Gabalėliai Lietuvos Lietuvių rajonai ir paveldas užsienyje

Baltimorė, Merilendas

Baltimorė (620 000 gyv.) Merilendo valstijoje - senas pramoninis pakrantės miestas, dar nuo prieškario traukęs lietuvius.

Baltimorės lietuvių namų fasado viršus

Baltimorės lietuvių namų fasado viršus

Lietuvių bažnyčios Baltimorėje

Baltimorės centre esanti neogotikinė Šv. Alfonso šventovė (114 West Saratoga Street) su 73 m trijų tarpsnių bokštu - viena įspūdingiausių lietuvių bažnyčių Amerikoje. Jos didingam neogotikiniam interjerui visoje Lietuvoje sunkiai rasi lygių, jos bokštas – aukštesnis už visų Vilniaus bažnyčių bokštus.

Šv. Alfonso šventovė Baltimorėje

Šv. Alfonso šventovė Baltimorėje

Šv. Alfonso šventovė - ir pati seniausia Amerikos lietuvių bažnyčia, mat statyta dar 1844 m. (JAV tokių senų pastatų nedaug). Tačiau lietuvių Amerikoje anuomet dar nebuvo (Lietuvoje dar nebuvo panaikinta baudžiava). Šventovę pastatė vokiečiai - ji net vadinta "vokiečių katedra". 1917 m. vokiečiai iš rajono kraustėsi ir bažnyčią pardavė lietuvių parapijai. Tai paskatino aplinkui kurtis daugiau lietuvių, o rajoną kai kas ėmė vadinti "Little Lithuania".

Šv. Alfonoso šventovės Baltimorėje vidus

Šv. Alfonoso šventovės Baltimorėje vidus

1973 m. Šv. Alfonso bažnyčia paskelbta nacionalinės reikšmės architektūros paminklu, 1995 m. jai suteiktas šventovės titulas. Ją gerai žino ne vien lietuviai, mat dar vokiečių laikais ten klebonavo pirmasis Amerikos šventas Džonas Noimanas (atkurtas jo kambarėlis). Net ir lietuvių laikais melstis dažnai eidavo ir eina ne vien lietuviai.

Šiandien Šv. Alfonso šventovėje laikomos pamaldos anglų, o taip pat lotynų kalba (pagal seną mišiolą). Lietuviškos pamaldos atšauktos 2017 m., tiesa, it iki tol kurį laiką jos būdavo laikomos ne lietuvio kunigo, todėl lietuviškos tik ne kunigo sakomos dalys (skaitiniai, atliepimai ir kt.). Kadangi pamaldos dažnos, paprasta patekti į vidų.

TBaltimorės lietuvių bažnyčios altorius su Lietuvos trispalve kairėje

Baltimorės lietuvių bažnyčios altorius su Lietuvos trispalve kairėje

Tačiau, kadangi bažnyčios pradžia nelietuviška, lietuviškų detalių viduje palyginus su daugeliu JAV lietuvių bažnyčių - mažai. Koplyčioje į dešinę nuo altoriaus kabo Sibiro rožinis, kurį tremtiniai pasidarė iš duonos gabalėlių ir savo plaukų. Zakristijoje yra lietuviškas vitražas. Prie įėjimo - didžiulis vardų sąrašas: tai Baltimorės lietuviai, už JAV kovoję Antrajame pasauliniame kare. Lengva suprasti, kiek lietuvių būta Baltimorėje (tą rodo ir bažnyčios masteliai). Bažnyčios viduje altoriaus kairėje yra trispalvė, tarp šventųjų - šv. Kazimiero skulptūra.

Sibiro rožinis Šv. Alfonso šventovėje

Sibiro rožinis Šv. Alfonso šventovėje

Kaip ir iš daugelio šiaurinės JAV didmiesčių centrų iš Baltimorės senamiesčio baltaodžiai (ir lietuviai) pasitraukė, dabar čia vyrauja juodaodžiai, daug namų apleista (1950 m. Baltimorėje gyveno 950 000 žmonių, 2010 m. - 621 000, 63% juodaodžiai ir ~2000 lietuvių), didelis nusikalstamumas, tad Šv. Alfonso šventovė lankoma mažiau, bet lietuviai atvyksta ir iš priemiesčių. Iš viso Merilende gyvena ~18 000 lietuvių.

Iki įsigijo Šv. Alfonoso bažnyčią lietuviams Šv. Jono krikštytojo parapija 308 N. Paca St. (1806-1917 m.). Vėliau ten buvo italų bažnyčia, dabar Šv. Judo šventovė.

Dar seniau lietuviai medlėsi dabartinėje Loido gatvės sinagogoje. Tą pastatą jie 1888 m. nupirko iš žydų, o 1906 m. pardavė atgal (kitai žydų grupei, atvykusiai iš Ukrainos). Dabar pastatas – Baltimorės žydų muziejaus dalis (turi darbo laiką), bet jo rūsyje yra aprašyta ir lietuviškoji pastato istorijos dalis, išlikęs net sunkiai įskaitomas lietuviškas grafitis ant kolonos. Ši istorija, kai lietuviškos bažnyčios darėsi vis didingesnės rodo, kaip greitai augo Baltimorės lietuvių bendruomenė.

Loido gatvės sinagoga, buvusi lietuvių bažnyčia

Loido gatvės sinagoga, buvusi lietuvių bažnyčia

Baltimorės lietuvių namai-muziejus

Po Šv. Alfonso bažnyčios įsigijimo gretimame rajone 1921 m. įkurti ir Lietuvių namai (851-853 Hollins St.; nuo 1968 m. dažniau vadinami angliškai Lithuanian Hall) skirti pasaulietiniams renginiams. Pastatas trijų aukštų, su Vyčiu virš įėjimo, projektuotas Stanislavo Raselo.

Baltimorės Lietuvių namai

Baltimorės Lietuvių namai

 Baltimorės lietuvių namų Vytis virš įėjimo (kitas - frontone)

Baltimorės lietuvių namų Vytis virš įėjimo (kitas - frontone)

Įdomiausia lankytojui jo vieta - Lietuvių muziejus trečiame aukšte. Ten galima sužinoti apie Amerikos lietuvius: pamatyti Kauno laisvės statulos kopiją, kuri ąjie nešė į protestus prie Kapitolijaus Vašingtone (juk Baltimorės lietuvių bendruomenė buvo artimiausia sostinei), protestusoe naudotus kryžius, simbolizavusius Sausio 13 d. aukas, eglutės žaisliukus ir sodus, supintus ne iš šiaudų, o iš gėrimų šiaudelių (Amerikos miestuose tokius gauti būdavo paprasčiau) ir t.t.

Lietuviška trobelė Baltimorės lietuvių muziejuje

Lietuviška trobelė Baltimorės lietuvių muziejuje. Anskčiau ji būdavo nešiojama į lauką, joje pristatinėtos amerikiečiams lietuvių tradicijos.

Į protestus Vašingtone nešti kryžiai, simbolizavę sausio 13 d. aukas, ir Laisvės statulos Kaune kopijos viršus

Į protestus Vašingtone nešti kryžiai, simbolizavę sausio 13 d. aukas, ir Laisvės statulos Kaune kopijos viršus

Iš geriamųjų šiaudelių Amerikos lietuvių išlankstyti liaudiški eglutės papuošimai / sodai Baltimorės lietuvių muziejuje

Iš geriamųjų šiaudelių Amerikos lietuvių išlankstyti liaudiški eglutės papuošimai / sodai Baltimorės lietuvių muziejuje

Yra net Jono Basanavičiaus pamiršti akiniai – juos paliko, kai Baltimorėje rinko Lietuvos laisvei aukas. Amerikiečiai, savo ruožtu, eina į muziejų sužinoti ir apskritai, kas tie lietuviai, ten yra medinės gryčios kopija, seni ginklai, informacija apie lietuvių kultūrą ir istoriją. Rekomanduojama eiti su tuo, kas išmano eksponatus (sutarus su kažkuo iš šeimininkų), o muziejus atdaras pagal susitarimą.

Jono Basanavičiaus akiniai Baltimorės lietuvių muziejuje

Jono Basanavičiaus akiniai Baltimorės lietuvių muziejuje

Antrajame lietuvių namų aukšte yra 1500 vietų salė su scena, įrengta labai tautiškai, art nouveau stiliumi, su lietuviškais ornamentais ir Lietuvos miestų herbais (kadangi įrengta seniai, dar yra ir prarastų miestų, priklausiusių tarpukario Lietuvai, tokių kaip Lyda, herbai). Rūsyje yra biliardinė, baras, šokių salė – irgi nestokojančios tautiškų interjero detalių (Lietuvos formos vėliavos spalvų žemėlapis ant lubų, lietuivų vaizdai ir t.t.). Ten yra lietuviškų gėrimų, o veikia tik penktadieniais.

Baltimorės lietuvių namų pagrindinė salė

Baltimorės lietuvių namų pagrindinė salė

Baltimorės lietuvių namų pagrindinės salės šoninė siena su liaudiškais ornamentais bei meniškai išraižytais Lietuvos miestų herbais

Baltimorės lietuvių namų pagrindinės salės šoninė siena su liaudiškais ornamentais bei meniškai išraižytais Lietuvos miestų herbais

Baltimorės lietuvių namuose organizuojami ir tradicinių amatų apmokymai (drožinėjimas, kiaušinių marginimas). Lietuvių namuose yra ir Lietuvių nacionalinė biblioteka, įkurta dar 1908 m., kai Lietuvoje tik neseniai buvo panaikintas spaudos draudimas. Tai seniausia etninė biblioteka JAV. Taip pat yra lietuvių šokių trupė, sporto klubas, senjorų klubas, internetinis radijas. Priešingai lietuvių namams kai kuriuose kituose miestuose, kurie mažėjant lankytojų užsidarė, Baltimorės Lietuvių namai sėkmingai traukia ne vien lietuvius - čia vykstančius šokius lanko meniškas jaunimas, hipsteriai, jie paragauja ir lietuviško alaus.

Baltimorės lietuvių namų baras rūsyje

Baltimorės lietuvių namų baras rūsyje

Priešais Lietuvių namus yra Mažosios Lietuvos parkas (Little Lithuania Park), pavadintas ne pagal Karaliaučiaus kraštą, bet pagal alternatyvų viso rajono pavadinimą (panašiai kaip Little Italy ar Little Haiti). Parko širdis – graži lietuviška paminklinė kompozicija iš trijų lietuviškų kryžių (du – palinkę į šonus) ir ant žemės padaryto stilizuoto Vyčio. Autorius - Algimantas Grintalis, kurį dar vaiką tėvai išvežė iš Lietuvos traukdamiesi nuo sovietų; jis buvo Baltimorės lietuvių muziejaus vadovas.

Lietuviška skulptūrinė kompozicija Baltimorės Mažosios Lietuvos parke

Lietuviška skulptūrinė kompozicija Baltimorės Mažosios Lietuvos parke

Franko Zapos paminklas

Baltimorėje gimė žymus XX a. muzikantas Frankas Zapa (Frank Zappa; 1940-1993). Į Sovietų Sąjungą jo muzika patekdavo tik neoficialiais keliais, bet ir Lietuvoje jis turėjo gerbėjų. 1990 m. atgavus nepriklausomybę laisvė apėmė visas gyvenimo sritis ir galiausiai 1995 m. Zapos gerbėjai Vilniuje įgyvendino sumanymą pastatyti daininkui biustą. Ši žinia buvo plačiai aptarinėjama JAV televizijų. Kai 2008 m. paminklą Frankui Zapai pastatyti nutarta ir gimtojoje Baltimorėje (Conkling Street ir Eastern Avenue kampe) pasirinktas sprendimas čia atvežti vilniškio biusto kopiją, ją dovanojo Vilniaus savivaldybė, parėmė ir Gintaras Didžiokas, Hubertas Grušnys, Vytaytas Kernagis bei kiti. Tai parašyta ant paminklo postamento.

Franko Zapos biustas Baltimorėje

Franko Zapos biustas Baltimorėje

Džonio Junito statula

Džonis Junitas (Jonas Jonaitis, 1933-2002) – vienas garsiausių lietuvių sportininkų! Mažai jį žinome, nes žaidė amerikietišką futbolą, nepopuliarų Lietuvoje. Bet jį žino visa Amerika, jis laikomas vienu geriausių visų laikų šios sporto šakos žaidėjų, ir prie miesto, kurioje žaidė 1956-1972 m., stadiono, jam pastatyta skulptūra!

Džonio Junito statula Baltimorėje

Džonio Junito statula Baltimorėje

 


Lietuviškų vietų žemėlapis

Visos lietuviškos vietos, aprašytos šiame straipsnyje, yra tiksliai pažymėtos interkatyviame žemėlapyje, sudarytame "Tikslas - Amerika" ekspedicijos metu (spauskite nuorodą):

Interaktyvus lietuviškų vietų Baltimorėje žemėlapis

 


Tikslas - Amerika ekspedicijos į Baltimorę dienoraštis

Baltimorėje lietuviškų vietų nėra daug – tačiau kiekviena jų labai įdomi ir svarbi. Ne vien Amerikos lietuviams, bet ir kitiems amerikiečiams. Čia nerasi nedidelių senų kapinaičių ar plynų pievučių, kuriose galėtum tik įsivaizduoti dar neseniai stovėjus Amerikos lietuvių bažnyčias ar klubus.

Užtat Baltimorėje yra veikiantis lietuvių muziejus – vienas geriausių JAV. Užtat yra lietuvių bažnyčia, net įtraukta į paveldo sąrašą. Taip pat gražūs ir skoningi lietuviški paminklai ir kita. Lankytinų vietų užtektų visai dienai!

Lietuvių muziejuje yra ką sužinoti ir lietuviams, ir amerikiečiams

Baltimorės lietuvių namuose kiekvienas aukštas – savaip įdomus ir įspūdingas. Bet įdomiausias – lietuvių muziejus trečiame aukšte. Vienas jo šeimininkų Henry Gaidis gali ilgai kalbėti apie kone kiekvieną eksponatą. Štai lietuviška trobelė, kurią jis nešiodavo į lauką, kad pristatyti amerikiečiams lietuvių kultūrą. Štai sodai ant eglutės – išlankstyti iš gėrimų šiaudelių, nes šiaudų JAV miestuose Amerikos lietuviai nerado. Štai Basanavičiaus akiniai, kuriuos jis paliko Baltimorėje rinkdamas Amerikos lietuvių aukas. Henry Gaidis juos ištraukė, gražiai padėjo ant lentynos – kad nuotrauka geriau pavyktų.

„Čikagoje lietuvių protestai už Lietuvos laisvę būdavo gausiausi“ – pasakojo – „bet juk visa JAV valdžia Vašingtone, o mes – istorinė lietuvių bendruomenė arčiausiai Vašingtono“. Ir todėl muziejuje – visa galybė daiktų, naudotų tuose protestuose. Rodė nuotraukas, kaip atrodė prie Kapitolijaus pastatyta Kauno laisvės statulos kopija (dabar ji – muziejuje, tik be postamento). O Aleksas Radžius demonstravo nuotraukas, kaip jis Amerikoje inscenizuoja Lietuvos partizanų kovas. Abudu pasakojo, kad į muziejų ateina ir JAV vaikų ekskursijos.

Antrajame Baltimorės lietuvių namų aukšte pribloškė didinga salė, pirmajame – ne mažiau tautiškai įrengtas baras, kuriame – ir lietuviški produktai.

Viena problema – darbo laikas. Baras veikia vieną dieną per savaitę, muziejus – pagal susitarimą. Norėtųsi, kad tokios puikios vietos, kaip Baltimorės lietuvių namai, būtų pasiekiami nuolat, kad sužinoti muziejaus istorijas nebūtų sudėtingiau, nei bet kurio modernaus Amerikos muziejus. Čia galbūt galėtų padėti savanoriai, „grantai“ iš Lietuvos ar JAV paveldo institucijų ir t.t. Kol kas džiugu, kad daug daro ir „trečiosios bangos“ lietuviai, tokie kaip Gintaras Bujanauskas.

Bet net jeigu ir nuvažiuotumėte prie Lietuvių namų kai jie nedirbs – galėsite pasidžiaugti gražia lietuviška skulptūrine kompozicija Mažosios Lietuvos aikštėje priešais pastatą, vienu gražiausių rytų JAV paminklų Lietuvai.

Baltimorėje – įspūdingiausia Amerikos lietuvių bažnyčia Rytų JAV

Įžengęs rytinėms mišioms į Šv. Alfonso šventovę pasijutau tarsi patekęs į kokią Europos Viduramžių katedrą. Neogotikinių architektūrinių detalių gausybė tiesiog pribloškia. Juk tai – ir aukščiausias, ir seniausias, ir vienas didžiausių, ir reikšmingiausias lietuvių bažnyčios pastatas rytų JAV (ne kiekvienoje bažnyčioje yra kunigavęs šventasis, kaip čia Dž. Noimanas)...
Lietuviškų detalių, tiesa, Šv. Alfonso šventovės viduje tikėjausi daugiau. Žinojau, kad bažnyčios nestatė lietuviai – bet ir tokiose dažnai per lietuvių valdymo dešimtmečius būna atsiradę lietuviškų altorių, skulptūrų, paveikslų, kryžių-saulių... Šv. Alfonso šventovė išliko vokiška - išskyrus kelias detales.

Lietuviškos mišios, kaip ir dažnoje Amerikos lietuvių bažnyčioje šiais laikais, ten vyko tik pusiau lietuviškai. Tai yra, kunigas nelietuvis ir jis kalbėjo angliškai. Baltimorės lietuvis Aleksas Radžius, tuo tarpu, rūpinosi, kad viskas, kam nebūtinos kunigo lūpos, būtų sakoma lietuviškai: atliepimai, skaitiniai ir kita.

Kiek domėjausi, lietuviškai kalbančių kunigų Amerikoje dar yra, ir tai keliolikai parapijų, kuriose dar vyksta tokios „pusiau lietuviškos“ mišios, tikrai užtektų, kad vyktų pilnai lietuviškos. Deja, daug jų kunigauja nelietuviškose bažnyčiose. Čia bažnyčios vyresnybės sprendimas, kad tautinės parapijos pamažu naikinamos, mišių „senųjų“ mažumų kalbomis nelieka. To, tikriausiai, niekaip nebepakeisime – šiaip ar taip, daugelis tikinčių Amerikos lietuvių dabar puikiai kalba ir angliškai, tad lietuviškos mišios – labiau simbolis, o ne būtinybė, kokia ji buvo prieš 50 ar 100 metų.

Ką, mano nuomone, dar galime ir turime padaryti – rūpintis, kad istoriškai lietuviškose bažnyčiose išliktų lietuviškos detalės. Tokios, kaip Sibiro rožinis iš duonos ir plaukų, kabantis Baltimorės Šv. Alfonso šventovėje. Kad jos visiems lankytojams pasakotų tų parapijų – taigi, ir lietuvių – istoriją. Kad nauji parapijų nariai – nebūtinai lietuviai – irgi suprastų tų detalių istorinę svarbą ir nesiektų jų panaikinti.

Prieš šimtmetį veikusi lietuvių bažnyčia ir Vilniaus dovanota skulptūra

Skaitydamas daugelio Amerikos lietuvių parapijų istorijas, atrandi tokį patį siužetą: lietuviai pradžioje meldėsi kartu su kitataučiais, tada pasistatė mažą bažnytėlę, tada, vis imigruojant naujiems lietuviams šioje neužtenkant vietos – didesnę, paskui kartais – dar didesnę. Pamatyti tų senųjų „laikinų“ bažnyčių šiandien beveik neįmanoma: jos arba sudegė (buvo medinės), arba nugriautos (dažnai pastatant jų vietoje tas naujas, didesnes, lietuvių bažnyčias).

Baltimorė – reta išimtis. Senosios „laikinosios“ lietuvių bažnyčios ne tik kad stovi – vienoje jų perskaitysi ir trumpą lietuvių parpijos istoriją, ir net pamatysi lietuvišką įrašą ant kolonos rūsyje. To visai nesitikėjome: juk ta bažnyčia lietuviška buvo trumpai, prieš tai ir po to ten veikė sinagoga, dabar – žydų muziejus. Bet tokių žmonių kaip Aleksas Radžius dėka šiame muziejuje prisimenamas ir lietuviškasis pastato periodas. A. Radžius net įgarsino lietuvių kunigą pristatomajame filmuke... Ir pasirūpino, kad „Tikslas – Amerika“ žemėlapyje ši vieta būtų užfiksuota.

Paskutinis mūsų „taškas“ Baltimorėje buvo Franko Zapos statula. Tas muzikantas niekada net nesilankė Lietuvoje. Bet 1997 m. jam Vilniuje pastatytą paminklą žino kiekvienas vilnietis ir gidas, vedžiojantis užsieniečius po Vilnių. Ir lietuviai to biusto kopiją dovanojo muzikanto gimtinei – Baltimorei.

Ant paminklo perskaičiau aukotojų sąrašą – vyrauja Lietuvos lietuviai, Lietuvos įmonės. Naujas etapas Lietuvos ir JAV ryšių istorijoje: lietuviškas vietas Amerikoje kuria ne vien Amerikos lietuviai, o ir pati Lietuva. Aišku, tokių vietų mažoka. Bet gal ir gerai: daug svarbiau išsaugoti tai, kas jau sukurta. Laimė, Baltimorėje niekam, atrodo, sunykimas dar negresia, ir tikiu, kad po 5 metų bus galima išvysti tas pačias lietuviškas vietas.

Bijoti važiuoti į lietuviškas vietas nereikia

Apžiūrinėjant Franko Zapos statulą pasigirdo policijos sirenos. Mačiau, kaip vietinis vyras iškeikė pareigūnus. Naktį, nakvodami Baltimorės centre, irgi girdėjome daug lekiančių policijų ir greitųjų, berods, girdėjau ir pagalbos šauksmą. Baltimorė – nesaugus miestas, kurio daugybė rajonų – „getai“.

Deja, vykstant ~1960-1970 m. „rasių kraustymuisi“ lietuviai, kartu su daugeliu baltaodžių, paliko senuosius miestų rajonus, išsikėlė į priemiesčius. Tai pasmerkė daug lietuviškų vietų, o priemiesčiuose, išskyrus keletą miestų, analogiškos nebuvo sukurtos. Senieji miestų rajonai tapo nesaugiais ir iki šiol daugybė priemiesčių lietuvių į juos žiūri kreivai. Nebaltimoriškius girdėjau juokaujant, kad į Baltimorės lietuvių klubą reiktų eiti su ginkluota palyda.

Visgi, laimė, „Tikslas – Amerika“ per 16 dienų nieko neatsitiko, nors aplinkybės vertė trauktis fotoaparatą ten, kur daugelis amerikiečių nerekomenduotų vaikščioti išvis.

Dar daugiau, kiek kalbėjau su vietos lietuviais, daugelis „getuose“ esančių lietuviškų įstaigų nėra nukentėję nuo nusikaltėlių arba nukentėję prieš daug metų. Todėl, manau, tikrai galite nebūgštaudami jas lankyti, ypač šviesiu paros metu.

Augustinas Žemaitis, 2017 10 01.

Baltimorės lietuviai su Tikslas - Amerika komanda Baltimorės lietuvių namų rūsyje

Baltimorės lietuviai su Tikslas - Amerika komanda Baltimorės lietuvių namų rūsyje

Daugiau apie "Tikslas - Amerika" misiją

Click to learn more about Lithuania: Merilendas, JAV Leave a comment
Comments (3) Trackbacks (0)
  1. Aciu uz sia trumpa informacija. Lietuvoje teko skaityti, kad Baltimoreje savo laiku gyvene daug zinomu lietuviu : rasytoju, poetu, visuomenes veikeju, kad Lietuviu Namai buve ypac populiarus, cia vyke galybe svarbiu susitikimu, kulturos renginiu. Idomu, kad Merilende gyvena tiek daug, net 18000, lietuviu! Gaila, kad jie neatvyksta i Lietuviu Namus, kiek pastebejau, lankosi tik kelios desimtys, kodel? Juk ir dabar cia buna tikrai idomiu renginiu!

    • Tai, kiek susiduriu, dažna problema. Įprasta, kad lietuviškos vietos itin sutraukia pabėgėlius nuo sovietų, kurie jautėsi, faktiškai, tremtiniai, norėjo turėti vietų, kur jaustųsi kaip Lietuvoje. Tačiau ši karta jau keliauja Anapilin.

      Šiuo metu dažname Amerikos mieste daugiausia lietuvių yra arba jau gimę Amerikoje lietuvių palikuonys (neretai iš maišytų šeimų), arba naujesni, po 1990 m. atvykę imigrantai. Pirmieji dažnai prastai kalba lietuviškai ir tolsta nuo lietuvybės. Antrųjų dalis kažkaip privengia lietuviškų vietų, tarsi gėdytųsi kilmės, arba gal neranda bendros kalbos su senyvais jų lankytojais.

      Manau, kad svarbu kažkaip tas grupes suvienyti, tik taip lietuviškos vietos bus išsaugotos. Juk, tarkime, Amerikos žydai ar airiai sėkmingai švenčia savo šventes (pvz. Šv. Patriko dieną) nesvarbu, kad jau kelios jų kartos gimusios Amerikoje ir pan. Tai vienas šio projekto tikslų ir yra informuoti apie lietuviškas vietas tuos žmones, kuriems galbūt tai būtų įdomu, bet jie mažai žino., paskatinti jas atrasti, lankyti.

  2. I made my pilgrimage to the original Frank Zappa bust. Vilnius gifted a cast of it to the City of Baltimore. The bag I left at the original today contains a photo of the Zappa version in Baltimore dressed as Santa. I had one of those strange occurrences today. Right after I placed the thank you note and photo of the statue in Baltimore at the original statue in VilinusI was “lost” and I met the Grandson of the creator of the bust by chance on the street. Zappa, like myself was born in Baltimore. His performance was the first rock concert I went to in 1973 and I saw him 3 times.


Leave a comment

No trackbacks yet.