Gabalėliai Lietuvos Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje

Buenos Airės (Argentina)

Buenos Airės, Argentinos sostinė ir vienas 20 didžiausių pasaulio miestų, savo plačiomis gatvėmis ir architektūra tebealsuoja sunykusia anų laikų didybe.

Tarp tų pastatų – ir du lietuvių centrai, bažnyčia, muziejus, net penkios Lietuvos gatvės. Viskas sukurta prieš 70 metų, taigi, turi gilią istoriją.

Apie 30 000 lietuvių į Argentiną masiškai imigravo per labai trumpą laikotarpį – maždaug apie tarpukario vidurį (~1925-1930 m.). Tuo metu Argentina buvo antra pagal turtingumą Amerikos žemyno šalis po JAV – tačiau, priešingai nei į JAV, į Argentiną galėjo imigruoti kas norėjo.

Vėliau Argentina pamažu nuskurdo, taigi, lietuviai ten emigruoti nustojo ir šiandieniai Argentinos lietuviai – beveik vien tarpukario imigrantų palikuonys.

Buenos Airių lietuvių centras su Gedimino stulpais fasade

Buenos Airių lietuvių centras su Gedimino stulpais fasade

Buenos Airių lietuvių centras

Villa Lugano esantis Argentinos lietuvių centras (Tabaré 6950 1439) – turbūt įspūdingiausias nebažnytinis lietuviškas pastatas Pietų Amerikoje.

Jo fasadas paženklintas Gedimino stulpais. Viduje – du patalpų aukštai. Apačioje – baras, viršuje – šokių salė su stilizuoti herbu, Gedimino stulpais. Ten repetuoja lietuvių šokių kolektyvai.

Lietuvių centre repetuojantys tautinių šokių šokėjai

Lietuvių centre repetuojantys tautinių šokių šokėjai

Visur gausu lietuviško dekoro: Lietuvos miestų ir Lietuvos herbai, Žalgirio mūšį ir Lietuvos himną atspindintys meno kūriniai. Gražus simbolinis meno kūrinys, sukurtas kunigo Antano Lubicko (1981 m.), herbus pagamino Antanas Grigonis.

Grigonio sukurti herbai Lietuvių centre

Grigonio sukurti herbai Lietuvių centre

Argentinos lietuvių centro organizacija įsteigta 1926 m. spalio 10 d., tuo metu vykstant didžiausiai lietuvių imigracijos į Argentiną bangai. Daugiausiai jį steigė intelektualai. Pats Lietuvių centras pastatytas 1957-1962 m.

2014 m. Lietuvių centro kieme įrengtas bareljefas Lietuvai (kurtas apie savaitę).

Lietuvių centro bareljefas

Lietuvių centro bareljefas

Lietuvių centras atidarytas šeštadieniais, vyksta šokiai. Kitu laiku patalpos nuomojamos, taip išsilaiko.

Aušros Vartų Marijos lietuvių bažnyčios kompleksas

Daugiausiai lietuvių apsigyveno Avežanedos (Avellaneda) rajone. Čia veikia lietuviška Marijos gailestingumo parapija (Mendoza 2280), atidaryta 1942 m. Virš jos durų - Aušros Vartų vaizdas. Altoriuje – Aušros Vartų dievo motinos atvaizdas, jai skirtas ir vienas iš šoninių altorių.

Buenos Airių lietuvių bažnyčia

Buenos Airių lietuvių bažnyčia

Aušros Vartai virš įėjimo į Buenos Airių lietuvių bažnyčią

Aušros Vartai virš įėjimo į Buenos Airių lietuvių bažnyčią

Po kiekvienu vitražu – jį aukojusio lietuvio vardas ar pavardė. Prie kai kurių vardų – ir JAV vietovės, kur tie lietuviai gyveno: kadangi Argentinos lietuvių bendruomenė nebuvo tokia turtinga, kaip JAV, bažnyčią pastatyti padėjo JAV lietuviai.

Vienas iš lietuvių bažnyčios vitražų su aukotojos vardu

Vienas iš lietuvių bažnyčios vitražų su aukotojos vardu

Dabar mišios bažnyčioje vyksta ispaniškai, tačiau viduje tebestovi Lietuvos trispalvė. Nors lietuviškai parapija vadinasi Aušros vartų Marijos, ispaniškai ji pavadinta tiesiog „Madre de Misericordia“ (Gailestingumo mergelės), be aliuzijų į Vilnių, Lietuvą ar Aušros vartus.

Lietuvių bažnyčios vidus su Aušros vartų Marijos atvaizdu (kitas - už altoriaus)

Lietuvių bažnyčios vidus su Aušros vartų Marijos atvaizdu (kitas - už altoriaus)

Kartu su bažnyčia pastatytas ir lietuvių marijonų vienuolynas bei mokykla (1948 m.). Jie tebeveikia, nors ir nebėra lietuviški. Bet kompleksą aptarnauja tas pats vienuolių marijonų ordinas – tik vienuoliai dabar argentiniečiai, o lietuviai marijonai šiais laikais veikia tik Lietuvoje. Visgi, vienuolių marijonų ordinas pats savaime nebūtų išlikęs be lietuivų: vienu metu vienintelis likęs vienuolis marijonas buvo palaimintasis Jurgis Matulaitis ir tik jo charizmos dėka prie vienuolyno vėl prisijungė daugiau narių: iš pradžių lietuviai ir lenkai, o vėliau ir amerikiečiai, argentiniečiai. Todėl Jurgis Matulaitis atvaizduotas ir viename vitražų bažnyčios viduje. Taip pat bažnyčios viduje yra Šv. Kazimiero, Dievo gailestingumo altoriai.

Buenos Airių lietuvių parapijos mokykla

Buenos Airių lietuivių parapijos mokykla

Lietuvių mokykloje, kurios aktų salė anksčiau veikė ir kaip lietuvių salonas, lietuviškų detalių nėra daug, bet yra religinės detalės (Jurgis Matulaitis, Aušros Vartų Marija) bei lauke stadionu Lietuvos vėliavos spalvomis tapytas kryžius. Mokyklą lanko ~800 vaikų, dauguma ne lietuvių kilmės.

Trispalvis kryžius Buenos Airių lietuvių mokyklos gale

Trispalvis kryžius Buenos Airių lietuvių mokyklos gale

Lietuvių vienuolyno patalpose veikia ir lietuvių muziejus, atidarytas nereguliariai (reikia paprašyti, kad kas nors įleistų, tačiau tai įmanoma tik jei kas nors budi zakristijoje ir patalpa nenaudojama kaip parapijos salė). Muziejėlis įkurtas 1955 m. Eksponatai - daugiausiai lietuvių surinkti daiktai, priminę jiems Tėvynę: medžio dirbiniai, tautinės juostos, senos (net ir XIX a.) lietuviškos knygos ir t.t. Anksčiau muziejaus būta didesnio, jis turėjo virš 1000 eksponatų, tarp jų skulptūrų, tautinių rūbų, turėjo savo vadovybę. Tačiau patalpos vėliau pradėtos naudoti kaip parapijos salė ir daug eksponatų pašalinta. Nebeliko ir "Argentinos lietuvių balso" laikraščio spaustuvės, kuri irgi veikė tose patalpose.

Lietuvių muziejus ir parapijos salė (matosi apie pusę patalpos)

Lietuvių muziejus ir parapijos salė (matosi apie pusę patalpos)

Jaukiame bažnyčios uždarame kieme (patenkama per zakristiją) - 2015 m. perstatytas lietuviškas kryžius bei ~1960 m. paminklas Marijai su Gedimino stulpais ir Vyčio kryžiais. Ant bažnyčios iš kiemo pusės atminimo lentos čia veikusiam lietuviškam Šv. Cecilijos chorui. Atminimo lentomis padabinti ir paminklai.

Lietuviškas kryžius Aušros Vartų Marijos bažnyčios kieme

Lietuviškas kryžius Aušros Vartų Marijos bažnyčios kieme

Paminklas Marijai Aušros Vartų Marijos bažnyčios kieme

Paminklas Marijai Aušros Vartų Marijos bažnyčios kieme

Priešais bažnyčią - Lietuvos skersgatvis (Pje Lituania). Bažnyčios pusėje kabo atminimo lenta, kad skarsgatvis taip pavadintas lietuvių bendruomenės garbei.

Lietuvos skersgatvio atminimo lenta

Lietuvos skersgatvio atminimo lenta

Susivienijimas lietuvių Argentinoje

Buenos Airėse savo pastatą turi ir Susivienijimas lietuvių Argentinoje (Av. San Martin 3175, Lanus Oeste rajone).

Susivienijimas lietuvių Argentinoje

Susivienijimas lietuvių Argentinoje

Iš išorės pastatas paprastas, tačiau viduje slepia dideles patalpas. Pastatas dedikuotas Vincui Kudirkai, Lietuvos himno autoriui, todėl jo širdis – monumentalūs laiptai su dideliu Vinco Kudirkos atvaizdu bei Gedimino stulpų dekoru.

Susivienijimo lietuvių Argentinoje laiptai

Susivienijimo lietuvių Argentinoje laiptai

Antrame aukšte yra ir įdomus senovinis Lietuvos pristatymas: surinkti tarpukario atvirukai, karikatūros, pašto ženklai ir kita. Didelę dalį sudaro dalykai, kuriais tarpukario Lietuva prisistatydavo užsieniečiams; yra ir šiek tiek žinių apie okupaciją. Informacija – lietuvių, anglų, vokiečių, ispanų kalbomis. Žavi galimybė pasijusti tarsi kokiais 1950 m., savo akimis išvysti originalius atvirukus, tekstus, kuriais tada užsieniui prisistatė Lietuva, be jokių papildomų šiuolaikinių komentarų. Šią medžiagą surinko Juozas Šiušis.

Tarpuakrio lietuvos prisitatymai užsieniečiams ir atvirukai Susivienijime lietuvių Argentinoje

Tarpuakrio lietuvos prisitatymai užsieniečiams ir atvirukai Susivienijime lietuvių Argentinoje

Antrame aukšte taip pat yra biblioteka (vietinių teigimu, įsteigta Argentinon pasitraukusio knygnešio Juozo Paugos) ir atminimo lentų galerija. Atminimo lentos pagamintos įvairiomis svarbiomis progomis, svarbių asmenų apsilankymo proga. Kaip lietuvybės Argentinoje simbolį Susivienijimą lietuvių Argentinoje aplankė ne vienas Lietuvos prezidentas: 1996 m. Algirdas Brazauskas, vėliau – Dalia Grybauskaitė.

Įvykių atminimo lentos Susivienijime lietuvių Argentinoje

Įvykių atminimo lentos Susivienijime lietuvių Argentinoje

Pirmame – renginių salė, baseinas, baras, Lietuvos kiemas, pavadintas jo architekto Alfredo Stanevičiaus vardu.

Susivienijimas Lietuvių Argentinoje – seniausia Buenos Airių aglomeracijos (neapimant Beriso) lietuvių bendruomenė, įsteigta dar 1914 m., gerokai prieš didžiąją lietuivų imigracijos bangą. Tiesa, tada lietuvių (kurių visoje Argentinoje gyveno ~5000) nepakako, kad būtų įsigytas savas pastatas, veikla vykdavo nuomojamose salėse. Tačiau po to, kai apie 1925-1929 m. masiškai į Buenos Aires imigravo bent keliolika tūkstančių lietuvių, Susivienijimo gretos išsiplėtė, o gavę darbus naujieji imigrantai pamažu uždirbo pakankamai pinigų savo žemės įsigijimui (1941 m., 3779 kv. m sklypas) ir pastato pastatymui.

Susivienijimo lietuvių Argentinoje klubo pastatas atidarytas 1952 m. liepos 12 d. (per 38 organizacijos įkūrimo metines). Tuo metu lietuviams priklausė ir žemė ten, kur dabar yra 25 de Mayo gatvė. Vėliau šią žemę nusavino miestas, idant nutiestų gatvę, o lietuviams davė žemės iš kitos pastato pusės (šiaurės vakarų).

1983 m. Susivienijmo pastatas išplėstas į tą pusę pristačius baseiną (architektas Kaminskas). Vasaromis ten būdavo populiaru susirinkti, tačiau ilgainiui baseinas nustojo veikti. Baseiną su pastatu jungia Alfredo Stanevičiaus kiemas.

Stanevičiaus Lietuviškas kiemas Buenos Airėse

Stanevičiaus Lietuviškas kiemas Buenos Airėse

Susivienijimas lietuvių Argentinoje veikia šeštadieniais vakarais ir noriai priima svečius iš Lietuvos. Be eilinių šeštadienių, 5-10 kartų į metus vyksta ypatingos šventės: Lietuvos nepriklausomybės dienų (vasario 16, kovo 11) motinos dienos minėjimai, taip pat, tradicija tapusi Alaus šventė spalio mėn. Per šventes į susivienijimą susirenka 200 ir daugiau žmonių (alaus šventę iki 350), o iš viso organizacijoje 450-500 narių.

Susivienijimo lietuvių Argentinoje baras

Susivienijimo lietuvių Argentinoje baras

Netoli Susivienijimo yra pati ilgiausia Lietuvos gatvė Buenos Airių aglomeracijoje – 4 km ilgio Lietuvos prospektas (Avenida Lituania). Ji seniau vadinta Čikagos vardu, o ~1970 m. taip pakrikštyta ir užsienio lietuvių dėka, o šis argentiniečių sprendimas suprastas kaip rodantis Argentinos paramą Lietuvos laisvei.

Kitos Buenos Airių lietuviškos vietos

Buenos Airės (su aplinkiniais priemiesčiais) turi daugiau Lietuvos garbei pavadintų gatvių, nei bet kuris kitas miestas. Be dviejų, įvardytų aukščiau (Lietuvos prospekto ir skersgatvio), dar yra Lietuvos gatvės Don Bosco, Temperley ir Vila Urkisa [Villa Urquiza] rajonuose. Tik paskutinis rajonas yra Buenos Airių miesto dalis – likę skaitosi priemiesčiai. Apskritai Buenos Airėse populiaru vadinti gatves įvairių šalių pavadinimais, ypač tų, iš kurių imigravo daug imigrantų.

Buenos Airės prie uosto turi Imigracijos muziejų įrengtą pastate, kuriame atvykę į Buenois Aires nemokamai galėdavo gyventi imigrantai – iki susiras darbą. Ten gyveno ir tūkstančiai lietuvių. Tiesa, ekspozicijoje – kuri yra pusiau modernaus meno centras – nėra nieko susijusio išskirtinai su Lietuva, bet galima sužinoti daugiau apie imigraciją į Argentiną.

Imigracijos muziejuje atkurtos dviaukščių lovų linijos, kuriose nakvodavo imigrantai, tarp jų - lietuviai

Imigracijos muziejuje atkurtos dviaukščių lovų linijos, kuriose nakvodavo imigrantai, tarp jų - lietuviai

Pavienių emigrantų iš Lietuvos į Argentiną išvyko ir seniau nei didžiosios imigracijos bangos ir bene garsiausias tokių – Robertas Adolfas Chodasevičius, pirmasis Argentinoje kare panaudojęs oro balioną. Tai įvyko Argentinos kare su Paragvajumi. Chodasevičius yra palaidotas kartu su to karo veteranais garsiausiose Argentinoje Rekoletos kapinėse (kur taip pat palaidota ir Eva Peron), tačiau ant kapo jo pavardė neparašyta (bet įvedus ją į kapinių sistemą prie įėjimo, kur aprašyti žymiausi kapinėse palaidoti žmonės, galima pamatyti Chodesevičiaus gyvenimo aprašymą bei tą faktą, kad gimė Vilniuje).

2002 m. dėl gausios bendruomenės į Buenos Aires iš Karakaso (Venesuela) perkelta vienintelė Lietuvos ambasada Pietų Amerikoje. Ji rengė įvairius kultūrinius renginius ir, pasak Argentinos lietuvių, atgaivino lietuvybę. Tačiau 2013 m. taupant kaštus ambasada uždaryta, pakeista generaliniu konsulatu San Paule (Brazilija).

Lietuviškų vietų dar yra netoli Buenos Airių esančiuose Rosarijo bei Beriso miestuose. Jos aprašytos atskiruose straipsniuose.

“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į Buenos Aires dienoraštis

Buenos Airėse pagrindinis mūsų darbymetis buvo savaitgalį. Sunku visur spėti – du lietuvių klubai ten veikia tik šeštadienių vakarais, o sekmadienį ryte – mišios Buenos Airių lietuvių bažnyčioje.

Kontaktų Pietų Amerikoje sekėsi ieškoti sunkiau, nei JAV. Dažniausiai rašome elektroninius laiškus, tuo tarpu Lotynų Amerikoje žmonės mieliau bendrauja gyvai.

Tačiau važiuodami į pirmąjį objektą – Susivienijimą lietuvių Argentinoje – savo galimybėmis vis tiek abejojome. Niekas iš ten mums neatsakė į elektroninius laiškus – gal nemokės nei lietuviškai, nei angliškai, o ispaniškai jau prastai kalbame mes...

Duris atidaręs vyras išties mokėjo tik ispaniškai, bet nuogąstavome be reikalo. Visi vėliau susirinkę žmonės puikiai kalbėjo lietuviškai, nors į Argentiną jų tėvai ar seneliai imigravo tarpukariu. JAV taip puikiai išlaikytą kalbą matydavau tik dipukų klubuose.

Argentinoje viskas vyksta kiek lėčiau, nei JAV; oficialus klubo atidarymas 5 valandą vakaro reiškė, kad žmonės susirinko apie 7 val., o informaciją rinkome prie vyno ar Coca Cola taurių. Įleidęs ispanakalbis vyras pakvietė iš bibliotekos lietuivškai kalbantį Alberto Aleksiūną, biblioteką prižiūrintį apie 15 metų – beje, nė karto gyvenime nebuvusį Lietuvoje. Šis pasiūlė laukti klubo vadovo – galvojau, jis įėjo, bet pasirodo tai buvo Arnaldo Verbickas, pristatytas kaip lietuvių kalbos mokytojas (tos pamokos – neformalūs pasikalbėjimai). Tada įžengė vadovas,, bet knygą apie SLA, sakė, ras tik sekretorė...

Palaipsniui Susivienijimo nariai džiugiai parodė ir papasakojo viską – paprastas pastatas slėpė įdomių detalių, kaip didžiulis Vinco Kudirkos paveikslas ar Gedimino stulpų formos turėklai ar – man įdomiausia – iš tarpukario atvirukų, pašto ženklų ir kone 100 metų senumo Lietuvos turistinių bukletų sudėliotas informacinis stendas apie Lietuvą. Ne apie šiandienos Lietuvą – apie tarpukario Lietuvą, kurią paliko emigrantai į Argentiną, atsivežė tuos atvirukus.

SLA - ir daug istorijos: atrodo, ten lankėsi net trys Lietuvos prezidentai! JAV, tikriausiai, tuo galėtų pasigirti labai nedaug lietuvių klubų. Bet Argentina – nepriklausoma šalis, į ją vizitų atvyksta oficialūs Lietuvos atstovai ir Susivienijimas lietuvių Argentinoje – būtina stotelė.

Iš SLA skubėjome į Lietuvių centrą – vėlavome apie pusantros valandos, nes tiek užtrukome SLA. Lietuivų centre atmosfera kitokia. Jei SLA nariai nuogąstavo, kas liks po jų (visi – senyvo amžiaus, o jaunimas, pasakojo, nelabai nori savanoriauti, ateina tik kartais), tai Lietuvių centro vadovas sakė, kad svarbiausia ugdyti jaunimą.

Lietuvių centre sustikome ir Antaną Grigonį, mano dėdės giminaitį, kuris, be kita ko, padarė ten daugelį lietuviškų herbų. Apie gimines Argentinoje dėdė žinojo tik šį bei tą, kol prieš keletą metų jų nesusirado, neėmė susirašinėti.

Amerikiečiai jau seniai domisi savo kilme, bet dabar, atrodo, emigravusių giminių palikuonių ima ieškoti ir Lietuvos žmonės: tiek daug paklausimų sulaukiu apie prieš 100 ar 130 metų kur Pensilvanijoje ar Brazilijoje „dingusius“ gimines. Jei tų giminių ir nerastų, lietuviškas paveldas bent jau padės savo akimis pamatyti, kur tie giminės gyveno, kokią bažnyčią, klubus, tikėtina, lankė. Jei neaplankys fiziškai – bent jau galės visa tai išvysti „Gabalėliai Lietuvos“ lietuviško paveldo enciklopedijoje, nuo to mano darbas tik prasmingesnis.

Lietuvių centras – iš išorės dar didesnis, lietuviškesnis, nei Susivienijimas lietuvių Argentinoje. Kai jį baigėme apžiūrinėti, buvo 10 vakaro, o nieko burnoje neturėjome nuo 10 val. ryto. Mat iš ryto dar ėjome į Imigracijos muziejų – deja, su lietuviais susijusių eksponatų neradome.

Ilgas poilsis nelaukė, nes sekmadienį 10:30 – mišios lietuvių bažnyčioje. Tiesa, ispaniškos, bet, kaip sakė vietos lietuviai, lietuviams tai vis tiek – Aušros vartų parapija. Lietuvio kunigo ten nebėra senokai, bet juk likus bendruomenė, visas dekoras – vitražai su lietuvių pavardėmis, Aušros vartai virš durų. Prie kai kurių pavardžių yra JAV miestų pavadinimai – tų miestų lietuviai parėmė bažnyčios statybas 1942 m., nes patys Argentinos lietuviai gyveno skurdžiau, nei JAV lietuviai.

Ilgiausiai užtruko patekti į parapijoje įkurtą lietuvių muziejų. Sekmadienį po mišių mums pasiūlė atvykti antradienį kunigo priėmimo metu. Antradienį, specialiai vėl nuvykus į atokiau nuo miesto centro esančią bažnyčią, mums pasiūlė grįžti šeštadienį – esą muziejus užimtas.

Beliko tenkntis Lietuvos skersgatviu ir jį žyminčia lentele. Beje, Buenos Airėse (su priemiesčiais) – net penkios Lietuvos (Lituania) gatvės! Nežinau miesto, kuriame būtų daugiau.

Tačiau grįžę į Buenos Aires po didelio žiedo aplink Argentiną, padedant vietos lietuviams, muziejų aplankėme. Jis buvo menkesnis, nei tikėjomės: kiek supratau iš ispaniško lietuviškai nebekalbančios lietuvių palikuonės paskojimo, 1955 m., kai buvo įkurtas, tai buvo didelė institucija su savo vadovybe, greta buvo ir „Argentinos lietuvių balso“ spaustuvė, bet ilgainiui patalpa pritaikyta parapijos salės reikmėms, o eksponatų liko tiek, kiek netrukdo sukabinti ant sienų.

Užtat nustebino jaukus bažnyčios kiems, kuriame – gražūs paminklai lietuviams, apie vieną kurių nieko buvome negirdėję. Daug kartų įsitikinau: kol nenueini į vietą pats, niekaip negali numatyti, ką ten rasi. Kai kurios vietos plačiai aprašytos internete ir spaudoje – nors nėra tokios svarbios ar įspūdingos, arba jau nebėra. O kitos beveik nežinomos – bet labai įdomios. Turi pamatyti viską pats, pats nufotografuoti, įvertinti, palyginti su jau geru tūkstančiu regėtų lietuviškų paveldo vietų užsienyje.

Todėl ir skyrėme tiek laiko ir jėgų patekimui į lietuvių muziejų, bažnyčios kiemą: tik aplankę visas Buenos Airių lietuviško paveldo vietas galime parašyti objektyvų straipsnį į „Gabalėliai Lietuvos“ enciklopediją.

Ekspedicija – tik paskutinė darbo dalis, finalas. Iš pradžių reikia sužinoti, kur važiuoti. Dar Vilniuje susitikome su Pietų Amerikoje daug dirbusiu kunigu Saulaičiu, paskui Brazilijoje – su vienintele Lietuvos generaline konsule Pietų Amerikoje Laura Tupe, pačiose Buenos Airėse dar prieš lankydami lietuviškas vietas – Marcelo Katinu, padedančiu lietuvių ekipažams Dakaro ralyje. Visa tai tam, kad nieko nepraleistume, kad sužinotume visas vietas kurios potencialiai galėtų patekti į „Gabalėlius Lietuvos“. Tą sužinojus, „belieka“ patikrinti pačiam...

Atėjo laikas su Buenos Airėmis atsisveikinti ir važiuoti į antrą pagal dydį lietuvių telkinį Argentinoje Rosariją – informaciją ir kontaktus ten sekėsi surinkti sudėtingiau, bet buvome sutikti labai maloniai.

Augustinas Žemaitis, 2019 m. kovas-balandis

Laukiame, kol susirinks kiti SLA nariai

Laukiame, kol susirinks kiti SLA nariai

Su Susivienijimo lietuvių Argentinoje nariais

Su Susivienijimo lietuvių Argentinoje nariais

Su pirmąkart sutiktais tolimais giminaičiais Lietuvių centre

Su pirmąkart sutiktais tolimais giminaičiais Lietuvių centre

Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie Buenos Aires ir jų lankytinas vietas

Click to learn more about Lithuania: Argentina, Lot. Amerika Leave a comment
Comments (4) Trackbacks (0)
  1. Muziejuje yra ir vien tik lietuviškų dokumentų, ypač susijusių su litvakais, tačiau gali būti, kad jie ne visuomet eksponuojami 🙂

    • Kalbate apie Lietuvių muziejų prie Buenos Airių lietuvių bažnyčios?

      • apie Imigracijos muziejų, nes rašėte, kad “nėra nieko susijusio išskirtinai su Lietuva” 🙂

        • Taip, gali būti, kad ne visada eksponuojami, ekspozicija mums lankantis buvo gana nedidelė, didžioji jos dalis skirta meno kūriniams tik menkai susijusiems su imigracija, dar kažkiek šiuolaikinei nelegalios migracijos problemai, ir tik koks trečdalis istorinei imigracijai į Argentiną, ten daugiausiai – statistika ir nuotraukos. Taip pat yra atskiros ekspozicijos kai kurioms daugiausiai imigrantų davusioms tautoms, bet tarp jų nėra lietuvių.

          Iš esmės “Gabalėliai Lietuvos” koncentruojamės į tai, ką gali pamatyti kiekvienas bet kuriuo metu, daugiausiai – nekilnojamąjį paveldą, o taip pat nuolatines muziejų ekspozicijas, nuolat bažnyčiose kabantį meną ir pan. Tai, kas paprastai yra archyvuose, arba kas yra privačiose patalpose į kurias įleidžiamas ne kiekvienas norintis, kas sudaro laikinas parodas ar laikinus renginius, yra už “Gabalėlių Lietuvos” ribų (nebent, tarkime, tam tikra laikina paroda ar renginys vyktų kasmet, kas mėnesį ar kitokiu prognozuojamu reguliarumu).


Leave a comment

No trackbacks yet.