Berisas (Argentina)
Berisas – unikalus miestas Argentinoje ir visame pasaulyje tuo, kokį dėmesį miestelėnai skiria tautinių mažumų kultūrai.
Tik 100 000 gyv. turinčiame mieste veikia net du lietuvių klubai, o taip pat daugybė kitų tautybių klubų (lenkų, graikų, italų, armėnų, kroatų ir kt.).
Berisas tituluojasi „imigrantų sostine“, o jo tautinės mažumos tadiciškai vadinamos „imigrantais“, nors iš tikro tai – imigrantų vaikai, anūkai, proanūkiai. Mat didžioji imigracija į Berisą vyko iki Antrojo pasaulinio karo, darbams skerdyklose (~1982 m. skerdyklos užsidarė) bei naftos verslovėje (tebeveikia). Daugelio šiandienių Beriso gyventojų protėviai imigravo į Argentiną būtent tada. Sakoma, kad galėjo imigruoti apie 3000 lietuvių. Nors kartos keitėsi, prisirišimas prie kilmės neišnyko. Žymi dalis gyvenimo Berise sukasi aplink tautinius klubus, kurie periodiškai ruošia savo tautybių patiekalus, o spalį-lapkritį dalyvauja visą Berisą apimančioje Imigrantų šventėje, kurios metu tarsi per Olimpiadą dega speciali ugnis.
Net ir maišytos kilmės vaikai dažnai šliejasi prie kurio nors iš tautinių klubų tam, kad galėtų dalyvauti toje šventėje su tautinių dainų, šokių kolektyvais. Kai kada klubas pasirenkamas net ne pagal kilmę, o pagal tai, kam priklauso draugai: šitaip, pavyzdžiui, apie 20% lietuvių klubo „Mindaugas“ narių visiškai neturi lietuvių kilmės, tačiau dalyvauja lietuviškoje veikloje.
Lietuvių klubas „Nemunas“
„Nemunas“ yra seniausia lietuviška organizacija Argentinoje, įkurta dar 1909 m. rugpjūčio 17 d., prieš didžiąją lietuvių imigracijos bangą (buvusią ~1930 m.). Nepaisant to, pagal savo narius, „Nemunas“ yra pati jauniausia organicija Argentinoje ir viena jauniausių išeivijoje: čia noriai ir gausiai dalyvauja trečios, ketvirtos kartos lietuviai, jie ne tik šoka tautinius šokius, bet ir mokosi lietuvių kalbos.
Beriso lietuvių klubas "Nemunas"
„Nemuno“ klubo fasadas puoštas bareljefu „Lietuva“, sukurtu 2001 m. Cristian del Vitto, Karinos Ankudowicz, G. Ponce ir Kristinos Natale klubo 92 metinių proga. Jame atvaizduots užrašas Lietuva, tautiniais rūbais pasidabinę muzikantai, nelegali vargo mokykla, mokiusi lietuvių kalbos kai ši buvo uždrausta rusų, rugių pėdai, kryžiai, tradicinis lietuviškas stogas ir mediniai miestelių namai. Parašytas šūkis „Mūsų vienybė yra mūsų stiprybė“.
Bareljefas Lietuva klubo Nemunas fasade
Klubo širdis yra pagrindinė salė, puošta lietuvių simboliais, bei patalpos antrame aukšte su biblioteka (antro aukšto baliustrada – su Gedimino stulpais). Pastatas gana nedilelis (7,5 m pločio, 12 m ilgio), bet jame išsitenka daug kas. Pavyzdžuiui, veikia didžiausias lietuviškų šokių kolektyvas visoje Pietų Amerikoje.
Baliustrada su Gedimino stulpais klube Nemunas
Klubas pirmą pastatą pastatė 1928 m. (sklypas įsigytas 1926 m.), išplėtė antru aukštu ~1945 m.
Iki 1928 m. klubo nariai rinkdavosi įvairių šeimų namuose. Kaip ir daugelis kitų panašių organizacijų, „Nemunas“ pradėjo kaip savišalpos draugija (iki prezidento Chuano Perono valdžios pokariu Argentinoje nebuvo socialinio draudimo, taigi, tos pačios tautybės imigrantai susimesdavo pinigus į klubo kasą tam, kad iš jų būtų mokamos išmokos susižeidusiems, našliams). Aišku, kartu natūraliai vyko ir tautinė veikla, nes visi buvo imigrantai, užaugę lietuviškoje kultūroje, didelė dalis nekalbėjo normaliai ispaniškai. Pokariu, atsiradus socialiniam draudimui, savišalpos poreikis nunyko, o viršų paėmė kultūrinė veikla kuri, pradedant nuo antros kartos Argentinos lietuvių, jau gimusių Argentinoje, vis mažiau buvo natūrali būtinybė, o labiau noras išsaugoti tautines tradicijas. Pavyzdžiui, nuo 1940 m. klubo dokumentai jau rašomi ispanų k., kuri vis didesnei daliai narių jau buvo paprastesnė, nei lietuvių k., tačiau lietuviškai iki šiol moka ir patys jauniausi klubo nariai.
Klubo Nemunas pagrindinė salė
Istoriškai „Nemunas“ vadinosi „Vargdieniu“, sietas su tautininkais ir kairiaisiais. 1939 m. persivadino „Lietuvių tautininkų bendrija Vargdienis“, 1944 m. vėl tik „Vargdienis“, 1950 m. – „Nemunas“ . Dabar klubas politinės orientacijos neturi.
„Nemunas“ turi ~150 narių.
Lietuvių klubas „Mindaugas“
Lietuvių klubo „Mindaugas“ pastatas gana panašus į „Nemunas“, bet patalpos didesnės. Be didesnės pagrindinės salės, yra baras, biblioteka su senomis knygomis. Bare kartais tiekiami lietuviški patiekalai: Berise įprasta, kad tai viena, tai kita bendruomenė gamina savo patiekalus ir kiti berisiečiai eina ragauti tos šalies virtuvės.
Beriso lietuvių klubas Mindaugas
„Mindaugas“ klubo pastatas dažytas Lietuvos vėliavos spalvomis. Gražiausias meno kūrinys klube yra pagrindiniame jo koridoriuje esantis 2010 m. bareljefas, vaizduojantis kryžiumi ir kardu nešiną karalių Mindaugą. Jį sukūrė C. Del Vio, M. Santucci ir C. Gomez, mieste sukūrę ir daugiau panašių teminių bareljefų ir freskų.
Klubo Mindaugas bareljefas
Lietuvių klubas „Mindaugas“ įkurtas 1931 m. kovo 29 d. religingesnių lietuvių katalikų (todėl ir pavadintas Mindaugo – pirmojo apsikrikštijusio Lietuvos valdovo – garbei). Esamą pastatą įsigijo 1943 m. (tada tai buvo mažesnis pastatas, kurio dalis – medinė). Pagrindinę salę įrengė 1974-1979 m. Nors Berisas niekad neturėjo lietuvių bažnyčios, čionai atvykdavo kunigai iš Buenos Airių lietuvių parapijos.
Klube „Mindaugas“ yra gausu gražių meniško kunigo A. Lubicko darbų tautiniais motyvais. Svarbiausias darbas kabo pagrindinėje salėje; jame (sukurtas 1980 m.) – ir garsiausi Lietuvos pasatai, ir tautiniais rūbais vilkintys lietuviai, ir tiek religiniai, tiek pasaulietiniai Lietuvos simboliai. Taip pat yra A. Varno darbas „Mindaugo karūnavimas“.
Kunigo Lubicko kūrinio fragmentas
Pagrindinėje salėje ir daugiau tautinio dekoro – stilizuota Gedimino pilis, Vytis, šviečiantis trispalvės spalvų langas, Gedimino stulpai ant grindų ir t.t. Stiklines duris į salę taip pat puošia kardu ginkluotas Mindaugas. Kabo Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos kopija.
Klubo Mindaugas salė
Anapus pagrindinės salės yra poilsio patalpos, kepyklos mėsai (tai – tradicinis argentiniečių laisvalaikio praleidimo būdas, vadinamas asado).
Šiandien klube veikia šokiai, choras. „Mindaugas“ tautiniai lietuviški rūbai spalviškai interpretuoti savaip – mat imigracija į Berisą vyko dar tada, kai nebuvo spalvotos spaudos, taigi, Beriso lietuviai, jau gimę Argentinoje, turėjo siūtis tautinius drabužius pagal nespalvotus vaizdus.
„Mindaugas“ turi ~150 narių.
Beriso paminklai lietuviams
Berise imigrantų paveldas įamžintas daugybe pavadinimų ir pamiklų. Įdomiausią lietuvišką paminklą 2009 m. Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui kartu pastatė abu miesto lietuvių klubai.
Kompozicijas susideda iš lietuviško koplytstulpio su rūpintojėliu viršuje, supamo keturių ąžuolų bei Lietuvos vėliavos spalvų lentos su simbolių prasmės paaiškinimu. Koplystulpis yra Saladero upės rytiniame krante, maždaug -34.868401, -57.887988 koordinatėse.
Beriso koplytstulpis-rūpintojėlis
Taip pat Berise yra Lietuvos gatvė - tiesa, taip ji įrašyta tik kai kuriuose žemėlapiuose ir lentelės nėra. Kituose žemėlapiuose ji vadinama „23 gatve“ arba „Sarmiento“.
Miesto centre stovi bendras Imigrantų paminklas, ant kurio – imigrantų šalių vėliavos, tarp jų – Lietuvos. Būtent prie šio paminklo per Imigrantų šventes dega tarsi olimpinė ugnis. Ant paminklo pažymėta, kad Imigrantų šventės vyksta nuo 1977 m.
Beriso paminklo imigrantams fragmentas su vėliavomis
Beriso graikų klubas. Vienas įdomiausių dalykų Berise - ieškoti įdomių įvairių tautinių klubų fasadų
"Gabalėliai Lietuvos" TV laida apie lietuvių paveldą Berise
“Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijos į Berisą dienoraštis
|
Berisas – paskutinė mūsų stotelė Lotynų Amerikoje – visados man buvo švelni mistika. Vos 100 000 gyventojų turinčiame mieste veikia net du lietuvių klubai – tiek pat, kiek Buenos Airėse. Apsilankymas sužymėti Beriso paveldo „Gabalėliuose Lietuvos“ paslapties neišsklaidė – bet tikrai pradžiugino, kad užsienio lietuvių istorija gali tekėti ir gražesne kryptimi, nei tai, kurią dažnai matome: kai senosios lietuvių kartos keliauja Anapilin, o jų vaikų gal tik koks trečdalis tęsia veiklą, anūkų – jau tik devintadalis, o pirma mišri santuoka paprastai visą lietuvybę užbraukia. Kaip taikliai pastebėjo Jonas Baltrus iš Pitsburgo, vienas pirmųjų „Gabalėlių Lietuvos“ gerbėjų, kritinis amžius dažnai lietuvių organizacijai yra 100 metų: maždaug tuo metu narių gretos būna praretėjusios ir pasenusios, organizacijos užveria duris. Ne Berise. Lietuvių katalikų klube „Mindaugas“ švelniai nustebino pasitikęs jaunas Fabino, šokantis tautinius šokius, pramokęs kiek lietuviškai ir lankęsis Lietuvoje, nors... pats visai nėra lietuvių kilmės. „Mano draugai buvo lietuviai, ir aš prisijungiau“ – sakė. Jau tik vienas „Mindaugo“ narys yra gimęs Lietuvoje, ir tam pačiam virš 90 metų. Tačiau narių yra 150, iš jų apie 80% lietuvių kilmės. Be narių, klube sutikome ten savanoriaujančią Ingridą Jotkaitę, atvykusią iš Lietuvos: ji moko klubo narius lietuivų kalbos, lietuviškų tradicijų. Tokią savanorystę finansuoja Lietuvos valstybė, tokių savanorių gali paprašyti atsiųsti ir kiti lietuvių klubai pasaulyje – tačiau ne visi tą žino ar mėgina. Abu Beriso klubai nuolat sulaukia tokių savanorių, kurie padeda išlaikyti lietuvybę. „Mindaugas“ gavo ir paramą iš Lietuvos klubo remontui. Antrasis Beriso lietuivų klubas „Nemunas“ pribloškė dar labiau. Daugelis pasitikusiųjų buvo maždaug 20-30 metų amžiaus. Pamatęs juos, laukiančius mūsų prie įspūdingo 2010 m. klubo sieną papuošusio tautinio bareljefo, norėjau pakalbinti ispaniškai – jau nebesitikiu, kad imigrantų iš Lietuvos anūkai ar proanūkiai kalbės lietuviškai. Bet su manimi visas „Nemuno“ jaunimas kalbėjo švaria lietuvių kalba, nors ne tik jie patys, bet ir jų tėvai ar net seneliai gimę jau ne Lietuvoje. Priešingai – sunkiau lietuviškai kalbėjo vyresnieji, 40-50 metų amžiaus nariai. Kaip pasakojo klubo lyderis Juan Ignacio Kalvelis, pats 36 metų amžiaus, jo šeimoje nebuvo kalbama lietuviškai, dar daugiau, jam lietuvis – tik vienas iš senelių. Bet jo karta itin susidomėjusi savo kilme. Kalvelio nuomone, prie to smarkiai prisideda Beriso Imigrantų šventės, trunkančios ištisą mėnesį ir apimančios visą miestą: jų metu mieste dega ugnis, panaši į Olimpinę ugnį. Net maišytos kilmės jaunimas nori stoti į kokį nors tautinį klubą, kad galėtų šokti, dainuoti per tas šventes. Ne mažiau svarbu, pasak Kalvelio, lyderiams laiku pasitraukti. Jo teigimu, žymios dalies lietuviškų organizacijų senieji nariai „laiko vadžias“ kiek tik gali, nėra linkę perleisti atsakomybės ir teisės spręsti jaunimui. Jie myli savo klubus, draugijas, parapijas, rūpinasi jais kiek gali – bet galiausiai juos palaužia sveikata, o jų pakeisti tada nebebūna kam, nes pamaina neišugdyta. „Nemune“ buvo kitaip, jaunimas galėjo „paimti vadžias“, o dabar jau pats Kalvelis iš lėto traukiasi, užleisdamas vietą dar jaunesniems – bet dar viską stebėdamas, prižiūrėdamas. Dirva paruošta: per pastaruosius keliolika metų vien mokytis lietuvių kalbos į Vasario 16 gimnaziją Vokietijoje išvyko beveik 25 „Nemunas“ jaunuoliai (daugybė jų – lietuviškai nemokančių tėvų vaikai): daugiau, nei iš visų Buenos Airių. O Vasario 16 gimnazija, Pietų Amerikoje ne kartą įsitikinau, daro stebuklus: per kelis metus lietuviškai nemokėję paaugliai išmoksta kalbą taip, tarsi būtų didžiąją gyvenimo dalį gyvenę Lietuvoje. Dar įdomesnė Berisui netolimo Tandilio miesto istorija: istorinio lietuvių klubo ten išvis nebuvo, tačiau jį, Kalvelio padedami, 2010 m. įkūrė lietuvių imigrantų palikuonys, dabar ir ten radosi lietuvių šokių kolektyvas, mokomasi kalbos, yra apie 30 narių, irgi atvyksta savanoriai iš Lietuvos. Apsilankymas Berise užbaigė ekspediciją į Lotynų Ameriką linksma gaida: išsaugoti lietuvybę iš kartos į kartą ar netgi atgaivinti apnykusią lietuvybę užsienyje įmanoma, ir, tikriausiai, Juan Ignacio Kalvelis galėtų būti vienas geriausių konsultantų kaip. Augustinas Žemaitis, 2019 m. balandis |
Augustinas Žemaitis fotografuoja Beriso rūpintojėlį (teko gerokai pasisukioti, kol radome tikslią vietą)
Klubo Nemunas lyderiai (dešinėje - Kalvelis) pasakoja apie klubo veiklą
Beriso klubo Mindaugas nariai parodo tuo metu uždengtus Gedimino stulpus klubo grindyse (kadangi klubas nuomotas tekvondo treniruotėms)
Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė su klubo Mindaugas nariais
Taip pat skaitykite: to paties autoriaus Augustino Žemaičio straipsnis apie šį Argentinos regioną ir jo lankytinas vietas
Leave a comment