Gabalėliai Lietuvos Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje

Sent Luisas (Misūris ir Ilinojus, JAV)

Sent Lujisas - vienas didžiųjų istorinių JAV didmiesčių, kurie vienas po kito statyti XIX a. įsisavinant (kitu požiūriu - atimant iš indėnų) vis naujus ir naujus vakarinio Amerikos žemyno plotus.

Misūrio upe (Misisipės baseino dalis), palei kurią išsidėstęs miestas, buvo paprasta gabenti prekes labai toli ir čia klestėjo pramonė, pritraukusi ir lietuvius.

Rytų Sent Lujiso lietuvių bažnyčia

Rytinio Sent Lujiso Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia (1509 Baugh Ave) - vienas puikiausių tautiškai romantinės Amerikos lietuvių architektūros pavyzdžių. Ją sukūrė architektas Jonas Mulokas, o interjerą - V. K. Jonynas, kartu vystę pokario Amerikos lietuvių bažnyčių stilių, kuo labiau atspindintį prarastą tėvynę (juk pokario imigrantai priverstinai bėgo nuo sovietų, o ne išvyko savo noru).

“Nekaltojo

Rytų Sent Lujiso lietuvių bažnyčios išorė (jos viršūnė laikinai nuimta renovacijai 2018 m.)

Rytų Sent Lujiso lietuvių bažnyčios išorė (jos viršūnė laikinai nuimta renovacijai 2018 m., nes vėjas ir laikas ją buvo pažeidusios. Paskui ji vėl užkelta)

Bažnyčios formos nėra jokio konkretaus istorinio stiliaus, bet nėra ir modernūs. Net būtini bažnyčios elementai sutautinti: kryžius, forma sumišęs su saule ir mėnuliu, Vyčio kryžiaus formos langų rėmai, baroko įkvėptas, bet jo nekopijuojantis bokštelis (tarpukariu laikyta, kad Barokas - lietuviškiausias stilius dėl barokinių bažnyčių skaičiaus Vilniuje). Tautiniai raižiniai virš medinių durų.

Altorius bažnyčios viduje – irgi labai tautiškas, išdrožtas iš medžio (autorius Petras Vėbra).

Medinis altorius bažnyčios viduje

Medinis altorius bažnyčios viduje

Įspūdingiausia bažnyčios viduje 55 vitražai. Dalis jų – išskirtinai lietuviški. Pietinė siena puošta 8 vitražais, kuriuose atvaizduojami Lietuvos Marijos kultai: Marijos paveikslai ir įžymūs tų vietų pastatai užnugaryje (šiaurinė siena puošta 8 langais su Marijos apsireiškimais už Lietuvos ribų). Esama vitražyose ir istorinių scenų, tokių kaip Mindaugo krikštas.

Vitražai su Marijos vizija Krekenavoje (kairėje) ir Marijos vizija Žemaičių Kalvarijoje (dešinėje)

Vitražai su Marijos vizija Krekenavoje (kairėje) ir Marijos vizija Žemaičių Kalvarijoje (dešinėje)

Vitražas su Aušros Vartų Marija kairėje bei stebuklingąja Trakų Mergele dešinėje

Vitražas su Aušros Vartų Marija kairėje bei stebuklingąja Trakų Mergele dešinėje

Jėzaus krikštas (kairėje) tarytum lyginamas su Mindaugo krikštu (dešinėje). Jėzaus krikštas gali būti suprantamas kaip viso pasaulio bendruomenės krikšto pradžia, o Mindaugo atitinkamai – kaip visos lietuvių krikščionių bendruomenės, ar net visos tautos krikšto pradžia

Jėzaus krikštas (kairėje) tarytum lyginamas su Mindaugo krikštu (dešinėje). Jėzaus krikštas gali būti suprantamas kaip viso pasaulio bendruomenės krikšto pradžia, o Mindaugo atitinkamai – kaip visos lietuvių krikščionių bendruomenės pradžia (kai kuriais vetinimais, ir lietuvių tautos krikšto pradžia)

Ypač su Lietuva susiję istorinių Lietuvos asmenybių bei Lietuvos miestų herbų vitražai. Galima rasti ir Lietuvos globėją Šv. Kazimierą, ir pirmąjį karalių Mindaugą, „tautos šauklį“ Maironį, didįjį kunigaikštį Vytautą, Lietuvos vyskupą Motiejų Valančių bei Vilniaus universiteto steigėją Valerijoną Protasevičių.

Vitražuose – Vytautas Didysis (dešinėje) ir Lietuvos herbas (kairėje), autorius V. K. Jonynas

Vitražuose – Vytautas Didysis (dešinėje) ir Lietuvos herbas (kairėje), autorius V. K. Jonynas

Vitražuose - Maironis (kairėje) ir Kauno herbas (dešinėje), autorius V. K. Jonynas

Vitražuose - Maironis (kairėje) ir Kauno herbas (dešinėje), autorius V. K. Jonynas

Bažnyčioje tiek daug lietuvišku detalių, kad net išvardyti sunku. Ji galėtų tarnauti ir kaip muziejus, nes kone kiekvienas joje esantis daiktas – arba drožinėtas, arba metalu kaustytas lietuviška ornamentika, simboliais.

Lietuviška medžio drožyba Rytų Sent Lujiso bažnyčios viduje

Lietuviška medžio drožyba Rytų Sent Lujiso bažnyčios viduje

Priekinėje bažnyčios sienoje – du tradiciniai lietuviški Vyčio kryžiai (tamsesnių plytų), du Gedimino stulpai (tamsesnių plytų, kampuose), ant durų – Lietuvos herbas

Priekinėje bažnyčios sienoje – du tradiciniai lietuviški Vyčio kryžiai (tamsesnių plytų), du Gedimino stulpai (tamsesnių plytų, kampuose), ant durų – Lietuvos herbas

Parapija – senesnė už bažnyčią, įkurta dar 1895 m. Pirmoji jos bažnyčia pastatyta 1897 m., padidinta 1928 m., sudegė 1943 m.

Nuo tų laikų, kai statyta dabartinė Rytų Sent Lujiso bažnyčia, Rytų Sent Lujisas tapo labai nesaugiu rajonu, o jo gyventojų skaičius sumenko nuo ~80 000 iki ~20 000. Nepaisant to, bažnyčia neuždaryta, nors toks likimas ištiko net 11 iš 13 aplinkinių rajono katalikų bažnyčių (2018 m. duomenimis). Lietuvių bažnyčios vieta – prie pat greitkelio – jai smarkiai pasitarnauja, nes padeda pritraukti dėmesį ir taip atsiranda ir naujų tikinčiųjų – taip „Tikslas – Amerika 2018“ ekspedicijos metu bylojo parapijiečiai. Be abejo, bažnyčia turi ir problemų – du bažnyčios kryžiai-saulės nuo stogo nuimti po bandymų juos pavogti, dabar vienas jų ilsisi prie laiptų į rūsį. Rūsyje – parapijos salė, kurioje vyksta lietuvių pasibuvimai, renginiai po Mišių, yra parapijos muziejėlis. Jame galima pamatyti, kaip bažnyčia atrodė suprojektuota amerikiečio architekto L. Prens. Nors net tada dizaine buvo inkorporuota lietuviškų detalių, vis tiek ji atrodė kaip daugelis kitų bažnyčių. Architektui Prens mirus estafestė perėjo lietuviams Mulokui ir Jonynui, kurie smarkiai sutautino visą bažnyčią. Tik rūsys – atidaryta 1945 m., kai bažnyčios statyba dar nebuvo baigta – įrengtas vien pagal Prens brėžinį.

Lietuviškos detalės bažnyčios rūsyje, tarnaujančiame kaip salė lietuviškiems renginiams

Lietuviškos detalės bažnyčios rūsyje, tarnaujančiame kaip salė lietuviškiems renginiams

Originalus Prens projektas (kairėje) ir pakeistasis Muloko (dešinėje)

Originalus Prens projektas (kairėje) ir pakeistasis Muloko (dešinėje) (right)

Tuščiame sklype greta Rytų Sent Lujiso lietuvių bažnyčios stovėjo lietuviška mokykla. Atidaryta ji buvo 1934 m., užvėrė duris amžiams – 1968 m. Gaisras ją visiškai sunaikino 1976 m. (įtariama specialiai padegus).

Tarp buvusios mokyklos bei bažnyčios - Šiluvos Marijos skulptūra. Ji pastatyta 1951 m. ir dar tebestovi. Kol veikė mokykla, vaikai kasmet ją karūnuodavo.

Šiluvos Marijos šventykla

Šiluvos Marijos šventykla , puošta tradiciniu lietuvišku metaliniu kryžiumi, itin paplitusiu Mažojoje Lietuvoje

Kolinsvilio lietuvių liuteronų bažnyčia

Dar labiau į rytus Kolinsvilio (Collinsville) priemiestyje, 305 Collinsville Ave, savo baltą bažnytėlę 1903 m. pasistatė ir lietuviai liuteronai. Tai - Jeruzalės liuteronų bažnyčia, veikianti iki šiol, nors jau ir ne vien lietuviška.

Kolinsvilio lietuvių liuteronų Jeruzalės bažnyčia

Kolinsvilio lietuvių liuteronų Jeruzalės bažnyčia

Ji – viena trijų lietuvių liuteronų bažnyčių Amerikoje (dvi likusios – Čikagoje).

Jeruzalės bažnytėlė – nedidukė, medinė. Jos fundatorių lietuviškos pavardės įamžintos jos vitražuose, o tarp jų – ir „Šimkaus“ (kongresmeno Šimkaus giminės) pavardė.

Kolinsvilio bažnyčios vitražuose – lietuviškos pavardės

Kolinsvilio bažnyčios vitražuose – lietuviškos pavardės

Bažnyčios steigimą organizavo kentėjusieji nuo rusų okupacijos, tik ne tos pačios. Pirmasis kunigas Martynas Keturakaitis buvo į Ameriką pabėgęs knygnešys, už tai kalėjęs dar Rusijos Imperijos (1795-1915) metais. Gyveno jis Tauragėje, greta sienos, kur susikirsdavo Rusijos ir Vokietijos imperijos. Ten gyveno daug liuteronų. Būtent iš liuteroniškų teritorijų Lietuvoje į Kolinsvilio anglių kasyklas dirbti atvyko daug žmonių, tačiau iki tol, kol atvyko pats Keturakaitis, jiems tekdavo melstis savo namuose ar kitose bažnyčiose.

Gotikinio raidyno knyga Kolinsvilio lietuvių liuteronų bažnyčioje

Gotikinio raidyno knyga Kolinsvilio lietuvių liuteronų bažnyčioje. Gotikinis raidynas naudotas Mažojoje Lietuvoje, kur gybeno daug lietuvių liuteronų, o lotyniškasis raidynas naudotas lietuvių katalikų. Po to, kai Sovietų genocidas tiesiog iššlavė Mažąją Lietuvą XX a. 5-ajame dešimtmetyje, lotynų raidynas liko vieninteliu, tad ši gotikinio raidyno knyga dabartiniams liuteronams jau praktiškai nebeperskaitoma.

Parapija ypač klestėjo iškart po Antrojo pasaulinio karo, kuomet bendruomenė parėmė daugybės liuteronų pabėgėlių iš Lietuvos atvykimą į JAV. Dauguma atvykėlių norėjo, kad bažnyčia taptų lietuvių liuteronų bažnyčios dalimi, o senieji parapijiečiai vis tik labiau linko pasilikti Misūrio Sinode (JAV liuteronų bažnyčioje). Tai sukėlė nesutarimus tarp „senųjų“ ir „naujųjų“ liuteronų. Ginčas baigėsi Misūrio Sinodo naudai, tačiau tada dauguma „naujųjų“ paliko bažnyčią, ateidavo nebent į lietuviškus, tačiau ne į religinius renginius. Kai kurie parapiją vis dar rėmė, tačiau narių skaičius smarkiai krito, prisijungė ir ne lietuvių.

Kolinsvilio lietuvių bažnyčios vidus

Kolinsvilio lietuvių bažnyčios vidus

Nors XXI a. pradžioje jau tik trečdalis kongregacijos – lietuvių kilmės, tačiau parapija vis tiek rėmė liuteronų bažnyčios Palangoje statybas.

Lietuviškasis paveldas Sent Lujiso centre

Sent Lujiso metropolis išsidėstęs per dvi valstijas – Misūrio ir Ilinojaus valstijų siena čia eina Misisipės upe. Abi aukščiau minėtosios lietuvių bendruomenės yra Ilinojuje, tačiau Misūryje – kur Sent Lujiso centras – irgi būta lietuviškos Šv. Juozapo bažnyčios (pastatas 1916 m. nupirktas iš protestantų). Ji stovi istoriniame Lafaet aikštės rajone, žymiame XIX – XX amžių sandūros architektūra (adresas: Park Avenue ir MacKay Place kampas). Maža ir atrodanti it pastatyta iš akmenų, bažnyčia uždaryta 1970 m., kai lietuviai paliko tuo metu nuskurdusį rajoną.

Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia Sent Lujise, Misūryje

Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia Sent Lujise, Misūryje

Sent Lujisas žymus ir Sent Lujiso miesto muziejumi. Vaikams jis – didelė žaidimų aikštelė, suaugusiems – nykstančių pramoninių JAV didmiesčių didybės prisiminimas. Daugelis muziejaus eksponatų – iš jau nugriautų JAV pastatų bei uždarytų institucijų. Tarp daugelio tokių esti ir Šv. Jurgio bažnyčios bareljefas iš Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios Čikagoje, nugriautos 1990 m. (pirmosios Čikagos lietuvių bažnyčios).

Šv. Jurgio bareljefas iš nugriautos Šv. Jurgio bažnyčios Čikagoje

Šv. Jurgio bareljefas iš nugriautos Šv. Jurgio bažnyčios Čikagoje

Seint Lujiso miesto muziejus, Misūris

Seint Lujiso miesto muziejus, Misūris

Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Sent Lujise žemėlapis

Tikslas - Amerika ekspedicijos į Sent Luisą dienoraštis

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Sent Luisas

Tikslas - Amerika 2018 dienoraštis - Sent Luisas

Sent Luisas kadaise buvo vienas keturių didžiausių miestų JAV, tačiau dabar turistai jį dažniausiai aplenkia, neretai aplenkia ir lietuvybės tyrinėtojai. Tačiau jame lankėsi ekspedicijos „Tikslas – Amerika 2018“ dalyviai – ką pavyko sudokumentuoti į lietuviškų vietų JAV žemėlapį www.tikslasamerika.lt , pasakoja Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Augustinas: „Sent Luisas turistų dažnai aplenkiamas dėl atokumo ar nesaugumo, tad kai paskelbėme, kad „Tikslas – Amerika“ internetiniame žemėlapyje ir enciklopedijoje „Gabalėliai Lietuvos“ pažymėsime ir Sent Luiso vietas, sulaukėme džiugių „pagaliau“. Pagaliau bus atkreiptas dėmesys į Sent Luiso lietuvių bažnyčią – bene tautiškiausiai įrengtą lietuvių bažnyčią JAV, unikalią lietuvių liuteronų bažnyčią bei kitas vietas.“

Aistė: „Kad pamatytume visas Sent Luiso lietuviškas vietas per tą parą, kurią galėjome skirti šiam didmiesčiui, savo laiką pašventė ir tarpusavyje viską derino skirtingų amžiaus grupių, emigracijos bangų ir netgi religijų lietuviai. Susitikome ir dar XX a. pradžioje atvykusios Doršų šeimos anūką (Doršų šeima Amerikoje netrūko tapti „Dorris“, tad mus sutiko Frank Dorris, arba lietuviškai – „Pranas Dorša“), už pirmosios bangos į JAV atžalos Amerikos lietuvio ištekėjusi Danutė Lasky, taip pat keliolika lietuvių kilmės liuteronų - visi jie saugo lietuviškas Sent Luiso vietas.“

Sent Luiso lietuvių bažnyčia - lietuvybės JAV pažiba

Augustinas: „Abejoti, ar jau šiais metais į „Tikslas Amerika“ žemėlapį verta įtraukti Sent Lujisą, neleido regėtos pavienės Rytų Sent Luiso bažnyčios nuotraukos. Jos architektūra netelpa į jokius įprastinių stilių rėmus: ji moderni, bet kartu tautiška. Tai – modernus tautinis lietuviškas stilius, kurį sukūrė Amerikos lietuvių architektai ir kurio iš viso tepastatyta keliolika pastatų. Ir tarp tų keleto Rytų Sent Luiso bažnyčia – viena tobuliausių. Viešbutyje pasitikę Sent Luiso lietuviai privertė sunerimti: „Lietuviško koplytstulpio formos varpinės špilis surūdijo, jį nuvertė vėjas. Tad mūsų bažnyčia dabar taip nebeatrodo“ - sakė. Jau įsivaizdavau dažną Amerikoje lietuviškų pastatų likimą: apgriuvo, reiškia niekad nebus atstatyta; niekad nebebus taip gražu, kaip architektas sumanė. O paskui dar ir visą bažnyčią vyskupija lieps griauti – nes neva pati griūva, trupa.“

Aistė: „Laimė, Rytų Sent Luise situacija daug geresnė. „Remontuojame dabar“ - sakė parapijietis Frank Dorris (lietuviškai – „Pranas Dorša“). Beje, jaunas, vos perkopęs 30 metų. Ūkininkas, ūkininkaujantis tą patį žemės plotą, kurį prieš bene 100 metų pirko jo lietuviai protėviai ir kuriame dirbo visos šeimos kartos. Visada smagu matyti tokius žmones, besirūpinančius lietuviškomis JAV vietomis: pernelyg daug jų yra jaunimo pamirštos, terūpi vyresniems (kol šie gyvi). Tačiau Frank Dorris pavyzdys ir pasakojimai apie jo kartos amerikiečius suteikė vilties – jis teigė, kad tai jo tėvų karta norėjo tapti amerikiečiais, gėdijosi prastai angliškai kalbančių tėvų ir norėjo kuo greičiau įsilieti į JAV kultūrą, tačiau jo karta labai susidomėjusi DNR tyrimais, kaip tik nori išsiaiškinti kas iš kur, ir, sužinoję, kokios tautos atstovas yra, puoselėja jos tradicijas. Tiesa, tie, kurie neauklėti lietuviškoje aplinkoje, susiduria su problema, kad apie lietuvių tradicijas ir paveldą internete gana mažai angliškos informacijos (palyginus su informacija apie kitas tautas: žydus, lenkus, vokiečius) – tą mėginame keisti ir mes. 2018 m. Frank Dorris pirmąkart lankėsi Lietuvoje ir buvo tiesiog sužavėtas, nepatiko vienintelis dalykas – tik kuro kaina, kuri JAV yra gerokai mažesnė“.

Augustinas: „Sent Luiso lietuvių bažnyčia net įspūdingesnė nei tikėjausi, įžengus – tokia didinga atmosfera dešimčių spalvotų vitražų šviesoje. Daugelis jų lietuviški: štai vitražas „Mindaugo krikštas“, visa dešinė siena skirta Lietuvos vietovėms. Ir kitkas lietuviška: kryžiai „sujungti“ su pagoniškomis saulėmis ir mėnuliais, Vyčio kryžiaus ir Gedimino stulpų bareljefai fasade, Vytis ant durų, lietuviški drožiniai virš jų, tautinių motyvų altorius… Nė neišvardysi visko. Padarėme gerokai per 100 nuotraukų ir nesilažinčiau, kad nieko nepraleidome. Toje bažnyčioje net labiau nei daugelyje matosi, kad JAV lietuvių bažnyčios tarnavo ne vien religijai, o ir tautinei kultūrai saugoti. Rūsyje – panašaus dydžio salė, kaip ir pagridninė bažnyčios erdvė, tik skirta pasaulietiniams lietuvių pasibuvimams po mišių.

Visgi, yra vienas „bet“ ir tai – bažnyčios vieta. Rytų Sent Luisas – toksai miestas, kur visose JAV lietuviai pataria nekišti nosies: daugelis pastatų ten apleista (net aukščiausias miesto „dangoraižis“ stovi išdaužytais langais), gyventojų sumažėjo nuo 82 000 iki 27 000, beveik visi pasilikę juodaodžiai. Apie skausmingą “miesto praradimą” plačiai rašoma ir Tomo Petraičio knygoje “Growing up Lithuanian in East St. Louis”, kurią mums padovanojo pašnekovai.

Amerikiečiai iš priemiesčių ir JAV lietuviai patardavo mums į tokias vietas, kaip East St. Louis, nekišti nosies, išvykti iki tamsos. Ir lietuviškos vietos, kurias lankydavome tokiuose rajonuose, paprastai sunykusios, uždarytos – tekdavo tik viltingai ieškoti lietuviškų įrašų ant kertinių akmenų. Istorija daug kur tokia: “rajonas kokiais 1970 m. ėmė keistis, lietuviai išsikėlė, kurį laiką dar suvažiuodavo į bažnyčią ar klubą iš priemiesčių, bet paskui jie seno, jaunimas neprisijungė, viskas užsidarė”.

Laimė, Rytų Sent Luise viskas kitaip. Lietuvių bažnyčia laikosi daug geriau už miestą aplink.“.

Aistė: „Tiesa, tas pats galingu pikapu atvykęs, tvirto sudėjimo Frank Dorris nuolat žvilgčiojo į laikrodį ir griežtai atsisakė susitikti tokiu laiku, kad būtume bažnyčioje iki sutems. Ir lietuviškus metalinius kryžius-saules nuo stogo nukėlė prie įėjimo rūsin – kad nepavogtų (nes „vietiniai“ jau bandė vogti).

Na bet ir čia ne viskas taip blogai: lietuvių bažnyčia – greta judraus greitkelio. Ir, vietos lietuviai pasakojo, prie parapijos prisijungia net nelietuviai – vien dėl to, kad juos pritraukia įspūdinga bažnyčios architektūra, kurią jie pamato važiuodami keliu! Gal ir tai ją išgelbėjo: 11 iš 13 Rytų Sent Luiso katalikų bažnyčių – jau uždaryta, mat tarp dabartinių gyventojų katalikų mažai.“

Kolinsvilio lietuviai liuteronai ir griūvančių miestų muziejus

Aistė: „Geriausia vieta suvokti tokių JAV miestų kaip Rytų Sent Luisas (ir kartu daugybės JAV lietuvių rajonų) griuvimą – Sent Luiso miesto muziejus (City Museum). Ten be didelės tvarkos sudėtos nugriautų didingų pastatų detalės. Mes ten ieškojome Šv. Jurgio bareljefo nuo nugriautos XIX a. Čikagos Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios. Radome. Pažymėjome muziejų „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje..“

Augustinas: „Tiesa, bent jau Rytų Sent Luiso lietuvių bažnyčia paskelbta paveldu. Viena vos keleto taip saugomų lietuvių bažnyčių. Dar vieną paveldu pripažintą lietuvių bažnyčią aplankėme čia pat, Sent Luiso priemiestyje Kolinsvilyje. Tik ta bažnyčia – lietuvių liuteronų, viena vos trijų tokių JAV. Vos keli parapijiečiai, kaip Loreta Grybinaitė ir jos mama, kalbėjo lietuviškai, daug jų – ir nelietuvių kilmės, bet rūsyje pilna senų lietuviškų knygų, parašytų vokišku gotišku raidynu, ir daugelis žino, kad bažnyčią įkūrė knygnešys iš Tauragės Keturakaitis. Ir ryšį su Lietuva parapija, kaip pasakojo jos kunigas, išlaikė: rėmė liuteronų bažnyčios statybas Palangoje.

Be pagrindinio „Tikslas – Amerika 2018“ žemėlapio, šiemet pradėjome ir šalutinį projektą – nemokami maršrutai kelionėms po JAV, be pagrindinių JAV vietų įtraukiantys ir svarbiausias lietuviškas vietas. Reikia, kad lietuviai jas lankytų, atrastų, jos to vertos!

Todėl į kiekvieną miestą stengiamės pažvelgti ir keliautojo akimis: ar čia būtų ką pamatyti ir be lietuviškų vietų? Sent Luisu, manau, galima sudominti kiekvieną. Be puikaus Miesto muziejaus ten – didžiausia JAV upė Misisipė, garsusis 66 kelias ir pėstiesiems atiduotas žavus senas jo tiltas (Chain of Rocks Bridge), didingų architektūros stilių dangoraižiai, buvusio didžiausio JAV indėnų miesto Kahokijos liekanos.

Pajudėjome iš Sent Luiso link Vest Frankforto – į rytus. Paskutinį kartą išvydome Sent Luiso simbolį – Vartų arką (Gateway Arch). Tai – simboliniai JAV „Laukinių vakarų“ vartai. Prieš 100-150 metų, kai į Snet Luisą imigravo dauguma jo lietuvių, „anapus Misisipės“ buvo kitokia žemė: jokios pramonės, tuščios žemės, indėnų gausybė.

Tad Vartų arka – ir simbolinė „lietuvių pasaulio“ riba. Iš ~150 JAV lietuvių bažnyčių, vos ~5 pastatytos kitapus Vartų arkos.

Tad Sent Luisas kartu – ir toliausiai į Vakarus nutolęs JAV miestas, kurį aplankė „Tikslas – Amerika 2018“.

Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė, 2018 08 28-29.

Įteikiame įtraukimo į žemėlapį sertifikatus Rytų Sent Luiso lietuvių bažnyčiai

Įteikiame įtraukimo į žemėlapį sertifikatus Rytų Sent Luiso lietuvių bažnyčiai

Su Kolinsvilio bažnyčios bendruomene

Su Kolinsvilio bažnyčios bendruomene

Pranas Dorša rodo originalųjį Rytų Sent Luiso bažnyčios planą

Pranas Dorša rodo originalųjį Rytų Sent Luiso bažnyčios planą

Click to learn more about Lithuania: Ilinojus, Misūris Leave a comment
Comments (0) Trackbacks (0)

No comments yet.


Leave a comment

No trackbacks yet.