Rosarijas (Argentina)
Rosarijas (Argentina) pagal lietuvišką paveldą yra ketvirtas miestas Lotynų Amerikoje – nusileidžia tik San Paului, Buenos Airėms ir Montevidėjui. Tiesa, palyginus su šių miestų lietuviškomis vietomis, Rosarijo vietos gerokai kuklesnės.
Lietuviškas kryžius priešais Rosarijo lietuvių bažnyčią ir Lietuvos herbas šalia
Rosarijo lietuvių bažnyčia ir Margio gatvė
Didžiausias lietuviškas pastatas Rosarijuje - Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia. Ji – gana paprasta; interjeras daugiausiai paprastas, baltas, be įspūdingų vitražų ar freskų. Lietuvybė pabrėžiama detalėmis: fasade – Lietuvos herbas (greta Agrentinos herbo) ir šv. Kazimieras; priešais bažnyčią – tradicinis lietuviškas kryžius; viduje virš altoriaus – kryžius, augantis iš Gedimino stulpų. Taip pat viduje – trys atminimo lentos kunigams lietuviams – bažnyčios fundatoriams Jonui Jeronimui Jakaičiui ir Kazimierui Vengrui bei Pranciškui Braziui (vėliau tapusiam vyskupu).
Rosarijo lietuvių bažnyčia
Rosarijo Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios interjeras
Gedimino stulpai virš Kristaus Rosarijo bažnyčios altoriuje
Bažnyčia statyta 1953-1954 m. Net 35 metus (1957-1963 m. ir 1967-1996 m.) bažnyčios klebonu buvo Juozas Margis. Šis kunigas pagarsėjo visoje Argentinoje savo vykdomais egzorcizmais. Rosarijo mieste netoli nuo bažnyčios jo garbei nutiesta Margio gatvė. Kaip ir daug Lotynų Amerikos lietuvių kunigų, jis buvo gimęs ne Argentinoje, o JAV, tačiau apsisprendęs tarnauti Argentinos lietuviams. Margis palaidotas Šv. Kazimiero bažnyčios šoniniame altoriuje po Dievo gailestingumo paveikslu.
Kunigo Margio kapas po Dievo gailestingumo paveikslu
Po Margio mirties bažnyčioje nebebuvo lietuvių kunigų ir mišių, bet toliau klebonauja tėvai marijonai. Šį ordiną nuo išnykimo išgelbėjo lietuvis Jurgis Matulaitis, vienu metu buvęs vieninteliu ordino nariu. Būtent lietuviai marijonai ir įkūrė Šv. Kazimiero parapiją.
Atminimo leta vyskupui Braziui bažnyčioje
1962 m. prie bažnyčios įkurta Lietuvos Respublikos mokykla. 1985 m. - Šv. Kazimiero vaikų darželis, 2008 m. - Juozo Margio mokykla (isp. Jose Margis). Šie pastatai – dar kuklesni. Šv. Kazimiero bažnyčia tarnavo visų pirma kaip bendruomenės centras, todėl užuot investavus į puošnumą, verčiau atidaryta daugiau bendruomenei tarnaujančių pastatų. Mokykla niekad nebuvo lietuviška (Argentinoje visos mokyklos moko pagal tą pačią programą), tačiau ją lankė parapijos narių vaikai lietuviai. Šiuo metu parapijai priklauso nebe vien lietuviai, o lietuviai, išsikėlę iš rajono, dažniausiai eina į kitas bažnyčias.
Šv. Kazimiero darželis prie bažnyčios
Rosarijo lietuvių klubas ir Lietuvos gatvė
Rosarijuje veikia ir lietuvių klubas. Jo pastatas statytas dar apie Pirmojo pasaulinio karo metus, o lietuviai jį nusipirko 1947 m. Daugelis lietuivų į Rosarijų, kaip ir į visą Pietų Ameriką, imigravo apie 1925-1930 m., taigi, 1947 m. tai jau buvo įsitvirtinusi bendruomenė.
Rosarijo lietuvių klubas
Apie 1970 m. pastatytas klubo priestatas – didelė renginių salė, kurios langai – Lietuvos vėliavos spalvų.
Rosarijo lietuvių klubo salė
2009 m. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga Lietuva skyrė lėšos klubo remontui, atidaryta antroji, Lietuvos vardo tūkstantmečio salė. Deja, išsikeitus paramą į pesus, Argentinos pesas smarkiai nuvertėjo, kainos išaugo ir todėl nebuvo įmanoma realizuoti projekto pilnai. Klubo priestato antras aukštas, kuriame ketinta padaryti penkių kambarių svečių namus iš Lietuvos atvykstančioms muzikos grupėms, todėl nebaigtas.
Klubo koridoriuose kabo senos klubo nuotraukos, atminimo lentos, primenančius esminius jo įvykius.
Rosarijo lietuvių klubo ženklas
Klubas veikia šeštadieniais-sekmadieniais, o keturis kartus per metus vyksta didesnės šventės (pvz. gegužį – klubo įkūrimo metinės), į kurias susirenka apie 200 žmonių. Klubo narių yra apie 120, veikia ir choras.
Netoli nuo klubo 1962 m. lietuvių bendruomenė pasiekė, kad viena gatvė būtų pavadinta Lietuvos (Lituania) gatve. Gatvės viduryje, netoli Evos Peron paminklo, yra tai žyminti atminimo lenta. Vengiant metalo vagių, ji pakabinta aukštai. Ant atminimo lentos yra užrašas, kad lietuvių bendruomenė ją skyrė vėliavos miestui Rosarijui. Ten pavaizduotas Lietuvos herbas bei Argentinos vėliavos paminklas, esantis Rosarijo centre.
Rosarijo Lietuvos gatvės atminimo lenta
Rosarijas vadinamas vėliavos miestu todėl, kad ten pirmą kartą iškelta Argentinos vėliava ir vietoje, kur tai įvyko stovi Argentinos vėliavos paminklas. Prie šio paminklo pagerbiamos ir kitos vėliavos – jo viduje yra Amerikos vėliavų galerija, o per Rosarijuje garbės konsulatus turinčių šalių nacionalines šventes garbingai iškeliamos ir tų šalių vėliavos.
Kasmet vasario 16 d. skambant Lietuvos himnui taip visai dienai ten iškeliama ir Lietuvos vėliava.
Rosarijo vėliavos memorialas
Rosarijuje tebelikę ir skerdyklų, kurios į šį miestą, esantį Argentinos karvių auginimo regiono centre, ir priviliojo daugiausiai lietuvių. Viena tokių - Swift skerdykla.
Swift skerdykla Rosarijuje
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie šį Argentinos regioną ir jo lankytinas vietas
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuviškas vietas Rosarijuje
“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į Rosariją dienoraštis
|
Į antrąjį pagal svarbą Argentinos lietuvių telkinį Rosarijų nuo Buenos Airių reikia važiuoti apie 3 val., bet tą kelią nuvažiuoja labai mažai lietuvių. Muzikantai iš Lietuvos, kuriuos sutikome Montevidėjuje, Rosarijuje nekoncertavo, ten nesilankė ir oficialūs Lietuvos asmenys, nebuvo ir Lietuvos literatūros ir meno archyvo atstovai, su kuriais, po jų ekspedicijos gelbėti Lotynų Amerikos lietuvių archyvus, bendravome dar Vilniuje. Todėl Rosarijo lietuvių klubo pirmininkas, jau 12 metų – ir Lietuvos garbės konsulas šiame mieste Ruben Rapšys priėmė itin maloniai, skyrė mums didžiąją dalį dienos. Džiaugėsi, kad mes atvykome ir iki jo miesto, ir dar vyksime toliau. Ruben Repšys pasakojo, kad lietuvių klube – 120 narių, į keturis didžiuosius metų pietus susirenka ir virš 200 žmonių. Ateina ir narių šeimos nariai – šiuo metu nariais gali būti tik lietuviai, tačiau mėginama tą keisti, kad galėtų įstoti ir lietuvių žmonos, vyrai. Lietuvių kalba, tiesa, nunyko: iš visų narių kalba beveik tik Rubeno šeima - jis ir dukterys, išsiųstos į Vasario 16 d. lietuvišką gimnaziją Vokietijoje. Klubas atrodė liūdnokai – suniokotas drėgmės, pilnas statybinių medžiagų, suneštų 2009 m. vykusiam, bet taip ir nesibaigusiam remontui. Mat tada ištiko krizė, Argentinos pesas nuvertėjo, kainos staiga kilo, ir surinktų pesų nebeužteko. „Vasario 16 čia nešvenčiame“ – sakė Ruben Repšys, „per karšta, kondicionieriaus nėra“ (Argentinoje vasaris – vasara). Bet klubas – gyvas. Veikia kas savaitgalį, yra lietuvių choras, o kur dar didžiosios nevasaros šventės. Ir nelietuviai nori salę nuomotis. Tikra priešingybė kai kurioms lankytoms liūdno likimo JAV lietuvių bažnyčioms, kur viskas buvo gražu, švaru, ką tik remontas padarytas, bet štai ėmė vyskupija ir uždarė parapiją, nugriovė bažnyčią... Rosarijo lietuvių bažnyčios, irgi statytos JAV lietuvių lėšomis, manau, net uždarymo klausimas nekyla. Mišios ten vyksta kasdien ir žmonių visai susirenka. Tiesa, jau 20 ar 30 metų nebe lietuviškai – lietuviai kunigai, daugelis kurių irgi buvo atsiųsti iš JAV, išmirė. Dabar ir JAV trūksta kunigų, į Argentiną jų niekas nesiųs. Apie vieną Rosarijo lietuvių kunigų – Juozą Margį – pasakojimus girdėjome net ir Buenos Airėse. Jis buvo garsus visoje Argentinoje, vykdė egzorcizmus, buvo savotiška žvaigždė. Jo garbei dabar (prieš apie 10 metų) pavadinta Rosarijo gatvė, o jo kapas – lietuvių bažnyčioje. Rosarijo lietuvių bažnyčia, kurią lankėme vieni susitikimo su Rubenu išvakarėse – viena kukliausių lietuvių bažnyčių Amerikos žemyne. Interjeras plynas, tik pavienės detalės pažymi lietuvybę – Gedimino stulpai virš altoriaus, herbas fasade, tradicinis kryžius šventoriuje. Aplinkinis rajonas skurdokas. Rosarijo skerdyklose lietuviai neuždirbo tiek, kiek Čikagos skerdyklose, o ir tų lietuvių buvo gerokai mažiau. Bet, kaip pasakojo Ruben Repšys, jo tėvai ir kiti jų amžiaus žmonės niekados nesigailėjo emigravę į Argentiną – tuo metu šalis buvo turtingesnė už Lietuvą. Ekonominis „slydimas žemyn“ prasidėjo paskui, pokariu. Dabar ir didžiulės tradicinės mėsos kepyklos lietuvių klube mažai naudojamos – mėsa pasidarė brangi. Rubenas ūkininkas, bet augina sojas. 1962 m. pakabinta Lietuvos gatvę žyminti atminimo lenta kabo aukštai – kad nepasiektų metalo vagys. Prieš išsiskiriant, Rubenas mus nuvežė prie Rosarijo pasididžiavimo - Vėliavos paminklo, pasakojo, kaip ten kasmet kelia trispalvę. Garbingiausia Lietuvos konsulo Rosarijuje pareiga. Atsisveikinome. Laukė labai ilgas kelias. Nuo Rosarijo iki kitos lietuviškos vietos važiavome vieną didžiausių atstumų, kuriuos kada nuvažiavome tarp dviejų lietuviškų vietų. Pačiu tiesiausiu keliu būtų 1872 km. Keliavome į Patagoniją, piečiausią gyvenamą planetos žemę, kur lietuviai irgi paliko gilų pėdsaką. Augustinas Žemaitis, 2019 m. kovas |
Ruben Repšys atrakina "Gabalėliams Lietuvos" Rosarijo lietuvių klubą
Ruben Repšys lietuvių klube skambina pažįstamam netoli Ekselio, rūpindamasis, kad "Gabalėliai Lietuvos" paskui galėtų aplakyti ir Eskelio lietuvių muziejų
Leave a comment