusios mokyklos klasės, o rūsyje vykdavo pasaulietiniai lietuvių pobūviai ir susitikimai.

Klivlando Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Klivlando Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Deja, mokinių klasėse nebėra, o ir pačioje bažnyčioje paskutinės mišios laikytos 2009 m. Taupydama lėšas Klivlando vyskupija ją uždarė. Tuo metu tai buvo seniausia veikianti lietuviška parapija JAV, įkurta 1895 m. (iš pradžių turėjo kitą, mažesnę, bažnyčią).

Planavusi už bažnyčios pastatą ir aplinkinį nemažą sklypą su istoriniu XIX a. namu gauti beveik 220 000 dolerių vyskupija turėjo tenkintis vos 11 000. Tokia yra nekilnojamojo turto kainų realybė nykstančiuose šio regiono didmiesčiuose - čia dar ir rajonas nesaugus. Žemę įsigijo Community Greenhouse Partners, kuri čia augino daržoves, smulkius gyvūnus. Taip: miestai kaip Klivlandas ar Detroitas, su savo pigia žeme ir niekam nereikalingais namais, pamažu vėl tampa kaimiškais plotais - tai vadinama urbanistine žemdirbyste. Bažnyčios pastato griauti neplanuojama, nauji šeimininkai planavo jį rekonstruoti, atidaryti parduotuvę. Tačiau panašu, kad ir ši ferma neišsilaikė, užsidarė. Šiandien bažnyčia stovi apleista ir retkarčiais buvo panaudojama filmams filmuoti (pvz. ten filmuotas filmas "Little Evil"). Lietuviškų detalių viduje nebėra.

Klivlando Šv. Jurgio bažnyčios vidus

Klivlando Šv. Jurgio bažnyčios vidus

Klivlando Šv. Jurgio bažnyčios teritorijoje auginamos daržovės

Klivlando Šv. Jurgio bažnyčios teritorijoje augnamos daržovės

Lietuviškos bažnyčios uždarymas Klivlande nesukėlė tokių protestų, kaip kai kuriose kitose benduromenėse, nes viena lietuviška bažnyčia ten dar liko. Ji veikia šiaurrytiniame Klivlande, į kur iš Šv. Jurgio bažnyčios apylinkių XX a. pab. persikėlė nemaža dalis lietuvių. Kartu išsikėlė ir lietuvių bendruomenės centras: rajone aplink Šv. Jurgio bažnyčią, kur kadaise veikė ir lietuvių klubai, lietuvių institucijos, lietuvių verslai, nieko lietuviško neliko. Į naująją bažnyčią perkelti ir daugelis lietuviškų atributų iš Šv. Jurgio bažnyčios, tiesa, ne visi (pvz. vienas šoninis altorius parduotas nelietuvių bažnyčiai vakarų pakrantėje).

Paskutinės mišios Šv. Jurgio bažnyčioje. Antano Jucaičio nuotrauka, 2009 10 18

Paskutinės mišios Šv. Jurgio bažnyčioje. Antano Jucaičio nuotrauka, 2009 10 18.

Netoli nuo Šv. Jurgio bažnyčios St. Clair gatvėje (prie E 61 gatvės) viena siena išdabinta meno kūriniu, primenančiu visas rajone gyvenusias ar gyvenančias tautas. kiekvienai jų skirta po vėliavą, ant kurios pavaizduoti tautiniais rūbais vilkintys tos tautos žmonės, grojantys tradiciniais muzikos instrumentais. Viena vėliavų - Lietuvos. Taip pat yra atvaizduoti kroatai, slovėnai (abi tautybės iš tų laikų, kai čia gyveno ir lietuviai), etiopai, sudaniečiai, nigeriečiai, kinai ir puerto rikiečiai.

Rajono tautybių kūrinys

Rajono tautybių kūrinys

Lietuvos vėliava su lietuviais

Lietuvos vėliava su lietuvėmis, viena kurių groja kanklėmis

Šiaurės rytų Klivlando lietuvių bažnyčia, mokykla, paminklai

Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia (18022 Neff Rd) – dalis masyvaus lietuviško komplekso, vieno didžiausių Amerikoje ir sukurto žymiausių XX a. lietuvių.

 Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia

Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia

Bažnyčia gali pasirodyti gana paprasta, net funkcionalistinė, bet, pažvelgus iš arčiau, galima pamatyti daug lietuviškų detalių. Iš vidaus bažnyčia atrodo it laivas – tikėjimo ir lietuvybės laivas, plaukiantis per rūstų vandenyną.

Viduje vienos įspūdingiausių detalių – Lietuvos miestų bei miestelių, kuriuose yra Mergelės Marijos kultai, bareljefai – Žemaičių Kalvarijos, Pažaislio, Šiluvos. Dėl šių bareljefų bažnyčia net retkarčiais vadinama „Lietuvos Madonų šventove“.

Du bareljefai su Madonomis bažnyčioje

Du bareljefai su Madonomis bažnyčioje

Altorius – tradicinis medinis, jame - du bokštai su dideliais kryžiais-saulėmis. Kryžiai-saulės - tiek krikščioniškas, tiek pagoniškas simbolis, kuris šioje bažnyčioje, kaip ir daugelyje JAV lietuvių bažnyčių, atvaizduotas daug kartų, pavyzdžiui – kiekvieno bokštelio bažnyčios viduje viršuje ir bažnyčios viršūnėje iš išorės.

Bažnyčioje mišios laikomos lietuvių ir anglų kalbomis. Bažnyčia kampuotų formų, statyta 1950-1952 m., po 4000 dipukų (lietuvių, pasitraukusių nuo sovietinės okupacijos) antplūdžio. Architektas irgi dipukas - Stasys Kudokas, daug kūręs tarpukario Kaune, o interjerą įrengė garsus išeivijos dailininkas Kazys Varnelis, taip pat Lietuvą palikęs dėl Sovietų okupacijos. Madonų bareljefai – to paties likimo menininko Ramojaus Mozoliausko darbas. Jie rengti 1987 m. kai bažnyčia modernizuota ir dar labiau sulietuvinta. Tuo metu pastatytas ir altorius, sukurta Eduardo Kersnausko.

Vienas bažnyčios vitražų dedikuotas dipukams, o langas – rožė – pačiam Stasiui Kudokui.

Dipukams dedikuotas vitražas

Dipukams dedikuotas vitražas

Pati parapija yra senesnė nei Nuolatinės Dievo Motinos Pagalbos bažnyčia, bet anksčiau parapijiečiai melsdavosi paprastame name. Ir net pastatę bažnyčią, dipukai nesiliovė kurti. Taip atsirado didelė lietuviška mokykla (1962 m.), pagražinta Šv. Kazimiero skulptūra nugariniame fasade (Kazimieras nešantis svarbiausius Vilniaus pastatus: Gedimino pilį ir Katedrą). Skulptūra ten atsirado 1984 m., švenčiant Lietuvos 60—ąsias krikšto metines.

Nuolatinės Dievo Motinos pagalbos bažnyčios mokykla bei skulptūra Šv. Kazimierui

Nuolatinės Dievos Motinos pagalbos bažnyčios mokykla bei skulptūra Šv. Kazimierui

Greta – ir lietuvių vienuolynas, puoštas lietuviškais kryžiais, kur gyveno mokykloje lietuviukus mokiusos seserys kazimierietės. Deja, abu pastatai savo pirmine paskirtimi nebenaudojami ir šiuo metu išnuomoti kitoms reikmėms. Mokykla veikė kaip nuolatinė nuo 1962 iki 1988 m., tiesa, dar iki 2020 m. čia veikė šeštadieninė lietuvių mokykla.

Dievo Motinos Nuolatinės pagalbos vienuolynas

Dievo Motinos Nuolatinės pagalbos vienuolynas

Lietuvišką kompleksą užbaigia Paminklas lietuvių atvykimo į Klivlandą šimtmečiui bažnyčios priekyje (architektas Eduardas Kersnauskas). Kadangi Lietuva buvo sovietų okupuotą, į paminklą inkorporuoti ir kovos už laisvę sikboliai – partizano veidas, Vyčio kryžius ir užrašas trimis kalbomis: "Give me liberty or hive me death" (anglų k.), "Dieve, Lietuvą Gink!" (lietuvių k.), "Redde Quod Debes" (lotynų k („Atiduok, ką privalai“). Be to, paminkle yra kryžius, Rūpintojėlis ir trys vėliavų stiebai, naudojami per atmintinas dienas. Rūpintojėlį sukūrė Ramojus Mozoliauskas. Pagal įrašą ant paminklo nugaros pirmasis paminklas čia pastatytas 1973 m., o 1982 m. perstatytas ir taip pat perdedikuotas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Už paminklo nugaros guli atminimo akmuo mirusiems Šv. Jurgio lietuvių parapijos veteranams (kovojusiems JAV armijoje).

Memorialas kritusiems už Lietuvos laisvę

Paminklas lietuvių atvykimo į Klivlandą šimtmečiui

Memorialo kritusiems už Lietuvos laisvę fragmentas

Paminklo lietuvių atvykimo į Klivlandą šimtmečiui fragmentas

Po lietuvių parapijų sujungimo, naujoji jungtinė lietuvių parapija (kuriai priklauso Dievo Motinos nuolatinės pagalbos bažnyčia) yra vadinama Šv. Kazimiero parapija. Beje, Klivlande yra ir kita Šv. Kazimiero parapija - lenkų.

Lietuvių bendruomenės centras šiaurrytiniame Klivlande

Netoli bažnyčios Klivlande yra ir pasaulietinis Lietuvių bendruomenės centras (adresas 877 E 185). Jame – lietuviškas restoranas, baras, vakarėlių erdvė. Centras žavi lietuviškų detalių gausa, jame taip pat telpa ir archyvas, o, antrame aukšte, salė, dažnai nuomojama ir ne lietuviams – surinktos lėšos padeda išlaikyti centrą.

Klivlando lietuvių klubas

Klivlando lietuvių klubas

Klivlando lietuvių klubo vidus

Klivlando lietuvių klubo vidus

Kaip ir naujoji Klivlando lietuvių bažnyčia, bendruomenės centras pastatytas 1973 m., po to, kai dauguma lietuvių įsikūrė šiame rajone. Senasis lietuvių klubas, veikęs prie Šv. Jurgio bažnyčios, sudegė dar iki tol.

Nors pats bendruomenės centras iš išorės atrodo gana paprastas, ant jo – ir stilizuotas, išeivijoje paplitęs Vytis.

Stilizuotas Vytis ant lietuvių klubo Klivlande

Stilizuotas Vytis ant lietuvių klubo Klivlande

Klivlando lietuviškos vietos, susijusios su prezidentu Antanu Smetona

Klivlande ir daug su Lietuvos prezidentu Antanu Smetona (prezidentavusiu 1926 – 1940 m.) susijusių lietuviškų vietų.

Lietuvos prezidentas Antanas Smetona sovietiams 1940 m. okupavus šalį pasitraukė į Vakarus. Galiausiai apsigyveno Klivlande, kur 1944 m. žuvo gaisre (jau buvo pabėgęs, tačiau grįžo kažko pasiimti, gal dokumentų, ir užtroško dūmuose). Namas, kuriame žuvo Smetona, tebestovi, dabar jis gyvenamas juodaodžių (kaip ir visas tas rajonas).

Namas, kuriame žuvo Antanas Smetona

Namas, kuriame žuvo Antanas Smetona

JAV lietuviai Antano Smetonos veiklą vertino nevienareikšmiškai – dalis jo nemėgo dėl autoritarinio režimo, kiti mylėjo. Dėl to, kad dalis lietuvių JAV buvo prieš jį nusiteikę, Smetonai nebuvo leista apsistoti ir Lietuvos ambasadoje Vašingtone. Tačiau kaip tik Klivlande buvo susitelkę Smetonos gerbėjai tautininkai, todėl Smetona pasirinko būtent šį miestą. Tačiau ir Klivlande Smetonų šeimos gyvenimas nebuvęs lengvas – jam nebuvo leista dirbti, jis neturėjo jokių lėšų šaltinio iš tuo metu jau okupuotos Lietuvos, tad privalėjo išgyventi iš labdaros. Dėl šios priežasties ir pats namas, kuriame Smetona gyveno ir žuvo, toks paprastas (o Smetonos iš tikro gyveno tik jo palėpėje). Labai paprastas ir Antano Smetonos kapas All Souls kapinėse. Antnaui Smetonai ir Sofijai Smetonienei skirtos tik dvi eilinės kriptos kolumbariumo sienoje - jos atrodo kaip tūkstančiai kitų kapų.

Mauzoliejus, kur ilsisi Antanas Smetona

Mauzoliejus, kur ilsisi Antanas Smetona

Antano Smetonos kapas

Antano Smetonos kapas

Po to, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę 1990 m., netilo siūlymai perlaidoti Antaną Smetoną Lietuvoje. Klivlando lietuviai su tuo nesutinka: galvoja, kad perlaidojus Lietuvoje galimi kairiųjų ar antitautinių elementų išpuoliai prieš Smetonos kapą, be to, Smetonų palikuonys toliau gyvena Amerikoje, o ir pats Smetona esą sakęs, jog jis nebenorės atgulti Lietuvoje net tuo atveju, jei ši atgaus nepriklausomybę, nes bus negrįžtamai paveikta sovietų.

Telšių ješiva (Telshe yeshiva)

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje būta ženklios žydų bendruomenės, dalis kurios emigravo į JAV. Nors lietuvių ir žydų bendruomenės istoriškai daug ryšių JAV neturėjo, įdomu tai, kad viena didžiausių lietuvių kilmės žydų institucijų įsikūrusi toje pačioje Klivlando šiaurrytinėje dalyje, kaip ir svarbiausi lietuvių centrai.

Ta instirucija yra Telšių ješiva (Telshe yeshiva) - svarbi žydų religinė mokykla (28400 Euclid Avenue). Ji pavadinta garbei Telšių ješivos, įkurtos 1875 m. ir uždarytos Lietuvą okupavusių sovietų 1940 m. Taip sutapo, kad sovietų okupacijos pradžios metu du ješivos mokytojai ieškojo paramos ješivai Jungtinėse Valstijose. Išgirdę naujienas iš Lietuvos jie nutarė pasilikti JAV ir atkurti "Telšių ješivą" ten. 1960 m. ši ješiva dar įkūrė padalinį Čikagoje.

Telšių ješivos įėjimas

Telšių ješivos įėjimas

Iš pradžių ješiva veikė senamiestyje, kol įsigijo sklypą Euklido preimeistyje. Pačiu piko metu ješiva turėjo 700 mokinių, tačiau neatlaikė kitų naujų atsidariusių ješivų konkurencijos ir šiuo metu joje – apie 170 mokinių. Tačiau didžiuliai pastatai liko. Įspūdingiausias jų - pastatas su pagrindine sale, biblioteka antrame aukšte su daugybe senų knygų, dalis jų – ir iš Lietuvos.

Telšių ješivos mokslo salė

Telšių ješivos mokslo salė

Tarp kitų pastatų – ir mokykla vaikams (kurie ješivos komplekse ir gyvena), butai ješivos mokiniams (gyvenimui su šeimomis) ir pan. Priešingai nei Vakarų civilizacijoje, ješivos mokslai pabaigos neturi – dauguma mokinių taip ir lieka mokiniais visą gyvenimą, studijuoja Torą, diskutuoja apie jos tiesas su mokslo draugais, kartais nukreipiami teisinga linkme vyresnėlių. Dauguma mokinių ješivos teritorijos taip niekad ir nepalieka, arba tai daro tik labai retai (kai vyksta atostogų), tad ješivos kompleksas pats savaime primena nedidelį miestelį.

Patekti į ješivą – nebūtinai lengva užduotis. Nors „Tikslas – Amerika“ dalyviams pavyko visa apžiūrėti ir nufotografuoti, esama istorijų, kai norėję ten apsilankyti buvo išprašyti. Kaip pasakojo ješivos mokiniai, Euklido priemiestis saugiu nelaikomas ir ješiva net sulaukia grasinimų, tad neretai išties, saugumo sumetimais, įleidžiami ne visi. Sėkmė labai priklauso nuo asmens, kurį sutiksite teritorijoje visų pirma – nusiteikęs jis bus padėti ir aprodyti, ar ne.

Telšių ješivos mokiniai

Telšių ješivos mokiniai

Ješivoje dalis mokinių vis dar – litvakų kilmės. Pavadinimas „Telšių“ („Telshe“) taip pat rašomas nemažai kur, nors paties ryšio su Telšių miestu instutucija ir nebeturi. Nebėra ir mokinių, kurie Lietuvoje būtų gimę dabar ir atvykę į šią ješivą mokytis. Dauguma bestudijuojančių – iš griežtų žydų ortodoksų šeimų, o tokių Lietuvoje, po Sovietų vykdytos griežtos ateistinės politikos, praktiškai nelikę.

Mokslo kalba yra anglų, maldų – hebrajų kalba. Jidiš kalba, kuria šnekėjo dauguma Lietuvos žydų, nebevartojama.

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Ohają dienoraščiai

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Klivlande žemėlapis

Click to learn more about Lithuania: Ohajus, JAV 12 Comments