Gabalėliai Lietuvos Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje

Šenandas ir Pietinis Anglies regionas, Pensilvanija

Pietinis Pensilvanijos Anglies regionas dar vadinamas "Mažąja Lietuva" (Little Lithuania) - šitiek jo miesteliuose gyvena lietuvių, šitoks svarbus jis kadaise buvo lietuvių kultūrai (būtent čia išleistas pirmasis lietuviškas romanas). Kone kiekvienas miestelis čia turi (ar turėjo) lietuvišką bažnyčią, kapines, klubus.

Atminimo lenta Mažajai Lietuvai Šenandoriuje

Atminimo lenta Mažajai Lietuvai Šenandoriuje

Lietuvių bažnyčios stebina savo vitražų puošnumu (o juk visa tai savo aukomis sukūrė skurdūs lietuviai). Lietuvių kapinėse įdomu paskaityti ant antkapių surašytas prieš 100 metų mirusių lietuvių trumpas gyvenimo istorijas senąja lietuvių kalba (kur gimė, kaip mirė...), didesnėse – pažiūrėti puošnius paminklus ir antkapius. Be to, regione yra svarbių visai Lietuvos istorijai vietų, pastatų su lietuviškais simboliais fasaduose.

Maunt Karmelio lietuvių mokyklos fasadas su Vyčiu

Maunt Karmelio lietuvių mokyklos fasadas su Vyčiu

Aplink - rūdijančios anglies kasyklų, ~1900 m. taip masinusių lietuvius, liekanos, kasimo atliekų krūvos. Ir daug miestelių tiesiomis gatvėmis ir apleistais pastatais: kadaise jie gyventi itin tankiai, kad liktų vietos kasykloms, o dabar gyventojų mažiau nei galėtų būti, boluoja apleisti pastatai.

Hazletono lietuvių bažnyčia

Hazletono lietuvių bažnyčia

Iš viso regione lietuviai sudaro 5% žmonių. Čionykštė Skuikilo apygarda yra lietuviškiausia Amerikoje.

Griaunamas anglių skaldymo pastatas netoli Šenandoriaus

Griaunamas anglių skaldymo pastatas netoli Šenandoriaus. Jis - jau vienas paskutinių iš daugybės, kuriuose dirbdavo tūkstančiai lietuvių

Šenandorius (Shenandoah) - Amerikos Vilnius

Regiono širdis - Šenandorius (Shenandoah, 5500 gyv.), dar vadinamas Šenandu, pravardžiuotas Amerikos Vilniumi. Lietuvių čia net šiandien per 12 proc. Šenandoriaus lietuvybės širdis ilgiau nei šimtmetį buvo 1891 m. neogotikinė dvibokštė Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia, seniausią lietuvišką istoriją turėjusi bažnyčia visame Amerikos žemyne, pilna lietuviško meno, kurį kūrė ar iš menkų algų pirko lietuviai šachtininkai. Ji buvo net pripažinta paveldu, bet po kontroversiško proceso ir nepaisant lietuvių protestų ir to, kad tai buvo vienintelė ant tvirtos žemės pastatyta miestelio bažnyčia, vyskupijos sprendimu nugriauta. Lėšas, kurias buvo surinkęs bažnyčios pripažinimui paveldu, lietuvių komitetas skyrė atminimo lentai, kurioje pagerbiama Pietinio Pensilvanijos Anglies regiono "Mažoji Lietuva" (Centre ir Main gatvių kampe).

 Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčios vieta ir bažnyčios nuotrauka

Šenandoriaus Šv. Jurgio bažnyčios vieta ir bažnyčios nuotrauka

Pravardė nestebina: šis miestas net 40 metų turėjo lietuvius merus ir būtent čia 1904 m. išleistas pirmasis lietuviškas romanas "Algimantas" (autorius - V.Pietaris) - dar tada, kai į Lietuvą lietuvišką spaudą tegalėdavo įnešti knygnešiai (jo leidykla „Dirva“ stovėjo 15 W Oak St; neaišku, ar dabar ten tas pats pastatas). Taigi, Šenandoriaus reikšmė lietuvių literatūrai panaši kaip Tilžės ar Karaliaučiaus. Tais laikais miestelio būta daug didesnio: ~20 000 žmonių (kai kuriuose šaltiniuose - 40 000), iš jų ketvirtis lietuviai; tuo metu "Ripley's believe it or not" skelbė, kad Šenandorius yra tankiausiai planetoje gyvenama vieta.

 Vieta, kurioje išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas

Vieta, kurioje išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas

Toks mažėjimas būdingas visiems regiono miesteliams: nuo 1930 m. jie susitraukė bent perpus, kai kuriuose teliko vos ketvirtis buvusių gyventojų. Gal tai ir išsaugojo lietuvių kultūrą: naujų imigrantų (juodaodžių, lotynų amerikiečių) čia iki pat 2000 m. buvo mažai, tad senosios bendruomenės toliau vyrauja. Kai lietuvių šitiek daug nemaža tikimybė susirasti vyrą ar žmoną irgi lietuvį: būna kad net trečioje ar ketvirtoje kartoje žmogus yra grynakraujis lietuvis.

Visgi tam, kas yra dabar, toli iki to, kas kadaise buvo. ~1898 m. miestelyje lietuviams priklausė: 59 tavernos, 17 parduotuvių, 5 mėsos turgūs, 4 siuvyklos, 8 akmentašyklos, 3 kirpyklos, šaltkalvis, 5 laidojimo namai, 5 arklidės ir 2 leidyklos! Kažin, ar kuris pačios Lietuvos miestas galėjo tam prilygti - juk Lietuvos verslus anuomet valdė žydai, lenkai ir vokiečiai.

Šenandoriaus aukštumų lietuvių kapinės

Anų laikų didybė atsispindi net šešiose miestelio lietuvių kapinėse, kuriose - tūkstančiai kapų. Tai – daugiausiai lietuvių kapinių vienoje vietoje visoje Amerikoje. Seniausios yra Šv. Jurgio kapinės, kuriose laidota nuo 1892 iki 1934 m. Ties jų įėjimu – lietuviškas užrašas, o vienas kapų yra Andriaus Strupinsko, kuris buvo pirmasis lietuvis kunigas Amerikoje (tas kapas, be antkapio, pažymėtas ir pastatyta lentele, kad jį būtų lengviau rasti).

Bet čia, kaip ir kitur Anglies regione, geriau kapinėse ne ieškoti konkrečių kapų, o paskaityti įrašus, kurių kai kurie - labai išsamūs, rašo, kur gimė, kaip mirė, be to, visur vartojama senoji lietuvių kalba, o pavardės visaip iškraipytos: čia sulenkintos, čia suanglintos. Juk dauguma imigrantų būdavo beraščiai ir Amerikos dokumentus pavardes imigracijos pareigūnai įrašydavo tokias, kokias išgirsdavo. Taip "Antanas Jonauskas" tapo "Anthony Yanousky", "Adomas Sinkevičius" - "Adam Sincavage" ir pan. Yra tarmiški užrašai "Matka Mariona Siklakienie", "Tevas Mateušes Stiklakis" ir pan.

Šv. Jurgio lietuvių kapinių įėjimas

Šv. Jurgio lietuvių kapinių įėjimas

Kalvarijos Mergelės kapinės įkurtos 1911 m. po konflikto tarp kunigo ir parapijiečių. Parapijiečiai įkūrė savo privačias kapines ir, paėmę bažnyčios pastato valdymą, net pasiskambindavo varpais, kai ten eidavo laidotuvių procesijos (kunigas tose laidotuvėse atsisakydavo dalyvauti).

Senas kapas Kalvarijos Mergelės kapinėse

Senas kapas Kalvarijos Mergelės kapinėse

Šitokie konfliktai buvo apėmę daug ankstyvųjų (~1900 m.) Amerikos lietuvių parapijų. Mat lietuviai, paaukoję sunkiai šachtose uždirbtus pinigus bažnyčiai, bijojo, kad kunigai netinkamai valdys turtą (pvz. nebelaikys lietuviškų mišių, dėl kurių jie ir statėsi bažnyčias), todėl jie reikalavo, kad bažnyčių turtas priklausytų jiems, o kunigai tik gautų algą. Tačiau Romos katalikų bažnyčia reikalavo turtą (ypač bažnyčių pastatus) perduoti jai.

Viena pagrindinių priežasčių tokiems konfliktams buvo ta, kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuviai (ir Amerikos lietuviai) buvo susiskaldę į kelias stovyklas: labai religingų ir tų, kuriems Amerikos lietuvių bažnyčios buvo reikalingos labiau kaip erdvė tautinei veiklai (juk ten kas sekmadienį susitikdavo lietuviai, kartu švęsdavo, šokdavo liaudiškus šokius ir t.t.). Pastarieji netgi skųsdavosi, kad religinės apeigos bažnyčioje vyksta per ilgai; kunigai žiūrėdavo kreivai, kaip į nelabai tikinčius ar katalikus-apsimetėlius. Būtent ši tautiškai nusiteikusių lietuvių grupė ir turėdavo didžiausią įtaką tarp tų, kurie reikalaudavo bažnyčias perduoti valdyti nekunigams.

Ilgainiui Romos katalikų bažnyčia per teismus perėmė Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios valdymą, ir Kalvarijos Mergelės lietuvių kapinės irgi tapo katalikiškomis. Tačiau, atrodo, ~1900 m. pasauliečių aktyvistai buvo teisūs: bažnyčioje, statytoje jų pinigais, ne tik neliko lietuviškų mišių, ji dargi buvo nugriauta; jos akmenis dar gali pamatyti suverstus prie Kalvarijos Mergelės kapinių. Iš pradžių Romos katalikų bažnyčia žadėjo iš tų akmenų lietuviams sumūryti bent simbolinę varpinę, tačiau pažadus pamiršo.

Bažnyčios akmenys Šenandoriaus kapinėse

Bažnyčios akmenys Šenandoriaus kapinėse

Katalikai Šenandoriuje laikui bėgant įsteigė dar tris naujesnes kapines. Lurdo Mergelės lietuvių kapinėse įspūdingiausias memorialas – Aleksandro ir Viktorijos Semenių šeimos Lurdas su lietuviškais užrašais. Fatimos Mergelės lietuvių kapinės turi panašų Lurdą kunigui Juozapui Antanui Karaliui, kuris 41 metus tarnavo Šenandoriaus lietuvių bažnyčios klebonu ir būtent jis pasiekė galutinę pergalę prieš pasauliečius perimdamas bažnyčią Vatikano naudai.

Semenių šeimos Lurdas Šenandoriuje

Semenių šeimos Lurdas Šenandoriuje

Kunigo Karaliaus lurdas Šenandoriuje

Kunigo Karaliaus lurdas Šenandoriuje

Šenandoriaus Aušros Vartų kapinės (angliškai vadinamos Aušros Mergelės – Lady of Dawn – kapinėmis) turi išlikusius lietuviškus vartus su lietuviškais užrašais ir bareljefais.

Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas

Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas

Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas

Aušros Vartų lietuvių kapinių Šenandoriuje įėjimas

Aušros Vartų kapinių bareljefas

Aušros Vartų kapinių bareljefas

Įdomi ir sena Amerikos lietuvių ložės Laisvės kapinių (Liberty Cemetery of the Supreme Lodge of Lithuanians in America) istorija - čia palaidoti ~50 1900 m. galingos organizacijos narių. Organizacija sekė Jonu Šliūpu – kairiuoju, kritikavusiu katalikų bažnyčią. Šliūpo sekėjai paprastai bažnyčios nelankydavo, o lietuviškai veiklai įsteigdavo atskirus lietuvių klubus, taip pat neretai turėdavo ir atskiras nereligines kapines. Tačiau Ložė, kaip ir kitos panašios organizacijos, ilgainiui išmirė, nes po Antrojo pasaulinio karo lietuviai smarkiai nusiteikė prieš kairiuosius pamatę, kaip elgiasi sovietų okupantai Lietuvoje. Nebelikus kam prižiūrėti kapinių jos – labiausiai apleistos ir liūdniausios Šenandoriuje.

Šenandoriaus Lietuvių laisvės kapinių įėjimas

Šenandoriaus Lietuvių laisvės kapinių įėjimas

Nuo Šenandoriaus Aukštumų šlaito gražiai matosi Šenandoriaus miestas. Kadaise jame dominavo du neogotikiniai lietuvių Šv. Jurgio bažnyčios bokštai. Bažnyčia neužmiršta, dar pamatysi net ją prisiminti raginančių reklamų, kurias užsakė vietos lietuviai.

Šenandoriaus apylinkės: gretimi lietuviški miesteliai

Nuo Šenandoriaus iki aplinkinių "lietuviškų" miestelių ir kaimų tėra keli ar keliolika kilometrų. Tačiau lietuviai atsikėlė čia dar tada, kai pasaulis tik svajojo apie automobilius, o nuvykti ir tokį atstumą vežimais buvo sunku. Tad kiekviename kaime pastatyta sava lietuviška bažnytėlė: visos nedidelės, su vienu bokštu ar išvis be jų.

Kai lietuvių šitiek daug tradicijas saugoti buvo lengviau - dar ~1970 m. lietuviškų bažnyčių lankomumas kilo, kai kitų etninių parapijų jau smuko; kai kurios parapijos ~1985 m. dar net pasistatė naujas bažnyčias (todėl, nors visos parapijos senos, kelių pastatai modernūs).

Eilinio miestelio Mahanojaus tiesi gatvė

Eilinio miestelio Mahanojaus tiesi gatvė

Visgi 2008 m. vyskupijos nusprendė sujungti daugelį etninių parapijų. Šiaip ar taip, lietuviškos pamaldos niekur jau seniai nelaikomos: juk praėjo trys ar penkios kartos nuo angliakasių imigrantų - tad vyskupijai atrodė nelogiška laikyti be paliovos mažėjančiuose kaimuose po kelias bažnyčias. Bet bažnyčios su jų senais lietuviškais užrašais, lietuvybe dvelkiančiu dekoru yra svarbūs kultūros ir istorijos židiniai, todėl jas bendruomenės visomis išgalėmis gina. Nors kalba nunyko, kitos lietuviškos tradicijos (rankdarbiai, tautiniai šokiai, maistas) puoselėjamos.

Daugelyje Anglies regiono miestelių ant stulpų kabo Amerikos karų veteranų nuotraukos ir pavardės. Tai leidžia pamatyti, kiek miestelyje būta lietuvių: juk lietuvių pavardės dažnai (bet, dėl suanglinimo, tikrai ne visada) baigiasi "as" ar "is".

Frakvilio lietuvių kvartalas, muziejus ir kapinės

Vienas miestelių, kur lietuvybės likę daugiausiai - Frakvilis (šiandien – 4000 gyv., 1930 m. – 8000). Visas jo kvartalas aplink Apreiškimo Mergelei Marijai (Anncuiation BVM) bažnyčią - lietuviškas. Prie bažnyčios durų, ant jos kertinio akmens - ir lietuviški užrašai („Apreiškimo parapija“, „Apreiškimo Panales Švenč Banyčia 1934“), bokšte – lietuviškas kryžius-saulė. Viduje – lietuviški vitražai, Aušros Vartų Marijos paveikslas. Bažnyčia atidaryta, bet naudojama rečiau ir nebėra oficialiai lietuviška, todėl kai kurios lietuviškos detalės panaikintos (šitaip pasielgta daug kur Pietiniame Anglies regione).

Frakvilio lietuvių bažnyčia

Frakvilio lietuvių bažnyčia

Kvartale prie bažnyčios - Lietuvių muziejus, į kurį patenkama iš anksto susitarus. Įkurtas 1982 m., jis surinkęs daug daiktų, kuriuos su savimi XIX a. atsivežė lietuvių imigrantai, šeimos relikvijų. Tuo metu lietuviai labiau domėjosi Tėvyne, o ne savo gyvenimu Amerikoje, ir kolekcionavo lietuviškus daiktelius, tačiau ilgainiui surinkta ir įdomių eksponatų susijusių su Pietinio anglies regiono lietuviais: daugybės čia veikusių brolijų ir seserijų ženklai, nešioti prisisegus prie drabužių ar laidotuvių nuotraukos – jas siųsdavo per „Geležinę uždangą“ iš ar į Sovietų Sąjungą, kad giminės anapus pamatytų, kas miręs, o kas gyvas (nes tekstą sovietai cenzūruodavo). Yra lietuviškų liaudies dirbinių, kuriuos sukūrė niekada Lietuvoje nebuvę vietos lietuviai, senų Amerikos lietuvių laikraščių ir kt. Labai pageidautina lankyti kartu su kuo nors, kas išmano eksponatus ir gali daug papasakoti (kadangi jau susitarsite dėl įleidimo, turėtų atsirasti ir toks žmogus).

Frakvilio lietuvių muziejus

Frakvilio lietuvių muziejus

Frakvilio lietuvių muziejaus viduje

Frakvilio lietuvių muziejaus viduje

Brolijos simbolis Frakvilio muziejuje

Brolijos simbolis Frakvilio muziejuje

Frakvilio lietuvių muziejus

Lietuvių mitingas tarpuakrinėje nuotraukoje Frakvilio lietuvių muziejuje

Frakvilio lietuvių kvartalo raudonaplytėje Apreiškimo parapijos salėje (1957 m.) vyksta Lietuvių dienos - seniausias etninis renginys JAV, rengiamas kasmet nuo pat 1914 m. Jis taip pat paminėtas naujojoje atminimo lentoje Šenandoriuje. 1922-1984 m. Lietuvių dienos vykdavo Lakewood parke, o dalyvių būdavo tiek daug, kad į šventę veždavo keliolika traukinių (su Lietuvių dienų istorija susiję eksponatai – irgi Frakvilio lietuvių muziejuje).

Atokiau nuo lietuviškojo kvartalo miestelio vakaruose yra didelės Frakvilio lietuvių kapinės, kuriose laidoti ne vien Frakvilio, bet ir aplinkinių miestelių lietuviai. Oficialiai ten veikia kelios skirtingų parapijų kapinės (Žirardvilio ir Maizevilio - 1956 m., Frakvilio - 1945 m.), bet ribų tarp jų nėra.

Frakvilio kapinių įėjimas

Frakvilio kapinių įėjimas

Mahanojaus lietuvių bažnyčia, bankas, kapinės

Kaip lietuvių literatūrai svarbus Šenandorius, lietuvių muzikai - Mahanojus (Mahanoy City; 4000 gyv. šiandien, 16000 gyv. 1910 m.). Mat anuomečiai angliakasiai čia įkūrė pirmąjį lietuvišką pučiamųjų orkestrą: "Mainerių orkestrą".

Miestelyje yra Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia, statyta 1888-1893 m. ir seniausia regione. Priešingai visoms kitoms Pietinio Anglies regiono gyvenvietėms, 2008 m. sujungiant Mahanojaus parapijas nutarta palikti pagrindine būtent lietuvių bažnyčią. Tiesa, ji pervadinta Motinos Teresės, ją aplankiusios 1995 m., garbei ir smarkiai rekonstruota, panaikinant kai kurias tautines detales. Pertapytas vidus – už altoriaus dabar visų šešių sujungtų miestelio parapijų pavadinimuose figūravusių šventųjų vaizdų freska. Viena dar likusi lietuviška detalė – vitražai, ant kurių lietuvių aukotojų pavardės. Tiesa, tai nėra autentiški XIX a. vitražai: jie sukurti XX a. viduryje vietoje senųjų. Todėl, be lietuviškų pavardžių, užrašai ant jų angliški, nes tuo metu daugelis lietuvių angliškai jau mokėjo panašiai ar net geriau, nei lietuviškai, buvo gimę JAV. Tačiau antrame aukšte prie choro išlikę seni XIX a. vitražai su lietuviškais užrašais.

Mahonjaus lietuvių bažnyčia

Mahonjaus lietuvių bažnyčia

Mahanojaus lietuvių bažnyčios vidus

Mahanojaus lietuvių bažnyčios vidus

Mažytis Mahanojus garsėjo ir kaip miestas, kuriame leistas vienu metu didžiausias pasaulyje laikraštis lietuvių kalba – „Saulė“. Paskutinė didžiulė medinė trijų aukštų jo leidykla tebestovi (statyta 1916 m.), nors ir yra apleista (laikraštis, ėjęs nuo 1888 m., nustojo būti leidžiamas 1959 m., kai anglų kalba jau stūmė lietuvių kalbą iš daugelio šeimų – ypač mišrių). Visgi, vien pažiūrėti iš išorės pastatas įspūdingas.

"Saulės" lietuvių laikraščio leidykla

"Saulės" lietuvių laikraščio leidykla

Saulės lietuvių laikraščio leidykla (fasadas)

Saulės lietuvių laikraščio leidykla (fasadas)

Lietuviams Mahanojuje priklausė ir Lietuvių bankas, kurio pastatas irgi gerai išsilaikęs (yra net seifas). Įdomu, kad banką įsteigė kunigas, mat tų laikų Amerikoje tokie tautiniai bankai būdavo labiau socialinė paslauga nei verslas: tiesiog, vietiniai bankai nenorėdavo skolinti imigrantams. Nors pastate nėra lietuviškų detalių, jame sukurtoje istorinėje ekspozicijoje minimi ir lietuviai. Ant pastato fasado yra datos 1903-1923.

Mahanojaus lietuvių bankas (su arkiniu langu)

Mahanojaus lietuvių bankas (su arkiniu langu)

Mahanojaus lietuvių banko vidus

Mahanojaus lietuvių banko vidus

Mahanojuje stovėjo dar daugiau lietuvikų pastatų: lietuvių mokykla (uždaryta 1972 n., nugriauta 2010 m.) ir lietuvių vienuolynas, kuris tebestovi, tačiau vienuolės ten nebe lietuvės ir lietuviškų detalių viduje nelikę.

Į pietus nuo miestelio, tarp kitų kapinių, stūksančios Šv. Juozapo lietuvių kapinės labiausiai stebina Bočkauskų šeimos kapu su įspūdinga statula. Bočkauskai – tai „Saulės“ leidėjai, o jų kape atsispindi to meto lietuvių-lenkų kultūrų konkurencija, kai tokios kilmingos šeimos neapsispręsdavo, ar jie labiau lietuviai, ar lenkai. Dėl šios priežasties kai kurių Bočkauskų pavardės antkapiuose išraižytos sulenkintai (Bockowski), kai kurių – lietuviškai (Boczkauskas, ne Bočkauskas, nes „č“ raidė dar nebuvo įsivyravusi).

Leidėjų Bočkauskų kapas Mahanojuje

Leidėjų Bočkauskų kapas Mahanojuje

Paties leidėjo Bočkausko kapas

Paties leidėjo Bočkausko kapas

Maizevilis ir Žirardvilis: lietuvių bažnyčios ir gatvė

Maizevilyje buvo vienintelė JAV Šiluvos Marijos bažnyčia (14 North Nice Street). Ji statyta 1967 m. senajai - Šv. Liudviko - sudegus. Parapijiečiai - daugiausiai jau gimę Amerikoje – parinko naujajai bažnyčiai lietuviškesnį pavadinimą, juk buvo Lietuvos sovietinės okupacijos laikai ir lietuvybė buvo labai aktuali. Bažnyčios vidus irgi buvo įrengtas labai lietuviškai, tačiau dabar bažnyčia uždaryta, užrakinta ir parduodama.

Maizevilio Šiluvos Mergelės lietuvių bažnyčia

Maizevilio Šiluvos Mergelės lietuvių bažnyčia

Maizevilio ir gretimo Gilbertono kaimų gyventojų netektys net pietinio Anglies regiono mastais milžiniškos: nuo 5500 gyv. 1910 m. jie susitraukė iki vos 750 gyv. šiandien.

Kaime tebeliko vienintelis JAV Šiluvos Marijos bulvaras (Our Lady of Šiluva Blvd), įkurtas panašiu metu, kaip ir bažnyčia: iš tikro tai buvęs užvažiavimas ant dabar panaikinto kelio. Tiesa, lentelės su gatvės pavadinimu ten nerasi, jis pažymėtas tik planuose.

Maizevilio Šiluvos Mergelės bulvaras (nueina tolyn)

Maizevilio Šiluvos Mergelės bulvaras (nueina tolyn)

Žirardvilio (Girardville, 1500 gyv. šiandien, 5000 gyv. 1930 m.) Šv. Vincento pauliečio lietuvių bažnyčia - viena vos trijų pietiniame Anglies regione dar reguliariai veikiančių lietuviškų bažnyčių. Pirmąsias mišias 1904 m. parapija laikydavo operos teatre (aišku, jo, stovėjusio 27 E. Main St., seniai nebeliko: miesteliui tampant kaimu jis paverstas kinu, riedučių sale ir galiausiai nugriautas). Dabartinė mūrinė anglų neogotikos stiliaus bažnyčia stovi nuo 1926 m., puošnus interjeras 1978 m. perdažytas paprasčiau; išliko seni vitražai, kurių viename - net trispalvė ir Jogailos kryžius. Daug lietuviškų pavardžių tarp aukotojų atskriems meno kūrniams.

Žirardvilio lietuvių bažnyčia

Žirardvilio lietuvių bažnyčia

Nors mišios lietuviškai nebevyksta seniai, parapija didžiuojasi savo kilme ir, kaip įprasta JAV, mažumų kultūra akcentuojama, kol dar yra ką akcentuoti. Net oficialiame parapijos tinklapyje skelbiama "Mūsų šaknys visad bus Lietuvoje", įterpiama lietuviškų frazių, tegu ir verstų su žodynu (pvz. "May the Name of Jesus Christ be praised forever" išversta "Gegužes Jezaus Kristaus Vardas buti giriamas amžinai!"). Tiesa, pati parapija jau panaikinta.

Žirardvilio lietuvių bažnyčios vitražas

Žirardvilio lietuvių bažnyčios vitražas

Toliau į pietus: lietuviškas paveldas palei 209 kelią

209 kelias driekiasi 15-25 km į pietus nuo Šenandoriaus ir palei jį pilna kitų lietuviškų anglies miestelių.

Ten esančioje Tamakvoje yra ir trečioji tebeveikianti regiono lietuviška bažnyčia. Tai - Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia (307 Pine St), kuri yra vientisas garsaus Amerikos lietuvių skulptoriaus ir architekto V. K. Jonyno kūrinys (1976 m.), persmelktas unikaliu jo stiliumi. Bokštą karūnuoja lietuviškas kryžius saulė. Lietuvos vėliava irgi plazda viduje, tiesa, nuo altoriaus perkelta į chorą. Išorinis lietuviškas kryžius nuimtas ir pakeistas paprastu. Apskritai, Alentauno vyskupija (kuriai priklauso pietinis Anglies regionas) itin agresyviai naikino bažnyčių tautiškumą, todėl nors lietuviškos detalės kitose JAV bažnyčiose, kurios oficialiai nebesivadina lietuviškomis, pasiliko, Anglies regione jos buvo sunaikintos (išskyrus tas, kurias pakeisti būtų labai brangu, pvz. vitražus).

Tamakvos lietuvių bažnyčia

Tamakvos lietuvių bažnyčia

Tamakvos lietuvių bažnyčios vidus

Tamakvos lietuvių bažnyčios vidus

Tamakva regione vienas didesnių miestelių: turi 7000 gyv. ("Aukso amžiuje" čia gyveno 13 000 gyv.). Lietuvių 1906 m. gyveno 106 šeimos, 1917 m. 235 šeimos - žinant, kad šeimų tais laikais būta didelių, lietuviai galėjo sudaryti apie 10% tamakviečių. Anie žmonės dabar ilsisi miestelio pietuoe Owl Creek Road, kur yra Šv. Petro ir Povilo lietuviškos kapinės. Jų pažiba – seni apleisti vartai su užrašu „Lithuanian cemetery“ bei dviem trispalvėm po juo.

Tamakvos lietuvių kapinių vartai

Tamakvos lietuvių kapinių vartai

Tomis pat kapinėmis naudojosi ~7 km į rytus nuo Tamakvos esančiame Koaldele (Coaldale) buvusi lietuvių parapija, kuriai priklausė Šv. Jono Krikštyojo bažnytėlė. Pastaroji uždaryta, o ir miestelis susitraukė labiau: nuo 7000 iki 2000 gyv. Ant bažnyčios kertinio akmens liko lietuviškas užrašas su 1914 05 10 data.

Koldeilo Šv. Jono lietuvių bažnyčia

Koldeilo Šv. Jono lietuvių bažnyčia

Šenandorius yra lietuviškiausias JAV miestelis tarp turinčiųjų virš 5000 gyv., bet jei skaičiuoti visus kaimus virš 1000 gyv. tuomet pirmauja Naujoji Filadelfija (New Philadelphia), kur lietuviais surašinėtojams prisistatė apie 25% gyventojų - daugiau, nei bet kurios kitos tautybės. ~1910 m. kai miestelio būta dvigubai didesnio čia tvyrojo rimta įtampa tarp dviejų tautų: lietuvių ir airių. Abi įsteigė po bažnyčią; kad ir kaip atrodytų keista tokio dydžio kaime, abi veikė beveik iki šiol; deja, 2008 m. lietuviškoji Švč. Širdies (Sacred Heart) bažnyčia (naujasis pastatas statytas 1984 m.) buvo uždaryta. Dabar ten – bažnyčios kavinė, veikianti kartą per savaitę. Joje tebesiūlomi lietuviški kugeliai, tačiau visus lietuviškus simbolius (tokius kaip Rūpintojėlis) vyskupija pašalino.

Buvusi Naujosios Filadelfijos lietuvių bažnyčia

Buvusi Naujosios Filadelfijos lietuvių bažnyčia

Rūpintojėlis, kurį vyskupija nugriovė Naujojoje Filadelfijoje (nuotrauka)

Rūpintojėlis, kurį vyskupija nugriovė Naujojoje Filadelfijoje (nuotrauka)

Kad geriau suprastumėte, kiek įtakos turėjo lietuviai Nauojoje Filadelfijoje, žvilgtelkite į lietuvių mokyklos prie bažnyčios dydį (statyta 1926 m.). Ji apleista, be lietuviškų ženklų (tik pažiūrėjus pro įėjimo durų stiklą matosi lenta su lietuviška pavarde). Tebeveikia didžiulės Švč. Širdies lietuviškos kapinės.

Naujosios Filadelfijos lietuvių mokykla

Naujosios Filadelfijos lietuvių mokykla

Naujosios Filadelfijos lietuvių kapinės

Naujosios Filadelfijos lietuvių kapinės

Gretimas Midlporto kaimas dar 1948 m. (50 metų po didžiosios lietuvių imigracijos į Anglies regioną) turėjo pakankamai tautiškai nusiteikusių lietuvių, kad šie surinktų aukas savo kaime lietuvių bažnyčiai (nors Anglies regione yra ir naujesnių lietuvių bažnyčių, nauji pastatai kitur pastatyti nebent po gaisro, o ši paskutinė įkurta plynoje vietoje). Tiesa, parapija ten ne įkurta, kunigas atvykdavo iš Naujosios Filadelfijos. Dabar bažnyčia uždaryta, jokių lietuviškų detalių neliko.

Midlporto lietuvių bažnyčia

Midlporto lietuvių bažnyčia

Mainersvilio (Minersville, 4000 gyv. šiandien, 9000 gyv. 1930 m.) Šv. Pranciškaus Asyžiečio lietuvių parapija irgi buvo pasmerkta uždarymui, bet žmonės pasiekė įspūdingą pergalę Vatikane: po jų skundo šis pripažino, kad vyskupas neteisėtai uždarė jų bažnyčią. Deja, vyskupas pralaimėjimo nesiruošia pripažinti ir bažnyčią atidarė tik simboliškai: mišios ten vyksta kartą per metus.

Mainersvilio lietuvių bažnyčia

Mainersvilio lietuvių bažnyčia

Ant kalno virš bažnyčios stūkso didžiulė buvusi Mainsersvilio lietuvių mokykla (veikia kaip nelietuviška; lietuvybės ženklų nelikę).

Mainersvilio lietuvių mokykla

Mainersvilio lietuvių mokykla

Atokiau miesto centro - Mainersvilio lietuvių kapinės, kuriose - didelis kryžius lietuviams, kariavusiems Antrajame pasauliniame kare.

Mainersvilio lietuvių kapinės - Antrojo pasaulinio karo paminklas

Mainersvilio lietuvių kapinės - Antrojo pasaulinio karo paminklas

Sent Klero miestelio (3000 gyv. šiandien, 7000 gyv. 1930 m.) Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios (441 South Nicholas St, statyta 1917 m.) prieigose dar gali pamatyti paskutinio mišias ten laikiusio lietuvio kunigo Jankaičio pavardę, bet, nors viskas palikta kaip buvo, pastatas – apleistas.

Sent Klero lietuvių bažnyčia

Sent Klero lietuvių bažnyčia

Sent Klero lietuvių bažnyčios informacinė lenta su kunigo pavarde

Sent Klero lietuvių bažnyčios informacinė lenta su kunigo pavarde

Sent Klere Šv. Kazimiero lietuvių kapinės (atidarytos 1929 m.), kurių pažiba - Šv. Kazimiero paminklas.

Šv. Kazimieras Sent Klero lietuvių kapinėse

Šv. Kazimieras Sent Klero lietuvių kapinėse

Lietuviškas paveldas į vakarus nuo Šenandoriaus

Į Vakarus nuo Šenandoriaus svarbiausias lietuvybės centras – Maunt Karmelio miestelis (Mt Carmel, 6 000 gyv. šiandien, 18 000 gyv. 1930 m.) miestelis. Ten ligi šiol veikia lietuvių klubas (309 S. Oak St.) trispalvėmis durimis.

Maunt Karmelio lietuvių klubas

Maunt Karmelio lietuvių klubas

Miestelis turi ir lietuviškas Šv. Kryžiaus kapines pietuose, Cemetrary Road (~1500 kapų). Kaip ir kitur, kapinės pavadintos pagal lietuvių bažnyčią, kuri čia uždaryta 1992 m. Dabar ten – sandėlis, langai išdaužyti. Užrašas ant paminklinio akmens byloja „St. Krizaus liet. bazniczia 1892“.

Maunt Karmelio lietuvių bažnyčia

Maunt Karmelio lietuvių bažnyčia

Maunt Karmelio lietuvių kapinės

Maunt Karmelio lietuvių kapinės

Dar liūdniau atrodo Maunt karmelio lietuvių mokykla, kartais pavadinama pirmąja tokia Amerikoje. Dabar ji apleista, tačiau fasade tebepamatysi lietuvišką užrašą, Vytį (tais laikais pastatas turėjo ir visa išore byloti lietuvybę), o paminklinis akmuo skelbia „Įsteigta 1923 metais“.

Maunt Karmelio bažnyčioje dirbo vienuolė Marija Kazimiera Kaupas imigravusi iš Ramygalos, kurią popiežius Benediktas XVI pripažino Dievo tarnaite - tai pirmas žingsnis kelyje į pripažinimą šventąja. 2015 m. miestelyje įkurtas Marijos Kaupas savanorystės centras, į kurį atvažiuoja koledžo studentai padėti vietos gyventojams.

Marijos Kaupas (Kaupaitės) savanorių centro vieta

Marijos Kaupas (Kaupaitės) savanorių centro vieta

Šamokino (Shamokin) miestelis garsėjo pirmąja Amerikoje lietuviška spaustuve (ten išleistas Marko Tvarausko lietuvių-anglų kalnų žodynas), ten taip pat buvo bokštuota lietuvių Šv. Mykolo arkangelo bažnyčia, uždaryta 1995 m., nugriauta 2015 m. Veikia smukle tapęs Lietuvių klubas ir lietuvių kapinės.

Senoji Šamokino lietuvių bažnyčia 2015 m. beveik nugriauta. Telikęs rūsys.

Senoji Šamokino lietuvių bažnyčia 2015 m. beveik nugriauta. Telikęs rūsys.


Šamokino lietuvių klubas

Šamokino lietuvių klubas


Šamokino Šv. Mykolo lietuvių kapinės

Šamokino Šv. Mykolo lietuvių kapinės

Pakeliui iš Šenandoriaus į Maunt Karmelį galima stabtelėti Centralijoje kur sklypai be pastatų ir užaugę medžiais, nors keliai nutiesti. Miestelį nugriovė, nes po žeme degančios šachtos skleidžia dūmus. Kasyba regione nunyko, bet nepraėjo be pėdsakų. Netoliese ir Ašlando kasykla į kurią gali nusileisti tie, kas nori sužinoti daugiau apie baisias prieškario lietuvių darbo sąlygas regione (nepaisant to, geresnes, nei tuo metu buvo Lietuvoje).

Degantis ir apleistas Centralijos kaimas

Degantis ir apleistas Centralijos kaimas

Lietuviškas paveldas į rytus nuo Šenandoriaus

Didžiausias miestas į rytus nuo Šenandoriaus - Hazletonas (17 000 gyv. šiandien, 38 000 gyv. 1940 m.). Ir jo rusva lietuvių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (pradėta statyti 1911 m.) buvo didelis kelių pastatų kompleksas. Deja, 2010 m. ją vyskupija pardavė ispanakalbiams sekmininkams. Hazletono lietuvių kapinės (įkurtos 1886 m.) yra prie Cemetery road / E Broad street kampo, ten – gausu senų lietuviškų antkapinių įrašų.

Hazletono lietuvių bažnyčios kertinis akmuo

Hazletono lietuvių bažnyčios kertinis akmuo

Hazletono lietuvių kapinės

Hazletono lietuvių kapinės

Makadus (McAdoo; 2000 gyv. šiandien, 5000 gyv. 1930 m.) turėjo medinę lietuvišką Šv. Kazimiero bažnyčią netoli Cleveland ir Adams gatvių kampo, dabar ten gyvenamasis namas. Įdomu, kad bažnyčia gimė iš pasipriešinimo katalikybei: jos statytojai norėjo nepriklausyti nuo Vatikano. Bet 1928 m. ėmę ręsti bažnyčią susipyko tarpusavy, pritrūko pinigų ir galiausiai grįžo pas katalikus, kurie bažnyčią priėmė. Tiesa, ji niekad neturėjo pakankamai lankytojų, kad turėtų kleboną.

Makadaus buvusi lietuvių bažnyčia, dabar - gyvenamasis namas

Makadaus buvusi lietuvių bažnyčia, dabar - gyvenamasis namas

Dėl sunkių darbo sąlygų šachtose lietuviai protestavo, bet anuomet darbininkų teisės nebuvo taip smarkiai ginamos, tad tai turėjo ir tragiškų pasekmių: kelis lietuvius nužudė policija kai jie 1897 m. sustreikavo ir rengė neteisėtą paradą Latimerio (Lattimer) miestelyje. Iš viso tądien žuvo 19 kasyklų darbininkų; atminimo lenta Harvude (Harwood), kur pradėtas žygis, liudija, kad aukos buvo "lenkai, lietuviai ir slovakai"; žudymo vietoje yra didesnis memorialas su žuvusiųjų sąrašu, jame viena pavardė su lietuviška galūne "-as", bet tais laikais dar nebuvo standartizuotos rašybos, kai kas emigravę galūnes "nusiimdavo". Latimerio žudynės JAV gerai žinomos, jos smarkiai išpūtė Pensilvanijos profsąjungų gretas. Neapsikentę sunkių sąlygų dalis Anglies regiono lietuvių prasigyvenę išsikėlė į aplinkines valstijas, pvz. Aukštutinį Niujorką.

Memorialas Latimerio žudynių vietoje

Memorialas Latimerio žudynių vietoje

Memorialas Latimerio žudynių vietoje - aukų sąrašas

Memorialas Latimerio žudynių vietoje - aukų sąrašas

Latimerio streiko žygio pradžios atminimo lenta, kur paminėti lietuviai

Latimerio streiko žygio pradžios atminimo lenta, kur paminėti lietuviai

Viena vieta pamatyti tokią aplinką, kokia ji buvo XIX a. regiono angliakasybos miesteliuose, kai į juos atsikėlė lietuviai - Eklio kasybos kaimas. Ten viskas likę kaip kadaise, seni mediniai namai. Tik muziejus pristatytas (jo pristatomajame filme minimi ir lietuviai). Muziejumi virsta ir pats miestelis, tačiau kol kas jame yra gyventojų: jie nevaromi, o, tiesiog, jiems išsikeliant naujų nuomininkų nebeieškoma.

Eklio angliakasių miestelio gatvė

Eklio angliakasių miestelio gatvė

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų pietiniame Pensilvanijos Anglies regione žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos dienoraštis

Nuo pat „Tikslas Amerika 2017“ laukiau nesulaukiau, kada galėsiu aplankyti Pietinį Pensilvanijos anglies regioną. Ne tik Amerikos lietuvių, bet ir visos Lietuvos istorijoje jis užima svarbią vietą – juk ten, Šenandoriuje (Shenandoah), išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas. Tame regione suformuotas pirmasis lietuviškas pučiamųjų orkestras.

Ir dar daug tokių „pirmųjų“ tikriausiai buvo. Nes lietuviai ten pasuko dar 1865 m., kai pačioje Lietuvoje kentėjo priespaudą, kalbos draudimą. Nes lietuvių ten privažiavo tiek, kad kai kuriuose miesteliuose 10 ar 20% visų žmonių dar ir dabar, po 100-150 metų, prisistato esantys lietuvių kilmės. Nes lietuvių bažnyčios ten stovi kas keliolika kilometrų ir dar iš namų sužinojau apie galybę kitų įdomių lietuviškų vietų: lietuvių muziejų, šešias lietuvių kapines viena šalia kitos, atminimo lentą „Amerikos Lietuvai“... Ir lietuvių dienas, seniausią tautinį festivalį Amerikoje, tame krašte vykstantį jau virš 100 metų.

Kaimai ir miesteliai, kur lietuvybė laikosi virš šimtmečio

Tiesa, po lengvo nusivylimo Šiauriniame anglies regione, į pietinį važiuoti kiek bijojau: gal ir ten beveik viskas jau sunykę? Juk apie Šv. Jurgio bažnyčios, seniausios lietuvių parapijos, griovimą Šenandoriuje tikriausiai girdėjo visi.

Skaudžias istorijas apie jį pasakojo ir vietos lietuviai. Kad bažnyčia buvo suremontuota, turėjo milijoną dolerių sąskaitoje, kurį vyskupija atėmė. Kad bažnyčia buvo vienintelė mieste ant tvirtos žemės, o paliktoji lenkų Šv. Kazimiero bažnyčia yra virš šachtų, nestabili. Kad vyskupija griaudama žadėjo lietuviams pastatyti iš jos akmenų simbolinę varpinę, bet tuos akmenis lietuviai rado suverstus savo kapinių šone ir jie ten guli iki šiol.

Apskritai, Alentauno vyskupija, kuriai priklauso Pietinis anglies regionas, pasirodė bene labiausiai nusiteikusi prieš bet kokį bažnyčių tautiškumą. Kitur, nors bažnyčia nebelietuviška, jos šventoriuje paliekami lietuviški paminklai, koplytstulpiai. O čia girdėjome istorijų, kad net ir palikus bažnyčią atidarytą nupjautas lietuviškas kryžius-saulė ir pastatytas paprastas, sąvartynan išmestas rūpintojėlis ir pan. Bent vitražus sunku išimti, tai juos, lietuviškais užrašais išpuoštus, palieka.

Dėl to naikinimo labai gaila, nes pačių žmonių lietuviškas nusiteikimas ten didelis: daug Amerikos lietuvių bažnyčių uždarytos gana tyliai, nes, tiesiog, nebuvo jaunesnių žmonių, pasiryžusių jas ginti; gi Šenandoriaus lietuviai kovojo aršiai, deja, nesėkmingai. Šiaip ar taip, pietiniame anglies regione situacija pasirodė geresnė, nei galėjau tikėtis. Sutikome nemažai žmonių, kurie laikosi daugybės lietuviškų tradicijų – nuo kugelio iki margučių dažymo ar pasninko penktadieniais – nepaisant to, kad visi jų protėviai imigravo dar XIX a. Vieni lietuviai net užpirkę reklaminį stendą prie įvažiavimo į Šenandorių „Prisiminkime Šv. Jurgio lietuvių bažnyčią“.

Lietuvybę, tikriausiai, gelbėja didelis lietuvių procentas regione. Kai lietuvių šitiek daug, net ir ketvirtoje kartoje gali sutikti grynakraujų lietuvių ar bent tokių, pas kuriuos lietuviška kilmė vyrauja.

Deja, kad ir kiek idealistiškai kalbėtume, kad ir maišyto kraujo žmogus gali būti lietuvis, beveik visi žmonės, kurie sutiko „Tikslas Amerika“ papasakoti apie lietuvišką paveldą, buvo grynakraujai lietuviai, keletas – 50 ir daugiau procentų lietuviai ir nė vieno, kuriam lietuvis būtų buvęs, tarkime, tik vienas iš senelių.

Taip jau yra ir tą reikia suprasti: jei žmogus yra keleto tautybių kilmės, tai dėl jo dėmesio konkuruos keli identitetai. Lietuviškam identitetui, kaip ir lietuviškam paveldui, deja, konkuruoti kol kas sekasi sunkokai. Štai kodėl lietuvybė daug šimtmečių išsilaikė Punske, kur lietuvių yra dauguma (todėl ir beveik visos šeimos – nemišrios lietuviškos) ir gana neblogai „atstovėjo“ istorijos audras vietose kaip Šenandorius, kur lietuvių 14%, tačiau spėriai per pora kartų nunyko visur, kur lietuviai gyveno pramaišiui su kitataučiais ir sau poras rinkosi iš jų.

Gal tai galima pakeisti. Gal lietuviškos vietos gali lietuvybe sudominti ir tą, kuriam lietuvių kilmė – tik viena iš daugelio. Bet, aišku, tai visada bus sudėtingiau, nei sudominti grynakraujį lietuvį.

Ką lankyti? Šešios įdomiausios lietuviškos vietos pietiniame Anglies regione

Atsidarius Pietinio Anglies regiono „Tikslas Amerika“ žemėlapį neabejotinai priblokš pažymėtų vietų gausa. Jų – beveik 60! Buvo tikras iššūkis tiek jų aplankyti, kai tam teturėjome vieną parą... Bet dėl išankstinio planavimo, vietos lietuvių pagalbos – pavyko. Visko į vieną straipsnį tikrai nesudėsi ir rekomenduojame paskaityti „Gabalėliai Lietuvos“ svetainėje. O čia aprašau tik įdomiausias vietas.

1.Šenandoriaus lietuvių kapinynas. Šešios lietuvių kapinės vienoje vietoje: ketverios katalikų, vienerios kunigo oponentų (kurie buvo užvaldę bažnyčią ir, laidodamiesi savo kapinėse, prieš kunigo valią net paskambindavo varpais), ir vienerios netikinčiųjų Šliūpo sekėjų „ložės“. Daugelis kapinių pilnos gražių paminklų su lietuviškais užrašais – neretai senesniais už pačią Lietuvos Respubliką, pasakojančiais tų žmonių gyvenimo istorijas: kur gimė, kur užaugo, kaip žuvo. Taip pat verta patyrinėti ir pavardes ant antkapių: kaip pasakojo po kapines vedžiojusi Setcavage šeima, iš Lietuvos atvykusieji nustemba, kokios keistos čia jos. Mat tais laikais (XIX a.) daug imigrantų būdavo beraščiai ir jų vardus imigracijos pareigūnai užrašydavo taip, kaip jiems susirodydavo: kas pagal anglišką rašybą, kas pagal lenkišką, vokišką ar net airišką. Pamėginę angliškai ištarti „Setcavage“ tikriausiai suprasite, kad tai „Setkevičiai“ (o galūnė „avage“ – visuomet „evičius“ ar „avičius“). Beje, kitos mus po regioną lydėjusios šeimos pavardė – Luschas – parašyta keičiant „š“ vokišku triraidžiu „sch“.

2.Frakvilio lietuvių muziejus. Sužinokite, kuo gyveno šio regiono lietuviai, koks buvo jų – tiksliau, imigrantų vaikų ir vaikaičių – santykis su Lietuva. Ten rasite draugijų, kurių bent kelioms prieš 100 metų priklausydavo kiekvienas Amerikos lietuvis, ženklelius (viena pusė – įprastinė, kita – gedului), vaizdus iš Lietuvių dienų kai jos būdavo tokios gausios, kad į jas veždavo keliolika traukinių per dieną, gausybę brangintų iš Lietuvos parsivežtų „tautinių relikvijų“ ir t.t. Kaip pasakojo vietiniai, tarp XIX a. eksponatų vyrauja daiktai iš Lietuvos, nes Amerikos lietuviai taip ilgėjosi savo tėvynės, kad jiems neatrodė svarbu užrašyti, fotografuoti tai, kas vyko jų „laikinojoje žemėje“; svarbiausia buvo kaupti tai, ką gavo iš Tėvynės.

3.Bent viena iš trijų dar reguliariau veikiančių lietuvių bažnyčių regione. Dažniausiai užeiti galima tik mišių metu, tad žvilgtelkite į jų grafikus ir pagal tai rinkitės, kurią lankyti. Labiausiai rekomenduočiau Tamakvos bažnyčią, sukurtą V. K. Jonyno, antroje vietoje seną Žirardvilio bažnyčią gražiais vitražais. Į Mahanojaus bažnyčią lengviausia patekti, nes ji vienintelė palikta kaip pagrindinė apjungtoje parapijoje, tačiau dėl pastarojo dalyko žymią dalį jos interjero pakeitė, ją pervadino Motinos Teresės garbei.

4.Šenandoriaus centras. Paėmę seną Šv. Jurgio bažnyčios nuotrauką, nueikite į tuščią sklypą, kuriame ji stovėjo, įsivaizduodami, kokią didybę nugriovė vyskupija. Aplankykite ir atminimo lentą „Little Lithuania“ bei vietą, kur išleistas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas (tiesa, ten nieko nelikę – bet vieta irgi nusipelno atminimo lentos).

5.Su „Saulės“ laikraščiu susijusios vietos Mahanojuje. XIX a. pabaigoje tai, pasak vietos lietuvių, buvo didžiausias visame pasaulyje lietuviškas laikraštis. Išlikusi (nors apleista) triaukštė jo leidykla, jo leidėjų Bočkauskų giminės kapas. Apie šias vietas iš anksto nieko nežinojome – jas parodė vietos lietuviai. Nustebino, kad dalies leidėjo giminaičių pavardė antkapiuose įrašyta lietuviškai, dalis – lenkiškai, bet tai puikus atspindys regiono situacijos 100 metų atgal, kai dar buvo tik beįsišakinijąs supratimas, kad lietuviai yra atskira nuo lenkų tauta ir žmonės, ypač Lietuvos dvarininkų kilmės, abejodavo, ar jie lietuviai, ar lenkai.

6.Maunt Karmelio pastatų lietuviškas dekoras. Tame miestelyje galite rasti lietuvių klubą su trispalvėmis durimis, remiantis kai kuriais šaltiniais, seniausią lietuvių mokyklą Amerikoje (dekoruotą Vyčiu ir lietuviškais užrašais, deja, apleistą). Lietuviški užrašai išlikę ir ant apleistos bažnyčios.

Pietiniame Anglies regione yra ir galimybių nusileisti į autentišką kasyklą, kur sunkiai dirbo lietuviai. Taip pat verta aplankyti Eklio miestelį – autentiškiausią išlikusį XIX a. „mainerių“ miestelį regione, tokį, kokius juos rasdavo imigruodavę lietuviai (šiandien – pusiau muziejus).

Patirti Pietinį Anglies regioną nėra sunku – juk jis tik 140 mylių nuo Niujorko, kurį lanko dažnas turistas, ir tik 100 mylių nuo Filadelfijos. Jei keliausite po rytinę JAV dalį – būtinai užsukite ir į Pietinį Anglies regioną, kur prasidėjo Amerikos lietuvybė.

Dėmesys „Tikslas – Amerika“ – iš JAV žurnalistų ir koledžo

Apskritai, Pensilvanijos pietiniame Anglies regione lietuvius žino ir nelietuviai. Prieš 50 metų tuos kraštus tyrinėjęs žurnalistas V. Būtėnas knygoje „Pensilvanijos angliakasių Lietuva“ rašė, kad dar tada, ~1977 m., netgi kai kurie nelietuviai – net arabai, juodaodžiai – buvo pramokę lietuviškai, nes tokioje lietuvių apsuptyje gyveno. Aišku, nieko panašaus nebėra, ir patys šiuolaikiniai lietuviai lietuviškai dažniausiai šneka tik ribotai. Bet klausimų „O kas ta Lietuva?“ regione nesulaukėme.

Prieš lankydamiesi Pensilvanijos Anglies regione, padarėme eksperimentą: išplatinome angliškus pranešimus spaudai apie mūsų misiją ir lietuvišką paveldą vietos laikraščiams. Su žiniasklaida susisiekė ir vietos lietuviai. Lydėjo tikra sėkmė! Du žurnalistai pasitiko ir paėmė interviu (viena jų, tiesa, sumaišė carinę okupaciją su sovietine: turbūt amerikiečiams išvis sunku suprasti, kad okupacijų galėjo būti ne viena...). Dar ne vienas išspausdino ar internete paskelbė straipsnelius pagal mūsų pranešimą spaudai. Susidomėjo ir Bucknell koledžas, kurį apie mus, rodos, informavo kažkuris iš mūsų laiškus gavusių laikraščių. Maunt Karmelio miestelyje turi savanorystės centrą (pavadintą, beje, lietuvės Marijos Kaupaitės vardu): juos itin sudomino, kad regione išleistas pirmas lietuviškas romanas, ištyrinėti tai, sakė, galbūt duos užduotį studentams.

Bendravimas su žiniasklaida tikrai pasiteisino – apie „Tikslas – Amerika“ perskaitė tūkstančiai amerikiečių, juk visiems malonu girdėti, kad jų regionas, šiaip jau atrodantis liūdnai (žmonių sparčiai mažėja, daug namų apleista) kažkam (Lietuvai, Amerikos lietuviams) – šitoks svarbus. Ir tokios žinios platinimas amerikiečiams – dar vienas raktas į lietuviško paveldo išsaugojimą. Lietuvių palaikymas jam svarbus, bet jei jo svarbą supras, jį palaikys ir bent dalis nelietuvių – žinutė bus gerokai stipresnė.

Aišku, tikėtis patekti į svarbiausius didmiesčių (Niujorko, Bostono, Filadelfijos) laikraščius kol kas būtų naivu - bet juk didmiesčiuose yra specializuota kultūrinė (pavledo) spauda, portalai, blogai... O žiniasklaidos susidomėjimas neretai auga kaip banga: kai kažką jau plačiai aprašo mažesnės žiniasklaidos priemonės, tai gali sudominti ir didesnes.

Amerikos lietuvių žiniasklaida, tokia, kaip „Draugas“, aišku, labai svarbi, bet, be kontaktų su ja, Amerikos lietuviams visada gerai parašyti ir anglišką pranešimą spaudai, ir pabandyti pasiekti platesnę auditoriją: amerikiečių ir tų, kurie yra lietuvių kilmės, bet taip „atitrūkę nuo lietuvybės“, kad nieko lietuviško nebeseka, bet, žiūrėk, netikėtai perskaito straipsnį ir susidomi (tokių žmonių socialinės žiniasklaidos komentaruose po straipsniais apie „Tikslas – Amerika“ matėme labai labai daug).

Kartais žiūrime į lietuvybės praradimą kaip į negrįžtamą procesą, bet gal nereikėtų. Ir nuostabios lietuviškos Amerikos vietos gali būti puikus tramplinas sudominti jų kilme tuos, kuriems apie ją tėvai papasakojo nedaug. Dažnam, beje, kilmė – tai ne tik Lietuva. Tai ir – Pensilvanijos Anglies regionas. Iš daugybės sutiktų „senųjų“ Amerikos lietuvių girdėjome tą pačią istoriją: „(pro)seneliai imigravo į Pensilvaniją, tėvai persikėlė į dabartinę valstiją“. Ir pamatyti vietas, kur ~1900 m. triūse kokios dvi giminės kartos jiems gali būti ne ką mažiau įdomu, nei išvysti Lietuvos kaimus, kuriuose iki ~1870 m. gyveno jų protėviai. Visa tai – lietuvių istorijos dalis.

Augustinas Žemaitis, 2017 09 27-28.

Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją

Augustinas Žemaitis iš Tikslas - Amerika su Setkevičių šeima

Augustinas Žemaitis iš Tikslas - Amerika su Setkevičių šeima

Tikslas - Amerika komnda su regiono lietuviais, padėjusiems jiems rugsėjo 28 d., tarp jų - Elaine Luschas

Tikslas - Amerika komanda su regiono lietuviais, padėjusiais jiems rugsėjo 28 d., tarp jų - Elaine Luschas

Click to learn more about Lithuania: Pensilvanija, JAV Leave a comment
Comments (20) Trackbacks (0)
  1. I am fairly certain that St. Bartholomew’s Church in Brockton was a German ethnic parish. I was baptized there in 1949 by a Father Felix Fink, hardly a Lithuanian name.

  2. Nothing of importance. I am 82+ and couldn’t think of the name of the Lithuanian Church that was directly across from one of the homes lived in, Maizeville, PA. My Daughter Kathy said “Dad, do a search on the computer.” WOW! Modern technology at its best. Took about 5 minutes and “St. Louis” was there on the screen. Sad, how our heritage is disappearing. My Dad died from Black Lung, only 40 yrs. young. When my Great Grandfather came to America, Ellis Island, a Polish gentleman (ski) was in the line before him and when he spelled his last name (Navitskowstkas), the clerk dropped the “owstkas” and said, “Welcome to America Mr. Navitsky.” All the Navitsky men before me worked in the coal mines and died from Silicosis. In July, 1951, I joined the USAF and was fortunate enough to get in 20 years, retiring in Sept. , 1971. Still married to my Sweetheart, have a Son, 3 Daughters, a Grandson, 3 Granddaughters, and a Great Grandson. God’s been good to me. God Bless Our Troops and may God Bless America.
    P.S. Really enjoyed all the above history.

  3. I discovered this site through the Lithuanian Global Genealogy facebook page. It is a real treasure! I only started a scholarly search of my ancestry in the last two years. I was born in Coaldale Hospital while my parents lived in Tamaqua, and attneded St. Peter and Paul Church there. My paternal grandparents had a farm in Still Creek, between McAdoo and Tamaqua, off 309. I have many pleasant memories of the area and of my grandparents, aunts and uncles. My grandparents arrived between 1900 and 1910. Although I have information on my paternal grandmother’s family, I still do not know much about the family of my grandfather, Alexander Išganaitis. I always wondered if he left his family back in Lithuania and came to the coal mines on his own. His death certificate says that his father was Juozas Išganaitis and his mother was Marija Žemaitis, but I hav enot located them in the US so far. Thank you for writing this article as it gives me additional information to continue my search.

  4. Laba diena,
    Rašau Jums savo mamytės prašymu. Mano mamytė yra kilusi iš Krikštonių kaimo, kuris yra netoliese Seirijų miestelio ir šiandien priklauso Lazdijų savivaldybei (Lietuva). Tvarkydami jos pasimirusio 2013 m. dėdės Vlado Brazicko, gimusio 1921 m. (pavardė pakitusi, manome, kad anksčiau ji buvo Brazinskas) asmeninius daiktus, radome gan įdomias labai senas fotografijas. Kažkada dėdė Vladas yra minėjęs apie artimus giminaičius, kurie, manome, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Tikėtina, kad dirbo kasyklose. Jo tėvas tai yra mano mamos senelis taip pat buvo trumpam emigravęs į JAV ir užsidirbęs pakankamai pinigų grįžo atgal į Lietuvą. Tikslesnių duomenų apie tai neturime, manome, kad tai galėtų būti mano prosenelio Broniaus brolis ar pusbrolis. Ant šeimos nuotraukos, kuri buvo atsiųsta šių giminaičių, radome užrašą fotoatelje, kurioje ši nuotrauka ir buvo pagaminta: Drizas, Cor. White&CentreSTS, SHENANDOAH. PA. Radau internete, kad ši fotroatelje tikrai egzistavo Shenandoah Pensilvanijos valstijoje 1910 metais.
    Labai prašytume pagelbėti ieškant nuotraukoje esančių artimųjų pėdsakų. Galėčiau atsiųsti elektroniniu paštu nuotraukų skenuotas kopijas. Gal kas iš senosios kartos dar ką nors prisimins ar gal pas ką nors dar yra išlikusios šios šeimos nuotraukos. Labai norėtume surasti savo šeimos nutrūkusias gijas. Tiesiog įdomu sužinoti šių artimų žmonių likimus ir jų istorijas.

    Su pagarba, Diana Lukminė

  5. Gerb. Diana, yra tokia Lithuanian Global Geneological Society, tai ten žmonės ieško savo artimųjų Lietuvoje arba bent jau gauna informaciją. Pabandykite

  6. Thank you for this.

  7. Thanks for the education.
    My Lithuanian side seems to be lost in a sea of Italians here in NJ but I keep reminding my children of this great and proud heritage
    .

  8. I grew up in Saint Clair and attended St Casmir’s Church. In fact, our house was one block west of the Church. My Father Frank raised roses and decorated all three alters when they were in bloom. Good Ole Saint Clair. I was an Alter Boy also. Lots of memories.

  9. Hi
    I really appreciated reading your site. Last year I had a DNA test done and it confirmed my Lithuanian( 60%)heritage along with Irish, Iberian an d South Asian. I have heard bits and pieces of information over the years, I am 67 years old. I am curious to find out what towns of villages my Grand Mother and Grand Father came from. Recently I saw a travel show on Lithuania and was amazed by it beauty and it made me more interested in finding out where my GrandParents came from.
    My maternal Grand Mother’s maiden name was Mary Navitsky( born 1891) and she married Frank Zigmund ( born 1883) both born in Lithuania .

    Can you give me any direction? They lived in Schoentown, Pa.

    Thanks

    Jerry Kott

    • We do offer heritage search services (more info here: http://www.truelithuania.com/about-us-contacts ). We do the archive search, we also offer to visit the places where your forefathers came from if you’d ever visit Lithuania (we may arrange a tour).

      However, in order to find significant information, there needs to be some information to begin that search. As I understand, you know only their names (Americanized) and birthdates, but not even an approximate location in Lithuania? In such cases, it is also sometimes possible to find the probable place where they came from in Lithuania based on the surnames: typically, before the 20th century, Lithuanian families used to live in the same location for generations, and so each surname (except for the most popular ones) used to be prevalent only in some regions. If you are interested in such a search, contact us, but it is possible that it would produce a list of different probable locations.

  10. My name is: Edward J. Zemaitis, age 91, I was born and raised in Frackville and Baptized by Father Norbutas. My grandfather, Jonas Zemaitis was the organist and choir director in St. Georges Church in Shenandoah for thirty years.
    I am curious to know where our blood lines cross.??? I’ve had my DNA tested by,
    “Family Tree DNA” Unfortunately, I’ve been searching for a match, but so far no reply .
    My Email address is:>zeebow2@comcast.net<

    Sincerely, E.J.Zemaitis

    • I have not done a DNA test. As I live in Lithuania, these are much less popular there since once typically has only Lithuanian blood (sometimes Polish or other nearby ethnicities). In any case, it is possible that the bloodlines do not meet or meet long ago as Žemaitis is a fairly popular surname and it means Samogitian (a sub-ethnic group from Western Lithuania, see http://www.truelithuania.com/topics/lithuania-by-region/samogitia-what-to-do-in-lithuanias-west ). It is likely that the surname was applied to Samogitians who came to somewhere else (other parts of Lithuania). My Žemaitis-surname-line hails from Mielagėnai near Ignalina so, if yours is also from there, it is more likely that we are related.

  11. My parents,Edward J. Pelsinsky & Isabella Raibeck Pelsinsky, along with brother Dan & Sister Ruthie are buried in Our Lady of Dawn Cemetery.

  12. Surprised there was no one to tell or talk about the Lithuanian school in Minersville! I went there, it was open for such a long time period and I am sure there are those who could give some history. The Sisters of St. Casimir taught there for years. Sad, this large Lithuanian community was not investigated further. Of course, the village of about 326 souls, most of whom were Lithuanian, did not even get a mention. No school or church because we all went to Minersville, but there was a men’s Lithuanian beneficial club there, a saloon run by a Lithuanian.


Leave a comment

No trackbacks yet.