Šiaurės Lenkija: senieji Vokietijos rytai
Didžioji šiaurinės Lenkijos dalis šimtmečius pries Antrąjį pasaulinį karą buvo vokiška.
XIII-XV a. pagoniška Lietuva kone be perstojo kovėsi su vokišku Kryžiuočių ordinu, siekusiu ją jėga apkrikštyti. Ordino štabas buvo Marienburgo (Malborko) pilis. Šiandien pilis atstatyta, galima geriau įsivaizduoti, kaip gryveno riteriai.
Didžiausias mūšis prieš Kryžiuočius buvo Žalgirio, dar vadinamas Griunvaldo (lenkų) ar Tanenbergo (vokiečių) vardais. Šio vieno didžiausių Viduramžių Europos mūšių laukas dabar populiari turistinė vieta, aplink pardavinėjami viduramžiški suvenyrai, stovi gigantomaniškas paminklas. Čia jungtinė lietuvių ir lenkų kariuomenė įveikė kryžiuočius. Žalgiris svarbus abiems tautoms, Lietuvoje taip vadinamos gatvės, sporto komandos.
Lietuvių priešus Kryžiuočius menančios vietos Lenkijoje: galinga raudonaplytė Marienburgo/Malborko pilis (nuotraukos viršuje) ir atmosferą turintis Žalgirio mūšio laukas; ant to memorialo iš metalinių stulpų yra visų pries Kryžiuočius kovojusių regionų herbai, nuo lietuvių iki totorių (nuotraukos apačioje). ©Augustinas Žemaitis.
1933 m. Šiaurės Lenkijoje, Soldino miške prie Myslibužo, sudužo Stepono Dariaus ir Stasio Girėno lėktuvas "Lituanica", sėkmingai kirtęs Atlantą iš Niujorko skrisdamas į Kauną. Dar 1936 m. žūties vietoje atidengtas paminklas lietuvių lakūnams (du paguldyti sujungti kryžiai). Tada čia buvo Vokietija, tad pirminis užrašas - lietuviškas, vokiškas ir angliškas; po Antrojo pasaulinio karo žemes perdavus lenkams pridėta ir lenkiška lentelė. Paminklą nemokamai projektavo V. Landsbergis-Žemkalnis, tada tai buvo visos tautos tragedija ir reikalas, užsienio lietuviai visuomet susirinkdavo per žūties metines. Šiandien S. Dariaus lavono radimvietėje dar yra koplytstulpis, greta - memorialinė klėtelė. Įdomu, kad paminklas iškilo ir išliko nepaisant istorijos audrų: pastatytas jis Vokietiją valdant naciams, tais pačiais metais, kai lietuvių sportininkai dėl Klaipėdos reikalų negalėjo dalyvauti Berlyno olimpiadoje; nenugriovė jo ir komunistinė Lenkija.
Gdansko-Gdynės-Sopoto trimiestis garsėja ir savo supermoderniais muziejais ir kiekvienas jų susijęs su Lietuva. Solidarumo muziejuje sąsajų daugiausia: jis pasakoja apie tai, kaip Gdansko laivų statyklose gimė "Solidarumo" judėjimas sunaikinęs Lenkijoje komunizmą, bet kartu - ir apie komunizmą bei jo žlugimą apskritai. Yra Lietuvos stendas, kur pasakojama apie sausio įvykius, partizanus ir kita, o ir šiaip daug kas bendra Lenkijai ir Lietuvai. Antrojo pasaulinio karo muziejuje Lietuva irgi minima, deja, paviršutiniškai ir dažniausiai neigiamai: iš konteksto ištraukti visokie antilietuviški faktai. Pvz. neva Lietuva kartu su TSRS ir Vokietija okupavo Lenkiją (nes atsiėmė Vilniaus kraštą - bet nė žodžiu neužsimenama apie tarpukario konfliktą dėl jo), o pati pirmoji frazė apie Lietuvos pokario partizanus - "kai kurie jų buvo nacių kolaborantai"... Lenkų emigracijos muziejus svarbus tuo, kad apie 60% tų pačių faktų tinka ir lietuviams (jie emigravo tomis pat kryptimis), o taip pat pasakojama ir apie žymių žmonių, laikomų tiek lenkais, tiek lietuviais (Mickevičiaus ir kt.) emigraciją, yra ir simboliškai įrašyta lietuviška malda bei kita.
Į rytus nuo Gdansko yra Štuthofo koncentracijos stovykla, kurioje naciai kalino daug žymių naciams neįtikusių lietuvių (Balį Sruogą, Joną Noreiką ir kt.). Priešingai įvairioms kitoms koncentracijos stovykloms, Štuthofe žydai nesudarė daugumos kalinių, čia kalinti daugiausiai kitų nacių okupuotų tautų atstovai. Viduje įrengtas muziejus, galima pajusti siaubingą to laikotarpio dvasią.
Leave a comment