Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

„Tikslas – Amerika 2018“ pasiekė atokiausius ekspedicijos taškus: pietų Ilinojaus šachtininkų miestelius. Įspūdžiais dalijasi ekspedicijos dalyviai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Kai kurie pagalbininkai rašė, kad ten yra daug lietuviško paveldo – tačiau kuo toliau ieškojau, tuo labiau ėmė atrodyti, kad, nors kai kuriuose miesteliuose lietuvių gyveno tūkstančiai, lietuvybė ten jau seniai nunyko. Lietuvių klubai ir tavernos užsidarė, nebeskamba lietuviškos dainos… Ko jau ten tikrai netūksta – lietuvių kapinės. Jų aplankėme, apfotografavome, „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje pažymėsime [http://www.tikslasamerika.lt] ir „Gabalėliai Lietuvos“ enciklopedijoje [http://www.gabaleliailietuvos.lt] aprašysime net penkerias.“

Aistė: „Tokio senumo kapines lankyti labai įdomu: antkapiuose – 100 metų senumo nuotraukos, dauguma puikiai išlikusios, galima pasigėrėti laikmetį liudijančiais žmonių aprėdais, juk fotografuodavosi retai ir tik su geriausiais rūbais. Taip pat užrašai senąja lietuvių kalba. Be to, regiono lietuvių kapinių likimai skiriasi kardinaliai: štai Vestvilio lietuvių kapinėse plazda net trys Lietuvos vėliavos, nuolat statomi paminklai lietuviams, o Ledfordo kapines apskritai sužinojome tik puse lūpų užsiminus vietiniams, jos virtusios mišku – apleistos labiau nei kokios kitos kapinės, kurias tekę matyti, paskutiniai laidojimai ten – prieš 100 metų.“

Vest Frankfortas ir atgimstančios lietuvių kapinės

Aistė: „Diena pietų Ilinojuje prasidėjo įprastai: 6 ryto tam, kad nuvažiuotume likusį atstumą nuo nakvynės vietos iki Vest Frankforto angliakasių miestelio, kurio kavinėje sutarėme sutikti vietos lietuvę Teresą Renik.

Tačiau kavinėje pasitikimas laukė daug didesnis nei tikėjomės: daugiau nei dešimt žmonių. Tarp jų – du žurnalistai, 95 metų amžiaus Antrojo pasaulinio karo veteranas, gimęs lietuvių šeimoje, atvykusioje į Ameriką prieškariu.“

Augustinas: „Pakalbėjome, davėme interviu. Smagu ir verta: norisi, kad žinia apie Amerikos lietuvių paveldą pasklistų plačiau. Ištisu eskortu išvažiavome į Vest Frankforto lietuvių kapines. Kol „Gabalėliams Lietuvos“ fotografavau kapus, Aistė paėmė interviu iš Stanley W. Narusis, kuris padainavo ir kelias lietuviškas dainas. Visos apie alkoholį. Toks buvo šachtininkų gyvenimas prieš jau beveik 100 metų…

Kaip ten bebūtų, anie lietuviai sukūrė ir daug gražaus. „Gaila, kad kapinės nenušienautos“ - sakė Teresa Renik, tačiau jos neatrodė blogai, o ypač sužavėjo aibė lietuvių nuotraukų, dabinančių dažną šimtametį antkapį. Mūsuose nerasi taip gerai išsilaikiusių tarpukario nuotraukų ant kapų! Pilna ir įdomių užrašų, ištisų istorijų, kaip žmogus gyveno, žuvo.

Aistė: „Bet, žvelgiant į ateitį, dar labiau nudžiugino Teresos ir kitų vietos lietuvių – Bruce Swinkunas, George Karosky – reakcija į mūsų darbą. Mes parodėme jiems akmenį su užrašu „Lietuvių kapinės“, kurio nebuvo radę; pakišome idėją iškelti kapinėse trispalvę, kuria labai susidomėjo. Ir kartojo - „Kaip gi anksčiau nesugalvojau nuvažiuoti į Lietuvą, būtinai reikia“. Atrodo, kad Pietų Ilinojaus šachtininkų kaimuose lietuvybė gerokai primiršta, niekas nešneka lietuviškai, tačiau pakanka parodyti dėmesį, priminti Lietuvą – ir iš karto tuo nuoširdžiai susidomi daugybė lietuvių palikuonių.“

Po apsilankymo Ledfordo kapinėse - erkių puolimas

Augustinas: „Bendraudamas su Amerikos lietuviais visada laikau įtempęs ausis – gal išgirsiu kokią papildomą, nežinomą vietą, atitinkančią „Tikslas – Amerika“ (www.tikslasamerika.lt) žemėlapio kriterijus. Vest Frankforte išgirdau: Ledfordo lietuvių kapines. Deja, niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kur jos, sakė „Užaugusios, sunykusios, nevažiuokite“.

Galiausiai nukreipė į Harisburgo biblioteką. Bibliotekininkė negalėjo padėti, bet susiskambino su žmogumi, kuris žino kapinių vietą, ir tas parašė, kaip važiuoti. Be to, bibliotekoje radome genealogijos knygą, kur surašyti visi kapinių palaidojimai ir informacija iš laikraščių apie tuos žmones: tai ne mūsų projekto kryptis, bet įdomu žinoti, kaip toli Amerikoje pasistūmėta su kilmės tyrimais.“

Aistė: “Važiavome kaip prieš 100 metų – ne pagal GPS ar žemėlapį, o pagal tikslius nurodymus: „Dabar kelias pasuks į kairę ir į dešinę, dabar bus geležinkelio bėgiai, tada sukite į dešinę“ ir pan. Galiausiai privažiavome takelį į gūdų mišką. Kaip liepti, ėjome juo. Jau tuoj aptikome pirmąjį kapą, paskui dar kelis. Tarp medžių, išvartytus, bent vienas iškastas. Tolumoje dar daugiau kapų, bet reikia brautis per žoles ir krūmus. Bibliotekininkė sakė: „Tik saugokitės erkių ir gyvačių“. Pastarųjų nesutikome (tik vėžlį), užtat erkės puolė kaip niekur: dar kelias dienas po to automobilyje jų vis rasdavom. Iš kapinių išnešėm ir rastų šiukšlių – panašu, vieta kaip kapinės nebelankoma, tačiau vandalai čia užklysta.“ .

Augustinas: „Aplankėme, nufotografavome ir žemėlapyje pažymėsime ir dar vienas – Šeikrago kapines, kur lietuviai atgulė kartu su… masonais. Jas rasti irgi nebuvo lengva, teko žygiuoti per privačią valdą – bet jei kas seks mūsų pėdomis, ras paprastesnį kelią, tereiks atsidaryti http://www.tikslasamerika.lt“

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 08 31.

P.S. Trispalvė Vest Frankforto kapinėse praėjus pusmečiui po ekspedicijos iš tiesų iškilo - Teresa Renik man atsiuntė nuotrauką. O 2019 m. JAV lietuvis Vilius Žalpys suorganizavo talką Ledfordo lietuvių kapinėms sutvarkyti. Deja, nepraėjus nė keliems mėnesiams po ekspedicijos, mirė vienas pašnekovų - apie lietuvių barnį rašęs kunigas John J. Flattery. Džiugu, kad jis spėjo savo atsiminimus ir tyrimus suguldyti į knygą - bet kiek tokių istorijų nukeliauja anapilin kartu su paskutiniais, jas atsimenančiais.