Grand Rapidsas (Mičiganas)
Grand Rapidsas turi dvejas lietuviškas kapines, tris klubus ir bažnyčią – ir visi jie atviri, gyvuoja apie 100 metų. Grand Rapidsas tad - tikra retenybė tarp JAV miestų, nes daugelyje jų dauguma lietuviškų vietų užvėrė duris. Visos šios vietos yra istoriniame lietuvių rajone, Grand Rapidso šiaurės rytuose.
Grand Rapidso lietuvių bažnyčia ir parapija
Nors įprasta, kad būtent bažnyčia būtų lietuvių rajono pažiba, Grand Rapidso Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, nors ir didelė, lietuviškų detalių stokoja. Pastatyta ji buvo trečiajame XX a. dešimtmetyje ir pakeitė mažesnę bažnyčią-mokyklą. Renovuota ji septintajame dešimtmetyje, o perdažyta devintajame dešimtmetyje. Septintojo dešimtmečio pertvarkos metu altorius supaprastintas, o po devintojo dešimtmečio pertvarkymo nebeliko ir lietuviškų užrašų po Šv. Kryžiaus stotimis.
Anot kunigo Dennis Morrow, Grand Rapidse, priešingai nei daugelyje kitų lietuviškųjų parapijų, po Antrojo pasaulinio karo dipukai nenustelbė "senųjų" prieškarinių Amerikos lietuvių ir todėl bažnyčia nebuvo išdailinta tautinėmis detalėmis. Ir net vitražai, nors bažnyčioje niekuomet ir nebuvę itin ypatingi, XX a. septintajame dešimtmetyje pakeisti išvis paprastais.
Grand Rapidso Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjeras
Vienintelės lietuviškos detalės bažnyčios prieigose - Antrojo pasaulinio karo lietuvių veteranų memoriale šalia (ant jo puikuojasi Vytis).
Antrojo pasaulinio karo lietuvių veteranų memorialas
Vytis memoriale
Anksčiau dideliuose pastatuose glaudėsi mokykla ir vienuolynas (statyti 1964 m.), dabar juose likusi tik šeštadieninė lietuviška mokykla, o kita - nuomojama.
Grand Rapidso lietuviška mokykla
Ženklas keliomis kalbomis (ir lietuvių) prie lietuvių mokyklos pastato
Grand Rapidso lietuvių klubai
Grand Rapidsas turi tris lietuvių klubus. Šie klubai veikia ir kaip klubai nariams (tačiau ne nariai patekti taip pat gali).
Geriausiai žinoma yra Vytauto Kareivio savipagalbos draugija, įkurta 1910 m. Iš išorės ją puošia Lietuvos vėliava ir lietuviški simboliai. Viduje – baras ir muziejėlis. Tarp lietuviškų eksponatų galima rasti ir Vytauto pagalbos draugijos nario uniformą – gyvavimo pradžioje ši organizacija buvo sukarinta ir jos nariai marširuodavo Grand Rapidso gatvėmis apsirengę tokiomis lietuviškomis uniformomis. Ilgainiui organizacija pakito, bet štai iki pat 1980-ųjų nariais galėdavo tapti tik tie, kurių lietuviška kilmė atkeliauja tėvo linija, pvz. turi lietuvišką pavardę. Tačiau dabar nariais gali tapti ir lietuviais esantys iš motinos pusės, priimamos ir moterys. Nelietuviai irgi priimami kaip asocijuotieji nariai, o nuo 2000 m. prie organizacijos gali jungtis net ir nebe katalikai. Tačiau tikraisiais nariais vis dar gali būti tik lietuviai.
Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos pastatas
Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos nariai pozuoja su uniformomis (nuotrauka iš bendrijos muziejėlio)
Vytauto Kareivio savipagalbos draugijos uniforma iš organizacijos muziejėlio
Vytauto savipagalbos draugijos klubo viduje
Mažiau žinoma yra Lietuvos sūnų ir dukterų asociacija (įkurta 1909 m., pastatas pastatytas 1913 m.). Ant pastato parašyta "Lietuvos sūnų savipagalbos draugijos licėjus", nes tuo metu, kai atsirado šis užrašas, organizacijos nariai tebuvę tik vyrai (moterys narėmis galėjo tapti tik nuo 1921 m., kai ši organizacija susiliejo su Istoriko Daukanto bendrija, kurią sudarė drauge vyrai ir moterys). Vytauto Kareivio savipagalbos draugija istoriškai atstovauja patriotams ir tautinių pažiūrų lietuviams, Lietuvos sūnų ir dukterų asociacija atstovaudavo kairiesiems ir komunistams. Dėl šios priežasties organizacija buvo nemėgstama daugelio lietuvių, ypaw po Sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos, ir daug tiek bažnyčios parapijos, tiek Vytauto klubo narių pasakojo, kad jų tėvai jiems patardavo su Lietuvos sūnumis ir dukterimis reikalų neturėti.
Šiandien Lietuvos sūnų ir dukterų draugijos nariai teigia, jog jų organizacija jokio politinio atspalvio nebeturi. Kairieji lietuviybę saugojo mažiau nei tautininkai, tad "Lietuvos sūnūs ir dukterys" daug lietuviškų eksponatų pasigirti negali, o šiais laikais organizacija dažniausiai ir vadinama jau tik „Sūnų ir dukterų asociacija“ ir lenkiškų akcentų viduje nemažiau, nei lietuviškų. Klube yra senų nuotraukų – 1913 m. nuotrauka su organizacijos steigėjais, 1929 m. nuotrauka švenčiant organizacijos dvidešimtmetį, Simono Daukanto paveikslas (labai įdomu tai, kad kai kurios nuotraukos ir paveikslai ten kabo nuo pat laikotarpio net prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai Lietuva dar buvo valdoma Rusijos caro.) Šiuo metu į klubo pastatą patenkama nebe per pagrindinį įėjimą, tačiau į buvusį pagrindinį koridorių galima nueiti per vidų. Antrajame aukšte matyti aukštos lubos (kadaise jos buvo papuoštos lietuviško kaimo vaizdais, bet uždažytos). Šiandien organizacijoje yra 250 narių, iš kurių veikloje dalyvauja 150 (2018 m. duomenimis).
Grand Rapidso „Lietuvos sūnų ir dukterų“ klubas
"Lietuvos sūnų“ užrašas ant klubo
Lietuvos sūnų ir dukterų klubo interjeras
Lietuvos sūnų ir dukterų klubo antrasis aukštas, kurį kadaise puošė lietuviško kaimo vaizdai
Trečioji Grand Rapidso lietuvių organizacija priklausė lietuviams katalikams. Tai - Šv. Jurgio savipagalbos draugija (įkurta 1903 m.), į kurią įsiliejo Šv. Petro ir Povilo savipagalbos draugija (1901 m.). Po susijungimo organizacija naudojasi Šv. Jurgio draugijos pastatu (statytas 1907 m., renovuotas 1949 m.), o Šv. Petro ir Povilo pastatas (statytas 1902 m.) – uždarytas.
„Savipagalbos draugijos“ tais laikais taip buvo vadinamos todėl, kad jos šelpė savo narius, tačiau ne tik juos. Pirmomis savo gyvavimo dienomis pagalba į JAV atvykusiems lietuviams buvo itin svarbi, nes nebuvo jokių socialinių garantijų, tad vienintelė galimybė, jei kas atsitiks, nepatekti į prapultį emigrantams buvo priklausyti tokioms organizacijoms, kuriose visi mokėdavo nario mokesčius ir iš šių sumų būdavo dengiamos išmokos narių mirties ar ligos atveju, teikiama kitokia labdara. Vytauto savipagalbos draugija ir toliau veikia kaip paramos organizacija, nuolat padedanti lietuviams ir net nelietuviškoms organizacijoms Grand Rapidse.
Anksčiau veikusi lietuvių katalikų Šv. Petro ir Povilo savipagalbos draugija netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios
Grand Rapidso lietuviškos kapinės
Dauguma Grand Rapidso lietuvių palaidoti Šv. Petro ir Povilo lietuvių kapinėse. Iš didelių memorialų įstabiausi čia du - 1987 m. tradicinis lietuviškas medinis kryžius (autorius Jurgis Daugvila), pastatytas Lietuvos 600-osioms krikščionybės metinėms paminėti, ir Memorialas lietuviams kunigams, pastatytas 1979 m. Kunigų memorialas simbolizuoja Dieviškąjį pašaukimą – kunigystei, gyvenimui, mirčiai.
600-osioms krikščionybės metinėms atminti pastatytas lietuviškas medinis kryžius Šv. Petro ir Povilo kapinėse
Memorialas Grand Rapidso lietuviams kunigams
Už katalikiškų kapinių tvoros (tiesa, įėjimas iš kitos pusės) – kitos Grand Rapidso lietuvių kapinės, vadinamos Lietuvių laisvės kapinėmis. Jos nedidelės, tik pavadinimas (parašytas prie įvažiavmo) ir daug kapų su lietuviškomis pavardėmis liudija jas esant lietuviškas. Čia buvo laidojami socialistai ir laisvamaniai. Kaip pasakojo kunigas Morrow, ne daugiau nei 15% jų buvo lietuviai. O dabar jau ir šis kunigas čia laidojo žmones – tiesiog jei čia ilsisi artimasis, kas, kad ne katalikas, šalia besilaidojantys tikintys artimieji nori būti palaidoti katalikiškai. Įdomu tai, kad kai kurie kapai labai nutolę nuo likusių kapinių kapų ir yra prie pat Šv. Petro ir Povilo kapinių tvoros, pasukti į Šv. Petro ir Povilo kapinių pusę. Tai lyg liudytų, kad tie žmonės norėjo pasilaidoti katalikiškose kapinėse, bet nebuvo ten priimti.
Netikinčių lietuvių kapinių įėjimas
Kapai, atrodantys lyg specialiai atsukti į Šv. Petro ir Povilo kapines
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Interaktyvus lietuviškų vietų Grand Rapidse žemėlapis
Filmas apie Grand Rapidso lietuvių paveldą
Tikslas - Amerika ekspedicijos į Grand Rapidsą dienoraštis
Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Grand Rapidsas
|
Augustinas: „Dar prieš išvykdamas į „Tikslas Amerika 2018” susidariau planą, kiek ir apie ką rašysiu straipsnių į spaudą. Jau gerus penkerius metus iki šios ekspedicijos tyrinėjau lietuvišką paveldą JAV, todėl galėjau numatyti, kiek ko kur tikėtis. Grand Rapidso lietuviškam paveldui nebuvau numatęs atskiro straipsnio, tačiau apsilankęs ten supratau – šis miestas jo nusipelnė. Mat čia lietuvių rajono neperėmė kitataučiai, čia viskas liko lietuviška: parapija, klubai, kapinės ir kone viskam – daugiau nei 100 metų. Aišku, tiek laiko lietuvybė negalėjo išlikti nepakitusi: lietuviškai kalba tik mažuma lietuvių palikuonių. Tačiau jie niekur neišblaškyti, jie lanko tas pačias įstaigas, kaip jų protėviai, ir saugo Lietuvos tradicijas, istoriją.“ Didelė Grand Rapidso bažnyčia tebeturi lietuivį kunigą Aistė: „Kaip daug kur, „Tikslas – Amerika 2018” apsilankymą Grand Rapidse pradėjome nuo lietuvių bažnyčios. Džiugino, kad ji veikia, į šeštadienio mišias ateina ~150 žmonių, kunigas – lietuvis.“ Augustinas: „Tačiau viduje kiek nusivyliau: lietuviškų detalių mažai. Kaip pasakojo kunigas Dennis Morrow, seniau būta lietuviškų užrašų, tačiau jie uždažyti, tik vienoje vietoje liko Vytis. Priešingai nei kitose parapijose, Grand Rapidse pasitraukę nuo sovietinio režimo patriotai savo skaičiais neužgožė XX a. pradžios ekonominių migrantų, kuriems lietuvybė rūpėjo mažiau (labiau religija) – todėl sutautinti bažnyčios interjero jiems nepavyko. Nors XX a. pradžios imigrantams iš Lietuvos į JAV kalba nebuvo tokia svarbi, savo istorinę tėvynę jie prisiminė. Kunigas Dennis Morrow parodė rūtų darželį prie bažnyčios: „Mano prosenelė atsivežė rūtos daigelį iš Lietuvos, ir kur tik gyvena jos palikuonys, ten pasodiname tų rūtų atžalas; čia klebonauju 25 metus, todėl ir prie bažnyčios – šitos rūtos”. O ir lietuviškai klebonas ne kartą prabilo: nors iš senelių perimtų kalbos žinių nepakako nuolatiniam pokalbiui, ištisus sakinius įterpdavo. Ir gali įskaityti senus lietuviškus bažnyčios metrikus, kuriuos dabar, rodė, sistemina – kad lietuvių palikuonys galėtų ateiti ir sužinoti apie savo protėvius. Priešiškas lietuvių kapines skiria tvorelė Augustinas: „Grand Rapidso lietuviai vieninteliai Mičigane laidojosi nuosavose kapinėse. Jų yra net dvejos, atskirtos tvorele. Vienoje pusėje – didžiosios katalikiškos, kur ir didžiulis tradicinis kryžius Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui, ir paminklas lietuviams kunigams. „Lietuvių bendruomenė visa tai statė” - pasakojo lietuviškai puikiai kalbantis Jonas Treška, gimęs JAV nuo sovietų iš Lietuvos pasitraukusioje šeimoje ir iki mokyklos nekalbėjęs angliškai. Kitoje pusėje - „lietuvių tautinės kapinės”. Ten laidojosi netikintieji. Tiesa, kunigas čia pat pridūrė, kad „dabar čia ir aš esu laidojęs žmones”. Prieš 100 metų Grand Rapidso – ir dažno tokio pramoninio JAV miesto – lietuvių bendruomenės buvo pasidalijusios į tris dalis: religinguosius, tautininkus (paprastai tikinčius, tačiau laikančius tautą svarbesne už religiją) ir kairiuosius (kurių daugelis atkakliai neigė religiją). Atskiras lietuvių kapines dažniausiai steigdavo kairieji, neretai – komunistai. Pasak kunigo, tokių netikinčių buvo ~15% Grand Rapidso lietuvių. Lietuvoje prieš 100 metų netikinčių beveik nebuvo, bet nuvykę į Ameriką, išgirdę fabrikuose plačiai linksniuojamas kairiąsias mintis, kai kurie religija ir patys suabejodavo ar net prisijungdavo prie komunistų.“ Grand Rapidso lietuvių klubuose - XIX a. aidai Aistė: „Galvojome, kad anie susiskaldymai jau tolimoje praeityje, bet netrukus teko keisti nuomonę. Kaip kiekviename mieste, pasiteiravome, ar be tų vietų, apie kurias žinojome, nėra daugiau lietuviškų vietų, atitinkančių „Tikslas – Amerika” žemėlapio kriterijus. „Nėra” - pradžioje sakė vietiniai, bet vėliau prisiminė, kad „Yra užrašas Lietuvių sūnūs ant vieno pastato, kur veikė Lietuvių sūnų ir dukterų klubas. Komunistų klubas...”. Nuėję prie to klubo išvydome, kad ten ne tik pastatas – yra ir skelbimai, „nepilnamečiai neįleidžiami”, o šalia pastato būriavosi trys žmonės. Klubas veikia! Pasukome eiti vidun ir pasiprašyti būti įleidžiami į pastato vidų, tačiau mus ligi tol po visas lietuviškas miesto vietas lydėjęs kunigas suskubo atsisveikinti ir iš jo povyzos buvo matyti, kad artyn klubo jis tikrai neis“ Augustinas: „Viduje pasijutome teleportuoti į XX a. pradžios darbininkų užeigą su nemažai alkoholio ir apgirtusių žmonių (nors buvo rytas). Kairieji taip nesaugojo lietuvybės, tad lietuviškų simbolių atrodė mažai, juos net stelbė lenkiški. Nors, kaip pasakojo nariai – bent trečdalis narių yra lietuvių kilmės. „Dabar mes nepolitinė organizacija, susitinkam pabendrauti, tačiau mūsų steigėjai – taip, buvo netikintieji lietuviai”. Didžiausias nustebimas laukė prie įėjimo. Ištisa serija senų nuotraukų iškabinta ant sienų. Štai vienoje jų pozuoja „Historiko Daukanto lietuvių draugija”, veikusi Grand Rapidse. Nuotraukos data 1913 m. Kažkaip siurrealistiška ateiti į kažkokį Amerikoje komunistų įsteigtą klubą, apie kurį informacijos neradome iki paklausdami vietinių, ir rasti ten lietuviškas nuotraukas, lietuviškus užrašus, kabančius tame pat koridoriuje ilgiau nei egzistuoja Lietuvos Respublika. Ir tikriausiai ilgiau, nei koks klubo narys dar mokėjo juos perskaityti…“ Aistė: „Tada nuėjome į kitą, garsesnį lietuvių klubą: „Vytauto Kareivio paramos draugiją”. Ten plazda trispalvė, ten greta baro – lietuvybės muziejėlis. Tautininkų klubas. Steigimo data – 1910 m.“ Augustinas: „Eksponatai ten nustebino dar labiau. „Draugija iš pradžių buvo sukarinta” - pasakojo vietiniai - „marširuodavo po Grand Rapidsą su uniformomis, buvo kaip Lietuvos kariai”. Viena uniforma dabar – jų muziejėlyje. Paklausiau, kokie dabar „Vytauto Kareivio paramos draugijos” santykiai su „Lietuvos sūnumis ir dukterimis”. „Jokių. Ten bolševikai.” - nukirto pašnekovai lietuvių klube. „Vaikystėje tėvai mums net neleisdavo artintis prie to klubo“. Per visas „Tikslas – Amerika” ekspedicijas Grand Rapidse pirmą kartą išgirdau tokius dalykus ne pasakojimuose apie praeitį, o apie dabartį. Visuose kituose lankytuose miestuose komunistinės organizacijos tarp lietuvių nunyko greitai po to, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir lietuviai išvydo tikrąjį komunizmo veidą. Atėjo laikas važiuoti į mažuosius Mičigano miestelius, lietuvių stovyklas – pažymėti „Tikslas – Amerika” žemėlapyje dar kitokį lietuviškosios Amerikos veidą.“ Aistė: „Atsisveikinome su mus lydėjusiu Broderick Dana Norkus, Grand Rapidso lietuvių bendruomenės pirmininku, kuris – ir tikras tiltas tarp skirtingu laiku imigravusių ir skirtingų pažiūrų lietuvių. Jo niekas neaugino lietuviu, priešingai – kruopščiai tai nuo jo slėpė, bet 1987 m., kai mirė jos senelis, jis atrado savo kilmę ir tai iš esmės pakeitė jo gyvenimą – pradėjo mokytis lietuvių kalbos, savo sūnus ėmė leisti į lituanistinę mokyklą, įstojo į Lietuvių bendruomenę, „Vytauto Kareivio draugiją”, net įsivaikino mergaitę iš Šiaulių! Labai norėtųsi, kad tokių „tiltų” būtų daugiau.“ Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 09 08. |
Grand Rapidso klebonijoje su klebonu Augustinas Žemaitis žiūri senas gimimų registracijas. Kairėje - Jonas Treška.
Grand Rapidso lietuvių komunistų klube koridoriuje stebime šimtametes lietuvių nuotraukas
Grand Rapidso lietuvių kapinėse
lapkričio 22nd, 2020 - 23:06
I remember going to the Sons and Daughters Club as a young boy with my parents, Joesph Yurgaitis & Adell.. Also my grandmother was a member and had her funeral celebration at the Hall.
rugpjūčio 23rd, 2021 - 23:18
My father, Felix Novitsky, often played cards and drank a few beers at Vytautas Kareivis Aid Society which he just called Kareivis. He was a proud Lithuanian and Democrat. I went with him a number of times and remember the strong smell of beer. It seemed like a friendly place and my father told me once that if my mother died before he did, he would give all his money to me and my brother except for enough for him to get a room above Kareivis so that he could play cards, drink some beer, and go fishing whenever he wanted. He was a great guy. Started life as a coal miner’s son in Pennsylvania and died on vacation in Hawaii. A real success story. Love you Dad.