Gabalėliai Lietuvos Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje

Delhi (Ontario)

Delhajus [Delhi] apylinkės yra tradicinis tabako augintojų regionas. Tarp Šiaurės Amerikos lietuvių gyvenamų vietovių jis unikalus, nes tai vienas iš vos dviejų rajonų, kuriuose lietuviai dažniausiai dirbo ūkiuose, o ne fabrikuose ar kasyklose. Be to, kitaip nei į daugumą Kanados vietovių, kuriose gyvenę lietuviai paprastai buvo pabėgėliai nuo Sovietų režimo ir jų palikuonys (t. y. imigravę čia po Antrojo pasaulinio karo), į Delhajų lietuviai masiškai kraustėsi XX a. 3–4 dešimtmetyje.

Delhajuje stovinti Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia visai nedidukė ir skurdi, bet vien pats faktas, kad ji iškilo vos 4 000 gyventojų turinčiame miestelyje, atrodo beveik stebuklas. Nuo ~2010 m. tai mažiausias abiejų Amerikos žemynų miestelis, kuriame dar laikomos pamaldos lietuvių kalba.

Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Šios bažnyčios atsiradimą lėmė tai, kad Delhajaus apylinkių istorijai lietuviai labai svarbūs, nes daug jų dirbo šalia plytėjusiose tabako plantacijose, o vėliau net tapo jų savininkais. Į bažnyčią iš visų aplinkinių vietovių paprastai suvažiuodavo iki 500 lietuvių; kad daugiau ūkininkų galėtų dalyvauti, sekmadieninės mišios lietuvių kalba vykdavo vakarais. Šie maldos namai buvo taip glaudžiai susiję su ūkininkų gyvenimu, kad parapijiečiai netgi kartu pirkdavo tabaką, nes taip įgydavo didesnę derybinę galią ir gaudavo nuolaidų, o dalį gautų pajamų paaukodavo bažnyčiai.

Bažnyčios vidus

Bažnyčios vidus

Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia iš pradžių buvo pastatyta (1933 m.) kaip visų Romos katalikų (Šv. Jono de Brebefo) bažnyčia, bet po Antrojo pasaulinio karo (1960 m.) ją įsigijo vietos lietuviai (Šv. Jono de Brebefo parapija pastatą pardavė, nes pasistatė didesnį). Šventovę sudaro pagrindinė viršutinė salė ir pasaulietinė salė rūsyje, kurioje vykdoma nereliginė tautinė veikla.

Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios rūsio salė

Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios rūsio salė

Tuo metu, kai bažnyčia buvo įsigyta, iki Antrojo pasaulinio karo atvykusių lietuvių bendruomenė jau buvo pasipildžiusi pabėgėliais iš Sovietų okupuotos Lietuvos. Tarp jų buvo daug religingų ir patriotiškai nusiteikusių žmonių, taigi Delhajaus lietuvių bažnyčia tapo ne tik tikėjimo, bet ir lietuvių patriotizmo centru.

Už šventovės altoriaus kaba tradicinis lietuviškas kryžius su spinduliais, o rūsio salėje yra kuklių lietuviškų meno kūrinių. Visgi tai nedidelė kaimiškos vietovės bažnyčia, todėl, kitaip nei stambesnėse Kanados lietuvių parapijose, lietuviški elementai čia kuklūs ir jų negausu.

Tradicinis lietuviškas kryžius už Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios altoriaus

Tradicinis lietuviškas kryžius už Delhajaus Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios altoriaus

Pagrindinis lietuvių patriotizmo ženklas – šalia bažnyčios stovintis Lietuvos kankinių kryžius, kurį 1966 m. pastatė architektas V. Zubas ir liaudies meistras J. Vitkauskas. Kryžius skirtas žuvusiems už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, tai yra nužudytiems per Sovietų vykdytą genocidą ar žuvusiems kovoje su Sovietų okupantais. Nors lietuviai pabėgėliai pasirinko kitą kelią – išvykti iš Lietuvos, – jie visada gerbė pasilikusiuosius kaip didvyrius ir aukas.

Lietuvos kankinių kryžius, už jo – Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Lietuvos kankinių kryžius, už jo – Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia

Pabėgėliai, vadinamieji dipukai, visada sudarė didžiąją daugumą Šv. Kazimiero bažnyčios lankytojų. Nors Delhajaus tabako plantacijose dirbusių lietuvių bendruomenė buvo stipri ir iki Antrojo pasaulinio karo, nemažai šių anksčiau atvykusių lietuvių bažnyčios nelankė, nes buvo stipriai paveikti sovietinės propagandos. Tiesą pasakius, Delhajaus regione būta bene didžiausios trinties tarp pokario pabėgėlių ir prieš Antrąjį pasaulinį karą susiformavusios lietuvių bendruomenės.

Sovietų propaganda patikėję senieji kairiųjų pažiūrų Delhajaus regiono tabako ūkininkai pabėgėlius neretai laikė nusikaltėliais: jie buvo įsitikinę, kad tik tikras nusikaltėlis galėtų bėgti iš „sovietinio rojaus“, nes juk Sovietai tikrai negali žudyti ar kankinti žmonių be jokios priežasties. Galų gale dauguma šių ūkininkų emigravo iš Lietuvos į Kanadą dar XX a. 3–4 dešimtmetyje, gerokai iki Lietuvos okupacijos, patys savo akimis viso to nematė.

Suprantama, pabėgėliams, ką tik savo akimis mačiusiems 1940–1941 m. Sovietų vykdytą genocidą, nuo seno Delhajaus regione gyvenusių Kanados lietuvių požiūris buvo tiesiog nesuvokiamas: jų nuomone, „senieji Delhajaus lietuviai“ buvo arba naivūs idiotai, arba išdavikai kolaborantai. Dipukai nelankė senųjų lietuvių įsteigto regioninio lietuvių klubo, kuris galiausiai buvo uždarytas.

Pastatas, kuriame, kaip prisimenama, veikė lietuvių klubas

Pastatas, kuriame, kaip prisimenama, veikė lietuvių klubas

XX a. 6–9 dešimtmetyje naujų imigrantų iš Lietuvos į Delhajaus regioną praktiškai neatvyko, nes Sovietų Sąjunga lietuvių nebeišleisdavo, taigi paskutiniai metai, kai jie dar galėjo pabėgti, buvo 1944 m. Per tą laikotarpį, nepaisant dipukų kartos pastangų, Delhajaus lietuvių bendruomenė pamažu asimiliavosi, pavyzdžiui, 1987 m. buvo uždaryta lietuvių šeštadieninė mokykla, nes nebebuvo pakankamai vaikų (mišrių šeimų vaikai paprastai jos nelankydavo, o be to dauguma jaunimo išvyko į miestus, kur studijavo ir gyveno, jų manymu, geresnį miestiečių gyvenimą). Po 1990 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, čia dar atvyko šiek tiek naujų imigrantų, tačiau tabako pramonė buvo pradėjusi smukti. Vieninteliai nauji lietuviai dažniausiai buvo atvykusieji pas čia gyvenusius giminaičius.

Dabar Delhajaus regione tabako laukai – retas reginys

Dabar Delhajaus regione tabako laukai – retas reginys

XX a. 9-ajame dešimtmetyje lietuvių bažnyčia dar būdavo pilna žmonių (daugiausia vyresnio amžiaus), tačiau 2019 m. kiekvienose sekmadienio mišiose dalyvauja vos saujelė parapijiečių.

Lietuviški simboliai, skirti Lietuvos Respublikos šimtmečiui paminėti

Lietuviški simboliai, skirti Lietuvos Respublikos šimtmečiui paminėti

Dabar Delhajaus daugiatautis paveldas sutelktas vietiniame Tabako pramonės muziejuje, kuriame demonstruojami visų svarbesnių regione gyvenusių tautų, įskaitant lietuvių, eksponatai (yra ir kitų, pavyzdžiui, ukrainiečių, lenkų, vengrų, belgų, britų ar slovakų). Be to, muziejuje ir miestelio centre iškeltos visų imigrantų bendruomenių vėliavos. Svarbi ne tik gana paprasta muziejaus ekspozicija, bet ir įvairi čia organizuojama tautinė veikla, padedanti žmonėms nepamiršti jų šaknų.

Delhajaus tabako muziejaus vidus

Delhajaus tabako muziejaus vidus

Delhajaus tabako muziejaus lietuvių skyrius

Delhajaus tabako muziejaus lietuvių eksponatai

Lietuviškų vietų Kanadoje žemėlapis

Visos Kanados lietuviškos vietos yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Kanadoje žemėlapis

Tikslas - Amerika 2019 ekspedicijos į Delhajų dienoraštis

Lietuvių tabako magnatų kaimas Delhajus

Kuo arčiau Toronto, tuo lietuvybės išlikę daugiau. Delhajuje lietuvių bažnyčia dar veikia – nors bendruomenės pirmininkė Teresė Paragauskienė abejojo, ar dar ilgai. Į mišias teateina po kelis žmones – gal greitai po 60 m. parapijos jubiliejaus, į kurį turėjo ateiti 90 žmonių iš visų apylinkių, bažnyčią uždarys.

Pažiūrėjus į žemėlapį supranti, kad apskritai stebuklas, kad Delhajuje pastatyta ir taip ilgai veikia lietuvių bažnyčia. Nes Delhajuje žmonių – tik 5000. Tai mažiausias Amerikos miestelis (ar kaimas), kuriame vyksta lietuviškos mišios.

Ir net jeigu parapija užsidarys, tai bus taip, kad patys lietuviai ją uždarė: senieji parapiją statę dipukai nuseno ir numrė, jų vaikai sudarė mišrias santuokas (ir labai retas kuris mišrios tautybės vaikas dalyvauja lietuviškuose renginiuose), išvyko į Torontą ir kitur. Ne taip, kaip kai kuriose JAV vyskupijose, kur parapijos uždarinėjamos per prievartą, nors dar išsilaiko.

Kadaise lietuviai į Delhajų atvyko auginti tabako: tai vienas vos dviejų Šiaurės Amerikos regionų, kur lietuviai dirbo visų pirma ne pramonėje ar kasyklose, o žemės ūkyje. Todėl sekmadieninės pamaldos vykdavusios vakare: kad visiems būtų patogu susirinkti po dienos darbų, iš visų nutolusių plantacijų. Parapijiečiai net kartu pirkdavo tabako trąšas – nes taip pigiau, nei pirkti kiekvienam atskirai. Gautą naudą paaukodavo parapijai.

Delhajaus regionas buvo visos Kanados tabako pramonės centras, ką primena Tabako istorijos muziejus, kruiame – ir stendai visoms tautybėms, tarp jų – lietuviams. Anksčiau ne viena jų turėjo savo klubus, organizacijas. Pirmasis užsidarė belgų klubas (2017 m.) – ir kadaise jam padovanota flamandų imigrantų, stebinčių Niujorko dangoraižius, skulptūra atsikliuvo Tabako pramonės muziejuje. Pamažu muziejus „surenka“ ir tautines veiklas: vyksta įvairių tautybių giesmių giedojimai per Kalėdas, ateinama su tautiniais drabužiais.

Taigi, tautinė veikla Delhajuje neišnyks, bet tų stiprių lietuviškų institucijų, kurias rado 1987 m. čia atvykę Pargauskai, nebebus. Tais metais, kai jie atvyko, uždarė šeštadieninę lietuvių mokyklą – bet bažnyčia dar būdavo pilnutėlė ir rūsio salėje Pargauskai tegavo vietą prie krašto. Per 30 metų viskas sunyko. Naujų imigrantų į Delhajų beveik nebuvo – tabako pramonė nunyko ir šiandien jau joks lietuvis, pasak Prano Pargausko, nebeaugina Delhajuje tabako. Patys Pargauskai atvyko prižiūrėti Prano Pargausko tėvo, kuris čia pasitraukė Antrojo pasauliniop karo metais. Tai – dažna istorija tame regione: prižiūrėti dėdės ~1990 m. atvyko ir Londono lietuivų bendruomenės vadovė Aldona Valaškevičienė. Mirus tiems prižiūrimiesiems būtent jų prižiūrėtojai tapo aktyviausiais bendruomenių nariais: nes jauniausi tarp akyvių. Nors irgi dabar jau neretai 60 ar 70 metų amžiaus.

Skaudžiausios Vakarų Ontarijo lietuvių istorijos

Tuose kraštuose prisiklausėme ir skaudžiausių Kanadoje istorijų. Kad ir pačių Pargauskų: tėvas ~1944 m. „trumpam išvyko“ į Ameriką „kol Lietuva bus laisva“, o nėščia mama su dviejų metų pargauskiuku liko. Pranukas Pargauskas gyveno pas močiutę, ją sovietai ištrėmė į Sibirą – taigi, kartu ir jį, jis ten praleido savo vaikystę. Paskui – tarybinė armija, nuo 1978 m. iki 1987 m. – laukimas leidimo išvykti į Kanadą pas tėvą (atėjus į valžią Gorbačiovui, pagaliau gavo).

Kitos skaudžios istorijos susijusios su imigrantais, atvyksiais į regioną dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Daugelis jų buvo komunistuonatys. Kai po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos atvyko dipukai, anie lietuviai juos niekino. „Londone nupiešė karikatūrą, kur nuo mūsų rankų teka kraujas“ – mums pasakojo Londone. Neva, argi galėtų geri žmonės bėgti iš Stalino rojaus? Juk Stalinas Lietuvą išvadavo, dabar viskas ten gerai...

Niekas negalėjo paaiškinti, kodėl anie komunistai patys nepabandė grįžti į tą rojų... Gal todėl, kad ne vienas turėjo nuosavas tabako plantacijas ir „kapitalistiniame Kanados pragare“ uždirbo gerokai daugiau, nei visi jų Lietuvoje likę giminaičiai kartu paėmus.

Bet kai dipukai Londone ir Delhajuje įkūrė parapjas, lietuviškas mokyklas, vos vienas-kitas iš tarpukario lietuvių imigrantų prie šių veiklų prisijungė.

Pargauskai visas tas istorijas jau tik girdėjo. Dar galėjo parodyti pastatą, kur esą veikė lietuvių komunistų klubas, bet nieko tai menančio ten jau nebėra ir, kaip rodo „Tikslas – Amerika“ patirtis, iš lūpų į lūpas einantys prisiminimai keičiasi. Pasižymėjau sau tą klubą, bet kažin, ar galėsiu aprašyti enciklopedijoje.

Pabaiga atėjo ir mūsų ekspedicijai – važiavimas į Torontą, iš ten autobusu į Niujorką, iš ten lėktuvu į Lietuvą. Aišku, ekspedicija – tik darbo vidurys. Dar reikėjo viską susisteminti, atrinkti nuotraukas, parašyti straipsnius, sumontuoti interviu ir t.t. „Tikslas – Amerika“ gimsta ne Amerikoje, o grįžus Lietuvoje: Amerikoje tam dažniausiai nėra laiko, reikia jį visą išnaudoti informacijos rinkimui ir vietų lankymui.

Augustinas Žemaitis, 2019 10 07

Su Pargauskais Delhajaus lietuvių bažnyčioje

Su Pargauskais Delhajaus lietuvių bažnyčioje

Praeitas Delhajaus parapijos jubiliejusat

Praeitas Delhajaus parapijos jubiliejus

Click to learn more about Lithuania: Kanada, Ontarijas Leave a comment
Comments (0) Trackbacks (0)

No comments yet.


Leave a comment

No trackbacks yet.