Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Šiaurinis Pensilvanijos anglies regionas

Pensilvanijos Šiaurinis Anglies regionas - viena lietuviškiausių Amerikos vietų. Pitstono ir Vilks-Bario miestai regione – didžiausi tokio dydžio miestai, kur ~4% gyventojų lietuviai.

Deja, Šiaurinis Anglies regionas taip pat ir viena tų vietų, kur lietuviškas paveldas pastaraisiais metais nukentėjo labiausiai. Didelė dalis lietuviškų vietų čia sunaikinta, tarp jų – ir didžiausios bei gražiausios region bažnyčios. Iš 13 lietuvių Romos katalikų bažnyčių regione, tik viena veikia kaip standartinė katalikų bažnyčia, o likusios uždarytos ~2009 m. Visa tai nepaisant to, kad, vertinant vien pagal tikimybes, turėjo likti atidaryta apie pusę lietuvių bažnyčių, nes per ~2009 m. vykdytus parapijų jungimus uždaryta pusė bažnyčių.

Beje, tas faktas, kad regione veikė 14 lietuvių bažnyčių, reiškė, kad iki pat 1990 m. šioje aglomeracijoje buvo daugiau lietuvių bažnyčių, nei bet kuriame Lietuvos mieste.

Nepaisant viso niokojimo, Šiauriniame Pensilvanijos Anglies regione dar galima pamatyti daug lietuviško. Tarp lietuviškų vietų – veikianti lietuvių bažnyčia, atskira nuo Vatikano, keturi veikiantys lietuvių klubai, paminklai lietuviams, galimybė nusileisti į anglių kasyklą, kur triūdavo lietuviai, imigruodavę į šį region beveik vien angliakasybos darbams. Yra net lietuviškai pavadintas ežeras.

Šiaurinis Anglies regionas – tai miestų grandinė, iš esmės suaugusi į vieną didelį miestą. Jos šiaurėje – Skrantonas (lietuvių vadintas Skrantais), apie vidurį – Pitstonas, pietuose – Vilks-Baris. Aplink šią aglomeraciją spiečiasi mažesni miesteliai, kuriuose taip pat yra lietuviškų vietų.

Paprastumo dėlei, aprašome lietuviškas vietas pradėdami šiaurėje ir baigdami pietuose.

Forest Sičio lietuviškos vietos

Forest Sitis – miestelis į šiaurę nuo Šiaurinio Anglies regiono aglomeracijos

Forest Sičio Šv. Antano lietuvių bažnyčios vieta

Forest Sityje niekada negyveno daugiau 6000 žmonių (katalikų – dar mažiau), bet jame stovėjo penkios katalikų bažnyčios! Nes kiekviena imigrantų grupė vos atvykusi statė savo: lietuviai, lenkai, slovakai, slovėnai, airiai… Visi sunkiai rinko pinigus iš mažų algų… Bet po 100 m. štai kas liko iš lietuvių baltosios neogotikinės šventovės po to, kai vyskupija nusprendė palikti vieną bažnyčią.

Šv. Antano lietuvių kapinės Forest Sityje

Miesteliuose kaip Forest Sitis lietuviai buvo svarbūs. Nes jie čia atsikėlė panašiai, kaip ir visi kiti: miestas įkurtas 1888 m. Lietuviai įsteigė ir nuosavas kapines – nors miestelyje tegyvena keli tūkstančiai žmonių ir, rodos, gal pakaktų vienų kapinių. Tokie buvo laikai: nors ir emigravę Amerikon, kiekvienos tautos atstovai net mirę norėjo likti tarp savų.

Einono lietuviškos vietos

Einono Aušros Vartų Marijos lietuivų bažnyčia

Šiandien tai tik apleistas pastatas, o vienintelis lietuvybės ženklas – niša šventojo skulptūrai pastatyta, kaip angliškai ant jos parašyta, klebonui Savuliui atminti. Šventojo skulptūros ten jau nėra.

Einono Aušros Vartų Marijos lietuvių kapinės

Šios kapinės – bendros su lenkų Čenstakavos Marijos kapinėmis ir vyrauja lenkų kapai. Lietuviai laidoti arčiau Vilniaus Aušros Vartų Marijos bažnyčios. Dėl kapinių XX a. pradžioje vyko abiejų tautų konfliktas, kur būdavo net kraujo praliejimo.

Skrantono centro lietuviškos vietos

Visos šios vietos yra netoli viena kitos ir galima nuo vienos prie kitos nueiti pėsčiomis.

Skrantono Dievo apvaizdos Lietuvių tautinių katalikų bažnyčia

Neįtikėtina, tačiau dalis Skrantono lietuvių 1914 m. išdrįso padaryti tai, ko nepadarė niekas Lietuvoje: įkūrė savą tautinę katalikų bažnyčią, nepavaldžią Vatikanui. Ši unikali lietuviška bažnyčia gyvuoja ligi šiol. Statyta ji 1915-1930 m., atdara tik sekmadieniais apie mišias.

Tauro lietuvių klubas Skrantone

Vienas keturių lietuvių klubų Skrantono regione! Prie įėjimo – trispalvė, o lietuviškiausias – vestibiulis, kur Lietuvos aprašymai, klubą kūrusių lietuvių nuotraukos. Dabar nariais priimami ne vien lietuviai ir einama čia labiau užkąsti – bulviniai blynai meniu dar yra, o cepelinų niekur ten nerasi: Anglies regiono lietuvių bendruomenės gimė anksčiau, nei jie išpopuliarėjo.

Kosciuškos gydamasis sodas

„Lietuviškos vietos taip greitai nyksta, todėl aš norėjau sukurti naują“ – pasakojo Kosciuškos sodo įkūrėja lietuvių kilmės Kerol Gargan. Sodelį, kurį sodina savo rankomis, pavadino ir Amerikos didvyrio Kosciuškos garbei, tačiau ne populiaresniu lenkiškuoju (Kosciuszko), o lietuviškuoju vardo variantu (Kosciuska).

Skrantono Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia

1895 m. pradėta statyti bažnyčia dar tebeveikia, bet priklauso iš anglikonų atsivertusiems kunigams. Tačiau išlikę lietuviški vitražai, išlikęs koplytstulpis sovietų persekiojamiems lietuviams priešais bažnyčią, išlikęs kertinis akmuo „Lithuanica Ecclesia“.

Šv. Juozapo lietuvių mokykla Skrantone

Štai, kiek lietuvių vaikų mokėsi Skrantone dar 1915 m., kai buvo pradėta statyti ši mokykla! Ji seniai nebeveikia, bet dar likęs lietuviškas užrašas ant kertinio akmens: „Šv. Juozapo mokykla 1915“.

Lietuviškas koplytstulpis Sovietų persekiojamiems lietuviams

Šis koplytstulpis, kaip rašoma ant jo koto, dedikuotas vyrams ir moterims, kritusiems už mūsų šalį (Lietuvą), o taip pat lietuviams, kenčiantiems už Geležinės uždangos ir mirusiems parapijos nariams. Štai tokie buvo pagrindiniai Amerikos lietuvių rūpesčiai 1975 m., ~70 metų nuo daugelio jų atsikėlimo gyventi į Skrantoną!

Skrantono teritorija toliau nuo centro

Į šias vietas iš Skrantono centro greičiausiai reikės vaiuoti automobiliu.

Lietuvių tautinės kapinės Skrantone

Šios kapinės – katalikų, bet ne Romos katalikų. Čia laidojami lietuvių tautiniai katalikai, atskilę nuo popiežiaus. Yra ir tos bažnyčios kūrėjo, vienintelio vyskupo Jono Gritėno kapas. Jis vyko skleisti idėjų ir į Lietuvą, bet greitai susirgo, mirė. Galbūt lietuvių religinė istorija galėjo pasisukti kitaip, jei Gritėnas būtų gyvenęs ilgiau?

Vyskupo Jono Gritėno kapas Skrantone

Jonas Gritėnas (1884-1928) buvo pirmasis vyskupas unikalioje Lietuvių tautinių katalikų bažnyčioje, kuri paskelbė nepriklausomybę nuo popiežiaus ir laikė mišias lietuviškai dar tada, kai visur buvo laikomos lotyniškai. Ilga epitafija sako, kad jis troško savo žmonėms dvasinės laisvės. Kapas paženklintas bažnyčios herbu: „Kova. Šviesa. Tiesa“.

Šv. Juozapo lietuvių kapinės Skrantone

Didžiulės lietuvių kapinės! Gražus kapinių kryžius, yra labai senų kapų.

Lakavanos anglies kasykla ir muziejus Skrantone

Čia galite nusileisti į tikrą šachtą, kurioje dirbo lietuviai! Turistams, aišku, paprasčiau: nebėra dugnu žliaugiančio požeminio vandens, nebėra rizikos pakliūti į degias ar nuodingas dujas… Mirtingumas čia buvo didžiulis, o žuvusius šachtininkus numesdavo žmonai prie namų! Tokias ir dar baisesnes XIX a. imigrantų darbininkų buities istorijas išgirsite Lakavanoje.

Geležies krosnys (muziejus Skrantone)

1848-1857 m. statytos geležies krosnys – vienas tų pramoninių objektų, kurie traukė į šiuos kraštus lietuvius.

Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia Skrantone

Dabar ši banyčia priklauso „tradiciniams“ katalikams, laikantiems tridentietiškas mišias. Išoriškai nieko lietuviško neliko.

Elmhersto Šv. Marijos vilos lietuviškos vietos

Šv. Marijos viols kompleksas Elmerste susidaro iš buvusio lietuvių vienuolyno (dabar – senelių namai) ir jo kapinių.

Šv. Marijos vila Elmherste

Šachtose dirbti lietuviams buvo labai pavojinga: kas sprogdavo, kas nusinuodydavo… Likdavo daug našlių, našlaičių ir būtent jiems kunigas Urbanavičius įkūrė šiuos namus, kur bėdžiais rūpindavosi lietuvės vienuolės. Dabar lietuvybė išlikusi tik sienas puošiančiose nuotraukose, aukotojų lentų varduose, kryžiuje-saulėje ant stogo, lietuviškame įraše ant Marijos paminklo prie įejimo – bet seneliai čia prižiūrimi toliau.

Marijos skulptūra su lietuvišku užrašu

Vienas paskutinių dalykų Šv. Marijos vilos išorėje primenančiu lietuvišką jos praeitį. Kad pamatytumėte lietuviškąjį užrašą, prieikite artyn – vasaromis jį dengia augalai ir iš toliau matosi tik angliškas.

Elmhersto lietuvių kapinės

Kadangi kapinės įkurtos prie lietuvių vienuolyno (Šv. Marijos vila) vienuolėms, dauguma kapų kuklūs – tik plokštelės, seniai apaugusios žole. Bet išsiskiria kunigų kapai, o taip patriotiškai nusiteikusių lietuvių kapų eilutė, kur ant antkapių – Gedimino stulpai ir kiti Lietuvos simboliai.

Pitstono ir apylinkių lietuviškos vietos

Pitstonas yra lietuviškiausias (pagal gyventojų procentą) šitokio dydžio JAV miestas. Šios lietuviškos vietos yra Pitstone ir aplinkiniuose miesteliuose. Pitstonas faktiškai yra pačiame Skrantono/Vilks-Bario aglomeracijos centre.

Pitstono Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Pakanka žvilgtelti į šią bažnyčią iš papėdės ir priblokš jos dydis ir didingumas! 99 metus (1909-2008) ji buvo Pitstono lietuvių namai, bet to neprimena niekas: net kertinį akmenį naujoji šeimininkė išėmė! Ji planavo čia demonstruoti meną, tačiau, pabodus vandalams, pastatą vėl pardavė. Bažnyčią apleista.

Lietuvių socialinis ir naudos klubas Pitstone

Artėjant prie šio klubo, pirmiausiai dėmesį atkreips trispalvės ir Lietuvos herbo spalvomis vaikų išdažytas hidrantas! Šis klubas – bene tautiškiausias, tarp keturių išlikusių regione. Čia švenčiama Vasario 16 d. – tiesa, švenčiama ir airiška šv. Patriko diena, yra baras (įėjimas tik nariams ar su nariu).

Šv. Kazimiero skulptūra Pitstone

Ši statula – viskas, kas liko iš didžiosios Šv. Kazimiero bažnyčios, kai ją uždarė. Siekiant nuraminti uždaromų parapijų tikinčiuosius paprastai bažnyčia kelis jiems brangius daiktus iš senosios bažnyčios perveža į naująją. Ši airių bažnyčia todėl vietomis primena skulptūrų galeriją.

Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Pitstone

Vienos didžiausių šiaurinio Anglies regiono lietuvių kapinių, priklausiusios didžiajai Pitstono Šv. Kazimiero bažnyčiai. Gražūs vartai su Kazimiero vardu.

Durjėjos šv. Juozapo lietuvių bažnyčios vieta

Dar viena lietuvių bažnyčia Pensilvanijos anglies regione, kurią neseniai nugriovė vyskupijos buldozeriai, nepaisant parapijiečių nuomonės. Ši sugriauta 2013 m.

Ekseterio lietuvių klubas

Vienas net keturių lietuvių klubų Skrantono apylinkėse! Išorė išdažyta trispalvės spalvomis. Į vidų patekimas tik nariams ar kartu su nariais.

Inkermano lietuvių piliečių klubas

Šis lietuvių klubas kadais pravardžiuotas „Kraujo kibiru“ – tokios dažnos čia buvo muštynės. Jį savomis rankomis tarpukariu pastatė lietuviai šachtininkai, nors dabar čia eina nebe vien lietuviai ir lietuviški likę labiausiai užrašai.

Kingstono ir apylinkių lietuviškos vietos

Šios lietuviško paveldo vietos yra kitame Suskuehanos upės krante nuo Vilks-Bario.

Kingstono Apreiškimo Mergelei Marijai bažnyčios vieta

Uždariusi šią didingą lietuvių bažnyčią vyskupija jos nesugebėjo parduoti, todėl 2016 m. nugriovė. Žvelgdami į tuščią sklypą galite pamąstyti, kaip sparčiai nepastebimai nyksta didis lietuvių paveldas Amerikoje.

Apreiškimo Mergelei Marijai lietuvių kapinės Kingstone

Čia laidoti Apsireiškimo parapijos – tos, kurios bažnyčia nugriauta 2016 m. – nariai. Išlikęs užrašas „Lithuanian“ prie įvažiavimo, daug lietuvių kapų.

Liucernos Šv. Onos lietuvių bažnyčia

Šią bažnyčią statė ilgai: pradėjo 1924 m., bet tada smogė Didžioji depresija; ilgai lietuviai meldės rūsyje, viršų pastatė tik 1959 m. Galbūt sąlyginis naujumas bažnyčią išgelbėjo: jungiant parapijas būtent ji pasirinkta kaip toji, į kurią bus sukelti viso priemiesčio tikintieji. Tačiau nieko akivaizdžiai lietuviško išorėje nebeliko.

Lietuvių nepriklausomos kapinės

Kapinės, kapinės, kapinės! Kiek tik jų neįkūrė lietuviai regione. Dauguma buvo parapinės, o „Nepriklausomos“ tai tos, kuriose laidoti netikintieji arba ne taip rimtai į tikėjimą žiūrintys: kairieji, tautininkai.

Senosios Mergelės Marijos kapinės Larksvilyje

Čia vyko vienas didžiausių lietuvių-lenkų konfliktų Amerikoje! Kapinės buvo bendros, tad lenkai stabdydavo lietuvių laidotuvių procesijas ir net amerikiečiai pasibaisėjo, kai 1890 m. dvidešimt lenkų iškasė du lietuvių vaikus ir sumaitojo jų lavonus kirviais. Lietuviams teko pirktis atskiras Šv. Kazimiero kapines netoliese.

Senosios Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Larksvilyje

Lietuviai buvo priversti jas įkurti po to, kai jų laidotuves bendrose su lenkais kapinėse stabdydavo lenkai ir net iškasė bei sumaitojo lietuvių vaikų lavonus! Kapinės sutavrkytos, gerai išsilaikiusios (likimo ironija - gerokai geriau nei Šv. Marijos kapinės, iš kurių lietuvius vijo lenkai). Yra miškelyje netoli atliekų krūvų, įėjimas per privačią žemę (reikia sutarti su kaimynais). Vėliau parapija nusipirko geresnes kapines, šios uždarytos.

Kunigo Aleksandro Burbos kapas senosiose Larksvilio Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse

Kunigas Burba (1856-1898 m.) dažnai laikomas pirmuoju, kuris Amerikoje ėmėsi kurti lietuvišką parapiją. Ir jo antkapis to vertas: didžiausias kapinėse, su užrašu „Užsitarnavusiam tautiečiui. Lietuviai“.

Vilks-Bario ir apylinkių lietuviškos vietos

Šios lietuviškos vietos yra Vilks-Baryje, antrame pagal lietuvių procentą regiono mieste ir pietiniame Skrantono-Vilks-Bario aglomeracijos krašte.

Vilks-Bario Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios vieta

Didi Švč. Trejybės bažnyčia, statyta lietuvių sunkiu prakaitu 1911 m., buvo nugriauta ne kokios nelaimės, o vyskupijos sprendimu, nepaisant lietuvių protestų, visai ką tik: 2015 m. Deja, tai dažnos JAV lietuviškos bažnyčios likimas. Dabar tuščioje pievutėje – vienišas kryželis, tikriausiai pastatytas lietuvių.

Švč. Trejybės lietuvių kapinės Vilks-Baryje

Didžiulės ir gražios kapinės su gražiais lietuviškai aprašytais paminklais: lietuviams pasaulinių karų aukoms, kapinių kryžius su malda. Čia nuo 1935 m. laidoti tie, kas lankė didžiąją Švč. Trejybės bažnyčią, 2015 m. virtusią dulkėmis.

Švč. Trejybės lietuvių kapinių Vilks-Baryje kryžius

Ant tam supilto kalno užvilktas kryžius lietuviškai skelbia: „Jei draug su Kristumi mirėme, draug su Kristumi ir gyvensime“.

Memorialas pasauliniuose karuose žuvusiems lietuviams

JAV ant paminklų žmonėms, žuvusiems už JAV pasauliniuose karuose, retai pamatysi ne angliškus žodžius. Šis – maloni išimtis. „Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie“ prašo jis dėl tų lietuvių, kurių dalis, neabejotinai, emigravo iš carinės Rusijos ir todėl, kad neimtų į rekrūtus – o galiausiai padėjo galvas už JAV.

Senosios Švč. Trejybės lietuvių kapinės Vilks-Baryje

Čia laidoti didžiosios Švč. Trejybės bažnyčios parapijiečiai iki priturūko vietos ir atidarytos milžiniškos naujos kapinės. Tais laikais žemės aplink dar buvo tuščios, tad miesto centras – šalia. Vyskupams uždarius parapiją, būtent šiose kapinėse padėtas nugriautos bažnyčios kertinis akmuo.

Vilks-Bario Šv. Pranciškaus lietuvių bažnyčia

Lietuvių, kurie ~1918 m. pastatė ir apie 90 metų valdė šią bažnyčią, čia niekas nebeprimena – net –
tai Amerikoje reta – kertinis akmuo, kur parašyti statybos metai ir ir pirminė pastato paskirtis, išimtas. Dabar tai ispanakalbių Septintosios dienos adventistų bažnyčia.

Šv. Pranciškaus lietuvių kapinės Vilks-Bare

Mažos kapinaitės kalno šone, priklausiusios Šv. Pranciškaus lietuvių parapijai.

Vilks-Bario lietuvių tautinių katalikų Visų Šventųjų bažnyčia

Čia meldėsi Vilks-Bario lietuviai, kurie atskilo nuo popiežiaus valdžios, bet ir toliau praktikavo katalikybę. Laikė Mišias lietuviškai dar tada, kai Romos katalikai laikė mišias tik lotyniškai. Bažnyčia nebeveikia, bet išlikęs kertinis akmuo su lietuvišku lietuvišku užraš „Lietuviu Tautos Kataliku Bažnyčia P.V. Visų Šventų 1932“.

Vilks-Bario Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Senoji Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia ėmė griūti į kasyklą. Toks „egzotiškas“ likimas Anglies regione neretas: juk kone po visais namais pasikasta, ir nevisada saugiai… Tada Amerikoje „teismų kultūra“ nebuvo tokia gaji, ir lietuviams teko 1957 m. savo lėšom statytis naują – šią – bažnyčią. Ji išliko – bet lietuviško joje neliko nieko.

Lietuviškos vietos Šiaurinio Anglies regiono vakaruose

Šios lietuviškos vietos yra už Skranono-Vilks-Bario aglomeracijos ribų mažuose angliakasių miesteliuose į vakarus nuo Vilks-Bario.

Šiugar Nočo Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia

1913 m. pastatas nusipirktas iš presbiterijonų. Tai buvo laikai iki automobilių, todėl, vos prasigyvenę (kiek įmanoma angliakasiams), lietuviai stengdavosi įsigyti savo bažnyčią: kad nereiktų sekmadienį, vienintelę laisvą dieną, eiti daug kilometrų į lietuvių bažnyčią Plimute (Šv. Pranciškaus) arba eiti į lenkų bažnyčią, kas atrodė tiesiog nusikaltimas tautai. Parapijoje negyveno daugiau ~300 lietuvių.

Šv. Petro ir Povilo lietuvių kapinės Šiugar Noče

Mažos angliakasių miestelio lietuvių kapinaitės, kur ant antkapių gali perskaityti suanglintus prieškarinius lietuvių kalbos žodžius: „Nuzudytas mainose“ ir pan.

Nantikoko Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia

Ši didelė medinė bažnyčia niekad nebuvo atskira parapija (buvo pavaldi Vanamio lietuvių bažnyčiai), bet veikė ilgai. 2004 m. ją, uždarytą, įsigijo vietinis žmogus Norieka ir persidarė į asmeninį namą: vitražai ir daug dekoro išliko, o bokšte – kambarys su gražiais vaizdais.

Lietuvių kapinės Nantikoke

Šiose kapinėse be vartų ir ženklų palaidoti Nantikoko lietuviai, lankę Šv. Juozapo lietuvių bažnyčią. Kapai arčiau kelio tvarkingesni, bet toliau link miško užaugę žolėmis ir medžiais. Nemažai kapų su senais lietuviškais užrašais.

Vanamio Mergelės Marijos lietuvių bažnyčia

Kaip daug kur mažuose Anglies regiono miesteliuose, lietuvių bažnyčia užsidarė, stovi tuščia ir nenaudojama, o norint ją surasti teko gerokai pavargti: net internete nelabai buvo informacijos, kur ta bažnyčia stovėjo. Dabar bent jau bus Šiaurinio Pensilvanijos anglies regiono lietuviškų vietų plane. Pradėta statyti 1925 m.

Vanamio Mergelės Marijos lietuvių kapinės

Mažos mažos parapijos kapinaitės. Atrodo, be lietuvių čia laidoti ir kitataučiai, lietuviškų užrašų beveik nėra. Tai todėl, kad tai naujosios kapinės, iš laikų, kai lietuvių k. jau nyko. Senosios Vanamio lietuvių kapinės su daug lietuviškų epitafijų aprašytos žemiau.

Senosios Vanamio Mergelės Marijos lietuvių kapinės

Romantiškos kapinės vidury miško, pasiekiamos tik negrįstu keliu. Kapai daugiausiai seni – nes vėliau parapija įsigijo kitas kapines. Daug jų – su ilgais užrašais senąja lietuvių kalba, pasakojančiais šiek tiek apie mirusiųjų gyvenimus (iš kokio kaimo jie atvyko ir pan.).

Naujosios Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Hunloke

Naujosios Šv. Kazimiero lietuvių parapijos kapinės įkurtos gana toli nuo bažnyčios ir miesto 1925 m. Tuo metu Amerikoje jau aušo automobilių era, todėl nebebuvo būtina kapines turėti tame pačiame mieste. Kapinės didelės, daugelis antkapių – gana nauji ir todėl su angliškais užrašais. Prie kapinių įėjimo - lenta su lietuvišku užrašu, kapinių centre - paminklas su lietuviškomis Mato evangelijos citatomis.

Lietuviškos vietos tolėliau

Kasulaičio ežeras

Mažytis, bet tikriausiai vienintelis lietuviškai pavadintas JAV ežeras, o gal ir labiausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuviškai pavadintas ežeras! Juozapas (Joseph) Kasulaitis, beje, buvo ne kokia įžymybė, o tiesiog dešimtmečius regione ūkininkavęs ūkininkas. Ežeras suformuotas 1955 m. pastačius užtvanką, tačiau šią nugriovė 2005 m. potvynis, todėl ežeras dabar labiau primena tiesiog upės išplatėjimą.

 

---

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų šiauriniame Pensilvanijos anglies regione žemėlapis

 

---

Tikslas - Amerika ekspedicijos dienoraštis

Pensilvanijos Šiaurinis Anglies regionas buvo viena tų vietų, apsilankymo kuriose laukiau labiausiai: dar XIX a. ten plūdę lietuviai sukūrė apie 50 lietuviškų vietų: bažnyčių ir kapinių, paminklų ir klubų. Netgi lietuviškai pavadintas ežeras (tikriausiai vienintelis JAV) ten yra! Atrodo, tik žymėk viską žemėlapyje – tegul visi sužino, tegul lanko Skrantono miestą, lietuviškai imigrantų vadintą Skrantais, ir jo apylinkes, kuriose, beje, gimė ir laikraštis „Draugas“, vėliau persikėlęs į Čikagą. Deja, apsilankę supratome, kad daugelyje svarbiausių lietuviškų vietų nieko neliko: arba išvis nieko, arba nieko lietuviško. Pamatyti Šiauriniame Anglies regione dar yra ką, bet jau sunkiai pasakytum, koks svarbus lietuvybės centras tai dar gana neseniai buvo. Pirmoji užduotis: surasti savo paveldą prisimenančių lietuvių „Ant popieriaus“ lietuvybė Šiauriniame anglies regione atrodo puikiai. Ar bent atrodė 2000 m., kai darytas paskutinis JAV gyventojų surašymas, klausęs kilmės. Tada tokie miestai kaip Pitstonas ar Vilks Baris turėjo 4% lietuvių ir jokie panašaus dydžio ar didesni JAV miestai jiems pagal lietuvių procentą neprilygo. Tada regione veikė 14 lietuviškų bažnyčių, beveik tiek pat kapinių – iš esmės, kas kelias mylias. Tačiau jau pradėję ieškoti, kas galėtų „Tikslas – Amerika 2017“ papasakoti apie regiono lietuvišką paveldą, susidūrėme su problemomis: kituose tokiuose svarbiuose lietuviškuose kraštuose savanorių jau buvome suradę, o Šiauriniame anglies regione dar neturėjome. Lietuvių kilmės asmenų daug, bet tik nedaugelis tą kilmę prisimena... Štai tebeveikia keturi lietuvių klubai, tačiau mėginimas užmegzti ryšį su jais vaisių neatnešė. Paskaitę jų „Facebook“ paskyras supratome, kodėl: visi jie švenčia airišką Šv. Patriko dieną, tačiau tik vienas (Pitstono) be jos dar švenčia ir Vasario 16 d... Galiausiai nuėję į tuos klubus pamatėme, kad jie veikia labiau kaip barai „tik nariams“ (įėjimas – su raktinėmis kortelėmis), o lietuvybė ten matoma tik senose relikvijose iš laikų, kai dar rinkdavosi vien lietuviai. Apie tuos laikus tegalėjome išgirsti pasakojimų: kaip Ekseterio lietuvių klubas savomis rankomis statytas, kaip pravardžiuotas kraujo kibiru, nes tokios dažnos ten buvo muštynės. Nebuvo viskas taip puiku ir tada, prieš 50 ar 70 metų: juk tai ne inteligentai į Anglies regioną atvyko, o eiliniai ūkininkų vaikai, čia tapę angliakasiais. Bet kiek gražaus jie sukūrė! Galiausiai per Lietuvos Vyčių organizaciją radome kelis padėti sutikusius lietuvius, kurie apie lietuvišką paveldą žinojo daugiau. Dennis Palladino iš Pitstono ir Carol Gargan iš Forest Sičio. Carol susitikome jos miestelio lietuvių kapinėse – nes lietuvių bažnyčia ten nugriauta. Su ja apvažiavome Skrantono miesto lietuviškas vietas. Carol apgailestavo, kaip sparčiai jos nyksta, pasakojo, kad todėl bando sukurti naują lietuvišką vietą: Kosciuškos gydomąjį sodą (pavadinime „Kosciuška“ rašoma lietuviškai, o ne lenkiškai, kaip įprasta JAV). Graži iniciatyva, o mūsų apsilankymo proga pasodintos papildomos dvi gėlės. Tačiau, aišku, sodelis nedidelis, palyginus su kapinėmis, bažnyčiomis... Iš lietuvybės pasilieka vien kapinės O lietuvių bažnyčios Šiauriniame Anglies regione griūva itin greitai. Ir, atrodo, kuo didingesnė, gražesnė, istoriškesnė bažnyčia – tuo didesnė tikimybė, kad ją nugriaus. Lietuvoje tokie milžiniški, seni (XIX a.) ir kultūriškai reikšmingi pastatai, kaip Vilks Bario Švč. Trejybės ar Kingstono Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo lietuvių bažnyčios, būtų saugomi architektūros paminklai, o čia 2015 m. neliko vienos, 2016 m. kitos... O gi ir parapijos buvo mokios, ir bažnyčios suremontuotos. Dabar jų vietose radome tik plynas pieveles. Buvau iš anksto įsirašęs tų bažnyčių nuotraukų į planšetinį kompiuterį ir jau vietoje nufotografavau vaizdus iš lygiai tų pačių vietų. Bus palyginimas. Aišku, sugriauta ne viskas, bet ir tos lietuvių bažnyčios, kurios išlikusios, beveik visos uždarytos. Iš kai kurių net kertiniai akmenys, kurie paprastai išlieka paskutiniai lietuvybės liudytojai, išimti. Taip, Pitstono Šv. Kazimiero bažnyčia neabejotinai įspūdingiausia tarp išlikusių nenugriautų – bet kad jokio lietuvybės ženklo ten nebelikę... Vietos lietuviai papasakojo, kad Šv. Kazimiero skulptūra iš ten išgelbėta, perkelta į airių bažnyčią: tačiau visi kartu vaikščiodami po pastarąją tarp daugelio skulptūrų Šv. Kazimiero neradome (vėliau paaiškėjo, kad viena matytų skulptūrų visgi buvo Šv. Kazimiero – bet net bažnyčią lankydavę lietuviai iš pradžių jo nepažino). O Vilks Bario miesto (Wilkes-Barre Township) lietuvių bažnyčioje radau, ko net ir visko Amerikoje jau matęs nesitikėjau: alaus bravorą. Iš 13 Šiaurinio Anglies regiono lietuvių Romos katalikų bažnyčių ne tik kad nė viena nebėra oficialiai lietuviška – vos vienoje tebevyksta įprastos eilinės katalikiškos mišios. Taip, mažėjant gyventojų skaičiui miestuose uždarinėjamos ne vien lietuvių bažnyčios. Bet juk regione uždaryta tik maždaug pusė katalikų bažnyčių – reiškia, vien remiantis statistika, apjungus parapijas bent pusė lietuvių bažnyčių (~6-7) turėjo ir toliau tarnauti tam tikėjimui, išlikti jų interjerai, lietuviški paveikslai ir vitražai. Bet nieko panašaus. Kodėl? Kai kurie lietuviai sako, kad kitataučiai vyskupai tiesiog renkasi išlaikyti „savas“ bažnyčias. Bent jau lietuvių kapinės tebėra. Kuo didesnės būta bažnyčios, tuo didesnės tos parapijos kapinės, o didžiausių parapijų kapinėse, tokiose kaip Švč. Trejybės, pilna ne tik antkapių, bet ir didelių paminklų, pvz., lietuviams, žuvusiems pasauliniuose karuose. Yra išlikusių lietuviškų paminklų ir miestuose – tokių, kaip koplytstulpis prie Šv. Juozapo bažnyčios. Pastaroji dabar priklauso iš anglikonybės į katalikybę perėjusiems kunigams, bet tai – vienas geriausių likimų: viduje daug kas išliko. Kaip Amerikos lietuviai padarė tai, ko Lietuvos lietuviai nedrįso Pradėjau nuo liūdnų dalykų, bet Šiaurinio Anglies regiono buvimas tikru lietuvybės centru, į kurį atsikėlė kone šimtas tūkstančių lietuvių, nepraėjo be pasekmių. Tik čia gali atrasti lietuviškai pavadintą Kasulaičio ežerą – kad ir kokį mažą, bet, tikriausiai vienintelį Amerikoje. Ir tik čia gali atrasti lietuvių tautinių katalikų bažnyčią, nepavaldžią popiežiui. Ji tebeveikia! Tie lietuviai, kurie XX a. pradžioje taip nenorėjo perduoti už savo suaukotus pinigus pastatytų bažnyčių „Romai“, kad net nutarė nuo jos „atsimesti“, tam tikra prasme buvo teisūs. Štai atėjo XXI a. ir Romos katalikų vyskupai, nebežiūrėdami nei kas lietuvių bažnyčias statė, kas joms aukojo, nei kad parapijos turi pinigų išsilaikyti, visas vieną po kitos uždarė. O „nepriklausomieji“ lietuviai katalikai, į kuriuos ilgus dešimtmečius dauguma Amerikos lietuvių žiūrėjo kreivai, iki šiol kas sekmadienį renkasi nuosavoje bažnyčioje. Deja, patekti vidun nepavyko: nepadėjo nei mano, nei mums pagelbėjusių Amerikos lietuvių laiškai ir vizitai pas lenkų tautinius katalikus, prie kurių lietuvių tautinių katalikų parapija prisišliejo. Juk lankėmės nesekmadienį... Tačiau Carol Gargan jau vėliau, mums išvykus, nufotografavo ir bažnyčios vidų, ir jos kapines, kur ilsisi ir vienintelis jos vyskupas Gritėnas. „Tikslas – Amerika“ duomenų rinkimas nesibaigė mūsų grįžimu į Lietuvą, mūsų paskatinti Amerikos lietuviai kai kuriuos darbus tęsė ir toliau! Dėl to, kad ją taip sudėtinga aplankyti, negaliu žymėti Skrantono lietuvių tautinių katalikų bažnyčios prie svarbiausių Amerikos lietuvių vietų. Bet ji neabejotinai viena keisčiausių ir ypatingiausių. Per visą istoriją nuo pat atsivertimo iš pagonybės tarp lietuvių nebuvo kito mėginimo įkurti nuosavą grynai lietuvišką nepriklausomą bažnyčią – o čia, žiūrėk, Amerikos lietuviai padarė tai, ko Lietuvoje niekas nedrįso! Lietuvius mena ir šachta bei šachtininkų našlių namai „Tikslas Amerika“ žemėlapyje, be lietuviškų vietų, pažymėsime ir tuos įspūdingus objektus, kurie glaudžiai susiję su lietuviais, leidžia perprasti Amerikos lietuvių gyvenimą. Viena tokių vietų Skrantone – Lakavanos anglies kasykla, kur kiekvienas traukinėliu gali nusileisti šachton. Panašiose į ją dirbo beveik visi regiono lietuviai vyrai. Ten išklausysite pasakojimų, kaip baisu ir pavojinga tai buvo: kaip žuvusius šachtininkus palikdavo žmonai verandoje, kaip jie mirdavo nuo sprogių ar nuodingų dujų ir t.t. Šachtininkų našlės atsidurdavo Šv. Marijos viloje, kur jomis rūpindavosi lietuvio kunigo Urbanavičiaus įsteigtas ordinas. Jis, kaip ir daugelis Amerikos lietuvių vienuolių ordinų, XX a. pabaigoje nyko ir vilos administravimą perdavė kitiems (paskutinės vienuolės išsikėlė į Broktoną). Dabar ten – senelių namai visiems. Gana jaunas jų darbuotojas Davidas Kaminskis noriai papasakojo apie savo darbovietę: jis, sakė, „tikriausiai nėra lietuvių kilmės“, bet domisi istorija, dar ir vėliau rašė man el. laiškus su klausimais, kada bus parengtas „Tikslas – Amerika“ žemėlapis. Pagalvojau, kad tokie, kaip jis – dar viena žmonių grupė kuri, tinkamai įkvėpta, galėtų ginti lietuvišką paveldą. Kiekvienam kilmę pamiršusiam lietuviui, tikriausiai, galima atrasti amerikietį, kuriam visas mažumų paveldas žavus, arba kuris bežino tik savo kilmės vietą „Rytų Europa“ ar „Vidurio Europa“ ir nebesieja savęs su jokia konkrečia tauta. Bet su jais reikia dirbti, reikia parodyti, kodėl lietuvių paveldas toksai svarbus ir išskirtinis, įdomiai pateikti aplinkybes, kuriomis jis atsirado: kaip caras norėjo Lietuvą palikti žemės ūkio kraštu ir todėl tiems, kas norėjo dirbti fabrikuose, teko emigruoti, kaip Rusija draudė lietuvių kalbą (o Amerikoje lietuviai rašė kaip norėjo), kaip sovietai vykdė genocidą ir t.t. Štai taip, pavyzdžiui, airiai sudomino ir kitus amerikiečius savo kultūra: kone visi Amerikoje žino Airijos badą, visi žino Šv. Patriko dieną ir net lietuvių klubai ją švenčia. Bet populiarinti lietuvišką paveldą, tikriausiai, reikia pradėti ne Pensilvanijos Šiauriniame Anglies regione. Per mažai ten ko belikę, kad sudomintume žmogų iš šalies. Daugelį vietų interaktyviame žemėlapyje man teks žymėti blausiausia spalva, kuri reiškia, kad lietuviška ten jau tik istorija: jokių matomų ženklų, net menko užrašėlio, nėra. Ir visgi, Šiaurinis Anglies regionas – svarbi vieta. Svarbi vieta, kaip šauksmas lietuviams atsibusti. Jei nieko nedarysime – visos tos nuostabios JAV lietuviškos vietos, kurias skatinu lankyti, kurios yra tiltais tarp Lietuvos ir Amerikos, gali per kelis, keliolika ar keliasdešimt metų nunykti Šiaurinio anglies regiono pėdomis. Tikiu, kad ir Šiaurinis Anglies regionas dar galutinai neprarastas, kad įmanoma savaip sudominti lietuvių tradicijomis ir kilme amerikiečius. Bet tai jau tektų daryti mažiau kliaujantis lietuviškomis vietomis, kas gerokai sudėtingiau. Teoriškai galima Šiauriniame anglies regione buvusias lietuviškas vietas pažymėti lentelėmis (mačiau ten, Pitstone, tokią lentelę, skirtą nugriautai slovakų bažnyčiai). Bet pirmiausia reikia ginti tą paveldą, kur dar apginti yra daug ką. Augustinas Žemaitis, 2017 09 26-27.

Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją

Tikslas - Amerika 2018 ekspedicijos į Šiaurinį Pensilvanijos anglies regioną dienoraštis

„Tikslas – Amerika 2018” įvažiavo į finišo tiesiąją. Tiesa, labai ilgą: projekto dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai trims dienoms nuskrido ten, kur vyko „Tikslas – Amerika 2017“ - rytinę JAV dalį. Augustinas: „Tikslas – Amerika“ yra gyvas projektas. Per tuos metus po „Tikslas – Amerika 2017“ iš savo skaitytojų sužinojome apie lietuvišką paveldą, kurio net apytikslių vietų internete ar knygose nebuvo. Šį trūkumą kompensavome, viską aprašyšėme ir „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėjome šiemet.“ Aistė: „Labai padėjo ir rėmėjai: šiemet ekspedicijai galėjome skirti ne 16 dienų, tačiau 25 dienas. Prie Vyriausybės kanceliarijos prisijungė ir Amerikos lietuviai, kai kurie jų prašė aplankyti ir sužymėti lietuvišką paveldą jų gimtosiose vietose rytų JAV. Ypač dėkingi esame Donatui Janutai, Dariui Vaškeliui, Algirdui Avižieniui“ "Tikslas - Amerika" - ir mokslininkams, tad privalo būti išsamus Augustinas: „Tikslas – Amerika“ ekspedicija Rytų JAV buvo kitokia nei pernai: pernai regione žemėlapyje žymėjome ir visus „žiedelius“, visas įdomiausias, įspūdingiausias vietas, o šiemet lankėme gerokai apnykusias, primirštas, tarp kurių – šimtai kilometrų važiavimo per kone nuolat tomis dienomis pliaupusią liūtį. Bet ir tai – būtinas darbas, kad „Tikslas Amerika“ žemėlapis būtų išsamus. Juk jis skirtas ne vien turistams, bet ir tyrinėtojams, mokslininkams (kaip pradžia tolimesniems tyrimams). Jiems svarbu, kad žemėlapis būtų objektyvus, kad jame būtų visos kriterijus atitinkančios lietuviškos vietos, o ne tiesiog tos, kurios mums patiems įdomiausios ar „pasitaikė arčiausiai kelio“. Bendradarbiaujame su VGTU ir VDU mokslo darbuotojais, tyrinėjančiais išeiviją ir išeivijos architektūrą, Lietuvos archyvais – mokslininkai iš mūsų dažniausiai prašo informacijos ne apie tuos pačius objektus, kurie įdomiausi turistams. Pavyzdžiui, pernai mus susiradęs VGTU Architektūros fakulteto dekanas Liutauras Nekrošius tyrinėja pirmosios XX a. pusės Amerikos lietuvių mokyklas – „Tikslas Amerika“ atranda tuos pastatus, padaro nuotraukas, iš to matosi, kur ir į ką verta gilintis. Pensilvanijos Anglies regione, kur dar ~1870 m. kėlėsi lietuviai, daugiausiai medžiagos būtų kapinių tyrinėjimams. Šiemet prie žemėlapio pridėjome dar keturias: tris katalikų ir vienerias „Lietuvos laisvės ložės“, išnykusios lietuvių organizacijos sunykusias kapines. Aistė mandagiai pasisiūlė palaukti mašinoje – per smarkią liūtį miškeliu ten bridau vienas. Kiekvieneriose kapinėse aptikome smulkių netikėtų atradimų: pavyzdžiui, nugriautos Švč. Trejybės lietuvių bažnyčios kertinį akmenį Vilks-Bario Švč. Trejybės kapinėse ar anglies kasybos atliekų kalnus netoli Šamokino Šv. Mykolo lietuvių kapinių. Gal juos iškasė lietuviai, gal ne – bet jie – niūrus paminklas sunykusioms šachtoms, kadaise iš carinės Rusijos valdytos Lietuvos atrodžiusioms tikru Eldoradu. O dabar prieš mūsų akis slinko tik ištuštėję, liūdnoki miesteliai, tarsi net ne Amerikoje. Net paskutinės anglių skaldyklos, kurią dar matėme pernai prie Šenandoriaus, neliko – nugriovė.“ Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 09 17-18.