Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

17Rgs/130

Azija ir Afrika

Pastaba: Buvusios TSRS teritorijos (Vidurinė Azija, Rusijos Sibiras) aprašytos prie Rytų Europos.

Kai XIX a. prasidėjo masinė migracija Aziją ir Afriką buvo pasidalinusios Europos imperijos, jų naujakuriai kūrėsi svarbiuose kolonijų uostamiesčiuose. Bet Lietuva užjūrio valdų neturėjo - ją pačia valdė Rusija ir Prūsija, tad išskyrus kelis misionierius į šias tada egzotiškas žemes lietuviai nesikėlė.

XX a. pirmoje pusėje imigrantų iš Lietuvos pritraukė Pietų Afrika, kurioje tuomet 20% gyventojų buvo baltieji ir ji laikyta mažiau egzotiška. Tiesa tai buvo ne lietuviai, bet Lietuvos mažumos. 70% iš maždaug 70 000 Pietų Afrikos žydų šiandien yra kilę iš anais laikais į PAR atsikėlusių Lietuvos žydų. Taip pat PAR yra ir Mėmelio (Memel) miestas, vokiečio įkūrėjo taip pavadintas Klaipėdos garbei.

Visą XX a. Lietuvos žydai kėlėsi gyventi ir į Palestiną (1948 m. ten įkurta Izraelio valstybė). Iš Lietuvos žydų kilo nemažai žymių Izraelio politikų. Izraelyje viena garsiausių ortodoksų ješivų (rabinų mokyklų) vadinama Ponevež - tai Panevėžio pavadinimas jidiš kalba. Ši ješiva seniau veikė Panevėžyje.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo lietuviai pradėjo atrasti ekonomiškai svarbiausias regiono šalis. Atsirado Indijos, Japonijos kultūros gerbėjų. Būtent Japonijoje susikūrė pirmoji oficiali lietuvių bendruomenė, o kultūrinis gyvenimas ten vyksta Lietuvos ambasadoje. Lietuvos ambasados yra ir Kinijoje bei Egipte.

Click to learn more about Lithuania: Azija / Afrika No Comments
17Vas/130

Vakarų Europa

Pastaba: Čia aprašoma Europos dalis, nebuvusi valdoma komunistų.

Vakarų Europa šiandien, atsivėrus darbo rinkai, pritraukia daugiausiai lietuvių. Didžiausios bendruomenės yra Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Norvegijoje, Ispanijoje. Jose veikia lietuvių organizacijos, krepšinio klubai. Veikia lietuvių parduotuvėlės ir kavinės (dažnai kartu su kitomis rytų Europos tautomis).

Ir iki 1990 m. Vakarų Europa traukė lietuvius, nors ir mažiau nei Amerika. Daug su Lietuva susijusio paveldo išlikę Romoje, kuri visada buvo katalikų pasaulio centras. Vokietija buvo tarpinė stotelė pokario pabėgėliams ir iki šiol ten išliko lietuviška Vasario 16 gimnazija. Londonas, didžiausias 1825-1925 m. pasaulio miestas, dar nuo tų laikų turi lietuvišką Šv. Kazimiero bažnyčią. Paryžius iki Antrojo pasaulinio karo buvo pasaulio meno sostinė, būtent ten pasitraukė filosofas A. Greimas.

Šiandien Lietuva turi ambasadas daugumoje Vakarų Europos šalių, jos organizuoja kultūrinius renginius. Ypatingą svarbą turi tarptautinių organizacijų (Europos Sąjungos, Europos Tarybos, Jungtinių Tautų) centrai: Briuselis, Strasbūras, Liuksemburgas, Ženeva. Šiose institucijose nuolat dirba ir lietuviai, prie jų plazda Lietuvos vėliava, o jų sprendimai daro tiesioginę įtaką Lietuvos gyvenimui.

Click to learn more about Lithuania: Vak. Europa No Comments
18Rgs/120

Šventoji žemė (Izraelis ir Palestina)

Šventoji žemė apima ginčytinas teritorijas Artimuosiuose Rytuose, kurios yra šventos trims religijoms (krikščionybei, judaizmui, islamui). Šiandien jos daugiausiai valdomos Izraelio. Kadangi Lietuva - krikščioniška valstybė, o taip pat turėjo ir žydų mažumą, kurios didelė dalis XIX-XX a. emigravo į Šventąją žemę, Izraelyje yra nemažai su Lietuva susijusių vietų.

Lietuviški reliktai šventosiose krikščionių vietose

Ilgus šimtmečius būdami krikščioniška tauta, lietuviai paliko Šventojoje žemėje matomų pėdsakų.

Pater Noster ("Tėve mūsų") bažnyčioje Jeruzalėje ir jos prieigose ant didelių plytelių yra įvairiomis kalbomis surašyta malda "Tėve mūsų". Ten, pačiame bažnyčios viduje, yra ir lietuviškas "Tėve mūsų" vertimas, tiesa, kiek neįprastas, nes senas.

Apreiškimo bažnyčioje Nazarete, pastatytoje ant olos, kurioje gyveno ir apreiškimą apie pagimdysimą Jėzų patyrė Mergelė Marija, yra daug Mariją vaizduojančių didžiulių XX a. meno kūrinių, dovanotų įvairių pasaulio valstybių. Tarp jų - ir Lietuvos dovanotas meno kūrinys, paremtas Aušros vartų Marijos vaizdiniu. Prie pokarinės lenkų dovanotos Marijos - ir Vilniaus (Wilno) pavadinimas, kaip viena vietų, kur esą kentėjo lenkai.

Lietuviškas 'Tėve mūsų' Paternoster bažnyčioje (dešinėje) ir lieuviška Marija Nazareto bažnyčios prieigose (kairėje).

Turtingi lietuviai istorijos eigoje prisidėjo prie Šventosios žemės šventųjų vietų išlaikymo ir rekonstrukcijų. Jeruzalės Kryžiaus kelio stacijos suremontuotos ir Amerikos lietuvio verslininko Kazicko lėšomis - tai mini atminimo lenta.

Atminimo lenta Jeruzalės kryžiaus kelio rėmėjams su Kazickų pavardėmis.

Lietuviškas (litvakiškas) paveldas tarp Izraelio žydų

Didžiąją Šventosios žemės dalį valdo Izraelis, kurio dauguma gyventojų - žydai, kurie (ar jų tėvai, seneliai) atvyko iš daugybės pasaulio šalių, tarp jų - Lietuvos. Tie žydai vadinami litvakais. Spėjama, kad XIX a. Lietuvoje gyveno ~350 tūkstančių žydų, kai 1923 m. surašymo metu buvo likę mažiau nei 200 tūkstančių. 1959 m. gyveno ~25 tūkstančius, o 2011 m. jau tik 3 tūkstančiai.

Labiausiai šį žydų skaičiaus kritimą lėmė emigracija. Šventoji žemė - viena pagrindinių vietų, į kurias emigravo Lietuvos žydai (kartu su JAV, Pietų Afrikos Respublika ir Rusija).

Visgi, dauguma emigravusių žydų greit pamiršo lietuviškas šaknis, integravosi į platesnę vietos žydų bendruomenę ir neperdavė savo vaikams lietuvių kalbos ar tradicijų, jei anksčiau jų ir laikėsi.

Tačiau įvairiose vietose skaitant žymių žydų biografijas (ypač XX a. pradžios ir vidurio) daug kur galima pamatyti žodžius "gimęs Lietuvoje", Lietuvos miestų ir miestelių pavadinimus (tiesa, jidiš kalba, todėl mums neįprastus). Nemažai Izraelio gatvių pavadintos Lietuvoje gimusių žydų garbei.

Lietuvoje gimę žydų architektai Tel Avivo Šalom bokšto parodoje tarp kitų architektų, stačiusių Tel Avivą.

Be to, maždaug 10% Izraelio piliečių yra haredžiai, dar vadinami ultraortodoksais. Šis labai religingas judėjų pogrupis dar skirstomas į dvi dalis, viena kurių vadinama hasidais, o kita - litvišais (nuo žodžio "Lietuva"). Pagrindinė pastarųjų ješiva (religinė mokykla) vadinama Panevėžio ješiva (jidiš: Ponevež ješiva), mat ji iki Antrojo pasaulinio karo veikė Panevėžyje, o tuomet buvo perkelta į Šventąją žemę. Ji įsikūrusi Bene Berake, labai religingame mieste prie Tel Avivo. Tarp svarbių jos rabinų buvo Vabalninke gimęs Elazaras Šachas, kurio garbei dabar pavadinta miesto gatvė.

Panevėžio ješiva Bene Berake. Google Street View.

Priešingai nei nereligingi litvakų palikuonys, kurie ėmė kalbėti hebrajiškai, haredžiai dažniausiai vis dar kalba savo šeimose ta pačia jidiš kalba, kuria iki sovietinės okupacijos ir surusėjimo kalbėjo ir Lietuvos žydai (jie laiko, kad hebrajų kalba yra šventa ir nevartotina pasaulietiniams reikalams). Priešingai nei dauguma Izraelio žydų, jie ir toliau rengaisi tradiciniais drabužiais, todėl haredžių rajonai atrodo gana panašiai į žydų gyventas gatves XIX a. Lietuvos miestuose.

Daugiau apie Šventosios žemės lankytinas vietas, kultūrą ir istoriją: Šventoji žemė - Jėzus, Izraelis ir Palestina

Click to learn more about Lithuania: Azija / Afrika, Izraelis / Palestina No Comments
18Rgs/120

Australija ir Okeanija

Tolimąją Australiją lietuviai pasiekė po Antrojo pasaulinio karo, kuomet intelgientiją išblaškė sovietų okupacija. Iki tol Australioje buvo 1 000 lietuvių, po to - jau apie 10 000.

Inteligentiška bendruomenė niekad nesudarė daugiau 0,01% australų, bet davė šaliai daug menininkų, mokslininkų. Kiekviename didesniame retai gyvenamos Australijos mieste dabar yra Lietuvių namai.

Šių pastatų įsigijimo ir statybos inciatyvos XX a. viduryje sulaukė pasipriešinimo: tuo metu Australija laikėsi taip vadinamos "Baltosios Australijos" politikos, teigusios, kad tikroji australų kultūra yra britiška. Kitų rasių imigrantai buvo nelaukiami, aborigenai neturėjo pilietybės, o iš baltųjų rytų europiečių (ir lietuvių) tikėtasi kuo greitesnės asimiliacijos. Tad trukdyta su statybos leidimais, priešingai kitoms lietuvių gausioms šalims nebuvo įsteigtos lietuviškos parapijos - manyta, kad jos lėtins asimiliaciją.

Kas antrus naujuosius metus Australijoje rengiamos lietuvių dienos.

Daugiausia lietuviško paveldo yra Adelaidėje, Melburne, Kanberoje, Sidnėjuje, Brisbene, Džilonge.

Turtinga Australija imigrantus traukia iki šiol. Po Lietuvos nepriklausomybės lietuvių bendruomenė atsirado ir Naujojoje Zelandijoje.

Kituose Okeanijos kraštuose (salose, salynuose ir atoluose) lietuvių bendruomenių nėra. Tačiau atokesnėse Australijos, o taip pat Antarktidos vietose yra lietuvių tyrinėtojų garbei pavadintų vietovių.

"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Australijoje

Click to learn more about Lithuania: Okeanija No Comments
17Rgs/120

Rytų Europa

Pastaba: Čia aprašoma Europos dalis, iki ~1990 m. valdyta komunistų.

Visi gerai žinome, kad Lietuvos valstybė (Didžioji Kunigaikštystė) driekėsi gerokai toliau į pietryčius nei dabar. Iki šiol išlikę Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių įsteigtų pilių ir rūmų Baltarusijoje ir Ukrainoje, o Krokuva, Varšuva (Lenkija) buvo bendros Lietuvos-Lenkijos valstybės sostinės.

LDK pilis Podolės Kamenece dabartinėje Ukrainoje, skirta gintis nuo Osmanų, totorių ir kazokų. 1393 m. užimta Vytauto, išplėsta Kazimiero Jogailaičio. Paskelbta vienu septynių Ukrainos stebuklų. ©Augustinas Žemaitis.

Lietuvių tauta iki pat Antrojo pasaulinio karo driekėsi ir labiau į vakarus - Mažąją Lietuvą (dabar didžioji jos dalis - Rusijos Karaliaučiaus sritis). Čia buvo rašytos ir išleistos pirmos lietuviškos knygos, tai Donelaičio, Vydūno žemė.

Mažiau žinoma vėlesnė, bet jau irgi labai sena lietuvių veikla - XIX a. Tuomet Lietuvą valdė Rusijos Imperija ir laikė ją žemės ūkio kraštu, menkai vystydama pramonę ir uždariusi universitetą. Lietuvos elitas tad siekė išsimokslinimo ir gyveno kitose Imperijos vietose: sostinėje Sankt Peterburge, Rygoje, kuri tada buvo vienas penkių didžiausių Rusijos valdomų miestų, Liepojoje ir kitur ir ten paliko savo pėdsakus. Iš Mažosios Lietuvos spaustuvių knygnešiai gabeno uždraustas lietuviškas knygas.

Vienas tragiškiausių Lietuvos istorijos momentų - masinė šimtų tūkstančių jos žmonių tremtis, kurią įvykdė Sovietų Sąjunga 1941-1953 m. Sakome "į Sibirą", bet iš tikro ir į Rusijos tolimuosius rytus, Viduriniąją Aziją (Kazachiją, Tadžikiją). Visur buvo itin sunkios sąlygos, dideli šalčiai (iki -70 laipsnių), kai kur - nepakeliami priverstiniai darbai. Daugybė tremtinių (pvz. daugiau nei 50% ištremtų 1941 m.) žuvo ar buvo nužudyti ir teliko nūnai pūvančios jų kapinaitės taigose ir stepėse, kurias dabar bandė sutvarkyti įvairių ekspedicijų iš Lietuvos dalyviai.

Vaizdai iš tremtinių kapinių Sibire, Irkutsko srityje. Nuotraukos iš ekspedicijos Misija Sibiras

Nors ~1953 metus lietuvių tremtiniams leista grįžti, tai jie turėjo padaryti savo jėgomis, o įsitvirtinti Lietuvoje buvo sunku, nes geresnių darbų durys jiems buvo užtrenktos. Todėl dalis tremtinių liko Sibiro kaimuose - tiesa, dabar šios vietovės sunkiai pasiekiamos, iki pat šiol Rusijoje yra ištisų regionų, kur užsieniečiams būti draudžiama. Memorialų irgi beveik nėra - ne tik kad pati Rusija jų nestato, bet ir lietuvių bandymus įamžinti tremtinių atminimą paminklu Jakutske sustabdė Rusijos valdžia, kuri sovietinį genocidą pageidautų pamiršti.

Nors emigracija iš Sovietų Sąjungos drausta, vidinė migracija buvo didelė. Tad iki šiol lietuvių yra gausu buvusios TSRS šalyse, daugiau nei pusėje yra oficialios lietuvių bendruomenės. Sovietų Sąjunga draudė tuose kraštuose lietuvių mokyklas bei kitas institucijas - visos etninės mažumos už savosios TSR ribų (išskyrus, be abejo, rusus) privalėjo įsilieti į rusakalbių kultūrą, naudotis rusams skirtomis institucijomis. Dabar daug lietuvių lietuviškai nebekalba - štai Rusijos lietuvių bendruomenės puslapis prieinamas tik rusų kalba. Beje panaši yra ir situacija su Lietuvoje gyvenančiais buvusių TSRS tautybių žmonėmis (ukrainiečiais, baltarusiais, gruzinais, estais...) - nuo 27% iki 66% jų (priklausomai nuo tautybės) gimtoji kalba, Lietuvos surašymų duomenimis, yra rusų.

Po nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.) Valdo Adamkaus prezidentavimo metais Lietuva vykdė aktyvią užsienio politiką rytų kryptimi. Parama Sakartvelui, ypač per šios karą su Rusija 2008 m. sukūrė itin šiltus santykius tarp šalių ir tautų. Kartvelai atsidėkoja ne tik balsavimu Eurovizijoje, bet ir įamžindami savo draugus lietuvius - Tbilisyje yra Vilniaus skveras su "Stebuklo" plytelės kopija, pajūryje - naujai nutiestas Valdo Adamkaus bulvaras.

"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Rytų Europoje

Click to learn more about Lithuania: Rytų Europa No Comments
17Rgs/126

Lotynų Amerika

Skirtingi šaltiniai nurodo labai įvairų Lotynų Amerikos lietuvių skaičių - nuo 60 tūkst. iki milijono. Tikslūs skaičiai priklauso nuo to, ką vadinsime lietuviu, nes lietuvių telkinių šiame rajone susidarė mažiau, lietuviai maišėsi su kitomis tautybėmis.

Po to, kai 1908 m. imigraciją apribojo JAV, lietuvių emigratai pasuko į Pietų Amerikos šalis: Argentiną, Braziliją, ir Urugvajų. Apie 60% visų tarpukario Lietuvos emigrantų išvyko gyventi į šias šalis (maždaug 60 000). Argentina ir Urugvajus anuomet buvo tokios turtingos, kaip Europos valstybės ir nedaug atsiliko nuo JAV. Brazilai gyveno skurdžiau, bet tos šalies žemės ūkyje darbo vietų netrūko. Visgi lietuvių bendruomenės Pietų Amerikoje buvo skurdesnės nei JAV, labiau stokojo pilietinių teisių.

XX a. pradžios Lotynų Amerikoje milžiniškos teritorijos, plotu prilygstančios penktadaliui Europos, dar buvo tik pradedamos apgyvendinti. Taigi lietuviai dalyvavo ir naujų miestų kūrime: Ižui (Ijui) Brazilijoje, Eskelis (Esquel) ir Sarmientas (Sarmiento) Argentinoje. Tačiau savo įkurtuose miestuose jie greitai nebesudarė daugumos. Lietuvybė labiau išsilaikė didmiesčiuose, kur liko lietuvių parapijos, šokių kolektyvai, klubai. San Paulyje (Brazilija) susformavo lietuvių rajonas Vila Zelina - ten yra lietuvių bažnyčia, restoranai. Lietuvos ambasada visam žemynui iki 2013 m. veikė Buenos Airėse (Argentina).

Paskutinė lietuvių imigracija į Pietų Ameriką įvyko pokariu - Kolumbijoje ir Venesueloje įsikūrė pabėgėliai nuo sovietų režimo. Šios bendruomenės nedidelės (pvz. Kolumbijoje lietuvių niekad nebuvo daugiau nei 1500), bet įtakingos, nes į Vakarus daugiausiai traukėsi elitas (menininkai, mokslininkai ir kt.), kurių šeimas sovietai būtų trėmę ir žudę. Tarp Kolumbijos lietuvių - sostinės Bogotos meras, buvęs kandidatas į prezidentus ir universiteto profesorius Antanas Mockus.

Tuo pat metu J. Stalinas propagandos tikslais pakvietė grįžti Lietuvon tarpukario migrantus. Susivilioję pažadais kai kurie parvyko į okupuotą Lietuvą, bet čia bemat teko nusivilti. Tie, kurie sugebėjo, vėl išvyko į Lotynų Ameriką.

Šiandien Lotynų Amerikos šalys skurdesnės už Lietuvą, tad po 1990 m. emigracija ten nevyko. Priešingai - lietuviškai nebekalbantys tarpukario emigrantų palikuonys pradėjo domėtis galimybėmis gauti Lietuvos pilietybę, po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą jiems atveriančią šias pelningas darbo rinkas.

Click to learn more about Lithuania: Lot. Amerika 6 Comments
17Rgs/123

Japonija

Japonijoje oficialiai lietuvių bendruomenė įkurta tik 2005 m. Japonija - viena etniškai gryniausių pasaulio šalių; imigrantų ten labai mažai. Bet visiškai kitokia, tačiau itin moderni kultūra paviliojo jau ne vieną vakarietį, o kur dar verslo galimybės. Būtent dėl verslo ryšių atidarytoje Lietuvos ambasadoje Tokijuje (3-7-18 Moto-Azabu, Minato-ku) ir vyksta dauguma bendruomenės renginių.

Tačiau daugumą lietuviško paveldo, kaip niekur kitur, Japonijoje sukūrė ne patys lietuviai, o lietuviais susižavėję japonai.

Labai netikėtai atrodydavo Tokijuje, šalia pat pasaulio elektronikos sostine vadinamo Akihabaros rajono, įsikūręs Žemaičio muziejus (Zemaitis Museum; adresas 11-5 Kajicho, 2-Chome, Chiyoda-ku, po geležinkeliu), deja, 2012 m. užvėręs duris. Jis atminė ne Žemaitiją, bet lietuvį gitarų gamintoją Antaną Kazimierą Žemaitį, prisistatinėjusį Toniu Žemaičiu. Šio meistro graviruotais bei perlais inkrustuotais instrumentais grojo tokios žvaigždės kaip The Rolling Stones, Erikas Klaptonas, Džordžas Harisonas, Džimis Hendriksas, Bobas Dailanas, Polas Makkartnis, Rodas Stiuartas, Mikas Džageris, Džeimsas Hetfildas ar Ronis Vudas. A. K. Žemaitis gimė 1935 m. Londone (mirė 2002 m.), bet dabar "Zemaitis Guitars" kompanija persikėlusi į Japoniją kur šie instrumentai tebėra populiarūs.

Kitas "pusiau lietuviškas" muziejus tebėra Otaru mieste Hokaido prefektūroje: jis dedikuotas lietuvos dailininkui Stasiui Eidrigevičiui (kartu su vietine dailininke Hiroko Mori). Eidrigevičius dabar gyvena Lenkijoje ir niekad negyveno Japonijoje - tačiau jo darbai dar 1978 m. sužavėjo Varšuvoje besilankiusį japonų režisierių Hasegavą ir šis nutarė su jais supažindinti savo tautiečius. Muziejaus adresas Jubinbango 047-0034.

Miri Hiroko ir Stasio Eidrigevičiaus muziejus Otaru mieste. Google Street View.

Inamio miestelyje, Tojamos prefektūroje, stūkso medinė lietuvių ugnies deivės Gabijos skulptūra (su lietuvišku užrašu), kurią čia 1999 m. pastatė skulptorius Algimantas Sakalauskas. Ji stovi parke netoli Inamio skulptūrų salės.

Gabijos skulptūra Inaryje

Gabijos skulptūra Inamyje. Algimanto Sakalausko nuotraukos.

Įdomi ir parduotuvė "Mažoji Lietuva" ("Little Lithuania") Hirošimoje - ją įkūrė ne vietos lietuviai, bet japonų, po poros kelionių itin susidomėjusių Lietuvos lino dirbiniais ir kultūra, šeima.

Taip pat skaitykite kitą Augustino Žemaičio straipsnį apie Japoniją - apie jos kultūrą ir lankytinas vietas

Click to learn more about Lithuania: Azija / Afrika, Japonija 3 Comments
17Rgs/129

Jungtinė Karalystė

Jungtinė Karalystė savo stipria ekonomika ir anglų kalba tapo tikru magnetu lietuviams po 2004 m., kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir migracija palengvėjo. Ten išvyko ~100 000 lietuvių - daugiau nei į bet kurią kitą šalį bet kada anksčiau, išskyrus nebent prieškario migraciją į Ameriką.

Tačiau priešingai nei Amerikos lietuviai, Jungtinės Karalystės lietuviai nestato galingų lietuviškų mokyklų, bažnyčių ir paminklų - bent jau kol kas. Visgi Jungtinėje Karalystėje yra lietuviško paveldo: jį sukūrė kur kas mažesnės "atskilėlių" nuo emigracijos į JAV grupės, kurios XX a. pradžioje užuot brangiai plaukusios per Atlantą pasirinko tada dar didžiausios pasaulyje Britų imperijos miestus. Jie bėgo nuo beteisiškumo, pramoninių darbų nebuvimo, šaukimo į caro kariuomenę tada rusų valdytoje Lietuvoje.

Tikslūs lietuvių Britanijoje skaičiai neaiškūs, mat Britanijos surašinėtojai klausia rasinės kategorijos, o ne tautybės (lietuviai priskiriami kategorijai "Kiti baltaodžiai").

Lietuviškas paveldas Londone ir aplink

Dauguma Jungtinės Karalystės lietuvių gyvena sostinėje Londone (40 000 - 80 000), kur sudaro ~0,5% žmonių. Lietuvių rajono čia nėra, jų kiek daugiau Rytų Londone, kuris visad masino imigrantus. Čia yra ir Londono lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčia, pastatyta dar prieškario imigrantų (1912 m.). Naujoji lietuvių migracija ją išgelbėjo nuo galimo sunykimo. Londone išlikusios ir lietuvių kapinės, kur palaidoti žymūs sovietų iš tėvynės išvaryti veikėjai, bet dabar lietuviai laidojami bet kuriose kapinėse.

Lodnono lietuvių parapija nuo 1955 m. Headley Park priemiestyje turėjo sodybą-viešbutį "Sodyba", kurioje vyksdavo lietuviškos šventės. Svarbiausias metų renginys ten - Sekminės. Deja, sodyba parduota ~2010 m.

Lietuviškas paveldas Anglijoje už Londono

Dėl sovietinės okupacijos iš Lietuvos pasitraukė iki 100 000 žmonių. Daugelis jų persikėlė į JAV, Kanadą, Australiją, bet šiek tiek atsikliuov ir Jungtinėje Karalystėje. Susijungę su senesnėmis nedidelėmis lietuvių bendruomenėmis jie kovojo už Lietuvos laisvę. Kartu su kitomis mažumomis iš sovietinėje sferoje atsidūrusių šalių, įkūrė Antibolševikinių tautų bloką.

Šis blokas Bradfordo katedroje 1983 m. atidengė atminimo lentą, kurioje - ir Lietuvos vėliava (taip pat Baltarusijos (senoji), Ukrainos, Estijos, Latvijos, Vengrijos). Lenta primena, kad šios tautos neturi laisvės.

Notingemo mieste lietuviai įkūrė Lietuvių katalikų centrą "Židinys" (paprastame dviaukščiame name adresu 16 Hound Road, West Bridgford, Nottingham).

Šiandien vienas lietuviškiausių Anglijos miestų yra Piterboras (Peterborough) kur, 2011 m. Jungtinės Karalystės gyventojų surašymo duomenimis, gyveno ~4000 imigrantų iš Lietuvos, jie sudarė 2% miestelėnų. Jie daugiausiai atvyko neseniai, bet lietuvių bendruomenė čia senesnė: mieste gyveno ne vienas lietuvis, 1944 m. pasitraukęs nuo sovietinio genocido. Nors tokių buvo mažai, dėl savo patriotizmo jie sugebėjo daug nuveikti plėtodami Jungtinės Karalystės lietuvių veiklą, siekdami paramos Lietuvos nepriklausomybei. Paskutinysis tos kartos Piterboro lietuvis Steponas Bronius Vaitkevičius mirė 2017 m. (gimė 1922 m.), į gyvenimo pabaigą už pastangas plėtojant Lietuvos ir Anglijos ryšius apdovanotas Lietuvos diplomatijos žvaigžde ir tapęs Piterboro miesto garbės piliečiu. Naujųjų Piterboro lietuvių imigrantų bendruomenės "Švyturys" jėgomis ant namo, kuriame jis gyveno (325 Eastfield Road), 2018 m. atidengta atminimo lenta Steponui Broniui Vaitkevičiui.

Atminimo lenta Vaitkevičiui Piterbore

Atminimo lenta Vaitkevičiui Piterbore

Lietuviškas paveldas Škotijoje

Taip pat ~8000 lietuvių prieškariu buvo įsikūrę Škotijoje (6000-7000 jų Šiaurinio Lanarkšyro grafystėje, Glazgo pietiniuose priemiesčiuose). Iki šiol čia, Belšilo (Bellshill) miestelio Mosendo (Mossend) rajone veikia Škotijos lietuvių socialinis klubas (79A Calder Road). Nuo 1904 m. gretimoje Šv. Šeimos bažnyčioje vykdavo lietuviškos mišios ir jas laikydavusiems lietuviams kunigams (ypač prelatui Gutauskui) pastatytas paminklas bei kryžius. Prieškario lietuviai norėjo ir galėjo pastatyti ir savo bažnyčią - bet to griežtai neleido vyskupas, nenorėjęs etninio skaldymosi. Botvelo (Bothwell) kapinėse yra lietuvių kapų, apipavidalintų labai britiškai: kai ilgais žodžiais užrašomos gimimo, mirties datos, papildoma informacija. Prie Karfino (Carfin) grotos yra ir užrašas lietuvių kalba.

Lietuviška koplytėlė ir kryžius Škotijoje. ©Paul Lucas.

Deja, prieškario Škotijos lietuvių bendruomenę ištiko žiaurokas likimas. Tada nepriklausomos Lietuvos dar nebuvo, todėl, kaip rašo BBC, "valdžia laikė lietuvius rusais, o dauguma škotų - lenkais", o leiboristų partijos įkūrėjas Keiras Hardis (Keir Hardie) piktinosi "Rusijos lenkų" (t.y. lietuvių) įvežimu. 1917 m. Britanija ir Rusija pasirašė sutartį, kuria įsipareigojo atiduoti lietuvius vyrus Rusijai, kad ten tarnautų armijoje (išsiųsta ~1200 vyrų). Dalis perplaukę jūrą jau neberado Rusijos Imperijos, bet grįžti į Škotiją galėjo nebe visi, daug ir nebenorėjo bei įsikūrė nepriklausomoje Lietuvoje. Gerokai sumenkusią Škotijos lietuvių bendruomenę po 1945 m. dar atgaivino nuo sovietų pabėgę dipukai, o masinė imigracija po 1990 m. ją visiškai pakeitė.

Lietuvių socialinis klubas Mosende. Google Street View.

Prieškariu Škotijoje buvo ir kitokių lietuvių: liūdnai pagarsėjęs komunistas Vincas Kapsukas, kurio garbei sovietai okupacijos metais buvo pervadinę Marijampolę. Škotijos lietuvių tarpe jis turėjo šiek tiek pasekėjų, bet bandymai iškart po nepriklausomybės atvesti komunizmą į Lietuvą patyrė visišką fiasko (iki Lietuvą okupavo sovietai).

Naujosios imigracijos bangos vietos Jungtinėje Karalystėje

Kituose Britanijos kraštuose senosios lietuvių bendruomenės nebuvo pakankamai didelės, kad kažką paliktų po savęs. Naujųjų Britanijos lietuvių veikla matosi ne akmenyje. Šitoks beprecedentis vienos tautos žmonių skaičius leido įkurti net ir komerciškai sėkmingas lietuviškas mokyklėles, atsirado lietuviškų parduotuvių tinklas "Lituanica". Tiesa, užrašai išorėje ir lenkiški bei rusiški, pardavinėjamos įvairios Rytų Europos prekės. Kai nėra atskirų lietuvių rajonų, kur būtų didelė koncentruota lietuvių rinka, tai būtina, kad išliktų verslas. Parduotuvės, mokyklėlės, barai ir kita įsikūrę nuomojamose patalpose, lietuviškos mišios už Londono ribų laikomos eilinėse bažnyčiose. Jei taip tęsis toliau tikėtina, kad prasidėjus neišvengiamam lietuvybės smukimui (jaunosios Britanijoje gimusios kartos asimiliuojasi) ir insitucijoms ėmus užsidarinėti ši milžiniška bendruomenė paveldo nepaliks.

Lituanica parduotuvė po geežinkeliu Birmingame. Google Street View.

Britanijos įstatymai nėra itin palankūs lietuviams. Mokyklos lietuvių kalba (išskyrus sekmadienines) čia negalėtų veikti. Lietuvių ir kitų rytų europiečių diskriminacija nėra vertinama taip pat neigiamai kaip, pavyzdžiui, juodaodžių imigrantų diskriminacija; todėl pastarųjų išeivių kultūra susilaukia didesnės paramos iš centrinės valdžios.

Click to learn more about Lithuania: Vak. Europa, Jungtinė Karalystė 9 Comments
17Rgs/121

Londonas (Anglija, Jungtinė Karalystė)

Anglijos sostinėje Londone, spėjama, yra didžiausia lietuvių bendruomenė už Lietuvos ribų. Ten gyvena 40 000 - 80 000 lietuvių (0,5% - 1% visų londoniečių). Dauguma jų emigravo po 2004 m. kuomet Lietuva prisijungė prie ES, mažesnė dalis - 1990-2004 m.

Nepaisant milžiniško bendruomenės dydžio įspūdingų pastatų ar paminklų naujieji Londono lietuviai dar nepadovanojo. Tačiau Londone yra lietuviška Šv. Kazimiero katalikų bažnyčia, statyta dar 1912 m. Anuomet, prieškariu, Britanija nebuvo lietuvių emigrantų rojus - dauguma jų traukdavo į Ameriką. Tačiau Londonas tada dar buvo didžiausias pasaulio miestas (šiuo titulu miestas džiaugėsi šimtmetį: nuo 1825 m. iki 1925 m.). Todėl kažkiek lietuvių įsidarbino ir jo dokuose bei gamyklose ir įkūrė parapiją, be ko jokia prieškario lietuvių bendruomenė būdavo neįsivaizduojama. Šv. Kazimiero bažnyčia (iš pirmo žvilgsnio primenanti daugiaaukštį namą ir gerokai mažesnė už didžiąsias Amerikos lietuvių šventoves) yra Rytų Londone, imigrantų ir varguomenės pusėje, konkrečiau - Bethnal Green rajone. Ir dabar aplinkui spiečiasi imigrantai, tik airius ir rytų europiečius pakeitė juodieji, indai, musulmonai iš buvusių Anglijos kolonijų, pradėję plūsti ~1960 m.

Lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčia Londone vakare. ©Augustinas Žemaitis.

1955 m. parapija nupirko Headley Park sodyba užmiestyje (GuildfordGU35 8TE) kur iki šiol pažymimos svarbios lietuvių šventės, ypač sekminės. Kitu metu patalpos veikia kaip viešbutis.

Londone yra ir lietuvių kapinės - 1963 m. Šv. Kazimiero parapija įsigijo senų (įkurtos 1861 m.) Šv. Patriko katalikiškų kapinių sklypą, kur iki šiol palaidota 200 lietuvių (iš viso kapinėse - iki 2000 lietuvių), tarp jų Lietuvos ambasadoriai Britanijoje Bronius Balutis ir Vincas Balickas, kuriuos parskraidinti Lietuvon sutrukdė sovietinė okupacija. Šv. Patriko kapinių adresas: Langthorne Road, Leytonstone.

Naujųjų imigrantų įnašas daugiausiai ne akmenyje, o gyvoje veikloje. Leidžiami lietuviški laikraščiai ir žurnalai (didžiausias laikraštis "Tiesa" nemokamai dalijamas ir Londono centre). Yra lietuviškų parduotuvių, restoranų, šeštadieninių mokyklėlių, teminių klubų, teisininkų kontorų ir net odontologijos kabinetas. Ir religijoje greta tradicinių katalikų įsikūrė ir papildoma lietuvių krikščionių bažnyčia - bet neketinanti statydintis savo pastato, o besinaudojanti metodistų patalpomis.

Lietuviškas restoranas Smiltė šiaurrytiniuose Londono priemiesčiuose. Google Street View.

"Antroji religija" krepšinis irgi nenuskriausta - Londone veikia Britanijos lietuvių krepšinio lyga, kurioje - apie 20 komandų: tarp jų Londono Žalgiris, du L. Rytai, Kaunas ir Atletas. Mačai vyksta sporto salėje Dagenham Parsloes Avenue RM9 5QT; beje, bilietai mokami, lyga turi ir rėmėjų. Tarp priežasčių įsteigti savą lygą - kitose Britanijos lygose draudžiama garsiai palaikyti komandą (su šiuo požiūriu lietuviai susidūrė ir per Londono olimpiadą).

Po to, kai 2004 m. Lietuva prisijungė prie ES lietuvių padaugėjo, bet oficialiosios Londono lietuvių bendruomenės renginių populiarumas kiek mažėjo. Daug naujųjų imigrantų, ypač jaunimo, labiau įsilieja į platesnį londoniečių ratą, o ne šliejasi prie kitų lietuvių. Naujieji imigrantai labai įvairūs - ir juodadarbiai, ir specialistai (pvz. informatikai), ir studentai, dar besitikintys grįžti į Lietuvą.

2011 m. Jungtinės Karalystės surašymo duomenimis dauguma imigrantų iš Lietuvos gyvena rytiniame Londone: 8348 Niuhame (2,7% iš visų rajono gyventojų), 4028 Barkinge ir Dagenhame (2,2%), 3500 Voltam Foreste (1,3%), 2827 Redbridže (1%), 1979 Grinviče (0,8%), 1332 Liuvišame (0,5%). Iš viso Londone 39 817 (0,5%). Tiesa, net pačios Britanijos savivaldybės reiškia nuomonę, kad Lietuvos piliečių gali būti dvigubai daugiau, o tinkamai pildyti surašymo formas imigrantams, be kita ko, esą trukdė jų butų nuomotojai.

Beje, Britanijos surašymas neklausė tautybės, o tik prašė pasirinkti vieną iš rasinių kilmės kategorijų ir nurodyti gimimo vietą. Lietuviai kartu su dauguma Europos tautų pateko į rasinę kategoriją "kiti baltieji". Aukščiau pateikta statistika yra pagal gimimo vietą Lietuvoje, tad į ją įeina ir buvę Lietuvos lenkai ar Lietuvos rusai, tačiau neįeina užsienyje gimę lietuviai.

Daug Lodnono lietuvių dažnai, ypač šventėms, atostogoms, medicininėms ar grožio paslaugoms, grįžta į Lietuvą. Tai - labai paprasta, mat Londonas yra lengviausiai iš Lietuvos lėktuvu pasiekiamas užsienio miestas. Kasdien į ten skrenda 5 - 7 orlaiviai, kiekvienas jų turi apie 180 vietų. Šiuos skrydžius vykdo pigios bendrovės, ir suskraidyti į abi puses galima už 200-300 Lt.

Click to learn more about Lithuania: Londonas, Jungtinė Karalystė 1 Comment
17Rgs/1212

Gambija

Visi žino istoriją, kaip Vytauto Didžiojo kariaunos buvo pasiekusios Juodąją Jūrą ir LDK tapo didžiausia šalimi Europoje. Tačiau ar žinote, kad XVII a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo valdų ir daug toliau: Gambijoje (Afrikoje) ir Tobage (Amerikoje)? Tiesa, netiesiogiai. 1561-1795 m. Lietuvai buvo pavaldi (kaip vasalas) Kuršo ir Žiemgalos Kunigaikštystė dabartinėje Latvijoje. Turtingi jos valdovai - Pabaltijo vokiečiai Ketleriai - garsėjo savo laivynu, laikytu Ventspilyje ir Liepojoje, pasak kai kurių šaltinių, dydžiu prilygusiu trečdaliui legendinės ispaniškosios armados. Savo laivų dėka Kuršas ir Žiemgala, turėję vos 200 tūkstančių gyventojų, sugebėjo tapti mažiausia Europos šalimi, dalyvavusioje didžiojoje kitų žemynų kolonizacijoje.

Žymiausia Kuršo ir Žiemgalos valda Gambijoje - Šv. Andriaus sala Gambijos upės žemupyje. Šią salą Kuršas kolonizavo 1651 m., tačiau deja po nepilno dešimtmečio Lietuvą užpuolė rusai. Tai buvo itin liūdnas laikas, nusiaubta ir sostinė Vilnius, o Kuršas buvo priverstas atsisakyti pasaulio dalybų planų - koloniją Gambijoje ilgainiui perėmė anglai. Labiausiai dėl šių vėlesnių kolonistų veiklos sala dabar įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jie saloje, pervadintoje Džeimso vardu, perskirstinėjo vergus. Šie būdavo nusipirkti iš juodaodžių vadukų aukštupyje, o po "viešnagės" saloje eksportuojami į Karibus ir Ameriką.

Šv. Andriaus, Džeimso, Kunta Kintės sala - buvusi Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valda Gambijos upėje, Afrikoje. ©Augustinas Žemaitis.

Na o labiausiai mažytį žemės lopinėlį Gambijos upėje išgarsino JAV rašytojas Aleksas Heilis (Alex Haley) 1976 m. parašęs knygą "Šaknys" ("Roots"). Šiame veikale jis teigia atradęs savo kilmę iš vergo Kunta Kintės, tariamai eksportuoto per Džeimso salą. Nors romano faktų realumas - labai abejotinas (dalis jo veikiausiai buvo nuplagijuota, kita - sukurta) anais JAV juodaodžių nacionalinio romantizmo laikais jis padarė didžiulę įtaką. Pripažindama ją bei viliodama turistus iš JAV Gambijos valdžia ir visą salą 2011 m. pervadino Kunta Kintės vardu. Saloje išlikę įtvirtinimų liekanų, tačiau veikiausiai iš vėlesnių nei Kuršo kolonizacija laikų.

Pakrantėje prie salos yra kaimas Džufurė (Juffureh) su vergovės muziejumi, kurio gidai pasakoja ne visai tikrąją vergovės istoriją, o "Roots" sutirštintą jos variantą. Kas gi buvo salos pirmieji kolonistai gidai ir oficialūs Gambijos šaltiniai sako įvairiai. Minimi latviai, vokiečiai, kitur - lenkai ar lietuviai. Visi šie pasakymai savaip teisingi atsižvelgiant į ypatingą Kuršo ir Žiemgalos padėtį: vokiečių kunigaikščių valdoma latvių gyvenama žemė, vasalystės santykiais pavaldi Lietuvai, kuri, savo ruožtu, buvo unijoje su Lenkija. Suverenios nepriklausomos valstybės principas XVII a. tiesiog dar nebuvo gimęs.

Pats Džufurės kaimas, beje, irgi buvo Kuršo valda. Taip pat ir dar viena nūnai žymi vieta - sala upės žiotyse, kurioje yra Gambijos sostinė Bandžulis.

Click to learn more about Lithuania: Gambija 12 Comments
17Rgs/126

Jungtinės Amerikos Valstijos

Dar nuo ~1865 m. JAV buvo lietuvių svajonių kraštas. Ten emigravo milijonas mūsiškių. Nors dauguma įsimylėjo Amerikos laisvę ir turtus, dauguma šeimų liko lietuviškos keletą kartų, o už savo sunkiai uždirbtus pinigus statė didingas patriotiškai dekoruotas lietuvių sales, bažnyčias, vienuolynus, mokyklas, parkus, kapines ir kitus pastatus, tapusius unikaliomis "Lietuvomis už Lietuvos ribų", tiesiai pramoninių JAV didmiesičų viduryje. Daugybė šių vietų gali priblokšti ne vien lietuvius.

Lietuviškas JAV paveldas pagal valstiją

Spauskite ant paveikslėlių ir skaitykite, kokias įspūdingas vietas lietuviai sukūrė toje valstijoje.

Ilinojus, kuriame - Čikaga, Amerikos lietuvių sostinė
Ilinojus
Pensilvanija - seniausia Amerikos lietuvių kolonija su ~150 lietuviško paveldo objektų
Pensilvanija
Masačusetsas ir jo daugybė 'lietuviškų' miestų (Bostonas, Vusteris, Broktonas, Lorensas, Lovelas, Atolas) su 50+ lietuviškų vietų
Masačusetsas
Konektikutas, lietuviškiausia JAV valstija (0,9%) su kai kuriomis iš svarbiausių Amerikjos lietuvių vietų
Konektikutas
Niujorko miestas (lietuvybės tvirtovė 100+ metų) ir aukštutinio Niujorko pramoniniai miesteliai, kadaise traukę lietuvių darbininkus
Niujorkas
Mičiganas, su šimtamečiu lietuvišku paveldu savo pramoniniuose miestuose ir lietuviškomis stovyklomis savo laukinėje gamtoje
Mičiganas
Merilandas, su aukščiausia lietuvių bažnyčia ir vienais didingiausių JAV lietuvių namų (Baltimorėje)
Merilandas
Vašingtonas gal ir stokoja stiprios istorinės lietuvių bendruomenės, bet jo turimas JAV sostinės statusas čionai pritraukė daug labai simbolinių lietuviškų vietų
Vašingtonas (JAV sostinė)
Ohajas ir jo lietuviškas sodas, klubas, daug bažnyčių Klivlando ir Deitono miestuose
Ohajas
Meinas ir jo Kenebunkporto lietuvių vienuolynas bei didis parkas - viena geriausiai išlaikytų lietuviškų vietų JAV
Meinas
Naujasis Džersis su gausybe lietuviškų bažnyčių Niujorko priemiesčiuose
Naujasis Džersis
Viskonsinas, kur kone kiekvienas paežerės miestas turi lietuvių bendruomenę ir bažnyčią
Viskonsinas
Naujasis Hampšyras, kur Našujos fabrikuose dirbo tūkstančiai lietuvių bei paliko ten aibę savo pėdsakų
Naujasis Hampšyras
Indiana apima Čikagos priemiesčius kuriuose - vieni didžiausių lietuvių procentų visame žemyne (ypač Beverli Šoro kurorte)
Indiana
Kalifornija ir Los Andželas, vienas svarbiausių pokario Amerikos lietuvių miestų
Kalifornija
Vermontas, kurio miškuose - didžiulė lietuviška Neringos stovykla
Vermontas
Rod Ailandas, kur Lietuvos nepriklausomybės diena - oficiali šventė
Rod Ailandas
Nebraska su jos gyvu lietuvių telkiniu Omahoje - tai vakariausia istorinė lietuvių 'kolonija'
Nebraska

Kitos JAV valstijos, kuriose yra lietuviškų vietų: Ajova, Florida, Minesota, Misūris, Teksasas, Vašingtonas (valstija).

Lietuvybės JAV istorija

Pagal JAV gyventojų surašymą šioje šalyje lietuvių - 700 000. Tai didžiausia ir svarbiausia lietuvių bendruomenė už Lietuvos ribų. JAV gausu lietuviško paveldo, ypač Rytinėje pakrantėje ir pramoniniuose Vidurio vakarų miestuose.

Lietuviai emigravo į JAV trimis skirtingais laikotarpiais, vadinamosiomis "bangomis". Pirmoji banga plūdo XIX a. pabaigoje. Dešimtys tūkstančių lietuvių iškeitė savo darbus tėvynės žemės ūkyje į Pensilvanijos kasyklas, Čikagos skerdyklas ir kitų didmiesčių gamyklas. Prastai mokėdami angliškai jie įkūrė savo rajonus ir bendruomenės, laikraščius ir orkestrus, pastatė be galo puošnias bažnyčias (atsižvelgiant į kuklų jš gyvenimo būdą), o dabar ilsis po masyviais lietuviškais antkapiais. Pirmoji banga buvo sustabdyta 1908 m. apribojusiu imigraciją, bet jos palikimas liko.

Pirmosios bangos emigrantai XX a. antrajame dešimtmetyje protestuoja už Lietuvos laisvę. 1918 m. Lietuvai tapus nepriklausomai dalis Amerikos lietuvių grįžo padėti savo tėvynei.

Antroji banga atvyko po Antrojo pasaulinio karo. Žmonės, sugebėję ištrūkti iš sovietinio pragaro maždaug 1948 m. pagaliau gavo teisę palikti perpildytas pabėgėlių stovyklas Vokietijoje. JAV, niekada nepripažinusios Lietuvos okupacijos, juos priėmė. Tai buvo daugiausiai elitas: intelektualai, menininkai. Jausdamiesi ištremti iš tėvynės (o ne palikę ją dėl skurdo) jie nusiteikę labai patriotiškai, dalyvauja lietuvių sambūriuose, kurių svarbiausi - lietuviškos bažnyčios. Net daugybė žmonių gimusių antrosios bangos imigrantų šeimose jau po to, kai šie paliko Lietuvą, jaučia kur kas didesnį ryšį su Lietuva nei naująja tėvyne. Didžiulė antroji imigrantų banga sunkiai kovojo siekdama pranešti pasaulio apie Lietuvos reikalus ir okupacijos žiaurumus. Ji faktiškai įkūrė visą Lietuvos valstybę tremtyje su vyriausybe Vašingtone, nuosava Konstitucija, Parlamentu, lietuviškomis leidyklomis, gebėjusiomis net išleisti daugiatomę enciklopediją. Nenuilstamas jų darbas prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. - kaip tik tada, kai laikas jau pradėjo iš lėto šienauti antrosios bangos imigrantus. Kai kurie jų tuomet paliko patogius gyvenimus JAV grįžo į ką tik atkurtą Lietuvą bei padėjo jai savo sukaupta patirtimi: tai ir prezidentas V. Adamkus, kandidatai į prezidentus S. Lozoraitis, K. Bobelis, ne vienas verslininkas.

Dipukai laive 1949 m. gabenančiame juos į naują gyvenimą JAV (pav. kairėje). Čia jie įkūrė savo bendruomenes, tokias kaip aplink šią naują Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčią Čikagos Marquette Park rajone (pav. dešinėje).

Trečioji imigrantų banga atvyko po nepriklausomybės atkūrimo. Ją skatino ekonominės priežastys: Lietuvos ekonomiką sugriovė sovietinio valdymo dešimečiai. Vienu metu daugiau nei pusė gavusių turistines JAV vizas taip ir nebegrįždavo į Lietuvą. O juk ir pačias vizas tik mažumai išduodavo. Lietuvai 2004 m. įstojus į Europos Sąjungą šis srautas sumenko, nes dauguma emigrantų ėmė rinktis Europos šalis. Trečioji imigrantų banga mažiau save sieja su lietuvių bendruomene, o po sovietinio valstybinio ateizmo dešimtmečių ji ir mažiau religinga. Tad lietuviškų parapijų, stipriausių ir akivaizdžiausių amerikos lietuvių bendruomenės branduolių, narių skaičiai sumenko ir XXI a. pirmame dešimtmetyje JAV vyskupijos puolė jas naikinti, parduodamos ir griaudamos bažnyčias. O šios bažnyčios alsuoja Lietuvos dvasia labiau, nei bet kuri pačioje Lietuvoje esanti šventovė - kartais net gali kilti abejonių, labiau Dievui ar Tėvynei pašlovinti jos statytos. Dekore gausu freskų iš Lietuvos istorijos, trispalvių, Lietuvos miestų nuotraukų ir dar daug, daug kitų atsiminimų. Todėl paskubėkite - dalies to, ką dar galite pamatyti dabar, po kelių metų gali ir nebelikti.

Lietuvos minimuziejėlis Šv. Antano bažnyčioje Detroite. Senųjų lietuvių imigrantų klubai ir parapijos paprastai pilnos su Lietuva susijusių simbolių. ©Augustinas Žemaitis.

Čikaga laikoma Amerikos lietuvių sostine. Čia yra keli istoriniai lietuvių rajonai ir dvi Lietuvos garvei pavadintos gatvės. Lietuviai pastatė daug bažnyčių, kurių puošniausia Šv. Kryžiaus Back of the Yards rajone (1913). Yra dvi didžiulės lietuvių kapinės: katalikiškos Šv. Kazimiero ir su konkrečia religija nesiejamos Lietuvių nacionalinės kapinės. Lietuviams pastatyti paminklai ir atminimo lentos, garsiausias kurių yra S. Dariaus ir S. Girėno memorialas. Seniausias pasaulio lietuviškas laikraštis leidžiamas būtent Čikagoje nuo 1909 ir vadinasi Draugas. Yra galimybių paskanauti lietuviškų patiekalų (nors ir mažiau nei 1990 m. ar anksčiau). Taip pat yra Balzeko lietuvių kultūros muziejus, didžiausias toks už Lietuvos ribų.

Bendra taisyklė yra kad kiekvienas didmiestis, tokiu buvęs ir XX a. pradžioje, turi lietuvių benduromenes ir paveldą, ypač bažnyčias ir kapines, kartais - pokyliams naudotas lietuvių sales. Tarp tokių miestų Klivlandas ir Detroitas prie didžiųjų ežerų, Bostonas, Baltimorė, Niujorkas ir Filadelfija Naujojoje Anglijoje. Los Andželas yra vienintelis Vakarų miestas turintis lietuvių bendruomenė ir bažnyčią - nes vakarinė JAV dalis buvo kur kas rečiau apgyvendinta antrosios ir (ypač) pirmosios lietuvių bangų laikais.

Pensilvanijoje lietuviai gyvena mažuose miesteliuose, kai kur sudarydami daugiau nei dešimtadalį jų žmonių. Shenandoah net būdavo vadinama Amerikos Vilniumi. Tokiose vietsoe galima aptikti lietuvių bažnyčias ir kapines (deja daug bažnyčių, kaip XIX. neogotikinė Shenandoah šventovė, buvo nugriautos arba nebenaudojamos religinėms reikmėms). Kasulaičio ežeras Pensilvanijoje yra vienas retų lietuviškų vietovardžių Amerikoje.

JAV sostinėje Vašingtone yra Lietuvos ambasada, sovietų okupacijos laikais veikusi kaip lietuvių tautos centras.

Click to learn more about Lithuania: JAV 6 Comments
16Rgs/128

Roma ir Italija

Jau 2000 metų Roma yra katalikiško pasaulio centras ir popiežiaus būstinė. Viduramžiais tai reiškė ir politinę Europos širdį, tad Lietuvai tapus krikščioniška daug jos likimo reikalų sprendėsi būtent čia. Lietuvos didieji kunigaikščiai dalyvavo sprendžiant svarbiausius tuometės krikščioniškos Europos politinius klausimus: galimą uniją su stačiatikiais, gynybą nuo Osmanų puolimų. Niekur nedingo Romos svarba Lietuvai ir XX a., kuomet Vatikanas niekados nepripažino sovietinės Lietuvos okupacijos bei rėmė lietuvių išsivadavimo kovą.

Tuo gilios okupacijos metu, 1970 m., svarbiausioje viso pasaulio katalikų šventovėje – Šv. Petro bazilikoje – atidaryta lietuviška koplyčia. Už altoriaus čia – Aušros Vartų Marijos, kuriai ir dedikuota koplyčia, dar vadinama Lietuvos kankinių vardu, atvaizdas. Ant sienų – Amerikos lietuvio V. Jonyno kurti bareljefai: Lietuvos valdovai, vyskupai, kankiniai ir šventieji, pirmosios Lietuvos bažnyčios, Vytis ir Gedimino stulpai. Yra čia ir Sibiro tremtinių maldaknygė, gintarinis rūpintojėlis kažkaip išgabentas iš tada okupuotos Lietuvos bei daug didesnė italų skulptoriaus Alčidės Tiko (Alcide Ticò) improvizacija rūpintojėlio tema. Dekorui pasirinktas travertino akmuo simbolizuoja Romos katakombas kuriose, pereskiojami Imperijos valdžios, I-III a. po Kr. slėpėsi pirmieji krikščionys (aliuzija į bažnyčios padėtį sovietinėje Lietuvoje).

Koplyčios pašventinime dalyvavo ir 500 lietuvių – tik iš užsienio (Šiaurės ir Pietų Amerikos, Europos, Australijos, Afrikos), nes sovietinė valdžia keliauti į Vakarų pasaulį savo gyventojams draudė. Dėl to ir paskui dar 20 metų koplyčią lankydavo tik užsienio lietuviai – jų bendruomenės ir sukūrė lietuvių koplyčios idėją. Po 1990 m. nepriklausomybės Lietuvos turistai ir piligrimai greitai atrado Amžinąjį miestą ir šią koplyčią (būtent apie Romą ~1995 m. išleistas pirmasis lietuviškas kelionių vadovas). Lietuviškoje koplyčioje meldžiasi ir popiežiai, tai buvo viena pirmųjų vietų, kur po išrinkimo meldėsi popiežius Jonas Paulius II.

Su sovietine Lietuvos okupacija susijęs ir kitas pastatas – graži Villa Lituania, vadinama paskutine okupuota Lietuvos teritorija. Šį pastatą su 90 arų parku (Via Nomentana 116) kaip naują ambasadą Italijoje Lietuva įsigijo 1937 m. už 3 milijonus lirų, tačiau 1945 m. Sovietų spaudžiama italų valdžia neteisėtai ją perdavė Sovietų Sąjungos diplomatams. Rusai čia šeimininkauja iki šiol ir Italijos valdžia, nors ir pripažįsta savo pirmtakių veiksmų neteisėtumą, grąžinti pastato neketina, o pasiūlytos alternatyvos (nebrangi kito, apleisto, pastato nuoma toliau nuo Romos centro) netenkino Lietuvos.

Lietuvių diplomatai prie Villa Lituania tarpukariu. Parko apsupti rūmai tebestovi, bet medžiai nuo gatvės juos beveik užstoja, o žodis Lituania iš pavadinimo lentelės ištrintas.

Villa Lituania vadinasi ir 1945 m. įkurti 40 kambarių katalikiški svečių namai (Piazza Asti 25). Įspūdingą senovinį fasadą su bokštu puošia ir Lietuvos herbas, tvoreles - Vyčio kryžiai. Vienuolių kazimieriečių prižiūrimi svečių namai padeda lietuviams patekti audiencijos pas popiežių, taip pat čia esančioje koplyčioje švenčiamos mišios lietuvių kalba. Šiame pastate, anapus gatvės turinčiame savo brolį dvynį, įsikūrusi Popiežinė Šv. Kazimiero lietuvių kolegija, Lietuvos kunigų centras Romoje.

Villa Lituania svečių namai Romoje. Google Street View.

Lietuvių yra ir kitose katalikiškose institucijose. Štai Vatikano radijas nuo 1940 m. transliuoja laidas ir lietuvių kalba.

Per katalikiškos Lietuvos šimtmečius Amžinajame mieste atgulė daug žymių lietuvių. Šv. Lauryno, arba Verano, kapinėse yra Šv. Kazimiero Lietuvių Kolegijos koplyčia, kurioje ilsisi vyskupas Vincentas Padolskis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataras prelatas Kazimieras Šaulys, Italijos Lietuvių bendruomenės pirmininkas prelatas Vincas Mincevičius, Lietuvos pasiuntinys prie Šv. Sosto ministras Stasys Girdvainis, BALFO (Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo) pirmininkas prel. Juozas Končius, Brazilijos lietuvių generalinis vikaras ir Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos vicerektorius Zenonas Ignatavičius, mons. Jonas Buikus, diakonas Augustinas Lišauskas ir vienuolė sesuo Eulalia.

Vienoje labiausiai turistų lankomų Romos senamiesčio bažnyčių, Chiesa del Gesù, po grindimis pirmojo kardinolo iš Lietuvos, didiko Jurgio Radvilos palaikai (užrašas ant kapo: "Cardinalis Radzivili Episcopi Cravoviensis Ducis Olicae Et Niesvisii" - "Kardinolas Radvila, Krokuvos vyskupas, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikštis"). Pasiekęs karjeros viršūnę ir tapęs vienu svarbiausių Europos žmonių jis mirė Amžinajame mieste 1600 m. Simboliška, kad ši bažnyčia laikoma pirmuoju pasaulyje barokiniu pastatu. Juk būtent barokas vėliau padarė didžiulę įtaką Vilniui ir LDK. Antroji pasaulyje barokinė bažnyčia, beje, atsirado Radvilų valdose Nesvyžiuje (dab. Baltarusija).

Nuo anų laikų iki pat tarpukario Roma buvo geriausiai žinoma Lietuvos šventikams ir didikams, tačiau 1945 m. Lietuvą okupavus Sovietams iš politinių pabėgėlių susiformavo ir stipresnė pasaulietinė bendruomenė. Ji užmezgė ryšius ne vien su Vatikanu, bet ir su Italijos krikščionimis demokratais kurie, nepaisydami vietos kairiųjų protestų, rėmė Lietuvos nepriklausomybę. Šią paramą pažymi ir tais laikais Piazza Lituania pavadinta aikštė Romoje.

Lietuviškas paveldas Italijoje už Romos

Nors Roma visais laikas buvo tiek Italijos, tiek lietuviško gyvenimo joje centras, dalis lietuvių visais amžiais "nutekėdavo" už Romos: šiaip ar taip, daug Italijos miestų buvo svarbūs meno, mokslo, tikėjimo ir civilizacijos centrai.

Tokios tendencijos buvo ir XIX a., ir po Antrojo pasaulinio karo, o dar labiau sustiprėjo po 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės, kuomet naujieji lietuviai emigrantai dar dažniau įsikurdavo ne Romoje.

Tarp tokių lietuivų krypčių - Toskanos regionas ir jo sostinė Florencija. Būtent čia paskutinius gyvenimo metus praleido kompozitorius ir LDK iždininkas Mykolas Kleopas Oginskis, kuris dėl prieštaravimo Rusijos Imperijos valdžiai Lietuvoje 1815 m. iš jos pasitraukė. Oginskis palaidotas Šv. Kryžiaus bazilikoje, kurioje taip pat ilsisi ir Galileo Galilėjus, Mikelandželas, Džiakomo Rosinis. Oginskis gerbiamas kaip savas trijų tautų: lietuvių, lenkų ir baltarusių; baltarusiai ant namo, kur gyveno, pastatė atminimo lentą.

Toskanoje yra ir aktyvi šiuolaikinių lietuivų emirgantų bendruomenė. Jos ir Lietuvos garbės konsulo iniciatyva viena Florencijos gatvė 2016 m., minint 25 metų nuo to laiko, kai Italija pripažino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą (1991 m.) sukaktį, pavadinta Lietuvos gatve.

Lietuvos gatvė yra ir Toskanos mieste Grosete, 2021 m. Lietuvos aikšte pavadinta aikštė Torri in Sabina vietovėje (Toskana).

2012 m. Lietuvos - Kryžių kalno aikštė [piazza Lituania – Collina delle Croci] atsirado ir Sicilijos Barrafranca miestelyje, kurio vyskupija susidraugavo su Šiaulių vyskupija. Lietuvos aikštė nuo 2016 m. yra ir Palerme.

Aostos slėnyje yra Lietuviškas koplytstulpis (45.7997, 7.5843).

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus straipsnis apie Romą ir kitas jos lankytinas vietas.

Click to learn more about Lithuania: Vak. Europa, Italija, Roma, Vatikanas 8 Comments
16Rgs/1216

Adelaidė (Pietų Australija)

Nors Adelaidė (1,3 mln. gyv.) yra tik penktas pagal dydį Australijos miestas, lietuviškas paveldas čia - bene gausiausias Australijoje.

Adelaidės lietuvių bažnyčia ir katalikų centras

Adelaidėje stovi vienintelė Australijoje lietuvių bažnyčia (nuo 1959 m.). Pokario pabėgėliai (dipukai) būtų pasistatę bažnyčias ir kituose miestuose, tačiau tam trukdė Australijos valdžia, tuo metu norėjusi kuo skubiau integruoti lietuvius į anglakalbę visuomenę. Tuo tarpu Adelaidės vyskupas Metju Beovičius (Matthew Beovich) pats buvo rytų europietis ir į šį reikalą žiūrėjo kitaip.

Bažnyčią apima didesnis lietuvų katalikų centras. Pastatas statytas ~1890 m. žymiai mergaičių gimnazijai Hardwicke College. Australijai ~1948 m. sutikus priimti lietuvių pabėgėlius ir šiems atidirbus nustatytą tarnybą bei ėmus kurtis miestuose, ši gimnazija laikėsi prastai ir pastatą pardavė lietuviams.

Adelaidės lietuvių bažnyčia ir katalikų centras. ©Augustinas Žemaitis.

Be bažnyčios maldų salės čia yra ir salė susitikimams, biblioteka bei kitos patalpos, įprastos Australijos lietuvių klubams. Dalis patalpų nuomojama. Kieme stovi paminklas Lietuvai (stogastulpis su Rūpintojėliu ir stilizuotu Vyčiu, 1962 m.), Misijų kryžius (pirma pastatytas 1959 m. bažnyčiai priklausiusioje vasarvietėje Christies Beach priemiestyje), fasade iškeltas kryžius Sausio 13 d. aukoms pagerbti (1991 m.), yra bareljefas Šv. Kazimierui (1984 m.). Istorinio pastato praeitį - tarp jų ir lietuviškąjį periodą - kaip Adelaidėje įprasta aprašo speciali prieš fasadą pastatyta lenta.

Paminklai Adelaidės lietuvių bažnyčios fasade ir šventoriuje, iš kairės į dešinę paminklas Lietuvai, Misijų kryžius, lenta Šv. Kazimieriui. ©Augustinas Žemaitis.

Adelaidės lietuvių namai ir muziejus

Adelaidė - ir vienintelis Australijos miestas, turintis net du lietvybės centrus. Antrąjį - Adelaidės lietuvių namus 1957 m. įkūrė tie lietuviai, kuriems buvo nepriimtinas kunigų vadovavimas ir pasaulietinei veiklai. Nors kone visi po Antrojo pasaulinio karo nuo sovietų pasitraukę lietuviai buvo katalikai, jų politinės pažiūros dėl religinių institucijų įtakos išsiskyrė (dalis buvo krikščionys demokratai, dalis - tautininkai ir kt.).

Lietuvių namai susideda iš kelių vienaukščių pastatų. Juose yra ir Lietuvių muziejus (atidarytas 1967 m. J. K. Vanago iniciatyva).

Adelaidės lietuvių muziejuje. ©Augustinas Žemaitis.

Muziejaus eksponatus sudaro:
*Daiktai, kuriuos traukdamiesi į Australiją atsivežė lietuviai - tarp jų prezidento Antano Smetonos lazda, tarpukario karių uniformos ir kt.
*Australijos lietuvių istoriniai dokumentai - pavyzdžiui, pabėgėlių kortelės.
*Australijos lietuvių menas (tapyba, skulptūra), kuris puošia ir kitas lietuvių namų patalpas. Didelė dalis šių kūrninių susiję su istoriniais lietuvių momentais, inkorporuoja patriotinius simbolius.
*Bendra informacija apie Lietuvą ir lietuvius.
*Nuotraukos iš Australijos lietuvių gyvenimo.

Australijos lietuvių menas Adelaidės lietuvių namuose. Paveikslus nufotografavo Augustinas Žemaitis. Paveikslo kairėje autorius - Stasys Neliubšys, dešinėje - Vytas Šerelis.

Muziejus lankomas susitarus.

Adelaidės lietuvių namuose yra ir salė susitikimams, sekmadieninis baras, biblioteka ir kitos patalpos su daugiau lietuviškų detalių. Kieme stovi akmeninis paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę bei medinis stogastulpis. Patys namai įsigyti iš metodistų, kurių bažnyčia tai buvo.

Paminklai Adelaidės lietuvių namų kieme. ©Augustinas Žemaitis.

Lietuviški eksponatai Adelaidės migracijos muziejuje

Pietų Australijos valstija, kurios sostinė yra Adelaidė, buvo vienintelė Australijos valstija, į kurią atvyko vien laisvi imigrantai kolonistai, o ne kaliniai. Dar XIX a. čia atvyko įvairių tautybių žmonės, suvilioti Pietų Australijoje paskelbtos religinės laisvės, kurios Europoje dar trūko, XX a. tautybių tik daugėjo. Dėl tokios įvairios imigracijos Adelaidėje įsteigtas Migracijos muziejus, kuriame - ir nemažai informacijos apie Adelaidės lietuvius bei su jais susijusių eksponatų.

Adelaidės migracijos muziejuje dipukų atvykimą iliustruoja ir šis lietuvės Stasės Pocevičienės tautinis kostiumas bei gintaro karoliai. Nuotrauka ©Augustinas Žemaitis.

Prie įėjimo į muziejų tarp atminimo lentų, skirtų skirtingų tautų priežastims imigruoti į Australiją yra ir bendra lietuvių, latvių bei estų lenta, primenanti sovietinį genocidą.

Atminimo lenta lietuvių, latvių, ir estų žudymams ir tremtims tarp panašių atminimo lentų nuo komunistų ir nacionalsocialistų kentėjusiems serbams bei lenkams, kurių nemažai irgi atsidūrė Adelaidėje. Vainikas su vėliavomis pakabintas birželio masinių tremčių metinių minėjimo proga. ©Augustinas Žemaitis.

Muziejuje vyksta ir laikinosios parodos, kurias rengia viena kuri nors tautybė; viešai gulintis buvusių parodų katalogas rodo, kad tris parodas nuo muziejaus įsteigimo 1986 m. organizavo lietuviai (temos: "Lietuvių ekslibrisai" (1989-1990 m.), "Lietuviai tebegyvi" (1990 m.), "Lietuvių festivaliai Adelaidėje 1950-2002 m." (2002-2003 m.)), po panašų skaičių - ir latviai bei estai. Bendrai paėmus, muziejuje geriausiai atspindima tų tautų, kurių atstovai bėgo nuo komunistinių diktatūrų, kultūra, nes, matyt, ekonominiai migrantai nejaučia tokio poreikio puoselėti savo kultūrą.

Lapas apie lietuvių festivalių parodą iš istorinių parodų katalogo Adelaidės migracijos muziejuje. Nuotrauka ©Augustinas Žemaitis.


Taip pat skaitykite bendrą straipsnį apie Adelaidę ir jos lankytinas vietas.

Click to learn more about Lithuania: Okeanija, Pietų Australija 16 Comments
15Rgs/120

Ilinojus, JAV

Ilinojuje gyvena daugiau Amerikos lietuvių nei kurioje nors kitoje šalies valstijoje. Pagal lietuviško paveldo obbjektų skaičių Ilinojus užima antrą vietą po Pensilvanijos.

Svarbiausios lietuvybės zonos Ilinojaus valstijoje:
*Įspūdingi istoriniai lietuvių rajonai Čikagos pietinėje dalyje.
*Keletas Čikagos vakarinių priemiesčių.
*Keli pramoniniai miestai (Rokfordas [Rockford], Springfildas [Springfield], Vokiganas [Waukegan], Kevanis [Kewanee], Rytų Sent Luisas [East St. Louis]).
*Keletas angliakasių miestelių centriniame ir pietiniame Ilinojuje (Spring Valio [Spring Valley] rajonas, Vestvilio [Westville] rajonas ir Vest Frankforto [West Frankfort] rajonas).
*Į rytus nuo Čikagos, Mičigano ežero pakrantėje, jau už Ilinojaus ribų, įsikūrusi „lietuviškoji Rivjera“.

Kiekvienai iš šių vietovių būdinga savita lietuviška atmosfera, istorija, lietuviški pastatai it paminklai, kuriuos galima pamatyti ir šiandien.

Čia pristatome kiekvieną vietovę atskirai (su nuorodomis į ilgesnius straipsnius), o straipsnio pabaigoje pateikiame bendrą Ilinojaus valstijos lietuvių istoriją.

Šv. Antano lietuvių bažnyčia Sisere

Prieškariu Sisero [Cicero] Šv. Antano lietuvių bažnyčia buvo viena iš didesnių lietuvių bažnyčių; tuo metu bažnyčios atliko lietuviškų centrų vaidmenį

Čikaga, jos lietuviški rajonai ir priemiesčiai

Čikaga jau nuo bene XX a. antro dešimtmečio laikoma ne tik „Ilinojaus lietuvių sostine“, bet ir „Amerikos lietuvių sostine“ ar net „užsienio lietuvių sostine“.

Faktai išties iškalbūs: prieš Pirmąjį pasaulinį karą Čikagoje gyveno daugiau etninių lietuvių nei bet kuriame kitame Lietuvos mieste (beveik 100 000). Iki pat XX a. devinto dešimtmečio Čikagoje lietuviškos mišios vyko daugiau bažnyčių nei bet kuriame kitame pasaulio mieste (įskaitant ir Lietuvą).

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia (Čikagos Back of the Yards rajonas)

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia (Čikagos Back of the Yards rajonas), pastatyta XX a. antrame dešimtmetyje, yra didžiausia lietuvių bažnyčia Čikagoje

Čikagos lietuvių bendruomenė buvo per didelė, kad išsitektų viename rajone. Todėl Čikagos pietinėje dalyje išdygo net keletas lietuviškų rajonų. Kiekvieno jų širdis buvo lietuvių bažnyčia. Palaipsniui atsirado it lietuvių salės, vienuolynai, mokyklos, įmonės, lietuviški paminklai. Čikagoje yra keletas lietuviškos architektūros šedevrų, kurie neturi analogų net Lietuvoje, o kai kurios Čikagos lietuvių bažnyčios yra vienos didžiausių ir puošniausių lietuviškų bažnyčių pasaulyje. Kiekviena iš jų atlieka ne tik religinį, bet ir pasaulietinį – lietuviško centro – vaidmenį.

Lietuvių įkurtas kino teatras „Ramova“ gavo lietuvių pagoniškos šventyklos vardą (Bridžportas [Bridgeport], Čikaga)

Lietuvių įkurtas kino teatras „Ramova“ pavadintas pagal pagonišką lietuvių šventyklą (Bridžportas [Bridgeport], Čikaga)

Čikagoje vyko du pagrindiniai lietuvių rajonų plėtros etapai, kurių metu ir pastatyta dauguma lietuviškų pastatų ir paminklų mieste. Pirmasis etapas truko maždaug XX a. pirmą–trečią dešimtmetį, kai, bėgdami iš Rusijos Imperijos valdomos Lietuvos, į Čikagą dirbti pramonėje atvyko lietuviai it, praturtėję, skyrė pinigus lietuvybei. Antruoju etapu, kuris truko maždaug XX a. šeštą–septintą dešimtmetį, dešimtys tūkstančių lietuvių pabėgėlių, ištrūkusių nuo sovietinio genocido, iš pabėgėlių stovyklų Europoje persikėlė į Čikagą it kūrė ten savo „mažąsias lietuvas“.

Vilniaus Aušros Vartų bažnyčia-mokykla Čikagos rajone Heart of Italy

Vilniaus Aušros Vartų bažnyčia-mokykla Čikagos rajone Heart of Italy. Tai „laikino pastato“, kuris lietuviams tarnavo ir kaip bažnyčia, ir kaip mokykla, pavyzdys. Daugeliu atvejų, gausėjant ir plečiantis lietuvių bendruomenėms, rajone iškildavo atskiras didesnis bažnyčios pastatas; tačiau šiuo atveju taip nenutiko

Nors daugelis lietuviškų pastatų Čikagoje išliko, XX a. aštuntame–dešimtame dešimtmetyje visuose istoriniuose lietuvių rajonuose apsigyveno juodaodžiai arba lotynų amerikiečiai. Lietuviai pasitraukė į Čikagos priemiesčius. Nė vieno išskirtinai lietuviško priemiesčio lietuviai nesukūrė, tačiau automobilių eroje (skirtingai nei XX a. pradžioje) net ir gyvendami vienoje Čikagos dalyje, dėl lietuviškų reikalų nesunkiai galėjo nuvykti į kitą. Kai kurie lietuviai vis dar lankosi istoriniuose lietuvių rajonuose Čikagos mieste, kur vyksta lietuviškos mišios, kita lietuviška veikla. Tačiau kiti pirmenybę teikia naujam Čikagos region lietuvių centrui – Pasaulio lietuvių centrui, kuris buvo įkurtas devintame dešimtmetyje Lemonto priemiestyje. Taip Lemontas tapo neoficialia Čikagos lietuviškų priemiesčių sostine, kurioje įsikūrė daugybė JAV lietuvių organizacijų būstinių. Nors dalis lietuviškos visuomeninės veiklos pasiliko pačioje Čikagoje, beveik visos lietuviškos įmonės (kaip antai, restoranai) persikėlė į priemiesčius, ypač į Lemonto-Vestmonto [Westmont] apylinkes.

Lietuviškas restoranas Vestmonte

Lietuviškas restoranas Vestmonte

Visose JAV gyvenimas bei architektūra mieste ir gyvenimas priemiesčiuose turi skirtingus veidus. Taigi ir lietuviški pastatai Čikagos priemiesčiuose skiriasi nuo pastatų istoriniuose rajonuose. Jie labiau orientuoti į funkcionalumą, o ne didingumą ar meniškumą. Daugelio jų išorė nesiskiria nuo paprastų pastatų. Visgi, Lemonto apylinkėje buvo pastatyta įspūdingų lietuviškų paminklų.

Vėlinės Gario [Gary] varpinėje

Pasaulio lietuvių centre, Lemonte, iškilęs simbolinis Kryžių kalnas imituoja originalų Kryžių kalną prie Šiaulių

Market Parko [Marquette Park] rajonas yra didžiausias kada nors egzistavęs lietuvių telkinys už Lietuvos ribų (XX a. septintame dešimtmetyje čia gyveno 40 000 gyventojų). Tai matyti iš įspūdingo dydžio paminklų ir pastatų. Kiti pagrindiniai lietuvių centrai yra: (d) Back of the Yards, Braitono parkas [Brighton Park], Geidžo parkas [Gage Park] ir Siseras, kur yra išlikę daug lietuviško paveldo. Didelis lietuvių rajonas buvo Bridžportas, deja, dauguma lietuviškų pastatų jame buvo nugriauta. Lietuviškų pastatų dar yra išlikę Roslande [Roseland], Pilsene, Čikago Haitse [Chicago Heights], Pietų Čikagoje [South Chicago] ir Vest Pulmane [West Pullman], deja, nė vienas jų lietuviams jau nepriklauso.

Mozaika „Mindaugo karūnavimas“ Švč. Mergelės Marijos Gimimo lietuvių bažnyčioje

Mozaika „Mindaugo karūnavimas“ Švč. Mergelės Marijos Gimimo lietuvių bažnyčioje

Istoriškai mažesniuose ar senesniuose lietuvių rajonuose lietuviškas gyvenimas užgeso, lietuviškos įstaigos užsidarė netrukus po lietuvių išsikėlimo į priemiesčius (vad. "white flight"), tačiau didesniuose ir naujesniuose rajonuose dalis pastatų tebetarnauja lietuviams. Rajonai, kuriuose daugumą sudaro lotynų amerikiečiai, išsilaikė geriau nei afroamerikiečių daugumą turintys rajonai, nes, be kitų priežasčių, lotynų amerikiečiai, kaip ir lietuviai, dažniausiai yra Romos katalikai, todėl, net ir daugumai lietuvių išsikrausčius, lietuvių bažnyčios liko lankomos naujųjų rajono gyventojų (nors dauguma mišių tapo nelietuviškos, lietuviški paminklai, dekoras išliko, o kai kur liko ir bent kažkiek lietuviškų mišių, į kurias suvažiuoja lietuviai iš priemiesčių).

Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia Roslande

Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia Roslande (dabar ji priklauso nekatalikams afroamerikiečiams)

Be vietinės reikšmės įstaigų Čikagos lietuvių rajonuose, lietuviai įkūrė keletą visiems Čikagos lietuviams skirtų institucijų, tarp jų – dvi lietuviškas kapines, žymias dėl garsių skulptorių sukurtų įspūdingų antkapių, taip pat dėl daugybės jose palaidotų garsių žmonių. Šios dvi kapinės – katalikų Šv. Kazimiero ir nereliginiu pagrindu įkurtos Lietuvių tautinės kapinės – yra didžiausios ir žinomiausios lietuvių kapinės už Lietuvos ribų. Jos taip pat tapusios tarsi lietuviškų paminklų muziejumi. Tuo tarpu Lietuvos žydai savo laidojimo vieta pasirinko Valdheimo [Waldheim] žydų kapines, kuriose įkūrė atskiras zonas pagal Lietuvos miestus, iš kurių kilę.

Lietuvos herbas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Lietuvos herbas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Be to, sovietų okupacijos laikais (1940–1990) Čikagos lietuvių muziejai ir archyvai tapo ne tik pagrindiniais JAV lietuvių istorijos tyrimų centrais, bet ir pagrindiniais laisvais Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėjimo centrais. Tarp muziejų žinomiausi yra Balzeko lietuvių kultūros muziejus ir Pasaulio lietuvių centre veikiantis Lietuvių dailės muziejus.

Lietuvių liaudies medžio raižybos menas Lemonto muziejuje

Lietuvių liaudies medžio raižybos menas Lemonto muziejuje

Mažesnių Ilinojaus pramoninių miestų lietuviai

Keletas mažesnių pramoninių Ilinojaus miestų savo lietuvišku paveldu ir istorija yra tarsi mažesnės Čikagos kopijos. Kaip ir Čikagos atveju, didžioji dalis lietuvių į tuos miestus atvyko prieš Pirmąjį pasaulinį karą suvilioti darbo pramonėje.

Tačiau skirtingai nei Čikagoje, kiekviename iš šių miestų jie sukūrė tik po vieną lietuvišką rajoną, kuriame lietuviška veikla sukosi apie vienintelę lietuvių bažnyčią, o daugeliu atvejų – ir apie lietuvių klubą ir (arba) lietuvišką mokyklą. Lietuvių bendruomenės ten niekada nebuvo tokios didelės, kad įkurtų savo kapines.

Pramoniniai Ilinojaus miestai, kurie tapo lietuvių telkiniais:
*Rytų Sent Luisas, su moderniojo lietuviško stiliaus bažnyčia – vienu geriausių šio stiliaus pavyzdžių pasaulyje.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo lietuvių bažnyčia Rytų Sent Luise

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo lietuvių bažnyčia Rytų Sent Luise

*Rokfordas, su lietuvių bažnyčia, klubu, parku ir eksponatais vietiniame muziejuje.
*Springfildas su lietuvių bažnyčia, kuri šiandien jau nugriauta. Ją primena atminimo lenta.
*Vokiganas, su lietuvių bažnyčia ir klubu.
*Kevanis, su lietuvių bažnyčia.

Lietuvių kambarys Rokfordo etninio paveldo muziejuje

Lietuvių kambarys Rokfordo etninio paveldo muziejuje

Kiekviename iš šių miestų veikė nemažai lietuviškų verslų. Tačiau, skirtingai nei Čikagoje, po Antrojo pasaulinio karo mažesnieji pramoniniai miestai ėmė pritraukti vis mažiau naujų emigrantų, todėl lietuvių gyvenimas tuose miesteliuose menko greičiau; daugelis vyresnio amžiaus lietuvių asimiliavosi arba išsikraustė. Dėl šios priežasties įmonės užsidarė arba tapo nelietuviškomis, tokio pat likimo sulaukė ir dauguma bažnyčių bei kitų įstaigų.

Dar du tokie pramoniniai miestai yra Indianoje, visai netoli Čikagos. Jų istorija primena Ilinojaus pramoninių miestų istoriją:
*Rytų Čikaga [East Chicago], su lietuvių bažnyčia (nugriauta).
*Garis, su lietuvių bažnyčia ir mokykla.

Lietuviškas užrašas ant Gario lietuvių bažnyčios vitražo

Nepaisant to, kad Gario lietuvių bažnyčia lietuviams jau nepriklauso, lietuviškas užrašas ant bažnyčios vitražo išliko

Lietuviški angliakasių miestai Ilinojuje

Angliakasių miestai Ilinojuje vystėsi tuo pat metu kaip ir pramoniniai miestai. Tačiau jie buvo gerokai mažesni - gyventojų skaičius juose siekė tik kelis tūkstančius.

Kadangi prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviai tūkstančiais emigruodavo į tas pačias vietoves, manoma, jog Pirmojo pasaulinio karo metais kai kuriuose Ilinojaus angliakasių miestuose lietuviai net sudarė gyventojų daugumą (tiesa, skirtingi šaltiniai nurodo vis kitą lietuvių procentą).

Lietuviškiausi miesteliai buvo Spring Valis ir Vestvilis [Westville], kuriuose yra išlikę ir daugiausiai lietuviško paveldo.

Tikėtina, kad Oglesbyje [Oglesby], Vest Frankforte [West Frankfort], Ledforde ir Džonston Sityje [Johnston City] gyveno mažesnis procentas lietuvių (arba lietuviai iš ten išsikraustė anksčiau, palikdami mažiau paveldo).

Šv. Onos lietuvių bažnyčia Spring valyje

Šv. Onos lietuvių bažnyčia Spring Valyje

Kadangi visi miestai buvo nedideli ir žemės jų apylinkėse netrūko, lietuviai visuose jų (išskyrus Oglesbį [Oglesby]) įkūrė savo kapines. Tiesą sakant, Spring Valyje ir Vestvilyje lietuviai įkūrė po dvi kapines (skirtas skirtingų religijų žmonėms). Spring Valyje ir Oglesbyje pastatyta tik po vieną lietuvių bažnyčią, bet Vestvilyje buvo pastatytos net dvi lietuviškos skirtingų konfesijų bažnyčios. Tiesa, visos šios bažnyčios ir kiti lietuviški pastatai buvo kuklesni nei didžiuosiuose Ilinojaus miestuose.

Skirtingai nei Ilinojaus pramoniniai miestai ir Čikaga, po Pirmojo pasaulinio karo angliakasybos miesteliai beveik nesulaukė naujų emigrantų (nei lietuvių, nei kitų), be to, pamažu juos ėmė palikti jaunesni žmonės. Tačiau turėjus tokias gausias lietuvių bendruomenes praeityje, Ilinojaus angliakasių miesteliuose vis dar yra žmonių, kurie yra 50% ar net 100% lietuvių kilmės ir kurie domisi savo paveldu (nors lietuvių kalba šiame regione beveik išmirė). Jie dažnai savanoriškai prižiūri gausias lietuvių kapines.

Vienas įėjimų į Vestvilio lietuvių kapines

Vienas įėjimų į Vestvilio lietuvių kapines

Be visų šių „tipiškų“ lietuviškų angliakasių gyvenviečių, Ilinojaus valstijoje yra Kolinsvilio [Collinsville] miestas, vienintelis miestas Amerikoje, pritraukęs daugiausia ne lietuvius katalikus, o liuteronus. Todėl Kolinsvilyje buvo pastatyta lietuvių liuteronų bažnyčia.

Čikagos apylinkių lietuviškoji Rivjera

Nors ir nepriklausydami Ilinojaus valstijai, šiaurinė Indiana ir net pietvakarinis Mičiganas tapo Čikagos lietuvių gyvenimo dalimi. Net keletas prie ežero įsikūrusių kurortų tapo lietuviški, ypač Beverli Šorsas [Beverly Shores] Indianoje ir Junjon pyras [Union Pier] Mičigane.

Svarbi priežastis, kodėl lietuviai pasirinko šiuos miestelius, buvo didžiulės kopos, kurios lietuviams priminė pajūrio kurortus Lietuvoje (pvz. Palangą, Neringą).

Paminklinis akmuo Lituanicos parke

Paminklinis akmuo Lituanicos parke

Viskas prasidėjo apie XX a. šeštą dešimtmetį, Čikagos lietuviams pradėjus siųsti savo nedirbančias žmonas ir vaikus vasaroti į šiuos Mičigano ežero kurortus (vyrai paprastai prisijungdavo tik savaitgaliais). Vėliau daugeliui šių šeimų ten įsikūrus praleisti pensijos, buvo įkurtos nuolatinės lietuvių bendruomenės. Dar vėliau, kai gyvenimas tolimuose priemiesčiuose tapo įprastu dalyku, prie šių pensininkų prisijungė dirbantys, kurie kasdien iš tų kurortų važinėja į darbą Čikagoje.

Kai kurie iš šių kurortinių miestų faktiškai tapo vienais lietuviškiausų miestelių visose JAV; pavyzdžiui, Beverli Šorse, Indianos valstijoje, gyvena per 10% lietuvių. Lietuviai kraštovaizdžiui suteikė lietuviškų elementų, šioje vietovėje pastatydami keletą paminklų. Čia veikė daug lietuviškų viešbučių, vienas jų netgi priklausė būsimam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui; tiesa, laikui bėgant visi jie užsidarė.

Junjon pyro paplūdimys

Junjon pyro paplūdimys

Ilinojaus lietuviai taip pat suvaidino svarbų vaidmenį steigiant lietuvių stovyklas Mičigano valstijoje. Šių žmogaus veiklos mažai paliestų lietuviškų parkų idėja buvo ta, kad lietuvių vaikai galėtų bent porą vasaros savaičių praleisti kartu su kitais lietuviais vaikais, atvykusiais iš viso JAV Vidurio Vakarų regiono ( daugiau apie šias stovyklas skaitykite straipsniuose apie Mančesterį [Machester] ir Kasterį [Custer]) ).

Ilinojaus valstijos lietuvių istorija

Lietuvių aukso amžius Ilinojaus valstijoje siekia XIX a. pabaigą – XX a. pradžią, kai besivystanti Ilinojaus pramonė (pirmiausia Čikagos skerdyklos) pritraukė šimtus tūkstančių lietuvių iš Rusijos okupuotos tėvynės. Iš Rusijos Imperijos lietuvius gynė skurdas, pramoninių darbų nebuvimas (Rusija specialiai paliko Lietuvą be pramonės), diskriminacija, kalbos draudimas, šaukimai ilgiems metams į armiją.

Šie vadinamieji pirmosios bangos Amerikos lietuviai menkai kalbėjo angliškai, o tai buvo kliūtis jų integracijai. Be to, tuo metu Lietuvoje vyko tautinis atgimimas, todėl daugelis jų ir emigracijoje buvo nusiteikę „išlaikyti lietuviškumą“. Todėl jie daug lėšų ir energijos skyrė lietuviškiems pastatams statyti, kad šie taptų bendruomenės centrais (lietuviškos mokyklos, bažnyčios, klubai). Tokių lietuviškų rajonų egzistavimas Ilinojaus valstijoje padėjo išsaugoti lietuvių kalbą ir tradicijas ateities kartoms. Lietuviai buvo linkę tuoktis su lietuviais, ir net Amerikoje gimusius vaikus paprastai supo lietuviškai kalbantys vaikai (iš aplinkinių kiemų lietuvių rajonuose; klasiokai lietuvių parapijų mokyklose).

Šv. Antano lietuvių mokykla ir bažnyčia Sisere

Šv. Antano lietuvių mokykla ir bažnyčia Sisere

Apie Pirmąjį pasaulinį karą lietuvių emigrantų skaičius Ilinojaus valstijoje sumenko dėl JAV imigracijos apribojimų ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Nepaisant to, lietuvių telkiniuose ir toliau kilo nauji pastatai, steigėsi naujos įstaigos, nes anksčiau atvykusieji pagaliau įsitvirtino finansiškai – pasiekė savo „amerikietišką svajonę“. Todėl lietuviškiems reikalams jie galėjo skirti dar daugiau lėšų.

Ilinojaus lietuvių bendruomenė buvo pasidalijusi pagal religines ir politines pažiūras. Be religinės katalikų daugumos, bendruomenėje veikė kairiųjų, tautininkų ir liuteronų mažumos. Čikagoje kiekviena iš šių grupių turėjo savo pastatus (dažnai tuose pačiuose lietuvių rajonuose), tačiau mažesniuse lietuvių telkiniuose lietuvių viešasis gyvenimas dažnai sukosi apie lietuvių katalikų bažnyčią. Buvo ir nemažai Lietuvos tautinių mažumų atstovų (lenkų, žydų), tačiau paprastai jie savęs lietuviais nelaikė ir integravosi į platesnę etniniu pagrindu sudarytą bendruomenę (pvz., Amerikos žydų, Amerikos lenkų).

Lietuvių laisvės salė Sisere

Lietuvių laisvės salė Sisere (priklausė kairiųjų pažiūrų lietuviams)

Ilinojaus lietuvių rajonai dar kartą pasikeitė po XX a. penkto dešimtmečio, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir pradėjus lietuvių genocidą. Toks neregėto masto persekiojimas sukėlė antrąją lietuvių emigrantų bangą į JAV (dipukai). Daugumą šių pabėgėlių iš pradžių rėmė keli dešimtmečiai anksčiau į šalį emigravę draugai ir giminaičiai, todėl nemažai jų apsigyveno tuose pačiuose lietuviškuose rajonuose, taigi ir Ilinojaus valstijoje. Čikaga tapo ir jų sostine, mažesnis emigravusiųjų skaičius įsikūrė kituose Ilinojaus pramoniniuose miestuose (vis dėlto labai nedaug jų atvyko į jau tada ekonomiškai nepatrauklius angliakasių miestus).

Šie pabėgėliai save laikė ne emigrantais, o tremtiniais (jie niekada nebūtų palikę Lietuvos, jei ne sovietų genocidas), ir vienintele viltimi išsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą (turint omenyje, kad sovietai galėjo lengvai ją sunaikinti Lietuvoje). Todėl ši lietuvių banga dar labiau nei pirmoji siekė steigti lietuviškas institucijas it kurti "gabalėlius Lietuvos". Jei pirmoji (prieškarinė) lietuvių emigrantų banga buvo beveik vien tik darbininkų klasei priklausę emigrantai, antrojoje (pokarinėje) bangoje buvo ir daug garsių Lietuvos menininkų, architektų. Tai leido daugeliui Ilinojaus valstijoje sukurtų naujų lietuviškų pastatų, paminklų ir kitų kultūrinių objektų pasiekti aukščiausią meninės kūrybos ir lietuvių etninės bei istorinės simbolikos lygį. Galima sakyti, jog Ilinojaus valstijoje buvo sukurtas visiškai naujas unikalus modernios tautinės lietuvių architektūros stilius, kurio dauguma geriausių pavyzdžių yra būtent šios valstijos teritorijoje (Rytų Sent Luise ir Market Parko [Marquette Park] rajone Čikagoje). Kai kurie Ilinojaus lietuvių meno kūriniai laikomi vienais geriausių to laikmečio lietuvių meninės raiškos pavyzdžių visame pasaulyje.

Tose vietovėse, kur antrosios bangos lietuvių emigrantų buvo mažiau, jie tiesiog įsiliejo į pirmosios bangos bendruomenes ir rajonus, papildydami ir iš naujo juos sulietuvindami, bet ne perstatydami.

Lietuvių jaunimo centro fasadas su Vyčiu ir priešais esančiu paminklu žuvusiems už Lietuvos laisvę

Lietuvių jaunimo centro fasadas su Vyčiu ir priešais esančiu paminklu žuvusiems už Lietuvos laisvę. Modernaus lietuviško stiliaus paminklą pastatė Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai

Per visą sovietinę Lietuvos okupaciją (1940–1990 m.) Čikaga išliko viso pasaulio „laisvosios lietuviškos minties“ sostine, kurioje veikė įvairios institucijos – nuo vienintelės laisvajame pasaulyje lietuvių operos iki Pasaulio lietuvių archyvų. Tačiau XX a. septintame–aštuntame dešimtmetyje lietuvių geografija Čikagoje ir jos apylinkėse sparčiai keitėsi. Dėl šalyje kilusio afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo afroamerikiečiai iš pietrytinės dalies kartais jėga persikeldavo į istoriškai lietuviškus rajonus (nors lietuviai nebuvo pagrindinis taikinys, lietuvių rajonai atsidūrė tarp afroamerikiečių rajonų ir pasiturinčių „senųjų baltųjų“ rajonų centrinėje ir šiaurinėje Čikagos dalyje). Padidėjęs nusikalstamumas privertė daug lietuvių išsikelti iš savo rajonų į vakarinius priemiesčius ar net šiaurinę Indianą. Skirtingai nuo mieste įkurtų lietuvių rajonų, nė vienas priemiestis taip ir netapo išskirtinai lietuvišku, taip paspartindamas lietuvių asimiliaciją. Dauguma to meto lietuvių lietuviškas institucijas galėjo pasiekti tik po ilgos kelionės automobiliu. Skirtingai nei kadaise miesto lietuviškuose rajonuose, priemiesčiuose kaimynų lietuvių, klasiokų ar bendradarbių buvo labai nedaug (jei iš viso buvo).

Mažesniuose lietuviškuose rajonuose lietuviškos įstaigos greitai užsidarė, nes aplinkui liko gyventi per mažai lietuvių. Panašus reškinys, Amerikoje vadinamas "baltaodžių sprukimu" (angl. "white flight") vyko ir kituose pramoniniuose Ilinojaus miestuose, ryškiausiai Rytų Sent Luise. Tačiau šis procesas nevyko angliakasių miestuose.

„Plaza Pub“ ženklas

Apleista lietuvių užeiga Market Parke

Po 1990 m., kai Lietuva tapo nepriklausoma, Čikaga (ir keletas kitų Ilinojaus miestų) sulaukė vadinamosios trečiosios bangos ekonominių emigrantų iš jau nepriklausomos, bet ekonomiškai nualintos Lietuvos. Kaip ir pirmosios bangos atstovai, dažnas jų nekalbėjo angliškai. Po mėginimų apsigyventi keliuose istoriniuose lietuviškuose rajonuose, ilgainiui jie išsisklaidė po priemiesčius.

2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, lietuvių emigracija pasiekė kaip niekad didelį mastą. Tačiau narystė ES suteikė galimybę legaliai emigruoti į Vakarų Europą, ir pastaroji greitai ėmė dominuoti prieš sudėtingesnį emigracijos į JAV procesą. Taip per vieną dešimtmetį Vakarų Europa, o ne JAV tapo pagrindinė lietuvių emigracijos kryptis, o Londonas ir jo apylinkės (Jungtinė Karalystė) pagal lietuvių skaičių pralenkė Čikagą ir jos apylinkes.

Vis dėlto dėl ilgos ir turtingos istorijos, lietuviškų institucijų, įspūdingų meno kūrinių ir pastatų, taip pat kelių kartų lietuvių, norinčių „išlaikyti lietuviškumą“ ir į tai investuoti savo sunkiai uždirbtus pinigus ir energiją, lietuvių kultūra Ilinojaus valstijoje tebegyvuoja, ko gero, daug ryškiau ir stipriau nei bet kurioje kitoje Europos šalyje (išskyrus Lietuvą ir galbūt Lenkiją, Punsko kraštą).

Atminimo lenta Springfildo lietuviams

Atminimo lenta Springfildo lietuviams

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Ilinojų dienoraščiai

Žemėlapis

Visos šiame straipsnyje aprašytos lietuviškos vietovės yra pažymėtos šiame interaktyviame žemėlapyje, sudarytame „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Ilinojaus valstijoje žemėlapis

Click to learn more about Lithuania: Ilinojus, JAV No Comments
15Rgs/121

Briuselis (Belgija)

Briuselis yra ne tik Belgijos, tačiau ir dviejų svarbių tarptautinių organizacijų centras: Europos Sąjungos ir NATO. Abiejų šių organizacijų nare po ilgamečių siekių Lietuva tapo 2004 m.

Savo "Europos centro" įvaidžiu Briuselis didžiuojasi. Todėl dažna vieša vieta pagražinta visų 27 Europos Sąjungos šalių vėliavomis ar įvairiomis ES kalbomis užrašytais žodžiais. Tai daro su Lietuva nieko bendro neturintys žmonės, tad pasitaiko ir kuriozų: atvirkščiai pakabintų vėliavų ar abejotinai išverstų į lietuvių kalbą žodžių.

Aikštė prie pietinės geležinkelio stoties - viena daugelio vietų, kur kabo ES vėliavos. Lietuvos vėliava pakabinta atvirkščiai. ©Augustinas Žemaitis.

Šiaurinėje miesto dalyje įkurtas Mini Europos parkas. Čia galima išvysti 25 kartus sumažintas garsiausių Europos Sąjungos pastatų versijas. 2006 m. dalyvaujant rektoriui Benediktui Juodkai parke atidengta ir Vilniaus universiteto kopija. Ji dydžiu gerokai lenkia greta stovinčius Rygos Laisvės paminklą (Latvija) bei Talino įtvirtinimų fragmentą (Estija). Šiuos tris maketus jungia mažų žmogeliukų grandinė, simbolizuojanti Baltijos kelią.

Sumažintas Vilniaus universitetas Mini Europos parke Briuselyje. Apačioje kairėje matosi Baltijos kelias. ©Augustinas Žemaitis.

Mini Europos parke be maketų yra ir kitų atrakcijų. Lietuva pastačiusi teleskopą, pro kurį regimi su VU susiję vaizdai, nuspaudus specialų mygtuką galima išgirsti Lietuvos himną, o į parko bilietų kainą įeinančiame lankstinuke pateikiami faktai apie šalis (įdomybės, parinktos apie Lietuvą: Vilnius - Vakarų Jeruzalė, lino gamyba, kryždirbystė, pilietybės suteikimas rusams, krepšinis, Europos centras, kalbos panašumas į sanskritą ir 80 000 palaidotų Napoleono karių). Nors seniausios ES narės Mini Europos parke turi po daugiau objektų (nuo 6 iki 10 kiekviena), daugiau maketų iš Lietuvos nebus, nes trūksta vietos.

Ryšių palaikymas su Europos Sąjunga ir NATO reikalauja daug žmonių, tad Lietuva turi savo atstovybes prie kiekvienos iš šių organizacijų. Lietuvos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje veikia XIX a. ar XX a. pradžios trijų aukštų pastate adresu Rue Belliard 41-43, tarp karaliaus rūmų ir Europarlamento. Šituo pačiu adresu įsikūrusi ir Lietuvos ambasada Belgijoje. Tai - vienas didžiausių Lietuvos valstybės valdomų pastatų užsienyje.

Lietuvos nuolatinė atstovybė prie Europos Sąjungos bei Lietuvos ambasada Belgijoje. ©Augustinas Žemaitis.

Lietuvos nuolatinė atstovybė prie NATO įsikūrusi NATO štabe Boulevard Leopold III, kelyje į Briuselio Zaventemo oro uostą.

Prie Europos Sąjungos institucijų taip pat plazda šalių narių vėliavos, yra užrašyti jų pavadinimai visomis kalbomis. Šiandien su tarptautinėmis organizacijomis susiję žmonės sudaro 10% Briuselio gyventojų (greta 50% kitų imigrantų). Tai ne tik tarnautojai, bet ir lobistai (apie 20 tūkstančių), žurnalistai, vertėjai (vien Europos parlamente vertėjų skaičius svyruoja nuo 350 iki 750: juk reikia versti iš visų 23 oficialių kalbų į visas).

ES institucijose Lietuvą atstovauja 12 Europarlamentarų (iš 785), 18 narių regionų komitete (iš 688), 9 nariai ekonomikos ir socialinių reikalų komitete (iš 344), 1 Eurokomisaras (iš 27). Jie dar turi padėjėjus. Taip pat Lietuva atstovaujama ES komitetuose, taryboje. ES institucijose paprastais samdomais tarnautojais dirba ir daug su šiais Lietuvos atstovais nesusijusių lietuvių - jie jau oficialiai tarnauja ne Lietuvai, o Europos Sąjungai.

Tūrinės raidės 'Welcome' prie Briuselio simbolio Atomiumo. Ant tūrinių raidžių žodis išverstas į įvairias pasaulio kalbas, tarp jų ir lietuviškai 'Pasveikinti'. ©Augustinas Žemaitis.

Click to learn more about Lithuania: Belgija, Briuselis 1 Comment
14Rgs/126

Gudija (Baltarusija)

Baltarusiją (Gudiją) su Lietuva sieja itin glaudūs istoriniai ryšiai. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė dar karaliaus Mindaugo laikais pradėjo plėstis į Gudiją ir paskui iki pat žlugimo (1795 m.) valdė visą dabartinės Gudijos žemę.

Lietuvos bajorų ir didikų šeimos dvarus turėjo ir dabartinės Lietuvos, ir Gudijos teritorijose. Ten buvo ir pilys, gynusios LDK nuo kryžiuočių, mongolų, rusų, švedų. Itin daug tokių tvirtovių bei rūmų išlikę kraštuose netoli nuo Vilniaus, apie 100 km spinduliu nuo Lietuvos sienos. Kelios jų neseniai atstatytos, kitų telikę romantiški griuvėsiai.

Žymiausias LDK paveldas Gudijoje: atstatyti Nesvyžiaus Radvilų rūmai ir Myro pilis (abu - UNESCO paveldo sąraše).

Nesvyžiaus rūmai iš už gynybinio griovio. ©Augustinas Žemaitis.

Atstatinėjami Sapiegų rūmai Ružanuose, Lydos Gedimino pilis. Alšėnų griuvėsiuose dar galima įžvelgti kambarius ir vidines sienas, o Krėvos ir Naugarduko pilys sunykusios labiau. Gardine būta dviejų pilių, kurios rekonstruotos į sovietinius pastatus ir naudojamos kitiems tikslams.

Daug regiono senų katalikiškų vienuolynų, bažnytėlių ir savo stiliumi į jas panašių cerkvių - irgi LDK palikimas. Kai kurios jų, tarp jų net ir Minsko katedra - Vilniaus baroko stiliaus.

Iki XIX a. valstiečiai šiaurės vakarų Baltarusijoje irgi kalbėjo lietuviškai, bet po carinio ir sovietinio rusinimo beliko tik kelios lietuviškos "salos".

"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Gudijoje

LDK pilių Baltarusijoje ir pietryčių Lietuvoje žemėlapis. ©Augustinas Žemaitis.

Click to learn more about Lithuania: Gudija (Baltarusija), Rytų Europa 6 Comments
14Rgs/12155

Čikaga (Ilinojus, JAV)

Čikagos aglomeracija - maždaug 80 000 lietuvių namai ir gerą šimtmetį pats svarbiausias lietuvybės centras už Lietuvos ribų. XIX a. pabaigoje ir iki XX a. 4 dešimtmečio Čikagoje gyveno daugiau lietuvių nei bet kuriame Lietuvos mieste (Lietuvoje tuo metu dauguma lietuvių gyveno kaimuose, o miestuose gyveno kitataučiai – žydai, lenkai, vokiečiai). Lietuvių skaičius Čikagoje XX a. pirmajame dešimtmetyje buvo 14 000, o XX a. trečiajame dešimtmetyje - jau net 80 000.

Dalis lietuvių, prakutusių Čikagoje, grįžo į Europą, kiti liko ir savo šeimas kūrė ten. Buvo pastatytos didingos lietuvių bažnyčios, mokyklos, vienuolynai, muziejai, klubai ir kitos institucijos. Lietuvybės centras pamažu judėjo – XX a. pr. iš Bridžporto ir Skerdyklų rajono (Back of the Yards), XX a. vid. į Market Parką (Marquette Park). Po to, kai Market Parke ėmė dominuoti juodaodžiai, Čikagoje nebeliko lietuvių rajonų, bendruomenės centras įsikūrė Lemonte.

Lietuviško rajono centras su bažnyčia, mokykla, vienuolynu Skerdyklų rajone

Lietuviško rajono centras su bažnyčia, mokykla, vienuolynu Skerdyklų rajone (Back of the Yards)

Svarbiausios lietuviškos lankytinos vietos Čikagoje yra šios:
1.Įspūdingiausios lietuviškos bažnyčios - Šv. Kryžiaus (žr. "Skerdyklų rajonas") ir Švč. Mergelės Marijos gimimo (žr. "Market Parkas", taip pat Šv. Antano (žr. "Siseras") ir Nekaltojo prasidėjimo (žr. "Braiton Parkas").
2. Svarbiausi lietuviški muziejais ir kultūros centrai – Pasaulio lietuvių centras (žr. "Lemontas"), Balzeko muziejus (žr. „Vestlonas“ („West Lawn“), Lietuvių jaunimo centras („Geidž Parkas“).
3.Lietuviškos kapinės – Šv. Kazimiero kapinės (vietinių vadinamos ir Kazimierinėmis) ir Tautinės kapinės (žr. "Lietuviškos kapinės").
4.Lietuviški paminklai – Lemonto kryžių kalnas (žr. "Lemontas"), paminklas Dariui ir Girėnui (žr. "Market Parkas").
5.Kitos dėmesio vertos vietos – Šv. Kazimiero moterų vienuolynas, gatvė „Lithuania Plaza“ (abu žr. "Market Parkas").

Lietuvių jaunimo centras, po kurio stogu – gausybė muziejų, archyvų, paminklų

Lietuvių jaunimo centras, kuriame – gausybė lietuviškų muziejų, archyvų, paminklų

Deja, Ilinojuje jaučiamas lietuvybės saulėlydis. XX a. pab. keletas lietuviškų bažnyčių nugriautos arba lietuviškų Mišių šventimas jose nutrauktas. Vyresnieji lietuviai („antrabangiai“) pamažu išeina amžinybėn, o toli gražu ne visi „trečiabangiai“ ar jų vaikai susidomėję lietuvybės tęstinumu.

Skerdyklų rajonas ir pati įspūdingiausia lietuviška bažnyčia JAV

Pati įspūdingiausia Čikagos lietuvių bažnyčia - neobarokinė Šv. Kryžiaus, esanti Skerdyklų rajone (Back of the Yards). Ji įtraukta ir į bendras knygas apie Čikagos architektūrą.

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia Čikagoje (Back of the Yards)

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia Čikagoje (Back of the Yards)

Bažnyčia statyta lietuvių skerdyklų darbininkų - aplinkiniame rajone jų gyveno itin daug. Daugėjant atvykėlių iš Lotynų Amerikos 8-ajame dešimtmetyje bažnyčia tapo nebelietuviška, lietuviškos Mišios panaikintos apie 2005 m. Vis dar likęs kertinis akmuo su užrašu "Lietuvių Rymo katalikų bažnyčia", frontone galima rasti Gediminaičių stulpus.

”Šv.

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios frontonas Čikagos skerdyklų rajone, matyti Gediminaičių stulpai

Bažnyčios vidus taip pat labai įspūdingas, pranokstantis daugelį katedrų ir bažnyčių tiek Čikagoje, tiek pačioje Lietuvoje. Viduje – ir Šiaulių kryžių kalnas, ir Vilniaus Aušros Vartai, Mindaugo karūnavimas. Ant nuostabių vitražų - lietuvių rėmėjų pavardės. Deja, bažnyčia atvira tik sekmadieniais mišių (ir tik ispaniškų) metu.

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios Čikagoje vidus

Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčios Čikagoje vidus

Vitražai Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčioje Čikagoje

Vitražai Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčioje Čikagoje

Kryžių kalno paveikslas Šv. Kryžiaus bažnyčioje Čikagoje

Kryžių kalno paveikslas Šv. Kryžiaus bažnyčioje Čikagoje

Bažnyčios projekto autorius - čekas Joseph Molitor (tuo metu JAV nebuvo tokio lygio architektų lietuvių). XX a. 6 dešimtetyje bažnyčią smarkiai sulietuvino Adolfas Valeška, įkurdinęs čia lietuviškus paveikslus ir dekorą. Tos pačios renovacijos metu net grindys padabintos lietuviškais motyvais.

Greta bažnyčios stovi lietuvių vienuolynas, padabintas tradiciniu lietuvišku kryžiumi–saule ir lietuviška mozaika (autorius – Valeška, architektas – Kova-Kovalskis).

Šv. Kryžiaus lietuvių veinuolynas

Šv. Kryžiaus lietuvių vienuolynas

Lietuvių, vargusių skerdyklose, gyvenimai smulkiai aprašyti grožiniame romane „Džiunglės“ (autorius Upton Sinclair). Ši knyga ir toliau išlieka labai svarbi Čikagos ir JAV literatūros istorijai. Būtent šios skerdyklos iš esmės pakeitė viso pasaulio suvokimą apie mėsą. Pirmąkart gyvuliai apskritai imti skersti vienoje vietoje, tarsi kokiame skerdimo miestelyje, o jų mėsa paskui pardavinėta net šimtus kilometrų nutolusiose vietovėse – Niujorke, Bostone... Iki Čikagos skerdyklų atsiradimo „nusipirkti mėsos“ reikšdavo „apsilankyti pas vietinį skerdiką“, o paskui skerdyklos pradėjo veikti kaip pramonė, pritraukė tūkstančius darbininkų imigrantų. Ir vienu metu negu lietuvių daugiau jose dirbo tik lenkų.

Žymiosios Čikagos “Union Stockyards” skerdyklos uždarytos 1971 m. ir praktiškai nugriautos. Telikę tik keli pastatai, tokie kaip paradiniai skerdyklų vartai (W Exchange gatvė). Šalia vartų yra atminimo lenta su skerdyklų istorija. Paminėtas ir „Džiunglių“ romanas. Lentoje rašoma ir tai, kad čia didžiulę dalį darbininkų sudarė būtent lietuviai.

Paradiniai skerdyklų vartai Čikagoje

Paradiniai skerdyklų vartai Čikagoje

2021 m. Čikagoje įkurtas nedidelis Skerdyklų muziejus (Packinghouse Museum). Jis veikia istorinėje skerdykloje, tačiau ne "Union Stockyards", bet vienoje iš gretimų mažesnių "nepriklauosmų" skerdyklų, kurios irgi užsidarė. Dabar ta skerdykla konvertuota į kitus verslus, o dalyje patalpų įkurtas muziejus. Jame ir nemažai informacijos apie skerdyklose dirbusius lietuvius (ypač "Džiunglių" dėka).

Bridžportas – pirmasis lietuvių rajonas Čikagoje

Čikagos Bridžporto rajonas kiekvieną iš tolo pasitikdavo milžinišku didžiuliu 1902 m. neogotikiniu Šv. Jurgio bažnyčios bokštu . Tai būta seniausios Čikagoje lietuvių parapijos ir seniausios lietuvių parapijos apskritai į vakarus nuo Apalačų kalnų. Deja, vyskupo sprendimu banyčia 1990 m. nugriauta. Dabar ten – tuščias žemės plotas, o bažnyčioje buvę meno dirbiniai ir baldai padovanoti Lietuvoje po nepriklausomybės statytoms bažnyčioms. Pradėjus gęsti JAV lietuvių paveldui, šie daiktai simboliškai grįžo į Lietuvą.

Bridžporto Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia (nugriauta; kairėje ir centre), parapijos mokykla (viršuje dešinėje) ir zakristija (apačioje dešinėje).

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios vieta Bridžporte

Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios vieta Bridžporte

Netoliese – anksčiau čia gyvavusi 3 aukštų Šv. Jurgio parapijos mokykla (1908 m.), 1916 m. Amerikos lietuvių almanache įvardyta kaip geriausia JAV lietuvių mokykla. Dabar ten – nebelietuviška Philip Armor mokykla (tačiau lietuviškas pavadinimas "MOKYKLA ŠV. JURGIO K." tebėra iškaltas fasade). 1916 m. joje mokėsi 450 mokinių, o jos salėje buvo 1500 vietų (tuo metu parapija buvo viena turtingiausių JAV lietuvių parapijų).

Šv. Jurgio lietuvių mokykla Bridžporte

Šv. Jurgio lietuvių mokykla Bridžporte

Šv. Jurgio lietuvių mokykla Bridžporte

Šv. Jurgio lietuvių mokykla Bridžporte

Bridžporte 1925 m. patatyta ir didelė Lietuvių auditorija (3133 So. Halsted gatvė), dabinta Vyčiu. Ji buvo Čikagos lietuviškų veiklų širdis. Deja, ji nugriauta pačioje XX a. pab., kai lietuviai paliko rajoną. 1000 vietų lietuviškas teatras Milda (įkurtas 1914 m.), vienu metu priklausęs lietuviams komunistams, irgi nugriautas panašiu metu (dabar jo vietoje – policijos pastatas). Kitas teatras – tiksliau, kino teatras "Ramova" – įkurtas 1929 m., vis dar stovi. NUo 1986 m. jis buvo apleistas, bet 2021 m. prasidėjo rekonstrukcijos darbai: bus restoranas, alaus darykla ir vieta koncertams. Didinga senovinė iškaba su lietuvišku žodžiu "Ramova" puošia visą S Halsted gatvę (pats ženklas siekia 1944 m.), ir visiems primena tuos laikus, kai dauguma čia kalbėjo lietuviškai.

Ramovos kino teatras Bridžporte

Ramovos kino teatras Bridžporte

Viena Bridžporto gatvių nuo pat XX a. 4 dešimtmečio ir toliau vadinama Lituanica gatve. Tuo metu legendiniai lietuviai pilotai S. Darius ir S. Girėnas pakilo savo liūdnai pasibaigusiam skrydžiui ir tapo amžinais kankiniais - 1933 m. jų lėktuvas sudužo perskridęs Atlantą, dabartinės Lenkijos teritorijoje, telikus vos keletui šimtų kilometrų iki Kauno. Steponas Darius ir Stasys Girėnas buvo oro pašto pradininkai ir jų skrydis tais laikais buvo antras pagal trukmę visame pasaulyje (6 411 km.), bet Amerikos lietuviams nemažiau imponavo ir tai, kad tai buvo pirmieji "savi" didbyriai.

Lituanica gatvė

Lituanica gatvė

Vakarinė Bridžporto rajono riba - Morgan gatvė, už kurios jau gyveno lenkai.

Atminimo lentos pilotams Dariui ir Girėnui skirtinguose Čikagos oro uostuose

Pilotai Darius ir Girėnas, žuvę garsindami Lietuvos vardą skrydžiu per Atlantą, yra vienos gerbiamiausių JAV lietuvių tarpe asmenybių. 1993 m. jiems buvo atidengta atminimo lenta Midvėjaus oro uoste, pačiame praeities ir dabarties lietuviškų rajonų centre - tame oro uoste jiedu savo lėktuvą pakrikštijo "Lituanica". 2008 m. ši lenta didžiulių vietos lietuvių pastangų dėka sugrąžinta į vietą. Lenta yra terminalo dalies A pradžioje, kairėje pusėje - kadangi tai išvykimo zona "anapus saugumo patikros", ten gali patekti tik turintieji skrydžio bilietus.

Atminimo lenta Dariui ir Girėnui Midvėjaus oro uoste

Atminimo lenta Dariui ir Girėnui Midvėjaus oro uoste

2013 m. (švenčiant 75-ąsias Dariaus ir Girėno skrydžio metines) atidengta ir dar viena memorialinė lenta, - Palvokio (dabar Čikagos Executive) oro uoste . Darius ir Girėnas lemtingam skrydžiui iš ten nekilo (jie kilo iš Niujorko), tačiau būtent šiame oro „Lituanica“. Polvokio oro uosto ženklelį dažnai galima pamatyti su Dariumi ir Girėnų susijusiuose renginiuose, jis taip pat buvo pavaizduotas ir ant 10 litų banknoto. Lenta pakabinta prieangyje, vos įėjus į oro uostą (ant pastato užrašyta „Signature“).

Atminimo lenta Dariui ir Girėnui Polvokio oro uoste

Atminimo lenta Dariui ir Girėnui Polvokio oro uoste

Market Parkas (Marquette Park) – didžiausias lietuvių rajonas už Lietuvos ribų

Čikagoje lietuvių rajonų - ne vienas, bet kai kas be papildomų paaiškinimų pasako "Čikagos lietuvių rajonas", paprastai jis turi omenyje būtent Market Parką Marquette Park. XX a. 6 – 8 dešimtmečiuose tai buvo didžiausias lietuviškas rajonas už Lietuvs ribų, ir daugelis dabar žymių JAV lietuvių savo vaikystę praleido būtent čia. Tuo metu prie pirmosios bangos (prieškario) emigrantų jungėsi "antrabangiai", pasitraukę iš sovietų okupuotos Lietuvos. Daugelis jų buvo inteligentai; jie sukūrė gražią ir turtingą bendruomenę, besispietusią apie Lithuania Plaza gatvę. Per patį pakilimą Market Parke gyveno 30 000 lietuvių (iš 45 000 rajone gyvenusių žmonių) - taigi, Market parkas buvo tarsi Marijampolės dydžiu lietuviškas miestas viduryje Čikagos.

Lithuanian Plaza“ gatvės pavadinimas

„Lithuanian Plaza“ gatvės pavadinimas

Virš Market Parko kyla Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčios didingi bokštai. Bažnyčia statyta milžiniška tarsi prieškariu, tačiau architektūra gerokai santūresnė - išskyrus tautines detales, kurių tiek, kad toks architektūros stilius vadinamas "Moderniu tautiniu". Savo laiku sulaukęs ir kritikos, šis architekto Jono Muloko ir interjerą kūrusio Vytauto Kazimiero Jonyno bendras darbas padarė didelę įtaką tolimesnei lietuviškų bažnyčių JAV raidai. Bažnyčioje viskas pulsuoja prarastos Tėvynės ilgesiu. Čia tebešvenčiamos lietuviškos Mišios.

Švč. Mergelės Marijos gimimo lietuviška bažnyčia

Švč. Mergelės Marijos gimimo lietuviška bažnyčia

Lauke prie bažnyčios nuolat plazda trispalvė. Bažnyčios šonines sienas puošia dvi istorinės mozaikos – „Mindaugo karūnavimas“ ir „Šv. Kazimiero stebuklas prie Dauguvos upės“ (autoriai - Adolfas Valeška, Dalia Juknevičiūtė). Šiose temose patriotizmas ir Tėvynė ne mažiau svarbi, nei religija – Mindaugas buvo pirmasis Lietuvos karalius, pripažintas Vakarų (nes buvo pirmasis valdovas katalikas), o Šv. Kazimiero stebukle Kazimieras pasirodo kaip jaunas karys, 1518 m. parodantis lietuvių kariuomenei kur bristi per Dauguvą bei taip nugalėti rusus. Abi šios temos – Lietuvos valstybingumo gili istorija ir kova su rusais – buvo itin svarbios Amerikos lietuviams XX a. viduryje, kai Lietuvą buvo okupavę sovietai.

Šv. Kazimiero stebuklo mozaika ant bažnyčios

Šv. Kazimiero stebuklo mozaika ant bažnyčios

Mindaugo karūnavimo mozaika ant bažnyčios

Mindaugo karūnavimo mozaika ant bažnyčios

Virš įėjimo – bareljefai, įkūniją Lietuvos Marijos kulto vietas (Vilnius, Žemaičių Kalavarija, Pažaislis). Dailūs vitražai taip pat atkartoja šią temą, kiekvienas talpinantis po Mariją ir atvaizduojantis Lietuvos bažnyčias (galima rasti ir tų, kurios uždarytos Sovietų). Kai kuriuose vitražuose – net ir su religija nesusijusios vietos, pvz. Trakų pilis, bei patriotinė simbolika – Vytis, Gediminaičių stulpai. Daugelį vitražų sukūrė V. K. Jonynas, o likusius - kitas labai garsus kūrėjas Kazys Varnelis.

Marijos kultas lietuvių Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje

Marijos kultas lietuvių Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje

Taip pat įdomios ir dvi sienos bažnyčios viduje, viena kurių tapyta vienuolės kazimierietės Mercedes Mickevičiūtės iš gretimo lietuvių vienuolyno ir skirta Šiluvos Marijai – anksčiausiam bažnyčios pripažintam Marijos apsireiškimui Europoje. Kitos freskos autorius - garsus JAV lietuvių tapytojas Kazimieras Žoromskis. Apie bažnyčios meninę reikšmę ir svarbą daug pasako tai, kad net trims iš ją kūrusių dailininkų Lietuvoje įkurti muziejai (K. Varneliui, K. Žoromskiui ir V. K. Jonynui).

Tarp kitų Market Parko žinomiausių lietuviškų vietų - didžiulis Dariaus ir Girėno memorialas. Jo atidarymo metu 1935 m. čia susirinko 60 000 žmonių, apie 100 ten kasmet sugrįžta atšvęsti skrydžio metines. Beje, Steponas Darius, didelis sporto entuziastas, taip pat pasižymėjo tuo, kad vienas pirmųjų Lietuvoje parašė knygą apie krepšinį (1922 m.), ir dėjo daug pastangų jam tapti Lietuvos nacionaline sporto šaka.

Memorialas Dariui ir Girėnui Market Parke

Memorialas Dariui ir Girėnui Market Parke

Memorialas Dariui ir Girėnui Market Parke

Memorialas Dariui ir Girėnui Market Parke

Pačiame Market Parko rajone šiuo metu daugumą sudaro juodaodžiai, pradėję čia kraustytis XX a. 7 – 8 dešimtmečiuose ir taip pakeisdami senbuvius lietuvius. Juodaodžiamsšis rajonas didelės istorinės reikšmės neturėjo, tačiau jis tapo judėjimo už segregacijos panaikinimą Čikagoje taikiniu. 1966 m. pačiame Market Parke daug juodaodžių pasistatė palapines. Nusikalstamumo lygis pakilo, dėl to nukrito nekilnojamojo turto kainos, prasidėjo rimti nesutarimai tarp senbuvių lietuvių ir naujai atsikėlusių juodaodžių. Abi pusės turėjo savų palaikytojų, laikiusių, kad kovoja „rasių karą“ - jie net specialiai atvykdavo iš kitų rajonų į "kovą". Priešingai nei kitiems baltiesiems, lietuviams tai apskritai buvo mūšis dėl išlikimo – jie suprato, kad praradęšį rajoną nebeturės jokios vietos visose JAV, kur kiekvienas gali kalbėti lietuviškai ir būti suprastas. Juodaodžiams, tuo tarpu tai buvo tiesiog "baltas rajonas" ir todėl savotiškas segregacijos simbolis - jiems nebuvo skirtumo, kad ten gyvenę baltaodžiai buvo lietuviai, atsikėlę į JAV po vergovės panaikinimo ir nebuvę vergvaldžiais, o priešingai - tuo metu, kol JAV vyravo juodaodžių vergovė, patys kentę panašią savo esme baudžiavą.

Ilgainiui lietuviai karą pralaimėjo ir ėmė trauktis į priemiečius, pigiai išparduoti savo Market Parke turėtą turtą. Kito lietuviško rajono Čikagoje jie niekad nebesukūrė ir tai buvo didis smūgis ietuvių kultūrai ir istorijai. Vis tik negalima ir teigti, jog šį karą laimėjo juodųjų teisių aktyvistai – segregacija Čikagoje neišnyko, baltaodžiai ir juodaodžiai nepradėjo gyventi tuose paiuose rajonuose. Tiesiog segregacijos fronto linija buvo pastumta šiauriau nei anksčiau, o Market Parkas virto juodaodžių getu. Nepaisant to 2016 m. Market Parke iškilo memorialas Martinui Liuteriui Kingui , kur pristatyta tik juodaodžių istorijos versija. Siekiant įvardyti multikultūrinę rajono istoriją ant memorialo kolonų įvairiomis kalbomis įrašytas žodis „namai“ (viršuje – ir lietuvių kalba), tačiau paminklo aprašuose lietuviai neminimi, minimi tik juodaodžiai.

Memorialas Martinui Liuteriui Kingui Market Parke

Memorialas Martinui Liuteriui Kingui Market Parke

Kai kurie Market Parko pastatai dabar apleisti, tačiau Lithuanian Plaza gatvėje, taip pavadintoje 1970 m., vis dar galima pamatyti Lietuvos trispalvę, Vytį, išlikusius kai kurių lietuviškų verslų pavadinimus: "Antano kampas", "Gintaras Club" (tai - „Gintaro klubas“ apdainuotas Vytauto Kernagio dainoje „Gastrolės Amerikoj“), "Lithuanian Plaza kepykla", "Plaza Pub" (abiejų pastarųjų fasaduose - lietuviškos detalės).

Plaza klubo ženklas

Plaza Pub smuklės ženklas

Lietuvai atgavus nepriklausomybę Market Parko lietuvybę kiek atnaujino nauji iš Lietuvos atvykusių emigrantai, nes čia buvo galima pigiai įsikurti, be to, atvykėliai neturėjo jokios išankstinės nuomonės apie rajone dominuojančius juodaodžius. Vis tik ilgainiui įsitikinę, kad rajone nesaugu, dauguma jų, užsidirbę pinigų, išsikraustė, paskutiniai lietuviški restoranai užsidarė XXI a. pradžioje. O ir tie keli resoranai jau buvo tik kadaise didžiulės lietuvių bendruomenės šešėlis…

Didelė dalis lietuviškų institucijų buvo įsikūrusios stačiakampyje, ribojamame 63rd st., 73rd st., Western Avenue, ir California Avenue.

Antano kampas Lithuanian Plaza

Antano kampas – vieta, atidaryta į JAV po Nepriklausomybės atkūrimo atvykusio lietuvio. Dabar nebeveikia.

Market Parke stūkso ir didžiulis Šv. Kazimiero lietuvių vienuolynas (pirmas pastatas pastatytas 1909 m., rekonstruotas 1982 m.), kuris ir toliau palaiko ryšius su Lietuva. Pirmame aukšte – nedidukas, bet jaukus Šv. Kazimiero seserų muziejus, kuriame pasakojama iš Ramygalos į JAV atvykusios ir moterų vienuolyną įkūrusios Marijos Kaupaitės (Kaupas, 1880-1940) istorija. Patekti į muziejų galima darbo metu paskambinus į duris.

Šv. Kazimiero seserų vienuolynas

Šv. Kazimiero seserų vienuolynas

Šv. Kazimiero seserų muziejėlis

Šv. Kazimiero seserų muziejėlis

XX a. pradžioje Šv. Kazimiero seserys prižiūrėjo lietuviškas parapijų mokyklas, ligonines, senelių namus visose JAV. Ilgainiui, plečiantis socialiniam draudimui, daugelį jų pareigų perėmė valstybė, tad vienuolių paslaugų reikalingumas sumažėjo, sumažėjo ir jų vienuolynas (nuo 600 seselių XX a. viduryje iki 59 2018 m., jauniausiajai – 65 m.). Nutrūko dešimtmečius vyravusi tradicija, kad dalis lietuvių mergaičių, mokomos, gydomos lietuvių vienuolių, ir pačios nutardavo stoti į vienuolyną.

Gretima Mergelės Marijos gimimo lietuviška mokykla (išlikęs lietuviškas kertinis akmuo) ir Šv. Kryžiaus ligoninė (kabo lietuviškas užrašas su 1928 m. data), kadaise įkurti seselių, dabar naudojami nebe lietuvių. Savo gyvavimo pradžioje daugelis jų darbuotojų ir klientų buvo Market Parko lietuviai

Pats didžiulis vienuolynas taip pat dabar daugiausiai naudojamas kitiems katalikiškams užsiėmimams, labdarai, ir tik dalyje jo dar gyvena keletas seserų.

Švč. Mergelės Marijos gimimo lietuviška mokykla

Švč. Mergelės Marijos gimimo lietuviška mokykla

Šv. Kryžiaus ligoninė Market Parke

Šv. Kryžiaus ligoninė Market Parke

Viena įspūdingiausių vietų vienuolyne - neobarokinė koplyčia, kur kasdien vyksta pamaldos. Prie įėjimo sarkofage guli pati Marija Kaupas. Seserų siekia, kad Vatikanas Mariją Kaupas pripažintų šventąja. Jei tai pavyktų, jos relikvijos, gali būti, būtų išsiuntinėtos bažnyčioms po visą pasaulį.

Vienuolyno vitražai taip pat išpuošti lietuviškais motyvais. Jie sukurti XX a. trečiajame dešimtmetyje.

Šv. Kazimiero vienuolyno seserų koplyčia

Šv. Kazimiero vienuolyno seserų koplyčia

Marijos Kaupas sarkofagas Šv. Kazimiero seserų vienuolyne

Marijos Kaupas sarkofagas Šv. Kazimiero seserų vienuolyne

Lauke prie vienuolyno stūkso lietuviški paminklai. Didžiausias jų – kunigo Antano Staniukyno statula (1865-1918) su užrašu "Jis mirė, bet jo darbai gyvena"; jis padėjo Marijai Kaupas įkurti seselių vienuolyną. Kieme – 1957 m. pastatytas paminklas Šv. Kazimierui . Gretima gatvė pavadinta " Marijos Kaupas garbės keliu " (Čiakgoje gatvės turi po du pavadinimus: pagrindinį ir garbės; garbės pavadinimas paprastai skiriamas toms gatvių atkarpoms, kurios itin susijusios su konkrečiu žmogumi). Vienuolyno kieme yra ir dar viena lietuviškai užrašyta Šv. Kazimiero skulptūra.

Kunigo Staniukyno skulptūra prie vienuolyno

Kunigo Staniukyno skulptūra prie vienuolyno

Šv. Kazimiero skulptūra prie Šv. Kazimiero seserų vienuolyno

Šv. Kazimiero skultūra prie Šv. Kazimiero seserų vienuolyno

Dar viena gyva lietuviška vieta rajone - Seklyčia. Tiesa, šis dviaukštis pastatas primena savo paties šešėlį. Seniau tai buvo pagrindinis štabas, iš kur JAV lietuviai organizavo pagalbą Lietuvai. 1990-1991 m., kai Lietuva kovojo dėl nepriklauosmybės, JAV lietuviai iš čia informuodavo JAV žiniasklaidą apie tai, kas ten vyksta. Kai Lietuva iškovojo laisvę bet buvo neturtinga, iš čia organizuotos JAV lietuivų paramos Lietuvos našlaičiams, sergančių vaikų gabenimo į JAV nemokamam gydymui, pagalbos nusenusiems partizanams kampanijos. Lietuvai praturtėjus, labdara apnyko. Iki 2011 m. "Seklyčioje" veikė ir lietuvių restoranas, bet tuomet jis užvėrė duris, o jo buvusioje salėje kas savaitę tik vyksta senų rajono lietuvių susitikimai. Iškabos "Seklyčia" irgi nebeliko.

Seklyčia building

Seklyčia building

Vestlono lietuviškos įstaigos – Balžeko muziejus ir „Draugo“ redakcija

Vetslono rajonas (į vakarus nuo Market Parko) glaudžia dvi iš svarbiausių Čikagos lietuviškų įstaigų. Balzeko lietuivų kultūros muziejus įkurtas 1966 m. ir yra didžiausia tokio pobūdžio institucija už Lietuvos ribų. Nuo 1986 m. jos adresas – South Pulaski Rd. 6500.

Balzeko lietuviškasis muziejus Čikagoje

Balzeko lietuvių muziejus Čikagoje

Bazleko lietuvių muziejaus Čikagoje eksponatai

Balzeko lietuvių muziejaus Čikagoje eksponatai

Muziejus trijų aukštų – pirmame yra bendra ekspozicija apie Lietuvą, antrame vyksta renginiai, trečiame – laikinos parodos. Pirmo aukšto nuolatinėje ekspozicijoje – daug Lietuvos kultūros ir istorijos eksponatų, tarp jų – ir kaip JAV lietuviai kūrėsi Amerikoje, kaip jie prisidėjo, kad Lietuva taptų laisva 1918 m., kad baigtųsi sovietinė jos okupacija (1940-1990).

Balzeko lietuvių muziejaus Čikagoje eksponatai

Balzeko lietuvių muziejaus Čikagoje eksponatai

Paveikslas Balzeko muziejuje – moteris, nešanti Vilniaus Gedimino bokštą

Kazio Šimonio paveikslas Balzeko muziejuje – moteris, nešanti Gedimino bokštą

Muziejaus įkūrėjas – Stanley Balzekas, prieškario imigrantų iš Lietuvos sūnus. Jo siekis - sukurti tiltą tarp amerikiečių ir lietuvių, lietuvius priartinti prie amerikiečių bendruomenės. Pats Balzekas, verslininkas ir kolekcionierius, surinko daug reikšmingų eksponatų ir sugebėjo pasiekti, kad Lietuva (ir muziejus) sudomintų daugiau žmonių, ypač apie 1990 m., kai Lietuva dar tik atkūrinėjo nepriklausomybę. Balzeko muziejus taip pat padeda puoselėti ryšį su Lietuva, lietuvių kilmės asmenims kasmet organizuoja ekskursijas į Lietuvą. Greta esanti Pulaski gatvės atkarpa jo garbei net pavadinta Stanley Balzekas keliu.

Balzeko lietuviškasis muziejus Čikagoje

Balzeko lietuviškasis muziejus Čikagoje ir užrašas „Stanley Balzekas kelias“

Visai netoli nuo muziejaus - "Draugas" redakcija. Tai ilgiausiai be perstojo leidžiamas lietuviškas laikraštis (pirmas numeris išleistas 1909 m.). Jis orientuotas į JAV lietuvius. Iki 2011 m. buvo dienraštis, dabar leidžiamas triskart per savaitę. Jo tiražas taip pat sumažėjęs – nuo 7000 egzempliorių XX a. 7 dešimtmetyje iki 2000 2018 m. 60% jo skaitytojų gyvena Čikagoje, tačiau jis skaitomas visose JAV. „Draugas“ leidykla taip pat leidžia anglišką kasmėnesinį lakraštį "Draugas News", parduoda savo spausdintas lietuviškas knygas. Spaustuvė erdvi, dar mena tuos laikus, kai vienam laikraščiui išspausdinti būdavo reikalingas nemažas žmonių būrys. Kompiuteriai šį darbą palengvino ir dabar erdvė atrodo potuštė, tačiau persmelkta pokario lietuvybės dvasios.

Draugo spaustuvė

Draugo leidykla

Draugo spaustuvė (naujas numeris siunčiamas prenumeratoriams)

Draugo leidykla (naujas numeris siunčiamas prenumeratoriams)

„Draugą“ įkūrė vienuoliai marijonai, gyvenę Marijonų vienuolyne visiškai šalia ir dirbę laikraščiui veltui. Jono Kovos-Kovalskio projektuotas vienuolynas priskirtingas moderniajam lietuviškam architektūros stiliui, būdingam svarbiausiems pokario JAV lietuvių pastatams - net bokštas primena (koplytstulpį). Dar gerokai iki tol, pačią Marijonų kongregaciją nuo išnykimo išgelbėjo Palaimintasis Jurgis Matulaitis ir ji buvo populiari tarp lietuvių. Šiais laikais lietuvių marijonų yra tik Lietuvoje, o JAV marijonų dauguma yra lenkai. Jie daugiau lietuvių marijonų vienuolynu nebesinaudoja, jį nuomoja savaitgalio renginiams.

Lietuvių Marijonų vienuolynas Čikagoje

Lietuvių Marijonų vienuolynas Čikagoje

Lietuvių Marijonų vienuolyno Čikagoje vidus

Lietuvių Marijonų vienuolyno Čikagoje vidus

.

Burbanke, į vakarus nuo Vestlono, 2018 m. įsikūrė nauja lietuviška institucija - Amerikos lietuvių šlovės galerija, kur įrašinėjami žymūs Amerikos lietuviai. Joje vyks įvairūs renginiai ir čia galės lankytis įvairi publika.

Amerikos lietuvių šlovės galerija

Amerikos lietuvių šlovės galerija

Lietuvių jėzuitų jaunimo centras – muziejai, galerijos bei archyvai

Kitas didelis lietuvybės centras Čikagoje - lietuvių jėzuitų jaunimo centras (tikslus adresas - 5620 S Claremont Avenue, 3 km į šaurę nuo Market Parko), oficialiai dabar - tiesiog Lietuvių centras. Jis pastatytas 1958 m., Šaltojo karo metais, ir jį fundavo Amerikos lietuviai, siekę, kad taptų tikru lietuvių kultūros židiniu, kad lietuvių kultūra būtų perduodama vaikams ir jaunimui.

Lietuvių jėzuitų jaunimo centro fasado Vytis ir memorialas žuvusiems už Lietuvos laisvę pastato priekyje

Lietuvių jėzuitų jaunimo centro fasado Vytis ir memorialas žuvusiems už Lietuvą pastato priekyje

Šio masyvaus pastatų komplekso architektūra – patriotinė, su didžiuliu moderniu Vyčiu fasado priekyje. Kieme stovi memorialas žuvusiems už Lietuvos laisvę, kuriame ir visi tradiciniai lietuviški simboliai – Vyčio kryžius, Gediminaičių stulpai ir Vytis. Jis pastatytas žymiojo architekto Jono Muloko 1959 m.; iki rekonstrukcijos ant jo būta dar daugiau lietuviškų įrašų. Greta - tradicinis lietuviškas koplytstulpis, pastatytas tėvo jėzuito Jono Raibužio garbei (skaučių dovana) ir kryžius Kražių skerdynėms atminti (Paskočimų šeimos dovana). Kražių skerdynės vyko 1893 m., kai rusai ten išžudė lietuvius civilius, viso labo siekusius, kad jų bažnyčia nebūtų nugriauta. Šis įvykis nuskambėjo plačiai pasaulyje ir taip Vakarai išgirdo apie Rusų Imperijos valdžios Lietuvoje diskriminuotus katalikus, siekiant populiarinti stačiatikybę. Tuo metu, kai pastatytas šis kryžius, rusai Lietuvoje vėl diskriminavo katalikus - šįkart po komunizmo kauke. Todėl kryžiuje įrėžtas įrašas, liudijantis, jog moksleiviai 1976 m. čia rinkosi ir skaitė Katalikų bažnyčios kronikas – slapta Lietuvoje leistą leidinį, liudijantį apie žmonių kančias sovietų okupacijos metu. Tas skaitymas truko 40 valandų be perstojo.

Lietuviškas kryžius Kražių skerdynių aukoms

Lietuviškas kryžius Kražių skerdynių aukoms

Lietuvių mergaičių koplytstulpis

Lietuvių mergaičių koplytstulpis

Kai Lietuva buvo sovietų okupuota ir religija ten persekiota, lietuvių jėzuitų provincijos pasaulinis štabas buvo Čikagoje. Todėl dalis pastatų komplekso yra Jėzuitų vienuolynas. Šiuo metu ten daugiau nei vienuoliai, nei kunigai nebegyvena, lietuvių Jėzuitų širdis grįžo į Lietuvą. Tačiau vienuolyno koplyčioje ir toliau kartą per mėnesį aukojamos lietuviškos Šv. Mišios. Vienuolyno koplyčią iš išorės puošia bareljefas „Jėzuitai atvyksta į Vilnių 1569 m.“, taip pat Lietuvos herbas.

Lietuvos herbas Lietuvos jėzuitų koplyčios išorėje

Lietuvos herbas lietuvių jėzuitų koplyčios išorėje

Lietuvių jaunimo centro patalpose – daug lietuviškų institucijų, 1981 m. suvienytų į Lituanistikos tyrimų ir studijų centrą, kuris yra didžiausia tokio pobūdžio tyrimų institucija už Lietuvos ribų. Jame - ir pasaulio lietuvių archyvai, taip pat kiti susiję archyvai (muzikologijos, medicinos, fotografijos, audiovizualinių menų, dailiųjų menų), kuriuose dominuoja Amerikos lietuvių darbai, tačiau yra ir Lietuvos lietuvių darbų.

Kaip ir dauguma tokio pobūdžio Amerikos lietuvių institucijų, Lituanistikos tyrimų ir studijų centras išsilaiko iš aukų, palikimų (neretai paliekamų senų lietuvių, nebeturinčių lietuviškai kalbančių atžalų). Itin daug Lituanistikos tyrimų centrui paliekama lietuviškų kūrinių, knygų - tad net didžiulės dabartinės Jaunimo centro patalpos jau perpildytos. 2018 m. Lituanistikos tyrimų ir studijų centras įsigijo naujas patalpas Lemonte.

Lituanistikos tyrimų ir studijų centro mokslinė sekcija (atsakinga už studijas, lavinimą ir leidybą) susideda iš Lietuvos studijų instituto, Lietuvos genocido tyrimų instituto, Lietuvos pedagogikos instituto.

Lituanistikos tyrimų ir studijų centras talpina tris muziejus: Ramovėnų lietuviškos karybos muziejų, Lietuvių muziejų ir Lietuvos medicinos muziejų. Visus galima aplankyti darbo dienomis, bet patartina tai daryt iš anksto susitarus.

Amerikos lietuvių brolijų narystės ženkleliai Lietuvių jaunimo centro muziejuje

Amerikos lietuvių brolijų narystės ženkleliai Lietuvių jaunimo centro muziejuje

Muziejuose eksponuojami:
* Lietuviškosios kryždirbystės pavyzdžiai (UNESCO nematerialusis paveldas).
* Daiktai, priklausę lietuviams partizanams (uniformos, vėliavos, kita) ir kita informacija, susijusi su ilgiausiu XX a. Europoje trukusiu partizaniniu karu [Ramovėnų lietuviškos karybos muziejus].
* Lietuviški pašto ženklai.
* Istoriniai lietuviški banknotai.
* Lietuvių pabėgėlių stovyklų Vokietijoje spaudai.
* XX a. lietuviškųjų organizacijų vimpilai.
* XX a. viduryje lietuvių gydytojų naudoti instrumentai [Medicinos muziejus].

Tradiciniai lietuviški metaliniai kryžiai Lietuvių jaunimo centro muziejuje

Tradiciniai lietuviški metaliniai kryžiai Lietuvių jaunimo centro muziejuje

Lietuvių jaunimo centre taip pat veikia ir dvi institucijos, nepriklausančios Lituanistikos tyrimų ir studijų centrui. Tai lietuviška šeštadieninė mokykla bei Čiurlionio meno galerija, kur rengiamos laikinos lietuvių menininkų parodos. Pagrindinėje jaunimo centro salėje vyksta renginiai, tačiau po truputį jų mąžta, nes dauguma lietuvių šį rajoną jau palikę.

Lietuvių liuteronų bažnyčios Čikagoje

Nors šiandien lietuviai daugiausia katalikai, prieš Antrąjį pasaulinį karą apie 15 proc. etninių lietuvių buvo liuteronai (9 proc. žmonių pačioje Lietuvos Respublikoje). Į JAV daugelis jų atvyko iš Mažosios Lietuvos, tuo metu Vokietijos valdyto regiono. Lietuvoje jie beveik visi buvo tragiškai išžudyti ar ištremti per sovietų vykdytą Mažosios Lietuvos genocidą (1944-1949).

Vis dėlto dvi didelės liuteronų grupės, spėjusios pasitraukti iš Lietuvos, Čikagoje įkurė dvi lietuvių liuteronų parapijas. Priešingai nei katalikų parapijos, liuteronų parapijos, parapijiečiams persikeliant gyventi į priemiesčius, persikėlė arčiau jų, tad šiuo metu abidvi įsikūrusios į vakarus nuo oficialaus Čikagos miesto. Abu liuteronų bažnyčių pastatai kuklūs, tačiau viduje verda veikla.

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia yra senesnė, įkurta 1910 m. iš Tauragės atvykusio kunigo Martyno Keturakaičio. Jos pastate Ouk Lone [Oak Lawn] telpa ir bažnyčia, ir lietuviškas vaikų darželis. Pastatas įsigytas iš kitos protestantų bendruomenės 1973 m., kai parapija persikraustė į šį rajoną. Todėl pastato išorėje lietuviškų detalių nėra, bet interjere jų nestinga. Lietuviai pastatą 1983 m. išplėtė (taip atsirado didesnė erdvė renginiams).

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia (kunigų portretai)

Siono lietuvių liuteronų bažnyčia (kunigų portretai)

Siono liuteronų bažnyčios bendruomenė smarkiai išsiplėtė XX a. viduryje, kai Čikagos lietuviai parašė per 800 kvietimų atvykti į JAV lietuviams liuteronams, kurie tuo metu kaip karo pabėgėliai glaudėsi Europoje. Tačiau greitai tarp prieškario ir pokario JAV lietuvių liuteronų išryškėjo skirtumai – pirmiesiems jų JAV jau buvo tapusi antraisiais namais, ir Siono parapija prisijungė prie JAV liuteronų bažnyčios (Misūrio sinodo). Po Antrojo pasaulinio karo atvykę lietuviai savo būtį JAV dažniausiai laikė tremtimi, kuri truks tik tam tikrą laiką, vienintelė Tėvynė jiems buvo Lietuva ir vienintelis logiškas ryšys - su Lietuvos, o ne JAV liutertonų bažnyčia.

Siono lietuvių liuteronų bažnyčios pagrindinė salė

Siono lietuvių liuteronų bažnyčios pagrindinė salė

Po to, kai senieji JAV lietuviai nesutiko su kunigo Trakio ragininimu nutraukti Siono liuteronų bažnyčios santykius su JAV liuteronų bažnyčia, kunigas Trakis įkūrė atskirą liuteronų parapiją, žinomą „Tėviškės parapijos” vardu. Ši parapija pradžioje buvo įkurdinta lietuvių liuteronų bažnyčios pastate netoli Market Parko, įsigytame iš žydų XX a. 6 dešimtmetyje, ir parduotame juodaodžių bažnyčiai „Heart church ministries“ XXI a. pačioje pradžioje, kai rajono gyventojai pasikeitė (šiuo metu tame pastate niekas lietuvių liuteronų bažnyčios nebeprimena). DabarTėviškės liuteronų bažnyčia nuomojasi savo patalpas Dariene, Šv. Jono liuteronų bažnyčioje. Ir vis tik, nors patalpos nuomojamos, lietuviškų detalių ir ženklų viduje ir prieigose tikrai esama.

„Tėviškės“ parapija yra lietuviškesnė už Siono lietuvių parapiją, nes, pavyzdžiui, „Tėviškės“ parapijoje vyksta tik lietuviškos Mišios, o Siono parapijoje – taip pat ir angliškos. Pastarojoje taip pat vyksta ir angliški Biblijos skaitymai. Penkis dešimtmečius, nuo 1950 m. iki pat XXI a. pradžios Siono parapijoje Mišios vykdavo ir vokiškai - Mažosios Lietuvos lietuviams, kurie vokiškai kalbėjo geriau nei lietuviškai. Ilgainiui jų gretos mažėjo ir vokiškų Mišių atsisakyta - tačiau kai Siono parapijoje giedamos giesmės, kiekvienas tikintysis gali pats laisvai pasirinkti kalbą, kuria nori giedoti – angliškai, lietuviškai ar vokiškai.

Taip pat dvi liuteronų parapijas skiria ir parapijiečių laidojimo vietos – „Tėviškės“ parapijonys laidojami Lietuvių tautinėse kapinėse, o Siono dažniausiai atgula bendrose Amerikos kapinėse.

Tačiau abi parapijos padėjo Lietuvai po Nepriklausomybės atgavimo, abiejų jų kunigai buvo pakviesti iš Lietuvos. Abi bažnyčios oficialiai palaiko sąsają su Lietuvos liuteronų bažnyčia - tačiau „Tėviškės“ parapijos priklausomybė nuo Lietuvių liuteronų bažnyčios yra tiesioginė, o Siono bažnyčia taip pat priklauso ir Misūrio sinodui, jos sąsaja su Lietuvių liuteronų bažnyčia labiau dvasinė.

Pilseno lietuviškasis paveldas

XX a. 3 dešimtmetyje Čikagoje būta 12 lietuvių katalikų parapijų, aplink kiekvieną kurių būrėsi po lietuvišką bendruomenę. Vienas Čikagos rajonų – Pilsenas (į šiaurę nuo Bridžporto) – vienu metu turėjo net dvi bažnyčias.

Neoromaninė Dievo apvaizdos bažnyčia (1927) – arčiausiai Čikagos centro esanti lietuviška bažnyčia (nuo XX a. 7 dešimtmečio rajono sudėtis pasikeitė ir daugumą ėmė sudaryti lotynų amerikiečiai, tad renginiai dabar ten vyksta ispanų kalba). Ji buvo įkurta Šv. Jurgio bažnyčios parapijiečių iš Bridžporto. Nemažas bažnyčios vidus talpina autentiškus vitražus ir lietuviškas kryžiaus kelio stotis. Deja, patekti vidun ne taip paprasta, nes reguliarių Mišių ten nebėra (reikia sekti parapijos biuletenį). Lauke, šalia lietuviško kertinio akmens yra kitas akmuo, primenantis, jog Dievo Apvaizdos bažnyčia buvo vienintelė lietuviška bažnyčia Čikagoje, kurią aplankė Popiežius. Tai įvyko 1979 m.

Šalia bažnyčios stovi anksčiau šia veikusios lietuviškos mokyklos pastatas su kertiniu akmenimi, liudijančiu jo pradinę paskirtį.

Dievo Apvaizdos lietuviška bažnyčia (dešinėje) ir mokykla (kairėje)

Dievo Apvaizdos lietuviška bažnyčia (dešinėje) ir mokykla (kairėje)

Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia

Dievo Apvaizdos lietuvių bažnyčia

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Dievo Apvaizdos bažnyčioje

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Dievo Apvaizdos bažnyčioje

Dievo Apvaizdos lietuviškos bažnyčios kertinis akmuo

Dievo Apvaizdos lietuviškos bažnyčios kertinis akmuo

Pilseno antroji lietuvių bažnyčia buvusi kuklesnė, ji vadinasi Aušros Vartų Marijos bažnyčia (2327 W 23rd Place). Dviejų aukštų atrodantis kaip gyvenamasis namas pastatas dar mena tuos laikus, kai čia pagrindiniame aukšte buvo bažnyčia, viršuje jos – mokykla. Pastatas visų pirma buvo skirtas mokyklai, ir bažnyčia čia turėjo glaustis tik laikinai, kol bus pastatytas didesnis pastatas, tačiau taip niekuomet neatsitiko. Visgi, visi įrašai ant pastato skelbia apie mokyklą – „Lithuanian Catholic School“ virš įėjimo, "Lietuviška mokslaini Vilniaus Austros Vartu Š. M. P. Parakvijes". 1906 m. taip pat įrašyti, nes tai metai, kai pradėtos pastato statybos. Po to, kai parapija uždaryta, parapijos pavadinimas dar buvo likęs mokyklos (jau veikusios kitame pastate) pavadinime, kol ir ji buvo galutinai uždaryta.

2013 m. Čikagos „Sun Times“ laikraštyje buvo parašyta įdomi istorija apie tai, kaip 2013 m. metalo laužo rinkėjas ant varpo pamatė lietuvišką užrašą. Tada vyskupija pareikalavo varpą grąžinti mat paaiškėjo, jog šis buvo pavogtas iš Aušros Vartų Marijos bažnyčios po to, kai bažnyčia uždaryta. Dabar tas varpas kviečia melstis Tinley Park rajono gyventojus ir taip it įkūnija XX a. Amerikos kaitą – iš miestų į priemiesčius ir nuo savos tautinės kultūros prie bendros amerikietiškos. Užrašas ant varpo skelbia: „Varpe, varpeli, liūdnai skambėdamas priminki stebuklingą Aušros Vartų Madoną Lietuvoje, kur priešai mus persekioja. Guosk mūsų priespaudą kenčiančius tautiečius. Šauk mus maldai, į Bažnyčią, jos vardu, kad jaustumėmės Dievo avinėliais. Šauk tris kart į dieną, nepailsdamas vesk mirusiuosius savo garsu. Nuo šitos dienos kalbėk gyviesiems ir vesk į kapines mirusiuosius.“. Kitų šaltinių duomenimis, varpas buvo pavogtas, o vagys reikalavo išpirkos, kurią vyskupija sumokėjo. Tinley Park varpas kabo Šv. Julijos bažnyčioje, ten varpai kabo atvirai bokšte ir yra matomi.

Aušros Vartų Marijos bažnyčia ir mokykla Čikagos italų rajone

Aušros Vartų Marijos bažnyčia ir mokykla Čikagos italų rajone

 Aušros Vartų Marijos bažnyčia ir mokykla Čikagos italų rajone (kertinis akmuo)

Aušros Vartų Marijos bažnyčia ir mokykla Čikagos italų rajone (kertinis akmuo)

Braiton Parko lietuvių bažnyčia, mokykla, vienuolynas ir Šaulių namai

Braiton Parko rajonas - į Vakarus nuo vietos, kur anksčiau būta Čikagos skerdyklų, dabar taip pat daugiausia gyvenamas lotynų amerikiečių. Ten tebestovi modernaus stiliaus lietuvių Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčia, pastatyta 1964 m., adresu 2745 W. 44th St. Jos interjere – dauglietuviškų detalių, tarp kurių įspūdingiausios - Aušros Vartų Marijos koplyčia bažnyčios dešinėje, Dievo Gailestingumo koplyčia (dedikuota Vilniuje esančiam paveikslui) šalimais ir Šiluvos Marijos vitražas iš Lietuvos trispalvės spalvų stikliukų. Ant kitų vitražų taip pat matyti lietuvių rėmėjų pavardės. Vitražai nėra įprastinio "lengvo" europietiško stiliaus, pagaminti iš masyvaus stiklo gabalų.

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčia

Šiluvos Marijos koplyčia Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje

Šiluvos Marijos koplyčia Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčios vitražai su Šiluvos Marija, tapyti trispalvės spalvomis

Braiton Parko Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčios vitražai su Šiluvos Marija, tapyti trispalvės spalvomis

Parapijos pradžia laikytini 1914 m., tačiau kaip daug kitų bažnyčių, tokia, kokia yra dabar, ji pastatyta po Antrojo pasaulinio karo, kad joje sutilptų po Antrojo pasaulinio karo suplūdę pabėgėliai iš Lietuvos. Lietuviams čia tarnavo visas pastatų kompleksas, įskaitant lietuvišką mokyklą (1915 m.) ir lietuvišką vienuolyną (1925 m.). Ant abiejų užrašyta pastato paskirtis (angliškai ir lietuviškai), nors tam jie ir nebenaudojami. Šiandien parapija daugiausia lankoma lotynų amerikiečių, dauguma Mišų laikomos ispaniškai, tačiau tebevyksta ir Mišios lietuvių kalba. Bažnyčia papildyta ir Lotynų amerikiečių tikėjimo detalėmis, kaip antai – Gvadelupės Mergelės koplyčia.

Braiton Parko lietuvių mokyklos kertinis akmuo

Braiton Parko lietuvių mokyklos kertinis akmuo

Įėjimas į Braiton Parko lietuvių vienuolyną

Įėjimas į Braiton Parko lietuvių vienuolyną


Vis tik lietuviškų detalių čia daugiausia. Virš įėjimo - tradicinis lietuviškas kryžius , pastatytas 1987 m., krikščionybės 600-osioms metinėms Lietuvoje atminti. Ant jo – ir lietuviškas herbas.
Braiton Parko lietuviškas kryžius

Braiton Parko lietuviškas kryžius

Čikagoje, adresu W 43rd (greta S Western Ave), stovi patriotiniais simboliais išpuoštas pastatėlis. Tai – Šaulių Namai. Jie anksčiau priklausė Lietuvos Šaulių sąjungai, paskui juos įsigijo lietuvis Linas Marganavičius. Tarp naujojo savininko – ir pareiga išlaikyti galimybę jame veikti Šauliams. Ši tradicija čia ir tęsiama. Patriotinė sukarinta organizacija Šauliai buvo itin svarbi tarpukario Lietuvoje, o paskui uždrausta Sovietų (jos nariai – persekioti ir žudyti). Tie Šauliai, kurie sugebėjo pasitraukti į JAV, savo veiklą tęsė ten. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Šauliai atsikūrė ir Lietuvoje, tačiau tokio populiarumo kaip tarpukario metu jau nebepasiekė. Amerikoje Šaulių gretos retėjo, nes senieji Šauliai išmirdavo, o jų vaikai ne visada prisijungdavo prie šio judėjimo. Dabar Šauliai JAV vėl kiek plečiasi, nes prisijungė kai kurie naujieji imigrantai. Taip 2005 m. Šaulių Namai įsigyti vieno iš naujųjų imigrantų Lino Marganavičiaus, kuris ir pats prisijungė prie Šaulių. Pastatas dabar naudojamas nebe tik šios organizacijos veiklai, bet ir nuomojamas kaip pokylių salė. Pati organizacija šiandien taip pat kitokia – kadaise jai priklausė tūkstantis, dabar – apie 20 žmonių.

Šaulių Namai Čikagos Braiton Parke

Šaulių Namai Čikagos Braiton Parke

Braiton Parke taip pat buvo ir Dariaus ir Girėno Amerikos legiono 271 postas. Nors Amerikos legionas - JAV veteranų organizaciją, šis postas unikalus tuo, kad jį sudaro JAV lietuviai. Postas pardavė savo didelį pastatą (adresu W 44th and S Western Ave kampas), kuriame kadaise vykdavo galybė renginių, ir dabar susitinka vis skirtingose vietose. Pastate, priklausiusiame postui, dabar įsikūrusi bažnyčia pavadinimu "Way church".

Lietuviškasis paveldas Sisere

Toliau į Vakarus nuo Čikagos centro esančiame Sisero priemiestyje stūkso didelė Šv. Antano lietuvių bažnyčia. Ten šiandien laikomos lietuviškos, angliškos ir ispaniškos Mišios.

Sisero Šv. Antano lietuvių mokykla ir bažnyčia

Sisero Šv. Antano lietuvių mokykla ir bažnyčia

Neoromaninė bažnyčia statyta tarpukariu, pašventinta Palaimintojo Jurgio Matulaičio (tikriausiai tai vienintelė Čikagos bažnyčia, pašventinta palaimintojo). Viduje yra šoninis altorius, skirtas Matulaičiui, taip pat vitražai su Matulaičiu (dešinėje, netoli lubų). Taip pat yra ir vitražas su Vyčiu, Lietuvos herbas (kairėje, netoli stogo), paaukotas Lietuvos Vyčių organizacijos, lietuviškas koplytstulpis ir daug lietuviškų užrašų (po kiekviena kryžiaus kelio stotimi, virš Marijos statulos). Kertiniame akmenyje įrėžti 1925 metai.

Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčia

Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčia

Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčios vidus

Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčios vidus

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Lietuviškos kryžiaus kelio stotys Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Vitražai su lietuviškomis rėmėjų pavardėmis Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Vitražai su lietuviškomis rėmėjų pavardėmis Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčioje

Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčios vidus

Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčios vidus

Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčios vidus

Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčios vidus

Priešais bažnyčią stovi plastmasinis koplytstulpis, paaukotas monsinjoro Albavičiaus ir pastatytas žymiojo JAV lietuvio architekto Jono Muloko 50-osioms Lietuvos Nepriklausomybės metinėms 1968 m. (be abejo, tai buvo skaudi data, nes Lietuva tuo metu dar gyveno Sovietų priespaudoje ir nebuvo jokio vilties šešėlio, kad bus kitaip). Lietuviški koplytstulpiai – UNESCO pripažinta tautiško meno forma, tačiau tradiciškai jie būna mediniai. Tačiau ankstesnis medinis kūrinys, šioje pat vietoje pastatytas 1950 m., jau buvo surytas parazitų - kad naujasis tarnautų ilgiau, pasirinktas plastikas. Pati bažnyčia XX a. šeštajame dešimtmetyje taip pat praplėsta, padidintas jos priekis.

Plastikinis Jono Muloko koplytstulpis prie Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčios

Plastikinis Jono Muloko koplytstulpis [rie Sisero Šv. Antano lietuvių bažnyčios

Netoli bažnyčios stovi neįtikėtino dydžio Šv. Antano lietuvių mokykla. Ant jos įėjimo didelėmis raidėmis įrėžtas jos lietuviškas pavadinimas. Bažnyčios ir mokyklos kompleksas atrodo ypač didingai žvelgiant nuo S 49-tosios ir 15-tosios gatvių sankirtos.

Sisero Šv. Antano lietuvių mokykla

Sisero Šv. Antano lietuvių mokykla

Trečias Sisero pastatas, kurio fasade dar matosi lietuviška istorija - Lietuvių laisvės salė (1921), sieta su komunistais. Kadaise lietuviai komunistai buvo reikšminga Sisero lietuvių bendruomenės grupė ir net protestavo prieš bažnyčios statybas (tai vėliau teismas jiems uždraudė). Lietuvių laisvės salė naudota iki XX a. 7 dešimtmečio. Kai sovietų okupacija parodė tikrąjį komunizmo veidą, komunistų skaičius tarp JAV lietuvių drastiškai sumažėjo. Dėl šios priežasties salė parduota, o dabar iš dalies ir apleista.

Lietuvių laisvės salė Sisere

Lietuvių laisvės salė Sisere

Lietuvių laisvės salė Sisere

Lietuvių laisvės salė Sisere

Taip pat rajono 15-ojoje gatvėje galima rasti pastatą kurio fasade prie pat viršaus ryškiai matyti raidės "P. JUKNIS 1912", daugiau nei šimtmečiui įamžinančios pastato statytoją. Jos mena laikus, kai dauguma aplinkinių pastatų priklausė lietuviams ir vien aplinkui buvo per 10 lietuviškų karčemų.

P. Juknio pastatas

P. Juknio pastatas

Tolimųjų Čikagos pietų lietuviškasis paveldas

Tolimesniuose Čikagos pietuose – mažesnės lietuvių bendruomenės, taigi ir mažesnės bažnyčios, nei tos, primenančios katedras arčiau centro. Tačiau tai teneapgauna – kai kurių bažnyčių architektūra ir istorijos įdomios. Tos teritorijos šiuo metu beveik visiškai gyvenamos vien juodaodžių. Mažos lietuvių bendruomenės ten sunyko labai greit ir labai anksti (dauguma bažnyčių uždarytos XX a. 8-9 dešimtmečiuose, po to, kai lietuviai išsikėlė; kitos institucijos, tokios kaip lietuvių mokyklos, taip pat uždarytos dar anksčiau).

Pati įdomiausia tolimuosiuose Čikagos pietuose - Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia Rouzlande su pusiau atviru metaliniu bokštu, įkvėptu tradicinių koplytstulpių. Jis sukurtas žymaus lietuvių tarpukario modernisto architekto Stasio Kudoko kuris, kaip daugelis kitų pokario JAV lietuvių architektų, paliko Lietuvą traukdamasis nuo sovietų.

Kudokas Lietuvoje buvo modernistas, atsakingas už daug svarbių pastatų tarpukario Kaune. Po atvykimo į Ameriką Kudokas net kritikavo savo kolegą Joną Muloką, siekusį sukurti tautinį lietuvišką stilių vietoje tarptautinio funkcionalizmo. Tačiau Visų Šventųjų bažnyčioje jau pats Kudokas, pastatydamas nemedinį koplytstulpį bokštą, atkartojo Muloko stilių.

Visų Šventųjų bažnyčios istorija iliustruoja ir visos Pietų Čikagos istoriją – parapija pastatė naują bažnyčią 1960 m., vis dar tikėdamasi ilgo jos gyvavimo čia. Tada prasidėjo baltųjų traukimasis iš šio rajono ir 1972 m. lietuviška parapija jau buvo uždaryta. Ji parduota baptistų bažnyčiai 1989 m. (tai – gerokai populiaresnis tikėjimas tarp juoadodžių nei katalikų bažnyčia). Tačiau lietuviškos detalės likusios, taip pat ir tautinis menas, nors lietuviškas pavadinimas virš bažnyčios durų ir buvo paslėptas. Bažnyčios išlikimas taip pat sunkus, jau iki šiol ji buvo apiplėšta daugybę kartų. Šiuo metu baltaodžiai tesudaro 0,42 proc., o lietuvių, tikėtina, išvis nebėra.

Roslando Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia

Rouzlando Visų Šventųjų lietuvių bažnyčia

Pietų Čikagoje baltieji sudaro tik 1,92% gyventojų. Maža vienaukštė Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia (adresu 8801 S Saginaw) uždaryta 1986 m. tapo dalimi McKinley valstybinės mokyklos (pati mokykla pastatyta 1953 m. kaip lietuvių parapijos mokykla). Vėliau ir mokykla uždaryta. Ankstesniojo kunigo namas stovi šalia, jis senesnis ir įdomesnis; kunigas Antanas Petraitis labai domėjosi mokslu ir turėjo antrą pagal dydį teleskopą visoje Iliojaus valstijoje. Taip pat tarp pastatų būta ir nedidukės gyvūnų prieglaudos. Net sakoma, kad bažnyčia buvo tokia maža todėl, kad kunigas daug labiau domėjosi mokslu ir pinigus skyrė jam.

Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia

Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčią Čikago Haitse (283 E 14th Street) ištiko toks pats likimas (ji uždaryta 1987 m.). Ji atrodo it būtų šimtametis gyvemnamasis namas. Jos dviejuose aukštuose buvo įsikūrusi tiek mokykla, tiek bažnyčia, kaip kad įprasta Čikagoje. Parapijos iš pradžių pasistatydavo mokyklą, kurioje iš pradžių veikdavo ir bažnyčia, tada rinkdavo aukas "tikrai bažnyčiai" šalimais. Bet Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia Čikago Haitse niekad neturėjo galimybės pasistatyti antrojo "tikros bažnyčios" pastato, nes dauguma lietuvių išsikėlė kitur. Išliko tik lietuviškas pavadinimas, kuris, kaip ir Šv. Kryžiaus bažnyčios atveju, buvo iškaltas kertiniame akmenyje. Dabar pastatą iš visų pusių supa tušti plotai.

Čikago Haitso Lietuvių bažnyčia

Čikago Haitso lietuvių bažnyčia

Čikago Haitso lietuvių bažnyčios kertinis akmuo

Čikago Haitso lietuvių bažnyčios kertinis akmuo

Paskutinė Čikagos tolimųjų pietų bažnyčia išsilaikiusiu katalikų rankose - Šv. Petro ir Povilo Vest Pulmane (12433 S Halsted St). Pastatas modernus, turi gotikai būdingų elementų, pastatytas 1959 m. Parapija įsteigta 1913 m. ir 2013 m. šventė savo šimtmetį, bet tada jau su ji su Lietuva nebeturėjo nieko bendra. 2022 m. ir ši bažnyčia uždaryta. Priešingai nei Rouzlande (Visų šventųjų bažnyčia), Vest Pulmano bažnyčia buvo pastatyta tuo metu, kai daugelis parapijiečių buvo jau nebe lietuviai, tad lietuviškų detalių net bažnyčiai dar veikiant nebebuvo nedaug – tai tik keletas buvusių klebonų lietuvių atvaizdų, laikraščių iškarpos prie įėjimo, kertinis akmuo, minintis kunigą Petrauską bei paskutinio kunigo lietuvio Binkio garbei pavadinta salė. Vest Pulmane – tik 0,56 proc. sudaro baltieji, lietuvių praktiškai nelikę. Pulmanas kadaise garsėjo kaip pasaulinio lygio traukinių vagonų gamybos miestas. Šiandienė situacija nuo 1900-1915 metų (kai buvo įsteigtos dauguma lietuviškų parapijų) skiriasi kaip diena ir naktis. Industrija sugriuvo XX a. 8 dešimtmetyje, pasikeitė ir etninė gyventojų sudėtis.

Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia West Pulmane

Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia West Pulmane

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vest Pulmane

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vest Pulmane

Dviejų kunigų paveikslai Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčioje – pirmasis - lietuvis, antrasis – afroamerikietis (po parapijos demografinių pokyčių)

Dviejų kunigų paveikslai Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčioje (nuotrauka daryta 2017 n.) – pirmasis - lietuvis, antrasis – afroamerikietis (po parapijos demografinių pokyčių)

Vest Pulmane taip pat yra senoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia–mokykla (kuri tapo tik mokykla po to, kai bažnyčiai pastatytas naujasis pastatas). Kertiniame akmenyje senąja lietuvių kalba mokykla įvardyta kaip "mokslainė". Viduje veikia nekatalikų bažnyčia.

Senoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia West Pulmane, tarnavusi kaip mokykla

Senoji Šv. Petro ir Povilo lietuvių bažnyčia, tarnavusi kaip mokykla

Lietuviškos kapinės pietinėje Čikagoje

Mirę lietuviai dar gerokai iki Pirmojo pasaulinio karo jau laidoti atskirose savo kapinėse. Čikagoje yra dvejos lietuviškos kapinės – katalikiškosios Šv. Kazimiero ir Lietuvių tautinės kapinės (pastarosios prasidėjo kaip nekatalikiškos, tačiau šiandien jose laidojami ir katalikai). Abejos kapinės yra didingos, jose stovi įstabaus dydžio paminklai, šimtai kurių sukurti žymaus XX a. vidurio skulptoriaus Ramojaus Mozoliausko. Šie antkapiai – it didingos skulptūros, neretas puoštas lietuviška ornamentika ir simboliais, perteikia skausmingą Tėvynės praradimą. Net konkrečių citatų apie tremtį, okupaciją, yra. Ant senų antkapių taip pat labai įdomu pamatyti senas mirusiųjų nuotraukas, net senesnių už Pirmąjį pasaulinį karą. Tai dalykas, kurio Lietuvoje nepamatysi, nes fotografija tais laikais Lietuvoje dar buvo kur kas mažiau pasiekiama.

Lietuvos herbas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse

Lietuvos herbas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse

Abejos JAV lietuvių kapinės Čikagoje yra daug didingesnės už bet kurias kitas JAV lietuvių kapines, tad jose verta pasivaikščioti net ne lietuviams. Abejose palaidota daug žymių tautiečių – net daugiau, nei daugelyje kapinių pačioje Lietuvoje.

Šv. Kazimiero lietuvių kapinės yra seniausios ir didžiausios, įkurtos 1903 m. pačiuose Čikagos pietuose. Jos tokios didingos, jog net įtrauktos į knygą „199 kapinės, kurias privalu pamatyti iki numirštant pačiam“ (knygoje – ir Paryžiaus Perlašezo, Vašingtono Arlingtono kapinės ir pan.)

Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Čikagoje

Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Čikagoje

Įėjimo lenta „Lietuviškos kapinės“ nukabinta jau 1997 m. Tai – ne pirmas toks akibrokštas – 1965 m. kardinolas Kodis pašalino žodį „Lietuviškos“ iš kapinių oficialaus pavadinimo ir tai net sukėlė masines dėl Sovietų okupacijos iš Lietuvos pasitraukusių lietuvių demonstracijas. Tokie įvykiai buvo būdingi pokario Čikagos lietuvių istorijai, pvz. 1972 m. vietos lietuviai net skrido į Romą ir sukėlė protestą Šv. Petro aikštėje, taip išreikšdami savo poziciją apie tai, jog pirmoji Komunija lietuviams vaikams suteikinėta anglų kalba.

Dabar Kazimiero kapinėse laidojami ir Lotynų amerikiečiai (šiandien ši katalikų bendruomenė yra didžiausia Čikagoje), bet masyvūs lietuvių antkapiai, pastatyti per maždaug aštuoniasdešimt metų, savo didybe kaimynus smarkiai aplenka. Atrodo, lyg palaidotas būtų ištisas miestas, visur aplink lietuviškos pavardės, kartais tik sutrumpintos ar suanglintos. Netoli pagrindinio įėjimo – meniškai supiltas Lietuvos herbas, kuris subtiliai parodo, kad kapinės yra lietuvių. Šiaurrytiniame kapinių kampe - Memorialas dvylikai lietuviškų Čikagos parapijų, kurios ir įsteigė kapines (2018 m. jau tik šešios tų parapijų bažnyčios vis dar veikė kaip katalikų bažnyčios ir trijose tebelaikytos lietuviškos Mišios). Ant memorialo – tradiciniai lietuviški žirgeliai, kryžiai – saulės ir autentiškas lietuviškos bažnyčios varpas.

Memorialas 12-ai lietuviškų parapijų, įkūrusių Šv. Kazimiero lietuviškas kapines

Memorialas 12-ai lietuviškų parapijų, įkūrusių Šv. Kazimiero lietuviškas kapines

Tarp žymiausių lietuvių, besiilsinčių Šv. Kazimiero kapinėse, rasime šių žmonių kapus:

*Lietuvos generolas Povilas Plechavičius (1890-1973), kuris pasitraukė į JAV 1949 m. Jis 1926 m. vadovavo sukilimui, leidusiam įtvirtinti Smetonos režimą, vėliau – sėkmingai sabotavo nacistinės Vokietijos planus. Plechavičiaus dėka Lietuvoje nebuvo sukurta SS divizija, priešingai nei tai buvo padaryta Latvijoje ir Estijoje, nes, išgirdęs vokiečių planus, jis paleido savo vietinę rinktinę.

Generolo Povilo Plechavičiaus kapas

Generolo Povilo Plechavičiaus kapas

*Lietuvos geografas Kazys Pakštas (1893-1960), turėjęs mintį Afrikoje ar Pietų Amerikoje įkurti „atsarginę Lietuvą“. Emigruodami lietuviai asimiliuodavosi, nes tebūdavo naujose tėvynėse mažuma, o pačiai Lietuvai nuolat grėsė geopolitinis okupacijos pavojus - todėl, pasak Pakšto, reikėjo sukurti kitą šalį, kurioje lietuviai sudarytų daugumą. Jo laikais, tarpukariu, jo idėjos atrodė utopinės, tačiau kaip ir, pavyzdžiui, Nikolo Teslos, idėjos sulaukė gerokai daugiau dėmesio, kai jo prognozės apie Lietuvos okupaciją ir asimiliaciją ėmė pildytis.

Kazio Pakšto kapas

Kazio Pakšto kapas

*Lietuvių egzilės poetas Algimantas Mackus (1932-1964). Jis priskiriamas „bežemių“ kartai - kūrėjams, pradėjusiems kurti jau išeivijoje. Jo poezijoje nuolat atsispindi kažko prarasto troškulys.

Poeto Algimanto Mackaus kapas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Poeto Algimanto Mackaus kapas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

*Čikagoje gimęs lietuvis arkivyskupas Paul Marcinkus (1922-2006), kuris tarnavo kaip popiežių asmens sargybinis ir net išgelbėjo dviejų popiežių gyvybes. Jis taip pat buvo ir Vatikano banko vadovas, nors, tiesą sakant, šis faktas smarkiai apipintas skandalais. Tačiau net tada, kai po tų skandalų buvo pašalintas iš pareigų, vietiniai pasakoja, jis slapta atvykdavo į savo vaikystės lietuvišką bažnyčią (Šv. Antano bažnyčią Sisere) ir laikydavo ten Mišias. Pats Marcinkaus kapas – kuklus.

Arkivyskupo Paul Marcinkaus kapas

Arkivyskupo Paul Marcinkaus kapas

* Antanas Vanagaitis (1890-1949), lietuvis kompozitorius, atvykęs į JAV iškart po Pirmojo pasaulinio karo, įkūręs lietuvišką radijo stotį Čikagoje ir parašęs daug lietuviškų dainų.

Antano Vanagaičio kapas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Antano Vanagaičio kapas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse taip pat esama daug didžiulių paminklų. Žymiausias jų – pirmasis pasaulyje paminklas Romui Kalantai , pastatytas 1979 m. Jo autorius – Ramojus Mozoliauskas, dotuotas jis Šaulių sąjungos. Ant paminklo parašyta "Romui Kalantai ir visiems, žuvusiems už Lietuvos laisvę kovoje prieš Raudonąjį tironą".

Paminklas Romui Kalantai Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Paminklas Romui Kalantai Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

1984 m. pastatytas ir paminklas vieninteliam Lietuvos Šventajam ir valstybės globėjui Šv. Kazimierui . Data pasirinkta jo gimimo 500-osioms metinėms atminti. Ant paminklo – Vilniaus vaizdai, tuomet nuo JAV lietuvių dar buvę paslėpti po Geležine uždanga.

Šv. Kazimiero skulptūra Šv. Kazimiero lietuviškose kapinėse Čikagoje

Šv. Kazimiero skultūra Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Kapinėse taip pat ir nedidukas paminklas Šiluvos Marijai - pirmajam bažnyčios pripažintam Marijos apsireiškimui Europoje.

“Šiluvos

Šiluvos Marijos paminklas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Kapinių šiaurinėje pusėje – dideli plotai, kuriuose palaidoti žmonės, priklausę tam tikroms organizacijoms. Ten – ir vieta, kur palaidoti Čikagos lietuviai kunigai, greta - seselės Kazimierietės ir lietuviai Jėzuitai. Šalia stūkso Memorialas Amerikos legiono Dariaus ir Girėno postui - unuikaliam tautiniu pagrindu sudarytam lietuviškam skyriui JAV veteranų organizacijoje. Memoriale taip pat stovi ir tikri kariniai pabūklai. Mažesnį paminklą 2019 m. pasistatė kitas lietuviškas Amerikos legiono postas - Don (Dominyko) Varno, o taip pat netoli milžiniškas Jono Muloko sukurtas antkapis-obeliskas kunigui ir tarpukario Lietuvos politikui Mykolui Krupavičiui. Dabar jis irgi tarnauja kaip tiesiog paminklas, nes kunigas perlaidotas į Lietuvą.

Memorialas lietuvams kunigams Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse

Memorialas lietuviams kunigams Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse

Memorialas lietuviams tėvams jėzuitams Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Memorialas lietuviams tėvams Jėzuitams Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje

Seselių kazimieriečių laidojimo vieta

Seselių kazimieriečių laidojimo vieta

Kitos lietuviškos kapinės įkurdintos greta giraitės netoli oficialios Čikagos miesto sienos. Tai daugelio religijų Lietuvių tautinės kapinės. Žodis „Lietuvių“ oficialiame pavadinime yra. Jos įkurtos 1911 m., kai vietos kunigas atsisakė laidoti Šv. Kazimierio kapinėse tuos lietuvius, kurie aktyviai nedalyvavo bažnytinėje veikloje.

Art-deco stiliaus ofisas Lietuvių tautinėse kapinėse

Art-deco stiliaus Lietuvių tautinių kapinių adminisrtacija


Lietuvių tautinės kapinės išsidėsčiusios atokioje vietoje, jose daug medžių, tad jos drauge – ir tarsi gražus lietuviškas parkas. Daugelis antkapių ten ypač lietuviški, nes sukurti ne savo noru iš Lietuvos pasitraukusisiems. Kapinės atvirtos kasdien nuo 8 ryto iki 5-6 valandos vakaro.

Senas kapas Lietuvių tautinėse kapinėse

Senas kapas Lietuvių tautinėse kapinėse

Kapai Lietuvių tautinėse kapinėse

Kapai Lietuvių tautinėse kapinėse

Lietuvių tautinių kapinių pradžioje – graži aikštelė, apsupta kapinių vartų, 1938 m. architekto Žaldoko projektuotos art deco stiliaus kapinių administracijos (kai kurios urnos laikomos ir kapinių administracijos viduje), memorialo kapinių įkūrėjams (14 lietuviškų nekatalikiškų organizacijų), pastatyto 1982 m. Ant šio memorialo – ir visų lietuviškų kapinių vadovų vardai.

Monumentas Lietuviškų tautinių kapinių įkūrėjams

Monumentas Lietuviškų tautinių kapinių įkūrėjams

Kapinėse - apie 13500 palaidotųjų, tarp kurių:

*1925-1926 m. Lietuvos prezidentas Kazys Grinius (teisybės dėlei, po šiuo paminklu jie niekad taip ir neatgulė, nes jo urna 1994 m. parskraidinta į Lietuvą).

Paminklas Lietuvos prezidentui Kaziui Griniui

Paminklas Lietuvos prezidentui Kaziui Griniui

*Dr. Jonas Šliūpas, labiausiai žinomas JAV už agitacijas lietuviams atsiskirti nuo Romos katalikų bažnyčios, kas iš dalies ir lėmė Lietuviškų tautinių kapinių įkūrimą. Po 1918 m. jis grįžo į Lietuvą, buvo Palangos meras, mirė Europoje, jo kūnas grąžintas į JAV – šalį, kurioje jis praleido didžiąją dalį savo gyvenimo.

Jono Šliūpo kapas Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje

Jono Šliūpo kapas Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje

*Marius Katiliškis, žymus lietuvių rašytojas.
*Kazys Bobelis, JAV lietuvis, grįžęs Lietuvon po Nepriklausomybės atkūrimo, ten tapęs populiariu politiku ir net kandidatu prezidento rinkimuose.

Politiko Kazio Bobelio kapas

Politiko Kazio Bobelio kapas

*Jonas Budrys, 1923 m. Klaipėdos sukilimo, po kurio Klaipėda prijungta prie Lietuvos 1923 m., vadas.
*Adomas Varnas, tapytojas, 1922 m. sukūręs lietuviškų litų banknotų išvaizdą.

Įdomus kapas ir istorija Karolio Požėlos - trenerio, palaidoto drauge su savo žymiausiu mokiniu Morisu Tilė (Maurice Tillet, „French Angel“). Morisas Tilė (Maurice Tillet) – visoje Amerikoje garsus imtyninkas, kurio keista išvaizda, kai kurių šaltinių teigimu, įkvėpė kino herojų Šreką. Jis neturėjo nieko bendro su Lietuva iki sutiko trenerį Karolį Požėlą. Jų ryšys tapo toks tamprus, kad sužinojusį apie Karolio Požėlos mirtį Morisą Tilė ištiko širdies smūgis. Abu palaidoti Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse bendrame kape, ant kurio angliškai parašyta „Draugai, kurių nė mirtis neišskyrė“.

Maurice Tillet ir Karolio Požėlos bendras kapas Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse

Maurice Tillet ir Karolio Požėlos bendras kapas Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse

Kapinėse – taip pat ir lietuviškų organizacijų bendri paminklai. Štai į dešinę nuo įėjimo galima pamatyti Dariaus ir Girėno Amerikos legiono posto monumentą, kuriame net inkorporuoti tikri karo pabūklai. Ši vieta svarbi švenčiant Atminimo (Memorial) dieną. Memorialas atrodo panašiai kaip tas, kuris yra Šv. Kazimiero kapinėse.

Amerikos Legiono Dariaus ir Girėno posto memorialas Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse

Amerikos Legiono Dariaus ir Girėno posto memorialas Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse

Tolėliau - tradicinis medinis lietuviškas kryžius, dedikuotas daugiau nei 300 000 Sovietinio režimo iš Lietuvos ištremtų žmonių (1940-1941 ir 1944-1953 metais). Jis funduotas Pakalkų šeimos 1994 m. Kai kryžių pašventino katalikų dvasinininkai, Lietuvių tautinės kapinės pagaliau tkrai tapo visų lietuvių: net religingi katalikai nevesibodėjo čia laidotis. Taip jau nutiko, kad net katalikiškos organizacijos, kaip Lietuvos Vyčiai , skautai (2018 m., autorius Vilnius Buntinas) paminklus pasistatė būtent šiose, o ne Šv. Kazimiero kapinėse.

Memorialas Lietuvą palikusiems Lietuvių tautinėse kapinėse

Memorialas Lietuvą palikusiems Lietuvių tautinėse kapinėse

2019 m. šimtmečio proga paminklą greta skautų pasistatė ir Šauliai, tokiu būdu tęsdami tradiciją, kad svarbios užsienio lietuvių organizacijos turi savo paminklus Tautinėse kapinėse. Taip pat kapinėse – ir daugiau paminklų: Lietuviams masonams (su Lietuvių masonų klubo vadovų sąrašu nugaroje) ir Lietuvos himno autoriui Vincui Kudirkai (1961).

Paminklas lietuviams masonams

Paminklas lietuviams masonams

Paminklas Vincui Kudirkai Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje

Paminklas Vincui Kudirkai Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje

Pačioje pradžioje šios kapinės tarnavo įvairių nekatalikiškų organizacijų reikmėms – kairiesiems, tautiniams katalikams, liuteronams (ypač Tėviškės parapijos). Vėliau prie jų ėmė jungtis ir katalikai, o oficialiai panaikinus Šv. Kazimiero kapinių lietuviškumą jos tapo vienintelėmis lietuviškomis kapinėmis visoje Čikagoje (administracija – taip pat lietuviai).

Tarp ankstyvųjų palaidojimų kotraversiškiausiai atrodo šeši antkapiai su komunistine simbolika – lietuviai komunistai čia taip pat laidoti. Vėliau, Sovietų okupacijos metais ir kai Čikagą užplūdo lietuviai dipukai, kurie Lietuvą paliko tik bėgdami nuo komunizmo siaubo, komunistiniai simboliai kapinėse uždrausti. Ironiška, tačiau XX a. pab., Lietuvai jau netrukus tapsiant nepriklausomai, kapinės apipieštos svastikomis.

Paminklas su sovietine simbolika Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje

Paminklas su sovietine simbolika Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje

Metams bėgant kasmetinių palaidojimų kiekis kapinėse drastiškai sumažėjo, nes daug lietuvių sudarė mišrias šeimas ir daugiau nebesiekia būti palaidoti išimtinai lietuviškose kapinėse. Dėl šios priežasties kapinės pardavė dalį savo žemių ir išsilaiko iš lėšų, surinktų už parduotas žemes. Dalis kapinių taip pat atrodo kaip parkas, skirtas žaliajam laidojimui (kūnas laidojamas tiesiog žemėje, leidžiant jam kompostuotis).

Žymioji Čikagos legenda apie „Prisikėlusią Mariją“ („Ressurection Mary“) – mergaitę, pasirodančią ant kelio vairuotojams ir kartais net šokančią pravažiuojantiems automobiliams ant kapoto – taip pat siejama su lietuvių kapinėmis. Viena versijų, kad tai galėtų būti Ona Norkus, palaidota Šv. Kazimiero kapinėse. Tačiau filmui apie šią legendą filmuoti buvo pasirinktos būtent Lietuvių tautinės kapinės (jos atokios, daug medžių, tai tai tiko filmo kūrėjams).

Lemontas ir dabartinė lietuvių bendruomenės Čikagoje širdis

Šių dienų Čikagos lietuvių bendruomenės širdis - Čikagos vakariniuose priemiesčiuose. Po Market Parko smukimo nebėra jokio lietuvių rajono, kuriame lietuviai sudarytų daugiau nei kelis procentus visų gyventojų. Tačiau automobilius dievinančioje Amerikoje tai – anokia kliūtis, ir važiuoti 50 ar net 100 km automobiliu kone kasdien yra normalu.

Pasaulio lietuvių centro pagrindinis ženklas

Pasaulio lietuvių centro pagrindinis ženklas

1987 m. Pasaulio lietuvių centras atidarytas Lemonto priemiestyje. Čia vyksta galybė renginių – koncertai, Čikagos lietuvių krepšinio lygos rungtynės (lyga įsteigta 2003 m., joje – apie 15 komandų, žaidžiama pagal FIBA, o ne NBA taisykles), didžiausia Amerikos lituanistinė mokykla taip pat įsikūrusi čia (penktadieniais – šeštadieniais čia suplūsta apie 700 vaikų). Centras paprastai atviras visiems, jame yra daug ką pamatyti atvykėliui. Čia, 14 000 kvadratinių metrų plote, įsikūrę per 40 lietuviškų organizacijų ir verslų. Aplink centrą retai išgirsi anglų kalbą.

Pasaulio lietuvių centro pastatas įsigytas iš ne lietuvių (anksčiau tai buvo kunigų seminarija), tad jis stokoja lietuviškų architektūrinių detalių. Tačiau tai kompensuoja lietuviškas vidus, lietuviški paminklai aplink.

Pasaulio lietuvių centro pokylių salė

Pasaulio lietuvių centro pokylių salė

Pačioje centro širdyje - Palaimintojo Jurgio Matulaičio katalikų koplyčia, veikianti tarsi tautinė bažnyčia (taigi, faktiškai - naujausia lietuvių tautinė bažnyčia JAV). Priešingai nei daugelyje tautinių parapijų, joje nėra daug lietuviškų puošybos elementų (nes, kaip minėta, pastatą statė ne lietuviai), tačiau ilgainiui tai keičiasi: pastatyta Jurgio Matulaičio statula, lietuviškos drožybos durys, paminklas kenčiantiems lietuviams ir kita.

Lietuvių pasaulio centro koplyčia

Pasaulio lietuvių centro koplyčia

Jurgio Matulaičio koplyčia Pasaulio lietuvių centre

Jurgio Matulaičio koplyčia Pasaulio lietuvių centre

Taip pat centre veikia daugybė lietuviškų muziejų (atidaryti tik savaitgaliais arba iš anksto susitarus). Pats įspūdingiausias - Liaudies meno muziejus , sukaupęs didžiausią viešai prieinamą lietuvių liaudies meno kolekciją visose JAV. Tiesą pasakius, jai mažai lygių net ir Lietuvoje: Lemonto kolekcija buvo surinkta greitai po Lietuvos nepriklausomybės, JAV lietuviams pigiai superkant šį meną iš liaudies meistrų (tuo metu Lietuvoje toks rankų darbo menas nebuvo vertinamas). Medinių skulptūrų salėje esama ir skulptūrų su gilesne istorine prasme (pavyzdžiui, skulptūra, vaizduojanti Hitlerį ir Staliną, kankinančius Lietuvą). Yra ir visas koridorius, pilnas medinių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų vaizdinių. Taip pat yra kokybiški Lietuvos tautinių kostiumų pavyzdžiai, verbos, verpimo rateliai ir kiti Lietuvos kultūrą pristatantys eksponatai.

Lietuviškas drožybos menas Lemonto muziejuje

Lietuviška drožyba Lemonto muziejuje

 Lietuviškas drožybos menas Lemonto muziejuje

Lietuviška drožyba Lemonto muziejuje

 Lietuviškas drožybos menas Lemonto muziejuje

Lietuviška drožyba Lemonto muziejuje

Prie įėjimo į Lemonto muziejus - „Sielos“ galerija , kuriame rengiamos Lietuvos meno kūrėjų laikinos parodos, o viena salė skirta ir nuolatinei parodai. Ten vyksta ir įvairūs renginiai, koncertai.

Prie Pasaulio lietuvių centro, lauke, gausu lietuviškų paminklų. Įspūdingiausias - Lemonto kryžių kalnas, įkvėptas tikrojo Kryžių kalno Šiauliuose. Dabar jame yra apie 80 kryžių, dauguma jų – tradiciniai lietuviški, išdrožti iš medžio. Kaip ir Kryžių kalne Šiauliuose, kai kuriuos kryžius pasatė paprasti žmonės savo šeimoms atminti (ir tapusiomis Sovietinio režimo aukomis). Kiti kryžiai pastatyti ir lietuviškų organizacijų, kaip lietuvių skautijos. Dar kiti kryžiai į Lemonto kryžių kalną atgabenti iš kitų vietų, kur juos buvo pastatę JAV lietuviai – daug pasitraukusių iš Lietuvos į JAV taip puošdavo savo kiemus, tačiau vaikai neretai nuspręsdavo sklypą parduoti ar suamerikietinti. Dažnas tokių "ištremtų" medinių kryžių irgi atsidūrė Lemonto kryžių kalne. Esama jame ir kryžių, pastatytų labai konkrečioms progoms, kaip antai – Žalgirio mūšiui ar Lietuvos krikštui atminti. Daug kryžių taip pat puošti patriotiniais simboliais, o ant vieno jų išrašytas eilėraštis „Ne mūsų žemė“, liudijantis begalinį Tėvynės ilgesį. Per Vėlines įprasta ant Lemonto Kryžių kalno sudegti žvakutes tiems, kieno tėvų ar senelių kapai likę toli Lietuvoje, taip simboliškai juos pagerbiant. Kryžių kalną įkūrė vietinis kryždirbys Antanas Poskočimas (1905-2000)

Prie įėjimo į Lemonto kryžių kalną – pirmi Lietuvos himno žodžiai

Prie įėjimo į Lemonto kryžių kalną – pirmi Lietuvos himno žodžiai

Lemonto kryžių kalnas

Lemonto kryžių kalnas

Memorialas Žalgirio mūšiui Lemonto kryžių kalne

Memorialas Žalgirio mūšiui Lemonto kryžių kalne

Kryžių kalno centre – 1917 m. varpas iš Gerio lietuviškos bažnyčios Indianos valstijoje. Jis simbolizuoja visas jau uždarytas lietuviškas bažnyčias JAV. Priė įėjimo į Kryžių kalną – pirmi Lietuvos himno žodžiai "Lietuva, Tėvyne mūsų".

Vėlinės prie varpo iš Gerio bažnyčios ant Lemonto kryžių kalno

Vėlinės prie varpo iš Gerio bažnyčios ant Lemonto kryžių kalno

Kryžių kalno apačioje - Paminklas Lietuvos partizanams ir ištremtiesiems į Sibirą, vaizduojantis verkiančią Sovietinio režimo aukos motiną, ir bekrentą lapai. Paminklas sukurtas vieno produktyviausių Amerikos lietuvių skulptorių Ramojaus Mozoliausko ir atmena maždaug 30 000 antisovietinio pasipriešinimo partizanų, kritusių dėl Lietuvos laisvės (1944-1953 m.) bei maždaug 400 000 Sovietų į Sibirą ištremtųjų, daugybė kurių ten ir mirė. Būtent Sovietų vykdytas genocidas lėmė, kad Lietuvą 1944 m. paliko ir į JAV atvyko tiek daug pabėgėlių (dipukų), kurie labiausiai ir pasistengė, kad būtų įkurtas Pasaulio lietuvių centras.

Šalia šio paminklo 2019 m. pastatytas ir paminklas vienam garsiausių Lietuvos partizanų JAV lietuviui Adolfui Ramanauskui-Vanagui (Vyčio kryžius). Buvo planų paminklą pastatyti Niu Britene, kuriame Vanagas gimė, tačiau antilietuviškų jėgų lobizmas užkirto tam kelią (visame pasaulyje tarp Lietuvos ir antlietuviškų jėgų - daugiausiai Rusijos - vyksta kova dėl Lietuvos atminties ir jos pagerbimo: minėtos jėgos nenori, kad Lietuvos partizanai būtų pagerbti ar būtų plačiai eskaluojama, kaip Lietuva nukentėjo nuo sovietų ir prieš ją kovojo. Jos siekia sudaryti įspūdį, kad Sovietų okupacija nebuvo bloga ar bent jau ne ką blogesnė, nei būtų buvusi nepriklausoma Lietuva ar neblogesnė, nei Amerika; paminklai Lietuvos partizanams tokiam naratyvui trukdo).

“Paminklas

Paminklas partizano motinai greta Kryžių kalno Lemonte

Prie pat įėjimo į patį Pasaulio lietuvių centrą - trys lietuviški koplytstulpai.

Pasaulio lietuvių centras - žymiausia, bet ne vienintelė ir net nepirmoji Lemonto lietuvška vieta. Dar anksčiau savo štabą Lemonte įkūrė Ateitininkai - katalikiška lietuvių organizacija. Ateitininkų namai atrodo tarsi koks Anglijos užmiesčio dvaras. Jie pastatyti 1952 m. kaip milijonieriaus Šmito, karo pramonės magnato, vila. Lietuviai pasakoja, kad joje svečiavosi net JAV prezidentas Dvaitas Eizenhaueris. Tuo metu viloje būta ir boulingo takelio, ir baro. Ateitininkai šį pastatą įsigijo 1978 m. – tam pinigų sutelkė 10 lietuvių gydytojų, pasitraukusių iš Lietuvos į JAV dėl Sovietų okupacijos.

Ateitininkų Namai

Ateitininkų Namai

Ateitininkų Namų salė

Ateitininkų Namų salė

Ateitininkai – viena daugelio tarpukario Lietuvos organizacijų, kurios Sovietinio režimo Lietuvoje buvo sunaikintos ir atgimė tik JAV. Ateitininkų Namai naudojami daugybei lietuviškų veiklų, Ateitininkų vaikų susitikimams, nuomojami įvairiems renginiams (gautos pajamos padeda juos išlaikyti). Kaip pridera Ateitininkų namams, pastate ilgainiui atsirado daug lietuviškų ir katalikiškų dirbinių. Prieš pastatą stūkso du didžiuliai tautiniai koplytstulpiai ir kryžius, perkelti iš vietų, kur jiems grėsė pražūtis. Vienas jų, metalinis koplytstulpis, perkeltas iš dabar jau uždarytos Lietuvių sodybos Market Parke (sukurtas žymaus architekto J. Muloko ir pastatytas A. Janonio 1973 m.. Kitas koplytstulpis, sukurtas specialiai daktaro Adomavičiaus namams 1966 m., čia perkeltas namą pardavus. Po perkėlimo jis sutaisytas dievdirbio Poskočimo ir dedikuotas žymiam lietuvių partizanui Juozui Lukšai-Daumantui. Prie Ateitininkų namų stovi ir lietuviškas kryžius – paties Poskočimo dovana (1983 m.), renovuotas Dainiaus Kopūsto 2014 m. (jis sukurtas kaip tipinis lietuviškas pakelės kryžius).

Koplytstulpis Juozui Lukšai - Daumantui

Koplytstulpis Juozui Lukšai – Daumantui

Jono Muloko koplytstulpis

Jono Muloko koplytstulpis

Kelias, vedantis į Ateitininkų Namus, vadinasi "A. Pargausko alėja".

Kaip "Čikagos lietuvių centras", Lemontas ir toliau traukia lietuvių institucijas. Lituanistikos tyrimų centrui užsinorėjus perkelti savo archyvus iš Lietuvių jaunimo centro į naujas patalpas, įstaiga jas įsigijo būtent Lemonte (buvusį vaikų darželį) - dabar čia yra jos štabas, laikomi archyvai.

Žymūs lietuviai, palaidoti Čikagoje ne lietuvių kapinėse

Patys žymiausi lietuviai palaidoti lietuviškose kapinėse, tačiau, be abejo, esama išimčių. Viena tokių – fantastikos rašytojas Algis Budrys (Algirdas Budrys, bet ant jo kapo su klaida parašyta „Algidras Budrys“). Jis ilsisi Merihilo lenkų kapinėse. Rašė jis angliškai, tad populiaresnis JAV skaitytojų tarpe, o ne pačioje Lietuvoje.

Algirdo Budrio kapas Čikagoje (užįašytas su klaida)

Algirdo Budrio kapas Čikagoje (užrašytas su klaida)

Taip pat labai įdomus yra paslaptingasis XIX a. Dzialinskio-Kenkelio kapas Oukvudo kapinėse. Ant medžio formos kapi parašya, kad šis žmogus buvęs didysis Lietuvos vėliavininkas. Taip pat jis vadinamas „Dzialinskiu iš Sudeikių“, jo žmona vadinama Izabele Dzialinska, Sudeikių grafiene ir Čartoriskių šeimos kunigaikštyte.

Dzialinskio-Kenkelio kapas

Dzialinskio-Kenkelio kapas

Šv. Bonifco kapinėse palaidotas Juozas Juškevičius (Juszkiewicz) (1803–1879), kuris, kaip manoma, buvo pirmasis lietuvis kunigas Čikagoje. Kadangi lietuvių buvo mažai, jis tarnavo tuometinėse lenkų parapijose, tačiau buvo sumuštas lenkų parapijiečių. 2011 m. jam buvo pastatyta atminimo lenta.

Kunigo Juškevičiaus kapas

Kunigo Juškevičiaus kapas

Šis kapas ilgą laiką vietos lietuviams buvo mįslė. Nes Lietuva tuo metu, kai jis gimė, neegzistavo, tad neaišku, ar tai - jo giminės LDK laikais turėti titulai, ar jis buvo 1863 m. sukilimo veikėjas ir šiuos titulus jam kas skyrė tada. Gali būti ir kad jis tiesiog "parašė savo giminės istoriją" jau atvykęs į pačias Jungtines Amerikos Valstijas – tuo metu tai buvo įmanoma, žinant milžinišką atstumą iki Lietuvos, menką susisiekimo su Lietuva lygį ir todėl tuo metu praktiškai nebuvo įmanoma patikrinti, ar atvykėlis kalba tiesą, ar ne. Bet kuriuo atveju pats kapas tikrai įdomus ir Sovietinės okupacijos metais Čikagos lietuvių net romantizuotas kaip šlovingos Lietuvos praeities liudininkas esantis visai šalia.

Lietuviški restoranai Čikagoje

Čikaga [Chicago] yra vienintelis JAV miestas, kuriame nesunku rasti lietuviškų patiekalų – tiesa, visgi reikia žinoti, kur jų ieškoti.

Dauguma lietuviškų restoranų veikia Vestmonto [Westmont] priemiestyje, kuris yra patogiai pasiekiamas aplinkiniuose priemiesčiuose gyvenantiems lietuviams.

Tai Rūta, Smilga ir Grand Duke's („Pas Didįjį Kunigaikštį“). Visų interjeras ir kainos gana panašios, tik „Grand Duke's“ vakarais dirba ilgiausiai. Visi trys siūlo „Lietuvišką kompleksą“ [Lithuanian Combo] – lietuviškų patiekalų (cepelino, kugelio ir pan.) degustacinį meniu, skirtą dviem žmonėms.

Lietuviškas rinkinys Čikagos lietuvių restorane

Lietuviškas rinkinys Čikagos lietuvių restorane

Seniau nemažai lietuviškų restoranų veikė pietinėje Čikagos dalyje, bet lietuviams pradėjus kraustytis į priemiesčius, jie buvo uždaryti arba perkelti kitur. Lietuvių įkurta kepykla Racine Bakery netoli Sisero [Cicero] rajono dar liko. Tiesa, ši vieta yra veikiau parduotuvė / delikatesinė, nei restoranas – viduje vietos prisėsti yra tik vienam žmogui.

Dauguma kitų lietuviškų restoranų taip pat veikia ir kaip lietuviškų maisto produktų parduotuvės („Grand Duke's“ netgi turi atskirą parduotuvėlę „Old Vilnius“ („Senasis Vilnius“) kitoje gatvės pusėje). Palos Hilso [Palos Hills] priemiestyje taip pat yra „specializuota“ parduotuvė Lithuanian Plaza („Lietuvių aikštė“), kadaise persikėlusi iš Market parko.

Čikagos lietuvių restoranas Rūta

Čikagos lietuvių restoranas Rūta

Bridžporte [Bridgeport], vadinamame „pirmuoju lietuvišku rajonu Čikagoje“, tebėra išlikęs lietuvių baras Bernice's Tavern („Bernisės smuklė“) – tai ilgiausiai lietuviams priklausanti vieta iš visų Čikagos barų ir restoranų. Čia parduodamas lietuviškas alus ir yra lietuviškų elementų bei suvenyrų.

Lietuviškos vietos šiaurinėje Čikagoje

Nors absoliuti dauguma atvykėlių iš Lietuvos kūrėsi neištaigingoje pietų Čikagoje, šiaurinėje Čikagoje irgi būta lietuviškos bažnyčios, dedikuotos Šv. Mykolui (ją ~1970 m. nugriovus kvartale nebeliko nieko lietuviško).

Vieta, kur stovėjo Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia (šiaurinė Čikaga)

Vieta, kur stovėjo Šv. Mykolo lietuvių bažnyčia (šiaurinė Čikaga)

Be to, Šv. Jono Kantiečio lenkų bažnyčios, vienos garsiausių Čikagos bažnyčių, frontone ir vitraže virš įėjimo pavaizduotas Lietuvos herbas – Vytis. Jis yra dlis didesnio herbo, kurį taip pat sudaro ir Lenkijos erelis. Tas jungtinis herbas buvo 1863 m. (Sausio) sukilimo prieš Rusijos Imperiją, anuomet valdžiusią abi šalis, herbas. Nors sukilimą daugiausia inicijavo lenkai, jie stengėsi įkalbėti kuo daugiau lietuvių prie jų prisijungti. Šiuo sukilimu buvo siekta atkurti vieningą Lenkijos ir Lietuvos valstybę, bet tai buvo paskutinis tokio masto bendras reikalas, nes vėliau prasidėjęs lietuvių tautinio atgimimo judėjimas gerokai atitolino abi tautas. Panašu, kad tuo metu, kai buvo statoma Šv. Jono Kantiečio bažnyčia, to nesėkmingo sukilimo atgarsiai tebeaidėjo Amerikos lenkų bendruomenėse. Iš kitos pusės, kaip tik tuo metu abi tautos jau ėmė sukti į skirtingas puses: jei iš pradžių JAV lietuviai visai noriai jungėsi į lenkų parapijas, tai paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje tiek Čikagoje, tiek visoje Amerikoje ėmė steigti savas parapijas, atsiskirti nuo lenkų.

1863 m. sukilimo herbas Čikagos šv. Jono Kantiečio bažnyčioje

1863 m. sukilimo herbas Čikagos šv. Jono Kantiečio bažnyčioje

Taip pat ten yra Telshe yeshiva (Telšuų ješiva) - religinė žydų mokykla, pavadinta Telšių garbei. Ji įsteigta kaip Telšių ješivos Klivlande padalinys, o pastaroji - kaip tęsinys Telšių miesto ješivos, kurią uždarė Sovietų Sąjungą (tačiau tuo metu Amerikoje aukas rinkę jos mokytojai atkūrė tenai).

Ji įkurta pagal identiškai vadinamą Telshe yeshiva (Telšių ješiva) Klivlande, Ohajuje, įkurtą kaip lietuviškosios Telšių ješivos tęsinį – religinės institucijos, uždraustos Lietuvoje Sovietinio režimo metais.

Telshe Yeshiva (Telšių ješiva) Čikagoje

Telshe Yeshiva Čikagoje

Daugelis Čikagos žydų palaidoti Waldheim kapinėse – tai iš principo yra kompleksas, sudarytas iš kokių 280 atskirų kapinaičių, kurių nemaža dalis turi savo tvoras ir vartus. Jas įsteigė įvairios žydų organizacijos, kurių dauguma savo ruožtu buvo įkurtos žydų imigrantų, atvykusių iš skirtingų regionų. Taigi Lietuvos žydai taip pat turi atskiras kapines, pavyzdžiui, „Wilner“ (atvykusių iš Vilniaus), „Kovner“ (buvusių kauniečių) ir pan.

“„Waldheim“

„Waldheim“ žydų kapinių sektorius „Anshe Wilno“ („Vilniaus žmonės“) (52-ieji vartai)

Didesnė lietuvių bendruomenė gyvena ir Vokigane. Šis priemiestis – tolėliau nuo Čikagos, tad aprašomas atskirame straipsnyje.

 


Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Ilinojų dienoraščiai

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interaktyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Čikagoje žemėlapis

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus straipsnis apie Čikagą ir jos lankytinas vietas

Click to learn more about Lithuania: Ilinojus, JAV 155 Comments
14Rgs/125

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys, rūmai ir dvarai Baltarusijoje

Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pilys Baltarusijoje susikaupusios maždaug 100 km atstumu už dabartinių Lietuvos sienų, jos - vienas pagrindinių Gudijos turistinių objektų. Ilgą laiką jos niokotos ir apleistos, iš jų plytų statyti kaimų namai. Bet dabar Baltarusijoje madinga atkurti LDK laikų pastatus (deja, ne visiškai autentiškai).

Ružanų Sapiegų rūmai atstatinėjami. Vartai atkurti, o likusi dalis (matosi pro vartus) dar apgriuviusi. ©Augustinas Žemaitis.

LDK Baltarusijos istorikai laiko savo valstybingumo lopšiu. Tai lemia abejotinas istorijos interpretacijas, esą LDK buvo labiau baltarusiška nei lietuviška. Remiantis jomis net anglų k. muziejų eksponatų aprašuose vartojami baltarusiški Lietuvos kunigaikščių vardai, miestų ir net jų gatvių pavadinimai (pvz. "Sventayanskaya street in Vilnia"). Tikrovėje LDK valdančiosios šeimos buvo lietuvių kilmės (nors vėlesniais laikais daug jų kalbėjo lenkiškai), iki stačiatikių teisių sulyginimo su katalikais (1529) lietuviai turėjo ir papildomų privilegijų, o lietuviškai kalbantieji po Liublino unijos LDK sudarė gyventojų daugumą.

1991 m. gavusi nepriklausomybę Gudija net herbu buvo pasirinkusi lietuvišką Vytį - tik šiek tiek kitokią jo versiją, vien su raudona ir balta spalvomis. Būtent balta-raudona-balta tuomet buvo ir Gudijos vėliava (paremta LDK heraldinėmis spalvomis - o štai lietuviška trispalvė heraldikos ekspertų dažnai kritikuojama, nes nėra niekaip susijusi su LDK spalvomis). Šiuos simbolius iki šiol naudoja Gudijos opozicija, tačiau 1994 m. į valdžią atėjęs A. Lukašenka nusigręžė nuo LDK istorijos ir labiau kildina savo šalį iš sovietinės Baltarusijos (sugrąžino kiek modifikuotus Baltarusijos TSR simbolius).

LDK pilys ir rūmai prie Minsko-Brastos magistralės

Vykdami vienintele Gudijos magsitrale iš Minsko Brastos kryptimi pakeliui su nedideliais išsukimais galite pamatyti net keturias LDK pilis ar rūmus.

Žymiausia LDK pilis Baltarusijoje - į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Myro pilis (Мір), nes didžiulė ir ~1995 m. pilnai atstatyta. Dabar čia - muziejus. Pilis pradėta statyti didiko Jurgio Iljiničiaus XV pabaigoje - dar tada, kai mūrines pilis galėjo sau leisti turėti tik pats didžiausias elitas. Vėliau gotikiniai mūrai atiteko Radviloms, kurie juos pabaigė renesansiniu stiliumi.

Myro pilis vakarėjant. ©Augustinas Žemaitis.

Netoliese - irgi UNESCO pripažintas įtvirtintas Nesvyžiaus dvaras (Нясвіж) su parku. Jį 1582 m. pastatė Radvilos, konkuravę su Sapiegomis dėl įtakingiausios LDK giminės vardo. Dvaro rūmai renesansiniai, su aukštu bokštu, yra vienas puikiausių LDK dvarų kultūros simbolių. Jis neseniai rekonstruotas, bet rekonstrukcija kritikuota, nes dalis rūmų atstatyta neautentiškai, dalis - nugriauta ir perstatyta. Viduje esančiame muziejuje kambariai įrengti įvairiais stiliais (baroko, klasicizmo), yra komiuteriniai informacijos terminalai, dvarininkus vaidina aktoriai. O Nesvyžiaus miestelį Radvilos irgi iščiustijo - čia yra antroji pasaulyje barokinė bažnyčia (pirmoji pastatyta Romoje), o taip pat aukšta rotušė. Deja be šių dviejų pastatų nedaug kas teišliko.

Nesvyžiaus rūmų kiemas. ©Augustinas Žemaitis.

Unikalia atmosfera pasižymi Naugardukas (Навагрудак). Iš kadaise didingos pilies (statyta XIV - XVI a., pradėta Vytauto Didžiojo) beliko kelių bokštų liekanos ant kalno. Pačiame miestelyje gausu senų bažnytėlių ir net medinė totorių mečetė.

Naugarduko pilies liekanos ir viena bažnytėlių. ©Augustinas Žemaitis.

Ružanuose (Ружаны) yra XVIII a. pabaigos klasicistinių Sapiegų rūmų griuvėsiai. Jų priekis su vartais į milžinišką kiemą atstatytas, o likusi dalis alsuoja buvusia gerokai apnykusia didybe.

Žole užaugęs buvęs Ružanų Sapiegų rezidencijos kiemas. ©Augustinas Žemaitis.

Kosavoje (Косава, netoli Ružanų) stovi namelis, kuriame gimė Lenkijos-Lietuvos sukilimo vadas Tadas Kosciuška. Greta yra ir atstatomi rūmai, tačiau jie - vėlesnių nei LDK laikų (1831 m.).

LDK pilys ir rūmai Lietuvos pasienyje

Aptvarinė Gedimino pilis Lydoje (XIV a., Ліда) atstatyta, jos kieme vyksta renginiai. Viduramžiais čia gyveno ištremti Aukso ordos chanai, LDK sąjungininkai.

Lydos Gedimino pilis. ©Augustinas Žemaitis.

Dvi Gardino pilys (Гродна) - Senoji (statyta Vytauto) ir Naujoji (XVII a.) stūgso ant gretimų kalvų Nemuno pakrantėje. Jos perstatytos į sovietinius pastatus, interjerai sunaikinti (Senojoje pilyje veikia medžio dirbtuvės). Tarp pilių yra medinė Vytauto Didžiojo skulptūra, dovanota lietuvių (todėl vardas "Vytautas" ten įrašytas ir lietuviškai). Tai - viena iš vos kelių skulptūrų įžymiems LDK asmenims Baltarusijoje.

Gardino senoji pilis ir paminklas Vytautui Didžiajam. ©Augustinas Žemaitis.

Vos ~50 km nuo Vilniaus, už Medininkų kontrolės punkto yra dar dviejų pilių griuvėsiai: Alšėnų (Гальшаны) ir Krėvos. Alšėnuose būta Sapiegų rezidencijos, belikę griuvėsiai, bet jie kelių aukštų, viduje matosi sienos tarp kambarių, nuolaužomis užpilti rūsiai. Čia stovint galima įsivaizduoti didingą praeitį.

Alšėnų pilies liekanos. ©Augustinas Žemaitis.

Krėvoje (Крэва) ta praeitis dar didingesnė: juk būtent čia pasirašyta Krėvos unija, suteikusi Jogailai ir Lenkijos kraliaus titulą ir šimtmečiams pakreipusi Lietuvos ir Lenkijos istorijų eigą; galimas dalykas, kad būtent Krėvoje Jogaila nužudė Kęstutį. Bet šiandien Krėvoje yra tik tarpais išgriuvęs mūrinis aptvaras bei bokštų apačios.

"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Gudijoje

Lietuviškų pilių ir rūmų Baltarusijoje žemėlapis yra čia

Click to learn more about Lithuania: Gudija (Baltarusija) 5 Comments
14Rgs/123

Airija

Airija yra vienintelė pasaulio šalis, kurioje prieš 200 metų gyveno daugiau žmonių nei šiandien. Ir tas skirtumas ženklus - 1840 m. sala glaudė 8,2 milijonus žmonių, o šiandien tėra 5,6 mln. Airius iš savo tėvynės vijo badas ir skurdas; dabar gerokai daugiau airių gyvena užsienyje nei tėvynėje.

Apie 1970 m. ekonomika atsigavo ir jau pati Airija ėmė traukti imigrantus. Britų valdymo šimtmečiai beveik atėmė iš airių jų kalbą - daugumai dabar gimtoji kalba anglų. Kadangi angliškai pasaulyje moka daug kas atvykėliams lengviau prisitaikyti. Po 1990 m. nepriklausomybės Airijon išvyko itin daug lietuvių. Seniau jų šioje šalyje nebuvo - tarpukariu ar pokariu niekam nė į galvą nebūtų šovę emigruoti į šį tuomet Europos užkampį (skurdesnį ir už tarpukario Lietuvą). Tad seno lietuviško paveldo, pastatų ir monumentų, būdingų JAV didmiesčiams, Airijoje nerasi.

Nėra Dubline ir lietuvių bažnyčios, bet lietuviškos mišios vyksta Šv. Andriaus bažnyčioje (Westland Row 2). Taip pat yra keletas lietuviškų kavinių, parduotuvių.

Lituanica parduotuvė Dubline. Google Street View.

2011 m. surašymo duomenimis Airijos Respublikoje gyveno 36 683 Lietuvos piliečių (0,82% gyventojų) bei 31 635 žmonių nurodžiusių gimtąją lietuvių kalbą (0,7%; tai trečia pagal dydį kalbinė mažuma po lenkų ir prancūzų). Kas dešimtas emigrantas iš Lietuvos išvyksta Airijon.

Daugiausiai Lietuvos piliečių gyveno Dubline (10 576, 0,85%). Arčiausiai lietuviško rajono yra Kastlnokas (Castleknock; ~10% lietuvių).

Dėl didelės Airijos lietuvių bendruomenės Lietuvą ir Airiją jungia kasdieniai skrydžiai. Tačiau jų mažėja, nes menksta paklausa. 2009 m. ekonominė krizė skaudžiai palietė Airiją, ten išaugo bedarbystė ir emigracijos srautai į Airiją kiek sumažėjo.

Beje, Airija susijusi ir su Lietuvos aviacijos istorija. Kai Feliksas Vaitkus 1935 m. lėktuvu "Lituanica II" mėgino sėkmingai pakartoti Dariaus ir Girėno žygdarbį, jam, pakilusiam iš Niujorko, teko leistis būtent Airijoje, Ballinrobe miestelyje - kur 2006 m. Feliksui Vaitkui pastatytas paminklas.

Click to learn more about Lithuania: Vak. Europa, Airija 3 Comments
14Rgs/128

Lietuvių gyvenamos žemės Baltarusijoje

Seniau didžiojoje dalyje tų žemių, kur gausu LDK pilių, ir gyveno lietuviai. Mat istoriškai lietuvių tauta bei kalba vyravo gerokai didesnėje teritorijoje nei šiandieninė Lietuvos Respublika. Tą galima nustatyti ir iš vietovardžių: daug jų yra lietuviški (tik dabar galūnės pakeistos slaviškomis: Trakeli, Lazdūny, Kiemeliški, Gulbiny, Kiškeliški... Nors yra ir nepakitusių, kaip Dainava), nemažai Baltarusijos pasienio kaimų pavadinimų turi tik lietuvių kalbai būdingą priesagą "išk".

Istorija lietuvybei šiuose kraštuose susiklostė nepalankiai: visų pirma juos labai palietė carinis lietuvių kalbos draudimas, nes jau ir taip netoli gyveno slavai, o Mažoji Lietuva buvo toli, tad susidūrę su persekiojimu dalis lietuvių suslavėjo. Lietuvių procentas Vilniaus gubernijoje (kuriai priklausė šios žemės ir nemaža dalis dabartinės Baltarusijos) sumažėjo nuo 35-40% XIX a. viduryje iki 17-20% ~1914 m. Po trumpo Lietuvos valdymo regioną užėmė lenkai (kaip Vilniaus krašto dalį), kurie taip pat diskriminavo lietuvius. O lemiamą smūgį lietuvybei sudavė sovietai: nepaisydami lietuvių daugumos jie nepriskyrė šių žemių Lietuvos TSR, uždarė visas lietuviškas mokyklas, persekiojo net už viešą kalbėjimą lietuviškai. Daug lietuvių tada išvyko į Lietuvą, kiti nutautėjo.

Išlikusios lietuviškos sritys yra kelios. Didžiausia jų - aplink Gervėčius (~14 kaimų, iš kurių 9 lietuviai sudaro absoliučią daugumą). Šiandien čia gyvena apie 1000 lietuvių, yra lietuvių centras ir Lietuvos valstybės lėšomis ~1993 m. pastatyta lietuviška mokykla (Rimdžiūnų k.). Su Lietuva labiau save sieja senoji karta, o patys jauniausi jau lietuviškai nekalba. Pasirinkimas ar leisti vaikus lietuviškon mokyklon susijęs ir su norima jų ateitimi - į mokyklą eina ir tie baltarusių vaikai, kurių tėvai norėtų jiems ateities turtingesnėje Lietuvoje. Netoli Gervėčių karšto, Mykoliškėse (Michailiški) pastatyta Astravo branduolinė elektrinė; jos statybininkai buvo atkelti iš Rusijos, nugriauti keli į Lietuvą emigravusiems žmonėms priklausę namai.

Įspūdingiausia Gervėčių krašte - neogotikinė 62 m aukščio Gervėčių bažnyčia (1903 m.). Savo mastais ir stiliumi ji - labai lietuviška, todėl yra didžiausia visoje Baltarusijoje (nors Gervėčiai - tik 600 gyv. kaimelis). Ant jos kabo ir lietuviški užrašai, šventoriuje gausu aukštų lietuviškų medinių kryžių.

Milžiniška Gervėčių bažnyčia. ©Augustinas Žemaitis.

Kitos iki Sovietų okupacijos dar buvusios lietuvių gyvenamos teritorijos - aplink Varanavą, Pelesą, Apsą, Lazdūnus - jau gerokai apnykusios.

Pelesoje tebėra Lietuvos lėšomis išlaikoma lietuviška mokykla. Prie Pelesos Šv. Lino bažnyčios 2010 m. pastatytas medinis paminklas Vytautui Didžiajam (aut. Algimantas Sakalauskas).

Net ir tie seniau lietuviški regionai, kuriuose lietuvių kalba nunykusi, smarkiai skiriasi nuo likusios Baltarusijos bei yra artimesni Lietuvai. Žmonės čia - katalikai (kitur - stačiatikiai), kitokios ir jų tradicijos.

Lietuviški kryžiai Gervėčių bažnyčios šventoriuje. ©Augustinas Žemaitis.

Be tradicinių bendruomenių XIX a. carinės okupacijos metu susikūrė naujos net rytų Baltarusijoje (aplink Malkavą) - ten gyventi kėlėsi lietuvių valstiečiai. Deja, šias Baltarusijos lietuvių bendruomenes visiškai sunaikino sovietų tremtys ir rusinimas.

Lietuviškų Baltarusijos vietų planas yra čia

Click to learn more about Lithuania: Gudija (Baltarusija) 8 Comments