Maskigonas (Mičiganas)
Maskigono mieste yra Lietuvių klubas, kurio tik maža dalis narių yra lietuviai. Nepaisant to, jis mėgina saugoti lietuviškas tradicijas. Po to, kai senasis Lietuvių klubo pastatas 2008 m. sudegė (kartu su daugeliu klubo dokumentų), ~300 klubo narių, atstatydami klubą, vėl nupirko Lietuvos vėliavą, lietuviškus simbolius.
Klubas veikia paprastame vienaukščiame pastate su baru. Kaip tik baras ir pritraukia čia daugiausiai žmonių. Išorėje nuolat plazda Lietuvos ir JAV vėliavos, viduje yra ir daugiau Lietuvos vaizdų. Viena klubo narių parašė klubo receptų knygą, tarp kurių - ir lietuviški receptai.
1952 m. parašytuose klubo įstatuose skelbiama, kad "Kiekvienas narys kilniai įsipareigoja visų pirma ginti JAV, tačiau taip pat yra skatinamas amžinai prisiminti ir šlovinti kilnios ir senos lietuvių tautos atsiminimus, šlovingumus ir grožybes". Faktas, kad klubo dokumentai sudegė per gaisrą, neleidžia taip užtikrintai pasakyti, kada klubas įsteigtas.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Mičiganą dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Springfildas (Ilinojus, JAV)
Springfildo (Ilinojaus sostinės ir Abrahamo Linkolno palaidojimo miesto) lietuviška istorija įamžinta vienoje iš vos keleto JAV atminimo lentų, skirtų lietuviams.
Lenta, pavadinta „Lietuviai Springfilde“, pastatyta 2012 m. gegužį ant 7-osios ir Enterprise gatvių kampo, pietvakariniame Enos parko kampe. Ji atmena kelis tūkstančius lietuvių (angliakasius ir jų žmonas), atvykusius į Springfildą 1890-1914 m., iš kurių kilo ir dauguma kitų miesto lietuvių.
Idėją atminimo lentai pasiūlė Sandra Bakšys, kurios tėvas pasitraukė nuo Sovietų okupacijos Antrojo pasaulinio karo metais. Ji parašė lentai tekstą, surinko 3300 JAV dolerių ir gavo leidimą jos statyboms iš Springfildo parkų rajono bei patvirtinimą iš Ilinojaus valstijos istorinės bendrijos, kad lenta būtų oficiali.
Keli kvartalai nuo lentos boluoja tuščias sklypas ant 8-osios ir Enos gatvių kampo kuriame stovėjo Šv. Vincento Pauliečio katalikų bažnyčia (pastatyta 1909 m.). Bažnyčios būta paprastos, be bokštų, su rūsiu, kurį savo rankomis iškasė angliakasiai po sunkių dienos darbų kasyklose. Bažnyčia uždaryta 1972 m. (nepaisant parapijiečių prieštaravimų) ir 1976 m. nugriauta.
Tačiau dešimtmečius lig tol bažnyčia tarnavo lietuvių bendruomenei iš įvairiausių miesto rajonų palei kasyklas. Nuo ~1900 iki ~1980 m. didžiausias lietuviškas rajonas, pilnas lietuvių namų, saliūnų, parduotuvių, plytėjo apie 2 km į šiaurę nuo bažnyčios prie Illinois State Fairgrounds. Lietuviai ten gyveno todėl, kad ten veikė keturios anglių kasyklos ir pro šalį driekėsi du svarbūs keliai.
Atminimo lentos statytojams buvo itin svarbu, kad lenta išliktų amžinai. Lenta pastatyta įamžinti lietuvių imigrantų istoriją, kurios liudininkai tuo metu jau iš esmės buvo išmirę. Vienintelis jų „palikimas“ - savo pastato neturintis Springfildo Amerikos lietuvių klubas (įkurtas 1988 m.) taip pat vis labiau ir labiau neteko narių. Tą klubą 16 metų po bažnyčios uždarymo Springfildo lietuviai įkūrė ir tam, kad paremtų Lietuvos nepriklausomybę (buvo Sąjūdžio laikai). Tačiau ~2010 m. Lietuva pasitraukė iš svarbiausių politinių įvykių arenos, svarbiausi klubo nariai mirė, o naujų imigrantų nebuvo. Jaunimas nelabai domėjosi klubu, nes daugelis jų nebėra grynakraujai lietuviai ar net pusiau lietuviai, būta daug mišrių šeimų.
Todėl klubo nariams pasirodė esant būtina sukurti kažkokį fizinį objektą priminti lietuvių istorijai, kuris išliktų ilgiau nei vienas žmogus ar klubas. Springifildo lietuviai dar turi ir tinklapį apie savo istoriją http://www.lithspringfield.com) . Jį irgi kuria Sandra Bakšys, išleidusi ir knygą „A Century of Lithuanians in Springfield, Illinois“.
Vienas žymių JAV senatorių Ričardas Durbinas (JAV lietuvės sūnus) gyveno Springfilde nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio. Jis taip pat aukojo pinigų atminimo lentai ir ne kartą lankėsi Lietuvoje, rėmė jos nepriklausomybę JAV kongrese 1990 m. Atstovų rūmų narys Džonas Šimkus, ilgalaikis kongreso Baltijos grupės vadovas, buvo renkamas ir Springfildo apygardoje bei irgi aukojo atminimo lentai.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Ilinojų dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Rokfordas (Ilinojus)
Rokforde [Rockford], trečiajame pagal dydį Ilinojaus mieste, veikia Rokfordo lietuvių klubas (716 Indiana Ave). Jis įsikūręs pietinėje miesto dalyje, kur seniau kurdavosi lietuviai.
Šiais laikais, tiesa, klubas - daugiatautis. Tačiau jis didžiuojasi savo istorija: turi Lietuvos herbą, vėliavą, rūsio bare naudoja vėliavos spalvas. Skelbimų lentose pakabinti Lietuvos vaizdai, klubo istorija: šiame pastate klubas įsikūrė 1954 m.
Pastatas - dviejų aukštų. Pagrindiniame aukšte - pagrindinė renginių salė, o rūsyje - baras. Baras dabar - gyviausia klubo dalis, jis atdaras kelias dienas per savaitę.
Klubas dabar turi ~250 narių, o aukso amžiuje turėjo ~500. Daugelis jų (ar, tiksliau, jų tėvai, seneliai) kilę iš Europos, bet ne Lietuvos. Daugeliui per 50 metų - tokio tipo klubai JAV nėra populiarūs tarp jaunimo. Aplinkiniame rajone dauguma gyventojų šiandien juodaodžiai.
Lietuvių klubui taip pat priklauso Lietuvių parkas pietiniame Rokforde su lietuvišku ženklu. Tiek parkas, tiek abidvi klubo salės nuomojami ir "žmonėms iš šalies", kas padeda klubui išsilaikyti. Lietuvių parke taip pat auginamos bitės, o Joninės švęstos ir gerokai po to, kai klube lietuviai neteko daugumos, nes ir nelietuviai klubo nariai stengiasi palaikyti lietuvišką klubo istoriją, sužinoti apie Lietuvos tradicijas.
Lietuvių svarbą Rokforde rodo ir tai, kad Rokfordo etninio paveldo muziejuje (1129 S. Main Street) viena iš šešių galerijų yra skirta lietuviams (likusios skirtos kur kas didesnėms JAV bendruomenėms: afroamerikiečiams, airiams, italams, lotynų amerikiečiams ir lenkams). Muziejus išlaikomas savanorių dėka ir atdaras kartą per savaitę, kai vyksta ekskursijos. Kiekviena galerija turi savo prezidentą (Lietuvos galerijai vadovauja lietuvė), jose laikomi meno kūriniai ir dirbiniai iš tos šalies. Prie muziejaus nuolat plazda visų šalių, kurių kultūros pristatomos jo galerijose, vėliavos (ir Lietuvos).
Muziejus nusipirko gretimą namą, priklausiusį XIX a. Rokfordo aukštuomenės veikėjui. Tas veikėjas nebuvo lietuvis, tačiau prabangiame namo viduje matosi, kokios didybės apsupti gyvendavo gamyklose triūsusių lietuvių darbdaviai. Vienas tokių didžiulių fabrikų, beje, stūkso apleistas etolii Tautinio paveldo muziejaus (kitoje kelio pusėje).
Ilgametė muziejaus lietuviškos galerijos prezidentė buvo Ann (Ona) Keraminas, kuri taip pat kūrė ir sodus bei eglutės žaisliukus iš gėrimų šiaudelių. Tai - unikali Amerikos lietuvių tradicija; jie šiaudus pakeitė šiaudeliais, nes tikrų šiaudų JAV didmiesčiuose rasti buvo labais sunku. Viena didžiausių tokių dirbinių kolekcijų - Rokfordo etninio paveldo muziejuje.
Rokforde yra ir Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia (617 Lincoln Avenue). Ji įkurta 1911 m., bet dabartinis pastatas pastatytas 1929 m. Tačiau lietuvių parapijos ten nėra jau seniai: 1985 m. pastatas perduotas juodaodžiams, 1992 m. - Lotynų amerikiečiams, ir dabar daugelis mišių ten ispaniškos. Lietuviškų detalių išorėje nėra, o viduje išlikusi tik 1949 m. atminimo lenta su daug lietuviškų pavardžių - tai parapijiečiai, aukoję vargonams. Yra taip pat ir klebono Reiko nuotrauka. Nors ir likęs interjeras mažai keistas po parapijos pasikeitimo, jame daug lietuviško niekada ir nebuvo (pvz. vitražai, daugelyje Amerikos lietuvių bažnyčių puošti lietuviškais užrašais, čia - paprasti). Kaip įprasta Amerikos lietuvių bažnyčioms, ji - dviaukštė. Antram aukšte maldų salė, pirmam - pasaulietinė.
Matant, kad net oficialiai lietuviškoms institucijoms sunku rasti lietuvių narių sunku patikėti, tačiau Rokfordo lietuvių bendruomenė kadaise buvo labai gausi, prieš 1918 m. nepriklausomybę čia lankydavosi svarbiausi lietuvių veikėjai, net "Tautos patriarchas" Jonas Basanavičius.
Taip pat būtent Rokforde 1951 m. susituokė Lietuvos pirmoji pora - Valdas Adamkus ir Alma Adamkienė (Nutautaitė).
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Ilinojų dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Vestvilis (Ilinojus)
Vestvilis [Westville] XX a. pradžioje buvo anglies kasėjų miestas ir, kai kuriais duomenimis, dauguma iš jo 2500 gyventojų buvo lietuviai. Daug jų uždarius kasyklas išvyko į Čikagą, bet ir šiandien lietuviai čia tebesudaro 4,7% iš ~3000 žmonių.
Pati lietuviškiausia Vestvilio vieta - lietuvių tautinės kapinės (įsteigtos 1909 m.). Jose ant daugelio kapų rasime ilgus lietuviškus užrašus, pvz. "Iliarus Urniezius mire 29 Rugsejo turedamas 66 metus amziaus paejo is Laumenu kaimo Kaltinenu parapijos, Taurages apskricio. Lai buna lengva sios salies zemele ilsetis. Mire 20 rugs. 1920 m."
Kapinėse – ir trys lietuviškos trispalvės.
Kapinių administracinis ofisas kadaise tarnavo kalnakasyboje, kol buvo įsigytas ir pergabentas į kapines. Kasmet ten dar vis palaidojama po penktą žmonių, o iš visų jose – apie 1000 kapų.
Kapinėse esama ir keleto paminklų: 2008 m. pastatytasis paminklas Antrojo pasaulinio karo veteranams ir mažesnis, pastatytas 2002 m., skirtas Maiko Laito atminimui, kuris 30 metų savanoriškai prižiūrėjo kapines. Kapinės negauna valstybinio finansavimo, jos priklausomos nuo savanorių pagalbos.
Kapinėse esantis Memorialas, skirtas Šv. Kryžiaus bažnyčiai primena bažnyčią, įkurtą 1914 m. iš presbiterijonų įsigytame pastate. Šią bažnyčią įkūrė lietuviai, nepripažinę popiežiaus valdžios - tie patys, kurie 5 metus anksčiau įsteigė kapines. Kunigus jie sau susirasdavo iš senkatalikių tarpo (katalikų, atskilusių nuo katalikų bažnyčios, nes nepripažino vieno ar kito popiežias nutarimo), visa parapija pereidavo į tą senkatalikių bažnyčią, kuri duodavo kunigą lietuvį. Atskirą bažnyčią įkurti Vestvilio lietuviai nusprendė dėl konflikto su katalikų kunigu, kuris, pasak jų, reikalavo duoti konkrečias aukas, ne visus parapijiečius norėjo laidoti katalikiškose lietuvių kapinėse (todėl ir buvo įkurtos atskiros atutinės kapinės).
Nors pati Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia duris užvėrė 1960 m., istorija tokiu būdu tęsiasi. Memorialas jai pastatytas 2004 m., jame – ir bažnyčios varpas, ir kertinis akmuo, kuriuos vietos lietuviai netyčia atrado.
Vienas žymiausių lietuvių tautinės bažnyčios kunigų buvo kunigas Pranas Mikalauskas (1889-1933), palaidotas kapinių viduryje, širdies formos sklype. Daug atgarsių Vestvilyje sukėlė jo mirtis - savižudybė ar nužudymas. Apie ano meto tarpusavio konfliktus net išleista angliška knyga "Trumpa didžiojo lietuvių barnio Vestvilyje, Ilinojuje istorija" ("A Short History of a Big Lithuanian Row in Westville, Illinois") - ji aprašo ir kunigo Mikalausko savižudybę / nužudymą bei įvairias teorijas. Nors tyrimas pripažino Mikalausko mirtį savižudybe (galimai dėl prastos finansinės situacijos Didžiosios depresijos metais), jį parapijoje pakeitęs kunigas Vipartas plačiai (net iki Čikagos) po spaudą paskleidė žinią, kad Mikalauskas galėjęs būti nuudytas, galbūt katalikų, o ir jis pats susilaukė grąsinimų. Būtent Vipartas ir įamžino Mikalauską gražiuoju antkapiu. Vipartui mirus, baigėsi ir Šv. Kryžiaus bažnyčios istorija, nes paskutiniais dešimtmečiais parapija ir jis buvo beveik vienis.
Buvusios Šv. Kryžiaus tautinių katalikų bažnyčios vietoje dabar stovi gyvenamasis namas. Tik senas "niekur nebevedantis" takelis primena kadaise ten stovėjus bažnyčią..
Pagrindinis varžovas kovojant dėl lietuvių sielų tautiniams katalikams buvo Šv. Petro ir Povilo Romos katalikų bažnyčia, įsteigta 1897 m. (tad viena seniausių lietuvių bažnyčių JAV). Uždaryta ji 1989 m., vėliau ir nugriauta. Debar ten – tuščia žemė.
Lietuviai Romos katalikai taipogi turėjo savo kapines - Šv. Petro ir Povilo kapines (įsteigtos 1904 m). Jų viduryje šiandien guli bažnyčios kertinis akmuo (su lietuvišku užrašu), šone - keletas statulų iš bažnyčios (lietuviškų detalių ant jų rasti sunku). Greta kertinio akmens - kunigo Paukščio, klebonavusio keturis dešimtmečius ir mėginusiu atlaikyti Viparto kaltinimus, kapas. Trumpai tariant, kapinės gerokai mažiau lietuviškos nei aukščiau aptartosios, nors jose ir palaidota daug tautiečių.
Sakoma, Vestvilis net patenka į Gineso rekordų knygą kaip didžiausią skaičių smuklių vienam asmeniui turėjęs miestas. Daugybę jų valdė lietuviai.
Depo muziejus tarp saugomų miesto reliktų turi ir lietuviškų eksponatų.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Ilinojų dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Spring Valis (Ilinojus)
Spring Valis – vienas pačių lietuviškiausių Ilinojaus miestelių. Jame – ir lietuvių bažnyčia, dvejos lietuviškos kapinės. Šaltinių teigimu, jame gyveno apie 40 proc. lietuvių (visa šiaurinė miesto dalis buvo vien lietuviai).
Spring Valio lietuvių Laisvės kapinės (įsteigtos 1914 m.) garsios visame Ilinojuje - ne vien tarp lietuvių. Mat jose neva vaidenasi. Esą dažniausiai keisti įvykiai vyksta prie trijų brolių skerdėjų Masokų [Massock] šeimos kriptos (statyta 1920 m.). Esą ten būta net nužudymų, lankytojams pasirodo žmogus su kirviu, viena kriptos pusė – šiltesnė, iš kriptos esą kartais srūva kraujas.
Nors vietiniai, su kuriais kalbėjo šio straipsnio autorius Augustinas Žemaitis, nusiteikę skeptiškai, tikra yra tai, jog XX a. 7 dešimtmetyje vietos jaunimas iš kriptos buvo pagrobęs kaukolę ir ją vežiojosi po visą miestelį. Būta ir kitokių vandalų išpuolių – kažkas kažkada čia paaukojo šunį. Tad policijai ši vieta žinoma ir jos stebima. Buvo vietinių, kurie teigė, kad nors kapinės galimai ir neapsėstos, bet ten yra tikrai „kažkas blogo“, ir taip buvę visada.
Lietuvių laisvės kapinės išties atrodo kraupiai – apžėlusios, antkapiai kai kur apversti. Įėjimą rasti nelengva, bet Masokų kripta matoma jau nuo kelio. Teritorijoje tarp medžių stūkso ir 3 metrų aukščio postamentas su užrašu „Lietuvių laisvės kapinės, įsteigtos 1914 m.“. Kapinės įkurtos netikinčiųjų, o žodis „laisvė“ reiškia „laisvę nuo bažnyčios“. Faktas, jog jose palaidota daug komunistų, taip pat nuteikia nejaukiai, ypač tuos, kurie išmano XX a. istoriją.
Kaip kontrastas Laisvės kapinėms Spring Valyje yra Šv. Onos lietuvių katalikų kapinės , įsteigtos 1912 m., ant kalvelės. Jose jauku pasivaikščioti. Esama didingų paminklų. Išskirtiniai du. Vienas jų – pastatytas 1992 m. – su dabar jau uždarytos Šv. Onos bažnyčios skulptūra, ant jo taip pat užrašytos septynių lietuvių kunigų pavardės. Kitas memorialas – kryžius centre, jame nurodytos kapines fundavusios lietuviškos bendrijos.
Šv. Onos lietuvių bažnyčia - viena seniausių Amerikos lietuvių bažnyčių, statyta 1897 m. Kertiniame akmenyje esama itin seno užrašo "Lietuwiszka bazrimoka Szw! Onos. Budawota dien. 26 liep 1897 m."
Vitražuose – ir lietuvių rėmėjų vardai. Bažnyčia uždaryta XX a. pabaigoje, menkstant vietos lietuvių skaičiui (ypač besidominčių savo kilme). Po jos uždarymo dalis lietuvių apskritai liovėsi vaikščioti į katalikų bažnyčias.
Spring Valio istorinės draugijos muziejuje yra lietuviškų eksponatų.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Ilinojų dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Springfildas (Masačusetsas, JAV)
Springfildas (150 000 gyv.) yra Lietuvos "antrosios religijos", vienos populiariausių pasaulyje šakų, krepšinio gimtinė. Šio miesto koledže 1891 m. krepšinį sukūrė Džeimsas Naismitas; dabar jo garbei pavadinta memorialinė halė, kurioje įrašomi šlovingiausi žaidėjai. Tarp pastarųjų nuo 2011 m. puikuojasi ir Arvydo Sabonio pavardė, nuo 2014 m - Šarūno Marčiulionio.
Memorialinė galė – tai didžiulis kamuolio formos pastatas. Kamuolio viršuje (iš vidaus – tarsi kupole) – visų pagerbtųjų krepšininkų nuotraukos (taigi, ir Sabonio, Marčiulionio). Viršutiniame aukšte eidamas aplinkui palei kamuolio seinas gali perskaityti trumpas visų pagerbtųjų krepšininkų istorijas. Be to, tarp geriausių pasaulio įžaidėjų kabo Marčiulionio marškinėliai, o prie įėjimo pasitinka ir Sabonio citata (gana paprasta: „Kiekvieno krepšininko svajonė – žaisti NBA“). Vos keletas krepšininkų šitaip pagerbti, tarp jų Viltas Čemberlenas ir pan. žvaigždės.
Bendrai paėmus, krpešinio gerbėjui Nasimito memorialinėje halėje gali būti ką veikti visą dieną, nes be visų įtrauktųjų aprašymų ten yra ir daug papildomos veiklos: filmukai apie krepšinio istoriją (bent viename jų irgi pasirodo Sabonis), galimybė pakomentuoti žaidimą ir paklausyti įrašyto savo balso, galimybė pasilyginti ūgiu ar rankos mostu su įvairiais žymiais žaidėjais ir pan. Kadangi tai yra Amerikoje, daug dėmesio skiriama NBA, tačiau kliūva jo ir tarptautiniam krepšiniui.
Beje, Džeimso Naismito memorialinėje salėje pagerbtas ir trečias žmogus, gimęs Lietuvoje. Tai – Lietuvos žydė Senda Berenson Abbot (1868-1954), į sąrašą įtraukta dar 1984 m. Ji vadinama „moterų krepšinio motina“, nes Naismito sportą pakoregavusi pasiūlė moterims (taisyklės skyrėsi nuo krepšinio: pvz. moterys mažai galėjo žaidimo metu judėti) – tiesa, tai padarė jau Amerikoje, ne Lietuvoje, o emigravo su tėvais būdama vos septynerių ir nuo to laiko nieko bendro su Lietuva ar lietuviais neturėjo, todėl Lietuvoje mažai žinoma.
Springfildo priemiestyje Vestfilde - ir Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia (38 Parkside Av, pradėta statyti 1917 m.). Tiesa, ji uždaryta, paversta valstybine dėmesio sutrikimų turinčių vaikų mokykla. Ta mokykla po kelių metų irgi uždaryta ir bažnyčia dabar naudojama kaip mokyklų sistemos sandėlis. Viduje pažiūrėjus pro paradinių durų stiklą matosi išlikę bent keli lietuviški vitražai (su lietuviškais užrašais). Didžioji dalis interjero, tiesa, sunaikinta, užgrūsta daiktais. Netoli įėjimo stovėjusios šventojo skulptūrėlės vietoje – tik niša.
Tiesa, Šv. Kazimiero vardas liko - parapija 2003 m. prijungta prie Šv. Petro slovakų parapijos ir tapo Šv. Petro - Šv. Kazimiero parapija, bet meldžiasi ji buvusioje slovakų bažnyčioje.
Į vakarus nuo Vestfildo yra Stokbridžas, garsėjantis savo Dievo gailestingumo šventove Dievo gailestingumas yr aiš Lietuvos kilusi katalikų tradicija, ir Lietuvoje esančio Dievo gailestingumo paveikslo kopija ten kabo ant altoriaus. Bažnytėlėje yra Jurgio Matulaičio (įkvėpusio marijonų vienuolius, kurie vysto tą šventovę), Aušros Vartų Marijos vaizdai.
 
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Masačusetsą dienoraščiai
 
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Masačusetse žemėlapis
 
Atolas (Masačusetsas, JAV)
Atolo (Athol) miestelis teturi 11 000 gyventojų, tačiau pagal puikiai išlikusį lietuvišką paveldą yra tarp pirmųjų visoje Masačusetso valstijoje.
Įspūdingiausia ten yra Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia (neoromaninė, statyta 1912-1920 m., 105 Main Street). Ji iki šiol veikia ir yra oficialiai lietuviška, kai tuo tarpu gerokai didesni miestai savo lietuviškų bažnyčių neteko.
Atolo bažnyčios interjeras yra itin lietuviškas ir įspūdingai dekoruotas. Pagal lietuviškų užrašų skaičių ši bažnyčia yra tarp pirmųjų Amerikoje: jie puošia ir vitražus, ir freskas palubėje, ir atminimo lentą, skirtą Jonui Vizbarui, kurio dėka bažnyčioje atsirado angelai bei elektriniai varpai ir t.t. Daugelis tų įrašų aiškino Bibliją ano meto lietuviams, o kartu ir mokė lietuvių kalbos, padėjo ją išlaikyti – pvz., surašyti lietuviški šventųjų vardai.
Nors interjeras atrodo labai prabangus, iš tikro marmurinis yra tik altorius; visa kita, tuo tarpu, medinės marmuro imitacijos.
Atolo Šv. Pranciškaus bažnyčia atidaryta tik kassavaitėms mišioms, tačiau ką pažiūrėti yra ir lauke. Ten stovi Lietuviškas metalinis kryžius. Jis yra tradicinių formų (kryžių supa pagonybės įkvėpta saulė), tačiau padaryta ne iš įprasto medžio, o iš 4,5 tonų plieno. Paska greta esančios informacinės lentos, tai yra „originalus meno kūrinys apjungiantis modernumą su tradicine Lietuvos pakelės kryžių dvasia“. Jį sukūrė Ramojus Mozoliauskas 1979 m. Tradicinius lietuviškus kryžius Amerikos lietuviai tuo metu statė todėl, kad Lietuvoje juos naikino sovietų valdžia – kad išliktų bent ten, už Atlanto. Daug tokių Amerikos lietuvių kryžių kopijuoja liaudiškas formas, tačiau Atolo kryžius nesiekia imituoti jokio regiono formų, o laisvai interpretuoja lietuvišką kryždirbystę.
Atolo lietuvių bažnyčios kertinį akmenį puošia tiek lietuviški, tiek angliški įrašai.
Taip pat Atole veikia Amerlietuvių natūralizacijos klubas (365 South St).
Šiandien klubas labiau primena smuklę, kur laukiami įvairių tautybių klientai. Tačiau išlikusios istorinės lietuivškos detalės, kaip ant sienos kabantys Lietuvos himnas ar kunigaikščio Gedimino piešinys. Anglakalbiai klubą paprastai vadina (ir jis, paprastumo dėlei, pats prisistato), kaip „Lith Club“.
Priežastis, kodėl tiek daug lietuvių atvyko gyventi į Atolą, buvo panaši, kaip ir daugelio kitų kolonijų atokiose JAV vietose gimimo: pirmieji Atlona nuvykę lietuviai pakvietė ir savo gimines, buvusius kaimynus iš Lietuvos.
Netoli atolo esančiame Garnderio mieste, veikia lietuvių užmiesčio asociacija (23 Airport Rd). Tai yra klubas, veikiantis vasaromis, pardavinėjantis Rytų Europos patiekalus. Pastato vidus – ypač lietuviškas, o atvykėliui įdomiausia ten kabančios daug nuotraukų iš lietuvių istorijos regione. Klube buvo ir Šiluvos Mergelės koplyčia, kurią nugriovė netikintys Amerikos lietuvių palikuonys. Bažnyčios Gardnerio lietuviai dėl savo nevieningumo niekada nepastatė.
 
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Masačusetsą dienoraščiai
 
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Masačusetse žemėlapis
 
Kivanis (Ilinojus)
Kivanyje stūkso sena lietuviška medinė bažnyčia. Lietuviai fabrikų darbininkai ją pasistatė dar 1913 m. Ten nebėra nieko lietuviško, net kertinis akmuo užtinkuotas vėliau bažnyčią perėmusių juodųjų bažnyčios (tinke įrašytas naujasis pavadinimas „Dievo Kristuje bažnyčia 1982 1992“).
Ta bažnyčia jau taip pat nebegyvuoja ir pastatas paliktas taip, tarsi visi būtų išbėgę iš paskutinių Mišių, palikę suolus ir net muzikos instrumentus. Bažnyčios viduje taip pat nėra nei vienos detalės, kuri primintų lietuvišką istoriją.
Bažnyčia parduodama nuo 2010 m., nors dėl prašomos didelės kainos dar nepritraukė nei vieno potencialaus pirkėjo.
Kivanyje tarpukariu gyveno tiek lietuvių, kad vien 1929 m. sutvirtinimo sakramentą šioje bažnyčioje priėmė 150 lietuvių vaikų.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Ilinojų dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Jangstaunas (Ohajas)
Jangstauną, kadaise svarbų plieno pramonės centrą, itin paveikė didysis JAV rasių kraustymasis, kurio metu baltaodžiai (ir lietuviai) paliko miestą. XX a. 4 dešimtmetyje jis taip neteko 62 proc. savo gyventojų.
Miesto klestėjimo laikotarpiu vietos lietuviai ten pastatė kuklią Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčią. Ji tebestovi, nors teritorija aplink ją, kur seniau gyventa lietuvių, apleista, užaugusi žole ir medžiais, negyvenami namai matyti tik kur ne kur, kitur išgriauti. Keli namai, kuriuose dar esama gyvybės, apgyventi juodaodžių, nes lietuviai, kaip ir kiti baltieji, išsikraustė. Bažnyčia uždaryta 1979 m.
Įdomu tai, kad, priešingai nei atrodo, buvusi lietuvių bažnyčia nėra apleista. Sekmadieniais ji naudojama nekatalikiškos kongregacijos, kurios dauguma narių atvyksta iš priemiesčių. Ant bažnyčios nebėra nieko, kas bent kiek primintų jos lietuvišką istoriją.
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Oglesbis (Ilinojus)
Oglesbis [Oglesby] Ilinojaus valstijoje dabar tėra nedidelis miestelis su 3500 gyventojų, tačiau XX a. pradžioje čia buvo didelė angliakasių gyvenvietė, priviliojusi nemažai lietuvių.
Oglesbyje tebėra išlikęs pastatas su užrašu Lithuanian Opera House, KS, 1909 [Lietuvių operos teatras], stovintis E Walnut gatvėje (netoli Spring aveniu). Šiuo metu jame veikia restoranas, o viršutinis aukštas apleistas. Teatrą tikriausiai uždarė XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Neturime tikslių žinių, kokią „Lietuvių operos teatro“ veiklos dalį sudarė pačios operos, o kiek – kitokia lietuviška veikla. Jei žinote ką nors daugiau, labai prašome parašyti komentaruose.
Be to, Oglesbyje buvo 1919 m. statyta Šv. Konstantino lietuvių bažnyčia, kurią kadaise lankydavo apie 200 žmonių. Bažnyčią aptarnavo lietuvis kunigas, atvykstantis iš netoliese esančio Spring Valio [Spring Valley]. Deja, 1944 m. ji buvo sujungta su slovėnų parapija. Ši lietuvių-slovėnų parapija ir toliau naudojosi Šv. Konstantino lietuvių bažnyčios pastatu. Tiesa, sujungimo dokumente buvo reikalaujama rasti kunigą, kuris mokėtų angliškai, lietuviškai ir slovėniškai, bet paieškos greičiausiai buvo bevaisės. Taigi panašu, kad sujungtoje parapijoje ir toliau dirbo lietuvis kunigas, atvykdavęs iš Spring Valio, ir slovėnas kunigas, atvykdavęs iš Lasalio [LaSalle]. Netrukus po to, 1953 m., šią jungtinę lietuvių-slovėnų parapiją sujungė su Švenčiausiosios Širdies parapija ir taip suformavo Oglesbio jungtinę katalikų Šventosios Šeimos parapiją.
Remiantis vietinių gyventojų liudijimais, Šv. Konstantino lietuvių bažnyčios pastatas tebestovi Spring aveniu ir Florence gatvės kampe, jame įsikūrusi draugija „Knights of Columbus“ (Kolumbo riteriai). Tiesa, dabartinis pastatas atrodo kiek kitaip nei senose nuotraukose, buvo smarkiai rekonstruotas.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
Kanzasas
Kanzas Sičio [Kansas City] lietuvių bendruomenė šiame mieste susiformavo apie 1900 m., kai į jį pradėjo vykti lietuviai imigrantai, norėję dirbti skerdyklose – vienose didžiausių pasaulyje, o anot kai kurių šaltinių, nusileidusiose tik Čikagos skerdykloms.
Jų bendruomenės centras buvo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia, kurią jiems pavyko įsteigti įsigijus iš baptistų nedidelę bažnytėlę (1912 m.), prie kurios dar pristatė lietuvišką parapijinę mokyklą (XIX a. 3-ojo dešimtmečio pradžioje), parapijoje vykdė ir kitas tautines veiklas.
Deja, bažnyčios istorija liūdnoka: nors 150 lietuvių parapijiečių turėjo daugybę planų ir rinko lėšas didesnei bažnyčiai statyti, pareigas pradėjo eiti vyskupas, kuris nepritarė etninių bažnyčių kūrimui ir 1947 m. sujungė lietuvių bei slovakų parapijas. Lietuvių bažnyčia buvo uždaryta ir nugriauta; nuo to laiko čia tėra tuščias sklypas. Kai parapijiečių rinktos lėšos, galima sakyti, buvo atimtos, daugelis lietuvių išsikraustė iš rajono ir bendruomenė išsisklaidė.
Kadangi XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje čia nebebuvo lietuviškos bažnyčios, tai reiškė, kad po Antrojo pasaulinio karo atvykę pabėgėliai, bėgę nuo Sovietų genocido, neatvyko į Kanzas Sitį: nes nebuvo likę senųjų imigrantų įkurtų lietuviškų organizacijų, galėjusių juos pakviesti ir jiems padėti. Taigi bendruomenė neatsišviežino, priešingai, nei daugelis.
Visgi, kad ir kaip būtų keista, 1980 m. lietuviai ir jų palikuoniai atkūrė klubą, kad ir be atskiro pastato. Jie daugiausia koncentruojasi į tokias veiklas kaip lietuvių liaudies šokių kolektyvas "Aidas", lietuviškos šventės. Užsiėmimai vyksta anglų kalba – ji tapo gimtąja naujai gimusioms Kanzaso lietuivų kartoms, kadangi, kai lietuviai buvo pasklidę po įvairius rajonus, lietuviškai bendrauti nebebuvo su kuo, kaimynai buvo nelietuviai.
1988 m. pastate, stovinčiame greta iki šiol veikiančios Šv. Jono Krikštytojo kroatų bažnyčios, buvo įkurtas „Strawberry Hill“ muziejus – šis rūmus primenantis pastatas (pastatytas 1887 m.) kadaise buvo turtingos šeimos namai, o vėliau čia veikė kroačių vienuolių vadovaujama našlaičių prieglauda. Šio muziejaus tikslas – rinkti ir eksponuoti medžiagą apie regiono etnines bendruomenes. Buvusios vienuolių celės dabar paverstos „etniniais kambariais“, kurių vienas skirtas ir lietuviams. Per ekskursijas muziejaus gidai pasakoja ir apie šių tautinių mažumų istoriją, jų kilmės šalių kultūras, ir apie čia gyvenusią turtingą šeimą, ir apie prieglaudos kasdienybę – šitaip daugiatautis Strawberry Hill rajonas pristatomas iš įvairių pusių. Be to, muziejuje vyksta ir lietuvių klubo renginiai (pavyzdžiui, Nepriklausomybės dienos ar Kūčių minėjimai).
Šio muziejaus lietuviškajame kambaryje eksponuojami tautodailės ir meno kūriniai, Lietuvos simboliai.
Be to, lietuvių bendruomenei pavyko atgauti Šv. Kazimiero bažnyčios varpą – nors iš pradžių jis buvo perduotas kitai bažnyčiai, vėliau tapo nebenaudojamas. Varpas buvo perkeltas į Vajandoto [Wyandotte] apygardos muziejų, kur dabar eksponuojamas svarbioje vietoje tiesiai už įėjimo - kartu su Šv. Kazimiero bažnyčios aprašu. Varpui paaukojusių lietuvių pavardės išlietos ant paties varpo šono.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
Erbana-Šampeinas, Ilinojus
Šampeine-Erbanoje įsikūręs didžiulis Ilinojaus universiteto miestelis. Jis ypač populiarus Amerikos lietuvių bendruomenėje. Lietuviai studentai čia įsteigė Lietuvių klubą, kuris vėliau evoliucionavo į Baltijos klubą, tad dabar priimami ir latviai bei estai (bet daugumą paprastai sudaro lietuviai). Klubas buvo įkurtas 1955 m. ir kadaise (9-ojo dešimtmečio pradžioje) jam net priklausė Baltijos namai, kuriuose drauge gyveno studentai iš Baltijos šalių. 2021 m. klubui priklausė apie 80 narių, iš kurių 20–30 buvo aktyvūs. Per didžiausius renginius prisijungia ir alumnai. Be to, universiteto bibliotekoje yra lietuviškų knygų rinkinys.
Išskyrus paminėtus dalykus, Ilinojaus universiteto Šampeino-Erbanos miestelyje ilgą laiką nebuvo matomų lietuviško paveldo objektų. Ši situacija pasikeitė 2019 m., kai prie universiteto komandos „Fighting Illini“ stadiono buvo atidengta žinomiausio universiteto alumno Dick Butkus skulptūra. D. Butkus yra vienas garsiausių visų laikų amerikietiškojo futbolo žaidėjų, įtrauktas į profesionaliojo futbolo šlovės galeriją, o 1962–1964 m. jis žaidė universiteto komandoje.
Įspūdingą statulą, vaizduojančią atakuojantį D. Butkų, padovanojo Joyce šeima. Ant skulptūros yra įrašas: „Kaip čikagietis, esu dėkingas, kad Dick Butkus pasirinko Ilinojų, kai jo troško kiekviena šalies mokykla. Tačiau jis nusprendė likti namuose (…).“
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
Naujoji Meksika
Vienintelis lietuviškas objektas Naujosios Meksikos [New Mexico] valstijoje yra Šiluvos švč. Mergelės Marijos statula dykame kraštovaizdyje Rinkono [Rincon] kaime, kurios postamente yra įrašas „OUR LADY OF ŠILUVA, LITHUANIA“ („Šiluvos švč. Mergelė Marija, Lietuva“).
Ją 1964 m. pastatė lietuvis kunigas Justinas Klumbis, dirbęs šioje parapijoje XX a. 6–7 dešimtmečiais (iki 1968 m.).
Tuo metu Lietuva buvo palyginti neseniai okupuota Sovietų Sąjungos. Lietuviai kunigai tapo vienu iš sovietų vykdyto genocido taikinių, todėl į Vakarus jų, bėgančių nuo labai tikėtinos mirties ar tremties į Sibirą, pasitraukė neproporcingai daug. Šitaip Amerikoje atsidūrė daugiau lietuvių kunigų, nei reikėjo lietuvių parapijoms aptarnauti, tad dalis jų buvo paskirti į nelietuviškas parapijas, pavyzdžiui, Rinkone.
Šiame miestelyje J. Klumbis pastatė Kryžiaus kelią su mažiausiai dviem statulomis: vieną – Gvadalupės švč. Mergelės Marijos (atsižvelgdamas į šioje parapijoje, esančioje netoli Meksikos sienos, gyvenančius meksikiečius), antrą – Šiluvos švč. Mergelės Marijos, skirtą paties J. Klumbio gimtajai šaliai.
Įdomus faktas – abu šie švč. Mergelės Marijos apsireiškimai, įvykę 1531 m. Meksikoje ir 1608 m. Lietuvoje, yra vieni pirmųjų Bažnyčios pripažintų apsireiškimų pasaulyje, todėl tiek vienas, tiek kitas tapo itin svarbia savo šalies religinio gyvenimo dalimi.
Bėgant laikui, dykame kraštovaizdyje stovintis Kryžiaus kelias ėmė byrėti ir buvo apniokotas vandalų – Šiluvos švč. Mergelės Marijos nosis ir jos laikomo Kūdikėlio Jėzaus galva bei rankos buvo nulaužtos. Gvadalupės švč. Mergelės Marijos statula buvo perkelta kitur, o Šiluvos Madona įkurdinta priešais nedidukę Visų Tautų Dievo Motinos bažnytėlę, kuri buvo pastatyta 1953 m. ir šiuo titulu J. Klumbio pavadinta 1959 m. (minėtasis kunigas aptarnavo ne tik ją, bet ir šv. Pranciškaus Saliečio bažnyčią netoliese įsikūrusiame Roudžio [Rodey] miestelyje, kuriame ir gyveno). Bažnyčią suremontavo vietiniai geradariai – Karsonų [Carson] šeima, kuriai priklauso šiose apylinkėse veikiantis „Del Rio Chili“ fabrikas.
Pusiau aptvarkyti buvusio Kryžiaus kelio likučiai su J. Klumbio statulų postamentais stūkso ant kalvelės už Visų Tautų Dievo Motinos bažnyčios.
 
Kviečiame skaityti ir to paties autoriaus Augustino Žemaičio bendrą straipsnį apie Naująją Meksiką ir jos lankytinas vietas
 
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Naująją Meksiką dienoraščiai
Akronas (Ohajas)
Akrono lietuvių bendruomenės istorija gana liūdna: nors lietuviai ten įstengė įkurti savo atskirą Šv. Petro bažnyčią dar antrajame XX amžiaus dešimtmetyje, bet jau XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje jų parapija paversta teritorine ir taip visas lietuviškumas ilgainiui nunyko, bažnyčia vėliau buvo nugriauta.
Vienintelis dalykas, kuris dar primena lietuvybės istoriją - Birutos gatvė, kurioje ir stovėjo bažnyčia. Gatvė pavadinta LDK kunigaikštienės Birutės (prieš šimtą metų kartais vadintos ir „Biruta“) garbei. Ta teritorija mieste, kurioje ši gatvė yra, kadaise priklausė "Lietuvių žemės vystymo kompanijai" (Lithuanian Land Development company).
Akronas apsuptas kaimelių kitos bendruomenės, kuriai savo paveldą pavyko išlaikyti kur kas labiau, nei lietuviams – amišų. Jie dėl religinių priežasičų gyvena panašiai, kaip XIX a. ar dar seniau: važinėja karietomis, nenaudoja elektros, kalba vokiečių kalbos dialektu, kuriuo kalbėjo jų imigrantai protėviai prieš daugelį kartų.
Į pietus nuo Akrono stūkstančiame Kantono mieste yra svarbiausias Amerikietiško futbolo muziejus JAV - Amerikietiško futbolo šlovės galerija. Šiame muziejuje pagerbti geriausi visų laikų futbolininkai. "Eiliniai" į galeriją įšventintieji gavę tik po biustą, o kiti dar daug kartų minimi ir kitur muziejaus aprašuose, filmuose - tokie įspūdingi ir svarbūs sporto istorijai buvo jų žaidimai. Tarp pastarųjų - du lietviai: Johnny Unitas (Jonas Jonaitis) ir Dikas Butkus.
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Duboizas (Pensilvanija)
Nors Duboizas - nedidelis miestelis (~20000 gyv.), jame stovi Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia. Parapija įkurta dar XIX a., o dabartinis gražus neoromaninis pastatas statytas 1924 m. (State ir South Ave gatvių kampas). Jo kertiniame akmenyje parašyta "St Josephs Lithuanian RC Church", viduje gražūs vitražai, po kiekvienu kurių - lietuvių aukotojų vardai. Deja, bažnyčia 2018 m. uždaryta ir parduota stačiatikiams. Kertiniame akmenyje tebėra įrėžta anglų k. "Šv. Juozapo lietuvių Romos katalikų bažnyčia 1924|.
2012 m., uždarius senesnes lietuvių parapijas, Duboizo Šv. Juozapo tapo seniausia tebeveikianti lietuvių parapija Amerikos žemyne.
Duboizo lietuviai tradiciškai laidojami atskirose Šv. Juozapo lietuvių kapinėse. Be kapų ten įrengtos medinės kryžiaus kelio stotys, ant kurių - lietuvių aukotojų vardai (deja, dalis stočių jau sunyko). Toks dalykas JAV kapinėse tikrai retas. Šiuos stotys turėjo padėti atrasti reikiamus kapinių sektorius.
Taip pat kapinėse stovi "pakelės šventovė", 1979 m. padovanota Lietuvos Vyčių organizacijos 86 tarybos kunigų Urbono, Baro ir Rakausko atminimui su trimis kryžiais (ant jų buvo ir nukryžiuotieji, tačiau nupuvo). Į kapines atvežta ir Šv. Juozapo statula, stovėjusi prieš uždarytąją lietuvių bažnyčią.
Kapinėse galima aptikti labai senų antkapių su trumpais gyvenimų aprašymais.
Lietuviai sudaro ~3% Duboizo gyventojų. Anksčiau Duboize veikė ir Lietuvių klubas (Weber ir Chestnut gatvių kampas), tačiau jis uždarytas 2016 m. vadovui įtariamai iššvaisčius pinigus. Dar išlikęs užrašas "Litts Club", tačiau dabartinis pavadinimas - "Luigi's Villa". Pastatas dabar nuomojamas renginiams. Pastatas gana naujas ir didelis; jį statant, buvo juokaujant tikėtasi nukonkruoti gretimą lenkų klubą, tačiau jis toliau sėkmingai veikia. Klubas įkurtas 1900 m., dabartinis pastatas statytas 1960 m.
 
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Pensilvaniją dienoraščiai
 
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Pensilvanijoje žemėlapis
 
Vermontas
Vermonte lietuvių mažai, bet būtent jame, miškų apsuptyje netoli Bretlboro miesto, stovi garsi lietuviška "Neringos" stovykla.
Ji įkurta 1970 m. ir kiekvieną vasarą sutraukia daugybę vaikų, paauglių, šeimų ir suaugusių iš visos Amerikos ir ne tik į daugybę lietuviškų poilsio programų (net ir meno, kulinarijos). Vienos jų skirtos kalbantiems lietuviškai, kitos - angliškai, bet visos susijusios su Lietuva ir lietuviais.
Todėl "Neringoje" pasistengta sukurti kuo lietuviškesnę atmosferą. Pavyzdžiui, stovyklautojai ir stovyklos vadovai pasistatė simbolines "Geležinio vilko", Gedimino pilies kopijas.
"Neringą" įkūrė lietuvės Nekaltojo prasidėjimo seserys iš Putnamo, todėl tai ir krikščioniška stovykla. Čia stovi lietuviškas medinis koplytstulpis, lietuviškas kryžius. Seserys įsteigė stovyklą tik mergaitėms dar Putname 1958 m., o 1976 m. perkėlė stovyklą į "Neringą", kur prisijungė ir berniukai, anksčiau stovyklaudavę Kenebunkporte, Meine. Seserų mažėjant, "Neringą" perėmė pasauliečiai, daugiausia patys vaikystėje čia praleisdavę vasaras. Iš viso "Neringoje" gali stovyklauti 120 žmonių.
Pagrindinis religinis "Neringos" atributas - 1989 m. atidaryta medinė koplyčia, formomis primenanti Lietuvos kaimų varpines, kurios tada dar buvo sunkiai pasiekiamos Amerikos lietuviams - juk sovietinė okupacija tęsėsi. Vitražai koplyčios viduje sukurti garsiojo V. K. Jonyno.
Vienintelė kita žymi lietuviška vieta Vermonte - žymiausio Holivudo aktoriaus lietuvio, Karolio Bučinskio (Charles Bronson) kapas Vest Vindsoro miestelio kapinėse.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Vermontą dienoraščiai
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Vermonte ir Naujajame Hampšyre žemėlapis
Aliaska
Šiauriausioje JAV valstijoje labai ilgai nebuvo tikros lietuvių bendruomenės ar lietuviško paveldo. Šią padėtį pakeitė Svaja Vasnauskas Worthington, Ankoridžo miesto Čugiako priemiestyje 2021 m. įsteigusi Mažąjį lietuvių muziejų ir biblioteką.
Anksčiau Svaja svarstė giminės daiktus ir dokumentus tiesiog padėti kur nors saugoti.
Tačiau jos šeimos nariai buvo iškilūs lietuviai, o jų likimas puikiai iliustruoja maždaug 100 tūkst. lietuvių, kuriems 1944 m. teko bėgti nuo sovietų okupacijos, istoriją. Svajos senelis buvo Stasys Šilingas, tarpukario Lietuvos teisingumo ministras, kurį sovietai 1941 m. ištrėmė dvidešimčiai metų į gulago lagerius už veiklą Lietuvos nepriklausomybės labui. Būtent jo ir kitų giminių likimas lėmė Svajos tėvų sprendimą trauktis, kai sovietai įžygiavo į Lietuvą antrą kartą.
Suprasdama viso to svarbą, Svaja nutarė įsigyti namą ir atidaryti jame muziejų; pirminę šeimos daiktų ir dokumentų kolekciją ji papildė kitais su Lietuva susijusiais eksponatais, kuriuos įsigijo vėliau. Dažniausiai ji pati pasitinka kiekvieną lankytoją ir pasakoja Lietuvos istoriją naudodamasi eksponuojamais objektais. Tarp jų – lagaminai, su kuriais jos tėvai 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, žemėlapis, kuriame pažymėtas jų kelionės maršrutas (panašiais maršrutais tuomet traukėsi daugybė lietuvių), apie šeimos istoriją bylojantys dokumentai. Šeimos istorija, meno kūriniai ir citatos eksponuojami kaip atspindintys visos Lietuvos istoriją; greta jų demonstruojami Lietuvos žemėlapiai, su Lietuvos sportu susiję suvenyrai ir iškarpos, lininiai drabužiai ir tautiniai audiniai, informacija apie garsius lietuvius bei Amerikos lietuvius ir pan.
Muziejus įrengtas nedideliame geltoname namuke (anksčiau čia buvo grožio salonas). Pastatą puošia lietuviški simboliai, Lietuvos vėliava ir supa kiti lietuviški elementai, pavyzdžiui, gatvės lentelė „Lithuania Dr.“.
Svaja planuoja išplėsti muziejų, netoliese atidarydama lietuviškų paveikslų galeriją iš šeimos kolekcijoje esančių darbų.
Aliaskos Mažasis lietuvių muziejus su biblioteka gana greitai išgarsėjo, objektas aprašytas tiek Aliaskos, tiek Lietuvos žiniasklaidoje, oficialiuose vadovuose po Aliaską ir turizmo informacijos centruose, tad čia lankosi nemažai turistų iš Lietuvos ir vietinių amerikiečių.
Muziejus paprastai atidaromas tik vasarą ir tik iš anksto susitarus, tad norint jame apsilankyti reikia kreiptis į Svają. Tačiau dėl didelio vietinės ir Lietuvos žiniasklaidos dėmesio lankytojų atsiranda kasdien.
Be to, Svaja tapo Lietuvos garbės konsule ir Aliaskoje organizuoja įvairius lietuviškus renginius. Nors tiesiai į Aliaską lietuviai niekada neimigravo, vietinę lietuvių bendruomenę sudaro lietuvių kilmės žmonės (dauguma – prieškariu atvykusių imigrantų palikuonys), kurie laikui bėgant atsikraustė į Aliaską iš kitų JAV vietovių. Muziejus yra oficiali Lietuvos garbės konsulato būstinė, taigi ant pastato yra ir jo iškaba. Muziejaus interneto svetainė: www.lithmuseum.org.
Su pirmosios bangos lietuvių imigrantais į Ameriką susiję du objektai Aliaskos Katmajaus nacionaliniame parke. Vienas jų yra Valatkos [Walatka] kalnų grandinė, pavadinta piloto John Walatka (1909–1970) garbei – jo tėvas August Walatka imigravo iš Lietuvos. J. Walatka buvo oro taksi bendrovės savininkas ir oro linijų „Northern Consolidated Airlines“ komandos, skraidžiusios į neprivažiuojamas Aliaskos vietoves, vyriausiasis pilotas. Jis pastatė kalnų viešbutį netoli (vertinant Aliaskos atstumais) nuo kalnų, dabar vadinamų jo vardu (Bristolio įlankoje).
Kita "lietuviška vieta" yra Fure namelis, kurį iš medžio surentė Roy Fure, vietinis kailinių žvėrelių medžiotojas ir uolienų žvalgytojas, prisistatydavęs kaip imigrantas iš Lietuvos. Jis šį namelį pasistatė ketindamas "pasiimti" žemę – anuomet Aliaskoje buvo tokia tvarka, kad apsigyvenęs negyvenamuose pltuose, po kurio laiko galėdavai pareikalauti, kad ta valstybinė žemė būtų perrašyta tavo nuosavybėn. Deja, koją pakišo tai, kad jis nebuvo JAV pilietis, taigi po jo mirties 1962 m. namelis tapo Nacionalinio parko tarnybos nuosavybe. Vėliau statinys buvo įtrauktas į nacionalinio paveldo objektų sąrašą kaip „išskirtinis senovinės statybos iš rąstų pavyzdys, iliustruojantis XX a. pradžios ne čiabuvių kilmės aliaskiečių gyvenimo būdą“. Dabar nacionalinio parko tarnyba nuomoja jį žygeiviams ir kitiems turistams (kaip „Fure viešo naudojimo namelį“). Jame galima pernakvoti, tačiau iki artimiausio automobilių kelio yra apie 50 km. Namelis greičiausiai pastatytas apie 1916 m., jį sudaro vienintelė patalpa. Šalia stovi vėjo malūno bokštas (be malūno).
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
Oseola Milsas
Oseola Milsas [Osceola Mills] yra 1 500 gyventojų turintis miestelis Pensilvanijoje. Jis įsteigtas kaip angliakasių ir lentpjūvės darbininkų gyvenvietė ir apie 1900 m. čia įsikūrė nemaža lietuvių bendruomenė. Jų įkurtas Oseola Milso lietuvių klubas veikia iki šiol.
Lietuvių klubas įsikūręs baltame mediniame pastate be jokių išorinių ženklų. Viduje yra salė su baru ir didesnė renginių salė. Čia esama dekoro elementų, primenančių apie lietuviškas klubo šaknis, pavyzdžiui, lietuviškų simbolių ir vėliavų, kurie pavaizduoti ir ant klubo marškinėlių. Tačiau maždaug nuo 7-ojo dešimtmečio į klubą pradėta priimti ir nelietuvių kilmės narius, o šiuo metu, turint galvoje, kaip seniai miestelis įkurtas, dauguma jo gyventojų yra mišrios kilmės arba apie savo šaknis žino palyginti nedaug.
Be to, Oseola Milso lietuvių klubui priklauso ir didelės lietuvių kapinės. Deja, didžioji sklypo dalis tuščia, nes bendruomenė taip ir neišaugo tiek, kiek tikėtasi, greičiausiai dėl 1929 m. prasidėjusios Didžiosios depresijos, sunaikinusios miestelio angliakasybos pramonę (ji taip iki galo po krizės taip ir neatsigavo, todėl nebetraukė naujų imigrantų). Kapinėse palaidota mažiau nei 50 žmonių. Iš pradžių teisę būti ten palaidoti turėjo tik tie, kurie į klubą įstojo būdami jaunesni nei 40 metų, bet vėliau ši amžiaus riba padidinta iki 50 metų. Kiti lietuviai palaidoti miestelio lenkų kapinėse arba bendrose katalikų kapinėse.
Lietuvių klubas buvo įsteigtas 1907 m. kaip šv. Antano šelpimo draugija (lietuvių kapinėse yra ir šv. Antano šelpimo draugijai dedikuotas kryžius). Tokios religinės brolijos buvo kuriamos daugelyje to meto istorinių lietuvių bendruomenių; vėliau jos dažniausiai tapdavo lietuviškomis parapijomis ir pasistatydavo nuosavas bažnyčias, bet vykdydavo ir pasaulietines veiklas, steigdavo mokyklas. Deja, kadangi Oseola Milsas labai nukentėjo nuo Didžiosios depresijos, lietuviška bažnyčia taip ir nebuvo pastatyta, o pats klubas pamažėle neteko pirminio pusiau religinio pobūdžio ir šiomis dienomis veikiau atlieka baro funkciją.
Originalūs draugijos dokumentai rodo, kad apie 1919 m. narių sąraše buvo maždaug 100 asmenų. Ant klubo sienos kabančiame 1916 m. datuotame dokumente taip pat nurodyta, kad organizacija (arba keli pagrindiniai jos nariai) priklauso „Susivienijimui lietuvių Amerikoje“ kaip 256-oji kuopa. Maždaug iki XX a. 5-ojo dešimtmečio draugijos dokumentai buvo rengiami lietuvių kalba, vėliau – jau angliškai.
Be lietuvių klubo, miestelyje dar yra slovakų klubas, o lenkų klubas jau nebeveikia. Miestelyje yra lenkų kapinės, rusų stačiatikių cerkvė bei kapinės, taip pat bendrosios katalikų kapinės (pačios didžiausios). Tikėtina, kad lietuviškų kapų esama ir lenkų, ir bendrosiose katalikų kapinėse.
Oseola Milsas yra nutolęs nuo kitų Pensilvanijos miestelių, kuriuose esama lietuviško paveldo objektų. Artimiausias šios valstijos miestelis, kuriame įrengtos lietuvių kapinės, yra Portidžas [Portage] už beveik 100 km. Nors ten gausu kapų su akivaizdžiai lietuviškomis pavardėmis, tik ant vieno asmens antkapio nurodyta, kad velionis lietuvis. Daugelis čia palaidoti daugmaž Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Pensilvaniją dienoraščiai
 
Istonas (Pensilvanija)
Alentauno priemiestyje Istone (70 000 gyv., ~0,5% lietuvių) esanti Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia (219 Spring Garden St) . Tai - gražus neogotikinis pastatas su sena zakristija.
Bažnyčia pastatyta dar anksčiau, nei į Ameriką išvis masiškai emigravo lietuviai - 1854 m. ir stūkso pačiame Istono centre. Tiesa, tada ji priklaus Presbiterijonams, nuo 1896 iki 1916 m. pastate šeimininkavo JAV pilietinio karo veteranai. 1916 m. pastatą nusipirko lietuviai, kurių Istone sparčiai daugėjo ir ~1912 m. jie buvo įsteigę savo parapiją. Bažnyčioje lietuviai įrengė art deco stiliaus vitražus, ištapė lubas. Tačiau interjeras, kurį amžininkai vadino labai jaukiu, ~1971 m. sunaikintas, supaprastintas. 1958 m. taip pat pakeistas ir bokšto špilis - senąjį, medinį, sunaikino žaibas, todėl padarytas unikalus naujas, metalinis.
2008 m. lietuvių bažnyčia užaryta, 2011 m. ją nusipirko Lou Reda kino studija. Kino studija, pasak šeimininko Scott Reda, specialiai ieškojo savo patalpoms bažnyčios, nes bažnyčia - tai didelės erdvės savo juostoms saugoti. Taip pat patalpose vykdoma kino postproduukcija.
Bažnyčios viduje ir išorėje lietuviškų detalių nėra. Jų, labiausiai tikėtina, nebuvo jau tada, kai bažnyčia parduota.
Nuo 1934 m. Istono lietuvių parapijai priklausė nuosavos Marijos Magdalenos lietuvių kapinės. Žemę joms padovanojo Martynas Ličius. Jo suanglinta pavardė (Martin Lychius) iki šiol puošia kapinių vartus.
 
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Pensilvaniją dienoraščiai
 
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):