Gabalėliai Lietuvos Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje

Brazilija

Brazilijos lietuvių bendruomenė laikoma didžiausia Lotynų Amerikoje, nors tikslūs jų skaičiai nežinomi. Čia lietuvių emigrantai masiškai pasuko tarpukariu: Brazilijon išvyko kas trečias Smetoninės Lietuvos emigrantas (35%), iš viso nuo 25 000 iki 50 000.

Brazilija buvo skurdi, o lietuvius ten viliojo darbas ir pažadai apie pigią žemę. Nors realybėje lietuvių imigrantų teisės buvo menkos ir priminė baudžiavą, ilgainiui lietuviai, daugiausiai persikėlę į San Paulo didmiestį, ne tik pasistatė namus, sukūrė verslus, išmokslino vaikus – bet ir pastatė vienas didžiausių masteliais lietuviškų vietų pasaulyje.

Būtent Brazilijos San Paule yra Vila Zelina – toliausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuvių rajonas. Prie San Paulo stūkso Lituanika – lietuviškas kaimas. Taip pat Lietuvos ir lietuvių garbei Brazilijoje pavadinta dešimtys gatvių, pastatyti paminklai, emigrantai iš Lietuvos pastatė ne vieną svarbų pastatą, o jų indėlis į Brazilijos kultūrą atspindimas muziejuose.

„Gabalėliuose Lietuvos“ – viskas viename straipsnyje.

San Paulo lietuvių rajonas Vila Zelina

Didžiausias Brazilijos ir visos Lotynų Amerikos miestas San Paulas (22 mln. gyv.) turi ir vienintelį Lotynų Amerikoje tikrą lietuvių rajoną Vila Zelina. Jis kūrėsi ~1934 m. kuomet ir vyko didžioji lietuvių imigracija į Braziliją.

Rajono centre - Lietuvos Respublikos aikštė (Praca Republica Lituania), taip pavadinta 1976 m. spalio 31 d. Joje - 1985 m. gruodžio 14 d. pastatytas paminklas Laisvei (kauniškio, tuo metu sovietų nugriauto, kopija) su iškaltais Gedimino stulpais bei lietuviškais dainos žodžiais "Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt". Deja, paminklą dabar užstoja medžiai, kurių kirsti valdžia neleidžia ekologiniais sumetimais.

Laisvės statula (dešinėje) ir lietuvių bažnyčia Lietuvos Respublikos aikštėje. ©Augustinas Žemaitis.

Į Lietuvos Respublikos aikštę sueina 7 gatvės, tarp jų – Monsinjoro Pijaus Ragažinsko gatvė (Pio Ragazinskas, 1907-1988), lietuvio kunigo, kuris įkūrė nuo 1948 m. sausio iki 2016 m. leistą Brazilijos lietuvių laikraštį "Mūsų Lietuva".

Aikštėje stovi ir gana kukli lietuviška Šv. Juozapo bažnyčia, 1936 m. pastatyta kunigo Benedikto Suginto iniciatyva, prie bažnyčios - lietuviškas medinis kryžius (1949 m.), parapijos namuose veikia viena trijų didžiųjų San Paulo lietuvių organizacijų – Šv. Juozapo lietuvių katalikų bendrija. Jos patalpose - įvairios lietuviškos detalės, paveikslai. Šv. Juozapo parapija (bendruomenė) įkurta 1931 m. Ji užsiima ne tik religine, bet ir pasaulietine lietuviška veikla.

Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia ir kryžius

Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia ir kryžius

Būtent bažnyčios atsiradimas ir lėmė, kad Vila Zelina taps lietuvių rajonu. Rajoną vystęs žemės savininkas padovanojo žemės plotą lietuvių parapijai per du metus pastatyti bažnyčiai. Tai buvo ne tik labdara, bet ir išmintingas ekonominis sprendimas: aplinkinius sklypus savo namams greitai supirko lietuviai, kad galėtų būti greta parapijos ir lietuviškos veiklos.

Bažnyčios viduje - daug lietuviškų ženklų. Netoli įėjimo - atminimo lenta bažnyčios statytojui Benediktui Sugintui (lietuviška ir portugališka, kartu su biustu), kunigui Juozui Šeškevičiui (tik portugališka, įrengta 1998 m.), nuo 1954 m. buvusiam ilgamečiam parapijos klebonu.

Atminimo lenta kunigui Benediktui Sugintui. ©Augustinas Žemaitis.

Aplink altorių - Šv. Kazimiero (su Gedimino pilimi), Aušros Vartų Marijos paveikslai. Taip pat yra ir Dievo gailestingumo paveikslas. Priekyje dešinėje yra vitražas su Aušros Vartais, Šv. Kazimieru. Bažnyčią pokariu dekoravo menininkas Antanas Navickas.

San Paulo lietuviškos bažnyčios vidus. ©Augustinas Žemaitis.

Dauguma pamaldų bažnyčioje dabar portugališkos, tačiau vyksta ir dvikalbės mišios (portugalakalbis kunigas, bet skaitiniai lietuvių kalba).

Bažnyčios vitražai su Aušros vartais, Šv. Kazimieru (kairėje)

Bažnyčios vitražai su Aušros vartais, Šv. Kazimieru (kairėje)

Kadangi imigracija vyko tarpukariu dauguma Vila Zelina (juokais pravardžiuojamos "vazelina") lietuvių jau gimę Brazilijoje, bet dalis, ypač vyresniųjų, dar kalba lietuviškai. Kiek populiaresnė kita lietuviška veikla: veikia keli tautinių šokių kolektyvai („Nemunas“, „Rambynas“), parapijos choras (veikia nuo 1936 m.). Visa tai vyksta parapijos namuose už bažnyčios, kurių statybas organizavo kunigas Juozas Šeškevičius (1921-2008 m.), taip pat ~1960-1970 m. rengdavęs ir dideles jaunimo šventes.

Kai kuriose parduotuvėlėse aplinkui bažnyčią galima įsigyti lietuviško maisto (daugiausia parduotuvėlėje adresu Rua Monsenhor Pio Ragazinskas 17, kurioje taip pat ir - Lietuvos sporto komandos uniforma, margučiai bei kita).

Lietuviškas maistas parduotuvėlėje. ©Augustinas Žemaitis.

Lietuviškų motyvų daug ir gretimame "Bar do Vito" bare (Avenida Zelina 851), kurio simbolis - stilizuotas Vytis – atvaizduotas iškaboje, langinėse, ir kitur. Viduje yra lietuviškų dainų ir šokių švenčių plakatų, lietuviškų pinigų ir kito, pardavinėjami lietuviški gėrimai. Tai – tiek lietuviškai kalbančių, tiek ir nekalbančių lietuvių susitikimo vieta.

Bar Do Vito

Bar Do Vito

Bar do Vito ženklas. ©Augustinas Žemaitis.

Nuo Lietuvos Respublikos aikštės besidriekiančiame Vila Zelina prospekte ("Avenida Zelina") yra daugiau lietuviškų pavadinimų, net nebūtinai susijusių su Lietuva ar lietuviais: tiesiog, kadangi tas rajonas žinomas kaip lietuviškas, ir kai kurie nelietuviai savo įstaigas pavadino tokiais pavadinimais. Yra optika "Lituania", nekilnojamojo turto agentūros "Lituania" ir "Kaunas". "Kaunas" taip pat pavadintas ir vienas 22 aukštų daugiabutis pastatas (Brazilijoje daugiabučiai turi pavadinimus) – pats aukščiausias visoje Vila Zelinoje.

Daugiabutis Kaunas (dešinėje), kaip įprasta Brazilijoje, aptvertas elektrifikuota tvora dėl saugumo (pastato papėdė kairėje). ©Augustinas Žemaitis.

Bėgant metams, lietuvių bendruomenė ir toliau veikė bei siūlė paminėti Lietuvai svarbius įvykius bei žmones. Lietuvos nepriklausomybės aušros metu (1991 m.) sėkmingai pavyko vieną skersgatvį Vila Zelinoje pervadinti Laisvos Lietuvos skersgatvio vardu (Passagem Lituania Livre).

Laisvos Lietuvos skersgatvio ženklas. ©Augustinas Žemaitis.

Anksčiau Vila Zelinos apylinkėse buvo ir dvi lietuvių mokyklos.

Viena jų, Vytauto Didžiojo lietuviška mokykla buvo specialiai pastatytame 1930 m. pastate, su Vytauto Didžiojo bareljefu (Rua Santo Amasio 327, Vila Bela rajone ~1 km nuo Vila Zelinos). Deja, dabar pastatas, nors ir priklauso lietuvių bendruomenei, išnuomotas protestantų bažnyčiai, bareljefo nebėra; autentiškos liko tik durys ir langinės.

Buvusi lietuviška Vytauto Didžiojo mokykla. ©Augustinas Žemaitis.

Vytauto Didžiojo mokykla tarpukariu

Vytauto Didžiojo mokykla tarpukariu

Kitą mokyklą pačioje Vila Zelinoje 1938 m. įkūrė Pijaus Ragažinsko kvietimu atvykusios lietuvės vienuolės pranciškietės iš Pitsburgo (JAV). Pats vienuolynas dar veikia (Rua Campos Novos, 49), šalimais tebėra ir Šv. Mykolo arkangelo mokykla, bet ją, jau veikiančią moderniuose pastatuose, lanko įvairiataučiai vaikai.

Panašiai pasikeitė ir pats lietuvių pranciškiečių ordinas. Jis įkurtas 1922 m. Pitsburge: lietuvės vienuolės rūpinosi lietuvių emigrantų į JAV švietimu ir gydymu, nes Amerikoje tai buvo mokama ir brangu, turėjo kelias ligonines, daug mokyklų. Kai lietuviai pradėjo plūsti į Braziliją, tokios pagalbos reikėjo ir Brazilijoje, todėl ordinas atsiuntė lietuvių vienuolių iš JAV čia. Ilgainiui JAV švietimas pasidarė nemokamu, tad vienuolių savanorišku darbo nereikėjo, be to, mažėjo katalikų religingumas, tad ordinas ten nunyko, 2017 m. net nugriautas ordino štabas Pitsburge. Bet religingesnėje Brazilijoje į ordiną pradėjo stoti ne tik lietuvės, o ir brazilės, ir jis čia gyvuoja toliau – nors lietuvių jame iš esmės nebėra, bet lietuviška istorija gerbiama. Dabar pasaulinis šio lietuvių įkurtos ordino štabas – jau Brazilijoje.

Nors Vila Zelinoje ir apylinkėse rečiau nei anksčiau išgirsi lietuvių kalbą, ženkli dalis gyventojų ten tebėra lietuvių palikuonys. Priešingai nei JAV, Brazilijoje nėra įprasta dažnai persikelti gyventi į kitą rajoną ar miestą, todėl Vila Zelinoje tebegyvena šimtai tų, kurių protėviai čia atvyko tarpukariu. Apylinkėse dažnai pamatysi lietuviškas pavardes ant smulkaus verslo įstaigų durų (pvz. dantistų, nekilnojamojo turto agentų ir pan.).

NT agentūra 'Lietuva' Vila Zelinos rajone. ©Augustinas Žemaitis.

Daugiausiai lietuviškų pavardžių vienoje vietoje tikriausiai - São Caetano do Sul priemiesčio kapinėse Cemiterio Ceramica. Tai nėra vien lietuvių kapinės, tačiau ten buvo laidojami Vila Zelinos ir apylinkių žmonės, todėl žymi dalis kapų - lietuvių. Kapinės braziliškai ištaigingos, su koplytėlėmis, kurios statomos ne vien turtingiausioms šeimoms. Tačiau jos nukentėjusios nuo vandalų ir narkomanų, kurie išplėšė nemažą dalį metalinių lentelių su pavardėmis.

Kapinės. ©Augustinas Žemaitis.

Kapinės. Viena daugelio lietuvių giminės koplyčių iš arčiau. ©Augustinas Žemaitis.

Kitos, paprastesnės regiono kapinės, kur palaidoti ir lietuviai – Vila Alpinos kapinės.

Brazilijos lietuvių Sąjunga ir San Paulo Mokos rajonas

Nors Vila Zelina yra San Paulo lietuvybės simbolis ir niekur kitur San Paule lietuvių istorija nėra tokia reikšminga, tik mažuma Brazilijos lietuvių gyveno tame rajone.

Antras pagal lietuvišką paveldą rajonas – netolima Moka

Čia veikia antroji iš didžiųjų Braziljijos lietuvių organizacijų - Brazilijos lietuvių sąjunga (nuo 1931 m.). Ji turi dviaukštį pastatą su stilizuotu Vyčiu, o gatvė, kurioje tas pastatas stovi, vadinama Lietuvos gatve (pastato adresas Rua Lituania 67). Tai - didesnioji iš dviejų Lietuvos gatvių San Paulo aglomeracijoje. Pora restoranų gatvėje taip pat vadinasi „Lituania“.

Brazilijos lietuvių sąjungos pastatas. ©Augustinas Žemaitis.

Pastate yra biblioteka ir archyvas su įvairia medžiaga ir lietuviškais daiktais tiek iš Brazilijos lietuvių, tiek iš tarpukario Lietuvos, salėje rengiamos šventės. Praeityje tame pastate veikė Dr. Vinco Kudirkos lietuvių mokykla (nuo 1929 m.).

Brazilijos lietuvių sąjungos nariai istoriškai buvo kairiųjų pažiūrų lietuviai.

Restoranas "Lietuvos princesė" Lietuvos gatvėje prie Sąjungos

Restoranas "Lietuvos princesė" Lietuvos gatvėje prie Sąjungos

Mokoje taip pat veikė Lietuvių Jėzuitų namai. Dabar pastatas tuščias, bet ant vartų iki šiol išlikę Vyčio kryžiai, jis priklauso lietuvių katalikų bendruomenei.

Ten gyveno lietuviai vienuoliai Jėzuitai, rūsyje jie laikydavo mišias ir tai 1968-1978 m. skaitėsi kaip antroji San Paulo lietuvių parapija – Šv. Kazimiero parapija. Priešingai nei Vila Zelinos Šv. Juozapo parapija, Šv. Kazimiero parapija aptarnavo ne savo rajoną, bet „visus Brazilijos lietuvius, išskyrus tuos, kurie gyvena Vila Zelinoje“. Kunigai iš Jėzuitų namų važinėdavo po visą Braziliją, klausydami išpažinčių, sutuokdami ir atlikdami kitus patarnavimus lietuviams, turėjo ištisą kartoteką visų Brazilijos lietuvių.

Vyčio kryžiai prie Lietuvių Jėzuitų namų (namai - anapus metalinės tvoros)

Vyčio kryžiai prie Lietuvių Jėzuitų namų (namai - anapus metalinės tvoros)

Tai buvo itin svarbu, kol dar ne visi Brazilijos lietuviai mokėjo portugališkai, bet, tai kartai išmirštant, poreikis mažėjo, parapija uždaryta. Jėzuitų namuose, tiesa, lietuviai vienuoliai (saleziečiai) gyveno dar ilgai po to, bet, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ne vienas grįžo į Lietuvą atkurti sovietų sunaikintų bažnyčių ir parapijų ten.

Nuo 1965 m. Jėzuitų namuose veikė ir lituanistinė mokykla.

Netoli Mokos rajono yra Cuarta Parada kapinės, kur laidoti ir to rajono lietuviai. Taip pat Mokos rajone yra San Paulo imigracijos muziejus (aprašytas straipsnio apačioje).

Brazilijos lietuvių mokyklos kituose San Paulo rajonuose

Lietuviai San Paule gausiau kūrėsi ir bent dar trijuose rajonuose. Kiekvieno jų lietuviško gyvenimo centras turėjo būti su Lietuvos Respublikos pagalba tarpukariu pastatytos lietuvių mokyklos: tarpukario Lietuva stengėsi, kad naujai į Amerikos žemyną emigruojantys lietuviai išliktų lietuviais.

Naujai atidaroma Tautų parko rajono mokykla (pastato likimas nežinomas)

Naujai atidaroma Tautų parko rajono mokykla (pastato likimas nežinomas)

Deja, San Paulo lietuvių mokyklos gyvavo labai trumpai: Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, dingo Lietuvos palaikymas ar iš Lietuvos siunčiami mokytojai. O Antrojo pasaulinio karo metais jau Brazilijos valdžia uždarė visas mokyklas, kurioje dėstomoji kalba buvo ne portugalų: išsigando savų mažumų, kad jos neveiktų prieš Brazilijos vienybę, kaip atsitiko Europoje, kur daugybėje šalių tautinės mažumos kolaboravo su okupantais ar destabilizavo valstybes. Nors, tikriausiai, labiausiai Brazilija bijojo didžiulės savo vokiečių bendruomenės pietuose (matydama, kaip Sudetų vokiečiai padėjo atplėšti šį kraštą nuo Čekoslovakijos, o Klaipėdos vokiečiai savo kraštą – nuo Lietuvos), nukentėjo ir lietuviai: įstatymai, skatinantys integruotis į Brazilijos kultūrą, buvo vienodi visoms mažumoms.

Tautų parko (Parque das Nações) rajone veikė Maironio mokykla, parduota po jos uždarymo (atidaryta 1937 m., turėjo 1000 kv. m sklypą, mokėsi 56 vaikai). Adreso ir žinių, ar išlikęs pastatas, kol kas rasti nepavyko – jei žinote, rašykite į komentarus. Šiame rajone Lietuvą tebeprimena Lietuvos (Lituania) gatvė, Lietuvos (Lituania) autobusų stotelė ir Vilniaus (Vilna) gatvė – tiesa, jos čia atsirado ne tiek dėl lietuvių įtakos, kiek dėl to, kad Tautų parko rajone visos gatvės vadinamos užsienio šalių ir miestų pavadinimais.

Lituania gatvėje Tautų parko rajone

Lituania gatvėje Tautų parko rajone

Lietuvių mokykla veikė ir Bom Retiro rajone netoli San Paulo centro (Bandeirantes 92) – tuo adresu dabar daugiabutis namas.

Ilgiausiai atstovėjo Vila Anastacio rajono miesto vakaruose, 9 km nuo centro, veikusi Dr. Jono Basanavičiaus lietuvių mokykla – daugybę dešimtmečių po mokyklos uždarymo pastatas, puoštas lietuviškais užrašais, toliau naudotas lietuviškai veiklai. Deja, 2011 m. jis parduotas ir nugriautas.

Lietuvių kaimas Lituanika prie San Paulo

Lietuviško paveldo yra ir San Paulo priemiesčiuose ir neprilygstama čia yra Lituanika prie Atibaja miesto. Brazilijos lietuviai vadina Lituaniką sodyba (Estancia), bet iš tikro tai yra lietuvių kaimas su beveik šimtu įvairių pastatų.

Tai – vienintelis grynai lietuviškas kaimas visame pasaulyje anapus Lietuvos ir aplinkinių šalių!

Lituanikos vartai

Lituanikos vartai

Čia yra apie 60 sodybų, kurių iš pradžių visos, o ir dabar apie 80% priklauso lietuviams. „Lituanikos“ plotas – 260 000 kvadratinių metrų, t.y. 26 ha.

Lituanikos panorama

Lituanikos panorama

Net „Lituanikos“ gatvių yra daugiausiai susiję su Lietuva: Dariaus ir Girėno alėja, Laisvės alėja, Miškų brolių alėja, Šv. Juozapo gatvė (pagal San Paulo lietuvių bažnyčios pavadinimą), o taip pat Brazilijos alėja, Tautų alėja. Visi pavadinimai lentelėse rašomi dviem kalbomis – lietuvių ir portugalų. Pavadinimas „Lituanika“ – Dariaus ir Girėno skrydžio garbei. Įspūdingi ir “Lituanikos“ vartų stulpas su pavadinimu, trispalve ir Vyčiu.

Gatvės pavadinimas Lituanikoje

Gatvės pavadinimas Lituanikoje

Be privačių namų, kaime stovi daug viešų lietuviškų pastatų.

Nedidelė plytinė Šv. Antano lietuvių koplyčia su varpine, kaip parašyta lentoje prie įėjimo, pastatyta kunigo Dr. Antano Miliaus auka. Viduje – drožtas lietuviškas kryžius, koplyststulpio virųus su drožinėta saule.

Lietuvių koplyčioje Lituanikoje

Lietuvių koplyčioje Lituanikoje

Seserų pranciškiečių vienuolių rezidencija. Seserys čia atvyksta pailsėti.

Svečių namai (1979 m.), Lietuvių senelių namai (1992 m.), Piknikų pastatas su nakvynės vietomis ir tualetais (1978 m.), Biblioteka (itin gausiai dekoruota lietuviškais drožiniais).

Lietuvių biblioteka

Lietuvių biblioteka

Daugelis pastatų dekoruoti lietuviškai – lietuvių drožiniais, lietuviškais užrašais. Šiuo metu senelių namai ir biblioteka neveikia. Senelių namai statyti 1992 m. Brazilijos lietuvių kunigo Juozo Šeškevičiaus iniciatyva, kuris ir pats ten praleido senatvę, prižiūrėjo kitus lietuvių senelius bei laikė jiems pamaldas koplyčioje.

Dabar koplyčia ir piknikų pastatas veikia tik per šventes.

Lietuvių koplyčia

Lietuvių koplyčia

Nemaža dalis privačių „Lituanikos“ namų taip pat dekoruoti lietuviškai (pvz. Gedimino stulpais) ar turi lietuviškus pavadinimus (pvz. „Marijampolė“, „Saulutė“).

Gyvenamasis namas Lituanikoje

Gyvenamasis namas Lituanikoje

Taip pat tarp tautiškiausių Brazilijos lietuvių tapo tradicija pasilaidoti „Lituanikoje“. Greta koplyčios yra bendras lietuvių kapas su iškaltais palaidotų lietuvių vardais (laidojamos urnos kremavus), tarp jų – kelių lietuvių kunigų, dirbusių Šv. Juozapo parapijoje. Pasilaidoti šiame kape „Lituanikoje“ turi teisę bet kuris lietuvis ir tai vienintelės kapinės visoje Lotynų Amerikoje, kur laidojami vien lietuviai.

Bendras lietuvių kapas Lituanikoje

Bendras lietuvių kapas Lituanikoje

Be lietuviškų erdvių, yra ir gausu erdvių gyventojų bei svečių patogumui ir poilsiui: baseinas (pasak atminimo lentos, įrengtas Jono Rimšos 1982 m. kovo 28 d.), trys žuvų pilni ežerai ir tvenkinėliai žvejybai bei maudynėms, medžių alėja, miškeliai, gražūs vaizdai nuo aukštumų į apylinkes.

Lituanikos poilsio zona su baseinu ir tvenkiniais

Lituanikos poilsio zona su baseinu ir tvenkiniais

„Lituanika“ tarnauja ir lietuvių susibūrimams bei šventėms: ne tik „Lituanikos“ gyventojų, bet kartą-kitą į metus ir viso San Paulo (pvz. Joninės), o kas kelis metus – ir viso žemyno (pvz. Pietų Amerikos lietuvių jaunimo susitikimai). Įprastai šventės rengiamos piknikų pastate, kur, esant reikalui, galima ir pernakvoti.

Lituanikos simbolis

Lituanikos simbolis piknikų pastate

Iki ~2005 m. porą kartų per metus „Lituanikoje“ vykdavo lietuvių skautų stovyklos, ~100 skautų čia įsirengdavo palapines.

„Lituanika“ įkurta 1977 m., kuomet, likus lėšų po Pasaulio lietuvių kongreso organizavimo, ją nutarė įkurti dvi iš trijų Brazilijos lietuvių organizacijų: Brazilijos lietuvių bendruomenė (tautinė) ir Brazilijos lietuviai katalikai, įsigijo žemę.

Namas Lituanikoje

Namas Lituanikoje

Iki XXI a. kelias į „Lituaniką“ buvo gana sudėtingas. Dažniausiai čia lietuviai važiuodavo poilsiui kaip į vasarnamius, bet dabar yra ir nuolat gyvenančių. Dalis lietuvių ilgainiui pastatus čia pardavė, bet stengiamasi, kad išliktų lietuvių dauguma; vieniems lietuviams namus parduodant mėginama rasti kitus lietuvius, kurie norėtų pirkti. „Lituanika“ yra bendra visų jos gyventojų, o taip pat Lietuvių bendruomenės ir lietuivų katalikų, nuosavybė. Pagal Brazilijos įstatymus tai reiškia, kad gyventojų dauguma gali nustatyti taisykles, kurių privalo laikytis visi (įskaitant, tarkime, kokie privatūs namai gali stovėti, o kokie – ne): o tai padeda išlaikyti „Lituanikos“ lietuviškumą nepaisant to, kad dalis pastatų dabar priklauso nelietuviams.

Namas Lituanikoje

Namas Lituanikoje

Lietuvos ir lietuvių garbei pavadintos gatvės ir aikštės

Kai kurie Brazilijos lietuviai taip nusipelnė Brazilijai ar savo miestams (dažniausiai – įvairiems San Paulo priemiesčiams), kad jų garbei pavadintos gatvės. Šie žmonės dažniausiai Lietuvoje nežinomi.

Krepšininko Valdemaro Blatkausko (Waldemar Blatkauskas) vardu vadinasi ir Kampino (Campinas) miesto gatvė, ir San Paulo gatvė, ir Prasikabo (Piracicabas) miesto sporto salė. Blastkauskas atstovavo Brazilijos krepšinio rinktinę tais laikais, kai Lietuva buvo okupuota: 1959-1963 metais su ta rinktine jis laimėjo olimpinę bronzą, du pasaulio čempionatų auksus. 1963 m. žuvo autokatastrofoje. Tiesa, brazilams jo pavardė sunkiai tariama, ir net toje pačioje gatvėje skirtingose lentelėse ji rašoma skirtingai: Blatkauskas, Blatskauskas ar Blakauskas. Net ir oficialiai Kampinaso gatvė vadinasi „Waldemar Blatkauskas“, o San Paulo – „Waldemar Blakauskas“.

Krepšinio čempiono Valdemaro Blatkausko gatvės lentelė San Paule

Krepšinio čempiono Valdemaro Blatkausko gatvės lentelė San Paule

Žardim Altos (Jardim Altos) priemiestyje viena gatvelė vadinasi Vinco Klimeikos (Vicente Klimeika) vardu - jis buvo pirmasis miesto fotografas.

Bela Vista priemiesčio gatvė vadinasi Analizos Sakatauskas (Analice Sakatauskas) vardu – ji lankydavo vargšus, už juos melsdavosi. Užsimušė su dviračiu sulaukusi vos 19 metų amžiaus – bet paliko miesto žmonių atmintyje tokį įspaudą, kad pavadino gatvę jos garbei ir prie Estrada dos Romeiros kelio pastatė Analicei koplytėlę.

San Paule yra Vinco Kudirkos aikštė - ji išrūpinta garbės konsulo Vinco Tūbelio iniciatyva, nes Kudirka, priešingai nei kiti lietuviai, kurių garbei pavadintos Brazilijos gatvės, buvo Lietuvos, o ne Brazilijos, herojus.

Vinco Kudirkos aikštė. Kaip pasitaiko Brazilijoje, gatvės pavadinimo lentelėje akcentuojama ne pavardė, o vardas

Vinco Kudirkos aikštė. Kaip pasitaiko Brazilijoje, gatvės pavadinimo lentelėje akcentuojama ne pavardė, o vardas

Didžiausią pėdsaką už Vila Zelinos ribų San Paule palikęs lietuvis tikriausiai kunigas Aleksandras Arminas: iš pradžių (nuo 1931 m.) kunigavęs Vila Zelinoje, vėliau jis dirbo jau tarp brazilų – kunigavo ir, mėgdamas architektūrą, rekonstravo Žoanopolio (Joanopolis), Pirakajos Šv. Antano (Piracaia) bažnyčias, pastarąją kurių dekoravo lietuvis Navickas – įspūdingai ištapė lubas visų popiežių veidais.

Bet Aleksandro Armino gyvenimo darbas – jaukią senamiesčio šventovę primenanti Maua priemiesčio Nekaltojo prasidėjimo bažnyčia, kur kunigavo 1954-1975 m. ir ją projektavo. Ten jis ir palaidotas ir buvo taip gerbiamas, kad prie tos bažnyčios net pastatytas Aleksandro Armino biustas, aikštė priešais ją pavadinta Aleksandro Armino aikšte, jo garbei vadinasi ir jo įsteigtas koledžas greta bažnyčios (Monsinjoro Aleksandro V. Armino koledžas, sutrumpintai Monsinjoro koledžas). Kunigas taip pat kūrė lietuvišką poeziją apie Braziliją, pasirašinėjo Venacijaus Ališo slapyvardžiu.

Aleksandro Armino pastatyta Maua bažnyčia (dešinėje), jo garbei pavadinta skoledžas (viduryje) ir statula jam (kairėje) Aleksandro Armino aikštėje

Aleksandro Armino pastatyta Maua bažnyčia (dešinėje), jo garbei pavadinta skoledžas (viduryje) ir statula jam (kairėje) Aleksandro Armino aikštėje

Bažnyčios vidus

Bažnyčios vidus

Aleksandro Armino biustas (kairėje)

Aleksandro Armino biustas (kairėje)

Kai kur tik žinodamas gatvės istoriją suprasi, kad ji pavadinta lietuvio/ės garbei. Pavyzdžiui, Dona Alba (ponios Albos) gatvė Raul Soares miestelyje Minas Žeraiso valstijoje. Išties ji pavadinta lietuvės imigrantės Albinos Vasiliauskaitės, gimusios Sasnavoje ir į Braziliją atvykusios 1929 m., garbei. Ši moteris ištekėjo už įtakingo vietos verslininko Manuelio Maksimo Barbozos.

Po visą Braziliją pažirusios Lietuvos (Lituania) gatvės, iš viso apie 30, iš tikro su Lietuva ar lietuviais neturi daug bendro – kaip ir San Paulo Tautų parko rajone, daugelis jų tiesiog yra rajonuose, kuriuose gatvės vadintos įvairių pasaulio šalių vardais.

Rio de Žaneiro paminklas lietuviams

Rio de Žaneire lietuvių gyveno tik ~500, bet jie sugebėjo susitelkę pastatyti didelį Paminklą lietuviams, mirusiems emigracijoje ir tremtyje.

Rio de Žaneiro paminklas lietuviams Katumbi kapinėse

Rio de Žaneiro paminklas lietuviams Katumbi kapinėse

Paminklas lengvai pasiekiamas, stovi gražiose ir istorinėse Catumbi kapinėse tarp senų antkapių. Didelis juodas paminklas pažymėtas lietuviškais simboliais - herbu, Gedimino stulpais, o centre - Aušros Vartų Marija. Parašyta "Lietuvių bendruomenė".

Paminklo priekis

Paminklo priekis

Paminklas taip pat tarnauja ir kaip bendras Rio De Žaneiro lietuvių kapas. Jų po juo palaidoti bent 24, o vardai iškalti paminklo apačioje. Taigi, Rio de Žaneiro lietuvių paminklas yra vos viena iš dviejų vietų visoje Lotynų Amerikoje, kur lietuviai laidojosi kartu tautiniu pagrindu (kita tokia vieta - Lituanikoje). Tarp palaidotųjų po paminklu - paminklo sumanytojas kunigas Jamilionis, kurio biustas sudaro paminklo kompoziciją.

Paminklo fragmentas. Kun. Jamilionio biustas, Gedimino stulpai.

Paminklo fragmentas. Kun. Jamilionio biustas, Gedimino stulpai.

Rio de Žaneiro lietuvių paminklo šone portugališka atminimo lenta su paminklo dedikacija geradariais bei istorija. Atidengta 1965 02 14 Rio de Žaneiro miesto 400-ųjų metinių proga, dalyvaujant Frikui Mejeriui, Lietuvos (tuo metu sovietų okupuotos) konsului Brazilijoje.

Paminklo nugaroje - dvikalbė lietuviška ir lotyniška atminimo lenta su paminklo dedikacija ("Šis paminklas pastatytas prisiminti Lietuvos išeivį bei tremtinį mirusį svetur Rio 16/2/1965"). Atkreiptinas dėmesys, kad jei portugališka lentelė nurodo vasario 14 d. datą (Rio de Žaneiro jubiliejų), tai lietuviška - vasario 16 d. (Lietuvos valstybės atkūrimo dieną).

Lietuviška atminimo lenta paminklo gale

Lietuviška atminimo lenta paminklo gale

Litvakų sinagoga San Paule ir muziejai

Be lietuvių, į Braziliją atvyko ir Lietuvos žydų.

Religingų litvakų gyvenimo širdis - Ičako Elchonono sinagoga, įkurta 1936 m., o dabartinį modernistinį pastatą pasistačiusi 1956 m. (Rua Prates 706). Ji pavaidinta vyriausiojo Kauno rabino garbei (Ičakas Elchononas šias pareigas ėjo 32 metus – 1864-1896 m.).

San Paulo litvakų sinagoga

San Paulo litvakų sinagoga

Priešingai daugybei Amerikos žemyno sinagogų, kurių steigime dalyvavo ir litvakai Paulo Ičako Elchonono sinagoga iki šiol lankoma daugiausiai litvakų ir išlaiko ryšį su litvakiška istorija bei tradicijomis (daugelyje kitų Amerikos vietų litvakai tiesiog įsiliejo į platesnes tų vietų žydų bendruomenes ir neišlaikė ryšio su būtent Lietuva ar savo atskirų organizacijų).

Singaogos suolai tradiciškai priskirti įvairiems asmenims, taip pat ant sienų pagerbti mirę bendruomenės nariai. Dalis pavardžių - su lietuviškomis galūnėmis

Singaogos suolai tradiciškai priskirti įvairiems asmenims, taip pat ant sienų pagerbti mirę bendruomenės nariai. Dalis pavardžių - su lietuviškomis galūnėmis

Sinagoga trijų aukštų – viršutinis skirtas moterims, pirmasis – vyrams, o rūsys yra socialinė erdvė, kurioje šiais laikais taip pat vykta ir nemažai pamaldų, laikomi sinagogos narių sukurti meno kūriniai, knygos. Įprastu metu pamaldos vyksta kasdien. Sinagogos išorėje stūkso stulpas, ant kurio – 12 Izraelio genčių simboliai, jie puošia ir antro aukšto lubas. Pagrindiniame sinagogos aukšte – atminimo lentos garbiems jos nariams.

Ičako Elchonono sinagogos viduje

Ičako Elchonono sinagogos viduje - pagrindinis aukštas

Ičako Elchonono sinagoga stūkso Bom Retiro rajone – tarpukariu, kai iš Lietuvos plūdo imigrantai į Braziliją, tai buvo žydų rjaonas, o ir dabar ten veikia apie dešimt sinagogų. Iš įvairių Europos kraštų suvažiavę žydai ir toliau palaikydavo ryšius su savo kraštiečiais, statė savo atskiras nuo kitų žydų sinagogas.

Ilgianiui Bom Retiro rajone žydus keitė korėjiečiai, į kitus rajonus išsikėlę litvakų palikuonys prisijungdavo prie vietinių sinagogų ir Ičako Elchonono sinagoga pilna nebebūna, bet švenčių metu ją aplanko ~70 žmonių.

Garsiausias Brazilijos litvakas - dailininkas Lazaras Segalas, kuriam įkurtas Lazaro Segalo muziejus. Dalis darbų muziejuje atspindi Vilnių, kuriame Segalas praleido vaikystę (gimė 1891 m., emigravo penkiolikos metų, visų pirma į Vokietiją).

Paveikslas 'Vilniaus namai' Lazaro Segalo muziejuje San Paule

Paveikslas 'Vilniaus namai' Lazaro Segalo muziejuje San Paule

San Paule veikia ir kolekcionierės Emos Klabin kolekcijos muziejus, Rio de Žaneire – jos sesers kolekcionierės Evos Klabin. Nors sakoma, kad šios moterys Lietuvos žydės, abi jos jau gimė Brazilijoje, o Lietuvoje vienu metu gyveno jų tėvai; ekspozicijose su Lietuva susijusių detalių nėra.

Emos Klabin muziejus

Emos Klabin muziejus

Imigracijos į Braziliją muziejus ir istorija

San Paule plačiau apie prieškario ir tarpukario įvairių tautų imigraciją į Braziliją galima sužinoti Imigracijos muziejuje (Rua Visconde de Parnaiba 1316, Mocca). Tiesa, nuolatinėje ekspozicijoje būtent su lietuviais susijusių eksponatų iš esmės nėra. Tačiau muziejus įsikūręs buvusiuose "imigrantų svečių namuose" - pastate, kuriame būdavo apgyvendinami per Santoso uostą atvykę visi imigrantai į regioną, taigi, ir kone visi lietuviai (galima pamatyti, kaip, didžiuliuose bendruose lovų pilnuose kambariuose, jie gyveno, kaip atvykdavo). Paskui iš ten juos pasiimdavo darbdaviai (daugiausiai į plantacijas). Muziejus turi ir archyvą, kuriame populiaru ieškoti informacijos apie imigrantus gimines.

Didingas imigrantų svečių namų (dabar imigracijos muziejaus) fasadas

Didingas imigrantų svečių namų (dabar imigracijos muziejaus) fasadas

Šiandien duomenys, kiek gi yra lietuvių Brazilijoje, varijuoja kaip niekur kitur. Rašoma ir apie keliasdešimt tūkstančių, ir 150 000, ir 300 000, kai kur - net 1 000 000. Priklauso ir nuo to, ką laikysime lietuviu: į didesniuosius skaičius, matyt, įskaičiuoti visi žmonės, kurių bent vienas senelis ar prosenelis buvo iš Lietuvos. Brazilijos lietuvių bendruomenės rinkimuose 1999 m. dalyvavo 177 nariai, 1970 m. - 821.

San Paule įsikūręs ir vienintelis Lotynų Amerikoje Lietuvos generalinis konsulatas (Avenida Irai, 438, cj. 34). Čia jis įkurtas po to, kai 2013 m. taupant kaštus uždaryta ambasada Argentinoje. Sprendimas motyvuotas ir tuo, kad Brazilijoje - didesnė lietuvių bendruomenė, tačiau Argentinos lietuviai jį kritikavo, teigdami, kad Argentinoje bendruomenė gyvesnė, o Brazilijoje - labiau nutautėjusi, lietuviškų renginių ten vyksta mažiau.

Didelė dalis Brazilijos lietuvių gyveno ne San Paule ar priemiesčiuose, o Brazilijos kaimuose, į kuriuos imigrantus kadaise traukė ir pigi žemė, bet iš tų bendruomenių mažai kas beliko. Lietuviai nesudarė vieno telkinio, gyveno pramaišiui su kitomis tautomis ir ilgainiui asimiliavosi. Dauguma lietuvių imigrantų tarpukariu kūrėsi San Paulo, Paranos ir Pietų Rio Grandės valstijose. Pastarojoje lietuviai įkūrė Ižui [Ijui] miestą (po dešimtmečio ten įsikūrė ir skaičiumi lietuvius aplenkė kitos imigrantų tautos), taip pat galima rasti žinių apie koloniją Nova Lituania prie Santo Anastacio miesto, įkurtą 1929 m. – bet tai jokiuose šių laikų žemėlapiuose nebepažymėta. Jei turite informacijos apie tikslią jos vietą, rašykite į komentarus.

Iš didmiesčių be San Paulo jų būta ir Rio de Žaneire. 1954 m. leidinio "Laiškai lietuviams" duomenimis tuo metu Brazilijoje buvo 50 000 lietuvių, iš jų 30 000 San Paule, 20 000 kaimuose, 500 Rio de Žaneire (tada ten senojoje katedroje vykdavo lietuviškos mišios, bet nieko lietuviško neliko). Dauguma tarpukario migrantai - į sovietinės Lietuvos okupacijos nepripažinusią Braziliją po Antrojo pasaulinio karo atvyko dar keli šimtai lietuvių, o tuomet srautas nutrūko. Keli tūkstančai lietuvių, beje, Brazilijoje gyveno ir iki 1918 m. nepiklausomybės (imigravo nuo 1870 m.).

1925 m. Brazilijoje gyveno 8146 lietuviai, 1930 m. – jau 40288 lietuviai, kas rodo, kokio masto buvo tų laikų imigracijos banga. Paskui ji nuslopo.

Brazilijos lietuviai sulaukė filmų kūrėjų dėmesio. 2002 m. Brazilijoje sukurtas dokumentinis filmas "Eldoradas: lietuviai Brazilijoje" ("Eldorado - Lituanos no Brasil").

Kviečiame skaityti ir bendrą straipsnį apie San Paulo lankytinas vietas

“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į San Paulą dienoraštis

Lotynų Amerikos lietuviai domina visus turbūt dėl to, kad tai toks egzotiškas lietuvių pasaulio pakraštys, kur lietuviai gyvena tarp visiškai kitokios, „karštesnės“ kultūros žmonių.

Todėl vienas dažniausių klausimų, kurių sulaukdavome pristatydami „Tikslas – Amerika“ ekspedicijas bei lietuviško paveldo JAV žemėlapius – ar lankysime ir Lotynų Ameriką.

Aš galimybes išplėsti „Tikslas – Amerika“ žemėlapį į Lotynų Ameriką visad vertinau skeptiškai. Tenykštės bendruomenės ne tokios didelės, kaip JAV, be to, jos buvo ne tokios turtingos ir neturėjo galimybių po savęs palikti tiek daug. Todėl lietuviškų vietų Lotynų Amerikoje nedaug ir atstumai tarp jų didžiuliai. Ekspedicijos kaina ir trukmė būtų gerokai didesnė, o rezultatai – gerokai mažesni, nei JAV.

Todėl gauti finansavimo tokiai ekspedicijai nemėginome, tačiau aplankyti Lotynų Amerikos lietuviškas vietas visgi pavyko. Suderinome kelis dalykus. Darbą – Aistė yra advokatė, padedanti užsienio lietuviams atsikurti pilietybę, ir ji turi daug klientų Brazilijoje, kur ekonomika pasuko žemyn. Poilsį – įdomiausias regiono lankytinas vietas. Ir, aišku, lietuviškų vietų aplankymą bei sudokumentavimą – Brazilijoje, Argentinoje ir Urugvajuje, šalyse, į kurias, kartu paėmus, emigravo daugiau nei pusė tarpukario Lietuvos emigrantų.

Pradėjome nuo Brazilijos. Čia lankėmės jau antrą kartą. Pirmąjį 2016 m. Abu kartus susitikome su vietos lietuvių Butrimavičių šeima, kuri aprodė vienintelį lietuvių rajoną Pietų Amerikoje – Vila Zelina. Jie gimę Brazilijoje, bet puikiai kalba lietuviškai: kai abu šeimoje lietuviai, tai paprasčiau. Liucija Butrimavičienė vertėjauja lietuviams (deja, dažnai kai šie su narkotikais pakliūva į kalėjimus), o Pijus Butrimavičius - advokatas.

Per pora metų Vila Zelina rajonas nepasikeitė. Kaip ir 2016 m., taip ir 2019 m. apsilankymą pradėjome nuo lietuviškų mišių: kaip ir ne vienoje JAV lietuvių bažnyčioje, jos tik dalinai lietuviškos (kunigas kalba portugališkai, skaitiniai, atliepimai – lietuviški), tačiau ir tai yra daug: niekur kitur Pietų Amerikoje, kaip vėliau aptikome, net pusiau lietuviškos mišios nelaikomos.

Vila Zelina dabar dar – lietuviškesnis, nei tikėjausi. Priešingai nei amerikiečiai, brazilai gana sėslūs, todėl lietuvių palikuonys, net jei ir prasimaišę, ir toliau gyvena ten, kur užaugo. „Čia lietuvių namas, čia lietuvių namas, čia gyvena lietuviška-itališka šeima, čia lietuviška-japoniška“ – mus pavedžioti sutikę svetingi lietuviai besdavo pirštu į beveik kiekvieną pastatą. Su kai kuriais vyresnio amžiaus žmonėmis susikalbėdavome lietuviškai – o viena pardavėja kalbėjo taip tarmiškai, kad, atrodė, staiga atsidūrėme kažkur Lietuvos kaime… Vila Zelina reta vieta, kur gali sutikti užsieniečius, mokančius lietuviškai, bet nekalbančius nei angliškai, nei rusiškai.

Tačiau atmosfera San Paulo lietuvių rajone – braziliška. Palyginus su Lietuva, daugiau optimizmo, daugiau džiaugsmo. Gatvėje susitikę senyvo amžiaus žmonės tarpusavyje sveikinasi, juokiasi. Net bažnyčioje, beprasidedant mišioms, jiems nėra tabu pasakyti garsų pokštą. Mus, svečius iš Lietuvos, čia bendruomenė prieš mišias net pakvietė prie altoriaus: lietuviai tarė kelis žodžius lietuviškai, o kunigas dar ilgai šnekėjo apie mus portugališkai. Parduotuvės savininkas (beje, ne lietuvis) išgirdęs, ko ten atvykome, padovanojo mums lietuviškos juodos duonos (aišku, receptas ne visai tikslus).

Tiesa, Lotynų Amerikos problemos į Vila Zeliną irgi atėjo. Gyvenamasis dangoraižis „Kaunas“ aptvertas elektrifikuotomis tvoromis (o dar skundžiamės, kad tikrajame Kaune nesaugu!), į jo automobilių aikštelę įvažiuojama per dvigubus vartus: pradžioje automobilis pro pirmus vartus įrieda į „tarpinę zoną“, tada pirmi vartai užsidaro ir atsidaro antri: taip užtikrinama, kad paskui mašiną neįeitų banditai. Gatvėje, mums pasakojo, iš merginos privažiavęs motociklininkas bandė pavogti rankinę – turtą pavyko išgelbėti, bet koja griuvus lūžo.

Vėliau mus palydėjo iki kapinių, kur koks kas ketvirtas antkapis – lietuvio. Jie – braziliškai prabangūs, net ir ne pačios turtingiausios giminės pasistačiusios nuosavas spalvingas koplytėles. Deja, dabar viskas aplaupyta, o metalinės lentos su mirusiųjų pavardėmis daugiausiai atiduotos į metalo laužą – narkomanų darbas.

Lietuviškų pavardžių Vila Zelinos apylinkėse daug ir ant pastatų: štai lietuvis dantistas, štai nekilnojamojo turto agentas. Vyresni lietuviai daug dirba dėl lietuvybės įprasminimo ir oficialiuose pavadinimuose: nuo seno yra Lietuvos Respublikos aikštė, sovietų okupantams nugriovus tikrąją joje pastatyta Kauno laisvės statulos kopija (deja, ją užstoja medžiai, kurių radikalūs ekologai neleidžia genėti ar kirsti), nepriklausomybės metu vietinių aktyvistų dėka atsirado Laisvos Lietuvos skersgatvis. Tik, lietuvių pykčiui, kažin koks rajone apsigyvenęs rusas suorganizavo aikščių pavadinimą Rytų Europos bei Puškino garbei, nors su rusais rajonas neturėjo nieko bendro…

Apskritai Vila Zelinoje savotiškai užkonservuota tarpukario Lietuva. Tiek kalba, tiek problemos: pavyzdžiui, manęs klausė, kodėl, mano nuomone, lenkai okupavo Vilniaus kraštą.

Sunku tikėtis, kad tai liks per amžius, bet būtų džiugu, jei, kartoms keičiantis, Vila Zelina liktų kažkuo panašiu, į Liberdade rajoną – visas San Paulas jį žino kaip japonų rajoną, ateina ten pavalgyti azijietiško maisto, nusipirkti Rytų Azijos muzikos albumų ir plakatų. Daugelis pardavėjų ir klientų šiandien – juodaodžiai ar baltaodžiai, tik kai kurie turi japoniško kraujo. Bet Brazilijos japonų kultūra, tradicija – gyvos ir gerai žinomos visam San Paului, tame rajone pristatomos ir turistams. Lietuvius, deja, kol kas taip gerai žino ir prisimena tik turintys Lietuvoje šaknų ir net tų, nutolusių toliau nuo bendruomenės, kartais išgirsdavome klausimą „Ką, San Paule yra lietuvių rajonas, lietuvių bažnyčia?“.

Prieš tęsdami ekspediciją stabtelėjome vieninteliame Lietuvos konsulate Pietų Amerikoje. Konsulė Laura Tupė suteikė daugiau informacijos apie lietuviškas vietas Pietų Amerikoje. Džiugu: tam, kad jos išliktų, kad apie jas sužinotų ir lietuvių palikuonys, ir vietiniai, būtina, kad bendradarbiautų užsienio lietuviai, Lietuvos diplomatinės ir konsulinės įstaigos, Lietuvos mokslo institucijos, užsienio kultūrinės įstaigos ir visi kiti: tik taip galime sukaupti pakankamai jėgų, kad paveldas būtų išgelbėtas.

Augustinas Žemaitis, 2016 m. lapkritis, 2019 m. vasaris

Su klientu ir Lietuvos ledo ritulio rinktinės mylėtoju Vila Zelinoje (dešinėje). Jo pavardė - Kerbielaitė: brazilai sūnui, būdavo, tiesiog priskirdavo motinos pavardę ir nesuprasdavo lietuviškų giminių.

Su klientu ir Lietuvos ledo ritulio rinktinės mylėtoju Vila Zelinoje (dešinėje). Jo pavardė - Kerbielaitė: brazilai sūnui, būdavo, tiesiog priskirdavo motinos pavardę ir nesuprasdavo lietuviškų giminių.

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė Lietuvos konsulate su konsule Laura Tupe

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė Lietuvos konsulate su konsule Laura Tupe

Click to learn more about Lithuania: Brazilija, Lot. Amerika 42 Comments
Comments (42) Trackbacks (0)
  1. Bar do Vito is now run again by Lithuanian heritage owners.

    • I’m glad to hear that. Have you been there already? Perhaps you have some additional information on Lithuania-related places in Brazil (or Chicago for that matter where you live) which could be added in this or the Illinois article?

  2. Its true! I am a lithuanian decendents!
    My grandparents emmigrated to Brazil in 1926, from Vilkaviskis Rajonas!
    And actually I am the brazilijos lietuviu Bendruomene prezidentas.
    Add my facebook group: esu brazilas ir lietuviu palikuonys.

    https://www.facebook.com/groups/125800017432374/

    • Than you for the information. If you have something on Lithuanian Brazilian heritage (e.g. related buildings, streets, etc.) that you’d like to add – write here and it will be added to the article.

    • Labas!
      I am looking for my grandmother’s sister Ona Lazickaite or her children. Ona emigrated to Brazil from Lazdijai, Lithuania in 1910-1935 (I have nobody to ask about it already). in Brazil she married Sidlauskas and they had 4 daughters. Later she divorsed and raised her girs alone. My mother kept some connections with her long ago. I’d be so interested to know if someone in the Lithuanian community in Brazil have ever heard or met somebody from my grandmother sister’s family. Buciau dekinga labai, Valdemarai, jei man parasytumete !!!!!!!

  3. sveiki,

    domiuosi musu lietuviais emigravusiais i Brazilija ir ieskau giminiu iskeliavusiu tenai. Deja, po keletos laisku, jokios pagalbos is lietuviu bendruomenes negavau. Galbut kas galite patarti kur ieskoti tolliau?

    Jurgita

    IESKOMA SEIMA: vizgaudai, is Vyzanciu km/Ylakiu km, atkeliave i Sao Paulo apie 1930 ius metus.

    dekoju uz pagalba

  4. I had my DNA tested through DNAtribes.com, and it showed that folks in Brazil share my DNA. I first thought it was the Iberian connection, however, I now realize that it most likely is the Lithuanian relatives. My family names are Kazokas; Simanskas; Pupininkas; Slavinskas; and Turnovich. If anyone shares the same names, feel free to contact me at rochritton@yahoo.com

  5. Sveiki Augustinai,

    Labai smagu, kad kažkas rašo ir domisi apie lietuvių bendruomenę Brazilijoje. Žinoma kaip pats pastebėjote didžioji dalis gyvena San Paulo mieste. Rašau tik norėdama paprašyti, kad pataisytumėte vieną detalę: LR Generalinis Konsulatas San Paulo mieste, teisingas adresas būtų: Av.Iraí 438, cj.34 CEP:04082-001, São Paulo
    E-mail: kons.br@mfa.lt.

    Dėkojame!

    Simona

  6. cool!!!
    that’s it!

  7. Dekoju už įdomų informacinį straipsnį.Apie 1922 metus į Brazilją švyko mano teta ir dėdė Apolonija Vitkauskatė ir Kazimieras Vitkauskas. Žinau,kad teta Apolonija ištekėjusi už Mkailionio ar Mikalūno gyveno San Paule ir turėjo dvi dukras Palmutę r Almutę. Kurios užaugusios itekėjo ž brolių VAZGAUSK-ų . Dabar rada Mykolo Vazgausko pavardę, bet daugiau nieko. Gal kas žinote apie mano puseseres – jų adresus , būčiau dėkingas gavęs, kad galėčiau sukontaktuoti. Aš Algirdas Vitkauskas gyvenu Čikagos priemiestyje Lemonte šalia Pasaulio lietuvių centro, ilgą laiką dirbau korespondentu Drago laikraštyje. Tad lauksiu informacijos mano e-dėžutėje. Dėkoju Visus Brazilijos lietuvius svekinu Vasario 16 mūsų didžiosios tauutinės šventės proga. Linksmų švenčių.

  8. Please,

    If you are searching lithuanian family in Brazil, please, add this group in you Facebook!
    https://www.facebook.com/groups/125800017432374/
    Actually in this group are registered 2.500 decendants!

  9. Labas,as su zmona ir keleta draugu vaziuojame I Brazilija ziureti pasaulio cempionato World Cup 2014 ,planuojame 10 -12 dienu kelione.Gal kas gali padeti patarti,apgyvendinti.Gyvename Chicagoje,tuo paciu galesime atsidekoti jeigu Jus ruosites vaziuoti i JAV, Chicaga.Mes norime aplankyti san Paula ,rio de Zeneira gal dar ka nors-parasykite-lauksiu.Iki.

  10. Informuoju, kad esu išleidusi dvi knygas apie pirmąjį konsulą Brazilijoje dr. Petrą Mačiulį/ 2011/ ir pirmąjį įgaliotą ministrą Brazilijai, Argentinai Joną Aukštuolį 2012/. Knygų turinys paremtas archyviniais dokumentais. Norintiems skaity
    ti suteiksiu informacijos. rašykit. Iki malonaus, istorikė Joana Viga Čiplytė, Panevėžys, Lietuva

  11. Sveiki,

    Domiuosi magistro studijų galimybės Brazilijoje. Gal kas galite suteikti kokios informacijos? Padės viskas, ką žinote 🙂 Domina Brazilijos universitetų reitingai, diplomų pripažinimas pasaulyje, sąlygos stojimui, studijų sąlygos, mokslo kainos bei pragyvenimo kainos.

  12. I live in Australia and believe that there are families with the name Rakauskas in Sao Paulo and perhaps elsewhere in Brasil. I would like to contact them as my husband immigrated to Australia after WW2 and I would like to find relatives, if any, elsewhere. He was from Garliava and he had two uncles who left Lithuania around the turn of the 20th century for the Americas and they were not heard from again. I am an ethnomusicologist and although not Lithuanian, I wrote my Masters thesis about the Liaudies Dainos in Australia. I am also a grandmother.

    Aciu Labai!

  13. Tyrinėju Brazilijoje gyvenusių lietuvių Halinos ir Algirdo Mošinskių asmeninę biblioteką. Gal yra žinančių apie jos likimą po savininkų mirties?

  14. I am searching for relatives of my father-in-law, Vladas Cizauskas, born Liepaja, Latvia, 15 May, 1903.He had an older brother who migrated to Brazil ( Sao Paulo?) in the 1930s, certainly before WW2. They communicated for a number of years after he migrated, probably until the late 1940s or early 1950s. Then, contact was lost. We know the man who went to Sao Paulo married and had two children, a son and a daughter. We have photos of them on bicycles, enjoying the outdoors.
    My father-in-law married Vincentine Emilija Ereminaite in Skuodas, Lithuania and they had one son, also named Vladas, born Neustadt, Germany on 19 April, 1945. This family were displaced people after WW2 and eventually came to Australia in 1949.
    My father-in-law was a bank worker/manager in Lithuania prior to WW2 and he and Vincentina also lived in Belarus in the early years of their marriage. It would be wonderful to locate relatives of this family member who went to Brazil. We are unsure of his name as his signature is difficult to read on the back of the cards he sent. It may have been Kasis, but we are unsure.
    My email address is lynciz@hotmail.com

  15. Sveiki. 2015 sausi zadu vykti i Brazilija. BUtu idomu susitkti su iseiviais. Jeigu yra norinčiu -atsiliepkite.

  16. Sveiki tautiečiai, buvo malonu rasti šiuos pabendravimus.
    Spalio š.m. (t. y. 2015m.) Spalio viduryje su savo drauge, kuri yra Brazilė, keliuosi gyventi i Brazilija į Belo Horizonte miestą ir labai norėčiau užmegzti ryšius tiek su Lietuvių bendrija, tiek ir su pačiais lietuviais Belo Horizonte mieste ir kituose miestuose. Gal kas patartumėt kaip galėčiau surasti juos greičiau ir susibendraut su jais artimiau.
    dėkui už parama

  17. My grandmother Petronele Mileuska (Miliauskaite) was born on 06/03/1911 in Kuczkininkai, Punsk region of Suwalki, Podlaskie province in Poland. His parents died and went to live in Kalvarija, Lithuania with the uncle. He immigrated to Brazil in 1924.

  18. Neseniai susiradom gimines San Paule. Apie 1930 metus iš Rokiškio rajono išvyko Mockevičių šeima, kuri ten užaugino 5 vaikus. bendravimas buvo nutrūkęs apie 1980 metus, kai mirė lietuvių kalbą mokėję senieji .Dabar bendraujame su jaunimu per interneto vertėją.

  19. I want to correct the date cited at the end of this article i.e. 2012.Beginning 23/09/2011 during five weeks Egidijus Aleksandravicius,Professor of the University Vytautas the Great,Kaunas,Henrikas Gulbinas,Kestas Pikunas and Audris Tatarunas visited places of Lithuanian interest in Brazil.However I was visited on the days 10,11 and 12/10/2011 only by Egidijus Aleksandravicius and Henrikas Gulbinas as Kestas Pikunas and Audris Tatarunas dispensed the Amazon part of the trip.The results were published in the book”Brazilija-lietuviu pokalbiai pasaulio pakrastyje” and 6 serial reports on LRytas.GOD BLESS!

  20. Ilona
    14 zmoniu grupe atskris 2017 sausio 19d i Sao Paulo is Lietuvos pakeliui i Santiago. Ieskome gido ,galincio idomiai papasakoti apie Brazilija ir saugiai supazindinti su Sao Paulo. Isskrendam 20d i Cile.Viesbuti rezervavome netoli orouosto.
    Jei turite pasiulymu ir galintys padeti parasykite

  21. My maiden name is Steikunas. My father’s family went to Brazil after WWII. My mother’s parents emigrated in 1926 to Sao Paulo and then moved to Rio de Janerio-last name Bernotavicius. Your site looks interesting!

  22. Hello Augustinas Žemaitis, I am Linguistic Professor at Unioeste, a public university in Paraná, Brazil. I am currently developing a research including place, comercial and personal names of Vila Zelina . The data of your text will be extremely valuable for me. I would like to know if there would be any problem on my using and citing your photos on papers I intend to write to publish the research results

  23. Sveiki,kur kreiptis del isvykusiu giminaiciu tarpukario metais i SanPaula yra nuotraukos zinomos tu laiku pavardes ir vardai.

    • Galite kreiptis į įvardytas Brazilijos lietuvių organizacijas – galbūt dabartinai jų nariai, tarp kurių daug vyresnio amžiaus, pažinos ar prisimins tuos žmones, žinos jų palikuonis.

  24. Sveiki ,
    Jieskau giminaiciu Brazilijoje .Tai mano mociutes sesuo Juozapaviciute Verute ( Veronika ) .Ji isvyko is LT 1926 metais .Brazilijoje apsivede su Aleksandru Cheiko ir sugyveno du vaikus Veronika Cheiko ir Kolia Cheiko .Vaikai dabar turetu buti apie 70 metu ,aisku kad jie turi turbut savus vaikus ,apie kuriuos nieko nezinome . Zinome kad jie kadaise gyveno SanPaule . Mano mociutes Vardas Onute Juozapaviciute Petrauskiene . Labai tikiuosi kad padesite mums juos surasti .Dekui Jums labai is anksto .
    Pagarbiai
    Daiva

  25. Laba diena norėčiau paprasyti jūsų pagalbos rasti didele gimine pavarde Sinkevičius SAN Paolo mieste Brazilijoje labai būčiau dekinga AČIŪ

  26. Laba vakarą,ieškau pagalbos😥,norėčiau supažindinti su savo didelis šeima, kurios niekada nepazinau,tik girdėjau šnekant su tėveliais,norėčiau rasti deduko brolius,kurie emigravo daug metų atgal,ir niekada nepamiršo,turim laiškus tetu rašytus,ir kad turiu didelis šeima ,nerandu kontaktų,niekas negali padėti,būkit geri padėkite jei galit jus man juos rasti,gyvenu Šveicarijoje ❤,Jurgita Sinkeviciute-Marcinonyte Sala,AČIŪ

  27. Būtų įdomu surasti mano močiutės Hana Lėja Šneiderytė iš Turagės rajono (aplink Kryžkalnį) pusbrolių ir pusseserių palikuonis. Jos šeima buvo sudeginta vokiečių, ji vienintelė išgyveno.

  28. Sveiki, mano paieškos sukasi apie Benediktą Sugintą – San Paulo lietuvių bažnyčios statytoją ir lietuvių bendruomenės būrėją 1931-1937 metais. Daug laiko praėjo, šiemet 125-osios metinės nuo jo gimimo. Žinau, kad buvo labai populiarus tarp lietuvių, yra daug nuveikęs lietuvių bendruomenės labui. Gal kas pamena pasakojimų apie šį lietuvybei tarnavusį žmogų. Skaičiau, kad lankydavo ne tik San Paulo lietuvius, bet dažnai vykdavo ir į tolimesnes provincijas. Skaičiau apie jį knygą “Tėvynės Vaidila”, bet norėčiau prisiminimų, nugludintų laiko… Gal kas ką girdėjote apie jį?

    • Sveiki, galite pabandyti susisiekti su kunigu Saulaičiu. Jis dirbo Pietų Amerikoje ilgą laiką ir žino daug istorijų iš ten, ypač apie kunigus. Prieš savo ekspediciją į Pietų Ameriką daug su juo kalbėjome. Dabar jis gyvena Vilniuje.

  29. sveiki, Augustinai, šiuo metu Lietuvos nacionaline biblioteka rengia parodą, skirtą Lietuvos rašytojų įamžinimui. Norėtume paprašyti leidimo panaudoti Jūsų svetainėje esančią nuotrauką su Vinco Kudirkos aikštės pavadinimu / Praca Vincas Kudirka (nr. 34).


Leave a comment

No trackbacks yet.