Šiaurės Karolina
Šiaurės Karolinoje nėra istorinės lietuvių bendruomenės ar lietuviško paveldo, tačiau esama lietuvių, atsikrausčiusių į Daramo-Ralio [Durham-Raleigh] regioną, garsėjantį kaip mokslo ir technologijų centras.
Čia nuo 2013 m. veikia lietuviško krupniko varykla („Brothers Vilgalys Spirits“). Ji taip pat tiekia kitus alkoholinius gėrimus, o verslo idėją sugalvojo Rimas Vilgalys, kurio tėvas (Amerikos lietuvis) krupniką anksčiau gamindavo namuose. Tarp senųjų Amerikos lietuvių krupnikas laikomas tradiciškiausiu lietuvišku alkoholiniu gėrimu ir yra labai populiarus (tarp naujųjų imigrantų iš leituvos į JAV šią rolę dažniausiai užima lietuviškas alus).

„Vilgalys Bros“ darykla (iš išorės)
Kadangi vietinių lietuvių palyginti mažai, o įstatymai menkai riboja prekybą tarp skirtingų valstijų, dauguma „Vilgalys Bros“ pirkėjų yra nelietuviai, ieškantys naujų alkoholinių gėrimų skonių. Iki COVID pandemijos įmonė taip pat siūlė degustavimo renginius ir ekskursijas po krupniko varyklą.

Krupniko buteliai

Krupniko varyklos vidus su Lietuvos vėliava
Lietuviško paveldo vakariniuose JAV Vidurio Vakaruose žemėlapis

Lietuviško paveldo vakariniuose JAV vidurio Vakaruose (Ilinojuje, Viskonsine ir Indianoje) žemėlapis.
Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Ilinojuje, Indianoje, Viskonsine.
Lietuviško paveldo rytiniuose JAV Vidurio Vakaruose žemėlapis

Lietuviško paveldo vakariniuose JAV vidurio Vakaruose (Mičigane, Ohajuje) ir vakariniame Ontarijuje (Kanada) žemėlapis.
Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Ohajuje, Mičigane, Ontarijuje.
Lietuviško paveldo JAV Vidurio Atlante žemėlapis

Lietuviškas paveldo vakariniuose JAV vidurio Atlanto regione (Niujorke, Naujajame Džersyke, Pensilvanijoje, Merilende, Vašingtono mieste) ir rytiniame Ontarijuje (Kanada) žemėlapis.
Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Merilende, Naujajame Džersyje, Niujorke, Pensilvanijoje, Vašingtone (JAV sostinėje), Ontarijuje.
Lietuviško paveldo Naujojoje Anglijoje žemėlapis

Lietuviško paveldo vakariniuose JAV Naujojoje Anglijoje (Konektikute, Masačiūsetse, Meine, Rod Ailende, Naujajame Hampšyre) ir Kvėbeke (Kanada) žemėlapis.
Daugiau informacijos apie lietuvišką paveldą Konektikute, Masačiūsetse, Meine, Naujajame Hampšyre, Rodailende, Kvebeke.
Oklahoma
Kai apie 1865 m. prasidėjo masinė lietuvių migracija į JAV, Oklahoma tebebuvo „Indėnų teritorija“,
tačiau per kelis vėlesnius dešimtmečius ją kolonizavo ir ėmė vystyti amerikiečiai. Prasidėjo anglių kasyba. Didesni atlyginimai į šiuos tolimus kraštus ėmė vilioti lietuvius angliakasius iš Pensilvanijos.
Anglies kasyklos buvo daugiausia sukoncentruotos aplink Hartsorno [Hartshorne] miestą (taip pat jų buvo gretimuose Vilbertone [Wilburton], Makalesteryje [McAlester] ir kitur). Šiuose miestuose susiformavo lietuvių bendruomenės, tačiau jos nebuvo tokios didelės ar vieningos, kad pasistatytų savo bažnyčias ar klubus.
Todėl šiomis dienomis apie lietuvius Oklahomoje primena tik įrašai. Dauguma jų yra Hartsorno Šv. Rožančiaus [Holy Rosary] katalikų kapinėse. Šiose kapinėse yra zona, kurioje palaidoti vien lietuviai (koordinatės maždaug 34.86192725312656, -95.55367835119232), tačiau ji nėra niekaip pažymėta, o kiti lietuvių kapai išsibarstę po visą kapinių teritoriją. Antkapiai čia tokie pat dideli kaip ir Lietuvoje (o ne amerikiečiams labiau įprastos lentelės). Epitafijose nurodytos gimimo ir mirties datos bei vietos, taip pat lietuvių brolijos, kurioms velioniai priklausė (neretai tokios organizacijos padėdavo apmokėti laidotuvių išlaidas).

Senųjų lietuvių kapų eilė Hartsorno kapinėse
Lietuvių kapų esama ir kitose šio regiono kapinėse, pavyzdžiui, Vilbertono Kalvarijos [Calvary] kapinėse, tačiau ten jie nesutelkti vienoje vietoje.

Lietuviškas antkapis Oklahomoje
Priešais Vilbertono Kalvarijos kapinių įėjimą (kitoje kelio pusėje) buvo atskiros nereliginės lietuvių kapinės, kurios priklausė organizacijai „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“. Deja, dabar vietoj jų žaliuoja pieva su vienu vieninteliu antkapiu, pažymėtu lietuviškais simboliais. Dauguma senųjų palaidojimų dabar tikriausiai glūdi giliai po vėliau nutiestu keliu. Jei ne Vilniaus Žalpio iš Portlando miesto Oregono valstijoje atliktas tyrimas, šios kapinės tikriausiai būtų visai užmirštos. Net šiandien jas supa spygliuotos vielos tvora.

Buvusių lietuviškų kapinių vieta už spygliuotos vielos tvoros. Vienintelį išlikusį antkapį (su Lietuvos herbu) žymi kuoliukai.
1981 m. Hartsorno mokykla buvo pervadinta Buzidragio vidurine mokykla – lietuvio Buzidragio, 25 metus dirbusio jos direktoriumi, pavarde. Šis žmogus nebuvo Oklahomos angliakasių palikuonis – jis čia atsikraustė iš Louelio [Lowell] miesto Masačusetse, kur gimė lietuvių šeimoje. Buzidragio pavardė užrašyta ant mokyklos fasado ir ant akmens greta jo garbei pasodinto medžio. Fojė netoli įėjimo kaba jo portretas. Pasak vietinių, Buzidragis buvo mylimas miestelėnų dėl savo teisingumo, jis neskirstė žmonių pagal rases. Tikroji Buzidragių šeimos lietuviška pavardė buvo Bažadragis.

Buzidragio vidurinė mokykla
Lietuviškų pavardžių esama ir Makalesterio aikštėje Angliakasių atminimo aikštėje [Coal Miners Memorial Plaza] – čia išvardyti angliakasiai, žuvę per gausybę nelaimingų atsitikimų kasyklose, kurios šiuose kraštuose buvo ypač nesaugios. Visos aukos surašytos ant šio paminklo už angliakasio statulos. Tiesa, net ir kur pavardės nelietuviškos, galėjo būti lietuviai: XIX-XX a. sandūroje lietuviai juoddarbiai dažnai būdavo beraščiai, tad jų pavardes nelietuviai pareigūnai užrašydavo pagal tarimą - kadangi nežinojo lietuivų kalbos gramatikos (kuri tada ir šiaip nebuvo susiformavusi), tai rašydavo, kaip rašytųsi angliškai, lenkiškai ar dar kaip.

Angliakasių atminimo aikštė Makalesteryje
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
Atlanta (Džordžija, JAV)
Atlantoje vyko 1996 m. vasaros Olimpiada. Šimtečio Olimpinis parkas [Cetennial Olympic Park] miesto centre yra kupinas įvairių šį įvykį primenančių monumentų, kurių ne viename – aliuzijos ir į Lietuvą.
Paminkle Olimpiadai surašyti visi Olimpiados prizininkai. Taigi, ir dvylika lietuvių – Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, vienintelė iš lietuvių 1996 m. iškovojusi medalius (bronzos). Jų vardai: Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Darius Lukminas, Saulius Štombergas, Eurelijus Žukauskas, Šarūnas Marčiulionis, Mindaugas Žukauskas, Gintaras Einikis, Artūras Karnišovas, Rytis Vaišvila, Tomas Pačėsas. Deja, mūsiškių pavardės vienos labiausiai išblukusių.

Blunkantys Lietuvos 1996 m. krepšininkų vardai
Kitas paminklas yra skirtas parolimpiadai, kuri Atlantoje vyko po olimpiados. Ten medalius iškovojo 8 lietuviai, ir jų vardai taip pat iškalti: Aldona Grigaliūnienė (auksas, šuoliai į tolį), Malda Baugartė (auksas, disko metimas ir rutulio stūmimas), Kęstutis Bartkėnas (sidabras, 5 km bėgimas), Vytautas Girnius (sidabras, ieties metimas), Saulius Leonavičius (bronza, 1500 m bėgimas), Kęstutis Bartkėnas (bronza, 10 km bėgimas), Rolandas Urbonas (bronza, rutulio stūmimas), Sigita Markevičienė (bronza, 800 m ir 1500 m bėgimai), Jonas Stoškus (bronza, dziudo 78 kg). Sportininkai išvardyti pagal sporto šakas ir abėcėlę, o pavards įrašytos ta spalva, kokios spalvos medalį laimėjo. Aldona Grigaliūnienė įrašyta tik kaip A Grigaliūnienė, nes lietuviškas vardas ir pavardė buvo per ilgi.

Sauliaus Leonavičiaus pavardė paralimpiniame memoriale
Trečio paminklo, Tautų audinio, lubas puošia visų Atlantos Olimpiadoje dalyvavuisų šalių vėliavėlės, tarp jų ir Lietuvos trispalvė (pagal anglišką abėcėlę tarp Lichtenšteino ir Liuksemburgo).

Tautų audinio memorialas

Vėliavos Tautų audinio memorialo lubose
Šiandien Atlanta yra didžiausias miestas pietryčių JAV. Kaip toks, jis pritraukė ir nemažai lietuvių (~2000): tiek naujų imigrantų iš Lietuvos, tiek senesnių Amerikos lietuvių, kurie, atsiradus darbo ar verslo galimybėms, į Atlantą persikėlė iš Čikagos, Klivlando, Detroito ir kitų „lietuviškų“ miestų. Tačiau kadangi ši migracija vyko neseniai, lietuviai Atlantoje nesukūrė „tradicinio“ lietuviško paveldo: bažnyčių, klubų rūmų, kapinių ir kt.
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
Redingas (Pensilvanija)
Redingo miesto lietuviškas paveldas - Šv. Antano lietuvių bažnyčia. Iš priekio pastatas neatrodo kaip bažnyčia, tačiau paėjus į šoną matosi tikroji jo paskirtis. Taip yra todėl, kad anksčiau tai buvo paprastas pastatas ir tik jį 1913 m. nupirkę lietuviai rekonstravo į bažnyčią. Bendruomenė gyvavo ilgą laiką ir dar XX a. pabaigoje parapija oficialiai buvo laikoma lietuviška - tačiau iš tikro jau gana greitai po įsteigimo į ją pradėjo jungtis ir nelietuviai, todėl lietuviškos detalės tikriausiai nunyko dar gerokai iki bažnyčia uždaryta. Dar 1920 m., pavyzdžiui, Redinge tegyveno 54 lietuviai - gerokai mažiau, nei pakako bažnyčiai išlaikyti.

Redingo lietuvių bažnyčia
 
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Pensilvaniją dienoraščiai
 
Lietuviškų vietų žemėlapis
Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):
Saginas (Mičiganas)
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Saginas (Saginaw) traukė lietuvius kaip didelis medienos pramonės centras. 1918 metais apie 60 šeimų atsiskyrė nuo lenkų parapijos ir įkūrė savo Šv. Jurgio parapiją. Nors bendruomenė nebuvo labai didelė, apie 1920 metus ji pastatė lietuvišką bažnyčią ant S Jefferson ir Wisner gatvių kampo. Iš pradžių ją lankė apie 60 šeimų.
Šiandien šios bažnyčios nebėra, 1964 metais vietoj jos Erie, Arnold ir Sheridan gatvėse buvo pastatyta nauja bažnyčia. Nors dalis lietuvių vis dar lankė parapiją, ji buvo laikoma teritorine, o ne etnine parapija (nuo 1959 metų). Bendras lietuvių skaičius Sagine mažėjo, todėl naujai pastatytoje bažnyčioje trūko lietuviškų detalių. 2015 metais Šv. Jurgio parapija buvo apskritai uždaryta, o naujasis bažnyčios pastatas parduotas.

Sagino Šv. Jurgio bažnyčia (naujoji)
Oregonas
Pagrindinis lietuviško paveldo objektas Oregone yra lietuviškas koplytstulpis, kurį 1962 m. suprojektavo garsusis Amerikos lietuvių architektas Jonas Mulokas.
Kūrinys stovi Portlando „Grotto“ parke-šventovėje ant kalvos. Koplytstulpis dedikuotas (kaip nurodyta užraše ant jo) „Lietuviams kankiniams ir visiems, iš meilės savo šaliai ir dėl jos laisvės tapusiems tironijos aukomis“.

Lietuviškas koplytstulpis Portlande
Nors šis kūrinys tradiciškesnis nei dauguma kitų J. Muloko koplytstulpių interpretacijų (pvz. koplytstulpio formos bažnyčios bokštai), tačiau vis vien unikalus – jį puošia ryškiaspalvės kompozicijos, vaizduojančios siužetus iš švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus Kristaus gyvenimo.

Portlando lietuviškas koplytstulpis iš arti
Nors Oregono lietuvių bendruomenė niekada nebuvo tokia didelė, kad pajėgtų pasistatyti savo bažnyčią ar įsteigti lietuvių klubą, kiekviena dipukų (pabėgėlių nuo Sovietų vykdyto genocido) grupė stengėsi turėti savo mieste bent jau kažką lietuviško, kažką, kas įamžintų Lietuvą – tokiu centru ir tapo šis koplytstulpis. Be to, lietuvių koplytstulpis šiame ramiame parke, į kurį galima pasikelti lynų keltuvu, įkvėpė pastatyti ir analogiškas lenkų ir kitų tautų "šventovėles" greta.

Bendras „Grotto“ parko vaizdas
Be koplytstulpio, Portlande tėra tik du kiti su lietuviais susiję objektai: gatvės Ulsky Rd ir Miken Ln, pavadintos toje vietoje žemės turėjusių lietuvių garbei (jų tikrosios pavardės buvo Ulskis ir Mikėnas).

Ulsky ir Miken gatvių sankryža Portlande
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:
“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Oregoną dienoraščiai
.
Arizona
Tuo metu, kai prasidėjo pirmoji šimtatūkstantinė lietuvių imigrantų į JAV banga (XIX a. trečias trečdalis), Arizona tebebuvo Laukinių Vakarų dykvietė. Valstijos statusą ji gavo tik 1912 m.
Todėl Arizonoje lietuvių bendruomenė formavosi lėtai ir daugelis į Arizoną atvykusių gyventi lietuvių buvo ne imigrantai tiesiai iš Lietuvos, o Amerikos lietuviai, čia persikėlęiš kitų JAV vietovių (tad daugelis jų jau buvo gana smarkiai asimiliavęsi).
Taigi, nors lietuvių skaičius Arizonoje palengva tapo visai nemažas (2010 m. čia jų gyveno apie 13 tūkst., tai būtų 15 vieta iš visų 50 valstijų), lietuviško paveldo objektų čia sukurta mažai.
Pagrindinė lietuvybės vieta kadaise buvo Finikso [Phoenix] lietuvių klubas, tačiau jo istorija liūdnoka. Šį pastatą lietuviai statė ketverius metus nuo 1965 m. iki 1969 m., bet paskui jis ne ką ilgiau jiems ir tarnavo. Dėl finansinių problemų ir savivaldybės reikalavimų aptverti ir išgrįsti teritoriją (kas būtų kainavę dar), 1973 m. bendruomenei teko jį parduoti Pašto darbuotojų socialiniam klubui, kuris iki šiol yra jo savininkas. Nors pastatas tebestovi, iš lietuviškojo etapo originali išliko tik vienaaukštė jo dalis. Tiesa, net ir praradęs pastatą, klubas kaip institucija egzistavo toliau iki pat 2005 metų, kuomet oficiliai nutraukė veiklą.

Buvęs Finikso lietuvių klubas (kaip prisimena vietiniai, iš „lietuviškojo etapo“ išliko tik vienaaukštė priekinė dalis)
Nors Arizonoje niekada nebuvo lietuvių bažnyčios, čia veikė lietuviška misija, kurios kunigai iš pradžių laikydavo lietuviškas mišias lietuvėms vienuolėms priklausiusiame pastate. Deja, XX a. 8-ajame dešimtmetyje šis pastatas buvo nugriautas, atlaisvinant vietą tiesiamam greitkeliui, ir nuo to laiko lietuviai kunigai mišias laikė tik kitose bažnyčiose. Įdomus faktas – paskutinis lietuvis kunigas, dirbęs misijoje Arizonoje, buvo arkivyskupas Paulius (Paul) Marcinkus, prieš tai Vatikane padaręs įspūdingą karjerą.
Dar mįslingesnė lietuviško paveldo dalelė yra gatvė Valancius Way (Valančiaus kelias) Rimroke [Rimrock] netoli Sedonos [Sedona]. Valančius – lietuviška pavardė, tačiau ši gatvė nutiesta ant kalvos „Laukinių Vakarų“ kraštovaizdyje, o aplinkinių gatvių pavadinimai daugiausia susiję su Amerikos indėnais (Navajo (Navahų), Smoke Signal (Dūmų signalo) ir pan. gatvės).
Kol kas mums nepavyko nustatyti, kaip ir kodėl gatvei buvo suteiktas toks pavadinimas. Motiejus Valančius buvo garsus Lietuvos kunigas ir XIX a. blaivybės judėjimo Lietuvoje pradininkas, tačiau jis niekada nesilankė JAV. Gali būti, kad jo pavardę gatvei suteikė Amerikos lietuviai, o gal ji pavadinta kokio nors kito Valančiaus (t. y. šiame regione gyvenusio Amerikos lietuvio) garbei. Jei turite daugiau žinių apie jos istoriją, labai prašome parašyti komentaruose.

Gatvės Valancius Way lentelė „Laukinių Vakarų“ panoramoje
Finikso muzikos instrumentų muziejuje yra nemažas stendas, skirtas tradiciniams lietuviškiems muzikos instrumentams, nes šio didžiulio muziejaus koncepcija – pristatyti visų pasaulio šalių instrumentus.

Lietuviški eksponatai Finikso muzikos instrumentų muziejuje
Ekspedicijų dienoraščiai
Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:




