Kasteris ir Ludingtonas (Mičiganas)
Priešingai negu likusioje JAV dalyje, į Kasterį/Ludingtoną lietuviai nevyko dirbti kasyklose ar fabrikuose. Kaip ir Lietuvoje ten jie tęsė žemės dirbimo tradicijas, investavo JAV užsidirbtus pinigus į fermas. Ta vietovė net buvo vadinta „Naująja Lietuva“.
Lietuviai žemę čia supirko dar XX a. pradžioje, tačiau net 2000 metų surašymo metu tai vis dar buvo patys lietuviškiausi kaimai Mičigane ir apskritai Vidurio Vakaruose. Pavyzdžiui, Aironsas ir Kasteris – 4 proc lietuvių, Fauntenas ir Liuteris – 3 proc. lietuvių, Skotsvilis ir Frisoilas – 2 proc. lietuvių.
Pavadinimą "Naujoji Lietuva" sugalvojo lietuvių nekilnojamojo turto magnato Anton Keledis, ir "aukščiausiame taške" lietuviai turėjo 360 ūkių, daugybė kurių ir toliau priklauso lietuvių palikuonims. Iš viso į regioną kadaise atvyko gyventi apie 1200 lietuvių.
Lietuviams Budzinskams priklausantis svirnas, puoštas lietuviškais motyvais (Faunteno kaimas)
Lietuvių ūkininkų palikimas Kasterio apylinkėse
„Naujojoje Lietuvoje“, priešingai nei kitur, lietuviai niekad neįkūrė tautinių katalikų bažnyčios parapijų. Tam jie neturėjo poreikio, nes ir eilinėse "bendrose" parapijose lietuviai sudarė tikinčiųjų daugumą. Kasterio ir Aironso bažnyčiose tarnavo lietuviai kunigai, ilgus metus vyko Mišios lietuvių kalba. Kasterio Šv. Marijos bažnyčia, nors pastatyta XX a. 7 dešimtmetį, padabinta Vilniaus Aušrs Vartų Mergelės reljefu virš centrinio įėjimo (su lietuvišku užrašu), o viduje stovi Šiluvos Marijos skulptūra (dešinėje navos pusėje).
Bažnyčios architektas irgi lietuvis – žymusis Jonas Mulokas, garsus savo Moderniu lietuvišku stiliumi, kuriame tradicinės detalės persipina su šiuolaikinėmis medžiagomis. Visgi, kadangi parapija oficialiai nebuvo lietuviška, bažnyčioje nėra tiek lietuviškų elementų kaip įprasta Muloko kūrybai. Tačiau jau vien tai, kad bažnyčia – svirno formos – drauge primena ir Lietuvos, ir Kasterio žemdirbystės tradicijas.
Kasterio Šv. Marijos bažnyčia
Aušros Vartų Mergelės simbolis virš Šv. Marijos bažnyčios Kateryje įėjimo
Viena labiausiai tą lietuvių ūkininkų erą primenančių vietų yra Andrulio sūrinė, tebegaminanti lietuvišką sūrį pagal dabartinės savininkės močiutės receptą. Sūrinė įkurta XX a. 5 dešimtmečio pradžioje ir priklauso tai pačiai Andrulių šeimai. Sūrinėje dirba jau ketvirtoji giminės karta skaičiuojant nuo jos įkūrimo ir penktoji – nuo imigracijos iš Lietuvos į JAV. Sūrio galima nusipirkti sūrinės prieangyje, o sutarus iš anksto ir esant nedidelei grupei vedamos ekskursijos po sūrinę. Pati sūrinė šiuo metu dirba nereguliariai – tik tuomet, kai esama užsakymų, mat Andrulio sūriai ekologiški, be konservantų, tad jų galiojimo laikas trumpas. Jonas Andrulis, vienas sūrinės įkūrėjų, paminėtas ir Kasterio bažnyčioje tarp fundatorių.
Andrulio sūrinė
Andruli sūris
Andrulio sūrinės vidus
Be Andrulio šeimos regione gyvena ir daugiau lietuvių ūkininkų šeimų. Lietuvybę gali išvysti ir ant lietuviškais raštais bei spalvomis dažyto lietuviško svirno Donteno kaime. Svirno savininkai Budzinskai dalyvavo svirnų puošybos projekte "Mason County Barn Quilt Trail", kurio metu 11 regiono svirnų papuošti motyvais, susijusiais su vietos istorija. Tik vienintelis Lietuviškas svirnas puoštas tautiniais motyvais.
Lietuviškas svirnas
Teritorijoje atskirų lietuvių kapinių nėra, tačiau Lakeview kapinėse daugybė palaidotų žmonių - lietuviai. Regione yra ir daugiau lietuviškų ženklų, kaip lietuviški kryžiai, lietuviškos pavardės iškabose ir t.t.
![Pakelės kryžius prie Aironso [Irons] miestelio, pastatytas gretimo ūkio lietuvių šeimininkų įamžinant jų apsilankymą Lietuvoje 1995 m.](http://global.truelithuania.com/wp-content/uploads/2012/09/MichiganCusterKoplytstulpis-538x303.jpg)
Rako lietuvių skautų stovykla
Be jokios abejonės pati didžiausia lietuviška vieta Kasteriokrašte yra Rako lietuviška skautų stovykla, užimanti 33 ha mažai žmonių rankų paliestos miško teritorijos (naudojami 16 ha).
[caption id="attachment_4249" align="alignnone" width="538"]
Lituanica pastovyklės pastatas – vienas lietuviškų pastatų Rako stovyklos teritorijojeKiekvieną vasarą "Rakas" atgyja per pagrindinę 2 savaičių skautų stovyklą, į kurią susirenka apie 250 skautų, daugiausia iš Čikagos. Kitu metu vyksta ir mažesnės stovyklos. Be pagrindinių skautijos dalykų skautai šioje stovykloje ugdomi stipria lietuviška dvasia, jiems perduodamos tradicijos per šokius, dainas. Stovyklos architektūra yra labai lietuviška. Joje – ir koplytstulpiai, o kiekvienas pastatas turi savitų lietuviškų elementų.
Koplytstulpis Rako stovykloje
Mažas koplytstulpis Rako stovykloje
Nors pastatų daug, skautai nakvoja palapinėse. Didžiausias paminklas "Rake" yra prie pagrindinio įėjimo: jis susideda iš bokšto su tradiciniu skautų simboliu viršūnėje ir 2018 m. įrašytais rėmėjais paminklo papėdėje ant plytų. Yra ten ir memorialinė lenta, dėkojanti Pranui Rakui už stovyklai dovanotą žemę (tada buvo sudaryta 50 metų nuomos sutartis ir sulygtas 1 doleris nuomos mokesčio; po to žemė buvo išpirkta Čikagos skautų).
Rako stovyklos pagrindinis paminklas
Stovykla susideda iš pastovyklių, kurių kiekviena turi po savo virtuvę. Visos pavadintos lietuviškai - Kernavė, Lituanica, Nerija, Aušros Vartai. Esama ir papildomų pastatų, kaip antai – pirmosios pagalbos stotis. Daugelis pastatų statyti 1965-1975 metais, bet vėliau remontuoti, plėsti.
Kernavės pastovyklės pagrindinis pastatas Rako stovykloje
Vyčių aikštė su etninias elementais dedikuota Vyčiams (taip vadinami prisiekę visą gyvenimą skautais likti JAV lietuvių skautai).
Vyčių aikštė Rako stovykloje
Lietuviški simboliai Vyčių aikštėje Rako stovykloje
Stovyklos teritorija paprastai ne sezono metu užrakinta ir negali būti aplankyta. Iš ~250 žmonių pagrindinės stovyklos metu, 66% jų yra vaikai ir 33% - suagusieji. "Aukso amžiuje" (XX a. antros pusės pradžioje) "Rake" stovyklausavo apie 1000 lietuvių.
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Kasteryje žemėlapis
Tikslas - Amerika ekspedicijos į Kasterį dienoraštis
Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Kasteris
|
Aistė: „Trečioji Mičigano lietuvių stovykla – Čikagos skautų „Rakas” – yra toliau į šiaurę, gražioje Kasterio kaimo apylinkėje. Toks lietuviškas miškas. Skautai ten kasmet susirenka porai savaičių, bet stovyklos prižiūrėtojai iš Čikagos atvažiuoja gerokai dažniau. Ir mus lydėjusi Lintakų šeima tyrinėjo stovyklą praėjusių žvėrių pėdsakus, pakvietė kartu nukelti ant elektros laidų užvirtusį medį...“ Augustinas: „Vieta Rakui parinkta ne šiaip sau: ten dar nuo 1905 m. kūrėsi „Naujoji Lietuva”, unikali lietuvių ūkininkų bendruomenė (beveik niekur kitur JAV lietuviai nedirbdavo žemės, o verčiau triūsdavo fabrikuose). Kalbama apie 360 čia gyvavusių lietuvių ūkių. Vienas to meto lietuvių žemvaldžių ir išnuomavo po 1 dolerį į metus savo žemę skautų stovyklai. Rakas – jo pavardė. Lietuviško paveldo tose apylinkėse reikėjo paieškoti, bet jo – gana gausu. „Tikslas – Amerika” žemėlapyje pažymėjome Andrulio sūrinę, kurios lietuviškus sūrius, gaminamus ta pačia technologija nuo 1942 m., žino daugelis vyresnių JAV lietuvių. Vadovė Shannon Andrulis pasakojo, kad gamyklą įsteigė jos senelis, o iš Lietuvos imigravo proseneliai. Dabar „prie staklių” jau stoja jos sūnus – penktos kartos JAV lietuvis. „Mano pagrindinis gyvenimo noras buvo gaminti šį sūrį” – pasakojo Shannon – „Broliai ir seserys išvažiavo, o aš pasilikau ir mėginu atgaivinti fabriką. Džiaugiuosi, kad darbininkai išmokė amato ir mano sūnų, dabar jis prižiūri įrangą”. O įranga – labai sena. Net nustebau, kaip nemoderniai, net nutriušusiai atrodo gamykla – juk Amerikoje tikėtumeis ko kito. Bet amerikiečiams tai, matyt, Andrulio sūrio privalumas – daugiau rankų darbo, meilės. „Jokių konservantų” – sakė Shannon – „Todėl gamykla veikia tik kai užsako partiją”. Kai mes lankėmės, neveikė.“ Aistė: „Apylinkėse matėme ir lietuviškų kluonų pagražinimų, Stakėno fermą, lietuvišką užrašą virš vietos bažnyčios durų (ten nebuvo lietuvių bažnyčia, bet lietuvių apylinkėje gyveno tiek daug, kad jie nustelbė visus kitus katalikus). Ir daug lietuviškų pavardžių kapinėse.“ Augustinas: „Po ramios nakties, anksti ryte išplaukėme per Mičigano ežerą į Viskonsiną. Paskutiniu ežero garlaiviu „SS Badger” kuris, statytas 1952 m., Amerikoje jau įrašytas į paveldo sąrašus. Norėtųsi ir lietuvišką paveldą taip išsaugoti – ir gerokai senesnis, deja, kartais virsta dulkėmis. Viskonsine, spėjome, daug kas bus prarasta: nors atkakliai ieškojome, kai kuriuose istoriškai „lietuviškuose“ miestuose net kontaktų nepavyko rasti. Tačiau įdomių dalykų radome ir Viskonsine“ Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 08 09-10. |
Mičigano ežeras netoli Kasterio
Mičigano ežeras netoli Kasterio
Andrulio sūrių fabrike
"Tikslas - Amerika" savanoriai Augustinas ir Aistė Žemaičiai prie Lietuviško kluono Kasteryje
Augustinas žemaitis (dešinėje) su Lintakų šeima žiūri į lietuvių aukotojų Rako stovyklai plokšteles Rako paminklo papėdėje
Tikslas - Amerika ekspedicijos į Kasterį ir Raką dienoraštis
Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Kasteris ir Rakas
|
Aistė: „Trečioji Mičigano lietuvių stovykla – Čikagos skautų „Rakas” – yra toliau į šiaurę, gražioje Kasterio kaimo apylinkėje. Toks lietuviškas miškas. Skautai ten kasmet susirenka porai savaičių, bet stovyklos prižiūrėtojai iš Čikagos atvažiuoja gerokai dažniau. Ir mus lydėjusi Lintakų šeima tyrinėjo stovyklą praėjusių žvėrių pėdsakus, pakvietė kartu nukelti ant elektros laidų užvirtusį medį...“ Augustinas: „Vieta Rakui parinkta ne šiaip sau: ten dar nuo 1905 m. kūrėsi „Naujoji Lietuva”, unikali lietuvių ūkininkų bendruomenė (beveik niekur kitur JAV lietuviai nedirbdavo žemės, o verčiau triūsdavo fabrikuose). Kalbama apie 360 čia gyvavusių lietuvių ūkių. Vienas to meto lietuvių žemvaldžių ir išnuomavo po 1 dolerį į metus savo žemę skautų stovyklai. Rakas – jo pavardė. Lietuviško paveldo tose apylinkėse reikėjo paieškoti, bet jo – gana gausu. „Tikslas – Amerika” žemėlapyje pažymėjome Andrulio sūrinę, kurios lietuviškus sūrius, gaminamus ta pačia technologija nuo 1942 m., žino daugelis vyresnių JAV lietuvių. Vadovė Shannon Andrulis pasakojo, kad gamyklą įsteigė jos senelis, o iš Lietuvos imigravo proseneliai. Dabar „prie staklių” jau stoja jos sūnus – penktos kartos JAV lietuvis. „Mano pagrindinis gyvenimo noras buvo gaminti šį sūrį” – pasakojo Shannon – „Broliai ir seserys išvažiavo, o aš pasilikau ir mėginu atgaivinti fabriką. Džiaugiuosi, kad darbininkai išmokė amato ir mano sūnų, dabar jis prižiūri įrangą”. O įranga – labai sena. Net nustebau, kaip nemoderniai, net nutriušusiai atrodo gamykla – juk Amerikoje tikėtumeis ko kito. Bet amerikiečiams tai, matyt, Andrulio sūrio privalumas – daugiau rankų darbo, meilės. „Jokių konservantų” – sakė Shannon – „Todėl gamykla veikia tik kai užsako partiją”. Kai mes lankėmės, neveikė.“ Aistė: „Apylinkėse matėme ir lietuviškų kluonų pagražinimų, Stakėno fermą, lietuvišką užrašą virš vietos bažnyčios durų (ten nebuvo lietuvių bažnyčia, bet lietuvių apylinkėje gyveno tiek daug, kad jie nustelbė visus kitus katalikus). Ir daug lietuviškų pavardžių kapinėse.“ Augustinas: „Po ramios nakties, anksti ryte išplaukėme per Mičigano ežerą į Viskonsiną. Paskutiniu ežero garlaiviu „SS Badger” kuris, statytas 1952 m., Amerikoje jau įrašytas į paveldo sąrašus. Norėtųsi ir lietuvišką paveldą taip išsaugoti – ir gerokai senesnis, deja, kartais virsta dulkėmis. Viskonsine, spėjome, daug kas bus prarasta: nors atkakliai ieškojome, kai kuriuose istoriškai „lietuviškuose“ miestuose net kontaktų nepavyko rasti. Tačiau įdomių dalykų radome ir Viskonsine“ Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 08 09-10. |
sausio 7th, 2019 - 16:17
Just wondering how many Lithuanians like my Grand Father were assigned an English last name not even close to the original spelling . The assign name was Willavage the Terrie name was. Ulavicz
sausio 7th, 2019 - 17:25
In our experience, very many / most Lithuanians had their names Anglicized in the first wave of Lithuanian Migration to the USA (~1865-1914). In later waves of migration, this was not common anymore.
It should be noted, however, that during the first wave there was still no standard orthography of the Lithuanian language, and even back in Lithuania (that was then ruled by the Russian Empire) Lithuanians often had to go by Russian or Polish versions of their names. The personal name at that time was much less of a truly personal thing in Eastern Europe, it being often changed (as it is spelt in the official documents) together with the changes of ruling powers or due to migration. Thus the anglicization of their names may not have seemed as weird to the immigrants of ~1900 as it would be to modern-day migrants.
Read here more about the history of Lithuanian language: http://www.truelithuania.com/lithuanian-language-863
Read here about the Polish/Lithuanian diglossia in pre-WW1 Lithuania: http://www.truelithuania.com/poles-134
Read here about the rule of the Russian Empire in Lithuania: http://www.truelithuania.com/the-rule-of-russian-empire-in-lithuania-1795-1918-254
rugsėjo 1st, 2021 - 13:57
Is my last name Kava Americanised?
rugsėjo 14th, 2021 - 00:36
Yes, most likely it is shortened.