Patagonija (Argentina)
Patagonija (pietinis Pietų Amerikos galas) yra vienas atokiausių pasaulio kraštų, kuriame yra lietuviško paveldo. Gyventojų tankumas čia siekia vos 2 gyv. į kv. km (palyginimui Lietuvoje – 55 gyv. Į kv. km). Be to, Patagonija ir labai vėlai užkariauta europiečių – tik XIX a. Patagonijos miestai įkurti jau tada, kai lietuviai pradėjo masiškai emigruoti į Ameriką – ir lietuviai dalyvavo jų kūrime.
Patagonija yra padalinta tarp Argentinos ir Čilės; beveik visi lietuviai ir visas lietuviškas paveldas – Argentinos pusėje.
Įėjimas į Eskelio lietuvių sodybą
Eskelio Olgbrun lietuvių sodyba-muziejus
Didžiausias gabalėlis Lietuvos Patagonijoje kartu ir naujausias. Tai 2003 m. įsteigta Olgbrun lietuvių-sodyba muziejus. Gražių medinių pastatų kompleksas – tai kaimo turizmo sodyba netoli aukštų Andų kalnų, įdomių ežerų ir seniausių pasaulio medžių.
Eskelio lietuviška sodyba. Dešinėje - pastatas 'Trakai', fone - Andų priekalnės
Kiekvienas sodybos pastatas pavadintas lietuviškai, daugelis kokio Lietuvos miesto vardu (Vilnius, Trakai, Palanga, Marijampolė, Šeštokai), lietuviškų detalių rasi ir viduje, ir išorėje. Suvenyrų parduotuvėje – ir lietuviškos, ir argentinietiškos prekės.
Lietuvių sodybos namelis Palanga
Bet tikra komplekso širdis - lietuvių muziejus Olgbrun. Čionai atsikliuvo daugybė daiktų iš uždarytų Argentinos lietuvių institucijų, Lietuvos atstovybių Argentinoje, senų Argentinos lietuvių šeimų. Yra lietuviškos knygos (net ir išleistos Amerikoje XIX a.), plokštelės, lietuvių technika. Taip pat daug informacijos apie Argentinos lietuvių gyvenimą, lietuviškas vietas. Muziejus įdomus tiek lietuviams iš Lietuvos, tiek argentiniečiams.
Eskelio lietuvių muziejaus pastatas
Muziejus susideda iš penkių salių. Pirmoje jų – muziejaus „vinis“ – „Argentinos lietuvių balso“ , 1927-2001 m. leisto lietuviško Argentinos laikraščio, ekspozicija. Trys autentiškos kone šimtametės staklės, kuriomis spausdintas laikraštis, įvairūs jo numeriai, Argentinoje spausdintos lietuviškos knygos, nuotraukos iš Balso ir platesnės Argentinos lietuvių bendruomenės gyvenimo. Taip pat daiktai iš kitų institucijų – pavyzdžiui, tarpukario Lietuvos konsulato Argentinoje antspaudų dėjimo aparatas (dabar dedantis muziejaus antspaudus) ar prie Lietuvos ambasados Argentinoje (veikusi iki 2012 m.) kabojusi lenta.
Argentinos lietuvių balso ekspozicija Eskelio lietuivų muziejuje
Antroje salėje – senos Argeninos lietuvių knygos bei daugiau informacijos apie Patagonijos lietuvius ir muziejaus savininkus, daiktai iš tarpukario Lietuvos, kokią paliko šeimininko tėvai. Muziejų įkūrė Bruno (Bronius) ir Olga Lukoševičiai, čia atsikėlę iš Buenos Airių 1985 m. Abudu gimę Argentinoje; lietuvis – tik Bronius, bet Olga irgi daug prisideda muziejaus kūrime ir veikloje. Lietuvai ~1990 m. atkuriant nepriklausomybę Lukoševičiai informavo Argentinos visuomenę apie tai, kas vyksta Lietuvoje; sukūrė „Eskelio Sąjūdį“, kuriam prie muziejaus – atminimo lenta. 1998 m. jie lankėsi Lietuvoje, susitiko su giminėmis, Vytautu Landsbergiu (kuriam, sąjungininkui 1990 m. Sąjūdžio kovoje už nepriklausomybę, muziejuje – daug dėmesio). Tada, lankydami Rumšiškių muziejų, Lukoševičiai pastebėjo, kad vienas Rumšiškių muziejaus medinukų stipriai primena trobą, kuriame gyveno Broniaus tėvai. Vėliau Lukoševičiai išsiaiškino, kad į Rumšiškes išties perkeltas Broniaus giminės namas. Tada jiems ir kilo mintis kažką panašaus į Rumšiškių muziejų sukurti Patagonijoje. Todėl namelis, kuriame įrengtas muziejus, ir vadinasi „Rumšiškės“, o jo forma kurta pagal Rumšiškėse esantį Broniaus tėvų namą. Muziejuje paaiškinti ir kiti namelių pavadinimai. Informacija apie šią "savęs atradimo" kelionę į Lietuvą, nuotraukos iš jos - irgi antrojoje salėje.
Trečiojoje salėje – informacija apie žymius Argentinos lietuvius, jų indėlį į Argentinos istoriją, Patagonijos apgyvendinimą žmonėmis.
Įdomios lietuvių dalyvavimo Argentinos gyvenime detalės. Iškarpos apie lietuvę, 1965 m. atstovavusią Argentiną 'Mis pasaulis'
Ketvirtojoje salėje – informacija apie Lietuvą. Tautiniai rūbai, gintarai, inkliuzai, litų banknotai ir monetos ir kita. Taip pat sudėti muziejaus gauti apdovanojimai (tiek Lietuvoje, tiek Argentinoje), straipsniai iš vietinės spaudos, kuriuose rašyta apie muziejų, muziejų aplankiusių svečių iš Lietuvos – tarp kurių ir politikai, diplomatai - nuotraukos. Aplankyti Eskelio lietuvių muziejų jau tapo gražia tradicija kone kiekvienam lietuviui, kuris važiuoja per Patagoniją žemės keliu, o ne tiesiog nuskrenda iš Buenos Airių prie ledynų ir atgal - mat Eskelis yra palei pat vieną iš vos dviejų asfaltuotų kelių, besidriekiančių iš Argentinos šiaurės į Pietus - garsųjį 40 kelią, dar vadinamą "Argentinos 66 keliu".
Eskelio lietuvių muziejaus Lietuvos salė
Penktoji Eskelio lietuvių muziejaus salė skirta gamtos mokslams – akmenys, kriauklės, fosilijos ir kita. Kai kas ten yra iš Lietuvos, bet ne viskas – muziejus oficialiai vadinasi „Lietuvos ir gamtos mokslų muziejumi“. Sąsaja – Ignas Domeika, imigrantas iš Lietuvos į Čilę, geologas. Jam irgi skirta ekspozicijos dalis.
Muziejuje galima ir paklausyti senų lietuviškų plokštelių bei kita.
Lietuviškais simboliais paženklintos prekės Lietuvių muziejaus parduotuvėje. Daug jų iš šeimininkų laikomo ekologiško ūkio
Lietuviškų detalių yra ir muziejaus išorėje – nacionalinis paukštis gandras, galimybė žvilgtelti į tradicinę XIX a. lietuvio trobą, koplytstulpio ir rūpintojėlio interpretacijos. Viskas – ne šiaip sau eksponatai, bet kartu kuria ir sodybos atmosferą.
Priešingai žymiai daliai lietuvių muziejų užsienyje, Eskelio muziejus veikia oficialiai, su darbo valandomis, yra „Tripadvisor“, jis orientuotas visų pirma į Argentinos žmones ir yra jų lankomas (visa informacija, išskyrus lietuviškas knygas, spaudą bei dokumentus, yra ispaniškai), tačiau įdomus ir žmonėms iš Lietuvos.
2005 m. muziejaus savininkai išrūpino, kad viena Eskelio sankryža būtų pavadinta Lietuvos aikštės vardu, ten pastatyta Lietuvos aikštės atminimo lenta. Iš pradžių lenta buvo marmurinė, tačiau ji kentėjo nuo nusikaltėlių, todėl buvo pakeista medine.
Lietuvos aikštės lenta Eskelyje
Sarmientas ir Šlapeliai, vieni Patagonijos pirmųjų kolonistų
Nors masinė lietuivų imigraicjos į Argentiną banga buvo ~1925-1930 m., apie 5000 lietuvių Argentinoje jau gyveno iki tol. Nors Argentina ir tada buvo turtinga, iki Pirmojo pasaulinio karo buvo paprasta emigruoti į JAV, todėl lietuviai emigrantai rinkkdavosi JAV – visgi, pavieniai įsikurdavo ir Argentinoje.
Patagonija (patys Argentinos pietūs) tuo metu dar buvo ką tik užkariauta iš indėnų, joje nebuvo miestų, todėl kai kurie lietuviai kartu su argentiniečiais bei imigrantais iš kitų šalių dalyvavo tų miestų steigime, mainais už tai gaudami iš Argentinos valdžios žemės.
Garsiausias „lietuviškas“ Patagonijos miestas – Sarmientas (8000 gyv.), kurio vienas įkūrėjų – Izidorius Šlapelis, carinės okupacijos laikais ištremtas į Sibirą, iš ten pasprukęs ir galiausiai nukakęs į Argentiną (dar 1877 m.), gavęs ten valdžios žemės ir apsigyvenęs su savo dešimties vaikų šeima.
Vėliau Šlapelis pakvietė į Sarmientą daugiau lietuvių šeimų, o pati Šlapelių šeima Sarmientui ir Argentinai dovanojo dar ne vieną žymų žmogų, įrašiusį savo pavardę į Argentinos žemėlapius. Sarmiente stovi paminklas Kazimierui Šlapeliui (tiesa, be jokių užrašų, vardo, pavardės), Izidoriaus anūkui, garsiam vietos pilotui ir neeiliniam žmogui / nutrūktgalviui, pasak pasakojimų, nemokamai skraidindavusiam ligonius į ligonines, mėčiusiam vaikams saldainius iš lėktuvo, o taip pat turėjusiam daug lietuviškų knygų apie Lietuvos laisvę. Mieste yra Šlapelio gatvė (rašoma Szlapeliz; kadangi XIX a., kai imigravo Šlapelis, dar nebuvo standartinės lietuviškos rašybos, tai jo pavardė skirtinguose šaltiniuose nurodoma įvairiai), Šlapelio rajonas.
Kazimiero Šlapelio biustas Sermiente
Netoli Sarmiento yra V. Šlapelio suakmenėjęs miškas (fosilijomis virtusių medžių liekanos), taip pat Cerro Szlapelis kalva – pastarieji objektai sunkiau pasiekiami, nes Patagonijoje asfaltuoti keliai tėra keli, o keliai į atokesnes vietas sunkiai pravažiuojami.
Sarmiento muziejuje gausu su Šlapeliais susijusių eksponatų, Kazimieras muziejui padovanojo daug savo ir šeimos daiktų. Yra net Kazimierui Šlapeliui dedikuotas eilėraštis 'Padangių kondoras', šeimos nuotraukos, iškarpos iš laikraščių apie jo skrydžius (vienus pirmųjų visoje Patagonijoje) ir kita. Kazimieras Šlapelis tapęs savotiška Sarmiento miesto legenda; istorijos apie jį išspausdintos ir knygelėje apie miestelio istoriją, minimos net saldainių parduotuvės reklamose.
Šlapelių šeimos atvaizdai Sarmiento miesto muziejuje. Tokio tipo atvaizdai būdavo populiarūs regione XIX-XX a. sandūroje
Sarmiente, kaip ir daug Patagonijos miestų, yra imigrantų aikštė, kurioje plazda daugiausiai imigrantų davusių šalių vėliavos. Jų stiebai simboliškai „sueina“ į Argentinos vėliavos stiebą, kaip tų šalių žmonės atvyko į Argentiną. Viena vėliavų – Lietuvos.
Kazimiero Šlapelio gatvė yra ir Komodoro Rivadavijos (Commodoro Rivadavia) mieste – artimiausiame didesniame mieste nuo Sarmiento. Būtent į jį Kazimieras Šlapelis ir skraidydavo savo lėktuvu. Beje, netgi skirtingose tos pačios gatvės pavadinimo lentelėse Šlapelio pavardė rašoma skirtingai – vienoje „Casimiro Szlapelis“, kitoje „Casimiro Slapelis“.
Kazimiero Šlapelio gatvė Komodoro Rivadavijoje. Matosi lenta su užrašu 'Slapelis'; kitoje lentelėje už keliasdešimt metrų jau parašyta 'Szlapelis'.
Šlapelio gatvės lenta Sarmiento mieste
Kitas miestas, į kur skraidydavo Šlapelis – už Sarmientą dar atokesnis Alto Rio Senguer (~1500 gyv.). Tenykštis oro uostas vadinasi D. Kazimiero Šlapelio oro uostu (Casimiro Szlapelis), dar yra Kazimiero Šlapelio agrotechnikos mokykla.
Tarp Šlapelių pakviestų šeimų buvo ir Baltuškų šeima, kurios garbei tebėra pavadinta pora „stočių“ (estancia, gyvulių rančų) netoli Sarmiento.
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Patagonijoje
“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į Patagoniją dienoraštis
|
Nuo Rosarijo iki kitos lietuviškos vietos važiavome vieną didžiausių atstumų, kuriuos kada nuvažiavome tarp dviejų lietuviškų vietų per savo ekspedicijas. Pačiu tiesiausiu keliu būtų 1872 km. Ta vieta – Eskelis. „Vidury niekur“ mums, besiruošiant kelionei, pasakojo tiek ten buvę, tiek svajojantys nuvykti. 30000 gyventojų miestelis toli, bet ne toks jau užkampis – turi net keturių markių naujų automobilių salonus. Žiemą tai – ne pirmos reikšmės slidinėjimo kurortas, vasaromis populiaru išsinuomoti namelius, nes netoli gražus Alceres nacionalinis parkas. „Lietuvių sodyba“ – taip pat tokie nameliai, bet lietuviški, su lietuvių muziejumi. Važiuodami nežinojome, ko tikėtis – sodybos-muziejaus kūrėjai ir savininkai lietuviškai nemoka, o iš kitų lietuvių girdėjome, kad ne muziejaus darbo metu jie į patalpas neįleidžia, tuo tarpu darbo laikas labai trumpas ir internete neaišku, ar naujausias. Mėginome susisiekti el. paštu – negavome atsakymo (nieko keisto: Lotynų Amerikoje el. paštas naudojamas, atrodo, daug mažiau, nei JAV ar Lietuvoje). Bet aktyvūs Argentinos lietuviai vieni kitus pažįsta, tad Rubenas Repšys greitai padėjo rasti bendrą kontaktą. Sodyba pranoko visus lūkesčius. Nuo 2003 m. jos šeimininkai ten sukūrė tikrą Gabalėlį Lietuvos, o šeimininkė Olga skyrė daugiau nei valandą pristatyti kiekvieną svarbesnį muziejaus eksponatą – nuo originalių staklių, kuriom spausdintas „Argentinos lietuvių balsas“, iki šimtų senų knygų, lentelės, kabojusios prie Lietuvos ambasados Argentinoje ir kito. Lukševičių šeima tapo savotišku Pietų Amerikos lietuvių archyvu – kaupia mirusių Argentinos lietuvių, uždarytų organizacijų daiktus. Be to, viską sistemina, pristato muziejuje. Muziejus – vienas geriausiai pasirengusių priimti lankytojus; turi oficialų darbo laiką, daug nuorodų į jį gatvėse ir internete. Net viena miesto aikštė, Lukoševičiai išrūpino, Lietuvos vardu pavadinta. Ir lankytojai muziejų atranda, nepaisant atstumo – viduje gausu šeimininkų nuotraukų su garbiais Lietuvos ir Argentinos politikais (pavyzdžiui, Vytautu Landsbergiu, su kuriuo susipažino dar kovos už Lietuvos laisvę laikais kai Lukoševičiai platino informaciją apie Sąjūdį Argentinoje). Beje, muziejumi daug besirūpinanti Olga net neturi lietuviško kraujo – ji tiesiog ištekėjo už Argentinos lietuvio Broniaus (Bruno) Lukoševičiaus. Kita „lietuviška“ stotelė Patagonijoje – Sarmiento miestas, apie kurį papildomos informacijos prisirinkome ir Eskelio muziejuje. Vienas jo kūrėjų, sakoma, buvo lietuvis Izidorius Šlapelis, Šlapelių šeima davė ir daugiau įžymybių. Garsiausias – pilotas Kazimieras. Šlapelių vardu, dažniausiai, tiesa, iškraipytu, vadinama daugybė vietų. Dar namie ieškojau tų vietų mėgindamas įvairiomis formomis rašyti Šlapelio pavardę į internetinę paiešką – Slape..., Szlape... Suradau porą gatvių. Aišku, tai ne viskas. Pakako vienoje degalinėje nusipirkti nelabai stambaus mąstelio visos Argentinos žemėlapį bei radau dar vieną vietą – Šlapelio suakmenėjusį mišką. Paskui sužinojau apie Šlapelio oro uostą, Šlapelio agrotechnikos mokyklą, Šlapelio kalvą. Dar vėliau – apie Baltuškos, kito lietuvio, vardu pavadintas rančas. Jau nuvykus į Sarmientą, euforija apie gausybę lietuviškų vietų ėmė nykti: daugelis jų nepasiekiamos asfaltuotais keliais. Lankyti kiekvieną tokią Šlapelio vardu pavadintą vietą ir nebuvo tikslo – daugeliu atvejų ten – tik pavadinimas, kuris neretai vietoje net neparašytas. Tik žemėlapyje ir matosi, kad tai vadinasi Šlapelio vardu. Ir net vieta, kurios laukiau labiausiai – Šlapelio biustas – kažkiek nuvylė, nes ten nėra jokios lentelės su vardu ar pavarde. O kas, jei tai, kad ten Šlapelis, tėra legenda? Negaliu rašyti į „Gabalėlius Lietuvos“ legendos... O Sarmiento Šlapelio gatvė – žvyruota, liūdnoka. Laimė, paskutinę dieną susiradau Sarmiento muziejų. Už trumpos įžanginės salės apie indėnus – tikra Šlapelių reliktų gausybė. Ne tik Kazimiero dovanotos šeimos nuotraukos, bet ir aibė netikėčiausių atradimų. Štai Kazimierui Šlapeliui skirtas ispaniškas eilėraštis „Padangių kondoras“, štai „Sarmiento istorijų“ knyga, kurią pervertes radau bent tris apie Kazimierą Šlapelį, štai vietos saldainių fabrikėlio reklama pasakojanti, kad fabriką įkvėpė istorija, kaip Kazimieras Šlapelis iš lėktuvo vaikams mėtė saldainius... Supratau – pirmosios Sarmiento lietuvių šeimos atmintis Sarmiente daugiau nei gyva, tik, bent kol kas, ne tiek akmenyje, kiek žodžiuose. Iš Patagonijos pasukome atgal link Buenos Airių. Dar laukė Berisas – miestas, kurį, turbūt, net Argentinoje žino ne kiekvienas, bet kuris pagal lietuvybės išlaikymą ir lietuvišką paveldą yra vienoje gretoje su didžiausias Amerikos žemyno miestais. Augustinas Žemaitis, 2019 m. kovas-balandis |
Ilgas tiesus kelias Patagonijoje link Eskelio. Iki artimiausios degalinės - 130 km
Aiškinamės kurie keliai tinakmesni važiavimui link Eskelio
Olga demonstruoja lietuviškus eksponatus
Augustinas Žemaitis prie Šlapelio paminklo Sarmiente
Aistė Žemaitienė prie Šlapelių nuotraukų Sarmiento muziejuje
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie Patagoniją ir jos lankytinas vietas
gegužės 9th, 2019 - 13:02
Yra įdomi knyga apie lietuvius Patagonijoje. Stilius vietomis sunkokas skaityti, tačiau informacija pritraukianti: http://leidykla.vda.lt/lt/leidinys/1492769009/kupiskenai-patagonijos-kolonistai
liepos 5th, 2020 - 20:48
Salve os descendentes Família Slapelis