Global True Lithuania Lithuanian communities and heritage worldwide

Jungtinės Amerikos Valstijos

Pagal JAV gyventojų surašymą šioje šalyje lietuvių - 700 000. Tai didžiausia ir svarbiausia lietuvių bendruomenė už Lietuvos ribų. JAV gausu lietuviško paveldo, ypač Rytinėje pakrantėje ir pramoniniuose Vidurio vakarų miestuose.

Lietuviai emigravo į JAV trimis skirtingais laikotarpiais, vadinamosiomis "bangomis". Pirmoji banga plūdo XIX a. pabaigoje. Dešimtys tūkstančių lietuvių iškeitė savo darbus tėvynės žemės ūkyje į Pensilvanijos kasyklas, Čikagos skerdyklas ir kitų didmiesčių gamyklas. Prastai mokėdami angliškai jie įkūrė savo rajonus ir bendruomenės, laikraščius ir orkestrus, pastatė be galo puošnias bažnyčias (atsižvelgiant į kuklų jš gyvenimo būdą), o dabar ilsis po masyviais lietuviškais antkapiais. Pirmoji banga buvo sustabdyta 1908 m. apribojusiu imigraciją, bet jos palikimas liko.

Pirmosios bangos emigrantai XX a. antrajame dešimtmetyje protestuoja už Lietuvos laisvę. 1918 m. Lietuvai tapus nepriklausomai dalis Amerikos lietuvių grįžo padėti savo tėvynei.

Antroji banga atvyko po Antrojo pasaulinio karo. Žmonės, sugebėję ištrūkti iš sovietinio pragaro maždaug 1948 m. pagaliau gavo teisę palikti perpildytas pabėgėlių stovyklas Vokietijoje. JAV, niekada nepripažinusios Lietuvos okupacijos, juos priėmė. Tai buvo daugiausiai elitas: intelektualai, menininkai. Jausdamiesi ištremti iš tėvynės (o ne palikę ją dėl skurdo) jie nusiteikę labai patriotiškai, dalyvauja lietuvių sambūriuose, kurių svarbiausi - lietuviškos bažnyčios. Net daugybė žmonių gimusių antrosios bangos imigrantų šeimose jau po to, kai šie paliko Lietuvą, jaučia kur kas didesnį ryšį su Lietuva nei naująja tėvyne. Didžiulė antroji imigrantų banga sunkiai kovojo siekdama pranešti pasaulio apie Lietuvos reikalus ir okupacijos žiaurumus. Ji faktiškai įkūrė visą Lietuvos valstybę tremtyje su vyriausybe Vašingtone, nuosava Konstitucija, Parlamentu, lietuviškomis leidyklomis, gebėjusiomis net išleisti daugiatomę enciklopediją. Nenuilstamas jų darbas prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. - kaip tik tada, kai laikas jau pradėjo iš lėto šienauti antrosios bangos imigrantus. Kai kurie jų tuomet paliko patogius gyvenimus JAV grįžo į ką tik atkurtą Lietuvą bei padėjo jai savo sukaupta patirtimi: tai ir prezidentas V. Adamkus, kandidatai į prezidentus S. Lozoraitis, K. Bobelis, ne vienas verslininkas.

Dipukai laive 1949 m. gabenančiame juos į naują gyvenimą JAV (pav. kairėje). Čia jie įkūrė savo bendruomenes, tokias kaip aplink šią naują Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčią Čikagos Marquette Park rajone (pav. dešinėje).

Trečioji imigrantų banga atvyko po nepriklausomybės atkūrimo. Ją skatino ekonominės priežastys: Lietuvos ekonomiką sugriovė sovietinio valdymo dešimečiai. Vienu metu daugiau nei pusė gavusių turistines JAV vizas taip ir nebegrįždavo į Lietuvą. O juk ir pačias vizas tik mažumai išduodavo. Lietuvai 2004 m. įstojus į Europos Sąjungą šis srautas sumenko, nes dauguma emigrantų ėmė rinktis Europos šalis. Trečioji imigrantų banga mažiau save sieja su lietuvių bendruomene, o po sovietinio valstybinio ateizmo dešimtmečių ji ir mažiau religinga. Tad lietuviškų parapijų, stipriausių ir akivaizdžiausių amerikos lietuvių bendruomenės branduolių, narių skaičiai sumenko ir XXI a. pirmame dešimtmetyje JAV vyskupijos puolė jas naikinti, parduodamos ir griaudamos bažnyčias. O šios bažnyčios alsuoja Lietuvos dvasia labiau, nei bet kuri pačioje Lietuvoje esanti šventovė - kartais net gali kilti abejonių, labiau Dievui ar Tėvynei pašlovinti jos statytos. Dekore gausu freskų iš Lietuvos istorijos, trispalvių, Lietuvos miestų nuotraukų ir dar daug, daug kitų atsiminimų. Todėl paskubėkite - dalies to, ką dar galite pamatyti dabar, po kelių metų gali ir nebelikti.

Lietuvos minimuziejėlis Šv. Antano bažnyčioje Detroite. Senųjų lietuvių imigrantų klubai ir parapijos paprastai pilnos su Lietuva susijusių simbolių. ©Augustinas Žemaitis.

Čikaga laikoma Amerikos lietuvių sostine. Čia yra keli istoriniai lietuvių rajonai ir dvi Lietuvos garvei pavadintos gatvės. Lietuviai pastatė daug bažnyčių, kurių puošniausia Šv. Kryžiaus Back of the Yards rajone (1913). Yra dvi didžiulės lietuvių kapinės: katalikiškos Šv. Kazimiero ir su konkrečia religija nesiejamos Lietuvių nacionalinės kapinės. Lietuviams pastatyti paminklai ir atminimo lentos, garsiausias kurių yra S. Dariaus ir S. Girėno memorialas. Seniausias pasaulio lietuviškas laikraštis leidžiamas būtent Čikagoje nuo 1909 ir vadinasi Draugas. Yra galimybių paskanauti lietuviškų patiekalų (nors ir mažiau nei 1990 m. ar anksčiau). Taip pat yra Balzeko lietuvių kultūros muziejus, didžiausias toks už Lietuvos ribų.

Bendra taisyklė yra kad kiekvienas didmiestis, tokiu buvęs ir XX a. pradžioje, turi lietuvių benduromenes ir paveldą, ypač bažnyčias ir kapines, kartais - pokyliams naudotas lietuvių sales. Tarp tokių miestų Klivlandas ir Detroitas prie didžiųjų ežerų, Bostonas, Baltimorė, Niujorkas ir Filadelfija Naujojoje Anglijoje. Los Andželas yra vienintelis Vakarų miestas turintis lietuvių bendruomenė ir bažnyčią - nes vakarinė JAV dalis buvo kur kas rečiau apgyvendinta antrosios ir (ypač) pirmosios lietuvių bangų laikais.

Pensilvanijoje lietuviai gyvena mažuose miesteliuose, kai kur sudarydami daugiau nei dešimtadalį jų žmonių. Shenandoah net būdavo vadinama Amerikos Vilniumi. Tokiose vietsoe galima aptikti lietuvių bažnyčias ir kapines (deja daug bažnyčių, kaip XIX. neogotikinė Shenandoah šventovė, buvo nugriautos arba nebenaudojamos religinėms reikmėms). Kasulaičio ežeras Pensilvanijoje yra vienas retų lietuviškų vietovardžių Amerikoje.

JAV sostinėje Vašingtone yra Lietuvos ambasada, sovietų okupacijos laikais veikusi kaip lietuvių tautos centras.

Click to learn more about Lithuania: JAV 5 Comments

Čikaga (Ilinojus, JAV)

Ilinojuje gyvena apie 80 000 lietuvių - tai svarbiausias lietuvių telkinys už lietuvos ribų. Ši lietuvių bendruomenė turi ilgą istoriją. Lietuviai pradėjo keltis į Čikagą XIX a. pabaigoje, kartu su lenkais, vokiečiais, airiais dirbo milžiniškose skerdyklose. Iki Pirmojo pasaulinio karo Čikagoje buvo daugiau lietuvių nei Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar bet kuriame kitame Lietuvos mieste (1900 m. - 14 000, 1924 m. - jau 80 000).

Čikagos skerdyklos Back of the Yards rajone tuomet padarė tikrą gyvulininkystės revoliuciją: pirmąsyk pasaulio istorijoje paskersti gyvūnai būdavo vežami geležinkeliais, laivais į prekybos vietas už tūkstančių kilometrų: Niujorką, Vašingtoną, Bostoną ir kitur. Iki tol įsigyti jautienos - tai reiškė nueiti pas vietinį jaučių veisėją ir nusipirkti skerdienos. Nuo tada viskas yra kaip dabar. Darbas skerdyklose pašaliniams atrodė žiauriai, apie jį žurnalistas Aptonas Sinkleras parašė tikrais faktais pagrįstą garsią knygą "Džiunglės" ("Jungle", 1906 m.). Pagrindiniai jos herojai - lietuvių imigrantų šeima - pasirinkti neatsitiktinai: lietuvių darbininkų skaičių skerdyklose viršijo tik lenkai. XX a. antroje pusėje garsiosios Čikagos skerdyklos nugriautos.

Dalis lietuvių užsidirbę grįžo į tėvynę, kitiems tėvyne tapo JAV. Bet Lietuvos jie niekad nepamiršo: statė itin puošnias bažnyčias, kuriose laikytos vien lietuviškos mišios, jos buvo lietuvių bendruomenės centrai (~1930 m. Čikagoje būta 14 lietuviškų bažnyčių - daugiau, nei bet kuriame pasaulio mieste iki pat ~1993 m., kuomet tikintiesiems grąžintos Vilniaus parapijos). Kiekviena bažnyčia savo laiku buvo lietuviško rajonėlio centras, o pagrindinė lietuvių zona vis stūmėsi: iš Back of the Yards ir Bridžporto prieškariu/tarpukariu į Marquette (Market) parką ~1950 m., kai Čikagą užplūdo kitokie lietuviai: intelgentiški pabėgėliai nuo sovietų. Marquette parkas buvo didžiausias kada nors buvęs lietuvių rajonas už Lietuvos ribų; jį perėmus juodaodžiams lietuvių rajono Čikagoje nebeliko, bet bendruomenės centras yra Lemonto priemiestyje.

Back of the Yards lietuviškas paveldas

Tarp prieškario lietuviškų bažnyčių nuostabiausia ir didžiausia - neobarokinė 1913 m. Šv. Kryžiaus bažnyčia Back of the Yards rajone (netoli žymiųjų skerdyklų vietos), įtraukta ir į kelionių vadovus po miestą. Prie jos įėjimo iki šiol išlikęs užrašas "Lietuvių Rymo katalikų bažnyčia" (tais prieškario laikais Roma dar tebevadinta Rymu), lietuviškos pamaldos nuo maždaug 2002 m. čia nebevyksta, lietuviška parapija panaikinta dar aštuntajame XX a. dešimtmetyje, bažnyčia atiduota imigrantų iš Lotynų Amerikos dominuojamai parapijai. Rajone irgi vyrauja ispanakalbiai. Bažnyčia gana apleista (mišios čionai vyksta tik sekmadieniais), tačiau vis tiek puošni. Jos skliautai puošti scenomis iš Lietuvos ir Amerikos istorijos.

Šv. Kryžiaus bažnyčia ir lietuviška lentelė ant jos. ©Augustinas Žemaitis.

Bridžporto (Bridgeport) lietuviškas paveldas

Bridžporto (Bridgeport) rajone iki šiol yra Lituanica Avenue vadinama gatvė. Čia gyveno, savajam skrydžiui ruošėsi ir S. Darius bei S. Girėnas, iki šiol esantys itin svarbūs Amerikos lietuviams.

Bridžporte seniau akį džiugino aukšta Šv. Jurgio neogotikinė šventovė. Ji buvo seniausia lietuviška Čikagos parapija (1909 m.). Tačiau 1990 m. ji vyskupo sprendimu nugriauta ir dabar pakeista nauju namu, prieš tai parapijonims padovanojus skulptūras ir baldus vienai parapijai ką tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Ją primena tik kryžius, kažkodėl išlikęs Open Street Map internetiniame žemėlapyje.

Triaukštis mokyklos pastatas - kurį 1916 m. Amerikos lietuvių almanachas skelbė gražiausia lietuviška mokykla Amerikoje, turėjusia 450 mokinių, 1500 vietų salė - tebestovi, bet tai dabar - Filipo Armoro mokykla, su lietuvybe nieko bendro neturinti. Tik užrašas "MOKYKLA ŠV. JURGIO K." nepanaikintas.

Šv. Jurgio bažnyčia Bridžporte (nugriauta; kairėje), parapijos mokykla (viršuje dešinėje) ir parapijos namai (apačioje karėje). Mokyklos pastatas tebestovi, ant jo yra lietuviškas užrašas.

Nebeliko Bridžporte ir 1914 m. įsteigto lietuviško teatro "Milda", kurio salės dydis (1000 vietų) nebūtų padaręs gėdos ne tik imigrantų bendruomenėms. Dar didesnę salę turėjo 1929 m. teatras "Ramova". Šio iškaba dar kabo, bet pastatas apleistas - visgi tūkstančiai čikagiečių norėtų išgelbėti šį seną teatrą. Nors pavadinimas lietuviškas, interjeras čia ispaniško stiliaus.

Bridžporto Ramovos teatras su gerai išsilaikiusiomis tarpukario iškabomis. Google Street View.

Pilzeno (Pilsen) lietuviškas paveldas

Tarpukariu Čikagoje buvo 11 lietuviškų katalikų bažnyčių, kiekviena savo lietuvių rajonėlio centre, su lietuviška mokykla, parduotuvėlėmis, restoranėliais aplink. Vienas iš Čikagos rajonų anais laikais turėjo net dvi lietuvių bažnyčias. Tai - Pilzenas (Pilsen), taip pat esantis ir vieninteliu istoriniu lietuvių rajonu, į kurį iš miesto centro galima nueiti pėsčiomis.

Įspūdingesnė čia - neoromaninė Dievo išminties bažnyčia (717 W. 18th Street) statyta 1927 m.; nuo ~1960 m. čia vyrauja ispanakalbiai. Bažnyčia įsteigė čia persikėlę gretimos Bridžporto Šv. Jurgio parapijos lietuviai.

Čikagą išvagojus JAV įprastiems pakeltiems greitkeliams, kuriais priemiesčių gyventojai kasdien lekia į darbą centre, Dievo išminties bažnyčia aplinkoje nebedominuoja. Google Street View.

Uždarytos dauguma Čikagos lietuvių bažnyčių 1985-1990 m. Tuomet neliko ir kuklesniosios Pilzeno Aušros Vartų Marijos bažnyčios, kuri veikė gyvenamąjį namą primenančiame dviaukščiame pastate (pirmajame aukšte - maldų salė, antrajame - parapijos mokykla). Ji prijungta prie Šv. Pauliaus parapijos, tačiau iki 2013 m. uždarymo jos pavadinimas dar buvo išlikęs mokyklos pavadinime. Čikagos laikraščiai rašė, kad jos varpai po uždarymo dingo, bet metalo laužo darbuotojas, pastebėjęs ant išlydymui priduoto varpo lietuvišką užrašą, pranešė apie tai vyskupijai, kuri vieną varpą vėl įsigijo ir nuo 2013 m., po 15 m. pertraukos, šis vėl skamba naujoje Tinley Park bažnyčioje; ant jo parašyta "Varpe, varpeli, liūdnai skambėdamas priminki stebuklingą Aušros Vartų Madoną Lietuvoje, kur priešai mus persekioja. Guosk mūsų priespaudą kenčiančius tautiečius. Šauk mus maldai, į Bažnyčią, jos vardu, kad jaustumėmės Dievo avinėliais. Šauk tris kart į dieną, nepailsdamas vesk mirusiuosius savo garsu. Nuo šitos dienos kalbėk gyviesiems ir vesk į kapines mirusiuosius.".

Marquette (Market) parko lietuviškas paveldas

1908 m. JAV apribojo imigraciją ir lietuvių emigrantų srautai pasuko į Pietų Ameriką. Bet 1944 m. antroji sovietinė Lietuvos okupacija reiškė lietuvių tautai naują tragediją. Į Ameriką pasitraukė iki 100 000 žmonių - daugiausiai elitas. Tai - vadinamieji dipukai (nuo angl. DP - displaced person), arba antroji imigrantų į JAV banga. Ji atgaivino JAV lietuvių bendruomenes, jų tarpe ir Čikagos.

Švč. Mergelės Marijos Gimimo lietuviška bažnyčia Marquette Park rajone. ©Augustinas Žemaitis.

Pokariu senieji lietuvių kvartalai dar išliko, bet stipriausias lietuvių rajonas susikūrė dar piečiau - į rytus nuo Marquette parko. Apie 1960 m. iš 45 000 jo gyventojų (tiek, kiek visoje Marijampolėje) net 30 000 buvo lietuviai, daugiausiai inteligentiški ir turtingi pokario pabėgėliai. Čia iki šiol driekiasi Lithuanian Plaza vardu 1970 m. pavadinta gatvė. Šioje gatvėje - nuosaiki, bet senovinių bruožų tebeturinti didelė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia. Ji statyta apie 1957 m. ir leidžia įsivaizduoti, kaip būtų atrodžiusios to meto bažnyčios, jei jas sovietų valdžia būtų leidusi statyti Lietuvoje. Visur jaučiasi ilgesys prarastai tėvynei: plazda trispalvė, bažnyčios šonuose - tautinės mozaikos, pvz. "Mindaugo karūnavimas", fasade Marijos su kūdikiu horeljefai, kiekvienas skirtas skirtingai šventai vietai Lietuvoje (Šiluvai, Žemaičių Kalvarijai...), viduje - panašūs vitražai. Bažnyčią projektavo Jonas Mulokas, interjerą - V. K. Jonynas; kartu šie Amerikos lietuviai vėliau pastatė ir daugiau pokario bažnyčių, sukurdami savotišką "Amerikos lietuvių stilių", derinusį liaudies architektūros formas, gotikos ir baroko detales, modernias medžiagas bei Lietuvos istorijos ir geografijos įkvėptus vaizdinius. Bažnyčioje 2014 m. lietuviškos mišios tebelaikomos.

Mindaugo karūnavimo mozaika - viena daugybės Marijos gimimo bažnyčios lietuviškų detalių. ©Augustinas Žemaitis.

Tačiau pats Lithuanian Plaza rajonas dabar gyvenamas juodaodžių, kurie čia ėmė keltis apie 1970 m. ir lietuviai ilgainiui pasitraukė. Dalis namų apleista, bet Lithuanian Plaza gatvėje dar galima išvysti jau nutriušusių trispalvės ar vyčio motyvais išdažytų sienų. Uždaryti ir paskutiniai lietuviški restoranai, dar veikę 2005 m. Štai buvo toks "Antano kampas", kuris dabar išnuomojamas. Vos kelių metų senumo planuose tebepažymėtas ir "Gintaras Club". Bet klestėjimo dešimtmečiais lietuviškos įstaigos (nuo parduotuvių iki kredito unijų) čia būdavo skaičiuojamos dešimtimis - daugumos jau nė pėdsako neliko.

Lietuvos gabalėliai Lithuanian Plaza gatvėje. ©Augustinas Žemaitis.

Šiame rajone dar yra didžiulis Šv. Kazimiero seserų moterų vienuolynas, palaikantis ypatingus ryšius su Lietuva, ir gatvė, kuriai suteiktas vienuolyno įkūrėjos Marijos Kaupas, gimusios 1880 m. Ramygaloje, vardas. Ir milžiniški vienuolių kazimieriečių projektai: parapijos mokykla, Šv. Kryžiaus ligoninė. Tokių senų masyvių pastatų sunkiai rasi Lietuvos miestuose, išskyrus Vilnių ar Kauną. Adresu 2711 W 71st St veikia vyresnių lietuvių klubas.

Marquette parko šiaurės rytiniame kampe stovi art deco stiliaus paminklas Dariui ir Girėnui, statytas 1935 m. Į jo atidengimą tais metais susirinko 60 tūkstančių žmonių. Skrydžio metinės tebešvenčiamos, tik dabar susirenka tik koks 100 lietuvių.

Paminklas S. Dariui ir S. Girėnui Marquette parko šiaurrytiniame kampe. ©Augustinas Žemaitis.

Šiauriau Marquette parko yra senutėlė plytinė buvusi Lietuvių liuteronų bažnyčia. Dabar pastatas priklauso daugiausiai juodaodžių Širdžių Bažnyčios parapijai.

Į vakarus nuo Marquette parko stūkso kiti du svarbūs lietuviams objektai - Balzeko lietuvių kultūros muziejus (įsteigtas 1966 m. ir didžiausias toks už Lietuvos ribų, Pietų Pulaskio kelias 6500) bei laikraščio "Draugas" redakcija. "Draugas" - seniausias leidinys pasaulyje, be pertrūkių leidžiamas lietuvių kalba. Pirmasis numeris išėjo 1909 m. Ilgą laiką buvęs dienraščiu, "Draugas" nuo 2011 m. leidžiamas tris kartus per savaitę. Priešingai nei ne lietuviams priklausantis "Čikagos aidas", "Draugas" savo interneto puslapyje skelbia vien savo medžiagą (o ne dalinasi su Lietuvos portalais).

Įėjimas į Balzeko muziejų. Gretima gatvė turi Stenlio Balzeko garbės vardą. Google Street View.

Piečiausiosios Čikagos lietuviškas paveldas

Dar toliau į pietus esantys rajonai - jau grynai afroamerikiečių teritorija (kurių mažuma katalikai). Čia lietuvių rajonėliai sunyko seniau. Štai South Chicago baltųjų tebegyvena vos 1,92%. Tenykštė vienaukštė Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia (8801 S Saginaw) uždaryta 1986 m., dabar McKinley mokyklos dalis (mokykla, beje, statyta 1953 m. kaip parapinė). Greta - senesnė zakristija, tarp zakristijos ir bažnyčios kunigas laikė gyvūnus.

Šv. Juozapo bažnyčia - viena mažiausių Čikagos lietuvių bažnyčių. Google Street View.

Panašus likimas ištiko Chicago Heights priemiesčio Šv. Kazmiero bažnyčią (283 E 14th Street, uždaryta 1987 m.) - atrodančią lyg senutėlis istoristinis dviaukštis namas, kadaise glaudusią ir mokyklą (anuometė maniera atminimo lentas iškalti akmenyje išsaugojo lietuvišką užrašą). Dabar ją supa tušti sklypai.

Visų Šventųjų lietuvių bažnyčiaRouzlande (Roseland; vos 0,42% baltųjų) su įdomiu metaliniu bokšteliu 1989 m. parduota baptistams; pastariesiems rajone irgi nelengva, bažnyčia itin kentėjo nuo vagysčių. Jos bokštas primena Marquette parko Mergelės Marijos gimimo bažnyčios bokštą. Jos autorius - tarpukario Kauno architektas-modernistas Stasys Kudokas (suprojektavęs ir Karininkų ramovę, Kauko laiptus).

Buvusi Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia Rouzlande. Google Street view.

Katalikiška tebėra Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vest Pulmane (0,56% baltųjų), 12433 S Halsted St, statyta gotikos įtakotu modernizmu 1959 m. Parapija įsteigta 1913 m. ir 2013 m. šventė šimtmetį, bet su lietuviais ji jau neturi nieko bendro (nors liko katalikiška). Pulmanas kadaise garsėjo pasaulinės reikšmės geležinkelio vagonų fabriku. Šiandieninė pietų Čikaga kaip dieną ir naktis skiriasi nuo anuometės (1900-1915 m., kuomet steigėsi lietuvių parapijos), pramonė žlugusi ~1970 m., kiti ir žmonės.

Kiti Čikagos lietuvių rajonėliai (Cicero, Braiton Parkas)

Čikagoje yra ir daugiau senųjų lietuviškų bažnyčių. 1911 m. įkurtoje Cicero rajono Šv. Antano parapijoje (1510 S 49th Ct) tebevyksta lietuviškos mišios (greta angliškų ir ispaniškų). Didžiulis šios bažnyčios pastatas labai įspūdingas, greta - sena mokykla, irgi padabinta lietuviškais užrašais.

Neoromaninė Cicero Šv. Antano bažnyčia - vienas įspūdingiausių lietuvių pastatų Amerikoje. Mokykla ir kiti parapijos namai - už nugaros. Google Street View.

Masyvus Šv. Antano parapijos mokyklos pastatas su lietuvišku užrašu. Google Street View.

Braitono parko rajono lietuviška Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo parapija (2745 W. 44th St.) irgi sena, įkurta 1914 m., bet bažnyčia - modernios architektūros (1963 m.). Rajonas irgi dabar labiau ispanakalbis.

Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje gausu ir pasaulietinių lietuvių institucijų. Google Street View.

Braiton Parke tebestovi Gedimino stulpais ir Jogailos kryžiais išdabinti Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės namai. Šauliai, kaip ir daug patriotinių bei religinių Lietuvos organizacijų, sovietų buvo uždrausti ir persekiojami, bet tęsė savo veiklą Amerikoje.

Šaulių pastatas Čikagos Braitono Parke. Google Street View.

Braiton Parke anksčiau buvo ir unikalus Amerikos karo veteranų organizacijos "Amerikos legionas" (American Legion) 271 skyrius, pavadintas Dariaus-Girėno garbei ir rengęs daug renginių. Daugumą jo narių sudarė lietuviai. Skyrius tebeveikia, bet narių jau mažiau, o dviaukštis istorinis pastatas (adr. W 44th, prie S Western Ave) dabar naudojamas Way Church bažnyčios.

Tarp Braiton Parko ir Marquette Parko rajonų, prie Geidž Parko [Gage Park] stūkso vienas pagrindinių Čikagos lietuvių objektų: masyvus Lietuvių jaunimo centras, išdabintas stilizuotu Vyčiu (5620 S Claremont Avenue). Jį 1958 m. įkūrė jėzuitai; sovietams Lietuvoje uždarius vienuolynus čia net buvo Lietuvos jėzuitų provincijos centras. Tai dar vienas Šaltojo karo eros objektas skirtas kiek tik įmanoma ginti lietuvybę nuo asimiliacijos iki Lietuva bus išlaisvinta. Čia gausu lietuviškų renginių, yra lietuviška koplyčia.

Į Lietuvių jaunimo centrą ilgainiui atsikėlė ir daugybė kitų Amerikos lietuvių institucijų, 1981 m. suformavusios Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą - didžiausią lietuvišką mokslinę organizaciją už Lietuvos ribų. Jame veikia Pasaulio lietuvių archyvas ir kiti archyvai (muzikologijos, medicinos, fotografijų, audio-video, dailės), kuriuose saugomi daugiausiai žymių Amerikos lietuvių, tačiau ir Amerikoje atsikliuvę kitų lietuvių darbai. Mokslinę sekciją, leidžiančią knygas ir rengiančią mokymus, sudaro Lituanistikos institutas, Pedagoginis lituanistikos institutas, Lietuvių genocido tyrimo centras Amerikoje. Yra ir muziejėlių: lietuvių, lietuvių medicinos, Ramovėnų laisvės kovų.

Pagrindinis įėjimas į Lietuvių jaunimo centrą su Vyčiu virš durų. Google Street View.

Į Čikagą gyventi kėlėsi ir lietuviai iš Mažosios Lietuvos. Jie steigė kuklias išvaizda liuteronų bažnyčias. Siono liuteronų bažnyčia (įkurta 1910 m., bet perstatyta) tebesiūlo lietuviškas pamaldas Oak Lawn rajone (9000 Menard Avenue). Dar veikia ir Tėviškės lietuvių bažnyčia (5129 Wolf Road, Western Springs).

Čikagos lietuvių liuteronų Siono bažnyčia nedidelė, bet pats jos buvimas įrodo, kad Čikagos lietuvių bendruomenė tokia didžiulė, kad joje sėkmingai gyvuoja net 'mažuma mažumoje' - liuteronai. Google Street View.

Čikaga labai ištįsusi ir keli jos priemiesčiai (Geris, Rytų Čikaga) yra jau kitoje valstijoje - Indianoje. Ten irgi yra senos lietuvių bendruomenės, aprašytos straipsnyje apie Indianą.

Lietuvių kapinės pietinėje Čikagoje

Anapilin iškeliavę lietuviai dar nuo prieškario buvo laidojami lietuviškose kapinėse. Didžiausios yra Šv. Kazimiero katalikiškos kapinės, įkurtos 1903 m. pačiuose Čikagos pietuose. Anksčiau lentelė prie jų skelbė "Lietuvių kapinės", bet 1997 m. ji nuimta. Tai ne pirmas toks veiksmas - 1965 m. kardinolas Kodis išėmė žodį "lietuvių" iš kapinių pavadinimo, bet anuomet pokario imigrantai sukėlė didžiulį ažiotažą. Tai - tik vienas daugelio panašių epizodų XX a. antros pusės Čikagos lietuvių istorijoje. Štai 1972 m. Čikagos lietuviai net užsakė lėktuvą į Romą idant surengtų protestą Šv. Petro aikštėje prieš pirmosios komunijos lietuvių vaikams teikimą anglų kalba.

Nuo 1997 m. Šv. Kazimiero kapinėse imti laidoti ir lotynų amerkiečiai - nūnai didžiausia katalikiška Čikagos bendruomenė. Visgi masyvūs lietuviški antkapiai, statyti aštuonis dešimtmečius, nustelbia menkas amerikietiškas plokšteles. Atrodo, kad čia palaidotas ištisas didžiulis miestas ir visur - vien lietuviškos pavardės, kai kurios sutrumpintos, parašytos angliškais rašmenimis. Čionai ilsisi ir tarpukario generolas Povilas Plechavičius, 1949 m. kaip dipukas pasitraukęs į Ameriką. Yra paminklas Romui Kalantai, pastatytas 1972 m. išsyk po susideginimo, sukėlusio Čikagoje didelius protestus už Lietuvos laisvę.

Paminklas Romui Kalantai Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje. ©Augustinas Žemaitis.

Kitos lietuviškos kapinės rymo greta miškelio jau už oficialių Čikagos ribų, Džasitise (Justice). Tai - Lietuvių tautinės kapinės (Lithuanian National Cemetery), ir žodis "lietuvių" čia tebeišlikęs pavadinime. Jos įkurtos 1911 m., kuomet vietos klebonas nesutiko Šv. Kazimiero kapinėse laidoti lietuvių bendruomenėse aktyviai nedalyvavusių žmonių. Čia yra apie 2500 kapų, tarp palaidotųjų - prezidentas Kazys Grinius (palaikai 1994 m. perkelti į Lietuvą, bet antkapis liko). Gražūs art nouveau stiliaus paviljonai.

Art deco stiliaus pastatas Lietuvių tautinėse kapinėse. ©Augustinas Žemaitis.

Naujasis lietuvybės centras Lemonte

Būtent čia, pietvakariniuose Čikagos priemiesčiuose, ir yra šiandieninis lietuvių centras. Kita vertus, po Marquette Park sunykimo lietuvių rajono Čikagoje nebeliko - niekur lietuviai nebesudaro bent 5% procentų gyventojų. Bet motorizuotoje Amerikoje keliasdešimt kilometrų nuvažiuoti - ne kliūtis. 1987 m. Lemonto priemiestyje atidarytas "Pasaulio lietuvių centras", kur vyksta įvairūs renginiai, koncertai, Čikagos lietuvių krepšinio lygos varžybos, yra ir sporto, aktų salės, mokykla, J. Matulaičio koplyčia. Į pietvakarius nuo Čikagos įsikūręs ir lietuviškas restoranas Grand Duke, pakeitęs uždarytuosius Marquette Park ir Bridžporto rajonuose.

Antrajame pagal dydį mieste Midway oro uoste netoli nuo kurio istoriškai koncentravosi lietuvių bendruomenės, 1993 m. atidengta atminimo lenta lakūnams S. Dariui ir S. Girėnui, 2008 m. sugrąžinta po rekonstrukcijos.

Lietuviški atspindžiai šiaurinėje Čikagoje

Nors dauguma lietuvių bendruomenių Čikagoje yra skurdesniuose miesto pietuose, turtingesnėje miesto šiaurėje taip pat buvo Šv. Mykolo lietuviška bažnyčia (nugriauta). Iki pat šiol ten veikia Telšių ješiva (Telshe yeshiva) - žydų religinė mokykla, pavadinta Telšių garbei, mat ji įkurta kaip padalinys Klivlende veikiančios Telšių ješivos, o pastaroji - Telšių žydų.

Didesnė lietuvių bendruomenė yra šiauriniame primiestyje Vokigane (Waukegan), kuris aprašytas atskirai.

Lietuviško paveldo Čikagoje žemėlapiai

Lietuviško paveldo visoje Čikagos aglomeracijoje žemėlapis (žaliai pažymėtos vietos žemėlapis žemiau).

Pietinės čikagos lietuviško paveldo žemėlapis (žaliai pažymėtų vietų žemėlapiai žemiau).

Čikagos Market (Marquette) parko rajono lietuviško paveldo žemėlapis (rajonas dar vadinamas Lithuania Plaza arba Chicago Lawn).

Čikagos Bridžporto rajono lietuviško paveldo žemėlapis.

Taip pat skaitykite: top paties autoriaus straipsnis apie Čikagą ir jos lankytinas vietas

Click to learn more about Lithuania: Ilinojus, JAV 112 Comments

Pensilvanija (JAV)

Pensilvanija yra antra JAV pagal lietuvių skaičių (78 000). Tai - ir seniausia užjūrio lietuvių bendruomenė. Mat lietuviai čia kėlėsi dar nuo XIX a. (1865 m.), kuomet Pensilvanijoje atrastas anglis, svarba prilygęs naftai šiandien.

Anglies telkiniai, priešingai nei gamyklos, buvo ne didimiesčiuose, o plynuose laukuose valstijos rytinėje dalyje. Vos juos atradus aplink išdygdavo miesteliai, kuriuos bematant apgyvendindavo sunkiai dirbti pasiryžę imigrantai iš skurdžių, laisvės stokojančių Europos kraštų - jų tarpe ir tada dar carinės Rusijos okupuotos Lietuvos. Darbas 10 valandų per dieną, 6 dienas per savaitę, gaunant 25 centus už valandą, atrodė geriau, nei carinė priespauda. Anglys išseko, o buvę juodadarbiai liko, ir štai šiandien ten gyvena jau ketvirtos, penktos kartos lietuviai (taip pat airiai, italai, lenkai, olandai, slovakai).

Pensilvanijos žemėlapis. Anglies kasimo regionas išskirtas raudonai, o žaliai sužymėtos šiame tekste minimos vietos. ©Augustinas Žemaitis.

Daugybėje tokių miestelių (virš 20) yra lietuvių kapinės ir bažnyčios. Mišios, tiesa, paprastai laikomos vien angliškai - per šitiek kartų lietuvių kalba visai ar iš dalies nunyko (priešingai nei į didmiesčius nauji lietuviai po 1907 m. čia beveik nebeimigravo). Bet bažnyčių dekoras, kur pastatai dar naudojami religijai, tebespinduliuoja lietuvybę, jame gausu lietuviškų užrašų. Lietuviški pavadinimai - šv. Kazimiero, Šv. Jurgio, Šiluvos mergelės, Vilniaus mergelės - tiesa daug kur pakeisti, arba tos bažnyčios jau nebeveikia (iš ~45 bažnyčių likę ~10-20). Itin smarkiai lietuviškos bažnyčios naikintos ~2008 m (beje bent iki 1980 m. lietuviškų bažnyčių lankomumas regione dar augo, priešingai kitų bendruomenių tendencijoms). Be įprastų Romos katalikų bažnyčių Skrantono mieste yra net 1924 m. nuo popiežiaus atsiskyrusi Lietuvių tautinė katalikų bažnyčia.

Lietuviškos mišios 2008 m. duomenimis tebelaikomos valstijos didžiausiame mieste Filadelfijoje, Šv. Andriejaus bažnyčioje (19th and Wallace Sts.). Kita lietuviška bažnyčia, neobarokinė Šv. Kazimiero (324 Wharton Street), 2011 m. prijungta prie Šv. Andriejaus parapijos bet irgi tebeveikia. Trečioji lietuviška Šv. Jurgio bažnyčia stovi 3580 Salmon St, ji dviejų aukštų, apačioje - mokykla. Filadelfijoje yra ir Lietuvių muzikos salė (Lithuanian Music Hall 2715 East Alegheny Avenue), 1908 m. statybos "Lietuva už Lietuvos ribų", kur yra lietuviškas restoranas, skaitykla, kalbos mokyklėlės, liaudies meno paroda, kultūros centras, vyksta kasmetės lietuviškos mugės.

Pensilvanijoje yra ir lietuviškiausias JAV miestelis Šenandorius (Shenandoah), kur ir šiandien lietuviais save laiko apie 14,65% gyventojų. XX a. pradžioje jis vadintas "Amerikos Vilniumi". Būtent čia išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas - V. Pietario "Algimantas" (1904 m.), veikė lietuvių "mainerių" orkestras, kitos kultūrinės įstaigos; Shenandoah merais 42 metus buvo lietuviai. Nuostabiausias lietuvių palikimas buvo didelė dvibokštė Šv. Jurgio neogotikinė bažnyčia (statyta 1891 m.), seniausios Amerikoje lietuvių parapijos (įkurta 1872 m.) širdis. Bažnyčią Pensilvanijos istorijos muziejaus komisija pripažino turinčia istorinę svarbą tiek valstijos, tiek visų JAV mastu. Deja, 2010 m., nepaisydama lietuvių protestų, vyskupija ją uždarė ir nugriovė. Pamažu nyksta ir pats miestelis - ~1880 m. tai buvo tankiausiai apgyvendinta žemės vieta, 1910 m. ten gyveno 25 774 žmonės, 1960 m. 11 073, o 2010 m. surašymas suskaičiavo tik 5 071. Tai dažnas vadinamojo Anglies Regiono (Coal Region) gyvenviečių likimas; bendra jų populiacija nuo 1930 m. nukrito trečdaliu. Aplink jas gausu apleistų šachtų, kuriose kadaise triūsė ir dešimtys tūkstančių lietuvių.

Lietuviška Šv. Jurgio bažnyčia (dešiniau) greta kitos bažnyčios 1950 m. atviruke.

Shenandoah apylinkėse (15 km spinduliu) yra kaimų, kur lietuvių dar daugiau - štai 307 gyventojus turinčiame Selceryje (Seltzer) jie sudaro 27,46% žmonių, Naujojoje Filadelfijoje (New Philadephia) - 16,97% iš 1616 gyventojų, Kumboloje (Cumbola) - 15,06% iš 382. Virš 9% lietuviai sudaro ir gretimuose miesteliuose: Mainersvilyje (Minersville, 4686 gyv.), Mahanojuje (Mahanoy City, 5725 gyv.), Barnsvilyje (Barnesville, 2076 gyv.), Ringtaune (Ringtown, 2558 gyv.), Frakvilyje (Frackville, 8631 gyv.) bei kitur. Visos šios vietovės patenka į lietuviškiausių JAV vietų dvidešimtuką, net 16 iš 20 jo gyvenviečių - Pensilvanijoje, 15 - Anglies Regione.

Šiose vietose kiekvieną rugpjūtį vykstančios Lietuvių dienos (Lithuanian days) - seniausias visose JAV etninis festivalis, pirmąsyk surengtas 1914 m. Tarpukariu čia susirinkdavo 25 000 žmonių ir ta proga net nedirbdavo kasyklos. Lietuvių kultūra, tradicijos, menai ir amatai ir šiais laikais pagerbiami juos puoselėjančių klubų Amerikoje. Festivaliai vyksta taip seniai, kad pergyveno net du parkus, kuriuose būdavo rengiami (šie - uždaryti) ir dabar perkelti į Schuylkill Mall. Renginių pajamos visuomet būdavo skiriamos lietuviams svarbiems reikalams.

4,15% lietuvių yra Pitstone, 37 883 gyventojų turinčiame Skrantono priemiestyje, tai didžiausias lietuvių procentas tokio dydžio JAV mieste.

Pensilvanijos Anglies Regione yra ir Kasulaičio ežeras, greičiausiai toliausiai nuo Lietuvos esantis geografinis objektas, vadinamas lietuviškos kilmės žodžiu (Lietuvos rekordų knyga klaidingai šį titulą priskiria Čiurlionio kalnams Prano Juozapo žemėje Rusijoje, bet iki Kasulaičio ežero nuo Vilniaus - 7000 km, o iki Prano Juozapo žemės - perpus mažiau, 3500 km). Deja, internete rasti informacijos apie žmogų, kurio garbei pavadintas ežeras, nepavyko. Jeigu turite žinių - parašykite į komentarus.

Kasulaitis, beje, yra tarp mažumos Pensilvanijos lietuvių pavardžių, kurios rašomos taip pat, kaip dabar. Imigracija į Pensilvaniją vyko dar tada, kai nebuvo J. Jablonskio standartizuotos lietuvių rašybos, todėl pavardes, dažnai beraščių imigrantų, imigracijos pareigūnai į dokumentus įrašydavo labai įvairiai - ir pagal lenkišką, ir pagal anglišką rašybą, ir su galūnėmis, ir be: Abrachinsky, Abraczinsai, Sabaliauckene, Babeackas, Bakszis, Bakszys, Baranauckas, Bartkiawiczus, Bessaparis, Besuspraris, Bickauskas, Blewas, Kutchinskas, Kutchinsky... (Visa tai - nuo Šenandoriaus apylinkių lietuvių kapinių antkapių).

Lietuviško paveldo nemažai ir Pitsburge, buvusioje Amerikos plieno sostinėje, į kurio metalurgijos fabrikus prieškariu ir tarpukariu vagonais vežtas anglis iš Anglies regiono.

1930 m. net trys Pensilvanijos miestai pateko į daugiausiai skaičiumi (ne procentu) lietuvių turėjusių Amerikos didmiesčių sąrašą (tai vienintelė tokia valstija): Filadelfija buvo trečia (po Čikagos ir Niujorko), Pitsburgas aštuntas, o Skrantonas - dešimtas.

Click to learn more about Lithuania: Pensilvanija, JAV 15 Comments

Šenandas ir Pietinis Anglies regionas, Pensilvanija

Pietinis Pensilvanijos Anglies regionas dar vadinamas "Mažąja Lietuva" (Little Lithuania) - šitiek jo miesteliuose gyvena lietuvių, šitoks svarbus jis kadaise buvo lietuvių kultūrai (būtent čia išleistas pirmasis lietuviškas romanas). Kone kiekvienas miestelis čia turi (ar turėjo) lietuvišką bažnyčią, kapines, klubus.

Atminimo lenta Mažajai Lietuvai Šenandoriuje

Atminimo lenta Mažajai Lietuvai Šenandoriuje

Lietuvių bažnyčios stebina savo vitražų puošnumu (o juk visa tai savo aukomis sukūrė skurdūs lietuviai). Lietuvių kapinėse įdomu paskaityti ant antkapių surašytas prieš 100 metų mirusių lietuvių trumpas gyvenimo istorijas senąja lietuvių kalba (kur gimė, kaip mirė...), didesnėse – pažiūrėti puošnius paminklus ir antkapius. Be to, regione yra svarbių visai Lietuvos istorijai vietų, pastatų su lietuviškais simboliais fasaduose.

Maunt Karmelio lietuvių mokyklos fasadas su Vyčiu

Maunt Karmelio lietuvių mokyklos fasadas su Vyčiu

Aplink - rūdijančios anglies kasyklų, ~1900 m. taip masinusių lietuvius, liekanos, kasimo atliekų krūvos. Ir daug miestelių tiesiomis gatvėmis ir apleistais pastatais: kadaise jie gyventi itin tankiai, kad liktų vietos kasykloms, o dabar gyventojų mažiau nei galėtų būti, boluoja apleisti pastatai.

Hazletono lietuvių bažnyčia

Hazletono lietuvių bažnyčia

Iš viso regione lietuviai sudaro 5% žmonių. Čionykštė Skuikilo apygarda yra lietuviškiausia Amerikoje.

Griaunamas anglių skaldymo pastatas netoli Šenandoriaus

Griaunamas anglių skaldymo pastatas netoli Šenandoriaus. Jis - jau vienas paskutinių iš daugybės, kuriuose dirbdavo tūkstančiai lietuvių

Šenandorius (Shenandoah) - Amerikos Vilnius

Regiono širdis - Šenandorius (Shenandoah, 5500 gyv.), dar vadinamas Šenandu, pravardžiuotas Amerikos Vilniumi. Lietuvių čia net šiandien per 12 proc. Šenandoriaus lietuvybės širdis ilgiau nei šimtmetį buvo 1891 m. neogotikinė dvibokštė Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia, seniausią lietuvišką istoriją turėjusi bažnyčia visame Amerikos žemyne, pilna lietuviško meno, kurį kūrė ar iš menkų algų pirko lietuviai šachtininkai. Ji buvo net pripažinta paveldu, bet po kontroversiško proceso ir nepaisant lietuvių protestų ir to, kad tai buvo vienintelė ant tvirtos žemės pastatyta miestelio bažnyčia, vyskupijos sprendimu nugriauta. Lėšas, kurias buvo surinkęs bažnyčios pripažinimui paveldu, lietuvių komitetas skyrė atminimo lentai, kurioje pagerbiama Pietinio Pensilvanijos Anglies regiono "Mažoji Lietuva" (Centre ir Main gatvių kampe).

 Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčios vieta ir bažnyčios nuotrauka

Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčios vieta ir bažnyčios nuotrauka

Pravardė nestebina: šis miestas net 40 metų turėjo lietuvius merus ir būtent čia 1904 m. išleistas pirmasis lietuviškas romanas "Algimantas" (autorius - V.Pietaris) - dar tada, kai į Lietuvą lietuvišką spaudą tegalėdavo įnešti knygnešiai (jo leidykla „Dirva“ stovėjo 15 W Oak St; neaišku, ar dabar ten tas pats pastatas). Taigi, Šenandoriaus reikšmė lietuvių literatūrai panaši kaip Tilžės ar Karaliaučiaus. Tais laikais miestelio būta daug didesnio: ~20 000 žmonių (kai kuriuose šaltiniuose - 40 000), iš jų ketvirtis lietuviai; tuo metu "Ripley's believe it or not" skelbė, kad Šenandorius yra tankiausiai planetoje gyvenama vieta.

 Vieta, kurioje išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas

Vieta, kurioje išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas

Toks mažėjimas būdingas visiems regiono miesteliams: nuo 1930 m. jie susitraukė bent perpus, kai kuriuose teliko vos ketvirtis buvusių gyventojų. Gal tai ir išsaugojo lietuvių kultūrą: naujų imigrantų (juodaodžių, lotynų amerikiečių) čia iki pat 2000 m. buvo mažai, tad senosios bendruomenės toliau vyrauja. Kai lietuvių šitiek daug nemaža tikimybė susirasti vyrą ar žmoną irgi lietuvį: būna kad net trečioje ar ketvirtoje kartoje žmogus yra grynakraujis lietuvis.

Visgi tam, kas yra dabar, toli iki to, kas kadaise buvo. ~1898 m. miestelyje lietuviams priklausė: 59 tavernos, 17 parduotuvių, 5 mėsos turgūs, 4 siuvyklos, 8 akmentašyklos, 3 kirpyklos, šaltkalvis, 5 laidojimo namai, 5 arklidės ir 2 leidyklos! Kažin, ar kuris pačios Lietuvos miestas galėjo tam prilygti - juk Lietuvos verslus anuomet valdė žydai, lenkai ir vokiečiai.

Šenandoriaus aukštumų lietuvių kapinės

Anų laikų didybė atsispindi net šešiose miestelio lietuvių kapinėse, kuriose - tūkstančiai kapų. Tai – daugiausiai lietuvių kapinių vienoje vietoje visoje Amerikoje. Seniausios yra Šv. Jurgio kapinės, kuriose laidota nuo 1892 iki 1934 m. Ties jų įėjimu – lietuviškas užrašas, o vienas kapų yra Andriaus Strupinsko, kuris buvo pirmasis lietuvis kunigas Amerikoje (tas kapas, be antkapio, pažymėtas ir pastatyta lentele, kad jį būtų lengviau rasti).

Bet čia, kaip ir kitur Anglies regione, geriau kapinėse ne ieškoti konkrečių kapų, o paskaityti įrašus, kurių kai kurie - labai išsamūs, rašo, kur gimė, kaip mirė, be to, visur vartojama senoji lietuvių kalba, o pavardės visaip iškraipytos: čia sulenkintos, čia suanglintos. Juk dauguma imigrantų būdavo beraščiai ir Amerikos dokumentus pavardes imigracijos pareigūnai įrašydavo tokias, kokias išgirsdavo. Taip "Antanas Jonauskas" tapo "Anthony Yanousky", "Adomas Sinkevičius" - "Adam Sincavage" ir pan. Yra tarmiški užrašai "Matka Mariona Siklakienie", "Tevas Mateušes Stiklakis" ir pan.

Šv. Jurgio lietuvių kapinių įėjimas

Šv. Jurgio lietuvių kapinių įėjimas

Kalvarijos Mergelės kapinės įkurtos 1911 m. po konflikto tarp kunigo ir parapijiečių. Parapijiečiai įkūrė savo privačias kapines ir, paėmę bažnyčios pastato valdymą, net pasiskambindavo varpais, kai ten eidavo laidotuvių procesijos (kunigas tose laidotuvėse atsisakydavo dalyvauti).

Senas kapas Kalvarijos Mergelės kapinėse

Senas kapas Kalvarijos Mergelės kapinėse

Šitokie konfliktai buvo apėmę daug ankstyvųjų (~1900 m.) Amerikos lietuvių parapijų. Mat lietuviai, paaukoję sunkiai šachtose uždirbtus pinigus bažnyčiai, bijojo, kad kunigai netinkamai valdys turtą (pvz. nebelaikys lietuviškų mišių, dėl kurių jie ir statėsi bažnyčias), todėl jie reikalavo, kad bažnyčių turtas priklausytų jiems, o kunigai tik gautų algą. Tačiau Romos katalikų bažnyčia reikalavo turtą (ypač bažnyčių pastatus) perduoti jai.

Viena pagrindinių priežasčių tokiems konfliktams buvo ta, kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuviai (ir Amerikos lietuviai) buvo susiskaldę į kelias stovyklas: labai religingų ir tų, kuriems Amerikos lietuvių bažnyčios buvo reikalingos labiau kaip erdvė tautinei veiklai (juk ten kas sekmadienį susitikdavo lietuviai, kartu švęsdavo, šokdavo liaudiškus šokius ir t.t.). Pastarieji netgi skųsdavosi, kad religinės apeigos bažnyčioje vyksta per ilgai; kunigai žiūrėdavo kreivai, kaip į nelabai tikinčius ar katalikus-apsimetėlius. Būtent ši tautiškai nusiteikusių lietuvių grupė ir turėdavo didžiausią įtaką tarp tų, kurie reikalaudavo bažnyčias perduoti valdyti nekunigams.

Ilgainiui Romos katalikų bažnyčia per teismus perėmė Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios valdymą, ir Kalvarijos Mergelės lietuvių kapinės irgi tapo katalikiškomis. Tačiau, atrodo, ~1900 m. pasauliečių aktyvistai buvo teisūs: bažnyčioje, statytoje jų pinigais, ne tik neliko lietuviškų mišių, ji dargi buvo nugriauta; jos akmenis dar gali pamatyti suverstus prie Kalvarijos Mergelės kapinių. Iš pradžių Romos katalikų bažnyčia žadėjo iš tų akmenų lietuviams sumūryti bent simbolinę varpinę, tačiau pažadus pamiršo.

Bažnyčios akmenys Šenandoriaus kapinėse

Bažnyčios akmenys Šenandoriaus kapinėse

Katalikai Šenandoriuje laikui bėgant įsteigė dar tris naujesnes kapines. Lurdo Mergelės lietuvių kapinėse įspūdingiausias memorialas – Aleksandro ir Viktorijos Semenių šeimos Lurdas su lietuviškais užrašais. Fatimos Mergelės lietuvių kapinės turi panašų Lurdą kunigui Juozapui Antanui Karaliui, kuris 41 metus tarnavo Šenandoriaus lietuvių bažnyčios klebonu ir būtent jis pasiekė galutinę pergalę prieš pasauliečius perimdamas bažnyčią Vatikano naudai.

Semenių šeimos Lurdas Šenandoriuje

Semenių šeimos Lurdas Šenandoriuje

Kunigo Karaliaus lurdas Šenandoriuje

Kunigo Karaliaus lurdas Šenandoriuje

Šenandoriaus Aušros Vartų kapinės (angliškai vadinamos Aušros Mergelės – Lady of Dawn – kapinėmis) turi išlikusius lietuviškus vartus su lietuviškais užrašais ir bareljefais.

Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas

Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas

Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas

Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas

Aušros Vartų kapinių bareljefas

Aušros Vartų kapinių bareljefas

Įdomi ir sena Amerikos lietuvių ložės Laisvės kapinių (Liberty Cemetery of the Supreme Lodge of Lithuanians in America) istorija - čia palaidoti ~50 1900 m. galingos organizacijos narių. Organizacija sekė Jonu Šliūpu – kairiuoju, kritikavusiu katalikų bažnyčią. Šliūpo sekėjai paprastai bažnyčios nelankydavo, o lietuviškai veiklai įsteigdavo atskirus lietuvių klubus, taip pat neretai turėdavo ir atskiras nereligines kapines. Tačiau Ložė, kaip ir kitos panašios organizacijos, ilgainiui išmirė, nes po Antrojo pasaulinio karo lietuviai smarkiai nusiteikė prieš kairiuosius pamatę, kaip elgiasi sovietų okupantai Lietuvoje. Nebelikus kam prižiūrėti kapinių jos – labiausiai apleistos ir liūdniausios Šenandoriuje.

Nuo Šenandoriaus Aukštumų šlaito gražiai matosi Šenandoriaus miestas. Kadaise jame dominavo du neogotikiniai lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios bokštai. Bažnyčia neužmiršta, dar pamatysi net ją prisiminti raginančių reklamų, kurias užsakė vietos lietuviai.

Šenandoriaus apylinkės: gretimi lietuviški miesteliai

Nuo Šenandoriaus iki aplinkinių "lietuviškų" miestelių ir kaimų tėra keli ar keliolika kilometrų. Tačiau lietuviai atsikėlė čia dar tada, kai pasaulis tik svajojo apie automobilius, o nuvykti ir tokį atstumą vežimais buvo sunku. Tad kiekviename kaime pastatyta sava lietuviška bažnytėlė: visos nedidelės, su vienu bokštu ar išvis be jų.

Kai lietuvių šitiek daug tradicijas saugoti buvo lengviau - dar ~1970 m. lietuviškų bažnyčių lankomumas kilo, kai kitų etninių parapijų jau smuko; kai kurios parapijos ~1985 m. dar net pasistatė naujas bažnyčias (todėl, nors visos parapijos senos, kelių pastatai modernūs).

Eilinio miestelio Mahanojaus tiesi gatvė

Eilinio miestelio Mahanojaus tiesi gatvė

Visgi 2008 m. vyskupijos nusprendė sujungti daugelį etninių parapijų. Šiaip ar taip, lietuviškos pamaldos niekur jau seniai nelaikomos: juk praėjo trys ar penkios kartos nuo angliakasių imigrantų - tad vyskupijai atrodė nelogiška laikyti be paliovos mažėjančiuose kaimuose po kelias bažnyčias. Bet bažnyčios su jų senais lietuviškais užrašais, lietuvybe dvelkiančiu dekoru yra svarbūs kultūros ir istorijos židiniai, todėl jas bendruomenės visomis išgalėmis gina. Nors kalba nunyko, kitos lietuviškos tradicijos (rankdarbiai, tautiniai šokiai, maistas) puoselėjamos.

Daugelyje Anglies regiono miestelių ant stulpų kabo Amerikos karų veteranų nuotraukos ir pavardės. Tai leidžia pamatyti, kiek miestelyje būta lietuvių: juk lietuvių pavardės dažnai (bet, dėl suanglinimo, tikrai ne visada) baigiasi "as" ar "is".

Frakvilio lietuvių kvartalas, muziejus ir kapinės

Vienas miestelių, kur lietuvybės likę daugiausiai - Frakvilis (šiandien – 4000 gyv., 1930 m. – 8000). Visas jo kvartalas aplink Apreiškimo Mergelei Marijai (Anncuiation BVM) bažnyčią - lietuviškas. Prie bažnyčios durų, ant jos kertinio akmens - ir lietuviški užrašai („Apreiškimo parapija“, „Apreiškimo Panales Švenč Banyčia 1934“), bokšte – lietuviškas kryžius-saulė. Viduje – lietuviški vitražai, Aušros Vartų Marijos paveikslas. Bažnyčia atidaryta, bet naudojama rečiau ir nebėra oficialiai lietuviška, todėl kai kurios lietuviškos detalės panaikintos (šitaip pasielgta daug kur Pietiniame Anglies regione).

Frakvilio lietuvių bažnyčia

Frakvilio lietuvių bažnyčia

Kvartale prie bažnyčios - Lietuvių muziejus, į kurį patenkama iš anksto susitarus. Įkurtas 1982 m., jis surinkęs daug daiktų, kuriuos su savimi XIX a. atsivežė lietuvių imigrantai, šeimos relikvijų. Tuo metu lietuviai labiau domėjosi Tėvyne, o ne savo gyvenimu Amerikoje, ir kolekcionavo lietuviškus daiktelius, tačiau ilgainiui surinkta ir įdomių eksponatų susijusių su Pietinio anglies regiono lietuviais: daugybės čia veikusių brolijų ir seserijų ženklai, nešioti prisisegus prie drabužių ar laidotuvių nuotraukos – jas siųsdavo per „Geležinę uždangą“ iš ar į Sovietų Sąjungą, kad giminės anapus pamatytų, kas miręs, o kas gyvas (nes tekstą sovietai cenzūruodavo). Yra lietuviškų liaudies dirbinių, kuriuos sukūrė niekada Lietuvoje nebuvę vietos lietuviai, senų Amerikos lietuvių laikraščių ir kt. Labai pageidautina lankyti kartu su kuo nors, kas išmano eksponatus ir gali daug papasakoti (kadangi jau susitarsite dėl įleidimo, turėtų atsirasti ir toks žmogus).

Frakvilio lietuvių muziejus

Frakvilio lietuvių muziejus

Frakvilio lietuvių muziejaus viduje

Frakvilio lietuvių muziejaus viduje

Brolijos simbolis Frakvilio muziejuje

Brolijos simbolis Frakvilio muziejuje

Frakvilio lietuvių muziejus

Lietuvių mitingas tarpuakrinėje nuotraukoje Frakvilio lietuvių muziejuje

Frakvilio lietuvių kvartalo raudonaplytėje Apreiškimo parapijos salėje (1957 m.) vyksta Lietuvių dienos - seniausias etninis renginys JAV, rengiamas kasmet nuo pat 1914 m. Jis taip pat paminėtas naujojoje atminimo lentoje Šenandoriuje. 1922-1984 m. Lietuvių dienos vykdavo Lakewood parke, o dalyvių būdavo tiek daug, kad į šventę veždavo keliolika traukinių (su Lietuvių dienų istorija susiję eksponatai – irgi Frakvilio lietuvių muziejuje).

Atokiau nuo lietuviškojo kvartalo miestelio vakaruose yra didelės Frakvilio lietuvių kapinės, kuriose laidoti ne vien Frakvilio, bet ir aplinkinių miestelių lietuviai. Oficialiai ten veikia kelios skirtingų parapijų kapinės (Žirardvilio ir Maizevilio - 1956 m., Frakvilio - 1945 m.), bet ribų tarp jų nėra.

Frakvilio kapinių įėjimas

Frakvilio kapinių įėjimas

Mahanojaus lietuvių bažnyčia, bankas, kapinės

Kaip lietuvių literatūrai svarbus Šenandorius, lietuvių muzikai - Mahanojus (Mahanoy City; 4000 gyv. šiandien, 16000 gyv. 1910 m.). Mat anuomečiai angliakasiai čia įkūrė pirmąjį lietuvišką pučiamųjų orkestrą: "Mainerių orkestrą".

Miestelyje yra Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia, statyta 1888-1893 m. ir seniausia regione. Priešingai visoms kitoms Pietinio Anglies regiono gyvenvietėms, 2008 m. sujungiant Mahanojaus parapijas nutarta palikti pagrindine būtent lietuvių bažnyčią. Tiesa, ji pervadinta Motinos Teresės, ją aplankiusios 1995 m., garbei ir smarkiai rekonstruota, panaikinant kai kurias tautines detales. Pertapytas vidus – už altoriaus dabar visų šešių sujungtų miestelio parapijų pavadinimuose figūravusių šventųjų vaizdų freska. Viena dar likusi lietuviška detalė – vitražai, ant kurių lietuvių aukotojų pavardės. Tiesa, tai nėra autentiški XIX a. vitražai: jie sukurti XX a. viduryje vietoje senųjų. Todėl, be lietuviškų pavardžių, užrašai ant jų angliški, nes tuo metu daugelis lietuvių angliškai jau mokėjo panašiai ar net geriau, nei lietuviškai, buvo gimę JAV. Tačiau antrame aukšte prie choro išlikę seni XIX a. vitražai su lietuviškais užrašais.

Mahonjaus lietuvių bažnyčia

Mahonjaus lietuvių bažnyčia

Mahanojaus lietuvių bažnyčios vidus

Mahanojaus lietuvių bažnyčios vidus

Mažytis Mahanojus garsėjo ir kaip miestas, kuriame leistas vienu metu didžiausias pasaulyje laikraštis lietuvių kalba – „Saulė“. Paskutinė didžiulė medinė trijų aukštų jo leidykla tebestovi (statyta 1916 m.), nors ir yra apleista (laikraštis, ėjęs nuo 1888 m., nustojo būti leidžiamas 1959 m., kai anglų kalba jau stūmė lietuvių kalbą iš daugelio šeimų – ypač mišrių). Visgi, vien pažiūrėti iš išorės pastatas įspūdingas.

"Saulės" lietuvių laikraščio leidykla

"Saulės" lietuvių laikraščio leidykla

Saulės lietuvių laikraščio leidykla (fasadas)

Saulės lietuvių laikraščio leidykla (fasadas)

Lietuviams Mahanojuje priklausė ir Lietuvių bankas, kurio pastatas irgi gerai išsilaikęs (yra net seifas). Įdomu, kad banką įsteigė kunigas, mat tų laikų Amerikoje tokie tautiniai bankai būdavo labiau socialinė paslauga nei verslas: tiesiog, vietiniai bankai nenorėdavo skolinti imigrantams. Nors pastate nėra lietuviškų detalių, jame sukurtoje istorinėje ekspozicijoje minimi ir lietuviai. Ant pastato fasado yra datos 1903-1923.

Mahanojaus lietuvių bankas (su arkiniu langu)

Mahanojaus lietuvių bankas (su arkiniu langu)

Mahanojaus lietuvių banko vidus

Mahanojaus lietuvių banko vidus

Mahanojuje stovėjo dar daugiau lietuvikų pastatų: lietuvių mokykla (uždaryta 1972 n., nugriauta 2010 m.) ir lietuvių vienuolynas, kuris tebestovi, tačiau vienuolės ten nebe lietuvės ir lietuviškų detalių viduje nelikę.

Į pietus nuo miestelio, tarp kitų kapinių, stūksančios Šv. Juozapo lietuvių kapinės labiausiai stebina Bočkauskų šeimos kapu su įspūdinga statula. Bočkauskai – tai „Saulės“ leidėjai, o jų kape atsispindi to meto lietuvių-lenkų kultūrų konkurencija, kai tokios kilmingos šeimos neapsispręsdavo, ar jie labiau lietuviai, ar lenkai. Dėl šios priežasties kai kurių Bočkauskų pavardės antkapiuose išraižytos sulenkintai (Bockowski), kai kurių – lietuviškai (Boczkauskas, ne Bočkauskas, nes „č“ raidė dar nebuvo įsivyravusi).

Leidėjų Bočkauskų kapas Mahanojuje

Leidėjų Bočkauskų kapas Mahanojuje

Paties leidėjo Bočkausko kapas

Paties leidėjo Bočkausko kapas

Maizevilis ir Žirardvilis: lietuvių bažnyčios ir gatvė

Maizevilyje buvo vienintelė JAV Šiluvos Marijos bažnyčia (14 North Nice Street). Ji statyta 1967 m. senajai - Šv. Liudviko - sudegus. Parapijiečiai - daugiausiai jau gimę Amerikoje – parinko naujajai bažnyčiai lietuviškesnį pavadinimą, juk buvo Lietuvos sovietinės okupacijos laikai ir lietuvybė buvo labai aktuali. Bažnyčios vidus irgi buvo įrengtas labai lietuviškai, tačiau dabar bažnyčia uždaryta, užrakinta ir parduodama.

Maizevilio Šiluvos Mergelės lietuvių bažnyčia

Maizevilio Šiluvos Mergelės lietuvių bažnyčia

Maizevilio ir gretimo Gilbertono kaimų gyventojų netektys net pietinio Anglies regiono mastais milžiniškos: nuo 5500 gyv. 1910 m. jie susitraukė iki vos 750 gyv. šiandien.

Kaime tebeliko vienintelis JAV Šiluvos Marijos bulvaras (Our Lady of Šiluva Blvd), įkurtas panašiu metu, kaip ir bažnyčia: iš tikro tai buvęs užvažiavimas ant dabar panaikinto kelio. Tiesa, lentelės su gatvės pavadinimu ten nerasi, jis pažymėtas tik planuose.

Maizevilio Šiluvos Mergelės bulvaras (nueina tolyn)

Maizevilio Šiluvos Mergelės bulvaras (nueina tolyn)

Žirardvilio (Girardville, 1500 gyv. šiandien, 5000 gyv. 1930 m.) Šv. Vincento pauliečio lietuvių bažnyčia - viena vos trijų pietiniame Anglies regione dar reguliariai veikiančių lietuviškų bažnyčių. Pirmąsias mišias 1904 m. parapija laikydavo operos teatre (aišku, jo, stovėjusio 27 E. Main St., seniai nebeliko: miesteliui tampant kaimu jis paverstas kinu, riedučių sale ir galiausiai nugriautas). Dabartinė mūrinė anglų neogotikos stiliaus bažnyčia stovi nuo 1926 m., puošnus interjeras 1978 m. perdažytas paprasčiau; išliko seni vitražai, kurių viename - net trispalvė ir Jogailos kryžius. Daug lietuviškų pavardžių tarp aukotojų atskriems meno kūrniams.

Žirardvilio lietuvių bažnyčia

Žirardvilio lietuvių bažnyčia

Nors mišios lietuviškai nebevyksta seniai, parapija didžiuojasi savo kilme ir, kaip įprasta JAV, mažumų kultūra akcentuojama, kol dar yra ką akcentuoti. Net oficialiame parapijos tinklapyje skelbiama "Mūsų šaknys visad bus Lietuvoje", įterpiama lietuviškų frazių, tegu ir verstų su žodynu (pvz. "May the Name of Jesus Christ be praised forever" išversta "Gegužes Jezaus Kristaus Vardas buti giriamas amžinai!"). Tiesa, pati parapija jau panaikinta.

Žirardvilio lietuvių bažnyčios vitražas

Žirardvilio lietuvių bažnyčios vitražas

Toliau į pietus: lietuviškas paveldas palei 209 kelią

209 kelias driekiasi 15-25 km į pietus nuo Šenandoriaus ir palei jį pilna kitų lietuviškų anglies miestelių.

Ten esančioje Tamakvoje yra ir trečioji tebeveikianti regiono lietuviška bažnyčia. Tai - Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia (307 Pine St), kuri yra vientisas garsaus Amerikos lietuvių skulptoriaus ir architekto V. K. Jonyno kūrinys (1976 m.), persmelktas unikaliu jo stiliumi. Bokštą karūnuoja lietuviškas kryžius saulė. Lietuvos vėliava irgi plazda viduje, tiesa, nuo altoriaus perkelta į chorą. Išorinis lietuviškas kryžius nuimtas ir pakeistas paprastu. Apskritai, Alentauno vyskupija (kuriai priklauso pietinis Anglies regionas) itin agresyviai naikino bažnyčių tautiškumą, todėl nors lietuviškos detalės kitose JAV bažnyčiose, kurios oficialiai nebesivadina lietuviškomis, pasiliko, Anglies regione jos buvo sunaikintos (išskyrus tas, kurias pakeisti būtų labai brangu, pvz. vitražus).

Tamakvos lietuvių bažnyčia

Tamakvos lietuvių bažnyčia

Tamakvos lietuvių bažnyčios vidus

Tamakvos lietuvių bažnyčios vidus

Tamakva regione vienas didesnių miestelių: turi 7000 gyv. ("Aukso amžiuje" čia gyveno 13 000 gyv.). Lietuvių 1906 m. gyveno 106 šeimos, 1917 m. 235 šeimos - žinant, kad šeimų tais laikais būta didelių, lietuviai galėjo sudaryti apie 10% tamakviečių. Anie žmonės dabar ilsisi miestelio pietuoe Owl Creek Road, kur yra Šv. Petro ir Povilo lietuviškos kapinės. Jų pažiba – seni apleisti vartai su užrašu „Lithuanian cemetery“ bei dviem trispalvėm po juo.

Tamakvos lietuvių kapinių vartai

Tamakvos lietuvių kapinių vartai

Tomis pat kapinėmis naudojosi ~7 km į rytus nuo Tamakvos esančiame Koaldele (Coaldale) buvusi lietuvių parapija, kuriai priklausė Šv. Jono Krikštyojo bažnytėlė. Pastaroji uždaryta, o ir miestelis susitraukė labiau: nuo 7000 iki 2000 gyv. Ant bažnyčios kertinio akmens liko lietuviškas užrašas su 1914 05 10 data.

Koldeilo Šv. Jono lietuvių bažnyčia

Koldeilo Šv. Jono lietuvių bažnyčia

Šenandorius yra lietuviškiausias JAV miestelis tarp turinčiųjų virš 5000 gyv., bet jei skaičiuoti visus kaimus virš 1000 gyv. tuomet pirmauja Naujoji Filadelfija (New Philadelphia), kur lietuviais surašinėtojams prisistatė apie 25% gyventojų - daugiau, nei bet kurios kitos tautybės. ~1910 m. kai miestelio būta dvigubai didesnio čia tvyrojo rimta įtampa tarp dviejų tautų: lietuvių ir airių. Abi įsteigė po bažnyčią; kad ir kaip atrodytų keista tokio dydžio kaime, abi veikė beveik iki šiol; deja, 2008 m. lietuviškoji Švč. Širdies (Sacred Heart) bažnyčia (naujasis pastatas statytas 1984 m.) buvo uždaryta. Dabar ten – bažnyčios kavinė, veikianti kartą per savaitę. Joje tebesiūlomi lietuviški kugeliai, tačiau visus lietuviškus simbolius (tokius kaip Rūpintojėlis) vyskupija pašalino.

Buvusi Naujosios Filadelfijos lietuvių bažnyčia

Buvusi Naujosios Filadelfijos lietuvių bažnyčia

Rūpintojėlis, kurį vyskupija nugriovė Naujojoje Filadelfijoje (nuotrauka)

Rūpintojėlis, kurį vyskupija nugriovė Naujojoje Filadelfijoje (nuotrauka)

Kad geriau suprastumėte, kiek įtakos turėjo lietuviai Nauojoje Filadelfijoje, žvilgtelkite į lietuvių mokyklos prie bažnyčios dydį (statyta 1926 m.). Ji apleista, be lietuviškų ženklų (tik pažiūrėjus pro įėjimo durų stiklą matosi lenta su lietuviška pavarde). Tebeveikia didžiulės Švč. Širdies lietuviškos kapinės.

Naujosios Filadelfijos lietuvių mokykla

Naujosios Filadelfijos lietuvių mokykla

Naujosios Filadelfijos lietuvių kapinės

Naujosios Filadelfijos lietuvių kapinės

Gretimas Midlporto kaimas dar 1948 m. (50 metų po didžiosios lietuvių imigracijos į Anglies regioną) turėjo pakankamai tautiškai nusiteikusių lietuvių, kad šie surinktų aukas savo kaime lietuvių bažnyčiai (nors Anglies regione yra ir naujesnių lietuvių bažnyčių, nauji pastatai kitur pastatyti nebent po gaisro, o ši paskutinė įkurta plynoje vietoje). Tiesa, parapija ten ne įkurta, kunigas atvykdavo iš Naujosios Filadelfijos. Dabar bažnyčia uždaryta, jokių lietuviškų detalių neliko.

Midlporto lietuvių bažnyčia

Midlporto lietuvių bažnyčia

Mainersvilio (Minersville, 4000 gyv. šiandien, 9000 gyv. 1930 m.) Šv. Pranciškaus Asyžiečio lietuvių parapija irgi buvo pasmerkta uždarymui, bet žmonės pasiekė įspūdingą pergalę Vatikane: po jų skundo šis pripažino, kad vyskupas neteisėtai uždarė jų bažnyčią. Deja, vyskupas pralaimėjimo nesiruošia pripažinti ir bažnyčią atidarė tik simboliškai: mišios ten vyksta kartą per metus.

Mainersvilio lietuvių bažnyčia

Mainersvilio lietuvių bažnyčia

Ant kalno virš bažnyčios stūkso didžiulė buvusi Mainsersvilio lietuvių mokykla (veikia kaip nelietuviška; lietuvybės ženklų nelikę).

Mainersvilio lietuvių mokykla

Mainersvilio lietuvių mokykla

Atokiau miesto centro - Mainersvilio lietuvių kapinės, kuriose - didelis kryžius lietuviams, kariavusiems Antrajame pasauliniame kare.

Mainersvilio lietuvių kapinės - Antrojo pasaulinio karo paminklas

Mainersvilio lietuvių kapinės - Antrojo pasaulinio karo paminklas

Sent Klero miestelio (3000 gyv. šiandien, 7000 gyv. 1930 m.) Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios (441 South Nicholas St, statyta 1917 m.) prieigose dar gali pamatyti paskutinio mišias ten laikiusio lietuvio kunigo Jankaičio pavardę, bet, nors viskas palikta kaip buvo, pastatas – apleistas.

Sent Klero lietuvių bažnyčia

Sent Klero lietuvių bažnyčia

Sent Klero lietuvių bažnyčios informacinė lenta su kunigo pavarde

Sent Klero lietuvių bažnyčios informacinė lenta su kunigo pavarde

Sent Klere Šv. Kazimiero lietuvių kapinės (atidarytos 1929 m.), kurių pažiba - Šv. Kazimiero paminklas.

Šv. Kazimieras Sent Klero lietuvių kapinėse

Šv. Kazimieras Sent Klero lietuvių kapinėse

Lietuviškas paveldas į vakarus nuo Šenandoriaus

Į Vakarus nuo Šenandoriaus svarbiausias lietuvybės centras – Maunt Karmelio miestelis (Mt Carmel, 6 000 gyv. šiandien, 18 000 gyv. 1930 m.) miestelis. Ten ligi šiol veikia lietuvių klubas (309 S. Oak St.) trispalvėmis durimis.

Maunt Karmelio lietuvių klubas

Maunt Karmelio lietuvių klubas

Miestelis turi ir lietuviškas Šv. Kryžiaus kapines pietuose, Cemetrary Road (~1500 kapų). Kaip ir kitur, kapinės pavadintos pagal lietuvių bažnyčią, kuri čia uždaryta 1992 m. Dabar ten – sandėlis, langai išdaužyti. Užrašas ant paminklinio akmens byloja „St. Krizaus liet. bazniczia 1892“.

Maunt Karmelio lietuvių bažnyčia

Maunt Karmelio lietuvių bažnyčia

Maunt Karmelio lietuvių kapinės

Maunt Karmelio lietuvių kapinės

Dar liūdniau atrodo Maunt karmelio lietuvių mokykla, kartais pavadinama pirmąja tokia Amerikoje. Dabar ji apleista, tačiau fasade tebepamatysi lietuvišką užrašą, Vytį (tais laikais pastatas turėjo ir visa išore byloti lietuvybę), o paminklinis akmuo skelbia „Įsteigta 1923 metais“.

Maunt Karmelio bažnyčioje dirbo vienuolė Marija Kazimiera Kaupas imigravusi iš Ramygalos, kurią popiežius Benediktas XVI pripažino Dievo tarnaite - tai pirmas žingsnis kelyje į pripažinimą šventąja. 2015 m. miestelyje įkurtas Marijos Kaupas savanorystės centras, į kurį atvažiuoja koledžo studentai padėti vietos gyventojams.

Marijos Kaupas (Kaupaitės) savanorių centro vieta

Marijos Kaupas (Kaupaitės) savanorių centro vieta

Šamokino (Shamokin) miestelis garsėjo pirmąja Amerikoje lietuviška spaustuve (ten išleistas Marko Tvarausko lietuvių-anglų kalnų žodynas), ten taip pat buvo bokštuota lietuvių Šv. Mykolo arkangelo bažnyčia, uždaryta 1995 m., nugriauta 2015 m. Veikia smukle tapęs Lietuvių klubas ir lietuvių kapinės.

Pakeliui iš Šenandoriaus į Maunt Karmelį galima stabtelėti Centralijoje kur sklypai be pastatų ir užaugę medžiais, nors keliai nutiesti. Miestelį nugriovė, nes po žeme degančios šachtos skleidžia dūmus. Kasyba regione nunyko, bet nepraėjo be pėdsakų. Netoliese ir Ašlando kasykla į kurią gali nusileisti tie, kas nori sužinoti daugiau apie baisias prieškario lietuvių darbo sąlygas regione (nepaisant to, geresnes, nei tuo metu buvo Lietuvoje).

Degantis ir apleistas Centralijos kaimas

Degantis ir apleistas Centralijos kaimas

Lietuviškas paveldas į rytus nuo Šenandoriaus

Didžiausias miestas į rytus nuo Šenandoriaus - Hazletonas (17 000 gyv. šiandien, 38 000 gyv. 1940 m.). Ir jo rusva lietuvių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (pradėta statyti 1911 m.) buvo didelis kelių pastatų kompleksas. Deja, 2010 m. ją vyskupija pardavė ispanakalbiams sekmininkams. Hazletono lietuvių kapinės (įkurtos 1886 m.) yra prie Cemetery road / E Broad street kampo, ten – gausu senų lietuviškų antkapinių įrašų.

Hazletono lietuvių bažnyčios kertinis akmuo

Hazletono lietuvių bažnyčios kertinis akmuo

Hazletono lietuvių kapinės

Hazletono lietuvių kapinės

Makadus (McAdoo; 2000 gyv. šiandien, 5000 gyv. 1930 m.) turėjo medinę lietuvišką Šv. Kazimiero bažnyčią netoli Cleveland ir Adams gatvių kampo, dabar ten gyvenamasis namas. Įdomu, kad bažnyčia gimė iš pasipriešinimo katalikybei: jos statytojai norėjo nepriklausyti nuo Vatikano. Bet 1928 m. ėmę ręsti bažnyčią susipyko tarpusavy, pritrūko pinigų ir galiausiai grįžo pas katalikus, kurie bažnyčią priėmė. Tiesa, ji niekad neturėjo pakankamai lankytojų, kad turėtų kleboną.

Makadaus buvusi lietuvių bažnyčia, dabar - gyvenamasis namas

Makadaus buvusi lietuvių bažnyčia, dabar - gyvenamasis namas

Dėl sunkių darbo sąlygų šachtose lietuviai protestavo, bet anuomet darbininkų teisės nebuvo taip smarkiai ginamos, tad tai turėjo ir tragiškų pasekmių: kelis lietuvius nužudė policija kai jie 1897 m. sustreikavo ir rengė neteisėtą paradą Latimerio (Lattimer) miestelyje. Iš viso tądien žuvo 19 kasyklų darbininkų; atminimo lenta Harvude (Harwood), kur pradėtas žygis, liudija, kad aukos buvo "lenkai, lietuviai ir slovakai"; žudymo vietoje yra didesnis memorialas su žuvusiųjų sąrašu, jame viena pavardė su lietuviška galūne "-as", bet tais laikais dar nebuvo standartizuotos rašybos, kai kas emigravę galūnes "nusiimdavo". Latimerio žudynės JAV gerai žinomos, jos smarkiai išpūtė Pensilvanijos profsąjungų gretas. Neapsikentę sunkių sąlygų dalis Anglies regiono lietuvių prasigyvenę išsikėlė į aplinkines valstijas, pvz. Aukštutinį Niujorką.

Memorialas Latimerio žudynių vietoje

Memorialas Latimerio žudynių vietoje

Memorialas Latimerio žudynių vietoje - aukų sąrašas

Memorialas Latimerio žudynių vietoje - aukų sąrašas

Viena vieta pamatyti tokią aplinką, kokia ji buvo XIX a. regiono angliakasybos miesteliuose, kai į juos atsikėlė lietuviai - Eklio kasybos kaimas. Ten viskas likę kaip kadaise, seni mediniai namai. Tik muziejus pristatytas (jo pristatomajame filme minimi ir lietuviai). Muziejumi virsta ir pats miestelis, tačiau kol kas jame yra gyventojų: jie nevaromi, o, tiesiog, jiems išsikeliant naujų nuomininkų nebeieškoma.

Eklio angliakasių miestelio gatvė

Eklio angliakasių miestelio gatvė

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų pietiniame Pensilvanijos Anglies regione žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos dienoraštis

Nuo pat „Tikslas Amerika 2017“ laukiau nesulaukiau, kada galėsiu aplankyti Pietinį Pensilvanijos anglies regioną. Ne tik Amerikos lietuvių, bet ir visos Lietuvos istorijoje jis užima svarbią vietą – juk ten, Šenandoriuje (Shenandoah), išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas. Tame regione suformuotas pirmasis lietuviškas pučiamųjų orkestras.

Ir dar daug tokių „pirmųjų“ tikriausiai buvo. Nes lietuviai ten pasuko dar 1865 m., kai pačioje Lietuvoje kentėjo priespaudą, kalbos draudimą. Nes lietuvių ten privažiavo tiek, kad kai kuriuose miesteliuose 10 ar 20% visų žmonių dar ir dabar, po 100-150 metų, prisistato esantys lietuvių kilmės. Nes lietuvių bažnyčios ten stovi kas keliolika kilometrų ir dar iš namų sužinojau apie galybę kitų įdomių lietuviškų vietų: lietuvių muziejų, šešias lietuvių kapines viena šalia kitos, atminimo lentą „Amerikos Lietuvai“... Ir lietuvių dienas, seniausią tautinį festivalį Amerikoje, tame krašte vykstantį jau virš 100 metų.

Kaimai ir miesteliai, kur lietuvybė laikosi virš šimtmečio

Tiesa, po lengvo nusivylimo Šiauriniame anglies regione, į pietinį važiuoti kiek bijojau: gal ir ten beveik viskas jau sunykę? Juk apie Šv. Jurgio bažnyčios, seniausios lietuvių parapijos, griovimą Šenandoriuje tikriausiai girdėjo visi.

Skaudžias istorijas apie jį pasakojo ir vietos lietuviai. Kad bažnyčia buvo suremontuota, turėjo milijoną dolerių sąskaitoje, kurį vyskupija atėmė. Kad bažnyčia buvo vienintelė mieste ant tvirtos žemės, o paliktoji lenkų Šv. Kazimiero bažnyčia yra virš šachtų, nestabili. Kad vyskupija griaudama žadėjo lietuviams pastatyti iš jos akmenų simbolinę varpinę, bet tuos akmenis lietuviai rado suverstus savo kapinių šone ir jie ten guli iki šiol.

Apskritai, Alentauno vyskupija, kuriai priklauso Pietinis anglies regionas, pasirodė bene labiausiai nusiteikusi prieš bet kokį bažnyčių tautiškumą. Kitur, nors bažnyčia nebelietuviška, jos šventoriuje paliekami lietuviški paminklai, koplytstulpiai. O čia girdėjome istorijų, kad net ir palikus bažnyčią atidarytą nupjautas lietuviškas kryžius-saulė ir pastatytas paprastas, sąvartynan išmestas rūpintojėlis ir pan. Bent vitražus sunku išimti, tai juos, lietuviškais užrašais išpuoštus, palieka.

Dėl to naikinimo labai gaila, nes pačių žmonių lietuviškas nusiteikimas ten didelis: daug Amerikos lietuvių bažnyčių uždarytos gana tyliai, nes, tiesiog, nebuvo jaunesnių žmonių, pasiryžusių jas ginti; gi Šenandoriaus lietuviai kovojo aršiai, deja, nesėkmingai. Šiaip ar taip, pietiniame anglies regione situacija pasirodė geresnė, nei galėjau tikėtis. Sutikome nemažai žmonių, kurie laikosi daugybės lietuviškų tradicijų – nuo kugelio iki margučių dažymo ar pasninko penktadieniais – nepaisant to, kad visi jų protėviai imigravo dar XIX a. Vieni lietuviai net užpirkę reklaminį stendą prie įvažiavimo į Šenandorių „Prisiminkime Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią“.

Lietuvybę, tikriausiai, gelbėja didelis lietuvių procentas regione. Kai lietuvių šitiek daug, net ir ketvirtoje kartoje gali sutikti grynakraujų lietuvių ar bent tokių, pas kuriuos lietuviška kilmė vyrauja.

Deja, kad ir kiek idealistiškai kalbėtume, kad ir maišyto kraujo žmogus gali būti lietuvis, beveik visi žmonės, kurie sutiko „Tikslas Amerika“ papasakoti apie lietuvišką paveldą, buvo grynakraujai lietuviai, keletas – 50 ir daugiau procentų lietuviai ir nė vieno, kuriam lietuvis būtų buvęs, tarkime, tik vienas iš senelių.

Taip jau yra ir tą reikia suprasti: jei žmogus yra keleto tautybių kilmės, tai dėl jo dėmesio konkuruos keli identitetai. Lietuviškam identitetui, kaip ir lietuviškam paveldui, deja, konkuruoti kol kas sekasi sunkokai. Štai kodėl lietuvybė daug šimtmečių išsilaikė Punske, kur lietuvių yra dauguma (todėl ir beveik visos šeimos – nemišrios lietuviškos) ir gana neblogai „atstovėjo“ istorijos audras vietose kaip Šenandorius, kur lietuvių 14%, tačiau spėriai per pora kartų nunyko visur, kur lietuviai gyveno pramaišiui su kitataučiais ir sau poras rinkosi iš jų.

Gal tai galima pakeisti. Gal lietuviškos vietos gali lietuvybe sudominti ir tą, kuriam lietuvių kilmė – tik viena iš daugelio. Bet, aišku, tai visada bus sudėtingiau, nei sudominti grynakraujį lietuvį.

Ką lankyti? Šešios įdomiausios lietuviškos vietos pietiniame Anglies regione

Atsidarius Pietinio Anglies regiono „Tikslas Amerika“ žemėlapį neabejotinai priblokš pažymėtų vietų gausa. Jų – beveik 60! Buvo tikras iššūkis tiek jų aplankyti, kai tam teturėjome vieną parą... Bet dėl išankstinio planavimo, vietos lietuvių pagalbos – pavyko. Visko į vieną straipsnį tikrai nesudėsi ir rekomenduojame paskaityti „Gabalėliai Lietuvos“ svetainėje. O čia aprašau tik įdomiausias vietas.

1.Šenandoriaus lietuvių kapinynas. Šešios lietuvių kapinės vienoje vietoje: ketverios katalikų, vienerios kunigo oponentų (kurie buvo užvaldę bažnyčią ir, laidodamiesi savo kapinėse, prieš kunigo valią net paskambindavo varpais), ir vienerios netikinčiųjų Šliūpo sekėjų „ložės“. Daugelis kapinių pilnos gražių paminklų su lietuviškais užrašais – neretai senesniais už pačią Lietuvos Respubliką, pasakojančiais tų žmonių gyvenimo istorijas: kur gimė, kur užaugo, kaip žuvo. Taip pat verta patyrinėti ir pavardes ant antkapių: kaip pasakojo po kapines vedžiojusi Setcavage šeima, iš Lietuvos atvykusieji nustemba, kokios keistos čia jos. Mat tais laikais (XIX a.) daug imigrantų būdavo beraščiai ir jų vardus imigracijos pareigūnai užrašydavo taip, kaip jiems susirodydavo: kas pagal anglišką rašybą, kas pagal lenkišką, vokišką ar net airišką. Pamėginę angliškai ištarti „Setcavage“ tikriausiai suprasite, kad tai „Setkevičiai“ (o galūnė „avage“ – visuomet „evičius“ ar „avičius“). Beje, kitos mus po regioną lydėjusios šeimos pavardė – Luschas – parašyta keičiant „š“ vokišku triraidžiu „sch“.

2.Frakvilio lietuvių muziejus. Sužinokite, kuo gyveno šio regiono lietuviai, koks buvo jų – tiksliau, imigrantų vaikų ir vaikaičių – santykis su Lietuva. Ten rasite draugijų, kurių bent kelioms prieš 100 metų priklausydavo kiekvienas Amerikos lietuvis, ženklelius (viena pusė – įprastinė, kita – gedului), vaizdus iš Lietuvių dienų kai jos būdavo tokios gausios, kad į jas veždavo keliolika traukinių per dieną, gausybę brangintų iš Lietuvos parsivežtų „tautinių relikvijų“ ir t.t. Kaip pasakojo vietiniai, tarp XIX a. eksponatų vyrauja daiktai iš Lietuvos, nes Amerikos lietuviai taip ilgėjosi savo tėvynės, kad jiems neatrodė svarbu užrašyti, fotografuoti tai, kas vyko jų „laikinojoje žemėje“; svarbiausia buvo kaupti tai, ką gavo iš Tėvynės.

3.Bent viena iš trijų dar reguliariau veikiančių lietuvių bažnyčių regione. Dažniausiai užeiti galima tik mišių metu, tad žvilgtelkite į jų grafikus ir pagal tai rinkitės, kurią lankyti. Labiausiai rekomenduočiau Tamakvos bažnyčią, sukurtą V. K. Jonyno, antroje vietoje seną Žirardvilio bažnyčią gražiais vitražais. Į Mahanojaus bažnyčią lengviausia patekti, nes ji vienintelė palikta kaip pagrindinė apjungtoje parapijoje, tačiau dėl pastarojo dalyko žymią dalį jos interjero pakeitė, ją pervadino Motinos Teresės garbei.

4.Šenandoriaus centras. Paėmę seną Šv. Jurgio bažnyčios nuotrauką, nueikite į tuščią sklypą, kuriame ji stovėjo, įsivaizduodami, kokią didybę nugriovė vyskupija. Aplankykite ir atminimo lentą „Little Lithuania“ bei vietą, kur išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas (tiesa, ten nieko nelikę – bet vieta irgi nusipelno atminimo lentos).

5.Su „Saulės“ laikraščiu susijusios vietos Mahanojuje. XIX a. pabaigoje tai, pasak vietos lietuvių, buvo didžiausias visame pasaulyje lietuviškas laikraštis. Išlikusi (nors apleista) triaukštė jo leidykla, jo leidėjų Bočkauskų giminės kapas. Apie šias vietas iš anksto nieko nežinojome – jas parodė vietos lietuviai. Nustebino, kad dalies leidėjo giminaičių pavardė antkapiuose įrašyta lietuviškai, dalis – lenkiškai, bet tai puikus atspindys regiono situacijos 100 metų atgal, kai dar buvo tik beįsišakinijąs supratimas, kad lietuviai yra atskira nuo lenkų tauta ir žmonės, ypač Lietuvos dvarininkų kilmės, abejodavo, ar jie lietuviai, ar lenkai.

6.Maunt Karmelio pastatų lietuviškas dekoras. Tame miestelyje galite rasti lietuvių klubą su trispalvėmis durimis, remiantis kai kuriais šaltiniais, seniausią lietuvių mokyklą Amerikoje (dekoruotą Vyčiu ir lietuviškais užrašais, deja, apleistą). Lietuviški užrašai išlikę ir ant apleistos bažnyčios.

Pietiniame Anglies regione yra ir galimybių nusileisti į autentišką kasyklą, kur sunkiai dirbo lietuviai. Taip pat verta aplankyti Eklio miestelį – autentiškiausią išlikusį XIX a. „mainerių“ miestelį regione, tokį, kokius juos rasdavo imigruodavę lietuviai (šiandien – pusiau muziejus).

Patirti Pietinį Anglies regioną nėra sunku – juk jis tik 140 mylių nuo Niujorko, kurį lanko dažnas turistas, ir tik 100 mylių nuo Filadelfijos. Jei keliausite po rytinę JAV dalį – būtinai užsukite ir į Pietinį Anglies regioną, kur prasidėjo Amerikos lietuvybė.

Dėmesys „Tikslas – Amerika“ – iš JAV žurnalistų ir koledžo

Apskritai, Pensilvanijos pietiniame Anglies regione lietuvius žino ir nelietuviai. Prieš 50 metų tuos kraštus tyrinėjęs žurnalistas V. Būtėnas knygoje „Pensilvanijos angliakasių Lietuva“ rašė, kad dar tada, ~1977 m., netgi kai kurie nelietuviai – net arabai, juodaodžiai – buvo pramokę lietuviškai, nes tokioje lietuvių apsuptyje gyveno. Aišku, nieko panašaus nebėra, ir patys šiuolaikiniai lietuviai lietuviškai dažniausiai šneka tik ribotai. Bet klausimų „O kas ta Lietuva?“ regione nesulaukėme.

Prieš lankydamiesi Pensilvanijos Anglies regione, padarėme eksperimentą: išplatinome angliškus pranešimus spaudai apie mūsų misiją ir lietuvišką paveldą vietos laikraščiams. Su žiniasklaida susisiekė ir vietos lietuviai. Lydėjo tikra sėkmė! Du žurnalistai pasitiko ir paėmė interviu (viena jų, tiesa, sumaišė carinę okupaciją su sovietine: turbūt amerikiečiams išvis sunku suprasti, kad okupacijų galėjo būti ne viena...). Dar ne vienas išspausdino ar internete paskelbė straipsnelius pagal mūsų pranešimą spaudai. Susidomėjo ir Bucknell koledžas, kurį apie mus, rodos, informavo kažkuris iš mūsų laiškus gavusių laikraščių. Maunt Karmelio miestelyje turi savanorystės centrą (pavadintą, beje, lietuvės Marijos Kaupaitės vardu): juos itin sudomino, kad regione išleistas pirmas lietuviškas romanas, ištyrinėti tai, sakė, galbūt duos užduotį studentams.

Bendravimas su žiniasklaida tikrai pasiteisino – apie „Tikslas – Amerika“ perskaitė tūkstančiai amerikiečių, juk visiems malonu girdėti, kad jų regionas, šiaip jau atrodantis liūdnai (žmonių sparčiai mažėja, daug namų apleista) kažkam (Lietuvai, Amerikos lietuviams) – šitoks svarbus. Ir tokios žinios platinimas amerikiečiams – dar vienas raktas į lietuviško paveldo išsaugojimą. Lietuvių palaikymas jam svarbus, bet jei jo svarbą supras, jį palaikys ir bent dalis nelietuvių – žinutė bus gerokai stipresnė.

Aišku, tikėtis patekti į svarbiausius didmiesčių (Niujorko, Bostono, Filadelfijos) laikraščius kol kas būtų naivu - bet juk didmiesčiuose yra specializuota kultūrinė (pavledo) spauda, portalai, blogai... O žiniasklaidos susidomėjimas neretai auga kaip banga: kai kažką jau plačiai aprašo mažesnės žiniasklaidos priemonės, tai gali sudominti ir didesnes.

Amerikos lietuvių žiniasklaida, tokia, kaip „Draugas“, aišku, labai svarbi, bet, be kontaktų su ja, Amerikos lietuviams visada gerai parašyti ir anglišką pranešimą spaudai, ir pabandyti pasiekti platesnę auditoriją: amerikiečių ir tų, kurie yra lietuvių kilmės, bet taip „atitrūkę nuo lietuvybės“, kad nieko lietuviško nebeseka, bet, žiūrėk, netikėtai perskaito straipsnį ir susidomi (tokių žmonių socialinės žiniasklaidos komentaruose po straipsniais apie „Tikslas – Amerika“ matėme labai labai daug).

Kartais žiūrime į lietuvybės praradimą kaip į negrįžtamą procesą, bet gal nereikėtų. Ir nuostabios lietuviškos Amerikos vietos gali būti puikus tramplinas sudominti jų kilme tuos, kuriems apie ją tėvai papasakojo nedaug. Dažnam, beje, kilmė – tai ne tik Lietuva. Tai ir – Pensilvanijos Anglies regionas. Iš daugybės sutiktų „senųjų“ Amerikos lietuvių girdėjome tą pačią istoriją: „(pro)seneliai imigravo į Pensilvaniją, tėvai persikėlė į dabartinę valstiją“. Ir pamatyti vietas, kur ~1900 m. triūse kokios dvi giminės kartos jiems gali būti ne ką mažiau įdomu, nei išvysti Lietuvos kaimus, kuriuose iki ~1870 m. gyveno jų protėviai. Visa tai – lietuvių istorijos dalis.

Augustinas Žemaitis, 2017 09 27-28.

Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją

Augustinas Žemaitis iš Tikslas - Amerika su Setkevičių šeima

Augustinas Žemaitis iš Tikslas - Amerika su Setkevičių šeima

Tikslas - Amerika komnda su regiono lietuviais, padėjusiems jiems rugsėjo 28 d., tarp jų - Elaine Luschas

Tikslas - Amerika komanda su regiono lietuviais, padėjusiais jiems rugsėjo 28 d., tarp jų - Elaine Luschas

Click to learn more about Lithuania: Pensilvanija, JAV 15 Comments

Filadelfija (Pensilvanija, JAV)

Filadelfija - vienas lietuviškiausių JAV miestų, ketvirtas pagal lietuvių skaičių po Čikagos, Niujorko ir Los Andželo (~6000 lietuvių).

Čia veikia net trys itin lietuviškos lietuvių bažnyčios, stovi du milžiniški prieškariniai lietuivų klubai, yra Vilniaus vardu pavadinta sinagoga ir apleistos lietuvių kapinės.

Lietuvių muzikos salė

Itin sena 1906 m. statyta Lietuvių muzikos salė, lietuviškai taikliau vadinama ir Lietuvių namais (2715 E. Allegheny Ave). Tai atskiras raudonų plytų pastatas, įkvėptas art nouveau.

Lietuvių muzikos salė Filadelfijoje.

Pastate iš tikro ne viena, o trys salės. Rūsyje, be salės, yra ir lietuvių kultūros centras (įkurtas 1980 m.), kuriame liaudies meno paroda, skaitykla. Išlikę autentiški prieškariniai radiatoriai.

Didingiausia - M. K. Čiurlionio salė viršuje, kurios arkiniai langai ir dominuoja pastato fasade. Tiesa, langai iš dalies užmūryti, nes vienu metu apie Antrąjį pasaulinį karą trūko stiklo.

Pirmame aukšte yra baras, tiesa, retai veikiantis. Pastate tebevyksta iš Lietuvos atvykusių muzikantų koncertai, tiesa, reti. Vienas populiariausių renginių - kasmetinė mugė, kuris sutraukia ir daugybę ne lietuvių.

Salės/namų simbolis - kanklės, šis ženklas puošia ir įėjimą.

Kanklės virš lietuvių muzikos salės įėjimo.

Aplinkinis rajonas dabar daugiausiai lenkiškas, yra daug lenkiškų restoranų. Kadangi kultūros, virtuvė ir pan. lietuvių ir lenkų turi panašumų, būna, kad vieni lankosi pas kitus.

Lietuvių nacionalinė salė

Kitas lietuvių klubas Filadelfijoje - Lietuvių nacionalinė salė (Lithuanian National Hall) stovėjo Hall St. netoli 2 Avenue. Pastatas ir akmenyje iškaltas jo pavadinimas tebėra, bet dabar ten - butai (klubas uždarytas 1984 m.). Tiesa, 1900 m. nacionalinę salę pastačius joje taip pat būta butų, tačiau ilgainiui klubo veikla, nuomojamos salės (nebūtinai lietuvių renginiams) šiuos buvo išstūmusios.

Lietuvių nacionalinė salė Filadelfijoje.

Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčia – didingiausia Filadelfijoje

Bokštuotoje neoromaninėje Šv. Andriejaus bažnyčioje (1913 Wallace St) tebevyksta sekmadieninės lietuviškos mišios. Pastatas 1942 m. nusipirktas iš protestantų - didžioji depresija, karas sutrukdė parapijiečių viltis tada pastatyti savo bažnyčią.

Šv. Andrejaus lietuvių bažnyčia Filadelfijoje.

Bažnyčios interjeras labai didingas, medinėmis lubomis.

Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčios Filadelfijoje vidus.

Nors ir neįrengtas lietuvių, ilgainiui jis gavo daugybę lietuviškų detalių. Viena įspūdingiausių - savotiškas lietuvybės altorius kairiame šone, kuriame galima pamatyti tremties paveikslą (į kančią simbolizuojantį kryžių vedantis geležinkelis), visų sausio 13 d. žuvusiųjų nuotraukas, Vilniaus TV bokšto paveikslą, Mariją dideliuose liaudiškuose rėmuose.

Lietuviški objektai Šv. Andriejaus lietuivų bažnyčioje Filadelfijoje. Iš kairės į dešinę: JAV, Lietuvos ir Vatikano vėliavos; sovietinio genocido paveikslas; Marijos paveikslas liaudiškuose rėmeliuose; Vilniaus TV bokštas (sausio įvykių scena); kryžius su sausio 13 d. aukomis

Virš altoriaus - Mečislovo Reinio (sovietų pražudyto už atsisakymą bendradarbiauti su KGB) ir Marijos Kaupaitės (įkūrusios Amerikos lietuvių vienuolių ordiną) atvaizdai, supantys lietuvišką kryžių.

Sovietinio genocido tema čia labai aktuali, nes ši bažnyčia itin lankoma išeivių, kuriems teko trauktis nuo sovietinio persekiojimo 1944 m. Jie laiko save tremtiniais, nes vienintelė alternatyva daugeliui jų pasilikus buvo žūtis arba tremtis į Sibirą.

Bažnyčioje dar likę detalių iš laikų, kai tai buvo episkopalinė bažnyčia, pavyzdžiui, sunumeruoti suolai, kurie būdavo perkami. Episkopalai šalimais turėjo senesnę bažnyčią, veikusią iki pastatyta ši. Pastaroji veikia kaip lietuivų parapijos salė šventėms bei Vinco Krėvės mokykla; tai viena nedaugelio lietuvių savaitgalinių mokyklų JAV, kuri turi nuosavas patalpas.

Šv. Andriejaus lietuvių bažnyčios parapijos salė.

Lietuviškų detalių yra ir Šv. Andriejaus bažnyčios zakristijoje, o prie jos stovi lietuviškas medinis kryžius.

Lietuviška spinta Šv. Andriejaus bažnyčios zakristijoje.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia Filadelfijoje

Nors Šv. Andriejaus bažnyčia nestokoja lietuviškų detalių, ji negali prilygti Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčiai pietinėje Filadelfijoje (324 Wharton gatvė).

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia su plazdančia trispalve.

Kazimiero bažnyčioje lietuviškų detalių net neišeina suskaičiuoti. Jos prasideda nuo pat prieškambario, kur lietuviškas medinis kryžius ir užrašas „Izenk geras, iseik geresnis“ pasitinka žmones. Viduje kiekviena kryžiaus kelio stotis liaudiškai išdrožinėta, paveikslai vaizduoja tokius siužetus kaip Šv. Kazimiero kapą Vilniaus katedroje, vitražai – Mariją Kaupaitę ir t.t.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios kryžiaus kelio stotys su lietuviškais ornamentais.

Iš tikro kone viskas Kazimiero bažnyčioje susiję ne tik su religija, bet ir su Lietuva. Šventieji, palaimintieji, kurių atvaizdai iškabinti yra daugiausia lietuviai. Lietuvišką atmosferą kūrė ir išlaikė ilgametis bažnyčiso klebonas Burkauskas.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios Filadelfijoje altorius. Šūkis virš jo skelbia: „Šv. Kazimieras. Nuostabus žemėje, dar nuostabesnis danguje.“

Lauke prie bažnyčios – tradicinis lietuviškas koplytstulpis. Ant jo – angliškas riekšmės paaiškinimas praeiviui. Paminėta netgi pagoniška ornamentų kilmė – tai reta bažnyčioje. Tačiau juk Amerikos lietuvių bažnyčios yra panašiai tiek tautinės kaip ir religinės, o tautinė „paskirtis“ apima ir ikikrikščionišką Lietuvos istoriją.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios Filadelfijoje įėjimas.

Šv. Kazimiero bažnyčia – seniausia Filadelfijoe (parapija įkurta 1893 m.), tačiau dabartinis pastatas statytas 1930 m. 2007 m. uždaryta šimtmetį atšventusi mokykla, o 2011 m. parapija sujungta su Šv. Andriejaus parapija. Visgi, Šv. Kazimiero bažnyčia vis dar lengviausiai aplankoma Filadelfijos lietuvių bažnyčia, nes mišios čia vyksta kasdien (užeikite maždaug tuo metu).

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia Filadelfijoje

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia (3580 Salmon Street) yra dviaukštė. Pirmame aukšte tebeveikia mokykla (nors ten vyrauja nebelietuvių vaikai). Įėjimą puošia Vytis, viduje daug kitų lietuviškų detalių. Kryžiaus kelio stotys 0 su lietuviškas užrašais, yra Jogailos medalis ir t.t.

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia Filadelfijoje.

Šv. Jurgio bažnyčia statyta 1920 m., nusprendus geriau įrengti mokyklą, o ne bokštą, tad ji bebokštė. Greta stovinti parapijos salė kaip bažnyčia tarnavo anksčiau.

Įėjimas į Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią su Vyčiu.

Istoriškai Šv. Jurgio bažnyčią daugiasuiai lankydavo lietuvių darbininkai (priešingai nei Šv. Andriejaus, kur lankydavosi inteligentai, pasitraukę nuo sovietinio genocido). Todėl Šv. Jurgio bažnyčia yra kukliausia tarp Filadelfijos lietuvių bažnyčių; visgi, net ir ji turi gražius lietuviškus vitražus su lietuviškomis aukotojų pavardėmis.

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios Filadelfijoje interjeras.

Vitražo Šv. Jurgio bažnyčioje apačia su aukotoju.

Vilniaus sinagoga Filadelfijoje

Gana unikali su Lietuva susijusi vieta Filadelfijoe – Vilniaus sinagoga. Tiesa, ji vadinama „Vilna“ pagal senąjį rusišką Vilniaus pavadinimą, mat ją įkūrė dar prieškariu iš Vilniaus atvykęs žydas. Jis prižadėjo Dievui paversti savo namą sinagoga jeigu seksis verslas – taip ir atsitiko.

Vilniaus sinagogos Filadelfijoje išorė

Dabar jau sinagogoje iš pradžių besimeldusių „Vilniaus žmonių“ (Anšei Vilner) ir jų palikuonių nebeliko, o sinagogą perėmė Chabad Liubavič judėjimas. Lankytojų čia nedaug, bet rabinai visaip stengiasi išlaikyti sinagogą, mėgina ten statyti ritualinę vonią.

Vilniaus sinagoga Filadelfijoje.

Žodis „Vilna“ matomas daugelyje vietų sinagogos viduje. Tiesa, dalis sinagogos rėmėjų lentų yra perimta iš kitų sinagogų, taigi, ne kiekviena lenta yra iš Vilniaus sinagogos. Antrame aukšte kabo steigimo chartija bei laikraščio iškarpos iš sinagogos istorijos, jos įkūrėjų Vilniaus žydų nuotraukos.

Sinagogos rėmėjų lenta su žodžiu Vilna.

Apleistos lietuvių kapinės Bensaleme

Liūdniausia lietuviška vieta Filadelfijoje – apleistos Bensalemo lietuvių kapinės (įkurtos 1926 m.). Jos priklausė ypatingai Lietuvių tautinei katlaikų bažnyčiai, nepavaldžiai Vatikanui. Kadaise ji buvo įtakinga, bet ilgainiui dauguma jos tikinčiųjų grįžo pas Romos katalikus ir kapinės tapo apleistos.

Bensalemo lietuvių kapinių įėjimas.

Dabar kapinės tiek apaugusios, kad patekti prie tolimesnių kapų gali tik prasistūmęs pro dygliuotus augalus (tai, kas matoma prie kelio, yra tik dalis kapinių; kitos dalys – giliau miške). Visgi, dėl to šios kapinės unikalios ir turėtų patikti mėgstantiems apleistas vietas.

Kapas giliau Bensalemo lietuvių kapinėse.

Rekomenduojama literatūra: "Where Have All the Lithuanians Gone? A Study of St. Casimir’s Lithuanian Parish in South Philadelphia"

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Filadelfijoje žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Filadelfiją dienoraštis

Filadelfija – Amerikos lietuvių „kolonija“, kaip kadaise! Čia tebeveikia visos trys lietuviškos bažnyčios, didinga lietuvių muzikos salė, senesnė už pačią Lietuvos Respubliką, o savaitgalinė lietuvių mokykla turi nuolatines patalpas, užuot jas iš kur nors nuomavusis (kaip, tarkime, Bostone).

Todėl buvo labai gera ir smagu aplankyti Filadelfijos lietuviškas vietas. Gyvas, kaip ir daugybę dešimtmečių.

Lietuvių muzikos salė – senesnė už Lietuvos Respubliką

Dieną Filadelfijoje pradėjome nuo Lietuvių muzikos salės. Vien ta mintis, kad šis art nouveau stiliaus pastatas – 110 metų amžiaus – galėjo pasiųsti per nugarą lengvą šiurpuliuką. Štai Lietuvoje per tą laiką carą pakeitė vokiečių kaizeris, paskui – demokratija, tada Smetona, tada sovietai, tada naciai, tada vėl sovietai, paskui nepriklausomybė, Europos Sąjunga... Lietuvoje viskas nacionalizuota, uždaryta, griauta, vėl privatizuota... O Lietuvių muzikos salėje visą tą laiką nenutrūko lietuviška veikla, lietuviški koncertai. Ir šiandien ten groja lietuviai – jau iš nepriklausomos Lietuvos (mums lankantis kabėjo J. Šeduikytės turo reklamos).

Įdomu buvo pamatyti ne tik sukauptas lietuviškas vertybes ar įspūdingą fasadą (kankles virš įėjimo), bet ir autentiškas „proziškas“ detales (prieškarinius radiatorius), ir gaila girdėti, kad svarstoma apie šio pastato pardavimą.

Dažnoje senoje lietuvių organizacijoje, turinčioje kultūriškai vertingų pastatų, girdėjome tokią mintį: „Mažai narių, daug nekilnojamojo turto“. Jei žiūrėti į tuos objektus tik kaip į pastatus, būtų galima suprasti: mažesnis ar naujesnis pastatas – pigiau išlaikyti...

Tačiau aš žiūriu į juos kaip į paveldą, kuris svarbus ne tik konkrečios lietuvių organizacijos nariams, tačiau ir visiems lietuviams, Lietuvai, savaip – ir miestui, Amerikai. Todėl kelia baimę viskas, kas gali jį sunaikinti – o pastatą pardavus vertingos lietuviškos detalės beveik visuomet sunyksta, lieka nebent užrašas ant fasado.
Problema, aišku, ta, kad daugelis tų, kurie rūpintųsi tuo paveldu, apie jį nežino. Nežino, koks jis ypatingas ir kad jis atsidūręs pavojuje. Žino Amerikoje nebent pavienius garsesnius objektus, kurie nebūtinai patys reikšmingiausi. Net Lietuvos Kultūros ministerijos Lietuvai reikšmingų pastatų Amerikoje sąrašas visai neišsamus, su klaidomis, daug kas iš ten aprašytų vietų jau sunaikinta.

„Tikslas – Amerika“ mėgina tai keisti, skleisti žinią apie lietuvišką paveldą Amerikoje, tačiau žinia – tik startas. Reikia megzti ryšius, reikia populiarinti lietuviškų vietų JAV lankymą (tarp tų, kurie ten nesilanko), reikia kurti lietuviško paveldo apsaugos Amerikoje sistemą. Kaip tai padaryti pigiai ir efektyviai? Idėjų pateikiau pačiame pirmame straipsnyje, tad nesikartosiu. Tiesiog, daugelyje JAV miestų man iškildavo tos pačios mintys.

Filadelfijos lietuvių bažnyčios – ir lietuvybės šventovės

Įspūdingiausia Filadelfijoje – lietuvių bažnyčios. Kunigas Petras Burkauskas, atsakingas už dvi iš jų, pasakojo, kiek daug lietuviškų detalių jis sukūrė kiekvienoje jų. Ir tikrai – visų net norėdamas neišvardinsi. Dalį jų pastebėsi iš karto: kaip tradicinį lietuvišką kryžių prie įėjimo ar trispalves. Kitai daliai reikėjo paaiškinimų: štai čia Mečislovas Reinys, štai čia lietuvių vienuolyną JAV įkūrusi Marija Kaupaitė, šitame paveiksle už altoriaus – Šv. Kazimiero kapo atidarymas Vilniaus katedroje...

Filadelfijoje labiau nei kur kitur pajutau ir tai, kad Amerikos lietuvių bažnyčia statyta ne vien Dievui, tačiau ir savo tautai. Galybę tenykščių meno kūrinių net sunku pavadinti religiniais – jie labiau istoriniai. Štai nutapyti geležinkelio bėgiai, vedantys į kryžių (tremtis į Sibirą), štai kryžiaus forma išdėstyti visų sausio 13 d. žuvusiųjų veidai, štai Vilniaus TV bokštas (sausio įvykių „scena“).

Visame pasaulyje senosios bažnyčios itin gražiai dekoruotos Biblijos scenomis, kad žmonės galėtų jas išvydę geriau suprasti, įsiminti, įsivaizduoti. O pagrindinės Amerikos lietuvių bažnyčios lygiai taip kiekvienam papasakoja ir Lietuvos istoriją, didžiausius jos triumfus ir tragedijas. Ir Filadelfija – viena paskutinių vietų, kur tą gali akivaizdžiai pamatyti, nes kitur daug bažnyčių uždaryta, interjerai sunaikinti.

Šv. Kazimiero bažnyčią pažymėsiu kaip vieną svarbiausių rytų JAV lietuviškų vietų. Nes ji atvira kasdien (aplink mišias), nes ji statyta lietuvių ir labai lietuviška. Ji tokia, kokių labai daug prarasta, vienas paskutinių autentiškų paminklų tai religingų XX a. pradžios Amerikos lietuvių civilizacijai.

Tačiau Šv. Andriejaus bažnyčia – dar didingesnė ir įspūdingesnė už Šv. Kazimiero. Tik, kadangi ji statyta ne lietuvių (lietuvių tik nusipirkta), ne viskas ten lietuviška (nors ir labai daug kas).

O Šv. Jurgio bažnyčia kukliausia. Vietos lietuviai pasakojo, kad į „Jurgį“ eidavo pirmabangiai darbininkai, o į „Andriejų“ – labiau inteligentija. Nustebino, kad Šv. Jurgio bažnyčioje dar veikia parapijos mokykla. Pirmame bažnyčios aukšte, už Vyčiu puoštų durų. Daug JAV lietuvių bažnyčių taip suplanuotos: antras aukštas – religijai, pirmas – kitoms veikloms. Tai – grynai Amerikos tradicija, visoje Lietuvoje tokios bažnyčios nerastum. Lietuvoje bažnyčios skirtos tik religijai, o mokyklos, renginių salės – kitur. Tačiau Amerikoje, ypač XX a. pradžioje, bažnyčios, parapijos buvo visos lietuvių bendruomenės centras ir ten buvo visa jų veikla.

Kaip žydai „Vilniaus sinagogą“ išsaugojo

Be lietuvių iš Lietuvos į JAV emigravo ir daug vokiečių, lenkų, žydų. Iki Antrojo pasaulinio karo, šios trys tautybės kartu sudarė apie 20% Lietuvos žmonių (jei skaičiuoti su Vilniaus, Klaipėdos kraštais). Prieš pradėdami „Tikslas – Amerika“ sulaukėme klausimų, ar mūsų projektas apims ir tas mažumas. Taip, „Tikslas – Amerika“ apima visas vietas JAV, regimai susijusias su Lietuva – nesvarbu, kokios tautybės jų kūrėjai. Tačiau, deja, tų buvusių Lietuvos mažumų aidų JAV rasi labai mažai.

Taip yra todėl, kad daugelis buvusių Lietuvos vokiečių, lenkų ar žydų tiesiog tapo Amerikos vokiečiais, lenkais ar žydais. Priešingai lietuviams, jų pastatytuose pastatuose ir tų pastatų pavadinimuose paprastai nerasi nieko, susijusio su Lietuva. Iš tiesų, dažniausiai net negalima pasakyti, kad tam tikrą sinagogą, tarkime, pastatė būtent Lietuvos kilmės žydai – nes bendruomenę sudarydavo ir žydai iš Lenkijos, Baltarusijos bei kitur.

Dėl tos priežasties Filadelfijos Vilniaus sinagoga (Vilna Congregation) – šitoks retas dalykas. Ją atradau „bandymų ir klaidų metodu“ darydamas interneto žemėlapiuose įvairių su Lietuva susijusių pavadinimų paiešką: „Lithua*“, „Viln*“, „Kaun*“ ir t.t. Bet kaip ten patekti? Vilniaus sinagoga jokiu būdu nėra lankytina vieta, juk ji perstatyta iš paprasto gyvenamojo namo. Iš Vilniaus imigravęs žydas taip įvykdė savo pažadą Dievui – jei seksis verslas, iš namų padarys šventovę.

Šitą istoriją pačioje sinagogoje mums papasakojo rabinas. Per bendrus pažįstamus pavyko suorganizuoti, kad mus pasitiktų. To, ką išgirdome, nerasi parašyta niekur internete ar knygose. Nes ta Vilniaus sinagoga – tikrai ne tokia vieta, apie kurią kas rašytų traktatus. Todėl labai žavu, kad ji apskritai išliko: senųjų Lietuvos žydų, kaip pasakojo rabinas, ten dabar tikrai nerasi (išsikėlė iš rajono). Buvusią litvakišką sinagogą perėmė „Chabad Liubavič“ judėjimas – tačiau išliko jos pavadinimas, interjeras, išliko aukotojų sąrašai ir garbingoje vietoje tebekaba nuosavą namą paaukojusio žydo nuotraukos. „Žmonės aukojo, kūrė šią sinagogą, taigi turime išlaikyti“ – kalbėjo rabinas – „nors tai prilygsta stebuklui, juk čia eilinis gyvenamasis namas, todėl, priešingai nei sunkiai kitai paskirčiai pritaikomus bažnyčių pastatus, jį būtų lengva parduoti“.

Kaip norėtųsi tokio likimo ir Amerikos lietuvių vietoms – kad net ir kažkokiame rajone susilpnėjus bendruomenei, jos išliktų, per amžius ją primindamos!

Bensalemo kapinėse „Tikslas – Amerika“ panėšėjo į „Misija – Sibiras“

Vizitą Filadelfijoje baigėme liūdnesne gaida – Bensalemo lietuvių kapinėse. Tiksliau, miškelyje, kuriame šen bei ten dar pamatysi medžiais apaugusius apdaužytus ar išvartytus lietuvių antkapius. Kad išvysčiau didelį kryžių, apie kurį pasakojo vietos lietuviai, man teko braute brautis pro spygliuotus augalus. Skausminga ir tikrąja to žodžio prasme, tad ėjau ten vienas.
Lietuvių Romos katalikų kapinės JAV dažniausiai sutvarkytos. Tačiau su įvairiomis „nepriklausomomis“ kapinėmis būna bėdų: kai jas valdžiusi organizacija nunyksta, nebelieka kam jų prižiūrėti. Šitaip nunykus Lietuvių tautinių katalikų bažnyčios Filadelfijos parapijai niekam nebereikalingos tapo ir Bensalemo kapinės. Ir visgi stebint tuos pamirštus kapus galvoje kirbėjo klausimas – o kur tų žmonių artimieji?..

Kaip ten bebūtų, kapines atrado kitų tikėjimų lietuviai ir norėtų oficialiai perimti – tačiau čia, mums pasakojo, daug biurokratijos, reikia brangių teisinių veiksmų, todėl tenka apsiriboti smulkiais tvarkymais. Tačiau dabar kapinės bent jau plačiai žinomos. Ir žinia apie jas mane pasiekė dar gerokai iki „Tikslas – Amerika“. Kapines pirmieji „atradę“ vietos lietuviai kiek nustebo – kaip, iš kur? Tačiau internetas – pasaulinis. Ir kas parašoma Filadelfijoje, gali būti tą pačią akimirką perskaitoma Vilniuje, ir išverčiama, ir perrašoma, ir analizuojama... Kaip sumažėjo psichologinis atstumas tarp JAV ir Lietuvos per pastaruosius 20 metų!

Ir vis dėlto. Kiek tokių medžiais užaugusių ir pamirštų lietuvių kapinių dar galėtų būti JAV „neatrastų“? Ir kiek kitų „pamirštų“ lietuviškų vietų? Net ir jos yra įdomios, ir jos pasakoja Amerikos lietuvių istorijos dalį. Juk yra žmonių, kuriuos apleistos vietos domina dar labiau už gerai išlikusias, ir tų, kurių pomėgis tokias vietas tvarkyti.

Todėl tas vietas prisiminti ir sužymėti svarbu mums visiems. Todėl kviečiu atsidaryti žemėlapį tikslasamerika.lt ir, jeigu žinote kokią nors lietuvišką vietą „Tikslas Amerika“ lankytuose miestuose, kuri ten nepažymėta - būtume labai dėkingi, jei atsiųstumėte jos koordinates el. paštu augustinas.zemaitis@gmail.com arba laišku į „Draugas“ redakciją.

Augustinas Žemaitis, 2017 10 02.

Tikslas - Amerika vadovas Augustinas Žemaitis su Filadelfijos lietuviais Šv. Andriejaus parapijos salėje

Tikslas - Amerika vadovas Augustinas Žemaitis su Filadelfijos lietuviais Šv. Andriejaus parapijos salėje

Tikslas - Amerika projekto vadovas Augustinas Žemaitis su Filadelfijos lietuvių muzikos salės atstovais

Tikslas - Amerika projekto vadovas Augustinas Žemaitis su Filadelfijos lietuvių muzikos salės atstovais

Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją

Click to learn more about Lithuania: Pensilvanija, JAV 2 Comments

Pitsburgas, Pensilvanija

Pitsburgas patenka į daugiausiai lietuvių turinčių JAV miestų dešimtuką ir bendruomenė čia kaip reta sena, pradėjusi formuotis dar ~1870 m. Gausu įdomybių, nors suprantantys lietuviškumą visų pirma kaip lietuvių kalbą gali nusivilti, nes per tiek kartų ji čia sunyko.

Pitsburgo lietuvių namai

Pitsburgo lietuvių namai

1930 m. Pitsburge gyveno iki 4000 lietuvių, pagal jų skaičių tai buvo aštuntas JAV didmiestis. Dabar lietuvių kilmės žmonių čia iki 6000, tai yra 0,65% visų pitsburgiečių. Toks procentas - didžiausias tarp visų tokio dydžio miestų (Pitsburge su priemiesčiais yra 736 800 gyv.). Dauguma lietuvių atvyko dirbti į plieno fabrikus, kuriais garsėjo Pitsburgas ir kurie Anglies regione iškastą anglį (tam tarpe ir Šenando, Skrantono lietuvių) panaudodavo metalurgijoje.

Spaudoje buvo pasirodę straipsnių apie tai, koks panašus Pitsburgas (palydovo nuotrauka dešinėje) savo geofrafija į Kauną (kairėje). Abiejų žemėlapių viršuje – šiaurė. Bing Maps.

Pietų Pitsburgo lietuviškos vietos

Dauguma Pitsburgo lietuvių gyveno pietinėje miesto dalyje, kurią ir dabar puošia raudonų plytų Lietuvių namai ("Lithuanian Hall") su griu Vyčiu ant fasado. Ten veikė lietuvių klubas. Atminimo lenta ant pastato skelbia (anglų k.): "Pastatytas 1870 m., perstatytas 1908 m.". Uždarytas ir parduotas apie 2010 m. Paskutiniais savo metais jis dar veikė ir kaip bingo salonas, tačiau kazino legalizacija valstijoje įkalė vinį į bingo salonų karstą, ir klubo pastatą lietuviai pardavė.

Vytis ant Pitsburgo lietuvių namų fasado

Vytis ant Pitsburgo lietuvių namų fasado

Pietų Pitsburge stovi ir didžiausia bei seniausia Pitsburgo lietuvių bažnyčia – Šv. Kazimiero. Dar 1893 m. lietuviai nupirko čia stovėjusį protestantų pastatą. Šis buvo neogotikinis, turėjo bokštą, tačiau buvo per mažas, tad 1902 m. lietuvių jėgomis perstatytas į dabartinį, suliejantį raudonas plytas ir baroko formas. 1992 m. bažnyčia uždaryta. Iki 2017 m. interjeras dar buvo išsaugotas, nes bažnyčią nusipirko viena šeima, kuri ten gyveno (tiksliau, gyveno tik nedidelėje dalyje patalpų, o kitką saugojo). Tačiau 2017 m. pradėta bažnyčią versti butais, interjeras sunaikintas.

Pietų Pitsburgo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Pietų Pitsburgo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Greta Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios yra buvusi Šv. Kazimiero lietuvių mokykla, irgi virtusi butais. Jos pavadinimą primena butų pavadinimas: Kazimiero apartamentai. Be to, yra išlikęs angliškas užrašas „St. Casimir High School“ virš įėjimo. Bažnyčios kertinis akmuo, kaip JAV įprasta, irgi turi įrašytą bažnyčios paskirtį – tiesa, irgi ne lietuviškai, o lotyniškai.

Kazimiero lietuvių mokykla

Kazimiero lietuvių mokykla

Pietiniame Pitsburge išlikęs ir Polithania banko pastatas. Pavadinimas liudija, kad tai buvo bendras lenkų ir lietuvių bankas. Tuo metu vietiniai amerikiečių bankai vengdavo suteikti kreditus imigrantams, todėl imigrantai kūrė savo bankus. Dabar banko pastate veikia stomatologinis kabinetas, tačiau pavadinimas virš įėjimo išlikęs.

Pitsburgo Politanijos bankas

Pitsburgo Politanijos bankas

Lietuviška klasė Pitsburgo Mokymosi katedroje

Vienas garsiausių Pitsburgo mietso pastatų yra jo universiteto Mokymosi katedra (Cathedral of Learning), puošnus 42 aukštų art deco stiliaus 1926-1934 statybos dangoraižis su katedrą, o ne universitetą, primenančia centrine nava.

Lietuvių klasės galas

Lietuvių klasės galas

Dangoraižio pažiba – tautybių klasės, kiekviena kurių atspindi konkrečią šalį, iš kurios į Pitsburgą vyko imigrantai. Viena seniausių ten - Lietuvių tautybės klasė, įrengta dar 1940 m. (pirmame aukšte, į kairę nuo įėjimo).

Klasėje Lietuva atspindima daugeliu prizmių: per meną, tautinę kultūrą ir kita. Galinė šios klasės siena – M. K. Čiurlionio pvaveikslo „Karalių pasaka“ reprodukcija (gerokai išdidinta). Mediniai rašymo lentos apvadai – lietuvių liaudies drožinėjimai. Radiatoriai uždengti rūtų motyvais. Palubėje surašyti žymiausių lietuvių vardai (Daukantas, Basanavičius, Kudirka, Donelaitis...) – vyrauja XIX a. Tautinio atgimimo veikėjai.

Lietuvių klasės priekis

Lietuvių klasės priekis

Kiti lietuviški Lietuvių tautybės klasės akcentai – „Vargo mokyklos“ statulėlė (demonstruojanti slaptą lietuvių kalbos mokymą spaudos draudimo laikais), lininiai tapetai. Abi šios detalės uždengtos stiklu, nes kentėjo nuo vandalų ir vagių (vargo mokykla buvo pavogta per pirmas kelias dienas nuo pastatymo).

Sunku netgi išvardyti visas klasės meniškas lietuviškas detales, nes beveik viskas, kas ten yra, gali būti suprantama kaip lietuviškas simbolis.

Rūtos-radiatoriaus grotelės lietuvių tautybės klasėje

Rūtos-radiatoriaus grotelės lietuvių tautybės klasėje

Kiekviena Mokymosi katedros tautybės klasė - it muziejėlis tos tautos garbei; jos įrengtos ir išlaikomos atitinkamos tautos narių, o vieną įrengti šiandien kainuoja per milijoną dolerių. Lietuviškąją klasę projektavo kaunietis Antanas Gudaitis (šią garbę jis gavo tuometės užsienio reikalų ministerijos surengtame konkurse), o atidaryta ji liūdnu metu: 1940 m. spalį, kai Lietuva buvo neseniai okupuota sovietų. Dėl šios priežasties, originali Vargo mokyklos statulėlė dingo: ji buvo paruošta siųsti iš Lietuvos į Pitsburgą kai okupavo sovietai, o tada, matyt, buvo paslėpta. Todėl JAV buvo sukurta skulptūrėlės kopija.

Pitsburgo Mokymosi katedra

Pitsburgo Mokymosi katedra

Lietuvių klasė buvo viena pirmųjų "Tautybių klasių" (1938-1940 m. dar įkurtos tik škotų, rusų, vokiečių, švedų, kinų, čekoslovakų, vengrų, amerikiečių ir lenkų klasės). Visas tautybių klases, kai jos nenaudojamos universiteto reikmėms, galima apžiūrėti. Įėjimas nemokamas, tačiau pageidaujant audiogido reikia susimokėti.

Tolimesnių Pitsburgo rajonų lietuvių klubai ir bažnyčios

Tolimesni Pitsburgo rajonai (priemiesčiai) yra pilni lietuvių bažnyčių, visos kurių įkurtos ~1900-1910 m. Daug pastatų buvo nupirkta iš protestantų, todėl juose nėra lietuviškų detalių ir kertinių akmenų. Deja, daugelis tų bažnyčių 1993 m. uždarytos, taigi, neliko ir lietuvišktų dealių interjeruose. Bėgant metams, daugelis senųjų imigrantų giminių netgi savo tarpe jau kalbėjo angliškai, todėl buvusios tautinės parapijos buvo apjungtos, paliekant tik vieną bažnyčią. Likusios buvo parduotos nekatalikams ir todėl ten niekas vizualiai nebeprimena lietuviškos istorijos.

1993 m. buvo uždaryta Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia Espleno rajone, bet tuo metu ji jau buvo tik savo pačios šešėlis: tikrasis bažnyčios pastatas, statytas 1903 m., uždarytas dar 1962 m., 1970 m. parduotas, paskui, po eilės padegimų, nugriautas. Išliko tik buvę pamatai, dabar uždengti palaikiu stogu; ant pamatų yra kertinis akmuo liudijantis, kad ten buvo bažnyčia (įrašas lotyniškas).

Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios liekanos

Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios liekanos

Mišios nuo tada laikytos buvusioje parapijos mokykloje (Tabor St.), kurioje vaikų nebebuvo; po uždarymo šis tapo pastoraciniu centru, bet 1997 m. uždarytas, parduotas Dievo sūnų bažnyčiai. Dar įžvelgiamas užrašas „St. Vincent De Paul“, bet jokio lietuviško užrašo nėra. Espleną pokariu ten augusieji pamena kaip daug lietuvių ir kitų rytų europiečių turėjusį rajoną, bet dabar čia dauguma namų apleista, gyvena vos ~300 žmonių.

 Šv. Vincento Pauliečio mokykla, vėliau tarnavusi kaip bažnyčia

Šv. Vincento Pauliečio mokykla, vėliau tarnavusi kaip bažnyčia

Seniau dėl įvairių priežasčių neliko smulkesnių parapijų. Žengimo į Dangų lietuvių parapija šiauriniame Pitsburge veikė 1906 m. iš presbiterijonų nusipirktame vienaukščiame pastėlyje. Šis priverstinai išpirktas ir nugriautas 1962 m. kuomet čia steigta pramoninė zona.

Bredoko (Braddock) priemiestis gyveno U.S. Steel plieno kombinato ritmu. Šį 1982 m. uždarius darbininkai išsikėlė. 1985 m. sujungtos vietos parapijos, tarp jų kampinė lietuvių Šv. Izidoriaus bažnyčia, įsigyta 1916 m. Talbot ir Septintojoje gatvėse. Dabar tai Pirmoji Dievo Kristuje bažnyčia (nekatalikiška). Bažnyčia nebuvo statyta lietuvių, o nupirkta iš kitos bendruomenės, todėl ant kertinio akmens užrašas angliškas: „1901 Erected to the glory of God“ (1901 pastatytas Dievo šlovei).

Bredoko Šv. Izidoriaus lietuvių bažnyčia

Bredoko Šv. Izidoriaus lietuvių bažnyčia

Homestedo (Homestead) priemiestyje Šv. Petro ir Pauliaus lietuvių bažnyčia irgi tapo plieno pramonės auka, tik kiek kitaip: 1941 m. dėl Antrojo pasaulinio karo išplėstos gamyklos staiga apėmė ir 1901 m. statytą bažnyčią, teko ją griauti. Parapija tuomet dar įsigijo naują (1929 m. statytą, 1321 Mifflin St.) pastatą iš reformatų; ši bažnyčia uždaryta 1992 m. ir parduota už 20000 dolerių Apaštalinio tikėjimo asamblėjai. Paskutinį kartą ji parduota Higher Call bažnyčiai už 1 dolerį (kas rodo rajono tolesnį smukimą), tačiau stovi iki šiol.

Houmstedo lietuvių bažnyčia

Houmstedo lietuvių bažnyčia

Bridžvilio (Bridgeville) priemiesčio Šv. Antano lietuvių bažnyčia žlugus vietos pramonei uždaryta 2007 m. 1915 m. bažnyčia nupirkta iš metodistų, ~1970 m. išvengus greitkelio tiesimo greta ji išplėsta, 1994 m. panaikinta jos parapija, bet dar kurį laiką po to ji veikė. Paskui nugriauta.

Dukesnės (Duquesne) priemiestis niekad neturėjo lietuvių bažnyčios, tačiau turėjo lietuvių klubą (uždarytas). Dabar tai – vadinamasi „getas“ („blogas“ paprastai rasinių mažumų gyvenamas rajonas) ir ten nelabai kas statoma, todėl klubas iš išorės atrodo panašiai, kaip ir uždarymo metu, niekas jo patalpų nenuperka.

Dukesnės lietuvių klubas

Dukesnės lietuvių klubas

Dukesnės lietuvių klubas iš arti

Dukesnės lietuvių klubas iš arti

Vienintelis Pitsburgo apylinkėse dar veikiantis lietuvių klubas yra Lietuvių užmiesčio klubas. JAV užmiesčio klubais paprastai vadinami golfo klubais, tačiau šiame golfo nėra: tai tiesiog vieta, kur lietuviai leidžia laiką užmiestyje. Klubui priklauso didelis žemės sklypas, o seniau priklausė dar daugiau, tačiau buvo parduota. Dviejuose išlikusiuose pastatuose – lietuviški daiktai iš Lietuvių namų pietiniame Pitsburge. Pasak vietinės miesto legendos, viename tų pastatų (klėtyje) nakvojo Darius ir Girėnas, kai rinko Pitsburgo lietuvių tarpe pinigus savo skrydžiui. Pastatų išorėje nieko lietuviško nėra.

Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubo intejeras

Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubo intejeras

Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubo daržinė

Pitsburgo lietuvių užmiesčio klubo daržinė

Pitsburgo lietuvių vienuolynas

Pitsburge 93 metus iki 2015 m. veikė ir lietuvių vienuolių ordino Šv. Pranciškaus vienuolynas, užėmęs 13 ha (su didžiuliais pastatais, koplyčia), kurį įsteigė lietuvės vienuolės iš Čikagos. Pradžioje jis ir vadintas "Lietuvių seserų" vienuolynu. Tačiau 2015 m. jauniausios iš seserų amžius buvo virš 60 m. ir jos pastatą nutarė parduoti. 2017 m. didžiuliai pastatai nugriauti, beliko tik buvusi mokykla (be nieko lietuviško). Gretimas privatus kelias vaidnamas Čėsnos keliu.

Buvusi Pitsburgo lietuvių vienuolyno mokykla

Buvusi Pitsburgo lietuvių vienuolyno mokykla

Čėsnos kelias

Čėsnos kelias

Lietuvių kapinės Pitsburge

Didžiausios lietuviškos kapinės priklausė Šv. Kazimiero parapijai, jos yra Vaitholo (Whitehall) priemiestyje prie Hamilton Road kelio, netoli buvusio lietuvių seserų vienuolyno.

Įspūdingiausias kapinių memorialas ir yra būtent Vienuolių memorialas (1938 m.), kuriame virš vienuolių kapų eilių žvelgia angelas su lietuviškais užrašais. Nugriovus vienuolyną simboliškai jo papėdėje buvo padėtas vienuolyno kertinis akmuo. Dar vienas svarbus paminklas yra Fatimos mergelės varpinė (1954 m.) prie kapinių įvažiavimo, kuri skirta paminėti Pitsburgo lietuviams, kovojusiems už JAV Antrajame pasauliniame kare (surašyta 240 vardų ir pavardžių, ir tai vien Šv. Kazimiero lietuvių parapijos nariai). Lietuviškas užrašas prašo, kad to varpo aidas nuvestų sielą į amžinąjį gyvenimą.

Pitsburgo lietuvių kapinių vienuolių memorialas

Pitsburgo lietuvių kapinių vienuolių memorialas

Lietuviška varpinė Šv. Kazimiero kapinėse Pitsburge

Lietuviška varpinė Šv. Kazimiero kapinėse Pitsburge

Mažesnės lietuviškos kapinės yra West View priemiestyje, nuo Bellevue Road pasukus į Perrysville Road. Lenta prie įėjimo skelbia: "Lithuanian Cemetery Association, incorporated June 14, 1919" ("Lietuvių kapinių asociacija, įsteigta 1919 m. birželio 14 d.). Pastarosios kapinės siejamos tik su tautybe, o ne tikėjimu. Šiose kapinėse taip pat laidodavosi kairieji, todėl ten stovi gana unikalus Paminklas lietuvių darbininkams. Po to, kai sovietai okupavo lietuvą, kairiosios idėjos tarp Amerikos lietuvių nunyko ir tokios organizacijos, kaip tą memorialą pastačiusi Lietuvių darbininkų asociacija, pamažu nukeliavo užmarštin – tačiau tarpukariu ir prieškariu tarp Amerikos lietuvių, kurių dauguma buvo juodadarbiai, kairiosios idėjos buvo gana populiarios.

Lietuvių tautinės kapinės Pitsburge

Lietuvių tautinės kapinės Pitsburge

Paminklas lietuviams darbininkams

Paminklas lietuviams darbininkams

Abejos Pitsburgo lietuvių kapinės nors yra greta gyvenamų rajonų apsuptos medžių, išsidėsčiusios ant švelnaus šlaito. Kadangi Pitsburgo bendruomenė tokia sena, lietuviškų detalių (išskyrus pavardes) kapinėse gana mažai, smeigiamos daugiausiai Amerikos vėliavos, tik antkapiai didesni ir įmantresni. Lietuviški užrašai ("motina, "brolis", "amžiaus 28 m." ir pan.) dažnesni ant kai seniau mirusių (ypač tarpukariu) kapų. Taip pat Pitsburgas pasižymi tuo, kad jo lietuvių kapinėse išlikę daug autentiškų antkapinių nuotraukų, net ~100 metų senumo.

Senas lietuvio kapas

Senas lietuvio kapas

Išlikusios nuotraukos Pitsburgo lietuvių kapinėse

Išlikusios nuotraukos Pitsburgo lietuvių kapinėse

Lietuvių bažnyčios ir klubai miesteliuose aplink Pitsburgą

Gal ir keista, bet lietuviškos vietos nedideliuose miestuose aplink Pitsburgą, kur lietuvių gyventa gerokai mažiau, išsilaikė ne prasčiau, nei pačiame Pitsburge. Ypač tai pasakytina apie Bentlivilį (Bentleiville), Ist Vandergriftą (East Vandergrift).

Bentlivilyje (Bentleyville) yra lietuvių klubas - jo adresas yra 217 Main St., tačiau greta driekiasi ir Lithuanian Street (Lietuviškoji gatvė). Tiesa, klubo išorėje lietuivškų detalių nėra (vidus prieinamas tik nariams), o Lietuviškosios gatvės pavadinimo lentelės nėra – ji pažymėta tik žemėlapiuose.

Bentlivilio lietuvių klubas

Bentlivilio lietuvių klubas

Abromaičio gatvė Bentlivilyje

Abromaičio gatvė Bentlivilyje

Tačiau tame 2500 gyv. miestelyje yra ir dar dvi lietuviškų pavadinimų gatvės, jau su lentelėmis: Vilniaus (Wilna, pagal vokišką rašybą) ir Abromaičio (Abromaitis), pavadintą kunigo Ignoto (Ignatius) Abromaičio, įkūrusio lietuvių parapiją, garbei. Buvusi Šv. Luko bažnyčia, bendrai priklausiusi lietuviams ir lenkams, tebeveikia, nors ir pervadinta. Tiesa, tautinės parapijos panaikintos dar 1994 m. ir įkurta bendra Ave Maria parapija, o 2017 m. parapijos darsyk apjungtos į Šv. Kotrynos Dreksler parapiją - tačiau bažnyčia liko neuždaryta. Tiesa, dėl jos dvitautės kilmės, lietuviškų detalių ten nėra ir tikriausiai nebuvo.

Už bažnyčios driekiasi Šv. Luko kapinės. Arčiau bažnyčios ten vyrauja lenkų kapai, toliau – lietuvių . Kaip ir kitose Pitsburgo apylinkių kapinėse, čia gerai išlikę antkapiniai portretai.

Bentlivilio Šv. Luko bažnyčia ir kapinės

Bentlivilio Šv. Luko bažnyčia ir kapinės

Per panašų parapijų jungimo vajų kaip Bentlivilyje Ist Vandergrifte išliko buvusi Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia, 1985 m. pervadinta į Mergelės Marijos, Taikos karalienės bažnyčią, prie jos prijungus lenkų ir slovakų parapijas (lenkų bažnyčia sudegė, tad kurią palikti klausimas buvo tik tarp lietuvių ir slovakų). Kaimas mažas – vos 600 žmonių – tad bažnyčia irgi maža. Per „lietuviškąjį laikotarpį“ joje teįrengti kuklūs vitražai (palyginus su daugeliu Amerikos lietuvių bažnyčių) – tačiau ant jų tebepamatysi išlikusias lietuvių rėmėjų pavardes. O daugelis kitų detalių nuo anų laikų pakeista, bažnyčios priekyje apjungus parapijas pastatytas priestatas, todėl ji iš esmės kitokia.

Ist Vandergrifo lietuvių bažnyčia

Ist Vandergrifo lietuvių bažnyčia

Lietuviškas užrašas ant Ist Vandergrifto vitražo

Lietuviškas užrašas ant Ist Vandergrifto vitražo

Priešais ją yra Lietuvių klubas, dabar veikiantis labiau tiesiog kaip baras (nelietuviškas), tačiau puoštas Vyčiu ir lietuviškom spalvom. Lietuviškas trumpinys fasado viršuje greičiausiai reiškia „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto draugija prie Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios, 1908-1915“.

Ist Vandergrifto lietuvių klubas

Ist Vandergrifto lietuvių klubas

Donoros (Donora) priemiesčio Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia įsteigta 1906 m. nupirkus presbiterijonų bažnyčios pastatą. Ji uždaryta seniausiai - 1963 m., nes parapijoje tebuvo likusios 13 šeimų.

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Pitsburge žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Pitsburgą dienoraštis

Pitsburgas – didžiausią lietuvių procentą turintis už Vilnių didesnis miestas Amerikoje. Negali nežavėti jo didinga Mokymosi katedra ir lietuviška klasė (auditorija) joje – šios vietos daug įdomesnės, nei galėtų pasirodyti.

Deja, Pitsburgas kartu ir tas JAV didmiestis, kur lietuviškos vietos pradėjo nykti anksčiausiai. Lietuviškos bažnyčios čia uždarytos dar apie 1990 m., neseniai parduoti ir lietuvių namai, nugriautas vienuolynas. Dalies tų vietų, apie kurias daug skaičiau, jau neradau.

Pitsburgo išlikusias lietuviškas vietas „Tikslas – Amerika 2017“ lankė ir neišlikusių ieškojo kartu su vietos lietuviu Jonu Baltrumi, kuris buvo vienas svetingiausių Amerikos lietuvių, priėmė mus netgi savo namuose ir ne tik, kad neprieštaravo mūsų įtemptam grafikui, bet ir pats visai parai prisijungė prie mūsų užtikrindamas, kad pamatytume kuo daugiau.

Susitikome išvakarėse, jo gimtinėje Duboize, 2 val. kelio nuo Pitsburgo, valanda prieš saulėlydį. Per tiek laiko spėjome apžiūrėti tenykštę seną lietuvių bažnyčią (ji nuolat atidaryta – lietuvių bažnyčioms tai reta!), lietuvių kapines, lietuvių klubą, iš kurio telikusi iškaba. Taip tuščia visur buvo dangui temstant, įsižiebiant žibintams... Galutinai sutemus, keliavome į Pitsburgą, kur kitą rytą pagal grafiką 7 val. išvažiavome į miestą.

Lietuvių tautybės klasė visame pasaulyje neturi analogų

Labiausiai per dieną Pitsburge pribloškė Lietuvių klasė Mokymosi katedroje (Cathedral of Learning). Visų pirma, jau pats pastatas nėra toks, kokio tikėtumeis iš universiteto – tai puošnus tarpukario dangoraižis, vienas įspūdingiausių Pitsburge, o gal ir Pensilvanijoje. Ir jo vidus tikrai labiau primena katedrą, nei universitetą. O į lietuvių klasę nieko panašaus visame pasaulyje nerasi: kambarys, perteikiantis Lietuvą. Ne kaip koks nors muziejus, be jokių aiškinamųjų lentų ir eksponatų lentynų, o tiesiog dekoru, spalvomis, raštais...

Kambaryje mus pasitiko Pitsburgo universiteto ir tautybių klasių atstovės, padarė nuotraukų Pitsburgo universiteto naujienoms. Klausė manęs, kaip lietuvio iš Lietuvos: „Ar šis kambarys atspindi Lietuvą?“. „Puikiai“ – atsakiau. Čiurlionio paveikslas perteikia meną, „Vargo mokykla“ – istoriją ir persekiojimus, palubėje surašyti žymūs žmonės – asmenybes. Nieko nėra šiaip sau ir net ilgokai pabuvęs kambaryje gali pastebėti naujų detalių: tapetai – lininiai, radiatorių uždengimai – tautiniai raštai ir pan. Daugelis lietuvybės atributų čia turi funkciją – jie nesudėlioti tiesiog šiaip sau, kambarys „neperkrautas“.

Džiugu ir tai, kad Mokymosi katedra lankoma turistų, jie visi susipažįsta ir su Lietuva. Taip pat ir universiteto studentai (vienai grupei, mūsų apsilankymui baigiantis, kaip tik prasidėjo paskaita). Gailėjausi, kad neturėjau laiko praeiti visų tautybių klasių: juk tikrai įdomu, kaip savą kultūrą į vieną kambarį išdėstė įvairių tautų dizaineriai!

Pitsburgo Mokymosi katedra man pakišo dar vieną mintį, kaip sudominti amerikiečius lietuviškomis vietomis: grupuoti jas kartu su kitų mažumų objektais. Mokymosi katedroje tai išeina natūraliai: tiesiog, daug tautybių klasių viena šalia kitos. Bet net ir ten, kur taip nėra, toks kelias galimas: pavyzdžiui, sukurti „mažumų maršrutą“ pasivažinėjimui po miestą, aplankantį ir svarbiausias lietuviškas vietas. Arba, jei kur nepavyksta išlaikyti lietuviško muziejėlio, mėginti jį apjungti su kitų Pabaltijo tautų, Vidurio-rytų Europos tautų muziejais.

Tarp įdomiausių Pitsburgo lietuviškų vietų – kapinės su lietuvių nuotraukomis

Pitsburge kol kas sudominti jaunąją kartą lietuviškomis vietomis, deja sekasi sunkiai – vietos lietuviai teiravosi ir mūsų minčių, kaip tą padaryti.

Pamąsčiau. Be lietuvių klasės, „žmonėms iš šalies“ galėtų pasirodyti įdomios lietuviškos kapinės. Pitsburge kaip niekur daug likę senų antkapinių nuotraukų: nuo jų štai žvelgia prieš 100 metų fotografuoti lietuvių imigrantų veidai. Net nė vieno gyvo žmogaus, prisimenančių kai kuriuos iš tų žmonių, tikriausiai nebėra...

Ir paminklų daug gražių, didingų stovi. Ne vien antkapinių: yra paminklas lietuvių darbininkams, lietuviams Antrojo pasaulinio karo veteranams ir t.t. Vien koks sąrašas Antrajame pasauliniame kare kariavusių Pitsburgo lietuvių ant jo (240 pavardžių)! Pitsburgas – ne Anglies regiono kaimai, Pitsburgas – plieno didmiestis, ir lietuvių kapinėse tai justi.

Lietuvybės didybę – deja, tik buvusią – dar gali pajusti vaikščiodamas po pietinį Pitsburgą. Kokią didžiulę Šv. Kazimiero bažnyčią jie pastatė, kokius Lietuvių namus turėjo – ir viskas gerokai seniau, nei atsirado Lietuvos Respublika. „Tokie pastatai nepadarytų gėdos jokiam Lietuvos miestui“ – komentavo vėliau „Gabalėliai Lietuvos“ skaitytojai. Lietuvių namus tebepuošia skulptūriškas Vytis. Tais laikais niekas nestatydavo tiesiog „dėžutės“, ir pastato fasade lietuviai stengdavosi pademonstruoti lietuvybę...

Deja, mums lankantis, lietuvių bažnyčios vidų kaip tik griovė – darys butus. O lietuvių vienuolynas – pagal nuotraukas, stačiai milžiniškas – buvo ką tik nugriautas. Gal bent Vytis ant klubo išliks, jei paties klubo pastato nenugriaus.

Bažnyčios be kertinių akmenų ir kertinis akmuo be bažnyčios

O iš daugelio lietuviškų vietų Pitsburgo priemiesčiuose iš esmės nieko neliko. Labai norėjau rasti bent lietuviškus kertinius akmenis ant buvusių bažnyčių pastatų – bet neradau. Kelias vietas, kurias planavau aplankyti, dar ilgo susirašinėjimo iki atvykimo metu Jonas Baltrus, patyrinėjęs, pasiūlė praleisti („tą nugriovė, ten nieko lietuviško nebėra“). Vienai tokių, Espleno Šv. Vincento Pauliečio bažnyčiai, laiko visgi atradome (sutaupę jo kitur). „Girdėjau, išlikęs kertinis akmuo“ – mums sakė.

Kai nuo buvusios parapijos mokyklos užvažiavome ant kalno tikrai negalvojau, kad ką panašaus dar rasime. Bet panaršę aplink ant kažkokio sandėliuko-griuvėsio išties aptikome parašyta „Ecclesia in nomo Sancti Vincenti E Paulo erecto A. D. MCMIII“! Tuoj prisistatė sandėliuko savininkas: „Man sakė, kad fotografuojate mano nuosavybę, kam?“. Paaiškinome, kodėl, ir jis papasakojo, kad bažnyčią vis padeginėjo, ir todėl galiausiai ją nugriovė iki pamatų bei uždengė lentomis. Toks rajonas...

Apleistų, pamirštų vietų tyrinėjimas dabar populiarėja – gal „urban exploration“ mėgėjus sudomins bažnyčia, kurią teprimena vienas akmuo.

Pitsburgo priemiesčiuose tik lietuvių užmiesčio klubas dar veikia, kupinas daiktų, suvežtų iš uždaryto istorinio klubo Pietų Pitsburge. Vyksta remontas. Jau ilgai. Lietuviška veikla, mums pasakojo, ne visuomet ten gali vykti, nes žiemą sunku privažiuoti – todėl kai kurie renginiai būna kitų tautų namuose. Vietos lietuviai pasidžiaugė, kad pagaliau randama bendra kalba ir su lenkais. O juk dažna lietuviška vieta, bažnyčia, kapinės atsirado, kai lietuviai visomis išgalėmis ir pinigais siekė atsiskirti nuo lenkų...

„Norėčiau į užmiesčio klubą paskatinti vežti kryžius, padaryti simbolinį kryžių kalną, kaip Šiauliuose“ – kalbėjo vienas mūsų pašnekovų lietuvis Pitsburgo žurnalistas. Palinkėčiau sėkmės, nes tai būtų ir geras žemės panaudojimas, ir kartu lietuviškas traukos taškas Pitsburgo žmonėms.

Lietuvių klubai aplink Pitsburgą

Nors, atrodo, keista, „gyvų“ lietuviškų vietų daugiau aptikome aplinkui Pitsburgą. Ist Vandergrifte tebeveikia lietuvių klubas su Vyčiu virš įėjimo ir lietuvių bažnyčia. Tiesa, oficialiai nebe lietuvių, labai kukli (vitražai beveik vienspalviai, bet su lietuviškais užrašais!), bet atidaroma kasdien. Kunigas nelietuvis – tačiau, sakė, domisi lietuvių kultūra, siūlė, iškilus reikalui, paieškoti mums daugiau informacijos. Lietuvių klubas yra ir Bentlivilyje ir ten net trys gatvės pavadintos su Lietuva susijusiais žodžiais (Abromaičio, Vilniaus, Lietuvių)... O juk visame didžiajame Pitsburge nėra nė vienos!

Iš Bentlivilio važiavome pro Donorą. Ten irgi buvo lietuvių bendruomenė, bažnyčia. Ir prieš, ir po apsilankymo Amerikoje uždavinėjome klausimus apie tikslią Donoros bažnyčios vietą – atsakymų sulaukėme nebent apytiksliai. Kaip ir apie dar kelias Pensilvanijos lietuviškas vietas. Neradome jų ir knygose (kaip Valkavičiaus „Lithuanian Religious Life in America“), senoje spaudoje – kol bažnyčios dar stovėjo, veikė, niekam neatrodė svarbu užrašyti jų vietą, juk visi nesunkiai galėjo rasti.

Turiu pripažinti, jog pradėdamas „Tikslas – Amerika“ nesitikėjau, kad taip sunku bus sužinoti kai kurias vietas, kuriose buvo lietuvių bažnyčios, veikusios kone šimtmetį. Galvojau: net jei bažnyčios uždarytos ar nugriautos, juk bus buvusių parapijiečių, per organizacijas, tokias kaip Lietuvos Vyčiai, jie pasakys, kur stovėjo. Nes „Tikslas – Amerika“ žemėlapis svarbus ne vien kaip sąrašas vietų, kurias verta lankyti, bet ir kaip simbolinis lietuviškosios Amerikos paveikslas: ten matysis, kiek daug visko buvo, net jei ir nebėra: todėl pažymėti svarbiausias sunykusias lietuviškas vietas irgi svarbu.

Realybėje išties daugelį vietų atradome interneto ir knygų pagalba, daugelį likusių parodė Amerikos lietuviai – nors rasti tuos, kurie gali parodyti, kai kur užtruko. Iš viso per 300 vietų... Tačiau tos kelios (apie dešimt), kurių nepavyko rasti, neduoda ramybės: juk reikia jas pažymėti, kad žemėlapis būtų pilnas...

Sutemus įvažiavome į magistralę. Laukė kelionė į Vašingtoną. Nors Lietuvių klasė Pitsburge labai graži ir verta dėmesio, bendrai Pitsburge situacija nuliūdino: labai daug prarasta ir, be lietuvių klasės ir kapinių, kažko, kas sudomintų ir eilinį lietuvį (Lietuvos ar Amerikos) turistą, mažoka.

Laimė, situacija Atlanto vandenyno pakrantė, kur nuvykome paskui, nuotaiką pataisė. Lietuvišku paveldu ten rūpinasi aktyvios organizacijos, veikia ir lietuvių bažnyčios, ambasada. Išlikę lietuvių pastatai, lietuviškas muziejus... Tačiau tam, kad visa tai išliktų keičiantis kartoms, sprendimus reikia priimti dabar.

Augustinas Žemaitis, 2017 09 29.

Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją

Augustinas Žemaitis iš 'Tikslas - Amerika' su Pitsburge talkinusiu vietos lietuviu Jonu Baltrumi

Augustinas Žemaitis iš 'Tikslas - Amerika' su Pitsburge talkinusiu vietos lietuviu Jonu Baltrumi

Click to learn more about Lithuania: Pensilvanija, JAV 5 Comments

Detroitas (Mičiganas, JAV)

Detroitas XX a. pradžioje išaugo aplink naują pramonės rūšį: automobilius. Čia buvo ir yra visų trijų didžiausių JAV automobilių įmonių štabai: Ford, General Motors, Chrysler. Iki savo žlugimo čia veikė ir kitos gamyklos: Packard, Studebaker, Fisher. Kaip ir į kitus pramoninius JAV miestus, į Detroitą prieškariu masiškai imigravo lietuviai (1930 m. surašymo metu jų jau buvo 4879).

1920 m. pastatyta Šv. Antano lietuvių bažnyčia (1750 25th St., Pietvakarių Detroitas). Masyvus mūrinis pastatas be bokštų yra dviejų aukštų. Antrame aukšte - mums įprastas bažnyčios interjeras, o pirmajame seniau veikė lietuvių mokykla. Dabar ten - koplyčia, kur dažniausiai ir laikomos pamaldos (didžiulės bažnyčios menkstančiai parapijai nebeprireikia). Taip pat - erdvi salė parapijos narių susitikimams po mišių (sienos ten nukabinėtos Lietuvos miestų vaizdais, yra ir sausio 13 aukų sąrašas, buvusių klebonų portretai), bandomas įkurti muziejėlis.

Šv. Antano lietuvių bažnyčia Detroite. Pastatas kairėje - lietuvių salė. ©Augustinas Žemaitis.

Priešais Šv. Antano bažnyčią - gražiai sutvarkytas pastatas, kurį tebepuošia užrašas "Lithuanian Hall" (lietuvių salė). Seniau jis priklausė parapijai, čia vykdavo lietuviški renginiai, švęstos šventės. Bet apie 1990 m. jis parduotas, dabar išnuomotas biurams.

Lietuvių salės Detroite fasadas. ©Augustinas Žemaitis.

Prie aplinkinių privačių namų dar yra čia gyvenusius lietuvius menančių užrašų. Bet daug šių pastatų dabar apleisti, dalis - sudegę. Nuo 1960 m. Detroito gyventojų sumažėjo daugiau nei perpus: nuo 2 milijonų iki 0,8 milijono. Viskas prasidėjo nuo juodaodžių sukeltų 1967 m. rasinių riaušių, kurių išsigandę baltieji išsikėlė į priemiesčius; dabar 85% miestelėnų - juodieji, čia vienas didžiausių JAV nusikalstamumas, nedarbas, neraštingumas. Tačiau rajone aplink Šv. Antano bažnyčią vyrauja meksikiečiai. Jis - saugesnis už vidutinį miesto rajoną. Dauguma parapijos narių į pamaldas visgi atvažiuoja iš priemiesčių, tačiau aplinkiniai rajonai tebėra "lietuviškiausi" Detroite.

Eilinis vienos šeimos gyvenamasis namas, kokiais savo klestėjimo metais užstatytas Detroitas. Kaip ir daugybė kitų šis, statytas 1930 m. netoli Šv. Antano bažnyčios, šiandien apleistas. Užrašas prie durų mena čia buvus Valio Baužos laidojimo namus. ©Augustinas Žemaitis.

Stipriausia Šv. Antano parapija buvo po Antrojo pasaulinio karo, kuomet į JAV atsikėlė nuo sovietų bėgusi Lietuvos inteligentija. Tais laikais visi norintys į bažnyčią netilpdavo - tekdavo dalyvauti mišiose iš lauko. Ilgainiui parapijos narių mažėjo, jie seno. Apie 1985 m. bažnyčia nukentėjo nuo gaisro, bet buvo suremontuota. Iki 2009 m. Šv. Antano bažnyčioje lietuviškos mišios dar vykdavo kasdien, o sekmadieniais - du kartus. Tuomet, mirus kunigui, mišias imta laikyti tik vieną kartą į savaitę sekmadieniais (kitomis kalbomis mišios nevyksta, tad pastatas mažai naudojamas; bažnyčios parkavimo aikštelė darbo dienomis naudojama Lithuanian Hall savininkų). 2013 m. parapija panaikinta.

Šv. Antano lietuvių bažnyčios pagrindinės salės (2 aukšte) interjeras. Aplink altorių plazda Lietuvos ir JAV vėliavos. ©Augustinas Žemaitis.

Detroite, tiksliau jo priemiestyje Sautfilde, yra kita, gyvesnė lietuvių parapija - Dievo išminties (255335 W 9 Mile Road, Southfield). Ši bažnyčia keliavo kartu su jos bendruomene. 1908 m. jos pirmtakė Šv. Jurgio bažnyčia buvo įkurta pačiame Detroite, 1949 m. nauja Dievo išminties bažnyčia pastayta atokiau. Per XX a. sepinatajame dešimtmetyje vykusią greitkelių statybos programą (Detroitas - pirmasis JAV miestas, kurio centrą su priemiesčiais sujungė greitkeliai) abi bažnyčios nugriautos - jų vietose dabar driekiasi magistralės. Vyskupas norėjo parapiją naikinti, bet lietuviai sugebėjo savo lėšomis 1972 m. pastatyti ir išlaikyti naują Dievo išminties bažnyčią. Kadangi ji - ne skurdžiame Detroite, o turtinguose priemiesčiuose, čia mieliau lankosi ir naujieji, jaunesni imigrantai. Vyksta sporto ir kiti renginiai, veikia ateitininkų, skautų, šaulių, tautinių šokių ir kitos organizacijos, lietuviška šeštadieninė mokykla. Bažnyčia žema, kukli, su moderniu trikampiu pasvirusiu bokštu.

Įdomią lietuvybės apraišką galima rasti ir pačiame ištuštėjusiame Detroito centre. Ant namo netoli Grand River Avenue ir Times Square kampo kabo atminimo lenta su užrašu: "Čia gimė Fluxus įkūrėjas Jurgis Mačiūnas". Užrašas - vien lietuviškas, be vertimo į anglų kalbą. Tai - veikiausiai kurio nors Jurgio Mačiūno pasekėjų iš jo įkurto provokuojančio Fluxus meninio judėjimo darbas, mat iš tikrųjų Jurgis Mačiūnas gimė Kaune 1931 m., jo šeimai Antrojo pasaulinio karo metais tekus bėgti nuo sovietų į JAV imigravo 1948 m. Internete apie šitą lentelę informacijos rasti nepavyko. Jei ką nors žinote - parašykite į komentarus.

Melaginga Jurgio Mačiūno atminimo lenta. ©Augustinas Žemaitis.

Taip pat skaitykite: top paties autoriaus straipsnis apie Detroitą ir jo lankytinas vietas

Click to learn more about Lithuania: Mičiganas, JAV 27 Comments

Niujorkas (miestas)

Niujorkas (8,5 mln. gyv., su priemiesčiais 14 mln.) visomis prasmėmis yra vienas pasaulio centrų. 1930-1950 m., kaip tik, kai vyko antroji lietuvių imigracijos banga, tai buvo ir didžiausias pasaulio miestas; didžiausias JAV miestas jis yra ligi šiol.

Tarpukariu, kai aukščiausias Lietuvos "dangoraižis" buvo Geležinkelių valdyba Vilniuje, čia jau stovėjo šimtaaukščiai; kai pas mus 80% žmonių dar gyveno kaimuose Niujorke gyventojų buvo daugiau, nei visoje Lietuvoje. Priešingai kai kuriems kitiems pramoniniams JAV miestams Niujorkas visad išlaikė savo svarbą ir jo lietuvių bendruomenė vis atsinaujina. 1930 m. Niujorke gyveno per 15 000 lietuvių; ir tada, ir dabar daugiau Amerikos lietuvių tėra Čikagoje.

Tarp gausybės lietuviškų vietų Niujorke – paminklai ir atminimo lentos žymiems lietuviams, kai kurie įrengti svarbiausiosiose miesto vietose taip pažymint lietuvių svarbą JAV. Niujorke buvo lietuvių bažnyčios, iš kurių tebeveikia ir yra įrengtos labai įspūdingai lietuviškai. Keletas senų lietuvių organizacijų štabų įsikūrę Manhetene.

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčios altorius. Ant jo - lietuviški simboliai, tokie kaip vėliava, kryžiai-saulės ir t.t.

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčios altorius. Ant jo - lietuviški simboliai, tokie kaip vėliava, kryžiai-saulės ir t.t.

Niujorkas taip pat suvaidino svarbų vaidmenį daugybės žymių lietuivų gyvenime ir išliko su jais susijusių vietų. Iš čia į lemtingą skrydį pakilo Steponas Darius ir Stasys Girėnas, remdamasis savo gyvenimo Niujorke patirtimi „Baltą Drobulę“ parašė Antanas Škėma (jo kapas irgi Niujorke), ten Fluxus judėjimą vystė Jonas Mekas ir Jurgis/George Mačiūnas.

Jogailos statula Niujorko centriniame parke

Jogailos statula Niujorko centriniame parke

Kvinsas ir jo moderni tautinė bažnyčia

Dar prieškariu lietuviai Niujorke turėjo savo bažnyčias. Pati unikaliausia Niujorko lietuvių bažnyčia - Viešpaties Atsimainymo Kvinse (Transfiguration, 64-14 Clinton Avenue). Pirmoji bažnyčia ten pastatyta 1908 m., tačiau pirmąsyk dėl gaisro, o po Antrojo pasaulinio karo - dėl smarkiai padidėjusios lietuvių bendruomenės - perstatyta. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1962 m. Bažnyčia yra mėginimas sukurti modernų, bet tautinį lietuvišką architektūrinį stilių - kas buvo neįmanoma sovietų okupuotoje Lietuvoje ir iki šiol nebandyta niekur kitur, kaip tik Amerikos lietuvių. Ji buvo pripažinta ir to meto nelietuvių bei kartais laikoma brandžiausiu interjero kūrėjo V. K. Jonyno ir architekto Jono Muloko bendru darbu (šie lietuviai taip pat pastatė ne vieną bažnyčią ano meto Ilinojuje).

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčia

Niujorko Atsimainymo lietuvių bažnyčia

Nors bažnyčia pastatyta iš šiuolaikinių medžiagų (plytų, metalo, stiklo, o ne medžio) ir naudoja modernius dizaino elementus (pvz. statula virš įėjimo), kone visame kame ten yra ir lietuviški simboliai. Visų pirma, jau pati bažnyčios forma primena kaimo klėtį, stogą puošia žirgeliai. Varpinė primena koplytstulpį (beje, šventoriuje stovi ir vienas tikras koplystulpis). Ją karūnuoja lietuviškas kryžius-saulė, kuriame yra dar ir mėnuliukas (subtiliai apjungiami krikščioniškas ir senasis pagoniškas lietuvių tikėjimai). Kone visi kryžiai bažnyčios viduje – irgi kryžiai-saulės (įskaitant didįjį virš altoriaus). Virš bažnyčios įėjimo kiekvieną pasitinka lietuviški žodžiai: „Mano namai – maldos namai“, o lietuviška vėliava amžinai plazda greta JAV vėliavos.

Vyčio kryžiais padabinti suolai Atsimainymo lietuvių bažnyčioje

Vyčio kryžiais padabinti suolai Atsimainymo lietuvių bažnyčioje

Lietuvišku V.K. Jonyno stiliumi dekoruotos klausyklos Atsimainymo lietuvių bažnyčioje

Lietuvišku V.K. Jonyno stiliumi dekoruotos klausyklos Atsimainymo lietuvių bažnyčioje

Bažnyčios viduje lietuviški ornamentai yra net ant šviestuvų, o kiekvieno suolo šone – Vyčio kryžius. Be abejo, yra ir lietuvių šventųjų bei religinių tradicijų vaizdų. Taip pat yra ir Lietuvos vėliava. Angliška atminimo lenta primena Praną Bulovą (Frank Bulovas), ilgą laiką kunigavusį bažnyčioje. Prie bažnyčios Perry gatvei net suteiktas simbolinis Monsinjoro Prano Bulovo prospekto vardas. Pati bažnyčia atidaryta kasdien mišioms (dauguma - nelietuviškos).

Monsinjoro Franko Bulovo gatvės ženklas

Monsinjoro Franko Bulovo gatvės ženklas

Pastate šalia bažnyčios įsikūrusi Amerikos lietuvių labdaringa organizacija Šalpa.

Bruklino Viljamsburgas – buvęs lietuvių rajonas

Viljamsburgo dalis Brukline XX a. pradžioje buvo Niujorko lietuvių rajonas. Nors dauguma lietuviškų vietų ten užsidarė, tebestovi du bažnyčių pastatai (viena veikianti), yra Lietuvos (Lituanica) aikštė, bent viena lietuviška iškaba.

Šimtmečiu už Kvinso lietuvių bažnyčia senesnė (1863 m.) Bruklino Apreiškimo bažnyčia (259 N. 5th Street) – lietuvybės rajone širdis. Ją statė vokiečiai (architektas Francis Himpler), o lietuviška parapija įsigijo 1914 m. Nuo to laiko interjeras iš dalies įrengtas lietuviškai, pastatyti Aušros vartų, Palaimintojo Jurgio Matulaičio altoriai (atkelti iš kitų, uždarytų lietuvių objektų: Bruklino vienuolyno ir Šv. Jurgio bažnyčios, nes Apreiškimo bažnyčia liko gyviausia Niujorko lietuviška parapija). Taip pat, ant šoninių sienų arčiau altoriaus – gražios Aušros Vartų Marijos (kairėje, 1972 m. įrengta vietoje vienuolių balknono) ir Aušros Vartuose kabančiam šiam paveikslui besimeldžiančio Šv. Kazimiero (dešinėje, 1929 m.) freskos. Abi apsuptos tautinėmis juostomis, o į pirmąją dar įeina ir Lietuvos bei Vilniaus herbai. Lietuviai 1929 m. įrengė ir vitražus aplink altorių, viršutinę altoriaus dalį (1929 m.). Visos šios detalės, kartu su senesnėmis vokiškomis detalėmis (1866-1868 m. Muncheno dvaro tapytojo Esthel freskos navos viršuje, 1870 m. vitražai, nors jų aukotojų vardai sulietuvinti) pritraukia bažnyčion ne vien tikinčiuosius, bet ir architektūros mėgėjus; ji kasmet dalyvauja „Open House New York“ atviros architektūros savaitgalyje.

Niujorko Apreiškimo lietuvių bažnyčios išorė

Niujorko Apreiškimo lietuvių bažnyčios išorė

Niujorko Apreiškimo lietuvių bažnyčios vidus

Niujorko Apreiškimo lietuvių bažnyčios vidus

Aušros Vartų Marija su Lietuvos ir Vilniaus herbais Apreiškimo lietuvių bažnyčioje Niujorke

Aušros Vartų Marija su Lietuvos ir Vilniaus herbais Apreiškimo lietuvių bažnyčioje Niujorke

Jurgio Matulaičio ir Aušros Vartų Marijos altoriai Apreiškimo bažnyčioje Niujorke

Jurgio Matulaičio ir Aušros Vartų Marijos altoriai Apreiškimo bažnyčioje Niujorke

Mišios vyksta lietuviškai ir, kadangi dabar apylinkėse daug imigrantų iš Lotynų Amerikos, ispaniškai.

Bažnyčios išorėje stovi Lietuviškas kryžius-saulė bei Lietuviškas koplytstulpis su užrašu Šv. Marija, saugok Lietuvą ir jos vaikus“ apačioje ir Rūpintojėliu viršuje. Kadangi vietos mažai, šventoriaus bažnyčia neturi, jie – beveik atremti į bažnyčios sieną.

Rūpintojėlis Viljamsburgo koplytstulpio viršuje

Rūpintojėlis Viljamsburgo koplytstulpio viršuje

Lietuviškas kryžius-saulė prie Apreiškimo bažnyčios Niujorke

Lietuviškas kryžius-saulė prie Apreiškimo bažnyčios Niujorke

Previously a monastery of Lithuanian nuns was located near the church, however, it has closed, just liek the Lithuanian school. The number of parishioners declined from ~4000 families to ~1000 families in 1990 and ~250 families today.

Anksčiau greta bažnyčios veikė lietuvių seserų vienuolynas (parduotas 1975 m.) ir mokykla, kur tos seserys mokė (uždaryta 1972 m.). Mažėjo ir lietuvių parapijiečių skaičius: nuo ~4000 šeimų iki ~1000 šeimų 1990 m. iki ~250 šeimų 2017 m.

Brukline būta ir Mergelės Marijos Angelų Karalienės lietuvių bažnyčios (Roebling ir S 4th gatvės), bet šis klasicistinis pastatas 1981 m. uždarytas, dabar El Puente akademija be lietuvybės ženklų. Garsieji V. K. Jonyno vitražai, puošę šią bažnyčią, iškelti į Aušros Vartų Marijos bažnyčią Manhetene.

Marijos, Angelų Karalienės lietuvių bažnyčia Niujorke

Marijos, Angelų Karalienės lietuvių bažnyčia Niujorke

Tarp abiejų bažnyčių – tikriausiai paskutinė lietuviška iškaba rajone, „Vasikausko baras“. Pats baras, tiesa, seniai uždarytas.

Uždaryto Vasikausko baro iškaba

Uždaryto Vasikausko baro iškaba

Dar viena svarbi Viljamsburgo lietuviška vieta, tarp 2 gatvės, Hewes gatvės ir Union prospekto, yra Lituanica aikštė (Lituanica square), dar vadinama Lietuvos aikšte. Šis trikampis parkelis dedikuotas S. Dariui ir S. Girėnui, jiems čia stovi nedidelis paminklas (1957 m.) su aukštu vėliavos stiebu viršuje (Lietuvos vėliavos nėra). Paminklėlio šonuose – metalinė plokštelė su Dariaus ir Girėno veidais bei lietuviška jų citata „Šį savo skridimą skiriame ir aukojame tau, jaunoji Lietuva“. Paminklą finansavo Niujorko lietuviai.

Lietuvos aikštės paminklas Brukline

Lietuvos aikštės paminklas Brukline

Darius ir Girėnas 1933 m. savo lemtingam skrydžiui pakilo irgi iš Bruklino, iš atokiau nuo Viljamsburgo esančio Floido-Beneto oro uosto. Lietuvos siekis 2013 m. įamžinti lakūnų atminimą sparnu šiame aerodrome nesulaukė sutikimo, bet jiems įrengta atminimo lenta, o priešais aerodromo administracinį pastatą 2013 m. Niujorko lietuviai menininkai Julius Ludavičius ir Laura Zaveckaitė pastatė atminimo stulpą. Pats oro uostas, iš kurio kilo dažnas Atlanto skrydžių „pionierius“, nebenaudojamsa (menko jo dydžio Niujorkui nepakanka), yra labiau kaip parkas, kur buvusiais kilimo takais galima pasivaikščioti, pasigerėti apgriuvusiais angarais, kuriuos, tada dar naujus, regėjo prieš pakilimą Darius ir Girėnas.

Lituanica paminklinis stulpas prie Floido-Beneto oro uosto (sukurtas Ludavičiaus ir Zaveckaitės)

Lituanica paminklinis stulpas prie Floido-Beneto oro uosto (sukurtas Ludavičiaus ir Zaveckaitės)

Floido-Beneto oro uosto terminalas

Floido-Beneto oro uosto terminalas

Floido-Beneto oro uosto pakilimo takas

Floido-Beneto oro uosto pakilimo takas

Dar viena lietuviška vieta Brukline už Viljamsburgo ribų buvo Kultūros židinys. Šį pastatą 1974 m. lietuviai pastatė tuometiniame Bruklino lietuvių pranciškonų vienuolyne. Teik pranciškonai, tiek pasauliečiai ten kooperavosi lietuviškoje veikloje, kovoje su sovietų propaganda. Tačiau po 1990 m. nepriklausomybės pranciškonų centras persikėlė į Lietuvą; norėdami atstatyti Lietuvoje nuo sovietų nukentėjusius pastatus, jie ant brangios žemės stovėjusį vienuolyną Niujorke (ir Kultūros židinį) pardavė. Niujorko lietuvius tai labai supykdė, nes jie tikėjosi visada Židinyje vystyti lietuvišką veiklą, su pranciškonais jie teisėsi, o galiausiai pranciškonai sutiko dalį pajamų, gautų pardavus Židinį, skirti ir pasaulietinei lietuviškai veiklai. Tačiau „Kultūros židinyje“ ir buvusiame pranciškonų vienuolyne niekas lietuviško istorijos nebeprimen, ten nebe lietuvių vienuolynas.

Buvęs lietuvių Kultūros židinys Brukline

Buvęs lietuvių Kultūros židinys Brukline

Nugriautos Niujorko lietuvių bažnyčios

Deja, kai kurios svarbios Niujorko lietuviškos vietos neišliko.

Labiausiai liūdnai pagarsėjo Aušros vartų bažnyčia (1910 m.). Šioje vienintelėje Manheteno lietuvių bažnyčioje lietuviškos mišios nevyko jau seniai, o 2007 ji uždaryta. Vyskupija nutarė ją nugriauti ir parduoti brangią žemę. Tai sukėlė bene didžiausius po TSRS žlugimo lietuvių bendruomenės protestus: masines maldas, mitingus, budėjimus, kuriais siekiama išgelbėti šią dalelę Lietuvos, paskutinę lietuvišką JAV Aušros vartų garbei pavadintą bažnyčią, Lietuvos gabalėlį Manheteno širdyje; protestą popiežiui pareiškė net Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Vitražus valdžia paprašė grąžinti į Lietuvą. Visgi, bažnyčia buvo nugriauta.

Aušros Vartų Marijos bažnyčia šiandien atrodo lyg žaislinė tarp Niujorko dangoraižių. Dabar šios bažnyčios jau nebėra. Google Street View.

Beje, panašiu metu be didelių fanfarų ir dėmesio nugriauta ir penktoji, Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia, jos vietoje pastatyti daugiaaukščiai. Ji buvo neorenesansinė, statyta 1914 m. Vienintelis internete išlikęs jos vaizdas - nekokybiškas 2007 m. Google Street View. Priešingai nei Aušros Vartų bažnyčia, Šv. Jurgio bažnyčia nestovėjo prestižinėje vietoje, ji buvo Brukline.

Niujorko lietuviškų institucijų štabai Manhetene

Niujorke veikia ir svarbi pasaulietinė lietuvių institucija: Susivienijimas lietuvių Amerikoje, kurios istorinis štabas yra netoli Niujorko širdies, Manhetene, 307 W. 30th Street – tai renovuojamas iki buvusios didybės keturaukštis pastatas.

Susivienijimo lietuvių Amerikoje štabas

Susivienijimo lietuvių Amerikoje štabas

Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo didžiausia lietuviška organizacija JAV, tačiau naujų kartų imigrantus jai sekėsi pritraukti sunkiau. 1955 m. Susivienijimas dar turėjo 11948 narius, 2007 m. tik 2446, dabar - vos kelis šimtus. Pasitraukė jis ir iš draudimo veiklos, kuri, senstant nariams, tapo nebepelninga (o, be to, dar nuo Ruzvelto naujosios tvarkos laikų toks "tautinis draudimas" neteko prasmės, nes visus darbuotojus draudžia darbdaviai). Dabar tai - nepelno siekianti organizacija. XIX a. pastato senasis fasdas neseniai atkurtas.

Jonas Šliūpas Susivienijime Lietuvių Amerikoje

Jonas Šliūpas Susivienijime Lietuvių Amerikoje

Neseniai SLA štabe ėmė veikti Sla 307 galerija, kur parodose eksponuojamas Amerikos lietuvių menas ir istorija bei kitas menas. Galerija turi darbo valandas, bet reikia paskambinti į duris. SLA leidžiamas ir laikraštis Tėvynė - seniausias pasaulyje lietuviškas laikraštis (eina nuo 1896 m. sausio 1 d.), tiesa, dabar leidžiamas nebereguliariai ir nebespausdinamas pastate.

SLA archyvai

SLA archyvai

Pastato rūsyje yra didelis mažai tyrinėtas archyvas, kuriame itin daug duomenų apie Amerikos lietuvius, nes veikdama ir kaip druadimo kompanija, SLA rinko daugiau duomenų apie narius nei įprasta. Antrame aukšte - biurai su tarpukario baldais (įsikūręs ir "Tautos fondas"). Pastaruosius sutarus gali būti įmanoma aplankyti, jei atseisite darbo metu. Viršutiniuose aukštuose - nuomojami butai, iš kurių šiandien organizacija ir gyvena.

Susivienijimo lietuvių Amerikoje pirmas aukštas su SLA307 pavadinimu

Susivienijimo lietuvių Amerikoje pirmas aukštas su SLA307 pavadinimu

Susivieninimą lietuvių Amerikoje 1886 m. įkūrė Jono Šliūpo vadovaujami tautinininkai ir socialistai, kuriems nepatiko, kad daugelyje lietuvių bendruomenių centrinę rolę vaidino Romos katalikų bažnyčia ir jos parapijos.

Lietuvos konsulato Niujorke vidus

Lietuvos konsulato Niujorke vidus

Niujorkas - ir politinis pasaulio centras. Čia įsikūręs Jungtinių Tautų Organizacijos štabas, tad ir Lietuvos atstovybė prie jos. Taip pat yra Lietuvos generalinis konsulatas, atsakingas už didžiąją dalį rytų JAV. Tačiau abidvi šios įstaigos veikia išnuomotose patalpose, ir todėl joe nėra kažko nelaikino lietuviško.

Manheteno paminklai lietuviams

Be jau minėtų paminklų Dariui ir Girėnui Brukline, daug paminklų ir atiminimo lentų lietuviams yra ir pačiame Niujorko centre – Manhetene.

Manhetene Broad Street ant Niujorko akcijų biržos yra atminimo lenta pirmajam žymiam Amerikos lietuviui Aleksandrui Karoliui Kuršiui (lot. Alexander Carolus Cursius-Curtius). Šis dvarininkas čia dar 1659 m. įsteigė pirmąją miesto lotynišką mokyklą; tada Niujorkas dar buvo olandų kolonija ir vadinosi Naujuoju Amsterdamu. Lenta atidengta 1976 m., JAV 200 metinių proga, ir buvo dalis Amerikos lietuvių indėlio į Lietuvos vardo (o kartu ir liūdnos tuometinės situacijos okupacijoje) garsinimą.

Niujorko akcijų birža, kur pakabinta Kurišui atminimo lenta

Niujorko akcijų birža, kur pakabinta Kurišui atminimo lenta

Atminimo lenta Kuršiui prie Niujorko akcijų biržos

Atminimo lenta Kuršiui prie Niujorko akcijų biržos

Panašių pavienių kilmingų lietuvių Niujorke iki masinės imigracijos XIX a. antroje pusėje pradžios lankėsi ir daugiau. 2 Avenue ir East 22nd Street kampe prie Trijų karalių bažnyčios, vietoje, kur jis praleido kelias savaites, yra atminimo lenta Tadui Kosciuškai, 1997 m. atidengta bendromis Amerikos lietuvių ir lenkų jėgomis. T. Kosciuška kariavo už JAV nepriklausomybę, o vėliau nesėkmingai gynė Lenkiją-Lietuvą nuo susivienijusių didvalstybių.

Kita su Lietuva susijusi atminimo lenta judrioje vietoje - ant Niujorko bibliotekos (476 5th Ave) grindų. Atėjusius ten pasitinka imigranto iš Lietuvos Martyno Ratkės žodžiai, kad jis, neturėjęs galimybių gauti oficialų išsilavinimą, tobulinosi toje bibliotekoje ir todėl jai paliko savo turtą. Apie M. Ratkę informacijos rasti nepavyko, tačiau Ratkės pavardė egzistavo tarp Mažosios Lietuvos vokiečių, todėl tikėtina, kad M. Ratkė buvo vienas jų (ar mažlietuvis Ratkevičius su suvokietinta pavarde). Juk iki Antrojo pasaulinio karo vokiečiai sudarė 4,1% Lietuvos Respublikos žmonių, o mažlietuviai dar antrą kartą tiek vien Lietuvos Respublikoje.

Niujorko bibliotekos didingas intejeras, kuriame - Ratkės atminimo lenta

Niujorko bibliotekos didingas intejeras, kuriame - Ratkės atminimo lenta

Martyno Ratkės atminimo lenta Niujorko bibliotekoje

Martyno Ratkės atminimo lenta Niujorko bibliotekoje

Lenkijos ir Lietuvos valdovas Jogaila niekada nebuvo Niujorke (Amerika nė nebuvo atrasta kai jis gyvenom 1348-1434 m.), tačiau Centriniame parke pastatyta didžiulė skulptūra Jogailai. Tai – viena įspūdingiausių su Lietuva susijusių vietų Niujorke. Simboliškai 1939 m. ją išliejo skulptorius S. Ostrovskis kaip kopiją skulptūros, Varšuvoje per Pirmąjį pasaulinį karą išlydytos į kulkas. Skulptūra buvo skirta puošti Lenkijos paviljoną 1939 m. Niujorko pasaulinėje parodoje; bet, parodai nesibaigus, Lenkiją okupavo sovietai ir naciai. Lenkų paviljono turtas perduotas lenkų muziejui, bet Niujorko mero ir Lenkijos konsulo pastangomis šis paminklas padovanotas Niujorkui. Kadangi skulptūra statyta lenkų, vartojamas lenkiškas karaliaus vardo variantas Jagiello, didelėmis raidėmis minima tik viena jo valdytų šalių - Poland (Lenkija). Tačiau platesniame aprašyme paminklo šone minima ir Lietuva, be to, Jogailos apsiaustas puoštas ir daugybe Vyčių.

Vyčiai ant Jogailos apsiausto Jogailos skulptūroje

Vyčiai ant Jogailos apsiausto Jogailos skulptūroje

Antaną Škėmą ir Lietuvos menininkus menančios vietos

Niujorke nėra lietuvių kapinių, tačiau daug lietuvių palaidota Cypress Hill kapinėse, tarp jų Antanas Škėma, vienas garsiausių visų laikų lietuvių rašytojų, įtrauktas ir į mokymo programą, kurio pusiau autobiografinė "Balta drobulė" pasakoja apie lietuvio intelektualo darbą liftininku Amerikoje po to, kai jam teko trauktis iš sovietų okupuotos TSRS.

Antano Škėmos kapas

Antano Škėmos kapas

Šis romanas laikomas vienu pirmųjų egzistencializmo darbų ir dažnai sakoma, kad jis būtų žinomas visame pasaulyje, jei būtų buvęs parašytas angliškai. Tačiau kadangi buvo parašytas lietuviškai, o Lietuva tuo metu buvo sovietų uždaryta, jis tebuvo prieinamas Amerikos lietuviams; tik po 1990 m. jį atrado Lietuva, o Amerika neatrado iki šiol (jo nežino ir daug Amerikos lietuvių).

Antano Škėmos kapas - gana toli nuo kapinių įėjimo.

Ruzvelto viešbutis, kuriame dirbo Antanas Škėma

Ruzvelto viešbutis, kuriame dirbo Antanas Škėma.

Antanas Škėma iš tikro dirbo Manhetene, viešbutyje Roosevelt. Prabangus pastarojo interjeras, kuris supo Antaną Škėmą, puikiai išlikęs.

Kiti Amerikos lietuvių menininkai, savo karjerą vystę Niujorke – Jonas Mekas ir Jurgis (George) Mačiūnas. Antologijos kino archyvas – tai Jono Meko įsteigtas kino teatras, tarnaujantis ir kaip „nepriklausomų“ kino kūrėjų juostų saugykla.

Jono Meko ir kitų įkurtas Antologijos kino archyvas

Jono Meko ir kitų įkurtas Antologijos kino archyvas

Elio sala

Elio sala buvo vartai į JAV 12 milijonų imigrantų XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, tarp jų šimtams tūkstančių lietuvių. Čia buvo imigrantų priėmimo punktas, kurio didingos salės dabar - imigracijos muziejus. Apie būtent lietuvius informacijos mažai, bet yra lietuvio užsienio pasas, Lietuvos žydės citata sakanti, kad tais laikais emigracija namiškiams prilygo mirčiai, mat išvykusi mamos ji taip ir nebesutiko. Be to, kitų tautų imigrantų patirtis irgi atitinka lietuviškąją, nes ji buvo labai panaši.

Elio salos imigracijos muziejus

Elio salos imigracijos muziejus

Pagrindinė Elio salos imigracijos centro salė

Pagrindinė Elio salos imigracijos centro salė

Tikėtina, Lietuvos žydės citata Elio salos muziejuje

Tikėtina, Lietuvos žydės citata Elio salos muziejuje

Visų tautų imigrantai papuldavo ir į Elio salos ligoninę po kurią vyksta ekskurisjos: ten sveiki (ir priimami) imigrantai būdavo atskiriami nuo nesveikų (ir deportuotinų); būdavo išskiriamos ir šeimos, tad Elio sala vadinta ir Ašarų sala. Ši patirtis – ir lietuvių.

Meno projektas - imigrantų nuotraukos apleistoje Elio salos ligoninėje

Meno projektas - imigrantų nuotraukos apleistoje Elio salos ligoninėje

Elio salos ligoninės skalbykla

Elio salos ligoninės skalbykla

Taip pat galima įrašyti savo ar kokią kitą pavardę į kompiuterį, pamatyti, ar tokia pavarde buvusių imigrantų palikuonis jau lankėsi Elio saloje.

Į Elio salą plukdo tie patys keltai, kaip ir į Laisvės statulos salą. Abi salas paprasta (ir patogiausia) aplankyti tos pačios išvykos metu. Antraip sunkiai ir pavyks, nes keltai į vieną salą pakeliui stoja kitoje ir plaukimo kaina yra bendra.

Niujorkas susideda iš penkių milžiniškų rajonų. Lietuvių Kvynse gyvena apie 6000, Manhetene 5000, Brukline 3000, Bronkse 500, Steiten Ailende 750.

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Niujorke žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Niujorką dienoraštis

„Tikslas – Amerika“ startavo Niujorke. Simboliška! Dažnam lietuvių pirmųjų bangų imigrantui Amerika irgi prasidėdavo čia, Elio salos registracijos punkte. „Tačiau tikrai ne visiems, mano protėviai išlipo Bostone“ – vėliau girdėdavome iš pirmosios bangos lietuvių vaikaičių ar provaikaičių.

Ir visgi, kokie priblokšti turėjo jaustis tie, kurie atvyko į Niujorką, kuriuos po savaičių varginančios kelionės laivo žemiausioje klasėje (beveik triume) pasitiko daugiaaukščių ir Laisvės statulos vaizdai! Aukščiausias „dangoraižis“ Vilniuje tada buvo 8 aukštų, bet dauguma imigrantų nė jo nematė, gyveno kaimuose...

Elio sala – JAV vartai pirmosios bangos lietuviams

Į JAV XIX a. – XX a. sandūroje įleisdavo beveik visus. Tačiau dalį Elio saloje išbrokuodavo – gal, tarkime, laiptais lipdamas dūsavo, o reikėjo sveikų. Tada siųsdavo į gretimą ligoninę, nepavykus pagydyti, deportuodavo. Tais laiptais, kuriais ašarodami išsiskirdavo įleisti ir neįleisti į JAV lietuviai šiandien vaikšto vien turistai. Visa sala dabar – imigracijos muziejus.

Didingose jo menėse, tiesa, lietuvybės tikėjausi rasti daugiau. Australijoje, kur lietuvišką paveldą tyrinėjau seniau, imigracijos muziejuose aptikdavau ir tautinių drabužių, ir atminimo lentų lietuviams. Elyje panaršius pagrindinę ekspoziciją pavyko rasti tik vieną Lietuvos žydės citatą, paskui šiaip ne taip pamatėme lietuvio užsienio pasą pakabintą aukštai aukštai virš kitų pasų... Su lietuviais susijusių nuotraukų trūksta, tarp daugybės „mažumų laikraščių“ pavyzdžių nemačiau lietuviškos spaudos, statistikoje lietuviai irgi neišskiriami...

Kaip ten bebūtų, XIX-XX a. sandūroje imigrantų patirtis būdavo labai panaši. Kai stovėjau apleistoje Elio salos ligoninėje, ilgo koridoriaus gale mačiau nugarą atsukusią Laisvės statulą gretimoje saloje, vienodai gerai galėjau įsivaizduoti aplinkinėse palatose ir lietuvį, ir italą, ir slovaką. „Kuo sunkesnis ligonis, tuo arčiau koridoriaus galo“ – man sakė.

Nuo tautiškiausios bažnyčios iki tos, kurios nuotraukų internete nėra

Kiek daug gražaus Niujorke pastatė tie lietuviai, kurių svajonė gyventi laisviems nuo carinės ar, vėliau, sovietinės okupacijos išsipildė! Atsimainymo bažnyčia Kvinse, esu giliai įsitikinęs, nusipelno didesnio dėmesio ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Nes čia architektas Mulokas sukūrė naują architektūros stilių, kur viskas ir modernu, bet ir tautiška. Net nesuskaičiuosi lietuviškų detalių: čia labai akivaizdžių, čia simbolinių, kurias gali perprasti tik įsigilinęs. Jei toks pastatas stovėtų Lietuvoje, jis neabejotinai būtų laikomas modernios architektūros šedevru. O jei „tautinės detalės“ būtų susijusios su kuria nors didesne JAV mažuma, tikriausiai Atsimainymo bažnyčia būtų išgarsėjusi ir Amerikoje.

Didybe pribloškė ir Apreiškimo bažnyčia. Bet ji statyta vokiečių. Su nupirktom iš kitų bendruomenių lietuvių bažnyčiom yra taip: jos dažnai labai didelės ir didingos, bet lietuvybės ten kiek mažiau. Tiesa, dabar daug detalių į Apreiškimo bažnyčią atkeliavo iš kitų, uždarytų lietuvių bažnyčių.

Vietoje žymiausios jų, Aušros Vartų Marijos šventovės Manhetene, mačiau, jau dygsta aukštas pastatas. O Šv. Jurgio bažnyčios net nė vienos nuotraukos internete neradau, nors nugriauta ji tik ~2008 m. Marijos Angelų Karalienės bažnyčia stovi, bet net užėjęs vidun nieko lietuviško neberadau.

Savanoriai – raktas į lietuviško paveldo išsaugojimą?

Už tai, kad kitos lietuviškos vietos dar laikosi, reikia dėkoti entuziastams, kurių ne vieną susitikome. Tokiems, kaip Dr. Algirdas Lukoševičius, darbo dieną mus pavežiojęs po lietuviškas bažnyčias (be jo niekaip nebūtume visko spėję). Jis ne tik jas remia, bet netgi laisvalaikiu pasakoja apie Apreiškimo bažnyčią susidomėjusiems niujorkiečiams „Open House New York“ festivalio metu. Puiku ir svarbu! Kad lietuvių paveldas būtų išsaugotas, kad jis taptų langu tarp Amerikos ir Lietuvos, jo reikšmę turi žinoti kuo daugiau žmonių.

Kitas toks savanoris – Danius Glinskis – pasitiko mus atvykusius tiesiai iš oro uosto prie „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“ pastato Manhetene, dangoraižių apsuptyje. Dabar tasai keturaukštis – šio 1987 m. imigravusio architekto hobis. D. Glinskis kelias valandas pasakojo (ir, jei ne mūsų skubėjimas, būtų kalbėjęs dar bent kelias) apie tos senutėlės lietuvių organizacijos pakilimą ir smukimą, apie jos archyvų reikšmę. Jis išsirūpino, kad tvarkyti tuos archyvus padėtų Lietuva.

Nebūčiau galėjęs atspėti, kad D. Glinskis SLA pastatu susidomėjo tik labai neseniai! Dešimtmečius apie šią vietą tiesiog mažai žinojo. Čia viena lietuviško paveldo bėdų, su kuria „Tikslas – Amerika“ dar susidūrė ir susidūrė. Galima tik paspėlioti, kiek galėtų atsirasti tokių savanorių, padedančių saugoti tą paveldą, jeigu jo reikšmė būtų žinoma plačiai! Manau, prisidėtų ne vien lietuviai ar, juoba, ne vien „gryni“ lietuviai (tokių pavyzdžių paskui matėme). Savanorystė Amerikoje šiandien labai gaji, o paveldu, istorija, kilme domimasi labiau, nei kada nors anksčiau.

Niujorke – daugybė vietų, susijusių su žymiais lietuviais

Kitas, lengvai pražiūrimas, bet širdį glostantis „lietuviškas“ Niujorko veidas – tai atminimo lentos. Lietuviui pirmosios lotyniškos mokyklos steigėjui prie Niujorko akcijų biržos ar Lietuvos vokiečiui, parėmusiam Niujorko biblioteką. Stebina ne tai, kad tos nedidelės lentos įrengtos, o tai, kur jos įrengtos – Manheteno širdyje. Ir Lietuvos aikštė su Dariaus ir Girėno citata džiugina. Juk ji irgi Niujorke.

Floido-Beneto oro uostas, iš kurio į lemtingą skrydį pakilo mūsų žymieji lakūnai, pasitiko jau visai kitokia – nykumos, sunykusios svarbos – atmosfera. Kokio mažo oro uosto kadaise pakako Niujorkui! Laiko trūko, tačiau nuvažiavome ne tik prie Ludavičiaus ir Zaveckaitės sukurto paminklėlio Dariui ir Girėnui, tačiau ir į pakilimo taką. Gera vieta pamąstyti apie visus, kas iš ten kilo į pavojingus žygius per Atlantą...

Vietų pamąstyti apie įdomią lietuvių istoriją Niujorke „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėsiu ir daugiau. Ir Ruzvelto viešbutį kur, kaip pasakojo D. Glinskis, liftininku dirbo, „Baltą drobulę“ sumanė rašytojas Škėma, ir Škėmos kapą, ir kino teatrą, įkurtą Jono Meko... Beje, net pats apie visa tai sužinojau tik ruošdamasis šiam projektui (pavyzdžiui, dėl Škėmos kapo tikslios vietos milžiniškose Cypress Hill kapinėse susirašinėjau su kapinių administracija).

O labiausiai tarp Niujorko paminklų nustebino Jogailos statula centriniame parke, su Vyčiais ant apsiausto, iškeltais dviem ginklais. Prieš eidamas ten buvau kiek skeptiškas: statė lenkai, tad rašoma „Jagiello, Poland“ ir tik mažom raidelėm minima Lietuva. Bet skulptūra šiam Lietuvos karaliui, lietuviui, per daug išraiškinga, kad gilintumeis į detales!

Augustinas Žemaitis, 2017 09 18-19, 2017 10 03-04.

Tikslas - Amerika vadovas Augustinas Žemaitis su Daniumi Glinskiu ir Juliumi Ludavičiumi Susivienijime lietuvių Amerikoje

Tikslas - Amerika vadovas Augustinas Žemaitis (viduryje) su Daniumi Glinskiu (dešinėje) ir Juliumi Ludavičiumi (kairėje) Susivienijime lietuvių Amerikoje

Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją

Click to learn more about Lithuania: Niujorkas, JAV 2 Comments

Aukštutinis Niujorkas

Niujorkas daug kam asocijuojasi su miestu, bet priešingai aplinkinėms valstijoms Niujorko valstija yra didžiulė (daugiau nei dvigubai didesnė už Lietuvą) ir Niujorko mieste tegyvena pusė jos žmonių. Likusi dalis, vadinamasis "Aukštutinis Niujorkas" (angl. Upstate New York) - tai nedideli ir toliau mažėjantys miestai, kurių populiacijos nuo 1960-1970 m. susitraukė perpus (paties regiono liko maždaug tame pat lygyje).

Daug tų miestų turi ir senas lietuvių bendruomenes su senomis bažnyčiomis, kapinėmis ir klubais. Deja, pastarieji metai joms buvo liūdni: valstijos vyskupijos masiškai uždarinėjo beveik (ar daugiau nei) šimtmetį atlaikiusias lietuvių bažnyčias. Buvo ne tik atsisakinėjama lietuviškų mišių, tačiau pastatai iš viso parduodami, dažnai - kitoms religijoms, sunaikinant interjerus. Tačiau bažnyčių išorėje dar liko lietuviškų ženklų, daug jų ir kapinėse.

Amsterdamo šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia.

Mohoko slėnio lietuviškos vietos

Niujorko valstijos sostinė yra Olbanis, kartu su aplinkiniais miestais jis sudaro Mohoko slėnį, kuriame įkurtos trys lietuvių bažnyčios, dvejos kapinės.

Lietuviškiausias miestas ten Amsterdamas (~2,5% gyventojų - lietuviai). O lietuviškiausia likusi jo vieta - Šv. Kazimiero lietuvių kapinės. Antkapiuose ten surašyta po du pavardžių variantus: lietuviškasis bei tas, kurį ne taip išgirdę užrašydavo Ameriko simigracijos pareigūnai, amžiams suanglindami, sulenkindami ar kitaip pakeisdami lietuvio pavardę.

Amsterdamo lietuvių kapinių kapas. Parašyta ir lietuviška originali pavardė (Balčys) ir suanglintas variantas (Baltch). Yra lietuviškas kryžius-saulė

Kapinių širdis - Šv. Onos koplyčia, savo mylimos žmonos atminimui pastatyta Jono Kiškio (architektas - V. K. Jonynas, statyta 1971 m.). Jos išorėje - lietuviški užrašai, kryžius-saulė, Šv. Onos ir Šv. Kazimiero bareljefai su lietuviškais jų vardais. Vidus naudojamas visoms kapinių apeigoms, seniau jame per žiemą laikyti lavonai (kol žemė atšils).

Šv. Onos koplyčia Amsterdamo lietuvių kapinėse. Fasade – ir lietuviškas kryžius-saulė.

Amstedamo lietuvių kapinėse yra ir didelį antkapį primenantis paminklas Amsterdamo lietuviams, žuvusiems Amerikos karuose (pasauliniuose bei Vietnamo).

Paminklas JAV karuose žuvusiems lietuviams Amsterdamo lietuvių kapinėse.

Amsterdamo Šv. Kazimiero bažnyčia 2009 m. uždaryta, 2010 m. parduota budistams, kurie čia įkūrė Penkių Budų šventovę (šventikas Lukas Vangas, save vadinantis Šventuoju Meistru Ziguanu Šan Ši, teigė, kad taip daryti jam liepė apreiškimas). Budistai Amsterdame planuoja didelę plėtrą, žada steigti net atrakcionų parką - bet kriščioniškai lietuviškų Šv. Kazimiero bažnyčios detalių likimas, matyt, aiškus. Budistai į vidų lankytojų paprastai neįleidžia, nors, kalbama, viduje lietuviški vitražai dar likę.

Gražiausias bažnyčios elementas - bokšto fasade esanti didelė Šv. Kazimiero statula su lietuvišku užrašu apačioje.

Šv. Kazimiero statula su lietuvišku užrašu Amsterdamo lietuvių bažnyčios fasade.

Seniau bažnyčios apylinkėse buvo ir Maldučio kepykla, Pakėno valykla, Piliponio daržovių parduotuvė, kitos lietuviškos įstaigos.

Seniau lietuvių parapijos turėtą lietuviškų daiktų kolekciją (surinktą Lietuvon keliaudavusių kunigų) perėmė Volterio Elvudo Amsterdamo istorijos muziejus, įsikūręs sename fabrike, kuriame, neabejotinai, dirbo ir lietuviai (dėl tokių jie ir atsikeldavo gyevnti į Amsterdamą, o šiandien dauguma jų apleisti, tačiau savaip didingi).

Lietuviškas eksponatas Amsterdamo Volterio Elvudo muziejuje.

Bažnyčios pastatas su kupoliuku tebėra Skenektadyje (Šv. Kryžiaus, 19 N. College Street). Ji neatrodo kaip bažnyčia, mat 1891 m. statyta kaip sinagoga. Žydai, vėliau pasisatę didesnę sinagogą, 1920 m. pastatą pardavė lietvuaims, kurie ten šeimininkavo apie 80 metų. Tačiau niekas apie tai nebeprimena, dabar ten vitražų dirbtuvės. Stovėjęs didžiulis lietuviškas medinis kryžius nugriautas.

Buvusi lietuvių bažnyčia Skenektadyje.

Skenenektadžio lietuviai turi ir kuklias Šv. Kryžiaus lietuvių kapines, kur, tiesa, ir nemažai italų kapų, nes vėlesniais dešimtmečiais Šv. Kryžiaus parpijos, kuriai priklausė kapinės, bažnyčią lankė ir nemažai netoli gyvenusių italų. Visgi, vyrauja lietuvių kapai.

Lietuvių kapinės Skenektadyje.

Pačiame Olbanyje irgi buvo lietuvių bažnyčia. Ji pastatyta 1917 m., dedikuota Šv. Jurgiui, uždaryta 1986 m. Pastatas išlikęs, jame veikia katalikiška valgykla vargšams. Išlikusi Mergelės Marijos statula vestibiulyje, taip pat lenta nurodanti, kad tai - buvusi lietuvių bažnyčia.

Olbanio Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia.

Pastatas visuomet buvo kuklus, mat tai pagal projektą tebuvo bažnyčios rūsys: lietuviai žadėjo ant viršaus pastatyti didesnę bažnyčią, todėl neįrengė įprastų puošnių vitražų. Tačiau buvo gražios metalinės lubos, V. K. Jonyno kryžiaus kelio stotys. Architektūros studentai buvo čia vedami rodant, kaip pigiai sukurti didybę. Tačiau kryžiaus kelio stoty sišvežtos į lietuvišką Neringos stovyklą Vermonte, o lubos sunaikintos dėl priešgaisrinių reikalavimų (poreikio įrengti sprinklerius) ir bažnyčia dabar viduej atrodo kaip eilinis namas. Beje, iki tapimo valgykla ji nukeliavo netrumpą kelią - iš lietuvių bažnyčios tapo juodųjų katalikų bažnyčia, vėliau parduota ir vėl atpirkta katalikų.

Vakarinės Niujorko valstijos lietuviškos vietos

Mažėjant miestų gyventojams mažinamas ir parapijų skaičius: štai ~2010 m. iš 21 Niagara Folso (Niagara Falls), garsėjančio savo kriokliais, katalikų bažnyčių teliko devynios (1960 m. surašymo metu šiame mieste prie garsiųjų krioklių gyveno 102 394 žmonės, 2010 m. - tik 50 193).

Uždaryta ir Niagara Folso lietuvių bažnyčia - Šv. Jurgio (1910 Falls Street), amerikietiško kolonijinio stiliaus, statyta 1928 m.; daugiausiai lankytojų ji turėjo 1971 m. Vyskupija pastatą pardavė Anglikonams-katalikams (dabar tai jų prokatedra). Tiesa, ši nedidelė bendruomenė paliko Šv. Jurgio vardą, pakvietė lietuvius ir toliau naudotis patalpomis bei nepardavė/negriovė interjero detalių, o priešingai, gailėjosi, kad katalikai prieš parduodami bažnyčia kai kurias išsivežė. Išliko ir 14 gražių vitražų.

Vytis Niagara Folso Šv. Jurgio bažnyčios frontone. Google Street View.

Kitoms lietuvių bažnyčioms pasisekė mažiau.

Į Ročesterį dauguma iš pirmųjų 400 jo lietuvių atsikėlė ~1900 m. bėgdami nuo sunkaus darbo Pensilvanijos kasyklose. 1935 m. pastatyta Šv. Jurgio bažnyčia (545 Hudson Avenue). Ji uždaryta 2010 m. (lietuviškos mišios laikytos iki pat uždarymo). Tačiau parapija nesunaikinta - ji renkasi kitoje, Lurdo mergelės bažnyčioje Braitono priemiestyje (165 Rhinecliff Drive), deja, jau be lietuviškų detalių. Siekdami skatinti lietuvybę Ročesteryje ~100 žmonių įkūrė lietuvių istorinę bendruomenę. Nuo 2010 m. Ročesteris tapo Alytaus brolišku miestu.

Šv. Jurgio bažnyčia Ročesteryje gal atrodo kukli, bet parapijai priklausė visi čia matomi pastatai; čia lietuviškos mišios išlaikytos bene ilgiausiai Aukštutiniame Niujorke. Google Street View.

Lietuvių bažnyčios būta ir Jutikoje (Šv. Jurgio, 452 Lafayette St.; uždaryta 2007 m.).

Bingamtono lietuviškos vietos

Lietuviai (~500) gyvena ir Bingamtone (Binghamton). Bendruomenės istorija panaši, kaip visame Aukštutiniame Niujorke: prasidėjo prieškariu, aukščiausias lietuvybės taškas buvo ~1930 m., paskui gausybė pasaulietinių įstaigų pamažu seno, lietuvių kalba vartota tik per etninius renginius, nors dar daug kas saugojo tautinius rūbus, gintarinius papuošalus. Iš tų laikų ant neįspūdingo 315 Clinton Street pastato (~1917 m.) tebėra dūlantis užrašas "Lithuanian Natl. Assc. Inc." (Lietuvių nac. asoc.) - dabar ten opera. Miesto architektūros paminklų sąraše kaip lietuviškas nurodomas ir pastatas "Sokolvonia" (~1939 m.), bet gal tai klaida, nes pavadinimas labiau slaviškas. "Dipukų" priėmimas pokariu paskatino tam tikrą Bingamtono lietuvybės atgimimą, bet gavę progą jie išsikėlė į didmiesčius.

Išlikęs lietuvišką kilmę rodantis užrašas buvusio lietuvių klubo fasade Bingamtone.

Ilgiausiai Bingamtone išsilaikė lietuvių bažnytinis gyvenimas. Ant Šv. Juozapo bažnyčios (1 Judson Ave) apymodernio pastato tebėra lietuviškas užrašas ir bareljefas virš durų, bet 2008 m. ji uždaryat, parduota Grace Tabernacle bažnyčiai. Tautinės parapijos sujungtos į vieną Švč. Trejybės parapiją buvusioje Šv. Onos bažnyčioje, į ten atkelti ir kai kurie Šv. Juozapo rekvizitai: elektriniai vargonai, kariljonas, paskutinės vakarienės raižinys.

Bingamtono lietuvių bažnyčia.

Lietuviškas užrašas virš Bingamtono lietuvių bažnyčios įėjimo.

Kitoje gatvės pusėje nuo naujosios stovi senoji Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia, vėliau tapusi parapijos sale. Lietuviškas užrašas kertiniame akmenyje liudija ten buvus bažnyčią, kurią pakeitė naujoji, didesnė.

Senoji lietuvių rūsio bažnyčia Bingamtone.

Šaltinis, Šaltinis 2, Šaltinis 3, Šaltinis 4, Šaltinis 5

Literatūra: Bygone Binghamton – Remembering People and Places of the Past (Jack Edward Shay).

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Niujorko valstijoje žemėlapis
Interaktyvus lietuviškų vietų Mohoko slėnyje žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Aukštutinį Niujorką dienoraštis

Niujorko miesto lietuviškos vietos žinomos ir prižiūrimos gana neblogai: tuo rūpinasi visa eilė įvairių bangų Amerikos lietuvių. Tačiau tik maždaug pusė Niujorko valstijos lietuviškų vietų yra Niujorko mieste.

„Tikslas – Amerika 2017“ atvyko į Aukštutinį Niujorką, kur dažnas pramoninis miestas dar prieš 100 metų turėjo didelę lietuvių bendruomenę. Tik šiandien tenykštės jų lietuviškos vietos, kaip aptikome, primirštos.

Mohoko slėnis – Niujorko valstijos širdis

Aukštutinio Niujorko lietuvybės centras – Mohoko slėnis, kur nedideliu atstumu aplink valstijos sostinę Olbanį yra trys lietuvių bažnyčios, dvejos kapinės. Dalies jų lankymas paliko slogų įspūdį: ant Skenektadžio bažnyčios nė lietuvybės ženklo neradau, o Olbanyje buvo įdomu išklausyti klebono pasakojimo apie tai, kaip buvusioje lietuvių bažnyčioje maitinami vargšai – bet į uždavus svarbiausią man klausimą „Kas pastate išliko iš lietuvių laikų?“ kunigas tegalėjo parodyti prieangį su atminimo lenta.
Įdomiausios Aukštutiniame Niujorke man pasirodė Amsterdamo kapinės, kur daugelis pavardžių antkapiuose rašomos ir lietuviškai, ir „suamerikietintos“ (Balčys/Baltch, Račys/Rogers, Jasevičius/Jasewich...), be to, stovi žavi V. K. Jonyno koplyčia, paminklas JAV karuose galvas padėjusiems lietuviams.

„Įdomu, ar dar kabo Šv. Kazimieras ant Amsterdamo bažnyčios bokšto?“ – važiuodama į „lietuviškiausią“ regiono miestelį klausė mus lydėjusi Berenice Aviza. Taip, kabo, nors bažnyčia dabar – budistų šventykla. Ir lietuviškas užrašas po tuo įspūdingu Šv. Kazimieru likęs. Vietos lietuviai kalbėjo laikraštyje matę, kad ir vitražai viduje tebėra - bet įsileisti mus budistai griežtai atsisakė. Pasak vietinių, jiems irgi durų niekad neatvėrė.

Nepavyko patekti ir į Amsterdamo Volterio Elvudo muziejų, kur eksponuojami lietuviški daiktai – niekaip neišėjo suderinti atvykimo į Aukštutinį Niujorką su jo darbo laiku (tam būtų tekę aukoti kitus objektus). Tačiau Berenice Aviza, lydėjusi mus Mohoko slėnyje, vėliau atsiuntė savo darytų nuotraukų, taigi, muziejus bus įtrauktas į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį. Džiugu, kad informacijos apie lietuviškas vietas rinkimas su 16 ekspedicijos dienų nesibaigė – sutiktieji Amerikos lietuviai net geras mėnesis po grįžimo Lietuvon siuntė informaciją apie papildomas prisimintas ar atrastas lietuviškas vietas, kai kurias specialiai nufotografavo. Taigi, nors Amerikoje aplankėme 301 lietuvišką vietą, „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje jų bus maždaug 330.

Lietuvių muziejai – ir lietuvių namuose

Vietoje Volterio Elvudo muziejaus mus pakvietė į „lietuvių muziejų“ 99 m. amžiaus Amsterdamo lietuvio Eddie Žiaušio namuose. Visi namai ten pilni lietuviškų daiktų ir dvasios! Ir į panašų asmeninį lietuvių muziejų buvome kviečiami ne kartą. Dar įdomiau, kad dažnas tokio muziejaus kūrėjas būna gimęs Amerikoje, Lietuvoje nebuvęs 30 ar 50 metų.

Deja, tokios vietos neatitinka „Tikslas – Amerika“ kriterijų: į žemėlapį dedame tik tas vietas, kurias gali aplankyti kiekvienas norintis, taigi, privatūs kambariai ar kiemai nepatenka. Tačiau ta Amerikos lietuvių išlaikyta meilė Lietuvai tikrai žavi! Deja, jų turto paveldėtojai dažnai šita meile nesidalina. Ir didesniuose lietuvybės židiniuose, tokiuose kaip Amerikos lietuvių kultūros archyvas, girdėjome istorijas apie dežėmis po tokių lietuvybės puoselėtojų mirties masiškai atsiunčiamus jų kolekcionuotus daiktus, knygas...

Kaip įprasminti visus šiuos daiktus – dar vienas iššūkis, apie kurį sužinojau tik per pokalbius Amerikoje, nes pats labiau koncentravausi į nekilnojamąjį paveldą. Bet kiekvienas iššūkis yra ir galimybė. Ir aš matau galimybę, kad kai kurios nykstančios lietuviškos vietos pavirstų nedideliais lietuvybės centrais-muziejais, kurių ekspozicijas galėtų sudaryti ir meniškai vertingiausi šitaip atsiųsti daiktai, dalykai iš uždarytų lietuvių bažnyčių, tose vietose būtų galima paragauti lietuviško maisto, sužinoti apie šiandieninę Lietuvą ir t.t.

Dabar situacija tokia, kad vos keliuose JAV miestuose yra galingi lietuvybės varikliai: Vašingtone (ambasada), Čikagoje (Balzeko muziejus) ir pan. Tuose miestuose informacijos apie Lietuvą netrūksta. Bet Amerika milžiniška, joje daugybė didmiesčių, daug jų turi gilią lietuvišką istoriją. Deja, ten viskas palikta savieigai, ir tenykštės lietuviškos vietos, kaip Mohoko slėnyje, nyksta kartu su senstančiais jų puoselėtojais. Renginiai retėja, lietuviški muziejėliai (jei tokie yra) atsilikę nuo laiko ir atrakinami vis rečiau. Vietos neturi interneto tinklapių arba jie neatnaujinami (ką jau kalbėti apie socialinę žiniasklaidą, Facebook, Twitter ir pan., be kurios dabar sunku sudominti jaunimą).

Visos tokios vietos, kaip ir asmeniniai muziejai Amerikos lietuvių namuose, kol kas neturi ateities. Ir tą ateitį privalome sukurti, antraip jos pasmerktos. Tam, kaip ne kartą rašiau, reikalingas bendradarbiavimas tarp visų suinteresuotų grupių, nes niekas pats vienas (nei, tarkime, Balzeko muziejus, nei Lietuvos ambasada, nei Lietuvių bendruomenė, nei jos apygardos) savo jėgomis jokio „lietuviškų centrų steigimo“ projekto įgyvendinti negalėtų. Bet išlaikyti visada lengviau ir pigiau nei kurti nuo nulio. Jeigu neišlaikysime, tai net visi kartu susivieniję po 10 metų nieko panašaus vėl nebesukursime.

Per mažiau nei parą – 530 km ir 16 lietuviškų vietų

Visas Aukštutinio Niujorko vietas apžiūrėjome, nufotografavome per trumpiau nei parą. Tai buvo ta „Tikslas – Amerika 2017“ diena, kai nuvažiavome toliausiai – apie 530 kilometrų nuo Bretlboro Vermonte iki Bingamtono Niujorke, pro Vestfildą, Stokbridžą, Mohoko slėnį... Ir, nepaisant to, spėjome pakeliui apžiūrėti 16 lietuviškų vietų.

Tuo metu, „Tikslas – Amerika 2017“ įpusėjus, jau buvome puikiai įvaldę metodus taupyti laiką. Važiavimo magistralėmis metu mašinoje galima ir pavalgyti. Kol vienas vairuoja, kitas gali užrašyti į planšetinį kompiuterį ką tik sutiktų žmonių pasakojimus. Taip pat skambinti ir rašyti el. laiškus tiems žmonėms, su kuriais planuojami susitikimai kitą ar dar kitą dieną – kad galutinai patvirtinti laiką. Viso to padaryti dar prieš projektą buvo neįmanoma: juk niekada iki galo nežinai, kiek papildomo lietuviško paveldo kur atrasi, kiek kur viskas užtruks. Be to, važiuojant automobiliu galima pasirašyti tekstus į socialinę žiniasklaidą, kad vėlai vakare atvykus į motelį pakaktų juos įkelti į internetą per dažniausiai lėtą motelių ryšį.
Pirmosiomis dienomis dar kartais nedrįsdavome pašnekovams pasakyti, kaip skubame – juk jie taip norėjo viską papasakoti lėtai, ramiai. Vėliau jau, prispaudus laikui, iš karto informuodavome, kad, deja, kartu papietauti laiko neturėsime (šviesus paros metas – aukso vertės!), prašydavome pasakoti vaikštant aplink lietuviškų vietas (man tuo pat metu fotografuojant) ar važiuojant nuo vienos prie kitos. Džiaugiuosi, kad per šešiolika „Tikslas – Amerika“ dienų aplankėme maksimaliai, ką galėjome – nes tokie projektai nedažni, tame pačiame regione, tikriausiai, nieko panašaus ilgai nevyks.

Bingamtonas, kur lietuviškus radome tik akmenis

Paskutiniojoje Aukštutinio Niujorko stotelėje Bingamtone lietuvybė, atrodo, jau leisgyvė. Taip ir nepavyko surasti ten žmonių, kurie galėtų asmeniškai parodyti lietuviškas vietas – nei per Vyčius, nei per Lietuvių bendruomenę niekas iš ten neatsiliepė.

Laimė, informacijos apie Bingamtono lietuviškas vietas pavyko surasti pakankamai pačiam (knygose, tinklapiuose) – taigi, kitą rytą dar tik švintant (9 val. jau turėjau būti Pensilvanijoje) viską apvažiavome. Bažnyčios su išlikusiais lietuviškais užrašais išorėje ten net dvi – mažoji senoji (ją atradau tik vaikščiodamas vietoje) ir, anapus gatvės, naujoji, didesnioji (parduota 2008 m.). Pastaroji, pasak Valkavičiaus knygos „Lithuanian Religious Life in America“, turėjo tokį puikų tautinį interjerą, kad ir turistai turėjo ko ten stoti pasižiūrėti. „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje, deja, visas tas vietas galėsiu priskirti tik trečiai kategorijai – „Išlikę tik lietuvybės pėdsakai“. Kaip ir buvusį lietuvių klubą, kurį primena tik įrašas fasade.

Gera ta Amerikos tradicija išraižyti pastato paskirtį akmenyje, išdėlioti iš plytų! Net viską pardavus nauji savininkai nesivargina nuimti... Bingamtono paveldo tinklapis rašo, kad dar vienas pastatas su užrašu „Sokolvonia“ esą lietuvių kilmės. Dėl visa ko nufotografavau, bet kad įdėčiau į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį reikia daugiau liudijimų: pavadinimas neskamba lietuviškai ir jokių lietuvybės įrodymų ten neradau.

Likęs Aukštutinis Niujorkas – 2019 m.

Dar vos paviešinę „Tikslas Amerika 2017“ maršrutą internete sulaukėme apgailestavimų, kad neįtrauktas Ročesteris. Be Ročesterio, vakariniame Aukštutiniame Niujorke vertų „Tikslas – Amerika 2017“ pažymėti lietuviškų vietų yra ir Niagara Folse, Jutikoje.

Žiūrėsime, kaip bus priimtas „Tikslas – Amerika“ projektas, tačiau, jeigu viskas pasiseks ir projektas bus tęsiamas, vakarinio Niujorko tikrai nepamiršime. Nors „Tikslas – Amerika 2018“ planuojama kryptis – JAV vidurio vakarai, „Tikslas – Amerika 2019“ pasuktų būtent į regioną aplink Ontarijo ežerą: lankytume ir dokumentuotume Kanados lietuvių vietas, o taip pat vakarinio Niujorko.

Bet tai anksčiausiai po dviejų metų. O „Tikslas – Amerika 2017“ iš Bingamtono pasuko į Pensilvaniją – valstiją, kur lietuviai kėlėsi dar 1865 m. ir kur aplankėme beveik pusę viso „Tikslas – Amerika 2017“ lankyto lietuviško paveldo.

Augustinas Žemaitis, 2017 09 25.

Click to learn more about Lithuania: Niujorkas, JAV 7 Comments

Naujasis Džersis (JAV)

Naujojo Džersio valstijos didžiausias miestas Džersis faktiškai - Niujorko dalis. Nuo Niujorko jį skiria tik upė, per kurią driekiasi tiltai ir tuneliai. Tad Naujojo Džersio ir Niujorko lietuvių bendruomenės - susijusios ir Naująjį Džersį paprasta aplankyti lankantis Niujorke.

Lietuviškosios vietos Elizabete

Elizabeto lietuviškoji bažnyčia ir zakristija

Elizabeto lietuviškoji bažnyčia ir zakristija

Bažnyčioje yra Šiluvos Marijos altorius (prie šoninės sienos), dedikuotas anksčiausiam Bažnyčios pripažįstamam Marijos apsireiškimui Europoje (Šiluvoje, Lietuvoje). Tas altorius pilnas medinių etninių motyvų. O pagrindiniame altoriuje kabo Aušros Vartų Marijos paveikslo iš Vilniaus kopija. Bažnyčios dekoracijos – beveik išskirtinai lietuviškos – ant vitražų matyti lietuviški įrašai (rėmėjų vardai), ant Kryžiaus kelio stočių – lietuviški stočių paaiškinimai. Dauguma šio meno sukurta lietuvių. Greta įėjimo – Bažnyčios istorinių artifaktų galerija ir paveikslai su Lietuvos vaizdais, kaip antai – medinio kryžiaus paveikslas, Šiaulių Kryžių kalne Elizabeto lietuvių bendruomenės pastatyto kryžiaus nuotrauka.

Elizabeto lietuvių bažnyčios vidus žvelgiant iš choro vietos

Elizabeto lietuvių bažnyčios vidus žvelgiant iš choro vietos

Šiluvos Marijos altorius lietuviškojoje Elizabeto bažnyčioje

Šiluvos Marijos altorius Elizabeto lietuviškojoje bažnyčioje, papuoštas galybe lietuviškos medžio ornamentikos

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Elizabeto bažnyčioje

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Elizabeto bažnyčioje

Elizabeto bažnyčios vitražų apačia

Elizabeto bažnyčios vitražų apačia

Bažnyčios prieigose – tradicinis lietuviškas kryžius-saulė. Bažnyčios pavadinimą nurodanti lentelė taip pat papuošta lietuviškais motyvais.

Elizabeto bažnyčios lietuviškasis kryžius

Elizabeto bažnyčios lietuviškasis kryžius

Bažnyčios bokštai atrodo gerokai per žemi, nes buvę „patrumpinti“ dėl netoliese įkurdinto Nevarko oro uosto. Lėktuvų pakilimo garsas neretai girdimas ir pačioje bažnyčioje.

Nuo 2006 m. Elizabeto bažnyčią aptarnauja lenkiškosios Šv. Adalberto parapijos kunigas, tad tiek lenkų, tiek lietuvių bažnyčios yra veikiančios.

Vieno žymiausių bažnyčios kunigų, drauge ir jos įkūrėjo Monsinjoro Kemėžio vardu pavadinta ir šalia einanti gatvė. Deja, gatvės pavadinimo lentelėje jo pavardė – su klaida ("Kemensis").

Kemėžio gatvės pavadinimas su klaida

Kemėžio gatvės pavadinimas su klaida

Jau 65 metus šiame rajone veikia lietuviška kepykla (131 Inslee Place), ten, drauge su kita produkcija iš Rytų Europos, parduodama ir lietuviška duona. Šiandien kepykla laikoma ukrainiečių, tačiau tebevadinama lietuvišku istoriniu vardu. Lauke išrikiuota daugybė furgonų liudija, kad kepyklos parduodama duona - populiari. Kepyklos priekinis fasadas dekoruotas medžiu ir taip primena lietuvišką tradicinę architektūrą.

Tautinės išvaizdos Lietuviškoji kepykla

Tautinės išvaizdos lietuviškoji kepykla

Niuarko lietuviškosios vietos

Nors šiandien Elizabeto bažnyčia yra didžiausia visame Naujajame Džersyje, taip būta ne visada.
Niuarko neoromaninė Švenčiausios Trejybės lietuviškoji bažnyčia buvo dar didesnė ir didingesnė. Deja, 1981 m. užsidegė, ir, nors visiškai liepsnose nepražuvo, vyskupija atsisakė ją suremontuoti. Mišios tad buvo perkeltos į gan paprastą dviejų aukštų pastatą, pastatytą dar 1963 m. kaip parapijos salė.

Niuarko Šv. Trejybės lietuvių bažnyčios įėjimas ir tradicinis kryžius

Niuarko Šv. Trejybės lietuvių bažnyčios įėjimas ir tradicinis kryžius

Ši "bažnyčia" tebeveikia, bet joje Mišios laikomos portugališkai, nes pamažu lietuvišką bendruomenę ten pakeitė portugališkai kalbančioji. Tačiau lietuviškų elementų išlikusi galybė, kaip antai – Vytis ant durų stiklo, lietuviškai dekoruotas medinis rėmelis, kuriame nurodomas Mišių laikas ir lietuviškas kryžius-saulė, pastatytas šalia įėjimo nuo 1962 m. (perkeltas ten iš senosios bažnyčios prieigų). Kryžiaus centre stovi Rūpintojėlis – tradicinė liūdinčio Jėzaus statula. Ir nors bažnyčia atrakinta tik Mišių metu, Mišios ten laikomos kasdien, tad patekti nesudėtinga.

Vytis prie Šv.Trejybės bažnyčios įėjimo

Vytis prie Šv.Trejybės bažnyčios įėjimo

Bajonės, Kernio ir Patersono lietuviškos vietos

Kitur Naujajame Džersyje lietuvių parapijų istorija tekėjo panašia vaga: dauguma lietuviškų parapijų Džersio apylinkėse įkurtos apie ~1910 m., drauge su pirma lietuviškąja emigrantų banga, tačiau dabar stovinčios bažnyčios daugiausia statytos apie 1950-1970 m. modernistiniu ar pusiau modernistiniu stiliumi, nes buvusios mažos bendruomenės išsiplėtė, praturtėjo, į jas prisijungė ir Antrojo pasaulinio karo išeiviai iš Lietuvos. Apie ~2000 m. Mišių lietuvių kalba atsisakyta, nes išmirė lietuviškai mokėjusioji karta, o jos vaikai ir anūkai lanko angliškas Mišias.

Pietinėje Džersio dalyje Bajonėje yra bebokštė Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia, statyta 1977 m. Jos adresas 15 E Twenty Third St., o gretima Church (Bažnyčios) gatvė dabar vadinama ir Matulis Way, 2000 m. mirusio kunigo Alberto Matulio garbei. Bajonėje yra ~400 lietuvių (~0,6%). Tiesa, vyskupijai užsimojus naikinti tautines parapijas Bajonės Šv. Mykolo parapija buvo uždaryta ir bažnyčia perduota asirų apeigų katalikams. Ji netarnavo nė 40 metų. Nepaisant to, jos interjeras vis dar lietuviškas, ji atidaryta kone visad (kas reta).
Ir net lietuviška trispalvė tebestovi greta altoriaus, o Kryžiaus kelio stotys, perkeltos iš senos bažnyčios, padabintos užrašais sena lietuvių kalba. Vitražai, kurie būna daugelio Amerikos lietuvių bažnyčių pažiba, čia kukloki. Romos ir asirų katalikų dalijimosi pastatu tvarka pakabinta prie įėjimo, iš išorės virš jo taip pat kabo pavadinimas „Lietuviška bažnyčia“.

Bajonės lietuvių bažnyčia

Bajonės lietuvių bažnyčia

Įėjimas į Bajonės lietuvišką bažnyčią, pasitinkantis lietuvišku užrašu

Iėjimas į Bajonės lietuvių bažnyčią, pasitinkantis užrašu, kad tai - lietuvių bažnyčia

Bajonės lietuviškos bažnyčios interjeras

Bajonės lietuviškos bažnyčios interjeras

Sena lietuviška kryžiaus stotis lietuviškoje Bajonės bažnyčioje

Sena lietuviška kryžiaus stotis lietuviškoje Bajonės bažnyčioje

Daug lietuvių yra ir Kiernio (Kearney) priemiestyje. 1915 m., kai gretimame Harisone įsteigta lietuvių parapija, čia jų gyveno 400, gretimame Harisone (Harrison) 700 (šiandien - ~450 ir ~150). ~1954 m. pastatyta nauja Skausmingosios Švč. Mergelės Marijos (Our Lady of Sorrows) bažnyčia (136 Davis Ave) - jau Kernyje. Ji su bokštu, greta - lietuviškas medinis kryžius. Per parapijos peniasdešimtmetį kunigas Pocus sakė: "Antros ir trečios kartos [imigrantų] šeimos niekad visiškai nesupras krašto ilgesio, kurį jų protėviai jautė gimtinės vaizdams ir garsams. Bet mūsų seni parapijiečiai gali prisiminti mūsų žmonių skurdą, jų vienatvę keistame krašte, jų jaunystę ir energiją, ir vienybės jausmą, siejusį juos su kitais lietuviais".

Kernio lietuviškoji bažnyčia

Kernio lietuviškoji bažnyčia

Kernio lietuviškoji bažnyčia vis dar veikia ir turi tai liudijantį užrašą, kaip ir lietuvišką tradicinį kryžių-saulę greta įėjimo, padovanotą „Lietuvos vyčiai“ organizacijos.

Kernio lietuviškosios bažnyčios įėjimas bei tradicinis lietuviškas kryžius

Kernio lietuviškosios bažnyčios įėjimas bei tradicinis lietuviškas kryžius

Pokariu, 1962 m., savo nedidelę modernią bažnytėlę pasistatė ir Patersono Šv. Kazmiero parapija (147 Montgomery St; uždaryta 2014 m., parduota nedenominaciniams krikščionims).

Rekomenduoja literatūra: Barbara Krasner "Kearny's Immigrant Heritage" pg. 67-76.

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Naujajame Džersyje žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Naująjį Džersį dienoraštis

Paskutinė „Tikslas – Amerika“ valstija Naujasis Džersis mus pasitiko spindinčiomis šviesomis. Atlantik Sitis. Ne, Naujojo Džersio kazino sostinėje nėra lietuviškų vietų – tiesiog, moteliai ten pigesni, todėl nakvojant viename jų paprasčiau tilpti į projekto biudžetą. Kitą dieną dar gerokai prieš aušrą pajudėjome į šiaurę, link Niujorko.
Nes Naujojo Džersio visos lietuviškos vietos – prie pat Niujorko miesto, iškart anapus Hadsono upės. Pradžioje net galvojau jas aprašyti Niujorko straipsnyje: bet supratau, kad jų tiesiog per daug, ir Naujasis Džersis vertas atskiro straipsnio.

Elizabetas – Naujojo Džersio lietuvių bendruomenės širdis

Žymiausia jų – Elizabetas. Kai svarsčiau, kuri iš senųjų Amerikos lietuvių bažnyčių rytų JAV man įdomiausia, viena iš kandidačių buvo Elizabeto bažnyčia – nes ji didelė ir gyva, lietuviška. Prie įėjimo pasitiko Laima Liutikienė – aktyvi lietuvių bendruomenės narė iš trečiosios bangos lietuvių. Visada smagu matyti, kad „trečiabangiai“ dalyvauja saugojime to, ką sukūrė ankstesnės lietuvių bangos. Pernelyg dažnai iš pirmabangių palikuonių ar antrabangių girdėjome istorijas, kad trečiabangiai mieliau renkasi rusų klubus, nei lietuvių...
Laimai „Tikslas – Amerika“ projektas labai patiko, ji vylėsi, kad dabar, jau turėdama laiko ir pagrindą po kojomis Amerikoje, galės, „Tikslas – Amerika“ dėka, parodyti lietuviškas rytų JAV vietas savo vaikams.

Netgi Naujojo Džersio lietuviškas vietas ji ne visas žinojo – „Pirmą kartą išgirdau, kad ir Bajonėje yra lietuvių bažnyčia“... Ech, kiek kartų per „Tikslas – Amerika“ išgirdome padėkas už tai, kad papasakojome žmonėms apie jiems nežinomas lietuviškas vietas visai šalia jų gyvenamosios vietos! Ir toli gražu ne vien iš trečiabangių. Mane patį labiausiai nustebino, kad, tarkime, lietuvis kunigas galėjo būti niekad nė nematęs lietuvių bažnyčios už keliolikos kilometrų nuo tos, kurioje daug metų dirbo.

Tačiau, kaip aiškino dar „senieji“ Amerikos lietuviai iš Pensilvanijos Anglies regiono, lietuviškas gyvenimas seniau virdavo savame miestelyje, savame didmiesčio rajone, ir tik kelios lietuviškos organizacijos apėmė platesnius regionus.

Tačiau dabar – kiti laikai, dabar žmonės kasdien į darbą nuvažiuoja didesnius atstumus, nei kadaise eilinis amerikietis nukeliaudavo per mėnesį. Ką jau kalbėti apie keliones, komandiruotes. Ir Naujojo Džersio lietuviškos vietos gali sudominti nebe tik tų pačių miestų gyventojus, tačiau visus, kas atskrenda į Niujorką – juk tai taip šalia. Netgi jei kada tektų ilgą laiką laukti sekančio skrydžio Newark oro uoste (layover), kelias lietuviškas vietas aplankyti vos per porą valandų spėtumėte! Elizabeto bažnyčia, lietuviška kepykla, Kemėžio gatvė ir lietuviškas kryžius – vos 1 km nuo pakilimo tako galo ir apie 2 km nuo terminalo.

Tačiau norint, kad lietuviškų vietų lietuviai iš kitur važiuotų žiūrėti specialiai, nepakanka paskelbti informaciją apie vieną objektą. Reikia pranešti apie visas lietuviškas vietas tame krašte: nes juk, išsiruošęs į kelionę, žmogus norės turiningai išnaudoti visą dieną. Nevažiuos į kitą miestą dėl vienos uždarytos lietuviškos bažnyčios – bet jei bus dar ir kapinės, ir paminklas lietuviams, ir lietuvių muziejus, ir kokia svarbi istorinė vieta kelių kilometrų spinduliu – jau verta dėmesio.

Suprasdami tai ir skatindami lankyti lietuviškas vietas JAV, „Tikslas – Amerika“ planuoja ne tik sužymėti lietuviškas vietas Amerikoje, tačiau ir parengti siūlomus kelionių po lietuviškas vietas JAV maršrutus.

Naujojo Džersio bažnyčios – labai lietuviškos

Per „Tikslas – Amerika“ vieni smagiausių momentų būdavo, kai kažką lietuviško atrasdavau ten, kur nebesitikėdavau. Viena tokių vietų buvo Šv. Mykolo bažnyčia Bajonėje. Mačiau informaciją, kad ji virto asirų katalikų katedra. Dažniausiai į tas bažnyčias, kurios nebėra katalikų, man patekti nepavykdavo, tad duris pastūmiau pernelyg daug nesitikėdamas. Tačiau jos buvo atrakintos! O viduje – išlikusios visos lietuviškos detalės, net trispalvė prie altoriaus. Žmonių nebuvo, o vėliau atėjusios moterys sakė ten besilankančios pirmą kartą. Tačiau, kaip atradau, bažnyčia atrakinta nuolat ir, nepaisant tapimo asirų katedra, didžiąją dalį laiko ja naudojasi Romos katalikai.

Maloniai nustebino ir kad Kernio (Kearny) bažnyčia tebėra oficialiai lietuviška. O taip pat, kad net Niuarko Švč. Trejybės bažnyčios, kur mišios – tik portugališkos – duris puošia Vytis, šalimais stovi gražus tautinis kryžius-saulė. Tokie įspūdingi aukšti kryžiai stovi prie daugelio esamų ar buvusių Naujojo Džersio lietuvių bažnyčių, o ir kitur Amerikoje. Juos žymėsiu kaip lietuviškus paminklus, nes į jų drožinėjimą įdėta ne ką mažiau meilės ir kūrybinės energijos, nei statant skulptūras. Be to, ant kai kurių tokių kryžių būna net amerikiečių žiniai parašyta Lietuvos, o ypač Lietuvos okupacijos, istorija.

Tačiau apskritai Niuarko bažnyčia – vienas didžiausių praradimų. Jau seniai kirbėjo klausimas, kodėl gi dabartinė Niuarko lietuvių bažnyčia šitokia paprasta – kaip eilinis dviaukštis namas. Juk ne tokias Amerikos lietuviai sau statydavo... Tačiau visame internete informacijos apie tai neradau. Internete dar gali rasti informaciją apie dabartinius įvykius, parapijų uždarymus, bet ne apie tai, kas vyko prieš 30 ar 40 metų...

Ruošiantis „Tikslas – Amerika“, atsivertus knygas apie JAV paveldą, o vėliau Elizabete pakalbėjus su buvusia parapijiete, peržiūrėjus jos atsineštą parapijos istoriją viską supratau. Kaip matyti iš senų nuotraukų Niuarko bažnyčios būta netgi didingesnės, nei Elizabeto, apskritai turinčios mažai lygių Rytų JAV! Deja, 1981 m. kilo gaisras, vyskupija neleido bažnyčios remontuoti, parapija buvo priversta persikelti į parapijos salę...

„Tikslas – Amerika 2017“ ekspedicija – tik pradžia

Naujajame Džersyje prie savo finišo priartėjo geriausiai matoma „Tikslas – Amerika 2017“ dalis: ekspedicija. Nuvažiavę per 4500 km, padarę per 8000 nuotraukų, grąžinome nuomotą automobilį ir persėdome į Niujorko metro. Kitą dieną – skrydis atgal į Lietuvą.

Tačiau projektas toli gražu nesibaigė, jis tęsiasi iki šiol. Koks 90%-95% jo savanoriško darbo – Lietuvoje. Susisteminti surinktą informaciją, parengti interaktyvų žemėlapį, papildyti „Gabalėliai Lietuvos“ svetainę nauja informacija... Užima gerokai daugiau laiko, nei tikėjausi, daug ištisų parų.

O dar gal net ilgiau užtrunka projekto viešinimas: bendravimas su žiniasklaida (kalbėjau per Lietuvos radiją, televiziją, kalbėjau su daugybe laikraščių, žurnalų, interneto portalų), pranešimų spaudai rašymas, ieškojimas galimybių duoti interviu ar papasakoti apie Amerikos lietuvių paveldą. Tačiau tai – būtinas dalykas. Toks projektas, kaip „Tikslas – Amerika“, vertingas tiek, kiek apie jį žino žmonės, kiek juo naudojasi, skaito. Jeigu būtų nenaudojamas žemėlapis – iš jo būtų mažai naudos...

Čia – irgi dar viena lietuviško paveldo bėda. Matydamas tas lietuviškas vietas Amerikoje, kalbėdamas apie tai, kas ten vyko ar vyksta, neretai galvodavau „jei visi žinotų, kiek daug dėmesio tai sulauktų!“. Bet daug kur viską žino tik nedidelis ratas žmonių. O viešojoje erdvėje, tuo tarpu, sukasi visokios žinios apie žvaigždes (celebrities)... Nes tos žvaigždės skiria dėmesio informacijos apie save viešinimui...

Viena abejonių „Tikslas – Amerika“ projektu, kurios kartais Amerikoje sulaukdavau iš vietos lietuvių, skambėdavo maždaug taip: „Juk jau yra knygos apie lietuvišką paveldą, vien kunigas Valkavičius tris tomus parašė“. Esu labai dėkingas šviesaus atminimo kunigui Valkavičiui, kad parašė, nes iš tų knygų ruošdamiesi „Tikslas – Amerika“ sužinojome apie lietuviškų parapijų istoriją to, kas kitaip, tikriausiai, būtų neišlikę. Tačiau, deja, knygų bibliotekose ieško tik „ištikimiausi“ lietuvybės puoselėtojai, dažniausiai – vyresnio amžiaus.

Tuo tarpu lietuviškas paveldas nusipelno to, kad juo susidomėtų ir masės: eiliniai turistai iš Lietuvos ar Amerikos lietuvių palikuonys, savaitgaliui atvykstantys į Bostoną, Niujorką ar Filadelfiją. Dabar tokios informacijos žmonės ieško beveik vien internete: patogiausia ir greičiausia. Ir tik internete galima aiškiai nurodyti tikslias lietuviško paveldo vietas aplankymui. Ir tik internete informaciją paprasta greitai atnaujinti (knygose ji būna parašyta tokia, kokia buvo prieš 15 ar 30 metų, o juk daug kas keitėsi). Ir tik internetas pasiekiamas iš viso pasaulio vienodai – vos vieno mygtuko paspaudimu. Ir tik internete gali paprastai pateikti tūkstančius spalvotų nuotraukų (analogiškas albumas būtų labai brangus ir sunkus).
Todėl „Tikslas – Amerika“ internetinis projektas. Viliuosi, kad per „Tikslas – Amerika“ apie daugelį vietų lietuviai – ir Amerikos, ir Lietuvos – sužinos. Kad jomis labiau susidomės ir amerikiečiai, Amerikos lietuvių palikuonys, kol kas kiek primiršę savo kilmę, vadinamosios Y ir Z kartos. Kad Lietuva ir jos atstovai geriau galės prisidėti prie viso to išsaugojimo. Ir kad bent dalis tų vietų, kurios atrodė pasmerktos, bus išgelbėtos.

„Tikslas – Amerika 2017“ – ne pabaiga. Sulaukę daug gražaus dėmesio ir klausimų apie projekto ateitį, parengėme du naujus maršrutus galimiems ateities projektams: „Tikslas – Amerika 2018“ (Ilinojus, Indiana, Mičiganas, Viskonsinas, Ohajas, Misūris) ir „Tikslas – Amerika 2019“ (vakarinis Niujorkas, Ontarijas, Kvebekas). Ar jie įvyks? Tai jau priklauso nebe vien nuo mūsų. Jeigu įvyks, „Tikslas – Amerika“ žemėlapis padengs apie 90% Šiaurės Amerikos lietuviškų vietų.

Augustinas Žemaitis, 2017 10 03.

Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją

Click to learn more about Lithuania: Naujasis Džersis, JAV 2 Comments

Konektikutas

Konektikutas – maža valstija, jos plotas - lyg šeštadalis Lietuvos. Lietuvių čia ~33 000, bet tai sudaro 1% visų valstijos žmonių: didžiausias procentas tarp JAV valstijų. Dauguma jų kilę iš lietuvių, imigravusių į JAV dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą tam, kad įsidarbintų tuo metu klestėjusiose Konektikuto gamyklose.

Virš Konektikuto miestų namų vis dar kyla lietuvių bažnyčių, statytų apie 1900-1920 m., bokštai. Šios įvairių istorizmo pakraipų architektūros bažnyčos atrodo tarsi būtų stebuklingai perkeltos iš Lietuvos kaimų ir miestelių. Net iš jų dydžio atrodo, kad jos statytos dešimtims tūkstančių miestelėnų, o ne tik vienos tautinės mažumos bendruomenei. Bažnyčios apsuptos panašiai senų parapijų namų ir lietuviškų mokyklų. Įdomu yra tai, kad įkurtos tos mokyklos praktiškai tuo pat metu kaip pirmos lietuviškos mokyklos Lietuvoje, kur lietuvių k. drausta Rusijos imperijos iki pat 1904 m. – spaudos draudimas, kaip žinia, pats buvo svarbi emigravimo į JAV, tame tarpe ir Konektikutą, priežasčių.

Vytis, puošiantis Voterberio lietuviškos mokyklos fasadą

Vytis, puošiantis Voterberio lietuviškos mokyklos fasadą

Konektikute ir daugybė lietuviškų paminklų, ypač daug tradicinių kryžių-saulių, kuriuose susipynusios krikščioniškosios bei ikikrikščioniškosios tradicijos. Valstijoje – ir seni lietuvių klubai bei vienerios lietuviškos kapinės. Kapinės yra Voterberyje; šiame mieste – lietuviškų namų kvartalas. Daugiau ankstyvo XX amžiaus lietuviško paveldo yra Hartforde, Niu Britane, Ansonijoje, Bridžporte ir Niu Heivene.

Pokariu Konektikutas tapo svarbiu pasaulinės lietuvybės centru dėl Putnamo miestelio. Ten esantis lietuvių moterų vienuolynas, didelis lietuviškosios kultūros muziejus, Amerikos lietuvių biblioteka ir Amerikos lietuvių skulptūros traukia lietuvių kilmės amerikiečius ir ne tik juos.

Lietuviški vitražai Putnamo vienuolyne

Lietuviški vitražai Putnamo vienuolyne

Vis tik po pirmos didelės emigrantų bangos XX a. pradžioje lietuviai liovėsi masiškai imigruoti į Konektikutą. Maži miesteliai, garsūs savo spalvotais rudens lapais, nebeatrodė tokie patrauklūs kaip Čikaga ar Niujorkas. Galbūt tai padėjo išsaugoti senąsias bažnyčias – jos neperstatytos į didesnes, tačiau ne tokias dailias, ir jose vis dar galima pamatyti kone viso amžiaus senumo vitražus. Iš šešių Konenktikute pastatytų bažnyčių keturios vis dar veikia, keturios vis dar neseniai ir oficialiai vadintos lietuviškomis, trijose iki pat 2015 m. buvo laikomos lietuviškos Mišios (nepaisant to, jog jas jau lankė trečia ar net ketvirta lietuvių karta). Tuo Konektikutas smarkiai skiriasi nuo Čikagos aglomeracijos, kur iki šiol katalikiškomis beliko daug menkesnis procentas lietuviškų bažnyčių nepaisant net to, kad lietuvių skaičius ten – dvigubai didesnis. Galbūt lietuvybei Konektikute ir padėjo išlikti kompaktiškesnis ir atokesnis gyvenimas.

A massive Lithuanian chapel-post in New Britain

Didžiulis lietuviškas koplytstulpis Niu Britane – mieste, iš kurio kilo žymusis partizanas A. Ramanauskas - Vanagas

Putnamas – Lietuva už Lietuvos ribų

Putnamo miestelis turi 9000 gyventojų ir santykinai nedaug lietuvių, tačiau istorija jam lėmė tapti vienu svarbiausių lietuvybės centrų Amerikoje.

Lietuviškos vietos Putname spietėsi apie Nekaltojo prasidėjimo lietuvių moterų vienuolyną. Jis įkurtas 1936 m., o itin svarbiu tapo po sovietų įvykdytos 1940 m. okupacijos, kai Lietuvoje vienuolijos buvo uždraustos. Taip vienuolynas tapo nepriklausomas nuo sunaikinto centro Lietuvoje ir visomis išgalėmis siekė šviesti visuomenę apie sovietinius persekiojimus Lietuvoje. Amerikos lietuviai jungėsi prie vienuolyno pastangų, aukodami savo pinigus ir laiką, padėjo jam pavirtsi į ištisą lietuvybės oazę. Tarp šių asmenų buvo ir žymūs Amerikos lietuvių menininkai, tad Putnamas pasižymi lietuviško meno kūrinių gausa.

Vienuolyno širdis - koplyčia (1954 m.), kurią sukūrė garsus lietuvių menininkas Kazys Varnelis. Itin lietuviški jos vitražai, kuriuose galima rasti ir tautinių simbolių, ir Lietuvos vietovių, susijusių su Marijos garbinimu (vitražuose vaizduojamos Marijai pašvęstos bažnyčios, miestų, kuriose jos stovi, herbai). Altorius – taip pat unikalaus Kazio Varnelio stiliaus. Šalia įėjimo stovi Šiluvos Marijos statula, įkūnijanti patį pirmą Marijos apreiškimą Lietuvoje ir Europoje. Ji sukurta dar vieno įžymaus Amerikos lietuvio menininko – Vytauto Kašubos (už šios skulptūros sukurta mozaika – jo žmonos darbas).

Putnam o vienuolyno koplyčios vidus

Putnamo vienuolyno bažnyčios vidus

Didžiulisvienuolyno pastatas , kuriame yra koplyčia, kadaise buvo pilnas lietuvių vienuolių, dabar gi. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, vienuolynas nneprirtaukė naujų vienuolių, vis daugiau jo patalpų naudojamos kitiems tikslams, tarkime, rekolekcijoms. Nepaisant to, lietuviškos vienuolyno dalys išliko, įskaitant Lietuvių muziejų ir lietuvišką biblioteką, taip pat lietuviško meno kūrinius, eksponuojamus koridoriuose.

Putnamo vienuolyno lietuviška biblioteka

Putnamo vienuolyno lietuviška biblioteka

Tarp vienuolyno Lietuvių muziejaus eksponatų - žymi "Sibero maldaknygė", vienuolijos seserų išleista 1959 m. Adelė Dirsytė šią knygą parašė po tremties į atšiaurųjį Sibirą (už antikomunistines pažiūras). Į šios knygos rankraštį 1953 m. ji sudėjo visas savo maldas ir viltis, bet tik 1959 m. knyga pateko už Geležinės uždangos – tuo metu pati autorė jau buvo mirusi nuo kankinamo gyvenimo lageryje (mirė 1955 m.). Maldaknygė susilaukė išskirtinio pripažinimo, išversta į daug kalbų, net tokias kaip kinų k., išspausdinta daug egzempliorių (vien olandiškų 450 000),išleista daug tiražų (vien 5 kartus išleista Vokietijoje) – taip ji padėjo pasauliui sužinoti apie Lietuvos tragediją ir laisvės siekį. Kartais ši knyga net laikoma plačiausiai pasaulyje publikuota lietuviška knyga.

Sibiro maldaknygė ir kiti sovietų ištremtų žmonių daiktai

Sibiro maldaknygė ir kiti sovietų ištremtų žmonių daiktai. Visi Sibiro maldaknygės vertimai – taip pat čia

Be Amerikos lietuvių meno, vienuolynas (ir jo muziejus) eksponuoja ir daug liaudies meno. Per sovietų okupaciją nemaža dalis lietuvių jautėsi įpareigoti išsaugoti lietuvybę atsiveždami tautinių dirbinių į JAV. Pavyzdžiui, fojė stovi visas pakelės kryžius, kontrabanda atgabentas į JAV iš Sovietų okupuotos Lietuvos, kur, Amerikos lietuviai baiminosi, kad tokių kryžių greitai neliks dėl sovietinių griovimų.

Be vienuolyno pastatų, jam priklauso ir didelis žemės plotas. Šalia vienuolyno esančiame miške stovi apskritai vienas įdomiausių ir unikaliausių lietuviškų objektų JAV - Mindaugo pilis, pastatyta lietuvio kunigo Stasio Ylos, kuris persikėlė į JAV po nacių vykdyto kalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje.

Mindaugo pilis Putname

Mindaugo pilis Putname

Stasys Yla šioje vietoje rado įdomų akmenį ir aplink jį pastatė pilį. Savo forma pilis turėtų priminti Mindaugo karūną. Pilies vidus išpuoštas lietuvių menininkų darbaos – Kašubienės mozaikomis ir vitražais, primenančiais karalių Mindaugą, jo žmoną ir sūnus.

Mindaugo pilies interjeras Putname

Mindaugos pilies interjeras (kairėje) ir akmuo, aplink kurį ši pilis ir pastatyta (centre)

Pati pilis kunigo Stasios Ylos nebuvo statyta kaip koplyčia – statybos buvo labiau jo hobis – tačiau dabar pilis kartais naudojama maldai, ypač ją mėgsta jaunimo, kuriam ši mistiška aplinka imponuoja labiau nei malda įprastoje bažnyčioje.

Vienas iš mistiškų Mindaugo pilies vitražų

Vienas iš mistiškų Mindaugo pilies vitražų

Raktai į pilį saugomi seserų vienuolyne. Pats vienuolynas atidarytas praktiškai visad, tad jį aplankyti nesunku. Vienuolyno lauko teritorija neaptverta, tad po ją galima pasivaikščioti ir nesikreipus į seseris.

Tarp vienuolyno ir Mindaugo pilies įkurdintos nedidukės Dangaus vartų kapinės. Čia laidojamos tik seserys, jų giminaičiai bei vienuolyno rėmėjai. Tarp tokių rėmėjų – ir žymūs asmenys, pavyzdžiui, Magdalena Avietėnaitė, kurios kaip moters, diplomatinė karjera tuo metu buvo beveik beprecedentė viso pasaulio mastu (ir dar aukštesnio posto ji nepasiekė tik todėl, kad tuometis ministras pirmininkas manė, jog "Vakarų pasaulis nesuprastų Lietuvos, jei ši ten skirtų moterį"). Juozas Brazaitis (Ambrazevičius), ministras pirmininkas 1941 m. birželio sukilimo metu, taip pat buvo palaidotas čia, tačiau šiuo metu jo palaikai jau perlaidoti Lietuvoje. Be abejonės, kunigo Stasio Ylos kapas - taip pat kapinėse.

Dangaus vartų kapinės Putname

Dangaus Vartų kapinės Putname

Dangaus Vartų kapinių viduryje - akmeninis monumentas su lietuvišku užrašu "Neapleisk, aukščiausias, mūsų ir brangios Tėvynės", įkvėptas žymiojo poeto Maironio. Šiuose žodžiuose minima „Tėvynė“ – aišku, Lietuva, ne JAV.

Taip pat kapinėse - didžiulis lietuviškas kryžius-saulė, anksčiau stovėjęs prie Niu Heiveno (New Haven) lietuvių bažnyčios, nūnai uždarytos (žr. žemiau). Būdamas viena tvirčiau besilaikančių Amerikos lietuvių organizacijų, Putnamo vienuolynas renka lietuviškus eksponatus iš uždaromų lietuviškų vietų, labiausiai – iš bažnyčių.

Lietuviškas kryžius-saulė, perkeltas iš Niū Heiveno į Putnamą

Kitoje Mary Crest Dr pusėje nuo vienuolyno stovi dar viena išskirtinė lietuviška vieta JAV - ALKA – Amerikos lietuvių kultūros archyvas. Archyvas yra atviras visuomenei ir veikia kaip muziejus, kuriame – išskirtinė Amerikos lietuvių meno kolekcija, apimanti paveikslus, drožinius, skulptūras bei kita. Ten galima rasti žymių Amerikos lietuvių menininkų Vytauto Kašubos, Kazio Varnelio, Vytautao Kasiulio, Kazimiero Žoromskio darbus (kaip žinia, pastarieji yra tokie svarbūs Lietuvos kultūrai, kad kiekvienas jų turi po savo atskirą muziejų Lietuvos sostinėje Vilniuje). Dauguma meno – iš 1940-1990 m. Dalis jo skirta sovietų okupacijai ir jos siaubams, dalis mėgina perteikti Lietuvos grožį, kuris tuo metu Amerikos lietuviams buvo nepasiekiamas, arba vaizduoja šlovingą Viduramžių Lietuvą, tuo metu buvusią įkvėpimu dažnam lietuviui. Yra ir tiesiogiai su Lietuva nesusijusių meno kūrinių, kurie ALKA eksponuojami todėl, kad yra sukurti žymių Amerikos lietuvių menininkų.

Crucified Lithuania, one of the Lithuanian artworks

„Nukryžiuotoji Lietuva“ – ALKA eksponuojamas meno kūrinys

ALKA galima aplankyti iš anksto sutarus. Pastate taip pat yra ir didžiulė biblioteka – net nenorintiems skaityti rekomenduojama pasiprašyti užsukti ir į ją, nes joje taip pat yra eksponuojamas lietuviškas menas.

Lithuanian routing out the Bermontians in the wars of independence (ALKA collection)

„Lietuviai išveja bermontininkus Nepriklausomybės kovų metu“ (ALKA kolekcija)

Sculpture of S. Kudirka

Simo Kudirkos skulptūra. S. Kudirka – lietuvis jūreivis, tarnavęs sovietų pajėgose ir pabėgęs į JAV, tačiau šios sovietams vėl grąžintas – yra ne vieno ALKA kūrinio tema. Tas įvykis sukėlė didžiulius Amerikos lietuvių protestus

Kazimiero Žoromskio istorinis paveikslas

Kazimiero Žoromskio istorinis paveikslas

ALKA kolekcija daugiausia susideda iš padovanotų eksponatų, o dabar jau – ir iš paliekamų testamentu, nes dažnas pirmosios ar ir antrosios bangos lietuvių palikuonis lietuviškai nebekalba, mažai žino apie lietuvišką meną ir yra linkęs verčiau visą sukauptąjį lietuvišką turtą perduoti kuriai nors iš didžiųjų Amerikos lietuvių institucijų – Amerikos lietuvių kultūros archyvas tijs ur tra. Archyvas šiuos kūrinius prižiūri, o, jei gautos knygos dubliuojasi, jas peraukoja prašantiesiems, tarkime, bibliotekoms Lietuvoje. Meno kūriniai, tiesa, perpadovanojami nėra – jie amžiams lieka ALKA archyve ir būtent todėl ši institucija atlieka ir vieno esminių lietuviškų muziejų Amerikoje funkciją.

Tradicinių medinių kryžių ir koplytstulpių miniatiūros ALKA muziejuje

Tradicinių medinių kryžių ir koplytstulpių miniatiūros ALKA muziejuje. Daugybė lietuvių Amerikoje tokius laiko namuose kaip lietuvybės simbolius.

ALKA įkurta monsinjoro Francio Juro, tuomečio Lorenso lietuvių parapijos klebono; vėliau ALKA valdymas perduotas Lietuvių katalikiško mokslo akademijai. Dabar institucija įsikūrusi neišsiskiriančiame išore pastate, papuoštame lietuviška simbolika. Medžio raižiniai atgabenti iš uždaryto lietuvių klubo Bostone, taip pat iškabinti, stovi koplytstulpis.

ALKA išorė

ALKA išorė

Seserys taip pat rūpinasi Jurgio Matulaičio senelių namais netoli nuo vienuolyno. Pradžioje šie senelių namai buvo skirti išimtinai lietuviams seneliams, tačiau dabar priima įvairių tautybių senelius. Interjere vis dar nemažai lietuviškumo – ant sienų kabo lietuvių menininkų darbai. Jurgio Matulaičio Namų koplyčia sukurta V. K. Jonyno, žymaus Amerikos lietuvių bažnyčių puošėjo. Tačiau lietuviškų detalių ten nedaug. Jurgis Matulaitis buvo lietuvis arkivyskupas, šiuo metu jau tapęs palaimintuoju (tik dviems lietuviams ligšiol pavykę tai pasiekti). Jo vardas ir atvaizdas Amerikos lietuvių religinėse institucijose išties populiarūs.

Įėjimas į Matulaičio Namus

Įėjimas į J. Matulaičio namus su lietuviškuoju kryžiumi - saule

Jurgis Mtulaitis žymus ir tuo, kad sėkmingai atkūrė marijonų ordiną – vienu metu Matulaitis net buvo vienintelis šio seno ordino narys. Dėl jo asmenybės šis ordinas vėl suklestėjo ir dabar turi daug narių net pačiose Jungtinėse Valstijose. Marijonų kunigai turėjo savo vienuolyną netoli Putnamo Tomsone, kuris taip pat tarnavo kaip Marianapolio gymnazija Amerikos lietuviams. Daug Amerikos lietuvių mokėsi šioje mokykloje, kuri suideda iš daug pastatų ir turi didžiulį žemės sklypą. Tvėų atsiųsti iš įvairių JAV vietų, moksleiviai gyvendavo bendrabučiuose visiškai lietuviškoje aplinkoje, tokiu būdu jie išlaikė savo kalbą ir kultūrą. Nors mokykla veikia dar ir šiandien, nuo 2000 m. ji perduota pasauliečiams ir dabar priima visų tautų mokinius. Mokykla laikoma prestižine, tad į ją madinga siųsti pasiturinčius savo vaikus tėvams iš Azijos.

Mokyklos lietuviška istorija vis dar matoma. Marianapolio mokyklos prieigose – mokyklos istorijai svarbaus kunigo Jono Navicko kapas; tai vienas didžiausių Amerikos lietuvių kapų-memorialų.

Kunigo Jono Navicko kapas

Kunigo Jono Navicko kapas

Didelėje Marianapolio mokyklos koplyčioje yra lietuviškų detalių, Aušros Vartų Marijos paveikslas ir milžiniškas Jurgio Matulaičio paveikslas – tas pats, kuris kabėjo Romoje jį skelbiant palaimintuoju.

Didžiulis Jurgio Matulaičio paveikslas Marianapolio mokyklos koplyčioje

Didžiulis Jurgio Matulaičio paveikslas Marianapolio mokyklos koplyčioje

Tėvai marijonai ir buvo tie, kurie padėjo lietuvėms vienuolėms įsikurti Putname. Dalis senų mokyklos pastatų naudoti kaip pirmasis jų vienuolynas (prieš tai, kol įsigyta dabartinė vienuolyno žemė).

Voterberio lietuvių rajonas

Daugiausia lietuvių Konektikute - Voterberyje (2 500 iš 100 000 žmonių – lietuviai). Jis turi ištisą lietuvių kvartalą su raudona Šv. Juozapo bažnyčia, priešais kurią stovi tradicinis lietuviškas medinis koplytstulpis. Interjere – vitražai (su lietuviškais užrašais), vieni įspūdingiausių Rytų pakrantėje (tarp lietuvių bažnyčių). Tradiciškai bažnyčios vidus buvo dar puošnesnis, tačiau jis supaprastintas po Antrojo Vatikano susirinkimo. Dar daugiau – iš pradžių Vaterburio lietuvių bažnyčiai planuota pastatyti du didžiulius barokinius bokštus, kas ją neabejotinai būtų pavertę įspūdingiausia lietuvių bažnyčia visame Konektikute. Tačiau bendruomenė pasirinko verčiau pastatyti lietuvišką mokyklą. Bažnyčios kertinis akmuo – su užrašu "Szvento Juozupo lietuviszka bažnyczia". Čia – senasis lietuvių kalbos rašymas, kai dar vietoje „š“ buvo naudojamas lenkiškas dviraidis „sz“, vietoje „č“ – „cz“. Juk Amerikos lietuvių bažnyčios senesnės, nei šiuolaikinė „jablonskinė“ lietuvių kalba!

 Voterberio lietuvių bažnyčia

Voterberio lietuvių bažnyčia

Vitražų pavyzdys

Vitražų su lietuviškais užrašais pavyzdys

Voterberio lietuvių bažnyčios vitražas iš arti

Voterberio lietuvių bažnyčios vitražas iš arti. Kiekviena lietuviška bažnyčia Konektikute tokiais išdabinta.

Abejose bažnyčios pusėse esantys kambarėliai veikia kaip improvizuotas lietuviškų daiktų ir parapijos istrijso muziejėlis. Tikrasis lietuviškas muziejus, veikęs Parapijos namuose, deja, uždarytas nelietuvio kunigo 2017 m. Prapijos namai, kuriuose kadaise laikytos Mišios žiemą, dabar nebeatrodo lietuviški. Dalis buvusio muziejaus eksponatų sugrūsti bažnyčios rūsyje.

Voterberio lietuvių parapijos namai

Voterberio lietuvių parapijos namai

Pirmosios lietuvių Mišios Viterberyje švęstos 1894 m. (jos taipogi buvo ir pirmosios Konektikute) netoli nuo bažnyčios esančiame pastate. Pati bažnyčia pastatyta 1904-1905 m. ir yra seniausia visoje Konektikuto valstijoje.

Tarp jos ir Parapijos namų stovi puošnus lietuviškos mokyklos pastatas (1925), dabar uždarytas ir apleistas, bet Vytis priekiniame frontone bei lietuviški užrašai "Dievui ir tėvynei" vis dar jį puošia (architektai Adam O'Connel, W. Show).

Vaterburio lietuviška mokykla

Vaterburio lietuviška mokykla

Netolimoje Green gatvėje kadaise būta net 3 lietuviškų klubų, vadintų pagal gatvių numerius: vienas kairiųjų (103), vienas tautininkų (48) ir vienas katalikų (Vyčiai). Vienintelis katalikiškasis Lietuvos Vyčių klubas dar vis atviras ir šiandien. Jis įsikūręs nedideliame mediniame pastate, talpina gausybę lietuviškų eksponatų. Lauke – lietuviška trispalvė.

Lietuviškojo katalikiškojo „Lietuvos vyčiai“ klubo vidus width=

„Lietuvos vyčiai“ klubo vidus

Kairiųjų klubas užsidarė pirmasis (sovietų įsigalėjimas Lietuvoje ir jų vykdomi persekiojimai smarkiai sumažino kairės politikos populiarumą tarp JAV lietuvių), tik lietuviškas žodis "VENTA" virš įėjimo vis dar primena, kur jis veikė (kaip bebūtų ironiška, dabar šiame pastate įsikūrusi charizmininkų bažnyčia).

Ankstesnis kairiųjų klubas „VENTA“ Vaterburyje

Ankstesnis kairiųjų klubas "Venta" Vaterburyje

Tautininkų klubas sudegė 2000-aisiais, tačiau plakatai anksčiau jam priklausiusiame sklype dar vis kviečia įsigyti garažus ir taip padėti klubą atstatyti.

Vaterburio sudegusio lietuvių klubo vieta

Vaterburio įsidegusio lietuvių klubo vieta

Voterberyje taip pat yra lietuviškos kapinės (įsteigtos 1902 m.), vienintelės tokios Konektikute. Įkurtos ateistų (yra net antkapis su kūju ir pjautuvu), vėliau kapinės pašventintos ir tapo katalikų. Daug vėlesnių antkapių gražiai lietuviškai papuošti, ant nereto jų – ir Vytis. Užrašas ant įėjimo skelbia (senąja lietuvių kalba) "Lietuviu suvienitu draugiyu laisvas kapinynas".

Įėjimas į lietuviškas Voterberio kapines

Įėjimas į lietuviškas Voterberio kapines

Antkapis su kūju ir pjautuvu Vaterberio lietuviškose kapinėse

Antkapis su kūju ir pjautuvu Voterberio lietuvių kapinėse (1935 m. kapas)

“Vaterburio

Voterberio lietuviškų kapinių antkapiai su lietuviška simbolika

Prie kapinių vartų stovi nedidelis Lietuvių klubo pastatas - ten renkasi sudegusio lietuvių klubo Green gatvėje nariai. Patys Kapinių įėjimo vartai išpiešti lietuviškos trispalvės spalvomis ir pati lietuviška trispalvė taip pat plėvesuoja greta Amerikos vėliavos.

Voterberio lietuviško klubo kapinėse vidus

Voterberio lietuviško klubo kapinėse vidus

Toliau nuo Voterberio centro, viename prekybos parkų įsikūrusi Bruklino kepykla . Nors šiuo metu ji jau nebepriklauso lietuviams, seniau ji veikė lietuvių rajone ir joje vis dar kabo senos nuotrakos, yra senas stalas iš anų laikų.

Lietuviai kepėjai Bruklino kepykloje prieš Antrąjį pasaulinį karą (nuotrauka)

Lietuviai kepėjai Bruklino kepykloje prieš Antrąjį pasaulinį karą (nuotrauka)

Geriausiais laikais Voterberio apylinkėje gyveno 10 000 lietuvių, 6 000 jų buvo lietuvių parapijos nariai.

Hartfordo lietuvių bažnyčia ir paminklai

Lietuvybė laikosi ir sostinėje Hartforde (124 000 gyventojų). Raudona gotikinė lietuviška Švenčiausios Trejybės bažnyčia savo forma kiek primena prancūzišką katedrą. Netoliese esantis senas pastatas - parapijos namai; šalia jo plazda Lietuvos bei JAV vėliavos. Žemė įsigyta 1900 m., bažnyčia pastatyta 1915-1928 m.; parapijos mokykla veikė iki 1964 m.

 Hartfordo lietuvių bažnyčia ir parapijos namai

Hartfordo lietuvių bažnyčia ir parapijos namai

Bažnyčia dviejų aukštų, apatinis jų naudojamas labiau pasaulietiniams reikalams. Bažnyčios išorėje stovi medinis tradicinis lietuviškas kryžius. Jame – ir Šiluvos Marijos atvaizdas, užrašytas žodis "Šiluva".

 Hartfordo lietuvių salė apatiniame aukšte

Hartfordo lietuvių salė apatiniame aukšte/bažnyčios rūsyje – pavyzdys to, kas buvo kiekvienoje Amerikos lietuvių bažnyčioje. Tai – didelė erdvė per visą bažnyčios plotą.

Dar įspūdingesnis lietuviško liaudies meno pavyzdys (kaip žinia, kryždirbystė įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą) yra prie pačios Hartfordo katedros – tai lietuviškas koplytstulpis. Jis yra vienas iš kunigo Jono Rikteraičio eilės sumanytų lietuviškų religinių dirbinių Konektikute, tačiau kiti pastatyti prieš lietuviškas bažnyčias.

Niū Britano lietuviškos vietos

Neoromaninė Niu Briteno Šv. Andriejaus lietuviška bažnyčia (396 Church street) pradėta statyti 1911 m. Bažnyčios vidus ypač gražus – tuo metu tarp lietuvių buvusi dažna beraštystė lėmė, kad XX a. pradžioje statytose bažnyčiose Biblija nupasakojama vaizdais taip, kad viskas būtų aišku ir nemokančiam skaityti. Deja, bažnyčia ne Mišių metu užrakinta ir per kelis ateinančius metus net tikėtina, kad apskritai bus uždaryta, o parapijonis persikels į gerokai paprastesnę bažnyčią, iš išorės primenančią eilinį namą.

Niu Briteno lietuviška bažnyčia

Niu Briteno lietuviška bažnyčia

Didelėje automobilių aikštelėje kitoje Šv. Andriejaus bažnyčios gatvės pusėje stovi
tradicinis lietuviškas koplytstulpis (1995 m.), greta kurio plazda Lietuvos ir JAV vėliavos. Tai yra gražiausias kunigo Rikteraičio inicijuotos lietuviškų kryžių ir koplytstulpių statymo kampanijos išpildymas – matyti ne tik religiniai, tačiau ir tautiniai motyvai, įskaitant herbą, Vyčio kryžių ir medinį etninį ornamentą. "Koplytėlės" viduje viršuje yra Rūpintojėlis. Koplytstulpis pastatytas 100-osioms bažnyčios metinėms, sukurtas Gertrūdos ir Juozapo Ambrozaičių.

Lietuviškas koplytstulpis Niu Britene

Lietuviškas koplytstulpis Niu Britene

Niu Briteno bažnyčia ypač žymi tuo, kad joje buvo pakrikštytas įžymusis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas "Vanagas". Jo tėvai, kaip daugelis kitų lietuvių, sprukusių nuo Rusijos Imperijos, valdžiusios Lietuvą 1795-1915 m., sugrįžo į Tėvynę vos ši 1918 m. tapo nepriklausoma. Vanagas tada dar buvo visai mažas. Likimui lėmus Vanagas buvo nukankintas dar žiauresnio sovietinio Rusijos režimo (jam įvykdyta mirties bausmė po to, kai buvo ilgai ir žodžiais nenusakomai kankintas –išdurta akis, sutraiškytos genitalijos...).

Vanagas buvo vienas tų Amerikos lietuvių, kurie dėl Lietuvos pasiaukojo labiausiai, dėl šios priežasties manyta jo garbei ant Niu Briteno bažnyčios pakabinti memorialinę lentą. Deja, kadangi nemažai lietuviškų bažnyčių JAV uždaromos, suabejota, ar lenta ten ilgai išliktų, ir dabar ketinama memorialą jam pastatyti tiesiog miesto parke.

Greta dabartinės Niu Briteno bažnyčios stovi mažesnė ankstesnioji bažnyčia, labiau primenanti XX a. pradžios vienbutį namą. Dabar ji tarnauja kaip Jono Rikteraičio draugystės centras labiau pasaulietiniams lietuvių renginiams.

Ankstesnė Niu Briteno lietuvių bažnyčia, dabar – kunigo Rikteraičio salė

Ankstesnė Niu Briteno lietuvių bažnyčia, dabar – kunigo Rikteraičio salė

Niu Britenas taip pat turėjolietuvių klubą, betdabar iš jo telikęs tik užrašas virš įėjimo.

Ansonijos lietuvių bažnyčia ir paminklas

Balti Ansonijos Šv. Antano bažnyčios (199 North Main Street) bokštai imti statyti 1912 m., be vyskupo leidimo (šis siekė lietuvius patraukti į nelietuvišką parapiją). 1915 m. leidimas suteiktas paties Vatikano, į kurį tiesiogiai kreipėsi lietuviai; bažnyčia atidaryta tais pačiais metais. Tai tik dar kartą parodo, kaip tuomečiams lietuviams buvo svarbu turėti savo parapiją: juk nuosavos parapijos buvo svarbus saviraiškos ir kultūros išsaugojimo centras. Deja, bažnyčia uždaryta 2015 m., tapo „Skalsiojo gyvenimo bažnyčia“.

Ansonijos Šv. Antano lietuvių bažnyčia

Ansonijos Šv. Antano lietuvių bažnyčia

Lietuviškas paminklas , puoštas Gedimino stulpais, vis dar stovi ankstesnės Ansonijos lietuvių bažnyčios šventoriuje. Tai buvo vienas didžiųjų Konektikuto koplytstulpių, jo autorius – Kęstutis Švelnys. Deja, viršutinę dalį sugraužė kinivarpos. Tai, kas liko, apsupta lietuviškais motyvais dabinta tvora ir vis dar kelia įspūdį. Paminklas dedikuotas Šv. Antano bažnyčios įkūrėjams, darbininkams ir geradariams, Sovietų perseiotai bažnyčiai, lietuvių tautai, JAV ir kitiems. Tai yra, iš esmės vardijama viskas, kas tik buvo svarbu 1970 m. Amerikos lietuviams, kurie tuo metu buvo stipri ir dar daug lietuviškai kalbanti bendruomenė.

Ansonijos lietuviškasis paminklas

Ansonijos lietuviškasis paminklas

Niu Heiveno lietuviška bažnyčia

Niu Heiveno Šv. Kazimiero bažnyčia uždaryta 2005 m. ir paversta butais. Išsaugotas priekinis fasadas (net kryžiai), tačiau masyvus stogo kraigas paverstas butais priduriant kambarius šonuose. Nelikę nieko lietuviško.

Niu Heiveno lietuvių bažnyčia

Niu Heiveno lietuvių bažnyčia

Bridžporto lietuvių bažnyčia

Bridžporto šv. Jurgio bažnyčia vis dar veikia ir yra atvira praktiškai visą laiką, dėl ko tai lengviausiai aplankomų lietuviškų bažnyčių – tam dažniausiai nereikia išankstinio susitarimo (be kita ko, ji ir arčiausia Niujorko esanti Konektikuto bažnyčia). Viduje galima matyti daugiau lietuviškų detalių nei kai kuriose bažnyčiose Lietuvoje, įskaitant užrašus ant vitražų su bažnyčios geradarių pavardėmis, užrašą altoriuje "Misijos atmintis 1913", Aušros Vartų Marijos paveikslą.

Ir visa tai net nepaisant to, kad bažnyčia dabar labiausiai lankoma ispanakalbių. Ispanakalbiai emigrantai, atvykę į šią teritoriją ir išlikusi lietuvių bendruomenė puikiai sutaria, lietuviškos Mišios laikomos kartą per mėnesį.

Bridžporto šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Bridžporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Bridžporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios rūsys įrengtas 1912 m. Kaip įprasta Amerikos lietuvių bažnyčiose, mišias laikant rūsyje, sekė statyba virš rūsio, kur iškilo pati bažnyčia (kertinis akmuo su lietuviškais ir angliškais užrašais datuojamas 1923 m.). Rūsys tada paverstas didele sale labiau pasaulietiniams reikalams spręsti.

Bridžporto lietuviškos bažnyčios vidus

Bridžporto lietuvių bažnyčios vidus. Lietuvos vėliava dešinėje.

Iki pastatyta ši bažnyčia Bridžporte veikė medinė lietuviška koplyčia (nuo 1907 m.) Kaip daug kur to meto Amerikoje, lietuvių ir lenkų bendruomenių ribos nebuvo nusistovėjusios: buvo ir lenkakalbių, save laikiusių lietuviais, ir lietuviakalbių, besišliejusių prie lenkų. Todėl lietuvių bažnyčios kunigas laikė Mišias ir lenkų kalba lenkiškai kalbantiems lietuviams. Tai nepatiko lenkų kunigui, laikiusiam, kad lenkakalbiai turėtų eiti į lenkų bažnyčią. Vyskupas palaikė lenkų kunigą nuspręsdamas, kad riba tarp parapijų turėtų būti kalbinė: tai yra, turėtų būti lietuviškai kalbanti ir lenkiškaui kalbanti parapijos, nepriklausomai nuo tautinio identiteto; lietuviškos mišios tad neturėtų būti laikomos pas lenkus, o lenkiškos – pas lietuvius. Tai – tik vienas epizodas iš sudėtingų Amerikos lietuvių ir lenkų santykių XX a. pradžioje.

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Konektikute žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos dienoraštis

Tikslas: Amerika dienoraštis. Konektikutas

Konektikute gyvena didžiausias procentas lietuvių JAV. 2000 m. surašymo – paskutinio, klaususio kilmės – duomenimis, ~0,9%. Kai 2012 m. pradėjau kurti „Gabalėliai Lietuvos“ svetainę, padėtis atrodė labai gera: net lietuviškos mišios beveik visose lietuvių bažnyčiose vyko.

„Tikslas – Amerika 2017“ atrado, kad Konektikuto lietuviškoms vietoms irgi iškilę pavojai – tačiau dauguma jų dar puikiai išlikę. Konektikute – ir Putnamo vienuolynas, tikras lietuviškosios Amerikos karūnos deimantas, ir didžiausias Amerikos lietuvių meno muziejus, ir gražios miestelių bažnyčios puošniais lietuviškais vitražais, ir lietuviški paminklai. Jei kada važiuosite iš Niujorko į Bostoną – būtinai pasižiūrėkite pakeliui!

Skirtingi Konektikuto lietuvių bažnyčių likimai

Pirmasis „lietuviškas“ miestas Konektikute pakeliui iš Niujorko – Bridžportas. Per kamščius į ten važiavome apie tris valandas. Tačiau yra bridžportiečių, kurie kasdien taip važinėja į darbą Niujorke. Tai dalykas, kuris Lietuvoje neabejotinai geresnis, nei JAV: mažiau laiko sugaištama kasdieniam važinėjimui.

Įėję į Bridžporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią, radome ten lotynų amerikiečių vaikų užsiėmimą. Mat bažnyčia seniai oficialiai nebėra lietuvių ir daug mišių – ispaniškos. Kunigas – iš argentiniečių Įsikūnijusio žodžio kongregacijos.

Tačiau kai parapijos salėje pasitiko vietos lietuviai supratome, kad lietuvybė Bridžporte gyva. Maža to, lietuviai ir ispanakalbiai parapijiečiai puikiai sutaria – argentiniečiai kunigai irgi sėdėjo prie vieno stalo, domėjosi mūsų misija. Paaiškėjo, kad net turime bendrų pažįstamų, mat jų kongregacija turi atstovų ir Lietuvoje.

Svarbiausia, kad pati bažnyčia išliko labai lietuviška. Lietuviški vitražai (kone kiekvienos Amerikos lietuvių bažnyčios pasididžiavimas), Net ant seno altoriaus kryžiaus – lietuviškas užrašas. Be to, kaip sakė vietiniai, kadangi parapija labai gyva, bažnyčia beveik nuolat atidaryta: todėl važiuodami pro Bridžportą galite stabtelti ir išvysti viską patys.

Jeigu lietuvių bažnyčia išlieka katalikiška, tai net ir netekus lietuviško statuso lietuviškas paveldas paprastai puikiai lieka: juk niekas šiaip sau nekeis vitražų, neišmes meno kūrinių. Nebent kokią Gvadalupės mergelę greta Aušros Vartų Marijos pastato.

Tačiau jeigu bažnyčia parduodama kitoms reikmėms, dažnai iš lietuvybės ten pasilieka nebent kertinis akmuo. Arba net jo nelieka: tą išvydome Niu Heivene, Jeilio universiteto mieste, kur prieš dešimtmetį lietuvių bažnyčia virto butais ir niekas ten nebeprimena jos istorijos. Ansonijoje lietuvių bažnyčią radome prieš porą metų parduotą nekatalikams – ten dar likęs paminklas su Gedimino stulpais šventoriuje, bet ar jis liks ilgam, jau priklauso nuo naujųjų savininkų, tai – jų žemė...

Nors, kol bažnyčios katalikiškos, lietuvybė jose lieka, galimybės visą tą grožį pamatyti savo akimis, kaip „Tikslas – Amerika“ ne kartą įsitikino, labai priklauso nuo kunigo (paprastai nebelietuvio). Kai kurie bažnyčios tarnai – kaip Bridžporto vienuolės iš Lotynų Amerikos – džiugiai viską rodydavo, pasakodavo, žingeidžiai klausinėdavo, ką reiškia tas ar kitas lietuviškas užrašas. Kitų bažnyčių ne mišių metu aplankyti iš esmės neįmanoma (net pabandžius derinti gerokai iš anksto). Hartforde teaplankėme parapijos salę rūsyje. Niu Britene „netyčia“ pasisekė labiau: kunigas kaip tik grįžo namo ir leido su mumis buvusiai parapijietei Barbarai mus įleisti bažnyčion. Bažnyčios vidus tikrai be galo įspūdingas (jei būtų pavykę įjungti šviesą, tikriausiai, būtų pribloškęs dar labiau). Anapus gatvės stovi naktį apšviečiamas didingas lietuviškas koplytstulpis. Be to, bažnyčioje krikštytas Lietuvos partizanų vadas Ramanauskas-Vanagas... Jeigu patekti būtų paprasčiau, „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje Niu Briteno lietuvių bažnyčią žymėčiau kaip vieną svarbiausių ir įdomiausių Amerikos lietuviškų vietų. Bet kai eiliniam turistui į ją užeiti beveik neįmanoma, negaliu...

Atradimai Voterberio lietuvių rajone

Apie sudėtingus santykius su nauju kunigu girdėjome ir Voterberyje, kur iš parapijos salės buvo „išprašytas“ lietuvių muziejus. Dalį jo eksponatų radome dūlančius bažnyčios rūsyje, kitus – sugrūstus patalpėlėse aplink klausyklas.

Tačiau Voterberis paliko vieną geriausių įspūdžių Konektikute. Lietuviškų vietų ten radau daugiau, nei tikėjausi. Stovi didžiulė mokykla (deja, apleista) su Vyčiu fasade, o bažnyčios vitražai vieni gražiausių rytinėje pakrantėje. Pasitikusių Voterberio lietuvių dėka, pamatėme ir tris lietuvių klubus, ir senas lietuvių nuotraukas kepykloje, dar siūlančioje juodos duonos (nors ir nevisai lietuviškos). Vyčių kuopa, pasakojo, Voterberyje – trečia gausiausia Amerikoje. Deja ir ten jauniausiems nariams apie 40 metų.

Kur dingo jaunimas? „Išvažiavo“ – atsakydavo lietuviai visuose rytų JAV senuose pramoniniuose miestuose, nors, manau, ne ką mažesnė priežastis yra ta, kad jiems „lietuviškas gyvenimas“ mažai įdomus. Ir tą galima pakeisti. Ne, aš nesu naivus, kad jie įstotų į senąsias organizacijas ir „kaip senais laikais“ reguliariai susitiktų bendrai veiklai. Bet tikiu, kad galima juos įkvėpti vienokiai ar kitokiai laikinai savanorystei lietuviško paveldo labui. Savanorystė dabar populiari, kaip ir domėjimasis sava kilme...

Paskiausiai Voterberyje aplankėme lietuvių kapines. Labiausiai nustebino kūjis su pjautuvu ant vieno antkapio. Bet prieškariu, iki sovietai parodė savo tikrąjį veidą, nemažai Amerikos lietuvių buvo radikalūs kairieji. Ir Voterberio kapines įkūrė ateistai. Dar viena Amerikos lietuvių istorija, kuriai analogų pačioje Lietuvoje tiesiog nėra...

Putnamo lietuviškos vietos – tarp labiausiai pribloškusių Amerikoje

„Tikslas – Amerika“ viešnagę Konektikute baigė ten, kur turėtų apsilankyti kiekvienas Amerikos lietuvis ir ne tik jie. Putname. Jo pašonėje – net dvi iš svarbiausių lietuviškų vietų Amerikoje.

Viena jų – Putnamo vienuolynas. Lietuvės seserys čia priėmė labai maloniai, jaukiai praleidome naktį, sudalyvavome rytinėse lietuviškose mišiose. Ne tik dėl to, kad vykdžiau „Tikslas – Amerika“, įdomu pasivaikščioti po lietuvišką parką, prieiti mistišką Mindaugo pilį, kurią aplink miške rastą akmenį pastatė nacių kalintas kunigas Stasys Yla. Išvysti galybę lietuviško meno: nuo Kazio Varnelio įrengtos koplyčios lietuviškais vitražais (lietuviški ne vien gražūs užrašai, bet ir jų temos: Gedimino stulpai, Aušros vartai...) iki Kašubienės mozaikų.

Dar daugiau Amerikos lietuvių meno – anapus gatvės, ALKA muziejuje. Varnelis, Kasiulis, Kašuba ir kiti. Daug simboliškų Šaltojo karo laikų kūrinių, tokių kaip iš Amerikos laivo spiriamas Simas Kudirka ar nukryžiuota Lietuva. Smagu buvo pasiklausyti Mirgos Girniuvienės pasakojimų apie visą tą meną, bet „tarp eilučių“ nuskambėjo ir viena problema: ALKA puoselėjantys Girniai gyvena toli nuo Putnamo, dėl to muziejus negali kasdien dirbti. Gaila, nes tokios vietos turėtų būti plačiai prieinamos ir plačiai žinomos... Tačiau visi norintys aplankyti ALKA tai gali padaryti sutarę, o į Putnamo vienuolyno erdves galima patekti nuolat.

ALKA‘oje svariai pasistūmėjome ir vienoje svarbensių „Tikslas – Amerika 2017“ misijų: rasti vietą, kurioje Šenandoriuje išleistas pirmasis lietuviškas romanas. Kiek žmonių beklausėme, daugelis tos vietos nežinojo: o štai milžiniškoje ALKA bibliotekoje radome to leidinio 1904 m. originalą, ir ten buvo atspausdintas leidyklos adresas! Pasižymėjau; iki lankymosi Šenandoriuje dar buvo likusi savaitė.

Putnamo apylinkėse vienuolė Ignė Marijošiūtė parodė ir daugiau lietuviškų vietų: Jurgio Matulaičio senelių namus, Marijanapolio gimnaziją. Tiesa, lietuvybė ten sumenkusi, belikusi kai kuriose detalėse, tokiose kaip Jurgio Matulaičio paveikslas, per jo beatifikaciją kabojęs Romoje. Marijanapolyje vyrauja amerikiečių ir azijiečių vaikai, Matulaičio namuose lietuvių irgi mažuma. Labai svarbu, kad dvi „grynai lietuviškos“ Putnamo vietos (ALKA ir vienuolynas) tokios ir liktų, kad, bendradarbiaujant su Lietuva, sudominant kitus Amerikos lietuvius ir ne tik juos, kad atsirastų kaip pakeisti dabartinius jų prižiūrėtojus šiems „išėjus į pensiją“.

Nedvejodamas tiek Putnamo vienuolyną, tiek ALKA „Tikslas – Amerika“, tiek mistiškąją Mindaugo pilį žemėlapyje žymiu tarp svarbiausių lietuviškų vietų visoje Amerikoje.

Augustinas Žemaitis, 2017 09 19-21.

Putnamo vienuolės

Putnamo vienuolės

Voterberio lietuviai

Voterberio lietuviai

Niu Briteno lietuviai

Niu Briteno lietuviai

Bridžporto lietuvių bendruomenė

Bridžporto lietuvių bendruomenė

ALKA prižiūrėtojai Girniai

ALKA prižiūrėtojai Girniai

Click to learn more about Lithuania: Konektikutas, JAV 8 Comments

Masačusetsas (JAV)

Masačusetso lietuvių bendruomenė - vienas seniausių JAV ir ketvirta pagal dydį (51 000 žmonių). 0,8% Masačusetsiečių yra lietuviai.

Masačusetso lietuvių bendruomenės širdis - Pietinis Bostonas. Čia tebeveikia lietuviška Šv. Petro bažnyčia, yra lietuvių klubas ir kitos įstaigos. Sovietų okupacijos metais Bostonas išgarsėjo dėl ten išleistos 37 tomų lietuviškos enciklopedijos - tai iki šiol didžiausias toks darbas lietuvių kalba.

Masačusetse XIX - XX a. sandūroje stiprios lietuvių bendruomenės kūrėsi ir tada pramoniniuose miesteliuose: Broktone bei Vusteryje. Broktono Lietuvių rajono, vadintų Lietuvių kaimu, įstaigos ir šventės traukte traukė ir kitų tautybių broktoniečius. Vusteris yra mažiausias JAV miestas, kuriame buvo daugiau nei viena lietuvių bažnyčia.

Kita lietuvybės širids gimė Merimako upės slėnyje - tekstilės pramonės miestuose Lorense ir Lovelyje.

Graži neoromaninė lietuvių bažnyčia išlikusi ir Atolo (Athol) miestelyje (1912, 105 Main Street).

Šv. Pranciškaus bažnyčia Atole. Google Street View.

Dabar šiuose miesteliuose lietuvybės mažiau, nei Bostone, nes į juos nauji imigrantai pokariu ar po nepriklausomybės atgavimo nebesikėlė, o senieji pamažu asimiliavosi. Lietuviškos bažnyčios juose ~2009 m. uždarytos ir parduotos kitiems krikščionims, bet tebestovi. Yra ir su Lietuva susijusių paminklų, pavadinimų. Tarp uždarytų Masačusetso miestelių lietuvių bažnyčių - Šv. Jurgio Norvude (1915, vienuolynas 1955, uždaryta 2004, paversta butais).

Vakariniame Masačusetse esančiame Stokbridžo miestelyje (800 gyv.) lietuvių tėra kelios šeimos, bet ten 1960 m. pastatyta Nacionalinė Dievo gailestingumo šventovė. Dievo gailestingumo kultas prasidėjo ir žaibiškai išplito iš Vilniaus, kuomet čia pagal sesers F. Kovalskos regėjimus 1934 m. nutaytas paveikslas. Jo kopijos yra ir Stokbridžo šventovėje.

Springfildas (150 000 gyv.) yra Lietuvos "antrosios religijos", vienos populiariausių pasaulyje šakų, krepšinio gimtinė. To miesto krepšinio memorialinėje halėje tarp svarbiausių visų laikų žaidėjų - ir Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio pavardės. Springfildo priemiestyje Vestfilde - ir buvusi lietuvių bažnyčia.

Click to learn more about Lithuania: Masačusetsas 1 Comment

Bostonas (Masačusetsas, JAV)

Bostonas, vienas pirmųjų JAV didmiesčių, legendinės Bostono arbatėlės vieta ir JAV kovos dėl nepriklausomybės bastionas (tuomet čia kovosi ir lietuviai), buvo ir vienas pirmosios XIX a. pabaigos emigrantų iš Lietuvos bangos tikslų.

Tada tai buvo 5 pagal dydį JAV miestas, dabartinio Vilniaus dydžio (jis liko to paties dydžio ir dabar yra 21 JAV). Lietuviai kėlėsi dar XIX a., bet pagrindinė banga buvo apie 1904 m. Jų atvyko tiek, kad į demonstraciją Bostono Commons parke, skatinančią JAV pripažinti neseniai paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę, 1919 m. susirinko penki tūkstančiai. Jie įkūrė ir dvi bažnyčias, didelį klubą.

Bostonas išlaikė savo svarbą ir Amerikoje, ir Amerikos lietuviams. Pokariu lietuviai būtent Bostone išleido pirmąją pasaulyje lietuvišką enciklopediją (leidykla tebestovi), o po 1990 m. atvykusi „trečioji banga“ padėjo išlaikyti lietuviškas Bostono vietas geriau, nei daugelyje kitų miestų.

Pietų Bostono lietuvių klubas

Pietų Bostono (South Boston) rajone, kur tradiciškai gyvena lietuviai, yra Bostono lietuvių piliečių klubas (Boston Lithuanian Citizen's Club, adresas 368 West Broadway). Pastatas nusipirkta siš banko 1949 m. ir didžiuma jo interjeto – autentiška (laiptų turėklai ir pan.).

Bostono lietuvių piliečių klubas

Bostono lietuvių piliečių klubas. Virš įėjimo plazda Lietuvos ir JAV vėliavos.

Klubo rūsyje – vienintelis Naujojoje Anglijoje lietuviškas restoranas. Jis siūlo gerą lietuvišką maistą, bet dirba tik savaitgaliais, o norint patekti reikia paskambinti į duris. Tačiau įleidžiami visi, restoraną žino ir lanko ne vien lietuviai. Restorano sienas puošia Bostono lietuvių sportininkų nuotraukos, iškovotos taurės.

Bostono lietuviško restorano viduje

Bostono lietuviško restorano viduje

Bostono lietuviško restorano meniu

Bostono lietuviško restorano meniu

Aukštesniuose klubo aukštuose - Lietuviška kredito unija „Taupa“ siūlanti kreditus ir kredito korteles lietuvių kilmės amerikiečiams. Kadangi ši kredito unija dirba kasdien (išskyrus sekmadienius), norėdami patekti į patį klubo pastatą, pamatyti jo interjerą, galite paskambinti per telefonspynę į šią uniją ir būsite įleisti vidun.

Bostono lietuvių kredito unijoje

Bostono lietuvių kredito unijoje

Klube taip pat yra renginių salė, kur vyskta lietuivški renginiai, koncertuoja atlikėjai iš Lietuvos (ne renginių metu užrakinta). Visos lietuviškos institucijos interjere turi daug lietuivškų detalių (meno kūrinių, nuotraukų). Daugumos institucijų varomoji jėga šiais laikais – „trečiosios bangos“ (po 1990 m.) į JAV atvykę lietuviai. Dalis didelio klubo patalpų išnuomota nelietuviškoms įstaigoms – pajamos iš nuomos padeda išlaikyti klubą.

Pirmosios lietuvių enciklopedijos leidimo vieta

Kitapus gatvės nuo Pietų Bostono lietuvių klubo stovintis keturaukštis neogotikinis pastatas svarbus ne tik Amerikos lietuvių, bet ir visai Lietuvos istorijai. Mat būtent čia veikė Lietuvių enciklopedijos leidykla, kur išleista pirmoji pasaulyje enciklopedija lietuvių kalba. Tas pastatas anksčiau priklausė lietuviams, ten vykdavo ir lietuvių šokiai.

Buvusios Bostono lietuvių enciklopedijos leidyklos pastatas

Buvusios Bostono lietuvių enciklopedijos leidyklos pastatas

Lietuvių enciklopedija čia išleista 1953-1966 (kartais pavadinama Bostono enciklopedija). Šis 37 tomų darbas - pirmoji ir iki pat šiol didžiausia lietuviška enciklopedija. Amerikos lietuviai padarė titanišką darbą, mat Lietuva tuo metu buvo okupuota sovietų ir jokio valdžios finansavimo enciklopedijai nebuvo, o daugybė šaltinių buvo sovietų slepiami. Autoriai siekė, kad kai Lietuva pagaliau bus išvaduota ji turėtų savo enciklopediją. Norėdama, kad apie Lietuvą sužinotų ir kiti amerikiečiai, 1970-1978 m. jie su Lietuva susijusius straipsnius išvertė į 6 tomų Encyclopedia Lituanica, kuri iki šiol yra išsamiausias angliškas traktatas apie Lietuvą.

Pietų Bostono lietuvių bažnyčia

Pietų Bostone stovi paskutinė dar veikianti mieste lietuvių bažnyčia. Ji pavadinta Šv. Petro garbei (pastatyta 1901 m., 75 Flaherty Way).

Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčia

Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčia

Parapijai 2008 m. duomenimis priklauso 1000 šeimų, iš jų 900 senųjų imigrantų palikuonys, o 100 naujai atvykusios iš Lietuvos. Parapija įkurta 1896 m. - jos pradžia nebuvo lengva, mat lietuvių religinius ir politinius tikslus stabdė Pietų Bostone dominavę airiai ir airis vyskupas Viljamsas (Williams). Mišios vyksta lietuvių ir anglų kalbomis.

Bažnyčios intejeras – autentiškas XX a. pirmos pusės. Jame gausu lietuviškų detalių, tarp jų vitražai su lietuvių aukotojų vardais. Bėgant metams, lietuviškų detalių tik daugėjo, nes bendruomenė siekė pabrėžti parapijos lietuviškumą. Po šventųjų freskomis parašyti ir lietuviški jų vardai. Žvakės, kurias galima uždegti už aukas, savo spalvomis sudaro Lietuvos trispalvę. Vestibiulyje pakabinti Šiluvos Marijos, Šv. Kazimiero paveikslai, įrengti rys grynai lietuviški vitražai su lietuviškais Jėzui, Šventajai Dvasiai ir Dievui tėvui skirtais žodžiais.

Bostono lietuvių bažnyčios vidus

Bostono lietuvių bažnyčios vidus

Lietuviškos detalės Bostono lietuvių bažnyčioje

Lietuviškos detalės Bostono lietuvių bažnyčioje (vėliava, iš žvakelių sudėliota vėliava,
kryžiai-saulės ant Kryžiaus kelio stacijų ir t.t.)

Vienas daugelio šventųjų atvaizdų su tiek lietuvišku, tiek anglišku vardu

Vienas daugelio šventųjų atvaizdų su tiek lietuvišku, tiek anglišku vardu

Vitražas įėjimo į Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčią hole

Vitražas įėjimo į Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčią hole

Kaip ir dauguma seniausiųjų Amerikos lietuvių bažnyčių, ši (beje, pravardžiuojama „Lietuvių katedra“) yra dviejų aukštų: antrasis – tai didingoji maldų salė, o tokio pat ploto pirmasis skirtas pasaulietinei lietuviškai veiklai. Toje pirmo aukšto salėje – ir baras, daug lietuviškų dalykėlių.

Bažnyčia atidaroma tik per mišias (savaitgaliais), tačiau jei į ją patekti ir nepavyks, įdomu pažiūrėti ir iš išorės, mat ten ant sienos išdažyta Lietuvos vėliava bei prie įėjimo pridėta daug tradicinių lietuivškų kryžių (nuo mažyčių iki žmogaus dydžio) – tai Bostono kryžiu kalnas, įkvėptas Šaiulių. Kaip Šiaulių Kryžių kalnas sukurtas priešinantis Rusijos Imperijos ir Sovietų okupacijoms, taip Bostono – priešinantis 2004 m. vyskupijos ketinimams uždaryti Šv. Petro lietuvių bažnyčią. Pavyko: mišios joje vyksta iki šiol.

Improvizuotas Kryžių kalnas prie Bostono Šv. Petro ietuvių bažnyčios įėjimo

Improvizuotas Kryžių kalnas prie Bostono Šv. Petro ietuvių bažnyčios įėjimo

Netoliese – šv. Kazimiero gatvė.

Kembridžo lietuviškos vietos

Bostone būta ir daugiau lietuvių bažnyčių. Kembridžo rajone, garsėjančiame vienu garsiausių pasaulyje Harvardo universitetu, stovi Nekalto Prasidėjimo bažnyčia (432 Windsor Street). Pastatyta 1913 m. ji įvertinta kaip reikšmingas JAV būdingo Misijų stiliaus pastatas, architektūros paminklas, suprojektuotas garsios Maginnis and Walsh kompanijos; regėta panašumų ir su Vytauto bažnyčia Kaune. Tai nustatęs savivaldybės komisijos tyrimas 2009 m., deja, darytas nelinksma proga: 2007 m. bažnyčia uždaryta ir parduota "Just a Start Corporation", ketinusiai ją transformuoti į pigius butus. Rekonstrukcija jau įvyko: architektūrinė komisija neleido griauti eksterjero, tačiau nedraudė pilnai keisti interjerą; nors prašė nenaikinti religinių detalių, kryžiai nuimti, horeljefas virš įėjimo uždažytas baltai. Tiesa, tas horeljefas vis tiek yra įdomiausia ir lietuviškiausia likusi bažnyčios detalė.

Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia Kembridže

Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia Kembridže

Horeljefe – užrašas sneaja lietuvių kalba „Lietuviu Rymo Kataliku Bažnyčia Nekalto Panos Marijos prasidejimo“, Marija, angelai. Bažnyčios lietuviškos šaknys taip pat paminėtos ant kertinio akmens.

Horeljefas su lietuviškais užrašais ant Kembridžo lietuvių bažnyčios

Horeljefas su lietuviškais užrašais ant Kembridžo lietuvių bažnyčios

Aikštė priešais Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią pavadinta lietuvio Petro F. Sarapo aikšte. Jis - už JAV žuvęs Antrojo pasaulinio karo veteranas; karo metais ir pokariu JAV buvo madinga parapijoms reikalauti pavadinti vietas prie jų bažnyčių kare žuvusių parapijiečių vardais.

Petro Sarapo aikštė Kembridže

Petro Sarapo aikštė Kembridže

Vilniaus sinagoga

Prieškariu į Bostoną emigravo ir Lietuvos žydai. Savo kuklią sinagogą, kurią pavadino Vilniaus garbei (Vilna Shul), Vilniaus žmonėmis (Anšei Vilner) pasivadinusi grupė 1919 m. pastatė centre, netoli Bostono Commons parko. Ilgainiui žydai šį rajoną apleido ir 1985 m. sinagoga buvo uždaryta, bet priešingai nei dešimtys kitų ano laikmečio Bostono judėjų maldos namų ji išliko. Nūnai ji restauruota kaip muziejus, suteikiantis galimybę grįžti į laikmetį, kuomet žydų bendruomenės buvo skurdžios.

Vilniaus sinagoga Bostone

Vilniaus sinagoga Bostone

Kitos Bostono lietuviškos vietos

Bostone dar yra šeštadieninė lietuvių mokykla – viena pirmųjų įsteigta po Antrojo pasaulinio karo siekiant, kad jaunoji lietuvių karta nepamirštų kalbos. Dabar ji daugiausiai moko trečios bangos vaikus. Veikia iš katalikiškos mokyklos nuomotose patalpose.

Norvudo priemiesčio lietuvių bažnyčia buvo paversta butais. Ten neliko nieko lietuviško.

Norvudo lietuvių bažnyčia

Norvudo lietuvių bažnyčia

Paminklas Norvudo lietuviams, žuvusiems Antrajame pasauliniame kare, anksčiau stovėjęs priešais bažnyčią, po šios uždarymo buvo perkeltas į Highland kapines. Jame - graži drakoną smeigiančio šv. Jurgio statula (šv. Jurgis buvo bažnyčios, o taip pat yra Lietuvos globėjas).

Paminklas Norvudo lietuviams, žuvusiems Antrajame pasauliniame kare

Paminklas Norvudo lietuviams, žuvusiems Antrajame pasauliniame kare

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Lietuviškų vietų Bostone žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Meiną dienoraštis

Tikslas: Amerika dienoraštis. Bostonas

Masačusetso miesteliuose dažnai jusdavau virš lietuviško paveldo besitvenkiančius tamsius debesis. „Dabar prižiūrime mes, o kas po mūsų?“ nebyliai (ar ir garsiai) klausdavo sutikti lietuviai, mat jiems, geriausiu atveju, kokie 50 metų, o jaunimo jų gretose iš esmės nėra.

Bostone toks klausimas nekilo – kol kas. Į Bostoną atvyko ir daug trečiabangių, ir kažkokios trinties tarp bangų čia, kaip sakė vietiniai, nėra. Trečiabangiai prižiūri lietuvišką mokyklą, restoraną, kredito uniją... Restoranas, beje, vienintelis toks Naujojoje Anglijoje, o maistas ten pasirodė net skanesnis, nei daugelyje Lietuvos lietuviškų restoranų!

Ir Bostono Šv. Petro bažnyčią lietuviai sėkmingai apgynė nuo uždarymo, nors patekti į ją apjungus parapijas nepasirodė lengva (mišios tik savaitgaliais), tačiau Bostono lietuviai padėjo ir čia.

Ir Bostono enciklopedijos leidyklą pavyko atrasti. Ir dar vieną uždarytą bažnyčią Kembridže, virš kurios įėjimo – gražus meno kūrinys su lietuviškais žodžiais.

Nepatekome tik į Vilniaus sinagogą, įkurtą Lietuvos žydų ir veikiančią kaip žydų muziejus. Į el. laiškus ir skambučius neatsakė. Specialiai priderinome grafiką, kad atvyktume ten oficialiu muziejaus darbo laiku – bet radome užrakintas duris. Tai buvo pirmoji tokia „Tikslas – Amerika 2017“ nesėkmė po ~50 sėkmingai aplankytų objektų. Bet ir sinagogą nufotografavome iš išorės, ir žemėlapyje ji bus.

Augustinas Žemaitis, 2017 09 22-23.

Lietuviai Bostono mokykloje pasitinka Tikslas - Amerika

Lietuviai Bostono mokykloje pasitinka Tikslas - Amerika

Literatūra: Final Landmark Designation Study Report on Immaculatre Conception Church and Rectory (anglų k.)

Click to learn more about Lithuania: Masačusetsas 2 Comments

Broktonas (Masačusetsas, JAV)

Broktonas (Brockton), šiandien turintis 90 000 gyventojų, 1920-1935 m. buvo svarbiausias pasaulyje batų pramonės centras.

Kaip ir kiti to meto pramoniniai miestai jis pritraukė lietuvių, kurie čia įkūrė savo rajoną Lithuanian Village (Lietuvių kaimas).

Be to, Broktone pastatyti net keturi paminklai žuvusiems lietuviams (trys jų – žuvusiems už Lietuvos laisvę, vienas – žuvusiems už JAV Antrajame pasauliniame kare).

Paminklas žuvusiems už Lietuovs laisvę Broktono lietuvių vienuolyno kapinėse

Paminklas žuvusiems už Lietuovs laisvę Broktono lietuvių vienuolyno kapinėse

Broktone taip pat yra lietuvių vienuolynas, lietuvių kapinės.

Broktono Lietuvių kaimas

Lietuvių kaime jo geriausiais laikais (iki ~1970 m.) galėjai laisvai gyventi nemokėdamas angliškai, nes visi aplink buvo lietuviai. Ten klestėjo lietuvių verslai - kepyklos, parduotuvės, vaistinės. Iki pat šiol interneto forumuose broktoniečiai rajoną atmena kaip gyvą miesto širdį. Netgi anglakalbė spauda iki šiol kartais mini pavadinimą „Lithuanian village“ – taigi, tai vienas vos kelių JAV miestų rajonų, kurie oficialiai ar pusiau oficialiai pavadinti lietuvių garbei (panašiai kaip „China Town“ kinų ar „Little Italy“ – italų).

Gyvenimas lietuvių kaime sukosi apie Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią (214 Ames St.), įkurtą dar XIX a. Dabartinis jos pastatas pastatytas 1957 m. virš 1914 m. įrengto rūsio, kuris tarnavo kaip lietuvių bažnyčia iki tol. Toks buvo įprastinis Amerikos lietuvių bažnyčių statybos būdas: iš pradžių pastatomas kuklus rūsys, mišios laikomos ten, o paskui, surinkus daugiau aukų (šiuo atveju – po daug dešimtmečių) – įprastinė bažnyčia viršum to rūsio, „antrame aukšte“. Rūsys tada virsdavo sale pasaulietinėms lietuvių reikmėms, tautiniams renginiams. Tiesa, ir iki tol rūsyje vykdavo ne vien religinė, o ir tautinė veikla. Toje „rūsio bažnyčioje“ 1910 m. buvo įkurta iki šiol tebeveikianti Lietuvos vyčių (Knights of Lithuania) bendruomenė, po šūkiu "Dievui ir Tėvynei" vienijanti Amerikos lietuvius iš įvairių valstijų. Beje, rūsio bažnyčia turėjo net kitą pavadinimą (Šv. Roko) – lietuviškesnį Šv. Kazimiero vardą tuometis klebonas suteikė argumentavęs, kad bažnyčia „antrame aukšte“ ir bažnyčia apačioje yra skirtingos bažnyčios.

Broktono lietuvių bažnyčia

Broktono lietuvių bažnyčia

Deja, Broktono lietuvių bažnyčia 2008 m. uždaryta, o lietuvių kaimas lietuvybę prarado dar seniau, tapo juodaodžių rajonu. Būtent juodaodžių bažnyčia už 1 mln. USD nusipirko ir Šv. Kazimiero bažnyčios pastatą (nors buvo planuota gauti ~3 mln.).

Priešais bažnyčią tebestovi didžiausias ir seniausias iš Broktono paminklų žuvusiems už Lietuvos laisvę: Vyčio spalvų (raudonai-baltas) obeliskas pilnas lietuviškų simbolių: su Vyčiu, Gedmino stulpais, Vyčio kryžiumi, o taip pat lietuviška ir angliška dedikacijomis. Jis pastatytas 1990 m. birželio 10 d. – greitai po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo (nors projektuotas dar anksčiau). Dabar atrodo kiek aplaupytas, mat kai kurios jo detalės – pvz. metalinis kardas – nuimtos po bažnyčios uždarymo. Taip atsitiko todėl, kad paminklas stovi ant bažnyčiai priskirto žemės sklypo, taigi, parduotas kartu su bažnyčia. Bijodami, kad naujieji šeimininkai sunaikins paminklą, lietuviai nusprendė jį perkelti, tačiau pasirodė, kad jis tam pernelyg tvirtai pastatytas, todėl jie perkėlė tik kai kurias detales ir inkorporavo jas į kitą paminklą Avono priemiestyje (žr. žemiau). Tačiau baimė, kad Lietuvių kaimo paminklas bus sunaikintas, pasirodė buvus nepagrįsta: prabėgus beveik dešimtmečiui, jis tebestovi, nors Lietuvos ir JAV vėliavos ant gretimų stiebų nebeplazda.

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę prie lietuvių bažnyčios

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę prie lietuvių bažnyčios

Lietuvių kaime stovi dar du lietuviški paminklai, iki kurių nuo bažnyčios galima nueiti pėsčiomis. Vienas jų, taip pat išsaugotas naujųjų gretimo pastato (buvusios klebonijos) šeimininkų yra skirtas Monsinjorui Franciui Stakauskui, ant jo yra šio lietuvio kunigo nuotrauka bei užrašas „Lithuania Plaza“, simboliškai priskiriantis vietai Lietuvos aikštės pavadinimą. Kitas paminklas pagerbia Bostono lietuvius, kovojusius už JAV Antrajame pasauliniame kare. Veteranų sąrašo viršuje – Vaclovas Tukis (suanglinta Watslo W. Tukis), kurio garbei gretima beisbolo aikštelė pavadinta Tukio žaidimų aikštele.

Paminklas monsinjorui Strakauskui Broktone

Paminklas monsinjorui Strakauskui Broktone

Tukio žaidimų aikštelė su paminklu lietuviams Antrojo passaulinio karo veteranams priešakyje

Tukio žaidimų aikštelė su paminklu lietuviams Antrojo passaulinio karo veteranams priešakyje

Paminklas lietuviams Antrojo pasaulinio karo veteranams

Paminklas lietuviams Antrojo pasaulinio karo veteranams

Dar ant dviejų Lietuvių kaimo pastatų galima išvysti lietuvių kilmės pavadinimus: visų pirma, “The Lit“ smuklės, įkurtos dar XIX a. – 1897 m.(!) ir uždarytos ~2015 m. po daugiau nei šimtmečio darbo ir priklausymo lietuvių šeimai (pačioje Lietuvoje joks baras šitiek neišsilaikė). Antrasis pastatas - Šv. Kazimiero vienuolynas, ant kurio stogo – lietuviškas kryžius-saulė (jis irgi nebeveikia kaip vienuolynas).

The Lit baras Broktono Lietuvių kaime

The Lit baras Broktono Lietuvių kaime

Buvęs Šv. Kazimiero lietuvių vienuolynas Broktono lietuvių kaime

Buvęs Šv. Kazimiero lietuvių vienuolynas Broktono lietuvių kaime

Greta bažnyčios buvusią parapinę mokyklą bei Franklino mokyklą baigė daugybė lietuvių, o bendruomenės šventės (sporto varžybos, koncertai ar aplinkinių lietuviškų parapijų piknikai) vykdavo Romuvos vardu pavadintame parke. Dabar parkas užaugęs ir apleistas, niekas ten neprimena lietuvybės.

Kasmet per darbininkų dieną (JAV tai - pirmas rugsėjo pirmadienis) Thatcher Street apie 10 000 lietuvių (ir ne tik) sulėkdavo iš visų apylinkių į masinį lietuviško maisto pikniką - tokia klausytojų minia naudodavosi net vietos politikai, nepraleisdavę progos čia sudalyvauti ir pabendrauti su rinkėjais. Apie 1985 m. tradicija nunyko uždraudus pardavinėti alkoholį ir rengti lošimus, buvo bandymų ją atkurti.

Į kadaise saugų Lithuanian Village rajoną, dabar dažniau vadinamą tiesiog Village (Kaimu), kėlėsi kitataučiai, atsirado narkotikų, nusikalstamumo problemos. Tačiau senieji lietuviai, dauguma kurių jau ir gimę JAV, Broktone dar gyvena, apie 2000 (1,4%) miestelio gyventojų 2010 m. surašymo metu deklaravo lietuviškas šaknis..

Broktono lietuvių vienuolynas, kapinės ir jų paminklai

Antroji istorinė Broktono lietuvybės širdis - Lietuvių vienuolynas, kur veikia vienos iš keleto Amerikos lietuivų moterų vienuolijų štabas. Kadaise čia gyveno ~100 vienuolių, jos turėjo daugybę padalinių visoje Amerikoje, bet beliko ~4, nes ėjimo į vienuolynus populiarumas tarp Amerikos lietuvių nunyko.

Mažėjant jų skaičiams, lietuvės vienuolės atsisakė ir objektų, kuriuos išlaikė. Vienuolyne uždarytas Juozapo Bakšio (Joseph Bakshis) lietuvių muziejus, nors ten dar liko daug lietuviškų dalykėlių. Tačiau iš išorės pastatai stokoja lietuviškų detalių.

Lietuviškos detalės vienuolyno viduje

Lietuviškos detalės vienuolyno viduje

Gretimas Šv. Juozapo dvaras - senelių namai, statyti lietuviams – tebeveikia, tačiau irgi lietuviams nepavaldūs. Prie jų įėjimo – lietuviškas kryžius.

Lietuviškas kryžius-saulė prie Šv. Juozapo dvaro įėjimo

Lietuviškas kryžius-saulė prie Šv. Juozapo dvaro įėjimo

Įdomiausia vienuolyno apylinkių vieta - vienuolyno kapinės miškelyje. Jose – įspūdingas kungo Urbanavičiaus statulas (pietos statulos formos). Šis kunigas buvo vienuolijos steigėjas. Ten yra ir daug vienuolių kapų, o taip pat antrasis iš Broktono paminklų žuvusiems už Lietuvos laisvę. Šis yra mažiausias ir paprasčiausias iš trijų (akmuo su išraižytu Vyčiu), bet prie jo vienintelio nuolat plazda trispalvė. Šis paminklas pastatytas po to, kai uždaryta Šv. Kazmiero bažnyčia, bijant, kad paminklas priešais ją bus sunaikintas. Kapinės išsirinktos kaip vieta paminklui todėl, kad pagal Masačusetso įstatymą niekas, kas yra pastatyta kapinėse, negali būti griaunama.

Vienuolių kapai lietuvių vienuolyno kapinėse

Vienuolių kapai lietuvių vienuolyno kapinėse

Kunigo Urbanavičiaus kapas lietuvių vienuolyno kapinėse

Kunigo Urbanavičiaus kapas lietuvių vienuolyno kapinėse

Paminklas lietuviams Avone

trečiasis Broktono paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę stovi prie Šv. Mykolo bažnyčios Broktono priemiestyje Avone (2011 North Street). Būtent į šią bažnyčią, įtikinti teismuose neginčyti Vatikano sprendimų uždaryti jų bažnyčią, eiti ėmė dauguma Broktono lietuvių, o juos priėmęs klebonas leido pastatyti paminklą.

Paminklas – meniškas, į jį įeina metalinis kryžius bei kardas, nuimtas nuo paminklo Lietuvių kaime.

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Broktono priemiestyje Avone

Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Broktono priemiestyje Avone

Į Avono Šv. Mykolo bažnyčią perkelta ir daug detalių iš Broktono lietuvių bažnyčios (vitražas, statulos), o suolai iškeliavo į Tanzaniją kaip auka.

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Broktone žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Meiną dienoraštis

Tikslas: Amerika dienoraštis. Broktonas

Broktono spaudos straipsnius, kuriuose vienas miesto rajonas vadinamas „Lithuanian Village“, skaičiau dar gerokai iki „Tikslas Amerika 2017“. Retenybė: Amerikoje yra „Chinatown‘ai“ ir Mažosios Italijos, bet lietuvių „kaimai“/“miestai“/“šalys“ pasitaiko retai. Kaip pasakojo po Broktoną vedžiojusi operos solistė Marytė Bizinkauskaitė, jos vaikystėje visi tame rajone kalbėdavo lietuviškai. Turbūt todėl ji, būdama ketvirtos kartos Amerikos lietuvė, lietuviškai kalba puikiai, ir užėjęs į jos namus pasijutau tarsi kaime Lietuvoje.

Kaip atrado „Tikslas – Amerika 2017“, šitiek ilgai išlaikyti lietuvybę - reta. Jei nebūta mišrių santuokų dar pasitaiko ketvirtos kartos Amerikos lietuvių, kurie yra tikri Lietuvos patriotai, prisilaiko tradicijų, tačiau lietuviškai jie dažniausiai kalba tikrai sunkiai. Jau trečioje, o kartais net antroje kartoje kalba nunyksta...

Labiausiai Broktone nustebino paminklų žuvusiems lietuviams gausa. Jų netgi keturi. Ir bent du iš jų tikrai meniški, įdomūs pažiūrėti. Ir net trys jų yra lietuviams, žuvusiems už Lietuvą (tik vienas – žuvusiems už JAV).

Pats „lietuvių kaimas“, tiesa, nebėra lietuviškas. Ir dar vieną lietuvišką vietą kuri, prieš leisdamasis į „Tikslas – Amerika“, galvojau, dar veikia, radau uždarytą – 1897 m. įsteigtą lietuvišką barą „The Lit“ (turbūt buvo seniausias toks Amerikoje ir senesnis už bet kokį barą Lietuvoje)...

Augustinas Žemaitis, 2017 09 22.

Tikslas - Amerika 2017 projekto vadovas Augustinas Žemaitis su Broktono lietuviškas vietas parodžiusia Maryte Bizinkauskaite

Tikslas - Amerika 2017 projekto vadovas Augustinas Žemaitis su Broktono lietuviškas vietas parodžiusia Maryte Bizinkauskaite

Click to learn more about Lithuania: Masačusetsas 8 Comments

Vusteris (Masačusetsas, JAV)

Vusteris (Worcester), 64 km į vakarus nuo Bostono. Iš 180 000 gyv. apie 2% lietuviai (~4000). Tai yra penktas skaičius JAV (po Čikagos, Niujorko, Los Andželio ir Filadelfijos).

Šv. Kazimiero bažnyčios lietuvių zona

Iki 2009 m. čia veikė neogotikinė milžiniška Šv. Kazimiero lietuviška bažnyčia (statyta 1916 m., 41 Providence Street). 2010 m. Lietuvos nepriklausomybės dienos proga atšvęstos paskutinės mišios, o 2011 m. ji už 650 000 JAV dolerių parduota charizmininkams (krikščioniška denominacija JAV, daugiausiai palaikoma juodaodžių); altorius ir kitos šventintos interjero detalės išvežtos. Fasade liko Šv. Kazimiero statula su lietuvišku užrašu "Šv. Kazimierai, melskis už mus".

Šv. Kazimiero bažnyčia. Įspūdingas jos dydis ir vieta ant kalno (puikiai matosi nuo magistralės) išduoda lietuvių bendruomenės dydį.

Kazimiero biustas bažnyčios fasade.

Buvę parapijos (įkurtos 1894 m.) nariai, kovoję už bažnyčios išsaugojimą ir nepalaikę sujungimo su angliška Šv. Jono parapija, dar ilgai po to išlaikė išsamų bažnyčiai ir jos istorijai skirtą tinklapį (dabar jo nebėra).

Bažnyčia žymi Lietuvoje ir tuo, kad vienas jos kunigų nuskendo drauge su Titaniku (plaukdamas į savo paskyrimą Amerikoje). Ten jis elgėsi didvyriškai, užleido vietą gelbėjimosi valtyje, klausė mirti pasmerktų keleivių išpažinčių.

Netoli Šv. Kazimiero bažnyčios stovi Šv. Kazimiero lietuvių mokykla. Nors ji irgi jau seniai nebelietuviška (skirta sudėtingo elgesio vaikams), fasadą tebepuošia Vyčio bareljefas ir lietuviškas užrašas „Šv. Kazimiero lietuvių mokykla.

Vusterio lietuvių mokykla

Sena Masačusetso tradicija – vadinti sankryžas Antrojo pasaulinio karo veteranų „aikštėmis“. Paprastai vadinama tų veteranų aikštėmis, kurie gyveno netoliese. Taigi rajone aplink Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią sankryžos pavadintos lietuvių garbei. Tokios – bent trys: Miglaucko, Kirmino, Malesko.

Malesko aikštės ženklas.

Kirmino aikštės ženklas.

Aušros Vartų bažnyčios lietuvių zona

Vusteris - vienas nedaugelio JAV miestų, kuriame pastatyta daugiau nei viena lietuvių bažnyčia (šia garbe dalinasi su tokiais didmiesčiais kaip Niujorkas, Čikaga ar Detroitas). Yra čia ir Aušros Vartų Marijos bažnyčia (153 Sterling Street), neogotikinė, halinė (statyta ~1925 m.). Šiandien tai - vietnamiečių parapija; naujosios imigracijos į Ameriką bangos - daugiausiai iš nebaltaodžių tautų ir šios naujos bendruomenės jau dydžiu lenkia lietuvius (visgi Amerikos vietnamiečiai ir lietuviai turi kai ką bendro: vietnamiečiai į Ameriką plūsti ėmė kai jų šalį užėmė komunistai).

Aušros Vartų Marijos bažnyčia - paskutinė veikianti taip pavadinta bažnyčia JAV.

Nepaisant tautybių keitimosi, įspūdingas bažnyčios vidus išliko beveik visiškai lietuviškas. Lietuviškų užrašų gausa ši bažnyčia nustelbia duagelį kitų – jie ir ant vitražų, ir ant Kryžiaus kelio stočių, ir po šventųjų paveikslėliais parašyti lietuviški jų vardai taip, tarsi bažnyčia turėjo tarnauti ir kalbos mokymui.

Aušros Vartų Marijos bažnyči. Interjeras.

Greta bažnyčios likusi Gedimino gatvė, o visas kalnas, ant kurio ji stovi, praeityje lietuvių vadintas Gedimino kalnu (tarsi Vilniuje).

Toks simbolizmas ir lietuvybės gausa labai pritiko tarpukariui, konflikto dėl Vilniaus metui, kurio metu statyta bažnyčia. Tada lietuviai jau buvo tautiškai susipratę, visaip stengėsi pabrėžti tiek savo kalbinį išskirtinumą, tiek meilę lenkų okupuotam Vilniui.

Gedimino gatvės ženklas.

Dar vienas priminimas apie tai - Paminklas Antrajame pasauliniame kare žuvusiems vietos lietuviams prie įėjimo į bažnyčią. Nors jie žuvo už JAV, užrašai – ir lietuviški. Ir vardai bei pavardės surašyti lietuviškai, net su paukščiukais ir taškais (ką jau kalbėti, kad ne tokie, kokiais tie žmonės oficialiai buvo žinomi JAV).

Paminklas Antrajame pasauliniame kare žuvusiems vietos lietuviams.

Netoli nuo Aušros Vartų bažnyčios išlikęs nebeveikiančio lietuvių klubo pastatas, ant kurio – Vyčio ir JAV herbo bareljefai. Vusterio lietuviai viską statė taip, kad net praradus tuos pastatus juos galima aiškiai identifikuoti kaip lietuviškus.

Buvęs lietuvių klubas Vusteryje.

Maironio parkas Šriusburyje

Šriusburio (Shrewsbury) priemiestyje įsikūręs Maironio parkas (52 South Quinsigamond Avenue). Taip pavadintas lietuviams priklausantis kompleksas, nuomojantis patalpas šventėms (įskaitant lietuviškas).

Pastato išorė – paprasta, mat senasis čia stovėjęs istorinis pastatas sudegė. Tačiau vidus ir naujo, atstatytojo, įrengtas gražiai – laikinai čia gyvenęs dailininkas Rūkštelė pritapė daug simboliškų realistinių Lietuvos vaizdų. Viduje veikia ir lietuviška mokyklėlė.

Lietuviškos scenos Maironio parko salės paveiksle.

Prie Maironio parko yra ežeras, o priešais pastatą stovi paminklas lietuviams, žuvusiems už Lietuvą su daug tautinių simbolių (Gedimino stulpai, Vytis, pora Vyčio kryžių). Nuo 1978 m. jis stovėjo prie Šv. Kazimiero bažnyčios, bet, ją praradus, perkeltas čia, mat bijota, kad naujieji bažnyčios savininkai jo nesunaikintų.

Maironio parko paminklas lietuviams, žuvusiems už Lietuvos laisvę.

2010 m. Vusterio savivaldybė, pripažindama lietuvių įtaką miestui, nusprendė užmegzti broliškus ryšius su Ukmerge.

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Vusteryje žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Meiną dienoraštis

Tikslas - Amerika dienoraštis. Vusteris

Vusteris toli gražu ne toks žymus kaip Čikaga, Niujorkas ar Los Andželas, todėl kai pirmąkart sužinojau, kad šis miestas – pirmajame penketuke JAV pagal lietuvių skaičių – nustebau. Atvažiavę ten nuo Konektikuto iš karto pajutome kontrastą: Konektikuto lietuviškos vietos dydžiu sąlyginai kuklios, tuo tarpu dvi Vusterio lietuviškos bažnyčios matyti iš tolo, nes yra milžiniškos, stovi ant kalnų.

Tiesa, jos nebėra lietuviškos, tačiau Vusteris buvo viena vietų, kur situacija pasirodė geresnė nei tikėjomės rasti. Šv. Kazimiero bažnyčios ir gretimos mokyklos fasaduose išlikę lietuviškų detalių (dėkui Vytui Zenkui už parodymą). O Aušros Vartų bažnyčios ir visas vidus išlikęs – nuostabiai tautinis (viduje turbūt daugiausiai lietuviškų užrašų tarp lankytų bažnyčių, juk bažnyčia statyta skaudžiais konflikto dėl Vilniaus laikais). Dabar tai - vietnamiečių parapija, bet vietnamietis klebonas noriai įleido vidun, sakė, lietuviai ten dar meldžiasi. Vietnamiečių dabar vien Vusteryje – tūkstančiai, todėl toje bažnyčioje galėjau įsivaizduoti kaip lietuvių bažnyčios turėjo atrodyti geriausiais savo laikais: su veikiančia mokykla sugrūstomis klasėmis apačioje, dažnai naudojama parapijos sale. „Man siūlė pervadinti bažnyčią, bet, gerbdamas istoriją, atsisakiau“ – sakė klebonas.

Nustebino ir Maironio parkas. Jis nebuvo tarp prioritetinių „Tikslas - Amerika“ vietų, mat žinojau, kad senasis pastatas prieš kelis dešimtmečius sudegė, o naujas nuotraukose neatrodė nei išvaizdžiai, nei lietuviškai. Tačiau laimingo sutapimo dėka (tuo metu atvažiavo klubo vadovas Arvydas Klimas) patekęs vidun pakeičiau nuomonę: didžiulės salės dekoruotos tikrai lietuviškais dailininko Rūkštelės tapybos darbais (Vilnius, Kaunas, Klaipėda...), o prie pastato stovi paminklas už Lietuvą žuvusiems lietuviams.

Žinodami Masačusetso tradiciją vadinti aikštės (sankryžas) žuvusių Antrojo pasaulinio karo veteranų pavardėmis, važiuodami dairėmės lietuviškų – radome bent tris vien vienoje Vusterio gatvėje, bet, garantuoju, valstijoje yra šimtai tokių aikščių.

Augustinas Žemaitis, 2017 09 21.

"Tikslas - Ameirka 2017" vaodvas Augustinas Žemaitis su Vusterio lietuviu Vitu Zenkumi, lydėjusiu "Tikslas - Amerika"

"Tikslas - Ameirka 2017" vaodvas Augustinas Žemaitis su Vusterio lietuviu Vitu Zenkumi, lydėjusiu "Tikslas - Amerika"

Click to learn more about Lithuania: Masačusetsas 5 Comments

Merimako slėnis (Masačusetsas, JAV)

Lorensas, Lovelis ir Heiverhilis kartu sudaro Merimako upės slėnį, kuris prieš 100-150 metų buvo JAV tekstilės pramonės širdis. Milžiniški tekstilės fabrikai į miestus pritraukė tūkstančius lietuvių, todėl ši teritorija ypač turtinga lietuviškų vietų.

Tarp unikaliausių lietuviškų vietų regione – Lietuvių tautinių katalikų kapinės (įkurtos lietuvių, atskilusių nuo Romos katalikų) bei rajonas, kuriame visi gatvių pavadinimai – lietuviški. Taip pat stovi nemažai lietuviškų paminklų, lietuvių bažnyčių (tiesa, nė viena nebeveikia), lietuvi7 kapinių.

Paminklas lietuviams imigrantams Heiverhilo lietuvių kapinėse

Paminklas lietuviams imigrantams Heiverhilo lietuvių kapinėse.

O ir patys didingi raudonų plytų fabrikai, kur plušo lietuviai, dabar – lankytina vieta. Lietuvoje nieko panašaus neturime, nes Lietuvą Rusijos Imperija tuomet specialiai paliko žemės ūkio kraštu, ir todėl pramoninių darbų lietuviams teko ieškoti emigracijoje – vietose, tokiose, kaip Merimako slėnis.

Sunkiai suvokiamo dydžio buvęs tekstilės fabrikas Lorense. Tai - tik vienas jo pastatų, ir tik vienas iš fabrikų

Sunkiai suvokiamo dydžio buvęs tekstilės fabrikas Lorense. Tai - tik vienas jo pastatų, ir tik vienas iš fabrikų.

Lorenso lietuviškos vietos

Merimako slėnio centre „lietuviškiausias“ jo miestas Lorensas (70 000 gyv.) pravardžiuojamas bažnyčių miestu - tiek gausu čia buvo XX a. pradžioje imigrantų bendruomenių, kurių kiekviena pastaydavo po bažnyčią.

Lietuviškos buvo net dvi (abi uždarytos).

Pirmoji - įprastinė Šv. Pranciškaus Asyžiečio (94 Bradford Street). Šiandien tame pastate - katalikiška Belesinio akademija, lietuviškos mišios perkeltos į Kristaus kūno parapiją 35 Essex Street, paskui atšauktos. Bažnyčioje išoriškai neliok nieko lietuivško, o viduje (praeiviai neįleidžiami) likęs vitražas ir įrengta atminimo lenta primenanti, kad tai buvo lietuvių bažnyčia.

Lorenso Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia

Lorenso Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia

Antroji Lorenso lietuvių bažnyčia, įkurta iš protestantų 1917 m. perpirktame 1855 m. statytame pastate Garden Street 150, priklausė Lietuvių tautinių katalikų bažnyčiai. Tai - ypatinga XX a. pradžioje užgimusi Amerikos lietuvių grupė, save laikusi katalikais, bet atmetusi Romos popiežiaus valdžią (todėl ne Romos katalikai). Lietuvių tautinių katalikų katedra buvo Skrantone, Pensilvanijoje (iki šiol veikia), o Lorense - vienintelė ilgiau besilaikiusi nutolusi parapija (Saldžiausios Jėzaus širdies). Buvusi bažnyčia 2001 m. vėl parduota (Haičio baptistams), bet dar likusi plokštelė frontone, kad tai – Lietuvių tautinių katalikų bažnyčia (tiesa, ji išblukusi nuo saulės).

Lorenso lietuvių tautinių katalikų bažnyčia

Lorenso lietuvių tautinių katalikų bažnyčia

Lorenso priemiestyje Metuene (Methuen) liko Lietuvių tautinių katalikų kapinės, kuriose nuo 1917 m. laidoti parapijos nariai. Jie negalėjo būti laidojami nei nepašventintose protestantų kapinėse, nei kartu su popiežiumi sekančiais katalikais, todėl įsteigė savas. Kadangi daug kapų labai seni, lietuviškos pavardės ten rašomos ir suanglintos ar sulenkintos (kaip jas užrašydavo JAV migracijos pareigūnai), yra nunykusių lietuviškų žodžių. ~1997 m. virš kapinių vartų ~1997 m. pastatyta graži arka, o 2016 m. paminklas už Ameriką besikovusiems lietuviams (ant jo – ir lietuviški užrašai). Kapinėse ilsisi apie 100 JAV veteranų lietuvių, jų kapus skautai dabina JAV vėliavėlėmis. Kapinių istoriją pasakoja stovinti atminimo lenta su trispalve.

Lietuvių tautinių katalikų kapinių įėjimo arka

Lietuvių tautinių katalikų kapinių įėjimo arka

Paminklas lietuviams tautiniams katalikams Antrojo pasaulinio karo veteranams iš Lorenso apylinkių

Paminklas lietuviams tautiniams katalikams Antrojo pasaulinio karo veteranams iš Lorenso apylinkių

Kapinės išlaikomos iš lėšų, gautų pardavus bažnyčią. Jų centre stovi Lietuvių tautinių katalikų altorius, prie kurio anksčiau laikytos tautinių katalikų šv. Mišios, aplinkui vykdavo piknikai (altorius be lietuviškų ženklų, su Jėzaus skulptūra). Šiandien kapinėse laidojami ir ukrainiečiai, lietuviams suteikus jiems žemės.

Lietuvių tautinių katalikų altorius Metueno kapinėse

Lietuvių tautinių katalikų altorius Metueno kapinėse

Metuene yra ir unikalus Amerikoje kvartalas, kurio beveik visos gatvės pavadintos lietuviškai. Ten yra Palangos, Varnių, Luokės, Vyčio, Birutės, Kauno gatvės. Jis įsikūrė buvusioje Šv. Pranciškaus parapijos poilsiavietėje, kurią uždariusi Romos katalikų bažnyčia skubiai pardavė. Didžiausios gatvės – Varnių, Palangos ir Birutės. Jų pavadinimus galima aptikti ant daugybės lentelių, pašto dėžučių ir t.t.

Pašto dėžutės su Palangos ir Birutės gatvių pavadinimais

Pašto dėžutės su Palangos ir Birutės gatvių pavadinimais

Lorensas taip pat žymus kaip pirmasis JAV miestas, 1990 m. pripažinęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą (balandžio 3 d.). Tai primenanti atminimo lenta 2000 m. įrengta įspūdingoje Lorenso miesto savivaldybėje (pirmame aukšte, į kurį gali užeiti kiekvienas norintis). Ant lentos – ir lietuviški žodžiai „Tegyvuoja laisva Lietuva“.

Atminimo lenta primenanti, kad Lorensas buvo pirmasis JAV miestas, pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę

Atminimo lenta primenanti, kad Lorensas buvo pirmasis JAV miestas, pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę

Priešais savivaldybę esančiame parke stovi Paminklas duonos ir rožių streikui. Šis 1912 m. vykęs Lorenso tekstilės darbininkų streikas buvo vienas žymiausių ir sėkmingiausių streikų JAV istorijoje. Ant paminklo – ir lietuvio Jono Smolsko vardas, mat šis žmogus tapo viena trijų „streiko aukų“ (jį mirtinai sumušė streiko priešininkai pusmetis po streiko už tai, kad vaikščiojo pasidabinęs su streiku susijusios organizacijos simbolika).

Duonos ir rožių streiko memorialas Lorense

Duonos ir rožių streiko paminklas Lorense

Tiek Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą ir jį primenančią lentą, tiek paminklo streikuotojams statybas organizavo ar iš dalies finansavo žymus Lorenso lietuvis istorikas Jonas Stundžia, daug daręs dėl lietuviškų vietų ir istorijų JAV įprasminimo (jo pavardė irgi minima ant paminklo streikuotojams).

Paminklo duonos ir rožių streikui postamento lenta, kur paminėtas ir Jonas Smolskas bei Jonas Stundžia

Paminklo duonos ir rožių streikui postamento lenta, kur paminėtas ir Jonas Smolskas bei Jonas Stundžia

Lovelio lietuviškos vietos

Maždaug 10 km į vakarus nuo Lorenso palei tą pačią Merimako (Merrimack) upę, išsidėstęs kitas tekstilės miestas Lovelas (100 000 gyv.) - tarsi jo brolis dvynys (panašaus dydžio, istorijos ir irgi turėjęs daug lietuvių).

2012 m. Lovele prie savivaldybės atidengtas atminimo akmuo lietuviams su Vyčiu, tautinių juostų bareljefais, žodžiu „LIETUVA“. Jis prisijungė prie kitų tokių atminimo akmenų, kuriuos pastatė kitos į Lovelą atvyklusių imigrantų tautos. Gretima aikštė yra apsupta imigrantų tautų vėliavų – tarp jų plazda ir Lietuvos trispalvė.

Atminimo akmuo lietuviams prie Lovelo savivaldybės

Atminimo akmuo lietuviams prie Lovelo savivaldybės

Lovelo lietuviai irgi turėjo nuosavą Šv. Juozapo bažnyčią (151 Rogers Street), statytą 1911 m. Ji uždaryta 2003 m., paversta daugiabučiu. Kertiniame akmenyje išliko angliškas įrašas „Šv. Juozapo lietuvių Romos katalikų bažnyčia 1911“.

Lovelo lietuvių bažnyčia

Lovelo lietuvių bažnyčia

Kertinis Lovelo bažnyčios akmuo, ant kurio parašyta, kad tai buvo lietuvių bažnyčia

Kertinis Lovelo bažnyčios akmuo, ant kurio parašyta, kad tai buvo lietuvių bažnyčia. Tokie kertiniai akmenys dažnai išlieka paskutiniai liudytojai to, kam ir kada pastatytas pastatas. Kai kada įrašai ant jų net būna lietuviški.

Iki 2017 m. Lovele egzistavo Didžio Lietuvių Kunigaikšcio Vytauto (DLKV) lietuvių klubas. Įkurtas 1920 m. jis persikėlė į dabartinę vietą 447 Central Street 1966 m., prie įėjimo plazda ir Lietuvos vėliava, kabėjo iškaba su Lietuvos simboliais. Klubą įkūrė kairieji kaip alternatyvą lietuvių parapijoms (juk lietuviams parapijos irgi buvo savotiški klubai, kur po mišių leistas laikas), tačiau ilgainiui patys su parapijomis ėmė bendradarbiauti, nes Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir parodžius tikrąjį veidą, kairiojo radikalizmo Amerikos lietuvių tarpe sumažėjo. Klubas parduotas nes pastato išlaikymo sąnaudos (~14000 USD į metus) tapo nebepakeliamos senyvai jo bendruomenei.

Didžiojo Kunigaikščio Vytauto klubas Lovele

Didžiojo Kunigaikščio Vytauto klubas Lovele

Heiverhilo lietuviškos vietos

Heiverhilas (į rytus nuo Lorenso) – mažiausias iš „lietuviškų“ Merimako slėnio miestų.

Geriausiai išlikusi lietuviška jo vieta - Heiverhilo lietuvių kapinės, įkurtos dar 1921 m. Virš jų nuolat plazda tiek Lietuvos, tiek JAV vėliavos, o tų vėliavų stiebų papėdėje - Paminklas lietuviams, imigravusiems į Heiverhilą, 2000 m. pastatytas Gedymino klubo.

Prie senojo įėjimo į Heiverhilo lietuvių kapines

Prie senojo įėjimo į Heiverhilo lietuvių kapines

Ne, mes savo svetainėje nepadarėme klaidos – Heiverhilo lietuvių klubas tikrai vadinasi „Gedymino“, o ne „Gedimino“, mat jis įkurtas dar tada, kai šiuolaikinė lietuvių rašyba nebuvo įsigalėjusi.

Gedymino klubo paminklas lietuvių imigrantams

Gedymino klubo paminklas lietuvių imigrantams

Pačios kapinės irgi priklauso tam klubui. Jos pasižymi dideliais žemės sklypeliai sprie kiekvieno antkapio (dėl ko kapinėse trūksta vietos). Akmuo su kapinių pavadinimu yra prie pagrindinio įėjimo.

Heiverhilo lietuviai turėjo ir savo Heiverhilo lietuvių bažnyčią. Ji ~1910 m. įkurta iš kitos bendruomenės perpirktame 1892 m. raudonų plytų pastate. Ilgainiui rajonas aplink ją tapo juodaodžių getu, bažnyčia apleista ir išdaužyta. Pro išdaužyutus langus dar galima pamatyti išdraskytą medinį interjerą ir kelis likusius vitražus. Tačiau šiaip lietuvių ten niekas neprimena.

Heiverhilo lietuvių bažnyčia

Heiverhilo lietuvių bažnyčia

TSuniokotas Heiverhilo lietuvių bažnyčios interjeras

Suniokotas Heiverhilo lietuvių bažnyčios interjeras

Šiaurinis Merimako slėnis

Merimako slėniui taip pat priskiriama ir Našuja Naujajame Hampšyre, turėjusi savo lietuvių bendruomenę. Tenykštis lietuviškas paveldas aprašytas prie Naujojo Hampšyro.

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Merimako slėnyje žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Meiną dienoraštis

Tikslas: Amerika dienoraštis. Merimako slėnis

Iki „Tikslas – Amerika 2017“ galvojau, kad lietuviškų Amerikos vietų nežino tik Lietuvos lietuviai, galbūt trečiabangiai imigrantai. Tačiau nuvykęs supratau, kad ir vyresnės kartos lietuviai neretai žino tik kai kurias savų apylinkių vietas. Dėl to tik svarbiau pasirodė „išvilkti į dienos šviesą“ tą lietuvišką paveldą, kuris beveik nežinomas net Amerikoje. Gi tik žinomas, lankomas paveldas gali būti saugomas!

Ir dėl to tik smagiau būdavo susitikti tokius žmones, kurie žinodavo kone viską apie vietos lietuvių istoriją. Vienas tokių buvo Jonas Stundžia iš Lorenso. Ilgą laiką abejojome, ar pavyks susitikti, mat J. Stundžia patyrė sunkią operaciją – tačiau, kaip pats sakė, sutiko susitikti, nes labai norėjo parodyti Merimako slėnio, kur kadaise lietuviai vyko dirbti tekstilės pramonėje, lietuviškas vietas, kad jos būtų įamžintos „Tikslas Amerika 2017“.

J. Stundžia ne tik išstudijavęs viską apie ten stovėjusias bažnyčias, tebeveikiančias lietuvių kapines ir tikrąsias ten palaidotųjų pavardes. Jis pats finansavo ne vieną lietuvišką paminklą ar atminimo lentą. 1990 m. jis net įkvėpė Lorenso savivaldybę tapti pirmąja JAV pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę (tai irgi primena atminimo lenta)!

Įdomiausios Merimako slėnyje pasirodė lietuvių tautinės kapinės ir rajonas, kuriame visi gatvių pavadinimai – lietuviški (beveik unikali vieta JAV). Ir prieš, ir po „Tikslas – Amerika“ viešnagės, iš Jono Stundžios gavome informacijos apie papildomas lietuviškas vietas. Jei būtų daugiau tokių žmonių, kaip Stundžia, lietuviškas paveldas būtų žinomas daug plačiau; jis nenyktų, jo kaip tik daugėtų!

Augustinas Žemaitis, 2017 09 23.

Tikslas - Amerika komanda su Jonu Stundžia Lorenso lietuvių tautinėse kapinėse

Tikslas - Amerika komanda su Jonu Stundžia (dešinėje) ir Mary Ann Kaslow (kairėje) Lorenso lietuvių tautinėse kapinėse

Click to learn more about Lithuania: Masačusetsas, JAV 12 Comments

Baltimorė, Merilendas

Baltimorė (620 000 gyv.) Merilendo valstijoje - senas pramoninis pakrantės miestas, dar nuo prieškario traukęs lietuvius.

Baltimorės lietuvių namų fasado viršus

Baltimorės lietuvių namų fasado viršus

Lietuvių bažnyčios Baltimorėje

Baltimorės centre esanti neogotikinė Šv. Alfonso šventovė (114 West Saratoga Street) su 73 m trijų tarpsnių bokštu - viena įspūdingiausių lietuvių bažnyčių Amerikoje. Jos didingam neogotikiniam interjerui visoje Lietuvoje sunkiai rasi lygių, jos bokštas – aukštesnis už visų Vilniaus bažnyčių bokštus.

Šv. Alfonso šventovė Baltimorėje

Šv. Alfonso šventovė Baltimorėje

Šv. Alfonso šventovė - ir pati seniausia Amerikos lietuvių bažnyčia, mat statyta dar 1844 m. (JAV tokių senų pastatų nedaug). Tačiau lietuvių Amerikoje anuomet dar nebuvo (Lietuvoje dar nebuvo panaikinta baudžiava). Šventovę pastatė vokiečiai - ji net vadinta "vokiečių katedra". 1917 m. vokiečiai iš rajono kraustėsi ir bažnyčią pardavė lietuvių parapijai. Tai paskatino aplinkui kurtis daugiau lietuvių, o rajoną kai kas ėmė vadinti "Little Lithuania".

Šv. Alfonoso šventovės Baltimorėje vidus

Šv. Alfonoso šventovės Baltimorėje vidus

1973 m. Šv. Alfonso bažnyčia paskelbta nacionalinės reikšmės architektūros paminklu, 1995 m. jai suteiktas šventovės titulas. Ją gerai žino ne vien lietuviai, mat dar vokiečių laikais ten klebonavo pirmasis Amerikos šventas Džonas Noimanas (atkurtas jo kambarėlis). Net ir lietuvių laikais melstis dažnai eidavo ir eina ne vien lietuviai.

Šiandien Šv. Alfonso šventovėje laikomos pamaldos anglų, o taip pat lotynų kalba (pagal seną mišiolą). Lietuviškos pamaldos atšauktos 2017 m., tiesa, it iki tol kurį laiką jos būdavo laikomos ne lietuvio kunigo, todėl lietuviškos tik ne kunigo sakomos dalys (skaitiniai, atliepimai ir kt.). Kadangi pamaldos dažnos, paprasta patekti į vidų.

TBaltimorės lietuvių bažnyčios altorius su Lietuvos trispalve kairėje

Baltimorės lietuvių bažnyčios altorius su Lietuvos trispalve kairėje

Tačiau, kadangi bažnyčios pradžia nelietuviška, lietuviškų detalių viduje palyginus su daugeliu JAV lietuvių bažnyčių - mažai. Koplyčioje į dešinę nuo altoriaus kabo Sibiro rožinis, kurį tremtiniai pasidarė iš duonos gabalėlių ir savo plaukų. Zakristijoje yra lietuviškas vitražas. Prie įėjimo - didžiulis vardų sąrašas: tai Baltimorės lietuviai, už JAV kovoję Antrajame pasauliniame kare. Lengva suprasti, kiek lietuvių būta Baltimorėje (tą rodo ir bažnyčios masteliai). Bažnyčios viduje altoriaus kairėje yra trispalvė, tarp šventųjų - šv. Kazimiero skulptūra.

Sibiro rožinis Šv. Alfonso šventovėje

Sibiro rožinis Šv. Alfonso šventovėje

Kaip ir iš daugelio šiaurinės JAV didmiesčių centrų iš Baltimorės senamiesčio baltaodžiai (ir lietuviai) pasitraukė, dabar čia vyrauja juodaodžiai, daug namų apleista (1950 m. Baltimorėje gyveno 950 000 žmonių, 2010 m. - 621 000, 63% juodaodžiai ir ~2000 lietuvių), didelis nusikalstamumas, tad Šv. Alfonso šventovė lankoma mažiau, bet lietuviai atvyksta ir iš priemiesčių. Iš viso Merilende gyvena ~18 000 lietuvių.

Iki įsigijo Šv. Alfonoso bažnyčią lietuviams Šv. Jono krikštytojo parapija 308 N. Paca St. (1806-1917 m.). Vėliau ten buvo italų bažnyčia, dabar Šv. Judo šventovė.

Dar seniau lietuviai medlėsi dabartinėje Loido gatvės sinagogoje. Tą pastatą jie 1888 m. nupirko iš žydų, o 1906 m. pardavė atgal (kitai žydų grupei, atvykusiai iš Ukrainos). Dabar pastatas – Baltimorės žydų muziejaus dalis (turi darbo laiką), bet jo rūsyje yra aprašyta ir lietuviškoji pastato istorijos dalis, išlikęs net sunkiai įskaitomas lietuviškas grafitis ant kolonos. Ši istorija, kai lietuviškos bažnyčios darėsi vis didingesnės rodo, kaip greitai augo Baltimorės lietuvių bendruomenė.

Loido gatvės sinagoga, buvusi lietuvių bažnyčia

Loido gatvės sinagoga, buvusi lietuvių bažnyčia

Baltimorės lietuvių namai-muziejus

Po Šv. Alfonso bažnyčios įsigijimo gretimame rajone 1921 m. įkurti ir Lietuvių namai (851-853 Hollins St.; nuo 1968 m. dažniau vadinami angliškai Lithuanian Hall) skirti pasaulietiniams renginiams. Pastatas trijų aukštų, su Vyčiu virš įėjimo, projektuotas Stanislavo Raselo.

Baltimorės Lietuvių namai

Baltimorės Lietuvių namai

 Baltimorės lietuvių namų Vytis virš įėjimo (kitas - frontone)

Baltimorės lietuvių namų Vytis virš įėjimo (kitas - frontone)

Įdomiausia lankytojui jo vieta - Lietuvių muziejus trečiame aukšte. Ten galima sužinoti apie Amerikos lietuvius: pamatyti Kauno laisvės statulos kopiją, kuri ąjie nešė į protestus prie Kapitolijaus Vašingtone (juk Baltimorės lietuvių bendruomenė buvo artimiausia sostinei), protestusoe naudotus kryžius, simbolizavusius Sausio 13 d. aukas, eglutės žaisliukus ir sodus, supintus ne iš šiaudų, o iš gėrimų šiaudelių (Amerikos miestuose tokius gauti būdavo paprasčiau) ir t.t.

Lietuviška trobelė Baltimorės lietuvių muziejuje

Lietuviška trobelė Baltimorės lietuvių muziejuje. Anskčiau ji būdavo nešiojama į lauką, joje pristatinėtos amerikiečiams lietuvių tradicijos.

Į protestus Vašingtone nešti kryžiai, simbolizavę sausio 13 d. aukas, ir Laisvės statulos Kaune kopijos viršus

Į protestus Vašingtone nešti kryžiai, simbolizavę sausio 13 d. aukas, ir Laisvės statulos Kaune kopijos viršus

Iš geriamųjų šiaudelių Amerikos lietuvių išlankstyti liaudiški eglutės papuošimai / sodai Baltimorės lietuvių muziejuje

Iš geriamųjų šiaudelių Amerikos lietuvių išlankstyti liaudiški eglutės papuošimai / sodai Baltimorės lietuvių muziejuje

Yra net Jono Basanavičiaus pamiršti akiniai – juos paliko, kai Baltimorėje rinko Lietuvos laisvei aukas. Amerikiečiai, savo ruožtu, eina į muziejų sužinoti ir apskritai, kas tie lietuviai, ten yra medinės gryčios kopija, seni ginklai, informacija apie lietuvių kultūrą ir istoriją. Rekomanduojama eiti su tuo, kas išmano eksponatus (sutarus su kažkuo iš šeimininkų), o muziejus atdaras pagal susitarimą.

Jono Basanavičiaus akiniai Baltimorės lietuvių muziejuje

Jono Basanavičiaus akiniai Baltimorės lietuvių muziejuje

Antrajame lietuvių namų aukšte yra 1500 vietų salė su scena, įrengta labai tautiškai, art nouveau stiliumi, su lietuviškais ornamentais ir Lietuvos miestų herbais (kadangi įrengta seniai, dar yra ir prarastų miestų, priklausiusių tarpukario Lietuvai, tokių kaip Lyda, herbai). Rūsyje yra biliardinė, baras, šokių salė – irgi nestokojančios tautiškų interjero detalių (Lietuvos formos vėliavos spalvų žemėlapis ant lubų, lietuivų vaizdai ir t.t.). Ten yra lietuviškų gėrimų, o veikia tik penktadieniais.

Baltimorės lietuvių namų pagrindinė salė

Baltimorės lietuvių namų pagrindinė salė

Baltimorės lietuvių namų pagrindinės salės šoninė siena su liaudiškais ornamentais bei meniškai išraižytais Lietuvos miestų herbais

Baltimorės lietuvių namų pagrindinės salės šoninė siena su liaudiškais ornamentais bei meniškai išraižytais Lietuvos miestų herbais

Baltimorės lietuvių namuose organizuojami ir tradicinių amatų apmokymai (drožinėjimas, kiaušinių marginimas). Lietuvių namuose yra ir Lietuvių nacionalinė biblioteka, įkurta dar 1908 m., kai Lietuvoje tik neseniai buvo panaikintas spaudos draudimas. Tai seniausia etninė biblioteka JAV. Taip pat yra lietuvių šokių trupė, sporto klubas, senjorų klubas, internetinis radijas. Priešingai lietuvių namams kai kuriuose kituose miestuose, kurie mažėjant lankytojų užsidarė, Baltimorės Lietuvių namai sėkmingai traukia ne vien lietuvius - čia vykstančius šokius lanko meniškas jaunimas, hipsteriai, jie paragauja ir lietuviško alaus.

Baltimorės lietuvių namų baras rūsyje

Baltimorės lietuvių namų baras rūsyje

Priešais Lietuvių namus yra Mažosios Lietuvos parkas (Little Lithuania Park), pavadintas ne pagal Karaliaučiaus kraštą, bet pagal alternatyvų viso rajono pavadinimą (panašiai kaip Little Italy ar Little Haiti). Parko širdis – graži lietuviška paminklinė kompozicija iš trijų lietuviškų kryžių (du – palinkę į šonus) ir ant žemės padaryto stilizuoto Vyčio.

Lietuviška skulptūrinė kompozicija Baltimorės Mažosios Lietuvos parke

Lietuviška skulptūrinė kompozicija Baltimorės Mažosios Lietuvos parke

Franko Zapos paminklas

Baltimorėje gimė žymus XX a. muzikantas Frankas Zapa (Frank Zappa; 1940-1993). Į Sovietų Sąjungą jo muzika patekdavo tik neoficialiais keliais, bet ir Lietuvoje jis turėjo gerbėjų. 1990 m. atgavus nepriklausomybę laisvė apėmė visas gyvenimo sritis ir galiausiai 1995 m. Zapos gerbėjai Vilniuje įgyvendino sumanymą pastatyti daininkui biustą. Ši žinia buvo plačiai aptarinėjama JAV televizijų. Kai 2008 m. paminklą Frankui Zapai pastatyti nutarta ir gimtojoje Baltimorėje (Conkling Street ir Eastern Avenue kampe) pasirinktas sprendimas čia atvežti vilniškio biusto kopiją, ją dovanojo Vilniaus savivaldybė, parėmė ir Gintaras Didžiokas, Hubertas Grušnys, Vytaytas Kernagis bei kiti. Tai parašyta ant paminklo postamento.

Franko Zapos biustas Baltimorėje

Franko Zapos biustas Baltimorėje

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Baltimorėje žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Baltimorę dienoraštis

Baltimorėje lietuviškų vietų nėra daug – tačiau kiekviena jų labai įdomi ir svarbi. Ne vien Amerikos lietuviams, bet ir kitiems amerikiečiams. Čia nerasi nedidelių senų kapinaičių ar plynų pievučių, kuriose galėtum tik įsivaizduoti dar neseniai stovėjus Amerikos lietuvių bažnyčias ar klubus.

Užtat Baltimorėje yra veikiantis lietuvių muziejus – vienas geriausių JAV. Užtat yra lietuvių bažnyčia, net įtraukta į paveldo sąrašą. Taip pat gražūs ir skoningi lietuviški paminklai ir kita. Lankytinų vietų užtektų visai dienai!

Lietuvių muziejuje yra ką sužinoti ir lietuviams, ir amerikiečiams

Baltimorės lietuvių namuose kiekvienas aukštas – savaip įdomus ir įspūdingas. Bet įdomiausias – lietuvių muziejus trečiame aukšte. Vienas jo šeimininkų Henry Gaidis gali ilgai kalbėti apie kone kiekvieną eksponatą. Štai lietuviška trobelė, kurią jis nešiodavo į lauką, kad pristatyti amerikiečiams lietuvių kultūrą. Štai sodai ant eglutės – išlankstyti iš gėrimų šiaudelių, nes šiaudų JAV miestuose Amerikos lietuviai nerado. Štai Basanavičiaus akiniai, kuriuos jis paliko Baltimorėje rinkdamas Amerikos lietuvių aukas. Henry Gaidis juos ištraukė, gražiai padėjo ant lentynos – kad nuotrauka geriau pavyktų.

„Čikagoje lietuvių protestai už Lietuvos laisvę būdavo gausiausi“ – pasakojo – „bet juk visa JAV valdžia Vašingtone, o mes – istorinė lietuvių bendruomenė arčiausiai Vašingtono“. Ir todėl muziejuje – visa galybė daiktų, naudotų tuose protestuose. Rodė nuotraukas, kaip atrodė prie Kapitolijaus pastatyta Kauno laisvės statulos kopija (dabar ji – muziejuje, tik be postamento). O Aleksas Radžius demonstravo nuotraukas, kaip jis Amerikoje inscenizuoja Lietuvos partizanų kovas. Abudu pasakojo, kad į muziejų ateina ir JAV vaikų ekskursijos.

Antrajame Baltimorės lietuvių namų aukšte pribloškė didinga salė, pirmajame – ne mažiau tautiškai įrengtas baras, kuriame – ir lietuviški produktai.

Viena problema – darbo laikas. Baras veikia vieną dieną per savaitę, muziejus – pagal susitarimą. Norėtųsi, kad tokios puikios vietos, kaip Baltimorės lietuvių namai, būtų pasiekiami nuolat, kad sužinoti muziejaus istorijas nebūtų sudėtingiau, nei bet kurio modernaus Amerikos muziejus. Čia galbūt galėtų padėti savanoriai, „grantai“ iš Lietuvos ar JAV paveldo institucijų ir t.t. Kol kas džiugu, kad daug daro ir „trečiosios bangos“ lietuviai, tokie kaip Gintaras Bujanauskas.

Bet net jeigu ir nuvažiuotumėte prie Lietuvių namų kai jie nedirbs – galėsite pasidžiaugti gražia lietuviška skulptūrine kompozicija Mažosios Lietuvos aikštėje priešais pastatą, vienu gražiausių rytų JAV paminklų Lietuvai.

Baltimorėje – įspūdingiausia Amerikos lietuvių bažnyčia Rytų JAV

Įžengęs rytinėms mišioms į Šv. Alfonso šventovę pasijutau tarsi patekęs į kokią Europos Viduramžių katedrą. Neogotikinių architektūrinių detalių gausybė tiesiog pribloškia. Juk tai – ir aukščiausias, ir seniausias, ir vienas didžiausių, ir reikšmingiausias lietuvių bažnyčios pastatas rytų JAV (ne kiekvienoje bažnyčioje yra kunigavęs šventasis, kaip čia Dž. Noimanas)...
Lietuviškų detalių, tiesa, Šv. Alfonso šventovės viduje tikėjausi daugiau. Žinojau, kad bažnyčios nestatė lietuviai – bet ir tokiose dažnai per lietuvių valdymo dešimtmečius būna atsiradę lietuviškų altorių, skulptūrų, paveikslų, kryžių-saulių... Šv. Alfonso šventovė išliko vokiška - išskyrus kelias detales.

Lietuviškos mišios, kaip ir dažnoje Amerikos lietuvių bažnyčioje šiais laikais, ten vyko tik pusiau lietuviškai. Tai yra, kunigas nelietuvis ir jis kalbėjo angliškai. Baltimorės lietuvis Aleksas Radžius, tuo tarpu, rūpinosi, kad viskas, kam nebūtinos kunigo lūpos, būtų sakoma lietuviškai: atliepimai, skaitiniai ir kita.

Kiek domėjausi, lietuviškai kalbančių kunigų Amerikoje dar yra, ir tai keliolikai parapijų, kuriose dar vyksta tokios „pusiau lietuviškos“ mišios, tikrai užtektų, kad vyktų pilnai lietuviškos. Deja, daug jų kunigauja nelietuviškose bažnyčiose. Čia bažnyčios vyresnybės sprendimas, kad tautinės parapijos pamažu naikinamos, mišių „senųjų“ mažumų kalbomis nelieka. To, tikriausiai, niekaip nebepakeisime – šiaip ar taip, daugelis tikinčių Amerikos lietuvių dabar puikiai kalba ir angliškai, tad lietuviškos mišios – labiau simbolis, o ne būtinybė, kokia ji buvo prieš 50 ar 100 metų.

Ką, mano nuomone, dar galime ir turime padaryti – rūpintis, kad istoriškai lietuviškose bažnyčiose išliktų lietuviškos detalės. Tokios, kaip Sibiro rožinis iš duonos ir plaukų, kabantis Baltimorės Šv. Alfonso šventovėje. Kad jos visiems lankytojams pasakotų tų parapijų – taigi, ir lietuvių – istoriją. Kad nauji parapijų nariai – nebūtinai lietuviai – irgi suprastų tų detalių istorinę svarbą ir nesiektų jų panaikinti.

Prieš šimtmetį veikusi lietuvių bažnyčia ir Vilniaus dovanota skulptūra

Skaitydamas daugelio Amerikos lietuvių parapijų istorijas, atrandi tokį patį siužetą: lietuviai pradžioje meldėsi kartu su kitataučiais, tada pasistatė mažą bažnytėlę, tada, vis imigruojant naujiems lietuviams šioje neužtenkant vietos – didesnę, paskui kartais – dar didesnę. Pamatyti tų senųjų „laikinų“ bažnyčių šiandien beveik neįmanoma: jos arba sudegė (buvo medinės), arba nugriautos (dažnai pastatant jų vietoje tas naujas, didesnes, lietuvių bažnyčias).

Baltimorė – reta išimtis. Senosios „laikinosios“ lietuvių bažnyčios ne tik kad stovi – vienoje jų perskaitysi ir trumpą lietuvių parpijos istoriją, ir net pamatysi lietuvišką įrašą ant kolonos rūsyje. To visai nesitikėjome: juk ta bažnyčia lietuviška buvo trumpai, prieš tai ir po to ten veikė sinagoga, dabar – žydų muziejus. Bet tokių žmonių kaip Aleksas Radžius dėka šiame muziejuje prisimenamas ir lietuviškasis pastato periodas. A. Radžius net įgarsino lietuvių kunigą pristatomajame filmuke... Ir pasirūpino, kad „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje ši vieta būtų užfiksuota.

Paskutinis mūsų „taškas“ Baltimorėje buvo Franko Zapos statula. Tas muzikantas niekada net nesilankė Lietuvoje. Bet 1997 m. jam Vilniuje pastatytą paminklą žino kiekvienas vilnietis ir gidas, vedžiojantis užsieniečius po Vilnių. Ir lietuviai to biusto kopiją dovanojo muzikanto gimtinei – Baltimorei.

Ant paminklo perskaičiau aukotojų sąrašą – vyrauja Lietuvos lietuviai, Lietuvos įmonės. Naujas etapas Lietuvos ir JAV ryšių istorijoje: lietuviškas vietas Amerikoje kuria ne vien Amerikos lietuviai, o ir pati Lietuva. Aišku, tokių vietų mažoka. Bet gal ir gerai: daug svarbiau išsaugoti tai, kas jau sukurta. Laimė, Baltimorėje niekam, atrodo, sunykimas dar negresia, ir tikiu, kad po 5 metų bus galima išvysti tas pačias lietuviškas vietas.

Bijoti važiuoti į lietuviškas vietas nereikia

Apžiūrinėjant Franko Zapos statulą pasigirdo policijos sirenos. Mačiau, kaip vietinis vyras iškeikė pareigūnus. Naktį, nakvodami Baltimorės centre, irgi girdėjome daug lekiančių policijų ir greitųjų, berods, girdėjau ir pagalbos šauksmą. Baltimorė – nesaugus miestas, kurio daugybė rajonų – „getai“.

Deja, vykstant ~1960-1970 m. „rasių kraustymuisi“ lietuviai, kartu su daugeliu baltaodžių, paliko senuosius miestų rajonus, išsikėlė į priemiesčius. Tai pasmerkė daug lietuviškų vietų, o priemiesčiuose, išskyrus keletą miestų, analogiškos nebuvo sukurtos. Senieji miestų rajonai tapo nesaugiais ir iki šiol daugybė priemiesčių lietuvių į juos žiūri kreivai. Nebaltimoriškius girdėjau juokaujant, kad į Baltimorės lietuvių klubą reiktų eiti su ginkluota palyda.

Visgi, laimė, „Tikslas – Amerika“ per 16 dienų nieko neatsitiko, nors aplinkybės vertė trauktis fotoaparatą ten, kur daugelis amerikiečių nerekomenduotų vaikščioti išvis.

Dar daugiau, kiek kalbėjau su vietos lietuviais, daugelis „getuose“ esančių lietuviškų įstaigų nėra nukentėję nuo nusikaltėlių arba nukentėję prieš daug metų. Todėl, manau, tikrai galite nebūgštaudami jas lankyti, ypač šviesiu paros metu.

Augustinas Žemaitis, 2017 10 01.

Baltimorės lietuviai su Tikslas - Amerika komanda Baltimorės lietuvių namų rūsyje

Baltimorės lietuviai su Tikslas - Amerika komanda Baltimorės lietuvių namų rūsyje

Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją

Click to learn more about Lithuania: Merilendas, JAV 3 Comments

Klivlendas (Ohajas, JAV)

Didžiausias Ohajo miestas Klivlendas, kaip ir Detroitas, 1966 m. patyrė juodaodžių sukilimą, paskui neįtikėtinai masišką baltųjų gyventojų pasitraukimą - nuo 914 000 gyventojų 1950 m. jis sumažėjo iki 397 000 dabar (53% - juodaodžiai, 33% - baltaodžiai). Lietuvių aglomeracijoje apie 14 000.

Mieste yra masyvi senutė (1921 m.) Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia (6527 Superior Avenue). Ji - labai panaši į Detroito Šv. Antano bažnyčią, dviejų aukštų. Viršuje - didelė bažnyčios salė, apačioje kadaise veikusios mokyklos klasės. Deja, mokinių jose nebėra, o ir pačioje bažnyčioje paskutinės mišios laikytos 2009 m. Taupydama lėšas Klivlendo vyskupija ją uždarė. Tuo metu tai buvo seniausia veikianti lietuviška parapija JAV, įkurta 1895 m.

Planavusi už bažnyčios pastatą ir aplinkinį nemažą sklypą su istoriniu XIX a. namu gauti beveik 200 000 dolerių vyskupija turėjo tenkintis vos 11 000. Tokia yra nekilnojamojo turto kainų realybė nykstančiuose šio regiono didmiesčiuose - čia dar ir rajonas nesaugus. Dar neįtikėtiniau, kad žemę įsigijo Community Greenhouse Partners, kuri čia augins daržoves. Taip: miestai kaip Klivlendas ar Detroitas, su savo pigia žeme ir niekam nereikalingas namais, pamažu vėl tampa kaimiškais plotais. Bažnyčios pastato griauti neplanuojama, projektuose numatyta jį rekonstruoti, auginti kultūras ir ant stogo.

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia. Dešinėje jau matosi šiltnamis - miestas vėl tampa kaimu. Google Street View.

Lietuviškos bažnyčios uždarymas Klivlende nesukėlė tokių protestų, kaip kai kuriose kiose benduromenėse, nes viena lietuviška bažnyčia ten dar liko. Tai Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčia (18022 Neff Rd), 2009 m. tapusi naujos jungtinės Šv. Kazimiero lietuvių parapijos centru. Čia mišios laikomos lietuvių ir anglų kalbomis. Bažnyčia kampuotų formų, statyta apie 1960 m., po 4000 dipukų antplūdžio. Pati parapija senesnė, bet anksčiau melsdavosi eiliniame name.

Dievo Motinos nuolatinės pagalbos (Šv. Kazimiero) bažnyčia. Kaip dauguma pokario Amerikos lietuvių bažnyčių ši gana paprasta išoriškai, bet turi didžiulius pastatus, tarnaujančius ne tik religinėms, bet ir pasaulietinėms lietuvių reikmėms. Google Street View.

Be bažnyčių Klivlende yra ir pasaulietinis Lietuvių bendruomenės centras. Jis rytiniame Klivlende (877 E 185) pastatytas 1973 m. mieste jau įsitvirtinus dipukams bei lietuviams (ir kitiems baltaodžiams) migruojant į priemiesčius. Čia yra lietuviškas restoranas "Gintaras", kavinė, baras, vakarėlių centras, viduje laikomi lietuviški dirbiniai ir kitokios Lietuvą menančios detalės.

Lietuvių bendruomenės centra Klivelende, Ohajuje. Google Street View.

Klivlendo priemiesčio Čardono (Chardon) Visų sielų (All Souls) kapinėse paprastas antkapis žymi pirmojo Lietuvos prezidento, vieno įtakingiausių XX a. Lietuvos politikų Antano Smetonos kapą. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą A. Smetona išsikėlė į Klivlendą, kur 1944 m. žuvo gaisre. Sakoma, kad prieš mirtį liepęs jo palaikų neperlaidoti Lietuvoje - mat esą po sovietų okupacijos Lietuvos žmonės bus taip neatpažįstamai pasikeitę, kad jis nebenorėtų ten sugrįžti. Galbūt galima suprasti A. Smetoną?

Klivlendo Rokfelerio parke yra kiekvienai miesto etninei bendruomenei skirtas sodas. Tarp jų veši ir lietuviškasis sodas, įkurtas vienas pirmųjų, 1930 m., kartu su itališkais, vokiškais, slovakiškais ir ukrainietiškaisiais sodais. Lietuviškasis sodas suskirstytas į tris terasas. Viršutinėje į centre esantį Kunigaikštiesnės Birutės fontaną (1936 m.) žvelgia poetas Maironis ir Vincas Kudirka - tarsi ieškodami įkvėpimo LDK istorijoje. Viduriniojoje stūgso akmeniniai Gedimino stulpai - šimtametis Lietuvos simbolis (1936 m.). Apačioje yra Jono Basanavičiaus, "Tautos patriarcho", kuriam dažnai priskiriamas bene didžiausias nuopelnas Lietuvos valstybės atkūrime 1918 m., biustas. Basanavičiaus (1936 m.) ir Vinco Kudirkos (1938 m.) biustai įkvėpti garsaus skulptoriaus Zikaro (pastačiusio ir Laisvės statulą Kaune). Tai kartu ir bene seniausios statulos šiems asmenims pasaulyje: juk sovietų okupuotoje Lietuvoje paminklai jiems išgriauti ir tik po nepriklausomybės vėl atstatyti. Maironio biustas statytas 1961 m., perstatytas 2010 m.

Lietuviško sodo Rokfelerio parke viršutinė aikštelė: už amžinai plazdančios trispalvės - Birutės fontanas. Aplinka alsuote alsuoja tarpukario Lietuva (kuri ir rėmė parko įkūrimą): smulkioji architektūra, asmenys, kurių biustai pasirinkti, simboliai. Pačioje Lietuvoje šią erą tragiškai nutraukę sovietų okupacija, o čia, Amerikoje, nors nutautėjimas ir didesnis, ano meto paveldas išliko nepaliestas. Google Street View.

Klivlende taip pat veikia Telšių ješiva (Telshe yeshiva) - svarbi žydų religinė mokykla (28400 Euclid Avenue). Ji pavadinta garbei Telšių ješivos, įkurtos 1875 m. ir uždarytos Lietuvą okupavus sovietams 1940 m. Taip sutapo, kad Antrojo pasaulinio karo pradžios metu du ješivos mokytojai ieškojo paramos ješivai Jungtinėse Valstijose. Išgirdę naujienas iš Europos jie nutarė pasilikti JAV ir įkurti "Telšių ješivą" ten. 1960 m. ši ješiva dar įkūrė padalinį Čikagoje.

Įvažiavimas į Telšių ješivos teritoriją. Google Street View.

Click to learn more about Lithuania: Ohajus, JAV 5 Comments

Šiaurinis Pensilvanijos anglies regionas

Pensilvanijos Šiaurinis Anglies regionas - viena lietuviškiausių Amerikos vietų. Pitstono ir Vilks-Bario miestai regione – didžiausi tokio dydžio miestai, kur ~4% gyventojų lietuviai.

 Didelį lietuvių skaičių regione galima suprasti ir iš lietuviškų pavardžių tarp ant stulpų iškabintų plakatų veteranams atminti

Didelį lietuvių skaičių regione galima suprasti ir iš lietuviškų pavardžių tarp ant stulpų iškabintų plakatų veteranams atminti. Tiesa, didelė dalis lietuvių pavardžių suanglintos ar sulenkintos, mat kai jie imigravo (prieškariu) pavardes užrašydavo imigracijos pareigūnai taip, kaip nugirsdavo

Deja, Šiaurinis Anglies regionas taip pat ir viena tų vietų, kur lietuviškas paveldas pastaraisiais metais nukentėjo labiausiai. Didelė dalis lietuviškų vietų čia sunaikinta, tarp jų – ir didžiausios bei gražiausios region bažnyčios. Iš 13 lietuvių Romos katalikų bažnyčių regione, tik viena veikia kaip standartinė katalikų bažnyčia, o likusios uždarytos ~2009 m. Visa tai nepaisant to, kad, vertinant vien pagal tikimybes, turėjo likti atidaryta apie pusę lietuvių bažnyčių, nes per ~2009 m. vykdytus parapijų jungimus uždaryta pusė bažnyčių.

Beje, tas faktas, kad regione veikė 14 lietuvių bažnyčių, reiškė, kad iki pat 1990 m. šioje aglomeracijoje buvo daugiau lietuvių bažnyčių, nei bet kuriame Lietuvos mieste.

 Dabar apleista Pitstono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Dabar apleista Pitstono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Nepaisant viso niokojimo, Šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione dar galima pamatyti daug lietuviško. Tarp lietuviškų vietų – veikianti lietuvių bažnyčia, atskira nuo Vatikano, keturi veikiantys lietuvių klubai, paminklai lietuviams, galimybė nusileisti į anglių kasyklą, kur triūdavo lietuviai, imigruodavę į šį region beveik vien angliakasybos darbams. Yra net lietuviškai pavadintas ežeras.

 Važiuojant kasyklų vagonėliu į anglių šachtą

Važiuojant kasyklų vagonėliu į anglių šachtą

Šiaurinis Anglies regionas – tai miestų grandinė, iš esmės suaugusi į vieną didelį miestą. Jos šiaurėje – Skrantonas (lietuvių vadintas Skrantais), apie vidurį – Pitstonas, pietuose – Vilks-Baris. Aplink šią aglomeraciją spiečiasi mažesni miesteliai, kuriuose taip pat yra lietuviškų vietų.

 Hidrantas prie Pitstono lietuvių klubo

Hidrantas prie Pitstono lietuvių klubo nudažytas Vyčio (iš vienos pusės) ir Lietuvos trispalvės (iš kitos) spalvomis

Paprastumo dėlei, aprašome lietuviškas vietas pradėdami šiaurėje ir baigdami pietuose.

Forest Sičio lietuviškos vietos

Forest Sitis – miestelis į šiaurę nuo Šiaurinio Anglies regiono aglomeracijos

Forest Sičio Šv. Antano lietuvių bažnyčios vieta

Forest Sityje niekada negyveno daugiau 6000 žmonių (katalikų – dar mažiau), bet jame stovėjo penkios katalikų bažnyčios! Nes kiekviena imigrantų grupė vos atvykusi statė savo: lietuviai, lenkai, slovakai, slovėnai, airiai… Visi sunkiai rinko pinigus iš mažų algų… Bet po 100 m. štai kas liko iš lietuvių baltosios neogotikinės šventovės po to, kai vyskupija nusprendė palikti vieną bažnyčią.

 Forest Sičio lietuvių bažnyčios vieta

Forest Sičio lietuvių bažnyčios vieta

Šv. Antano lietuvių kapinės Forest Sityje

Miesteliuose kaip Forest Sitis lietuviai buvo svarbūs. Nes jie čia atsikėlė panašiai, kaip ir visi kiti: miestas įkurtas 1888 m. Lietuviai įsteigė ir nuosavas kapines – nors miestelyje tegyvena keli tūkstančiai žmonių ir, rodos, gal pakaktų vienų kapinių. Tokie buvo laikai: nors ir emigravę Amerikon, kiekvienos tautos atstovai net mirę norėjo likti tarp savų.

 Forest Sičio lietuvių kapinės

Forest Sičio lietuvių kapinės

Einono lietuviškos vietos

Einono Aušros Vartų Marijos lietuivų bažnyčia

Šiandien tai tik apleistas pastatas, o vienintelis lietuvybės ženklas – niša šventojo skulptūrai pastatyta, kaip angliškai ant jos parašyta, klebonui Savuliui atminti. Šventojo skulptūros ten jau nėra.

 Einono Aušros Vartų Marijos lietuvių bažnyčia

Einono Aušros Vartų Marijos lietuvių bažnyčia

Einono Aušros Vartų Marijos lietuvių kapinės

Šios kapinės – bendros su lenkų Čenstakavos Marijos kapinėmis ir vyrauja lenkų kapai. Lietuviai laidoti arčiau Vilniaus Aušros Vartų Marijos bažnyčios. Dėl kapinių XX a. pradžioje vyko abiejų tautų konfliktas, kur būdavo net kraujo praliejimo.

 Lietuviškas kapas Einone

Lietuviškas kapas Einone

Skrantono centro lietuviškos vietos

Visos šios vietos yra netoli viena kitos ir galima nuo vienos prie kitos nueiti pėsčiomis.

Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčia

Neįtikėtina, tačiau dalis Skrantono lietuvių 1914 m. išdrįso padaryti tai, ko nepadarė niekas Lietuvoje: įkūrė savą tautinę katalikų bažnyčią, nepavaldžią Vatikanui. Ši unikali lietuviška bažnyčia gyvuoja ligi šiol. Statyta ji 1915-1930 m., atdara tik sekmadieniais apie mišias.

 Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčia

Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčia

 Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčios kertinis akmuo su lietuvišku užrašu

Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčios kertinis akmuo su lietuvišku užrašu

Tauro lietuvių klubas Skrantone

Vienas keturių lietuvių klubų Skrantono regione! Prie įėjimo – trispalvė, o lietuviškiausias – vestibiulis, kur Lietuvos aprašymai, klubą kūrusių lietuvių nuotraukos. Dabar nariais priimami ne vien lietuviai ir einama čia labiau užkąsti – bulviniai blynai meniu dar yra, o cepelinų niekur ten nerasi: Anglies regiono lietuvių bendruomenės gimė anksčiau, nei jie išpopuliarėjo.

 Tauro lietuvių klubas Skrantone

Tauro lietuvių klubas Skrantone

 Tauro lietuvių klubo Skrantone įėjimo koridoriaus kilimas

Tauro lietuvių klubo Skrantone įėjimo koridoriaus kilimas.

 Laikraščio iškarpa Tauro lietuvių klubo įėjimo koridoriuje, pristatanti Lietuvą

Laikraščio iškarpa Tauro lietuvių klubo įėjimo koridoriuje, pristatanti Lietuvą

Kosciuškos gydamasis sodas

„Lietuviškos vietos taip greitai nyksta, todėl aš norėjau sukurti naują“ – pasakojo Kosciuškos sodo įkūrėja lietuvių kilmės Kerol Gargan. Sodelį, kurį sodina savo rankomis, pavadino ir Amerikos didvyrio Kosciuškos garbei, tačiau ne populiaresniu lenkiškuoju (Kosciuszko), o lietuviškuoju vardo variantu (Kosciuska).

 Ženklas su Kosciuškos gydomojo sodo pavadinimu

Ženklas su Kosciuškos gydomojo sodo pavadinimu

Skrantono Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia

1895 m. pradėta statyti bažnyčia dar tebeveikia, bet priklauso iš anglikonų atsivertusiems kunigams. Tačiau išlikę lietuviški vitražai, išlikęs koplytstulpis sovietų persekiojamiems lietuviams priešais bažnyčią, išlikęs kertinis akmuo „Lithuanica Ecclesia“.

 Skrantono Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia

Skrantono Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia

 Skrantono Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios vitražas su jam aukojusios lietuvių šeimos pavarde

Skrantono Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios vitražas su jam aukojusios lietuvių šeimos pavarde

Šv. Juozapo lietuvių mokykla Skrantone

Štai, kiek lietuvių vaikų mokėsi Skrantone dar 1915 m., kai buvo pradėta statyti ši mokykla! Ji seniai nebeveikia, bet dar likęs lietuviškas užrašas ant kertinio akmens: „Šv. Juozapo mokykla 1915“.

 Šv. Juozapo lietuvių mokykla Skrantone

Šv. Juozapo lietuvių mokykla Skrantone

Lietuviškas koplytstulpis Sovietų persekiojamiems lietuviams

Šis koplytstulpis, kaip rašoma ant jo koto, dedikuotas vyrams ir moterims, kritusiems už mūsų šalį (Lietuvą), o taip pat lietuviams, kenčiantiems už Geležinės uždangos ir mirusiems parapijos nariams. Štai tokie buvo pagrindiniai Amerikos lietuvių rūpesčiai 1975 m., ~70 metų nuo daugelio jų atsikėlimo gyventi į Skrantoną!

Skrantono koplytstulpis su matomu rūpintojėliu (kairėje)

Skrantono koplytstulpis su matomu rūpintojėliu (kairėje)

Skrantono lietuviško koplytstulpio paaiškinimas

Skrantono lietuviško koplytstulpio paaiškinimas

Skrantono teritorija toliau nuo centro

Į šias vietas iš Skrantono centro greičiausiai reikės vaiuoti automobiliu.

Lietuvių tautinės kapinės Skrantone

Šios kapinės – katalikų, bet ne Romos katalikų. Čia laidojami lietuvių tautiniai katalikai, atskilę nuo popiežiaus. Yra ir tos bažnyčios kūrėjo, vienintelio vyskupo Jono Gritėno kapas. Jis vyko skleisti idėjų ir į Lietuvą, bet greitai susirgo, mirė. Galbūt lietuvių religinė istorija galėjo pasisukti kitaip, jei Gritėnas būtų gyvenęs ilgiau?

 Lietuvių tautinės kapinės Skrantone

Lietuvių tautinės kapinės Skrantone

Šv. Juozapo lietuvių kapinės Skrantone

Didžiulės lietuvių kapinės! Gražus kapinių kryžius, yra labai senų kapų.

 Šv. Juozapo lietuvių kapinės Skrantone

Šv. Juozapo lietuvių kapinės Skrantone

 Šv. Juozapo lietuvių kapinės Skrantone

Šv. Juozapo lietuvių kapinės Skrantone

 Senas kapas Skrantone su užrašu senąja lietuvių kalba

Senas kapas Skrantone su užrašu senąja lietuvių kalba

Lakavanos anglies kasykla ir muziejus Skrantone

Čia galite nusileisti į tikrą šachtą, kurioje dirbo lietuviai! Turistams, aišku, paprasčiau: nebėra dugnu žliaugiančio požeminio vandens, nebėra rizikos pakliūti į degias ar nuodingas dujas… Mirtingumas čia buvo didžiulis, o žuvusius šachtininkus numesdavo žmonai prie namų! Tokias ir dar baisesnes XIX a. imigrantų darbininkų buities istorijas išgirsite Lakavanoje.

 Lakavanos anglies kasykla ir muziejus Skrantone

Lakavanos anglies kasykla ir muziejus Skrantone

Geležies krosnys (muziejus Skrantone)

1848-1857 m. statytos geležies krosnys – vienas tų pramoninių objektų, kurie traukė į šiuos kraštus lietuvius.

Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia Skrantone

Dabar ši banyčia priklauso „tradiciniams“ katalikams, laikantiems tridentietiškas mišias. Išoriškai nieko lietuviško neliko.

Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia Skrantone

Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia Skrantone

Elmhersto Šv. Marijos vilos lietuviškos vietos

Šv. Marijos viols kompleksas Elmerste susidaro iš buvusio lietuvių vienuolyno (dabar – senelių namai) ir jo kapinių.

Šv. Marijos vila Elmherste

Šachtose dirbti lietuviams buvo labai pavojinga: kas sprogdavo, kas nusinuodydavo… Likdavo daug našlių, našlaičių ir būtent jiems kunigas Urbanavičius įkūrė šiuos namus, kur bėdžiais rūpindavosi lietuvės vienuolės. Dabar lietuvybė išlikusi tik sienas puošiančiose nuotraukose, aukotojų lentų varduose, kryžiuje-saulėje ant stogo, lietuviškame įraše ant Marijos paminklo prie įejimo – bet seneliai čia prižiūrimi toliau.

 Tradicinis lietuviškas kryžius-saulė ant Šv. Marijos vilos stogo

Tradicinis lietuviškas kryžius-saulė ant Šv. Marijos vilos stogo. Šis simbolis labai populiarus tarp Amerikos lietuvių, nes apjungia krikščionišką (kryžius) ir tautinį ikikrikščionišką (saulė) simbolizmą

 Ankstyvųjų lietuvių vienuolių nuotraukos Šv. Marijos viloje

Ankstyvųjų lietuvių vienuolių nuotraukos Šv. Marijos viloje

Marijos skulptūra su lietuvišku užrašu

Vienas paskutinių dalykų Šv. Marijos vilos išorėje primenančiu lietuvišką jos praeitį. Kad pamatytumėte lietuviškąjį užrašą, prieikite artyn – vasaromis jį dengia augalai ir iš toliau matosi tik angliškas.

 Marijos skulptūra su lietuvišku užrašu

Marijos skulptūra su lietuvišku užrašu

Elmhersto lietuvių kapinės

Kadangi kapinės įkurtos prie lietuvių vienuolyno (Šv. Marijos vila) vienuolėms, dauguma kapų kuklūs – tik plokštelės, seniai apaugusios žole. Bet išsiskiria kunigų kapai, o taip patriotiškai nusiteikusių lietuvių kapų eilutė, kur ant antkapių – Gedimino stulpai ir kiti Lietuvos simboliai.

 Elmhersto lietuvių kapinės

Elmhersto lietuvių kapinės

Pitstono ir apylinkių lietuviškos vietos

Pitstonas yra lietuviškiausias (pagal gyventojų procentą) šitokio dydžio JAV miestas. Šios lietuviškos vietos yra Pitstone ir aplinkiniuose miesteliuose. Pitstonas faktiškai yra pačiame Skrantono/Vilks-Bario aglomeracijos centre.

Pitstono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Pakanka žvilgtelti į šią bažnyčią iš papėdės ir priblokš jos dydis ir didingumas! 99 metus (1909-2008) ji buvo Pitstono lietuvių namai, bet to neprimena niekas: net kertinį akmenį naujoji šeimininkė išėmė! Ji planavo čia demonstruoti meną, tačiau, pabodus vandalams, pastatą vėl pardavė. Bažnyčią apleista.

 Pitstono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Pitstono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Panaikintas kertinis akmuo Šv. Kazimiero bažnyčioje

Panaikintas kertinis akmuo Šv. Kazimiero bažnyčioje

Lietuvių socialinis ir naudos klubas Pitstone

Artėjant prie šio klubo, pirmiausiai dėmesį atkreips trispalvės ir Lietuvos herbo spalvomis vaikų išdažytas hidrantas! Šis klubas – bene tautiškiausias, tarp keturių išlikusių regione. Čia švenčiama Vasario 16 d. – tiesa, švenčiama ir airiška šv. Patriko diena, yra baras (įėjimas tik nariams ar su nariu).

 Lietuvių socialinis ir naudos klubas Pitstone

Lietuvių socialinis ir naudos klubas Pitstone

 Pitstono lietuvių klubo vidus[/

Pitstono lietuvių klubo vidus

Šv. Kazimiero skulptūra Pitstone

Ši statula – viskas, kas liko iš didžiosios Šv. Kazimiero bažnyčios, kai ją uždarė. Siekiant nuraminti uždaromų parapijų tikinčiuosius paprastai bažnyčia kelis jiems brangius daiktus iš senosios bažnyčios perveža į naująją. Ši airių bažnyčia todėl vietomis primena skulptūrų galeriją.

Šv. Kazimiero skulptūra Pitstone

Šv. Kazimiero skulptūra Pitstone

Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Pitstone

Vienos didžiausių šiaurinio Anglies regiono lietuvių kapinių, priklausiusios didžiajai Pitstono Šv. Kazimiero bažnyčiai. Gražūs vartai su Kazimiero vardu.

 Šv. Kazimiero lietuvių kapinių Pitstone įėjimo vartų arka

Šv. Kazimiero lietuvių kapinių Pitstone įėjimo vartų arka

 Šv. Kazimiero lietuvių kapinių Pitstone kapas

Šv. Kazimiero lietuvių kapinių Pitstone kapas

Durjėjos šv. Juozapo lietuvių bažnyčios vieta

Dar viena lietuvių bažnyčia Pensilvanijos anglies regione, kurią neseniai nugriovė vyskupijos buldozeriai, nepaisant parapijiečių nuomonės. Ši sugriauta 2013 m.

 Durjėjos šv. Juozapo lietuvių bažnyčia (dabar nugriauta)

Durjėjos šv. Juozapo lietuvių bažnyčia (dabar nugriauta)

Ekseterio lietuvių klubas

Vienas net keturių lietuvių klubų Skrantono apylinkėse! Išorė išdažyta trispalvės spalvomis. Į vidų patekimas tik nariams ar kartu su nariais.

 Ekseterio lietuvių klubas

Ekseterio lietuvių klubas

Inkermano lietuvių piliečių klubas

Šis lietuvių klubas kadais pravardžiuotas „Kraujo kibiru“ – tokios dažnos čia buvo muštynės. Jį savomis rankomis tarpukariu pastatė lietuviai šachtininkai, nors dabar čia eina nebe vien lietuviai ir lietuviški likę labiausiai užrašai.

 Inkermano lietuvių piliečių klubas

Inkermano lietuvių piliečių klubas

 Inkermano lietuvių piliečių klubo vidus

Inkermano lietuvių piliečių klubo vidus

Kingstono ir apylinkių lietuviškos vietos

Šios lietuviško paveldo vietos yra kitame Suskuehanos upės krante nuo Vilks-Bario.

Kingstono Apreiškimo Mergelei Marijai bažnyčios vieta

Uždariusi šią didingą lietuvių bažnyčią vyskupija jos nesugebėjo parduoti, todėl 2016 m. nugriovė. Žvelgdami į tuščią sklypą galite pamąstyti, kaip sparčiai nepastebimai nyksta didis lietuvių paveldas Amerikoje.

 Kingstono Apreiškimo Mergelei Marijai bažnyčia (dabar nugriauta)

Kingstono Apreiškimo Mergelei Marijai bažnyčia (dabar nugriauta). Google Street View image

 Kingstono Apreiškimo Mergelei Marijai bažnyčios vieta

Kingstono Apreiškimo Mergelei Marijai bažnyčios vieta

Apreiškimo Mergelei Marijai lietuvių kapinės Kingstone

Čia laidoti Apsireiškimo parapijos – tos, kurios bažnyčia nugriauta 2016 m. – nariai. Išlikęs užrašas „Lithuanian“ prie įvažiavimo, daug lietuvių kapų.

 Apreiškimo Mergelei Marijai lietuvių kapinės Kingstone

Apreiškimo Mergelei Marijai lietuvių kapinės Kingstone

Liucernos Šv. Onos lietuvių bažnyčia

Šią bažnyčią statė ilgai: pradėjo 1924 m., bet tada smogė Didžioji depresija; ilgai lietuviai meldės rūsyje, viršų pastatė tik 1959 m. Galbūt sąlyginis naujumas bažnyčią išgelbėjo: jungiant parapijas būtent ji pasirinkta kaip toji, į kurią bus sukelti viso priemiesčio tikintieji. Tačiau nieko akivaizdžiai lietuviško išorėje nebeliko.

 Liucernos Šv. Onos lietuvių bažnyčia

Liucernos Šv. Onos lietuvių bažnyčia

Lietuvių nepriklausomos kapinės

Kapinės, kapinės, kapinės! Kiek tik jų neįkūrė lietuviai regione. Dauguma buvo parapinės, o „Nepriklausomos“ tai tos, kuriose laidoti netikintieji arba ne taip rimtai į tikėjimą žiūrintys: kairieji, tautininkai.

 Lietuvių nepriklausomos kapinės Vest Vajominge

Lietuvių nepriklausomos kapinės Vest Vajominge

Senosios Mergelės Marijos kapinės Larksvilyje

Lietuviai buvo priversti jas įkurti po to, kai jų laidotuves bendrose su lenkais kapinėse stabdydavo lenkai ir net iškasė bei sumaitojo lietuvių vaikų lavonus! Kapinės greta kasybos atliekų krūvų, nes tokias žemes joms tada pardavinėjo kasybos kompanijos. Vėliau parapija nusipirko geresnes kapines, šios uždarytos.

 Senosios Mergelės Marijos kapinės Larksvilyje

Senosios Mergelės Marijos kapinės Larksvilyje

Senosios Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Larksvilyje

Čia vyko vienas didžiausių lietuvių-lenkų konfliktų Amerikoje! Kapinės buvo bendros, tad lenkai stabdydavo lietuvių laidotuvių procesijas ir net amerikiečiai pasibaisėjo, kai 1890 m. dvidešimt lenkų iškasė du lietuvių vaikus ir sumaitojo jų lavonus kirviais. Lietuviams teko pirktis atskiras Šv. Kazimiero kapines netoliese.

 Senosios Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Larksvilyje

Senosios Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Larksvilyje

Vilks-Bario ir apylinkių lietuviškos vietos

Šios lietuviškos vietos yra Vilks-Baryje, antrame pagal lietuvių procentą regiono mieste ir pietiniame Skrantono-Vilks-Bario aglomeracijos krašte.

Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios vieta

Didi Švč. Trejybės bažnyčia, statyta lietuvių sunkiu prakaitu 1911 m., buvo nugriauta ne kokios nelaimės, o vyskupijos sprendimu, nepaisant lietuvių protestų, visai ką tik: 2015 m. Deja, tai dažnos JAV lietuviškos bažnyčios likimas. Dabar tuščioje pievutėje – vienišas kryželis, tikriausiai pastatytas lietuvių.

 Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčia (dabar nugriauta)

Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčia (dabar nugriauta). Google Street View image.

 Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios vieta

Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios vieta

Kryžius Vilks-Bario Švč. Trejybės bažnyčios vietoje

Kryžius Vilks-Bario Švč. Trejybės bažnyčios vietoje

Švč. Trejybės lietuvių kapinės Vilks-Baryje

Didžiulės ir gražios kapinės su gražiais lietuviškai aprašytais paminklais: lietuviams pasaulinių karų aukoms, kapinių kryžius su malda. Čia nuo 1935 m. laidoti tie, kas lankė didžiąją Švč. Trejybės bažnyčią, 2015 m. virtusią dulkėmis.

 Švč. Trejybės lietuvių kapinės Vilks-Baryje (įėjimas)

Švč. Trejybės lietuvių kapinės Vilks-Baryje (įėjimas)

Švč. Trejybės lietuvių kapinių Vilks-Baryje kryžius

Ant tam supilto kalno užvilktas kryžius lietuviškai skelbia: „Jei draug su Kristumi mirėme, draug su Kristumi ir gyvensime“.

 Švč. Trejybės lietuvių kapinių Vilks-Baryje kryžius

Švč. Trejybės lietuvių kapinių Vilks-Baryje kryžius

Memorialas pasauliniuose karuose žuvusiems lietuviams

JAV ant paminklų žmonėms, žuvusiems už JAV pasauliniuose karuose, retai pamatysi ne angliškus žodžius. Šis – maloni išimtis. „Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie“ prašo jis dėl tų lietuvių, kurių dalis, neabejotinai, emigravo iš carinės Rusijos ir todėl, kad neimtų į rekrūtus – o galiausiai padėjo galvas už JAV.

 Memorialas pasauliniuose karuose žuvusiems lietuviams

Memorialas pasauliniuose karuose žuvusiems lietuviams

Vilks-Bario Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia

Lietuvių, kurie ~1918 m. pastatė ir apie 90 metų valdė šią bažnyčią, čia niekas nebeprimena – net –
tai Amerikoje reta – kertinis akmuo, kur parašyti statybos metai ir ir pirminė pastato paskirtis, išimtas. Dabar tai ispanakalbių Septintosios dienos adventistų bažnyčia.

 Vilks-Bario Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia

Vilks-Bario Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia

Šv. Pranciškaus lietuvių kapinės Vilks-Bare

Mažos kapinaitės kalno šone, priklausiusios Šv. Pranciškaus lietuvių parapijai.

 Šv. Pranciškaus lietuvių kapinės Vilks-Bare

Šv. Pranciškaus lietuvių kapinės Vilks-Bare

Vilks-Bario miestelio lietuvių bažnyčia

Ši lietuvių bažnytėlė 2011 m. tapo… alaus bravoru ir alubariu! Tai – retas atvejis. Paprastai Romos katalikų bažnyčia pastatų nepardavinėja „nemoraliai paskirčiai“ ir bažnyčios virsta kitatikių maldos namais, sandėliais ar butais. Įdomu, kad tinklapyje alaus darykla rašo, jog veikia tik „buvusioje mokykloje“, o bažnyčios nemini.

 Vilks-Bario miestelio lietuvių bažnyčia iš išorės

Vilks-Bario miestelio lietuvių bažnyčia iš išorės

 Vilks-Bario miestelio lietuvių bažnyčia iš vidaus (dabar bravoras)

Vilks-Bario miestelio lietuvių bažnyčia iš vidaus (dabar bravoras)

Vilks-Bario Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Senoji Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia ėmė griūti į kasyklą. Toks „egzotiškas“ likimas Anglies regione neretas: juk kone po visais namais pasikasta, ir nevisada saugiai… Tada Amerikoje „teismų kultūra“ nebuvo tokia gaji, ir lietuviams teko 1957 m. savo lėšom statytis naują – šią – bažnyčią. Ji išliko – bet lietuviško joje neliko nieko.

 Vilks-Bario Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Vilks-Bario Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Lietuviškos vietos Šiaurinio Anglies regiono vakaruose

Šios lietuviškos vietos yra už Skranono-Vilks-Bario aglomeracijos ribų mažuose angliakasių miesteliuose į vakarus nuo Vilks-Bario.

Šiugar Nočo Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia

1913 m. pastatas nusipirktas iš presbiterijonų. Tai buvo laikai iki automobilių, todėl, vos prasigyvenę (kiek įmanoma angliakasiams), lietuviai stengdavosi įsigyti savo bažnyčią: kad nereiktų sekmadienį, vienintelę laisvą dieną, eiti daug kilometrų į lietuvių bažnyčią Plimute (Šv. Pranciškaus) arba eiti į lenkų bažnyčią, kas atrodė tiesiog nusikaltimas tautai. Parapijoje negyveno daugiau ~300 lietuvių.

 Šiugar Nočo Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčią

Šiugar Nočo Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčią

Šv. Petro ir Povilo lietuvių kapinės Šiugar Noče

Mažos angliakasių miestelio lietuvių kapinaitės, kur ant antkapių gali perskaityti suanglintus prieškarinius lietuvių kalbos žodžius: „Nuzudytas mainose“ ir pan.

 Šv. Petro ir Povilo lietuvių kapinės Šiugar Noče

Šv. Petro ir Povilo lietuvių kapinės Šiugar Noče

Vanamio Mergelės Marijos lietuvių bažnyčia

Kaip daug kur mažuose Anglies regiono miesteliuose, lietuvių bažnyčia užsidarė, stovi tuščia ir nenaudojama, o norint ją surasti teko gerokai pavargti: net internete nelabai buvo informacijos, kur ta bažnyčia stovėjo. Dabar bent jau bus Šiaurinio Pensilvanijos anglies regiono lietuviškų vietų plane. Pradėta statyti 1925 m.

 Vanamio Mergelės Marijos lietuvių bažnyčia

Vanamio Mergelės Marijos lietuvių bažnyčia

Vanamio Mergelės Marijos lietuvių bažnyčia

Mažos mažos parapijos kapinaitės. Atrodo, be lietuvių čia laidoti ir kitataučiai.

Vanamio lietuvių kapinės

Vanamio lietuvių kapinės

Naujosios Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Hunloke

Naujosios Šv. Kazimiero lietuvių parapijos kapinės įkurtos gana toli nuo bažnyčios.

Lietuviškos vietos tolėliau

Kasulaičio ežeras

Mažytis, bet tikriausiai vienintelis lietuviškai pavadintas JAV ežeras, o gal ir labiausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuviškai pavadintas ežeras! Juozapas (Joseph) Kasulaitis, beje, buvo ne kokia įžymybė, o tiesiog dešimtmečius regione ūkininkavęs ūkininkas.

 Kasulaičio ežeras Šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione

Kasulaičio ežeras Šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų šiauriniame Pensilvanijos anglies regione žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos dienoraštis

Pensilvanijos Šiaurinis Anglies regionas buvo viena tų vietų, apsilankymo kuriose laukiau labiausiai: dar XIX a. ten plūdę lietuviai sukūrė apie 50 lietuviškų vietų: bažnyčių ir kapinių, paminklų ir klubų. Netgi lietuviškai pavadintas ežeras (tikriausiai vienintelis JAV) ten yra!

Atrodo, tik žymėk viską žemėlapyje – tegul visi sužino, tegul lanko Skrantono miestą, lietuviškai imigrantų vadintą Skrantais, ir jo apylinkes, kuriose, beje, gimė ir laikraštis „Draugas“, vėliau persikėlęs į Čikagą.

Deja, apsilankę supratome, kad daugelyje svarbiausių lietuviškų vietų nieko neliko: arba išvis nieko, arba nieko lietuviško.

Pamatyti Šiauriniame Anglies regione dar yra ką, bet jau sunkiai pasakytum, koks svarbus lietuvybės centras tai dar gana neseniai buvo.

Pirmoji užduotis: surasti savo paveldą prisimenančių lietuvių

„Ant popieriaus“ lietuvybė Šiauriniame anglies regione atrodo puikiai. Ar bent atrodė 2000 m., kai darytas paskutinis JAV gyventojų surašymas, klausęs kilmės. Tada tokie miestai kaip Pitstonas ar Vilks Baris turėjo 4% lietuvių ir jokie panašaus dydžio ar didesni JAV miestai jiems pagal lietuvių procentą neprilygo. Tada regione veikė 14 lietuviškų bažnyčių, beveik tiek pat kapinių – iš esmės, kas kelias mylias.

Tačiau jau pradėję ieškoti, kas galėtų „Tikslas – Amerika 2017“ papasakoti apie regiono lietuvišką paveldą, susidūrėme su problemomis: kituose tokiuose svarbiuose lietuviškuose kraštuose savanorių jau buvome suradę, o Šiauriniame anglies regione dar neturėjome. Lietuvių kilmės asmenų daug, bet tik nedaugelis tą kilmę prisimena... Štai tebeveikia keturi lietuvių klubai, tačiau mėginimas užmegzti ryšį su jais vaisių neatnešė. Paskaitę jų „Facebook“ paskyras supratome, kodėl: visi jie švenčia airišką Šv. Patriko dieną, tačiau tik vienas (Pitstono) be jos dar švenčia ir Vasario 16 d... Galiausiai nuėję į tuos klubus pamatėme, kad jie veikia labiau kaip barai „tik nariams“ (įėjimas – su raktinėmis kortelėmis), o lietuvybė ten matoma tik senose relikvijose iš laikų, kai dar rinkdavosi vien lietuviai.

Apie tuos laikus tegalėjome išgirsti pasakojimų: kaip Ekseterio lietuvių klubas savomis rankomis statytas, kaip pravardžiuotas kraujo kibiru, nes tokios dažnos ten buvo muštynės. Nebuvo viskas taip puiku ir tada, prieš 50 ar 70 metų: juk tai ne inteligentai į Anglies regioną atvyko, o eiliniai ūkininkų vaikai, čia tapę angliakasiais. Bet kiek gražaus jie sukūrė!

Galiausiai per Lietuvos Vyčių organizaciją radome kelis padėti sutikusius lietuvius, kurie apie lietuvišką paveldą žinojo daugiau. Dennis Palladino iš Pitstono ir Carol Gargan iš Forest Sičio. Carol susitikome jos miestelio lietuvių kapinėse – nes lietuvių bažnyčia ten nugriauta. Su ja apvažiavome Skrantono miesto lietuviškas vietas. Carol apgailestavo, kaip sparčiai jos nyksta, pasakojo, kad todėl bando sukurti naują lietuvišką vietą: Kosciuškos gydomąjį sodą (pavadinime „Kosciuška“ rašoma lietuviškai, o ne lenkiškai, kaip įprasta JAV). Graži iniciatyva, o mūsų apsilankymo proga pasodintos papildomos dvi gėlės. Tačiau, aišku, sodelis nedidelis, palyginus su kapinėmis, bažnyčiomis...

Iš lietuvybės pasilieka vien kapinės

O lietuvių bažnyčios Šiauriniame Anglies regione griūva itin greitai. Ir, atrodo, kuo didingesnė, gražesnė, istoriškesnė bažnyčia – tuo didesnė tikimybė, kad ją nugriaus. Lietuvoje tokie milžiniški, seni (XIX a.) ir kultūriškai reikšmingi pastatai, kaip Vilks Bario Švč. Trejybės ar Kingstono Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo lietuvių bažnyčios, būtų saugomi architektūros paminklai, o čia 2015 m. neliko vienos, 2016 m. kitos... O gi ir parapijos buvo mokios, ir bažnyčios suremontuotos. Dabar jų vietose radome tik plynas pieveles. Buvau iš anksto įsirašęs tų bažnyčių nuotraukų į planšetinį kompiuterį ir jau vietoje nufotografavau vaizdus iš lygiai tų pačių vietų. Bus palyginimas.

Aišku, sugriauta ne viskas, bet ir tos lietuvių bažnyčios, kurios išlikusios, beveik visos uždarytos. Iš kai kurių net kertiniai akmenys, kurie paprastai išlieka paskutiniai lietuvybės liudytojai, išimti. Taip, Pitstono Šv. Kazimiero bažnyčia neabejotinai įspūdingiausia tarp išlikusių nenugriautų – bet kad jokio lietuvybės ženklo ten nebelikę... Vietos lietuviai papasakojo, kad Šv. Kazimiero skulptūra iš ten išgelbėta, perkelta į airių bažnyčią: tačiau visi kartu vaikščiodami po pastarąją tarp daugelio skulptūrų Šv. Kazimiero neradome (vėliau paaiškėjo, kad viena matytų skulptūrų visgi buvo Šv. Kazimiero – bet net bažnyčią lankydavę lietuviai iš pradžių jo nepažino).

O Vilks Bario miesto (Wilkes-Barre Township) lietuvių bažnyčioje radau, ko net ir visko Amerikoje jau matęs nesitikėjau: alaus bravorą.

Iš 13 Šiaurinio Anglies regiono lietuvių Romos katalikų bažnyčių ne tik kad nė viena nebėra oficialiai lietuviška – vos vienoje tebevyksta įprastos eilinės katalikiškos mišios. Taip, mažėjant gyventojų skaičiui miestuose uždarinėjamos ne vien lietuvių bažnyčios. Bet juk regione uždaryta tik maždaug pusė katalikų bažnyčių – reiškia, vien remiantis statistika, apjungus parapijas bent pusė lietuvių bažnyčių (~6-7) turėjo ir toliau tarnauti tam tikėjimui, išlikti jų interjerai, lietuviški paveikslai ir vitražai. Bet nieko panašaus. Kodėl? Kai kurie lietuviai sako, kad kitataučiai vyskupai tiesiog renkasi išlaikyti „savas“ bažnyčias.

Bent jau lietuvių kapinės tebėra. Kuo didesnės būta bažnyčios, tuo didesnės tos parapijos kapinės, o didžiausių parapijų kapinėse, tokiose kaip Švč. Trejybės, pilna ne tik antkapių, bet ir didelių paminklų, pvz., lietuviams, žuvusiems pasauliniuose karuose.

Yra išlikusių lietuviškų paminklų ir miestuose – tokių, kaip koplytstulpis prie Šv. Juozapo bažnyčios. Pastaroji dabar priklauso iš anglikonybės į katalikybę perėjusiems kunigams, bet tai – vienas geriausių likimų: viduje daug kas išliko.

Kaip Amerikos lietuviai padarė tai, ko Lietuvos lietuviai nedrįso

Pradėjau nuo liūdnų dalykų, bet Šiaurinio Anglies regiono buvimas tikru lietuvybės centru, į kurį atsikėlė kone šimtas tūkstančių lietuvių, nepraėjo be pasekmių. Tik čia gali atrasti lietuviškai pavadintą Kasulaičio ežerą – kad ir kokį mažą, bet, tikriausiai vienintelį Amerikoje.

Ir tik čia gali atrasti lietuvių tautinių katalikų bažnyčią, nepavaldžią popiežiui. Ji tebeveikia! Tie lietuviai, kurie XX a. pradžioje taip nenorėjo perduoti už savo suaukotus pinigus pastatytų bažnyčių „Romai“, kad net nutarė nuo jos „atsimesti“, tam tikra prasme buvo teisūs. Štai atėjo XXI a. ir Romos katalikų vyskupai, nebežiūrėdami nei kas lietuvių bažnyčias statė, kas joms aukojo, nei kad parapijos turi pinigų išsilaikyti, visas vieną po kitos uždarė. O „nepriklausomieji“ lietuviai katalikai, į kuriuos ilgus dešimtmečius dauguma Amerikos lietuvių žiūrėjo kreivai, iki šiol kas sekmadienį renkasi nuosavoje bažnyčioje.

Deja, patekti vidun nepavyko: nepadėjo nei mano, nei mums pagelbėjusių Amerikos lietuvių laiškai ir vizitai pas lenkų tautinius katalikus, prie kurių lietuvių tautinių katalikų parapija prisišliejo. Juk lankėmės nesekmadienį... Tačiau Carol Gargan jau vėliau, mums išvykus, nufotografavo ir bažnyčios vidų, ir jos kapines, kur ilsisi ir vienintelis jos vyskupas Gritėnas. „Tikslas – Amerika“ duomenų rinkimas nesibaigė mūsų grįžimu į Lietuvą, mūsų paskatinti Amerikos lietuviai kai kuriuos darbus tęsė ir toliau!

Dėl to, kad ją taip sudėtinga aplankyti, negaliu žymėti Skrantono lietuvių tautinių katalikų bažnyčios prie svarbiausių Amerikos lietuvių vietų. Bet ji neabejotinai viena keisčiausių ir ypatingiausių. Per visą istoriją nuo pat atsivertimo iš pagonybės tarp lietuvių nebuvo kito mėginimo įkurti nuosavą grynai lietuvišką nepriklausomą bažnyčią – o čia, žiūrėk, Amerikos lietuviai padarė tai, ko Lietuvoje niekas nedrįso!

Lietuvius mena ir šachta bei šachtininkų našlių namai

„Tikslas Amerika“ žemėlapyje, be lietuviškų vietų, pažymėsime ir tuos įspūdingus objektus, kurie glaudžiai susiję su lietuviais, leidžia perprasti Amerikos lietuvių gyvenimą. Viena tokių vietų Skrantone – Lakavanos anglies kasykla, kur kiekvienas traukinėliu gali nusileisti šachton. Panašiose į ją dirbo beveik visi regiono lietuviai vyrai. Ten išklausysite pasakojimų, kaip baisu ir pavojinga tai buvo: kaip žuvusius šachtininkus palikdavo žmonai verandoje, kaip jie mirdavo nuo sprogių ar nuodingų dujų ir t.t.

Šachtininkų našlės atsidurdavo Šv. Marijos viloje, kur jomis rūpindavosi lietuvio kunigo Urbanavičiaus įsteigtas ordinas. Jis, kaip ir daugelis Amerikos lietuvių vienuolių ordinų, XX a. pabaigoje nyko ir vilos administravimą perdavė kitiems (paskutinės vienuolės išsikėlė į Broktoną). Dabar ten – senelių namai visiems. Gana jaunas jų darbuotojas Davidas Kaminskis noriai papasakojo apie savo darbovietę: jis, sakė, „tikriausiai nėra lietuvių kilmės“, bet domisi istorija, dar ir vėliau rašė man el. laiškus su klausimais, kada bus parengtas „Tikslas – Amerika“ žemėlapis.

Pagalvojau, kad tokie, kaip jis – dar viena žmonių grupė kuri, tinkamai įkvėpta, galėtų ginti lietuvišką paveldą. Kiekvienam kilmę pamiršusiam lietuviui, tikriausiai, galima atrasti amerikietį, kuriam visas mažumų paveldas žavus, arba kuris bežino tik savo kilmės vietą „Rytų Europa“ ar „Vidurio Europa“ ir nebesieja savęs su jokia konkrečia tauta. Bet su jais reikia dirbti, reikia parodyti, kodėl lietuvių paveldas toksai svarbus ir išskirtinis, įdomiai pateikti aplinkybes, kuriomis jis atsirado: kaip caras norėjo Lietuvą palikti žemės ūkio kraštu ir todėl tiems, kas norėjo dirbti fabrikuose, teko emigruoti, kaip Rusija draudė lietuvių kalbą (o Amerikoje lietuviai rašė kaip norėjo), kaip sovietai vykdė genocidą ir t.t.

Štai taip, pavyzdžiui, airiai sudomino ir kitus amerikiečius savo kultūra: kone visi Amerikoje žino Airijos badą, visi žino Šv. Patriko dieną ir net lietuvių klubai ją švenčia.

Bet populiarinti lietuvišką paveldą, tikriausiai, reikia pradėti ne Pensilvanijos Šiauriniame Anglies regione. Per mažai ten ko belikę, kad sudomintume žmogų iš šalies. Daugelį vietų interaktyviame žemėlapyje man teks žymėti blausiausia spalva, kuri reiškia, kad lietuviška ten jau tik istorija: jokių matomų ženklų, net menko užrašėlio, nėra.

Ir visgi, Šiaurinis Anglies regionas – svarbi vieta. Svarbi vieta, kaip šauksmas lietuviams atsibusti. Jei nieko nedarysime – visos tos nuostabios JAV lietuviškos vietos, kurias skatinu lankyti, kurios yra tiltais tarp Lietuvos ir Amerikos, gali per kelis, keliolika ar keliasdešimt metų nunykti Šiaurinio anglies regiono pėdomis.

Tikiu, kad ir Šiaurinis Anglies regionas dar galutinai neprarastas, kad įmanoma savaip sudominti lietuvių tradicijomis ir kilme amerikiečius. Bet tai jau tektų daryti mažiau kliaujantis lietuviškomis vietomis, kas gerokai sudėtingiau.

Teoriškai galima Šiauriniame anglies regione buvusias lietuviškas vietas pažymėti lentelėmis (mačiau ten, Pitstone, tokią lentelę, skirtą nugriautai slovakų bažnyčiai). Bet pirmiausia reikia ginti tą paveldą, kur dar apginti yra daug ką.

Augustinas Žemaitis, 2017 09 26-27.

Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją

Šiauriniame Anglies regione su lietuvišku paveldu 'Tikslas - Amerika' komandą supažindinę Carol Gargan, Dennis Palladino ir kiti

Šiauriniame Anglies regione su lietuvišku paveldu 'Tikslas - Amerika' komandą supažindinę Carol Gargan, Dennis Palladino ir kiti

Click to learn more about Lithuania: Pensilvanija, JAV 3 Comments

Vašingtonas (JAV sostinė)

Vašingtonas - netipiška sostinė. Nors JAV - didžiulė valstybė (300 mln. žmonių) miesto ribose gyvena panašiai žmonių, kaip ir Vilniuje (630 000), o daugumą jų sudaro juodaodžiai. Vašingtonas 1791 m. specialiai suplanuotas kaip neutrali politinė širdis - jame draudžiama statyti dangoraižius, jis nepriklauso jokiai valstijai ir nors čia tiesiogiai valdo parlamentas, dirbantis Kapitolijaus rūmuose, Vašingtono gyventojai neturi teisės išrinkti savo parlamentaro.

Lietuvos ambasada Vašingtone

Vašingtone yra per 170 ambasadų (daugiausiai pasaulyje). Lietuvos ambasada Vašingtone (2622 16th St., N.W.) - itin svarbi mūsų šalies istorijai. Tai - seniausia Lietuvos atstovybė užsienyje; 5 aukštų ispanų neobaroko stiliaus vila su bokštu lietuvių įsigyta dar 1924 m. (pastatyta 1909 m. JAV senatoriui Džono B. Hendersonui, projektuota George Oakley Totten, Jr., iš pradžių tarnavo kaip Danijos ir Švedijos atstovybės). Santykiai su JAV Lietuvai buvo labai svarbūs, nes tuo metu JAV gyveno net 193 600 lietuvių (6% tuometės Lietuvos populiacijos) ir jie smarkiai rėmė Lietuvą.

Lietuvos ambasada Vašingtone.

Lietuvos ambasada Vašingtone. Dešinėje - Kubos ambasada, kairėje - pastatas pastatytas nugriovus dalį Lietuvos ambasados pastato.

Vilos būta didesnės, bet kita jos pusė 1965 m. nugriauta, o ambasada išlaikė autentišką puošnią išvaizdą, įkvėptą Monterėjaus rūmų Ispanijoje.

JAV niekuomet nepripažino sovietinės Lietuvos okupacijos, taigi ambasada visą tą laiką veikė atstovaudama nepriklausomą Lietuvą. Jos misija buvo nuolat priminti pasauliui apie okupaciją, skatinti JAV remti Lietuvos laisvę, ieškoti galimybių išvaduoti Lietuvą, išdavinėti Lietuvos pasus Amerikos lietuviams. Ambasados padėtis tada buvo sunki, pinigų trūko: 1982 m. sumanius ambasadą remontuoti, teko juos rinkti iš Amerikos lietuvių. Nors kai ambasada statyta vieta buvo prestižinė „ambasadų linija“, ilgainiui ji tapo vadinamuoju juodaodžių getu, pasidarė nesaugi, dauguma ambasadų išsikėlė (Lietuva, aišku, tam pinigų neturėjo). Dabar ši vieta – vėl geresnė.

Lietuvos ambasada stovi greta irgi puošnios Kubos ambasados ir skersgatvis tarp pastatų buvo savotiškas Šaltojo karo frontas (Kuba – prosovietinė, Lietuva – antisovietinė). Ironiška, kad Lietuvos ambasada kažkiek netyčia nukentėjo nuo antikomunistų, kubiečių Omega-7 judėjimo, atakavusio komunistinės Kubos atstovybę.

Atgavus nepriklausomybę ambasada 2008 m. nauju priestatu išplėsta dvigubai (nuo 1116 kv. m iki 2488 kv. m) nes vietos nebepakako. Tačiau viduje įspūdingiausia yra senoji dalis, ypač puošni jos antrojo aukšto salė, kur vyksta oficialūs renginiai, bei patalpa bokštelyje, ypač mėgta okupuotos Lietuvos atstovo Stasio Lozoraičio, bet dabar mažai naudojama, nes nešildoma ir nekondicionuojama.

Ambasados reprezentacinė antrojo aukšto salė

Ambasados reprezentacinė antrojo aukšto salė

Ambasada lankoma per Vašingtono „Open House“ ir, pasak ambasados atstovų, bet kada susitarus. Priešais ambasadą lauke stovi informacinė lenta su pastato bei Lietuvos nepriklausomybės atgavimo istorija.

Patalpa Lietuvos ambasados Vašingtone bokštelyje

Patalpa Lietuvos ambasados Vašingtone bokštelyje

Lietuviška koplyčia didžiausioje JAV bažnyčioje

Neoromaninė-neobizantinė Nacionalinės Nekaltojo prasidėjimo šventovės bazilika - svarbus daugiakultūrinės JAV valstybės sostinės simbolis. Ji statyta 41 metus (baigta 1961 m.), yra aukščiausias Vašingtono pastatas (100 m aukščio) ir didžiausia Šiaurės Amerikoje katalikų bažnyčia. Daug iš dviem aukštais išsidėsčiusių šventovės koplyčių skirtos imigrantų tautoms ir pašvęstos tose tautose įvykusiems Marijos apsireiškimams; ten yra ir Lietuvių (Šiluvos mergelės) koplyčia.

Lietuvių koplyčia Vašingtone iš išorės

Lietuvių koplyčia Vašingtone iš išorės

Kadangi ji įrengta pačiame sovietinės okupacijos įšale, 1966 m., ji skirta ne vien religijai, o ir pristatyti Lietuvą Amerikai, todėl jos mozaikose gausu ir pasaulietinių motyvų.

Lietuviškos koplyčios Vašingtone mozaikos fragmentas

Lietuviškos koplyčios Vašingtone mozaikos fragmentas

Tarp pastarųjų – vargo mokykla (su verpimo rateliu), Mindaugo karūnavimas, Gedimino pilis ir Vilniaus vartai, Vytis ir Vilniaus herbas, šūkis „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ ir t.t. Simboliškiausias pasaulietinis kūrinys – virš įėjimo: nuo Kauno Vienybės aikštės iki Niujorko laisvės statulą per vandenyną šuoliuonatis Vytis, simbolizuojantis emigraciją į Ameriką.

Emigraciją simbolizuojantis kūrinys Šiluvos koplyčioje Vašingtone

Emigraciją simbolizuojantis kūrinys Šiluvos koplyčioje Vašingtone

Tarp religinių motyvų irgi vyrauja susiję su Lietuva: Lietuvos bažnyčios, lietuviški koplytsulpiai, Šv. Kazimieras, rūpintojėlis. Po Šiluvos Marijos statula – stilizuotas Kryžių kalnas, lubose – keturios su Marija siejamos Lietuvos vietos ir Lietuvoje esančių Marijos paveikslų kopijos ir t.t.

Lietuvos Marijos paveikslai koplyčios lubose

Lietuvos Marijos paveikslai koplyčios lubose

Nors šiandien koplyčias Vašingtono Nekaltojo prasidėjimo šventovės bazilikoje turi daugelis didesnių Amerikos imigrantų bendruomenių, daugelis tų koplyčių nedidelės, rūsyje. O lietuviškoji koplyčia – pagrindinėje bažnyčios dalyje, stačiai milžiniška. Lietuviai gavo teisę ją įrengti tik „per plauką“ – iš pradžių buvo už tokią teisę gavusių bendruomenių ribų, bet viena iš ją gavusių bendruomenių nesurinko koplyčiai pinigų, tad teisė perduota lietuviams.

Lietuviškas kryžius-saulė ir stilizuotas Kryžių kalnas po Šiluvos Marijos skulptūra

Lietuviškas kryžius-saulė ir stilizuotas Kryžių kalnas po Šiluvos Marijos skulptūra

Lietuvių bažnyčios Vašingtone nėra, bet ją atstoja lietuviška misija, veikianti Epiphany parapijoje (2712 Dumbarton St., NW) - ten kartą į mėnesį laikomos lietuviškos mišios.

Žymių lietuvių kapai Vašingtone

Nors Vašingtone niekad negyveno daug lietuvių, žymių lietuvių ten palaidota nemažai.

Visų pirma, prie Vašingtono veikia Arlingtono nacionalinės kapinės, kur laidojami JAV kariai. Žymiausias Amerikos lietuvis ten – Vladislovas Sabaliauskas (JAV vadintas Walter Sabalauski). Nors gimė Lietuvoje, kario karjerą jis padarė JAV, todėl Lietuvoje beveik nežinomas, o JAV jo kapas įtrauktas tarp svarbiausių kapų Arlingtone, jo garbei pavadinta ir oro pajėgų mokykla.

Vladislovo Sabaliausko kapas vienodų Arlingtono kapų eilėse

Vladislovo Sabaliausko kapas vienodų Arlingtono kapų eilėse

Lietuvoje žymesnis Samiuelio Hariso kapas, kurio antkapį su Vyčiu pastatė lietuviai. Mat Semiuelis Harisas – vienintelis amerikietis (ne Amerikos lietuvis), žuvęs už Lietuvą. Tai įvyko 1920 m., kuomet jis buvo atsiųstas su Amerikos įgula į Kauną mokyti Lietuvos karių, kovojusių nepriklausomybės karus. Jį nušovė komunistai. Lietuva jį labai gerbė, mokėjo jo našlei pensiją. Okupacijos laikais prie kapo rinkdavosi Amerikos lietuviai, tarsi norėdami paskatinti JAV vėl padėti Lietuvai.

Semiuelio Hariso kapo lietuviškoji pusė

Semiuelio Hariso kapo lietuviškoji pusė

Semiuelio Hariso kapo amerikietiškoji pusė

Semiuelio Hariso kapo amerikietiškoji pusė

Taip pat pokariu Vašingtonas pritraukė ir nuo sovietų bėgusių lietuvių intelgentų. Jie irgi palaidoti ten, daugiausia Cedar Hill kapinėse Merilande prie Vašingtono ribos. Ten ilsisi poetas Henrikas Radauskas (ant antkapio tėra jo pavardė, nes tokios kapinių taisyklės, bet žole apaugusi plokštelė pažymėta jo eilėraščio citata „Ir žydėjimą žalio lapo tu išsinešei su savimi“).

Henriko Radausko kapas Vašingtone

Henriko Radausko kapas Vašingtone

Taip pat ten palaidotas valstybininkas ir savanoris Kazys Škirpa, 1941 m. organizavęs birželio sukilimą prieš Sovietų Sąjungą. Nors Sovietai ir buvo išvyti, viltims atkurti nepriklausomą Lietuvą išsipildyti lemta nebuvo: nacistinė Vokietija ją tiesiog okupavo, Škirpai pradžioje skyrė namų areštą, vėliau įkalino. Tik naciams pralaimėjus Škirpa atgavo laisvę ir Amerikoje vadovavo už laisvę pasisakantiems lietuviams.

Kazio Škirpos kapas Vašingtone

Kazio Škirpos kapas Vašingtone

Aplinkui Škirpos kapą yra daugiau lietuvių kapų, paženklintų lietuviškais simboliais: Vyčiu, Gedimino stulpais, Geležiniu vilku. Aukščiau ant kalno – kalbininko Leonardo Dambriūno kapas. Jis redagavo pirmąją lietuvišką Bostono enciklopediją.

Lietuvos gabalėliai Vašingtono centre

Vašingtono širdis – keleto kilometrų ilgio parkas „National mall“, kurį supa svarbiausi miesto pastatai: Kapitolijus, Baltieji rūmai, Vašingtono monumentas, Smithsonian nemokami muziejai...

Yra ten ir lietuvybės pėdsakų. Štai Smithsonian Oro ir kosmoso muziejuje, pirmame aukšte, yra ir Dariaus bei Girėno nuotrauka (tarp aviacijos pionierių). Skulptūrų sode netoli šio muziejaus – Druskininkuose gimusio žydų skulptoriaus Lipšico skulptūra. Holokausto muziejuje – Eišiškių miestelio žydų nuotraukos.

Dariaus ir Girėno nuotrauka - šiame stende

Dariaus ir Girėno nuotrauka - šiame stende

Lipšico skulptūra Vašingtone

Lipšico skulptūra Vašingtone

Lietuviškų pavardžių galite paieškoti ir ant Vietnamo karo memorialo: ilgos sienos su visų žuvusių amerikiečių pavardėmis. Tik turėkite omenyje, kad tada, XX a. antroje pusėje, tik mažuma lietuvių dar turėjo lietuviškas pavardes.

Svarbesnis Lietuvai memorialas yra kiek toliau nuo National Mall: tai Memorialas komunizmo aukoms. Tarp 100 milijonų čia pagerbtų aukų – ir per 500 tūkstančių lietuvių, Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje pražudytų sovietinio genocido. Deja, memorialas labai mažas, bet ir tokį pastatyti užtruko keliolika metų. Didesniam komunizmo aukų įprasminimui priešinasi kai kurios pasaulinės galybės, ypač Rusija, o taip pat vietos kraštutiniai kairieji.

Lietuvos partizanų rekonstruktoriai lankosi prie memorialo komunizmo aukoms (nuotrauka tik perfotografuota)

Lietuvos partizanų rekonstruktoriai lankosi prie memorialo komunizmo aukoms (nuotrauka tik perfotografuota)

Su Lietuva susijusios organizacijos Vašingtone

Vašingtone, kaip sostinėje, veikia ir kai kurios plataus masto organizacijos, pvz. Vieningas Amerikos pabaltijiečių nacionalinis komitetas, įsteigtas 1961 m. lietuvių, latvių ir estų savo šalių nepriklausomybei siekti.

Tačiau žymiausia ir turistui įdomiausia su Lietuva susijusi organizacija tikriausiia Amerikos balsas, į kurio studijas vedamos ekskurisjos. Būtent iš to pastato sovietų okupacijos laikais į Lietuvą transliuotos JAV programos lietuviškai, pasakojusios realią padėtį JAV ir pasaulyje, kurią slėpė Sovietų Sąjunga. Dabar Amerikos balsas lietuviškai nebetransliuoja, nes laiko, kad Lietuvoje žiniasklaida jau laisva.

Amerikos balso pastatas Vašingtone

Amerikos balso pastatas Vašingtone

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Vašingtone žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Vašingtoną dienoraštis

JAV sostinė Vašingtonas – neabejotinai vienas įdomiausių bei turistų pamėgtų miestų, pro kuriuos važiavo „Tikslas – Amerika 2017“. Jame nebuvo senos šimtametės lietuvių bendruomenės, tačiau JAV sostinės statusas lėmė keleto pačių svarbiausių lietuviškų vietų sukūrimą: seniausios Lietuvos ambasados, lietuvių koplyčios didžiausioje JAV katalikų bažnyčioje.
Be to, Vašingtone palaidotas ne vienas žymus lietuvis, ir net jo centre galėjome atrasti lietuvybės atspindžių.

Ambasadoje sutikome „Tikslas – Amerika“ įkvėpėją

Pernakvojus Lietuvos ambasadoje Vašingtone, ryte laukė susitikimas su viena projekto „Tikslas Amerika“ iniciatorių – Lyra Puišyte. Aš jau 5 metus vykdau projektą „Gabalėliai Lietuvos“ ( http://www.gabaleliailietuvos.lt ), tačiau idėja sukurti internetinį žemėlapį ėmė materializuotis tik tada, kai prieš dvejus metus sulaukiau netikėto skambučio iš Lyros. „Norime padaryti tokį žemėlapį“ – sakė – „Matome, kažką panašaus jau darote, gal norėtumėte?“.

Pamąstęs, ką galėčiau pasiūlyti, išdėsčiau „Tikslas – Amerika“ idėją. Supratau, kad visų lietuviškų vietų niekaip nesužymėsi pats jų neaplankęs. Ir neklydau: jau užmezgus kontaktą su vietos lietuviais, susitikus, pavyko atrasti triskart daugiau lietuviško paveldo, nei planavau. Tuo tarpu ankstesni tyrimai „per atstumą“ pasirodė buvę gana riboti: kai kurie objektai, kuriuos galvojau egzistuojant – jau sunykę; kai kurie, kuriuos, remdamasis šykščia atrasta informacija, galvojau esant nevertus dėmesio – labai įspūdingi; kai kurių tikslių GPS koordinačių nenuvykęs į vietą niekaip nebūčiau nustatęs...

Nuo to Lyros skambučio daug vandens nutekėjo, daug nesėkmingų mėginimų gauti finansavimą, kol pagaliau, Lietuvos šimtmečio proga, pavyko.

Lyra, kaip ir daug sutiktų Amerikos lietuvių, dar projektui tik beįsivažiuojant, jau klausinėjo apie jo tęsinį. Kiekviename mieste girdėdavome: „Kodėl nėra Čikagos?“, „Kada atvažiuosite į Klivlandą?“, „Ką darysite paskui?“... Tai paskatino vos sugrįžus iš Amerikos parengti maršrutus dar dviems potencialioms ekspedicijoms: į JAV Vidurio Vakarus ir Kanadą. Tikiuosi, 2018 ir 2019 m...

O pradžiai būtent Vidurio Atlanto ir Naujosios Anglijos valstijas pasirinkome todėl, kad čia lietuviškų vietų labai daug, jos senos ir įdomios, ir arti viena kitos. Virš šimto miestų, miestelių ir kaimų su lietuviškomis detalėmis per 16 dienų spėjome aplankyti! Pagal paskutinį kilmės klaususį JAV gyventojų surašymą, „Tikslas – Amerika 2017“ valstijose kartu paėmus gyvena 41,87% visų JAV lietuvių.

Kaip ir daugelyje vietų, Lietuvos ambasadoje klausimus uždavėme ir mes. „Ar gali eilinis žmogus patekti į šias nuostabias patalpas?“ – klausiau rodydamas senovinį seniausios Lietuvos atstovybės užsienyje dekorą. Pašnekovės kiek abejojo, nors paskui sakė, kad susitarus – viskas įmanoma. Taip pat kalbėjo, kad norėtų surinkti ambasados istoriją, parodė senų laikraščių iškarpų. Džiugu. Juk tiek daug svarbių dalykų toje ambasadoje vyko, ypač Lietuvą okupavus... Ambasada organizuoja visokius lietuviškus renginius ir tai gerai, bet juk ir ji pati savaime gali tapti traukos tašku, turistiniu objektu į Vašingtoną atvykstantiems lietuviams (tiek Amerikos, tiek Lietuvos), perteikiančiu Lietuvos ir JAV ryšius. Tik, kaip ir kitur, reikia informacijos, kodėl tai įdomu ir kaip tą pamatyti.

Šiluvos koplyčia – didingiausias lietuvių meno kūrinys Amerikoje

Didžiausia JAV katalikų bažnyčia - Nekaltojo prasidėjimo šventovės bazilika – matosi iš tolo. Mes ten važiavome ne dėl jos kupolo – aukščiausio Vašingtone – bet dėl to, kas yra viduje – Šiluvos Marijos koplyčios. O tas vidus – irgi įspūdingas. Jau vien įėjus į rūsį atrodė, kad tai galėtų būti visa bažnyčia – viskas šitaip didinga. Štai libaniečių koplyčia, štai afroamerikiečių, štai vietnamiečių...

Tačiau lietuvių koplyčios rūsyje neradome. Nes lietuviškoji yra viena seniausių, todėl ji – pagrindiniame aukšte, kuris dar didesnis, dar didingesnis! Visos rūsio koplyčios staiga nublanko išvydus tas didžiąsias viršuje. Nuotraukos sunkiai gali perteikti tą Šiluvos Mergelės koplyčios didybę. O dar žaviau, kad kiekviena jos mozaikose ir skulptūrose prasminga, atskleidžianti ne tik Lietuvos tikėjimą, bet ir istoriją, lietuvybę Amerikoje...

Kiekvienam lietuviui, važiuojančiam į Vašingtoną, rekomenduoju ten apsilankyti, nesvarbu, kaip giliai jis tiki, nes ta koplyčia kartu yra ir vientisas meno kūrinys – didžiausias ir, galbūt, prasmingiausias lietuviškas meno kūrinys Amerikoje.

Cedar Hill kapinėse – žymių lietuvių kapai

Šiluvos Mergelės koplyčia – ir populiariausia lietuviška turistinė vieta Vašingtone. Bažnyčios savanoriai veda ekskursijas pro visas koplyčias, stabteli ir prie mūsiškės, pasakoja jos simboliką... O štai žymių lietuvių kapai Vašingtone – pamiršti.

Tarkime, poeto Henriko Radausko. Jo eilėraščiai po nepriklausomybės atkūrimo įtraukti į Lietuvos mokymo programą, greta tokių įžymybių, kaip Maironis. Jeigu šitoks žmogus gulėtų Lietuvos kapinėse, jo kapas būtų gerai žinomas, lankomas, Vėlinių metu tiesiog šviestų nuo gausybės žvakučių.

Tačiau jis ilsisi Vašingtono Cedar Hill kapinėse ir net informaciją, kur tiksliai jo kapas yra, gavome labai sunkiai: kapinių pavadinimą dar aptikome senoje JAV lietuvių spaudoje, tačiau juk didelės ir vienas po kito klaustieji Vašingtono lietuviai atsakydavo, kad tikslios kapo vietos nežino (kai kurie, deja, nežinojo ir paties poeto). Padėjo Marija Dambriūnas Schmidt, kurios tėvas, kalbininkas Leonardas Dambriūnas, irgi palaidotas tose pat kapinėse, tad ji aplanko ir Radausko kapą. Nuo šiol tiksli jo vieta bus pažymėta „Tikslas – Amerika“ internetiniame žemėlapyje. Gal ir antkapio lentelė nebebus tokia žolėmis užaugusi, kokią ją radome mes...

Eidami tarp Radausko ir Dambriūno kapų visai netyčia atradome dar vieno žymaus lietuvio – Kazio Škirpos, vieno 1941 m. antisovietinio birželio sukilimo organizatorių, kapą. Tiesa, kapas tuščias – Škirpa perlaidotas Kaune. Tačiau žvelgdamas į jį, į tautiniais simboliais paženklintus aplinkinius dar kitų lietuvių kapus (Gedimino stulpai, Geležinis vilkas – gal irgi kokie politikai?), supratau, kad Radauskas – tik aisbergo viršūnė. Kiek dar Amerikos kapinėse ilsisi žymių lietuvių, kurių kapai žinomi nebent jų giminaičiams?

Jei jų vietos būtų žinomos, jie galėtų susilaukti deramo dėmesio, būti tam tikrais lietuvybės simboliais, ant kurių to miesto lietuviai važiuotų padėti žvakelių per Vėlines, kur vestų savo vaikus ir pasakotų, kokie žymūs tautiečiai gyveno jų mieste, ką jie sukūrė, kodėl jie bėgo nuo sovietų.

Nesiūlau, kaip madinga, tų žmonių perlaidoti Lietuvoje – pasaulis dabar sumažėjęs, o Lietuvoje žymių lietuvių ir taip palaidota daug. Žymių Amerikos lietuvių kapai svarbesni ten, kur jie yra, Amerikoje, ir jau gali būti deramai pagerbti ten.

Lietuviai ilsisi ir tarp Arlingtono karių

Kai „Tikslas – Amerika“ iš idėjos pamažu virto konkrečiu planu, viena vietų, kur labiausiai norėjau surasti lietuvybės, buvo Arlingtono nacionalinės karių kapinės. Dar ir dėl to, kad Virdžinijos valstijoje, kur yra Arlingtonas, informacijos apie jokį kitą lietuvišką paveldą neturėjau, o simboliškai svarbu jo atrasti kuo daugiau valstijų...
Pirmas lietuvis, apie kurio kapavietę Arlingtone sužinojau, buvo Walter Sabalauski (Vladislovas Sabaliauskas) – jo kapas įtrauktas į 200 įdomiausių Arlingtono kapaviečių knygą „Arlington– A Color Guide to America's Most Famous Cemetery“, kuri iš dalies prieinama internetu.

Paskui perskaičiau apie dar ypatingesnę vietą – Samuel Harris, vienintelio amerikiečio, žuvusio už Lietuvą, kapą. Antkapis ne šiaip sau eilinis baltas stulpelis, o netgi su Vyčiu, su paminėta Lietuva... Gražus ir meniškas.

O kai lankėmės Kenebunke, Meine, sutiktas Amerikos lietuvis Tomas Dundzila atsiuntė ir informacijos apie dar daugiau Arlingtono kapinėse palaidotų lietuvių. Ir, aišku, tas sąrašas nebaigtinis... Kažkur reikėjo dėti brūkšnį, nes „Tikslas – Amerika“ negali sužymėti visų lietuvių kapų. Tad pasirinkome žymėti tuos kapus, kurie yra arba lietuviški ir įdomūs stiliumi (kaip Harris‘o), arba ten palaidoti žymūs lietuviai. Nesvarbu, ar žymūs labiau Lietuvoje (kaip Radauskas), ar labiau Amerikoje (kaip Sabalauski), bet tas žymumas turėtų būti pagrįstas platesniais paminėjimais knygose, gatvių ar organizacijų pavadinimuose jų garbei ir kitur.

Lietuvybės gabalėliai Vašingtono centre

Man seniai kirbėjo ir kitas klausimas – juk Vašingtone yra didžiausi JAV muziejai (Smithsonian), jų – tikra gausybė – negi nieko lietuviško nėra juose? Ilgainiui, ypač iš Tomo Dundzilos, apie lietuviškas vietas Vašingtono muziejuose ir kitur centre sužinojome tiek, kad ir aplankyti visoms nebuvo laiko – juk Vašingtone turėjome tik vieną dieną.

Žemėlapyje sužymėjome visas jas – kategorijoje „kontekstas“. Taip žymime nelietuviškas vietas (pavyzdžiui, bendro pobūdžio muziejus), kurias, vis dėl to, verta aplankyti, kad suprastum Lietuvos ir Amerikos lietuvių istoriją, o kai kuriose jų yra ir pavienių lietuviškų detalių. Tarp tokių – Oro ir kosmoso muziejus (šiaip ne taip ten aptikome Dariaus ir Girėno nuotrauką, bet gal svarbiau yra tai, kad ten supranti, kokia svarbi misija atrodė Atlanto perskridimas ir kiti ilgi skrydžiai XX a. pradžioje, kaip visi to siekė). Tarp tokių – Amerikos balsas, iš kur transliuotos ir laidos sovietų okupuotai Lietuvai. Tarp tokių – Holokausto muziejus, kur yra Eišiškių miestelio žydų nuotraukų.

Tarp tokių – ir memorialas 100 milijonų komunizmo aukų. Tarp to 100 milijonų, aišku, yra ir 500 tūkstančių, žuvusių Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje. Bet, palyginus su tragedijų mastais, tas memorialas nedidelis, o ir tokį pastatyti užtruko daug metų – kai kurios pasaulio galybės labai norėtų tas istorijas pamiršti.

Lietuvos ateitį lemia ir sovietinio genocido atminimas

Lietuviai jokiais būdais negali jų pamiršti, turi jas kai tik įmanoma priminti ir visai Amerikai. Nes tai ne tik pagarba protėviams, bet nuo to gali priklausyti ir Lietuvos ateitis. Esu įsitikinęs, kad, tarkime, joks naujas žydų genocidas neįvyks: nes Amerika ir pasaulis, galybės holokausto atminimo objektų dėka, nuolat stebi bet kokias antisemitizmo keliamas grėsmes, suteikia joms atkirtį.

Tačiau, deja, to paties negaliu pasakyti apie Rusijos grėsmes Rytų ir Vidurio Europai, kaip ir apie kraštutinės kairės grėsmę, apie kraštutinio rusiško nacionalizmo grėsmę. Amerikiečiai dar mažai suvokia, kokie genocidai, didesni už holokaustą, buvo vykdomi pasaulyje Sovietų Sąjungos. Ir todėl ženklai, kad istorija čia gali kartotis, dažnam jų neatrodo šitokie pavojingi.
Be bendrojo paminklo visoms komunizmo aukoms Vašingtone, JAV matėme ir daugybę paminklų lietuviams, nužudytiems sovietų. Svarbu juos įprasminti, sutvarkyti, pasirūpinti, kad apie juos – ir tai, kodėl lietuviams dipukams atrodė šitaip svarbu juos statyti, kodėl dipukai apskritai atvyko į JAV – rašytų JAV spauda, kad juos lankytų lietuvių kilmės amerikiečiai ir kiti amerikiečiai, kad ten stabteltų mokyklinės ekskursijos (gal kartu pravažiuodamos ir Katynės, holodomoro memorialus, kurių JAV irgi yra).

Jei Lietuvai vėl kils pavojus iš Rytų, nemažai gali nulemti JAV valdžios pozicija. Bet tą valdžią juk renka eiliniai amerikiečiai, jiems ji yra atskaitinga ir jų tarpe turi likti populiari...

Augustinas Žemaitis, 2017 09 30.

Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją

Tikslas - Amerika vadovas Augustinas Žemaitis (kairėje) su Lyra Puišyte (viduryje) prie Lietuvos ambasados Vašingtone

Tikslas - Amerika vadovas Augustinas Žemaitis (kairėje) su Lyra Puišyte (viduryje) prie Lietuvos ambasados Vašingtone

Click to learn more about Lithuania: JAV, Vašingtonas (JAV sostinė) No Comments