Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Aukštutinis Niujorkas

Niujorkas daug kam asocijuojasi su miestu, bet priešingai aplinkinėms valstijoms Niujorko valstija yra didžiulė (daugiau nei dvigubai didesnė už Lietuvą) ir Niujorko mieste tegyvena pusė jos žmonių. Likusi dalis, vadinamasis "Aukštutinis Niujorkas" (angl. Upstate New York) - tai nedideli ir toliau mažėjantys miestai, kurių populiacijos nuo 1960-1970 m. susitraukė perpus (paties regiono liko maždaug tame pat lygyje).

Daug tų miestų turi ir senas lietuvių bendruomenes su senomis bažnyčiomis, kapinėmis ir klubais. Deja, pastarieji metai joms buvo liūdni: valstijos vyskupijos masiškai uždarinėjo beveik (ar daugiau nei) šimtmetį atlaikiusias lietuvių bažnyčias. Buvo ne tik atsisakinėjama lietuviškų mišių, tačiau pastatai iš viso parduodami, dažnai - kitoms religijoms, sunaikinant interjerus. Tačiau bažnyčių išorėje dar liko lietuviškų ženklų, daug jų ir kapinėse.

Amsterdamo šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia.

Mohoko slėnio lietuviškos vietos

Niujorko valstijos sostinė yra Olbanis, kartu su aplinkiniais miestais jis sudaro Mohoko slėnį, kuriame įkurtos trys lietuvių bažnyčios, dvejos kapinės.

Lietuviškiausias miestas ten Amsterdamas (~2,5% gyventojų - lietuviai). O lietuviškiausia likusi jo vieta - Šv. Kazimiero lietuvių kapinės. Antkapiuose ten surašyta po du pavardžių variantus: lietuviškasis bei tas, kurį ne taip išgirdę užrašydavo Ameriko simigracijos pareigūnai, amžiams suanglindami, sulenkindami ar kitaip pakeisdami lietuvio pavardę.

Amsterdamo lietuvių kapinių kapas. Parašyta ir lietuviška originali pavardė (Balčys) ir suanglintas variantas (Baltch). Yra lietuviškas kryžius-saulė

Kapinių širdis - Šv. Onos koplyčia, savo mylimos žmonos atminimui pastatyta Jono Kiškio (architektas - V. K. Jonynas, statyta 1971 m.). Jos išorėje - lietuviški užrašai, kryžius-saulė, Šv. Onos ir Šv. Kazimiero bareljefai su lietuviškais jų vardais. Vidus naudojamas visoms kapinių apeigoms, seniau jame per žiemą laikyti lavonai (kol žemė atšils).

Šv. Onos koplyčia Amsterdamo lietuvių kapinėse. Fasade – ir lietuviškas kryžius-saulė.

Amstedamo lietuvių kapinėse yra ir didelį antkapį primenantis paminklas Amsterdamo lietuviams, žuvusiems Amerikos karuose (pasauliniuose bei Vietnamo).

Paminklas JAV karuose žuvusiems lietuviams Amsterdamo lietuvių kapinėse.

Amsterdamo Šv. Kazimiero bažnyčia 2009 m. uždaryta, 2010 m. parduota budistams, kurie čia įkūrė Penkių Budų šventovę (šventikas Lukas Vangas, save vadinantis Šventuoju Meistru Ziguanu Šan Ši, teigė, kad taip daryti jam liepė apreiškimas). Budistai Amsterdame planuoja didelę plėtrą, žada steigti net atrakcionų parką - bet kriščioniškai lietuviškų Šv. Kazimiero bažnyčios detalių likimas, matyt, aiškus. Budistai į vidų lankytojų paprastai neįleidžia, nors, kalbama, viduje lietuviški vitražai dar likę.

Gražiausias bažnyčios elementas - bokšto fasade esanti didelė Šv. Kazimiero statula su lietuvišku užrašu apačioje.

Šv. Kazimiero statula su lietuvišku užrašu Amsterdamo lietuvių bažnyčios fasade.

Seniau bažnyčios apylinkėse buvo ir Maldučio kepykla, Pakėno valykla, Piliponio daržovių parduotuvė, kitos lietuviškos įstaigos.

Seniau lietuvių parapijos turėtą lietuviškų daiktų kolekciją (surinktą Lietuvon keliaudavusių kunigų) perėmė Volterio Elvudo Amsterdamo istorijos muziejus, įsikūręs sename fabrike, kuriame, neabejotinai, dirbo ir lietuviai (dėl tokių jie ir atsikeldavo gyevnti į Amsterdamą, o šiandien dauguma jų apleisti, tačiau savaip didingi).

Lietuviškas eksponatas Amsterdamo Volterio Elvudo muziejuje.

Bažnyčios pastatas su kupoliuku tebėra Skenektadyje (Šv. Kryžiaus, 19 N. College Street). Ji neatrodo kaip bažnyčia, mat 1891 m. statyta kaip sinagoga. Žydai, vėliau pasisatę didesnę sinagogą, 1920 m. pastatą pardavė lietvuaims, kurie ten šeimininkavo apie 80 metų. Tačiau niekas apie tai nebeprimena, dabar ten vitražų dirbtuvės. Stovėjęs didžiulis lietuviškas medinis kryžius nugriautas.

Buvusi lietuvių bažnyčia Skenektadyje.

Skenenektadžio lietuviai turi ir kuklias Šv. Kryžiaus lietuvių kapines, kur, tiesa, ir nemažai italų kapų, nes vėlesniais dešimtmečiais Šv. Kryžiaus parpijos, kuriai priklausė kapinės, bažnyčią lankė ir nemažai netoli gyvenusių italų. Visgi, vyrauja lietuvių kapai.

Lietuvių kapinės Skenektadyje.

Pačiame Olbanyje irgi buvo lietuvių bažnyčia. Ji pastatyta 1917 m., dedikuota Šv. Jurgiui, uždaryta 1986 m. Pastatas išlikęs, jame veikia katalikiška valgykla vargšams. Išlikusi Mergelės Marijos statula vestibiulyje, taip pat lenta nurodanti, kad tai - buvusi lietuvių bažnyčia.

Olbanio Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia.

Pastatas visuomet buvo kuklus, mat tai pagal projektą tebuvo bažnyčios rūsys: lietuviai žadėjo ant viršaus pastatyti didesnę bažnyčią, todėl neįrengė įprastų puošnių vitražų. Tačiau buvo gražios metalinės lubos, V. K. Jonyno kryžiaus kelio stotys. Architektūros studentai buvo čia vedami rodant, kaip pigiai sukurti didybę. Tačiau kryžiaus kelio stotys išvežtos į lietuvišką Neringos stovyklą Vermonte, o lubos sunaikintos dėl priešgaisrinių reikalavimų (poreikio įrengti sprinklerius) ir bažnyčia dabar viduej atrodo kaip eilinis namas. Beje, iki tapimo valgykla ji nukeliavo netrumpą kelią - iš lietuvių bažnyčios tapo juodųjų katalikų bažnyčia, vėliau parduota ir vėl atpirkta katalikų.

Ročesterio lietuviškasis paveldas

Ročesteris [Rochester] yra neabejotinai gyvybingiausia lietuvių bendruomenė šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje, lietuviškuoju paveldu nusileidžianti tik Mohoko slėniui. Ročesteris apie 1900-uosius metus priviliojo didžiąją dalį iš maždaug 400 lietuvių, bėgusių nuo alinančio darbo Pensilvanijos šachtose.

Istorinis Ročesterio lietuvių bendruomenės centras buvo lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia. Kaip daugumos JAV lietuviams priklausiusių bažnyčių atveju, taip ir čia iš pradžių susiformavo bendruomenė, kuri meldėsi kitose bažnyčiose, kol įsigijo žemės ir pasistatė daugiafunkcį pastatą.

Buvusi Šv. Jurgio bažnyčia, vėliau šv. Jurgio salė

Buvusi Šv. Jurgio bažnyčia, vėliau šv. Jurgio salė

1910 m. iškilęs pastatas, žinomas kaip Šv. Jurgio salė, yra 3 aukštų rūmai, kuriuose anksčiau buvo bažnyčios salė, lietuvių mokykla, renginių salė ir 1976 m. įkurtas Lietuvos etninės kultūros muziejus. XX a. lietuviai salę pardavė puertorikiečių bendruomenei. Pastato fasadas jokių lietuviškumo požymių nebeturi, tačiau renginių salę vis dar puošia Lietuvos herbas (2019 m. duomenimis).

XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje lietuviai bažnyčią planavo plėsti, bet galiausiai nusprendė šalimais pastatyti naują bažnyčią, o senajame pastate palikti tik mokyklą ir renginių erdvę. 1976 m. ten įkūrė ir lietuvių muziejų.

Ročesterio Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Ročesterio Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Ročesterio Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia iškilo 1934 m. XXI a. 1-ajame dešimtmetyje lietuviai ją pardavė puertorikiečiams kartu su sale ir kitais sklype buvusiais pastatais. Nors dabar čia įsikūrusi ispanakalbių amerikiečių laisvoji nekonfesinė krikščionių bažnyčia, pastato viduje iki šiol išlikę vitražai su lietuviškais užrašais. Kai kuriuos lietuviškus elementus, pvz., slenksčio akmenį ir virš altoriaus buvusias Šiluvos Dievo Motinos ir Aušros Vartų Dievo Motinos freskas lietuviai išsigabeno. Anot vietos bendruomenės, dauguma šių objektų, kaip ir darbai iš Lietuvos muziejaus, buvo išsiųsti į Lietuvą, tačiau dabartinė daugelio jų buvimo vieta nėra žinoma.

Originalus vitražas, vaizduojantis Vilniaus Trijų Kryžių paminklą

Originalus vitražas Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios viduje, vaizduojantis Vilniaus Trijų Kryžių paminklą

Anksčiau lietuviams priklausiusiame sklype dar stovi jokiomis lietuviškomis detalėmis nepasižyminti klebonija, čia taip pat stovėjo dabar jau nugriautas medinis pranciškonų vienuolynas.

Prieš perduodami pastatą naujiems savininkams, aplink altorių buvusias freskas lietuviai nuėmė, todėl sienos dabar tuščios. Freskose buvo vaizduojama Aušros Vartų Dievo Motina ir Šiluvos Dievo Motina – du pagrindiniai Lietuvoje garbinami Švč. Mergelės Marijos atvaizdai

Prieš perduodami pastatą naujiems savininkams, aplink altorių buvusias freskas lietuviai nuėmė, todėl sienos dabar tuščios. Freskose buvo vaizduojama Aušros Vartų Dievo Motina ir Šiluvos Dievo Motina – du pagrindiniai Lietuvoje garbinami Švč. Mergelės Marijos atvaizdai

Įpusėjus XX a., rajonas, kuriame buvo įsikūręs lietuvių kompleksas, pamažu virto getu. Lietuviai iš jo išsikraustė maždaug 6-ame – 7-ajame dešimtmečiuose, tačiau toliau lankėsi čia vykusiose mišiose ir renginiuose. Apie 8-ąjį dešimtmetį pasigirdo siūlymų bažnyčią perkelti į kitą vietą, tačiau jie liko neįgyvendinti pasikeitus kunigams. Rajono reputacijai toliau prastėjant ir dėl su kitataučiais sudaromų santuokų mažėjant lietuvių skaičiui, tęsti bažnyčios veiklą buvo vis sudėtingiau. Paskutiniu lašu tapo 2008–2009 m. finansinė krizė, per kurią itin sumažėjo aukų. Tačiau skirtingai nei daugelyje kitų vietų, lietuvių bažnyčią uždarė ne vyskupija, o pati parapija. Oficialiai parapija liko gyvuoti, tik dabar mišios aukojamos kitoje, Lurdo Dievo Motinos bažnyčioje.

Lietuviškas kryžius Lurdo Dievo Motinos parapijoje, perkeltas iš senosios Šv. Jurgio bažnyčios

Lietuviškas kryžius Lurdo Dievo Motinos parapijoje, perkeltas iš senosios Šv. Jurgio bažnyčios

Tokia pertvarka suteikė galimybę perkelti dalį lietuviškų elementų iš lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios į Lurdo Dievo Motinos bažnyčią. Įėjimą į Lurdo Dievo Motinos bažnyčią puošia tradicinis lietuviškas kryžius (perkeltas iš Šv. Jurgio bažnyčios, kuriai ir yra dedikuotas), čia taip pat įsikūrė keletas eksponatų iš šv. Jurgio salėje veikusio lietuvių muziejaus, nedidelė lietuviška biblioteka bei mokykla. Dabar čia yra Aušros Vartų Dievo Motinos koplytėlių, taip pat simbolinė lietuviškų simbolinių daiktų lentyna.

Viena iš lietuviškų atminimo ženklų lentynų Lurdo Dievo Motinos parapijoje

Viena iš lietuviškų atminimo ženklų lentynų Lurdo Dievo Motinos parapijoje

Priešais šv. Jurgio salę stovėjęs paminklas Lietuvos karo veteranams perkeltas į Šventojo Kapo kapines šalia JAV veteranų kapų. Paminklą 1952 m. pastatė „Amerikos legiono“ Gudino postas. Nors „Amerikos legionas“ yra JAV veteranų organizacija, būtent šis jo postas buvo sudarytas iš etninių lietuvių-JAV kariuomenės veteranų ir pavadintas Lietuvos karo veterano Jono Gudino vardu. J. Gudinas gimė 1891 m. Raguvoje, 1910 m. emigravo į Ročesterį, 1918 m. įstojo į JAV kariuomenės gretas ir tais pačiais metais žuvo Prancūzijoje, likus mažiau nei mėnesiui iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.

„Amerikos legiono“ Gudino posto paminklas

„Amerikos legiono“ Gudino posto paminklas

Ročesteryje taip pat buvo įsikūręs su kairiaisiais sietas lietuviškas „Gedimino klubas“. Jo 1912 m. įsigytas pastatas Joseph ir Clifford gatvių kampe maždaug septintajame dešimtmetyje, užsidarius klubui, buvo nugriautas. Netoli „Gedimino klubo“ tame pačiame dešimtmetyje įvyko rajoną nuniokojusios rasinės riaušės („Juodaodžių sukilimas“).

Uždarius visus lietuviškus pastatus, apie 100 Ročesterio lietuvių įsteigė Lietuviško paveldo draugiją siekdami įamžinti lietuvybę. 2010 m. miestas užmezgė broliškus ryšius su Alytaus miestu.

Niagara Folso lietuvių bažnyčia

Vos už 2 km nuo visame pasaulyje garsaus Niagaros krioklio galima pamatyti šimtmečio senumo Lietuvos herbą, išdidžiai iškaltą ant gana didelio neoklasikinio pastato frontono (adresu 1910 Falls Street).

Šiame pastate anksčiau veikė lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia. Šimtą metų atgal Niagaros krioklys naudotas pramoniniais tikslais, tad daugelis lietuvių imigravo norėdami dirbti tuose fabrikuose. Šią bažnyčią jie pastatė 1928 m. kaip savo bendruomenės centrą. Pastato eksterjeras primena graikų-romėnų šventyklą. Lietuviškų elementų yra ir viduje, ir išorėje. Be herbo frontone, lauke taip pat stovi nedidelis, šioje bažnyčioje tarnavusiam lietuviui kunigui Pranciškui J. Aukštakalniui skirtas paminklas. Pastato vidų puošia 14 vitražinių langų, dauguma su lietuviškais užrašais.

Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia

Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia

Deja, maždaug 2010 m. Niagara Folse [Niagara Falls] įvykdžius parapijų reformą, iš 21 katalikų bažnyčios veikti buvo paliktos tik 9. Mat mieste gyventojų spaečiai mažėjo (1960 m. mieste buvo 102 394 gyventojai, o per 2010 m. surašymą suskaičiuota vos 50 193). Niagara Folso Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia pateko į uždaromų sąrašą. Daugiausiai parapijiečių ji turėjo 1971 m., tačiau miestui skurstant ir tapus nesaugiam, jų skaičius pradėjo kristi. Galiausiai pastatas buvo parduotas nepriklausomai Anglikonų bažnyčiai (Kanados sinodui). Ši nedidelė krikščionių bendruomenė paliko bažnyčiai Šv. Jurgio titulą ir netgi pakvietė lietuvius toliau naudotis jos patalpomis. Nebuvo sunaikinta nė viena interjero detalė; priešingai, naujieji savininkai nusiminė, kai uždarydami bažnyčią Romos katalikai patys pašalino kai kuriuos elementus.

Niagara  Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios frontoną puošiantis Lietuvos herbas

Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios frontoną puošiantis Lietuvos herbas

Naujieji savininkai – nepriklausoma Anglikonų bažnyčia (Kanados sinodas) – oficialiai pakėlė bažnyčios statusą iki katedros: dabar čia yra visos tos konfesijos, kurią sudaro daugiau nei 10 parapijų (kai kurios jų įsikūrusios net Mozambike), primato (arkivyskupo) buveinė.

Lietuvių aukotojų vardai Najagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios vitraže

Lietuvių aukotojų vardai Niagara Folso lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios vitraže

Deja, Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia (katedra) įsikūrusi prastos reputacijos rajone, kuriame siaučia nusikalstamumas ir tvyro niūri atmosfera. Todėl bažnyčia per mišias sulaukia nedaug tikinčiųjų, o pagrindinė jos misija šiuo metu yra labdaros regiono gyventojams rinkimas. Nors dauguma aplinkinių sklypų apleisti ir ištuštėję, o juose stovėję pastatai nugriauti, lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia neatsižada savo misijos.

Jutikos lietuvių bažnyčia ir kapinės

Niujorko valstijos Jutikos [Utica] mieste yra ir lietuvių bažnyčia, ir lietuvių kapinės (vienos iš vos trejų lietuvių kapinių visoje Niujorko valstijoje).

Jutikos Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia – nedidelis, 1967 m. iškilęs ir senąją bažnyčią pakeitęs pastatas. Tai viena mažiausių lietuvių bažnyčių Amerikoje. Uždaryta 2007 m., ji iki šiol stovi tuščia.

Jutikos lietuvių Šv. Jurgio bažnyčia

Jutikos Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia

Šv. Jurgio kapinėse buvo laidojami lietuvių parapijai priklausę nariai, tad čia galima pamatyti daugybę lietuvių kapų, tačiau ant antkapių beveik nėra lietuviškų ar Lietuvos vardą mininčių užrašų, nes kapinės įkurtos tada, kai prieš Pirmąjį pasaulinį karą atvykę lietuviai (didžioji Jutikos bendruomenės dalis) jau buvo iš dalies asimiliavęsi su vietiniais.

Antkapis su užrašu 'Gimęs Lietuvoje'. Kadangi kapinės įkurtos vėlesniais laikais, tokie užrašai čia reti (iki to laiko daugelis į šalį prieš Pirmąjį pasaulinį karą imigravusių lietuvių jau buvo pernelyg integravęsi)

Antkapis su užrašu „Gimęs Lietuvoje“. Kadangi kapinės įkurtos vėlesniais laikais, tokie užrašai čia reti.

Ant vartų yra užrašas vien anglų kalba su dedikacija Balučių šeimai. Gausu lietuviškų pavardžių.

Lietuvių kapinės įsikūrusios greta to paties kelio, prie kurio driekiasi daugelio kitų Jutikos etninių grupių ir mažumų kapinės.

Jutikos lietuvių Šv. Jurgio kapinės

Jutikos lietuvių Šv. Jurgio kapinės

Bingamtono lietuviškos vietos

Lietuviai (~500) gyvena ir Bingamtone (Binghamton). Bendruomenės istorija panaši, kaip visame Aukštutiniame Niujorke: prasidėjo prieškariu, aukščiausias lietuvybės taškas buvo ~1930 m., paskui gausybė pasaulietinių įstaigų pamažu seno, lietuvių kalba vartota tik per etninius renginius, nors dar daug kas saugojo tautinius rūbus, gintarinius papuošalus. Iš tų laikų ant neįspūdingo 315 Clinton Street pastato (~1917 m.) tebėra dūlantis užrašas "Lithuanian Natl. Assc. Inc." (Lietuvių nac. asoc.) - dabar ten opera. Miesto architektūros paminklų sąraše kaip lietuviškas nurodomas ir pastatas "Sokolvonia" (~1939 m.), bet gal tai klaida, nes pavadinimas labiau slaviškas. "Dipukų" priėmimas pokariu paskatino tam tikrą Bingamtono lietuvybės atgimimą, bet gavę progą jie išsikėlė į didmiesčius.

Išlikęs lietuvišką kilmę rodantis užrašas buvusio lietuvių klubo fasade Bingamtone.

Ilgiausiai Bingamtone išsilaikė lietuvių bažnytinis gyvenimas. Ant Šv. Juozapo bažnyčios (1 Judson Ave) apymodernio pastato tebėra lietuviškas užrašas ir bareljefas virš durų, bet 2008 m. ji uždaryat, parduota Grace Tabernacle bažnyčiai. Tautinės parapijos sujungtos į vieną Švč. Trejybės parapiją buvusioje Šv. Onos bažnyčioje, į ten atkelti ir kai kurie Šv. Juozapo rekvizitai: elektriniai vargonai, kariljonas, paskutinės vakarienės raižinys.

Bingamtono lietuvių bažnyčia.

Lietuviškas užrašas virš Bingamtono lietuvių bažnyčios įėjimo.

Kitoje gatvės pusėje nuo naujosios stovi senoji Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia, vėliau tapusi parapijos sale. Lietuviškas užrašas kertiniame akmenyje liudija ten buvus bažnyčią, kurią pakeitė naujoji, didesnė.

Senoji lietuvių rūsio bažnyčia Bingamtone.

Šaltinis, Šaltinis 2, Šaltinis 3, Šaltinis 4, Šaltinis 5

Literatūra: Bygone Binghamton – Remembering People and Places of the Past (Jack Edward Shay).

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Niujorko valstijoje žemėlapis
Interaktyvus lietuviškų vietų Mohoko slėnyje žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Aukštutinį Niujorką dienoraštis

Niujorko miesto lietuviškos vietos žinomos ir prižiūrimos gana neblogai: tuo rūpinasi visa eilė įvairių bangų Amerikos lietuvių. Tačiau tik maždaug pusė Niujorko valstijos lietuviškų vietų yra Niujorko mieste.

„Tikslas – Amerika 2017“ atvyko į Aukštutinį Niujorką, kur dažnas pramoninis miestas dar prieš 100 metų turėjo didelę lietuvių bendruomenę. Tik šiandien tenykštės jų lietuviškos vietos, kaip aptikome, primirštos.

Mohoko slėnis – Niujorko valstijos širdis

Aukštutinio Niujorko lietuvybės centras – Mohoko slėnis, kur nedideliu atstumu aplink valstijos sostinę Olbanį yra trys lietuvių bažnyčios, dvejos kapinės. Dalies jų lankymas paliko slogų įspūdį: ant Skenektadžio bažnyčios nė lietuvybės ženklo neradau, o Olbanyje buvo įdomu išklausyti klebono pasakojimo apie tai, kaip buvusioje lietuvių bažnyčioje maitinami vargšai – bet į uždavus svarbiausią man klausimą „Kas pastate išliko iš lietuvių laikų?“ kunigas tegalėjo parodyti prieangį su atminimo lenta.
Įdomiausios Aukštutiniame Niujorke man pasirodė Amsterdamo kapinės, kur daugelis pavardžių antkapiuose rašomos ir lietuviškai, ir „suamerikietintos“ (Balčys/Baltch, Račys/Rogers, Jasevičius/Jasewich...), be to, stovi žavi V. K. Jonyno koplyčia, paminklas JAV karuose galvas padėjusiems lietuviams.

„Įdomu, ar dar kabo Šv. Kazimieras ant Amsterdamo bažnyčios bokšto?“ – važiuodama į „lietuviškiausią“ regiono miestelį klausė mus lydėjusi Berenice Aviza. Taip, kabo, nors bažnyčia dabar – budistų šventykla. Ir lietuviškas užrašas po tuo įspūdingu Šv. Kazimieru likęs. Vietos lietuviai kalbėjo laikraštyje matę, kad ir vitražai viduje tebėra - bet įsileisti mus budistai griežtai atsisakė. Pasak vietinių, jiems irgi durų niekad neatvėrė.

Nepavyko patekti ir į Amsterdamo Volterio Elvudo muziejų, kur eksponuojami lietuviški daiktai – niekaip neišėjo suderinti atvykimo į Aukštutinį Niujorką su jo darbo laiku (tam būtų tekę aukoti kitus objektus). Tačiau Berenice Aviza, lydėjusi mus Mohoko slėnyje, vėliau atsiuntė savo darytų nuotraukų, taigi, muziejus bus įtrauktas į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį. Džiugu, kad informacijos apie lietuviškas vietas rinkimas su 16 ekspedicijos dienų nesibaigė – sutiktieji Amerikos lietuviai net geras mėnesis po grįžimo Lietuvon siuntė informaciją apie papildomas prisimintas ar atrastas lietuviškas vietas, kai kurias specialiai nufotografavo. Taigi, nors Amerikoje aplankėme 301 lietuvišką vietą, „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje jų bus maždaug 330.

Lietuvių muziejai – ir lietuvių namuose

Vietoje Volterio Elvudo muziejaus mus pakvietė į „lietuvių muziejų“ 99 m. amžiaus Amsterdamo lietuvio Eddie Žiaušio namuose. Visi namai ten pilni lietuviškų daiktų ir dvasios! Ir į panašų asmeninį lietuvių muziejų buvome kviečiami ne kartą. Dar įdomiau, kad dažnas tokio muziejaus kūrėjas būna gimęs Amerikoje, Lietuvoje nebuvęs 30 ar 50 metų.

Deja, tokios vietos neatitinka „Tikslas – Amerika“ kriterijų: į žemėlapį dedame tik tas vietas, kurias gali aplankyti kiekvienas norintis, taigi, privatūs kambariai ar kiemai nepatenka. Tačiau ta Amerikos lietuvių išlaikyta meilė Lietuvai tikrai žavi! Deja, jų turto paveldėtojai dažnai šita meile nesidalina. Ir didesniuose lietuvybės židiniuose, tokiuose kaip Amerikos lietuvių kultūros archyvas, girdėjome istorijas apie dežėmis po tokių lietuvybės puoselėtojų mirties masiškai atsiunčiamus jų kolekcionuotus daiktus, knygas...

Kaip įprasminti visus šiuos daiktus – dar vienas iššūkis, apie kurį sužinojau tik per pokalbius Amerikoje, nes pats labiau koncentravausi į nekilnojamąjį paveldą. Bet kiekvienas iššūkis yra ir galimybė. Ir aš matau galimybę, kad kai kurios nykstančios lietuviškos vietos pavirstų nedideliais lietuvybės centrais-muziejais, kurių ekspozicijas galėtų sudaryti ir meniškai vertingiausi šitaip atsiųsti daiktai, dalykai iš uždarytų lietuvių bažnyčių, tose vietose būtų galima paragauti lietuviško maisto, sužinoti apie šiandieninę Lietuvą ir t.t.

Dabar situacija tokia, kad vos keliuose JAV miestuose yra galingi lietuvybės varikliai: Vašingtone (ambasada), Čikagoje (Balzeko muziejus) ir pan. Tuose miestuose informacijos apie Lietuvą netrūksta. Bet Amerika milžiniška, joje daugybė didmiesčių, daug jų turi gilią lietuvišką istoriją. Deja, ten viskas palikta savieigai, ir tenykštės lietuviškos vietos, kaip Mohoko slėnyje, nyksta kartu su senstančiais jų puoselėtojais. Renginiai retėja, lietuviški muziejėliai (jei tokie yra) atsilikę nuo laiko ir atrakinami vis rečiau. Vietos neturi interneto tinklapių arba jie neatnaujinami (ką jau kalbėti apie socialinę žiniasklaidą, Facebook, Twitter ir pan., be kurios dabar sunku sudominti jaunimą).

Visos tokios vietos, kaip ir asmeniniai muziejai Amerikos lietuvių namuose, kol kas neturi ateities. Ir tą ateitį privalome sukurti, antraip jos pasmerktos. Tam, kaip ne kartą rašiau, reikalingas bendradarbiavimas tarp visų suinteresuotų grupių, nes niekas pats vienas (nei, tarkime, Balzeko muziejus, nei Lietuvos ambasada, nei Lietuvių bendruomenė, nei jos apygardos) savo jėgomis jokio „lietuviškų centrų steigimo“ projekto įgyvendinti negalėtų. Bet išlaikyti visada lengviau ir pigiau nei kurti nuo nulio. Jeigu neišlaikysime, tai net visi kartu susivieniję po 10 metų nieko panašaus vėl nebesukursime.

Per mažiau nei parą – 530 km ir 16 lietuviškų vietų

Visas Aukštutinio Niujorko vietas apžiūrėjome, nufotografavome per trumpiau nei parą. Tai buvo ta „Tikslas – Amerika 2017“ diena, kai nuvažiavome toliausiai – apie 530 kilometrų nuo Bretlboro Vermonte iki Bingamtono Niujorke, pro Vestfildą, Stokbridžą, Mohoko slėnį... Ir, nepaisant to, spėjome pakeliui apžiūrėti 16 lietuviškų vietų.

Tuo metu, „Tikslas – Amerika 2017“ įpusėjus, jau buvome puikiai įvaldę metodus taupyti laiką. Važiavimo magistralėmis metu mašinoje galima ir pavalgyti. Kol vienas vairuoja, kitas gali užrašyti į planšetinį kompiuterį ką tik sutiktų žmonių pasakojimus. Taip pat skambinti ir rašyti el. laiškus tiems žmonėms, su kuriais planuojami susitikimai kitą ar dar kitą dieną – kad galutinai patvirtinti laiką. Viso to padaryti dar prieš projektą buvo neįmanoma: juk niekada iki galo nežinai, kiek papildomo lietuviško paveldo kur atrasi, kiek kur viskas užtruks. Be to, važiuojant automobiliu galima pasirašyti tekstus į socialinę žiniasklaidą, kad vėlai vakare atvykus į motelį pakaktų juos įkelti į internetą per dažniausiai lėtą motelių ryšį.
Pirmosiomis dienomis dar kartais nedrįsdavome pašnekovams pasakyti, kaip skubame – juk jie taip norėjo viską papasakoti lėtai, ramiai. Vėliau jau, prispaudus laikui, iš karto informuodavome, kad, deja, kartu papietauti laiko neturėsime (šviesus paros metas – aukso vertės!), prašydavome pasakoti vaikštant aplink lietuviškų vietas (man tuo pat metu fotografuojant) ar važiuojant nuo vienos prie kitos. Džiaugiuosi, kad per šešiolika „Tikslas – Amerika“ dienų aplankėme maksimaliai, ką galėjome – nes tokie projektai nedažni, tame pačiame regione, tikriausiai, nieko panašaus ilgai nevyks.

Bingamtonas, kur lietuviškus radome tik akmenis

Paskutiniojoje Aukštutinio Niujorko stotelėje Bingamtone lietuvybė, atrodo, jau leisgyvė. Taip ir nepavyko surasti ten žmonių, kurie galėtų asmeniškai parodyti lietuviškas vietas – nei per Vyčius, nei per Lietuvių bendruomenę niekas iš ten neatsiliepė.

Laimė, informacijos apie Bingamtono lietuviškas vietas pavyko surasti pakankamai pačiam (knygose, tinklapiuose) – taigi, kitą rytą dar tik švintant (9 val. jau turėjau būti Pensilvanijoje) viską apvažiavome. Bažnyčios su išlikusiais lietuviškais užrašais išorėje ten net dvi – mažoji senoji (ją atradau tik vaikščiodamas vietoje) ir, anapus gatvės, naujoji, didesnioji (parduota 2008 m.). Pastaroji, pasak Valkavičiaus knygos „Lithuanian Religious Life in America“, turėjo tokį puikų tautinį interjerą, kad ir turistai turėjo ko ten stoti pasižiūrėti. „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje, deja, visas tas vietas galėsiu priskirti tik trečiai kategorijai – „Išlikę tik lietuvybės pėdsakai“. Kaip ir buvusį lietuvių klubą, kurį primena tik įrašas fasade.

Gera ta Amerikos tradicija išraižyti pastato paskirtį akmenyje, išdėlioti iš plytų! Net viską pardavus nauji savininkai nesivargina nuimti... Bingamtono paveldo tinklapis rašo, kad dar vienas pastatas su užrašu „Sokolvonia“ esą lietuvių kilmės. Dėl visa ko nufotografavau, bet kad įdėčiau į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį reikia daugiau liudijimų: pavadinimas neskamba lietuviškai ir jokių lietuvybės įrodymų ten neradau.

Likęs Aukštutinis Niujorkas – 2019 m.

Dar vos paviešinę „Tikslas Amerika 2017“ maršrutą internete sulaukėme apgailestavimų, kad neįtrauktas Ročesteris. Be Ročesterio, vakariniame Aukštutiniame Niujorke vertų „Tikslas – Amerika 2017“ pažymėti lietuviškų vietų yra ir Niagara Folse, Jutikoje.

Žiūrėsime, kaip bus priimtas „Tikslas – Amerika“ projektas, tačiau, jeigu viskas pasiseks ir projektas bus tęsiamas, vakarinio Niujorko tikrai nepamiršime. Nors „Tikslas – Amerika 2018“ planuojama kryptis – JAV vidurio vakarai, „Tikslas – Amerika 2019“ pasuktų būtent į regioną aplink Ontarijo ežerą: lankytume ir dokumentuotume Kanados lietuvių vietas, o taip pat vakarinio Niujorko.

Bet tai anksčiausiai po dviejų metų. O „Tikslas – Amerika 2017“ iš Bingamtono pasuko į Pensilvaniją – valstiją, kur lietuviai kėlėsi dar 1865 m. ir kur aplankėme beveik pusę viso „Tikslas – Amerika 2017“ lankyto lietuviško paveldo.

Augustinas Žemaitis, 2017 09 25.

Tikslas - Amerika 2019 ekspedicijos į Aukštutinį Niujorką dienoraštis

Lietuviška bažnyčia 2 km nuo Niagaros krioklių

Kvietimą į Ročesterį gavome dar 2017 m. „Kodėl neaplankėte Ročesterio?“ klausė Rimas Liutkus po to, kai Naujosios Anglijos ir Vidurio Atlanto regiono žemėlapyje neišvydo vakarinio Niujorko. „Ročesteris įtrauktas į 2019 m. maršrutą“ – atsakiau. Greitai prabėgo du metai, atėjo 2019 m. ir pažadus įvykdėme.

Tačiau netikėčiausia „sunykusio lietuvių pasaulio“ istorija – Niagara Folso lietuvių bažnyčios JAV, Niujorko valstijoje, vos 2 km nuo garsiųjų Niagaros krioklių. Ją nupirko anglikonai – tiek žinojau nuo pradžių ir nerimavau, kad patekti vidun nepavyks. Jei lietuviai 90% atvejų būna geranoriški, tai tik koks kas antras lietuvišką paveldą įsigijęs nelietuvis įsileidžia vidun, ir tai nebūtinai noriai...

Niagara Folse daugiau nei pasisekė! Susirašinėjimas el. laiškais privedė prie arkivyskupo Peter Goodrich – nepriklausomų Kanados anglikonų vadovo. Buvusi Šv. Jurgio bažnyčia dabar ne šiaip bažnyčia, o šios denominacijos katedra. O Peter vadovauja visai religinei organizacijai: keliolikai parapijų nuo Kanados ir JAV iki Mozambiko.

Pirmąkart Peter paskambinusi Aistė nustebo: prieš atsisveikindamas jis lietuviškai tarė „Ačiū“. Dar didesnis nustebimas laukė Hamiltono lietuviškose mišiose: tenai pačiame priekyje sėdėjo arkivyskupas Peter Goodrich! „Čia tas pats arkivyskupas, kur paskui susitiksime?“ – klausė Aistė. „Negali būti“ – sakau – „Juk jis nelietuvis ir net nekatalikas“.

Pasirodo, gali. Peterio ryšys su lietuviais prieš 11 metų įsigijus Niagara Folso lietuvių bažnyčią nesibaigė. Jis ieškojo vietos savo pamaldoms Hamiltone ir katalikų arkivyskupija pasiūlė vietą lietuvių bažnyčioje. Peter susidraugavo su jos klebonu Pauliumi Rudinsku ir pats pradėjo lankyti lietuviškas mišias. Keista? „Aš – beveik katalikas“ – paaiškino Peter – „ir mišios, kurias laikau, iš esmės nesiskiria nuo katalikiškų. Tiesiog man popiežius – tik Romos vyskupas, nepripažįstu jo pirmumo“.

Nuo šiuolaikinių anglikonų Peter bažnyčia skiriasi net labiau: „anglikonai pripažįsta gėjų santuokas, bet Biblijai jos prieštarauja“. Kaip ten bebūtų, jis akcentuoja žmonių vienybę. Todėl, kaip sakė, ir nenaikino lietuviškų Šv. Jurgio bažnyčios detalių: frontoną tebepuošia Vytis, vitražus – lietuvių aukotojų pavardės ir dedikacija liko ta pati: šv. Jurgiui.

Bažnyčia Peteriui – visų pirma labdaros centras. Labdaros centrą nepriklausomi anglikonai lietuvių bažnyčioje turėjo dar iki ją nusipirkdami. Tada katalikų vyskupija uždarė lietuvių parapiją ir pastatą ėmė pardavinėti. Peterio bažnyčia jį nusipirko. Peteris vilčių turėjo daugiau: tikėjosi pritraukti į pamaldas vietos gyventojus. Taip neatsitiko: į mišias susirenka dar mažiau žmonių nei lietuvių laikais. Tik vienas ar du. Abu perėję iš lietuvių parapijos: užuot persikraustę kur nurodė katalikų bažnyčia, jie nusprendė pakeisti religiją, kad ir toliau sekmadieniais mišias švęstų tame pačiame Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios pastate.

„Rajonas čia – lūšnynas“ – neslepia Peter ir papasakoja, kad gaujų šūviai kartą suskaldė ir zakristijos stiklą. „Žmonės bijo ateiti“. Bet jo bažnyčia iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti Šv. Jurgio katedrą, randa būdų jai panaudoti. „Labdaros misija daug kam reikalinga“ – sako Peter. Patalpos kartais užleidžiamos kito tikėjimo santuokoms, anksčiau čia gyveno keli stačiatikiai vienuoliai. Bet vienas jų mirė, vienas apako, vienas išsikėlė – ir vienuolyno neliko. „Viskas turi pradžią ir pabaigą“ – sakė Peter ir patikino neseniai įšventinęs porą vyskupų, kurie jį pakeis kai Dievas pašauks ir jį.

Mūsų ekspedicijos pabaiga dar buvo toli. Pasukome į pirmą ilgesnį maršrutą – 360 km iki Romuvos stovyklos.

P.S. Viliuosi, kad įdėjus Niagara Folso lietuvių bažnyčią į „Tikslas – Amerika“ žemėlapį, rasis daugiau lietuvių, kurie, poilsiaudami prie Niagaros krioklių, norės pamatyti tą neįtikėtiną bažnyčią su Vyčiu šalimais. Be paties žemėlapio, kuriame dar ir kelionių maršrutus apimančius tiek įdomiausias visos Amerikos vietas, tiek lietuviškąsias. Suprantame, kad 30 ar 50 km į šalį dėl lietuviškos vietos žmonės su ribotomis atostogomis greičiausiai nevažiuos – todėl visada labai džiaugiuosi radęs įdomią lietuvišką vietą visai šalia pasaulinės reikšmės stebuklo, kaip prie Niagaros krioklių.

Jutika - lietuvis kunigas lenkų parapijoje

Visų pirma stabtelėjome Jutikoje, kur susitikome su kunigu Jonu Mikalajūnu. Jo kontaktą gavome per Vyčius, per Berenice Aviza iš Olbanio, su kuria susipažinome dar 2017 m. ekspedicijoje. Tokiuose miestuose kaip Jutika nėra Pasaulio lietuvių bendruomenės apylinkių, „šiuolaikinių“ lietuvių organizacijų, užtat tebėra išlikę „senieji“, dar prieš 100 metų pradėję formuotis pažinčių tinklai.

Kunigas Mikalajūnas, kaip pirmabangių palikuonis, stebėtinai daug žinojo apie Lietuvos istoriją, sovietų okupaciją, bet svarbiausias klausimas, kurio atvažiavau užduoti buvo „Ar ši bažnyčia nuotraukoje buvo Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia?“. Nes ji seniai uždaryta. „Taip“ – paliudijo Mikalajūnas, pats dirbantis lenkų parapijoje, nes moka ir lenkiškai, o lietuvišką jo bažnyčią Bingamtone uždarė. Gaila: tiek daug JAV lietuvių parapijų stokoja lietuvių kunigų, o tiek daug lietuvių kunigų darbuojasi pas nelietuvius...

Ročesterio bažnyčia uždaryta, bet lietuviškumas tik persikėlė

Pro Jutikos lietuvių kapines nuvykome į Ročesterio Lurdo mergelės parapiją, kur turėjo vykti „Tikslas – Amerika“ pristatymas. Parapija – ne lietuvių, lietuvių bažnyčių niekur Aukštutiniame Niujorke nebeliko. Todėl laukė malonus nustebimas, kai prie durų išvydome lietuvišką kryžių, visokiausių lietuviškų dalykėlių, Aušros Vartų Mariją viduje, o rūsyje – visai lietuviškai atrodančias patalpas, kur veikia net šeštadieninė lietuvių mokykla. Kartą į mėnesį ten vyksta lietuviškos mišios (atvažiuoja kunigas Augustinas iš Toronto).

Kaip pasakojo Rimas Liutkus ir kiti lietuviai, viską lėmė tai, kad ne vyskupas čia uždarė lietuvių parapiją. Lietuvių parapija formaliai tebėra, nors lietuvių bažnyčia ir nebeveikia! Tiesiog lietuvių mažėjo, rajonas prastėjo. Kaip pasakojo Rimas Liutkus, pabaigoje lietuviai net nebebandė sudrausminti šventoriuje „dirbusių“ narkotikų prekeivių – mainais tik prašydami, kad šie apsaugotų lietuvius nuo kitų banditų. Ir vis tiek lietuvių pastatai yra buvę peršauti. Kai kurie lietuviai ėmė bažnyčios vengti. Galutinis smūgis – 2008 m. krizė: sumažėjus aukoms, tapo sunku susimokėti už šildymą, draudimą. Tada parapija pardavė savo senuosius pastatus ir rado naują vietą. Lurdo Mergelės bažnyčią, kurios patalpas nuomojasi kai prireikia.

Tose patalpose išklausę mūsų projekto pristatymo ročesteriečiai turėjo daug klausimų ir malonu buvo po pristatymo susitikti ir jaunesnių besidominčių lietuvių paveldu žmonių. Tiesa, su kiekviena karta paprastai besidominčių mažėja, todėl kilo klausimas, kaip šitaip sekasi išlaikyti lietuvybę, kaip sekasi atrasti pinigų ir netgi paremti „Tikslas – Amerika“ projektą (Ročesterio lietuvių bendruomenė buvo viena didžiausių projekto rėmėjų)? Raktas, pasirodo, dviejų turtingų lietuvių brolių Gervickų palikimu įsteigtas fondas, kurio paskirtis – išlaikyti Ročesteryje lietuvybę.

Senąją Ročesterio lietuvių bažnyčią perėmė puertorikiečiai

Atsisveikinimui su Ročesteriu aplankėme senąją lietuvių bažnyčią, halę. Ten šeimininkauja puertorikiečiai, bet dar liko lietuviški vitražai, net - mus lydėjusių lietuvių džiaugsmui - Vytis salėje. Ko neliko, daugiausiai išmontavo patys lietuviai prieš parduodami: nuėmė net Aušros Vartų Marijos ir Šiluvos Marijos freskas (ant sienų ten liko plėmai). Klausiau „Kur tai yra?“ ir dažnas atsakymas buvo „Išsiuntėme į Lietuvą“, nors kur tiksliai jau pasakyti galėjo nebe apie viską. Altorius lyg Bufalo religinio paveldo muziejuje. Paminklas Amerikos legiono lietuviškajam Gudino postui, veikusiam Ročesteryje, nuo Šv. Jurgio salės priekio perkeltas į Holy Sepulchre kapines.

Čia daug lietuvių bendruomenių susiduria su tokia dilema: jei uždarai ar parduodi lietuviškas patalpas, ką su viskuo daryti? Sprendimai, kuriuos mums papasakodavo dažniausiai:
a)Palikti naujiems šeimininkams. Dažnai to bijoma, galvojama, kad naujieji šeimininkai viską sunaikins – bet jei pastatai perkami ne nugriovimui, kokiais 80% atvejų lietuviškos detalės paliekamos. Jau vien todėl, kad jas nuimti kainuoja, o ir šiaip simboliai, pagražinimai gražesni nei plynos sienos ar plynas laukas. Jei pavyksta rasti supratingą, paveldu besirūpinantį pirkėją, galbūt net sutartyje įtvirtinti kai kurių detalių palikimo klausimą, toks sprendimas – geras. Aišku, jei parduodama nugriovimui – nelogiškas.
b)Perkelti į miesto kapines, nes ten niekas nieko nebesunaikins. Išties, šitaip lietuviški objektai išlieka, bet jie pasidaro sunkiau randami, tarp daugybės kitų paminklų, antkapių.
c)Perkelti į vieną tvirčiausių lietuvybės telkinių, pvz. kryžių – į Putnamą, Dainavą ar Lemonto kryžių kalną. Vėlgi, objektas išsaugomas. Bet tas Amerikos miestas, iš kurio jis iškeliamas, paliekamas be lietuviškų vietų, kurios to miesto gyventojams primintų Lietuva ir lietuvius, kurias galėtų pažiūrėti savo kilme susidomėję tenykščiai lietuvių palikuonys, lietuviai turistai ir pan. Amerikos Lietuva „traukiasi“ iki vos kelių taškų.
d)Išsiųsti į Lietuvą. Daugeliui JAV lietuvių, ypač dipukų, tai atrodo logiškas sprendimas: tie dalykai „grįžta namo“. Minusas toks, kad daugelis taip nusiųstų dalykų „pranyksta nežinia kur“ – t.y. kai klausiu, niekas nebegali pasakyti, kur jie yra, gal, tarkime, kokioje muziejaus saugykloje. Ir net tų, kurie Lietuvoje yra viešumoje, amerkietiška istorija dažniausiai pasidaro nebematoma: beveik niekas, į juos žiūrintis, nebežino iš kur tie kūriniai, kaip sukurti. T.y. tie objektai būna gerokai svarbesni, unikalesni tol, kol yra JAV, ir tampa nematomi Lietuvoje.

Iš Ročesterio laukė virš 400 km kelionė į Klivlandą. Klivlandą, kurio lietuviškas vietas žemėlapyje sužymėjome jau pernai – bet dabar grįžome padaryti projekto pristatymą.

Augustinas Žemaitis, 2019 09 25 ir 2019 10 02

Niagara Folso lietuivų bažnyčioje vyskupui Peter Goodrich įteikiamas sertifikatas, kad bažnyčia įtraukta į 'Tikslas - Amerika' žemėlapį

Niagara Folso lietuivų bažnyčioje vyskupui Peter Goodrich įteikiamas sertifikatas, kad bažnyčia įtraukta į 'Tikslas - Amerika' žemėlapį

Su R. Liutkumi prie senosios Ročesterio lietuvių bažnyčios

Su R. Liutkumi prie senosios Ročesterio lietuvių bažnyčios

Pristatymo Ročesteryje klausytojai teiraujasi apie 'Tikslas - Amerika' maršrutą

Pristatymo Ročesteryje klausytojai teiraujasi apie 'Tikslas - Amerika' maršrutą

Su kunigu Mikalajūnu Jutikoje

Su kunigu Mikalajūnu Jutikoje

Taip pat skaitykite: Augustino Žemaičio straipsnis apie kelionę prie Niagaros krioklių

Click to learn more about Lithuania: Niujorkas, JAV Leave a comment
Comments (13) Trackbacks (0)
  1. https://sites.google.com/site/lhsofr/

    Please add all active organizations, under specific cities.

  2. Thank you for this. St. Josephs (St. Joes) was my home church that my family attended. The old church across Glenwood Ave, was where many wedding receptions were held. I learned to Polka there. We called it St. Joes hall. The Lithuanian Association building was a few doors down from my father’s shop (Grigor’s Electric) at 331 Clinton St. This brought back many memories of my youth.

  3. Saint Joseph’s in Binghamton was also my home church. I was an altar boy in the basement church and the new church across the street. The Lithuanian Association building also contained an excellent pool table which many teenagers enjoyed. Thank you for publishing these excellent memory items.

    • Thank you for sharing your memories! Do you know if the building with inscription “Sokolvonia” on top (on the same street as the Lithuanian National Association) had anything to do with Lithuanians and, if so, what? Also, at what time are you speaking about – when did the National Association close?

  4. St Casimir’s in Amsterdam still has its original stained glass windows; they were too expensive to remove and were sold with the church. The one in the facade shows the Mother of God Crowning St Casimir. The ceilings still have the murals, since they are too high to paint over. The murals have images of St. Casimir, Our Lady of Vilnius, Our Lady of Siluva, Our Lady of Czestochowa. The 7′ tall statue of St Casimir that once stood in the high altar is now in St Mary’s church. There were two murals in the sanctuary, of St Casimir leading the Lithuanians into battle, and on the other side, St Casimir raising a girl from the dead, but these have been painted over. You can still go inside, but only when the Buddhists are having services.

    • Thank you for clarification and description! During the “Destination America 2017” mission, we were unable to get inside – although there was a woman, presumably a Buddhist caretaker, nearby, she refused to let us in (which was, actually, the only such situation during the mission, as in all other cases we were either let inside the previously-Lithuanian buildings or there was simply nobody present to ask).

      However, we arrived not during a Buddhist service time, therefore it is indeed possible that the church is visitable during these times by non-Buddhists as well.

  5. You two have done and continue to do an excellent job with all of the various Lithuanian churches and businesses. Is there a way to financially contribute to your organization to help with ongoing online research and travel expenses?

  6. The cemetery for St. Joseph’s Lithuanian Church parishioners is Calvary Cemetery in Johnson City.
    Binghamton’s first ward had a large Lithuanian community.
    Before the church was built Mass was held at the church hall shown. Originally, that was supposed to be the basement of a church to be built on top of it.

  7. I lived in Amsterdam, NY growing up in a Lithuanian neighborhood and belonging to St. Casimir’s Church. My family also belonged to the American Lithuanian Club where my family had all our family wedding receptions there. I remember my family always spoke Lithuanian in our house while I was growing up.


Leave a comment

No trackbacks yet.