Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Monrealis (Kvebekas, Kanada)

Monrealio [Montreal] lietuvių bendruomenė yra seniausia Kanadoje – vienintelė didelė bendruomenė, susiformavusi dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ir prieš atvykstant pabėgėliams nuo Sovietų genocido (dipukams). Pagal dydį tai antra po Toronto lietuvių bendruomenė ir, be Ontarijo [Ontario] provincijos, vienintelis Kanados regionas, kuriame esama reikšmingesnio lietuviško paveldo.

Tiesą sakant, prancūzakalbiame Monrealyje ir jo apylinkėse tikriausiai yra tiek pat lietuviško paveldo objektų, kiek visame likusiame prancūzakalbiame pasaulyje kartu sudėjus.

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

1907 m. įkurta Monrealio lietuvių parapija tapo lietuvių bendruomenės centru. Pirmoji Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia buvo pastatyta 1915 m. Ilgainiui joje susitelkė lietuviai, atvykę visais laikotarpiais – prieš Pirmąjį pasaulinį karą, XX a. 3-iajame dešimtmetyje, taip pat kai kurie pabėgėliai nuo Sovietų genocido. Bažnyčia įsikūrusi adresu 3426 Parthenais.

Dabartinis bažnyčios pastatas iškilo 1955–1956 m., kai parapija išsiplėtė. Pagrindinis lietuviškas akcentas joje yra šv. Kazimiero, vadinamo vieninteliu Lietuvos šventuoju, statula virš altoriaus, puošta Gedimino stulpais. Abipus altoriaus stovi dvi koplytėlės, dekoruotos tradiciniais lietuviškais medžio raižiniais.

Po bažnyčia yra salė, kurioje lietuviai renkasi po pamaldų, organizuoja įvairius renginius bei susitikimus.

1932 m. lietuviai buvo didžiausia neprancūziškai kalbančių žmonių bendruomenė Sent Mari [St. Marie] rajone (kuriame ir stovi Šv. Kazimiero bažnyčia), o iš viso Monrealyje tais metais gyveno apie 5 500 lietuvių.

2007 m. lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčia tapo vienintele lietuviška institucija Kanadoje, atšventusia gyvavimo šimtmetį. Šiam įvykiui paminėti bažnyčios šventoriuje pastatytas tradicinis lietuviškas kryžius. Nors paprastai lietuviški kryžiai drožiami iš medžio, šis buvo pagamintas iš patvaresnės medžiagos – metalo.

Šiuo metu Monrealio lietuvių Šv. Kazimiero parapija yra seniausia išlikusi lietuvių parapija už istorinių Lietuvos žemių ribų.

Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia

Kai 1948 m. į Monrealį atvyko pabėgėliai nuo Sovietų genocido, tarp jų ir seniau atvykusių „ekonominių“ imigrantų ne viskas buvo rožėmis klota. Intelektualumu besididžiuojantys, patriotiškai ir antikomunistiškai nusiteikę pabėgėliai, atvykę po Antrojo pasaulinio karo, Kanadą laikė tarpine stotele, anglų ir (arba) prancūzų kalbas – laikina būtinybe, o seniau atvykusius „ekonominius“ migrantus – stokojančiais patriotiškumo, neišsilavinusiais ar per daug kairiųjų pažiūrų. Savo ruožtu, anie "pirmabangiai" išties dar nesuprato,

Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, kurią 1954 m. adresu 1465 Rue de Seve pastatė lietuvių imigrantai, tiek išore, tiek savo veikla buvo kur kas lietuviškesnė nei Šv. Kazimiero bažnyčia. Čia viskas primena sostinę Vilnių – ir šventovės titulas (bažnyčiai suteiktas garsaus stebuklingo Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo pavadinimas), ir pastato forma (pati bažnyčia primena Aušros Vartus).

Bažnyčios interjeras su Trijų Kryžių skulptūra už altoriaus taip pat ypač vilnietiškas. Statula nepaprastai panaši į Trijų Kryžių paminklą, vieną iš Vilniaus simbolių, sovietų sunaikintą 1950 m. (atstatytas 1989 m.), taigi galima sakyti, kad besimeldžiantieji per Mišias žvelgdavo į už geležinės Sovietų uždangos likusį Vilnių.

Bažnyčios vidus nėra itin puošnus, tačiau labai simboliškas ir iškilmingas, ypač, kai pamaldų metu saulės spinduliai krinta ant Trijų Vilniaus Kryžių. Toks interjeras labai tinkamas bažnyčiai šalyje, turėjusioje būti „laikina stotele“, tačiau galiausiai tapusioje nuolatine gyvenamąja vieta, nes 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ji buvo per silpna ekonomiškai, o Monrealio lietuviai per giliai įleidę šaknis Kanadoje, kad iš tiesų masiškai sugrįžtų į Tėvynę.

Bažnyčioje yra tik vienas vitražas - jis vaizduoja stebuklingą Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą ir matomas iš lauko virš įėjimo (kaip ir tikrasis paveikslas, kabantis virš Aušros Vartų Vilniuje). Tarp negausių meno kūrinių bažnyčios viduje yra 1958 m. pakabinta atminimo lenta, skirta žuvusiems už Lietuvos laisvę – savanoriams, kariams, šauliams ir partizanams – pagerbti.

Kaip Monrealio Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios, taip ir šių maldos namų rūsys pritaikytas lietuvių poreikiams. Pagrindinė rūsio salė naudojama renginiams ir net krepšinio varžyboms, taip pat yra patalpų, kuriose įsikūrusios įvairios lietuvių organizacijos: parapijos choras, pensininkų klubas (kuriame veikia ir lietuviška biblioteka), sporto klubai ir pan. Pastate laikoma įdomių A. Tamošaičio paveikslų, vaizduojančių Lietuvą ir Kanadą.

Kaip ir Šv. Kazimiero bažnyčioje, prie įėjimo stovi tradicinis lietuviškas kryžius su spinduliais (be užrašų ar dedikacijų, jis tiesiog pažymi, kad pastatas atlieka dvi funkcijas – čia veikia ir bažnyčia, ir lietuvybės centras).

Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonija taip pat atlieka kur kas platesnę nei kunigo namo funkciją – ji yra tarsi Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos lietuviškosios erdvės tąsa. Klebonijos pastate įkurtas lietuvių kredito kooperatyvas „Litas“. Tai didžiausia pasaulietinė lietuviška įstaiga Monrealyje, vienijanti daugiau nei 1 000 narių. 1955 m. įkurtas „Litas“ lietuviams iš esmės atlieka banko funkcijas ir yra viena iš keturių tokių lietuviškų kredito įstaigų Kanadoje – tai daugiausiai vienoje šalyje susitelkusių lietuviškų kredito įstaigų pasaulyje, išskyrus pačią Lietuvą (aplenkia net JAV).

Klebonijoje įkurta ir lietuvių kalbos mokykla.

Monrealio lietuvių klubas

Monrealio lietuvių „Vytauto Didžiojo klubas“ buvo įsikūręs didžiuliame pastate, į kurį lankytojai buvo kviečiami pavalgyti, išgerti, pažaisti ir pavakaroti. Nuo pat atidarymo 1907 m. klubas nuolat augo. XX a. 7-ajame dešimtmetyje klubas įsikūrė naujame dviejų aukštų pastate ir vienijo apie 700 narių. Deja, praėjus mažiau nei dešimtmečiui, 1971 m. savininkai klubą pardavė, tad vieninteliai „lietuvių klubai“ Monrealio regione šiuo metu tėra abi parapijos.

Buvusiame „Vytauto Didžiojo klubo“ pastate dabar veikia sporto prekių parduotuvė ir net klubą žymėjęs kertinis akmuo su lietuviškais užrašais buvo perkeltas į Kanados lietuvių archyvą Misisogoje [Mississauga].

Lietuviškai pavadintos vietos aplink Monrealį

Monrealio lietuviai aktyviai siekė įtraukti Lietuvą į Kanados ir Monrealio žemėlapius inicijuodami pavadinimų keitimus, ypač XX a. 7–9 dešimtmetyje, kai lietuviai šalyje jau buvo įgiję šiek tiek įtakos, o Lietuva vis dar gyveno okupacijos režimu, tad mūsų tautiečiams itin norėjosi priminti kanadiečiams apie Lietuvos padėtį.

Lietuvių bendruomenės iniciatyva viena gatvė Monrealyje buvo pavadinta Rue Lithuania (Lietuvos gatvė). Ji yra priemiestyje, gatvę supa gyvenamieji namai.

Dirbtinis ežeras Monrealio apylinkėse pavadintas Lac Dainava (Dainavos ežeras), pietryčių Lietuvos etnografinio regiono Dainavos (dabar paprastai vadinamos Dzūkija) vardu. Vietovę įkūrė šalia ežero vasarnamius įsigiję lietuviai. Miškinga teritorija aplink ežerą, primenanti giriomis apaugusią Dainavą, ir pasufleravo pavadinimą.

Kitame panašiame lietuvių apgyvendintame priemiesčio rajone gatvė buvo pavadinta antros pagal dydį Lietuvos upės vardu – Neries keliu.

Anot kelių šaltinių, Rue Senkus gatvė Lasalio rajone pavadinta lietuvio to priemiesčio tarybos nario vardu. Jei turite daugiau informacijos, kas toks buvo Senkus, parašykite komentaruose.

Lietuvių kalba (kalbos) Kvebeke

Kanada yra dvikalbė šalis: dauguma jos provincijų yra anglakalbės (buvusios Anglijos kolonijos). Tačiau Kvebekas [Quebec] (kuriame yra Monrealis) buvo Prancūzijos kolonija, todėl čia pagrindinė valstybinė kalba yra prancūzų. Taigi šiame mieste užrašai ant lietuvių bažnyčių yra dvikalbiai (lietuvių ir prancūzų kalbomis), o Monrealio lietuviai yra didžiausia lietuvių bendruomenė prancūzakalbėse valstybėse (didžioji lietuvių diasporos dalis yra angliškai, ispaniškai ar portugališkai kalbančiose šalyse). Vis dėlto dauguma Monrealio lietuvių geriau moka anglų, o ne prancūzų kalbą, net vietos lietuvių bendruomenės tinklalapyje informacija pateikiama tik angliškai ir lietuviškai. Dauguma vyresnių lietuvių ėjo į anglakalbių mokyklas, tuo metu Monrealyje anglų kalbos buvo daugiau. Be to, vertinant visos Kanados (ir Šiaurės Amerikos) mastu, anglų kalba daug svarbesnė.

Kvebeke pradėjus plisti separatistinėms idėjoms ir daugelyje darboviečių sugriežtinus reikalavimus dėl prancūzų kalbos vartojimo, kai kurie Monrealio lietuviai persikėlė į Ontariją.

Be to, Monrealis yra vienas iš pasaulio miestų (neskaitant Izraelio), kuriuose gyvena daugiausiai žydų – jame yra apie 100 000 šios tautybės atstovų (2,5 % visų gyventojų). Todėl čia imigravo ir kai kurie Lietuvos žydai, tarp jų garsaus dainininko Leonardo Coheno motina. L. Cohenas ir palaidotas čia, Monrealyje.

Lietuviško paveldo vietų Monrealyje žemėlapis

Visos Monrealio lietuviškos vietos yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Monrealyje žemėlapis

LRT laida apie Monrealio lietuvių paveldą

Tikslas - Amerika 2019 ekspedicijos į Monrealį dienoraštis

Kirtę sieną tarp Ontarijo ir Kvebeko provincijų, pasijutome kaip išvykę į kitą šalį. Lankydami Otavą, apsistojome Gatino – rajone vos kitapus upės nuo centro, bet ta upe eina provincijų riba. Ir viešbutyje visi kalbėjo vien prancūziškai: registratūros darbuotojai, imigrantės kambarinės (atrodo, iš Haičio), net svečiai. „STOP“ ženklus keliuose staiga pakeitė prancūziški „ARRET“. Mažesniuose miesteliuose (pvz. degalinėse) žmonės angliškai net nemoka. Kaip Kvebeke išsaugota prancūzų kalba Net tokiose vietose, kur net Kinijoje ar Japonijoje viskas pasakoma / parašoma ir angliškai – pavyzdžiui, metro pranešimuose ar degalinių automatuose – Kvebeke viskas tik prancūziškai. Gal ne visai patogu, bet tai padėjo išsaugoti Kanadoje prancūzų kalbą. Nes juk jeigu viskas, kas yra prancūziškai, būtų parašyta ir angliškai, ir kiekvienas, kuris moka prancūziškai, mokėtų ir angliškai, tai per kelias kartas prancūzų kalba greičiausiai būtų išnykusi (bent jau miestuose): kam mokyti vaikus prancūziškai, jei viską tą patį – ir dar 5 ar 10 kartų daugiau – jie pasieks išmokę vien tik angliškai. Panašiai, kaip Airijoje išnyko airių kalba. Dėl panašių priežasčių Kanadoje nyksta lietuvių kalba: tiesiog, net ir su kitais Kanados lietuviais gali susikalbėti angliškai (ir Kanadoje gimę lietuviai tarpusavyje dažniausiai ir kalba angliškai). Ir, kaip pasakojo neseniai buvusieji Lietuvoje Kanados lietuviai, net ir ten dabar jau pakanka anglų kalbos: visas jaunimas moka. Taigi, lietuvių kalba Kanadoje likęs toks simbolis: daliai žmonių svarbus, bet visuomet daugeliui bus svarbu tik tai, kas teikia naudą, o naudos iš lietuvių kalbos Kanadoje, deja, atrodo, mažai. Svarbu, kad lietuvių kalba netaptų tik simboliu pačioje Lietuvoje... Čia nejučia prisimenu Kvebeką: šiais Europos Sąjungos laikais, gal Lietuvoje irgi reiktų anglų kalbą kiek riboti (kaip Kvebeke), kad pačios Lietuvos žmonėms ir toliau apsimokėtų ir būtų svarbu mokėti lietuviškai. Antraip gali atsitikti kaip Lenkijos-Lietuvos valstybės laikais, kai vis daugiau šeimų mokė vaikus lenkiškai, bet ne lietuviškai, nes visi įtakingesnieji, kurie mokėjo lietuviškai, mokėjo ir lenkiškai. Skirtingos ir panašios Monrealio lietuvių parapijos Palyginus su Ontariju, Kvebeke kitokia ir architektūra (didingesnė), ir religinės tradicijos. Kaip pasakojo dar kunigas Nerijus Šmerauskas iš Misisagos, Kvebeke juridinis asmuo yra ne vyskupija, bet parapija. Reiškia, vyskupija neturi teisės parduoti bažnyčių, sujungti parapijų: tai galėtų padaryti tik parapijos komitetas. Abi lietuvių parapijos todėl Monrealyje tebeegzistuoja, nors, deja, sekmadienio mišiose kiekvienoje lankėsi tik apie 30 žmonių, visi vyresni, menksta ir parapinės lietuvių organizacijos. Vienas pagrindinių choristų Antanas Mickus su nostalgija prisiminė, kaip Aušros vartų parapijos choras būdavo kviečiamas į visas lietuvių kolonijas, Niujorką ar Vusterį, kaip po 1991 m. sausio 13 d. gastroliavo Lietuvoje – dabar nebėra jėgų, nebėra ir lėšų, Amerikoje – mažiau ir klausančiųjų. Tad choras gieda praktiškai tik bažnyčioje. Tikinčiųjų mažėjimas ne tik lietuvių parapijų problema: visą Kvebeką siaubia tikra ateizmo epidemija. Tai – mažiausiai religinga Kanados provincija. Daug bažnyčių Monrealyje uždaryta. Kad taip neatsitiko lietuviams, matyt, daug lėmė ir tai, kad Monrealio lietuviai išsiaugino puikų nuosavą kunigą – Paulių Mališką. Jis laiko mišias abejose parapijose, padeda į skurdą patekusiems lietuviams: priima pagyventi klebonijoje. Vienai nakčiai priglaudė ir mus. Joks kitas kunigas pasaulyje tikriausiai negalėtų užimti jo posto, nes jam būtina mokėti tris kalbas: lietuvių, anglų, prancūzų. Neįtikėtina, kaip Paulius Mališka mišių metu „persijungdavo“ nuo vienos prie kitos: pamokslo pradžia buvo lietuviška, vidurys – prancūziškas, pabaiga – angliška. Atrodo, daugelis mišių dalyvių suprato visas dalis, bet jei kas moka tik prancūziškai ir angliškai, arba (kaip aš) tik angliškai ir lietuviškai – bent jau suprato du trečdalius. Abiejų parapijų bažnyčios statytos panašiu metu, bet nariai skiriasi. Šv. Kazimiero parapija – vienintelė šimtmetį atšventusi Kanados lietuvių organizaicja, ir tarp jos narių yra ir dar prieškariu atvykusių lietuvių palikuonių. O Aušros Vartų parapiją įsteigė ir joje vyrauja „dipukai“, jų organizacijos. Abiejose parapijose po Mišių pristatėme „Tikslas – Amerika“ projektą: Auros Vartų parapijoje tai darėme lietuviškai, o Šv. Kazimiero, kaip kunigas Paulius Mališka Mišių metu, „persijunginėdavome“ iš anglų į lietuvių kalbą (prancūziškai nemokame). Naujų imigrantų tesutikome pora moterų, ištekėjusių už senųjų parapijos narių: „Į Monrealį imigruoti nepopuliaru, juk čia būtina mokėti abi kalbas: anglų ir prancūzų, kitaip negausi darbo“ – pasakojo viena jų. Monrealio prieigose - ir Dainavos ežeras Tvirčiau už parapijas laikosi lietuvių kredito unija „Litas“, apie kurią plačiau papasakojo garbės konsulas Monrealyje Arūnas Staškevičius ir kuri taip pat prisidėjo prie „Tikslas – Amerika“ projekto. Ji turi per 1000 narių. Iš vietos lietuvių sužinojome apie kelias lietuviškai pavadintas Monrealio apylinkių vietas, iš kurių labiausiai nustebino Dainavos ežeras (Lac Dainava). Iki šiol galvojau, kad vienintelis Amerikos žemyne lietuviškai pavadintas ežeras – Kasulaičio Pensilvanijoje. Dainava Kasulaitį lenkia ir dydžiu, ir užrašais: žodis „Dainava“ parašytas daug kur. Palikę Monrealį vėl išvažiavome į laukinę kanadietišką gamtą. Kvebekas – dydžio sulig trim Prancūzijom, o žmonių – tik kaip trijose Lietuvose, ir daugelis jų – Monrealyje. Judėjome vėl į JAV, į Meiną. Iki kitos stotelės Rumfordo – puspenktos valandos kelio, o jau buvo po 3 val. dienos. Augustinas Žemaitis, 2019 09 28-29