Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Azija ir Afrika

Pastaba: Buvusios TSRS teritorijos (Vidurinė Azija, Rusijos Sibiras) aprašytos prie Rytų Europos.

Kai XIX a. prasidėjo masinė migracija Aziją ir Afriką buvo pasidalinusios Europos imperijos, jų naujakuriai kūrėsi svarbiuose kolonijų uostamiesčiuose. Bet Lietuva užjūrio valdų neturėjo - ją pačia valdė Rusija ir Prūsija, tad išskyrus kelis misionierius į šias tada egzotiškas žemes lietuviai nesikėlė.

XX a. pirmoje pusėje imigrantų iš Lietuvos pritraukė Pietų Afrika, kurioje tuomet 20% gyventojų buvo baltieji ir ji laikyta mažiau egzotiška. Tiesa tai buvo ne lietuviai, bet Lietuvos mažumos. 70% iš maždaug 70 000 Pietų Afrikos žydų šiandien yra kilę iš anais laikais į PAR atsikėlusių Lietuvos žydų. Taip pat PAR yra ir Mėmelio (Memel) miestas, vokiečio įkūrėjo taip pavadintas Klaipėdos garbei.

Visą XX a. Lietuvos žydai kėlėsi gyventi ir į Palestiną (1948 m. ten įkurta Izraelio valstybė). Iš Lietuvos žydų kilo nemažai žymių Izraelio politikų. Izraelyje viena garsiausių ortodoksų ješivų (rabinų mokyklų) vadinama Ponevež - tai Panevėžio pavadinimas jidiš kalba. Ši ješiva seniau veikė Panevėžyje.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo lietuviai pradėjo atrasti ekonomiškai svarbiausias regiono šalis. Atsirado Indijos, Japonijos kultūros gerbėjų. Būtent Japonijoje susikūrė pirmoji oficiali lietuvių bendruomenė, o kultūrinis gyvenimas ten vyksta Lietuvos ambasadoje. Lietuvos ambasados yra ir Kinijoje bei Egipte.

Click to learn more about Lithuania: Azija / Afrika No Comments

Šventoji žemė (Izraelis ir Palestina)

Šventoji žemė apima ginčytinas teritorijas Artimuosiuose Rytuose, kurios yra šventos trims religijoms (krikščionybei, judaizmui, islamui). Šiandien jos daugiausiai valdomos Izraelio. Kadangi Lietuva - krikščioniška valstybė, o taip pat turėjo ir žydų mažumą, kurios didelė dalis XIX-XX a. emigravo į Šventąją žemę, Izraelyje yra nemažai su Lietuva susijusių vietų.

Lietuviški reliktai šventosiose krikščionių vietose

Ilgus šimtmečius būdami krikščioniška tauta, lietuviai paliko Šventojoje žemėje matomų pėdsakų.

Pater Noster ("Tėve mūsų") bažnyčioje Jeruzalėje ir jos prieigose ant didelių plytelių yra įvairiomis kalbomis surašyta malda "Tėve mūsų". Ten, pačiame bažnyčios viduje, yra ir lietuviškas "Tėve mūsų" vertimas, tiesa, kiek neįprastas, nes senas.

Apreiškimo bažnyčioje Nazarete, pastatytoje ant olos, kurioje gyveno ir apreiškimą apie pagimdysimą Jėzų patyrė Mergelė Marija, yra daug Mariją vaizduojančių didžiulių XX a. meno kūrinių, dovanotų įvairių pasaulio valstybių. Tarp jų - ir Lietuvos dovanotas meno kūrinys, paremtas Aušros vartų Marijos vaizdiniu. Prie pokarinės lenkų dovanotos Marijos - ir Vilniaus (Wilno) pavadinimas, kaip viena vietų, kur esą kentėjo lenkai.

Lietuviškas 'Tėve mūsų' Paternoster bažnyčioje (dešinėje) ir lieuviška Marija Nazareto bažnyčios prieigose (kairėje).

Turtingi lietuviai istorijos eigoje prisidėjo prie Šventosios žemės šventųjų vietų išlaikymo ir rekonstrukcijų. Jeruzalės Kryžiaus kelio stacijos suremontuotos ir Amerikos lietuvio verslininko Kazicko lėšomis - tai mini atminimo lenta.

Atminimo lenta Jeruzalės kryžiaus kelio rėmėjams su Kazickų pavardėmis.

Lietuviškas (litvakiškas) paveldas tarp Izraelio žydų

Didžiąją Šventosios žemės dalį valdo Izraelis, kurio dauguma gyventojų - žydai, kurie (ar jų tėvai, seneliai) atvyko iš daugybės pasaulio šalių, tarp jų - Lietuvos. Tie žydai vadinami litvakais. Spėjama, kad XIX a. Lietuvoje gyveno ~350 tūkstančių žydų, kai 1923 m. surašymo metu buvo likę mažiau nei 200 tūkstančių. 1959 m. gyveno ~25 tūkstančius, o 2011 m. jau tik 3 tūkstančiai.

Labiausiai šį žydų skaičiaus kritimą lėmė emigracija. Šventoji žemė - viena pagrindinių vietų, į kurias emigravo Lietuvos žydai (kartu su JAV, Pietų Afrikos Respublika ir Rusija).

Visgi, dauguma emigravusių žydų greit pamiršo lietuviškas šaknis, integravosi į platesnę vietos žydų bendruomenę ir neperdavė savo vaikams lietuvių kalbos ar tradicijų, jei anksčiau jų ir laikėsi.

Tačiau įvairiose vietose skaitant žymių žydų biografijas (ypač XX a. pradžios ir vidurio) daug kur galima pamatyti žodžius "gimęs Lietuvoje", Lietuvos miestų ir miestelių pavadinimus (tiesa, jidiš kalba, todėl mums neįprastus). Nemažai Izraelio gatvių pavadintos Lietuvoje gimusių žydų garbei.

Lietuvoje gimę žydų architektai Tel Avivo Šalom bokšto parodoje tarp kitų architektų, stačiusių Tel Avivą.

Be to, maždaug 10% Izraelio piliečių yra haredžiai, dar vadinami ultraortodoksais. Šis labai religingas judėjų pogrupis dar skirstomas į dvi dalis, viena kurių vadinama hasidais, o kita - litvišais (nuo žodžio "Lietuva"). Pagrindinė pastarųjų ješiva (religinė mokykla) vadinama Panevėžio ješiva (jidiš: Ponevež ješiva), mat ji iki Antrojo pasaulinio karo veikė Panevėžyje, o tuomet buvo perkelta į Šventąją žemę. Ji įsikūrusi Bene Berake, labai religingame mieste prie Tel Avivo. Tarp svarbių jos rabinų buvo Vabalninke gimęs Elazaras Šachas, kurio garbei dabar pavadinta miesto gatvė.

Panevėžio ješiva Bene Berake. Google Street View.

Priešingai nei nereligingi litvakų palikuonys, kurie ėmė kalbėti hebrajiškai, haredžiai dažniausiai vis dar kalba savo šeimose ta pačia jidiš kalba, kuria iki sovietinės okupacijos ir surusėjimo kalbėjo ir Lietuvos žydai (jie laiko, kad hebrajų kalba yra šventa ir nevartotina pasaulietiniams reikalams). Priešingai nei dauguma Izraelio žydų, jie ir toliau rengaisi tradiciniais drabužiais, todėl haredžių rajonai atrodo gana panašiai į žydų gyventas gatves XIX a. Lietuvos miestuose.

Daugiau apie Šventosios žemės lankytinas vietas, kultūrą ir istoriją: Šventoji žemė - Jėzus, Izraelis ir Palestina

Click to learn more about Lithuania: Azija / Afrika, Izraelis / Palestina No Comments

Japonija

Japonijoje oficialiai lietuvių bendruomenė įkurta tik 2005 m. Japonija - viena etniškai gryniausių pasaulio šalių; imigrantų ten labai mažai. Bet visiškai kitokia, tačiau itin moderni kultūra paviliojo jau ne vieną vakarietį, o kur dar verslo galimybės. Būtent dėl verslo ryšių atidarytoje Lietuvos ambasadoje Tokijuje (3-7-18 Moto-Azabu, Minato-ku) ir vyksta dauguma bendruomenės renginių.

Tačiau daugumą lietuviško paveldo, kaip niekur kitur, Japonijoje sukūrė ne patys lietuviai, o lietuviais susižavėję japonai.

Labai netikėtai atrodydavo Tokijuje, šalia pat pasaulio elektronikos sostine vadinamo Akihabaros rajono, įsikūręs Žemaičio muziejus (Zemaitis Museum; adresas 11-5 Kajicho, 2-Chome, Chiyoda-ku, po geležinkeliu), deja, 2012 m. užvėręs duris. Jis atminė ne Žemaitiją, bet lietuvį gitarų gamintoją Antaną Kazimierą Žemaitį, prisistatinėjusį Toniu Žemaičiu. Šio meistro graviruotais bei perlais inkrustuotais instrumentais grojo tokios žvaigždės kaip The Rolling Stones, Erikas Klaptonas, Džordžas Harisonas, Džimis Hendriksas, Bobas Dailanas, Polas Makkartnis, Rodas Stiuartas, Mikas Džageris, Džeimsas Hetfildas ar Ronis Vudas. A. K. Žemaitis gimė 1935 m. Londone (mirė 2002 m.), bet dabar "Zemaitis Guitars" kompanija persikėlusi į Japoniją kur šie instrumentai tebėra populiarūs.

Kitas "pusiau lietuviškas" muziejus tebėra Otaru mieste Hokaido prefektūroje: jis dedikuotas lietuvos dailininkui Stasiui Eidrigevičiui (kartu su vietine dailininke Hiroko Mori). Eidrigevičius dabar gyvena Lenkijoje ir niekad negyveno Japonijoje - tačiau jo darbai dar 1978 m. sužavėjo Varšuvoje besilankiusį japonų režisierių Hasegavą ir šis nutarė su jais supažindinti savo tautiečius. Muziejaus adresas Jubinbango 047-0034.

Miri Hiroko ir Stasio Eidrigevičiaus muziejus Otaru mieste. Google Street View.

Inamio miestelyje, Tojamos prefektūroje, stūkso medinė lietuvių ugnies deivės Gabijos skulptūra (su lietuvišku užrašu), kurią čia 1999 m. pastatė skulptorius Algimantas Sakalauskas. Ji stovi parke netoli Inamio skulptūrų salės.

Gabijos skulptūra Inaryje

Gabijos skulptūra Inamyje. Algimanto Sakalausko nuotraukos.

Įdomi ir parduotuvė "Mažoji Lietuva" ("Little Lithuania") Hirošimoje - ją įkūrė ne vietos lietuviai, bet japonų, po poros kelionių itin susidomėjusių Lietuvos lino dirbiniais ir kultūra, šeima.

Taip pat skaitykite kitą Augustino Žemaičio straipsnį apie Japoniją - apie jos kultūrą ir lankytinas vietas

Click to learn more about Lithuania: Azija / Afrika, Japonija 3 Comments

Gambija

Visi žino istoriją, kaip Vytauto Didžiojo kariaunos buvo pasiekusios Juodąją Jūrą ir LDK tapo didžiausia šalimi Europoje. Tačiau ar žinote, kad XVII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo valdų ir daug toliau: Gambijoje (Afrikoje) ir Tobage (Amerikoje)? Tiesa, netiesiogiai. 1561-1795 m. Lietuvai buvo pavaldi (kaip vasalas) Kuršo ir Žiemgalos Kunigaikštystė dabartinėje Latvijoje. Turtingi jos valdovai - Pabaltijo vokiečiai Ketleriai - garsėjo savo laivynu, laikytu Ventspilyje ir Liepojoje, pasak kai kurių šaltinių, dydžiu prilygusiu trečdaliui legendinės ispaniškosios armados. Savo laivų dėka Kuršas ir Žiemgala, turėję vos 200 tūkstančių gyventojų, sugebėjo tapti mažiausia Europos šalimi, dalyvavusioje didžiojoje kitų žemynų kolonizacijoje.

Žymiausia Kuršo ir Žiemgalos valda Gambijoje - Šv. Andriaus sala Gambijos upės žemupyje. Šią salą Kuršas kolonizavo 1651 m., tačiau deja po nepilno dešimtmečio Lietuvą užpuolė rusai. Tai buvo itin liūdnas laikas, nusiaubta ir sostinė Vilnius, o Kuršas buvo priverstas atsisakyti pasaulio dalybų planų - koloniją Gambijoje ilgainiui perėmė anglai. Labiausiai dėl šių vėlesnių kolonistų veiklos sala dabar įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jie saloje, pervadintoje Džeimso vardu, perskirstinėjo vergus. Šie būdavo nusipirkti iš juodaodžių vadukų aukštupyje, o po "viešnagės" saloje eksportuojami į Karibus ir Ameriką.

Šv. Andriaus, Džeimso, Kunta Kintės sala - buvusi Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valda Gambijos upėje, Afrikoje. ©Augustinas Žemaitis.

Na o labiausiai mažytį žemės lopinėlį Gambijos upėje išgarsino JAV rašytojas Aleksas Heilis (Alex Haley) 1976 m. parašęs knygą "Šaknys" ("Roots"). Šiame veikale jis teigia atradęs savo kilmę iš vergo Kunta Kintės, tariamai eksportuoto per Džeimso salą. Nors romano faktų realumas - labai abejotinas (dalis jo veikiausiai buvo nuplagijuota, kita - sukurta) anais JAV juodaodžių nacionalinio romantizmo laikais jis padarė didžiulę įtaką. Pripažindama ją bei viliodama turistus iš JAV Gambijos valdžia ir visą salą 2011 m. pervadino Kunta Kintės vardu. Saloje išlikę įtvirtinimų liekanų, tačiau veikiausiai iš vėlesnių nei Kuršo kolonizacija laikų.

Pakrantėje prie salos yra kaimas Džufurė (Juffureh) su vergovės muziejumi, kurio gidai pasakoja ne visai tikrąją vergovės istoriją, o "Roots" sutirštintą jos variantą. Kas gi buvo salos pirmieji kolonistai gidai ir oficialūs Gambijos šaltiniai sako įvairiai. Minimi latviai, vokiečiai, kitur - lenkai ar lietuviai. Visi šie pasakymai savaip teisingi atsižvelgiant į ypatingą Kuršo ir Žiemgalos padėtį: vokiečių kunigaikščių valdoma latvių gyvenama žemė, vasalystės santykiais pavaldi Lietuvai, kuri, savo ruožtu, buvo unijoje su Lenkija. Suverenios nepriklausomos valstybės principas XVII a. tiesiog dar nebuvo gimęs.

Pats Džufurės kaimas, beje, irgi buvo Kuršo valda. Taip pat ir dar viena nūnai žymi vieta - sala upės žiotyse, kurioje yra Gambijos sostinė Bandžulis.

Click to learn more about Lithuania: Gambija 12 Comments

Turkija

Stambule veikia Adomo Mickevičiaus muziejus, įsikūręs tame name, kuriame šis rašytojas mirė.

Muziejuje aprašoma Adomo Mickevičiaus gyvenimo istorija, daug kartų minima ir Lietuva kaip jo gimtinė, įkvėpimas ir kai kurių svarbiausių kūrinių veiksmo vieta. Yra jo tekstų pavyzdžių lenkų, turkų, anglų kalbomis. Muziejus išsidėstęs per tris aukštus ir yra nemokamas.

Adomo Mickevičiaus muziejus Stambule

Adomo Mickevičiaus muziejus Stambule

Adomas Mickevičius save laikė ir lietuviu, ir lenku, rašė lenkiškai. Tuo metu tiek Lietuva, tiek Lenkija buvo okupuotos carinės Rusijos Imperijos, kuri persekiojo Mickevičių, ištrėmė į Rusiją. Nenorėdamas ten gyventi, jis verčiau emigravo į Vakarų Europą: Vokietiją, Italiją, Šveciariją, kur susitiko su žymiausiais to meto rašytojais (Gėte ir kitais), o jo kūryba ir toliau inspiravo dar bendrus lenkų bei lietuvių sukilimus prieš Rusijos valdžią (deja, nesėkmingus). Į Stambulą 1855 m. atvyko keli mėnesiai iki mirties. Tuo metu turkai kariavo su rusais ir Mickevičius tikėjosi suorganizuoti lenkų dalinius, kad šie kariautų turkų pusėje, bet mirė nuo choleros.

Adomo Mickevičiaus tekstai (su galimybe išsplėšti sau) muziejuje

Adomo Mickevičiaus tekstai (su galimybe išsplėšti sau) muziejuje

Antalija - populiariausias tarp lietuvių užsienio kurortas. 2022 m. šiame mieste atidarytas Lietuvos kultūros parkas.

Click to learn more about Lithuania: Azija / Afrika, Turkija No Comments

Filipinai

Filipinai yra viena iš daugiausiai gyventojų turinčių katalikiškų šalių pasaulyje, be to, katalikybė čia nėra "tik kultūra ar tradicija", kaip daugybei žmonių daugelyje Europos kraštų, o galinga jėga. Taigi filipiniečiai iki šiol stato milžiniškas katedras ir religines skulptūras.

Čia iškilo daug naujų milžiniškų Jėzaus Kristaus statulų, o vienas populiariausių jų tipų yra Dievo gailestingumas, kurio prototipas – Vilniuje nutapytas ir iki šiol ten kabantis paveikslas „Dievo gailestingumas“ (yra Dievo gailestingumo šventovėje Domikonų g.).

Dievo gailestingumo kalvos netoli El Salvadoro Filipinuose

Dievo gailestingumo kalvos netoli El Salvadoro (Mindanao sala, Filipinai)

Minėtąjį paveikslą įkvėpė Vilniuje gyvenusios vienuolės sesers Faustinos patirtas Jėzaus regėjimas. 1934 m. ji susirado tapytoją, norėdama įamžinti savo viziją drobėje. Šis atvaizdas, kuriame iš Jėzaus krūtinės trykšta šviesos spinduliai, tapo Dievo gailestingumo kulto pagrindu. Siužetas dar labiau išpopuliarėjo per Antrąjį pasaulinį karą – daug kareivių nešiojosi jo kopijas. Dievo gailestingumo kultas ypač didelio populiarumo susilaukė Lenkijoje, nes tiek sesuo Faustina, tiek dailininkas Eugenijus Kazimirovskis, tiek Mykolas Sopočka, padėjęs seseriai Faustinai siekti savo tikslo, buvo etniniai Vilniaus lenkai. Vėliau kultas paplito visame pasaulyje, tad dabar šių atvaizdų galima išvysti visų žemynų katalikų ir net anglikonų bažnyčiose. Manoma, kad Dievo gailestingumui šiais laikais meldžiasi apie 100 mln. žmonių.

Dievo gailestingumo atvaizdai Filipinuose

Dievo gailestingumo atvaizdai Filipinuose

Tiesa, daugumoje katalikiškų šalių šiuo metu (nuo XX a. pab.) puošnių naujų bažnyčių ir kitų religinių statinių era jau baigėsi, taigi ir Dievo gailestingumo kulto įkvėptų atvaizdų ten nedaug, nebent kartais bažnyčioms padovanojami neįmantrūs paveikslai.

Bet tik ne Filipinuose – čia iškilo daugybė milžiniškų Dievo gailestingumo statulų.

Pati didžiausia, sukurta 2017 m., stovi Nacionalinėje Dievo gailestingumo šventovėje Marilao savivaldybėje, netoli Filipinų sostinės Manilos. Šios statulos aukštis – 46 metrai (įskaitant apatinę jos dalį sudarantį trijų aukštų pastatą; be jo statulos aukštis – 30 metrų). Pati Dievo gailestingumo šventovė buvo atidaryta 1992 m., bet, kaip ir kitos svarbiausios Filipinų bažnyčios, yra nuolat plečiama, kadangi religija čia nepraranda svarbos, o šalies gyventojų skaičius sparčiai auga. Šventovėje gausu Dievo gailestingumo atvaizdų.

Dievo gailestingumo statula netoli Manilos

Dievo gailestingumo statula netoli Manilos

Antroji pagal dydį statula, iškilusi 2008 m., stovi Dievo gailestingumo kalvose Mindanao saloje. Čia Dievo gailestingumo „spinduliai“ iš tiesų yra laiptai, kuriais galima užkopti iki pat Kristaus širdies. Mindanao skulptūrą supa gražiai sutvarkytas parkas. Nors pati statula yra tik 15 metrų aukščio, atrodo kur kas aukštesnė, nes stovi kalvos viršūnėje.

Mindanao Dievo gailestingumo statulos viršus

Mindanao Dievo gailestingumo statulos viršus: laiptai, vedantys iki Jėzaus širdies

Abi šios statulos yra centrinė didelių piligrimystės kompleksų dalis: aplinkui stovi bažnyčios ir koplyčios, kuriose laikoma daugybė Dievo gailestingumo paveikslo kopijų. Čia taip pat paminėti ir vilniečiai, be kurių šio kulto nebūtų, pvz., Mykolas Sopočka ir sesuo Faustina.

Visoje Filipinų teritorijoje yra daugybė kitų Dievo gailestingumo statulų, mažesnių nei šios dvi.

Dievo gailestingumo statula netoli Manilos

Dievo gailestingumo statula netoli Manilos

Click to learn more about Lithuania: Filipinai 2 Comments