Gabalėliai Lietuvos Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje

Rytų Europa

Pastaba: Čia aprašoma Europos dalis, iki ~1990 m. valdyta komunistų.

Visi gerai žinome, kad Lietuvos valstybė (Didžioji Kunigaikštystė) driekėsi gerokai toliau į pietryčius nei dabar. Iki šiol išlikę Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių įsteigtų pilių ir rūmų Baltarusijoje ir Ukrainoje, o Krokuva (Lenkija) buvo bendros Lietuvos-Lenkijos valstybės sostinė.

LDK pilis Podolės Kamenece dabartinėje Ukrainoje, skirta gintis nuo Osmanų, totorių ir kazokų. 1393 m. užimta Vytauto, išplėsta Kazimiero Jogailaičio. Paskelbta vienu septynių Ukrainos stebuklų. ©Augustinas Žemaitis.

Lietuvių tauta iki pat Antrojo pasaulinio karo driekėsi ir labiau į vakarus - Mažąją Lietuvą (dabar didžioji jos dalis - Rusijos Karaliaučiaus sritis). Čia buvo rašytos ir išleistos pirmos lietuviškos knygos, tai Donelaičio, Vydūno žemė.

Mažiau žinoma vėlesnė, bet jau irgi labai sena lietuvių veikla - XIX a. Tuomet Lietuvą valdė Rusijos Imperija ir laikė ją žemės ūkio kraštu, menkai vystydama pramonę ir uždariusi universitetą. Lietuvos elitas tad siekė išsimokslinimo ir gyveno kitose Imperijos vietose: sostinėje Sankt Peterburge, Rygoje, kuri tada buvo vienas penkių didžiausių Rusijos valdomų miestų, Liepojoje ir kitur ir ten paliko savo pėdsakus. Iš Mažosios Lietuvos spaustuvių knygnešiai gabeno uždraustas lietuviškas knygas.

Vienas tragiškiausių Lietuvos istorijos momentų - masinė šimtų tūkstančių jos žmonių tremtis, kurią įvykdė Sovietų Sąjunga 1941-1953 m. Sakome "į Sibirą", bet iš tikro ir į Rusijos tolimuosius rytus, Viduriniąją Aziją (Kazachiją, Tadžikiją). Visur buvo itin sunkios sąlygos, dideli šalčiai (iki -70 laipsnių), kai kur - nepakeliami priverstiniai darbai. Daugybė tremtinių (pvz. daugiau nei 50% ištremtų 1941 m.) žuvo ar buvo nužudyti ir teliko nūnai pūvančios jų kapinaitės taigose ir stepėse, kurias dabar bando sutvarkyti "Misijų Sibiras" dalyviai.

Vaizdai iš tremtinių kapinių Sibire, Irkutsko srityje. Nuotraukos iš ekspedicijos Misija Sibiras

Nors ~1953 metus lietuvių tremtiniams leista grįžti, tai jie turėjo padaryti savo jėgomis, o įsitvirtinti Lietuvoje buvo sunku, nes geresnių darbų durys jiems buvo užtrenktos. Todėl dalis tremtinių liko Sibiro kaimuose - tiesa, dabar šios veitovės sunkiai pasiekiamos, iki pat šiol Rusijoje yra ištisų regionų, kur užsieniečiams būti draudžiama. Memorialų irgi beveik nėra - ne tik kad pati Rusija jų nestato, bet ir lietuvių bandymus įamžinti tremtinių atminimą paminklu Jakutske sustabdė Rusijos valdžia, kuri sovietinį genocidą pageidautų pamiršti.

Nors emigracija iš Sovietų Sąjungos drausta, vidinė migracija buvo didelė. Tad iki šiol lietuvių yra gausu buvusios TSRS šalyse, daugiau nei pusėje yra oficialios lietuvių bendruomenės. Sovietų Sąjunga draudė tuose kraštuose lietuvių mokyklas bei kitas institucijas - visos etninės mažumos už savosios TSR ribų (išskyrus, be abejo, rusus) privalėjo įsilieti į rusakalbių kultūrą, naudotis rusams skirtomis institucijomis. Dabar daug lietuvių lietuviškai nebekalba - štai Rusijos lietuvių bendruomenės puslapis prieinamas tik rusų kalba. Beje panaši yra ir situacija su Lietuvoje gyvenančiais buvusių TSRS tautybių žmonėmis (ukarainiečiais, baltarusiais, gruzinais, estais...) - nuo 27% iki 66% jų (priklausomai nuo tautybės) gimtoji kalba, Lietuvos surašymų duomenimis, yra rusų.

Po nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.) Valdo Adamkaus prezidentavimo metais Lietuva vykdė aktyvią užsienio politiką rytų kryptimi. Parama Gruzijai, ypač per šios karą su Rusija 2008 m. sukūrė itin šiltus santykius tarp šalių ir tautų. Gruzinai atsidėkoja ne tik balsavimu Eurovizijoje, bet ir įamžindami savo draugus lietuvius - Tbilisyje yra Vilniaus skveras su "Stebuklo" plytelės kopija, pajūryje - naujai nutiestas Valdo Adamkaus bulvaras.

Click to learn more about Lithuania: Rytų Europa Leave a comment
Comments (0) Trackbacks (0)

No comments yet.


Leave a comment

No trackbacks yet.