Gabalėliai Lietuvos Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje

Omaha (Nebraska)

Tarp kitų JAV miestų, kuriuose gyvena lietuvių bendruomenės, Omaha gali atrodyti keistokai, nes ji smarkiai nutolusi nuo kitų didžiųjų lietuvių telkinių.

Tačiau čia tautiečius viliojo ne vieta, o miesto dydis (taigi ir galimybė gauti darbo). Kai apie 1890 m. pradėjo įsibėgėti pirmoji lietuvių emigracijos banga, Omaha buvo antras pagal dydį (po San Fransisko) miestas vakarinėje JAV dalyje. Tuo metu JAV jau buvo įgyvendinusi Vakarų užkariavimą – Amerikos indėnų žemės padalytos ir daugelyje vietovių įsikūrusios baltųjų gyvenvietės. Tiesa, dauguma jų tada buvo nedidelės: net Los Andžele [Los Angeles] gyveno vos 50 tūkst. žmonių (taigi jis buvo mažesnis net už tuometinius Lietuvos miestus). O štai Omahos gyventojų skaičius siekė 140 tūkst. Be to, miestas ir toliau sparčiai augo: nuo 31 tūkst. gyventojų 1880 m. iki 213 tūkst. 1915-aisiais.

“Lietuviškų

Lietuviškų pasakų freskos Omahoje fragmentas

Omahos lietuvių bažnyčios rajonas

Visgi lietuvių čia buvo tik 400, taigi medinės atskiros lietuvių bažnyčios statybos 1907 m. buvo milžiniškas užmojis. Bet tokie užmojai atrodė kone privalomi kiekvienai šio regiono imigrantų bendruomenei, tad Pietų Omahoje buvo 23 bažnyčios, kurių dauguma priklausė etninėms bendruomenėms. Dabartinė Šv. Antano lietuvių bažnyčia (adresas: 5402 South 32nd Street) buvo pastatyta 1936 m., kai pirmoji medinė šventovė sudegė.

Omahos šv. Antano lietuvių bažnyčia

Omahos šv. Antano lietuvių bažnyčia

Tiesa, pastangos įsteigti parapiją susidūrė su pasipriešinimu – buvo nepaprastai sunku įtikinti vyskupą, kad lietuviai yra atskira tauta, turinti savo kalbą. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl lietuviai negali melstis anglakalbių bažnyčiose, kaip, pavyzdžiui, airiai. Egzistuoja „miesto legenda“, esą vyskupas persigalvojęs tada, kai lietuviai pareiškė: „Ar norite, kad ir mes kaip airiai prarastume savo kalbą?“. Deja, kova už lietuvybę tęsėsi net ir pastačius bažnyčią. Ilgai (bet galiausiai sėkmingai) buvo dedamos pastangos prikalbinti lietuves vienuoles mokytojauti lietuvių parapijos mokykloje ir pakeisti lenką kunigą lietuviu. Visa tai rodo, kad ši bažnyčia tapo ne vien Dievo garbinimo vieta, bet ir „Tėvyne toli nuo Tėvynės“. Šventovė (bei gretimi pastatai) buvo naudojama ir lietuviško kino peržiūroms, teatro spektakliams rodyti, lietuviškoms paskaitoms skaityti ar piknikams rengti.

Šv. Antano mokykla buvo pastatyta 1924 m., o greta esantis lietuvių Šv. Kazimiero seserų lietuvių vienuolynas – 1945 m.

Senoji Šv. Antano lietuvių mokykla su moderniu priestatu dešinėje (abu pastatai dabar apleisti)

Senoji Šv. Antano lietuvių mokykla su moderniu priestatu dešinėje (abu pastatai dabar apleisti)

Lūžio momentu Omahos lietuvių bendruomenei tapo antroji 1944 m. Sovietų įvykdyta Lietuvos okupacija. Tais metais, bėgdami nuo sovietų okupantų ir genocido, iš Lietuvos sėkmingai pasitraukė apie 100 tūkst. lietuvių. Daugmaž iki 1948 m. jie gyveno Europos pabėgėlių (vvadinamų dipukais) stovyklose ir ieškojo, kokia šalis galėtų juos priimti. Pirmenybę dauguma teikė JAV, tačiau norintys čia patekti lietuviai pabėgėliai turėjo gauti kvietimą iš Amerikos piliečių (išrašydmi kvietimą rėmėjai garantuodavo, kad pakviestiems asmenims ras darbo ir jais pasirūpins). Paprastai šiuos raštus galėdavo gauti tik tie žmonės, kurie JAV turėjo giminių. Nes kas rašys kvietimą nepažystamiems, prisiims už juos atsakomybę? Tačiau būtent tai darė Tėvas Jusevičius, Omahos šv. Antano lietuvių bažnyčios kunigas, kuris ne tik pats parašė daugybę pakvietimų, bet ir ragino kitus tai daryti. Jo iniciatyva buvo pakviesta daugiau nei 1000 dipukų, tad Omahoje susiformavo viena didžiausių to meto Amerikos lietuvių bendruomenių. Tėvas Jusevičius darė viską, ką galėjo, kad padėtų jiems išgyventi – net bažnyčios rūsį pavertė bendrabučiu dipukams.

Atplūdus tokiai didelei patriotiškai nusiteikusių lietuvių bangai, prireikė daugiau patalpų pasaulietinėms lietuviškoms veikloms. 1953 m. buvo pastatytas naujas lietuvių mokyklos pastatas.

Deja, daugelis jau Amerikoje gimusios kartos atstovų vis mažiau jautėsi prisirišę prie senosios tėvynės ir dažnai kurdavo mišrias šeimas. Be to, užsidarius Omahos fasavimo įmonių sandėliams, daugelis emigravo į kitus miestus. Tuo pat metu JAV valdžia ėmė teikti kiekvienam mokiniui nemokamą mokslą valstybinėse mokyklose - tad sumažėjo poreikis turėti lietuvių parapinę mokyklą. Kartu sumažėjo ir norinčių tapti vienuolėmis merginų skaičius, kadangi mokykloje pradėjo dirbti pasaulietės, nors kai kurie lietuviai tėvai tam nepritarė. Dėl visų šių priežasčių bažnyčios ir mokyklos lankomumas sumažėjo ir 1980 m. mokykla buvo uždaryta.

Įdomus parapijos istorijos momentas – kunigo Peterio Stravinsko paskyrimas 2005 metais. Šis kunigas pritraukė naujų parapijiečių, kurie gyveno kitose Omahos rajonuose ir buvo nepatenkinti savomis parapijomis. Deja, jis nebuvo itin suinteresuotas parapijos lietuviškumu. Taigi senieji parapijiečiai jautėsi nusivylę, ypač, kai P. Stravinskas išleido savo reikmėms lėšas, kurias parapija buvo sukaupusi siekdama įrodyti vyskupui, kad yra moki (nes daug lietuviškų parapijų JAV buvo uždarytos, argumentuojant prasta finansine padėtimi). Išties 2014 m. parapija galiausiai buvo panaikinta.

Apleista Omahos lietuvių mokykla su prijungtu vienuolynu kairėje ir moderniu priestatu dešinėje

Apleista Omahos lietuvių mokykla su prijungtu vienuolynu kairėje ir moderniu priestatu dešinėje

Iš visų Omahos šv. Antano lietuvių parapijos pastatų tik ant Šv. Antano bažnyčios yra lietuviškas įrašas (kertiniame akmenyje įrašyta „Šv. Antano bažnyčia 1936“) ir lietuviškas kryžius su spinduliais, o ant visų kitų pastatų užrašai tik anglų kalba.

Istoriškai rajonas aplink Omahos lietuvių bažnyčią taip pat buvo lietuviškas, nes tautiečiai stengėsi apsigyventi pakankamai arti bažnyčios, kad galėtų ten nueiti pėsti. Aplink vyko ir kitokia lietuviška veikla, vystėsi lietuvių verslai. Kai čia kūrėsi su pirmąja banga (iki Pirmojo pasaulinio karo) atvykę lietuviai, ši miesto dalis buvo laikoma atskiru Pietų Omahos miestu (kuris prie Omahos buvo prijungtas 1915 m.). Pirmosios bangos emigrantų verslai buvo maisto prekių parduotuvės, kepyklos ir lietuviškas laikraštis.

Senasis Omahos šv. Antano lietuvių bažnyčios pastatas

Senasis Omahos šv. Antano lietuvių bažnyčios pastatas

Lietuviškų veiklų šiame rajone ypač pagausėjo atvykus Antrojo pasaulinio karo pabėgėliams, kurie įsteigė Lietuvos skautų padalinį, lietuvių chorą, teatro trupę, tautinių šokių grupę, Omahos Amerikos lietuvių draugiją, Omahos lietuvių moterų klubą, Lietuvių karių veteranų sąjungą, Medžiotojų-meškeriotojų klubą ir kt. Atvykėliai leido knygas ir šiame rajone atidarinėjo grožio salonus, vaistines, kepyklas, maisto prekių parduotuves, gydytojų kabinetus, statybos bendroves, barus ir slaugos namus.

Šv. Antano lietuvių bažnyčios kertinis akmuo

Šv. Antano lietuvių bažnyčios kertinis akmuo

Nors lietuviška parapija buvo panaikinta, lietuvių bendruomenė aktyvi iki šiol, jie rengia piknikus, šv. Kūčių šventimą, renka lėšas labdarai ir organizuoja lietuviškas ekspozicijas muziejuose.

Lietuviškas „Saulės takas“ botanikos sode „Lauritzen Gardens“

Omahos lietuvių bendruomenė vis dar aktyviai veikia, nors ir po truputį sensta (dauguma jaunosios kartos atstovų veiklose nebedalyvauja, o naujų imigrantų pastaruoju metu mažai). Šios bendruomenės iniciatyva Omaha užmezgė partnerystės ryšius su Šiauliais. 2015–2017 m. abiejų miestų bendromis pastangomis Omahoje, „Lauritzen Gardens“ botanikos sode buvo įkurtas lietuviškų skulptūrų sodas „Path of the Sun“ („Saulės takas“). Šiame take stovi daug medinių lietuviškų skulptūrų, kurias įkvėpė analogiškos Lietuvos vietos, pavyzdžiui, Raganų kalnas Juodkrantėje ar Kryžių kalnas.

Įėjimas į lietuvišką „Saulės taką“ Omahoje

Įėjimas į lietuvišką „Saulės taką“ Omahoje

Skulptūras sukūręs dailininkas Aurimas Šimkus iš Kurtuvėnų, esančių netoli Šiaulių, tako kūrimo laikotarpiu kasmet grįždavo į Omahą ir jį vis papildydavo.

Šiuose meno kūriniuose vaizduojami, pavyzdžiui, Jūratė ir Kastytis, Eglė, Žalčių karalienė.

Jūratė ir Kastytis Omahoje

Jūratė ir Kastytis Omahoje

Šios lietuviškos pasakos aprašytos lentelėse greta skulptūrų.

Visgi pati įspūdingiausia, ko gero, yra medinė įėjimo į taką arka, išdrožinėta įvairiais etniniais motyvais ir pačiame viršuje papuošta saule. Tako elementai, pavyzdžiui, suoliukai, taip pat lietuviško stiliaus.

Eglė žalčių karalienė Omahoje

Eglė žalčių karalienė Omahoje

Būta ir planų įrengti dar didesnį lietuvišką sodą, bet kol kas jie tebeguli stalčiuose.

Omahos lietuvių kepyklų „tinklas“ ir freska

Omahoje yra dvi lietuviškos kepyklos. Šį minitinklą 1963 m. įkūrė Vytautas ir Stefanija Mackevičiai, o šiuo metu valdo jų artimieji. Originalioji „Lithuanian Bakery and Deli“ („Lietuviška kepykla ir delikatesinė“) veikia adresu 5217 S 33rd Ave, jai vadovauja Mackevičių vaikai. Pirmasis produktas čia buvo juoda ruginė duona. Šiuo metu žinomiausias jų gaminys yra saldesnė tradicinio „Napoleono“ torto versija, bet vis dar galima įsigyti ir duonos bei kitų kepinių. Kadangi dabar didelė gaminių dalis parduodama per kitas parduotuves ir internetu, kepyklai pavyko išsiplėsti (į gatvę išeinanti pastato dalis statyta lietuvių rankomis XX a. 7-ajame dešimtmetyje, o galinis priestatas pastatytas jau po 2000-ųjų).

“Omahos

Omahos kepykla „Lithuanian Bakery and Deli“

Gamybos procesas kepykloje „Lithuanian Bakery and Deli“

Gamybos procesas kepykloje „Lithuanian Bakery and Deli“

Išskirtinis kepyklos bruožas – 2015 m. sukurta lietuviška freska, vaizduojanti Lietuvą, jos kultūrą bei istoriją ir Omahos lietuvius. Temas šiai „lietuviškai pasakai“ pasiūlė Omahos lietuviai: čia pavaizduotas kunigas Jusevičius, po Antrojo pasaulinio karo į Omahą kvietęs lietuvius pabėgėlius, buvę Omahos lietuvių barai (į juos vedantys takeliai sudaro Gedimino stulpų formą), krepšinis, Omahos lietuvių istorija, Vilniaus Gedimino pilis, Vytis, lietuviškas koplytstulpis, liaudies šokiai, žemės ūkio darbai, Joninių laužai, pagonių dievai, Amerikos lietuvių gaminami papuošimai iš gėrimų šiaudelių, garsūs Lietuvos pastatai, lietuviški patiekalai, Lietuvos himnas, Omahos skerdyklos (kuriuose dirbo daugelis lietuvių), „Vakarų varpo“ – Omahos lietuvių laikraščio – egzemplioriai, Omahos lietuvių bažnyčia, Omahos lietuvių istorijos chronologija ir daug kitų dalykų. Freskos sukūrimą finansavo pats miestas, siekdamas skirti daugiau dėmesio imigrantų bei kitoms bendruomenėms ir tuo pačiu kovoti su nelegaliais grafičiais (grafičių paišytojai paprastai nedarko kitų menininkų kūrinių). Kūrinį nutapė savanoriai, greta pakabintoje lentelėje įrašyta: „Sukūrė Richard Harrison, Mike Giron, Rebecca Van Ornam, Hugo Zamorano ir lietuvių bendruomenė“.

Lietuviškos freskos Omahoje fragmentas

Lietuviškos freskos Omahoje fragmentas

Freskos fragmente matyti takeliai į buvusius (jau nebeveikiančius) lietuviams priklausiusius barus, sudarantys Gedimino stulpus

Freskos fragmente matyti takeliai į buvusius (jau nebeveikiančius) lietuviams priklausiusius barus, sudarantys Gedimino stulpus

Kita Omahos lietuvių kepyklėlė „Lithuanian Bakery and Kafe“ („Lietuviška kepykla ir kavinė“) yra pirmosios kepyklos gaminių pardavimo taškas, be to, turi staliukų, prie kurių galima pavalgyti čia pat vietoje. Čia tiekiami dienos pietūs ir siūlomos maitinimo paslaugos įvairiems bendruomenės renginiams. Nors kepykla įrengta šiuolaikiškame parduotuvių komplekse, joje yra lietuviškų simbolių, pavyzdžiui, vėliava, ir parduodamos lietuviškų receptų knygos, išleistos Omahos lietuvių moterų klubo.

Omahos kepyklos „Lithuanian Bakery and Kafe“ viduje

Omahos kepyklos „Lithuanian Bakery and Kafe“ viduje

Omahos lietuvių kapai

Tarp garsių Omahos lietuvių buvo lietuviškų maršų kompozitorius Bronius Jonušas. Jis palaidotas „Evergreen Memorial Park“ kapinėse, o jo kapą puošia unikalus antkapis, suprojektuotas garsaus Amerikos lietuvių architekto Jono Muloko: natos, pervėrusios Gedimino stulpus. 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, B. Jonušo palaikai buvo pergabenti į gimtinę (kaip ir daugelio kitų patriotiškų lietuvių, visą gyvenimą JAV laikiusių save tremtiniais), tačiau paminklas liko.

B. Jonušo antkapis Omahoje

B. Jonušo antkapis Omahoje

Dauguma kitų Omahos lietuvių palaidoti „St. Mary's“ kapinėse, nes jos yra arčiausiai istorinio Omahos rajono, kuriame kūrėsi atvykę lietuviai. Kadangi minėtos kapinės užsipildė, dabar lietuviai laidojami „St. John’s“ kapinėse.

Click to learn more about Lithuania: Nebraska, JAV Leave a comment
Comments (10) Trackbacks (0)
  1. Im curious about my motherinlaw comming over from Lithuania from a labor camp the name is Motiejaitis

    • We may offer you heritage search services in the Lithuanian archives if you are interested. You could learn more about the lives of your forefathers in Lithuania.

  2. Please tell me how I might come in contact with your heritage search sevices in the Lithuanaian archives you refer to above. I have the name of a family I think might have come to Omaha post WWII.

  3. My husband id from Sauluai, Lithuania -I am all American and canot speak Lithuanian-he came over in 1947-still has a sister and relatives in Lithuanian-His Uncle Charles (we never met0 came to Omaha in 1906- we did meet John and Lil Druskis , they are in heaven now-. Also there are quite a few wonderful Lithuanians in fort Myers . Fl. where we live. Peter is ninety-five but cannot see that well-otherwise very happy and cheerful-.

  4. I’m interested in any information you have on Katherine Twaranovich. St. Anthony’s sponsored her and her brother from Lithuania in 1918. They then worked in a packing house. I’d like to know if she arrived via Ellis Island. Did the church pay her way? How much was that? And did the church house them or did parishioners. Thank you

  5. I’m interested in finding information on my great-uncle Juozas Bluvas (Bluwas).
    I believe he located there somewhere between 1899 and 1920.
    Any direction you could point me towards would be highly appreciated.
    Regards

  6. Taip pat turėjau aš atvykti ir tarnauti šioje Šv. Antano parapijoje iš Lietuvos dar 1996 metais, tačiau dokumentų sutvarkymas su Amerikos vyskupiją užtruko ir buvo paskirtas kitas kunigas, prie kurio ir buvo uždaryta parapija.
    Labai gaila, kad taip įvyko…kur ponia Gardikaite laibai rūpinosi šiuo reikalu.
    Maldoje
    Kun.prof.dr.Kęstutis Ralys

    • Gaila, kad nepavyko. Tiesa, kunigų užsienio lietuvių parapijose trūksta iki šiol, tad, jei dar kada norėtumėte, gal pavyktų – šiuo metu, kiek žinau, kunigo ieško Bostonas, yra ir daug kitų “Lithuanian” parapijų, kurios, pašnekėjus su vietos lietuviais, norėtų turėti lietuvį kunigą, bet nelabai turi vilties tai nelabai aktyviai ir ieško, nors iškilus tokiai galimybei labai tuo džiaugtųsi.

      Vyskupijų pozicijos labai įvairios, yra vyskupų, kurie “tautinių parapijų” nemėgsta ir stengiasi naikinti, esą, dabar yra viena visuotinė katalikų bažnyčia tai kartu visi ir melskimės (t.y. visi to rajono ar miesto tikintieji).

      Kita vertus, yra ir tautines parapijas remiančių vyskupų ar bent netrukdančių, ir teko skaityti ir tekstų, remiančių tai iš religinės pusės, juk Dievas sugriovė Babelio bokštą, suskaldė žmones į tautas, tai nėra ko čia vėl statyti Babelio bokštą ir mėginti priverstinai jungti įvairiataučius tikinčiuosius į vieną bažnyčios pastatą.


Cancel reply

No trackbacks yet.