Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Ilinojus, JAV

Ilinojuje gyvena daugiau Amerikos lietuvių nei kurioje nors kitoje šalies valstijoje. Pagal lietuviško paveldo obbjektų skaičių Ilinojus užima antrą vietą po Pensilvanijos.

Svarbiausios lietuvybės zonos Ilinojaus valstijoje:
*Įspūdingi istoriniai lietuvių rajonai Čikagos pietinėje dalyje.
*Keletas Čikagos vakarinių priemiesčių.
*Keli pramoniniai miestai (Rokfordas [Rockford], Springfildas [Springfield], Vokiganas [Waukegan], Kevanis [Kewanee], Rytų Sent Luisas [East St. Louis]).
*Keletas angliakasių miestelių centriniame ir pietiniame Ilinojuje (Spring Valio [Spring Valley] rajonas, Vestvilio [Westville] rajonas ir Vest Frankforto [West Frankfort] rajonas).
*Į rytus nuo Čikagos, Mičigano ežero pakrantėje, jau už Ilinojaus ribų, įsikūrusi „lietuviškoji Rivjera“.

Kiekvienai iš šių vietovių būdinga savita lietuviška atmosfera, istorija, lietuviški pastatai it paminklai, kuriuos galima pamatyti ir šiandien.

Čia pristatome kiekvieną vietovę atskirai (su nuorodomis į ilgesnius straipsnius), o straipsnio pabaigoje pateikiame bendrą Ilinojaus valstijos lietuvių istoriją.

Čikaga, jos lietuviški rajonai ir priemiesčiai

Čikaga jau nuo bene XX a. antro dešimtmečio laikoma ne tik „Ilinojaus lietuvių sostine“, bet ir „Amerikos lietuvių sostine“ ar net „užsienio lietuvių sostine“.

Faktai išties iškalbūs: prieš Pirmąjį pasaulinį karą Čikagoje gyveno daugiau etninių lietuvių nei bet kuriame kitame Lietuvos mieste (beveik 100 000). Iki pat XX a. devinto dešimtmečio Čikagoje lietuviškos mišios vyko daugiau bažnyčių nei bet kuriame kitame pasaulio mieste (įskaitant ir Lietuvą).

Čikagos lietuvių bendruomenė buvo per didelė, kad išsitektų viename rajone. Todėl Čikagos pietinėje dalyje išdygo net keletas lietuviškų rajonų. Kiekvieno jų širdis buvo lietuvių bažnyčia. Palaipsniui atsirado it lietuvių salės, vienuolynai, mokyklos, įmonės, lietuviški paminklai. Čikagoje yra keletas lietuviškos architektūros šedevrų, kurie neturi analogų net Lietuvoje, o kai kurios Čikagos lietuvių bažnyčios yra vienos didžiausių ir puošniausių lietuviškų bažnyčių pasaulyje. Kiekviena iš jų atlieka ne tik religinį, bet ir pasaulietinį – lietuviško centro – vaidmenį.

Čikagoje vyko du pagrindiniai lietuvių rajonų plėtros etapai, kurių metu ir pastatyta dauguma lietuviškų pastatų ir paminklų mieste. Pirmasis etapas truko maždaug XX a. pirmą–trečią dešimtmetį, kai, bėgdami iš Rusijos Imperijos valdomos Lietuvos, į Čikagą dirbti pramonėje atvyko lietuviai it, praturtėję, skyrė pinigus lietuvybei. Antruoju etapu, kuris truko maždaug XX a. šeštą–septintą dešimtmetį, dešimtys tūkstančių lietuvių pabėgėlių, ištrūkusių nuo sovietinio genocido, iš pabėgėlių stovyklų Europoje persikėlė į Čikagą it kūrė ten savo „mažąsias lietuvas“.

Nors daugelis lietuviškų pastatų Čikagoje išliko, XX a. aštuntame–dešimtame dešimtmetyje visuose istoriniuose lietuvių rajonuose apsigyveno juodaodžiai arba lotynų amerikiečiai. Lietuviai pasitraukė į Čikagos priemiesčius. Nė vieno išskirtinai lietuviško priemiesčio lietuviai nesukūrė, tačiau automobilių eroje (skirtingai nei XX a. pradžioje) net ir gyvendami vienoje Čikagos dalyje, dėl lietuviškų reikalų nesunkiai galėjo nuvykti į kitą. Kai kurie lietuviai vis dar lankosi istoriniuose lietuvių rajonuose Čikagos mieste, kur vyksta lietuviškos mišios, kita lietuviška veikla. Tačiau kiti pirmenybę teikia naujam Čikagos region lietuvių centrui – Pasaulio lietuvių centrui, kuris buvo įkurtas devintame dešimtmetyje Lemonto priemiestyje. Taip Lemontas tapo neoficialia Čikagos lietuviškų priemiesčių sostine, kurioje įsikūrė daugybė JAV lietuvių organizacijų būstinių. Nors dalis lietuviškos visuomeninės veiklos pasiliko pačioje Čikagoje, beveik visos lietuviškos įmonės (kaip antai, restoranai) persikėlė į priemiesčius, ypač į Lemonto-Vestmonto [Westmont] apylinkes.

Visose JAV gyvenimas bei architektūra mieste ir gyvenimas priemiesčiuose turi skirtingus veidus. Taigi ir lietuviški pastatai Čikagos priemiesčiuose skiriasi nuo pastatų istoriniuose rajonuose. Jie labiau orientuoti į funkcionalumą, o ne didingumą ar meniškumą. Daugelio jų išorė nesiskiria nuo paprastų pastatų. Visgi, Lemonto apylinkėje buvo pastatyta įspūdingų lietuviškų paminklų.

Market Parko [Marquette Park] rajonas yra didžiausias kada nors egzistavęs lietuvių telkinys už Lietuvos ribų (XX a. septintame dešimtmetyje čia gyveno 40 000 gyventojų). Tai matyti iš įspūdingo dydžio paminklų ir pastatų. Kiti pagrindiniai lietuvių centrai yra: (d) Back of the Yards, Braitono parkas [Brighton Park], Geidžo parkas [Gage Park] ir Siseras, kur yra išlikę daug lietuviško paveldo. Didelis lietuvių rajonas buvo Bridžportas, deja, dauguma lietuviškų pastatų jame buvo nugriauta. Lietuviškų pastatų dar yra išlikę Roslande [Roseland], Pilsene, Čikago Haitse [Chicago Heights], Pietų Čikagoje [South Chicago] ir Vest Pulmane [West Pullman], deja, nė vienas jų lietuviams jau nepriklauso.

Istoriškai mažesniuose ar senesniuose lietuvių rajonuose lietuviškas gyvenimas užgeso, lietuviškos įstaigos užsidarė netrukus po lietuvių išsikėlimo į priemiesčius (vad. "white flight"), tačiau didesniuose ir naujesniuose rajonuose dalis pastatų tebetarnauja lietuviams. Rajonai, kuriuose daugumą sudaro lotynų amerikiečiai, išsilaikė geriau nei afroamerikiečių daugumą turintys rajonai, nes, be kitų priežasčių, lotynų amerikiečiai, kaip ir lietuviai, dažniausiai yra Romos katalikai, todėl, net ir daugumai lietuvių išsikrausčius, lietuvių bažnyčios liko lankomos naujųjų rajono gyventojų (nors dauguma mišių tapo nelietuviškos, lietuviški paminklai, dekoras išliko, o kai kur liko ir bent kažkiek lietuviškų mišių, į kurias suvažiuoja lietuviai iš priemiesčių).

Be vietinės reikšmės įstaigų Čikagos lietuvių rajonuose, lietuviai įkūrė keletą visiems Čikagos lietuviams skirtų institucijų, tarp jų – dvi lietuviškas kapines, žymias dėl garsių skulptorių sukurtų įspūdingų antkapių, taip pat dėl daugybės jose palaidotų garsių žmonių. Šios dvi kapinės – katalikų Šv. Kazimiero ir nereliginiu pagrindu įkurtos Lietuvių tautinės kapinės – yra didžiausios ir žinomiausios lietuvių kapinės už Lietuvos ribų. Jos taip pat tapusios tarsi lietuviškų paminklų muziejumi. Tuo tarpu Lietuvos žydai savo laidojimo vieta pasirinko Valdheimo [Waldheim] žydų kapines, kuriose įkūrė atskiras zonas pagal Lietuvos miestus, iš kurių kilę.

Be to, sovietų okupacijos laikais (1940–1990) Čikagos lietuvių muziejai ir archyvai tapo ne tik pagrindiniais JAV lietuvių istorijos tyrimų centrais, bet ir pagrindiniais laisvais Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėjimo centrais. Tarp muziejų žinomiausi yra Balzeko lietuvių kultūros muziejus ir Pasaulio lietuvių centre veikiantis Lietuvių dailės muziejus.

Mažesnių Ilinojaus pramoninių miestų lietuviai

Keletas mažesnių pramoninių Ilinojaus miestų savo lietuvišku paveldu ir istorija yra tarsi mažesnės Čikagos kopijos. Kaip ir Čikagos atveju, didžioji dalis lietuvių į tuos miestus atvyko prieš Pirmąjį pasaulinį karą suvilioti darbo pramonėje.

Tačiau skirtingai nei Čikagoje, kiekviename iš šių miestų jie sukūrė tik po vieną lietuvišką rajoną, kuriame lietuviška veikla sukosi apie vienintelę lietuvių bažnyčią, o daugeliu atvejų – ir apie lietuvių klubą ir (arba) lietuvišką mokyklą. Lietuvių bendruomenės ten niekada nebuvo tokios didelės, kad įkurtų savo kapines.

Pramoniniai Ilinojaus miestai, kurie tapo lietuvių telkiniais:
*Rytų Sent Luisas, su moderniojo lietuviško stiliaus bažnyčia – vienu geriausių šio stiliaus pavyzdžių pasaulyje.

*Rokfordas, su lietuvių bažnyčia, klubu, parku ir eksponatais vietiniame muziejuje.
*Springfildas su lietuvių bažnyčia, kuri šiandien jau nugriauta. Ją primena atminimo lenta.
*Vokiganas, su lietuvių bažnyčia ir klubu.
*Kevanis, su lietuvių bažnyčia.

Kiekviename iš šių miestų veikė nemažai lietuviškų verslų. Tačiau, skirtingai nei Čikagoje, po Antrojo pasaulinio karo mažesnieji pramoniniai miestai ėmė pritraukti vis mažiau naujų emigrantų, todėl lietuvių gyvenimas tuose miesteliuose menko greičiau; daugelis vyresnio amžiaus lietuvių asimiliavosi arba išsikraustė. Dėl šios priežasties įmonės užsidarė arba tapo nelietuviškomis, tokio pat likimo sulaukė ir dauguma bažnyčių bei kitų įstaigų.

Dar du tokie pramoniniai miestai yra Indianoje, visai netoli Čikagos. Jų istorija primena Ilinojaus pramoninių miestų istoriją:
*Rytų Čikaga [East Chicago], su lietuvių bažnyčia (nugriauta).
*Garis, su lietuvių bažnyčia ir mokykla.

Lietuviški angliakasių miestai Ilinojuje

Angliakasių miestai Ilinojuje vystėsi tuo pat metu kaip ir pramoniniai miestai. Tačiau jie buvo gerokai mažesni - gyventojų skaičius juose siekė tik kelis tūkstančius.

Kadangi prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviai tūkstančiais emigruodavo į tas pačias vietoves, manoma, jog Pirmojo pasaulinio karo metais kai kuriuose Ilinojaus angliakasių miestuose lietuviai net sudarė gyventojų daugumą (tiesa, skirtingi šaltiniai nurodo vis kitą lietuvių procentą).

Lietuviškiausi miesteliai buvo Spring Valis ir Vestvilis [Westville], kuriuose yra išlikę ir daugiausiai lietuviško paveldo.

Tikėtina, kad Oglesbyje [Oglesby], Vest Frankforte [West Frankfort], Ledforde ir Džonston Sityje [Johnston City] gyveno mažesnis procentas lietuvių (arba lietuviai iš ten išsikraustė anksčiau, palikdami mažiau paveldo).

Kadangi visi miestai buvo nedideli ir žemės jų apylinkėse netrūko, lietuviai visuose jų (išskyrus Oglesbį [Oglesby]) įkūrė savo kapines. Tiesą sakant, Spring Valyje ir Vestvilyje lietuviai įkūrė po dvi kapines (skirtas skirtingų religijų žmonėms). Spring Valyje ir Oglesbyje pastatyta tik po vieną lietuvių bažnyčią, bet Vestvilyje buvo pastatytos net dvi lietuviškos skirtingų konfesijų bažnyčios. Tiesa, visos šios bažnyčios ir kiti lietuviški pastatai buvo kuklesni nei didžiuosiuose Ilinojaus miestuose.

Skirtingai nei Ilinojaus pramoniniai miestai ir Čikaga, po Pirmojo pasaulinio karo angliakasybos miesteliai beveik nesulaukė naujų emigrantų (nei lietuvių, nei kitų), be to, pamažu juos ėmė palikti jaunesni žmonės. Tačiau turėjus tokias gausias lietuvių bendruomenes praeityje, Ilinojaus angliakasių miesteliuose vis dar yra žmonių, kurie yra 50% ar net 100% lietuvių kilmės ir kurie domisi savo paveldu (nors lietuvių kalba šiame regione beveik išmirė). Jie dažnai savanoriškai prižiūri gausias lietuvių kapines.

Be visų šių „tipiškų“ lietuviškų angliakasių gyvenviečių, Ilinojaus valstijoje yra Kolinsvilio [Collinsville] miestas, vienintelis miestas Amerikoje, pritraukęs daugiausia ne lietuvius katalikus, o liuteronus. Todėl Kolinsvilyje buvo pastatyta lietuvių liuteronų bažnyčia.

Čikagos apylinkių lietuviškoji Rivjera

Nors ir nepriklausydami Ilinojaus valstijai, šiaurinė Indiana ir net pietvakarinis Mičiganas tapo Čikagos lietuvių gyvenimo dalimi. Net keletas prie ežero įsikūrusių kurortų tapo lietuviški, ypač Beverli Šorsas [Beverly Shores] Indianoje ir Junjon pyras [Union Pier] Mičigane.

Svarbi priežastis, kodėl lietuviai pasirinko šiuos miestelius, buvo didžiulės kopos, kurios lietuviams priminė pajūrio kurortus Lietuvoje (pvz. Palangą, Neringą).

Viskas prasidėjo apie XX a. šeštą dešimtmetį, Čikagos lietuviams pradėjus siųsti savo nedirbančias žmonas ir vaikus vasaroti į šiuos Mičigano ežero kurortus (vyrai paprastai prisijungdavo tik savaitgaliais). Vėliau daugeliui šių šeimų ten įsikūrus praleisti pensijos, buvo įkurtos nuolatinės lietuvių bendruomenės. Dar vėliau, kai gyvenimas tolimuose priemiesčiuose tapo įprastu dalyku, prie šių pensininkų prisijungė dirbantys, kurie kasdien iš tų kurortų važinėja į darbą Čikagoje.

Kai kurie iš šių kurortinių miestų faktiškai tapo vienais lietuviškiausų miestelių visose JAV; pavyzdžiui, Beverli Šorse, Indianos valstijoje, gyvena per 10% lietuvių. Lietuviai kraštovaizdžiui suteikė lietuviškų elementų, šioje vietovėje pastatydami keletą paminklų. Čia veikė daug lietuviškų viešbučių, vienas jų netgi priklausė būsimam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui; tiesa, laikui bėgant visi jie užsidarė.

Ilinojaus lietuviai taip pat suvaidino svarbų vaidmenį steigiant lietuvių stovyklas Mičigano valstijoje. Šių žmogaus veiklos mažai paliestų lietuviškų parkų idėja buvo ta, kad lietuvių vaikai galėtų bent porą vasaros savaičių praleisti kartu su kitais lietuviais vaikais, atvykusiais iš viso JAV Vidurio Vakarų regiono ( daugiau apie šias stovyklas skaitykite straipsniuose apie Mančesterį [Machester] ir Kasterį [Custer]) ).

Ilinojaus valstijos lietuvių istorija

Lietuvių aukso amžius Ilinojaus valstijoje siekia XIX a. pabaigą – XX a. pradžią, kai besivystanti Ilinojaus pramonė (pirmiausia Čikagos skerdyklos) pritraukė šimtus tūkstančių lietuvių iš Rusijos okupuotos tėvynės. Iš Rusijos Imperijos lietuvius gynė skurdas, pramoninių darbų nebuvimas (Rusija specialiai paliko Lietuvą be pramonės), diskriminacija, kalbos draudimas, šaukimai ilgiems metams į armiją.

Šie vadinamieji pirmosios bangos Amerikos lietuviai menkai kalbėjo angliškai, o tai buvo kliūtis jų integracijai. Be to, tuo metu Lietuvoje vyko tautinis atgimimas, todėl daugelis jų ir emigracijoje buvo nusiteikę „išlaikyti lietuviškumą“. Todėl jie daug lėšų ir energijos skyrė lietuviškiems pastatams statyti, kad šie taptų bendruomenės centrais (lietuviškos mokyklos, bažnyčios, klubai). Tokių lietuviškų rajonų egzistavimas Ilinojaus valstijoje padėjo išsaugoti lietuvių kalbą ir tradicijas ateities kartoms. Lietuviai buvo linkę tuoktis su lietuviais, ir net Amerikoje gimusius vaikus paprastai supo lietuviškai kalbantys vaikai (iš aplinkinių kiemų lietuvių rajonuose; klasiokai lietuvių parapijų mokyklose).

Apie Pirmąjį pasaulinį karą lietuvių emigrantų skaičius Ilinojaus valstijoje sumenko dėl JAV imigracijos apribojimų ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Nepaisant to, lietuvių telkiniuose ir toliau kilo nauji pastatai, steigėsi naujos įstaigos, nes anksčiau atvykusieji pagaliau įsitvirtino finansiškai – pasiekė savo „amerikietišką svajonę“. Todėl lietuviškiems reikalams jie galėjo skirti dar daugiau lėšų.

Ilinojaus lietuvių bendruomenė buvo pasidalijusi pagal religines ir politines pažiūras. Be religinės katalikų daugumos, bendruomenėje veikė kairiųjų, tautininkų ir liuteronų mažumos. Čikagoje kiekviena iš šių grupių turėjo savo pastatus (dažnai tuose pačiuose lietuvių rajonuose), tačiau mažesniuse lietuvių telkiniuose lietuvių viešasis gyvenimas dažnai sukosi apie lietuvių katalikų bažnyčią. Buvo ir nemažai Lietuvos tautinių mažumų atstovų (lenkų, žydų), tačiau paprastai jie savęs lietuviais nelaikė ir integravosi į platesnę etniniu pagrindu sudarytą bendruomenę (pvz., Amerikos žydų, Amerikos lenkų).

Ilinojaus lietuvių rajonai dar kartą pasikeitė po XX a. penkto dešimtmečio, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir pradėjus lietuvių genocidą. Toks neregėto masto persekiojimas sukėlė antrąją lietuvių emigrantų bangą į JAV (dipukai). Daugumą šių pabėgėlių iš pradžių rėmė keli dešimtmečiai anksčiau į šalį emigravę draugai ir giminaičiai, todėl nemažai jų apsigyveno tuose pačiuose lietuviškuose rajonuose, taigi ir Ilinojaus valstijoje. Čikaga tapo ir jų sostine, mažesnis emigravusiųjų skaičius įsikūrė kituose Ilinojaus pramoniniuose miestuose (vis dėlto labai nedaug jų atvyko į jau tada ekonomiškai nepatrauklius angliakasių miestus).

Šie pabėgėliai save laikė ne emigrantais, o tremtiniais (jie niekada nebūtų palikę Lietuvos, jei ne sovietų genocidas), ir vienintele viltimi išsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą (turint omenyje, kad sovietai galėjo lengvai ją sunaikinti Lietuvoje). Todėl ši lietuvių banga dar labiau nei pirmoji siekė steigti lietuviškas institucijas it kurti "gabalėlius Lietuvos". Jei pirmoji (prieškarinė) lietuvių emigrantų banga buvo beveik vien tik darbininkų klasei priklausę emigrantai, antrojoje (pokarinėje) bangoje buvo ir daug garsių Lietuvos menininkų, architektų. Tai leido daugeliui Ilinojaus valstijoje sukurtų naujų lietuviškų pastatų, paminklų ir kitų kultūrinių objektų pasiekti aukščiausią meninės kūrybos ir lietuvių etninės bei istorinės simbolikos lygį. Galima sakyti, jog Ilinojaus valstijoje buvo sukurtas visiškai naujas unikalus modernios tautinės lietuvių architektūros stilius, kurio dauguma geriausių pavyzdžių yra būtent šios valstijos teritorijoje (Rytų Sent Luise ir Market Parko [Marquette Park] rajone Čikagoje). Kai kurie Ilinojaus lietuvių meno kūriniai laikomi vienais geriausių to laikmečio lietuvių meninės raiškos pavyzdžių visame pasaulyje.

Tose vietovėse, kur antrosios bangos lietuvių emigrantų buvo mažiau, jie tiesiog įsiliejo į pirmosios bangos bendruomenes ir rajonus, papildydami ir iš naujo juos sulietuvindami, bet ne perstatydami.

Per visą sovietinę Lietuvos okupaciją (1940–1990 m.) Čikaga išliko viso pasaulio „laisvosios lietuviškos minties“ sostine, kurioje veikė įvairios institucijos – nuo vienintelės laisvajame pasaulyje lietuvių operos iki Pasaulio lietuvių archyvų. Tačiau XX a. septintame–aštuntame dešimtmetyje lietuvių geografija Čikagoje ir jos apylinkėse sparčiai keitėsi. Dėl šalyje kilusio afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo afroamerikiečiai iš pietrytinės dalies kartais jėga persikeldavo į istoriškai lietuviškus rajonus (nors lietuviai nebuvo pagrindinis taikinys, lietuvių rajonai atsidūrė tarp afroamerikiečių rajonų ir pasiturinčių „senųjų baltųjų“ rajonų centrinėje ir šiaurinėje Čikagos dalyje). Padidėjęs nusikalstamumas privertė daug lietuvių išsikelti iš savo rajonų į vakarinius priemiesčius ar net šiaurinę Indianą. Skirtingai nuo mieste įkurtų lietuvių rajonų, nė vienas priemiestis taip ir netapo išskirtinai lietuvišku, taip paspartindamas lietuvių asimiliaciją. Dauguma to meto lietuvių lietuviškas institucijas galėjo pasiekti tik po ilgos kelionės automobiliu. Skirtingai nei kadaise miesto lietuviškuose rajonuose, priemiesčiuose kaimynų lietuvių, klasiokų ar bendradarbių buvo labai nedaug (jei iš viso buvo).

Mažesniuose lietuviškuose rajonuose lietuviškos įstaigos greitai užsidarė, nes aplinkui liko gyventi per mažai lietuvių. Panašus reškinys, Amerikoje vadinamas "baltaodžių sprukimu" (angl. "white flight") vyko ir kituose pramoniniuose Ilinojaus miestuose, ryškiausiai Rytų Sent Luise. Tačiau šis procesas nevyko angliakasių miestuose.

Po 1990 m., kai Lietuva tapo nepriklausoma, Čikaga (ir keletas kitų Ilinojaus miestų) sulaukė vadinamosios trečiosios bangos ekonominių emigrantų iš jau nepriklausomos, bet ekonomiškai nualintos Lietuvos. Kaip ir pirmosios bangos atstovai, dažnas jų nekalbėjo angliškai. Po mėginimų apsigyventi keliuose istoriniuose lietuviškuose rajonuose, ilgainiui jie išsisklaidė po priemiesčius.

2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, lietuvių emigracija pasiekė kaip niekad didelį mastą. Tačiau narystė ES suteikė galimybę legaliai emigruoti į Vakarų Europą, ir pastaroji greitai ėmė dominuoti prieš sudėtingesnį emigracijos į JAV procesą. Taip per vieną dešimtmetį Vakarų Europa, o ne JAV tapo pagrindinė lietuvių emigracijos kryptis, o Londonas ir jo apylinkės (Jungtinė Karalystė) pagal lietuvių skaičių pralenkė Čikagą ir jos apylinkes.

Vis dėlto dėl ilgos ir turtingos istorijos, lietuviškų institucijų, įspūdingų meno kūrinių ir pastatų, taip pat kelių kartų lietuvių, norinčių „išlaikyti lietuviškumą“ ir į tai investuoti savo sunkiai uždirbtus pinigus ir energiją, lietuvių kultūra Ilinojaus valstijoje tebegyvuoja, ko gero, daug ryškiau ir stipriau nei bet kurioje kitoje Europos šalyje (išskyrus Lietuvą ir galbūt Lenkiją, Punsko kraštą).

Ekspedicijų dienoraščiai

Šis enciklopedijos straipsnis parengtas ir informacija surinkta „Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų metu, pilni eskpedicijų dienoraščiai – čia:

“Gabalėliai Lietuvos“ ekspedicijų po Ilinojų dienoraščiai

Žemėlapis

Visos šiame straipsnyje aprašytos lietuviškos vietovės yra pažymėtos šiame interaktyviame žemėlapyje, sudarytame „Tikslas – Amerika“ ekspedicijų metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Ilinojaus valstijoje žemėlapis